SUGRĮŽIMAS. DINGUSIOS 1918–1940 M. LIETUVOS RESPUBLIKOS TARPTAUTINĖS SUTARTYS

SUGRIŽIMAS Dingusios 1918–1940 m.

Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

RETURNED The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940

SUGRIŽIMAS Dingusios 1918–1940 m.

Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

RETURNED The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų parodų katalogai, XXXI tomas Exhibition Catalogues of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania, Volume XXXI

PARODOS ORGANIZATORIAI / EXHIBITION ORGANISERS

PARODOS PARTNERIAI / EXHIBITION PARTNERS

PARODOS RĖMĖJAI / EXHIBITION SPONSORS

INFORMACINIAI RĖMĖJAI / MEDIA SPONSORS

Paroda skiriama Vilniaus miesto 700 metų sukakčiai The exhibition commemorates the 700th anniversary of Vilnius

VIRŠELYJE / ON THE COVER

Lietuvos diplomato Vytauto Jono Gylio fotografija [Paryžius, Prancūzija, 1920 m.] ir 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių fragmentai / Photograph of the Lithuanian diplomat Vytautas Jonas Gylys [Paris, France, 1920] and fragments of the international treaties of Lithuania, 1918–1940 Lietuvos centrinis valstybės archyvas © Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2022 Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt ISSN 2351-7115 ISBN 978-609-8061-76-5

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania Lietuvos centrinis valstybės archyvas Lithuanian Central State Archives Lietuvos Respublikos Seimas Seimas of the Republic of Lithuania Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija Ministry of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania

SUGRIŽIMAS Dingusios 1918–1940 m.

Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

RETURNED The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940 P A R O D O S

K A T A L O G A S

E X H I B I T I O N

C A T A L O G U E

2022 07 06–09 18

KATALOGO SUDARYTOJOS / CATALOGUE COMPILERS

Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Džiuginta Kasiulaitienė, Živilė Mikailienė Vilnius 2022

PARODOS GLOBĖJAS / EXHIBITION PATRON

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Minister of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania Gabrielius Landsbergis

PARODOS ORGANIZATORIAI / EXHIBITION ORGANISERS

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania Lietuvos centrinis valstybės archyvas Lithuanian Central State Archives Lietuvos Respublikos Seimas Seimas of the Republic of Lithuania Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija Ministry of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania

PARODOS PARTNERIAI / EXHIBITION PARTNERS

Lietuvos Respublikos ambasada Kanadoje Embassy of the Republic of Lithuania in Canada Kanados lietuvių bendruomenė Lithuanian Canadian Community Kanados lietuvių muziejus-archyvas Lithuanian Museum-Archives of Canada

PARODOS EKSPONATŲ SAVININKAS / EXHIBITS OWNED BY

Lietuvos centrinis valstybės archyvas Lithuanian Central State Archives

PARODOS KURATORĖS / EXHIBITION CURATORS

Dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Džiuginta Kasiulaitienė, dr. Živilė Mikailienė

PARODOS MOKSLINIS KONSULTANTAS / EXHIBITION RESEARCH CONSULTANT

Dr. Vytautas Žalys

PARODOS KOORDINATORIAI / EXHIBITION COORDINATORS

Jurgita Binkienė, Ignas Račickas, Angonita Rupšytė

PARODOS LEIDYBOS KOORDINATORIAI / EXHIBITION PUBLISHING COORDINATORS

Dr. Živilė Mikailienė, Ignas Račickas

PARODOS MOKSLINĖS IR KULTŪRINĖS PROGRAMOS KOORDINATORĖS / EXHIBITION SCIENTIFIC AND CULTURAL PROGRAMME COORDINATORS

Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Gintarė Rožėnaitė-Rozovienė

PARODOS INFORMACIJOS IR RINKODAROS KOORDINATORIAI / EXHIBITION MEDIA AND MARKETING COORDINATORS

Monika Petrulienė, Mindaugas Puidokas

PARODOS TECHNINIO ĮRENGIMO KOORDINATORIAI / EXHIBITION TECHNICAL INSTALLATION COORDINATORS

Kęstutis Karla, Aurimas Ramelis, Saulius Marteckas

KATALOGO SUDARYTOJOS / CATALOGUE COMPILERS

Dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Džiuginta Kasiulaitienė, dr. Živilė Mikailienė

TEKSTŲ AUTORIAI / TEXTS

Dr. Vytautas Žalys, dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Džiuginta Kasiulaitienė

KATALOGO LEIDYBOS KOORDINATORĖ / CATALOGUE PUBLISHING COORDINATOR

Dr. Živilė Mikailienė

VERTĖJOS Į ANGLŲ KALBĄ / ENGLISH TRANSLATION

Aušra Vėlavičienė, Jolanta Olechnovič, Aušra Valančiūtė, Ona Pometko, Lina Kubertavičiūtė, Aušra Lazauskienė, Albina Strunga REDAKTORĖ / COPY EDITOR

Monika Grigūnienė

KATALOGO DIZAINAS IR MAKETAVIMAS / CATALOGUE DESIGN

Vytautas Krutulys

PARODOS FOTOGRAFIJŲ AUTORIAI / EXHIBITION PHOTOGRAPHS

Vytautas Abramauskas, Mindaugas Kaminskas KATALOGO ILIUSTRACIJOS / PICTURE CREDITS

Bundesarchiv, Berlin; Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus; Kretingos muziejus; Kauno technologijos universiteto biblioteka; Library of Congress, Washington City; Lietuvos aviacijos muziejus; Lietuvos centrinis valstybės archyvas; Lietuvos nacionalinis muziejus; Lietuvos švietimo istorijos muziejus; Maironio lietuvių literatūros muziejus; Österreichische Nationalbibliothek, Wien; Rokiškio krašto muziejus; Vytauto Didžiojo karo muziejus.

TURINYS / CONTENTS PARODOS GLOBĖJO LIETUVOS RESPUBLIKOS UŽSIENIO REIKALŲ MINISTRO GABRIELIAUS LANDSBERGIO SVEIKINIMO ŽODIS / WORD OF WELCOME FROM THE PATRON OF THE EXHIBITION, MINISTER OF FOREIGN AFFAIRS OF THE REPUBLIC OF LITHUANIA GABRIELIUS LANDSBERGIS _ 10 PARODOS ORGANIZATORIŲ SVEIKINIMO ŽODŽIAI / WORDS OF WELCOME FROM THE EXHIBITION ORGANISERS _ 13 PARODOS PARTNERIŲ IR RĖMĖJŲ SVEIKINIMO ŽODŽIAI / WORDS OF WELCOME FROM THE EXHIBITION PARTNERS AND SPONSORS _ 23 VYTAUTAS ŽALYS. LIETUVOS TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ ODISĖJA: 1939 M. RUGPJŪTIS – 2021 M. BIRŽELIS / THE ODYSSEY OF LITHUANIA’S INTERNATIONAL AGREEMENTS: AUGUST 1939 – JUNE 2021 _ 36 VILMA AKMENYTĖ-RUZGIENĖ. PARODA �SUGRIŽIMAS. DINGUSIOS 1918–1940 M. LIETUVOS RESPUBLIKOS TARPTAUTINĖS SUTARTYS“ / THE EXHIBITION RETURNED. THE LOST INTERNATIONAL TREATIES OF THE REPUBLIC OF LITHUANIA, 1918–1940 _ 86 KATALOGAS / CATALOGUE _ 91 I.

POLITINĖS SUTARTYS / POLITICAL TREATIES _ 92 Sovietų Rusija / Soviet Russia _ 92 Šventasis Sostas / The Holy See _ 114 Latvija / Latvia _ 128 Baltijos valstybės / Baltic States _ 150 Turkija / Turkey _ 164 Čilė / Chile _ 174 Meksika / Mexico _ 182

II.

PREKYBOS SUTARTYS / TRADE TREATIES _ 190 Nyderlandai / Netherlands _ 190 Austrija / Austria _ 200 Japonija / Japan _ 210 Sovietų Sąjunga (SSRS) / Soviet Union (USSR) _ 220 Islandija / Iceland _ 230 Portugalija / Portugal _ 240 Latvija / Latvia _ 248

III. TAIKOMOSIOS IR ARBITRAŽO SUTARTYS / CONCILIATION AND ARBITRATION TREATIES _ 258 Švedija / Sweden _ 258 Danija / Denmark _ 270 Jungtinės Amerikos Valstijos / United States of America _ 282

IV. KONSULINĖS SUTARTYS / CONSULAR TREATIES _ 290 Estija / Estonia _ 290 Vokietija / Germany _ 300

V.

EKSTRADICIJOS IR TEISINĖS PAGALBOS SUTARTYS / EXTRADITION AND LEGAL ASSISTANCE TREATIES _ 308 Jungtinės Amerikos Valstijos / United States of America _ 308 Jungtinė Karalystė / United Kingdom _ 318 Čekoslovakija / Czechoslovakia _ 332 Nyderlandai / Netherlands _ 342 Brazilija / Brazil _ 352

VI. TECHNINĖS IR ADMINISTRACINĖS SUTARTYS / TECHNICAL AND ADMINISTRATIVE TREATIES _ 360 Vokietija / Germany _ 360 Jungtinės Amerikos Valstijos / United States of America _ 368

VII. OPTACIJOS SUTARTYS / OPTATION TREATIES _ 378 Sovietų Rusija / Soviet Russia _ 378

ŽEMĖLAPIS / MAP _ 390

PARODOS GLOBĖJAS / EXHIBITION PATRON

Paroda „Sugrįžimas. Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“ pristatyta liepos 6-ąją, Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną. Ši mums ypač svarbi data yra tarsi gija, siejanti šiandieninės ir istorinės Lietuvos valstybingumą, pabrėžianti Lietuvos valstybės tęstinumą ir gilias tradicijas.

Tarptautinės sutartys – tai valstybės gimimo tarptautinis pripažinimas ir jos vietos pasaulyje apibrėžimas. Lietuvos valstybingumo tąsą simbolizuoja tai, kad iš laikinosios sostinės Kauno Antrojo pasaulinio karo išvakarėse išvežtos Lietuvos Respublikos (1918–1940) tarptautinės sutartys grįžo į istorinę sostinę Vilnių, kaip ir tai, kad jos eksponuojamos Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.

Parodoje galime pamatyti net 29 tarptautines sutartis – ilgo derybinio darbo rezultatą, rodantį per trumpą laiką tuometinės Lietuvos Vyriausybės ir diplomatinės tarnybos pasiektą Lietuvos tarptautinio pripažinimo geografiją, siekiančią nuo tolimųjų Rytų iki Pietų Amerikos. Tačiau turbūt svarbiausias parodos eksponatas šiandienos kontekste – pirmą kartą viešai eksponuojama Lietuvos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartis, kuria Rusija be išlygų pripažino Lietuvos valstybės savarankiškumą su visomis iš tokio pripažinimo išplaukiančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisakė visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi dėl lietuvių tautos ir jos teritorijų. Žiūrėdamas į šį dokumentą neatsigini minties, kad Rusija nesikeičia: 1940 m. grubiai sulaužiusi savo tarptautinius teisinius įsipareigojimus Lietuvai, 2014 m. ši valstybė sulaužė ir sutartis su Ukraina, pažeisdama jos teritorinį vientisumą, o 2022 m. pradėjusi prieš šią valstybę nuožmiausią karą Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Įstabu, kad Lietuvos valstybės tęstinumo įrodymus susigrąžinome tuo metu, kai visai netoli Lietuvos sienų Rusija, vykdydama karinę agresiją, niokoja Ukrainą ir laisvę mylinčius jos žmones. Juk Lietuvos Respublikos sutartis tuometinės Užsienio reikalų ministerijos vadovybė taip pat buvo priversta išvežti kilus pavojui valstybės nepriklausomybei. Mes galų gale laimėjome, taigi tikime ir Ukrainos sėkme.

Pamoka, kurią išmokome iš intriguojančios, netgi dramatiškos šių svarbių dokumentų dingimo ir sugrįžimo istorijos – pasitikėdami savo jėgomis turime šaltakraujiškai įvertinti šaliai kylančias grėsmes ir jų pasekmes, privalome rūpintis ne tik Lietuvos žmonių, valstybės sienų, bet ir nacionalinių vertybių apsauga.

Už galimybę susigrąžinti ir visuomenei pristatyti parodoje šiuos neįkainojamus valstybinius dokumentus nuoširdžiausiai dėkojame profesoriui Charlesui Hopkinsui ir poniai Katrin Kohl Hopkins, Kanados lietuviams ir kitiems puikiems šios šalies žmonėms bei institucijoms, be kurių geros valios šio lobyno nebūtume susigrąžinę. Ačiū visiems parodos partneriams – Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos cent­ riniam valstybės archyvui, Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams, Užsienio reikalų ministerijai ir šauniai šių institucijų sutelktinei komandai.

Gabrielius Landsbergis Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras

10

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

The exhibition RETURNED. The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940 is presented on a date of particular importance to us – July 6, the date of the coronation of the King of Lithuania Mindaugas, our Statehood Day. This date is the thread connecting today’s and historic Lithuania’s statehood, highlighting the continuity of the Lithuanian state and its deep traditions.

International treaties are the official international recognition of the birth of a state and a definition of its place in the world. The continuing statehood of Lithuania is symbolised by the fact that the international treaties of the Republic of Lithuania that were removed from its provisional capital of Kaunas on the eve of World War II have been returned to its historic capital of Vilnius, much like the fact that the international treaties of the Republic of Lithuania (1918–1940) are being exhibited at the Palace of the Grand Dukes of Lithuania.

At this exhibition, we can see 29 international treaties – the result of long negotiations, showing the geography of Lithuania’s international recognition achieved by the Lithuanian Government of the day and its diplomatic service, extending from the Far East to South America.

But perhaps the most important exhibit on display, in terms of our current context, is the Peace Treaty of Lithuania and Soviet Russia of July 12, 1920, exhibited to the public for the first time ever, in which Russia acknowledged the unconditional independence of the Lithuanian state with all the ensuing judicial outcomes, and in which Russia in good will denied for all times any rights of sovereignty it had over the Lithuanian nation and its territories.

