Už žemę ir žmogų - Tėvynės labui! 2019 Nr. 54

Europos Parlamento rinkimuose balsuokite už sąrašą Nr.

Tėvynės labui!

LIETUVOS VALSTIEČIŲ IR ŽALIŲJŲ SĄJUNGOS INFORMACINIS LEIDINYS

2019 m. balandis, Nr. 54

ISSN 2538-8274

Saulius Skvernelis: „Visada dirbau Tėvynės labui, dirbu ir dabar“ Kandidatas į Prezidentus Saulius Skvernelis sako, kad rinkimų kampanijos šūkiu neatsitiktinai pasirinko „Tėvynės labui“.

Jis jam reiškia daug. Kandidatas taip pat neslepia, kad, išaugus susidomėjimui juo ir jo aplinka, jis visuomet stengiasi apsaugoti savo šeimą – sulaukęs klausimų apie savo tėvus, žmoną, vaikus, jis sąmoningai neatvirauja. S. Skvernelis kilęs iš paprastos šeimos, visko pasiekęs tik savo darbu. Pradėjęs tarnybą Trakų policijos komisariate, jis vėliau vadovavo visai Lietuvos policijai, Vidaus reikalų ministerijai, o šiuo metu vadovauja Lietuvos Vyriausybei.

Tęsinys 4 psl.

Skaitykite 2 psl.

Ramūnas Karbauskis: „Už valdžios neveiksnumą bankams milijonus sumokėjo Lietuvos gyventojai“

Šarūnas Marčiulionis suka į politiką – olimpinis čempionas siekia naujų galimybių Lietuvai Vienas garsiausių visų laikų Lietuvos krepšininkų – Šarūnas Marčiulionis – dalyvaus rinkimuose į Europos Parlamentą. Ši žinia Lietuvoje pasitikta skambiomis antraštėmis ir reportažais, lydima sporto žvaigždžių ir diplomatijos profesionalų linkėjimų.

Apie LVŽS sąrašą rinkimuose į EP pranešęs Ramūnas Karbauskis džiaugėsi, kad didelę patirtį sporte, versle bei diplomatiniame korpuse turinti sporto legenda pasirinko būtent LVŽS.

Tęsinys 13 psl.

Skaitykite 3 psl.

Skaitykite 8 psl.

Skaitykite 12 psl.

Bronis Ropė: „Vienas gali daug, o su komanda pasieksime žymiai daugiau“

Skaitykite 9 psl.

Stasys Jakeliūnas: „Krizės Virginijus Sinkevičius: „Ką Rima Baškienė: tyrimo atskleista tiesa – kas reiškia būti Sauliaus Skver- „Svaiginančio žydėjimo pelnėsi iš Lietuvos žmonių?“ nelio komandos dalimi?“ metu – atsakingi rinkimai“

2 BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR. 2

Ramūnas Karbauskis: „Už valdžios neveiksnumą bankams milijonus sumokėjo Lietuvos gyventojai“

Ramūnas KARBAUSKIS, LVŽS pirmininkas. O. Posaškovos nuotr.

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas paskelbė šokiruojančią informaciją apie finansinės krizės laikotarpiu vykusias komercinių bankų manipuliacijas Lietuvoje, iššaukusias skaudžias pasekmes visiems šalies gyventojams.

Viskas prasidėjo 2009 m. antroje pusėje, kuomet komerciniai šalies bankai, prisidengdami pasauline krize, pradėjo keisti kintamąsias palūkanų dalis, tiesiogiai nulėmusias ženklų įmokų ir palūkanų už turimas paskolas augimą. VILIBOR indeksas, naudojamas nustatant paskolų litais palūkanas, bankų iniciatyva buvo padidintas kelis kartus – iki 8–9 %. Gyventojams tai reiškė, kad paskolų, išduotų litais su kintamomis palūkanomis, metinė palūkanų norma galėjo siekti ir daugiau nei 10 %. Kai EURIBOR rodiklis, tiesiogiai nulemiantis paskolų eurais palūkanų normas, mažėjo iki 1 %, o paskolų, išduotų eurais, metinė palūkanų norma siekė nuo 2 iki 4 %.

Tokiais veiksmais komerciniai bankai skatino žmones persirašyti turimas paskolų litais sutartis, konvertuojant jas į paskolas eurais, kurioms buvo taikomas kelis kartus palankesnis EURIBOR indeksas. Tai buvo ypač aktualu ilgalaikėms būsto įsigijimo paskoloms.

Tokiu būdu žmonės, kuriuos staiga užgulė didelė finansinių įsipareigojimų našta, tikėjosi, kad situacija ženkliai pagerės. Tačiau daugelis iki galo nesuprato, kad tuo metu sutartyse esamos bankų maržos, skolinant būsto įsigijimui litais, siekė 1 %, o performavus būsto kreditą į eurus banko marža padi-

dėjo iki 3 %. Tai reiškė milžiniškas permokas.

Bankai patrigubino banko maržas, o žmonės vietoj 1 % palūkanų (pagal pirmines kreditavimo sutarčių litais sąlygas) turėjo mokėti iki 3 % metinių palūkanų įvedus eurą.

Dirbtinis VILIBOR kėlimas ir sutarčių perrašymas iš litų į eurus padėjo bankams gerokai pasididinti savo pelnus iš nekilnojamo turto kreditavimo. Apytiksliais Lietuvos banko analitikų duomenimis, kuriuos pats bankas ilgai delsė pateikti Seimo laikinajai komisijai, tiriančiai finansų sektorių 2008–2009 m., dėl žymaus VILIBOR ir EURIBOR atotrūkio nuo 2008 m. pabaigos iki 2010 m. pradžios skolininkai galimai sumokėjo 700 mln. litų papildomų palūkanų. Komercinių bankų primestas maržos padidėjimas šalies gyventojams papildomai kainavo apie 100 mln. litų per metus.

Taip Lietuvos žmonės patyrė milžiniškus nuostolius, o tuometinė konservatorių suformuota valdžia bei komercinius bankus prižiūrintis Lietuvos bankas nedarė nieko, kad pagelbėtų Lietuvos gyventojams ir sustabdytų komercinių bankų savivalę.

Kad tokie bankų veiksmai buvo galimai sąmoningai suplanuoti, siekiant pasipelnyti, rodo visi Seimo nario Stasio Jakeliūno, laikinosios komisijos pirmininko, turimi dokumentai. Visa tai verčia suabejoti tuometiniu Lietuvos banko vadovu, kuris visiškai atsainiai žiūrėjo į galimai nusikalstamus veiksmus finansiniame sektoriuje ir nesiėmė jokių veiksmų, kad įvestų komercinių bankų kon-

trolę. Jo pareigas 2011 m. perėmęs Vitas Vasiliauskas taip pat nesiėmė vertinti situacijos ir dabar netgi bando ją dangstyti.

Kaip rodo paviešinti įrašai, jis darbuotojams aiškiai davė suprasti, kad nereikia bendradarbiauti su parlamentinį tyrimą šiuo klausimu atliekančiu Seimu ir teigė, jog Seimo atliekamas parlamentinis tyrimas yra „marodieriavimas“ ir „santykiai su lavonais“. Bet kurios kitos ES valstybės centrinio banko vadovas, paviešinus tokio pobūdžio pasisakymą, tikriausiai atsistatydintų. Deja, šiuo atveju Lietuvos banko vadovas drąsiai rizikuoja Lietuvos banko reputacija.

Lietuvos banko vadovybei galima užduoti ne vieną klausimą, kurių atsakymai jautrūs daugeliui šalies gyventojų: kodėl bankas nesiėmė jokių veiksmų, kuomet krizės Lietuvoje metu valstybė skolinosi tris kartus didesnėmis palūkanomis (lyginant su tuo pačiu laikotarpiu Latvijoje), kam ir kokiomis palūkanomis krizės metu skolino Lietuvos banko darbuotojai savo asmenines lėšas, ar jie patys skolinosi, jei taip – kokia valiuta ir kokiomis palūkanomis.

Tuo metu, remiantis žiniasklaidos publikacijomis, Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė per milijoną litų asmeninių lėšų investavo į valstybės vertybinius popierius (apie tai 2012 m. gegužę išsamiai rašė interneto portalas TV3.lt straipsnyje „Prezidentė santaupas investuoja į Vyriausybės vertybinius popierius“), kadangi už juos mokamos palūkanos buvo tris kartus didesnės, nei Lietuva galėjo pasiskolinti iš ES šaltinių ir Tarptautinio valiutos fondo. Krizės laikotarpiu pigiau nei Lietuva skolinosi ne tik Latvija, bet ir dar septynios ES valstybės.

Tuometinės Lietuvos Vyriausybės ir dabartinės Prezidentės sprendimas brangiai skolintis iš komercinių bankų, kurie sukėlė ir pagilino finansinę krizę mūsų šalyje, dar ir šiemet šalies piliečiams papildomai kainuoja daugiau nei ketvirtį milijardo eurų. Iš viso Lietuva per dešimtį metų jau permokėjo apie 2 mlrd. eurų palūkanų. Kuomet šiuos pinigus, išlaikant šalies biudžete, buvo galima paskirstyti mokytojams, gydytojams, senjorams bei įvairioms opioms Lietuvos problemoms spręsti.

S. Jakeliūno vadovaujamai komisijai, kratydamasis atsakomybės, Andrius Kubilius teigė, kad anuomet kategoriška Prezidentės D. Grybauskaitės nuomonė turėjo įtakos Vyriausybės pozicijai ir sprendimui nesikreipti paramos ar skolintis pigiau, nors galimybė tikrai buvo. Ekspertų teigimu, labai tikėtina, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl Vyriausybė aktyviai nesvarstė finansinės paramos – Prezidentės pozicija, kurią ji viešai pareiškė 2009 m. kovo pabaigoje, jog paramos kreipiasi tik impotentai, o Lietuva tokia nėra.

Tokia pozicija Lietuvos gyventojams kainavo labai daug, o tuometinė Vyriausybė nesivadovavo kitų šalių patirtimi ir ekspertų rekomendacijomis, tik nuolankiai tenkino Prezidentės kaprizus, kurie, kaip dabar aiškėja, galimai buvo palankūs tikslinėms interesų grupėms, turėjusioms informacijos, kaip elg-

sis šalyje veikiantys bankai, tarp jų – ir Lietuvos bankas.

Yra duomenų, kad kai kurie Vyriausybės obligacijų platintojai, įtikinę Finansų ministerijos atstovus, kad pasiūlytos palūkanos yra optimalios, po kelių savaičių visą emisiją perparduodavo savo klientams brangiau (kitaip tariant, už mažesnį pajamingumą) ir per trumpą laiką užsidirbdavo kelias dešimtis milijonų eurų (dolerių) ar net daugiau. Visa tai buvo daroma Lietuvos gyventojų sąskaita, tyliai pritariant aukščiausiems šalies vadovams. Šiuo metu Europoje kyla nauji skandalai, susiję su bankininkystės sektoriaus skaidrumu, bankų vykdoma pinigų plovimo prevencija. Jie aktualūs ir Baltijos valstybėms – yra įtariama, kad, naudojant sisteminio pinigų plovimo operacijas, beveik ištisą dešimtmetį per Baltijos valstybėse esančias įtartinas „Swedbank“ ir „Danske Bank“ sąskaitas judėjo per 5,8 mlrd. JAV dolerių (5,12 mlrd. eurų). Akivaizdu, kad Lietuva viena tokių, kelias valstybes apimančių, iššūkių negali išspręsti. Čia reikalingas principingas ES požiūris, griežtesnės, visai ES bendros skaidrumą užtikrinančios taisyklės.

Aišku viena, kad Lietuvai Europos Parlamente (EP) atstovauti turi komanda, kuri tarnautų Lietuvos žmonėms, o ne siauriems, savanaudiškiems interesams, kaip vyko praėjusių EP kadencijų metu.

Paskutiniosios kadencijos metu LVŽS europarlamentaras Bronis Ropė savo aktyvumu aplenkė visus EP narius iš Lietuvos. B. Ropė derino pozicijas su Lietuvos Vyriausybe, o likusieji EP nariai nė karto nesusitiko su Vyriausybės vadovu. Taip pat B. Ropei pavyko iškovoti Ignalinos atominei elektrinei (IAE) uždaryti reikiamus milijonus ir jis sutaupė Lietuvai tokią sumą, už kurią būtų galima pastatyti 100 modernių vaikų darželių.

LVŽS komanda EP yra pasiruošusi įgyvendinti Lietuvai naudingus darbus – toliau sieksime finansavimo IAE uždarymui (kad lėšos būtų užtikrintos iki paskutinės elektrinės išmontavimo dienos), rūpinsimės, kad būtų užtikrintas finansavimas Lietuvos regionų infrastruktūrai plėsti, miestų, miestelių ir kaimų atsinaujinimui, kad į Lietuvą patektų tik sveiki maisto produktai, kokybiški vaistai.

Taip pat mūsų laukia labai svarbus ir reikšmingas pasirinkimas – Prezidento rinkimai.

Prezidento, kuris turi ginti ne tam tikras interesų grupes, o visus Lietuvos žmones. Saulius Skvernelis, kartu su LVŽS, reikalaus atsakomybės iš tų, kurie padarė žalą valstybei ir jos žmonėms.

Per krizę vykdytos manipuliacijos palietė kiekvieną šalies gyventoją, o prie to prisidėjo ir šiuo metu siekiantys aukščiausių šalies vadovų vietų – gerb. I. Šimonytė ir ponas G. Nausėda. Todėl labai svarbu kiekvienam gyventojui dalyvauti rinkimuose ir protingai pasirinkti ne tik Lietuvos Prezidentą, bet ir EP narius. O dalyvaudami referendumuose nuspręsime, ar Seime turi dirbti 121, ar 141 Seimo narys, ir ar suteiksime galimybę pasaulio lietuviams išlikti Lietuvos piliečiais.

BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR.

2 3

Savivaldybių tarybose – daugiau LVŽS atstovų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) po savivaldybių tarybų rinkimų džiaugiasi rezultatais – 40 % daugiau mandatų tarybose nei prieš tai buvusioje kadencijoje, tarp jų – pirmą kartą LVŽS deleguoti nariai pateko į didžiųjų miestų, kaip ir į sostinės, savivaldybių tarybas. Miestų ir miestelių tarybose LVŽS atstovaus 236 nariai, tarp jų – šeši merai. „Mums – tai didelė pergalė, rodanti, jog einame teisingu keliu. Mūsų partija, kartu su komitetais, parodė geriausius rezultatus.

Lyginant su praėjusiais savivaldos rinkimais, didžiausią spurtą parodė rinkimų komitetai ir mes. Kitos partijos šiuose rinkimuose tokiu augimu nepasižymėjo. Kita gera naujiena: patekome į didžiųjų miestų – Vilniaus,

Klaipėdos, Marijampolės, Alytaus, Panevėžio, Šiaulių – ir kitų miestų (pvz., Palangos) tarybas.

Tai paneigia ilgai formuotą mitą apie mus, jog galime laimėti tik regionuose. Mumis pasitiki vis daugiau visos Lietuvos gyventojų“, – sakė LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis.

Pasak jo, svarbiausia žinia šiandien yra ta, kad žmonės išsirinko vietos valdžią, kurią sieja su asmenybėmis ir jų, kartu su Vyriausybe, padarytais darbais. „Labai džiaugiuosi, kad daugiausia mandatų šalyje pelnė rinkimų komitetai. Tai rodo, kad mūsų valstybėje demokratija auga. Žmonės turi didesnį pasirinkimą. Šie rinkimai parodė, kad partiškumas savaime nėra vertybė. Vertybė yra žmonių pastangos padėti kitiems, rūpintis savo kraštu. Tad komitetams linkiu dar daugiau gerų

darbų, kurie papildys mūsų valstybės mastu vykdomą gerovės politiką,“– sakė jis. Į savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus R. Karbauskis žiūri su viltimi ir sako tikįs, jog naujai suformuotos tarybos turės didelę reikšmę Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų, o ir tuo pačiu – ir visos valstybės raidai bei žmonių gerovei. „Po šių rinkimų su bendražygiais derėjomės dėl kuo platesnių koalicijų, kuriose drauge sieksime dialogo ir darnaus darbo. Viliuosi, kad tokiose savivaldybėse neliks pigaus politikavimo, bus negailestingai kovojama su korupcija ir nepotizmu“, – teigė R. Karbauskis.

Iš karto po rinkimų politologai sakė, kad žmonės dažniausiai baudžia valdžią ir už ją nebalsuoja. Tačiau šie rinkimai, pasak R. Kar-

bauskio, parodė, kad LVŽS sprendimus visuomenė pasitinka teigiamai, prasidėję pokyčiai yra susiję su realia nauda žmonėms. „Mūsų augimas miestuose ir regionuose reiškia, kad pasitikėjimas mumis išlieka toks pats, koks buvo prieš Seimo rinkimus. Suprantu, kad opoziciją tai gąsdina ir ji visais įmanomais būdais stengiasi visuomenei įrodyti, jog mes pralaimėjome savivaldybių tarybų rinkimus, tačiau statistika – geležinė, ji rodo mūsų augimą. Be to, mums svarbiausia, kad paprastų žmonių padėtis Lietuvoje gerėtų. Žmonės jaučia mūsų darbų naudą ir šiandien mums tai yra svarbiausia“, – sakė LVŽS pirmininkas.

LVŽS informacija

Krizės tyrimo atskleista tiesa – kas pelnėsi iš Lietuvos žmonių?

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto, kuriam suteiktos laikinosios tyrimų komisijos teisės, atliekamas parlamentinis tyrimas įgauna pagreitį. Jame analizuojamos 2009–2010 m. ekonominės krizės priežastys bei tuometinės Lietuvos Vyriausybės sprendimai skolintis iš komercinių bankų, mokant jiems ypač dideles palūkanas, sulaukia vis didesnio visuomenės dėmesio. Nenuostabu, nes šio skolinimosi pasekmes Lietuva jaučia iki šiol, o krizės metu neteisingus sprendimus priėmę asmenys ir toliau vengia atsakomybės. Negana to, jie siekia aukštų valstybės postų.

Apie pirmąsias atliekamo tyrimo išvadas, kurios atskleidė šokiruojančius faktus, pasakoja Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas.

Frazė „ekonominė krizė“ daugeliui, ypač vyresnės kartos Lietuvos gyventojų, sukelia labai skausmingus prisiminimus.

Ne paslaptis, kad tuo metu sustiprėjo ir emigracijos banga, bankrutavo įmonės, buvo sakoma, kad bankrutuos ir „Sodra“.

Buvo ir dar aštresnių pasisakymų, kad bankrutuos pati valstybė, tačiau buvo mažai kalbama apie tuos, kurie iš krizės uždirbo. Ar ši visų žmonių nelaimė galėjo virsti kažkieno laime?

Krizės ir ypač to, kaip ji buvo sprendžiama, pasekmes jaučiame ir šiandien. Tyrimo tikslas yra išsiaiškinti, kodėl ir kokios buvo padarytos klaidos. 2009–2010 m. ekonominė krizė Lietuvoje ir aplaidus bei nekompetentingas kelių ankstesnių Vyriausybių ir Seimų darbas padarė milžinišką žalą valstybei ir jos žmonėms – tuo metu darbo neteko apie 200 000 žmonių, daugiau kaip 100 000 žmonių dėl krizės sukeltų reiškinių emigravo, dėl to kentėjo šeimos ir ypač – vaikai.

Būsto paskolas paėmę gyventojai dažnai buvo priversti mokėti smarkiai išaugusias palūkanas, ypač – jei žmonės buvo pasiskolinę litais, jų pajamos smarkiai sumažėjo, o būsto vertė krito 40 ir daugiau procentų. Valstybės skola išaugo daugiau kaip 12 mlrd. eurų, t. y.

tris su puse karto, panašiai buvo išaugusios ir palūkanų išlaidos už šią skolą – iki 600 mln. eurų per metus ir daugiau.

Dėl nesuprantamų priežasčių ir šiurkščiai pažeidžiant įstatymus, „Sodra“ buvo apkrauta nepakeliama skola (3,7 mlrd. eurų), jai buvo skolinama už palūkanas, siekusias 8 %. Taip, pensininkų pinigais, buvo apmokamos palūkanos komerciniams bankams, tarp jų ir tiems, kurie iš esmės ir sukėlė krizę Lietuvoje. Tuo pat metu „Sodra“, kaip valstybinio draudimo sistema, buvo diskredituota, o tuo naudojosi tos pačios privačios finansų įstaigos, siūlydamos savo finansinius produktus (pensijas, investicinį gyvybės draudimą ir kt.). Siūlant šiuos produktus, neretai buvo sakoma, kad „Sodra“ vis tiek bankrutuos.

Dėl šios 2009–2010 m. ekonominės krizės Lietuvoje labiausiai atsakingi čia veikę stambieji Skandinavijos bankai, 2008–2011 m. ir vėliau atitraukę reikšmingą dalį finansinių išteklių – viso apie 10 mlrd. eurų – ir nepakankamai atsakingai juos prižiūrėjęs Lietuvos bankas bei Švedijos Finansų inspekcija ir kitos institucijos. Šie teiginiai pirmiausia yra grįsti Švedijos parlamento (Riksdag) Finansų komitete 2010 m. vykusių klausymų medžiaga, kurioje yra ir Švedijos pareigūnų pranešimai bei šių pareigūnų atsakymai į parlamento narių klausimus. Taip pat rėmėmės ir Švedijos valstybės audito institucijos 2011 m. vasario mėn. ataskaita „Finansinio stabilumo išsaugojimas Švedijoje: Švedijos bankų plėtros Baltijos šalyse pamokos“.

Buvęs Švedijos Finansų inspekcijos vadovas M. Andersonas 2010 m. klausymuose pripažino, kad komercinių bankų (motininių – Švedijoje ir jų dukterinių įmonių – Lietuvoje) priežiūros principai buvo nepakankami ir juos (pakeistus ir papildytus) buvo būtina pradėti taikyti jau 2005–2006 m. Panaši išvada daroma ir minėtoje Švedijos valstybės audito ataskaitoje. Švedijos bankai atitraukė dalį lėšų iš Lietuvos. Kodėl taip įvyko?

Esminė priežastis, kodėl bankai buvo priversti atitraukti dalį išteklių iš Lietuvos (bei iš kitų Baltijos valstybių), buvo siekis apsaugoti Švedijos bankų sistemą ir ekonomiką nuo krizės reiškinių. Švedijos bankai yra tampriai tarpusavyje susiję, į juos yra investavę pensijų fondai ir kiti subjektai, ir kuomet „Swedbanko“ akcijos nuvertėjo 90 % (nuo 2007 m. iki 2009 m. pradžios), kilo reali jo bankroto grėsmė, su visais labai rimtais padariniais Švedijos finansų sistemai ir visai šalies ekonomikai.

Atitraukiant lėšas, Švedijos finansų sistemos ir ekonomikos stabilumas buvo išsaugotas, tačiau tai buvo padaryta Baltijos valstybių ekonomikos ir jų gyventojų sąskaita, kurie patyrė milžiniškus, aukščiau paminėtus nuostolius. Tai esminiai teiginiai, kuriuos panašiais žodžiais 2010 m. Švedijos parlamente išdėstė Švedijos banko (seniausio pasaulyje centrinio banko) vadovas S. Ingvesas. Pasak jo, krizė „buvo lokalizuota Baltijos šalyse“.

Minėtoje Švedijos audito ataskaitoje rašoma, kad „finansų sistema yra ypatingai svarbi ekonomikos funkcionavimui ir finansų krizė gali kainuoti labai brangiai vyriausybei ir visai ekonomikai“. Išvadose rašoma, jog „audito metu atskleista, kad valstybės institucijos nepakankamai įvertino riziką <...>. Dėl dominuojančios Švedijos bankų padėties Baltijos šalių mokėjimų sistemoje, Švedijos vyriausybė prisiėmė netiesioginę atsakomybę už Baltijos valstybių ekonominį stabilumą“.

Tai – rimti teiginiai ir išvados. Tikėtina, Švedijos vyriausybė tai suprato jau 2008 m. pabaigoje, kuomet Latvija kreipėsi paramos į Europos Komisiją. Yra pagrindo manyti, kad būtent dėl aukščiau paminėtos atsakomybės, Švedijos vyriausybė ir dalyvavo finansinės paramos Latvijai programoje su 720 mln. eurų dydžio paskola (apie 10 % visos paramos). Lygiai taip pat Švedija, tikėtina, būtų pasielgusi ir tuo atveju, jei paramos į Europos Komisiją būtų nusprendusi kreiptis Lietuva. Deja, tuometinė Lietuvos Vyriausybė to nepadarė ir dėl to valstybė bei jos gyventojai patyrė dar didesnę žalą.

Stasys JAKELIŪNAS, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas.

Delfi.lt nuotr.

Daugelis dar pamename, kaip buvo kilęs paskolų, nekilnojamojo turto bumas, o vėliau – tas paskolas tapo ypač sudėtinga grąžinti, žmonės buvo priversti emigruoti ir dirbti svetur, kad laiku mokėtų įmokas bankams už nekilnojamą turtą. Kodėl valstybė niekaip negynė savo žmonių?

Nuo 2008 m. pabaigos bankai, siekdami įvykdyti strateginę užduotį – atitraukti dalį lėšų iš Lietuvos, pasinaudojo ydinga VILIBOR metodika. Nuo VILIBOR 6 mėnesių rodiklio dydžio tiesiogiai priklauso litais paimtų paskolų palūkanos. Tuo metu VILIBOR buvo pradėtas didinti, o EURIBOR, pagal kurį skaičiuojamos eurais paimtų paskolų palūkanos – buvo žemas. Tai skatino žmones persirašyti sutartis ir eurą rinktis kaip skolinimosi valiutą, o persirašant sutartis jiems tekdavo sutikti su padidėjusia skolinimo marža. Pastaroji buvo keliama nuo 1 iki 3 %.

Kad VILIBOR paskaičiavimo metodika buvo ydinga – įtikinamai parodyta 2012 m. spalio mėn. Lietuvos banko valdybos pirmininko užsakymu keliolikos banko ekspertų parengtoje pažymoje. Toje pažymoje pripažįstama, kad bankai turi dideles paskatas ir galimybes naudoti VILIBOR, kaip strateginį kainodaros instrumentą. Kartu nurodoma ir tai, kad VILIBOR ekonominė svarba, atsižvelgus į indekso nustatymo ypatumus, yra neproporcingai didelė. Lietuvos banko ekspertai pažymoje įvardino ir galimą su VILIBOR taikymu sukeltą žalą – apytiksliais vertinimais, dėl žymaus VILIBOR atotrūkio nuo EURIBOR, skolininkai

Tęsinys 9 psl.

4 BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR. 2 Prezidento rinkimai – Tėvynės labui

Saulius Skvernelis: „Visada dirbau Tėvynės labui, dirbu ir dabar“ sius noriu apsaugoti. Pats esu iš paprastos šeimos. Gimiau ir gyvenau Kaune iki ketverių metų. Vėliau tėvai susirado darbą Marijampolėje ir mes persikėlėme ten. Pradėjau eiti į mokyklą. Mokslai sekėsi gerai, tikrai dėjau nemažai pastangų, mokyklą baigiau sidabro medaliu. Mano tėvas Kazys buvo darbininkas. Dirbo autošaltkalviu, statybose. Mama Elena dirbo specialiste. Iš tėvo sužinojau, ką reiškia uždirbti duonai savo rankomis, savo darbu, savo prakaitu. Nuo vaikystės supratau, kad viską turėsiu pasiekti pats – susikurti gyvenimą, rasti darbą, nes mano tėvai nebuvo iš tų, kurie galėtų įtaisyti į darbą, pasiūlyti prestižinę specialybę universitete. Viskas priklausė nuo manęs.

Saulius SKVERNELIS, kandidatas į Lietuvos Respublikos Prezidentus.

Asmeninio albumo nuotr.

Pradžia 1 psl.

„Mums valdant Jūs turėjote progų įsitikinti, kad tai didžiulė atsakomybė ir sunkus darbas. Nuo Vyriausybės sprendimų priklauso visų Lietuvos žmonių gerovė. Nuo pirmos dienos žinojau, kad ateinu ne reitingų vaikytis, ne ramiai prasėdėti aukštoje kėdėje – ateinu daryti pokyčių ir pirmiausia pasirūpinti tais, kuriems pagalbos reikia labiausiai. Pajudinta ne tik sena nomenklatūrinė sistema, partinėmis „šėryklomis“ tapusios valstybinės įmonės. Svarbiausia, jog pajudintos stambios interesų grupės, kurios valdo didžiulius pinigus ir jais galėjo pirkti ne tik įtaką valdžios koridoriuose, bet ir žiniasklaidos palankumą. Tai ir alkoholio bei farmacijos pramonė, ir prekybos tinklai, ir privatūs pensijų fondai, bankai. Informacija apie mane ir mano kolegas dėl to ne visur bus objektyvi ir aš puikiai tą suprantu“, – teigė kandidatas.

Saulius SKVERNELIS,

kandidatas į Lietuvos Respublikos Prezidentus

Pradėkime nuo pradžių. Visuomenė Jus žino kaip Ministrą Pirmininką, buvusį generalinį policijos komisarą, bet mažai žinoma apie Jūsų gyvenimą. Kur gimėte, kas buvo Jūsų tėvai?

Iš tiesų, nesu linkęs daug pasakoti apie savo šeimą. Pirmiausia todėl, kad pats puikiai pajutau, koks aršus gali būti puolimas, kaip formuojama visuomenės nuomonė, kiek purvo bandoma išpilti. Nuo to savo artimuo-

Koks ryšys su Kaunu ir Marijampole dabar?

Ryšys išlikęs. Su bendraklasiais bendraujame iki šiol. Tokia proga buvo visai neseniai, kai šventėme gimnazijos 150 metų jubiliejų.

Prisimenu ir savo mokytojus, kuriems esu labai dėkingas. Ypač – auklėtojai Aldonai Žilinskienei.

Marijampolė yra mano jaunystės miestas.

