Už žemę ir žmogų Kauno kraštui, 2020 Nr. 2 by LVŽS

Kauno kraštui LIETUVOS VALSTIEČIŲ IR ŽALIŲJŲ SĄJUNGOS INFORMACINIS LEIDINYS

2020 m. rugsėjis Nr. 2

ISNN 2538-8274

Tau. Šeimai. Lietuvai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir mes LVŽS Kauno komanda, tęsiame prieš šimtmetį pradėtą valstiečių liaudininkų socialinės ir ekonominės politikos tradiciją, pasitelkdami modernias tautos ir valstybės raidos priemones. Mes suprantame šalies problemas, žinome, kaip jas spręsti, prisiimame atsakomybę už savo veiksmų pasekmes. COVID-19 pandemija

– ryškiausias Lietuvai tekęs išbandymas, parodęs pavyzdį Europos valstybėms. Mūsų Vyriausybės parengtas Ateities ekonomikos DNR plano įgyvendinimas sustiprins valstybę ir turės įtakos kiekvieno asmens, kiekvienos šeimos gerbūviui. Pradėti sisteminiai pokyčiai jau duoda vaisių: beveik 200 € padidėjo vidutinis darbo užmokestis (dabar 879,2 €); 130 € padidėjo avidutinė se-

natvės pensija (dabar 399 €), pradėti mokėti ir didinami vaiko pinigai (dabar 60 €), vis daugiau vaikų naudojasi kultūros pasu ir neformaliojo ugdymo krepšeliu. Plėsime šeimoms skirtų paslaugų (švietimo ir neformalaus ugdymo, kultūros, sveikatos priežiūros, socialinės pagalbos) spektrą ir didinsime jų prieinamumą regionuose, padėsime įsikurti jaunimui.

Ekonominėmis ir teisinėmis priemonėmis skatinsime ekologiškų maisto produktų gamybą ir tiesioginius ryšius su vartotojais, įskaitant viešojo sektoriaus įstaigas. Remsime smulkųjį ir vidutinį verslą. Drauge su kitomis valstybėmis įgyvendinsime Europos žaliojo kurso strategines nuostatas: išteklių tausojimą, pereinant prie žiedinės ekonomikos, darnų transportą, atsinau-

jinančiųjų energijos išteklių plėtrą ir biologinės įvairovės apsaugą. Taikomuosius mokslinius tyrimus nukreipsime sveikatos ir socialinėms problemoms spręsti bei kurti ir diegti aukštųjų technologijų inovacijas, bendradarbiaujant su verslu. Aukštojo mokslo studijas bei kvalifikacijos tobulinimą tikslingiau derinsime su valstybės raidos prioritetais.

Balsuokite už LVŽS kandidatus

Ramūnas Karbauskis: „Žmonės mato mūsų darbus ir vertybes“ „Šiuose rinkimuose bus svarbios tradicinės vertybės”, – sako Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Jo teigimu, šiemet rinkimai bus ypatingi, nes LVŽS lieka bene vienintelė partija, kuri tokioms vertybėms atstovauja. LVŽS teks susiremti su liberalių pažiūrų politinėmis jėgomis, kuriomis kuriomis, pasak R. Karbauskio, jau tapo ir G. Landsberio TS-LKD, ir G. Palucko vadovaujama LSDP. „Vienintele realia alternatyva šioms partijoms likome tik mes”, – teigia LVŽS lyderis R. Karbauskis, su kuriuo kalbamės apie sustiprėjusią partiją ir pasirengimą rinkimams. – Auga Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos palaikymas visuomenėje. Kaip tai vertinate? – Visai valstybei svarbu, kai žmonės pasitiki valdžia. Ypač tai išryškėjo, kai Lietuva susidūrė su pandemija ir jos padariniais. Žmonių pasitikėjimas lėmė, kad ekonomistai situaciją valstybėje pavadino stebuklu, o Prezidentas – kosmosu. Visa tai pasiekėme, nes žmonės pasitikėjo mumis. Kai nėra pasitikėjimo, stoja valstybės ekonominis gyvenimas, žmonės mažiau vartoja, jie baiminasi, kad kažkas nutiks, ima taupyti. Opozicija visus šiuos metus stengėsi, kad žmonės mumis nepasitikėtų. Ji elgėsi nekonstruktyviai, pasirodė, kaip valdžiai dirbti trukdanti ir net pasiruošusi aukoti visuomenės interesus. Kova su COVID-19 iššūkiais mums suteikė dar vieną progą visuomenei įrodyti, jog mes darome viską, ką galime dėl Lietuvos žmonių. Bet opozicija iki šiol nesugebėjo priimti fakto, kad mums sekasi, ir toliau elgiasi destruktyviai. Kritikuoja dėl kritikos, neteikia savo pasiūlymų, nerodo konstruktyvių iniciatyvų, ar net atvirai sabotuoja – prisiminkime, prasidėjus pandemijai, jie norėjo sukelti visišką chaosą, reikalaudami nepaprastosios padėties įvedimo ir to, kad valdžią valstybėje perimtų kariuomenė. Pasitaikė atvejų, kad jų valdomose savivaldybėse buvo vengiama medikų atlyginimų pakėlimui gautus pinigus panaudoti pagal paskirtį, taip kurstant nepasitenkinimą valdžia. Mūsų žmonėms Seime ir Vyriausybėje šie metai buvo turtingi patirtimi, kaip kovoti už visų Lietuvos žmonių interesus, teisingai valdyti valstybę ir pateisinti žmonių lūkesčius. Sugebėjome puikiai tvarkytis ir, skirtingai nei kitos politinės jėgos, turime planų, kaip valstybė turi būti tvarkoma ne vieną, ne dvi kadencijas, o dešimtmetį – iki 2030 metų. Tad mes galvojame apie nuoseklią valstybės raidą ir norime, kad taptume lyderiais regione ir pasiektume labai aukštą ekonominį lygį. – Jums valdant, skurdo lygis valstybėje sumažėjo du kartus. Kas tai lėmė ir ką žadate daryti ateityje? – Tokiais tempais absoliučiam skurdo lygiui mažėjant, per artimiausius kitus ketverius metus jis gali būti sumažintas iki visiško minimumo. Kad tą pasiektume, tereikia tęsti šiuo metu vykdomą socialinę politiką. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga yra pasiryžusi

