Prof. AdasJakubauskas: „Nustokime naikinti tautos simbolius ir istorinę atmintį“

Dažnai susimąstau: kur eina Lietuva? Koks vaidmuo skirtas lietuvių tautai šiuolaikiniame pasaulyje? Ar per šių dienų politikus, besivaikančius modernybių, mūsų šalis nepraras orumo, savasties ir ateities? Galvoje kirba ir daugybė kitų klausimų, reikalaujančių atsakymo. Nepriklausomi esame jau 33 metus. Pasiekėme Kristaus amžių. Atrodytų, su kiekvienais metais turėtume būti brandesni, išmintingesni, labiau konsoliduoti. Deja, taip nėra. Kodėl?

Dalį visuomenės yra paveikęs gaivalas, svetimas lietuvių tautai, atėjęs kartu su globalizacijos iššūkiu. Nusisukama nuo pamatinių tradicinių vertybių, jaunimui jos tampa „nemadingos“, ne „cool“. Lietuvių kalba stumiama į paraštes. Lietuvių literatūros klasikų knygas į rankas paima retas jaunuolis. Kodėl taip atsitiko? Kodėl lietuvių tauta, šimtmečiais kūrusi savo identitetą, palaipsniui jį praranda ar yra dirbtinai skatinama jo atsisakyti? Kas buvo balta, kai kurių veikėjų akyse tampa juoda, ir tokį savo matymą jie stengiasi primesti visuomenei, ypač į gyvenimą dar tik žengiančiai jaunajai kartai. Jaukiamas šeimos institutas, jaunimui bandoma įdiegti laisvės be jokios atsakomybės sampratą, dekriminalizuoti lengvuosius narkotikus, brukamos kitos neigiamos svetimybės. Mano pažįstamas, gyvenantis priešais vieną Vilniaus gimnaziją, neseniai pasakojo, kad kiekvieną rytą aplink šią mokymo įstaigą sukiojasi įtartinos išvaizdos žmonės, siūlantys moksleiviams „žolės“ ar stipresnių kvaišalų. Kas laukia jaunimo, kuris palaipsniui pripras prie narkotikų? Koks tautos genofondas bus po 20 ar 50 metų?

Nors apie tai banalu kalbėti, Sąjūdžio idealai ir vertybės pakito labai greitai. Susikūrus Sąjūdžiui, daugelis mūsų matėme kitokią Lietuvos ateitį, bandėme atsikratyti svetimųjų primestų pseudovertybių. Tada buvom vieningi idealistai ir romantikai. Vyresni žmonės puikiai prisimena anų laikų dvasią. Kas pakrypo ne taip, kada širdys nustojo plakti unisonu? Ar idealai, kuriais gyvenome ir pradėjome kurti valstybę prieš trisdešimt metų, dar gali būti prikelti?

Neseniai minėjome tragišką mūsų tautai ir valstybei datą – sausio 13-ąją. Lietuvos kariuomenės Heraldikos skyriaus vedėjas Giedrius Reimeris specialiai šiai progai sukūrė ženklą „Laisvės liepsna“. Į jį tilpo ir Gediminaičių stulpai – Lietuvos kovų simbolis, ir Trispalvė, – ženklai, kurie Laisvės gynėjų buvo segimi 1991 m. sausio įvykių metu. Pagrindiniai vaizdiniai, kurie asocijuojasi su Sausio 13-osios atminimu, yra laužai. Todėl ženklelis „Laisvės liepsna“ žmonių, sausio įvykių metu dalyvavusių ginant parlamentą ar saugant televizijos bokštą, buvo vieningai priimtas ir pripažintas. Tačiau 2014 m. šį sausio 13-osios simbolį pasistengta pakeisti kitu – neužmirštuolės žiedu. Iš vaikystės prisimenu sovietinius atvirukus su neužmirštuole ir juodai ruda Georgijaus juostele, skirtus paminėti gegužės 9-ąją švenčiamai Sovietų Sąjungos pergalei prieš nacistinę Vokietiją. Keista ir visais atžvilgiais kenksminga asociacija. Mums ši data žymi ilgus okupacijos metus, masines tremtis į Sibirą ir partizaninį pasipriešinimą. Tad ką bendra turi Sausio 13-oji ir neužmirštuolė? Mano nuomone, nieko.