Tikrai labai šilti prisiminimai, pažįstami veidai, šiame mieste iki šiol gyvena mano mama.

Tėtis, deja, jau miręs. Su Kaunu ryšys dabar kiek kitoks. Niekam nėra paslaptis, kad sergu už Kauno „Žalgirį“, todėl Kaune, „Žalgirio“ arenoje lankausi nuolat. Pirmą kartą gyvai žaidžiantį „Žalgirį“ pamačiau dar būdamas studentu, Kauno sporto halėje. Kai komandą ištiko krizė, „Žalgirį“ rėmiau ir iš savo algos.

Paramos sertifikatą su komandos padėka turiu iki šiol.

Kaune taip pat gyvena nemažai draugų.

Man patinka pokyčiai, kurie vyksta šiame mieste. Manau, kad prie jų prisidedu ir pats, dirbdamas Ministru Pirmininku. Kauno meras Visvaldas Matijošaitis turi visišką mano palaikymą ir jį turės ateityje. Esame panašūs.

Mums abiem svarbu padaryti darbus, kurių rezultatus jaustų žmonės. Už tai man labai keista stebėti tuos politikus, kurių viso profesinio gyvenimo tikslas yra kritikuoti, trukdyti, kurti intrigas, o vos tik jiems užėmus valdžios pozicijas valstybė ima ristis žemyn. Tiek Ministro Pirmininko, tiek Prezidento pareigos kartu yra ir labai atsakingas bei sunkus darbas. Čia reikia labai konkrečių sprendimų, labai gero išmanymo, stiprios komandos ir sąžiningumo. Žmonės ne visada suvokia, kaip smarkiai jų ir jų vaikų gerovė priklauso nuo sprendimų, kurie priimami dabar. Į Vilnių vykote studijuoti?

Taip. Vilniaus universitete studijavau fiziką. Man visada patiko tikslieji mokslai. Pradėjęs studijuoti, ėmiau suprasti, kad tai ne mano kelias. Visada buvau savarankiškas, todėl priėmiau sprendimą keisti studijų kryptį, o galiausiai pakeičiau ir universitetą. Po metų jau studijavau Vilniaus Gedimino technikos universitete automobilių ūkį. Niekada ne-

sigailėjau šio sprendimo. Su automobiliais vienaip ar kitaip buvo susijusi visa tolimesnė mano profesinė karjera – vadovavau ir visai Lietuvos kelių policijai, prieš tai buvau Eskortavimo rinktinės vadovu, net ir mano pirmosios pareigos policijoje buvo Trakų policijos komisariato Kelių policijos padalinio vadovas.

Kodėl pasirinkote policiją? Iki šiol, klausant Jūsų, neatrodo, kad būtumėte tai iš anksto planavęs?

Daug dalykų mano gyvenime įvyko neplanuotai, tekdavo pasirinkti ir eiti galimybių keliu. Šiuo atveju tai buvo paprastas darbo skelbimas mano universiteto Automobilių katedroje. Jame buvo parašyta, kad tuometinė Policijos akademija ieško dėstytojų.

Paskambinau, pradėjau dėstyti. Beje, dėsčiau ne tik tuometėje Policijos akademijoje. Įsitraukiau į veiklą, susipažinau su kolegomis, man sekėsi tikrai neblogai. Vienas tų kolegų buvo tuometis Trakų policijos komisariato vadovas, kuris man ir pasiūlė ateiti dirbti į policijos sistemą. Matė, kad kompetencijos man tikrai netrūksta. Taip pradėjau dirbti Trakuose.

Pirmosios mano pareigos buvo komisaras-inspektorius – vadovavau Trakų policijos komisariato Kelių policijos padaliniui. Daugiausiai dirbdavau kabinete, nors iš tiesų, kai buvo vykdomos specialios priemonės, reidai, su pareigūnais eidavau dirbti ir aš. Kartais tekdavo vykti ir į eismo įvykius. Didžiuojuosi, kad dirbau policijoje, kaip tie šimtai pareigūnų, ir šiandien užtikrinantys gyventojų saugumą, jų šeimų ramybę, tai asmenys, kurie bet kada visų žmonių gerovės ir saugumo vardan yra pasiruošę aukoti savo gyvybes.

Aiškiai matau, kad ir mano darbas policijoje kartais tampa pasišaipymų objektu. Manęs tai nežeidžia. Matyt, tokie propagandos skleidėjai galvoja, kad Lietuvos žmonės turi bijoti pareigūnų ar jų nemėgti. Bet yra kitaip – vis daugiau žmonių jaučiasi saugūs, pasitikėjimas policija šiuo metu viršija Europos Sąjungos vidurkį, o Lietuvoje yra aukščiausias per pastarąjį dešimtmetį.

Džiaugiuosi praeityje tiesiogiai galėjęs prisidėti prie Lietuvos policijos augimo, visuomenės pasitikėjimo ja didinimo. Bandoma visaip „tyrinėti“ mano darbo policijoje laikotarpį. Antai, net ir dabar, prezidentinės kampanijos metu, vienas buvęs Seimo narys, kurį nubaudžiau už vairavimą išgėrus, prisiminė, kaip jį neva stabdžiau Vilniuje prie Vingio parko. Nežinau, ar jis tai sakė, ar žurnalistai nelabai suprato, bet prie Vilniaus Vingio parko niekada nestabdžiau jokio automobilio. Žinoma, suprantu, kodėl tokie 20 metų senumo įvykiai dabar keliami į viešumą. Kai viską iškasus, pasikalbėjus su mano draugais nuo mokyklos laikų, net mano, kaip pareigūno, asmens bylas iššniukštinėjus, nieko nerandama, tenka bent tokias istorijas kurpti.

Kažkodėl daugiau nei trisdešimties mano apdovanojimų niekas nemato ir apie juos nerašo. Kiek buvo ekstremalių situacijų, kai tekdavo gelbėti žmonių sveikatą ir net gyvybes! Žinau, ką reiškia pareigūno darbas ir kodėl ne kiekvienas jį gali dirbti. Tai ir milži-

BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR.

2 5

Prezidento rinkimai – Tėvynės labui Lietuvos verslo, kultūros ir kitos galimybės.

Sauliaus SKVERNELIO susitikimas su popiežiumi Pranciškumi. Asmeninio albumo nuotr.

niškas fizinis, ir psichologinis krūvis, didžiulė atsakomybė.

Po Trakų sekė darbas sostinėje, Policijos departamente, vėliau dirbau Eskortavimo rinktinės vadu. Tai padalinys, kuris buvo atsakingas už valstybės saugomų asmenų palydą.

Ar tuo metu nujautėte, kad ir pačiam kažkada teks naudotis tokia palyda?

Tikrai nenujaučiau, nors ir dirbant rinktinės vadu, ir vėliau – generaliniu komisaru – vis susidurdavau su nuostaba: „Na kam tie švyturėliai? Reikėtų juos visai panaikinti“. Visada atsakydavau tą patį: palyda, apsauga ir šviesos bei garso signalai suteikiami ne Jonui, Petrui ar Antanui, o šalies vadovams. Jais gali tapti bet kuris iš mūsų. Aš esu gyvas to pavyzdys – žmonės išrinko, šias pareigas užėmiau. Daugelyje pasaulio valstybių galioja panaši tvarka.

Kaip toliau klostėsi Jūsų profesinis gyvenimas?

Tapau visos Lietuvos kelių policijos vadu.

Vėliau – ir policijos generalinio komisaro pavaduotoju. Galiausiai – generaliniu komisaru. Į politiką pasukau, gavęs pasiūlymą imtis vadovauti Vidaus reikalų ministerijai. Galiausiai, laimėjome Seimo rinkimus, tapau Seimo nariu ir Ministru Pirmininku.

Visą savo gyvenimą tarnavau Tėvynei, esu jai davęs priesaiką, niekada jos nelaužiau. Tėvynės labui dirbu ir šiuo metu.

O kaip šeima, vaikai? Kaip apsisprendimas dalyvauti politikoje paveikė juos?

Iš tiesų, tai nebuvo lengvas sprendimas. Žmona Silvija, sūnus Tadas ir dukra Eglė yra didžiausia mano atrama. Prieš priimdamas svarbiausius sprendimus, kalbėjau ne tik su žmona, bet ir su mama.

Beje, vis sulaukiu klausimų, kaip gyvena mano šeima. Atsakau: labai paprastai. Sūnus eina į valstybinį darželį, dukra į tokią pačią mokyklą. Mes visi leidžiame laisvalaikį taip, kaip jį leidžia dauguma. Einame pasivaikščioti gamtoje, lankomės kine, teatre, aš pats užsuku į parduotuves. Pasikeitė tik tai, kad visur mus lydi apsauga. Tai numatyta įstatymuose, o aš įstatymų laužyti nesu pratęs.

O kaip atrodo Jūsų buitis?

Gyvename name. Mūsų buitis – kaip ir daugelio žmonių. Su žmona esame pasidalinę darbus. Ji tvarkosi namo viduje, aš – išorėje.

Ji tvarko kambarius, o aš pjaunu žolę ar kasu sniegą. Namui reikia priežiūros, nuolatos kažką tenka patvarkyti. Tai darau ir dabar, dirbdamas Ministru Pirmininku. Nors aišku, ir indus plaunu, ir būnu su vaikais.

Tikrai esame paprasta šeima, kaimynai tai mato. Tapęs Premjeru, sąmoningai į uždarą rezidenciją nesikėliau. Man svarbu, kad mano vaikai gyventų įprastą gyvenimą.

Tiesa, buvo spekuliuojama informacija apie mano namo statybas. Štai, ką tik viena iš kandidačių pasistatė namą, niekam klausimų nekilo. Kito kandidato namas regioniniame parke irgi jau niekam klausimų nekelia. O man dėmesio skirta buvo tikrai daug. Pradžioje apžvalgininkai parašydavo kokią nors nesąmonę, tada man tekdavo ją paneiginėti ir tas ratas sukosi ilgai.

Dabar internete galima rasti viską apie mano namą. Kada ir už kiek jį pasistačiau, kas dėjo stogą, langus, kas mūrijo sienas, kokio dydžio paskolą ėmiau, už kiek pardaviau savo dviejų kambarių butą Karoliniškėse. Turėjau visus dokumentus pateikti viešai, nes neapsikenčiau, kiek purvo buvo pilama ant manęs ir mano šeimos. Kai jau žala padaryta ir toliau nėra prie ko prikibti, ieškoma naujų istorijų.

Kokie ryškiausi įspūdžiai dirbant Premjeru?

Jų daug. Didžiausi įspūdžiai – iš susitikimų su žmonėmis. Ir sunkių klausimų, ir kritikos sulaukiu, bet kiek žmonių dėkoja, kad gyvenimas tapo geresnis. Mamos, kurios dirbo už minimumą ir po kelis vaikus augino, bet nieko papildomai negaudavo, dėkoja už „Vaiko pinigus“. Senjorams pensijos pagaliau pradėjo didėti. Medikų atlyginimai kyla. Visai neseniai turėjau su jais trijų valandų susitikimą ir diskusiją.

Kiekvienas darbas Vyriausybėje tampa įsimintinu, nesvarbu, su kuo vyksta susitikimai: ar su paprastais žmonėmis, ar pasaulio valstybių lyderiais. Į visus susitikimus žiūriu su didžiule atsakomybe, suvokdamas, kad nuo jų sėkmės priklauso ir Lietuvos žmonių ateitis,

Visuomenė mato šių susitikimų fasadą, kas vyksta už uždarų durų? Žiūrint, kokių susitikimų. Pas popiežių vykau su šeima, vaikais. „Už uždarų durų“, kaip Jūs sakote, kalbėjomės apie didžiausius pasaulio ir Lietuvos skaudulius – skurdo ir socialinės atskirties mažinimą, paramą vaikams, apie karinius konfliktus, pabėgėlius.

Po šio susitikimo supratau, kad sprendimai ženklią biudžeto dalį skirti pažeidžiamiausioms grupėms buvo teisingi. Nors neslėpsiu, buvo žmonių, kurie pirštu prie smilkinio vedžiojo. Juk silpniausi, mažiausiai uždirbantys asmenys dažnai į rinkimus iš viso neina, politika nelabai domisi. Gal todėl iki tol buvusios valdžios leido sau juos ignoruoti. Aš į visa tai žiūriu kitomis akimis.

Beje, grįžtant prie susitikimų su užsienio šalių vadovais – niekada neturėjau jokių problemų bendraujant. Labai šiltai teko bendrauti su Europos Komisijos vadovu, su Lenkijos premjeru, Baltijos šalių ministrais.

Labai dažnai po formalių susitikimų vyksta neformalus bendravimas ir čia man niekada nereikėdavo vertėjo, suprantu angliškai, kalbu ir pats tiek, kiek reikia susikalbėti. Patikėkit, yra daug valstybių vadovų, kurie angliškai nekalba laisvai ir tai nėra jokia kliūtis.

Man tik keista, kad taip nuvertiname savo kalbą. Vokietijos, Prancūzijos ar Japonijos vadovų oficialių susitikimų metų nepriversi kalbėti ne gimtąja kalba. Tai elementarus savigarbos klausimas.

Pabaigai, ar nesigailėjote, pasukęs į politiką?

Ne, nesigailėjau. Nors niekada nebuvau tiek puolamas, kiek dabar, tačiau viską atperka padaryti darbai. Traukinys pastatytas ant gerų bėgių ir reikia leisti jam riedėti. Liūdina, kai politiniai oponentai dabar savo rinkiminiu šūkiu renkasi pažadą tą traukinį nuo bėgių nuversti. Tai viena iš priežasčių, kodėl kandidatuoju Prezidento rinkimuose. Noriu būti reali alternatyva tokioms jėgoms.

Nors eiti pas save kalbino visi, net ir konservatoriai, kurie dabar taip mane puola.

Mačiau, kad LVŽS būdingas kitoks, naujas požiūris į politiką ir valstybę. Ir dėl to neapsirikau.

Matau dideles pastangas, kad nekandidatuočiau. Matau didelę interesų grupių baimę.

Mane motyvuoja darbai ir sprendimai, kurių pagalba Lietuva išsilaisvina nuo jų ir visa, kas buvo nukreipta jų interesams tenkinti, pamažu grįžta žmonėms.

Kalbėjosi Skirmantas Malinauskas

Sauliaus SKVERNELIO šeima. Asmeninio albumo nuotr.

6 BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR. 2

Atėjo laikas spręsti sunkiausias vidaus problemas Pirmasis darbinis mūsų pokalbis su Sauliumi Skverneliu įvyko 2011 m. vasario mėnesį, kuomet jis buvo skiriamas Lietuvos policijos vadovu.

Tuo metu policiją purtė didelis korupcijos skandalas – keli vieno nedidelio Lietuvos miestelio kriminalistai atskleidė skandalingus faktus apie kai kurių aukštų policijos vadovų ryšius su kontrabanda besiverčiančiais asmenimis. Tiems pareigūnams grėsė atleidimas iš tarnybos už tai, kad jie šiuos ryšius atskleidė. Profesinė sąjunga gynė šiuos pareigūnus, tačiau jėgos buvo nelygios ir jiems grėsė susidorojimas, todėl paprašiau naujojo policijos vadovo apsaugoti šiuos sąžiningus žmones.

Vytautas BAKAS, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, Sauliaus SKVERNELIO rinkimų štabo vadovas Jau pirmąją savaitę po paskyrimo S. Skvernelis pats susitiko su tais pareigūnais, juos persekioję vadovai buvo rotuoti, o vėliau – priversti trauktis iš tarnybos. Tais laikais buvo vis dar įprasta dengti savus, tad šis S. Skvernelio poelgis buvo savotiškas ėjimas prieš srovę. Jau vėliau jo mobiliajame telefone mačiau grasinančias žinutes, siųstas jam, Policijos generaliniam komisarui, už tai, kad problema buvo sprendžiama tokiu būdu.

Kita vertus, tai buvo svarbi žinutė sistemos viduje, kad korupcija nebus toleruojama, nepriklausomai nuo pareigų, kad sąžiningai tarnaujantys žmonės yra vertinami ir sulauks pagalbos. Šis įvykis lėmė, kad dar po kelių metų vėl susitikome. 2014 m. lapkričio mėnesį netikėtai sulaukiau ką tik paskirto tuomečio vidaus reikalų ministro S. Skvernelio skambučio ir jo pasiūlymo prisijungti prie jo komandos. Tuo metu jau dvejus metus buvau pasitraukęs iš tarnybos teisėsaugoje, visuomeninio gyve-

nimo, turėjau įdomų darbą finansų sektoriuje.

Kviesdamas jis sakė, kad kartu galime padaryti taip, jog statutinė tarnyba būtų patrauklesnė, profesionalesnė, kad čia dirbantys žmonės būtų gerbiami ir jaustųsi oriai.

Svarsčiau, ar bus politinės valios daryti rimtas reformas teisėsaugoje, juk jokia valdžia iki tol nesiėmė spręsti teisėsaugos problemų, nes tai nebuvo populiaru. Tuo metu pradedančiojo policininko atlyginimas nedaug kuo skyrėsi nuo minimalios algos, buvo vienas iš mažiausių Europoje ir Baltijos šalyse, o Vidaus reikalų ministeriją purtė nuolatiniai korupcijos skandalai.

Po kelių mėnesių parengėme specialius reikalingų reformų planus, įtraukėme tris dešimtis vidaus reikalų sistemos vadovų, bendruomenę, profesines sąjungas. Pertvarkėme viešųjų pirkimų sistemą, taip sutaupydami milijonus litų, susitikinėjome su žmonėmis, dirbome su Seimu, Prezidentūra.

Pagrindinė užduotis, kurią kėlėme visoms įstaigoms – tai visuomenės pasitikėjimas pareigūnais ir pasitenkinimas tarnybos sąlygomis.

Trečiasis mūsų bendradarbiavimo etapas prasidėjo iš karto po 2016 m. Seimo rinkimų.

2017 m. gruodį, Seimo pavedimu, pradėjau parlamentinį tyrimą, kuriuo buvo siekiama atskleisti pastarųjų dešimties metų neteisėtą įtaką politikai, stambiausias korupcines schemas. Išslaptinta tyrimo medžiaga liudija, kad kai kurios verslo ir politikų grupės daugelį metų nebaudžiamai ir neteisėtai daro įtaką Seimo, Vyriausybės, ministerijų, teisėsaugos įstaigų veiklai. Pelnosi, laimėdamos stambius viešųjų pirkimų konkursus, proteguoja savus žmones į ministerijas, valstybės įmones, teisėsaugą. Neteisėtai remia politikus ir politines partijas. Paaiškėjo ir tai, kaip kai kurios žiniasklaidos priemonės įtraukiamos į neteisėto poveikio schemas. Šį kartą Premjeras buvo vienintelis pareigūnas aukščiausių valstybės vadovų tarpe, kuriuo galėjau pasitikėti ir sulaukiu paramos iki šiol.

Būtent jo pavedimu buvo parengti specialūs civilinio turto konfiskavimo, lobistinės veiklos ir kiti svarbūs įstatymo projektai. Žinau, kad Vyriausybės pradėtus darbus užbaigsime Seime.

Kai įveiksime korupciją, įveiksime ir skurdą Lietuvoje skursta trečdalis žmonių. Dėl nepotizmo ir korupcijos valstybės nyksta, jas aplenkia investicijos ir žmonės. Galime rinktis, kaip didinti žmonių pajamas ir mažinti skurdą – kelti mokesčius ar, visgi, įveikti korupciją ir „šešėlį“. Tai, kaip sekasi mūsų valstybei, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, tačiau nuo Prezidento pozicijos priklauso, kokiems

klausimams bus skiriami prioritetai.

Skurdas, atskirtis, korupcija silpnina valstybę iš vidaus. Būtent tai mažina visuomenės atsparumą, skatina nepasitikėjimą valstybės institucijomis ir visa politine sistema.

Specialiųjų tarnybų duomenimis, korupcijos rizika kasmet Lietuvai daro iki 4,5 mlrd. eurų žalą. Ką tai reiškia kiekvienam žmogui?

Pvz., Vilniaus miesto metinis biudžetas yra kiek didesnis nei 600 mln. eurų, o Klaipėdos – beveik 200 mln. eurų, Kauno – kiek daugiau nei 300 mln. eurų. Valstybė visoms pensijoms išleidžia kiek daugiau ne 3 mlrd. eurų per metus, o mokytojų atlyginimams skiriama kiek daugiau nei 600 mln. eurų. Pastatyti mokyklą, darželį kainuoja apie 5–6 mln. eur.

Taigi, korupcijos rizikos daroma žala mums kainuoja septynis kartus tiek, kiek Vilnius išleidžia per metus, 12 kartų daugiau, nei išleidžia Kauno miestas, ir 22 kartus daugiau, nei išleidžia Klaipėda. Korupcijos rizika kasmet kainuoja daugiau, nei valstybė išleidžia pensijoms, septynis kartus tiek, kiek išleidžiama mokytojų atlyginimams.

Korupcija „suvalgo“ mūsų dabartį ir ateitį, dėl jos nyksta miestai, dėl jos žmonės pasirenka emigruoti. Ji „suvalgo“ didesnius „Vaiko pinigus“ ir orią senatvę.

Esu tikras, kai įveikę korupciją, įveiksime ir skurdą.

Lietuvai reikia Prezidento, su kuriuo kartu padarytume tai, kas atrodo neįmanoma Girdžiu tuos, kurie sako, kad mano vardinamos problemos yra vidaus politikos klausimai, o Prezidentas turi mažai galių, tvarkant šalies vidaus reikalus. Jo sritis – užsienio politika.

Iš tiesų, pagal Lietuvos Respublikos Kons-

Jis niekada nesiklaups prieš neteisybę Kad jau manęs paprašė, išklosiu visą tiesą apie Saulių Skvernelį.

Gal kažkam ta tiesa nepatiks. Gal ji nepatiks ir pačiam S. Skverneliui (tuo labiau, kad jis nežino, jog rašau šį tekstą), bet nieko nepadarysi. Tiesa – svarbiausia, o ir kada daugiau ją sakyti, jeigu ne per Prezidento rinkimus? Tegul žmonės žino.

Tomas BERŽINSKAS, žurnalistas, Sauliaus SKVERNELIO patarėjas Nestandartinis policininkas Žinau apie Saulių pakankamai (šis žodis simboliškas, greit sužinosite, kodėl). Visų pirma, dėl to, kad dirbu kartu nuo 2014 m. pabaigos, kai jis buvo paskirtas vidaus reikalų ministru. Pažįstu Saulių dar seniau, nuo kokių 2006-ųjų, kuomet jis ėjo Lietuvos policijos Eismo priežiūros tarnybos viršininko pareigas, o aš pats dirbau žurnalistu.

Pagrindinė mano kuruojama tema buvo teisėsauga, todėl dažnai bendraudavau su pareigūnais. Dauguma jų buvo tikri savo srities profesionalai, bet kaip pašnekovai žurnalistui – netikę. Vieni nenorėjo, kiti ne-

labai mokėjo, dar kiti nelabai ir galėjo kalbėti, pasakoti apie savo darbą, ypatingai – apie tai, ką reikėtų keisti, kaip padaryti geriau.

S. Skvernelis buvo kitoks. Nebijojo kalbėti.

Nebijojo pasakyti savo nuomonę. Šnekėdavo įdomiai, visai ne kaip pareigūnas, ne standartinėmis policijos pareigūno frazėmis apie „kaltininkui gresiančią atsakomybę už neteisėtus veiksmus“ ir pan.

Pamenu vieną iš pirmųjų kartų, kuomet skambinau jam, prašydamas komentaro.

Nežinau, kas ten man nutiko, bet taip visai nesubtiliai ėmiau ir išpyškinau: „Sveiki, man reikia komentaro, bet Jūsų kolegos jau taip nuobodžiai kalba, man netinka. Jūs gi pa-

kankamai (štai toji simbolika, kurią minėjau) drąsus ir protingas žmogus, gal Jūs pasakysite kažką įdomesnio?“ Nežinau, ką tuomet apie tokį žurnalistą pagalvojo Eismo priežiūros tarnybos vadovas, bet nesutriko. Nusijuokęs, tik perklausė: „Ar tikrai pakankamai, gal Jūs dar kokio labiau pakankamo norite paieškoti? Jei ne, galiu pakomentuoti ir aš.“ Garsieji Skvernelio laiškai Kai manęs klausia, kas geriausiai galėtų apibūdinti S. Skvernelį, dažnai atsakau – jo tekstai. Jei tiksliau, tai – laiškai. Mano asmenine nuomone, tie laiškai išgarsino Saulių ne ką mažiau, nei jo vadovavimas policijai, Vidaus reikalų ministerijai ar Vyriausybei.

Jei neklystu, pirmasis laiškas pateko į viešumą tuomet, kai Saulius jau ėjo Lietuvos policijos generalinio komisaro pareigas. Norintys susiras, tai buvo laiškas, ginantis policijos pareigūnų bendruomenę nuo nesąžiningų ir nepagrįstų politikų bei kitų asmenų išpuolių.

Tačiau geriausią laišką, mano nuomone, S. Skvernelis parašė dirbdamas vidaus reikalų ministru. Geriausią ir garsiausią, kuris tąkart,

Tomas BERŽINSKAS, žurnalistas, Sauliaus SKVERNELIO patarėjas.

Asmeninio albumo nuotr.

puikiai pamenu, skambėjo ir buvo cituojamas visur, kur tik įmanoma. Ir ne be reikalo.

Norint pilnai suprasti, kodėl šis laiškas atsirado ir kodėl jis buvo toks stiprus, būtinas kontekstas. O jis toks: 2015 m. rugpjūčio mėnesį Druskininkų savivaldybėje Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams persekiojant du įtariamų kontrabandininkų automobilius, buvo panaudotas tarnybinis ginklas. Vieną iš automobilių pasieniečiams sulaikius, ant galinės sėdynės rastas sužeistasis. Jaunas vyras mirė ligoninėje.

BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR. vadovo priklausys, kas vadovaus Lietuvos bankui, Konkurencijos tarybai. Šių pareigūnų skyrimas nėra vien simbolinis veiksmas.

Prezidentas, paskirdamas šiuos pareigūnus, nubrėžia jiems pagrindinius uždavinius.

Nuo Prezidento priklausys, kokia bus Vyriausybė: jis, Ministro Pirmininko teikimu, skiria ministrus ir taip daro įtaką tam, kokie bus Vyriausybės darbų prioritetai. Prezidentas gali teikti įstatymų projektus, gali vetuoti bet kurį Seimo priimtą įstatymą.

Tai tik keli pavyzdžiai, kurie parodo, kad Prezidentas vidaus politikoje turi pakankamai galių tam, kad galėtų spręsti sudėtingiausias valstybės vidaus problemas. Čia dar reikėtų paminėti ir Prezidento, kaip moralinio autoriteto, svarbą. Esu tikras, kad atėjo laikas išsirinkti Prezidentą, kuris pagrindines savo jėgas skirtų vidaus politikos skauduliams.

tituciją, Prezidentas kartu su Vyriausybe sprendžia svarbiausius užsienio politikos klausimus, tačiau nederėtų pamiršti ir kitų Prezidento galių reikšmės, kurias apibrėžia Konstitucijos 84 str. Pvz., jau šių metų pabaigoje naujasis Prezidentas skirs mažiausiai keturis Aukščiausiojo Teismo teisėjus, įskaitant pirmininką, mažiausiai tris Konstitucinio Teismo teisėjus, įskaitant ir jo pirmininką.

Nuo Aukščiausiojo Teismo priklauso, kokia bus formuojama praktika bylose dėl stambių korupcinių nusikaltimų. Pvz., ar teko girdėti, kad kas nors per pastaruosius penkis–septynis metus būtų nuteistas realia laisvės atėmimo bausme už sunkų korupcinį nusikaltimą?

Pastarųjų 2015–2017 m. teismų praktikos statistika rodo, kad už sunkius korupcinius nusikaltimus baudžiama labai švelniai, vidutiniškai teismo skiriama bauda nesiekia net 5 tūkst. eurų. Panaši statistika fiksuota ir anks-

tesniais metais.

Nuo 2010 m. neturime nė vieno atvejo, kai asmenys, neteisėtai praturtėję iš korupcijos ar sunkių nusikaltimų, netektų savo neteisėtai įgyto turto. Jei pasižiūrėsime į tai, kiek trunka bylų tyrimas ir nagrinėjimas, pamatysime, kad bylos tiriamos ir įtariamieji teisiami dešimt ir daugiau metų.

Vadinasi, kaltininkai nesulaukia adekvataus jų veiksmų vertinimo, skiriamos minimalios baudos neatgraso, o įsigalėjęs nebaudžiamumas ne tik didina visuomenės nusivylimą valstybe, bet ir diskredituoja teisingumą.

Taigi, naujasis Prezidentas, praėjus keliems mėnesiams po inauguracijos, parinkdamas Aukščiausiojo Teismo teisėjus, kartu nuspręs, kokiu keliu eis teisingumo praktika.

Naujasis valstybės vadovas taip pat skirs ir generalinį prokurorą, Valstybės saugumo departamento direktorių, Policijos generalinį komisarą, kariuomenės vadą. Nuo šalies

Kas yra „prezidentiškas“ Prezidentas?

Visuomenės apklausų duomenimis, žmonės geriausiai vertina Valdo Adamkaus prezidentavimo laikotarpį. Šis vadovas atliko didžiulį darbą, kad Lietuva taptų NATO ir Europos Sąjungos nare, Prezidentė Dalia Grybauskaitė padarė didelį darbą, užtikrinant energetinę Lietuvos nepriklausomybę.

S. Skvernelio, kaip Premjero, indėlis užsienio politikos srityje taip pat yra solidus. Prisiminkime kelis metus pašlijusius Lietuvos– Lenkijos santykius. Juos pavyko atkurti ir sugrąžinti į V. Adamkaus prezidentavimo laikus – Lenkija tapo strategine mūsų partnere saugumo, gynybos, energetikos, ekonomikos srityje. Už indėlį į Lietuvos–Lenkijos santykių vystymą S. Skvernelis buvo paskelbtas Lenkijos metų žmogumi.

