Page 1

Specialus leidimas

BALSUOKITE UŽ LIETUVOS VALSTIEČIŲ IR ŽALIŲJŲ SĄJUNGĄ

LIETUVOS VALSTIEČIŲ IR ŽALIŲJŲ SĄJUNGOS INFOR M ACINIS LEIDINYS 2019 m. vasaris, Nr. 47 ISSN 2538-8274

R. Karbauskis:

Lietuvos laukia pasirinkimas – ar korumpuota politinė sistema, ar – tos sistemos puolami „valstiečiai“ Šie metai yra svarbių politinių pasirinkimų metai. Treji svarbūs rinkimai lems, kam žmonės patikės savo likimą – tiems, kurie stengiasi dėl jų, didina pensijas, stengiasi ištraukti valstybės pinigus iš šešėlio, ar tiems, dėl kurių šalyje klesti korupcija, proteguojami, tik „savi“ žmonės. Kas keisis miestuose ir kaimuose, parodys kovo mėnesį įvyksiantys savivaldybių tarybų ir merų rinkimai. Kiti du pasirinkimai – šalies Prezidento ir atstovų Europos Parlamente korpuso suformavimas, lems, kaip Lietuvai bus atstovaujama tarptautiniu lygiu. Ramūnui Karbauskiui, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkui, po paskutinių rinkimų į Seimą, tenka ne tik aktyviai dalyvauti formuojant valstybės politiką, bet ir matyti procesus, kurie paprastai žmonėms pateikiami tik paviršiumi, dažnai įvykius apgaubiant melagingomis žiniomis. Politikos užkulisiuose jis yra pavojingas save vadinantiems „elitu“, nes priešinasi nusistovėjusiai sistemai, atvirai sako, kas susijęs su korupcija šalyje, kaip buvo tvarkomi reikalai šalyje, kodėl buvo mažinamos pensijos, nesudaromos geresnės gyvenimo sąlygos Lietuvos žmonėms. Šiame numeryje nusprendėme pateikti R. Karbauskio interviu apie politines aktualijas, apie tai, kaip jis vertina pastarųjų poros metų politinius įvykius, jų atsiradimo priežastis, pasekmes ir kodėl jis yra „nepatogus“ politikas opozicijai, nuolat žeminamas visuomenės akyse. Antroje dalyje skaitytojams siūlome susipažinti su Lino Kontrimo rašomos knygos „Švytuoklės krūptelėjimas“ ištraukomis. Tekste bus žvelgiama į politinius įvykius po 2016 metų Seimo rinkimų. Tiek autoriaus asmeniniai pastebėjimai, surinkti faktai, tiek kitų politikų vertinimai leis susipažinti su Lietuvos valdžios formavimo ir veiklos užkulisiais. – Kaip manote, kokių pokyčių galime laukti šiais, intensyvių rinkimų metais? – Galiu teigti, jog nepasikeis tik vienas dalykas – per tris dešimtmečius susiformavusios korumpuotos politinės sistemos pastangos bet kokia kaina susigrąžinti valdžią. Mat daug politikų, verslo struktūrų gyveno iš sukurtų korupcinių ryšių. Dabar ima baigtis ir jau senka anksčiau sukaupti resursai, o be

korupcijos kai kurie politikai ir su jais bendradarbiaujantis verslas veikti negali. Mes ėmėmės veiksmų, kad valstybė atsiimtų valstybinių įmonių, valstybinių institucijų kontrolę. Tai pakeitė ir verslo padėtį šalyje – didžioji dalis verslo džiaugiasi, jog korupciniai ryšiai nebėra būtina sąlyga sėkmingai veiklai, sėkmei viešuosiuose pirkimuose ir kitur.


2

BALSUOKITE UŽ LIETUVOS VALSTIEČIŲ IR ŽALIŲJŲ SĄJUNGĄ

– Kokias reformuojamas sritis išskirtumėte? – Reformos prasidėjo beveik visose srityse. Jos orientuotos ne į kažkokių interesų grupių gerovės didinimą, o į visų Lietuvos žmonių gerovę, poreikius. Kokią sritį bepaimsime, visur pokyčiai atsiremia į konkrečių verslų, biurokratų, korumpuotų politikų pasipriešinimą. Pavyzdžiui, pokyčiai farmacijos srityje, leidžiantys vartotojams sutaupyti dešimtis milijonų eurų vaistams įsigyti. Reikia suprasti, jog tos sutaupytos lėšos yra farmacijos įmonių negautas pelnas. Ligoninių pertvarka, kurios tikslas – užtikrinti kokybišką, greitą medicininę pagalbą kiekvienam Lietuvos gyventojui, nepriklausomai nuo regiono, kuriame jis gyvena. Opozicija meluoja, esą reformos tikslas yra uždaryti ligonines. Nors jie patys tą siūlė, apie tai buvo rašoma ir šiuo metu opozicinių partijų rinkimų programose.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga niekada nekalbėjo apie ligoninių uždarymą. Jis nori efektyviai veikiančio tinklo, kuriame kiekvienam pacientui pagal jo poreikius būtų suteikta kvalifikuota pagalba, ligoniams netektų laukti specialistų po kelis mėnesius. Taip pat nenormalu, kad pas kai kuriuos gydytojus ar į klinikas patenkama tik per pažintis. Visa tai ministras nori pakeisti. Aš opozicijai viešai, vienos laidos eteryje, siūliau lažintis, kad nebus uždaroma nei viena ligoninė. Niekas nedrįso priimti šio iššūkio. Supratusi, kad šis melas nebeveikia, opozicija pakeitė strategiją ir savo melais nusirito taip žemai, jog ėmė žmonėms pasakoti, neva LVŽS ligoninių neuždarys, o privers jas bankrutuoti. Akivaizdu, jog sveikatos apsaugos sistemos reformos nenori tie, kuriems tai neaktualu – jiems netenka laukti eilėse, jie visada dėl savo pažinčių ar pareigų patenka pas geriausius gydytojus. Patys gydytojai,

LVŽS frakcijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Seimo kanceliarijos (aut. O. Posaškova) nuotr.


BALSUOKITE UŽ LIETUVOS VALSTIEČIŲ IR ŽALIŲJŲ SĄJUNGĄ kaip ir paprasti žmonės, puikiai supranta, jog be sistemos pertvarkos eiliniam Lietuvos žmogui užtikrinti kokybišką ir efektyvią medicininę pagalbą yra neįmanoma. Be jos neįmanoma užtikrinti ir deramo atlyginimo ir darbo aplinkos gydytojui, slaugytojai ir visam kitam žmonių gyvybes gelbstinčiam personalui. – Kodėl mokytojų etatinio apmokėjimo modelis iššaukė neigiamas reakcijas? – Visi suprantame, jog mokytojo profesija turi tapti prestižine ne tik strategijose ar viešuose pasisakymuose. Kiek metų kalbama apie tai, jog mokytojas turi gauti deramą atlyginimą už savo darbą? Aš puikiai žinau, kokią situaciją radome laimėję rinkimus, o visos partijos, kurių deleguoti švietimo ministrai savo laiku nevykdė būtinų reformų, žiūrėjo į mus ir su ciniškomis šypsenomis veiduose ragino švietimo sistemos darbuotojus eiti prieš mus streikuoti, tarsi ne jie būtų šimtus kartų be racionalaus tikslo kaitalioję sistemą imituodami situacijos tobulinimą. Ir dabar, vietoje konstruktyvaus bendradarbiavimo, opozicija ėmė trukdyti, reikalauti atšaukti mūsų reformą, kuri yra nukreipta į švietimo sistemos darbuotojus ir mokslo kokybę. Tokius veiksmus galiu paaiškinti tik noru, kad neįvyktų jokie teigiami pokyčiai. Gal siekiama, kad mokytojo profesija ir toliau liktų nepageidaujamas pasirinkimas abiturientams, kad šie niekada netaptų gerais mokytojais, o mokiniai negautų šiam laikmečiui tinkamo išsilavinimo? Ankstesnė darbo apmokėjimo sistema neužtikrindavo mokytojams apmokėjimo už daugelį darbų, kuriuos jie darydavo po pamokų. Suvokdami problemos rimtumą, ėmėmės sprendimų, biudžete radome reikiamas lėšas. Reforma leido mokytojų atlyginimus pakelti 13 procentų beveik 70-čiai procentų mokytojų. Numatyta, kad reforma užtikrins ir tolimesnį algų kilimą šiais ir kitais metais. – Kalbėdamas apie opoziciją, dažnai kartojate žodį „melas“. Kodėl, ar kritikos politikoje jau nebeliko? – Opozicijoje yra ne vieną dešimtmetį politikoje dirbančių žmonių. Aš tikėjausi konstruktyvaus bendradarbiavimo. Ar bent jau kietos, faktais

3

grindžiamos kritikos. O dabar – tik melas pilasi iš visų pusių ir nuolat daugėja apie mano moralę pasisakančiųjų gretos. „Moralizuoja“ net teisiamų dėl politinės korupcijos partijų lyderiai. Kai kurios žiniasklaidos priemonės juos lyg niekur nieko, tarsi pamiršusios, kas vyksta, kviečiasi kaip politikos ekspertus. Jie rimtais veidais vertina politinę situaciją šalyje ir aišku, didžiausia blogybe valstybėje vadina mane. Kodėl? Kad aš nepalaikau korupcijos šalyje, o jiems tai norma? Kiti politikai, tokie, kaip Gabrielius Landsbergis, kurie investuoja į šeimos verslą, bando man taip pat moralizuoti. Dėl ko? Kad aš siekiu didesnių pensijų, o jis, galvodamas apie įsipareigojimus pensijų fondų pelnui, siekia mažesnių pensijų? Mūsų kandidatą į Klaipėdos merus A. Vaitkų pulti ir skųsti visoms įmanomoms tarnyboms konservatoriai ėmė po to, kai jis atsisakė su jų komanda eiti į Klaipėdos tarybos rinkimus ir pasirinko mus. Šiandien aš drąsiai galiu sakyti, kad konservatoriai su liberalais Lietuvos politikoje smarkiai iškreipė vertybių ir moralės suvokimą, savo įtaką bando naudoti viešam spaudimui, jie moka sukurti iliuziją, kad vienas ar kitas asmuo susitepęs. Visa tai vyksta su dabartinės Prezidentės palaikymu. Man tenka tik apgailestauti, kad ar dėl ryšių su interesų grupėmis ir politikais, žmonės mato tik dirbtinai sukurtus politikų portretus, kurie neturi nieko bendra su realybe. Lietuvoje politikoje daug purvo, užkulisinių intrigų ir sąmokslų. Aš labai tikiuosi, kad Lietuvos žmonės mums leis užbaigti tai, ką pradėjome, nes tokia neteisybė ilgiau tęstis nebegali. Aš tikiu, kad žmonės mato, jog tiek ant manęs, tiek ant mano kolegų, be jokių skrupulų pilama melu grindžiamo purvo. Aš pats jau net nebežinau, ko dar tikėtis. Žinau tik tiek, kad tai tęsis, kol nebūsiu pašalintas iš kelio tiems, kurie nori išsaugoti korupcinę sąrangą mūsų valstybėje. Pamenu, kai neapsikentęs tendencingo puolimo, premjeras Saulius Skvernelis Seime kreipėsi į opoziciją ir pasiūlė jiems tiesiog priimti „Karbauskio įstatymą“, kuomet įstatymai galioja tik Karbauskiui ir tik taip, kaip nori opozicija. Nors premjeras pajuokavo, bet pasakysiu, kad jaučiuosi taip, lyg tai vyktų iš tiesų – esu kaltinamas viskuo, net jei laikausi įstatymų paraidžiui, ir, dideliam