Being witness to such a document, one cannot help but think that Russia indeed does not change: having brutally broken its international legal obligations to Lithuania in 1940, in 2014 Russia broke its agreements with Ukraine, violating its territorial unity, and in 2022, launching war against this state, the most bitter in Europe since the times of World War II. It is amazing that we recovered this evidence of the continuity of the Lithuanian state precisely when the Russian regime is destroying Ukraine and its freedom-loving people so close to Lithuania’s borders. After all, the leaders of the Ministry of Foreign Affairs at the time were forced to remove Lithuanian state’s treaties when faced with a threat to the state’s independence. We eventually won, and thus also believe in Ukraine’s ultimate success.

The lesson we learned from the intriguing, even dramatic history of the loss and return of these important documents is that by believing in our strengths, we must make sober evaluations of the threats arising to our country and their possible outcomes, we must have the wellbeing of not only Lithuania’s people and state borders, but also the protection of our national values in mind.

For this opportunity to recover and present to the public these invaluable state documents, we sincerely thank Prof. Charles A. Hopkins and Mrs Katrin Kohl Hopkins, Lithuanian Canadians and other wonderful people and institutions of this country, without whose good will we could never have seen the return of this national treasure. I thank all the exhibition partners without whom this exhibition would not have been possible – the Seimas of the Republic of Lithuania, the Lithuanian Central State Archives, the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania, the Ministry of Foreign Affairs and the splendid joint team formed from these institutions.

Gabrielius Landsbergis Minister of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania

12

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

PARODOS ORGANIZATORIAI / EXHIBITION ORGANISERS

RETURNED

|

The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940

13

Paroda „Sugrįžimas“ yra daug daugiau nei Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. tarptautinių sutarčių, kurios buvo laikomos dingusiomis, pristatymas visuomenei.

Paroda liudija Lietuvos tarptautinį pripažinimą, Lietuvos diplomatijos pasiekimus nelengvu tarpukario laikotarpiu. Jos eksponatai byloja apie ypač svarbius mūsų valstybės gyvenimo faktus, vienas jų – 1920 m. Lietuvos Taikos sutartis su Rusija. Prisimenu dar prieš Nepriklausomybės atkūrimą Sąjūdžio mitinguose matytą plakatą, kuriame nebuvo žodžių, tik data: 1920-07-12... Ši paroda yra ir apie mūsų valstybingumą, apie nepriklausomą Lietuvos valstybę, Lietuvos Respubliką, kurios atkūrimą savo Aktu 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba: „Reikšdama Tautos valią, nutaria ir vieningai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.“ Esu viena iš 124 tuometinės Aukščiausiosios Tarybos deputatų, balsavusių už šį Aktą ir jį pasirašiusių. Atkurtoji Lietuvos Respublika, kurios 33-iuosius metus skaičiuojame, nėra nauja ar jauna demokratija, kokia mus bandė vadinti ne vienus metus po istorinės Kovo 11-osios. Atkuriant Nepriklausomybę galimybė pasiremti 1938 m. Lietuvos Konstitucija, deklaruojant Lietuvos valstybės tęstinumą, mums suteikė pagrindą išvengti teisinio vakuumo įgyvendinant valstybingumo tęstinumo idėją, o tarptautinės sutartys, liudijančios tuometinę santykių su kitomis valstybėmis būseną, buvo tas pamatas, kuriuo remdamiesi galėjome plėtoti atkurtos Lietuvos Respublikos tarpvalstybinius ryšius. Ši paroda – apie tikėjimą, kad svetimos jėgos okupuota Lietuva vėl bus laisva, todėl jos dokumentai, tarptautinės sutartys, turi būti išsaugoti; apie valstybės darbininkų ištikimybę Tautai ir Valstybei, pastangas, kad valstybinės reikšmės dokumentai neatitektų priešams, kad jie liktų Lietuvos rankose.

1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašyta Lietuvos Taikos sutartis su Rusija, 1934 m. rugsėjo 12 d. Ženevoje pasirašyta Lietuvos, Estijos ir Latvijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis, 1927 m. rugsėjo 27 d. Vatikane pasirašytas Šv. Sosto ir Lietuvos konkordatas, kitos parodoje pristatomos sutartys – mūsų valstybės, Lietuvos Tautos turtas. Dėkoju visiems, kurie prisidėjo išsaugant ir Lietuvai sugrąžinant šiuos valstybinės svarbos dokumentus.

Dr. Laima Andrikienė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkė, Nepriklausomybės (Kovo 11-osios) Akto signatarė

14

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

The exhibition RETURNED is much more than just a public presentation of the international treaties of the Republic of Lithuania from 1918–1940 that were considered as lost.

The exhibition testifies to Lithuania’s international recognition and the achievements of Lithuanian diplomacy during the difficult interwar period. Its exhibits speak of particularly important facts in the life of our state, one of them being the Lithuanian peace treaty with Russia of 1920. I recall seeing one poster at the Sąjūdis rallies before our independence was restored, which had no slogans, only the date: 1920-07-12...

This exhibition is about our statehood, about the independent Lithuanian state, the Republic of Lithuania, whose restoration was declared in the Act of March 11, 1990 by the Supreme Council of the Republic of Lithuania: “Expressing the will of the Nation, the Supreme Council of the Republic of Lithuania resolves and unanimously declares that the execution of the sovereign powers of the State of Lithuania, abolished by foreign forces in 1940, is re-established, and henceforth Lithuania is again an independent state”. I am one of the 124 deputies of that Supreme Council who voted in favour of this Act and one of its signatories. The restored Republic of Lithuania, now in its 33rd year, is not a new or a young democracy as we were deemed for many years after the historic date of March 11. When restoring our independence, by basing our declaration on the Consititution of Lithuania of 1938 and claiming continuity of the Lithuanian state, we had the legal grounds allowing us to avoid a legal vacuum when implementing the idea of state continuity, while the international treaties testifying to the existence of relations with other states at the time served as the foundation on which we could develop the restored Republic of Lithuania’s interstate relations.

This exhibition is about the belief that a Lithuania occupied by foreign forces shall again be free, which is why its documents and international treaties must be protected; it is about the loyalty of the state’s workers to the Nation and the State, and the effort they went to ensure that documents of state importance would not fall into enemy hands, but remain under Lithuania’s jurisdiction.

The Peace Treaty Between Lithuania and Russia signed in Moscow on July 12, 1920; the Unity and Cooperation Treaty signed by Lithuania, Estonia and Latvia signed in Geneva on September 12, 1934; the Concordat with the Holy See signed in the Vatican City on September 27, 1927, and other treaties presented in this exhibition – they are the treasures of our state, of the Lithuanian Nation. I thank everyone who played a part in protecting and returning to Lithuania these documents of state importance.

Dr Laima Andrikienė Chair of the Seimas Committee on Foreign Affairs, Signatory of the Act of Restoration of Independence of Lithuania (March 11)

RETURNED

|

The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940

15

Paroda, atskleidžianti Lietuvos 1918–1940 m. užsienio politikos laimėjimus Tik dėl laimingo atsitiktinumo Kanadoje rasti svarbiausių 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių originalai – didžiulė dovana Lietuvos archyvams. Itin simboliška ir tai, kad šią dovaną gavome 2021 m., Lietuvai minint Archyvų metus. Tai tikra sėkmės istorija, nes tarptautinių sutarčių likimas nebuvo žinomas daugiau kaip 80 metų, ilgai bandyta aiškintis, kur ir kaip galėjo dingti dokumentai, atlikti išsamūs tyrimai, keltos įvairios versijos. Tokio radinio niekas negalėjo tikėtis, jį, kaip teigia istorikai, galima vadinti nacionaline vertybe.

Paroda „Sugrįžimas. Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“, atverta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, – unikali galimybė prisiliesti prie Lietuvos užsienio politikos, tarptautinių santykių, diplomatijos istorijos. Tai – dėmesys ir Lietuvos valstybingumo raidai, įprasminančiai svarbiausius jos etapus, tikint šviesia valstybingumo ateitimi.

Parodoje eksponuojamuose dokumentuose slypi Lietuvos užsienio politikos priešistorė: galima išvysti 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutartį su Rusija, Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikavimo dokumento priedą – įspūdingą Lietuvos ir Rusijos sienos žemėlapį, Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos konkordato ratifikavimo aktą, Lietuvos ir Latvijos sienos aprašymą, 1934 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos, Estijos ir Latvijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartį (plačiai žinomą Baltijos antantės, Baltijos santarvės sutarties pavadinimu) ir dar daug kitų vertingų, išskirtinių dokumentų.

Sugrįžusios tarptautinės sutartys – tai atkurtos Lietuvos simboliai, atskleidžiantys kiekvieno lietuvio siekius – kur bebūtum, saugoti, ginti ir stiprinti Lietuvos valstybę.

Visiems parodos organizatoriams – Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams, Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai – reiškiu nuoširdžią padėką. Atskiro dėmesio nusipelno ir Lietuvos Respublikos ambasada Kanadoje, Kanados lietuvių bendruomenė, Kanados lietuvių muziejus-archyvas. Žinoma, negalima pamiršti ir asmens, radusio ir padėjusio išsaugoti šiuos neįkainojamus dokumentus, todėl atskirai ačiū tariu profesoriui Charlie’iui Hopkinsui. Vienijančios idėjos vedami, dėdami didžiules pastangas, susigrąžinome Lietuvos valstybės turtą. Lietuvos centrinis valstybės archyvas gali didžiuotis saugodamas šiuos autentiškus dokumentus.

Dalius Žižys Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktorius

16

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

An exhibition revealing Lithuania’s foreign policy achievements in 1918–1940 The discovery of the original copies of the most important international treaties of the Republic of Lithuania from 1918 to 1940 by sheer, happy coincidence in Canada has proven to be an enormous gift to Lithuania’s archives. It is also quite symbolic that we received this gift in 2021, marked as the Year of Archives in Lithuania. This is a true success story, as the fate of the international treaties was not known for more than 80 years, attempts were made for many years to work out where and how the documents could have disappeared, thorough investigations were made and various versions of events were proposed. No one could have expected such a find, and it, as historians state, can certainly be called a national treasure.

The exhibition RETURNED. The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940 that opened at the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania is a unique opportunity to figuratively touch the history Lithuanian foreign policy, international relations and diplomacy. It is also an expression of attention to the evolution of Lithuania’s statehood, giving meaning to its most important stages, and a belief in the bright future of our nation’s statehood.

The prehistory of Lithuanian foreign policy lies in the documents on display at the exhibition: we can see the Lithuanian peace treaty with Russia of July 12, 1920, an appendix to the ratification document of Lithuania’s peace treaty with Russia – namely, an impressive map of the Lithuanian-Russian border, the ratification act of the Concordat between the Holy See and the Republic of Lithuania, a description of the Lithuania-Latvia border, the Treaty on Unity and Cooperation between Lithuania, Estonia and Latvia of September 12, 1934 (commonly known as the Treaty of the Baltic Entente), as well as numerous other valuable and exclusive documents.

These returned international treaties are symbols of the restored Lithuania, revealing the goals of each Lithuanian – to protect, defend and strengthen the Lithuanian state wherever one may be.

I express my sincere thanks to all of this exhibition’s organisers: the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania, the Seimas of the Republic of Lithuania and the Ministry of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania. The Embassy of the Republic of Lithuania in Canada, the Lithuanian Canadian Community and the Lithuanian Museum-Archives of Canada deserve a separate mention.

Of course, we cannot overlook the person who found and helped preserve these invaluable documents, so another word of thanks goes to Prof. Charles A. Hopkins. Guided by a unifying idea and going to immense efforts, we have recovered priceless property of the Lithuanian state. The Lithuanian Central State Archives can be proud of having the honour to protect these authentic documents.

Dalius Žižys Director of the Lithuanian Central State Archives

RETURNED

|

The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940

17

Modernios Lietuvos valstybės ženklai senosios Lietuvos valstybės centre Svarbu ir simboliška, kad moderniosios Lietuvos valstybės – 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos – svarbiausios tarptautinės sutartys eksponuojamos parodoje, kuri buvo atverta 2022 m. liepos 6-ąją, minint Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną.

Antroji simbolinė gija, siejanti abi lietuvių valstybes – Lietuvos Respubliką ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, – yra ta, kad Lietuvos Respublikos valstybingumo ir jo tarptautinio pripažinimo ženklai, kurie ilgus metus buvo dingę ar netgi laikyti negrįžtamai prarastais, sugrąžinti į Lietuvą, kaip ir senieji Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai, kuriuos užkariautojai sulygino su žeme ir bandė pasiųsti užmarštin, buvo atkurti ir gyvu pavidalu sugrąžinti į lietuvių istorinę atmintį. Nuo pat XIII–XIV a. sandūros iki XVII a. vidurio „tvano“ šiuose rūmuose taip pat buvo surašomi svarbiausi valstybės dokumentai, sudaromos tarptautinės sutartys, saugotas Lietuvos valstybės archyvas – Lietuvos Metrika.

Taigi idėjine bei istorinės atminties prasme šia itin reikšminga paroda „Sugrįžimas. Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“ bei pasirinkta jos pristatymo Lietuvos visuomenei ir sostinės svečiams vieta, be kita ko, pabrėžiamas ir Lietuvos valstybės tęstinumas, šimtmečius siekianti valstybingumo tradicija. Parodos sumanytojai ir rengėjai deklaruoja, kad Lietuva ir lietuvių tauta turi gyvą, tvirtą ir seną valstybingumo tradiciją, savo valstybę, kuri, nepaisant visų istorijos negandų, amžių amžius buvo saugoma ir ginama kaip tautos egzistencijos svarbiausia forma, galinti užtikrinti progresą bei klestėjimą. Saugodami ir gindami valstybę, iškilūs Lietuvos vyrai ir moterys visais laikais puikiai suprato ir tos valstybės tarptautinį pripažinimą liudijančių dokumentų reikšmę, todėl lygiai taip pat gelbėjo ir saugojo tuos Lietuvos valstybingumo ženklus. Garbė jiems ir nuoširdi padėka.