tai, jei artėjančiuose Seimo rinkimuose gaus teisę formuoti valdančiąją daugumą. Europos Komisija vaiko pinigų įvedimą laiko viena efektyviausių kada nors Lietuvoje taikytų skurdo mažinimo priemonių. Prie skurdo mažėjimo labai prisidėjo ir didinamos pensijos, todėl sieksime, kad Lietuvoje atsirastų vadinamoji tryliktoji pensija. Mums taip pat svarbu, kad atsirastų daugiau patrauklių darbo vietų. Ir toliau darysime viską, kad kuo daugiau lėšų būtų ištraukiama iš šešėlio, nes tie pinigai priklauso visiems valstybės žmonėms. Turime skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą, sudaryti sąlygas jo plėtrai. Dabar, deja, komerciniai bankai, ypač COVID-19 pandemijos metu, vengia jo kreditavimo. Šią problemą galėtų išspręsti valstybinis bankas. Jo įsteigimas būtų reikalingas ir dėl kitų priežasčių – padėtų spręsti banko paslaugų prieinamumą regionuose, iš kurių dažnai traukiasi komerciniai bankai. – Lietuva iš tiesų yra giriama ne tik ekonomistų, bet ir kitų šalių lyderių dėl to, kad mums pavyko bene sėkmingiausiai įveikti pirmąją COVID-19 bangą ir jos sukeltas socialines ir ekonomines pasekmės. Kaip manote, kas tai lėmė? – Pirmiausia – Lietuvos žmonės. Jie išgirdo valdžios siunčiamas žinutes, kad reikia saugotis ir saugoti savo šeimas, kolegas, artimuosius. Antra – mūsų žmonės dirbantys Seime, Vyriausybėje įsiklausė į Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijas, labai rimtai į jas pažiūrėjo nuo pat pradžių. Drauge ėmėme svarstyti pasaulio ir Lietuvos ekonomistų pasiūlymus, kaip, kiek įmanoma labiau, apsaugoti žmones ir ekonomiką, išvengti COVID-19 sukeliamų pasekmių. Mes taip pat jau žinojome, kaip neturime elgtis – atlikti tyrimai parodė, kad 2009 m. krizė Lietuvoje buvo sprendžiama neteisingai, dėl konservatorių valdžios sprendimų nukentėjo labiausiai pažeidžiami žmonės, kurie sudarė didžiąją dalį Lietuvos gyventojų. Todėl pirmiausia ėmėme svarstyti, kaip finansiškai padėti žmonėms, kaip skatinti vartojimą. – Kai kurių savivaldybių gydymo įstaigos vangiai atnaujina darbą. Pacientai praneša, kad nesulaukia reikiamos pagalbos. Kaip tai sprendžiate? – Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga jau kreipėsi į merus, ragin-

damas imtis lyderystės ir užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą savivaldybėms priklausančiose sveikatos priežiūros įstaigose. Ne Aurelijus Veryga kaltas, kad kai kurios opozicijos merų valdomos savivaldybės galimai sabotuoja gydymo įstaigų darbo atnaujinimą. Sveikatos apsaugos ministerija tokioms savivaldybės nieko padaryti negali. Norėjome tai pakeisti, bet opozicija su prezidente Dalia Grybauskaite tam sutrukdė. Jei rajoninės sveikatos priežiūros įstaigos turėtų ne tik savivaldybę, bet ir ministeriją savo steigėju, būtų kitaip. Situacija būtų kitokia. Bet toks įstatymas opozicijos prašymu buvo vetuotas. Kai ministerija nėra įstaigos steigėja, viskas priklauso nuo savivaldos. Pavyzdžiui, Kaune situacija kitokia. Kauno meras V. Matijošaitis ir jo komanda labai stengiasi dėl Kauno žmonių. – Jūs dažnai nevengiate parodyti, jog remiate Kauno miesto valdžią ir merą. Kodėl? – Todėl, kad šis meras pradėjo realius pokyčius Kaune. Visi matome, kaip keičiasi miestas, kiek daug vykdoma projektų – nuo statomo stadiono iki tvarkomų gatvių. Vieningas Kaunas – ta jėga, kuri dabar atsakinga už Kauno dabartį ir ateitį, kad Kaunas būtų girdimas Seime ir Vyriausybėje. Matydami, kaip mieste tvarkomasi, mes padvigubinome „Vieningo Kauno“ kandidatų mūsų sąraše nuo 2 iki 4. Tikriausiai ir kitos partijos Kaune siūlys daug gerbiamų ir žinomų kandidatų, tačiau rinkėjai Kaune turi žinoti, kad tvarų miesto augimą gali užtikrinti tik mūsų ir „Vieningo Kauno“ sąjunga. Niekas nežino, kokias koalicijas po rinkimų sudarinės kitos partijos, o kai kas jau dabar aiškiai matyti – konservatoriai sieks susigrąžinti Kauną, ir tai bet kokia kaina. Todėl visi kiti kandidatai Kaunui gali neatnešti žadamos naudos, nes tiesiog po rinkimų, jei valdžią laimės konservatoriai, jie stengsis sudaryti koalicijas su kitomis partijomis ir šiam merui tikrai nepadės. Nei Seime, nei Vyriausybėje su konservatorių valdžia nejudės jokie