4

BALSUOKITE UŽ LIETUVOS VALSTIEČIŲ IR ŽALIŲJŲ SĄJUNGĄ

jos inicijuotas tyrimas dėl su manimi susijusių įmonių žemės įsigijimo. Ką galima tirti metus laiko? Juk bet koks auditas tai padarytų per kelias savaites. Žmonės, kurie yra pirkę nors vieną žemės ūkio paskirties sklypą, žino, jog egzistuoja visa eilė procedūrų ir leidimų žemės įsigijimui, tad neteisėtai įsigyti žemės tiesiog neįmanoma. Kodėl apie tai šneku? Man jau kyla abejonė, ar tai netaps nauju puolimo pagrindu artėjant savivaldybių, Prezidento, Europos Parlamento rinkimams. Ar nebus apkaltintos įmonės, net jeigu jos pažodžiui vykdė visas įstatymo normas? Dabar pats pajuokausiu klausimu: ar viskam, kas susiję su Karbauskiu, įstatymai galioja kitaip, nei visiems Lietuvos žmonėms? Nes bandoma kabinėtis net prie tų įstatymo normų, kurios yra labai aiškios ir jau daugelį metų taikomos visiems žmonėms. Jūs jau girdėjote, kad Finansinių nusikaltinų tyrimų tarnyba (FNTT) nepradėjo tyrimo dėl neva pažeistų ES sankcijų. Tačiau prokuratūra paragino vėl atnaujinti tyrimą. FNTT dar kartą turėjo konstatuoti, jog tyrimui nėra pagrindo, nėra padaryta jokia nusikalstama veika. Įdomiausia dalis, kad viešai tyrimą buvo prašoma pradėti tik dėl su manimi susijusių įmonių, nors prekes iš tų pačių tiekėjų perka dar berods aštuonios Lietuvos įmonės. Manau, kad yra daromas spaudimas iš Prezidentūros LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis. M. Ambrazo nuotr. ir konservatorių „viršūnėlių“, kad man kažką prikliopozicijos liūdesiui, nelaužau šalies įstatymų. To- juotų, sukurptų bylą, kuri turėtų sumenkinti mano dėl viešoje erdvėje bando melu trypti mano ir kitų autoritetą ir mano pastangas keisti Lietuvoje šią su negerovėmis kovoti pasiryžusių žmonių, mano ryšių, įtakų, „atkatų“ ir kitų neskaidrių bei korupcinių veikų sistemą. bendražygių reputaciją. – Ar tai nauja jums, ar tokie dalykai politikoje – Ar tokias pačias nuotaikas prognozuojate vykdavo ir anksčiau? – Šiandien turiu pripažinti, jog „elito“ sistemos artėjant ir Prezidento rinkimams, tai nesibaigs susidorojimo įrankiai nesikeičia. Mano atveju, dėl po savivaldybių rinkimų? mano atvirumo kovojant su korupciniais sprendi- – Akivaizdu, jog taip vadinamas „politinis elitas“ mais valstybėje, bandymų susidoroti istorija kar- bandys išlaikyti Prezidentūrą savo įtakoje. Nes datojasi. bartinė šios institucijos vadovybė suvokia save, Todėl politiniams oponentams ir jų pakursty- kaip galią, kuriai nesvarbi moralė, Lietuvos žmonių tiems, o gal ir apgautiems, vykdytojams noriu gerovė. Jai svarbu tik tai, kad galia leidžia sutelkti pasakyti: neišsigandau tada, neišgąsdins ir dabar. puolimą prieš Seimo daugumą ir Vyriausybę. Visos pastangos mane šmeižti, savaitėmis, mėne- Prezidentūra gali ženkliai prisidėti prie Lietuvos siais, metais tyčiotis, pasmerktos žlugti, nes tiesa gerovės arba gali veikti kaip destabilizuojantis faktorius. Drįstu teigti, jog pastarieji dveji metai parovisada laimi. Dabar jau daugiau nei metus vyksta opozici- dė, kaip Prezidentūra gali veikti ir siekti išankstinių


BALSUOKITE UŽ LIETUVOS VALSTIEČIŲ IR ŽALIŲJŲ SĄJUNGĄ Seimo rinkimų, stabdyti reformas, diskredituoti valdančios daugumos lyderius. Ministras Pirmininkas galėtų patvirtinti mano žodžius, jog iš karto po 2016-ų metų Seimo rinkimų, pirmuose susitikimuose su Prezidente girdėjo neigiamą nuomonę apie tuos valdančios daugumos lyderius, kurie nedalyvaudavo susitikimuose. Man taip pat buvo sakomi neigiami vertinimai apie Premjerą ir Seimo Pirmininką. Su pastaraisiais, tikriausiai, buvo elgiamasi taip pat – jie buvo kurstomi prieš mane. Kam to reikia, patys suprantate. Neabejoju, jog tai, ką mačiau aš, ką mato ir sužino visuomenė, yra tik viršūnė didelio ledkalnio, kurio tik maža dalis iškilo į paviršių. Tą patvirtina ir Prezidentės laiškai E. Masiuliui, kurių akivaizdaus autentiškumo ji neišdrįso patvirtinti. Aš manau, kad pasibaigus Prezidentės kandencijai, sužinosime daug įdomių dalykų, nes žmonės tiesiog nebijos kalbėti. Žinoma, jei Prezidentu netaps to pačio klano atstovas. Jei Prezidentės proteguojamos „aukštumos“ laimės Prezidento rinkimus, viskas gali likti paslaptimis. Juk lygiai taip niekada nebūtume sužinoję tiek daug apie politinę korupciją, dėžutes, jei Seimo rinkimus būtų laimėję konservatoriai su liberalais.

5

elgseną su savo finansais, koreguojant investuotojų lūkesčius. Tos tyčia skleidžiamos kalbos apie krizę gali turėti labai pragmatišką tikslą – sėti nepasitikėjimą valdžios sprendimais ir baimę dėl ekonominio stabilumo valstybėje. Krizės baimė gali veikti ir politinius procesus, taigi, ir tai, kaip pasirenkami vieni ar kiti kandidatai šalies valdymui. Tai labai tinkamas fonas agituoti už dešinės kandidatus, kurių išsilavinimas yra ekonominis, sudarant įspūdį, kad jie gali padėti priimti teisingus sprendimus krizės akivaizdoje. Šitas scenarijus geras, bet tik su sąlyga, jog Lietuvos visuomenė pamirš praėjusios krizės pamokas ir jos metu valstybę valdžiusius žmones. Konservatorių kandidatė I. Šimonytė tuo metu buvo finansų ministrė ir tiesiogiai priiminėjo sprendimus, kurie tapo didžiausios emigracijos šalies istorijoje priežastimi, drastiškai mažino atlyginimus, pensijas, socialines išmokas ir t. t. Kitas dešiniųjų kandidatas G. Nausėda dirbo banke, kuris krizės akivaizdoje rūpinosi ne klientų gerove, o savo verslo interesais. Net nesinori pagalvoti, kas būtų, jei konservatoriai vadovautų Seimui, Vyriausybei, Prezidentūrai atėjus naujai krizei. Juk jie teigia, kad ankstesnės krizės metu priiminėjo teisingus sprendimus. Tad – Gal pastebite ir kitus būdus, kaip mėgina- kas lauktų Lietuvos – vėl brangiai pasiskolinti pima veikti artėjančių rinkimų foną? nigai, drastiškai sumažinti atlyginimai, pensijos, – Viena veikimo ir rinkėjų bauginimo temų – kri- socialinės išmokos? zė. Pamenu, kokios reakcijos kilo, kai pasakiau, jog kultūros fondo finansavimas skiriant nustatytą – Tačiau opozicija kartoja, kad krizę įveikė procentą nuo akcizų surinkimo garantuoja stabilų sklandžiai... finansavimą ir krizės atveju. – Mūsų pastangos Seime ištirti valdžios padaryBuvau apkaltintas, jog matau krizę, kai jos net tas klaidas buvusios krizės metu yra tas instrumenpožymių nėra. Žinoma, aš krizės sąvoką pasakiau, tas, kuris padės politikams išvengti klaidų ateityje. tik tam, kad paaiškinčiau, jog kai kurie sprendimai Deja, politiniai oponentai mus kaltina noru keršyti padeda išvengti sunkių pasekmių tokiais laikotar- ir net nebando suvokti, jog tada padarytos klaidos piais, kokį mes patyrėme nuo 2008 metų. Jokiu mums kainavo ir tebekainuoja milijardus eurų. Visi būdu neturėjau omenyje, kad mūsų laukia krizė. šie pinigai jau seniai galėjo atitekti senjorams, vaiPraėjo visai nedaug laiko ir apie krizę, kaip apie re- kams, šeimoms, mokykloms, gaisrininkams, gydyaliai artėjančią grėsmę, pradėjo šnekėti choru visa tojams ir kt. eilė ekonomistų, valdžiai oponuojančių politikų. Girdžiu buvusio premjero A. Kubiliaus pasisaBandau suprasti, kas pasikeitė. Lietuvos Respu- kymus ir galvoju, kokiu reikia būti ciniku, taip užblikos finansų ministerija krizės artimiausiu laiku sispyrusiai nepripažinti padarytų klaidų praėjusios neprognozuoja ir realių signalų finansų rinkose krizės laikotarpiu ir tuo pat metu mėgautis kalbomis apie galimai artėjančią krizę. Tikiuosi, mūsų nemato. Bet krizes galima sukelti ir pakeičiant gyventojų valstybė išvengs krizių ir tokių valdžių, kurios taip