Parodoje pristatomi XX a. pirmos pusės tarptautiniai susitarimai žvelgiant iš istorinės perspektyvos tiek pat svarbūs ir vertingi Lietuvos valstybės ir tautos egzistencijai, istorinei savivokai bei savivertei, kiek svarbios Viduramžių ar vėlesnių laikų sutartys, tokios kaip Krėvos sutartis, Liubino unija, Polianovkos taikos sutartis ar Kėdainių unija. Šie dokumentiniai Lietuvos valstybės ženklai bei jų paroda įgauna ypatingą prasmę šiandien viską naikinančios maskolių agresijos bei grasinimų sąlygomis. Priešai bei įvairaus plauko barbarai visais laikais stengėsi ne tik žudyti puolamos šalies žmones, griauti svarbius statinius, bet ir naikinti arba pagrobti svarbiausius dokumentus – akivaizdžius valstybingumo, jo tarptautinio pripažinimo liudytojus.

Parodoje „Sugrįžimas. Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“ galima susidurti su daugybe XX a. pirmosios pusės viso pasaulio ryškiausių istorijos asmenybių – Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu Franklinu Delano Rooseveltu, Vokietijos prezidentu Pauliu von Hindenburgu, Japonijos imperatoriumi Hirohito, bolševikinės Rusijos kūrėju Vladimiru Uljanovu (Leninu) ir kt. Viena tokių legendinių istorinių asmenybių, kurios autografą galima pamatyti parodoje, – tai popiežius Pijus XI, kuris dar kaip arkivyskupas Achille Ratti lankėsi Lietuvoje, gerai pažino mūsų kraštą, bičiuliavosi su arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu, buvo pakankamai palankus Lietuvai, sukūrė jos nepriklausomą bažnytinę provinciją, nors tuomet ir be Vilniaus... Beje, prieš 20 metų Vilniuje galima buvo pasigėrėti ir šio popiežiaus tiara. Taigi tokią paslaptingą bei turiningą svarbių valstybės dokumentų parodą galima labai įvairiai perskaityti ir permanyti.

18

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

Nuoširdžiai dėkoju Visoms ir Visiems, įvairiai prisidėjusiems prie parodos: dokumentų gelbėtojams ir saugotojams – Lietuvos politikams, diplomatams Kaziui Bizauskui ir Vytautui Jonui Gyliui, prof. Charlesui Hopkinsui ir jo žmonai Katrin Kohl Hopkins, parodos globėjui – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui, bendraorganizatoriams – Lietuvos centriniam valstybės archyvui, Lietuvos Respublikos Seimui ir Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijai, partneriams – Kanados lietuvių muziejaus-archyvo direktorei Danguolei Juozapavičiūtei-Breen, Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkui Kazimierui Deksniui ir Lietuvos Respublikos ambasadai Kanadoje bei ambasadoriui Dariui Skusevičiui, parodos kuratorėms – dr. Vilmai Akmenytei-Ruzgienei, Džiugintai Kasiulaitienei, dr. Živilei Mikailienei, koordinatoriams – Jurgitai Binkienei, Ignui Račickui, Angonitai Rupšytei, parodos mokslinės ir kultūrinės programos koordinatorėms – dr. Ramunei Šmigelskytei-Stukienei ir Gintarei Rožėnaitei-Rozovienei, šio katalogo redaktorei Monikai Grigūnienei, informacijos ir rinkodaros koordinatoriams Monikai Petrulienei ir Mindaugui Puidokui, parodos rėmėjams – Kanados lietuvių fondui, nacionaliniam transliuotojui LRT, „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupei bei tinklalapiui lrytas.lt, reklamos įmonei „JCDecaux“ bei žurnalui „Legendos“. Atskirai Valdovų rūmų muziejaus vardu būtina padėkoti Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktoriui Daliui Žižiui, Lietuvos ambasadoriui Kanadoje Dariui Skusevičiui bei parodos moksliniam konsultantui dr.

Vytautui Žaliui už kolegiškumą ir bičiulystę.

Parodos lankytojams ir šio katalogo skaitytojams norisi tradiciškai palinkėti mūsų valstybės praeities klodų pažinimo džiaugsmo, kartu – permąstyti šį svarbų dokumentinį paveldą ir suprasti jo saugojimo svarbą, suvokti, kad reikia nuolat budėti dėl mūsų visų laisvės ir nepriklausomybės, taip pat – prasmingo susitikimo su prieš šimtmetį gyvenusiomis istorinėmis asmenybėmis ir tiesiog istorinio smalsumo patenkinimo.

Doc. dr. Vydas Dolinskas Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius

RETURNED

|

The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940

19

Markers of the modern Lithuanian state in the centre of the early Lithuanian state It is important and symbolic that the most important international treaties of the modern Lithuanian state – the Republic of Lithuania of 1918–1940 – are shown at an exhibition that opened on July 6, 2022, commemorating the Day of Statehood (Day of the Coronation of King Mindaugas). The second symbolic thread connecting both Lithuanian states – the Republic of Lithuania and the Grand Duchy of Lithuania – is that the markers of the Republic of Lithuania’s statehood and its international recognition, missing for many years and even considered irreversably lost, were returned to Lithuania, just like the early palace of the Lithuanian grand dukes, once flattened to the ground by invading forces who tried to push it into oblivion, was eventually reconstructed and returned to the historical memory of Lithuanians. From the turn of the 13th–14th centuries until the Deluge of the mid-17th century, this palace was where the most important state documents would be signed, where international treaties would be negotiated, and where the Lithuanian state archive – the Lithuanian Metrica – was kept.

Thus, from an ideological and historical memory perspective, this exceptionally significant exhibition RETURNED. The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940, and the choice of location where it would be presented to Lithuanian society and guests to the capital, does, in addition to other aspects, highlight the continuity of the Lithuanian state and its centuries-long traditions of statehood. The people behind the exhibition’s concept and organisers declare that Lithuania and the Lithuanian nation has a vibrant, strong and far-reaching statehood tradition, its own state, which, despite all the perils of history, was protected and defended through the ages as the most important form of the nation’s existence, capable of ensuring progess and prosperity. Protecting and defending their state, eminent men and women of Lithuania have in all times understood very well the significance of documents testifying to that state’s international recognition, which is why they also saved and protected markers of Lithuania’s statehood. Due respect to them and our sincere gratitude.

This exhibition presents international treaties from the first half of the 20th century that when viewed from the historical perspective are just as important and valuable to the existence of the Lithuanian state and nation, its historical self-consciousness and dignity as are the treaties from the Middle Ages and later times, such as the Union of Krewo, Union of Lublin, Treaty of Polyanovka or the Union of Kėdainiai. These documentary markers of the Lithuanian state and their exposition takes on even greater meaning in light of today’s all-destructive aggression and threats from Moscow. Enemies and all manner of barbarians have continually tried to not only murder people in the country they attack, and to demolish important structures, but they also seek to destroy or plunder the most important documents – obvious testaments of statehood and international recognition.

20

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

The exhibition RETURNED. The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940, offers visitors the opportunity to encounter many of the most prominent historical figures from the first half of the 20th century, such as President of the United States of America Franklin Delano Roosevelt, President of Germany Paul von Hindenburg, Emperor Hirohito of Japan, the founder of Bolshevik Russia Vladimir Ilyich Ulyanov (Lenin), among others. One of these legendary historical figures, whose autograph can be seen at the exhibition, is Pope Pius XI, who visited Lithuania as Archbishop Achille Ratti, knew our country well, was acquainted with Archbishop Jurgis Matulaitis and was considerably favourable towards Lithuania, creating an independent church province here, albeit without Vilnius at the time... Incidentally, 20 years ago his papal tiara could be admired in Vilnius. So, an exhibition of at times confidential and certainly important state documents can be read and reconsidered in a number of ways.

I sincerely thank everyone who contributed to this exhibition: those who rescued and looked after the documents – Lithuania’s politicians and diplomats Kazys Bizauskas and Vytautas Jonas Gylys, Prof. Charles Hopkins and his wife Katrin Kohl Hopkins, the exhibition’s patron – Minister of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania Gabrielius Landsbergis, the co-organisers – Lithuanian State Central Archives, the Seimas of the Republic of Lithuania and the Ministry of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania, the exhibition partners – Director of the Lithuanian Museum-Archives of Canada Danguolė Juozapavičiūtė-Breen, President of the Lithuanian Canadian Community Kazimieras Deksnys and the Embassy of the Republic of Lithuania in Canada and Ambassador Darius Skusevičius, the exhibition curators – Dr Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Džiuginta Kasiulaitienė and Dr Živilė Mikailienė, the exhibition coordinators – Jurgita Binkienė, Ignas Račickas and Angonita Rupšytė, the exhibition scientific and cultural programme coordinators – Dr Ramunė Šmigelskytė-Stukienė and Gintarė Rožėnaitė-Rozovienė, this catalogue’s copy editor Monika Grigūnienė, the information and marketing coordinators Monika Petrulienė and Mindaugas Puidokas, the exhibition’s sponsors – the Lithuanian Canadian Foundation, the national broadcaster LRT, the Lietuvos rytas media group and portal lrytas.lt, advertising firm JCDecaux and the Legendos magazine. Separately, on behalf of the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania, I must thank Dalius Žižys, the Director of the Lithuanian Central State Archives, the Lithuanian Ambassador in Canada Darius Skusevičius and the exhibition’s scientific consultant Dr Vytautas Žalys for their collegial cooperation and friendship.

As per tradition, I wish visitors to the exhibition and readers of this catalogue will experience the joy of discovering these layers of our state’s past, while also taking the opportunity to think about this important documentary heritage and to understand the importance of its protection, to realise that we must always be prepared to defend our freedom and independence, also – I wish you meaningful encounters with historic figures who lived a century ago, and simply – to satisfy your historical inquisitiveness.

Associate Professor Dr Vydas Dolinskas Director ot the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania

22

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

PARODOS PARTNERIAI IR RĖMĖJAI / EXHIBITION PATRONS AND SPONSORS

RETURNED

|

The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940

23

Ekscelencijos, garbūs svečiai, nelengva kalbėti paskutiniam tokio garbingo renginio metu. Ir iš tikrųjų daugybė dalykų jau buvo pasakyta apie pačius dokumentus, apie jų istorinę reikšmę ir prasmę. Prieš pustrečių metų išvykau dirbti į Kanadą išsikėlęs sau elementarų uždavinį – daugiau Kanados Lietuvoje ir daugiau Lietuvos Kanadoje. Ir štai likimas netikėtai – vadinu tai likimu, tai liudija ir istorijos, kurią girdėjome, fragmentai, kitaip to nepavadinsi – įteikė mums šią dovaną, kurią man buvo didelė garbė pargabenti į Lietuvą, ten, kur ir yra šių dokumentų vieta.

Norėčiau paminėti keletą dalykų. Visuomet galvoju – na, pasižiūrėkime atgal, kas būtų, jeigu būtų, arba ko nebūtų, jeigu nebūtų. Ir šioje visoje istorijoje yra keletas itin svarbių elementų, todėl labai džiaugiuosi, kad šiandien su mumis yra ir Kanados Parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Ali Ahsassi, atstovaujantis šiai nuostabiai šaliai, kuri buvo viena iš nedaugelio, niekada nepripažinusių Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą, dėl ko galėjo veikti Lietuvos Respublikos konsulatas Toronte, kuriame saugiai laikyti šie Lietuvai svarbūs dokumentai.

Dėl Kanados vykdytos politikos po šiai dienai turime stiprią ir aktyvią Kanados lietuvių bendruomenę, kuri dar 1990 m. priešaušriu įkūrė muziejų-archyvą, būtent kurio užrašą pamatė gerbiamas profesorius Hopkinsas, nusprendęs grąžinti dokumentus.

Mano padėkos pirmiausia, žinoma, Jums, profesoriau Charlesai Hopkinsai, už šį sprendimą grąžinti dokumentus Lietuvai, didžiausia padėka Kanadai už draugystę tarp mūsų šalių, na ir, žinoma, bendruomenei bei bendruomenės institucijoms už tai, ką jūs darėte ir darote, kad tie tiltai tarp Lietuvos ir Kanados klestėtų.

Labai ačiū. Sveikinu visus su Valstybės švente.

Darius Skusevičius Lietuvos Respublikos ambasadorius Kanadoje

24

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

Your Excellencies, honoured guests, It’s no easy task to speak last at such an honourable event. Many things have actually already been said about the documents themselves, their historical significance and meaning. I departed for Canada two and a half years ago to serve as ambassador, and set myself an elementary task – to see more of Canada in Lithuania, and more of Lithuania in Canada. And today, fate – yes fate, as evidenced by the fragments of the story we’ve already heard, you couldn’t call it anything but fate – has unexpectedly given us this gift, which I was very honoured to escort back to Lithuania, the true and proper place for these documents.

There are some elements I’d like to mention. I always think, let’s look back at what would’ve happened, or what wouldn’t have happened, if things had gone differently. And even in this story, there are some very important elements, which is why I am very pleased that today we have with us the Chair of the Standing Committee on Foreign Affairs and International Development of the Parliament of Canada Ali Ehsassi, who represents this wonderful country, which was one of the few never to recognise Lithuania’s incorporation into the Soviet Union, as a result of which the Consulate of the Republic of Lithuania could operate in Toronto where these documents so important to Lithuania could be safely kept.

The policy enacted by Canada means that to this day, we have a strong and vibrant Lithuanian community in Canada, which at the pre-dawn of the 90s founded a museum-archive, whose sign was spotted by the honourable Prof. Hopkins when deciding to return the documents.

My thanks goes first of all, of course, to Prof. Charles Hopkins, to You for this decision to return the documents to Lithuania, the greatest of thanks to Canada for the friendship between our countries, and of course, to the community and community institutions for what you have done and continue to do, so that these bridges between Lithuania and Canada can prosper.

Thank you very much. Congratulations to all on this Day of Statehood.

Darius Skusevičius Ambassador of the Republic of Lithuania in Canada

RETURNED

|

The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940

25

Pirmiausia norėčiau trumpai prisistatyti. Gimiau ir augau Kanadoje, aštuonias klases lankiau šeštadieninėje lietuvių mokykloje, kur buvau ne pats dėmesingiausias mokinys. Namuose kalbėjau lietuviškai, bet tik kai tėvai taip prisakė. Taigi prašau atleisti už klaidas, kurių galiu padaryti šiandien savo kalboje, nes nors lietuviškai nekalbu tobulai, širdimi ir siela esu grynas lietuvis. Įgyvendinti Lietuvių chartą, paskelbtą 1949-aisiais, lygiai prieš 70 metų, 1952 m., Monrealyje, Kanados mieste, delegatai susirinko iš visos Kanados ir įsteigė Kanados lietuvių bendruomenę. Šiai organizacijai buvo pavesta suvienyti visus Kanadoje gyvenančius lietuvius.