Kauno projektai, bus stabdomi jau pradėti. Tai akivaizdu. O pokyčiai Kaune – milžiniški. Balsuodami už LVŽS, kauniečiai pasirinks ir geresnę ateitį Kaunui geresnę ateitį. – Žiniasklaida mėgsta jums priklijuoti „draudėjų“ etiketes, kad varžote žmonių laisvę. Ar tokiais ir jaučiatės? – Visada žmonių klausiu, ar galite įvardinti nors penkis dalykus, ką LVŽS Jūsų gyvenime suvaržė? Nusipirkti alkoholio? Jo galima įsigyti, tik uždrausta alkoholio reklama, nustatytas pardavimo laikas ir amžius – alkoholio gali įsigyti asmuo nuo 20 metų. Šias paprastas priemones, kurias mes priėmėme, alkoholio pramonė išpūtė į „baisiai didelio suvaržymo“ propagandos burbulą, kuris įstrigo žmonių galvose. Tačiau tie, kas realiai vertina situaciją, mato, jog alkoholio pardavimo laiko pakeitimai sumažino alkoholį vartojančių ir nuo alkoholio sukeltų ligų mirštančių žmonių skaičių. Tai rodo oficiali statistika. O priimdami tokius sprendimus, mes vadovavomės labai paprasta logika – žmonės, šeimos su mažamečiais vaikais turi teisę gyventi ir ilsėtis saugioje aplinkoje, kurioje nėra neblaivių ir smurtaujančių asmenų. Tokie „suvaržymai“ žmogaus gyvenimo kokybei tikrai nepakenkė – daugiau kaip trečdalis Lietuvos žmonių apklausose sako, kad jų gyvenamoji aplinka, priėmus alkoholio prieinamumo ribojimus, pagerėjo, o tie, kurie mėgsta burnoti ant valdžios, burnos ir toliau. Na, o ką dar mes „uždraudėme“? Paprastai diskusija ir baigiasi ties tuo klausimu, nes tada žmonės prisimena, kad šioje kadencijoje buvo padidintos pensijos – senatvės pensija su būtinuoju stažu per 2016-2020 metus padidėjo 33 proc. arba 133 eurais. Tai didžiausias ir sparčiausias pensijų augimas per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Padarėme, kad senjorams, sulaukusiems 75-erių, nereikėtų primokėti už kompensuojamus vaistus. Panaikintas 3,9 mlrd. eurų dydžio SODROS įsiskolinimas, jį perkeliant į valstybės biudže-

tą, ir sukauptas 540 mln. eurų dydžio rezervas, tai leidžia pasirūpinti ateities pensininkais. Taip pat ėmėme rūpintis valstybės rezervu ateities kartoms. Lietuva nekaupė prieš mus pinigų rezervui, kai tai ėmėme daryti, iš mūsų tyčiojosi konservatoriai. O dabar matome, kad tų pinigų reikia, kai valstybė susidūrė su pandemija. Mes įvedėme vaiko pinigus, ir šeima vienam vaikui šiuo metu gauna nuo 60 iki 100 eurų. Taigi pagerėjo šeimų finansinė padėtis, taip pat atsirado pagalba jaunoms šeimoms, įsigyjant pirmąjį būstą, vidutinis mėnesinis darbo užmokestis per 2016–2020 metus padidėjo daugiau nei 200 eurų, NPD dydis per 2016–2020 metus padidėjo 43 proc. – nuo 200 iki 350 eurų. Į Lietuvą, dar net neprasidėjus koronavirusui, praėjusiais metais gyventi sugrįžo daugiau mūsų emigrantų, nei iš Lietuvos išvyko žmonių. Taip įvyko pirmą kartą per pastaruosius trisdešimt metų. Galų gale, atsikračius seno ir taršaus automobilio, skiriami pinigai ekologiškai transporto priemonei. Manau, kad ir su koronavirusu susitvarkėme sėkmingai. Paminėjau tik dalį mūsų nuveiktų darbų, bet jie atspindi mūsų vertybes, kuriomis vadovaudamiesi, priimame sprendimus. O vertindamas kitų politinių partijų darbus ir komunikaciją, galiu pasakyti, kad šie rinkimai bus ypatingi, nes LVŽS lieka bene vienintelė partija, kuri atstovauja tradicinėms vertybėms. Mums teks susiremti su liberalių pažiūrų politinėmis jėgomis, kuriomis jau tapo ir G. Landsberio TS-LKD, ir G. Palucko LSDP. Mūsų tradicinės vertybės, tradicinė šeima, valstybės pagalba visuomenei reikšmingoms sritims turės atsilaikyti prieš šioms vertybėms priešingas nuostatas. Yra akivaizdu, kad neliko takoskyros tarp socialdemokratų, konservatorių ir liberalų – jie visi yra liberalūs savo vertybiniu pasirinkimu. Vienintele alternatyva šioms partijoms likome mes. O jos toliau kovos už alkoholio ir farmacijos verslus ir kitas interesų grupes. Kalbėjosi Gabrielė Malinauskaitė

Balsuokite už LVŽS kandidatus

AURELIJUS VERYGA

LVŽS kandidatas Panemunės apygardoje, daugiamandačiame LVŽS sąraše – Nr. 3. Gimė 1976 m. Užventyje, Kelmės raj. Gydytojas psichiatras, biomedicinos mokslų daktaras, 2009 – 2016 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentas, vėliau – profesorius, LSMU Sveikatos tyrimų instituto (šis institutas akredituotas PSO bendradarbiaujančiu centru) vadovas, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos vadovas, Nacionalinės sveikatos tarybos narys. 2016-2020 m. LR Seimo narys, LR Sveikatos apsaugos ministras. Mano moto: „Sveikata yra ne viskas, bet be sveikatos viskas yra niekas”.