6

BALSUOKITE UŽ LIETUVOS VALSTIEČIŲ IR ŽALIŲJŲ SĄJUNGĄ

negailestingaipraskolinašalįsuvisaisjosžmonėmis. Klausausi, kaip I. Šimonytė, A. Kubilius, G. Landsbergis, D. Grybauskaitė, nežiūrint visų mūsų pastangų didinti žmonių pajamas, kritikuoja dabartinės valdžios sprendimus. Klausausi ir neatsistebiu jų veidmainyste. Kritikuoja mus, jog nuo 2019 metų sumažinome mokesčius visiems Lietuvos dirbantiesiems, teigia, jog sumažėjus biudžeto pajamoms, neužteks kitoms valstybės reikmėms. Kokioms? Mums atrodo, jog žmonių pajamos ir yra didžiausia reikmė. Nebent „kitomis reikmėmis“ vadina juos maitinusias interesų grupes. Yra paskaičiuota, kad dėl korupcijos mes netekdavome mažiausiai 4 mlrd. eurų. Žinoma, politiškai konservatorius labai erzina ir tai, kad sėkmingai surinkdami pinigus į valstybės biudžetą, mes juos atiduodame visiems Lietuvos žmonėms. Opozicija yra įpratusi skaldyti visuomenę – vienus priglausti, kitus atstumti. Su pinigų skirstymu išaukštinant vienas ir diskirminuojant kitas žmonių grupes, konservatoriai taip subūrė savo elektoratą. Tam jie net aukoja savo ideologiją. Konservatoriškos idealogijos nebeliko, nes jiems pikta, kad mums svarbus kiekvienas Lietuvos žmogus. Mes ir toliau sieksime, kad atlyginimai, sumažinus mokesčius, augtų visiems. Vaiko pinigus gaus visi, kurie turi vaikų ir ši parama šeimoms toliau tik didės. Suprantama, jog ir tai nepatinka mūsų oponentams, nes mes didiname visoms vaikus auginančioms šeimoms pajamas, neskirstome jų, nežeminame jų įvairiomis nemaloniomis procedūromis. Jau nekalbu, jog anksčiau dėl tokių sprendimų būdavo atliekamos milijonus kainuojančios studijos, paskui vykdavo tai, kas nemaloniausia paprastiems žmonėms – šeimos su vaikais dėl įvairių pašalpų stumdomos nuo vienų valdžios institucijų durų prie kitų. Gyvenome taip, kad žmonės prarado pasitikėjimą valstybe, jautėsi nuolatos žeminami ir visi tarsi, sutartinai žinojo, jog nereikia tikėtis realios ir nuoširdžios valstybės pagalbos ir kad reikia savo gerbūviu pasirūpinti patiems svetimoje šalyje, kur žmonės atgauna savo orumą ir pasijaučia įvertinti. Tad yra labai didelė tikimybė, jog vaiko pinigai bus nebemokami, jei į valdžią vėl ateitų konservatoriai. Nelinkiu, kad jie laimėtų rinkimus ir savivaldoje. Tenka girdėti

ne vieną istoriją, kaip jie žemina ne tik politinius oponentus, bet ir paprastus žmones. Be to, konservatoriai jau dabar visur sako, kad visi valstiečių sprendimai yra neteisingi ir jie juos panaikins. Panaikins vaiko pinigus? Sumažins pensijas? Atlyginimus? – Ar toks scenarijus realus? – Akivaizdu, jog korupcinė sistema gali būti atkurta tik atšaukus visus mūsų sprendimus. Bus sustabdyti pokyčiai valstybinėse įmonėse, kuriose klestėjo nepotizmas ir neūkiškumas. Bus atšaukta urėdijų reforma, alkoholio reklama bus grąžinta į televiziją, radiją, internetą. Nenoriu kelti panikos, mes nežadame trauktis, bet gali nutikti taip, kad artimiausiu metu bus skleidžiamas dar intensyvesnis melas apie mus, bus pučiama žmonėms migla į akis. Tikiuosi ta dūmų uždanga, kuri dabar tvyro ir iki rinkimų dar tirštės, nesusilpnins žmonių budrumo, nes jau greitai žmonės turės rinktis: ar valdžioje lieka valstiečiai, ar grįžta padėtis, buvusi iki 2016-ųjų Seimo rinkimų. Mes parodėme ir leidome suprasti, kad visas reformas darome dėl visų piliečių, o ne kokių nors verslo, politikos grupių siaurų interesų. Šiandien jau aišku, kad tokios grupės yra ginamos ir šalies Prezidentės, ir konservatorių, liberalų, G. Palucko vadovaujamų socialdemokratų. Jiems mūsų gandras asocijuojasi su pasaulio pabaiga, tai bando įteikti ir žmonėms. Šioje Seimo kadencijoje aš galutinai įsitikinau, kad Lietuva netaps stipria, savimi pasitikinčia bendruomene, kol bus tokių, kurie mūsų visuomenę skirstys į vertus ir nevertus, patriotus ir nepatriotus, aukštumas ir apačias, kol vieni žemins kitus. Nesu naivus, suprantu, jog nėra idealios valdžios, kad ji būtų visiems priimtina. Tai nėra pasiteisinimas. Mes visada murkdysimės problemų liūne, jeigu valdžioje, pagrindiniuose valstybės valdymo postuose bus asmenys, kurie mato tik patys save, o savo galią matuoja ir ja džiaugiasi tik žemindami bei žlugdydami kitus, savo įtaką atiduodami korumpuotoms interesų grupėms, kurioms tas pats, kaip gyvens žmonės. Mano akimis ideali valdžia tokia, kuri save mato visos visuomenės dalimi ir siekia visiems bendro gėrio ir darnos.


Švytuoklės krūptelėjimas

Ištraukos iš rengiamos spaudai Lino Kontrimo knygos

„Švytuoklės krūptelėjimas“ Ištraukos iš rengiamos spaudai Lino Kontrimo knygos

Dalintis dar nebaigtu tekstu – pakankamai rizikingas žingsnis. Tačiau tokia dalimis pateikiamo kūrinio praktika yra sena ir, mano nuomone, be reikalo marinama tradicija. Man visai patinka, kai rašomi tekstai susipina su kasdienybe. Ypač tokie tekstai, kurie nėra grožiniai ir juose kalbama apie visai nesenus laikus. Aišku, tame slypi ir nemažas pavojus, nes neseniai vykusių įvyLinas Kontrimas kių vertinimai yra itin subjektyvūs. Bet čia ir slypi kita mano idėja: ir didelių, ir mažų istorijų autoriai esame mes patys. Todėl turime drįsti jas pasakoti, jomis dalintis. Lygiai taip pat turime mokytis klausyti ir kitų pasakojamų istorijų. Nebūtinai sutikti, pritarti, bet – dalintis. Todėl šis tekstas gulsis į kitų panašių tekstų eilę, pavadintą „Aš manau. Subjektyvus požiūris į politinius procesus“. Šio laikraščio skaitytojams pateikiamos ištraukos susijusios su R. Karbauskio politine veikla. Turinys sukurtas remiantis mano pastebėjimais bei prieš metus vykusiais pokalbiais su R. Karbauskiu. Skaitytojams pateikiu neiškarpytas pokalbio dalis. Vėliau, knygoje, šie pokalbiai bus ženkliai sutrumpinami iki reikšmingų citatų. Akivaizdu, kad dalis įvykių šiandien jau yra įgavę kitokius atspalvius, juos teks iš naujo vertinti. Bet tai, ką maloniai paprašytas pateikiu skaitymui, leis prisiminti svarbius dalykus. O jie toli gražu dar nėra tapę istorija, dar yra kunkuliuojančios aktualijos. Pagarbiai Kontrimas Linas

Netikėtas rezultatas 2016 metų spalio 9-osios vakaras tradicinėms arba didžiosioms Lietuvos partijoms buvo lūkesčių ir vilties vakaras. Rinkimų apylinkėms užsidarius, vienos partijos garsiai pareiškė imančios švęsti rinkimų rezultatus – kokie jie bebūtų. Kitos partijos tyliai laukė pirmųjų rezultatų, be to, jomis žiniasklaida itin ir nesidomėjo. Tų metų apklausos rodė nemažus šansus, kad valdžioje gali išlikti socialdemokratai. 2016 metų rugsėjo mėnesį (pirmasis rinkimų turas įvyko spalio 9 dieną) „Lietuvos ryto“ užsakymu „Vilmorus“ atlikta visuomenės nuomonės apklausa: 1. Socialdemokratų partija – 16 proc.; 2. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – 12,6 proc.; 3. Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai – 9,2 proc.; 4. Darbo partija – 5,1 proc.; 5. Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija – 4,7 proc.; 6. „Tvarka ir teisingumas“ – 4,8 proc.; 7. Liberalų sąjūdis – 2,7 proc.; 8. Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga – 2 proc. Nuomonių apklausų buvo ne viena, todėl visai verta paminėti ir kitą, taip pat 2016 metų rugsėjo mėnesį, bet jau portalo delfi.lt užsakymu „Spinter tyrimų“ atliktą apklausą: 1. Socialdemokratų partija – 15,6 proc.; 2. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – 14 proc.; 3. Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai – 13,7 proc.; 4. Darbo partija – 5,2 proc.; 5. Liberalų sąjūdis – 5 proc.; 6. „Tvarka ir teisingumas“ 4,9 proc.; 7. Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija – 4,6 proc.; 8. Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjungą – 4,2 proc.; 9. Lietuvos laisvės sąjunga – 2,5 proc. Netrukus paaiškėjo pirmojo rinkimų į Seimą turo rezultatai, o kartu ir tai, kad rinkimų favoritai keičiasi ir jais tampa Tėvynės sąjunga-Lietuvos kikščionys demokratai (toliau – TS–LKD) bei Lietuvos –7–


Švytuoklės krūptelėjimas

Ištraukos iš rengiamos spaudai Lino Kontrimo knygos

valstiečių ir žaliųjų sąjunga (toliau – LVŽS). Pastarosios stiprėjimas ne didžiuosiuose miestuose, o regionuose, atskleidė antrame rinkimų ture išryškėjusią tendenciją ir šios partijos rinkimų strategiją. Lūkesčių ir vilties metas didžiosioms, tradicinėms partijoms virto nerimo valandomis ir dienomis iki antrojo rinkimų turo. Tačiau netrukus tapo aišku, kad šis nerimo laikas išsitęs į mėnesius ir metus. Ko tada negalėjome įsivaizduoti, tai kad to politinio nerimo įkaitais taps visa visuomenė. Priežastimi ir kaltininkais tapo Ramūno Karbauskio vadovaujama LVŽS. Bet teisingiau būtų teigti, kad tokia priežastimi tapo pats R. Karbauskis. Iki rinkimų pabaigos, nei R. KarR. Karbauskis jau kelis dešimtmečius profesionaliai žaidžia šaškėmis. Nuotrauka iš asm.archyvo. bauskis, nei LVŽS žiniasklaidai išskirtinai įdomūs nebuvo. Partijos vadovas – su žemės ūkiu susijusių įmonių grupės akcininkas, politikoje pasirodęs ir ryškiau žybtelėjęs 1996 metais po rinkimų į Seimą. Visi buvo girdėję, bet nelabai ką žinojo apie jo vadovaujamą partiją (iki tapdama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, gyvavo partija pavadinimu Lietuvos valstiečių partija ir Valstiečių liaudininkų sąjunga). Daug kas buvo girdėję, bet daugelis nė nematę R. Karbauskio valdomų bendrovių remto serialo „Naisių vasara“. Dalis visuomenės žinojo, kad R. Karbauskis yra mecenatas – remia knygų leidybą ir kitus projektus, puoselėja savo gimtąjį Naisių kaimą Šiaulių rajone. Ta informacija buvo girdėta, tačiau mažai kam rūpėjo. Ypač sostinėje, ypač pagrindiniams žiniasklaidos kanalams. Jie rinkimų vajaus metu didesnį dėmesį skyrė tuomet valdančiosios Lietuvos socialdemokratų partijos, o ypač – jos vadovo, Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus kritikai. Kai kas žodį „kritika“ laiko pernelyg švelniu. Viešosios erdvės favoritais tuo metu neabejotinai buvo TS–LKD (ypač po liberalų vadovo Eligijaus Masiulio korupcijos skandalo). Neseniai pakeitę lyderį, sėkmingai į keletą auditorijų ištransliavę rinkimų žinutes, konservatoriai, visai pagrįstai tikėjosi pergalės rinkimuose. Švytuoklė vėl būtų iš tariamos kairės siūbtelėjusi į tariamą dešinę. Kaip visada, kaip daugelį metų. Rašau žodį „tariama“ labai sąmoningai. Ne tik politologams, bet ir menkai politika besidomintiems žmonėms, seniai nuostabą kėlė faktas, kad tikros kairės ir dešinės Lietuvoje nėra. Fasadinėmis kairės – dešinės, rinkimams, o neretai net ne pačių partiečių parašytomis programomis pasidabinusios partijos, patekusios valdžion, vykdydavo įvairiausių interesų programas: vieni interesai būdavo paskelbti Lietuvos interesais, kiti – tam tikros grupės ir pan. Tačiau 2016 metais švytuoklė krūptelėjo ir sustingusi ėmė drebėti. Šiuo metu, rašant tekstą, ji dreba –8–