Mūsų misija buvo dvejopa. Pirmiausia, per vietinius skyrius turėjome suburti visas lietuviškas kultūros, švietimo, sporto, jaunimo bei kitas organizacijas. Antra, kas tuo laiku buvo dar svarbiau, reikėjo atstovauti Lietuvai ir užtikrinti, kad Kanados Vyriausybė nepasiduotų Maskvos spaudimui ir nepripažintų sovietų okupacijos Baltijos šalyse.

KLB jungė po Antrojo pasaulinio karo nuo sovietinės okupacijos bėgusius žmones. Šios bendruomenės, kaip ir kitų kraštų lietuvių bend­ ruomenių, tikslas buvo kova už Tėvynės laisvę ir siekis išlaikyti lietuvybę. KLB veiklos sritys buvo šalpa besikuriantiesiems naujame krašte, lituanistinis švietimas jaunimui, taip pat kultūrinė veikla ir visuomeniniai reikalai, kurių esmė nuo pat pradžių buvo politinė, nuolat informuojant Kanados valdžios pareigūnus, juos nepaliaujamai skatinant kelti klausimą dėl Lietuvos laisvės.

KLB plėtėsi, augo lietuviškų telkinių skaičius, vienu metu apėmęs 21 vietovę nuo Vankuverio iki Monrealio. Krašto valdybai globojant buvo rengiamos Kanados lietuvių dienos, išeivijos dainų ir šokių šventės, įvairūs kiti kultūriniai renginiai bei suvažiavimai. 2016 m. gyventojų surašymo duomenimis Kanadoje buvo daugiau nei 59 tūkst. lietuvių kilmės gyventojų.

Kanados lietuvių bendruomenė 1962 m. įsteigė Kanados lietuvių fondą, siekdama finansiškai remti organizacijas ne tik Kanadoje, bet ir Lietuvoje. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, siekdama padėti besikuriančiai Vyriausybei, Kanados lietuvių bendruomenė surengė akciją, kuriai Kanados lietuviai paaukojo milijoną dolerių. Daug metų Kanados lietuvių bendruomenės nariai kalbėjo, kad reikia sukurti vietą, kurioje galėtume kaupti ir saugoti Kanados lietuvių, jų organizacijų bei bendruomenės veiklos istoriją. Pagaliau 1989 m. buvo įkurtas Kanados lietuvių muziejus-archyvas. Pastaraisiais metais muziejaus-archyvo patalpos ir saugyklos padidintos, priimta daug naujos medžiagos iš įvairių KLB apylinkių. Yra didelis skaitmenintų nuotraukų, filmų ir dokumentų rinkinys.

Kuriant muziejų-archyvą niekas negalėjo numatyti, kad vieną dieną Kanados lietuvių bendruomenės padalinys bus įtrauktas į svarbiausio Lietuvos Respublikos istorijai radinio istoriją. Dar ir šiandien puikiai prisimenu, kaip savo rankose laikiau kai kuriuos dokumentus, šios Lietuvos istorijos fragmentus. Dabar jie visi iki paskutinio grįžo namo iš tolimos ir ilgos kelionės.

Kanados lietuvių bendruomenės vardu sveikinu visus ir noriu padėkoti tiems, kurie prisidėjo prie šio istorinio lobio grąžinimo į teisėtus namus. Ačiū ir sveikinu visus su šios dienos švente.

Kazimieras Deksnys

Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas

26

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

Allow me to briefly introduce myself. I was born and raised in Canada, and attended eight grades of Saturday Lithuanian language school, where I was far from being the most attentive pupil. I spoke Lithuanian at home, but only when my parents told me to. That said, please excuse any mistakes I may make in my speech today, because while I do not speak Lithuanian perfectly, in my heart and soul I am a pure Lithuanian.

In order to implement the Lithuanian Charter, declared in 1949, exactly 70 years ago, in 1952, in a Canadian city of Montreal, Lithuanian delegates gathered from all over the country and founded the Lithuanian Canadian Community. This organisation was charged with uniting all Lithuanians living in Canada. We had a double mission. Firstly, to organise local branches of all the Lithuanian cultural, educational, sports, youth and other organisations. The second goal, which at the time was even more important, was to provide representation for Lithuania and ensure that the Canadian government would not bow to pressure from Moscow and acknowledge the Soviet occupation of the Baltic States.

LCC united fellow nationals fleeing Soviet occupation after World War II. The basis of the community spirit, much like that in Lithuanian communities of other countries, was the fight for freedom for the Homeland and upholding the Lithuanian spirit. The LCC organised charity for those just establishing themselves in a new country, a Lithuanian education for young people, cultural activities and “public affairs”, whose essence from the very beginning was political, constantly providing information to Canadian government officials and tirelessly urging them to raise the issue of Lithuania’s freedom.

The number of Lithuanian chapters increased within the framework of the LCC, at one time spanning 21 locations from Vancouver to Montreal. Gatherings such as the Lithuanian Canadian Days, Song and Dance Festivals and various other cultural events and meetings have been organised under the auspices of the National Council. According to the 2016 census, there were 59,000 people of Lithuanian descent in Canada.

The Lithuanian Canadian Community founded the Lithuanian Canadian Foundation in 1962, seeking to financially support organisa­ tions not just in Canada, but after its restoration, in Lithuania as well. Once Independence was reinstated, and in the hope of helping the just-forming Government in Lithuania, the Lithuanian Canadian Community arranged a campaign during which Lithuanians in Canada donated a million dollars. For many years, members of the Lithuanian community in Canada have said that a place needs to be created where we could collect and preserve the history of Lithuanian Canadians, their organisations and community endeavours. Finally, in 1989, the Lithuanian Museum-Archives of Canada became a reality. In recent years, the premises and storage areas of the LMAC have been extended, taking in a wealth of new material from various chapters of the LCC. There is a large collection of digitalised photographs, films and documents. The activities of the Museum-Archives encompass the preservation of Lithuanian heritage from all over Canada and the spread of information about ourselves to the public.

When we were just setting up the Museum-Archives, no once could have imagined that one day, this branch of the Lithuanian Canadian Community would be drawn in to one of the most important discoveries in the history of the Republic of Lithuania. Even today, I remember perfectly well how I held certain documents in my hands, these fragments of Lithuania’s history. Now they have all returned home from their distant and long journey.

On behalf of the Lithuanian Canadian Community, I congratulate you on such a fine effort and want to thank everyone who contributed to the return of this historical treasure to its legitimate home. Thank you, and greetings to all on this special day.

Kazimieras Deksnys

Chairman of the Lithuanian Canadian Community

RETURNED

|

The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940

27

Jūsų Ekscelencijos, gerbiami garbės svečiai ir šio įvykio dalyviai, Kanados lietuvių bendruomenės krašto valdyba visada rūpinosi tuo, kaip sukaupti Kanados lietuvių paveldą, o 1989 m. savose patalpose įsteigė Kanados lietuvių muziejų-archyvą. Šie metai sutapo su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu ir suteikė progą muziejuje-archyve saugoti medžiagą apie Kanados lietuvių veiklą bei pagalbą ir indėlį tame ilgame kelyje į Lietuvos Nepriklausomybę.

Mūsų tikslas yra rinkti, saugoti ir platinti lietuvių, gyvenančių Kanadoje, istoriją tarp kanadiečių bei pasitarnauti lietuviams mokslininkams Lietuvoje ir pasaulyje, kurie domisi lietuvių pėdsakais Kanadoje. Dėl muziejaus-archyvo veiklos turime galimybę pasiekti ir platesnę kitataučių visuomenę – per tinklalapį, rengdami gyvas ir virtualias parodas. Bendradarbiaujame ir su kitataučių organizacijomis, muziejais ir archyvais.

Man asmeniškai tai yra ypač svarbu, nes kiekviena proga minėti Lietuvą primena pasauliui, kad ji yra gyva, svarbi ir branginama. Archyve saugome organizacijų ir lietuvių visuomenės žmonių veiklos dokumentaciją, muziejaus artefaktus, šeimų paveldą, meno kūrinius ir retas knygas. Visą darbą atlieka mažas branduolys savanorių, o finansinę paramą teikia Kanados lietuvių fondas, lietuvių kreditų koo­ peratyvai ir paskiri asmenys.

Praeitą pavasarį turėjome netikėtą progą ir garbę pasitarnauti Lietuvai tiesiogiai. Profesorius Charlesas Hopkinsas, suradęs Kanados lietuvių muziejų-archyvą, paskambino ir pasiūlė perduoti mums pirmosios Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio tarptautinių sutarčių bei dokumentų rinkinį. Iš karto supratau, kad tai gali būti į nežinią dingę ir prarasti Lietuvos dokumentai.

Mūsų muziejaus istorijai tai buvo netikėtas ir nepakartojamas įvykis. Nuo to momento prasidėjo Lietuvos istorinio paveldo kelionė atgal į namus, o mums buvo didelė garbė būti tos kelionės dalimi.

Ačiū!

Danguolė Juozapavičiūtė-Breen Kanados lietuvių muziejaus-archyvo direktorė

28

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

Your Excellencies, guests of honour and participants of this event, The Board of the Lithuanian Canadian Community has always strived to protect the heritage of Lithuanians in Canada, while in 1989 it managed to found the Lithuanian Museum-Archives of Canada in its own premises. This year coincided with the period of the reinstatement of Lithuania’s Independence and created the opportunity for the museum-archive to collect and preserve material relating to the activities of Lithuanian Canadians and contribute to Lithuania’s long path towards Independence.

Our goal is to collect, preserve and spread the history of Lithuanians in Canada among Canadians, and to aid Lithuanian researchers in Lithuania and abroad who are interested in tracing the presence of Lithuanians in Canada. As part of the activities of our museum-archive, we have the opportunity to reach a wider multinational society – via our website, as well as regular and virtual exhibitions. We also cooperate with other multicultural organisations, museums and archives.

For me personally, this is especially important as each chance to mention Lithuania reminds the world that it is alive, important and cherised. At the archive, we have documentation relating to the activities of organisations and Lithuanian community figures, museum artefacts, heritage items from private families, artworks and rare books. A small core of volunteers takes care of all the associated work, while we receive financial support from the Lithuanian Canadian Foundation, Lithuanian credit cooperatives and separate individuals.

Last spring we had the unexpected opportunity and honour to serve Lithuania directly. Prof. Charles Hopkins called us upon discovering the Lithuanian Museum-Archives of Canada. The purpose of his call was an offer to transfer to our museum-archive a collection of international treaties and documents from the period of Lithuania’s independence. I immediately understood that these could be the missing and believed-to-be-lost documents of Lithuania.

This was an unexpected and unique event in the history of our museum. From that moment on, this historical heritage of Lithuania commenced its journey back home, while we enjoyed the enormous honour of being part of that journey.

Thank you!

Danguolė Juozapavičiūtė-Breen Director of the Lithuanian Museum-Archives of Canada

RETURNED

|

The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940

29

Gerbiamieji, malonu matyti, kad šie svarbūs valstybiniai dokumentai, kurie buvo netikėtai ir laimingai atrasti Kanadoje 2021 m., sugrįžo į savus namus Lietuvoje.

Antrojo pasaulinio karo įvykiai į išeiviją nubloškė ne tik lietuvius, bet ir šiuos dokumentus, kurių kelionė atspindi tų laikų išeivijos lietuvių išgyvenimus, sunkumus ir kliūtis ieškant vietos ir įsikuriant svetimame krašte.

Kanados lietuvių fondo remiamas muziejus-archyvas, įkurtas Kanados lietuvių istorijai ir paveldui išlaikyti, tapo trumpais ir laikinais šių dokumentų namais. Dokumentų kelionė per pastaruosius 80 metų buvo ypatinga – net ir dabar nežinome visų detalių apie tai, kaip jie atsirado Kanadoje. Tačiau viskas susiklostė neįtikėtinai laimingai, taigi kiekvienas turime progą pamatyti ir pasidžiaugti šiuo atrastu ir sugrąžintu istoriniu lobiu.

Prieš 60 metų įkurtas Kanados lietuvių fondas kiekvienais metais remia Kanados lietuvių veiklas, kuriomis siekiama stiprinti bendruomenę ir kitus lietuvybės židinius Kanadoje, palaikyti ir plėtoti ryšius su Lietuva. Džiaugiamės galėdami prisidėti ir prie šio reikšmingo projekto įgyvendinimo.

Su nuoširdžiais linkėjimais

Dr. Arūnas Pabedinskas Kanados lietuvių fondo tarybos pirmininkas

30

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

Dear Ladies and Gentlemen, It is a special pleasure to see that these important state documents, which were unexpectedly discovered by sheer luck in Canada in 2021, have returned to their rightful home in Lithuania.

The effects of World War II not only scattered Lithuanians into the diaspora, but these documents as well. Their journey reflects the experiences of Lithuanians in emigration, their hardship and obstacles in finding a place to settle in a foreign land.

The Lithuanian Museum-Archives of Canada, supported by the Lithuanian Canadian Foundation and founded to preserve the history and heritage of Lithuanians in Canada, became the brief and temporary home of these documents. Their journey over the last 80 years has certainly been impressive – even now we still do not know all the details about how they came to be in Canada.

Nonetheless, we have an inbelievably happy ending, and a chance for everyone to see and enjoy this discovered and returned historical treasure.

The Lithuanian Canadian Foundation established 60 years ago supports the activities of Lithuanian Canadians each year, seeking to strengthen the community and other centres of Lithuanian activity in Canada, to maintain and develop ties with Lithuania. We are pleased to be able to contribute towards the realisation of this significant project as well.