Farmacija neturėtų būti tik verslas Per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį sveikatos priežiūros sistema labai pasikeitė. Atsirado ir įsitvirtino šeimos medicina bei iki tol neegzistavusios profesijos: burnos higiena, visuomenės sveikata ir kitos. Tačiau dvi sritys – farmacija ir odontologija – atsidūrė savotiškoje atskirtyje. Odontologijos problemas aptarsime kitą kartą, dabar norisi kiek detaliau aptarti farmacijos problemas ir iššūkius. Deja, bet per tuos kelis dešimtmečius, nesant aiškios farmacijos ar vaistų politikos, buvo iš esmės sunaikintas mažųjų vaistinių sektorius. Turime daug gražiai įrengtų vaistinių, tačiau labai mažai tikrosios vaistininkystės. Absoliuti dauguma šiuo metu esančių vaistinių priklauso stambiems vaistinių tinklams. Sunkias ir sudėtingas studijas baigę vaistininkai daugeliu atveju yra labiau pardavimų vadybininkai, nei tikrieji sveikatos priežiūros specialistai. Jiems sudėliojami pardavimų planai, o norint išlaikyti pelningumą, vaistinių prekių asortimentas vis labiau panašėja į siūlomą parduotuvėse. Jau nieko nestebina vaistinėse pardavinėjama kosmetika, parfumerija, maisto papildai ar kitos prekės. Ne iš vieno vaistų gamintojo teko girdėti apie itin sudėtingas sąlygas, norint patekti į vaistinių tinklą, o orientacija į pelną iš esmės apriboja tikrąsias vaistininko profesijos galimybes. Dažnas vaistininkas pasipiktinęs tuo, kad jo potencialas padėti pacientams neišnaudojamas ar net sąmoningai ribojamas. Esu įsitikinęs, kad vaistininkai galėtų ir turėtų būti ne tik vaistų pardavėjais, bet specialistais praktikais, turinčiais daugiau galimybių panaudoti savo žinias pacientų gerovei. Todėl neatsitiktinai buvo pateiktos ir priimtos įstatymo pataisos, kurios įteisino išplėstinės praktikos vaistininkus. Po papildomų mokymų universitete šie vaistininkai galėtų skiepyti sezoninėmis vakcinomis tiesiog vaistinėje, o ateityje būtų galima galvoti ir apie kai kurių tyrimų atlikimą bei jų vertinimą vaistinėje. Atėjus į vaistinę, būtų galima ne tik nusipirkti vaistų, bet ir gauti sveikatos priežiūros paslaugas. Tai tikrai padidintų sveikatos priežiūros paslaugų priei-

namumą. Juolab, kad, įteisinus nuotolinę prekybą receptiniais kompensuojamaisiais vaistais, vis daugiau pacientų rinksis galimybę išrašytus vaistus gauti tiesiai į namus, į kuriuos juos, kaip ir kitas prekes, pristatytų siuntų tarnyba. Paskirtą vaistą galėsime gauti, neiškeldami kojos iš namų. Tai labai palengvintų gyvenimą nuošalesniuose regionuose gyvenantiems pacientams, kuriems iki vaistinės tenka keliauti ne vieną dešimtį kilometrų. Šiuo metu jau programuojamas tokios nuotolinės prekybos portalas, per kurį ir bus vykdoma tokia receptinių kompensuojamųjų vaistų prekyba, leisianti išspręsti ir kitas, dažnai pacientų išsakomas problemas. Nebereikės bėgioti į keletą vaistinių ir ieškoti, kurioje vaistai pigesni, nes interneto portale bus galima palyginti visų vaistinių kainas, o tai paskatins vaistines konkuruoti. Be to, nebebus piktnaudžiaujama pasakymais, kad vieno ar kito pigaus vaisto vaistinėje nėra, o pacientas nebus siuntinėjamas į kitas vaistines ieškoti jam reikiamo vaisto. Interneto vaistinėje tiesiog nebus įmanoma parduoti to, ko neturi, o perkant nuotoliniu būdu, pacientui nebebus svarbu, kurioje vaistinėje vaistas yra. Būtų išspręsta dar viena problema. Pacientui neatėjus į vaistinę fiziškai, nebebūtų galima vykdyti tiesioginės rinkodaros, kai pardavimų vadybininkais verčiami būti vaistininkai tiesiog meistriškai įsiūlo įvairius maisto papildus ar kitus produktus. Valstybinės vaistinės Tenka pripažinti, kad siūlymas leisti ligoninių vaistinėms parduoti vaistus taip, kaip ir komercinėms vaistinėms, sukelia tikrą pasipiktinimo bangą. Netgi bandoma aiškinti, kad tai prieštarautų Konstitucijai ar kurtų nevienodas sąlygas. Tačiau šiuo metu, net ir esant išvystytam vaistinių tinklui, susiduriama su keliomis rimtomis problemomis. Pirmąją jau įvardinau – tai vaistininkų pavertimas pardavimų vadybininkais, siekiant maksimalaus pelno. Viešosios įstaigos nesiekia pelno. Todėl ligoninių vaistinės prioritetą galėtų teikti visiškai kitiems dalykams ir sugražinti vaistininkystei jos tikrąją paskirtį. Plačiai iš-

vystytame vaistinių tinkle rasti budinčią vaistinę – labai didelis iššūkis. Patys vaistininkai juokaudavo, kad naktį, prireikus vaistų Klaipėdoje, ant budinčios vaistinės durų būdavo galima rasti lapelį, kad artimiausia budinti vaistinė yra Kaune. O ligoninė dirba visą parą, ir jos galimybė realizuoti visą parą veikiančios vaistinės idėją būtų daug didesnė. Kita pacientų dažnai išsakoma problema yra susijusi su retesnių ir brangesnių vaistų nebuvimu vaistinėje. Kadangi retomis ligomis sergantiems pacientams skirtų medikamentų prireikia itin retai, pacientams rasti jų vaistinėje gali tapti tikrai rimtu iššūkiu. Tuo tarpu retas ligas gydančioje universitetinėje ligoninėje būtų galima turėti būtent tai, ko reikia šioje ligoninėje gydomiems pacientams. Be to, ligoninių vaistinės galėtų būti daug labiau išnaudojamos, kaip mokymo bazės, rengiant išplėstinės praktikos vaistininkus, kurie galėtų teikti daugiau sveikatos paslaugų. Galima suprasti privačių vaistinių tinklų nerimą dėl galimų konkurentų, kurių požiūris į vaistus ir farmaciją būtų visai kitoks. Tačiau šiai idėjai prieštaraujantys laisvosios rinkos apologetai nuolat kartoja, kad didesnė konkurencija yra gėris. Tokiu atveju ir dėl atsirandančios didesnės konkurencijos, atidarius ligoninių vaistines, turėtų laimėti pacientai. Teiginiai, kad Valstybė pati negali būti ir vaistinių steigėja, ir nustatyti joms reguliavimą ar veiklos santykius, yra visiškai nepagrįsti, nes ir šiuo metu Valstybė yra gydymo įstaigų bei odontologijos įstaigų steigėja, nustato joms veiklos reglamentą bei sąlygas. Ir niekam šis principas iki šiol nekliuvo. Todėl ir vaistinių atveju toks argumentas neturėtų būti naudojamas. Pigūs ir brangūs vaistai Dar vienas „išsigimusios“ farmacijos pavyzdys – nesibaigiančios diskusijos apie „pigius“ ir „brangius“ vaistus. Šią problemą pagimdė trumparegiškas, daugelį metų trukęs požiūris į sveikatos priežiūros specialistų (taip pat ir vaistininkų) kvalifikacijos kėlimą. Ilgus metus šioje srityje neinvestavus valstybei, į ją investavo vaistų gamintojai. Suprantamas vaistų kompanijų noras turėti pelno ir parduoti daugiau savo gaminamų vaistų taip išsigimė, kad net kvalifikacijos kėlimo kursų metu originalūs ir generiniai vaistai buvo lyginami su gyvomis bei plastikinėmis gėlėmis. Ir ko tik nepadarysi dėl didesnio pelno! Ilgus metus medikai buvo remiami, apmokant jiems keliones į užsienio konferencijas, jei jie išrašydavo konkretaus vaistų gamintojo vaistų.