Švytuoklės krūptelėjimas

Ištraukos iš rengiamos spaudai Lino Kontrimo knygos

ypatingai. Jėgos, mėginančios ją išjudinti ir pakreipti savo naudai, yra tokios margos, tokios netikėtai atsiskleidusios, kad nori nenori kyla klausimas: kas atsitiko 2016 metais rinkimų į Seimą metu? Kas yra politikas (sąmoningai pabrėžiu šį, o ne žodį verslininkas) R. Karbauskis? Kokia jo idėja ir programa Lietuvos politinei sistemai ir, žinoma – valstybei, jos likimui? Akivaizdu, kad nesvarbu, kaip pasibaigs politinės švytuoklės drebėjimas, kas ir į kurią pusę ją patrauks, minėtų klausimų mes, politinio proceso dalyviai, nebegalėsime ignoruoti. Tegul atsakymai bus subjektyvūs, tegul – pateikiami iš skirtingų kampų, mano intencija aiški: svarstyti, analizuoti, vertinti politinius įvykius turime mes patys, rinkėjai, nes tik tada išvados turi išliekamąją reikšmę. Pats R. Karbauskis, vertindamas rinkimų rezultatus, teigė, kad antrojo turo rezultatą stipriai lėmė pasikeitusi konservatorių retorika: „Labai ryškiai jau pirmomis antrojo turo dienomis buvo matyti, kad jie keičia savo retoriką. Antrame ture atsiskleidė tam tikros konservatorių savybės – arogancija, pyktis, šmeižtas. Buvo labai daug apygardų, kuriose mūsų kandidatai varžėsi su konservatoriais, todėl aš bandžiau reaguoti, kalbėti su jų štabu. Man buvo netikėta – tokių agresyvių metodų nesitikėjome, mes patys nieko panašaus nenaudojame prieš kitus. Rinkimams konservatoriai buvo paruošę komunikaciją, kad yra pasikeitę, nauji, jauni žmonės, kitokie. Bet antrame ture tokios laikysenos jie nebeišlaikė, greitai grįžo prie seno savo įvaizdžio: pikti, visus kaltinantys, arogantiški. Žmonės per dvi savaites tą greitai pamatė. Tad jei dar pirmame ture kažkas turėjo iliuzijų, kad jie pasikeitė, tapo organizacija, pasirengusia plačiai diskusijai, gerbianti oponentus, tai antrame ture viso to neliko. Ir rinkėjai suprato, kas bus, jeigu konservatoriai laimės rinkimus: tas pats, kas ir ankščiau jiems būnant valdžioje“. <...>

Alkos kalnas Naisiuose. Iliustracija iš www.naisiai.lt.

–9–


Švytuoklės krūptelėjimas

Ištraukos iš rengiamos spaudai Lino Kontrimo knygos

Rinkimus lėmę įvykiai <...> nemažiau svarbu yra prisiminti ir pagrindinius įvykius, dariusius didelę įtaką politiniam 2016 metų procesui. Kai kurie, subjektyviu vertinimu, buvo net ir lemiami. Juos čia paminėti verta ne tik teisingesniam balansui sukurti, bet ir todėl, kad kai kuriuos dalykus negailestingai paslėps laikas. Kitus dar negailestingiau mėgins iškreipti, perrašyti ir pakeisti tie, kuriems praeities įvykiai taps nepatogūs ir negražūs. Taigi, mano subjektyviu vertinimu, didžiausią įtaką 2016 metų rinkimų į Seimą rezultatui padarė du, tiesiogiai su rinkimų vajumi nesusiję įvykiai. Jie neatsirado staiga, abu buvo ilgo proceso pasekmė, tačiau vienas iš jų sprogo staiga ir nebegrįžtamai pakeitė politinės dešinės situaciją. Kitas įvykis labiau priminė tarsi kokias nematomas paralyžiuojančias dujas, bet greičiau – ne laiku ir ne taip pristatytą būtinybę, nors faktas lieka faktu – ji virto kairiosios partijos tragedija. Aplink tuos du įvykius sukosi daug veidų ir veikėjų, vienus iš jų bus verta paminėti, kiti – liks naujų tekstų veikėjais. Tad link kur suku kalbą? Pirmas įvykis, pakeitęs rinkimų rezultatą, o vėliau – keisiantis ir partijų santykius, buvo 2016 metų gegužės 12 dienos Specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) akcija sulaikant Lietuvos liberalų sąjūdžio pirmininką Eligijų Masiulį. Antras rinkimų rezultatą lėmęs įvykis buvo Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius ir jo laikysena priimant naująjį Darbo kodeksą. <...> Neįgyvendintas scenarijus Pradėjusi ruoštis 2016 metų rinkimams, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ėmė kviesti į sąrašą ir partijai nepriklausančius žmones. Tokia taktika buvo jau išmėginta anksčiau vykusiuose savivaldybių tarybų rinkimuose. Ir tada partiškumas nebuvo privalomas. Antai ilgametis Ignalinos savivaldybės meras, dabar Europos parlamento narys Bronis Ropė partijos nariu tapo tik 2006 metais.

G. Kirkilas, R. Karbauskis ir S. Skvernelis. M. Ambrazo nuotr.

– 10 –


Švytuoklės krūptelėjimas

Ištraukos iš rengiamos spaudai Lino Kontrimo knygos

Nors 2016 metų rinkimų į Seimą sąraše maždaug du trečdaliai buvo sąjungos nariai, nepartiniai kandidatai ryškiai dominavo pirmame dvidešimtuke. Toks kandidatų išdėstymas pasiteisino, rinkėjai patikėjo. Vėliau, jau ėmus dirbti Seime, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijai kai kurių nepartinių buvimas sąraše tapo rimtu išbandymu. Prisiminti verta ne tik nepartinių kandidatų idėją, bet ir kitą, neįgyvendintą idėją – siūlymą sudaryti plačią trijų partijų koaliciją. Tai – neįgyvendintas 2016 metų politinis scenarijus, galėjęs visai kitaip sudėlioti šalies vidaus ir užsienio politiką. Trijų partijų koaliciją, pasak rinkimus laimėjusios ir daugumą Seime užsitikrinusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko R. Karbauskio, galėjo sudaryti „valstiečiai“, Lietuvos socialdemokratų partija bei Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai). Iš karto po rinkimų „valstiečiai“ buvo sudarę net dvi derybines grupes – vieną – deryboms su socialdemokratais, antrą – su konservatoriais. Šiandien galime tik spėlioti, kaip būtų susiklostęs politinis gyvenimas Lietuvoje, jei tokia koalicija būtų pradėjusi dirbti. Subjektyviai vertinant, toks koalicijos formatas būtų leidęs išlikti socialdemokratams nesuskilusiems, tikėtina, kad pats R. Karbauskis nebūtų sulaukęs tokios aršaus kritikos lavinos. Nežinia, ar pagreitį būtų įgavusi politikų ir verslo ryšius tirianti parlamentinė komisija. Akivaizdu, kad tokioje koalicijoje labai stiprias pozicijas būtų gavusi Tėvynės sąjunga – ir dėl patirties, ir dėl pakankamai didelio skaičiaus paruoštų veikti asmenybių. Bet kuriuo atveju, plati koalicija Lietuvai būtų buvusi didelė naujovė. Tai būtų didelis iššūkis, galėjęs tapti ir rimtu postūmiu partijoms keistis, derintis ir diskutuoti. Lygiai taip pat tokia koalicija galėjo grėsti dar didesniu interesų grupių stiprėjimo pavojumi. Šiandien nebėra toks svarbus atsakymas į klausimą, kodėl R. Karbauskis iš viso siūlė plačiosios koalicijos mintį. Politinė priešprieša yra per daug giliai palaidojusi galimybę politikams įveikti asmenines ambicijas vardan piliečių interesų. Politinės istorijos ir komunikacijos prasme svarbus yra tik pats faktas – mėginimas sujungti didžiąsias rinkimų laimėtojas į vieną komandą. Taip neatsitiko. Iš karto po rinkimų, daugiausiai balsų gave „valstiečiai“ ir konservatoriai buvo pakviesti į pokalbį su šalies Prezidente Dalia Grybauskaite. Po susitikimo Tėvynės sąjungos pirmininkas G. Landsbergis pareiškė, kad „valstiečiams“, teks pasirinkti, su kuo derėtis – arba su jais, arba su socdemais. Jau tada ėmė aiškėti, kad plačioji koalicija nelimpa. Visai netrukus paaiškėjo, kad konservatoriai nesijungs į koaliciją be ketvirtojo partnerio – Liberalų sąjūdžio. Vėliau, pasklidus žiniai, kad Tėvynės sąjunga derėtųsi su S. Skverneliu, bet ne su R. Karbauskiu, pasidarė akivaizdu, kad plačiosios koalicijos idėjai galima skelbti pabaigą. Paklaustas, kam reikėjo plačiosios koalicijos, R. Karbauskis sakė, kad tikslas buvo aktyvi ir veikli valdžia. „Prognozavau, kad jeigu visos jėgos ateina į koaliciją, mes turim susitarti dėl visko ir susitarę nebesipliekiam vieni su kitais, o dirbame darbus bendram valstybės tikslui. Tačiau tai nenutiko. Kodėl? Yra interesų grupės, kitaip sakant, partijos kaip interesų grupės. Jos veikia per valdininkus, per ryšius su kompanijomis ir tie ryšiai dabar labai akivaidžiai atsiskleidžia. Šiandien jau nebepatikėsiu, kad konservatoriai yra laisvi ir jiems nesvarbu savi žmonės valstybės tarnyboje, kad jiems nesvarbu jų ryšiai. Mūsų pasiūlymas jiems buvo netikėtas, bet ir neatremiamas iššūkis: tai reiškia, kad sudarant plačią koaliciją, viskas privalėtų tapti skaidru ir aišku. Nieko nebepaslėpsi, su nieko už nugaros nesusitarsi, nes šalia – politiniai partneriai, kurie viską mato. Mes iš karto pasakėme, kad ne partijos, o patys ministrai formuoja savo komandas. Kas tada atsitinka? Ne politiniu pagrindu, bet profesiniais ryšiais yra grindžiamas darbas. Mes žinojome, kad senosios – 11 –