Pirmą kartą šalies narystės NATO istorijoje vykdome tarptautinius įsipareigojimus.

Lietuva, kaip lygiavertė partnerė, dalyvauja NATO viršūnių susitikimuose – ne kaip sau-

Natūralu, kad kilo didžiulis rezonansas ir susidomėjimas šia istorija. Ir čia „išstojo“ Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Su tokiu, sakyčiau, skubotu ir neapgalvotu komentaru.

Be jokio tyrimo, be nieko, šalies vadovė rėžė, jog ginklo panaudojimas buvo aiškiai perteklinis, pareigos atliktos nekokybiškai ir pan.

Retorinis klausimas: kaip į tokį Prezidentės pareiškimą turėjo sureaguoti tiek pasieniečiai, tiek visi kiti pareigūnai, kovojantys su kontrabandininkais ir kito plauko nusikaltėliais? Ką jiems reikėjo galvoti, sulaukus tokio „įvertinimo“?

Pamenu vidaus reikalų ministro S. Skvernelio nuostabą ir netikėjimą, kad Prezidentė iš tikrųjų taip pasisakė. Nei aš, nei kiti komandos nariai neabejojo, kad jis nenutylės.

Taip ir nutiko. Tada Saulius ir parašė tą garsųjį laišką. Tiesa, jis buvo nusiųstas ir skirtas tik pareigūnams, bet, kaip mūsuose dažnai pasitaiko, greitai tapo viešas.

Jį verta paskaityti ir šiandien. Net ir tiems, kurie jau skaitė.

gumo interesus, mūsų kolega panaudojo jam įstatymu suteiktas galias, tramdydamas asmenis, kurie, jo įsitikinimu, darė kriminalinį nusikaltimą. Įvykis, kaip žinia, baigėsi tragiškai. Bet tai – nuolatinio realaus karo mūsų šalies pasienyje, karo, kuriame kariaujame tam, kad mūsų žmonės būtų saugūs, kad apsaugotume valstybės ekonominius interesus, rezultatas.

Akcentuoju dar kartą: Jūs, t. y. vidaus reikalų sistemos pareigūnai, pirmiausia – pasieniečiai ir policininkai, kariaujate kasdien.

Daugelis – netausodami sveikatos, rizikuodami, kai kiti ,,įsisavina“ protu nesuvokiamas eurų sumas. Tuo tarpu, valstybės žmonių ekonominiams interesams ginti, kasdieniam saugumui užtikrinti pareigūnas paliekamas tik kaip gyvas skydas, o ištikus bėdai – neretai skubama jį pasmerkti.

Tiek to, būtų galima tai iškentėti. Iškentėti kai kurių politikų ir pareigūnų kasdieninį požiūrį į šalies vidaus saugumą, į vidaus reikalų sistemą. Tačiau manau, kad visi esate nusipelnę bent elementarios pagarbos ir palaikymo. Visada stengėmės kurti teisinę valstybę, tačiau praėjus 26 atkurtos Nepriklausomybės metams turime situaciją, kada pareigūnas, vykdydamas tarnybines pareigas, vykdydamas Priesaikoje ištartus žodžius, galbūt – pabrėžiu, galbūt – panaudodamas

ginklą – viršijo įgaliojimus, teisiamas be teismo sprendimo, be objektyvaus ir nešališko tyrimo.

Aš, asmeniškai, didžiuojuosi tais vidaus reikalų sistemos pareigūnais, kurie, rizikuodami savo sveikata, karjera vykdo pareigas žmonėms ir saugo valstybę. Suprantu, kad nemažai Lietuvoje yra žmonių, kurie kontrabandos nelaiko nusikaltimu ir ją toleruoja.

Tokių bus visada, bet tai nereiškia, kad turime pasiduoti, nuleisti rankas. Aš, asmeniškai, didžiuojuosi tais vidaus reikalų sistemos pareigūnais, kurie, rizikuodami savo sveikata, karjera vykdo pareigas žmonėms ir saugo valstybę. Neabejokite – dauguma Lietuvos žmonių remia sąžiningai savo pareigas vykdančius pareigūnus.

Apgailestauju ir nuoširdžiai gailiu žuvusio jauno žmogaus, nekaltinu jokiu būdu jo, nors jis pats pasirinko rizikingą gyvenimo kelią. Kalti esame mes, kurie rūkome krauju permerktas kontrabandines cigaretes, kurie pastūmėjome šį jauną žmogų pasirinkti galimai nusikaltėlio kelią, nepalikdami šalyje galimybės užsidirbti doru darbu. Kalti tie, kurie pagailėjo centų, litų, eurų pareigūnų šoviniams, kad jie galėtų lavinti savo profesinius įgūdžius, kad būtų aprūpinti modernia ginkluote ir įranga, kurie demoralizuoja pareigūnus, žlugdo jų pasitikėjimą Valstybe,

Vytautas BAKAS ir Saulius SKVERNELIS. Asmeninio albumo nuotr.

Niekada nesiklaupkite prieš neteisybę „Brangūs kolegos, pareigūnai.

Kreipiuosi į Jus po neeilinio įvykio, kai, gindamas Lietuvos, jos ūkio ir žmonių sau-

2 7

gumo vartotoja, bet kaip saugumo donorė. Įvyko daugybė S. Skvernelio susitikimų su įtakingais pasaulio politikos lyderiais, pvz., Vokietijos kanclere Angela Merkel, Izraelio premjeru Benjaminu Netanyahu ir kitais.

Akivaizdu, kad S. Skvernelio patirtis užsienio politikoje pranoksta visų kitų kandidatų patirtį kartu sudėjus.

Girdžiu tuos, kurie sako, kad S. Skvernelis yra geras Premjeras, bet ne „prezidentiškas“.

Girdžiu priekaištus, kad jis nekalba tobulai angliškai. Taip, yra didelis privalumas nepriekaištingai kalbėti anglų kalba, tačiau sutikite, kad valstybės vadovui svarbu ne tik kalbą mokėti, bet turėti ką pasakyti, gebėti užmegzti ryšį, įtikinti, turėti politinę patirtį.

Darbas banke, galbūt, yra prestižinė profesija, kuri užtikrina asmeninį finansinį komfortą. Kita vertus, ar vadovavimą valstybei galima patikėti žmogui, kuris neturi jokios vadovavimo patirties? Na, pavyzdžiui, ar patikėtumėte vadovauti savo verslui ar ūkiui žmogui, kuris nėra vadovavęs bent įmonės arba ūkio padaliniui? Ar rinktumėte merą, kuris niekada nėra dirbęs jokio padalinio vadovu?

Atiduodami savo balsą, mes spręsime, kas vadovaus valstybei! Jei išrinksime žmogų be patirties, jis tiesiog neišlaikys gauto vairo. Jei išrinksime žmogų be idėjų, stovėsime vietoje arba blaškysimės. Jei išrinksime žmogų be stuburo, valstybę vairuos kas nors kitas, Lietuva su tuo jau buvo susidūrusi.

Tikiu, kad Lietuva gali tapti skaidriausia šalimi mūsų regione, kur teisingumas neparduodamas, kur valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

Turime galimybę pasirinkti Prezidentą, kuris tarnautų valstybės ir jos žmonių labui, o ne siauroms interesų grupėms. Mes galime išsirinkti tokį Prezidentą, su kuriuo nuveiktume tai, kas atrodo neįmanoma.

Teisingumu, elementariu jų sunkaus ir nedėkingo darbo vertinimu.

Kalti esame mes, kurie nesugeba rasti pinigų modernioms valstybės sienos stebėjimo sistemoms, padedančioms Jums apsaugoti valstybę ir jos žmones. Kalti esame mes, kurie rūkome krauju permerktas kontrabandines cigaretes.

Kaip Jums toliau elgtis? Yra dvi galimybės: būti parklupdytiems ant kelių, būti abejingiems, nematyti daromų nusikaltimų ir ramiai imituoti darbą. Yra alternatyva – išlikti pareigūnais, stengtis sąžiningai ir kokybiškai atlikti savo pareigas, ginti Tėvynę ir tautos interesus. Nesiklaupti ant kelių prieš kriminalinį pasaulį, kovoti, nepasiduoti, NEBIJOTI! Aš prašau Jūsų rinktis antrąjį kelią. Niekada nesiklaupkite prieš neteisybę, smurtą, spaudimą, BAIMĘ. Niekada neatsukite nusikaltėliui nugaros. Susitelkite, padėkite kiekvienam savo kolegai, kuris sąžiningai norėjo ir stengėsi atlikti savo pareigą. Ne visada tai pavyksta, todėl nepalikime patekusio į bėdą.

Aš, asmeniškai, pažadu Jums ginti kiekvieną sąžiningą ir dorą pareigūną, padaryti viską, kad jis gautų tinkamą paramą ir pagalbą. Aš, asmeniškai, Jums pažadu

Tęsinys 8 psl.

8 BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR. 2

Jis niekada nesiklaups prieš neteisybę Pradžia 7 psl.

NEBIJOTI, nebijoti dirbti dėl Jūsų, dėl mūsų visų. NEBIJOKITE ir Jūs. Duodami priesaiką Lietuvai, Jūs ištarėte ne tuščius, nieko nereiškiančius žodžius, prisiminkite, kad prisiekėte Lietuvai ir jos žmonėms.“ Nepakenčiamas vadovas O dabar, kaip žadėjau, visą teisybę į akis.

Dar niekur neskelbtą, nes nelabai kas ir galėjo skelbti. Taigi, koks, iš tikrųjų, yra tas Saulius Skvernelis?

Pirmas dalykas – darbas su juo nėra iš maloniųjų. Nes verčia dirbti. Ne tas atvejis, kai mėgaujiesi gyvenimu, šiltu kabinetu, patogia kėde ir sriūbčioji kavutę. Ministras ar Premjeras S. Skvernelis reikalauja konkretaus darbo ir konkrečių rezultatų.

Dar S. Skvernelis kažkodėl nemėgsta biurokratų. Ne kartą ir ne du yra tekę girdėti ironiškas pastabas: „Ką padarėte dėl to, kad reikalas pajudėtų? Raštą parašėte? Dabar laukiate atsakymo pagal reglamentą, per 20 darbo dienų, ar ne? O Jums neatrodo, kad šiuo atveju būtų pakakę vieno skambučio telefonu, blogiausiu atveju – vieno kelių valandų susitikimo, diskusijos – ir problema jau būtų buvusi išspręsta?“ Kažkodėl nemėgsta jis ir perdėtos pagarbos arba žmonių, kurie mano, jog žodžiai „gerbiamas“ arba „didžiai gerbiamas“ (ministre, Premjere) yra tas raktas į jo širdį.

Vėlgi, ne kartą ir ne du girdėjau: „Nei aš čia labai gerbiamas, nei čia didelis ponas. Aš – Saulius, toks pat žmogus, kaip ir Jūs. Tiesiog šiandien, susiklosčius tokioms aplinkybėms, užimu tokias pareigas, kokias užimu.

Bet tai yra laikinas dalykas ir jei šiandien aš

ministras, rytoj galiu būti bedarbis. Tada irgi būsiu „gerbiamas“ ar „didžiai gerbiamas“ – ar jau nebelabai?“ Laiškas, kuris netapo viešas Dar keli bent man, asmeniškai, itin įstrigę pastebėjimai. Pirmasis – iš darbo Vidaus reikalų ministerijoje laikų. Nepamenu kon-

krečių aplinkybių, bet tąkart Vilniuje kilo didelis gaisras, kurio gesinti sulėkė didelės ugniagesių pajėgos. Taip jau nutiko, kad įvykio vietoje buvo (ar važiavo pro šalį ir tiesiog stabtelėjo) vidaus reikalų ministras S. Skvernelis.

Tada, vakare, grįžęs iš to gaisro, jis irgi parašė laišką (mėgstamas žanras, matyt). Savo

S. Skvernelio rinkimų biurui talkina „Mis Lietuva 2011“ – Ieva Gervinskaitė Sauliaus Skvernelio rinkimų biuro koordinatorė Ieva Gervinskaitė, lydinti kandidatą į visus susitikimus, savo užrašinėje nešiojasi nuotrauką, kuri daryta vieną pirmųjų rinkimų štabo veiklos dienų. Jos teigimu, dirbti su S. Skverneliu ji pradėjo dar Vidaus reikalų ministerijoje, kuomet jis buvo ministru. Ieva sako, kad jau tada buvo aišku, jog tai žmogus, kuris siekia keisti, nebijo iššūkių ir jo pavyzdys jaunam žmogui reiškia kur kas daugiau nei profesinė patirtis. „Kartu su štabo komanda lydime Saulių į kiekvieną susitikimą su Lietuvos žmonėmis. Tai bene įdomiausia ir labiausiai įtemptą dienos darbą atperkanti rinkimų kampanijos dalis. Kiekvieną savaitę – bent penki aplankyti Lietuvos miestai ir miesteliai. Rodos, ką čia naujo gali išgirsti. Ir vis tik, kas kartą tenka maloniai nustebti – negirdėjau Sauliaus Skvernelio lūpose sauso reklaminio teksto, o vien tik gyvą ir tikrą

Asmeninio albumo nuotr.

kalbą žmogaus, kuris, išdėstęs Lietuvos užsienio politikos ateities gaires, gali jau kitą sekundę situaciją aptarti su vietiniu ugniagesiu ar daugiavaike mama. Ne kartą teko matyti, kaip į mūsų susitikimus su žmonėmis atvykusių oponentų klausimus Saulius atremia nenuginčijamais argumentais, oponentų neįžeidinėja, bet ir dar daugiau – jis sugeba juos įtikinti. Man atrodo, kad Sauliaus stiprybė yra sakyti tiesą, priimti žmogišką netobulumą, pripažinti pasiekimus ir klaidas bei siekti tikslų, kad ir kas benutiktų“.

komandos nariams. Tik šis į viešumą nepateko, liko viduje.

Visko nebeprisiminsiu, bet laiško esmė buvo maždaug tokia: „Žiūrėjau aš į tuos atsidavusius, dirbančius vyrus, sakykim atvirai – į tuos „murziukus“, kurie dirbo iš širdies, sunkiai, kurie po gaisro vos pastovėjo ant kojų – ir man darėsi gėda. Gėda dėl to, kad valstybė, nors ir mėgsta girti ugniagesius, dėl jų pačių gerovės daro oi kaip per mažai.

Ir ką aš, tiesiogiai atsakingas, vidaus reikalų ministras, galiu jiems pasakyti? Kad bandžiau, įvairiais būdais, bet man nepavyko?

Kad priimantiems galutinius sprendimus svarbiau politiniai sumetimai ir planai, o ne Jūs, „murziukai“? Kad tie sprendimų priėmėjai Jus prisimena tik per šventes arba tada, kai turi progą pažibėti, atsistoję šalia Jūsų, teikdami medalį už drąsą ir didvyriškumą?

Aš negaliu to sakyti tiems žmonėms. Neturiu teisės. Jie, pagaliau, to greičiausiai ir nesupras. Jiems tas nerūpi. Jų vietoje nerūpėtų ir man. Svarbiausia – rezultatas: bent kiek padoresnis atlyginimas, socialinės garantijos, normalios ir tinkamos darbo sąlygos.

Ir žinote, ką? Juk ir aš pats esu ne kitoks.

Esu toks pat „murziukas“ ir man jau koktu nuo tų visų politinių spektaklių, žaidimų, susitarimų. Man įkyrėjo tas veidmainiavimas, kai žadama viena, o padaroma visai kita. Aš nesuprantu nesąžiningumo, žodžio nesilaikymo, gudravimo, išsisukinėjimų. Ir aš nežinau, kiek dar ilgai galėsiu tai kęsti. Manau, jog turiu pareigą apie tai informuoti Jus (suprask – savo komandą).“ Tai buvo momentas, kuomet iki pasitraukimo buvo likęs vienas, paskutinis žingsnis.

Visgi, tąkart jis nebuvo žengtas, nes ministras S. Skvernelis nusprendė pasirinkti sunkesnį ir sudėtingesnį kelią: likti bei kovoti.

Ką reiškia būti Sauliaus Skvernelio komandos dalimi?

Prieš kiekvienus rinkimus beveik visos didžiosios politinės partijos skelbia, kad Lietuvos politinei padangei reikalingas atsinaujinimas – jauni, modernų požiūrį turintys specialistai, kurie turimas žinias panaudotų Tėvynės labui.

Virginijus SINKEVIČIUS, ekonomikos ir inovacijų ministras Prieš kiekvienus rinkimus beveik visos didžiosios politinės partijos skelbia, kad Lietuvos politinei padangei reikalingas atsinaujinimas – jauni, modernų požiūrį turintys specialistai, kurie turimas žinias panaudotų Tėvynės labui. Taip, reikia.

Tačiau planas pritraukti į politiką šviežių protų daugeliui ir likdavo tik planu. Tokiu pačiu neįgyvendintu planu, kaip pensijų didinimas, mokytojų ir sveikatos priežiūros specialistų atlyginimų augimas, miškų ūkio reforma ir kiti darbai, kurių ėmėsi ši Vyriau-

sybė ir Premjeras Saulius Skvernelis. Taip jau nutiko, kad formuodamas komandą, Premjeras, mano galva, padarė pirmą pozityvų darbą Lietuvai – „atjaunino“ politiką, tik apie tai garsiai nepasakojo.

Premjero S. Skvernelio komandoje šiandien dirba ne vienas jaunas, gabus žmogus, kuris į politiką ir politinę komandą atėjo dabartinio Ministro Pirmininko ir kandidato į Lietuvos Respublikos Prezidento postą kvietimu. Daugelis jų – užsienio universitetų (ir dažniausiai – ne vieno) absolventai, turintys tarptautinės patirties, kurią galima pritaikyti ir Lietuvoje. Kitaip tariant, tai žmonės, kurių prieš rinkimus norėjo daugelis partijų, tačiau savo lyderyste ir gebėjimu įsiklausyti sugebėjo patraukti tik dabartinis Vyriausybės vadovas. Šiandien aš esu ekonomikos ir inovacijų ministru tik dėl to, kad mane Premjeras pakvietė. Tris kartus. Pirmąkart S. Skvernelis mane pakvietė rengti Seimo rinkimų programos ekonominę dalį. Antrąkart jam pavyko mane įtikinti dalyvauti Seimo rinkimuose, kaip kandidatui. O trečiąkart, maždaug po metų, pasiūlė tapti ministru. Man atrodo, jog faktas, kad visus tris

kartus priėmiau mano gyvenimą kardinaliai pakeitusius pasiūlymus iš vieno žmogaus, daug pasako apie mano pasitikėjimą Premjeru.

Ir, visgi, reikia pripažinti, kad, kai minime jaunus žmones politikoje ir politinę „madą“ apie tai kalbėti, privalome suvokti, kad jaunystė nėra vertybė pati savaime. Pastaraisiais metais mes matėme ir sėkmingų jaunų politikų: tiek nacionalinėje politikoje, tiek savivaldoje, o tuo pat metu stebėjome, kaip jaunų žmonių pavardės figūruoja ne pačiuose skaidriausiuose kontekstuose. Sąžiningumas amžiui nepavaldus.

Dėl to Premjero pasirinktas būdas į politiką atvesti jaunus specialistus, kurie galėtų mokytis iš ilgus metus Lietuvai sąžiningai tarnavusių viešojo sektoriaus ir diplomatijos senbuvių, yra ta formulė, kuri ne tik leidžia priimti Lietuvai svarbius sprendimus, bet ir suteikia galimybę mokytis ir pažinti politikos kuluarus jaunajai kartai.

Premjero S. Skvernelio Vyriausybė padarė daug darbų, gerindama kiekvieno šalies gyventojo gyvenimo kokybę. Parengta ir priimta šimtai įstatymų ir nutarimų, bet pirmasis Premjero darbas pakeitė Lietuvos

Virginijus SINKEVIČIUS, ekonomikos ir inovacijų ministras.

Asmeninio albumo nuotr.

politiką – jauniems žmonėms atvėrė duris pažinti politiką, mokytis ir kurti Lietuvai.

Džiaugiuosi, kad šio sprendimo jau nebebus galima atšaukti.

BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR.

Svaiginančio žydėjimo metu – atsakingi rinkimai Tokiu metų laiku galbūt labiau tiktų kalbėti ir rašyti apie žmogų pakylėjantį gamtos pabudimą, džiuginantį žiedų žavesį ar mielus pavasario darbus, tačiau gegužės mėnesį vyksiantys net dveji labai svarbūs – Prezidento ir Europos Parlamento – rinkimai prašyte prašosi analizuoti, vertinti ir diskutuoti – kad pasirinktume teisingai, kad žmonių gyvenimas čia – gražioje mūsų Lietuvoje – gerėtų, kad stiprėtų tikėjimas ir pasitikėjimas ateitimi.

Rima BAŠKIENĖ, ilgametė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė, Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja Būtinai dalyvaukime rinkimuose, kad ne mums išrinktų, o mes patys išsirinktume savo Prezidentą, savo atstovus į Europos Parlamentą.

Aš renkuosi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatų į Europos Parlamentą sąrašą, vedamą Bronio Ropės. Man lengva pasirinkti – esu ilgametė šios partijos narė ir puikiai žinau, kiek daug padarė, nors ir vienas būdamas Eu-

ropos Parlamente, LVŽS atstovas. Ar žino apie tai rinkėjai?

B. Ropės ataskaitoje, kurią gavo Lietuvos gyventojai – tik mažas padarytų darbų atspindys. Nors ir iškalbingi statistiniai skaičiai apie darbą Europos Parlamente, tačiau jie negali pilnai atspindėti to nuoširdaus bendravimo ir nuolatinio ryšio su Lietuvos žmonėmis, kuris būdingas B. Ropei.

Jei Jūs, gerbiami Lietuvos žmonės, balsuosite už Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatų į Europos Parlamentą sąrašą, pasiaukojančiai dirbančių gali būti žymiai daugiau. Man lengva pasirinkti, nes žinau, kad LVŽS sąrašo kandidatai pasižymi tuo ypatingu žemiškumu ir nuoširdumu, atsakingumu ir pareigingumu, meile Lietuvai, pasirengimu daug ir ištikimai dirbti, o juk Europos Parlamente priimami sprendimai turi didžiulę įtaką mūsų šalies žmonių gerovei. Kviečiu, balsuokite, būtinai reitinguokite, atstovauti Lietuvai siųskite tuos, kuriais pasitikite, kurie padarytais darbais jau įrodė savo galimybes, gebėjimus, išmintį. Aš taip pat reitinguosiu: Laimą Mogenienę, Tomą Tomiliną ir kitus, gaila, kad balsavimo biuletenyje tam skirti tik penki langeliai...

Likimas leido spausti ranką visiems Nepriklausomos Lietuvos Prezidentams. Norėčiau pasveikinti ir naująjį Lietuvos Respublikos Prezidentą Saulių Skvernelį. Aš labai tikiu šiuo žmogumi, jo nuoširdžiu noru ir gebėjimu dirbti Lietuvos labui – ryžtingai, atkakliai. Argi galima apsimesti ir nematyti teigiamų pokyčių, vykstančių mūsų valstybėje, kuriems didelę įtaką turi S. Skvernelis ir jo vadovaujama Vyriausybė?

Padaryti darbai kalba garsiau už opozicijos

2 9

Rima BAŠKIENĖ, Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja. O. Posaškovos nuotr.

ar konkurentų vis bandomus surasti priekaištus. Tikiu, žmonės tai mato ir supranta. Neapsimestinis, nesuvaidintas, o tikras padėties valstybėje žinojimas, konkretumas, atsakingumas, sąžiningumas, duoto žodžio laikymasis, užsibrėžtų tikslų siekimas, teisingumas – tai tik keletas S. Skvernelį apibūdinančių savybių.

Saulius Skvernelis – geriausias mūsų visų pasirinkimas. Telydi sėkmė!

Krizės tyrimo atskleista tiesa – kas pelnėsi iš Lietuvos žmonių?

Pradžia 3 psl. galėjo sumokėti 700 mln. litų papildomų palūkanų. Maržos padidinimas skolininkams papildomai kainavo apie 100 mln. litų per metus.

Lietuvos banko vadovybė, atsakydama į parlamentinio tyrimo komisijos klausimus apie VILIBOR, sąmoningai nuslėpė informaciją apie pažymą. Maža to, oficialiame atsakyme ir su juo vėliau pateiktuose viešuose komentaruose, nėra nieko iš esminių ir svarbių teiginių bei vertinimų, kurie išdėstyti pažymoje. Todėl galima pagrįstai teigti, kad Lietuvos banko vadovai tiek 2012 m. spalio mėn., tiek vėliau nedarė nieko, kad apgintų vartotojus (nors toks mandatas centriniam šalies bankui buvo suteiktas nuo 2012-01-01). Priešingai, pateikę minėtą atsakymą, jie parodė, kad yra linkę slėpti savo neveiklumą ir tuo pačiu – ginti savo siaurus asmeninius bei komercinių bankų interesus.

Ekonominių krizių metu paprastai panaudojamas valstybės sukauptas rezervas. Kodėl to nebuvo padaryta Lietuvoje?

Vyriausybė ir Seimas 2005–2008 m. savo sprendimais, o atskirais atvejais – ir neveikimu, iš esmės prisidėjo prie to, kad nebuvo sukauptas fiskalinis rezervas. Tai – reikšmingas Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifo mažinimas, „rublinių“ indėlių kompensavimas, antrosios pensijų pakopos finansavimas viešųjų finansų ištekliais, nors tokio sprendimo tvarumu abejones du kartus išdėstė Valstybės kontrolė (2005 m. ir 2008 m.), netvarus kai kurių išmokų ir atlyginimų viešajame sektoriuje didinimas, galų gale, jau prieš pat krizės pradžią – pensijų didinimas nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d., nenumatant tam asignavimų iš valstybės biudžeto, nors tai buvo numatyta įstatymuose.

Visi šie sprendimai lėmė, kad į krizę Lietuva įžengė be jokių finansinių rezervų. Padėtį apsunkino ir tai, kad 2008 m. rudenį įvyko Seimo rinkimai. Nueinanti Vyriausybė nenorėjo nieko

daryti, nes taip būtų reikėję pripažinti prasidedančią krizę ir prisiimti bent dalį politinės atsakomybės prieš rinkimus. Naujoji Vyriausybė, kaip parodė liudijimai parlamentinį tyrimą atliekančiai komisijai bei dabartiniai Andriaus Kubiliaus ir kitų politikų pareiškimai, nesuprato krizės priežasčių ir mechanizmų, todėl priėmė bent dalį klaidingų ir brangiai visiems Lietuvos gyventojams kainavusių sprendimų.

Vienas iš sprendimų, siekiant suvaldyti finansinę krizę, buvo sprendimas gauti finansinę paramą skolinantis. Kaip tai vyko?

Viena iš esminių A. Kubiliaus Vyriausybės klaidų buvo nesikreipti finansinės paramos į Europos Komisiją ir Tarptautinį valiutos fondą (TVF), o skolintojų ieškoti komerciniame sektoriuje.

Kaip paaiškėjo iš buvusios Europos Parlamento narės Margaritos Starkevičiūtės liudijimo krizės tyrimo komisijai, Europos Parlamente 2009-0424 buvo priimta rezoliucija, kurioje gana aiškiai buvo apibūdintos sąlygos, kurioms esant naujosios ES valstybės narės gali kreiptis paramos, o Europos Komisija – ją suteikti. Pavyzdžiui, minėtoje rezoliucijoje rašoma, kad Europos Parlamentas „prašo Europos Komisijos reaguoti į ankstesnius Parlamento raginimus išanalizuoti bankų, kurie perkėlė savo lėšas iš vėliausiai įstojusių valstybių narių, elgesio poveikį“. Toks teiginys įrodo, kad omenyje buvo turimos būtent Baltijos ir dar kelios kitos valstybės.

Nereaguoti ir nepasinaudoti parama, kurią gavo net 8 ES valstybės narės, buvo sunkiai suprantamas Lietuvos Vyriausybės sprendimas. O gal – aplaidus neveikimas? Dauguma parama pasinaudojusių valstybių narių, išskyrus Latviją ir Airiją, nepatyrė tokio ekonomikos nuosmukio, kaip Lietuva. Vengrija, kuri kreipėsi ir gavo paramą dar 2008 m. lapkričio mėn., argumentavo, kad „pasunkėjo galimybės skolintis ir yra finansinių neramumų grėsmė finansų rinkose“. Todėl akivaizdu, kad parama Lietuvai tikrai būtų buvusi suteikta.

Viešai skambėjo valdžios pasisakymai, kad skolinimasis iš Europos Komisijos paveiks litą.

A. Kubiliaus liudijime komisijai ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės atsakymuose raštu į komisijos klausimus minimas argumentas, kad, jei Vyriausybė būtų kreipusis paramos, būtų buvusi didelė lito ir kitų Baltijos valstybių valiutų devalvacijos rizika, yra niekinis. Iš tikro, pirmajame derybų su TVF etape fondo ekspertai siūlė Latvijai devalvuoti latą 15 %. Tačiau Latvija atsisakė, o parama vis tiek buvo suteikta. Todėl nebuvo jokio pagrindo manyti, kad būtų reikėję galvoti apie lito devalvavimo sąlygą ar riziką.

Kokia, Jūsų manymu, buvo pagrindinė priežastis, kodėl skolinimasis iš Europos Komisijos nebuvo svarstytas?

Labai tikėtina, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvos Vyriausybė aktyviai nesvarstė finansinės paramos iš Europos Komisijos galimybės, buvo kategoriška Prezidentės pozicija, kurią ji viešai pareiškė 2009 m. kovo pabaigoje, kad paramos kreipiasi tik impotentai, o Lietuva tokia nėra. A. Kubilius liudijime tyrimo komisijai pripažino, kad tokia kategoriška Prezidentės nuomonė turėjo įtakos Vyriausybės pozicijai ir sprendimui nesikreipti paramos.