Bandoma pasikėsinti ir į tautinę Trispalvę, sakant, kad visos bėdos su valstybės įvaizdžiu prasidėjo nuo „afrikietiškos“ vėliavos. Veikėjai, kurie taip kalba, užmiršta, kad būtent Trispalvė 1988 m. žadino lietuvių tautos viltis prisikelti ir atkurti savo valstybę. 2000-aisiais Dainius Liškevičius šia tema sukūrė performansą „Kliaksas“/„Restartas“, Trispalve nusivalydamas šokoladu išteptą veidą. O 2009 m. socialiniame tinkle Facebook susikūrė grupė „Pakeiskime Lietuvos vėliavą“. Tos grupės įkūrėjai, skelbdami savo tikslus, rašė: „<...Užteks tos nemokšiškai pagamintos trispalvės, kuria netiki nei vienas lietuvis...>“. Gal jau pakaks kėsintis į pagrindinius Lietuvos simbolius?

Kodėl juodinami iškiliausi šalies žmonės? 2021 metais, vadovaudamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Seime surengiau spaudos konferenciją, kurios metu nuo kardinolo Vincento Sladkevičiaus reputacijos nuploviau dėmę, kurią jam bandė priklijuoti politikų inspiruoti istorijos tyrinėtojai. Esą, kardinolas galėjęs bendradarbiauti su KGB.

Lietuviai ilgiausiai iš visų sovietų pavergtų tautų priešinosi okupantų režimui. Paskutinis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis žuvo 1965 m. kovo 17 d. Tarpukario Lietuvos gyvenimo tradicijos buvo gyvos ir gajos daugelio žmonių atmintyje. Dėl to Lietuva ir išliko nenutautinta. O praėjusiais metais iš Laisvės premijos laureato Albino Kentros ir „Lietuvos laisvės kovų - Miško brolių draugijos“ narių buvo begėdiškai atimtas Totorių gatvėje esantis pastatas, kuriame jau kūrėsi Pasipriešinimo muziejus. Nors 1999 m. Seimas priėmė nutarimą „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“, skirdamas jai pagrindinės reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės statusą ir numatydamas joje laisvės kovų memorialinius akcentus, 2020 m. vasarą šioje aikštėje buvo įrengtas paplūdimys – „smėlio dėžė“, papiktinusi dalį visuomenės. 2020 m. birželio 29 d. Seimui patvirtinus Vilniaus Lukiškių aikštės memorialinio statuso įstatymą, joje turėtų atsirasti valstybės simbolį vaizduojantis monumentas – Vytis kartu su memorialu, skirtu žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti. Monumentas turėtų tapti pagrindiniu reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės akcentu. Visa aikštės erdvė galėtų virsti ne tik memorialine, bet ir rekreacine bei piliečių bendravimo zona. Norėtųsi tikėti, kad ši idėja bus įgyvendinta artimiausiu metu.

Mano giliu įsitikinimu, neteisingai elgiamasi su istorine atmintimi, Vilniuje panaikinus Kazio Škirpos alėją. Prisiminimas apie šią istorinę asmenybę turi būti išsaugotas, Kazio Škirpos alėjos pavadinimas privalo būti atstatytas. Negalima pamiršti, kad 1919 m. sausio 1 d. savanorių grupė, vadovaujama šio Lietuvos patrioto, iškėlė trispalvę Gedimino pilies bokšte, parodydama, jog Vilnius priklauso Lietuvai ir bus jos sostine.

Šalies sostinėje Vilniuje turėtų atsirasti partizanų vadų Jono Žemaičio –Vytauto ir Adolfo Ramanausko – Vanago, kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę bei nepriklausomybę, gatvės. Taip pat turėtų būti pastatytas paminklas Tautos dainiui Justinui Marcinkevičiui, atsirasti vietos Prezidento Antano Smetonos paminklui, įamžinti ryškūs istorijos įvykiai ir pagerbtos kitos Vilniuje gyvenusios iškilios asmenybės.

Nenorėčiau, kad ateityje pasikartotų sprendimai, panašūs į tuos, kuriuos priėmė Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisija, neleisdama pagerbti teatro ir kino legendos Regimanto Adomaičio, iškabinant atminimo lentą ant sienos namo, kuriame jis gyveno. Deja, tokio pat likimo Vilniuje sulaukė siekis įamžinti iškilaus dirigento Sauliaus Sondeckio ir pirmojo olimpinio čempiono Dano Pozniako atminimą.

Prof. Adas JAKUBAUSKAS

nuotr. aut. O. Posaškova

Politinė reklama