Savo paramą medikams deklaruodavo tik nedidelė dalis vaistų gamintojų. Pakeitėme įstatymus, kad tokią paramą visi privalėtų deklaruoti ir atskleisti. Apie tai, kad kai kurie vaistų gamintojai imasi aktyvių priemonių, trukdydami vaistų gamintojų konkurencijai ir vaistų kainų mažinimui, paskelbė Europos komisija, 2019 m. atlikusi išsamią analizę, kokios praktikos buvo taikomos ES šalyse. Paaiškėjo tikrai įdomių dalykų, o kai kurie vaistų gamintojai buvo bausti šimtų milijonų eurų baudomis už trukdymą pigesniems vaistams patekti į rinką. Pateiksiu labai paprastą pavyzdį, kokiu būdu mes įtikime, kad vienas ar kitas vaistas yra geresnis už kitą. Turbūt visi prisimename sovietmečiu pro geležinę uždangą kartais atkeliaudavusius vaistus iš JAV. Kad ir tas pats aspirinas. Tuo metu Lietuvoje acetilsalicilo rūgšties pavadinimu jis buvo pardavinėjamas vaistinėse ir, kaip ir JAV, dažniausiai buvo naudojamas karščiavimui mažinti. Tačiau pardavinėjamas buvo tikrai vargingai atrodančiose popierinėse juostelėse, kuriose tabletės neretai dar iki vartojimo sulūždavo ar susitrindavo. Vaisto efektyvumui tai neturėdavo jokios įtakos, bet prekinė išvaizda tikrai buvo prasta. Ir prisiminkime, kaip atrodydavo iš JAV atkeliavęs aspirinas. Gražiuose buteliukuose, tabletės gerai supresuotos... Dar tuo metu sklandė legendos, kad jis veikia „daug geriau“, nes yra „amerikoniškas“. Tiesą sakant, nuo tų laikų nelabai ir nutolome, o ir triukai nepasikeitė. Kitas pavyzdys galėtų būti mums visiems pažįstamas, taip pat skausmui ir karščiavimui mažinti skirtas vaistas – ibuprofenas. Jo reklamos gausu visur, ir kiekviena reklama skelbia apie tai, kad vienas ar kitas firminis pavadinimas yra labai geras. Reklamose matome išskrendančius ir į skausmo židinius šaudančius angelus ir panašiai. Paprastai, atėję į vaistinę, tuos pačius prekių ženklus matome matomiausiose vietose lentynose. Manote, kad tai atsitiktinumas? Tikrai ne. Už tokią rinkodarą mokami nemaži pinigai. Bet jie atsiperka. Tos pačios dozuotės ir pakuotės dydžio ibuprofeno kaina gali skirtis. Ir skiriasi labai pastebimai. Kodėl? Tikrai ne todėl, kad, atidarius brangaus ibuprofeno pakuotę, iš ten išskrenda angelas ir šauna į skausmo židinį. Viskas turi savo kainą, reklama – taip pat. Pirkdami brangų vaistą, sumokate už viską gamintojo reklamą, kuri tikrai neturi įtakos jūsų karščiavimui ar skausmui. Na, nebent psichologiškai. Receptinių vaistų taip paprastai nepareklamuosi. Juos galima reklamuoti tik specializuotuose, medikams skir-

tuose leidiniuose. Taigi ir vietų, kuriose pacientas gali būti įtikintas, kad vienas ar kitas vaistas yra geresnis, yra daug mažiau. Tačiau Jus „įtikinti“ būdavo galima gydytojo kabinete, kai ant recepto šis net užklijuodavo vaistų gamintojų atneštus lapelius. Arba toks „motyvuojantis“ išaiškinimas buvo vykdomas vaistinėje. Priminsiu – tokiam„medikų ir vaistininkų švietimui“ vaistų gamintojai skirdavo didelį dėmesį! Iš čia ir atsirado „geri bei blogi“ vaistai. Iš tiesų, žmogaus psichika yra galingas instrumentas, ir tikėjimas ar netikėjimas gali nulemti labai daug. Žinomas placebo efektas, kai, net ir duodant tabletę nuo skausmo be veikliosios medžiagos ir žmogui to nežinant, nemažai daliai žmonių skausmas sumažėja vien dėl tikėjimo vaisto veikimu. Tačiau daug mažiau žmonių yra girdėję kitą – nocebo efektą, kai dėl neigiamų išankstinių įsitikinimų apie gydymą ar vaistų veikimą, jis yra blogesnis, nei tikimasi. Būtent šį efektą ir stengiasi sukelti nesąžininga konkurencija užsiimantys vaistų gamintojai. Belieka tikėtis, kad tokios nesąžiningos konkurencijos apraiškų bus vis mažiau, o gamintojai konkuruos sąžiningai, siūlydami mažesnę kainą už savo vaistą, ir tokiu būdu galės tikėtis produkcijos kompensavimo. Europoje vaistų gamybai ir gamybos priežiūrai skiriamas itin didelis dėmesys, todėl nuogąstauti dėl vaistų kokybės tikrai nėra pagrindo. Studijuodami mediciną, gydytojai mokosi skirti vaisto veikliąją medžiagą, tikrai nesimokydami firminių pavadinimų, kurie greitai keičiami. Išrašant receptą, rašoma veiklioji medžiaga, o ne firminis vaisto pavadinimas. Generinių vaistų vartojimas jau daugelį metų yra visiška norma tokiose šalyse, kaip Jungtinė Karalystė, Švedija ir kitos. Ir ten pacientų sveikata nuo to ne tik nenukenčia, bet, žiūrint į jų sveikatos rodiklius, atrodo net geresnė, nei mūsų. Todėl būkime sąmoningi ir neleiskime savęs apgaudinėti. Ar greitoji medicinos pagalba galėtų būti greitesnė? Ištikus netikėtai ir neatidėliotinai sveikatos problemai, skambiname 112 ir kviečiame greitąją medicinos pagalbą. Pasikvietę, tikimės ir laukiame, kad ji atvyks labai gretai, stabilizuos paciento būklę ir per maksimaliai trumpą laiką nugabens į tą gydymo įstaigą, kurioje bus suteikta reikiama pagalba. Tačiau realiame gyvenime ne visuomet viskas vyksta taip, kaip norėtume ar tikimės. Brigada gali važiuoti ilgai, nes greitosios medicinos pagalbos Tęsinys 5 psl.