Kokios to pasekmės?

Kadangi buvo nuspręsta ieškoti viešųjų finansų deficito finansavimo šaltinių (didžiąja dalimi) iš komercinių finansų institucijų, šios naudojosi galimybe ir skolino brangiai, iš tiesų – lupikavo ir joms tai buvo leidžiama daryti. Tarp jų buvo ir tie bankai, kurie iš esmės prisidėjo prie krizės sukėlimo Lietuvoje („SEB“, „Swedbank“, „DNB“ ir kt.). Paskolų palūkanos siekė 10 % ir daugiau. Maža to, po kurio laiko pradėjus skolintis tarptautinėje rinkoje, jos atstovai (bankai – obligacijų emisijų platintojai, tokie, kaip „Barclays“, ir kiti) taip pat siekė uždirbti iš karštligiškai pinigų beieškančios Lietuvos Vy-

riausybės. Buvo atvejų, kuomet Vyriausybei, argumentuojant galimais neramumais rinkose ar kitų valstybių (pvz., Graikijos) problemomis, buvo pasiūlyta vietoje 1 mlrd. ilgam laikui (net 10 metų) ir labai brangiai (už maždaug 7 %) pasiskolinti dvigubai daugiau – 2 mlrd. eurų.

Vyriausybė (o tiksliau – Finansų ministerija) dažniausiai priimdavo tokius ir panašius stambiųjų bankų pasiūlymus. Atsakomybė už visus šiuos sprendimus ir padarytą žalą valstybei bei šalies piliečiams tenka tuometinei Vyriausybei, o konkrečiai – finansų ministrams Algirdui Šemetai ir Ingridai Šimonytei (pradėjusiai eiti pareigas nuo 2009 m. liepos mėn.).

Dėl sprendimo nesikreipti finansinės paramos į Europos Komisiją, Lietuvai ir jos žmonėms buvo padaryta didelė finansinė žala. Ji siekia ne mažiau kaip 1,9 mlrd. eurų. Šis skaičius gautas palyginus vidutinį Latvijos ir Lietuvos vertybinių popierių pajamingumą per dešimties metų laikotarpį – nuo 2009 m. iki 2018 m.

Kadangi dalis ilgalaikių obligacijų, išplatintų už aukštas palūkanas, iki šiol nėra išpirkta, Lietuva ir toliau patiria nuostolius. Vien 2019 m. Lietuva, o tuo pačiu ir visi gyventojai, sumokės apie 250 mln. eurų palūkanų daugiau, nei galėtų, jei būtų buvę priimti tinkami sprendimai.

Vidutinė Lietuvos obligacijų išleidimo kaina ir šiuo metu (remiantis Europos Centrinio Banko 2019 m. vasario mėn. duomenimis) yra didžiausia visoje euro zonoje. Ji daugiau kaip 70 % viršija analogišką Latvijos rodiklį. Oficialiose finansinėse ataskaitose, kuriose rodomi palūkanų mokėjimai, to tiesiogiai nematyti, nes didžiąją dalį šio 1,9 mlrd. eurų skirtumo (apie 1,1 mlrd. eurų) buvo priversti padengti senjorai – savo nedidintomis ir todėl nuvertėjusiomis pensijomis. Tokia suma (1,1 mlrd. eurų) nuo 2009 m. iki 2017 m. (imtinai), iki buvo panaikinta „Sodros“ skola, iš „Sodros“ buvo pervesta į valstybės biudžetą.

Kalbėjosi Vita Beržiūnaitė

10 BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR. 2 Sprendimas, kiek turi būti Seimo narių – Lietuvos žmonių rankose Agnė Širinskienė, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė, referendumo iniciatyvinės grupės narė Pagal Konstitucijos 55 straipsnį, Seimą sudaro 141 Seimo narys. Gegužės 12 dieną kiekvienas iš mūsų gali išreikšti savo nuomonę šiuo klausimu ir referendume pasisakyti už tai, kad Seimas sumažėtų iki 121 Seimo nario.

Ką tai duotų Lietuvai?

Mažesnė, bet efektyvi, valstybės tarnyba LVŽS Seimo rinkimų programoje konstatavo, kad valstybės valdymo aparatas yra pernelyg didelis, ir įsipareigojo jį optimizuoti, mažinant valstybės tarnautojų skaičių, tačiau kartu didinant darbo našumą. Mažėjant valstybės tarnybai, turi mažėti ir Seimo narių, o valstybės aparato mažinimas neturi būti perkeltas tik ant valstybės tarnautojų pečių.

Jau ir gera moralė reikalautų, jog optimizavimosi padariniai būtų paskirstyti tolygiai: ir Seimo nariams, ir ministerijoms, ir kitose srityse dirbantiems tarnautojams.

Kitaip – kokią moralinę teisę turi politikai nuspręsti, kaip efektyvinti viešojo valdymo aparatą, kai patys nedrįsta tapti to mažėjančio aparato dalimi? Tad Seimo narių skaičiaus mažinimas – ir solidarumo ženklas su visais viešajame sektoriuje dirbančiais žmonėmis.

Juk vien LVŽS vykdoma valstybės tarnybos reforma ministerijų aparatą pernai sumažino 324 etatais (iš 2800). Tiek dirba vienoje didelėje arba dvejose mažesnėse ministerijose.

Parlamento narių mažinimas nėra naujiena tarptautinėje bendruomenėje. Daug pasau-

lio šalių bando eiti šiuo keliu. Iniciatyvos mažinti parlamento narių skaičių kyla Naujojoje Zelandijoje, diskutuojamos Prancūzijoje ir Italijoje, o Moldovos piliečiai referendume šiemet jau nusprendė, kad parlamento narių skaičius būtų mažinamas. Ir tose šalyse diskusijų ar net sprendimų priežastis yra viena ir ta pati – valstybės valdymo aparato efektyvinimas.

Taupomi mokesčių mokėtojų pinigai Seimo narių skaičių sumažinus iki 121, nelieka ne tik 20 Seimo narių, bet ir 60 jų padėjėjų etatų, kanceliarinių išlaidų. Vien tai padėtų sutaupyti du milijonus eurų. Už tokią sumą galima pastatyti vieną modernų vaikų darželį. O kur Seimo automobilių ūkio, aptarnaujančio personalo skaičiaus mažėjimas – tai taip pat sutaupyti milijonai.

Po to, kai buvo priimta 141 nario Seimą įvirtinusi Konstitucija, Lietuvos gyventojų skaičius reikšmingai mažėjo. Mūsų nėra trijų milijonų. Gyventojai senėja. Mažėja mokesčių mokėtojų, iš kurių mokamų mokesčių išlaikoma valstybės infrastruktūra, skaičius.

Tad ir demografinė situacija yra argumentas, kodėl Seimo narių turėtų būti mažiau.

Keliama Seimo darbo kokybė Oponentai sako, kad, sumažinus narių skaičių, suprastės darbo kokybė. Tai nėra tiesa.

Seimo komitetai tokio skaičiaus sumažėjimo nepajus – mažesniuose sumažės vos vienu Seimo nariu, didžiuosiuose – dviem. Ar tai pasijus, pavyzdžiui, Europos reikalų komitetui, turinčiam virš dvidešimties Seimo narių?

Tikrai ne.

Sumažinus Seimo narių, renkamų pagal sąrašus, skaičių, padidėtų konkurencija poli-

tinių partijų viduje. Tas neabejotinai didintų politikų aktyvumą ir pastangas, o politines partijas skatintų atrinkti labiau darbui Seime pasirengusius žmones. Tai tik gerintų darbo kokybę. Tą pati galima pasakyti ir apie referendumo priešininkų argumentą, esą, būsiant mažiau parlamentarų, susitikimų skaičius su rinkėjais mažės. Net neabejotina, kad tendencija bus kita – Seimo narių suinteresuotumas būti aktyviais, geriau atstovauti rinkėjams bus kur kas didesnis.

Niekinis ir trečiasis oponentų argumentas, neva mažesnis Seimas greičiau paperkamas.

Tokia logika verčia šypsotis. Jei korupcijos rizika sietųsi su mažu parlamento narių skaičiumi, tokia gerovės valstybė, kaip Norvegija, būtų korumpuočiausia Europoje – ten beveik 6 milijonams gyventojų atstovauja tik 169 parlamento nariai. Ne parlamento narių skaičius lemia korupcijos tikimybę, o bendra valstybės politika, atsakomybės neišvengiamumas.

LVŽS visada tesi savo pažadus Dešimtmečius siūlymai mažinti Seimo narių skaičių likdavo tik pažadais. Ne viena politinė partija nuo 1992 m. žadėjo, kad narių skaičius mažės: siūlytas ir iš 101, 121 ar net 71 Seimo nario sudarytas Seimas. Deja, visos iniciatyvos baigdavosi jau pirmose teisėkūros stadijose. Žengti žingsnį toliau ir pakeisti Konstituciją arba paskelbti referendumą ir perduoti sprendimo priėmimą į Tautos rankas – pritrūkdavo politinės valios.

Antai, 2014 m., jau planuodami kitus Seimo rinkimus, konservatoriai bandė siūlyti Seimo narių skaičiaus mažinimą, tada Antanas Matulas žurnalistams sakė: „Jei vėl būsiu išrink-

Šis Seimas ir Vyriausybė rūpinasi žmonėmis Geležinė ir nenuginčijama statistika apie Vyriausybės ir Seimo darbų naudą Lietuvos žmonėms Pensijų didinimas Vidutinė senatvės pensija išaugo nuo 255,3 Eur (2016 m. gruodį) iki 340 Eur (2019 m. sausį).

Panaikinta „Sodros“ skola „Sodros“ skola, siekusi 3,7 mlrd. Eur, panaikinta ir pradėtas kaupti „Sodros“ rezervas.

Sukurta pagalbos vaikui ir šeimai programa 2018 m. įvesti „Vaiko pinigai“. Vaikui pernai buvo mokama 30 Eur per mėnesį. Šią kasmėnesinę išmoką pernai gavo apie 492,97 tūkst. vaikų. 2019 m. išmoka padidinta iki 50 Eur, o vaikui su negalia – iki 70 Eur. Šio Seimo ir Vyriausybės kadencijos pabaigoje išmoka turėtų siekti 100 Eur. Sukurta ir pradėta įgyvendinti parama pirmajam būstui įsigyti. Regionuose ja pasinaudojo 116 jaunų šeimų. 2018 m. pradėta mokėti nauja 304 Eur išmoka įvaikintam vaikui, kuri mokama 24 mėnesius. Šią išmoką jau gavo per 100 įvaikintų vaikų.

Nuoseklus atlyginimo augimas ir mokestinė reforma

2017 m. darbo pajamų augimas buvo vienas didžiausių Europoje. Vidutinis darbo užmokestis (bruto) 2018 m. dar augo 9,6 % iki 921 Eur (2017 m. augimas buvo 8,6 %). Mokytojų vidutinis darbo užmokestis (bruto) 2018 m. buvo 14 % arba 136 Eur didesnis nei 2017 m. Vykdant švietimo reformą, dėstytojų, mokslo darbuotojų ir kitų tyrėjų darbo užmokesčiui padidinti skirta 23 mln. Eur ir tai leido padidinti atlyginimus vidutiniškai 20 %. Per dvejus metus viešosiose gydymo įstaigose dirbančių gydytojų vidutinis darbo užmokestis padidėjo 307 Eur (20 %), o slaugytojų – 179 Eur (23 %). Prognozuojama, kad 2019 m. kultūros ir meno darb uotojų darbo užmokestis vidutiniškai didės apie 20 %.

Didėja atlyginimai Nuo 20,2 % (2016 m.) iki 9,6 % (2018 m. gegužės mėn.) Lietuvoje sumažėjo mažiau nei minimumą uždirbančių asmenų skaičius.

Mažėjantis nedarbas Nedarbo lygis Lietuvoje mažėjo nuo 7,9 % iki 6,2 %.

Vaistų kainų mažinimas Dažniau (keturis kartus per metus, o ne vieną kartą) peržiūrimas vaistų kainynas leidžia greičiau reaguoti į vaistų kainų pokyčius kitose ES šalyse – vien tai padeda per

metus sutaupyti iki 8 mln. Eur. Nuo 4,6 Eur iki 2,8 Eur sumažinta kompensuojamųjų vaistų priemoka, tenkanti receptui. Padidinta konkurencija: vaistais gali prekiauti degalinės, prekybos centrai, receptinius vaistus bus galima užsisakyti internetu. Pavasario Seimo sesijoje bus priimti sprendimai dėl valstybinių vaistinių.

Sutaupytos biudžeto lėšos leido kompensuoti 25 pridėtinę terapinę vertę turinčius vaistus: iš jų – 20 skirta sergantiems onkologinėmis ligomis. Tam iš sutaupytų lėšų galėjome skirti apie 18 mln. Eur per metus.

Dabar vaistai kompensuojami 100 %, o ne 80 % ir 90 %.

Kompensuojama daugiau priemonių, kurios gerina pacientų gyvenimo kokybę, slaugą – iš sutaupytų lėšų per metus papildomai skirta apie 4,4 mln. Eur. Kova su korupcija Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimas atskleidė verslo ir politikų ryšius bei tai, kaip buvo valdoma valstybė pastarąjį dešimtmetį. Po šio tyrimo tobulinamas lobistinės veiklos įstatymas, bus įteisintas civilinio turto konfiskavimo modelis, leisiantis neteisėtai įgytą turtą konfiskuoti paprasčiau – tais atvejais, kai asmuo pats ne-

Agnė ŠIRINSKIENĖ, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė.

O. Posaškovos nuotr.

tas, grįšiu prie tos minties [apie Seimo narių skaičiaus mažinimą], nes akivaizdu, kad reikia tam tikrų permainų“. Kai buvo išrinkti – pamiršo. Dabar konservatoriai yra viena iš tų partijų, kuri paniškai bijo, kad Seimo narių skaičius sumažės. Matyt, baimė turi pagrindą – sumažėjus narių skaičiui, konservatorių lyderiams, kurie būna išrinkti tik per sąrašus ir gyvenime nėra rinkti tiesiogiai, šansų būti išrinktais dramatiškai sumažės. Kitaip – kodėl reikia bijoti atsiklausti per referendumą Lietuvos žmonių? Kam raginti, kad rinkėjai nedalyvautų referendume? Juk referendumas – aukščiausia Tautos valios išraiška, kai Tauta tiesiogiai, o ne per atstovus, dalyvauja įstatymų priėmime.

Kiekvienas pažadas, kad ir kada išsakytas, turi būti ištesėtas. Kaip ir žadėjome prieš rinkimus – ėmėmės Seimo narių skaičiaus mažinimo ir savo sprendimu paskelbti referendumą dėl to įgalinome Konstitucijos pakeitimą. Dabar reikia Jūsų pagalbos – visų Jūsų balsų gegužės 12 dieną vyksiančiame referendume. įrodo, kad teisėtai jį galėjo įgyti. Žmonėms, pranešusiems apie neteisėtas veikas, taikoma pranešėjo apsauga, prokurorų nepriklausomumą padidino specialiojo prokuroro statuso suteikimas prokurorams, dirbantiems su korupcijos bylomis.

Verslo sąlygų gerinimas Pagal Pasaulio banko 2018 m. paskelbtą reitingą „Doing Business 2019“, Lietuva pasiekė aukščiausią kada nors turėtą poziciją – 14 vietą tarp 190 šalių ir yra viena iš pasaulio valstybių, kuriose verslo sąlygos palankiausios. Tarp ES valstybių narių Lietuva užima 4 vietą ir aplenkia Estiją (16 vieta), Suomiją (17 vieta), Latviją (19 vieta). 2018 m. Europos Komisijos Europos inovacijų švieslentėje Lietuva įvardijama kaip šalis, kurios inovacinės veiklos augimas 2010–2017 m. buvo sparčiausias ir sudarė 20,1 % (ES vidurkis – 5,8 %).

Investicijos į Lietuvos saugumą Pirmą kartą įvykdytas Lietuvos įsipareigojimas NATO – krašto gynybai skirti 2 % nuo BVP. Iš emigracijos grįžtantys tautiečiai Į Lietuvą sugrįžo rekordinis tautiečių skaičius nuo šalies įstojimo į Europos Sąjungą pradžios – 16,6 tūkst. žmonių. Tai didesnis skaičius už 2017 m., kai į Lietuvą iš svetur grįžo 10,2 tūkst. tautiečių.

LVŽS informacija

BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR. 2

11

Lietuvos įsijungimas į Europos Sąjungą (ES) yra ir bus sėkmės pavyzdys. Pati ES yra kuriančių europiečių bendradarbiavimo sėkmė. Tačiau pasaulis keičiasi, kinta europiečių poreikiai ir jiems kylantys iššūkiai, keistis turi ir ES. Ji turi tapti stipria stiprių valstybių sąjunga, išlaikyti kiekvienos valstybės, bet kartu stiprinti ir bendrą europietišką tapatybę.

Mūsų komandos darbo Europos Parlamente (EP) gairės: • Prieš svarbius EP posėdžius kviesime visus Lietuvos euro- • Tęsime pradėtus darbus ir sieksime, kad strateginiai Lietu-

parlamentarus į „Vienybės forumą“, derinsime pozicijas, benvos projektai, pvz., „Rail Baltica“, energetinio saugumo užtidradarbiausime su Lietuvos Vyriausybe, Prezidentu, nes tik krinimas, atominės elektrinės uždarymo finansavimas ir kt., bendradarbiavimas užtikrins darnų EP ir Lietuvos atstovų Astravo elektrinės statybų klausimai, toliau būtų ES politinėEuropos Taryboje bei Europos Vadovų Taryboje darbą. je darbotvarkėje ir sulauktų deramo dėmesio.

• Sieksime, kad ES prioritetu būtų švietimas, mokslas ir ino- • Pripažindami visų ES narių, jų piliečių ir jų interesų lygybę, vacijos – adekvati parama ir dėmesys jaunimui bei sportui, sieksime, kad ES lėšos ir išmokos būtų skirstomos lygiais patalentui bei mokslo rezultatų komercializavimui. Pasisakysigrindais, prioritetą teikiant regionų stiprinimui, darbo vietų me už Jaunimo reikalų ir sporto komiteto kūrimą EP. Užtikrinkūrimui, paramaižemės ūkyje. sime, kad Lietuvos mokslininkai, lygiais pagrindais su kitų • Suvokdami, kad nacionalinis saugumas yra susietas su NATO buvimu regione, kartu su kitomis ES narėmis sieksime kurti valstybių narių mokslo atstovais, galėtų pasinaudoti visais bendro saugumo erdvę, užtikrindami bendradarbiavimą sieES mokslui teikiamo finansavimo privalumais, taip sudarant nų apsaugos, kibernetinio saugumo ir kitose srityse. galimybes mokslininkams dirbti ir kurti Lietuvoje bei susigrąžinant išvykusius ir įgijusius patirtį svetur.

12

BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR. 2

Bronis Ropė: „Vienas gali daug, o su komanda pasieksime žymiai daugiau“ Šie Europos Parlamento rinkimai Lietuvai bus ypatingi, nes Lietuvos žmonės turės pasirinkti, ar Europoje, kur priimami sprendimai dėl mūsų ateities, Lietuva apie savo žmonių poreikius drįs prabilti. Tokioms mintims šiandien aš turiu rimtą pagrindą ir remiuosi ne tik asmenine patirtimi, bet ir kitų šalių pavyzdžiu, kurios niekada neleistų sau tokios „prabangos“ – Europos Parlamente turėti atstovus, kurie nesirūpintų ir nederintų pozicijų su savo valstybės vadovybe. Stebėjau, kaip kolegos vokiečiai ir kitų šalių Europos Parlamento nariai aktyviai bendrauja su savo vyriausybėmis, jų vadovais, parlamentinėmis partijomis, kokias pozicijas jie turėtų palaikyti Europos Parlamente.

Bronis ROPĖ, Europos Parlamento narys Taip nutiko, kad kol kas esu vienintelis Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos europarlamentaras. Visi kiti 10 europarlamentarų yra daugiau ar mažiau oponuojantys mūsų Vyriausybei. Palaikau su jais ryšius, su kai kuriais – gerus darbinius santykius, bet vis dėlto jaučiu, kad jie ne visada iki galo nuoširdžiai suinteresuoti padėti, nes Lietuvoje – „ne jų“ valdžia. Dirbu EP Žaliųjų frakcijoje, kiti Lietuvos delegatai išsibarstę po kitas grupes. Ką gali nuveikti vienas? Taip, ir vienas europarlamentaras gali padaryti daug, ypač – jeigu palaiko gerą ryšį su Lietuva. Tikiuosi, savo darbais esu tą įrodęs.

Pirma, per šią EP kadenciją pavyko Lietuvos regionams nuo 2020 m. išderėti dosnesnę paramą, negu buvo numačiusi Europos Komisija. Tai apsaugos šalį nuo milijardinių nuostolių. O juk ankstesnė Vyriausybė buvo jau susitaikiusi, kad nuo 2020-ųjų parama beveik visai išgaruos ir nesiėmė veiksmų. Toks abejingas, neūkiškas požiūris grėsė Lietuvai nauja, negrįžtama emigracijos iš mažų miestų ir miestelių banga. Žurnalistai iki šiol kaip mantrą kartoja, neva paramos tuoj beveik neliks. Bet su naujos Vyriausybės pagalba pavyko pakeisti skirstymo tvarką, padalinus Lietuvą į du regionus – turtingesnį (sostinės) ir mažiau turtingą (likusios Lietuvos). Jeigu pavyks pabaigti, kas pradėta, didžioji parama po 2020 m. plūstels į didžiąją dalį Lietuvos, kuriai šiuo metu stinga lėšų infrastruktūrai ir socialinėms reikmėms. Šalis pradės atsigauti greičiau, sumažės nelygybė.

Žinoma, tuo ne visai patenkinti kai kurie Vilniaus institucijų valdininkai, nes pinigai eis jau ne per juos, o tiesiogiai į regionus. Bet juk svarbiau ne institucijos, o žmonės. Beliko sudėlioti techninius saugiklius į europinius reglamentus ir nauja paramos tvarka taps realybe.

Antra, su didžiuliu žemdirbių visuomenės palaikymu, peticijomis ir akcijomis neginčijamai įrodėme Briuseliui, kad Baltijos šalių ūkininkų diskriminacija – nebepateisinama.

Daug dirbau tam, kad Lietuvos ūkininkų siekį dėl išmokų suvienodinimo paremtų EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros (AGRI) komitetas, o

vėliau ir visas Europos Parlamentas. Europos Komisija pripažino: laikyti Lietuvą „antrarūše“ nebėra argumentų. Lieka susitarti, iki kada padėtis bus ištaisyta.

Kitoje kadencijoje naują impulsą deryboms suteiks tolimesnis Lietuvos ūkininkų peticijos svarstymas. Nors Europos Komisija teigė, kad tiesioginių išmokų žemdirbiams skirtumai neturi įtakos konkurencijai, Europos Parlamente pagaliau turime kitą poziciją – tiesioginių išmokų teisingumas yra vienas iš reikšmingų veiksnių, užtikrinančių vienodas konkurencijos sąlygas ES Bendrojoje rinkoje, todėl išmokas reikia skubiai teisingai paskirstyti valstybėms narėms. Jei man žmonės patikės tęsti darbus Europos Parlamente galėsiu pabaigti, ką esu pradėjęs – svarbu, kad ateinančiame ES finansiniame laikotarpyje visos išmokos žemdirbiams būtų visiškai suvienodintos ir jie jaustųsi pilnaverčiais euro-

piečiais.

Trečia, kartu su kolegomis iš Vokietijos ir Lenkijos apgynėme finansavimą Ignalinos atominės elektrinės uždarymo darbams, kurį Komisija bandė nepagrįstai „nurėžti“. Gerai išmanydamas to krašto problemas ir atominės energetikos specifiką, užsitikrinęs Žaliųjų frakcijos ir Europos Parlamento daugumos palaikymą, užkirtau kelią siūlymui sumažinti finansavimą 270 milijonų eurų. Dabar darbai, uždarant elektrinę, vyksta sklandžiai, Europa tesi pažadus palaikyti šį procesą finansiškai, o viena Lietuva tokios naštos tikrai neatlaikytų.

Be šių trijų esminių prioritetų nemažai nuveikiau ir kitose svarbiose srityse. Kartu su kolegomis rengiau europinę politiką, kaip mažinti mus nuodijančio plastiko apimtis buityje ir gamtoje. Prisidedu prie ES normų įtvirtinimo, kad nebūtų „pirmos“ ir „antros“ rūšies vartotojų, kuomet su ta pačia pakuote ir tomis pačiomis (jeigu ne didesnėmis) kainomis Lietuvoje parduodamos prastesnės kokybės negu Vakarų Europoje prekės. Ši problema iki galo dar neišspręsta. Pasisakau ir kitomis Lietuvai svarbiomis temomis.

MŪSŲ TURĖTŲ BŪTI DAUGIAU Ką nuveiktume su didesne komanda? Panašu – ir iš bendravimo su žmonėmis, ir iš apklausų – kad po gegužės 26-osios būsiu nebe vienintelis EP narys, atstovaujantis didžiausią pasitikėjimą Lietuvos nacionaliniuose rinkimuose pelniusiai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai. Tai leistų dar plačiau praverti duris Europos teikiamoms galimybėms. Prabilti apie Lietuvą drąsiau ir garsiau, kad situacija į gera keistųsi dar sparčiau.

Darbų užteks visiems. Po rinkimų tęsis transporto klausimų sprendimas. Tai ne tik galimybė Lietuvai gauti kuo didesnį finansavimą seniai visų laukiamai „Rail Baltica“ projekto pabaigai. Lietuvai labai aktualus ir klausimas dėl tolimųjų reisų vairuotojų darbo sąlygų.

Kitaip nei liberalai ir konservatoriai, labiau

Bronis Ropė, Europos Parlamento narys. Asmeninio albumo nuotr.

linkę rūpintis darbdavio kišene, su LVŽS komanda siektume, kad gerėtų ir sąlygos darbuotojams. Žmogus negali nuolat valgyti ir miegoti automobilio kabinoje. Šio klausimo vienas neaprėpsiu, už jį atsako kitas komitetas. Tad labai tikiuosi, kad po EP rinkimų dirbsime su didesne LVŽS atstovų EP komanda ir prisidėsime prie darbuotojų sąlygų gerinimo.

Tuo pačiu siūloma mokesčių reforma, kad stambusis kapitalas atsakingai mokėtų jam priklausančius mokesčius, o ne tik naudotųsi pigia darbo jėga. Neturi būti taip, kaip vis dar yra Lietuvoje, kad sunkiausiai dirbantiems kliūtų didžiausia mokestinė našta. Tai bendra europinė problema, viena šalis atskirai jos išspręsti negali, nes ją pasitraukimu į kitas šalis lengvai gali šantažuoti stambusis verslas.

LVŽS siūloma ekonominė politika – visų pirma, vidurinės klasės stiprėjimas ir dėmesys smulkiajam bei vidutiniam verslui, kuris būtų atsakingas tiek žmogui, tiek aplinkai.

Ne mažiau naujoje EP kadencijoje turėtų būti svarbūs jaunimo ir sporto klausimai.

LVŽS pasisako už Jaunimo ir sporto reikalų komiteto atsiradimą EP. Nearti dirvonai Lietuvai – europinė programa „Europos horizontas“, kuriai finansavimą nauju laikotarpiu siūloma net tris kartus padidinti. Europarlamentaras gali paruošti ir išjudinti Lietuvos mokslo ir verslo bendruomenę naudotis šiomis lėšomis, kad jauni mūsų talentai liktų ir kurtų Lietuvoje, o ne išvažiuotų

Tęsinys 24 psl.

BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR. 2

13

Iš dešinės: Šarūnas MARČIULIONIS, Karolina ŠTELMOKAITĖ, Linas KONTRIMAS, Laima MOGENIENĖ ir Bronis ROPĖ. LVŽS nuotr.

Šarūnas Marčiulionis suka į politiką – olimpinis čempionas siekia naujų galimybių Lietuvai Pradžia 1 psl. „Aš kreipiausi į Šarūną, nes, mano įsitikinimu, tokių asmenybių įsijungimas į politiką yra labai naudingas Lietuvai. Jo patirtis diplomatiniame korpuse ir sportininkui būdinga kovinga dvasia yra tos savybės, kurių labai reikia EP, norint, kad mūsų šaliai atsivertų daugiau galimybių“, – sakė R. Karbauskis.

Apie savo pasirinkimą, nuveiktus ir planuojamus darbus Lietuvai, specialiai laikraščio „Už žemę ir žmogų“ skaitytojams, pasakoja pats Š. Marčiulionis. Jo teigimu, sprendimas pasukti politikos keliu yra savalaikis ir gerai apsvarstytas. „Visada žinojau, kad mano pagrindinis darbas yra kurti naudą Lietuvai. Tai lydėjo mane visą gyvenimą, jaučiuosi iš tiesų galintis padėti ir daug ką nuveikti“, – sakė jis.

Jūs esate vienas garsiausių Lietuvos sportininkų, kuris niekada neapribojo savo gyvenimo vien krepšiniu. Kolegos ir verslo partneriai apie Jus sako, kad esate žmogus, kuris nepaklūsta inercijai ir dažnai su idėjomis pranoksta laikmetį.

Apie Jus galime daug pasakoti vien Jūsų titulais: olimpinis čempionas (1988 m., Seulas), pirmasis europietis, patekęs į stipriausią pasaulyje NBA lygą, su Lietuvos rinktine iškovojęs Barselonos ir Atlantos olimpiados bronzos medalius bei Europos čempionato sidabro apdovanojimus, pirmasis Lietuvos krepšinio lygos prezidentas, Rytų Europos regioną suvieni-

jęs NEBL lygos įkūrėjas ir žmogus, kurio dėka Lietuvoje vyko 2011 m. Europos krepšinio čempionatas.

Ką Jums, kaip žmogui, reiškia šie pasiekimai, aplinkinių vertinimai?

