Bendruomenės jėga: kaip mažas kaimelis tapo traukos centru

Šiaulių rajone esančiame Naisių kaime kasmet apsilanko daugiau nei 100 tūkstančių žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio. Jame galima rasti daugiau nei 25 lankytinus objektus, taip pat čia verda aktyvus kultūrinis gyvenimas: vyksta Naisių vasaros teatro pasirodymai, teikiamos literatūrinės premijos, lankosi įvairūs garbūs svečiai, vyksta blaivus Naisių vasaros festivalis ir daugybė kitų renginių.

Kaimas, kuriame reguliariai gyvena apie 500 žmonių, dažnai yra vadinimas fenomenu, tačiau Naisiuose gimęs ir augęs verslininkas bei politikas Ramūnas Karbauskis įsitikinęs, kad toks gali būti bet kuris Lietuvos kampelis. Pasak jo, tai, kokie šiandien yra Naisiai, yra didelės vizijos bei kryptingo bendruomenės darbo rezultatas.

– Naisiai dažnai yra vadinami pavyzdiniu Lietuvos kaimu. Kodėl Jums yra svarbu, kad jis toks būtų?

– O kaip gali būti kitaip: aš čia gimiau, augau. Iš vaikystės atsimenu, kad Naisiuose nieko nebuvo – nei kalnų, nei ežerų. Todėl aš sugalvojau viziją, kaip iš nieko padaryti viską. Tai, ką šiandien matote Naisiuose, yra sukurta kartu su bendruomene. Čia supylėme Baltų areną, iškasėme Laimės ežerą, pastatėme Naisių krašto istorijos muziejų, įrengėme Baltų dievų skulptūrų parką po atviru dangumi, nutiesėme Miško žiedų taką ir sukūrėme daugybę lankytinų objektų tam, kad šeimos su vaikais galėtų čia leisti laiką įdomiai, aktyviai ir turiningai.

Vos per dešimt metų kaimas pasikeitė neatpažįstamai. 2014 metų pabaigoje mes įkasėme į žemę kapsulę su Naisių krašto gyventojų laišku ateities kartoms. Po šiek tiek daugiau nei metų mes jau rengėme šventes ant 200 metrų ilgio, 160 metrų pločio kalno, kurio šlaitai siekia 16 metrų aukštį.

– Ar supilti Baltų areną buvo Jūsų idėja?

– Pirmasis Baltų arenos projektas buvo nupieštas ant popierinės servetėlės. Atsimenu, kaip pietavome su atlikėju Andriumi Mamontovu, man kilo idėja, kaip galėtų atrodyti vieta po atviru dangumi, kuri sutalpintų iki 15 tūkst. žmonių. Pasiėmiau servetėlę ir ant jos nupiešiau, kaip būtų galima sąlyginai nebrangiai supilti areną iš žemių. Šią mano idėją kartu su bendruomene įgyvendinome per metus. Būdavo tokių kuriozinių situacijų, kai žmonės, kurie retai važinėdavo pro Naisius, net apsisukdavo galvodami, kad ne tuo keliu pasuko. Daugelis tiesiog negalėjo patikėti savo akimis – anksčiau buvo plynas laukas, o dabar – kalnas stūkso!

– Naisių kaime galime rasti daug baltiškos kultūros apraiškų. Kodėl?

– Man yra labai svarbu, kad nepamirštume savo šaknų, kurios yra unikalios, iš kurių galima pasisemti įkvėpimo ir stiprybės. Naisių literatūros muziejuje į sieną yra įmūrytas autentiškas aukų dubuo. Tie, kurie jį ten įmūrijo, tikriausiai norėjo, kad mes jį rastume. Labai įdomus sutapimas, kad mes jau buvome įsteigę Baltų dievų muziejų, kai radome tą akmenį. Priėmėme tai kaip patvirtinimą, kad einame teisingu keliu.

– Naisius labiausiai išgarsino čia vykstantis festivalis. Jis sukėlė visuomenėje daug ažiotažo, nes buvo pirmasis, kuriame buvo nuspręsti neprekiauti alkoholiniais gėrimais.

– Naisių festivalis atsirado kaip projekto dalis. Kai mes sugalvojome rengti blaivų festivalį, Lietuvoje tokių nebuvo. Noriu pabrėžti, kad tai nebuvo mano vieno sprendimas. Naisių kaimas nelabai skyrėsi nuo kitų kaimų Lietuvoje – visko jame buvo. Tačiau visa bendruomenė priėmė sprendimą, kad visi renginiai mūsų kaime bus blaivūs ir į kultūros namus negalės ateiti išgėrę žmonės. Nors iš pradžių ir buvo pasipiktinimo, galiausiai pamatėme, kad tai veikia. Žmonės pradėjo keistis. Blaivi kultūra Lietuvai labai reikalinga. Mes pradėjome nuo Naisių, o paskui atsirado ir kitos savivaldybės, kurios taip pat nusprendė atsisakyti alkoholio renginiuose.

– Ar prisimenate pirmąjį Naisių vasaros festivalį?