Balsuokite už LVŽS kandidatus

Skaidrumas–išskirtinis 2016-2020 m. Seimo kadencijos ženklas Agnė Širinskienė

Seimo narė, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė 2016 metų rinkimuose LVŽS žadėjo skaidrumu, korupcijos bei šešėlio mažinimu grįstą politiką. Ne paslaptis, kad būtent siekis mažinti korupciją buvo tai, kas paskatino rinkėjus balsuoti už LVŽS, tikintis, jog „auksinių” šaukštų skandalai ir liberalų „dėžutės” taps praeitimi, o į politiką ateis žmonės, neturintys korupcinių saitų ir norintys pokyčių. Kas keitėsi valstybėje per tuos ketverius metus ir ką dar turėsime nuveikti?

Skaidrinome Seimo veiklą Simboliška, kad vos tik susirinkęs 2016-2020 m. kadencijos Seimas pradėjo nuo savęs – Seimo nariai atsisakė vienos pagrindinių privilegijų – automobilių, kurie paprastai ir likdavo Seimo nario nuosavybe, nuomos už valstybės pinigus. Buvo nuspręsta paviešinti Seimo komiteto, komisijų, darbo grupių posėdžius, jie pradėti transliuoti internetu ir tapo visiškai prieinamais visuomenei bei žiniasklaidai. Priimtas lobistinės veiklos įstatymas – politikai specialiame registre įsipareigojo deklaruoti savo susitikimus su verslo grupėmis, tą daryti įpareigotas ir verslas. Taigi rinkėjas galės bet kada susipažinti, su kuo ir kada susitinka jo Seimo narys, kas ir kodėl jam siūlo įstatymų projektus. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete atliktas tyrimas, nagrinėjęs ankstesnių kadencijų politikų ryšius su koncernu MG Baltic, aiškiai parodė, kad toks viešumas, atskleidžiant susitikimus visuomenei, – būtina skaidrumo sąlyga tam,

Politikai ir verslas dabar turi deklaruoti susitikimus kad partijų programos, kaip tai darė konservatoriai, ar įstatymų projektai, kaip kad elgėsi liberalai, nebūtų derinami paslapčia, su verslininkais susitikinėjant restoranuose, kavinėse ar automobiliuose. Stiprinome tarnybų pajėgumus Dar vienas žingsnis kovos su korupcija link – tarnybų veiklos stiprinimas. Didėjo ne tik specialiųjų tarnybų pareigūnų atlyginimai, leidę į šias institucijas pritraukti jaunus gabius žmones, bet ir pareigūnų įgalinimai: sukurta antikorupcinė žvalgyba, prokurorai, tiriantys korupci-

jos bylas, įgyja specialiojo prokuroro statusą. Jie ne tik įgyja platesnius įgaliojimus, bet juos sunkiau atleisti, taip sumažinant galimybes juos persekioti už jų tarnybos metu priimtus sprendimus. Kaip parodė Seime atlikti tyrimai, būtent prokurorai yra labiausiai pažeidžiama grandis tuo metu, kai atliekamas ikiteisminis tyrimas ar net sprendžiama dėl jo pradėjimo. Specialiajai komisijai Seime liudiję prokurorai ne kartą minėjo aukštus valstybės politikus ar jų vardu veikusius asmenis, praeityje dariusius spaudimą nepradėti ikiteisminių tyrimų, nors patys prokurorai įtarė neskaidrius sandorius Visagino atominėje elektrinėje ar statomame SGD terminale ir norėjo juos tirti. Apsaugoti ir apie korupciją pranešantys asmenys – atsirado pranešėjo apsauga, užtikrinamas jo tapatybės slaptumas bei, ypač reikšmingų pranešimų atveju, – atlyginis už pranešimą apie korupcines veikas. Šiuo statusu mielai naudojasi žmonės. Vien per pirmąjį įstatymo galiojimo pusmetį apsauga buvo suteikta 20-iai pranešėjų. Neleidome lobti iš korupcinės veiklos Ilgus dešimtmečius visuomenė buvo priversta stebėti, kaip, pritrūkus įrodymų organizuoto nusikalstamumo ar korupcinėse bylose arba suėjus jų senačiai, visas įtariamųjų neaišku kokiu būdu uždirbtas turtas, kurio jie negalėjo pagrįsti savo teisėtomis pajamomis, toliau buvo sėkmingai jų naudojamas. Tokia situacija, nuvildavusi sąžiningus žmones, nusikalstamą gyvenimo būdą gyvenantiems asmenims, kontrabandininkams, narkotikų prekeiviams ar kyšininkams buvo ypač palanki: turėdami gerus advokatus, jie sėkmingai vilkino bylas, o, sulaukę senaties, jausdavosi galį nebaudžiamai naudo-

