Guoda Burokienė: „Demokratijos likučių paieška „trijų greičių Lietuvoje“

Apibūdinimą „dvi Lietuvos“ jau keičia „trijų greičių Lietuva“. Deja. Jei prieš metus dar klausinėjome vienas kito kas gi atsitiko, kad esame skatinami atsisakyti tradicinių vertybių, šeimos, papročių, tai jau po dviejų ritimosi bedugnėn metų aišku – esame prievarta bandomi įstatyti į liberalizmo bėgius.

Akis bado antraštės spaudoje – „Gyventojai kabina dantis ant lentynos“: apmoka ne visas sąskaitas, kad pinigų liktų maistui“. Nors tekstai reklaminiuose stenduose, apmokėtuose vienos iš valdančiųjų partijos biudžeto, ramina: „Būkite ramūs – Lietuva juda pirmyn“. Manęs dažnai rinkėjai klausia: „o kur veda tas pirmyn?“ Nes sąskaitos už įvairias paslaugas, maistą išaugo nei daug, nei mažai – 30 proc., o eilės prie „Maisto banko“ išaugo dvigubai. Ir tai mes kalbame tik apie maistą, o juk žmogui ne tik duonos reikia. Nors gal tik regionuose čia tokios bėdos? Juose gyvenančių žmonių problemų iš Vilniaus bokštų juk nesimato.

O ekskursijomis į regionus valdančiųjų nelabai ir suviliosi – ten neskraido prabanga dvelkiantys verslo klasės lėktuvai, tokie, kuriais nemokamai tik ką skrido į Taivaną. Važiuoti mašinomis taip pat nepatrauklu, nes regionų keliai dar daug kur neasfaltuoti, duobėti, dulkantys, apsemti ar dėl kitų priežasčių nepravažiuojami. O ir ką ten tuose regionuose pamatysi – ligoninės naikinamos, pašto paslaugų atsisakyta, net pašto dėžutės kaimo žmogui nepaliko. O kam? Laiškus rašykit kompiuteriu. Kaip ir daugelį paslaugų teikėjų dabar pasiekti galima tik skaitmeninėje erdvėje. Regionuose praktiškai jau neįmanoma „žmoniškai“ pabendrauti su banko tarnautojais, elektros tiekėjais ir pan.

Jaunų žmonių į „kitos“ Lietuvos regionus be darželių, mokyklų, ligoninių ir kitų svarbiausių paslaugų nebepriviliosi. Nors praėjusią kadenciją įdėjome begalę pastangų, kad jaunos šeimos ir verslai matytų puikias galimybes ir ilgalaikes perspektyvas įsikurti regionuose. Stebint naujausius duomenis, matome, jog Lietuvoje per pastaruosius dvejus metus mažėjo gimstamumas ir vėl po poros metų pertraukos didėjo emigracija. Nors ir išaugo imigracija, tačiau tai lėmė įvykiai Ukrainoje bei Baltarusijoje. O kas gi daroma, kad nekiltų minčių emigruoti, o išvykusieji norėtų sugrįžti atgal? Kas daroma, kad investicijos nenusėstų tik keliuose didžiuosiuose miestuose, bet būtų paskirstomos ir regionuose? Kas daroma, kad didėtų gimstamumas, ilgėtų sveiko gyvenimo trukmė? Ogi siūloma didinti imigraciją iš trečiųjų šalių. T. y., kai visos senosios Europos šalys, susiduriančios su panašiomis problemomis, ieško būdų kaip prisikviesti tautiečius grįžti į savo šalį, kaip skatinti gimstamumą, Lietuvai to nereikia. Einama lengvesniu keliu – siūloma lengvinti darbo leidimų išdavimą imigrantams iš kitų šalių.

Vis garsiau ir daugiau kalbama apie tai, kad Lietuvoje pensinį amžių reikėtų ilginti iki 72 metų. Viešoje erdvėje šalies gyventojų ateitis piešiama vis tamsesnėmis spalvomis. Skaičiuojama, kad jaunų, darbingo amžiaus gyventojų bus vis mažiau, o tų, kuriems teks mokėti pensijas – vis daugiau. O kur dingo jauni Lietuvos žmonės? Kodėl jie nenori dirbti savo šalyje? Kokie sprendimai juos privertė dirbti ir mokėti mokesčius svetur? Klausimų kyla vis daugiau ir daugiau, o atsakymų ir sprendimų, deja, turime mažai.

Žmones laikyti darbo rinkoje galima ir iki 100 metų. Tuomet nereikėtų mokėti net ir tų bene mažiausių pensijų visoje Europoje. Tačiau apie kokį pensinio amžiaus ilginimą galima kalbėti, kai jau šiandien darbdaviai į darbą priimti nenori nesulaukusių nė 50-ies. Maža to, neretai penkiasdešimtmečių net nebekviečia į pokalbius.

Taip pat turime atsižvelgti į tai, jog vyrai vidutiniškai gyvena iki 70, o moterys – iki 80 metų amžiaus. Tuo tarpu sveiko gyvenimo trukmė Lietuvoje tesiekia 57 metus. Kol nėra užtikrintos ir tinkamos darbo bei įdarbinimo sąlygos vyresnio amžiaus žmonėms, kol nesprendžiama sveiko gyvenimo trukmė, apie pensinio amžiaus ilginimą negali būti nė kalbos.

Gyvenant geopolitiškai itin neramiu laikotarpiu, turėtume kaip niekada būti vieningi. Bet su valdančiųjų brukamais narkotikais, partneryste ir kitais priverstiniais tradicinių vertybių laužymais vienybės nepasieksime. Niekas neturi teisės už mus nuspręsti kokios vertybės mums svarbios, negali užgniaužti nuomonės, noro diskutuoti, perrašyti Konstitucijos savo naudai ir kelti pavojaus mūsų ir mūsų vaikų sveikatai, identitetui, saugumui.

Guoda BUROKIENĖ , Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narė Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnės pirmoji pavaduotoja

nuotr. aut. O. Posaškova

Politinė reklama