Švytuoklės krūptelėjimas

Ištraukos iš rengiamos spaudai Lino Kontrimo knygos

G. Kirkilas ir R. Karbauskis pasirašo bendradarbiavimo susitarimą. Seimo kanceliarijos (aut. O. Posaškova) nuotr.

partijos ministerijose turi savo interesų centrus. Neretai jų buvo net po kelis. Plačioji koalicija tai būtų privertusi užbaigti, nuslėpti visko jau nebūtų buvę įmanoma. Ir dabar ką mes darome – mėginame maksimaliai atriboti politikus nuo neskaidrių populistinių sprendimų. Pavyzdys galėtų būti Valstybės investicijų programa. Iki mūsų Seimo kadencijos vyravo sistema, Seimo nariams leidžianti turėti didelę įtaką formuojan šią programą. Buvo galima savo regionus proteguoti, įvairius projektus neskaidriai skatinti. Mūsų žingsnis buvo nebeleisti jokių projektų pradėti tol, kol nebaigti senieji. Ką noriu pasakyti: lesyklėlę sudaro mechanizmai, leidžiantys politikams savarankiškai skirstyti pinigus. Jeigu koks Seimo narys gali milijoną kitą paskirstyti, tokiu būdu gali susikurti korupcija.“ <...> R. Karbauskio partija Kada Ramūnas Karbauskis pradėjo pasiruošimą 2016 metų rinkimams? Šiandien yra įvairių svarstymų. Su vienais galima sutikti, kitus tenka nuleisti juokais. Pavyzdžiui, televizijos serialas „Naisių vasara“. Pradėtas filmuoti 2009 metais. Pats R. Karbauskis prisidėjo rašant scenarijų, o UAB „Agrokoncernas“, kurio akcininkas jis yra – remiant serialo kūrimą. Per tą laikotarpį vyko net keli rinkimai – Seimo, savivaldybių tarybų, Prezidento, pats R. Karbauskis nė vienuose nedalyvavo, nors yra kaltinamas, kad serialo herojus Pijus yra jo kopija, o tai galėjo lemti rinkėjų simpatijas bei rinkimų rezultatą. Mano nuomone, kaltinti bet kurį žmogų, pasukusį politikon, kad jis ar ji rinkimuose pasinaudojo tuo, ką legaliai, viešai ir skaidriai veikė, kūrė ir organizavo – absurdas. Šitaip kuriame labai pavojingą – 12 –


Švytuoklės krūptelėjimas

Ištraukos iš rengiamos spaudai Lino Kontrimo knygos

precedentą: politikoje netrukus galės dalyvauti tik... patys politikai. Jokie kiti asmenys šansų neturės, nes užteks Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikti biografiją ir parašyti, kad prieš dešimtmetį rašei knygas, susitikinėjai su skaitytojais, buvai kolekcionierius, pristatei viešai savo kolekciją, buvai muzikantas ir rengei koncertus – viskas, poveikis ir įtaka rinkimų sėkmei yra akivaizdūs. Beje, dar 2011 metais buvau susitikęs R. Karbauskį. Jis užsiminė, kad dabar domisi televizija, padeda kurti serialą. Man, žmogui, konsultuojančiam politikus, pasirodė, kad R. Karbauskis pasirinko labai gerą kanalą ir būdą politinei komunikacijai ir tai pasakiau. Tuomet jis patikino, kad kuria tik dėl to, jog mėgsta literatūrą, kiną, teatrą, kad tai – jo hobis. Be to, R. Karbauskis priminė, kad serialo kūryba – ir prodiuserio Rolando Skaisgirio idėja. Ir tikrai – 2012 metais rinkimuose R. Karbauskis nedalyvavo. O tai yra keista, nes, mano nuomone, populiariausias ir žinomiausias serialas buvo kaip tik tais, o ne 2016 metais. Puikiai suprantu, kad yra daug žmonių, kurie asmeniškai, nors kai kurie nė nesupranta iš kur tas asmeniškumas atsirado, bet – nekenčia R. Karbauskio. Ir tai, kad mėginu suprasti, kodėl staiga vienas asmuo tapo visų šalies problemų priežastimi, jų neįtikins. Jiems atrodys, kad mėginu kažkokiu būdu pateisinti šį politiką. Bet to nebus. Neketinu nei teisinti, nei gražinti R. Karbauskio politinės biografijos. Mano tikslas kuklesnis – nors ir subjektyviai, bet pateikti politinių procesų, vykstančių po 2016 metų, vertinimus ir

„Saulės“ aikštė Naisiuose. Iliustracija iš www.naisiai.lt.

– 13 –


Švytuoklės krūptelėjimas

Ištraukos iš rengiamos spaudai Lino Kontrimo knygos

versijas. Ypač tomis temomis, kuriose buvo nusižengta pagrindinei žurnalistikos taisyklei – išklausyti antrą pusę ir pateikti faktus be jokio išankstinio nusistatymo ir nuomonės formavimo. O ar tvyro išankstinis nusistatymas ir kryptingai formuojama nuomonė – spręsti kiekvienam. Aš laikausi nuomonės, paremtos ir savo, kaip politinių procesų konstruotojo, patirtimi – įvykiai savaime neatsiranda. Tarkime, svarstymai, esą serialas „Naisių vasara“ buvusi paslėpta R. Karbauskio ir jo vadovaujamos partijos reklama, suintensyvėjo 2018 metais, po to, kai jau buvo atslūgę mėginimai kitomis temomis išjudinti R. Karbauskio pozicijas. O paskutinės serialo serijos buvo parodytos berods prieš 2 metus... Tačiau spaudžiama politikų, Vyriausioji rinkimų komisija ėmėsi retrospektyvinio tyrimo – įvertinti, ar serialo herojus Pijus, 2014 m. uždraudęs kaimo arbatinėje prekiauti alkoholiu, ženkliai prisidėjo prie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pergalės 2016 m. rinkimuose į Seimą. <...> Iš pokalbio su R. Karbauskiu: L. Kontrimas: dabar (2018 metais) teigiama, kad serialas „Naisių vasara“ iš pat pradžių buvo politinis projektas. Neslėpsiu, kad ir aš, kai mudu susitikome 2011 metais, taip pat maniau. Tenka girdėti įvairių nuomonių, bet aš pasigendu jūsų versijos. Kokia ji? R. Karbauskis: atsakymas yra toks: serialas niekada nebuvo mano vieno idėja. R. Skaisgirys tuomet pas mane atėjo, jis turėjo užsakymą sukurti serialą, kaip suprantu – iš TV3. Serialas turėjo būti apie žmonių gyvenimą, galbūt net apie kaimą, ir tada aš parašiau sinopsį tam serialui. Buvo dar vienas scenarijaus autorius, kuris papildė savo dalimi. Pirmame sezone tikrai daug dirbau. Tai, kad tokio turinio, tokių temų serialas gimė, yra ir mano nuopelnas. Bet niekada nebuvo minties, kad jis gali turėti kokį nors politinį kontekstą. Kitas dalykas – kaltinimai, kad seriale yra kažkas iš realaus gyvenimo… Bet kitaip ir būti negali: serialas apie šias dienas yra toks žanras, jame turi būti šis tas iš realaus gyvenimo, jo rodoma labai daug serijų, kartais keturis – penkis kartus per savaitę ir jeigu ten nėra nieko iš gyvenimo, žmonės jo tiesiog nebežiūrės. Mano mintis buvo tokia: jeigu rodyti kaimo gyvenimą, reikia rodyti realų kaimo gyvenimą. Beje, seriale yra kunigas, bažnyčia, o Naisiuose jos nėra. Taigi, nors serialas yra vaizduotės kūrinys, realaus gyvenimo atspindžių neišvengsi. Žmonės mato tai, ką jie mato kieme, ką jie mato savo kaime, ką jie mato miestelyje. Mokykla yra? Yra. Medicinos punktas yra? Yra. Ten viskas tarsi tikrame gyvenime, bet viskas yra sukurta. O kaltinti scenaristą tuo, ką jis daro... Tai įsivaizduokit dabar, kad bet kuris scenarijaus autorius, režisierius, aktoriai, kai jie pasuka į politiką, gali būti kaltinami tuo, kad viskas, ką darė prieš tai, yra susiję su politika. Neva dvidešimt metų vaidino teatre tam, kad patektų į Seimą. Nemanau, kad dabar yra teisinga kaltinti mane tuo, kad aš prieš dešimt metų atsiliepiau į vieno prodiuserio kvietimą sukurti serialą, kad turiu fantaziją, vaizduotę. Kita vertus, aš nebūčiau sutikęs bendradarbiauti kuriant bet kokį serialą. Mane visada domino kaimo gyvenimas. Aš pats esu kaimietis. Vėliau pirmojo serialo sezono istorijos virto knyga. Esu jos bendraautorius kartu su Loreta Kavole. L. K.: ar literatūra yra jūsų hobis, šitaip pasireiškia kitados paslėptos ambicijos? R. K.: Sakyčiau – hobis. Įsivaizduokite mano gyvenimą: esu iš tokios šeimos, kuri vienaip ar kitaip buvo ir yra susijusi su kultūra. Brolis, tėtis, ilgametės literatūrinės Naisių tradicijos. Literatūra, teatras mane domino visą gyvenimą. Dvyliktoje klasėje svarsčiau pasirinkti aktoriaus profesiją. Buvo toks momentas. Tačiau persigalvojau. L. K.: Iš kur šeimoje potraukis teatrui? R. K.: Auklėjimas. Mūsų šeimoje teatras yra svarbus ir dėl kitko: mano tėtis ir mama susipažino mėgėjiško Žemės ūkio universiteto teatro gastrolėse. Juokaujant galima sakyti, kad mūsų šeima susikūrė teatre. Brolis Mindaugas tapo profesionaliu režisieriumi, itin geidžiamu užsienio teatrų, o Naisiuose susikūrė – 14 –


Švytuoklės krūptelėjimas

Ištraukos iš rengiamos spaudai Lino Kontrimo knygos

profesionalus teatras – stiprus ir mėgstamas Lietuvoje. Tik jis nesireklamuoja, nes yra nemokamas teatras. Beje, buvau kaltinamas ir tuo, kad teatras įkurtas dėl rinkimų. O aš sakiau, visą laiką sakau, atleiskite, jis nemokamas yra nuo jo įsisteigimo momento ir jis bus nemokamas tol, kol aš būsiu gyvas. Nes tokia buvo mano koncepcija – padovanoti galimybę pamatyti teatrą ir mažo kaimo žmonėms. Gal jie į kitą teatrą nenuvyks, o Naisiuose, ar ten, kur gastroliuoja Naisių vasaros teatras, gali ateiti ir žiūrėti spektaklius nemokamai. Tokia buvo mano idėja, visiškai nieko bendro su rinkimais neturinti. Tuo klausimu Vyriausioji rinkimų komisija yra pasisakiusi ne vieną kartą. Tikriausiai tie, kurie mane skundžia, nežino, kad mecenavimas nėra niekaip sietinas su rinkimais. Visa tai – „Naisių vasaros“ serialas, labdaros ir paramos fondas „Švieskime Vaikus“ ir kt. yra mecenavimo veikla. Politiniai oponentai vis kartoja vieną mano sakinį iš kažkokio straipsnio, kad matydami serialą, pažinsite mane. Tai aš atsakysiu: labai teisingai, papasakojau apie kaimo gyvenimą, aš esu kaimietis, aš esu iš tokio pat kaimo. Pasakoju ne apie savo paties asmeninį gyvenimą, pasakojau apie kaimo gyvenimą. Kaimo, kuriame užaugo šimtai tūkstančių žmonių. Todėl serialas tapo populiarus: žmonės pamatė savo gyvenimą. Žinau, kad daugybė žmonių, balsavusių 2016 metų Seimo rinkimuose už „valstiečius“, nėra matę, o gal net ir girdėję apie serialą. O ir tie, kurie žiūrėjo serialą, tikriausiai nė vienas nebalsavo už Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą dėl to, kad jie matė serialą. Kita vertus, žmonės gali gerbti mane ir palaikyti kaip asmenybę, kaip žmogų dėl to, kad aš tikrai padariau nemažai darbų ir Naisiuose, ir kitose (literatūros, švietimo) veiklos srityse. Mecenato žvaigždę man suteikė tikrai ne už gražias akis, o už tai, ką aš esu padaręs kultūrai. Serialas yra mažytė, sakyčiau – mažareikšmė dalis mano veikloje. Daug rimtesnis darbas yra su fondu „Švieskime vaikus“. Ilgalaikis projektas, susijęs su lietuvių autorių knygų vaikams leidyba. Niekada nieko nedariau dėl to, kad man būtų sakoma „ačiū“. Bet į darbus žiūriu rimtai. Mecenavimas, serialas, parama, darbas. Jei dalyvauju rinkimuose, aš juose dalyvauju rimtai. Arba, pavyzdžiui, Naisiai. Prasidėjo serialas, po to atsirado teatras. Naisius pradėjo lankyti žmonės, norėjosi padaryti, kad čia būtų įdomu, gražu. Norėjosi, kad žmonės džiaugtųsi, o aš turėjau galimybę prie to prisidėti. Kur čia yra politika? Naisiai su septyniais muziejais, su Baltų arena, teatru… Aš to niekada nedariau dėl politikos ir niekada nedarysiu. Esu dėkingas žmonėms, kurie mane gerbia už tai, kad aš gyvenime kažką padariau, sukūriau. Pats sau kartais pagalvoju, kad sukūriau verslą, kuris valstybei jau sumokėjo šimtus milijonų eurų mokesčių. Sukurta apie 1 500 darbo vietų kaime – todėl tie kaimai neištuštėjo. Gaila, kad Lietuvoje kai kurie verslo pavyzdžiai sugadino visą verslo paveikslą, tačiau aš neprarandu vilties, kad jau greitai šalyje veiks tik skaidrus verslas. <...> Saulius Skvernelis Tuomečio vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio populiarumas ėmė augti po viešų susikirtimų su šalies Prezidente Dalia Grybauskaite. Ėmė sklisti kalbos, kad populiarėjantis ministras dalyvaus rinkimuose į Seimą, tačiau nebuvo aišku – su kokia politine jėga. Spekuliacijų buvo įvairių ir minėtos net kelios politinės jėgos – Liberalų Republikos liberalų sąjūdis bei Lietuvos socialdemokratų partija. Pirmieji S. Skvernelio ir R. Karbauskio susitikimai įvyko dar 2015 metais. Iš pokalbio su R. Karbauskiu: Kas su kuo susitikinėjo, niekada Sauliaus neklausiau. Kai pirmą kartą su juo susitikau, jis dar buvo ministras. Tiesiai šviesiai pasakiau, kad mes esame variantas, bet jokių garantijų neduodame. Sakiau, kad – 15 –