tis nusikalstamai sukauptu turtu. Valstybėje buvęs turto konfiskavimo mechanizmas iš esmės neveikė, nes ji buvo priversta įrodinėti turto neteisėtumą, nors dažnai buvo aišku, kad žmogus teisėtų pajamų negalėjo tiek turėti. Dėl to buvo priimtas sprendimas keisti požiūrį į galimai nusikalstamu būdu įgytą didelės vertės turtą: tuo atveju, jei asmens turto vertė, kurios jis negali pagrįsti savo teisėtomis pajamomis, didesnė nei 100 tūkst. eurų ir yra pagrindo manyti, kad asmuo renkasi nusikalstamą gyvenimo būdą (pvz., yra buvęs įtariamuoju korupcinėje byloje, bet nenuteistas, suėjus senačiai), tas asmuo privalo įrodyti teisėtą savo turto kilmę. Neįrodžius, kad turtas buvo sąžiningai uždirbtas–jis pereina valstybės nuosavybėn. Modelį, kai įrodinėjimo našta pareina įtartinomis

jos Seimas turės stebėti, kaip įstatymas įgyvendinamas, kokios problemos kyla jo taikymo praktikoje. Tas ypač svarbu, kad įstatymas būtų „gyvas“ – veiktų sklandžiai, teiktų naudą visuomenei ir būtų išnaudotos visos jo teikiamos galimybės. Tad kitos kadencijos Seime laukia ilgas ir sudėtingas parlamentinės kontrolės darbas su Finansinių nusikaltimų tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Lietuvos policija bei Valstybine mokesčių inspekcija – tomis institucijomis, kurios ypač rėmė šio įstatymo atsiradimą ir dalyvavo, jį rengiant. Skaidrinome antstolių veiklą Pradėjus dirbti Teisės ir teisėtvarkos komitete, stebino piliečių atsiunčiamų raštų kiekis – daugiau kaip pusė jų buvo susiję su antstolių veikla, nusiskundimais dėl antstolių įkainių sąžiningumo. 2017 m. vidutinės vieno antstolio grynosios pajamos sudarė daugiau kaip 10 tūkst. eurų per mėnesį. 11 antstolių uždirbo nuo 20 iki 30 tūkst. eurų per mėnesį, 28 – nuo 12 iki 20 tūkst. Tos antstolių mėnesio pajamos, siekusios iki 30 tūkst. eurų, yra pajamos „į rankas“ – jau po mokesčių ir visų

ministerija nustatė, kad veikė ištisa gerai „atidirbta“ sistema, kai didelė dalis antstolių elementariai vertėsi, „prirašinėdami“ neatliktus arba atlikdama perteklinius, tačiau gerai apmokamus, veiksmus ir būtent tokiu būdu sau sugeneruodami Lietuvos sąlygomis neįtikėtinas pajamas į „rankas“. Matydami tokius piktnaudžiavimus, suteikėme teisę Teisingumo ministerijai reguliuoti antstolių užmokestį be antstolių pritarimo (iki šiol tas pritarimas buvo privalomas, tad antstoliai sutikdavo tik su jų pajamų didinimu). Reguliuojant užmokesčio dydį ir panaikinus mažiausiai apibrėžtas „papildomas išlaidas“, neliko galimybės antstoliams „prirašinėti“ nebūtų dalykų arba kitaip manipuliuoti, didinant išieškojimo vykdymo išlaidas. Mokėti antstoliui dabar reikia tik už būtinas ir objektyviai įrodomas vykdymo išlaidas (pašto išlaidos, turto ekspertizės ir kita) ir, be abejo, atlygį už darbą. Taigi žmonės moka mažiau, užmokestis antstoliui tapo skaidresniu ir lengviau paskaičiuojamu. Gaila, opozicija bei kiti mūsų koalicijos partneriai Seime blokavo iniciatyvą įpareigoti antstolius deklaruoti savo pajamas viešai. Tad

Pajamas viešai deklaruoti turėtų ir anstoliai

Susitikimai su bendraminčiais Kauno LVŽS skyriuje visada šilti ir malonūs.

aplinkybėmis praturtėjusiam asmeniui, taiko sėkmingai su organizuotu nusikalstamumu kovojančios valstybės: Jungtinė Karalystė, Italija, Airija. Galimu jį pripažino ir Europos žmogaus teisių teismas. Tokį turto konfiskavimą numatantis Civlinio turto konfiskavimo įstatymas įsigaliojo šių metų viduryje, tad neabejotina, kad kitos kadenci-

išlaidų, susijusių su kontoros išlaikymu. Tai tris kartus daugiau, nei pajamos, kurias gauna Lietuvos Respublikos Prezidentas ar kur kas daugiau, nei gauna Europos komisarai – pastarųjų atlyginimas yra apie 20 tūkst. eurų. 2019 m. pradžioje Teisingumo ministerija atliko antstolių veiklos patikrinimus. Pavyzdžiui, Teisingumo

viešo pajamų deklaravimo sieksime ir kitoje Seimo kadencijoje. Tai tik keletas darbų, kuriuos LVŽS padarė per vieną Seimo kadenciją. Bendra antikorupcinių ir šešėlio mažinimo priemonių, priimtų šios kadencijos metu, visuma jau duoda naudą valstybei: „Lietuvos korupcijos žemėlapio“ duomenimis, faktinis kyšininkavimas, vertinant kyšio davimą per pastaruosius 5 metus, sumažėjo nuo 31 proc. iki 18 proc. Tarp ES valstybių Lietuva yra 8 vietoje, kaip šalis, kurioje korupcija yra mažiausiai aktuali problema, plėtojant verslą. Vien pernai iš šešėlio ištraukta apie 200 milijonų eurų. Vis tik korupcijos rizikos kaina Lietuvai dar labai didelė – apie 11 proc. BVP – 4,491 mlrd. Eur. Todėl būtina tęsti pradėtus darbus.

