Europos Parlamento narys Bronis Ropė: „Atsikovojome regionams priklausančius pinigus“

Įtampa žemės ūkio sektoriuje vis kyla. Apie tai, kiek kainuoja žemdirbio „dyka duona“, kas laidojama ūkininkų laukuose po kryžiais ir koks patarimas praverstų Prezidentui Gitanui Nausėdai, kalbamės su Europos Parlamento nariu Broniu Rope.

Regioninės politikos gairės pradėtos formuoti dar prieš daugiau nei dvidešimtį metų, kai buvo priimtas Regioninės plėtros įstatymas. Nuo įstojimo į Europos Sąjungą, Lietuva, pasinaudojusi Europos Sąjungos parama regionų infrastruktūrai gerinti, išleido milijardus eurų.

Regionuose matome naujomis trinkelėmis išklotus šaligatvius ir atnaujintas viešąsias erdves, tačiau čia nėra darbo vietų, o užmokesčio skirtumai lyginant su gaunamu Vilniaus mieste skiriasi gerokai. Remiantis Oficialios statistikos portalo duomenimis, mėnesinis darbo užmokestis Vilniaus apskrityje praeitų metų trečiąjį ketvirtį prieš mokesčius sudarė 1984,6 eurų sumą, tuo tarpu, pavyzdžiui, Tauragės apskrityje toks užmokestis siekė tik 1401,6 eurus. Kodėl gražindami regioninių miestų ir miestelių infrastruktūrą iš europinių pinigų pamiršome svarbiausią – žmones, kuriems reikia darbo vietų, gerai apmokamo kvalifikuoto darbo ir sveikatos bei švietimo paslaugų? Kas norės likti gyventi miestelyje, jei vaiką iki mokyklos reikės kas rytą vežti 20 km ar vos sudurti galą su galu dėl gerokai mažesnio atlyginimo nei sostinėje už tą patį darbą?

LIETUVOS PADALINIMAS Į 2 REGIONUS

Ryškus pajamų atotrūkis skirtingose Lietuvos teritorijose turi neigiamos įtakos visos šalies ekonominiam išsivystymui. Šiandien Vilniaus apskrityje bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui pasiekė beveik 112 proc. ES vidurkio, o tai yra gerokai daugiau nei Vidurio ir vakarų Lietuvos regione, kur BVP vienam gyventojui svyruoja nuo 42 proc. iki 77 proc.

Nors prieš skirstant Sanglaudos lėšas 2021–2027 metams, Vilniaus BVP buvo mažesnis nei šiandien, iškilo reali grėsmė, kad lėšos regioninės politikos įgyvendinimui gali sumažėti dėl pagerėjusio pragyvenimo lygio sostinėje. Pirmajame Europos Komisijos pasiūlyme dėl ES daugiamečio biudžeto, Lietuva buvo traktuojama kaip ekonomiškai išsivysčiusi šalis, kuri pateko į pereinamąjį laikotarpį, todėl jai buvo pasiūlyta skirti 2 mlrd. eurų mažesnę paramą.

Matydamas šią grėsmę Lietuvai netekti ES paramos bei atsižvelgęs į skirtingą pragyvenimo lygį atskiruose šalies regionuose, Europos institucijoms stengiausi įrodyti, kad egzistuoja ir „antroji“ Lietuva, kuriai būtina skirti didesnę sumą pinigų dėl gerokai menkesnio ekonominio išsivystymo lyginant su sostine.

Teko belstis į ne vienas duris, parašyti šūsnį dokumentų ir parengti ne vieną viešą pranešimą, kol pagaliau pavyko pradėti oficialiai teikti Europos Sąjungos institucijoms Lietuvos kaip dviejų atskirų statistinių regionų (Vilniaus ir likusios Lietuvos) duomenis, siekiant gauti fondų lėšas. Dviejų Lietuvos regionų statistika atskirai pradėta rinkti ir skelbti nuo 2018 metų.

Dabartinė daugiametė finansinė Sanglaudos politikos programa 2021–2027 metų laikotarpiui yra paskaičiuota pagal atnaujintą statistiką apie valstybių socioekonominę situaciją, kuri leido Lietuvai ES paramą gauti pagal palankų naują regionų klasifikavimą. Lietuvą padalinus į du skirtingo išsivystymo regionus, pavyko išlaikyti maksimalią galimą ES paramą šalies regionams.

Lietuva tapo viena iš keturių ES valstybių narių, kuri yra išskirstyta į du regionus – labiau išsivysčiusį Sostinės regioną ir likusį, mažiau išsivysčiusį Vidurio ir Vakarų Lietuvos regioną.