Švytuoklės krūptelėjimas

Ištraukos iš rengiamos spaudai Lino Kontrimo knygos

R. Karbauskis ir S. Skvernelis. M. Ambrazo nuotr.

nieko neturime, tik vertybes, idėjas, matymą, kad į rinkimus kartu galėtų eiti partiniai ir nepartiniai žmonės. Po to, kai Saulius paliko ministro postą, nusprendėme, kad jis aktyviai įsitrauks į rinkimų kampanijos organizavimą. Todėl nuspręsta jį ir keletą kitų žmonių įdarbinti partijoje. Mes nebuvome pirmieji, nebūsime ir paskutiniai, kurie įdarbina žmones dirbti aktyvų politinį darbą. Tada nekalbėjom apie vietas sąraše. Jau įsibėgėjus rinkimų kampanijai, pasiūliau Saulių įrašyti pirmuoju. Pasakiau, kad tai būtų geriau bendram rezultatui. Ir neklydau. Manau, jog mano kalbėjimas ne apie interesus, o apie vertybes, buvo ta priežastis, dėl kurios Saulius pasirinko bendradarbiauti su mumis. Jis suprato, kad aš neturiu jokių interesų, nesiekiu sau jokios naudos. Matyt, įvertinęs visą politinių partijų ir jų sąsajų, interesų kontekstą, Saulius tai priėmė kaip savalaikį pasiūlymą, artimą jo įsitikinimams ir vertybėms. Saulių, dėl jo patirties, politinio tvirtumo ir gebėjimo drąsiai ginti savo pozicijas, mačiau kaip tinkamiausią premjerą. Mūsų požiūriai daugeliu klausimų sutapo, kad Lietuvoje reikia kardinalių pokyčių, kurie pagaliau išgyvendintų iš Lietuvos negeroves, kurios stabdo mūsų valstybės vystymąsi. Pastebiu, kad neretai yra bandoma tyčia mus priešinti. Vieni klausia vieno, kiti – kito, o paskui ima gretinti. Bet mes labai greitai perpratome, ką su mumis siekiama padaryti viešojoje erdvėje. Tačiau nereikia galvoti, kad mes visais klausimais turime ar privalome turėti vienodą nuomonę. Tikrai ne ir tai yra normalu, taip ir turi būti laisvoje šalyje. Bet net ir išsiskyrus nuomonėms, mes sugebame rasti kompromisus ir priimti sprendimus, kurie yra naudingiausi Lietuvos žmonėms. – 16 –


Švytuoklės krūptelėjimas

Ištraukos iš rengiamos spaudai Lino Kontrimo knygos

Senas naujas triukas su pažyma Iš karto po rinkimų partijų atstovai buvo pakviesti į susitikimą su Prezidente. Be abejo, tuo metu jau kalbėta apie galimas koalicijas ir bendradarbiavimą. „Valstiečiai“ formavo dvi derybines grupes: vieną – deryboms su socialdemokratais, kitą – su konservatoriais. Pastarieji laikėsi nuostatos, kad dviejų derybinių grupių būti negali – arba „valstiečiai“ derasi tik su jais, arba konservatoriai derybose nedalyvauja. Nepaisant to, 2016 m. spalio 24 dieną abi partijos, gavusios daugiausiai balsų rinkimuose, atvyko į susitikimą su pas Prezidente. Šalies vadovė pareiškė netrukdysianti daugiausiai vietų Seime iškovojusiai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai siūlyti premjerą ir formuoti Vyriausybę. Po konservatorių susitikimo su D. Grybauskaite, vienas jų lyderių Andrius Kubilius taip pat pasiūlė, kad pasirašant valdančiosios koalicijos sutartį, „kad ir kas ją pasirašytų, visi jos signatarai būtų patikrinti specialiųjų tarnybų, kaip kad kandidatai į aukštas pareigas“. Tuo metu šis pasiūlymas į akis nekrito. Tačiau veikiai tapo aišku, kad siekiama formuoti nuomonę, esą pasirašyti tokio susitarimo R. Karbauskis negalės. Ir tikrai – po kelių dienų viešai buvo prakalbta, esą egzistuoja Ukrainos saugumo tarnybos pažyma, kurioje konstatuojamos R. Karbauskio sąsajos su Rusija. Tai paskatino ne vieną politiką prabilti apie tariamai galimą R. Karbauskio prorusiškumą. Netrukus ši „pažyma“ virto bemaž kriminaline istorija. R. Karbauskiui kreipusis į teisėsaugą, Ukrainos saugumo tarnyba nurodė, kad jokia pažyma apie R. Karbauskį iš viso neegzistuoja. Nustatyti, kas sukurpė tokią „pažymą“, taip pat nepavyko – apklausti žiniasklaidos atstovai nurodė matę tik „nepatvirtintą kopiją“, kuri kažkaip pasimetė ant kelių redaktorių stalų… Tačiau istorija priminė, kad sovietų mėgtas būdas kurpti „pažymas“ ir taip kompromituoti neįtinkančius asmenis – dar nepamirštas. Iš pokalbio su R. Karbauskiu: Pirmiausia pasirodė žinia apie tai, neva aš – KGB agentas. Tai buvo padaryta antrą dieną po Seimo rinkimų antro turo. Manau, kad istoriją apie „Ukrainos pažymą“ sukurpė konservatoriai, siekdami paaiškinti savo rinkėjams, jog dėl šios priežasties jie negali dirbti su „valstiečiais“. Kadangi šia melaginga žinia pasidalino visi interneto portalai, tai buvo nuspręsta šią sėkmę „užtvirtinti“. Žinodami, jog Seimo komitetų pirmininkams leidimai dirbti su slapta informacija nėra išduodami, konservatoriai pradėjo šnekėti, jog R. Karbauskis leidimo dirbti su slapta informacija iš viso negautų. Tad mums, valdančiajai daugumai, teko priimti sprendimą, jog leidimus dirbti su slapta informacija taip pat turi gauti visi Seimo komitetų pirmininkai ir pavaduotojai. Visą laiką, kol Valstybės saugumo departamentas tyrė Seimo narių pateiktus duomenis, buvo skleidžiamos melagingos žinios, neva aš esu bendradarbiavęs su KGB. Tačiau visus leidimus dirbti su slapta informacija aš gavau. Tad man išdavus leidimą dirbti su slapta informaciją, konservatorių retorikoje išnyko naratyvas apie mano bendradarbiavimą su KGB. Žinoma, tokią retorikos kaitą galėjo lemti ir kitas lygiagrečiai vykęs veiksmas – kreipiausi į prokuratūrą dėl šmeižto. Prokuratūra atliko tyrimą, kurio metu gavo raštiškus atsakymus į užklausas iš Ukrainos ir Lietuvos slaptųjų tarnybų, patvirtinusius, kad nėra jokių duomenų apie galimą mano bendradarbiavimą su slaptosiomis tarnybomis. Buvo išsiaiškinta, kad šmeižikiško pobūdžio informaciją paskleidė žurnalistė. Ji nurodė, esą „Ukrainos pažymą“ gavo iš savo šaltinio, kurio tapatybę atskleisti neturinti teisės. Taip, dėl šmeižto galėjau žurnalistę paduoti į teismą, tačiau kas iš to? Juk akivaizdu, kad ji tebuvo įrankis melagingai informacijai paskleisti. Ir tuomet, ir dabar manau, kad už visos šitos istorijos slepiasi konservatoriai. Beje, pareigūnų apklausti – 17 –


Švytuoklės krūptelėjimas

Ištraukos iš rengiamos spaudai Lino Kontrimo knygos

žurnalistai taip pat minėjo konservatorius. Bet keista kas kita – paaiškėjo faktai apie A. Kubiliaus sūnaus, R. Juknevičienės brolio sąsajas su Baltarusija ir Rusija. Tačiau pasirodo, jog kaltindami kitus, sau konservatoriai tų pačių standartų netaiko. Bet tai susiję su sena konservatorių strategija. Vertinant dabarties įvykius, toks veikimas yra ne kas kita, kaip bandymas šmeižtu diskredituoti savo politinius oponentus. Istorija subliuško. Dabar jos jau niekas ir neprisimena. „Ukrainos pažymą“ prisiminiau dėl vienos svarbios aplinkybės – mūsų šalyje labai populiaru kaltinti tariamu bendradarbiavimu su Rusija. Tokių istorijų sukurpimo ir sklaidos schema nekinta jau daugybę metų. Mano nuomone, piktnaudžiavimas itin skaudžia mūsų patirtimi su Rusija – dvigubai amoralus veiksmas. Pirma, jei yra konkretūs įrodymai ir faktai – jų jokiais būdais negalima nutylėti ir juo labiau – skelbti anonimiškai. Visi potencialūs ar esami kolaborantai turi būti paviešinti. Antra, jei įrodymų ir faktų nėra, negalima kurti gandų, nes šitaip teršiama viešo dialogo erdvė, o blogiausiai – apšmeižiami asmenys, laužomi žmonių likimai. L. K.: Kaip pats sau atsakot į klausimą, kodėl konservatoriai taip puola? R. K.: Daug dalykų slypi labai senoje istorijoje. Kodėl 1992 metais žmonės nubalsavo ne už juos? Juk dar buvo gyva Sąjūdžio dvasia. Todėl, kad užteko vos dvejų metų ir žmonės pamatė, kokie politikai ateina į valdžią ir kuo tai gresia valstybei. Vėliau buvo Pakaunės istorija, Bražuolės tilto sprogimas… Dabar kiekvienas sau tuos klausimus turime atsakyti, galbūt tyrimo specialaus nereikia, per daug viskas atvira ir aišku. Atsiverti vadovėlius ir matai, kas buvo valdžioje, kuriais momentais ir kodėl tauta ką nuspręsdavo. Konservatoriai atėjo 1996-ais, o 2000 metais žmonių sprendimu jie neteko valdžios. Po to – 2008-ieji, o 2012 metais tautos sprendimu konservatoriai vėl tapo opozicija.