Sincerely

Dr Arūnas Pabedinskas Lithuanian Canadian Foundation Chairman of the Board

RETURNED

|

The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940

31

Gerbiamieji, kredito uniją „Parama“ 1952 m. įsteigė lietuviai imigrantai, kurie atkeliavo į Kanadą po Antrojo pasaulinio karo. Saujelė žmonių, pradžioje įsikūrusių Lietuvių namų rūsio patalpose, padėjo vieni kitiems nusipirkti namus ir pradėti naują gyvenimą Kanadoje. „Parama“ išaugo i didžiausią lietuvių kredito kooperatyvą, kurio aktyvų vertė – beveik pusė milijardo Kanados dolerių ir kuris aptarnauja daugiau kaip 6000 narių.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui į Kanadą atvyko tūkstančiai lietuvių. Pradėjus naują gyvenimą Toronte, jiems prireikė finansinės įstaigos, kuri padėtų pirkti nekilnojamąjį turtą, pradėti verslą ir užsiimti prekyba bei mokytis. Buvo nelengva gauti finansinę pagalbą, nes vietiniai bankai reikalavo nustatytų kredito reitingų. Atvykusiems žmonėms taip pat buvo sunku susikalbėti, todėl nepavykdavo gauti jiems reikalingų paskolų.

Tuo metu Vyriausybės nuostatai leido kredito kooperatyvus steigti tik organizacijų, darboviečių ar parapijų ribose. Vienintelė organizacija, kuriai priklausė lietuviai ir kuri turėjo savo įstatus, buvo Lietuvių namai. 1952 m. vasaros pabaigoje bendruomenės nariai ėmėsi steigti kredito kooperatyvą, remdamiesi Lietuvių namų organizacijos įstatais.

2022 m. „Parama“ švenčia 70 metų jubiliejų. Bendras turtas ir narių skaičius auga, nes nariais tampa ne tik lietuvių bendruomenės atstovai, bet ir kiti savo gyvenimus čia jau susikūrę ar naujai atvykę žmonės.

Toronte nuo 1952 m. daug kas pasikeitė, tačiau visus metus laikėmės įsipareigojimų teikti nariams kokybiškas paslaugas. Šiandien mūsų įsipareigojimas yra toks pats – tarnauti savo nariams ir bendruomenei.

Mums didelė garbė prisidėti prie šio reikšmingo Lietuvai, Kanadai ir Kanados lietuviams bei lietuvių organizacijoms įvykio įprasminimo.

Pagarbiai

Tomas Kuras Kredito unijos „Parama“ valdybos pirmininkas

32

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

Dear Ladies and Gentlemen, The PARAMA Credit Union was founded in 1952 by Lithuanian immigrants who arrived in Canada after World War II. A handful of people, who first established themselves in the basement of Lithuanian House, helped one another purchase homes and start a new life in Canada.

PARAMA grew into the largest Lithuanian credit cooperative with assets approaching 500 million Canadian dollars and has more than 6,000 members, both Lithuanian and non-Lithuanian.

After World War II, thousands of Lithuanians arrived in Canada. Starting a new life in Toronto, they needed a financial agency that could help them purchase real estate, start a business and engage in sales, or to pursue their studies. Finding financial help was difficult as local banks required a credit rating. The new arrivals also had a hard time communicating due to the language barrier, making it almost impossible for them to receive the loans they needed.

At the time, government regulations allowed the establishment of credit cooperatives only within the boundaries of organisations, workplaces or parishes. The only organisation to which Lithuanians belonged and which had its own charter was Lithuanian House. At the end of summer in 1952, community members began the establishment of a credit cooperative based on the charter of the Lithuanian House organisation.

PARAMA is celebrating its 70th anniversary in 2022. Its total wealth and number of members is growing because it is not only representatives of the Lithuanian community who become members, but also other people already settled here or who are also new arrivals.

Much has changed in Toronto since 1952, however we have always upheld our obligations to provide quality services to our members.

Today, our obligation remains the same – to serve our members and our community.

We are very honoured to contribute to the memorialisaiton of this event of such significance to Lithuania, Canada, Canada’s Lithuanians and Lithuanian organisations.

Sincerely

Tomas Kuras PARAMA Credit Union Chairman of the Board

34

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

RETURNED

|

The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940

35

Dr. Vytautas Žalys

LIETUVOS TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ ODISĖJA: 1939 M. RUGPJŪTIS – 2021 M. BIRŽELIS I. Kas buvo žinoma apie Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių su užsienio valstybėmis likimą iki 2021 m. vasaros?

1.1.

Lietuvos Respublikos archyvai Rusijos Federacijoje

Iki 2021 m. vasaros istorikas, tyrinėjantis tarptautinius santykius laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų, apsilankęs Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA) būtų labai nustebęs archyvo fonduose radęs vos vieną kitą Lietuvos sutartį su užsienio valstybe. Daugelis istorikų bei archyvarų neatmetė galimybės ar net buvo įsitikinę, kad Lietuvos tarptautinių sutarčių originalai, kaip ir nemaža dalis kitų Lietuvos valstybei svarbių dokumentų, po okupacijos išvežtų į Sovietų Sąjungą, taip ir liko dūlėti rytinio kaimyno archyvuose. Istorikams prireikus, sakykime, Lietuvos ir Sovietų Rusijos 1920 m. Taikos sutarties, iš Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos (toliau – URM) Diplomatijos archyvo tekdavo skolintis Sovietų Rusijai priklausiusio sutarties egzemplioriaus faksimilę.

Atkūrus Nepriklausomybę archyvų grąžinimo klausimus tikėtasi spręsti Lietuvos Respub­ likos ir Rusijos Federacijos tarpvyriausybinėje komisijoje. Rusijos pusė, deja, nebuvo linkusi rimtai svarstyti tokių galimybių. Eiliniame komisijos susitikime, apsvarsčius prekybos, energetikos, transporto ir kitus aktualius dvišalius reikalus, tariamai dėl laiko stokos su archyvais susiję klausimai paprastai būdavo perkeliami į kitų metų posėdžių dienotvarkę. Lietuvos pusės pastangos aktualizuoti šį bendradarbiavimo aspektą nebuvo sėkmingos. Ne ką produktyvesni buvo ir bandymai tiesiogiai su Rusijos archyvų vadovybe aptarti šią abiem pusėms jautrią temą.

Tokia Rusijos pozicija stiprino įsitikinimą, kad ši šalis tebesaugo Lietuvai priklausančius archyvus, ir viltys juos susigrąžinti palaipsniui nyko. Procesai, vykstantys šiuo metu Rusijoje, neleidžia tikėtis pozityvių sprendimų. Rusijos pasisavintų Lietuvos archyvų susigrąžinimo klausimas į dvišalių santykių dienotvarkę gali grįžti tik po rimtų, demokratinių permainų šioje šalyje.

Žemės banko rūmai, kurių ketvirtame aukšte 1936–1939 m. buvo įsikūrusi Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija Fotografas Vytautas Augustinas Kaunas, Lietuva, XX a. 4 deš.

Fotografinis popierius, nespalvotoji fotografija; 13 x 18 cm The Land Bank Building in which the Ministry of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania was housed on the 4th floor in 1936–1939 Photograph by Vytautas Augustinas Kaunas, Lithuania, 1930s Photography paper, black and white photography; 13 x 18 cm Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-40506

36

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

1.2.

Ką apie Lietuvos tarptautinių sutarčių likimą žinojo liudininkai?

Sunku patikėti, tačiau pasibaigus Antrajam pasauliniam karui sutarčių paslapties įminimas buvo kur kas arčiau nei galėta tikėtis. Nežiūrint netekčių sovietų ir nacių okupacijų metais, išgyventi sugebėjo keletas liudininkų, galėjusių papasakoti „sutarčių istoriją“ nuo jų išsiuntimo į Švediją karo išvakarėse, saugojimo, vėliau slėpimo Stokholme po okupacijos iki jų persiuntimo į Kanadą. Itin vertingų liudininkų kategorijai galime priskirti paskutinį URM Politikos departamento direktorių Edvardą Turauską, URM Slaptosios kanceliarijos tarnautojas Marcelę Kubiliūtę ir Bronę Liudžiūtę, URM Ūkio reikalų vedėją Jurgį Kučinską ir, žinoma, Lietuvos nepaprastąjį pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą Švedijoje Vytautą Joną Gylį bei jo sutuoktinę Vandą.

Svarbiausias liudininkas, Lietuvos tarptautinių sutarčių gelbėjimo operacijos iniciatorius – Ministro Pirmininko pavaduotojas (1939–1940), laikinai ėjęs ir užsienio reikalų ministro pareigas1, Kazys Bizauskas, deja, nebegalėjo papasakoti apie aplinkybes, kuriomis likus vos kelioms dienoms iki karo pradžios laikinojoje sostinėje buvo priimtas išmintingas sprendimas perkelti tarptautinių sutarčių originalus laikinam saugojimui į Lietuvos pasiuntinybę Švedijoje. Iškart po okupacijos K. Bizauskas buvo NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatas, rus. Narodnyj komissariat vnutrennich del) suimtas ir įkalintas Kauno kalėjime. Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, 1941 m. birželio 26 d. vežamas į Sovietų Sąjungos gilumą K. Bizauskas sušaudytas Baltarusioje, Polocko rajono šiaurės rytuose, netoli Bigosovo geležinkelio stoties.

Apie sutarčių gelbėjimo operaciją žinojo K. Bizauskui artimas E. Turauskas. Kiti, net ir aukštas pareigas URM sistemoje ėję diplomatai, įskaitant ir svarbiausiuose postuose dirbusius nepaprastuosius pasiuntinius ir įgaliotuosius ministrus (toliau – pasiuntiniai), apie šią slaptą operaciją informuoti nebuvo.

Svarbių liudininkų, tiesiogiai dalyvavusių pradiniame operacijos etape, kategorijai reikėtų priskirti minėtas URM Slaptosios raštinės tarnautojas bei URM Ūkio reikalų vedėją. Apie J. Kučinską žinome tik tiek, kad pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jis emigravo į Pietų Ameriką.

M. Kubiliūtės ir B. Liudžiūtės likimai susiklostė skirtingai. M. Kubiliūtė, praėjusi NKVD kalėjimų ir tremties skaistyklą, sugebėjo išgyventi sovietinėje Lietuvoje, tačiau dėl suprantamų priežasčių ji nebuvo linkusi dalytis savo paslaptimis su sovietų valdžia2. B. Liudžiūtė pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno Čikagoje. 1962 m. ji patvirtino sutarčių išsiuntimo į Švediją faktą, tačiau tolimesnio jų likimo nežinojo.

URM Slaptosios kanceliarijos siuntai pasiekus Stokholmą, apie šį brangų krovinį netrukus sužinojo pasiuntinybės atašė Vladas Žilinskas, kurio atsiminimai pasibaigus karui aktualizavo sutarčių paiešką išeivijoje ir Lietuvoje. Apie V. Gylio saugomus Lietuvos tarptautinių sutarčių originalus per karą sužinojo ir laikinai Lietuvos diplomatinės tarnybos (toliau – LDT) šefo pareigas ėjęs Jurgis Šaulys3, o karui pasibaigus apie juos žinojo S. Lozoraitis, Lietuvos ministras Vašingtone Povilas Žadeikis, vėliau jį pakeitęs reikalų patikėtinis Juozas Kajeckas ir kiti LDT nariai. Vėliau apie tai tapo žinoma net ir kai kuriems Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bendruomenių atstovams. Bėda buvo ta, kad mirus J. Šauliui (1948) LDT susidūrė su institucinės atminties spraga, ir tai vėliau labai apsunkino antrąją sutarčių gelbėjimo operaciją.

Svarbiausias liudininkas šioje kone detektyvinėje istorijoje neabejotinai buvo Vytautas Gylys, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Švedijoje (1937–1940), garbės generalinis konsulas Kanadoje (1949–1959), kuriam URM vadovybė buvo patikėjusi laikinai saugoti Lietuvos tarptautinių sutarčių originalus. V. Gylio poziciją ir veiksmus vykdant jam pavestą misiją ne visuomet lengva suprasti. Iš vienos pusės, jis neslėpė turįs URM prieš pat karą atsiųstus dokumentus, kita vertus, iki pat savo mirties neparodė noro jų grąžinti kad ir LDT šefui. Bent jau mums nepavyko rasti dokumentų, patvirtinančių tokias jo intencijas. Dar keistesnė jo sutuoktinės Vandos, kurios rankose mirus V. Gyliui (1959) atsidūrė sutartys, laikysena. Ji mirė ne tik negrąžinusi sutarčių, bet ir nepalikusi žinios, kur jos paslėptos.

1.3.

Sutarčių paieškos bei tyrimai abipus Atlanto

Apie LDT egzilyje pastangas susigrąžinti tarptautinių sutarčių originalus iš Gylių šeimos Lietuvoje ilgą laiką nebuvo žinoma dėl dviejų priežasčių: pirma, nepageidaudama, kad apie šias pastangas sužinotų Sovietų Sąjungos diplomatai ir nepareikštų savo teisių į sutartis, LDT į viešumą šio jautraus klausimo nekėlė; antra, atkūrus Nepriklausomybę prireikė ne vienų metų iki LDT dokumentai grįžo į Lietuvą, dar kelerius metus jie buvo tvarkomi LCVA ir tik tada tapo prieinami istorikams bei visuomenei.

Impulsą sutarčių paieškoms suteikė 1997 m. „Lietuvos istorijos metraštyje“ paskelbtas vieno iš Čikagoje leidžiamo JAV lietuvių mėnraščio „Akiračiai“ redaktorių Liūto Mockūno straips1 2 3

Tuberkulioze sergantis užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys nuo 1939 m. gegužės 22 d. gydėsi Šveicarijoje, į Lietuvą grįžo rugsėjo 25 d.

M. Kubiliūtė – viena geriausių Lietuvos žvalgių Nepriklausomybės laikotarpio pradžioje, nuo 1925 m. ilgametė URM Slaptosios kanceliarijos vedėja, po 1940 m. vasaros – antisovietinio ir antinacinio pogrindžių aktyvi dalyvė. Mirė 1963 m. birželio 13 d., palaidota Rasų kapinėse Vilniuje.

Romoje reziduojančiam S. Lozoraičiui negalint efektyviai vykdyti LDT šefo pareigų, laikinai, nuo 1942 m. iki 1945 m. lapkričio 15 d., jas ėjo neutralioje Šveicarijoje dirbęs J. Šaulys.