Pagal šį skirstymą ekonomiškai mažiau pažengusiam Vidurio ir Vakarų regionui skirta didesnė ES parama, todėl paramos gavėjams teks prisidėti mažiau nuosavų lėšų nei labiau išsivysčiusiame Vilniaus regione, kur ES kofinansavimas bus 50 proc.

PETICIJA LEIDO ATSIKOVOTI REGIONAMS PRIKLAUSANČIUS PINIGUS

Tam, kad šalies regionų ekonomika pasivytų Vilniaus – gyvybiškai svarbu išlaikyti finansavimą iš Europos Sąjungos fondų. Neatsižvelgdama į pajamų ir socialinę atskirtį tarp regionų ir Vilniaus, dabartinė Lietuvos Vyriausybė, nederindama su Europos Parlamentu, sumąstė Europos Komisijai pasiūlyti iš Vidurio ir Vakarų Lietuvos regiono perkelti 679 mln. eurų Sostinės regionui. Vyriausybės teigimu, Sostinės regionas turi didelių ES investicijų poreikių dėl Vilniaus savivaldybės ir aplinkinių savivaldybių vidaus skirtumų ir migrantų iš Baltarusijos srauto. Taip pat teigiama, kad Sostinės regionas yra ekonomikos centras, turintis didelį inovacijų potencialą, kuris didina visos šalies konkurencingumą. Neva, Vilniuje investicijos reikalingos labiau, nei, pavyzdžiui, Tauragėje, nes tai „Lietuvos ekonomikos centras, turintis inovacijų potencialą“. Aš manau, toks požiūris atrodo ciniškai tiek Tauragės, tiek kitų Lietuvos regionų atžvilgiu. Jis dar labiau gilina atskirtį tarp Vilniaus ir „kitos“ Lietuvos.

Negalėdamas taikstytis su tokia neteisybe, drauge su iniciatyviais šalies piliečiais inicijavau peticijos parengimą, kurioje reikalaujama užkirsti kelią pinigų perkėlimui iš Vidurio ir Vakarų regiono, tokiu būdu diskriminuojant čia gyvenančius ir dirbančius žmones, kurie verčiasi gerokai skurdžiau nei vilniečiai. Vidurio ir Vakarų Lietuvos regiono gyventojams kyla reali rizika susidurti su skurdu ir nedarbu. Skurdo rizikos lygis Vidurio ir Vakarų regione siekė net 23,7 proc., o nedarbas 2021 metais sudarė 8,2 proc. Palyginimui skurdo rizika sostinės regione buvo beveik dvigubai mažesnė ir siekė – 4,8 proc.

Peticijoje akcentavome, kad tiesioginės užsienio investicijos, tenkančios vienam Sostinės regiono gyventojui, siekia daugiau nei 16 tūkst. eurų, tuo tarpu Vidurio ir Vakarų Lietuvos regione – nesiekia net 5 tūkst. eurų. Šis skaičius vienas prasčiausių Tauragės apskrityje – čia gyventojui tenka vos 838 eurų investicijų. Minėtą peticiją, kurią pasirašė šimtai Lietuvos gyventojų, praeitų metų sausio 15 dieną pateikėme Europos Parlamento Peticijų komitetui.

Išties džiugina, kad triūsas renkant parašus peticijai atsipirko su kaupu – balandžio 26 dieną gavome atsakymą, kad Europos Komisija su Lietuvos Vyriausybe pasiekė kompromisą ir į Sostinės regioną perkels ne 679 mln., o tik 363,88 mln. eurų, o tai reiškia, kad regionų gyventojams atkovojome 314,9 mln. eurų, kurie liks Vidurio ir Vakarų Lietuvos regionui.

Pats gyvenu Ignalinoje ir kiekvieną savaitgalį, po darbo Europos Parlamente, čia sugrįžtu. Nuoširdžiai noriu, kad vis daugiau Lietuvos miestų, tokių kaip Tauragė, Utena, Marijampolė ir kiti atsigautų ir būtų gyvybingi. Vis dėlto, tai

pavyks įgyvendinti, jei žmonės čia galės dirbti ir užsidirbti, o tai galima pasiekti turint išsiskyrus kryptį ir jos siekiant, atsižvelgus į regiono potencialą. Vieni iš regionų gali garsėti ir pritraukti užsieniečius savo turizmu ar sveikatingumo paslaugomis, dar kiti – pasiūlyti kvalifikuotą darbo jėgą besikuriančioms užsienio kapitalo įmonėms. Galimybių nemažai, svarbu tik nepamesti krypties ir nuoširdžiai dirbti savo kraštui. Linkiu mūsų miestams ir miesteliams išsirinkti ūkišką, racionalų, savo kraštą mylintį miesto šeimininką ir savivaldybės tarybos komandą.

Bronis ROPĖ

asm. arch. nuotr.

Politinė reklama