R.Karbauskis ir V.Bakas. Seimo kanceliarijos (aut. O. Posaškova) nuotr.

– 18 –


Švytuoklės krūptelėjimas

Ištraukos iš rengiamos spaudai Lino Kontrimo knygos

Socialdemokratai, beje, nevaldė su tokia arogancija ir su tokiu nesiskaitymu. L. K.: Bet kokios tokio elgesio priežastys? R. K.: Aš suprantu viena – 2009 ar 2011 metais yra priimtas sprendimas, kad 75 metus neviešinti KGB agentų. Ir toks sprendimas priimtas būtent konservatorių valdymo metu. Ar galite patikėti? Partija, kuri aršiausiai visus įtarinėja ryšiais su Rusija, vadina agentais, būdama valdžioje padaro viską, kad KGB agentai būtų įslaptinti kelioms kartoms į priekį. Paklauskite savęs, kodėl konservatoriai buvo suinteresuoti priimti šitą įstatymą? Ką sako saugumo tarnybos? Jeigu apie tuos agentus žino kas nors iš kitų valstybių, tokie asmenys yra priklausomi. Jais galima manipuliuoti. Liustracija buvo ir dabar yra labai svarbi. Aš galiu drąsiai teigti, kad tai, ką daro opozicija šiandien, atitinka klasikinį valstybės silpninimo modelį. Kuomet žmonės bėga iš valstybės, nes ja nepasitiki, tai yra svajonių rezultatas, kurio siekia priešiška valstybė. Arba štai kita tema: prisimenat, konservatoriai norėjo žemės ūkio sektoriaus tyrimo. Jie galvojo, kad mes nenorėsim to tyrimo, neva R. Karbauskis turėtų kažko bijoti. Tačiau „valstiečiai“ pritarė tyrimui, tik pasiūlėme prie konservatorių klausimų pridėti daugiau klausimų – nuo pat 1991 metų. Konservatoriai jau dabar tai vadina archeologija ir pradeda tyčiotis iš tų klausimų. O mes klausiame – kas gi sugalvojo kilnoti žemes ir kam tai buvo naudinga? Konservatoriai tokių klausimų labai nenori. Anksčiau esu viešai sakęs, kam tai buvo naudinga. Gabrieliaus Landsbergio seneliui tai buvo naudinga ir tai yra faktas. Nuo to nepabėgsi. Tad dabar palyginkime temas: galimi KGB bendradarbiai ir V. Landsbergiui naudingas žemės kilnojimas bei kurpiamos istorijos apie mane ir moteris. Suprantate, kad pastaroji tema, lyginant su pirmąja, tėra tarsi aguonos grūdas prieš supernovą. Niekas iš viešosios informacijos rengėjų net nenorėjo girdėti, kad istorijos apie mane ir moteris kuriamos puikių scenaristų, komunikacijos inžinierių, bendradarbiaujat su buvusiais ypatingų tarnybų žmonėmis, kurie žino, ką reiškia paskleisti gandą ir kad jo sustabdyti neįmanoma. Šiandien man yra žinoma, kas tas istorijų mėgėjas ir kūrėjas bei kodėl jis tai darė. Manau, kad labai greitai apie tai papasakosiu žmonėms. Faktas, kad bet kokią rimtą temą konservatoriai bando numušti skleisdami vis naujus gandus, kurie pritraukia žmonių dėmesį labiau, nei jų niekšiški darbeliai. Dar viena tema, kurios nemėgsta konservatoriai – „Snoro“ ir „Ūkio“ bankų žlugimo tema. O tai įvyko konservatorių valdymo kadencijoje, 2008-2012 metais. Kyla daug klausimų dėl tokių procesų, padariusių milžinišką finansinę žalą. Kodėl valstybės institucijos neužtikrino tinkamos bankų prižiūros? Ar „Snoro“ ir „Ūkio“ bankų likvidavimo procesai buvo skaidrūs? Kartu verta prisiminti kitą konservatorių sprendimą – valstybės vardu itin brangiai skolintis pinigus ir užkrauti mums visiems didžiulę palūkanų naštą. Mes šias temas norime išaiškinti ir išsiaiškinti. Tai labai nepatinka konservatoriams. Nepatinka ir Prezidentei D. Grybauskaitei. Bet aš laikausi savo pozicijos – ir KGB tema turi baigtis, ir liustracija turi įvykti, turime išsiaiškinti ir labai abejotinus finansinius veiksmus. Gal todėl ir esu labai nepatogus ir nereikalingas, gal todėl taip nuožmiai puola ir mane, ir aplink mane atsirandančius asmenis. Politinės priešpriešos kūrimas 2016-2020 metų kadencijos Seimo politinio proceso stebėtojams, tyrėjams ir kūrėjams atmintin įeis ir dėl politinės priešpriešos kūrimo technologijų. Kartais – labai rafinuotų, o kartais – itin grubių. Mano nuomone, politinė priešprieša turi prasmę tik tada, kai siekdamas savo tikslų, nepradedi kenkti visos valstybės reikalams. Drįstu dalintis savo pozicija – politinė priešprieša, kurios labai aktyviai ėmėsi konservatoriai ir jų vadovas G. Landsbergis, neatvedė naujos kokybės link, nesukūrė konstruktyvaus dialogo. Priešingai – politinė konfrontacija tarp dviejų daugiausiai mandatų iškovojusių jėgų iš tiesų virto didžiausios ir labiausiai patyrusios partijos kova su R. Karbauskiu bei jo artimosios aplinkos žmonėmis – 19 –


Švytuoklės krūptelėjimas

Ištraukos iš rengiamos spaudai Lino Kontrimo knygos

LVŽS suvažiavimas. M. Ambrazo nuotr.

(ne su visa „valstiečių“ frakcija ir ne su visais jų deleguotais ministrais). Kitaip tariant, pozicija ir opozicija nepradėjo kovoti projektais, idėjomis, pasiūlymais. Ko buvo galima tikėtis iš bemaž rinkimus laimėjusių konservatorių? Konstruktyvių pasiūlymų – neabejotina, kad jie tikrai turėjo turėti parengtus įstatymų paketus. Deja, atsitiko priešingai – labiausiai patyrusi politinė jėga, su labai retomis išimtimis, į valdančiųjų veiksmus dažniausiai atsakydavo skambia, ties įžeidimo riba balansuojančia verbaline ekvilibristika. Neigti tai, vadinasi, nepastebėti akivaizdžių faktų: konservatoriai, iš tiesų galėję tapti valdančiojo dueto partneriais, pasirinko jokios derybinės perspektyvos neturinčią poziciją diktuoti sąlygas dėl derybų rinkimus laimėjusiai partijai. Nors dalis TS–LKD vylėsi, kad derybos vis tiek prasidės ir didžioji koalicija bus sudaryta, realybė ir politinių procesų kūrėjų tikslai buvo kitokie. Šiandien belieka tik spėlioti, kiek Lietuva būtų laimėjusi ramesnio politinio fono, sutarimo, patirties turinčių ir naujų politikų darbo kokybės. To nebesužinosime. Tačiau įsitikinome, porinkiminėse kovose galimos visokios taktikos. Viena tokių – mėginimas supriešinti R. Karbauskį su S. Skverneliu. Po rinkimų ir iki maždaug 2017-ųjų metų vidurio sklandė idėja, kad būtų galima suskaldyti „valstiečių“ frakciją. Teigta, kad bemaž pora dešimčių nepartinių LVŽS frakcijos narių galėtų atskilti ir suformuoti naują frakciją. Esą taip įvykti galėtų, jei S. Skvernelis nutrauktų politinius ryšius su R. Karbauskiu. Dviejų politikų priešinimo tema buvo tokia garsi, kad užkulisiniai pokalbiai neretai tapdavo ir naujienų žiniasklaidos aktualijomis. Tačiau R. Karbauskio ir S. Skvernelio tandemas neskilo. Politikai neretai viešai nepritardavo vienas kito pozicijoms. Šitaip jie tik įplieksdavo ugnies gandams apie tariamą jų išsivaikščiojimą. Tačiau – 20 –


Švytuoklės krūptelėjimas

Ištraukos iš rengiamos spaudai Lino Kontrimo knygos

lygiagrečiai vykdavo frakcijos, partijos pasitarimai, po kurių abu valdančiosios daugumos lyderiai kalbėdavo apie stabilų ir nuoseklų darbą kartu. Iš valdančiosios „valstiečių“ frakcijos nepasitraukė nei tariamieji S. Skvernelio šalininkai, nei senieji partijos nariai, esą nepritariantys R. Karbauskio vadovavimui. Iš tiesų po įvairių įvykių, „valstiečių“ frakciją paliko Dovilė Šakalienė, Bronius Matelis, Povilas Urbšys ir Justas Džiugelis, niekada nepriklausę LVŽS. Lygiagrečiai su „valstiečių“ lyderių priešpriešos tema, jau porinkiminį lapkričio mėnesį imtasi itin subtilaus plano skaldyti susiformavusią „valstiečių“ ir socialdemokratų daugumą. Silpnoji grandis šioje jungtyje buvo socialdemokratai. Silpnoji ne todėl, kad po rinkimų šiai partijai teko rimtai nusivilti. Silpnoji dėl to, kad vėrėsi metų metais ryškėjusi takoskyra partijos viduje. Koalicija su LVŽS dar labiau pagilino trūkius. Galiausiai prieita prie to, kad jau sudarius koaliciją, dalis socialdemokratų vadovų ėmė piktintis šiuo susitarimu. Pretekstas – pozicijos. 2017-ųjų metų rudenį tapo aišku, kad socialdemokratai iš koalicijos trauksis: net 36 skyriai pasisakė už koalicijos nutraukimą, tame tarpe – ir didžiausias partijoje Vilniaus skyrius. Tik septyni skyriai išreiškė norą likti koalicijoje, o šeši skyriai siūlė derėtis dėl naujos koalicijos sutarties. Kiek kitokia situacija susiklostė socialdemokratų frakcijoje Seime. Dalis žinomų partijos ir frakcijos narių siūlė likti koalicijoje. Vėliau įvykiai pasisuko radikaliai: socialdemokratų partijos gretas paliko aštuoni frakcijos Seime atstovai. Jie pasirašė frakcijų bendradarbiavimo susitarimą su LVŽS. Dar prabėgus kuriam laikui imta kalbėti apie naujos socialdemokratinės pakraipos partijos įkūrimą. Taip ir atsitiko – LSDP koaliciją nutraukė, o po kelių mėnesių buvo įkurta Lietuvos socialdemokratų darbo partija.

Susitikimas su žiniasklaida. Seimo kanceliarijos (aut. O. Posaškova) nuotr.