RETURNED

|

The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940

37

90

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

KATALOGAS / CATALOGUE

RETURNED

|

The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940

91

I.

POLITINĖS SUTARTYS / POLITICAL TREATIES

Tarptautinė sutartis – tai raštu tarp valstybių sudarytas tarptautinis susitarimas, kuriam taikomos tarptautinės teisės normos, įtvirtintas viename ar keliuose susijusiuose dokumentuose, nesvarbu, koks būtų to susitarimo pavadinimas. Sutartys gali būti pavadintos labai įvairiai – susitarimu, konvencija, chartija, paktu, protokolu, statutu, tarpusavio supratimo memorandumu ar kitaip.

Tarptautinės sutartys neatsiejamos nuo valstybių tarptautinio teisinio subjektiškumo: jos yra valstybių suverenios lygybės išraiškos forma, tarptautinių įsipareigojimų įrodymas, pagrindas valstybės atsakomybei įgyvendinti, įrankis valstybių sienoms nustatyti ir kita.

Vienas svarbiausių tarptautinių sutarčių teisės principų yra pacta sunt servanda (iš lotynų k. – sutarčių reikia laikytis).

Iki 1940 m. Lietuvos Respublika sudarė daugiau nei dvidešimt politinių sutarčių su Didžiąja Britanija, Latvija, Estija, Lenkija, Sovietų Rusija (nuo 1922 m. Sovietų Sąjunga), Šventuoju Sostu, Ukraina, tarp jų ir tipines draugingumo sutartis su Afganistanu, Čile, Meksika, Persija, Turkija.

1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartimi Sovietų Rusija pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybę su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis, tačiau sutartis turėjo 2 straipsnio slaptą priedą, kuriuo Raudonosios armijos įžengimas į Lietuvai pripažintą teritoriją nebūtų laikomas sutarties pažeidimu. 1927 m. Konkordatu su Šventuoju Sostu buvo apibrėžti Romos Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos Respublikos pasaulietiniai ir dvasiniai santykiai. 1927 m. mišrios Lietuvos ir Latvijos komisijos sienai natūroje nustatyti sudarytoje delimitacijos knygoje „Lietuvos-Latvijos sienos aprašymas“ buvo smulkiai aprašyta tarpvalstybinė siena, kurią kaip galutinę kiek vėliau patvirtino Lietuvos ir Latvijos Vyriausybės, taip užbaigdamos ginčą dėl valstybės sienos nustatymo, kuriam spręsti buvo prireikę tarptautinio arbitražo. 1934 m. tarp Lietuvos, Estijos ir Latvijos sudarytos Baltijos antantės sutarties tikslas buvo derinti Baltijos valstybių užsienio politiką, teikti savitarpio politinę ir diplomatinę pagalbą tarptautinių santykių srityje.

SOVIETŲ RUSIJA LIETUVOS TAIKOS SUTARTIS SU RUSIJA | MASKVA, SOVIETŲ RUSIJA, 1920 M. LIEPOS 12 D. Lietuvos Taikos Sutartis su Rusija buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Sovietų Rusijos sostinėje Maskvoje1. Sutartį pasirašė Lietuvos Respublikos derybų delegacijos nariai: Tomas Naruševičius (delegacijos pirmininkas), Petras Klimas, Simonas Rozenbaumas, Juozas Vailokaitis, Vytautas Račkauskas ir Rusijos Federacinės Socialistinės Tarybų Respublikos delegacijos nariai: Adolf Joffe (Адольф Абрамович Иоффе) (delegacijos pirmininkas), Julian Marchlewski (Юлиан Юзефович Мархлевский)2 ir Leonid Obolenski (Леонид Леонидович Оболенский)3. Sutartis buvo sudaryta lietuvių ir rusų kalbomis, dviem egzemplioriais. Lietuvos Steigiamasis Seimas šią sutartį Lietuvos Respublikos vardu ratifikavo 1920 m. rugpjūčio 6 d. Kaune4, Rusijos Federacinė Socialistinė Tarybų Respublika ją ratifikavo 1920 m. rugsėjo 9 d. Maskvoje5. Ratifikaciniais dokumentais buvo pasikeista 1920 m. spalio 14 d.

Sovietų Rusijos sostinėje Maskvoje6, sutartis įsigaliojo tą pačią dieną. 1921 m. kovo 8 d. sutartis buvo įregistruota Tautų Sąjungos Sekretoriate7.

Lietuvos Taikos Sutartį su Rusija sudarė 19 straipsnių. Pirmuoju šios sutarties straipsniu Sovietų Rusija pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybę su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisakė visų Rusijos suvereniteto teisių į lietuvių tautos teritorijas: „Remdamasi Rusijos Federacinės Socialistinės Tarybų Respublikos paskelbtąja visų tautų 1

2 3 4 5 6 7

92

Rusijos Federacinė Socialistinė Tarybų Respublika (kitaip – Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika, rus. Российская Советская Федеративная Социалистическая Республика), trumpiau – Sovietų Rusija, buvo įkurta 1917 m. lapkričio 7 d., 1922–1991 m. – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga (kitaip – Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga (rus. Союз Советских Социалистических Республик), trumpiau – Tarybų Sąjunga, Sovietų Sąjunga (rus. Советский Союз), TSRS, SSRS (rus. СССР), TSR Sąjunga, SSR Sąjunga (rus. Союз ССР)). „Marchlewski, Julian (1866–1925)“, in: Historical Dictionary of Poland, 966–1945, Westrport, Connecticut, London, 1996, p. 338.

Lietuvos Taikos Sutartis su Rusija, in: Vyriausybės žinios, 1920-11-30, Nr. 53, p. 1–11.

Lietuvos Steigiamojo Seimo 1930 m. rugpjūčio 6 d. 36-is posėdis, in: Steigiamojo Seimo darbai, [Kaunas, 1920].

Lietuvos Taikos Sutarties su Rusija ratifikavimo aktas, Maskva, 1920 m. rugsėjo 9 d., in: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 383, ap. 8, b. 1347, l. 14 a. p.

Lietuvos Taikos Sutartis su Rusija, p. 11.

Dvišalių sutarčių sąrašas, in: Užsienio reikalų ministerijos žinynas, 1939, [Kaunas, 1939], p. 352.

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

An international treaty is a written international agreement reached between states that comes under the jurisdiction of international legal norms and is authorised in one or several related documents, regardless of how that agreement may be titled. Treaties can be titled in various ways – agreement, convention, charter, pact, protocol, statute, mutual understanding memorandum, and so on. International treaties are inherently linked to the international legal subjectivity of states: they are an expression of the sovereign equality of states, evidence of international obligations, grounds for implementing a state‘s accountability, a tool for determining state borders, etc. One of the most important legal principles of international treaties is pacta sunt servanda (agreements must be kept).

Up to 1940, the Republic of Lithuania had entered into more than 20 political treaties with Great Britain, Latvia, Estonia, Poland, Soviet Russia (from 1922, the Soviet Union), the Holy See and Ukraine, including typical goodwill treaties with Afghanistan, Chile, Mexico, Persia and Turkey.

The Soviet-Lithuanian Peace Treaty of July 12, 1920 with Soviet Russia recognised the independent Lithuanian state with all the ensuing legal outcomes, however the treaty contained a secret appendix to Article 2, whereby the entry of the Red Army into territory acknowledged as Lithuanian would not be considered a violation of the treaty. The Concordat with the Holy See of 1927 outlined the secular and ecclesiastical relations between the Roman Catholic Church and the Republic of Lithuania. The delimitation book Description of the Lithuanian-Latvian Border compiled by a combined Lithuanian and Latvian commission in 1927 for determining the border on-site included a detailed account of the inter-state border, which was later confirmed as final by the governments of Lithuania and Latvia, thereby ending the debate over the state border that would have otherwise required international arbitration. The aim of the Baltic Entente Treaty signed between Lithuania, Latvia and Estonia in 1934 was to coordinate the foreign policy of the Baltic States and provide mutual political and diplomatic assistance in international relations.

SOVIET RUSSIA PEACE TREATY BETWEEN LITHUANIA AND RUSSIA | MOSCOW, SOVIET RUSSIA, 12 JULY 1920 The Peace Treaty Between Lithuania and Russia was signed in Moscow, the capital of the Soviet Russia, on 12 July 19201. The Treaty was signed by the members of the Negotiating Delegation of the Republic of Lithuania, including Tomas Naruševičius, Head of Delegation; Petras Klimas, Simonas Rozenbaumas, Juozas Vailokaitis, and Vytautas Račkauskas, and members of the delegation of the Russian Soviet Federative Socialist Republic, including Adolf Joffe, Head of Delegation; Julian Marchlewski2, and Leonid Obolenski3. The Treaty was drawn up in duplicate in Lithuanian and Russian.

The Constituent Seimas of the Republic of Lithuania ratified the Treaty on behalf of the Republic of Lithuania in Kaunas on 6 August 19204. The Russian Soviet Federative Socialist Republic ratified the Treaty in Moscow on 9 September 19205. The instruments of ratification were exchanged in Moscow on 14 October 19206. The Treaty entered into force on the same day. On 8 March 1921, the Treaty was registered with the Secretariat of the League of Nations7.

The Peace Treaty Between Lithuania and Russia consisted of 19 articles. In the first article of the Treaty, the Soviet Russia recognised the independent state of Lithuania with all the legal implications thereof and, in good faith, denounced all the rights of Russian sovereignty over the territories of the Lithuanian people. ‘On the basis of the proclaimed right of all nations in the Russian Soviet Federative Socialist Republic to decide freely before their complete separation from the state of which they are 1 2 3 4 5 6 7

The Russian Soviet Federative Socialist Republic (Russian SFSR or RSFSR, also the Russian Soviet Republic and the Russian Socialist Federative Soviet Republic, as well as Soviet Russia) proclaimed on 7 November 1917, 1922–1991 – the Union of Soviet Socialist Republics (USSR). „Marchlewski, Julian (1866–1925)“, in: Historical Dictionary of Poland, 966–1945, Westrport, Connecticut, London, 1996, p. 338.

Lietuvos Taikos Sutartis su Rusija, in: Vyriausybės žinios, 1920-11-30, Nr. 53, p. 1–11.

Lietuvos Steigiamojo Seimo 1930 m. rugpjūčio 6, 36-is posėdis, in: Steigiamojo Seimo darbai, [Kaunas, 1920].

Lietuvos Taikos Sutarties su Rusija ratifikavimo aktas, Maskva, 1920 m. rugsėjo 9 d., in: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 383, ap. 8, b. 1347, l. 14 a. p.

Lietuvos Taikos Sutartis su Rusija, p. 11.

Dvišalių sutarčių sąrašas, in: Užsienio reikalų ministerijos žinynas, 1939, [Kaunas, 1939], p. 352.

RETURNED

|

The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940

93

ŠVENTASIS SOSTAS KONKORDATAS ŠV. SOSTO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS | VATIKANAS, 1927 M. RUGSĖJO 27 D. Konkordatas Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos buvo pasirašytas 1927 m. rugsėjo 27 d. Vatikane. Konkordatas (lot. concordia – sutarimas, širdžių vienybė arba concordatus – sutartas, suderintas) – valstybės sutartis su Šventuoju Sostu, kuria apibrėžiama Romos Katalikų Bažnyčios padėtis toje valstybėje. Konkordatą pasirašė Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir užsienio reikalų ministras prof. Augustinas Voldemaras ir Šventojo Sosto Valstybės sekretorius, kardinolas Pietro Gasparri23. Konkordatas buvo sudarytas prancūzų kalba, dviem egzemplioriais.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona šį konkordatą Lietuvos Respublikos vardu ratifikavo 1927 m. spalio 20 d.24, popiežius Pijus XI jį Šventojo Sosto vardu ratifikavo 1927 m. gruodžio 8 dieną 25. Ratifikaciniais dokumentais buvo pasikeista 1927 m. gruodžio 10 d. Vatikane26, konkordatas, kaip ir buvo numatyta, įsigaliojo tą pačią dieną.

Konkordatą Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos sudarė 28 straipsniai, kuriais buvo apibrėžti Romos Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos Respublikos pasaulietiniai ir dvasiniai santykiai. Konkordatu buvo pripažinta Romos Katalikų Bažnyčios teisė Lietuvoje tvarkytis pagal savo kanonus, taip pat patvirtinta tikinčiųjų laisvė tiesiogiai susisiekti su vyskupais, dvasininkais ir Šventuoju Sostu. Geriems santykiams palaikyti Lietuvos Respublikai buvo deleguotas apaštališkasis internuncijus, o prie Šventojo Sosto – Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras. Dvasininkai buvo atleisti nuo karinės tarnybos, tačiau Lietuvos Respublikos ginkluotosioms pajėgoms skirti karo kapelionai. Taip pat buvo garantuotas bažnyčių, koplyčių ir kapinių neliečiamumas. Patvirtinta, kad be Lietuvos Respublikos pritarimo nebus keičiamos 1926 m. balandžio 4 d. įkurtos Lietuvos bažnytinės provincijos ribos: „[...] Bažnytinės provincijos, diocezijų ir prelatūros ribos sutaps su Lietuvos Valstybės sienomis.“27 Vyskupų skyrimas liko Šventojo Sosto teisė, tačiau konkordate buvo įsipareigota prieš paskiriant arkivyskupą, diecezijų vyskupus, vyskupų padėjėjus kreiptis į Respublikos Prezidentą, išsiaiškinti, ar jis neturi politinio pobūdžio priekaištų kandidatui. Prieš pradėdami eiti pareigas vyskupai turėjo prisiekti Respublikos Prezidentui, konkordate buvo įrašytas ir priesaikos tekstas: „Prieš Dievą Šventomis Evangelijomis prisiekiu ir prižadu, kaip pridera Vyskupui, Lietuvos Respublikai ištikimybę. Prisiekiu ir prižadu visu lojalumu gerbti pats ir įsakyti mano dvasiškijai gerbti Konstitucijos pastatytą Vyriausybę. Be to, prisiekiu ir prižadu, kad neprisidėsiu prie jokio susitarimo ir nedalyvausiu jokiame pasitarime, kuris galėtų daryti žalos Lietuvos Valstybei arba viešajai tvarkai. Aš neleisiu savo Dvasiškijai dalyvauti tokiuose žygiuose. Rūpindamasis Valstybės gerove ir nauda, stengsiuosi šalinti kiekvieną pavojų, apie kurį sužinosiu, kad jai graso.“28 Be to, aštuntasis konkordato straipsnis skelbė: „Sek­ madieniais ir Nepriklausomybės dieną kunigai, laikydami pamaldas, skaitys liturginę maldą už Lietuvos Respublikos ir jos Prezidento gerovę.“29 Buvo įtvirtintas privalomas religijos mokymas mokyklose, garantuotos Teologijos-filosofijos fakulteto ir dvasinių seminarijų teisės. Bažnyčiai pripažintas juridinio asmens statusas, jai palikta teisė tvarkyti gimimo, krikšto, santuokos ir mirties metrikas, sudaryti santuoką. Lietuvos valstybė įsipareigojo suteikti visišką laisvę kurtis ir veikti vyskupo žinioje buvusioms katalikiškoms organizacijoms, tarp jų – Katalikų Akcijai.