Seulo olimpiadoje aukso medalius laimėjome keturi lietuviai – aš, Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis ir Valdemaras Chomičius.

Taip pat – latvis Igoris Miglinieks, estas Tiitas Sokas, ukrainietis Aleksandras Volkovas, kazachas Valerijus Tichonenko ir keturi rusai.

Niekada nepamiršiu, kai olimpinių žaidynių finale, per minutės pertraukėlę skambėjo: „Valio, valio, lietuviams valio!“ Su šiuo šūkiu, mes, lietuviai, vėliau tiesiog gyvenome – atkūrus Lietuvos nepriklausomybę norėjome ir siekėme tik vieno – žaisti Lietuvos rinktinėje, su nepriklausomos Lietuvos trispalve. Šiandien tai atrodo savaime suprantamas dalykas, o tuo metu rizikavai viskuo – ne tik savo karjera, bet ir gyvenimu.

Paprastai sportininkams nebūdavo leidžiama net užsiminti apie nepriklausomą Lietuvą. Viename iš savo interviu esate pasakojęs, jog sportininkai, ypač garsiausieji, patirdavo didelį spaudimą, dažnai būdavo išnaudojami sovietinei propagandai. Jūs taip pat patyrėte milžinišką spaudimą, tai liudijo ir tame dalyvavę asmenys, kurie šiandien nebijo to prisipažinti. Jauni ir laisvi žmonės šiais laikais net neįsivaizduoja to, kas vyko

anuomet. Kuo Jums buvo grasinama?

Vyresni žmonės puikiai atsimena, kaip viskas vykdavo, kokios būdavo naudojamos priemonės, kaip mums buvo teikiama informacija ir kokia ji ribota buvo. Nematėme, kas darėsi už mūsų sienos. Sporto pasaulyje buvo neįmanoma net susivokti, kad Lietuva gali būti nepriklausoma. Lietuvos trispalvę tribūnoje pirmą kartą gyvai pamačiau JAV, 1986 m., žaisdamas už sovietų rinktinę San Diege. Nors vadovas ir įspėjo, prie trispalvės nesiartinti ir bėgti nuo Amerikos lietuvių šeimos su vaikais kartu su V. Chomičiumi nedrįsom. Tuomet išgirdau prie durų laukiančio trenerio verdiktą apie priverstinę mano karjeros pabaigą ir paskutinę kelionę į JAV. Vėliau sekė kitos represijos. Pavyzdžiui, prieš 1988 m. Seulo olimpines žaidynes, kai pavyko į pasaulio krepšinio olimpą įsiveržti po 1987 m. Europos čempionato, kur buvau pripažintas geriausiu Europos čempionato krepšininku. Tuo titulu buvo siekiama pasinaudoti. Į 1988 m. vasario 16 d. mitingą buvau atvežtas prievarta, kaip ir dar tūkstančiai žmonių. Privertė perkaityti parašytą tekstą ir priminė, jog, pildydamas anketas vykimui į užsienį, nenurodžiau fakto apie gimines, buvusius tremtyje Sibire. Pasirinkimas buvo toks – arba garsiai perskaitai, kas tau pakišta, parašyta garsios Lietuvos sporto žurnalistės, arba nevažiuoji į Europos čempionatą ir nebeturi šansų patekti į olimpines žaidynes.

Išgirdau tiesiai šviesiai: „Arba nori sportuoti,

arba rasi savo pase: „Negalintis išvykti“ („Nevyjezdnoj“).

Manau, kad tam laikotarpiui ir visuomenė, ir žiniasklaida galėtų skirti daugiau dėmesio, nes žmonės, kurie gimė po nepriklausomybės atgavimo, net neįsivaizduoja, kokioje sistemoje, informacinėje aplinkoje ir kokiuose hierarchiniuose santykiuose mes gyvenome, nei kaip būdavo tvarkomasi su žmonėmis ir jų likimais.

Tačiau viskas pasikeitė, kuomet Jums pavyko ištrūkti iš už „geležinės uždangos“?

Taip. Tada, kai gavau daugiau informacijos, galėjau ją sulyginti su ta, kurią gaudavome anksčiau, ėmiau daryti viską, kad tik padėčiau Lietuvai ir visiems, kurie siekė, kad mūsų valstybėje įsigalėtų demokratija ir visi kiti Vakarų pasauliui būdingi visuomenės procesai bei kitoks požiūris į žmogų.

Labai greitai Jus, kaip krepšinio legendą, JAV ir Vakarų Europos politikai bei diplomatai ėmė pažinti ne tik kaip sportininką. Tačiau apie tai Lietuvoje žinoma labai mažai, kaip ir tai, jog 1999 m., kuomet Lietuvos Prezidentu buvo Valdas Adamkus, Jums buvo suteiktas Nepaprastojo ir įgaliotojo ministro prie Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Lietuvoje diplomatinis rangas. Koks buvo Jūsų vaidmuo?

Tęsinys 14 psl.

14 BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR. 2

Šarūnas Marčiulionis suka į politiką – olimpinis čempionas siekia naujų galimybių Lietuvai Atkelta iš 13 psl.

Tai buvo laikas, kada tapome įdomūs pasauliui. Mūsų laisvė atvėrė ne tik sienas, bet ir galimybes. Man buvo suteiktas diplomatinis rangas, leidęs oficialiai bendrauti su verslininkais, potencialiais investuotojais, tarp jų ir „Apple“ kompanijos bendraturčiu Styvu Vazniaku (Steve Wozniak). Su juo mano pažintis įvyko daug anksčiau. Jis jau 1992 m. buvo mano krepšinio mokyklos atidaryme. Tuo tikslu Lietuvoje turėjo būti sukurtas „žaliasis“ koridorius, kuris sudarytų patrauklias sąlygas įsikurti verslui iš JAV. Gaila, tačiau sąlygos nebuvo užtikrintos, todėl JAV investicijų mūsų šalis negalėjo įsisavinti.

Tačiau bent jau „krepšinio diplomatija“, kaip bendravimo forma, buvo labai sėkminga.

Teko ne kartą susitikti su JAV Kongreso nariais, bendrauti su lietuvių kilmės kongreso nariu Džonu Šimkumi, žaisti krepšinį ir bendrauti neformalioje aplinkoje, aptariant integracijos į NATO klausimus. JAV Kongreso delegacija ne kartą lankėsi Lietuvoje ir ją man teko priimti. Taip pat teko dalyvauti pasirengime JAV Prezidento Džordžo Bušo vizitui Lietuvoje.

Vašingtone taip pat buvau kviečiamas dalyvauti neoficialiuose susitikimuose saugumo klausimais – juos anuomet kuravo Dž. Bušo atstovė Europai Džiulė Finlei (Julie Finley). Būtent tuomet buvo aptariama Lietuvos rolė Europos Sąjungoje. Beje, viename iš susitikimų Dž. Bušo atstovės namuose dalyvavo ir Michailas Chodorkovskis, kuris kitą dieną po susitikimo iš karto buvo suimtas.

JAV ambasadoriui Lietuvoje Džonui Teftui ir Lietuvos ambasadoriui JAV Vygaudui Ušackui padėdavau priimti JAV politikų delegacijas „Forum Palace“. Man teko priimti visus JAV ir Europos žiniasklaidos atstovus, atvykusius nušviesti NATO konferenciją Vilniuje. Beje, Lietuvą kuravęs Briusas Džeksonas (Bruce Jackson), anuomet už demokratijos sklaidą Rytų Europoje atsakingas asmuo, sužinojęs apie mano ketinimus pasukti politikos keliu, palaiko mano idėją tapti EP nariu ir jau spėjo mane pasveikinti.

Džiaugiuosi, kad Šarūnas Marčiulionis, mano senas draugas, su kuriuo kartu dirbome NATO plėtros kampanijos metu, kandidatuoja rinkimuose į Europos Parlamentą. Šarūnas atliko svarbų vaidmenį formuojantis narystės NATO ir Europos Sąjungoje siekiančių valstybių grupei, kurią mes vadinome „Vilniaus grupe“, bei JAV Senatui priimant

Šių metų pradžioje, dar prieš grįždamas į Lietuvą, Jūs LVŽS nariams padėkojote už pasitikėjimą ir pranešėte apie savo pagrindinius darbus EP. Kokią savo misiją matote Jūs ir kokią misiją mato Jus deleguojanti LVŽS? Dėkodamas už pasitikėjimą LVŽS nariams, sakiau, jog simboliška, bet lygiai prieš 30 m. važiavau į JAV kaip lietuvis krepšininkas atstovauti atgimstančiai šaliai. Jau tada pajutau, koks yra pasididžiavimo savo valstybe skonis, bet ir puikiai supratau, kad, siekiant gerų rezultatų, reikia įdėti labai daug pastangų.

Kaip tada, taip ir dabar, keliu sau tuos pačius uždavinius, kurie susiję su Lietuva, jos įvaizdžiu ir galimybėmis Lietuvos žmonėms.

Mes visi žinome, jog Europos laukia nauji iššūkiai ir pokyčiai su šį laikmetį, žmonių poreikius, gyvenimo būdą atitinkančiomis reorganizacijomis. Todėl Lietuvai atstovauti turi daugiau asmenų, kurių argumentai EP bus išgirsti.

Stebiu, kaip didžioji dauguma politikų, kurie baigia savo kadenciją EP, buvo Europos „pasiklydusio traukinio“ palydovai ir ginti savo šalies interesų, net ir turėdami visas galimybes, nemokėjo. Nesmerkiu jų, bet taip yra.

LVŽS, turėdama vieną vienintelį narį EP, pasiekė labai daug – Broniui Ropei pavyko įtikinti kolegas, kad, uždarydami Ignalinos AE, nusipelnėme gauti Europos žadėtą paramą darbams užbaigti. O tai reiškia Lietuvai papildomus daugiau nei 220 mln. eurų. Ir tai ne vienintelis jo darbas, kurį išgirdo ne tik Lietuva.

Mano darbų sąraše yra daug veiklų, kurios reikalingos Lietuvai. Tarp jų yra ir tos, kurios yra man artimos ir pažįstamos – dėmesys sporto ir sveikatingumo klausimams. Peržvelgę visus daugiau kaip dvidešimt EP komitetų, drauge su Lietuvos ir tarptautinės sporto, sveikatingumo bendruomenės nariais pasigendame šiuo metu neišvengiamai reikalingo Jaunimo ir sporto komiteto. Aš dėsiu visas pastangas, kad tokia politikos kryptis atsirastų EP, tuomet LVŽS visuomenės, jaunų žmonių sveikatingumo ir sporto problemas sprendimą ratifikuoti Lietuvos stojimo į NATO dokumentus. Vien jau filmas apie olimpinę Lietuvos krepšinio komandą Amerikoje sutelkė didžiulę paramą NATO plėtrai. Žmonės dažnai pamiršta, kad 1995–2004 m. Europoje įvykusi didžioji „laisvės plėtra“ nebuvo profesionalių politikų veikla. Tai buvo kolektyvinis darbas, kurį, kartu su kitais privačiais asmenimis, padarė dramaturgas iš Prahos, žurnalistas iš Varšuvos ir savo karjerą sporte baigęs krepšininkas iš Lietuvos.

Būtų puiku kitos kadencijos Europos Parlamente išvysti daugiau tokių tikrųjų visuomenininkų, kaip Šarūnas Marčiulionis. Jie ten padarytų daug gero.

Bruce P. Jackson 2019 m. balandžio 12 d.

Briusas P. Džeksonas yra pelno nesiekiančios organizacijos „JAV NATO komitetas“, JAV aktyviai rėmusios NATO plėtrą, steigėjas bei prezidentas.

Šarūnas MARČIULIONIS, olimpinis čempionas, Lietuvos krepšinio lygos įkūrėjas.

M. Ambrazo nuotr.

galėtume spręsti Europos Sąjungos lygmeniu. Esu pasiruošęs ne tik išnaudoti savo turimą patirtį, bet ir kurti naujas iniciatyvas tiek Lietuvoje, tiek EP. Jūs esate minėjęs, kad sieksite daugiau viešumo, kad Lietuvos žmonės žinotų daugiau, ką veikia Lietuvos atstovai EP. Manote, kad to dabar nepakanka?

Manau, kad informacijos trūksta. Pats esu ragavęs žurnalistikos mokslų. Mamai įtikėjus, kad „Kauno tiesos“ skaitytojams būtina žinoti apie mokykloje atliekamus gerus darbus, pradėjau lankyti Jaunųjų korespondentų mokyklą. Tai ir padėjo apsispręsti studijuoti žurnalistiką Vilniuje. Mums diegė, kad turime būti žingeidūs ir objektyvūs, t. y. matantys ir girdintys visas puses. Šiandien man atrodo, kad to trūksta, ima vyrauti nuomonės ir pamirštama pagrindinė žurnalistikos taisyklė – informuoti. Šiandien nedaug žinome, kaip ir už ką balsuoja EP nariai, kokios pozicijos palankios mūsų valstybei, kurios mums kenkia. Manau, kad rasiu priemonių, kurios paskatins didesnę EP narių darbų sklaidą. Bent jau aš, su LVŽS komanda, žadu daug apie tai kalbėti, jeigu būsime išrinkti.

Esate kovingos dvasios ir užsispyręs, išdrįsote pasirinkti visų bijomą skaičių 13, kuris Jums nešė visko – ir sėkmingų, ir nelabai sėkmingų valandų. Ar Jūsų sportinis charakteris ir užsispyrimas Jums yra privalumas?

Visos dedamos pastangos, kurios duoda vaisių ir rezultatus, yra charakterio, valios ir stiprių gyvenimo įvykių, pamokų pasekmė.

Daug ką, net ir 13-ąjį numerį, pasirinkau neatsitiktinai. Antai, skaudžiausia gyvenimo pamoka man nutiko sulaukus trylikos metų.

Rankose sprogo savadarbis fejerverkas. Tada regėjimas ir krepšinis man tapo labai tolima svajonė, o nežinomybei ir tylai tapus kasdieniniais draugais, teko iš naujo įvertinti vertybes ir prioritetus. Viduje vyko dideli pokyčiai, o po prof. E. Daktaravičienės atliktos akių operacijos, į namus grįžau ne su vaikiškomis svajonėmis.

Noras matyti, žaisti, skaityti buvo stipresnis už daktarų prognozes ir man pavyko nugalėti tai, kas atrodė neįmanoma. 13 yra ir mano gimimo diena. Keletą metų, siekiant tapti krepšininku, man šis numeris buvo nelaimingas – trys pasiruošimų vasaros kandidatuojant į krepšinio rinktinę baigėsi paskutinio, trylikto žaidėjo „nukirpimu“ ir kelione namo, be dalyvavimo Europos ir pasaulio čempionatuose. Kabančių sportbačių vinį namuose išlupęs ir vaikystės iššūkius priminęs treneris R. Endrijaitis „perkrovė“ mano požiūrį bei pasitikėjimą ir ledai pajudėjo. Taigi, visada žinau, kad sportinis kovingumas yra privalumas, nes jis priverčia nesustoti ir judėti į priekį. Šarūno Marčiulionio savybes ir ypatingus gebėjimus pastebėjo ne tik NBA, nes Š. Marčiulionis tapo šios lygos viena žymiausių žvaigždžių, įamžinta Naismith krepšinio šlovės muziejuje (2014 m.) bei FIBA pasaulio krepšinio šlovės muziejuje (2015 m.) (aukštesnio įvertinimo už pasiekimus krepšinio aikštelėje nėra), bet ir verslo partneriai. Š. Marčiulionis Vilniuje pastatė Krepšinio akademiją, kuri sėkmingai gyvavo 25 metus. Ją baigė šiuo metu Lietuvos vardą garsinantys krepšininkai, Lietuvos rinktinės nariai. 2010 m. 5 šios mokyklos sportininkai tapo Pasaulio krepšinio čempionato prizininkais. 1992 m. jis įkūrė Lietuvos krepšinio lygą ir 9 metus buvo jos vadovu. Š. Marčiulionis, sekdamas Vakarų pasaulio pavyzdžiu, taip pat įgyvendino ir „Forum Palace“ projektą – pastatė vieną gražiausių architektūrinių multifunkcių centrų Vilniuje. Rūpinasi sveikatingumo ir sporto centru Dubingiuose. Pasakodamas apie šiuos projektus, Š. Marčiulionis išlieka kuklus, ir tepasako tik tiek, kad visus jo gyvenimo sumanymus ir projektus lydi bendras bruožas – kad būtų sukurta pridėtinė vertė, leidžianti žmonėms būti visapusiškai sveikesniems.

Kalbėjosi Rytis Kažukauskas

BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR. 2

15

Linas Kontrimas: „Europos Parlamente privalome ne atostogauti, o drąsiai ginti savo šalies interesus“ LVŽS sąraše trečiuoju numeriu įrašytas Linas Kontrimas sako į Europą žvelgiąs ne kaip į užsienį, bet kaip į mūsų visų bendrus namus. Todėl buvęs žurnalistas, ryšių su visuomene ir politikos konsultantas teigia, kad į Europos Parlamentą Lietuvai reikia ateiti nusiteikus drąsiai ir ryžtingai ginti savo šalies interesus.

Kodėl nusprendėte iš komunikacijos verslo pasukti į politiką?

Visada buvau netoli politikos. Studijavau istoriją, šis mokslas įtraukia ir politinį aspektą.

Man visada rūpėjo, kaip yra valdomos valstybės, kaip gimsta politinės idėjos, kiek svarbūs lyderiai ir politinė komanda, kiek lemia kultūra ir idėjų rinkiniai. Man buvo svarbu stebėti ir dalyvauti Lietuvos valstybės kūrimo procesuose, šiuos darbus dirbau kaip žurnalistas, o vėliau – kaip politinis konsultantas. Konsultuodamas politikus esu jiems atidavęs ne vieną savo idėją.

Dabar, pasitraukęs iš konsultacijų verslo ir gavęs R. Karbauskio pasiūlymą kandidatuoti į Europos Parlamentą, manau, kad yra tinkamas metas ir tinkama pozicija siekti tų politinių tikslų, apie kuriuos mąstau jau 30 metų.

Bet kodėl politinė veikla Europos Parlamente, o ne čia, Lietuvoje?

Mano požiūris šiuo klausimu yra labai paprastas – Europos Sąjunga dabar jau nebėra vien užsienio rinka. Ji jau tampa mūsų namų rinka. Todėl į ES nežiūriu kaip į tolimą, mums sunkiai pasiekiamą užsienį. Taip, kaip mes turime mokėti kalbėtis ir derėtis su politiniais oponentais Lietuvoje, lygiai taip pat turime kalbėtis su politiniais partneriais ir oponentais Europos lygiu. Europos Sąjunga yra ir mūsų bendrija, kurioje mes dalyvaujame, o ne tik stebime procesus.

Iki šiol dominavo pasyvusis Lietuvos atstovų dalyvavimas Europos Parlamento darbe.

Ne visi mūsų išrinkti atstovai ten dirbo aktyviai. Mano nuostata yra kita – užtenka žiūrėti į Europą kaip į užsienio rinką, ji yra ir mūsų namai, todėl turime visas teises čia turėti ir savo balsą. Turime įveikti savo kompleksus ir vidinius barjerus. Būtent atstovauti Lietuvai, o ne stebėti vykstančių procesų ir einu į Europos Parlamentą.

Kaip apibūdintumėte savo politines pažiūras?

Dabar, kai į gyvenimą ateina daug socialinės įtraukties, daug bendruomeniškumo, greitų transformacijų, nebegalime labai griežtai nubrėžti ribų tarp kairiųjų ir dešiniųjų idėjų. Ypač Lietuvoje, kuri po tragiškojo sovietmečio pati turėjo greitai išmokti gyventi rinkos ekonomikos sąlygomis. Mūsų niekas nemokė, kaip išvengti tokios transformacijos sukeliamų nuostolių. O jų kilo todėl, kad nesugebėjome suvaldyti elementarių žmogiškųjų savybių, pvz., godumo. Todėl turime rimtų problemų ne tik socialinėje politikoje, bet ir požiūryje į verslą.

Verslininkas dar ir šiandien yra suprantamas kaip nesąžiningas žmogus ar net kenkėjas. Nors turėjo atsitikti priešingai – laisvė Lietuvoje turėjo atnešti galimybes visiems norintiems užsiimti savo veikla. Net ir tinginys Lietuvoje turėtų tingėti ne už visų mūsų pinigus, o pasirinkti tingėti savo sąskaita. Jie neturėtų būti mūsų išlaikytiniais ir našta visuomenei. Dalies žmonių nenoras įsitraukti į darbo rinką yra suprantamas kaip jų privilegija būti išlaikomiems. Tai labai neteisinga postsovietinės Lietuvos transformacija.

Be to, man rūpi, kodėl mažėja Lietuvos žmonių įsitraukimas į valstybės reikalus. Čia matau daug darbų, kuriuos galima padaryti.

Pirmiausius darbus pradėčiau nuo edukacijos – ką gyventojai privalo žinoti apie valstybę ir kaip jai įsipareigoja. Politinis ir pilietinis įsitraukimas Lietuvoje reikalauja papildomo dėmesio.

Linas KONTRIMAS, istorikas, žurnalistas. M. Ambrazo nuotr.

Aš turiu užsidegimo ir aiškią viziją, ką reikėtų šiose srityse nuveikti.

Kokių savybių dabar labiausiai trūksta Lietuvos politikams?

Vidinės kultūros, mokėjimo gerbti kitą žmogų, diskusijų kultūros. Manau, kad Lietuvos politikai per daug tuščiai demonstruojasi viešojoje erdvėje. Jie turėtų mažiau dalyvauti populiarumo vaikymosi veiklose, o daugiau dirbti savo tiesioginį darbą. Politikai turi dirbti protinį darbą ir tik kažką sukūrę – idėją, vertingą darbą – galėtų išeiti į viešumą. Kitaip mes esame įkliuvę į spąstus – viešojoje erdvėje dominuoja pseudopolitinis turinys, t. y. tuščias triukšmas. Žinoma, demokratinėje šalyje niekas neuždraus politikams daryti šou, tačiau būtina apie tai kalbėti. Rinkėjų pasirinkti atstovai privalo nutilti ir eiti dirbti protinio darbo.

Kokios yra Jūsų asmeninės interesų sritys? Kas Jus gyvenime domina?

Domiuosi komunikacija įvairiais aspektais – tiek tarpasmenine, tiek kultūrine, tiek menine. Nekalbu apie knygų skaitymą, nes huma-

nitarinio išsilavinimo žmogui skaitymas yra tas pats, kaip čempionatams besiruošiantiems sportininkams kasdien sportuoti.

Man labai patinka muzika – tai yra vienas iš humanitarinio išsilavinimo privalomųjų elementų. Kaip kalbame apie apsiskaičiusius žmones, taip turėtume kalbėti ir apie „prisiklausiusius“ žmones.

Man patinka žmonės, kurie sugeba keistis be destrukcijos sau ir kitiems. Reikia didelės išminties, nes tai yra sudėtingas procesas – kaitos metu sugebėti į gyvenimą atnešti kuo mažiau griovimo. Tai atneša daug prasmingų pokyčių į mūsų visų gyvenimą.

Kur Jūsų idėjų ir užsidegimo keistis šaknys?

Esu gimęs Žemaitijos širdyje – Telšiuose. Žemaitiškas tvirtumas ir gebėjimas apginti savo garbę bei įsitikinimus yra mano idėjų šaltinis. Man patinka filosofija, patinka tūkstantmetė jogų išmintis. Iš to pomėgio irgi randasi daug minčių, idėjų.

Kalbėjosi Martynas Jonauskas

Laima Mogenienė: „Jei būsime artimesni vienas kitam, sukursime stebuklą“ Daug metų atstovavusi smulkiajam ir vidutiniam verslui, tarptautinę patirtį Vakarų Europoje bei JAV sukaupusi ir į politiką pasukusi tremtinių dukra, buvusi Seimo narė ir kovotoja už socialinį teisingumą Laima Mogenienė nesigaili pasirinkusi politikės kelią. Dėl savo įsitikinimų galinti „plaukti ir prieš srovę“, laiminga trijų vaikų mama, o dabar – ir trijų anūkų močiutė, nori savo politinę karjerą tęsti Europos Parlamente.

Kas Jus atvedė į politiką?

Tapti Seimo nare nebuvo mano planas, tačiau stebėdama politinę realybę, supratau, kad tai – galimybė aktyviai veikti didesniu mastu ir prisidėti prie Lietuvos ateities kūrimo.

Stebėjau visas politines partijas, siekdama su-

prasti, kurioje rasčiau daugiausia bendraminčių ir bendražygių. 2004-aisiais tapau Seimo nare, kartu su tuomet dar Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, išlaikiusia istorinį partijos pavadinimą, pagarbą ištakoms ir tradicijoms.

Man artimas jos siekis išsaugoti esmines ver-

Laima MOGENIENĖ, Seimo vicepirmininkės patarėja. Asmeninio albumo nuotr.

tybes: žmogaus darną su visuomene, žeme ir gamta, ekologišką aplinką, paprastumą, nuosaikumą ir pakantumą, atjautą ir meilę žmogui.

Niekada nesiblaškiau, ieškodama „geresnių“, t. y. naudingesnių partijų – stengiuosi savo

idėjomis bei darbu prisidėti, kad ši partija stiprėtų ir būtų verta vis didesnio Lietuvos žmonių pasitikėjimo. Šiuose rinkimuose taip pat matau, kad kitose partijose savo siekiams – kurti teisingesnę mokesčių sistemą, apginti

Tęsinys 16 psl.

16

BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR. 2

Laima Mogenienė: „Jei būsime artimesni vienas kitam, sukursime stebuklą“ Atkelta iš 15 psl. socialinį solidarumą, teisingumą, pagarbą vyresnio amžiaus žmogui – nerasčiau tiek bendraminčių ir bendražygių, kiek LVŽS. Esate Seimo Pirmininko pirmosios pavaduotojos Rimos Baškienės patarėja, šiuo metu pati dalyvaujate rinkimuose į Europos Parlamentą. Kokių darbų imtumėtės ten patekusi?

Europoje bręsta plataus masto reformos, kuriose privalome dalyvauti ir mes, kad Lietuvai svarbūs sprendimai nebūtų priimti be mūsų. Ilgą laiką daugiausiai besirūpinusi ekonominiu bendradarbiavimu, Europos Sąjunga šiuo metu yra pasiruošusi imtis didesnės socialinės atsakomybės savo piliečiams, o sunkią administracinę ir mokesčių naštą siekiama bent iš dalies nukelti nuo smulkiojo verslo pečių. Tai neeilinė galimybė spręsti Lietuvą žalojančią socialinės atskirties ir skurdo problemą visos Europos mastu.

Svarbiausiu savo tikslu laikyčiau teisingų mokesčių (angl. tax justice) reformą ES. Stambiosios įmonės pelno mokesčius turi mokėti ten, kur realiai veikia, o ne ten, kur priregistruoja butaforines pašto dėžutes. Dėl tokių gudrių mokesčių vengimo schemų į mūsų biudžetą nesurinkti pinigai – tai nenutiesti

nauji keliai, nepastatyti darželiai, neatnaujinta aparatūra ligoninėms, nepakeltos algos mūsų vaikų mokytojams, auklėtojams, gydytojams, nepakankamos socialinės išmokos ir pensijos. Pavykus susigrąžinti bent dalį svetur sumokėtos sumos, galėtume išspręsti daugelį socialinių problemų Lietuvoje ir Europos Sąjungoje.

Ką laikytumėte svarbiausia savo gyvenimo mokykla?

Tai bendradarbiavimas su žmonėmis dėl bendro tikslo. Labiausiai į atmintį įstrigo pirmieji Lietuvos nepriklausomybės metai ir verslumo Lietuvoje pradžia. Tuomet, su bendraminčiais įkūrus Kauno smulkiųjų verslininkų asociaciją, tapau verslumo Lietuvoje mokine ir mokytoja. Daugelis prisimena tuos sunkius „laukinio kapitalizmo“ Lietuvoje laikus. Mes, smulkieji verslininkai, dar tik patys mokėmės užsidirbti duonos kąsnį, o jau teko susidurti ir su nusikaltėlių gaujomis, ir su valstybės organizuojamomis „žiauriomis akcijomis“. Nebuvo nei įstatymų, kurie mus saugotų, nei organizacijų, kurios bent kuo nors padėtų. Tuomet teko patiems spręsti problemas, kurios šiandienos verslininkams, ačiū Dievui, jau būtų sunkiai suvokiamos.

Ir, be abejo, man, kaip ir daugeliui žmonių, didžiausia dovana ir mokykla – vaikai, bendravimas ir augimas drauge su jais. Joks universitetas, jokie kursai negali suorganizuoti tokių pamokų, kokias gyvenimo tėkmėje surengia tavo šeima. Šioje „mokykloje“ niekada nekyla noras pabėgti iš pamokos, taip pat niekada nežinai, kas įvyks rytoj, todėl kiekvieną situaciją priimi besąlygiškai ir nereikalaudamas diplomo (juokiasi).

Kokią Lietuvą norėtumėte matyti?

Orią ir pasiturinčią, kurioje visi suprastume, kad iš kartos į kartą perduodamas skurdas – nėra tų žmonių pasirinkimas. Noriu matyti Lietuvą, kurios prioritetas – išgyvendinti skurdą ir atskirtį.

Noriu matyti Lietuvą taikoje – viduje ir išo­ rė­je. Tikiu, kad ir toliau sugebėsime iš­sau­go­ti tai­ką ir nie­kam iš išo­rės ne­pa­vyks sus­tab­dy­ti nuo­sek­laus mū­sų lais­vos vals­ty­bės vys­ty­mo­ si. No­riu tai­kos Lie­tu­vo­je, kad nu­ga­lė­tu­me su­ sve­ti­mė­ji­mą, prie­šiš­ku­mą, abe­jin­gu­mą. Mil­ ži­niš­ka so­ci­a­li­nė ats­kir­tis tem­pia mus žemyn ir stumia atgal. Noriu, kad solidarumas ir empatija, užuojauta ir pagalba silpnesniesiems – būtų mūsų pasirinkimas, nes tai yra vienintelis būdas laimingai visuomenei ir klestinčiai valstybei sukurti.