– 21 –


Švytuoklės krūptelėjimas

Ištraukos iš rengiamos spaudai Lino Kontrimo knygos

Iš pokalbio su R. Karbauskiu: R. K.: Buvo keli įvykiai, aiškiai atskleidę oponentų ketinimus. Pirmas – supriešinti mane su S. Skverneliu. Mėginta sakyti, kad yra Karbauskio ir Skvernelio žmonės. Pavyzdžiui, dėl trijų lotyniškų raidžių: žinojome iš pat pradžių, kad turime skirtingas nuomones, bet tai nebuvo priežastis nebedirbti kartu. Oponentai nežinojo, kad tai ne Karbauskis ir Skvernelis turi priešingas nuomones, kad ir frakcijoje yra skirtingas nuomones turinčių žmonių. Vėliau buvo bandymai skleisti gandą, kad su Skverneliu derėtis galima, o su Karbauskiu – ne. Buvo galvojama, kad mes susipyksime. Mes supratome, kad visa tai yra organizuota ir planuojama. Pradžioje manėme, kad tai yra tik įvykių srautas. Iki septynioliktųjų rudens mums tikrai reikėjo dėti pastangų, kad įveiktume spaudimą (ir man, ir Sauliui). Dar ir dabar yra skleidžiami gandai: man apie jį, o jam – apie mane. Bet jei mes nebendrautume, nekalbėtume, būtų tikrai sunku. Kitas scenarijus – manęs diskreditavimo. Manė, kad palūšiu. Bet jau septynioliktųjų metų vasarą mes aiškiai supratome, kas vyksta. Antras planas – griauti mūsų frakciją, o daugumą – suskaldant socialdemokratus. Konservatoriai po Seimo rinkimų strategavo, koks politinis scenarijus jiems naudingiausias. Pasirinko bandymą išprovokuoti neeilinius rinkimus, todėl nesudarė koalicijos su LVŽS ir pradėjo įgyvendinti visą eilę priemonių, kurios turėjo destabilizuoti valdančiąją koaliciją. Seimo kadencijos pradžioje paprasčiausiu scenarijumi atrodė „valstiečių“ frakcijos suardymas. Tam buvo nau­dojamos kelios priemonės. Pirmoji – diskredituoti mane, paliekant frakciją be lyderio, kuris galėtų ją

„Baltų arena“ Naisiuose. Iliustracija iš www.naisiai.lt.

– 22 –


Švytuoklės krūptelėjimas

Ištraukos iš rengiamos spaudai Lino Kontrimo knygos

mobilizuoti vieningam darbui. Tam buvo pasitelktos kai kurios žiniasklaidos priemonės, kurių tikslas – išsityčioti iš visko, kas siūloma, kas padaryta, bandyti rodyti, jog esu nepatikimas, neištikimas ir t. t. Buvo siekiama Seimo frakcijos narius įtikinti, neva negaliu būti seniūnu. Tos pastangos iš inercijos tęsiasi iki dabar, nors realybėje duoda atvirkštinį rezultatą. Šmeižtui skleisti buvo pasitelkti ir buvę Seimo frakcijos nariai – Matelis, Urbšys, Džiugelis. Juos mielai citavo, su jais kūrė laidas, straipsnius. Tai negalėjo paveikti frakcijos, nes visi puikiai žinojo, jog skleidžiamas melas, bet visuomenės nuomonės formavimui tai galėjo pasitarnauti. Pavyzdžiu galėtų būti situacija su Džiugeliu. Seimo narys dėjo miližniškas pastangas įkalbinėdamas kolegas, jog reikia kurti naują frakciją, dėl to kalbėjosi su daugeliu frakcijos narių. Seimo narys veikė labai apgalvotai, kolegoms aiškindamas, kokią įtaką įgaus nauja frakcija, kaip persidalins komitetų pirmininkų pozicijos, pasikeis ministrai. Džiugelio pasitraukimas iš Seimo frakcijos įvyko ne dėl jo pažiūrų, o dėl melo, neva jis nebandė ardyti frakcijos. Vėliau įvyko tai, kas visada vyksta, kai kuris nors buvęs „valstiečių“ frakcijos narys nori šmeižti frakcijos seniūną, savo buvusius kolegas – daugybė interviu, laidų. Atsitiktinumų ir sutapimų formuojant viešąją nuomonę nėra. Dėl Šakalienės... Mes neįvertinome jos tikrųjų tikslų ir charakterio. O dėl Matelio esu įsitikinęs, kad jis buvo visiškai ir aiškiai suplanavęs pasitraukimą. Tai žmogus, kurį LVŽS rekomendavo P. Urbšys. Iškalbingai atrodo ir paties P. Urbšio situacija, kuomet paaiškėjo, jog jis galimai pažeidė Konstituciją, darydamas spaudimą VTEK nariams dėl vieno iš darbuotojų atleidimo. Vietoj to, kad P. Urbšys bandytų paaiškinti savo elgesį, jo motyvus, jis ėmė kaltinti mane neva jam kerštauju. P. Urbšys yra dviveidis žmogus, kurio įvaizdis absoliučiai skiriasi nuo jo veiklos metodų. Panevėžiečiams nėra paslaptis, jog siekdamas įtakos mieste, P. Urbšys siekė silpninti politinių partijų skyrius Panevėžyje. Tos pastangos davė rezultatą praėjusiuose savivaldybių rinkimuose, kuomet P. Urbšio vardu pasivadinęs komitetas laimėjo rinkimus Panevėžio miesto savivaldybėje. Vienintelė ir nauja grėsmė P. Urbšio interesams tapo LVŽS Panevėžio skyrius, kuris stiprėjo po praėjusių savivaldybių rinkimų ir Seimo rinkimuose surinko daugiausiai balsų. Puolimas prieš visus LVŽS Panevėžio miesto skyriaus narius, nei kiek nesiskiria nuo įprastos P. Urbšio veikos. Žmonės buvo juodinami, šmeižiami, buvo skleidžiami gandai. Taip elgdamasis jis prarado net savo vardu padidinto komiteto, laimėjusio savivaldybių rinkimus Panevėžyje, pasitikėjimą. Draugų neliko, vieni priešai, o taip juk nebūtų, jei vadovautumeisi moralės ir tiesos principais. Liūdna, kai žmogus siekia savo tikslų sutrypdamas visus, kurie pasitaiko pakeliui. Optimistiškai nuteikia tik tai, jog gyvenimas viską sustato į savo vietas. P. Urbšio tikrasis veidas tampa atpažįstamu ir tai, labai tikiuosi, bus jo politinės karjeros pabaigos priežastimi. Galima pastebėti, kaip frakciją palikę Seimo nariai greitai atranda bendrus interesus su opozicija. Tenka pripažinti, jog sudarant rinkimų sąrašą, mes nesugebėjome įžvelgti, jog kai kuriems žmonėms rūpėjo ne darbas Lietuvos labui, o asmeninės ambicijos ir savanaudiški tikslai. Mažų mažiausiai nesmagu, kai žmonės, pasinaudoję LVŽS rinkimų sėkme, išduoda kolegas, rinkėjus. Priežastis suprantama, jie gauna progą būti matomais: reikia kuo labiau šmeižti frakciją, jos seniūną ir dėmesys garantuotas. Nesvarbu, kiek pasakytumei melo, fantazijų ar interpretacijų, svarbu, kad susidarytų vaizdas, jog yra kažkoks vidinis nestabilumas, diktatas, nedemokratiški sprendimai. Noriu paklausti: negi patikėsite, jog įsakymais, spaudimu, šantažu galima valdyti daugiau nei penkiasdešimties Seimo narių frakciją, kurioje dirba žmonių laisvuose rinkimuose išrinkti, savo vertę žinantys žmonės? Atsakymas – neįmanoma. Bet tie, kurie bando tuo įtikinti tautą, mano, jog tauta yra „runkeliai“, kad kiekvienas šimtus kartų pakartotas melas bus priimtas už tiesą. Tenka apgailestauti, kad kai kurie Seimo nariai veikė savanausdiškais – 23 –


Švytuoklės krūptelėjimas

Ištraukos iš rengiamos spaudai Lino Kontrimo knygos

R. Karbauskis ir L. Kontrimas. M. Ambrazo nuotr.

tikslais ir spjovė į rinkėjų valią ir lūkesčius. Tai mano asmeninis subjektyvus vertinimas. Reikia patikslinti, kad tapęs frakcijos seniūnu, aš dėl dviejų priežasčių tapau taikiniu: pirma, kad tai yra frakcija, o kitas dalykas, kad yra tiesioginis santykis tarp Vyriausybės (Sauliaus) ir manęs. Todėl, grįžtant prie frakcijos griovimo strategijos, bandymų supriešinti mane su Sauliumi Skverneliu, reikia pasakyti, kad buvo naudojamos visos įmanomos priemonės. Prisimenu laikotarpį, kuomet visa kritika buvo nukreipta į mane, o Premjeras pristatomas tik pozityviai. Tai buvo gerai apgalvota supriešinimo priemonė. S. Skverneliui buvo teigiama, jog Karbauskis yra labai pažeidžiamas ir neskaidrus, jog reikia atskirti nepartinius Seimo narius ir sudaryti koaliciją su konservatoriais ir liberalais. Visi prisimena kalbas apie Karbauskio ir Skvernelio frakcijas. Nėra žmonių, kurių nuomonės visuomet sutaptų, o nuolat iš išorės priešinant politikus, kibirkščių sunku išvengti. Džiaugiuosi, jog tai sugebėjome įveikti ir, kaip sakoma – kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais. Frakcijos griovimas per S. Skvernelio ir mano supriešinimą davė priešingą rezultatą – mus sutelkė. Iš tikrųjų partija per tą laiką pasidarė daug vieningesnė. Po tiek pastangų ją suardyti – efektas visiškai priešingas. Kai netikros naujienos užkliudė vieną ar kitą iš jų, visi pradėjo suprasti, kaip veikia šitas mechanizmas. Po tokio spaudimo frakcijos narių atsakomybė prieš visuomenę tapo dar didesnė. Bendrų tikslų suvokimas ateina su laiku, nes su juo ateina branda atitinkamoje aplinkoje. Dabar, kai kas nors sako, kad jūsų frakcija irs – atsakau, kad jūs tai sakote ir siekiate jau daugiau nei dvejus metus. Frakcijos vienybė iš tikrųjų ir yra pats didžiausias darbas, kurį aš dariau iki šiol ir darysiu ateityje.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos informacinis leidinys 2019 m. vasaris, Nr. 47 ISSN 2538-8274 Tiražas 300 000 egz. Spausdino SIA „Poligrāfijas grupa Mūkusala“. Užs. Nr. 358 ir Užs. Nr. 359.

Leidėjas – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga Redaktorė Vita Beržiūnaitė. Tel. 8 5 212 0821, el. paštas: info@lvzs.lt. Politinė reklama bus apmokėta iš LVŽS savivaldybių tarybų ir merų rinkimų sąskaitos bei kandidato į LR Prezidentus Sauliaus Skvernelio rinkimų sąskaitos

Profile for LVŽS

Už žemę ir žmogų Specialus leidinys 2019  

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos informacinis leidinys savivaldybių tarybų rinkimams, 2019 m. vasaris.

Už žemę ir žmogų Specialus leidinys 2019  

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos informacinis leidinys savivaldybių tarybų rinkimams, 2019 m. vasaris.

Advertisement