Ramūnas Karbauskis: „Kieno pusėje valdžia – Lietuvos žmonių ar elektros monopolio?“

Europos valstybės ieško skubių sprendimų ir sprendžia gyventojų bei verslo problemas kompensacijomis ar energetinių resursų kainų lubomis, užtikrinant galimybes apmokėti sąskaitas. Gaila, kad Lietuvoje vietoje skubių planų energetikai užsitikrinti girdime tik pareiškimus, kad verslas turėjo įvertinti rizikas, o gyventojams nėra jau taip blogai, nes Ukrainoje blogiau. Taip, Ukrainoje vyksta karas. Ten agresorius naikina energetinę infrastruktūrą. Tačiau tai vyksta ten, o mums reikia Ukrainai padėti pagal mūsų galimybes ir pasirūpinti savo valstybe.

KĄ BŪTINA PADARYTI, SIEKIANT SUVALDYTI DABARTINĘ SITUACIJĄ IR ATEITYJE TOKIOJE NEBEATSIDURTI?

Pirmiausia, būtina kompensuoti gyventojams ir verslui energetinių resursų kainas, kad gyventojai nepanirtų į energetinį skurdą, o verslas galėtų tęsti veiklą ir išliktų konkurencingas. Šiam tikslui geriausiai tiktų kainų lubos, kompensuojant energijos gamintojams skirtumą tarp jų gamybos kaštų, galimybės uždirbti minimalų pelną iki nustatytų kainų lubų. Akivaizdu, kad tam gali trukdyti faktas, jog didžiausia energetikos įmonė AB „Ignitis“ buvo dalinai privatizuota. Reikalinga skubiai priimti įstatymo pataisas, kad energetikos rinkoje, įvykus pokyčiams, kurie gali daryti įtaką ir didinti gyventojų energetinį skurdą, mažinti verslo konkurencingumą, visos energetinės įmonės, kuriose valstybei priklauso ne mažiau kaip 50 proc. akcijų, turi dirbti visuomenės interesams, atsisakant pelno maksimizavimo tikslų.

Elektros rinkos liberalizavimas būtų įmanomas tik tada, kada AB „Ignitis grupė“ prarastų monopolio padėtį ir į elektros energijos rinką ateitų savivaldybių įmonės, kurios galėtų sudaryti ilgalaikes sutartis su energetikos projektų vystytojais. Jos taip pat galėtų prisiimti garantijas, kurios reikalingos bankams, jog šie galėtų finansuoti naujus energetinius projektus. Atkreipiu ypatingą dėmesį į ilgalaikes sutartis ir garantijas, nes bankai gali pareikalauti valstybės garantijų savivaldybių įmonių sudaromoms sutartims, ko nepadarius, „Ignitis“ ir toliau diktuos sąlygas elektros rinkoje, o mažos kainos ilgalaikėse energijos tiekimo sutartyse bus nepasiekiamos savivaldybių įmonėms ir tų savivaldybių gyventojams. Kalbos apie savivaldybių įmonių investicijas į energetikos resursų gamybą skamba labai optimistiškai, bet nukelia kainų mažėjimo efektą dar keleriems metams. Optimaliausias kelias į energijos kainų mažėjimą yra kombinuotas, kada ilgalaikėmis sutartimis užtikrinamas savivaldybių energetinis poreikis, o investiciniai projektai orientuojami į savivaldybių įmonių galimybes aprūpinti gyventojus pigia elektros energija.

Elektros rinkos liberalizavimo efektas galimas tik tuo atveju, kai rinkoje ims veikti ne kelios, o keliasdešimt įmonių, dalis jų turi siekti ne maksimizuoti pelną, o tenkinti visuomenės poreikį apsirūpinti pigia elektros energija. Tai, kas dabar vyksta energetikos sektoriuje, panašu į sąmoningą sabotažą, nes didžiosios energetikos įmonės stabdo naujų energetikos projektų įgyvendinimą, siekdamos išsaugoti savo monopolinę padėtį energetikos rinkoje ir naudotis gaunamais viršpelniais.

VALSTYBĖ TURI LEISTI VERSLUI IR SAVIVALDYBĖMS IEŠKOTI SPRENDIMŲ

Valstybė turi skatinti verslo ir savivaldybių įmones investuoti į energijos gamybą. Valstybė taip pat turi sutelkti maksimalias pastangas į elektros energijos perdavimo galimybių didinimą, skatinti investicijas į energijos kaupimą ir atsinaujinančios elektros energijos virtimą bazine elektros energija. Valstybė privalo minimizuoti elektros kainų svyravimus, susijusius su jos gamybos pikais ir mažesniu kiekiu.