Ar manote, kad darbas Europos Parlamente gali tai spręsti? Žinoma. Europos reikalai jau penkiolika metų nebėra užsienio politika. Europos Parlamente priimti teisės aktai galioja ir Lietuvoje, todėl tiesiogiai nulemia visus mūsų valstybėje vykstančius procesus ir valstybės ateitį. Nuo atstovų Europos Parlamente pasišventimo, aktyvumo ir gebėjimų priklauso, ar Lietuva maksimaliai pasinaudos visomis Europos Sąjungos teikiamomis galimybėmis.

Europos Parlamento nario mandatas suteikia galimybę kelti klausimus, inicijuoti diskusijas, teikti pasiūlymus, telkti kitų šalių parlamentarus bendriems veiksmams. Esu įsitikinusi, kad net vienas tinkamas žmogus gali labai daug.

Lietuva renka tik vienuolika atstovų. Norisi palinkėti Lietuvos žmonėms sėkmingo pasirinkimo, kad šios rinktinės rezultatai labiau primintų ne mūsų futbolą, bet krepšinį (juokiasi).

Jeigu turėtumėte minutę brangiausio eterio ir žinotumėte, kad kiekvienas lietuvis Jus išgirs – ką pasakytumėte?

Graži utopija... bet... Pasikartosiu: Lietuva yra labai turtinga savo ypatingais – gabiais, nuoširdžiais ir darbščiais – žmonėmis, Dievo dovanota nuostabia gamta, stipriomis Tautos istorijos šaknimis. Pakviesčiau visus santarvei, kūrybai, bendradarbiavimui. Jei būsime artimesni ir palankesni vienas kitam, sukursime stebuklą!

Kalbėjosi Vita Beržiūnaitė

Karolina Štelmokaitė: „Iš žurnalistikos – į europinę politiką“

Karolina ŠTELMOKAITĖ, Europos Parlamento Žaliųjų / ELA grupės patarėja.

K. Sabaliauskaitės nuotr.

Interviu su LVŽS kandidate į Europos Parlamento nares Karolina Štelmokaite.

Jūsų gyvenimo kelias išties nestandartinis. Lietuvoje Jus dar turbūt prisimena, kaip televizijos žurnalistę. Tačiau jau daugiau nei dešimtmetį dirbate Europos institucijose Briuselyje. Kas nulėmė tokį gyvenimo posūkį?

Iš tikrųjų, savo žurnalistikos studijas ir darbą prisimenu su dideliu malonumu. Universitete mūsų kursas buvo labai šaunus, kartu mokėsi Edmundas Jakilaitis, Jolanta

Svirnelytė, kiti šiuo metu garsūs žurnalistai.

Turėjome puikių dėstytojų, tokių kaip Anapilin išėjęs Skirmantas Valiulis. Labai anksti, dar studijuodama, pradėjau dirbti – iš pradžių radijuje, po to – televizijoje, laidose „Srovės“ ir „Abipus sienos“, su tokiomis asmenybėmis, kaip Audrė ir Gintaras Kudabos, Virginijus Gaivenis.

O laisvalaikį dažnai leisdavau tarptautinių santykių studentų draugijoje – su jais iki paryčių kalbėdavomės, ginčydavomės, filosofuodavome apie pasaulio reikalus, Lietuvos politiką. Už vieno iš jų vėliau ir ištekėjau.

Buvo tikrai smagūs, pašėlę laikai. Jei reikėtų visus nuotykius aprašyti, išeitų gera knyga.

Ir pati žurnalistika buvo, sakyčiau, kitokia. Jo­ je buvo mažiau šou elementų, daugiau turinio.

Bet Lietuvos įstojimas į ES ir NATO 2004 m. tiesiogiai pakeitė daugelio mūsų gyvenimus.

Su vyru persikėlėme gyventi į Briuselį, kur iš pradžių toliau dirbau žurnalistinį darbą. Tačiau vėliau teko persikvalifikuoti.

Jungtinės Karalystės Kento universiteto Tarptautinių santykių mokykloje Briuselyje su pagyrimu baigiau magistro studijas. Tada sekė keli iš eilės vienas už kitą įdomesni darbai, nuo atstovavimo Lietuvos savivaldai ES institucijose iki darbo ES komisaro, atsakingo už mokesčius, kovą su korupcija, politiniame kabinete. O prieš ketverius metus buvau pakviesta į savo dabartines pareigas – dirbti patarėja energetikai Europos Parlamento Žaliųjų frakcijoje.

Tad žvelgiant iš šalies, mano karjeros kelias išties gali pasirodyti neįprastas – tarsi du gyvenimai viename. Tačiau manau, kad kuo toliau, tuo labiau tokios transformacijos šiuolaikiniame pasaulyje taps norma. Juk gyvenimo tempas vis spartėja, naujos technologijos keičia politiką, ekonomiką, visuomeninius santykius, ir naujoms kartoms gali tekti ne kartą mokytis naujų dalykų, keisti specializaciją.

Bet galbūt tarp darbo tarptautinėse struktūrose ir žurnalistikos įžvelgiate ir panašumų? Žinoma. Juk Lietuvoje aš dirbau tiriamosios žurnalistikos srityje, darėme reportažus visuomenei svarbiomis temomis. Visada laikiausi auksinio žurnalistinės etikos principo – nebūti iš anksto šališka, išgirsti visas puses.

ES savo sprendimus priima irgi panašiu principu – tai labai sudėtingas procesas, kuriame

gali pasireikšti daugybė veikėjų: nuo politinių grupių iki nacionalinių valstybių, verslo asociacijų, mokslininkų, nevyriausybinių organizacijų. Būtina išklausyti visus argumentus, ieškant geriausio sprendimo.

Be to, dirbant tiriamosios žurnalistikos darbą, man reikėjo nuolat bendrauti su labai įvairiais žmonėmis iš visų Lietuvos kampelių.

Tai buvo gera empatijos mokykla, kuri, manau, man praverčia ir mano dabartiniame darbe.

Kaip atrodo eilinė Jūsų darbo diena?

Dėl ko vertinu savo dabartinį darbą, kad čia beveik nėra rutinos, kiekviena diena yra savaip unikali. Kas yra buvęs EP pastate, žino – tai nepakartojamas Babelio bokštas, kur knibžda unikalios asmenybės: nuo orių buvusių prezidentų iki maištingų „hipsterių“. Čia nuolat jautiesi įvykių centre – nuolat svarstomi globalūs reikalai, griaudėja geriausių Europos oratorių tirados, zuja žurnalistai, atvyksta politikos ar kitų sričių žvaigždės. Žinoma, visą šitą šurmulį aš dažniausiai pastebiu tik akies krašteliu, skubėdama į kokias derybas ar į kokį komiteto posėdį. Juk, nepaisant savo triukšmingumo ir egzotiškumo, EP visgi yra ypatingai svarbius teisės aktus priimanti institucija, kurios sprendimai turi tiesioginę ir ilgalaikę įtaką mūsų visų gyvenimui.

Mano darbotvarkė dažniausiai priklauso nuo mano atsakomybėje esančių „failų“ stadijos. „Failais“ vadiname rengiamus ES įstatymus – direktyvas, reglamentus ir kt. Mes, frakcijos patarėjai, dirbame su atitinkamais

BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR. 2

17

Grėsmės Lietuvos regionų atsigavimui ir mūsų galimybės jas įveikti Lietuvai yra iškilusi didelė grėsmė netekti ženklios ES paramos dalies. Tai lemia ir ikišiolinių Vyriausybių darbo klaidos, ir tokios priežastys, kaip maži ir ilgą laiką nekintantys mokytojų ir gydytojų atlyginimai. LVŽS kandidatas į Europos Parlamento narius, ilgametis Kupiškio rajono savivaldybės meras Jonas Jarutis dalinasi strategija, kaip ES lygmeniu galime įveikti šias problemas.

Ne kartą ir ne du iš įvairių tribūnų ir ekranų skambėjo teiginiai, kad nuo 2020 m. Europos Sąjunga nustos teikti paramą Lietuvai. Jei nenustos, tai bent labai sumažins. O kai sumažins, tai pareikalaus prisidėti daug daugiau. Ir apskritai, mes jau esame pakankamai turtingi. Ar tikrai taip yra?

Nėra paslaptis, kad pastarąjį dešimtmetį, trys iš keturių eurų, Lietuvoje investuotų į viešąją infrastruktūrą – nuo atnaujintų ligoninių palatų ir diagnostinės įrangos, renovuotų

vaikų darželių ir daugiabučių, iki sutvarkytų kelių ir jais vis dažniau riedančių naujų autobusų, yra europinės lėšos. 2008–2012 m. krizės metu, net devyni iš dešimties tokių eurų buvo europiniai.

Todėl akivaizdu, kad net kalbos, jog europinė parama gali mažėti, turi kelti visų blaiviai mąstančių piliečių – ne vien politikų – nerimą. Ir, deja, tai daugiau nei vien kalbos.

Europinių lėšų mažėjimo grėsmė turi bent tris priežastis. Tai – „Brexitas“, statistikos ypatybės ir ankstesnių mūsų šalies Vyriausybių klaidos.

Jei Jungtinė Karalystė visgi pasitrauks iš ES, europiniame biudžete atsivers apie 12 mlrd. eurų dydžio „skylė“ – tiek britai daugiau, moka, nei gauna. 12 mlrd. – tai apie dešimtadalį ES biudžeto. Akivaizdu, kad reikia spręsti šį neatitikimą tarp suplanuotų išlaidų ir sumažėjusių pajamų.

Kita priežastis yra mūsų gerovės augimas, tiksliau – gerovės lygio skaičiavimas. ES statistikos agentūra „Eurostat“ valstybių narių gerovę skaičiuoja pagal vadinamąjį perkamosios galios paritetą (PPP). Kitaip tariant, statistikai mato ne kiek skiriasi vidutinio Lietuvos Antano ir Prancūzijos Antuano pajamos, bet kiek prekių ir paslaugų krepšelių

abu šie sąlyginiai ES piliečiai gali įsigyti.

Paaiškinsiu skaičiais – pernai vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje, atskaičius mokesčius, siekė 693 eurus per mėnesį (25 vieta ES), o Prancūzijoje – 2225 eurus (8 vieta). Bet pagal jau minėtą PPP, Lietuvos gerovės lygis siekė 78 % ES vidurkio (19 vieta), o Prancūzijos – 104 % (11 vieta). Ar mes tikrai gyvename tik ketvirtadaliu skurdžiau nei prancūzai ir lenkiame Portugaliją, Lenkiją, Slovakiją, Graikiją, Vengriją?

Tikrai ne – taip Jums atsakys nuo realybės neatitrūkęs pilietis. Ir bus teisus. Tačiau parama sanglaudai skaičiuojama pagal PPP. Regionai, kurių PPP siekia iki 75 % ES vidurkio, gauna daugiausiai. Pasiekus šią ribą, mažėja paramos apimtis ir intensyvumas (ES skiria jau tik 55–65 % paramos), pasiekus 100 % – jis mažėja dar labiau.

Mus neraminančiame 2021–2027 m. ES biudžeto projekte Lietuva įvardinta pažengusiu regionu ir jai buvo pasiūlyta paramą sumažinti nuo beveik 6 mlrd. iki 3,8 mlrd. eurų; paramos gavėjams gali tekti prisidėti daugiau savo lėšų. Pesimistams liktų tik pasiguosti, kad šalims, pasiekusioms 100 %, ES PPP, parama dar labiau mažėja. Visgi, norint iš europinių derybų neišeiti nuleista nosimi, būtina

žinoti, kaip tokia statistika yra gaunama ir kaip ją tinkamai interpretuoti.

Trečioji grėsmė Sanglaudos ateičiai, yra ikišiolinių šalies Vyriausybių susitaikymas su negražia derybine taktika, kai mainais neva į pakankamą Ignalinos AE uždarymo ir Kaliningrado tranzito finansavimą ES spaudė Lietuvą sutikti su mažesnėmis išmokomis žemės ūkiui, mažesne parama Sanglaudai. Taip buvo tiek derantis dėl dabartinio, 2014–2020 m., tiek dėl ankstesnio (2007–2013 m.) ES biudžeto. Tuomet, būdamas meru, su nerimu stebėjau, kaip tuometiniai šalies vadovai nuolankiai tylėjo ES Vadovų Taryboje, o grįžę namo, aiškino, kaip gerai, kad gavom „tiek daug“.

Tęsinys 18 psl.

ekonominių sunkumų, prisiimtų milžiniškų paskolų, gelbėdami savo šeimas ir artimuosius nuo nepritekliaus – turėtų teisę išsaugoti Lietuvos pilietybę. Mūsų tauta – nedidelė, mes negalime taip švaistytis žmonėmis, turime šansą pagaliau sujungti po pasaulį išsibarsčiusią Lietuvą.

europarlamentarais, rengiame tų aktų projektus ar jų pataisas, argumentais kovojame, gindami mūsų – Žaliųjų – pasiūlymus komitetuose ar derybose su Europos Komisija, Taryba ar kitomis EP frakcijomis.

Aš pati dažnai dienos metu išeinu iš EP pastato susitikti su kitų ES institucijų, ekspertinių organizacijų, nevyriausybinių organizacijų atstovais. Taip pat, nors esu EP darbuotoja ir dirbu visai Žaliųjų frakcijai, visada išsamiai išsiaiškinu Lietuvos valstybinę poziciją.

Na ir, žinoma, kas mėnesį visas didžiulis EP pulkas kelioms dienoms traukiame į plenarines sesijas Strasbūre.

Kuo Vakarų politikai skiriasi nuo lietuviškųjų?

Vieno standarto nėra. Tarp lietuviškųjų EP narių yra tokių, apie kuriuos galvodamas džiaugiesi, kad jie – lietuviai. Tačiau yra ir tiesiog gėdą darančiųjų mūsų šaliai. Ir dažnai ne tiek savo veikla, kiek neveiklumu. Tikrai kartais būda labai pikta, kad mūsų išrinktieji žiūri į buvimą EP kaip į savotiškas gerai apmokamas atostogas. O juk čia yra tokios galimybės nuveikti daug svarbių dalykų, ne tik savo šaliai – visai Europai.

Beje, viena priežasčių, kodėl priėmiau LVŽS pasiūlymą kandidatuoti į EP, buvo būtent tas pasipiktinimas kai kuriais visiškai neveikliais, nors labai svarias pavardes nešiojančiais, mūsų europarlamentarais bei noras įrodyti, kad čia galima labai produktyviai dirbti.

O Vakarų politikai man, natūralu, sukelia mažiau jausmų – kreipiu dėmesį tik į tuos, iš kurių galiu pati daug išmokti. Čia ypač išskirčiau vieną garsiausių EP narių – vokietę Rebeką Harms – nepaprastai darbščią, tačiau

Jonas JARUTIS, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos bei Europos reikalų komitetų narys. M. Ambrazo nuotr.

Karolina ŠTELMOKAITĖ su šeima. A. Barzdžiaus nuotr.

labai žmogišką asmenybę, didelę Lietuvos ir Ukrainos draugę, su kuria padarėme daug svarbių darbų.

Taip pat išskirčiau du buvusius europarlamentarus, kurie dabar savo šalyse tapo ministrais – švedą Peterį Eriksoną (už charizmą, lyderio savybes ir sveiką protą) ir liuksemburgietį Klodą Turmesą (už neįtikėtiną kompetenciją energetikos srityje ir parodymą, kad vienas europarlamentaras pagal įtaką savo srityje gali praktiškai prilygti Europos komisarui).

Ar gresia Lietuvai pavojus prarasti identitetą, išnykti ES katile, kaip gąsdina kai kurie kritikai?

ES labai daug investuoja į kultūrinės įvairovės palaikymą, net jei tai ir brangiai kainuoja – juk visi dokumentai verčiami į 23 kalbas. Žinoma, kiek toli ir kaip sparčiai turi eiti Europos integracija, yra svarbus klausimas, ir tarp valstybių narių yra skirtingų nuomonių – pvz.,

skandinavai ar Centrinė Europa nenori Jungtinių Europos Valstijų, jau nekalbant apie britus.

Bet, manau, Europa suras kompromisinį variantą. Juk didelio pasirinkimo neturime – stebint pasaulines tendencijas, kai galios, prekybos, gamybos ir technologijų centras persikelia į Ramiojo vandenyno ir Azijos regioną, Europa privalo veikti išvien, jei nenorime likti nereikšmingu užkampiu.

Be rinkimų gegužės mėn., vyks ir keli referendumai, tarp jų – ir referendumas dėl pilietybės išsaugojimo. Ar Jums svarbus dvigubos pilietybės klausimas?

Aš labai karštai agituoju už dvigubos pilietybės įteisinimą, tiksliau, lietuviškos pilietybės išsaugojimą. Ne dėl to, kad dirbu Briuselyje – aš nesu emigrantė, nes dirbu institucijoje, kurios visateisė narė yra Lietuva, tad jaučiuosi gal labiau kaip diplomatė. Tačiau labai norėčiau, kad lietuviai, išvažiavę iš Lietuvos pastaruosius dešimtmečius – dažniausiai dėl

Ar pasirinktas politikės kelias paveikė Jūsų laiką, praleidžiamą su šeima?

Iš tiesų, šiek tiek paveikė, nes dabar, dėl įsipareigojimų Kėdainiams, privalau daug dažniau būti Kėdainiuose, Lietuvoje, tad daug keliauju maršrutu Kėdainiai–Briuselis.

Tačiau mane labai palaiko šeima, mano vyras Andrius, kuris gerbia mano pasirinkimą ir man visakeriopai padeda.

Na ir pabaigai – visgi, kodėl žmonės turėtų balsuoti už Jus EP rinkimuose?

Todėl, kad turiu itin daug europinės politikos patirties, galėčiau nuo pirmos dienos puikiai atstovauti Lietuvai, nes Briuselio „koridorius“ išmanau tikrai gerai, turiu daug energijos ir noro padėti savo šaliai. Savo dabartiniame darbe, kaip EP politinė patarėja, taip pat įrodžiau, kad galiu gerai dirbti Lietuvai. Vienas paskutiniųjų darbų: kartu su europarlamentarais Rebeka Harms ir Broniumi Rope buvome komanda, kuri įtikino Europos Parlamentą padidinti finansavimą Ignalinos atominės uždarymui daugiau nei 200 milijonų eurų. Europos Parlamentas mūsų parengto pranešimo pagrindu taip pat pareikalavo ženkliai pagerinti ir kitas Ignalinos programos finansavimo sąlygas, kas gali ateityje sąlygoti mažesnę naštą Lietuvos gyventojams dar ilgus dešimtmečius.

Kalbėjosi Vita Beržiūnaitė

18

BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR. 2

Grėsmės Lietuvos regionų atsigavimui ir mūsų galimybės jas įveikti Atkelta iš 17 psl.

Paklausite, ką galime padaryti?

Atsakymas paprastas – suvokime, kad ES yra derybų laukas, išmokime „žaidimo taisykles“ ir jas išnaudokime, o ne laukime malonių „iš aukštybių“. Na ir pasidarykime „namų darbus“.

Pradėti turime nuo suvokimo, kad „Eurostat“ skaičiuoja ne gerovę, o PPP – krepšelį, į kurį įeina ir rinkoje esančios prekės bei paslaugos, ir viešosios paslaugos. Kadangi mūsų viešasis sektorius yra pigus (t. y. maži mokytojų, gydytojų, ugniagesių atlyginimai), statistiškai gaunama, kad vidutinis lietuvis „gali įsigyti“ daug viešųjų paslaugų. Taip gimsta paradoksas, kai mūsų vidutiniam atlyginimui esant trečdaliu mažesniam nei Estijoje (atitinkamai 693 ir 957 eurai) ar perpus mažesniam nei Kipre (1658 eurai), ES statistika mūsų perkamąją galią vertina beveik vienodai (atitinkamai 78, 79 ir 85 % ES vidurkio).

Kitaip tariant, mažos mokytojų ir gydytojų algos lemia, kad Lietuva Europai atrodo turtingesnė, nei iš tiesų yra, ir, atitinkamai,

nusipelnanti mažesnės paramos. Čia verta priminti, jog tik dabartinė, LVŽS Vyriausybė pradėjo kelti atlyginimus viešajame sektoriuje. Deja, didesni ugniagesių, gydytojų ir mokytojų atlyginimai statistikoje atsispindės ne iš karto. O mūsų šalį į tokią padėtį įstūmę ankstesni finansų strategai neatrodo linkę prisiimti atsakomybės: nekaltomis akimis aiškindami apie savo indėlį į krizės suvaldymą, jie skelbia savo europinės politikos ambicijas, nors akivaizdžiai nesupranta net jos taisyklių. O derėtis dėl naujo ilgamečio biudžeto reikia jau dabar!

Keldama atlyginimus LVŽS Vyriausybė jau sumažino statistikos paradoksų neigiamą poveikį Lietuvai.

Be viso to lieka dar du darbai. Pirmas – EP komitetuose ir darbo grupėse, komitologijos komitetuose, formaliose ir neformaliose derybose keisti Lietuvai nepalankius ES biudžeto elementus ir taisyti statistikos paradoksus. Antras – apginti mūsų interesus ES Taryboje.

Pirmuoju klausimu daug nuveikė B. Ropė –

pirmasis Lietuvos atstovas, realiai pradėjęs dirbti EP Regioninės plėtros komitete. Būtent jo iniciatyva, šių metų kovą Europos Parlamento pozicijose dėl būsimųjų ES fondų pavyko įtvirtinti Lietuvai palankesnes nuostatas. Jas apgynus ir galutiniame derybų etape bendruomenės galės džiaugtis didesniu finansavimu ir sprendimų priėmimo laisve, 47,5 mlrd. eurų padidės parama ekonominei, socialinei ir teritorinei sanglaudai, prie projektų reikės prisidėti mažiau savo lėšų. Šie pasiekimai vaizdžiai rodo, kiek daug gali ir vienas europarlamentaras. Pagalvokime, kiek Lietuva galėjo pasiekti, jei jai būtų atstovavęs ne vienas LVŽS europarlamentaras, o bent jau keli, panašiai dirbę kituose itin svarbiuose – transporto, energetikos, finansų komitetuose?

Tiesa, EP nėra vienintelis sprendimų priėmėjas ES. Daug lemia ir ES Taryba – valstybių narių ministrai, o itin svarbiais klausimais – ir valstybių vadovai. O ten teks atremti argumentus, neva Lietuva ir taip daug gauna Ignalinos AE uždarymui ir Kaliningrado tran-

zitui. Ir neva todėl turėtume susitaikyti su mažesne parama Sanglaudai.

Taryboje teks aiškiai pasakyti, jog IAE ir Kaliningrado tranzitas yra ES įsipareigojimai. Įsipareigojimai, prisiimti stojimo metu. Įsipareigojimai, kuriuos ES privalo vykdyti, nesiedama su biudžeto klausimais. Taip, kaip Lietuva vykdo savo įsipareigojimus ES. Deja, ne viena ikišiolinė Vyriausybė to padaryti nedrįso: nei derybose dėl dabartinio, nei dėl ankstesnio ES biudžeto. Daugeliui aukštas pareigas ėjusių politikų ES tebeatrodo kažkuo, su kuo geriau nesiginčyti, nemėginti net ginti savo interesų.

Mes tai galime pakeisti. ES mes matome kaip derybų lauką. Kaip vietą, kur kuriame bendras taisykles. LVŽS Lietuvą mato lygiaverte šių derybų partnere, o ne išmaldos gavėja. Su tokia nuostata einame į rinkimus ir toks bus mūsų darbo EP leitmotyvas. Tokią užduotį savo darbui EP Regioninės plėtros bei Biudžeto komitetuose keliu ir aš. Šių metų gegužę mūsų šalies piliečiai spręs, kas jiems atstovaus naujajame Europos Parlamente. Pasirinkimas paprastas – tarp tų, kurie ES mato kaip kažką, su kuo negalima ginčytis, ir tarp tų, kurie suvokia, kad ES yra kasdienių derybų laukas, kuriame laimi tie, kas žino „žaidimo taisykles“, nebijo išsakyti savo pozicijos ir apginti savo šalies interesų.

Numeris 7 – Marijampolės atstovas Europos Parlamente – Dainius Gaižauskas Marijampolės krašto žmonės pagaliau turi unikalią galimybę Europos Parlamente turėti savo krašto atstovą. Šiuo metu Seime dirbantį Dainių Gaižauską įvertino Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos tarybos nariai ir jis užėmė vieną aukščiausių reitinguojamų (5 pirmos vietos buvo paskirstytos ne balsavimo būdu) pozicijų sąraše – Nr. 7.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete dirbantis D. Gaižauskas sako, kad numeris 7 jį lydi svarbiausiuose gyvenimo etapuose ir yra jo sėkmės skaičius. Prisimindamas vieną iš įsimintiniausių istorijų – septynių Kalvarijos kriminalistų kovą su aukščiausio lygio korupcija – spėja, kad tokių ,,septynetų“ jo gyvenime dar bus ne vienas.

7 – ne tik numeris, bet ir numatytų darbų simbolis Anot D. Gaižausko, šiuo metu Europa gyvena lūžio momentą, kai Didžiosios Britanijos pasirinktas atsitraukimo kelias daugeliui tampa gera pamoka, jog visur kaimynų žolė žalesnė. Taip, Europos Sąjunga turi trūkumų ir juos būtina taisyti, tačiau šiandien lietuviams geriau, ir tai akivaizdu kaip niekad – Europa yra gerovės ir taikaus gyvenimo garantas, kuris nėra jau toks savaime suprantamas, ypač šiais permainų laikais.

Tad kuo Europa yra svarbi Marijampolei ir kokias idėjas D. Gaižauskas – krašto atstovas Europos Parlamente – gins? Kaip atstovaus rinkėjams?

Pirma, Europa turi būti lygių piliečių sąjunga. Negali būti dvigubos kokybės produktų – negali būti ir skirtingos „kokybės“ piliečių. ES privalo vienodai ginti tiek lietuvius, tiek vo-

kiečius, tiek lenkus ar ispanus.

Antra, vienodai vertinant piliečius, neišvengiamai kyla klausimas ir dėl tolygaus jų ekonominės veiklos, sąjungos gerovės puoselėjimo pripažinimo. Todėl negali Lietuvos žemdirbiai gauti kitokių išmokų, negu, tarkim, Prancūzijos žemės ūkio atstovai. Lygiai kaip ir, pavyzdžiui, lietuviai sienos apsaugos tarnybos pareigūnai turi būti vienodai atlyginami misijose Viduržemio jūros regione.

Trečia, kova prieš korupciją nėra ir negali būti vien tik valstybių narių reikalas. Tarptautinis bendradarbiavimas jau dabar leidžia pasiekti kokybiškai kitą teisėsaugos darbo lygį. Tačiau kol kas teisėsaugos veikla yra pernelyg mažai koordinuojama ES lygiu, o remiamasi tarptautinėmis sutartimis. Kartu šios tarptautinės iniciatyvos turi gerokai dažniau atliepti svarbius vietos bendruomenėms klausimus, pavyzdžiui, ne tik Vilniuje turėtų veikti ir būti organizuojamos kovos prieš korupciją iniciatyvos, bet ir tokie regionai, kaip Marijampolė, turi sulaukti deramo dėmesio.

Ketvirta, ES siekis kurti savo gynybines pajėgas turi būti artimai koordinuojamas su NATO veikla. Mūsų, Pietų Lietuvos regione svarbu sukurti ir užtikrinti veiksmingą Lietuvos–Lenkijos ir visų kitų aljanso valstybių bendradarbiavimą. Čia, Marijampolėje, Alytuje, Tauragėje ir kituose rajonų centruose, turi būti išlaikomi ir stiprinami gynybiniai pajėgumai. Čia, mūsų krašte, turi būti reguliariai vykdomi mokymai, karinės pratybos,

nes juk būtent mūsų kraštui ir tektų didžiausias smūgis, jeigu kaimynai iš Rytų bandytų perkirsti „Suvalkų koridorių“.

Penkta, stiprūs rajonų centrai ir miestai – mūsų regiono ilgalaikės sėkmės pagrindas.

Todėl būtent Europos Sąjungoje reikia ir kalbėti apie tai, kad regionas turėtų savo ekonominį identitetą, jam būtų galima taikyti regionų plėtros paramos priemones.

Europos lygiu būtina diskutuoti apie naujojo finansinio laikotarpio priemones ir jų pritaikymą ne tik „geriausiems“ ir „blogiausiems“, bet būtent aukso vidurio taisykles realiais pavyzdžiais demonstruojantiems miestams, kaip Marijampolė ar Alytus. Šešta, ES gebėjimas apsaugoti bendras išorės sienas – ypač svarbus veiksnys. Europa turi būti pajėgi apsisaugoti nuo nelegalios migracijos grėsmių tiek iš Pietų, tiek ir iš Rytų.

Mėginimai nustatyti privalomas kvotas šalims narėms privalomai priimti prieglobsčio prašytojus – netoleruotini. Suprasdami ir atjausdami humanitarinių ir gamtinių nelaimių aukas, manome, jog pabėgėliams valstybės narės prieglobstį suteikti turi atsižvelgdamos į savo galimybes.

Septinta, europarlamentarai privalo skirti išskirtinį dėmesį ne tik Lietuvai, bet ir savo rinkėjams. Anot D. Gaižausko, dirbdamas Europos Parlamente, jis išskirtinį dėmesį skirtų rinkėjų atstovavimui ir nedelsdamas įkurtų profesionaliausią ir efektyviausią Europos Parlamento nario biurą Lietuvoje, kuris veiktų Marijampolės mieste, teiktų visokeriopą

Dainius GAIŽAUSKAS, Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininkas, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys.

Asmeninio albumo nuotr.

pagalbą žmonėms, konsultuotų pildant įvairias ES paraiškas ir siekiant pritraukti kuo daugiau investicijų į Sūduvos kraštą.