Konkordatas Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos – pirmoji Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartis, sudaryta po Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m., ir vienintelė dvišalė sutartis, pasirašyta tarp šių valstybių iki 1940 metų30.

Oficialūs dvišaliai pasitarimai tarp Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto dėl konkordato sudarymo buvo prasidėję dar 1923 m. spalį31, praėjus metams, kai Šventasis Sostas 1922 m. lapkričio 10 d. de jure pripažino Lietuvos valstybę. Pirmąjį Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordato projektą dar 1922 m. pabaigoje parengė Lietuvos Respublikos atstovas prie Šventojo Sosto Kazys Bizauskas, atskirus projektus parengė ir Lietuvos dvasininkai32. Sėkmingai baigti derybas dėl konkordato sudarymo sutrukdė neišspręstas Lietuvos ir Lenkijos teritorinis ginčas dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto. Lietuva griežtai nesutiko ginčijamų teritorijų įtraukti į Lenkijos Respublikos ir Šventojo Sosto konkordatą, o 1925 m. vasarį tarp šių valstybių sudarytas konkordatas įšaldė 23 24 25 26 27 28 29 30 31 32

114

Konkordatas Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos, in: Vyriausybės žinios, 1927-12-20, Nr. 264, p. 1–6.

Ibid., p. 1.

Konkordatas, in: Lietuvių enciklopedija, t. 12, red. P. Čepėnas, Bostonas, 1957, p. 354.

Konkordatas Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos, p. 1.

Ibid., p. 2.

Ibid., p. 3.

Ibid., p. 2.

Dvišalių sutarčių sąrašas, p. 369.

Kasparavičius A. „Lietuvos ir Vatikano santykiai, arba Šventojo Sosto reikšmė tarpukario Lietuvos užsienio politikai“, in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 23, Vilnius, 2003, p. 306.

Ibid., p. 304–306.

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

THE HOLY SEE CONCORDAT BETWEEN THE REPUBLIC OF LITHUANIA AND THE HOLY SEE | VATICAN, 27 SEPTEMBER 1927 The Concordat Between the Republic of Lithuania and the Holy See was signed in Rome, Vatican, on 27 September 1927. The Concordat (in Latin, concordia means ‘agreement/unity of hearts’ and concordatus means ‘agreed, coordinated’) is an agreement with the Holy See that specifies the status of the Roman Catholic Church in the party to the Concordat other than the Holy See. The Concordat was signed by Prof. Augustinas Voldemaras, Prime Minister and Minister of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania, and Cardinal Pietro Gasparri, Secretary of State of the Holy See23. The Concordat was drawn up in French in two copies. Antanas Smetona, President of the Republic of Lithuania, ratified the Concordat on behalf of the Republic of Lithuania on 20 October 192724. Pope Pius XI ratified it on behalf of the Holy See on 8 December 192725. The instruments of ratification were exchanged in Vatican on 10 December 192726 and the Concordat entered into force on the same date.

The Concordat consisted of 28 articles specifying the relations between the Roman Catholic Church and the Republic of Lithuania in secular and spiritual realms. The Concordat entitled the Roman Catholic Church to organise its activities in Lithuania based on the procedures of the Roman Catholic Church and confirmed the freedom of the faithful to communicate directly with bishops, the clergy and the Holy See. In order to maintain good relations between the contracting states, the Apostolic Nuncio was delegated to the Republic of Lithuania while an Envoy Extraordinary and Minister Plenipotentiary of the Republic of Lithuania was delegated to the Holy See. The clergy were exempt from military service; however, the armed forces of the Republic of Lithuania were assigned military chaplains. The inviolability of churches, chapels and cemeteries was also established. The Concordat confirmed that any changes to the boundaries of the ecclesiastical province of Lithuania, established on 4 April 1926, should receive the consent of the Republic of Lithuania: ‘[...] The boundaries of the ecclesiastical province, the dioceses and the prelatures will coincide with the borders of the State of Lithuania.’27 The appointment of bishops remained within the remit of the Holy See. Yet the Concordat committed the Church to address the President of the Republic before the appointment of any archbishop, bishops of the dioceses, and assistant bishops, with the view to ascertaining that the President had no political objections against the candidates.

Before taking office, bishops had to swear an oath of allegiance to the President of the Republic.

The Concordat also included the text of the oath: ‘As a Bishop, I swear allegiance to the Republic of Lithuania before God by the Holy Gospels. I swear and promise my loyalty and respect to the Government installed under the Constitution and I swear and promise to order everyone under my spiritual authority to do the same. In addition, I swear and promise that I will not contribute to any agreement and refrain from participation in any consultation that could harm the State of Lithuania or public order. I will not allow those under my spiritual authority to participate in any such endeavours either. In the interests of the well-being and the benefit of the State, I will try to eliminate every danger to the Republic of Lithuania as soon as it comes to my knowledge.’28 Article 8 of the Concordat stated that ‘on Sundays and on the Independence Day, while celebrating the holy mass, priests will read a liturgical prayer for the well-being of the Republic of Lithuania and its President.’29 The Concordat introduced mandatory religious education at school and established the rights of the Faculty of Theology and Philosophy and of Spiritual Seminaries. The Church was recognised as a legal person and was authorised to manage the metrics of birth, baptism, marriage and death as well as to confer the sacrament of matrimony. The state of Lithuania undertook to grant full freedom for Catholic organisations, including the Catholic movement Katalikų Akcija, to establish themselves and act under the bishop’s authority.

The Concordat was the first agreement between the Republic of Lithuania and the Holy See concluded after the restoration of the state of Lithuania in 1918 and the only bilateral agreement signed between these states until 194030.

Official bilateral consultations between the Republic of Lithuania and the Holy See on the conclusion of the Concordat began in October 192331, a year after the Holy See recognised the 23 24 25 26 27 28 29 30 31

Konkordatas Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos, in: Vyriausybės žinios, 1927-12-20, Nr. 264, p. 1–6.

Ibid., p. 1.

Konkordatas, in: Lietuvių enciklopedija, t. 12, red. P. Čepėnas, Bostonas, 1957, p. 354.

Konkordatas Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos, p. 1.

Ibid., p. 2.

Ibid., p. 3.

Ibid., p. 2.

Dvišalių sutarčių sąrašas, p. 369.

Kasparavičius A. „Lietuvos ir Vatikano santykiai, arba Šventojo Sosto reikšmė tarpukario Lietuvos užsienio politikai“, in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 23, Vilnius, 2003, p. 306.

RETURNED

|

The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940

115

Lietuvos santykius su Šventuoju Sostu, abi valstybės kuriam laikui atšaukė savo diplomatinius atstovus. Situacija ėmė keistis, kai 1926 m. balandžio 4 d. popiežiaus Pijaus XI išleista Apaštaline konstitucija „Lithuanorum Gente“ buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija, o Katalikų Bažnyčia Lietuvoje tapo tiesiogiai pavaldi Romos kurijai. Tų pačių metų pabaigoje pirmąjį konkretų konkordato projektą suredagavo apaštališkasis vizitatorius Lietuvai arkivyskupas Jurgis Matulaitis33.

Po kurio laiko, pirmoje 1927 m. pusėje, buvo oficialiai atnaujinti Lietuvos diplomatiniai santykiai su Šventuoju Sostu34, o 1927 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos laikinuoju reikalų patikėtiniu prie Šventojo Sosto tapo dr. Jurgis Šaulys35, kurio pagrindinė užduotis buvo parengti sąlygas deryboms dėl konkordato sudarymo atnaujinimo. Galiausiai iniciatyvos ėmėsi prof. Augustinas Voldemaras, kuris 1927 m. rudens pradžioje nuvykęs į Romą ir susitikęs su Šventojo Sosto atstovais rado bendrą sutarimą dėl konkordato. 1927 m. rugsėjo 27 d. pasirašyto Konkordato Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos pagrindu tapo konkordatas, sudarytas su Lenkija36. 1927 m. gruodžio 18 d. konkordatas buvo iškilmingai paskelbtas Kauno arkikatedroje bazilikoje37, tą pačią dieną Lietuvos vyskupai, kaip ir buvo numatyta sutartyje, prisiekė ištikimybę Lietuvos Respublikai Respub­ likos Prezidento rūmuose Kaune38. Nepaisant įsipareigojimų laikytis konkordato nuostatų, kai kurie vėliau Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimti teisės aktai dėl organizacijų, universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto ir mokyklų su šia sutartimi nederėjo.

33 34 35 36 37 38

116

Konkordatas, Rytas, 1927-12-20, p. 1.

Kasparavičius A. „Lietuvos ir Vatikano santykiai“, p. 331–334, 336.

Ibid., p. 336.

Konkordatas, in: Lietuvių enciklopedija, p. 354.

Iškilmės dėl konkordato sudarymo, in: Rytas, 1927, gruodžio 19, p. 1.

Lietuvos vyskupai po jų duotos priesaikos Lietuvos Respublikai š. m. gruodžio 18 d. Respublikos Prezidento rūmuose [nuotrauka], in: Kardas, 1927, Nr. 35–36, p. 513.

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

state of Lithuania de jure on 10 November 1922. The first draft of the Concordat was drawn up

by Kazys Bizauskas, a representative of the Republic of Lithuania to the Holy See, in late 1922.

Individual drafts were drawn up by the Lithuanian clergy as well32. The successful conclusion of the negotiations on the Concordat was hampered by the unresolved territorial dispute between Lithuania and Poland over Vilnius and Vilnius Region. Lithuania strongly opposed the inclusion of the disputed territories in the Concordat Between the Republic of Poland and the Holy See. Therefore, the Concordat Between the Republic of Poland and the Holy See concluded in February 1925 resulted in freezing of the relations between Lithuania and the Holy See. Both parties temporarily withdrew their diplomatic representatives from the negotiations. The situation changed when the Apostolic Constitution, Lithuanorum Gente, published by Pope Pius XI on 4 April 1926, established the Lithuanian ecclesiastical province, putting the Catholic Church of Lithuania into direct subordination to the Roman Curia. By late 1926, Archbishop Jurgis Matulaitis, the Apostolic Visitor to Lithuania, revised the first specific draft of the Concordat33. Later, in the first half of 1927, Lithuania’s diplomatic relations with the Holy See were officially restored34. On 5 May 1927, Dr Jurgis Šaulys was assigned charge d’affairs ad interim of the Republic of Lithuania to the Holy See35. His main task was to facilitate renewed negotiations on the Concordat. Finally, Prof. Augustinas Voldemaras took the initiative. In early autumn 1927, he travelled to Rome and met with the representatives of the Holy See to find a consensus on the Concordat. The Concordat Between the Republic of Lithuania and the Holy See signed on 27 September 1927 was modelled on the Concordat Between the Republic of Poland and the Holy See36. On 18 December 1927, the Concordat Between the Republic of Lithuania and the Holy See was solemnly proclaimed in Kaunas Cathedral37. On the same day, the Bishops of Lithuania, as provided for in the Concordat, swore allegiance to the Republic of Lithuania at the Palace of the President of the Republic of Lithuania in Kaunas38. Despite the commitments to comply with the provisions under the Concordat, some legal acts subsequently adopted by the Government of the Republic of Lithuania concerning organisations, the Faculty of Theology and Philosophy of the University and schools failed to meet the provisions under the Concordat.

32 33 34 35 36 37 38

Ibid., p. 304–306.

Konkordatas, Rytas, 1927-12-20, p. 1.

Kasparavičius A. „Lietuvos ir Vatikano santykiai“, p. 331–334, 336.

Ibid., p. 336.

Konkordatas, in: Lietuvių enciklopedija, p. 354.

Iškilmės dėl konkordato sudarymo, in: Rytas, 1927, gruodžio 19, p. 1.

Lietuvos vyskupai po jų duotos priesaikos Lietuvos Respublikai š. m. gruodžio 18 d. Respublikos Prezidento rūmuose [nuotrauka], in: Kardas, 1927, Nr. 35–36, p. 513.

RETURNED

|

The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940

117

Konkordato Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos ratifikavimo aktas Vatikanas, 1927 m. gruodžio 8 d.

Aktą pasirašė popiežius Pijus XI (1857–1939).

Popiežius Pijus XI – 259-asis Romos katalikų popiežius. Popiežiumi išrinktas 1922 m. vasario 6 d.

Nuo 1918 m. paskirtas apaštaliniu vizitatoriumi Lenkijai ir Lietuvai. 1920 m., kaip apaštalinis vizitatorius, lankėsi Lietuvoje.

Popierius, spauda, rašalas, audinys; 26 x 37 cm, 52 x 37 cm Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 383, ap. 8, b. 1360, viršelis, l. 1, 6 a. p., 7

The instruments of ratification of the Concordat Between the Holy See and the Republic of Lithuania Vatican, 8 December 1927 The document was signed by Pope Pius XI (1857 –1939).

Pope Pius XI was the 259th Roman Catholic Pope. He was elected Pope on 6 February 1922. In 1918, he was appointed an apostolic visitor to Poland and Lithuania. In 1920, he visited Lithuania as an apostolic visitor.