Teigiama, kad investicija į saulės elektrines ant žmonių stogų išgelbės visą Lietuvą nuo energetinio skurdo. Bet pamirštama pasakyti, kad ketinama padidinti energijos palaikymo tinkle kainą, kuri elektros gamybą savo saulės elektrine gerokai pabrangins. Taip pat netolimoje ateityje dėl intensyvios saulės elektrinių plėtros mažos įtampos tinkluose turėsime didelių problemų su tinklu žmonėms, kurie norės pasistatyti elektromobilių krovimo stoteles ar pasididinti įvado galią, tai itin brangiai atsieis. Todėl labai svarbu ieškoti mažiau tinklus apkraunančių technologijų, labiau orientuotis į aukštesnės įtampos tinklus. Taip pat labai svarbu skatinti biometano gamybą. Tai neišnaudotas potencialas, kuris leistų nors dalinai tenkinti ne tik dujų poreikį, bet ir gamintų stabilius elektros bei šilumos energijos kiekius. Taip būtų vienu šūviu nušaunami du zuikiai – gaminama elektra bei šiluma ir kartu sprendžiama nuotekų išvalymo, organinių atliekų sutvarkymo, kvapų panaikinimo ir kitos panašios problemos regionuose.

VĖJO JĖGAINĖ JŪROJE – NEGERAS SPRENDIMAS

Kalbant apie vėjo jėgainių parką Baltijos jūroje, ekspertai tai vertina neigiamai. Padidėjo galingumai antžeminėse vėjo jėgainėse ir vertinant aptarnavimo, statybos kaštus jūroje –nebeapsimoka to daryti. Jūroje išgauta energija pagal savo kainą bus daug didesnė, nei pagaminta ant žemės. Būtų gerai, kad valdžia, kuri šiandien mato tik vieną projektą ir jį stumia, iš karto garsiai ir viešai pasakytų, kokią jūroje pagamintos energijos kainą jie garantuos vartotojams. Kol kas to negirdime ir tai kelia dar daugiau abejonių. Jei Vyriausybė ir toliau, atmesdama verslo, savivaldybių projektus, stums tą jūros projektą, tada galėsime teigti, kad jie bando eilinį kartą išplauti pinigus, o ne išspręsti brangios energijos problemą. Net neabejojama, kad statant vėjo jėgainių parką jūroje, susidursime ir su ekologinėmis problemomis, todėl visada yra išeitis ieškoti gamtai draugiškų projektų.

Šiemet Europos Sąjunga 0,5 mlrd. eurų skyrė Europos įmonėms, kurios plėtos žaliojo vandenilio projektus. Kaip žinia, žaliasis vandenilis gali pakeisti iškastinį kurą ar gamtines dujas tiek pramonės sektoriuje, tiek buityje, taip sumažinant anglies dioksido emisiją iki nulio. Žaliasis vandenilis yra priemonė saugoti susidariusį elektros perteklių. Dabar gi sakoma, kad neturime kur saugoti iš atsinaujinančių energijos išteklių susikaupusios perteklinės energijos. Būtent žaliasis vandenilis sprendžia švarios elektros energijos saugojimo problemą. Perteklinę elektros energiją pavertus žaliuoju vandeniliu, jį būtų galima tiekti į dujų perdavimo sistemą, ten laikyti ir saugoti vamzdynuose iki tol, kol prireiks. Tuomet iš šio vandenilio vėl būtų galima pasigaminti švarią energiją, kurią būtų galima panaudoti net kaip kurą transportui arba kaip žaliavą pramonei. Tačiau iš valdžios tokių iniciatyvų negirdime, o visas progresyvus pasaulis sparčiai orientuojasi į žaliojo vandenilio pusę.

Sakydamas, kad tai galimybių metas, noriu pasakyti, jog Lietuva netolimoje ateityje gali tapti elektrą eksportuojančia šalimi, o jos savikaina būtų viena mažiausių Europos Sąjungoje, tačiau valdžia turi priimti atitinkamus sprendimus, kurie būtų naudingi Lietuvai. Darbo imitacijoms nėra laiko, o pinigų plovimas projektams, kurie šiandien šaliai ekonomiškai nenaudingi, labiausiai nuskriaus elektros vartotoją – tai jau yra nusikaltimas.

Politinė reklama