Tik su stipria komanda. Ne bet kur, o čia, Marijampolėje!

Tokią praktiką D. Gaižauskas jau sėkmingai įgyvendino, kartu su kolega Kęstučiu Mažeika įsteigdamas Seimo narių biurą Marijampolėje. Šiame biure gyventojams teikiamos nemokamos teisinės konsultacijos, nagrinėjami piliečių skundai, įkurti verslo, švietimo, kultūros ir jaunimo klausimų skyriai, teikiama kita profesionali pagalba. Skaičiuojama, kad biure nuo 2017 m. vasario mėnesio jau apsilankė daugiau nei 2 000 asmenų – ir ne tik iš Sūduvos krašto.

Palaikymas – iš viso krašto Būdamas Premjero Sauliaus Skvernelio patikėtiniu, D. Gaižauskas yra visos plačios LVŽS komandos narys, tačiau ne ką mažiau svarbu,

Tęsinys 21 psl.

BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR. 2

19

Tomas Tomilinas: „Europai reikia socialinio teisingumo idėjų, o Lietuvai – savų žmonių Briuselyje“ Papasakosiu Jums apie du nuostabius žmones, vertus Jūsų pasitikėjimo artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose, ir dvi naujas idėjas, kurios gali padėti kurti socialiai teisingesnę Europą, kur liausis „Brexitai“, o mažos šalys taps lygiavertėmis Sąjungos narėmis.

Pirmiausia – apie žmones. Bronis Ropė – tai žmogus, sulaužęs stereotipus apie Europos Parlamentą (EP). Jis įrodė, kad galima dirbti Briuselyje ir nepradingti, išlaikyti ryšį su rinkėjais, likti šalia žmonių. Kaip buvęs B. Ropės biuro vadovas, žinau, kiek daug gali padaryti vienas geras Lietuvos atstovas.

Būtent Bronio dėka, Lietuva išsaugojo milijardus eurų ES paramos. Jis – vienintelis lietuvis, dirbantis EP žemės ūkio bei regioninės politikos srityse. Šios sritys sudaro didžiausią ES paramos Lietuvai „pyrago dalį“ (apie 75 %).

Be to, Bronio ir EP Žaliųjų frakcijos derybinių gebėjimų dėka, Ignalinos AE uždarymui bus skirta tiek pinigų, kiek reikia (nors norėta tą finansavimą „nurėžti“). Bronis yra ne tik puikus Lietuvos atstovas, bet ir svarbiausias LVŽS programos autorius.

Prašau Jūsų pagalbos, kad Europos Parlamento nare, šalia Bronio, taptų ir iškili LVŽS atstovė, ankstesnės kadencijos Seimo narė – mažojo, žmogiško, neišnaudotojiško Lietuvos verslo lyderė Laima Mogenienė. Laimos idėjos, įstatymo projektai, požiūris į žmogaus gynimą, solidarumą man yra didelis minčių ir įkvėpimo šaltinis. Dirbau jos padėjėju Seime, kai ji 2007 m. rengė esminį Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymą. Daug jos idėjų įgyvendino dabartinė Seimo dauguma, pavyzdžiui, „Vaiko pinigų“ mokėjimas, nepriklausomai nuo šeimos pajamų, siekiant padėti nepasiturinčioms šeimoms.

Kartu su ekonomikos ir inovacijų ministru Virginijumi Sinkevičiumi šiuo metu kuriame L. Mogenienės siūlytą ir JAV praktika paremtą smulkiojo verslo ombudsmeno (tarėjo) įstaigą. Smulkusis verslininkas pagaliau turės pagalbininką ir užtarėją valdžios koridoriuose, galės pasiskųsti neteisingu valdišku sprendimu prieš jo verslą. Ši įstaiga turės užtikrinti, kad biurokratai neskriaustų mažojo verslo.

Kodėl reikia sutrumpinti darbo dieną iki 7 val. ir įvesti viešųjų pirkimų kvotas mažajam verslui?

Lietuvoje dvi didžiausios žmonių grupės yra samdomi darbuotojai ir smulkieji verslininkai. Jie sudaro daugumą darbingo amžiaus žmonių, bet jų galia nuolat silpsta. Vis daugiau turto ir pajamų valdo kita, mažesnė, bet labai galinga grupė – stambaus verslo savininkai.

Globalizacijos sąlygomis abi silpnųjų grupės patiria didžiulį spaudimą. Samdomi darbuotojai spaudžiami dirbti daugiau, našiau, ilgiau. Darbas susimaišo su asmeniniu gyvenimu. Darbdavys reikalauja lojalumo, budėjimo namuose, atsakinėjimo į el. laiškus, skambučius vos ne visą parą. Samdomas darbuotojas verčiamas tapti verslininku – teikti

paslaugas ir vadovautis principu, kad „klientas (suprask – darbdavys) visada teisus“. Šalia tradicinių darbo santykių atsiranda įvairiausių tarpinių, nesaugių įdarbinimo formų: darbas per agentūras, terminuotos sutartys, verslo liudijimai ir kitoks tariamas „lankstumas“.

Pažiūrėkime į tolimųjų reisų vairuotojų padėtį. Jie gauna algas dienpinigiais, neturi jokių Darbo kodekso garantijų, normalių pensijų. O kai kurie savininkai kraunasi turtus ir naujina savo sunkvežimių parką. Žinoma, ne visi. Yra ir gerų pavyzdžių.

Ne mažesnis spaudimas šiuolaikinėje visuomenėje yra ir smulkiajam verslininkui.

Smulkusis verslas žlunga, net nepradėjęs klestėti, jei netampa stambiu eksportuojančiu verslu. Teikiame prekes ir paslaugas „globaliam kaimui“, t. y. visos planetos vartotojui.

Beveik neįmanoma būti sėkmingu verslininku vien Ukmergėje ar Kuršėnuose. Nebėra ryšio su savo aplinkos klientais. Konkuruoji su visu pasauliu. Nereikia net svajoti apie šeimos restoraną, parduotuvę, turi iš karto kurti restoranų tinklą arba žlugsi. Net kirpyklos vienodėja.

Smulkiajam verslui – kuriančiam daugiausia darbo vietų, turinčiam sudaryti vidurinės klasės ir visos šalies ekonomikos „stuburą“ – problemų prikraunama daugiau nei stambiam. Smulkusis verslas turi mokėti visus mokesčius ir išlaikyti savo valstybę, mokyklas, ligonines, o stambus turi galimybę paskirstyti pelną per keletą valstybių, kad mokesčių išvengtų ar juos susimažintų. Stambieji Lietuvoje laimi visus viešuosius pirkimus, pasiima beveik visą ES paramą, nes gali sau leisti konsultantų, patarėjų, lobistų paslaugas.

Konkuruoti su stambiu verslu tokiomis sąlygomis neįmanoma. Bandymai konkuruoti, vytis, vis daugiau ir sunkiau dirbti, varo į neviltį ir išsunkia visas jėgas – tiek iš mažojo lietuviško verslininko, tiek iš nusiplukusio samdomo darbuotojo.

Europa turi nutraukti šias „lenktynes į niekur“, kitaip Lietuva išsikvėps. Ne visi smulkieji verslininkai nori plėstis ir užimti rinką. Ne visi darbuotojai pajėgia „arti“ vis daugiau ir daugiau. Jei kalbame apie augančią šalies gerovę, žmonėms turi būti palikta laiko sau, šeimai, draugams, sveikatai, prasmingam laisvalaikiui, visuomeninei veiklai.

Samdomam darbuotojui turime pasiūlyti trumpesnę – 7 valandų darbo dieną. ES teisė leidžia reguliuoti darbo rinką Briuselio sprendimais.

Juk dar prieš Antrąjį pasaulinį karą nebuvo savaitgalio sąvokos. Visi žmonės dirbo šeštadieniais. Tačiau iki XX amžiaus pabaigos samdomų darbuotojų gyvenimo sąlygos vis gerėjo, darbo laikas trumpėjo. Deja, šios tendencijos nebeliko.

Europa turi parodyti tikrą rūpestį samdomu žmogumi, patiriančiu stresą ir spaudimą. Žmonės galės elementariai geriau išsimiegoti. Trumpesnė darbo diena – didesnis darbo rankų poreikis, postūmis smulkiajam

Iš dešinės: Tomas TOMILINAS, B. Ropė ir L. Mogenienė. Asmeninio albumo nuotr.

verslui dirbti tada, kai stambiojo darbuotojai ilsisi. Stebėkime, kokias sąlygas turi „Google“ ar „Facebook“ darbuotojai ir kaip dirba prekybos tinklai Vokietijoje. Trumpesnis darbo laikas padės ir tiems, kurie dirba nesaugiomis sąlygomis, su terminuotomis sutartimis, sumine laiko apskaita ir t. t.

Kabant apie smulkųjį verslą, reikia dviejų sprendimų ES mastu. Pirma, turi būti įvestos kvotos vietiniam verslui viešuosiuose pirkimuose. Jei mokykla perka baldus, savaime suprantama, kad smulkusis vietos gamintojas turėtų gauti šansą laimėti tokį konkursą. Tam reikia keisti ES direktyvą dėl viešųjų pirkimų.

Kitas svarbus Europos uždavinys – mokestinis teisingumas. Smulkusis verslas moka visus mokesčius, o globalaus verslo „rykliai“ per „mokesčių rojų“ landas, agresyvų mokesčių „optimizavimą“ nesumoka savo indėlio į mūsų visų gerovę. Buvusio Europos Vadovų Tarybos pirmininko Hermano van Rompuy vertinimu, ES šalys dėl to praranda daugiau pajamų nei 14 skurdžiausių ES šalių BVP kartu sudėjus (!). Šią padėtį keisti siūlantys ES sprendimų projektai dūla Briuselio stalčiuose, nes nėra politinės Europos vadovų valios. Ir ta konkurencija tarp šalių – kas daugiau paaukos savo piliečių gerovės, kad pritrauktų investuotojus – tempia socialinius gyvenimo standartus žemyn.

Kodėl pats kandidatuoju į Europos Parlamentą?

Jums turbūt kilo klausimas, kodėl aš pats dalyvauju Europos Parlamento rinkimuose.

Juk esu savo vietoje. Kaip Seimo narys, šiuo metu atkakliai siekiu socialinio teisingumo.

Kai kurios mano svajonės, surašytos LVŽS 2016 m. rinkimų programoje, jau tapo įstatymais. Pavyzdžiui, jaunoms šeimoms atsirado būsto regionuose programa.

Vyriausybės darbai socialinėje srityje iš tiesų rimti. Nuo šių metų pradžios įsigaliojo pensijų kaupimo pertvarka, kai pensininkai nebemoka už jaunimo pensijų kaupimą privačiuose fonduose. Jaunimui padeda kaupti valstybės biudžetas ir sumažintas mokestinis tarifas, o „Sodroje“ formuojamas didelis rezervas tam, kad kasmet būtų galima didin-

ti pensijas tiek, kiek didėja dirbančiųjų algos.

Pagaliau išspręstas konfliktas tarp kartų ir apsaugoti labiausiai pažeidžiamų žmonių – pensininkų – interesai. Nuo sausio iki 50 Eur (daugiavaikėms šeimoms – iki 70 Eur) padidėjo vadinamieji „Vaiko pinigai“.

Bet didesnių ambicijų socialinėje srityje Lietuva negali kelti. Ji dalyvauja konkurencinėje kovoje dėl investicijų, verslumo reitingų, o pati kenčia nuo nelygybės ir demografinių iššūkių. Europos Komisija teisingai pastebi, kad tik nuosekli mokestinės bazės, socialinės politikos plėtra, t. y. BVP perskirstymo didinimas, gali keisti situaciją iš esmės.

Bet kodėl mes negalime dabar pat priversti visų maximų ir ikėjų daugiau prisidėti prie oresnio gyvenimo Lietuvoje, ne tik per viešinimo akcijas, bet ir realiais pinigais į šalies biudžetą, iš kurio mes pagaliau galėtume padidinti algas pedagogams, gydytojams, socialiniams darbuotojams?

Todėl, kad tik pabandyk tą stambųjį kapitalą pajudinti – iškart grasins persiregistruoti į kitas šalis ir mokesčių Lietuvai išvis nebemokėti.

Kvailiausia, kad Lietuvoje vis dar tikima, kad laimėsime konkurencinę kovą pigesniais darbuotojais ir mažais mokesčiais. Mūsų viešasis sektorius varomas į skurdą būtent todėl – nes stambus verslas pinigus „daro“ čia, o paskui pelną išsiveža į kokį nors Liuksemburgą, kur mokesčius pasiūlo dar mažesnius.

Tai lenktynės į niekur.

Todėl turime kalbėti drąsiai ir užtikrintai – bendri Europos standartai mokesčių, socialinės politikos srityje turi galioti visoms šalims.

Jie turi tapti naujomis ES sutartimis, ES įstatymais. Didžiosios kompanijos, bankai turi mokėti pelno mokesčius ten, kur dirba. Šalys neturi konkuruoti dėl mažų pelno mokesčių, dėl darbo jėgos apmokestinimo.

Taigi – į Europos Parlamentą kandidatuoju, visų pirma, vedamas tikslo iškelti socialinio teisingumo Lietuvai ir Europai vėliavą. Tikėdami solidarumo ir bendradarbiavimo idealais, kartu su Jumis galime pasiekti, kad savi ir idėjiškai motyvuoti žmonės taptų Europos Parlamento nariais.

20

BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR. 2

Sveikata – žmogaus, bet rūpestis – visos visuomenės Asta Kubilienė, kandidatė į Europos Parlamentą Kiekvienas žinome, jog ne visą, bet tikrai didesnę dalį mūsų sveikatos sukuriame mes patys – judėdami, saikingai maitindamiesi, skirdami laiko ne tik darbui, bet ir poilsiui, laisvalaikiui. Ir priešingai – gyvenimą leisdami pasyviai, neatsakingai rinkdamiesi maistą bei gėrimus, gyvendami nuolatinėje streso būsenoje, mes ne tik jaučiamės prastai, bet ir kuriame prielaidas ilgalaikiams ir retai begrįžtantiems pokyčiams.

Tačiau eilinio piliečio įpročiai sunkiai atsiejami nuo visos visuomenės požiūrio, tradicijų, taisyklių, kurių sutariama laikytis. Todėl sveika darbo aplinka, deramas dėmesys maisto kokybei, fizinio aktyvumo skatinimas (ir sąlygos jam) yra svarbios visuomenės sveikatos sąlygos. Būtent joms įstatymų leidėjai gali ir turi skirti tiek dėmesio, kad būtų sukurta tokia paskatų sistema, kuri tiesiog neleistų gyventi nesveikai, žalojančiai.

O kiek galių tam turi Europos Parlamentas?

Ne tiek ir mažai – LVŽS, kartu su savo europiniais partneriais, yra numačiusi aiškias veiklos kryptis, kuriose būtina siekti pokyčių.

Vienodi sveikatos ir maisto standartai – visoje Europoje Negali būti skirtingos kokybės maisto produktų, kaip negali būti ir „skirtingos sveikatos“ europiečių. Visuomeniniai ir kultūriniai valstybių narių skirtumai negali virsti priežastimi, kodėl vienur sveikatos apsauga yra geresnė, o kitur – prastesnė. Todėl būtina nuosekliai kalbėti apie Europos sveikatos apsaugos sistemos kokybę, ieškoti tokių sprendimų, kurie leistų maksimaliai efektyviai panaudoti sveikatai skiriamus išteklius, būtų

keičiamasi gerąja patirtimi, o netolygumus mažintų specialios ES programos.

Analogiškai – tai ir aiški kryptis maisto kokybės reikalavimams. Negali būti taikomi skirtingi saugos ir maisto kokybės kontrolės standartai, todėl būtina stiprinti Europos maisto saugos tarnybos ir atitinkamų vietos tarnybų (Lietuvoje – veterinarijos bei maisto produktų inspekcijos) veiklą, skatinti vis plačiau naudoti vietoje auginamus produktus, jiems skirtas trumpąsias maisto tiekimo grandines.

Ypač svarbu, kad sveikatos apsaugos klausimai Europoje būtų pradėti spręsti bent jau kelių šalių, regionų lygiu. Tai aktualu, siekiant pokyčių alkoholio vartojimo srityje, mažinant tabako ar kitų priklausomybių paplitimo iššūkius. Vertinant finansines išlaidas, svarstytinas ir vaistų, medicinos įrangos pirkimas regioniniu principu, kai kelios šalys pirktų bendrai ir gautų esmines nuolaidas.

Europos lygiu būtina kurti sistemą, kuri sudarytų sąlygas specialių ligoninių tinklui, kuriame būtų specializuojamasi gydant retas ligas. Tam trūksta ne tik reguliavimo, bet ir aiškaus sutarimo, nes įvairių šalių piliečiai kasdien susiduria su iššūkiais rasti geriausius specifinių sveikatos problemų specialistus.

Gyvenamosios erdvės kokybė Klimato kaita nepalieka nuošalyje ir Lietuvos. Nors daug metų save guodėme, jog tai mums negresia, tačiau naujausi mokslininkų duomenys – negailestingi, būtent Baltijos šalys patiria didžiausius klimato pokyčius. Ir jei kol kas tai fiksuojame iš dažnesnių sausrų, tačiau jau artimiausiu metu fiksuosime naujas, mums neįprastas ligas, nykstančias senas faunos ir floros rūšis, o kartu teks susipažinti su anksčiau tik pietuose matytais

vabzdžiais, jų pernešamomis ligomis. Todėl būtina toliau remti Paryžiaus klimato kaitos susitarimo įgyvendinimą. Europa gali rodyti pavyzdį ir telkti pastangas stabdyti klimato kaitą, ruoštis neišvengiamiems pokyčiams.

Atsakingas požiūris į aplinką – tai ir nuosekli, griežtai neigiama nuostata dėl genetiškai modifikuotų organizmų (GMO). Genetiškai modifikuotos augalų sėklos neturi patekti į ES dirvožemius, o GMO turintys maisto produktai turi būti aiškiai paženklinti, vartotojai turi būti informuoti apie su GMO susijusias rizikas – tai turi būti tiek ES, tiek ir kiekvienos valstybės narės rūpestis.

Būtina paminėti ir bendrijos politiką dėl augalų, turinčių narkotinių medžiagų. Įvairūs populiarėjantys produktai iš kanapių, aguonų ir kt. specifinių augalų kelia klausimą, ar ES sugebės laiku užkardyti įvairias priklausomybes formuojančių medžiagų plitimą.

Kitas su tvaria aplinka susijęs klausimas – tai požiūris į gyvūnus ir jų bendrą gyvenimą su žmonėmis. Jau laikas sutarti, jog gyvūnų išnaudojimas cirkuose, laikymas narvuose zoologijos soduose ir kitoks panašus elgesys – atgyvena, to nebegalime toleruoti.

Lygiai kaip ir visa kailių mados pramonė, kurioje gyvūnai yra tapę įrankiais ir tik liudija žmonių tuštybę.

Sąmoningi ir informuoti piliečiai ES patirtis, ugdant piliečių sąmoningumą, turi būti panaudojama ir šviečiant visus valstybių narių piliečius sveikatinimo klausimais.

Mokymosi visą gyvenimą dalis privalo būti skirta ir atsakingam požiūriui į sveikatą – rūpinimusi ja ne tiek formaliai, kiek nuolatos atnaujinant žinias, dalinantis naujausių mokslo tyrimų informacija ir sklaidant visuomenėje vis dar gajus mitus apie įvairius su sveikata

Asta KUBILIENĖ, Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė.

Asmeninio albumo nuotr.

susijusius klausimus.

Gyventojų švietimas sveikatos klausimais turi būti tiesiogiai siejamas ir su įvairių socialiai jautrių gyventojų integravimo į visuomenę iššūkiais. Palanki aplinka, sąlygos oriam ir visaverčiam gyvenimui negali būti kuriamos tik daliai visuomenės, todėl būtina į sveikatą ir aplinką žiūrėti plačiai, užtikrinant lygias galimybes ir įvairias negalias turinčioms visuomenės grupėms – tiek dalyvaujant visuomenės gyvenime, tiek ir aktyviai naikinant socialinės nelygybės sukurtas pasekmes bei socialinių barjerų apribojimus. Tai turi tapti nuolatiniu tobulėjimo procesu, kurio metu būtų siekiama integruotos visuomenės tikslo. Šį pagarbų požiūrį į piliečius, jų nuolatinį ugdymą puikiai atskleidžia Seime susibūrusi Roberto Šumano politinės minties grupė – po vieno iš ES įkūrėjų vardu apsijungę bendraminčiai tikime, jog Europos piliečiai yra visos bendrijos pagrindas, kuris gali būti gyvas tik visiems kartu bendrai dirbant ir kuriant saugią bei tvarią, krikščioniškomis vertybėmis paremtą Europos šalių ateitį.

Robertas Šarknickas: „Ar Europa imsis kovos su klimato kaita lyderio vaidmens? O Lietuva?“

Robertas ŠARKNICKAS, Seimo narys.

M. Ambrazo nuotr.

Britų neseniai atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvą, Latviją ir Suomiją klimato pokyčiai paveikė smarkiausiai iš visų Europos šalių. Tyrimų rezultatai nieko nebestebina – tereikia prisiminti nuo milžiniško kritulių kiekio skęstančius laukus ar miestų ir miestelių gatves.

Dar ženkliau klimato pokyčiai matomi Lietu-

vos pajūryje, kur, kylant vandens lygiui, vis dažniau jūra pasiglemžia paplūdimio smėlį ir plauna kopas, taip grasindama užlieti dalį miestų.

Mokslininkai teigia, kad Planetos atmosferos temperatūra, lyginant su 1850–1990 metais, jau pakilo 1 °C ir nesustoja didėjusi.

Ir jei per artimiausius 11 metų nebus imtasi reikiamų priemonių šiam šiltėjimui suvaldyti, žmonijos laukia liūdnos pasekmės.

Mat klimato kaita nėra tik šiltesnis klimatas, priešingai, pasekmės – daug skaudesnės, nei daugelis mano: milžiniški kritulių kiekiai, kurie gali iškristi per kelias valandas ar dienas, sausros, kenkėjų ir ligų antplūdžiai, kai kurių augalų ir gyvūnų rūšių nykimas.

Siekdami keisti padėtį ir išvengti katastrofiškų pasekmių, Europos Parlamento komitetai po svarstymų vasario–kovo mėnesiais pritarė eilei tikslų, kurių ateityje turėtų siekti Europos Sąjungos valstybės narės. Vienas jų: komitetuose buvo pritarta, kad ES iki 2050 m. turėtų sumažinti klimato pokyčius lemiančių šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį iki nu-

lio, lyginant su 1990 m. rodikliais. Tai reikštų, kad iki 2030 m. išmetamųjų dujų kiekis turėtų sumažėti 55 %. Tai ambicingas siekis ir, norint jį pasiekti, pirmiausia žiūrima ten, kur sukuriama tarša didžiausia.

Visų pirma akys krypsta į transporto sektorių, kadangi nemaža dalis išmetamųjų dujų tenka būtent jam, įskaitant ir kelių transportą. Akivaizdu, kad elektrinio transporto užuomazgos jau seniai esti mūsų kasdieniame gyvenime, tačiau esu įsitikinęs, kad šio amžiaus trečiajame dešimtmetyje žengsime į elektrinių automobilių erą. Visgi, benzinu ir dyzeliu varomi automobiliai iš Europos gatvių taip greit nedings. Taigi, kaip per 10 metų pasiekti ambicingą tikslą?

Kol JAV Prezidentas Donaldas Trumpas aktyviai pasisako prieš bet kokius įsipareigojimus mažinti taršą, lyderio vaidmens šioje srityje imasi kitos šalys. Štai, Izraelis nusistatė tikslą – po 2030 m. apskritai uždrausti benzinu ar dyzeliu varomas transporto priemones, įskaitant ir sunkųjį transportą – kuriam pasiekti netolimoje ateityje ketina įrengti per

2000 įkrovimo stotelių.

Tuo tarpu ES, nors ir, rodos, po truputį bunda, tačiau vis dar „miega“ giliu letargo miegu.

Iniciatyvos imasi vos kelios valstybės narės, iš kurių lyderiaujančia būtų galima pripažinti Švediją. Pastaroji, sekdama Izraelio pavyzdžiu, 2030 m. nutrauks prekybą automobiliais su vidaus degimo varikliais. O Airija turėtų tapti pirmąja valstybe, kuri ne tik atsisakys investicijų į iškastinį kurą, bet ir atsiims visas į iškastinio kuro bendroves investuotas lėšas.

Bet tai tik pavieniai pavyzdžiai, kurių vargu, ar užteks Europos Parlamento keliamiems tikslams pasiekti. Todėl, kaip ir minėjau, iniciatyvos privalo imtis ES institucijos.

Vasario mėnesį Europos Parlamentas patvirtino savo poziciją dėl 2021–2027 m. ES regionų plėtros finansavimo taisyklių. Žinoma, dėl jų dar deramasi su ES Taryba, tačiau jau dabar galima pasidžiaugti, kad Europos Parlamentas, kaip vieną iš ES lėšų efektyvaus panaudojimo būdų, siekia numatyti projek-

Tęsinys 21 psl.

BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR. 2

21

Lauras Stacevičius: „Mokslu grįsta Europa – tiesiausias kelias į švaresnę aplinką“ Kasdieną gyvename aplinkoje, kurią būtina prižiūrėti, ja rūpintis. Kaip susitvarkome namus, taip turime prižiūrėti ir gamtą, padėti vieni kitiems kurti draugiškesnę, patrauklesnę ir dėkingesnę aplinką. Visgi, neretai turime ne mokslu ir tyrimais grįstas žinias, o nuogirdas ar paskubomis surinktą informaciją, kuria galime ne tik padėti, bet ir pakenkti aplinkai. Turime suprasti, kad mokslu grįsta Europa – ateitis, padėsianti išsaugoti brangiausius gamtos turtus ateinančioms kartoms.

Vienas iš Europos Sąjungos tikslų yra aplinkos apsauga ir jos kokybės gerinimas. Kokia yra efektyviausia šio tikslo įgyvendinimo priemonė? Esu įsitikinęs, kad atsakymas yra vienas – mokslas, kuriantis inovacijas. Ne tik ES, bet ir Lietuvos mokslininkų bendruomenė turi didelį potencialą siūlyti naujus, pažangius ir ekologiškus

sprendimus, reikalingus išsaugoti ir puoselėti aplinką, kurioje gyvename. Tai svarbu ne tik mums, šiandien, bet ir mūsų vaikams, vaikaičiams, ateitiems kartoms, kurie gyvens ir kurs toje aplinkoje, kurią paliksime po savęs.

Vienas svarbiausių pokyčių šiais metais, kalbant apie aplinkos apsaugą, yra tai, kad Europos Parlamentas pritarė siūlymams dėl plastikinių gaminių draudimo bei ribojimo.

Parlamentarai nusprendė, kad nuo 2021 m. būtų uždrausti vienkartiniai plastikiniai stalo įrankiai, lėkštės, gėrimų šiaudeliai ir pakeliai, ausų krapštukai bei balionų lazdelės ir kt.

Toks ribojimas atsirado iš kasmet vis didėjančios bauginančios statistikos, kuri rodo, kad Ramiajame vandenyne plūduriuoja beveik 80 tūkst. tonų šiukšlių. Mokslininkai nustatė, kad net 99 % jų – plastikas. Šis ribojimas, tikiu, palies ne vieną europietį, pratusį prie patogaus maisto ar gėrimų laikymo būdų – vienkartinių indų, ir sukels tam tikrų nepatogumų.

Visgi, kažką ribojant, atsiranda vietos naujoms galimybėms. Mokslininkams atsiveria erdvės kurti inovacijas, t. y. naujus, ekologiškus produktus, kurie pakeistų esamus, sunkiai yrančius gaminius ir būtų draugiški aplinkai. Tai yra tik vienas iš pavyzdžių, kaip mokslininkų potencialas gali išspręsti kylančias dvidešimt pirmojo amžiaus problemas.

Aš, kaip Seimo narys, Lietuvos Respublikos

Seime esu įkūręs mokslininkų bendruomenę jungiančią grupę, kurioje aktyviai diskutuojame Žaliosios ekonomikos temomis bei kuriame naujus ir stipriname jau esamus tamprius ryšius tarp šios srities profesionalų ir valstybės atstovų. Toks bendradarbiavimas yra reikalingas tam, kad parlamentarai ir kiti politikai tvirtai žinotų, jog jų siūlymai yra grįsti mokslu ir turės apčiuopiamos naudos ateityje.

Dažnu atveju iš bendraminčių tenka išgirsti, kad ES skiria nepakankamą dėmesį mokslinių tyrimų ir inovacijų skatinimui bei finansavimui. Nors ši politikos sritis yra plečiama, tačiau, deja, tenka pripažinti, kad vis dar – nepakankamai. Europos Parlamentas yra tinkama vieta spręsti ne tik mano minėtas problemas, bet ir atstovauti visų Lietuvos piliečių interesams. Esu pasirengęs išklausyti Lietuvos gyventojų lūkesčius, jų siūlymus ir pastabas. Atsižvelgdamas į tai, kelsiu diskusijas aplinkosaugos temomis Europos Parlamente.

Esu įsitikinęs, kad bendradarbiaudami, bendraudami ir diskutuodami, kartu galime sukurti švaresnę aplinką mums visiems. Dialogas su Jumis, mokslininkais, ir mumis, politikais, padedančiais Jūsų balsui nukeliauti į plačiąją Europą, gali turėti greitus ir realius rezultatus. Jeigu žinome problemą, turime

Lauras STACEVIČIUS, Seimo narys.

M. Ambrazo nuotr.

jos sprendimo būdą, kodėl mums, lietuviams, neišnaudojus to, ką žinome ir mokame? Lietuva gali būti ta šalis, kuri taptų pavyzdžiu visai Europai ir ne tik.

Būkime tuo pokyčiu, kuriuo norime būti.