Paper, print, ink, fabric; 26 x 37 cm, 52 x 37 cm Lithuanian Central State Archives, Stock 383, Series 8, File 1360, cover, p. 1, 6r, 7

118

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

RETURNED

|

The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940

119

II. PREKYBOS SUTARTYS / TRADE TREATIES Valstybę atkūrusiai Lietuvai reikėjo stiprinti šalies ekonomiką, užtikrinti tvarią valstybės raidą, todėl jau pirmaisiais metais valstybės institucijos stengėsi plėsti tarptautinę prekybą. Iki 1940 m. Lietuvos Respublika sudarė daugiau nei 60 prekybos sutarčių su 26 Europos, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybėmis; tai didžiausia dvišalių sutarčių grupė. Prekybos sutartys buvo sudarytos su Argentina, Austrija, Belgija ir Liuksemburgu, Brazilija, Čekoslovakija, Danija, Didžiąja Britanija ir jos kolonijomis, Estija, Graikija, Islandija, Italija, Japonija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Kanada, Latvija, Lenkija, Nyderlandais, Norvegija, Portugalija, Prancūzija, Rumunija, Sovietų Sąjunga, Suomija, Švedija, Vengrija, Vokietija.

Tarptautinės prekybos sutartys turėjo palengvinti sąlygas vystyti verslą, taip pat apsaugoti Lietuvos rinką. To meto Vakarų valstybėms Lietuva buvo patraukli žemės ūkio produkcijos eksportuotoja, o Lietuva iš užsienio valstybių įsiveždavo prekių, pramonės dirbinių ir žaliavų, kurių negalėjo pasigaminti ar išgauti savo krašte. Prekybos sutartimis buvo apibrėžiamos sąlygos, kuriomis susitariančių valstybių piliečiai galėjo verstis verslu kitoje šalyje, nustatyta teisė turėti nuosavybę kitoje valstybėje, nurodytos mokestinės prievolės ir tarifų lengvatos, taip pat prekių tranzito sąlygos, įtraukti įsipareigojimai saugoti prekių ženklus, numatyti ginčų sprendimo būdai. Prekybos sutartyse buvo įtvirtinti abipusiškumo ir didžiausio palankumo principai. Į Lietuvos pasirašytas sutartis buvo įtraukta Baltijos klauzulė – tai reiškia, kad kita valstybė negalėjo pretenduoti į prekybos lengvatas, kurias Lietuva buvo suteikusi ar ateityje suteiks Latvijai ir Estijai (pradžioje Baltijos klauzulė apėmė ir Suomiją). Nors prekybos sutartys būdavo tipinės, tačiau kiekviena iš jų turėjo tam tikrų ypatybių, nebūdingų kitoms sutartims. Vienos buvo laikinojo pobūdžio – sudarytos pasikeičiant notomis, kitose būdavo pabrėžiamas laivininkystės aspektas; sutartyje su Austrija aptartos prekių, skirtų parodoms, mugėms ir konkursams, laikino įvežimo sąlygos; sutartyje su Islandija numatyta, kad Lietuva negalės sau reikalauti specialių lengvatų, kurias Islandija yra suteikusi arba ateityje suteiks Danijai; sutartyje su Portugalija Lietuva įsipareigojo saugoti „Porto“, „Madeira“, „Moscatel de Setubal“ ir „Carcavelos“ vyno kilmės nuorodas ir neleisti prekiauti jų klastotėmis Lietuvoje; sutartyje su Latvija numatytos specialios muitų tarifų lengvatos iš Latvijos įvežamoms prekėms, tokioms kaip rūkyta strimelė, automobilių detalės, radijo aparatai, iš Lietuvos į Latviją eksportuotos žąsys, metalinės tvirtinimo detalės, ąžuolo mediena ir kt.

NYDERLANDAI PREKYBOS SUTARTIS, SUDARYTA LIETUVOS IR OLANDIJOS NOTŲ PASIKEITIMO BŪDU | KAUNAS, LIETUVA, 1924 M. BIRŽELIO 10 D. Prekybos sutartis, sudaryta Lietuvos ir Olandijos notų pasikeitimo būdu, buvo pasirašyta 1924 m. birželio 10 d. Lietuvos sostinėje Kaune. Sutartį pasirašė Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas ir Nyderlandų Karalystės nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lietuvai Willem L. F. C. Chevalier de Rappard99.

Sutartis buvo sudaryta prancūzų kalba, dviem egzemplioriais. Lietuvos Respublikos Seimas šią sutartį Lietuvos Respublikos vardu ratifikavo 1926 m. kovo 24 d. Kaune100, ji įsigaliojo tą pačią dieną101. Tai buvo laikinoji sutartis, kurią ateityje turėjo pakeisti nuolatinė. 1925 m. gegužės 26 d. sutartis buvo įregistruota Tautų Sąjungos Sekretoriate102.

Prekybos sutartį, sudarytą Lietuvos ir Olandijos notų pasikeitimo būdu, sudarė 10 straipsnių, kuriuose numatyti abiejų valstybių prekybos, pašto sričių santykiai. Sutartyje apibrėžtos Lietuvos Respublikos ir Nyderlandų Karalystės fizinių ir juridinių asmenų teisės, susijusios su prekyba ir pramone, abiejose valstybėse. Sutartimi įsipareigota laikytis didžiausio palankumo statuso, kuris buvo grindžiamas nediskriminavimo principu, t. y. žemės ūkio ir pramonės gaminiams numatyta taikyti tokius pat mokesčius ir muitų tarifus, kaip ir kitoms didžiausio palankumo valstybėms, tačiau šis statusas netaikytas pasienio susisiekimui ir prekybai. Į sutartį buvo įtraukta Baltijos klauzulė, t. y. Suomijai, Latvijai ir Estijai buvo suteikta daugiau prekybos lengvatų, į kurias negalėjo pretenduoti Nyderlandai. Taip pat buvo nustatytas laisvas prekių tranzitas 99 100 101 102

190

Prekybos sutartis, sudaryta Lietuvos ir Olandijos notų pasikeitimo būdu, in: Vyriausybės žinios, 1926-07-21, Nr. 231, p. 21–25.

Lietuvos Respublikos Seimo 1926 m. kovo 24 d. 244-is posėdis, in: Seimo stenogramos, [Kaunas, 1926], p. 8.

Dvišalių sutarčių sąrašas, p. 358.

Ibid.

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

Lithuania, which had just restored its statehood, had to strengthen the country’s economy and ensure sustainable state development, which is why already in the first years, state institutions went to great effort to develop international trade. Up to 1940 the Republic of Lithuania signed more than 60 trade treaties with 26 European, Asian, North and South American countries; this makes up the largest group of bilateral treaties. Trade treaties were entered into with Argentina, Austria, Belgium, Luxembourg, Brazil, Czechoslovakia, Denmark, Great Britain and its colonies, Estonia, Greece, Iceland, Italy, Japan, the United States of America, Canada, Latvia, Poland, the Netherlands, Norway, Portugal, France, Romania, the Soviet Union, Finland, Sweden, Hungary and Germany.

International trade treaties were meant to create easier conditions for the development of enterprises, as well as to protect Lithuania‘s market. In the eyes of Western states at the time, Lithuania was an attractive exporter of agricultural products, while Lithuania imported goods, industrial products and raw materials from abroad that it could not produce or source within its own territory.

Trade treaties outlined the conditions according to which citizens of the party states could engage in business in another country or own property in another state according to defined laws; they also indicated the tax duties and tariff concessions that applied, conditions for the transit of goods, obligations to protect trademarks and outlined procedures for resolving arguments. Trade treaties confirmed the principles of mutuality and most favourable status. The Baltic clause was incorporated into treaties signed by Lithuania – that is, another state could not lay claim to trade concessions that Lithuania had granted or would in the future grant to Latvia or Estonia (initially, the Baltic clause also included Finland). Even though trade treaties were mostly standard affairs, each one featured certain conditions not found in other treaties. Some were of a temporary nature, i.e., entered into via the exchange of diplomatic letters, others highlighted the shipping aspect; a treaty with Austria discussed conditions for the temporary import of goods intended for exhibitions, trade fairs and tenders; a treaty with Iceland outlined that Lithuania would not be able to demand the special concessions Iceland had or would in the future grant to Denmark; in the treaty with Portugal, Lithuania was obliged to protect signs and labels indicating the origin of the “Porto”, “Madeira”, “Moscatel de Setubal” and “Carcavelos” wines and to ensure their imitations could not be sold in Lithuania; the treaty with Latvia defined special customs tariff concessions for goods brought in from Latvia, such as smoked herring, car parts and radio receivers, and for Lithuanian geese, metal fastening parts, oak timber and other items being imported into Latvia.

NETHERLANDS TRADE AGREEMENT CONCLUDED BETWEEN LITHUANIA AND THE NETHERLANDS THROUGH THE EXCHANGE OF NOTES | KAUNAS, LITHUANIA, 10 JUNE 1924 The Trade Agreement Concluded Between Lithuania and the Netherlands Through the Exchange of Notes was signed in Kaunas, the capital of Lithuania, on 10 June 1924. The signing was performed by Ernestas Galvanauskas, Prime Minister and Minister of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania, and Willem L. F. C. Chevalier de Rappard, Envoy Extraordinary and Minister Plenipotentiary of the Kingdom of the Netherlands to Lithuania99. The Agreement was done in two original copies in the French language. The Seimas of the Republic of Lithuania ratified this Agreement on behalf of the Republic of Lithuania in Kaunas on 24 March 1926, thus enabling it to enter into force on the100 same day101. It was a provisional agreement that had to be replaced by a permanent one in the future. The Agreement was registered with the Secretariat of the League of Nations on 26 May 1925102.

The Trade Agreement Concluded Between Lithuania and the Netherlands Through the Exchange of Notes contained 10 articles providing for relations between the two countries in the fields of trade and postal service. The Agreement specified the trade- and industry-related rights of natural and legal persons of the Republic of Lithuania and the Kingdom of the Netherlands.

Under the Agreement, most-favoured-nation status had to be ensured based on the principle of non-discrimination. Namely, all agricultural and industrial products were subject to the same taxes and tariffs as the production coming from other most-favoured-nation countries, but the 99 100 101 102

Prekybos sutartis, sudaryta Lietuvos ir Olandijos notų pasikeitimo būdu, in: Vyriausybės žinios, 1926-07-21, Nr. 231, p. 21–25.

Lietuvos Respublikos Seimo 1926 m. kovo 24 d. 244-is posėdis, in: Seimo stenogramos, [Kaunas, 1926], p. 8.

Dvišalių sutarčių sąrašas, p. 358.

Ibid.

RETURNED

|

The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940

191

per abiejų valstybių teritoriją, numatyta, kad kilus ginčams ir jų nepavykus išspręsti diplomatiniu būdu, juos nagrinėti turėjo būti perduota Nuolatiniam Tarptautinio Teisingumo Teismui.

Prekybos sutartis, sudaryta Lietuvos ir Olandijos notų pasikeitimo būdu, – pirmoji dvišalė Lietuvos Respublikos ir Nyderlandų Karalystės sutartis, sudaryta po Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m., ir viena iš keturių dvišalių sutarčių, pasirašytų tarp šių valstybių iki 1940 metų103.

Nors tai buvo laikinoji prekybos sutartis, kurią ateityje turėjo pakeisti nuolatinė, tačiau ši taip ir nebuvo sudaryta. Kita dvišalė prekybos ir pramonės sutartis – Lietuvos ir Olandijos susitarimas fabrikų ir prekių ženklams apsaugoti104 – pasirašyta 1935 m. sausio 9 d, tačiau ir ji buvo sudaryta pasikeičiant notomis.

103 104

192

Ibid., p. 358–359.

Lietuvos ir Olandijos susitarimas fabrikų ir prekių ženklams apsaugoti, in: Vyriausybės žinios, 1935-05-22, Nr. 482, p. 5–6.

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

same status did not apply to cross-border transport and trade. The Agreement included the Baltic Clause, which meant that Finland, Latvia and Estonia received more trade preferences than the Netherlands was entitled to. The arrangement also provided for the free transit of goods across the territory of both states and for reference of disputes to the Permanent Court of International Justice in the event of failure to settle them by diplomatic means.

The Trade Agreement Concluded Between Lithuania and the Netherlands Through the Exchange of Notes was the first bilateral agreement concluded between the Republic of Lithuania and the Kingdom of the Netherlands after the re-establishment of the State of Lithuania in 1918 and one of the four bilateral agreements signed between these states before 1940103. It was a provisional trade agreement that had to be replaced by a permanent one in the future, but it never happened. The Agreement Between Lithuania and the Netherlands on Protecting Factory and Trade Marks104 was another bilateral trade and industrial agreement signed on 9 January 1935, but it was also concluded by an exchange of notes.

103 104

Ibid., p. 358–359.

Lietuvos ir Olandijos susitarimas fabrikų ir prekių ženklams apsaugoti, in: Vyriausybės žinios, 1935-05-22, Nr. 482, p. 5–6.

RETURNED

|

The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940

193

Prekybos sutartis, sudaryta Lietuvos ir Olandijos notų pasikeitimo būdu Kaunas, Lietuva, 1924 m. birželio 10 d.

Sutartį pasirašė Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas (1882–1967) ir Nyderlandų Karalystės nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis mi­ nist­ras Lietuvai Willem L. F. C. Chevalier de Rappard.

Popierius, mašinraštis, rašalas; 22 x 34 cm, 34 x 46,5 cm Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 383, ap. 8, b. 1341, l. 2, 2 a. p., 3

Trade Agreement Concluded Between Lithuania and the Netherlands Through the Exchange of Notes Kaunas, Lithuania, 10 June 1924 The Agreement was signed by Ernestas Galvanauskas (1882–1967), Prime Minister and Minister of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania, and Willem L. F. C. Chevalier de Rappard, Envoy Extraordinary and Minister Plenipotentiary of the Kingdom of the Netherlands to Lithuania.

Paper, typewriting, ink; 22 x 34 cm, 22 x 46.5 cm Lithuanian Central State Archives, Stock 383, Series 8, File 1341, p. 2, 2r, 3

194

SUGRĮŽIMAS

|

Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys

RETURNED

|

The Lost International Treaties of the Republic of Lithuania, 1918–1940

195