– Labai gerai prisimenu, kaip mus visi gąsdino, kad niekas nesusirinks į festivalį, kuriame nebus alkoholio. Nežinojome, kaip viskas vyks ir ar pavyks – bet darėme tai, kuo tikėjome. Pirmajame festivalyje dalyvavo apie 10 tūkstančių žmonių. Tada mes ir supratome, kad tikrai reikia renginių, į kuriuos galėtų rinktis šviesūs, blaivūs, laimingi žmonės, gražios šeimos. Atsimenu, per pirmąjį festivalį juokiausi matydamas, kaip kaimo vyrai nežinojo, kur dėti rankas. Nebuvo plastikinių bokalų su alumi, o rankas reikėjo kažkur padėti. Tai antrajame festivalyje pradėjo žmonas, vaikus už rankų laikyti. Dabar jau nebėra tokios problemos, kur tas rankas dėti.

Naisiai

asm. archyvo nuotr.

– Kartu su aplinka keičiasi ir pats kaimas, jo žmonės. Kokius didžiausius pokyčius pastebite Jūs pats?

– Šiandien Naisiai yra geriausias pavyzdys, kaip gali atrodyti Lietuvos kaimas. Jis buvo sukurtas visos bendruomenės pastangomis gražiam, saugiam gyvenimui ir maloniam laiko leidimui. Aš beveik nesutinku nei vieno žmogaus, kuris sakytų, kad nenorėtų gyventi Naisiuose, ar, kad čia yra negera būti.

Tačiau tokius Naisius galima sukurti bet kur, reikia tik įdėti darbo ir bendruomenės pastangų. Gal kažkam atrodo, kad čia yra nusamdyti žmonės, kurie viską tvarko, bet iš tiesų tai daro patys žmonės. Pavyzdžiui, per dešimt metų, kol yra Baltų skulptūrų parkas, skulptūros stovi be jokio įbrėžimo. Žmonės, kurie čia atvažiuoja, nieko neniokoja, nes supranta, kad čia gyvena žmonės, kuriems rūpi juos supanti aplinka.

Mes neorganizuojame gražiausių sodybų rinkimų, nes visos jos yra labai gražios – būtų labai sunku išrinkti tik vieną. Noras tvarkytis, gyventi gražiai, puoselėti aplinką ateina iš kiekvieno žmogaus, reikia tik nedidelio postūmio.

– Simboliška, kad Naisių kaimas buvo pirmoji Mažoji Lietuvos kultūros sostinė.

– Dabar tokių sostinių būna paskelbiama po dešimt kiekvienais metais. Vadinasi, per pastaruosius metus jų jau turėtų būti daugiau nei septyniasdešimt. Mažųjų Lietuvos kultūros sostinių judėjimas buvo mano sumanymas, todėl labai džiaugiuosi, kad jis yra sėkmingai įgyvendinamas ir verčia mažas bendruomenes pasitempti.

Tai yra labai svarbu, nes yra sunku įvaizduoti Lietuvą be kaimo. O kaimo žmonėms reikia visko – ir kultūrinių renginių, ir gražios, sutvarkytos aplinkos.

Naisiai

asm. archyvo nuotr.

– Iki koronaviruso paplitimo, į Naisių vasaros festivalį susirinkdavo daugiau nei 100 tūkstančių žmonių. Kai pagaliau buvo atlaisvinti suvaržymai ir visi tikėjosi didelės šventės – paskutinėmis dienomis vienas po kito ėmė atsisakinėti festivalyje turėję dalyvauti atlikėjai. Kas, Jūsų akimis, tuomet įvyko?

– Susidūrėme su ypač grubiu politikų bandymu sužlugdyti festivalį. Jame turėję koncertuoti Lietuvos atlikėjai buvo gąsdinami, kad jeigu pasirodys Naisiuose – daugiau niekur nebekoncertuos. O ukrainiečiams buvo pasakyta, kad jeigu jie surengs pasirodymą festivalyje, jų daugiau nebeįsileis į Ukrainą. Jiems buvo meluojama, kad tai yra neva prorusiškas festivalis, kurio organizatoriai, esą, susiję su šia šalimi agresore. Žmonės, kurie bent truputį domisi politika, labai gerai supranta, kad tai yra visiškas melas. O iš kur ukrainiečiams tai žinoti, kai jie čia negyvena?

Aš pirmąjį kartą susidūriau su tokiu puolimu. Nors jis buvo nukreiptas prieš mane, kaip asmenį, iš tiesų labiausiai nukentėjo žmonės, kurie visus metus dirba prie šio festivalio organizavimo ir tie, kurie jame dalyvauja.

Jaučiausi jiems visiems skolingas, be to esu žemaitis, lengvai nepasiduodu. Todėl kartu su bendruomene suorganizavome antrąjį, dar didesnį ir dar geresnį festivalį. Aš džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra daugybė drąsių žmonių, kurie nebijo grasinimų, pasitiki savo vertybėmis ir nepasiduoda provokacijoms. Žmonės tarė savo žodį – per Žolinę vykęs antrasis Naisių vasaros festivalis buvo didžiausias per visą jo istoriją.

– Nuveikta daug, tačiau, norint įgyvendinti visas idėjas reikia ne tik laiko, pastangų, bet ir finansinių išteklių. Ar Jums šios veiklos atsiperka?

– Man kažkas yra pasakęs, kad jeigu darai kitus žmones laimingus – visos pastangos grįžta su kaupu. Jeigu tai yra tiesa – aš esu labai laimingas. Kai grįžtu į Naisius ir matau šimtus tūkstančių laimingų žmonių, man tai yra svarbiausias atsakymas, kodėl visa tai darau. Pinigai yra svarbu, tačiau be bendruomenės, be palaikančių žmonių, jų užsidegimo ir entuziazmo, vienas aš nieko nepadaryčiau.