Atėjo metas nebelaukti, kol kažkas nuspręs už mus, ką galime ar ko ne. Esu įsitikinęs, kad Lietuva yra stipri daryti pokyčius, kurių seniai visi laukėme. Europos Parlamente sieksiu, kad naujoje ES finansinėje perspektyvoje būtų užtikrintas pakankamas finansavimas aplinkos apsaugos, gyvosios gamtos išsaugojimo bei mokslinių tyrimų ir inovacijų programoms.

Numeris 7 – Marijampolės atstovas Europos Parlamente – Dainius Gaižauskas Atkelta iš 19 psl. jog jis yra tikras savo krašto komandos lyderis – ne tik formalus LVŽS Marijampolės skyriaus pirmininkas, bet ir daugelio įgyvendinamų idėjų sumanytojas.

D. Gaižauskas Marijampolėje dirba nuo 1996 m., kai, baigęs Lietuvos policijos akademiją, buvo paskirtas Marijampolės policijos komisariato Kriminalinės policijos jaunesniuoju inspektoriumi, vėliau – poskyrio inspektoriumi, skyriaus vyresniuoju

inspektoriumi. Nuo 2001 m. ėjo Kalvarijos policijos komisariato Kriminalinės policijos viršininko pareigas. Būtent dirbdamas Kalvarijoje jis išgarsėjo kaip bebaimis ir principingas kovotojas su korupcija teisėsaugoje. „Septynių Kalvarijos kriminalistų“ įvykius tada stebėjo visa Lietuva – ir tik po beveik penkerius metus trukusios kovos teisingumas buvo atstatytas. Lemtingais tapo 2012-ieji, kai, tapęs Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisari-

ato Imuniteto skyriaus viršininku, D. Gaižauskas atkreipė visos šalies dėmesį į principingą kovą prieš korupciją policijos viduje.

Paklaustas, kokiame Europos Parlamento komitete save įsivaizduoja, D. Gaižauskas iškart atsakė, kad jo sukaupta patirtis be didesnio vargo leistų dirbti Saugumo ir gynybos komitete, nes šiuo metu ir Lietuvoje darbuojasi Seimo Nacionalinio sau-

gumo ir gynybos komitete, yra Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininkas bei Seimo delegacijos NATO Parlamentinėje Asamblėjoje pirmininko pavaduotojas. Anot D. Gaižausko, tik „žodžio žmonės“ yra patikimiausi partneriai ir atneša daugiausiai naudos, nes siekia užsibrėžto tikslo, nepaisydami jokių kliūčių. D. Gaižauskas yra vienas iš jų!

Marijampolės labui!

Robertas Šarknickas: „Ar Europa imsis kovos su klimato kaita lyderio vaidmens? O Lietuva?“ Atkelta iš 20 psl. tus, susijusius su aplinkos saugojimu ir kova su klimato kaita. Manau, kad pasinaudojant šiomis lėšomis, ES privalo kuo greičiau duoti aiškų startą valstybėms narėms pradėti vystyti elektrinio transporto infrastruktūrą, ugdyti piliečių savimonę aplinkai draugiško gyvenimo linkme.

Svarbu ir tai, kad ne draudimais, o paskatomis turime siekti pokyčių. Kartu dirbdami Europos Parlamente turime sudaryti palankias sąlygas valstybėms narėms vystyti

elektrinio transporto infrastruktūrą, padėti finansiškai to siekti bei stengtis elektrinį transportą padaryti patraukliu, „auginti“ jo paklausą. Būtina pripažinti, kad finansinės paskatos yra būtinos, nes, tiek Lietuvoje, tiek nemažoje dalyje kitų valstybių, didelė dalis žmonių, nors ir norėtų, tačiau negali įsigyti elektromobilių dėl didelės elektromobilių kainos ar prastai išvystytos infrastruktūros, pavyzdžiui, mažo įkrovimo stotelių skaičiaus.

Nepaisant visko, tai gali būti puiki proga lyderio vaidmens imtis ir Lietuvai. Ir šios progos praleisti tiesiog negalima. Vyriausybė 2018 m.

jau patvirtino atnaujintą Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategiją, kurioje numatyta iki 2050 m. visą reikalingą elektros energiją pasigaminti šalies viduje, kas reikštų pigesnę elektros energiją. Tačiau tuo pačiu, tikslingai investavus ES dotacijas į atsinaujinančių elektros energijos šaltinių vystymą, elektrinių automobilių infrastruktūros kūrimą, sudarius palankias sąlygas Lietuvoje kurtis biotechnologijoms, aplinkai draugiškiems „startuoliams“, Lietuva galėtų tapti viena pirmųjų aplinkai draugiškų valstybių ES ir taip pasiekti ES institucijų keliamus tikslus.

Be kita ko, tokių projektų vystymas prisidėtų prie didesnio užimtumo bei tolimesnio ekonomikos augimo valstybėje, atkreiptų investuotojų dėmesį, o svarbiausia – pakeltų Lietuvos prestižą šioje srityje. Tačiau tam reikia imtis veiksmų jau dabar. Ypatingai viltingai žvelgiu į šiais metais jau įvykusius savivaldybių rinkimus ir naujas miestų bei jų rajonų valdžias, kurios, tikiuosi, aktyviai pradės elektrinių automobilių įkrovimo stotelių įrengimo darbus savo miestuose bei rajonuose.

22

BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR. 2

„Kas dainon nesudėta“ arba apie tai, kas mus baugina ir kas teikia vilčių Europos ateities projektuose Egidijus Vareikis, Seimo narys, Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Suprantu, kad visi kandidatai į Europos Parlamentą (ir į kitas institucijas) rašo optimistines programas ir tarytum drąsina, kad viskas bus gerai ir dar geriau, tačiau visų vilčių ir pažadų paraštėse suprantame, kad reali Europos ateitis ne visada atrodo tokia, kokios gal ir nuoširdžiai siekia kandidatai.

Diskusijų apie Europos dabarties nesusipratimus ir šviesią ar ne visai šviesią ateitį metu formuojasi dvi stovyklos – pesimistų, kalbančių, kad ES ir visos europietiškos gerovės pabaiga yra tik laiko klausimas, ir optimistų, tvirtinančių, kad taip gerai, kaip yra, niekad nebuvo. Ir bus dar geriau.

Mes būkime realistai: bus gerai, nors gėris neateis lengvai.

Svajonė Prieš tris dešimtis metų didžiausia mūsų geopolitinė svajonė buvo tapti nepriklausoma Europos (geriausia – euroatlantinės Europos) valstybe. Šiandien esame tikri europiečiai, didesnę pusę savo nepriklausomo gyvenimo – ES ir NATO nariai. Jau ne naujokai, jau patyrę.

Jau nenorime būti vedžiojami už rankutės ir mokomi, kaip gyventi europietiškai. Esame demokratijos puoselėtojai. Suprantame demokratiją ne kaip leidimą pakvailioti pagal vienadienius norus. Suprantame, kad demokratija – tai teisingumas ir tvarka, pagarba ir atsakomybė.

Esame lietuviai ir labai norime, kad Europoje „lietuvis“ būtų gražus žodis. Norime nebijoti, jausti ne tik Europos pinigus ar tvarką, norime jaustis nebekaustomi mažavertiškumo.

Turime, ką pasakyti ir galime pasakyti bei padaryti. Mūsų laimė – ne Europos pinigų kiekyje, bet saugiame pasaulyje, sudarytame iš tų, gerai laiko patikrintų, vertybinių nuostatų.

Norime, kad mes ir mūsų vaikai gyventų dar ilgai ir laimingai.

Nerimas Kažkada įstrigo atmintin vieno išminčiaus pastebėjimas, kad Europos civilizacija yra žavi ir turi nuostabias krikščioniškas šaknis.

Tačiau patys jas kapoja ir vis labiau primena nuskintą gėlę, kuri vazoje atrodo gal ir gražiau nei sode, tačiau pasmerkta greitai ir negrįžtamai mirčiai.

Demokratija – taip, yra mūsų bendrijos pagrindas, bet ji nėra duota veltui ir visam laikui.

Nepamirškime, kad šiuolaikinė demokratija, su visomis žmogaus teisėmis, nėra jau toks daugelį šimtmečių gyvuojantis reiškinys. Pasaulio tvarkos dalimi ji iš esmės tapo po Antrojo pasaulinio karo. Demokratijos aksioma teigia, kad žmogus yra protingas, atsakingas ir žino, ko nori. Mūsų planetoje gyvena jau septyni su puse milijardo protingų būtybių. Nepaisant įspūdingo pasaulinio proto, dauguma skundžiasi, kad gyvenimas pradeda priminti sunkiai valdomą „balaganą“, kuriame jau nebesusigaudome, kas už ką atsakingas, kas dėl ko kaltas.

Mes suprantame tai, ką jaučia daugelis, kad pagrindinės pasaulio problemos yra ne finansinės ir ne kokios nors teisinės. Jos yra moralinės, o tos moralės politikos grimasos yra visuomenės pavydas, neapykanta, panieka ir abejingumas... Internetas, turėjęs padaryti visus draugais, padarė mus pilnus įtarimų ir nepasitikėjimo. Europai laikas baigti su iliuzijomis, kad politiką galima pakeisti prekybiniais sandoriais, kad Europos Komisijos narius ir užsienio politikos vadovus galima parinkinėti ne pagal kompetenciją, o pagal lytinius, partinius ir tautinius kriterijus.

Sovietinės sistemos žlugimas – „istorijos pabaiga“ – turėjo būti ir nesibaigiančios politinės atostogos. Patikėjome, kad jas gavome. Naudojomės jomis ir neklausėme, ar jos amžinos. Tikėjome, kad amžinos. Turėjo pasibaigti karai, tautinės nesantaikos, taikingo gyvenimo fone turėjo išnykti skurdas, nelygybė, visos įmanomos diskriminacijos ir prievartavimai.

Politikai, atstovaujantys senam mąstymui, vykdė mūsų atostogines užgaidas. Norėjome, trumpai kalbant, gyventi geriau, o tai kiek protingesniais žodžiais reiškia – turėti kuo geresnius rezultatus kuo mažesnėmis sąnaudomis. Tačiau dabar jaučiame, kad „užsiatostogavome“. Artėja kažkas naujo ir mums nesuprantamo.

Politinę realybę vis dažniau keičia politinis įvaizdis, politinė emocija svarbesnė už politinį veiksmą. Politiką „daro“ ne teisininkai ir technokratai, jos imasi viešųjų ryšių iliuzionistai. Kalbama, kad tiesa gali būti „lengvesnė“, „minkštesnė“, pritaikyta tikslinei auditorijai, nes tikra tiesa gali būti per grubi į pramogas orientuotai bendruomenei.

Metafizikus pakeičia ironikai, filosofus – sociologai, psichoanalitikai ir vienadieniai ekspertai, moralę – pragmatinis pasirinkimas, mat pačios sąvokos „gera“/„bloga“ tampa beprasmėmis, jomis nebegalima remtis tiesai ginti. Dažnai belieka ginti ir įrodinėti jėga, t. y. karu. Turime karus, nepaisant visų moderno epochoje sukurtų organizacijų karams išvengti.

Jaučiame, kad tas kažkas nutiks, gal ne ryt ir ne poryt. Nepasitikime visomis valdžiomis, pradedant savivalda, baigiant tarptautinėmis organizacijomis. Didžioji dauguma pasaulio žmonių jaučiasi apgaudinėjami, išnaudojami, niekinami, jaučiasi didžiųjų valstybių slaptų ir ciniškų sandėrių aukomis.

Net jei ir viešai nemaištauja prieš tvarką, turi vis mažiau motyvacijos ją ginti ir puoselėti.

Viltis Vis daugiau europiečių pastebi, kad jiems labiausiai trūksta ne rinkos laimėjimų, bankų sąjungos ar bendros valiutos. Net ne vertybių, kurias ne vienas vadina liberaliomis. Trūksta veikiau dorybių, kurias vadina krikščioniškomis. Auga nostalgija tikroms kalėdinėms eglutėms, tikėjimo bendrijoms, tautiškumui... Visa tai buvo pamesta į šalį, kaip niekiniai ar net žalingi dalykai, o jų taip išsiilgstama.

Egidijus VAREIKIS, Seimo Užsienio ir Europos reikalų komitetų narys.

Asmeninio albumo nuotr.

Ar esame pasiryžę, kaip civilizacija, keliauti į pensiją, ar esame pasiryžę save ginti? Priemonių yra, reikia tik valios. Siūlau į pensiją tikrai neiti. Susirinkime, ką taip neatsakingai pametėme. Kitos Kalėdos jau tikrai bus Jėzaus gimtadienis. O prieš tai, jei nesusipyksime tarpusavyje ir atsakingai išsirinksime, bus gerai.

Mūsų valioje padaryti, kad žiūrėtume į ateitį ne su baime, o su viltimi. XXI amžiuje jau daug kas kitaip, tad rinktis reikėtų naują politinį mąstymą, kuriam atstovaujame būtent mes. Rinktis ne tuos, kurie mūsų baimes ir lūkesčius pildo pageidavimų koncertuose, o tuos, kurie nebijo juodo politinio darbo, kad baimės būtų mažiau.

Mūsų nerimą gali nugalėti nauja politinė logika, kurios genezę stebime jau šiandien, kuriama jau nebe ekonominės gerovės ir ne lengvabūdiškai suvoktų žmogaus teisių pagrindu.

Nebijokime būti politiškai nekorektiški, pagal senas politikos madas, būkime nuoširdūs. Būkime savimi, o ne savo viešųjų ryšių produktais. Ir balsuokime ne už viešųjų ryšių produktus, ne už tai, kad atostogos tęstųsi. Balsuokime už tai, kad gyvenimas būtų prasmingas.

Ką ir kaip Lietuvos atstovai veikia Europos Parlamente?

Mes atlikome nedidelį Lietuvos europar- pos našiosios kompiuterijos įmones, 4 trumR. Paksas spėjo parengti 2 pranešimus apie lamentarų veiklos 2014–2019 m. tyrimą. Tyri- pus pranešimus apie ES biudžeto įvykdymą. santykius su JAV ir pabuvo „šešėliniu“ pranemui medžiagą ėmėme iš oficialaus šaltinio – Jo „šešėlinių“ pranešimų sąraše – 18 pavadi- šėju keleto dešimčių nuomonių įvairiausiais EP (europarl.europa.eu) interneto svetainėje nimų, daugiausiai – apie įvairių europinių klausimais – nuo automobilių išmetamųjų skelbiamos informacijos apie EP narių veiklą. įmonių biudžeto ataskaitas. dujų iki atsparumo mikrobams, energetikos, L. Andrikienė spėjo parengti 1 pranešimą ir V. Blinkevičiūtės veikla apsiriboja 1 pareng- konkurencijos ir neįgaliųjų teisių.

1 nuomonę. Pranešimą apie Rytų partnerys- tu pranešimu apie profesinio ir asmeninio LVŽS atstovas B. Ropė parengė 2 nuomotę ir nuomonę apie migrantų perkėlimą ES. gyvenimo derinimą bei keletu nuomonių nes dėl ES Bendrosios žemės ūkio politikos Politikė dar spėjo 9 kartus pabūti „šešėline“ apie jaunimo, globalizacijos poveikio ir ateities ir dėl plastiko taršos mažinimo. Grepranešėja nuo blockchain iki pagalbos norin- mokslinių tyrimų finansavimo problematiką. ta to, jis parengė apie 60 „šešėlinių“ pranečioms tapti ES narėmis.

Ji taip pat 22 kartus buvo „šešėline“ pranešėja šimų ir nuomonių Bendrosios žemės ūkio P. Auštrevičius parengė daugiau nei 10 daugiausiai – socialinės politikos klausimais. politikos bei ES regioninės politikos srityse. pra­ne­šimų įvairiomis temomis, dažniausiai – A. Guoga 15 kartų buvo „šešėliniu“ prane- Pateikęs 112 klausimų, jis yra vienas aktyviauapie ES santykius su Moldova, branduolinių šėju dėl robotikos, geografinio blokavimo, sių Komisijos „žadintojų“, o parengęs 939 įrenginių saugumą ne ES šalyse ir žmogaus virtualiųjų valiutų ir bendrosios rinkos valdy- pakeitimus ES teisės aktų projektams pagal teisių padėtį pasaulyje. Šis politikas 18 kartų mo. Per penkerius metus – 0 nuomonių ir 0 šį rodiklį jis taip pat yra aktyviausias iš mūsų buvo „šešėliniu“ pranešėju panašiomis temo- pranešimų. šalies atstovų. mis. Pažymėtina, jog nei vienas šių pranešimų 1 pranešimą parengęs A. Saudargas bei net V. Mazuronis – 0 nuomonių ir 0 pranešimų. nebuvo parengtas Lietuvai itin svarbiame Re- „Šešėliniu“ pranešėju buvo 6 skirtingomis te- „šešėlinio“ pranešėjo statusu nė vieno pranegioninės politikos komitete, kurio nariu jis yra. momis – nuo ES miškų strategijos iki Europos šimo rengime nedalyvavęs V. Tomaševskis Z. Balčytis parengė pranešimą apie Euro- Komisijos narių klausymo procedūrų. tvirtai užėmė mažiausiai aktyvių Lietuvos

atstovų pozicijas (atitinkamai 673 ir 731 iš 750 EP narių).

V. Uspaskich parengė 1 pranešimą apie Maltos prisijungimą prie Hagos konvencijos dėl teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimo užsienyje bei 18 kartų buvo „šešėliniu“ pranešėju įvairiomis temomis – nuo kovos su smurtu prieš moteris iki apsaugos nuo kancerogenų darbo vietoje.

EP narius pradėjus vertinti pagal tai, kokią realią naudą jie sukūrė juos siuntusiai šaliai, vertinimo rezultatai turėtų kiek pasikeisti. Pirma vieta, be jokios abejonės, turėtų atitekti dvejuose mūsų šaliai svarbiausiuose – Žemės ūkio ir kaimo plėtros bei Regioninės plėtros – komitetuose dirbančiam B. Ropei. Jis visą savo kadenciją EP dirbo siekdamas, jog europinės žemės ūkio ir sanglaudos politikos taptų palankesnės Lietuvos žmogui.

LVŽS informacija

BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR. 2

Kuo svarbus referendumas dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo Seimo vicepirmininkas, kandidatas į Europos Parlamento narius Arvydas Nekrošius Kodėl 2017 m. pradėjome diskusiją dėl pilietybės išsaugojimo referendumo? Daug Lietuvos piliečių yra emigravę ir gyvena svetur, o Europoje yra tik 6 šalys (Baltarusija, Šiaurės Makedonija, Gruzija, Austrija, Olandija ir Norvegija), kuriose toks griežtas teisinis pilietybės įgijimo ir praradimo reguliavimas, kaip Lietuvoje. Didesnėje dalyje šalių leidžiama turėti kelias pilietybes. Dar daugiau – stebima tendencija, kad valstybės palaipsniui įteisina vis lankstesnį kitos pilietybės įgijimo mechanizmą.

Pasaulio lietuvių bendruomenės lūkesčiai Kiekvienas naujai išrinktas Seimas daug kalbėdavo apie užsienyje gyvenančius lietuvius – kokie jie svarbūs, kaip juos reikėtų susigrąžinti į Lietuvą, tačiau realiai jokių konkrečių veiksmų nesiimdavo. Neužtekdavo politinės valios. Daug metų Pasaulio lietuvių bendruomenė kėlė klausimą dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo, įgijus kitos šalies pilietybę, galimybės, tačiau visi prašymai nuguldavo į įvairių darbo grupių stalčius. Galiausiai atsimušdavo ir subyrėdavo į Konstitucinio Teismo sprendimus. Šiandien turime visai kitokią situaciją. Tik Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga pademonstravo realią politinę valią šį klausimą spręsti iš esmės.

Dviguba pilietybė ar pilietybės išsaugojimas? Šių metų gegužės 12 dieną referendume turėsime atsakyti į vieną Valstybės ir Tautos gyvenimui itin svarbų klausimą – ar sutinkame, kad Lietuvos piliečiams, kurie įgijo kitos europinius ar euroatlantinius integracijos kriterijus atitinkančios valstybės (ES, NATO, EBPO narės) pilietybę, būtų leista išsaugoti ir Lietuvos pilietybę. Šie piliečiai, išsaugodami Lietuvos pilietybę

23

Kokių šalių pilietybę galėtų įgyti lietuviai?

Pagal esamą formuluotę Lietuvos piliečiai galėtų išsaugoti savo šalies pilietybę, jei įgytų Europos Sąjungos, NATO ir EBPO šalių pilietybę.

Konstitucinio įstatymo projekte taip pat nurodytos valstybės, kurios neatitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijaus. Tai valstybės, kurios dalyvauja buvusios SSRS pagrindu sukurtose politinėse, karinėse, ekonominėse ar kitose valstybių sąjungose ar sandraugose (pavyzdžiui, yra Nepriklausomų valstybių sandraugos, Eurazijos ekonominės sąjungos ar Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos narės).

Ar referendumas sukurs papildomų privilegijų?

Jokių papildomų privilegijų referendumas nesukurs. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos piliečiai turi ne tik teises, bet ir pareigas, tarp jų – atlikti karo prievolę ir kt.

Kitos valstybės pilietybės turėjimas Lietuvos piliečių neatleidžia nuo pareigų Lietuvos Respublikai vykdymo visa apimtimi.

Arvydas NEKROŠIUS, Seimo Pirmininko pavaduotojas. Asmeninio albumo nuotr.

tuo metu, kai įgyja kitos valstybės pilietybę, turėtų dvigubą pilietybę. Tačiau negalėtų būti atvirkščiai: referendumas neleis kitų šalių piliečiams pretenduoti į Lietuvos pilietybę, jei jie jos neturi. Kitaip tariant, Lietuvos pilietis, įgyjęs Vokietijos pilietybę, referendumo dėka išliks Lietuvos piliečiu. Tačiau Vokietijos pilietis, neturintis Lietuvos pilietybės, referendumo dėka neįgys galimybės įgyti dar ir Lietuvos pilietybę. Dėl to referendumas ir buvo pavadintas pilietybės išsaugojimo referendumu.

Užsienio reikalų ministerijos ir Migracijos departamento duomenimis, apie 460 tūkst. lietuvių gyvena užsienyje. Daugiausia – Jungtinėje Karalystėje (46 %), Norvegijoje (10 %), Vokietijoje (10 %) ir Airijoje (8 %). Tad

referendumo sprendimas paliestų nemažą dalį emigracijoje gyvenančių Lietuvos piliečių. Pernai Lietuvos pilietybę prarado 982 žmonės (2017 m. – 720, 2016 m. – 744), nes įgijo kitos šalies pilietybę. Jei referendumas įvyktų, šie žmonės nebūtų atstumiami, galėtume išsaugoti tamprius saitus su užsienyje gyvenančiais tautiečiais. Neužkirstume kelio grįžti į Lietuvą. Svarbu, kad žmonės neišvažiuotų iš Lietuvos, bet dar svarbiau, kad, pabuvę užsienyje ir įgiję patirties, grįžtų atgal ir čia kurtų pridedamąją vertę.

Ar žmonės palaiko referendumui teikiamą formuluotę?

Tai, kad Lietuvos žmonės suvokia Lietuvos pilietybės išsaugojimo svarbą, parodė ne tik Kauno technologijos universiteto Europos instituto užsakymu vasarį atlikta apklausa, po kurios paaiškėjo, kad net 71 % lietuvių palaiko šią idėją, tačiau ir tai, jog dvigubos pilietybės įteisinimas atsidūrė tarp populiariausių trijų iš 1500 iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ registruotų idėjų.

Ar kitos valstybės pilietybę turintis Lietuvos pilietis gali būti renkamas Prezidentu ar Seimo nariu?

Asmuo, turintis kitos šalies ir Lietuvos pilietybę, gali dalyvauti renkant Lietuvos Prezidentą ir Seimą. Asmuo, turintis kitos šalies pilietybę, Lietuvos Prezidentu ir Seimo nariu renkamas būti negali. Norėdamas tapti Lietuvos Prezidentu ar Seimo nariu, Lietuvos pilietis turi atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės. Savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas nuolatinis šios savivaldybės gyventojas, nepriklausomai nuo jo turimos pilietybės.

Ar Lietuvos ir kitos valstybės pilietybę turintys asmenys nenustos mokėti mokesčių?

Mokesčių mokėjimas siejamas ne su pilietybe, o su valstybe, kurioje yra darbo vieta.

Ten ir mokami mokesčiai. Tad mokesčių mokėjimas nesikeis: ar vieną, ar dvi pilietybes turintys asmenys mokesčius mokės ten, kur moka ir dabar. Tas pat pasakytina ir apie nemokamo gydymosi galimybes: jos nesikeis. Tie, kurie nemoka Privalomojo sveikatos draudimo mokesčio Lietuvoje, ir toliau negalės nemokamai gydytis. O būtinoji medicinos pagalba, kuri reikalinga žmogaus gyvybei gelbėti, ir dabar visiems teikiama, nepriklausomai nuo šio mokesčio mokėjimo ar nemokėjimo.

Referendumui teikiama Konstitucijos 12 straipsnio formuluotė 12 straipsnis.

Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais.

Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo numatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstituciniu įstatymu numatytas išimtis.

Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas.

24 BALSUOKITE UŽ LVŽS SĄRAŠĄ NR. 2

LIETUVA EUROPOJE –

NESUSTOKIME AUGTI!

kandidato Nr.

5

kandidato Nr.

kandidato Nr.

1

2

kandidato Nr.

kandidato Nr.

3

4

Bronis Ropė

Šarūnas Marčiulionis

Linas Kontrimas

Laima Mogenienė

Europarlamentaras, žemės ūkio, regionų, energetikos ekspertas

Legendinis krepšininkas, verslininkas

Istorikas, žurnalistas, verslininkas, komunikacijos specialistas

Seimo vicepirmininkės patarėja, smulkaus verslo ekspertė

kandidato Nr.

6

kandidato Nr.

7

kandidato Nr.

8

kandidato Nr.

kandidato Nr.

9

10

Karolina Štelmokaitė

Tomas Tomilinas

Dainius Gaižauskas

Stasys Jakeliūnas

Jonas Jarutis

Mindaugas Bastakis

Europos Parlamento Žaliųjų / ELA grupės patarėja

Seimo narys, Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojas, politologas

Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys

Seimo narys, Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas

Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos bei Europos komitetų narys

Jūrų kapitonas, „Mėlynojo augimo“ ES strategijos šalininkas

kandidato Nr.

11

kandidato Nr.

kandidato Nr.

12

13

kandidato Nr.

14

kandidato Nr.

kandidato Nr.

15

16

Rūta Miliūtė

Robertas Šarknickas

Virgilijus Poderys

Jolanta Šmidtienė

Arvydas Nekrošius

Jonas Vilionis

Seimo narė, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoja

Seimo narys, Kultūros komiteto narys

Seimo narys, Europos reikalų ir Ekonomikos komitetų narys

Menininkė, Lietuvos „Tekstilininkų ir dailininkų gildijos“ steigėja ir vadovė

Seimo narys, Seimo Pirmininko pavaduotojas, inžinerijos mokslų daktaras

Prienų r. savivaldybės tarybos narys, Pieno gamintojų asociacijos prezidentas, ūkininkas

kandidato Nr.

17

kandidato Nr.

kandidato Nr.

18

19

kandidato Nr.

20

kandidato Nr.

kandidato Nr.

21

22

Tatjana Babrauskienė

Lauras Stacevičius

Asta Kubilienė

Neringa Trinskienė

Laimutė Matkevičienė

Egidijus Vareikis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narė

Seimo narys, Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys

Seimo narė, Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė

Pasvalio rajono savivaldybės tarybos narė

Seimo narė, Sveikatos reikalų komiteto narė

Seimo narys, Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas

Bronis Ropė: „Vienas gali daug, o su komanda pasieksime žymiai daugiau“ Pradžia 12 psl. ieškoti įdomesnės ateities ir gerai apmokamų darbo vietų kitur.

Svarbi sritis, kuriai reikia pastiprinimo – energetinė nepriklausomybė, saugumas, energijos tausojimas – tiek kylančios Astravo grėsmės akivaizdoje, tiek žinant, kad Lietuva vis dar per vangiai išnaudoja esamas galimybes pereiti prie tvaresnės, „žalesnės“ energetikos.

EP Žaliųjų frakcija šiuo metu skinasi kelią į priekį su iniciatyva, jog socialinė politika, sunkų fizinį darbą dirbančio ar gyvenimo nuskriausto žmogaus apsauga ES taptų pri-

oritetu. Socialinės ES politikos gaires („Socialinį ramstį“) iš rekomendacinio pasiūlymo Europos Žalieji siekia paversti svaresniu dokumentu, įgyvendintu visose šalyse narėse, galbūt – įvedant visuotines bazines pajamas, garantuotas kiekvienam gyventojui arba bendrą minimalią algą visoje Europoje. Įgyvendinus tokį pasiūlymą, augant ekonomikai būtų užtikrintas pensijų bei minimalaus atlyginimo didėjimas, o ištikus finansiniams sunkumams – jie nebūtų mažinami. Su komanda galime pasiekti, kad ir socialiniai klausimai Europos Parlamente atlieptų Lietuvos poreikius.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos informacinis leidinys 2019 m. balandis, Nr. 54 ISSN 2538-8274 Tiražas 300 000 egz.

Spausdino SIA „Poligrāfijas grupa Mūkusala“. Užs. Nr.: 368, 369, 370

LVŽS kandidatų į Europos Parlamentą žinios, įgyta parlamentinio darbo patirtis, ga-

limybė produktyviai įsijungti į EP darbą neabejotinai būtų naudinga Lietuvai.

Leidėjas – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga Redakcija – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos komunikacijos grupė, el. paštas: info@lvzs.lt Politinė reklama bus apmokėta iš LVŽS Europos Parlamento, Sauliaus Skvernelio Prezidento rinkimų ir Referendumo dėl Konstitucijos 55 str. pakeitimo iniciatyvinės grupės sąskaitų