Balsuokite už LVŽS kandidatus

LAIMA MOGENIENĖ

LVŽS kandidatė vienmandatėje Raudondvario apygardoje, LVŽS sąraše – Nr. 15 Laima Mogenienė, visuomenės veikėja ir politikė (g. 1959, Krasnojarske, Rusijoje) Laima Mogenienė įkūrė ir eilę metų vadovavo Kauno Verslininkų namams, konsultavo verslininkus, dėstė Vilniaus Universitete, Kauno Kolegijoje, vedė mokymus verslumo, vadybos, projektų valdymo temomis organizacijoms Lietuvoje ir užsienyje. Laima siekia nuolat mokytis – yra įgijusi profesinius koučingo, mediacijos sertifikatus, darbinėje veikloje naudoja ir puikiai moka anglų ir rusų kalbas. 2004-2008 m. kadencijos Seimo narė: sprendė smulkaus ir vidutinio verslo problemas, pasiekė draudimą diskriminuoti dėl amžiaus ir socialinės padėties, buvo viena iš nacionalinės diskusijos dėl emigracijos iniciatorių, ieškojo priemonių prieš patyčias internete, prisidėjo sustabdant LEO aferą. Nuo 2016 m. Laima dirba Pirmosios LR Seimo vicepirmininkės Rimos Baškienės patarėja, prisideda prie įstatymų leidybos procesų organizavimo. Tapusi Seimo nare, Laima Mogenienė siektų dirbti socialinių reikalų ir ekonomikos srityse. Prioritetinės veiklos kryptys – skurdo ir atskirties mažinimas, savo ir šalies gerovę kuriančių žmonių, smulkiųjų verslininkų ir kitų, atstovavimas. Vyras Alvydas. Vaikai Lina, Vilija, Antanas Siekis – klestinti Lietuva. Čia puikios galimybės save realizuoti ir įsitvirtinti Lietuvos ir savo gerovę kuriantiems žmonėms, orus ir pasiturintis senjorų gyvenimas, solidarumas ir pagalba silpnesniems visuomenės nariams. Šiam siekiui įgyvendinti, būtinas sveikas šalies ūkis, o tuo pačiu – smulkus ir vidutinis verslas (SVV), sudarantis mūsų šalies ūkio pagrindą. Iš tiesų, 76 proc. privataus sektoriaus darbo vietų ir 70 proc. pridėtinės vertės sukuria smulkus ir vidutinis verslas, kuris ir suneša didžiąją dalį lėšų mūsų socialinio solidarumo sistemai - pensijoms ir socialinėms garantijoms - užtikrinti. Covid19 sudavė didžiulį smūgį smulkiam ir vidutiniam verslui, daug įmonių – ant išlikimo ribos. Visgi, skirtingai nei ankstesnių krizių akivaizdoje, kuomet smulkiajam verslui buvo „veržiami diržai“, stumiant į bankrotą ar emigraciją, valstybė ieško būdų Pradžia 3 psl. stotis yra gana toli nutolusi nuo paciento gyvenamosios vietos. Gali nutikti ir taip, kad pacientas bus nugabentas ne į tą įstaigą, kurioje bus reikiama medikų komanda, o į tą, kuri bus arčiausiai. Gali nutikti ir taip, kad GMP automobilio techninė būklė neleis važiuoti labai greitai, o pats automobilis neturės naujausios reikiamos įrangos. Jei gyvenate daugiaaukščio namo viršutiniame aukšte, o name nėra lifto, atvykusi komanda gali neturėti fizinių galimybių jus nugabenti žemyn, taigi teks laukti papildomos pagalbos. Yra ir kitų problemų. Šiuo metu GMP paslaugų teikėjus administruoja savivaldybės pagal kompetenciją. Tačiau personalo pasirengimas ir komplektavimas labai skiriasi. Labai skirtingas ir skirtingai sukomplektuotas automobilių parkas, egzistuoja demo-

kaip padėti verslui. Tiesa, pagalba ne visada buvo laiku, ne visos priemonės atitiko poreikius, – man taip pat teko padėti smulkiųjų verslininkų pasiūlymams pasiekti sprendimus priimančias institucijas. Tačiau ši valdžia klausosi ir ieško sprendimų. Smulkiųjų verslininkų teisė būti... smulkiaisiais Smulkus verslas yra atsakymas į eilę socialinių klausimų, - darbo vietos sau ir keletui (ar kelioms dešimtims) darbuotojų sukūrimas, prisidėjimas prie vietos bendruomenės reikalų ir regiono vystymosi. Ši funkcija ne mažiau svarbi nei tiesioginė ekonominė vertė. Viešojoje erdvėje didžiulis dėmesys rodomas startuoliams, vertinami jų kūrėjai, skiriamas dosnus finansavimas. Orientacija į inovacijas, greitą technologijos išvystymą yra puiku, tačiau tai tik viena iš daugelio, ir, sąlyginai nedidelė, mūsų ekonomikos dedamoji. Lietuvoje veikiančių startuografinių pokyčių sukelti paslaugų apmokėjimo netolygumai, techniniai ryšio, įrangos ir kiti skirtumai, skirtingos darbo sąlygos darbuotojams (komandos komplektavimas, apranga, skiepijimas ir kita). Nors Lietuvoje įsteigtas ir plėtojamas infarkto, insulto, sunkių traumų gydymo klasteris, o sunkiai sergantys pacientai jau dabar gabenami į infarkto, insulto ar politraumų centrus, dėl anksčiau išvardintų problemų egzistuoja tikrai dideli netolygumai skirtinguose Lietuvos regionuose. Lietuva, būdama geografiškai nedidele šalimi, tikrai gali turėti vienodai kokybiškas GMP paslaugas visuose regionuose. Apie šiuos iššūkius ne kartą buvo diskutuota ir su medikais, specialistais, ir su GMP darbuotojų profesinėmis sąjungomis. Labai džiugu, kad profesinės sąjungos pritaria pokyčių šioje sistemoje būtinybei.

lių skaičius šiemet perkopė 1000, tuo tarpu viso yra registruota arti 200 000 SVV įmonių. Pagarbos ir pripažinimo verti visi sąžiningi verslai. Laukinis kapitalizmas, besaikis vartojimas ir ekonomikos augimas vien vardan augimo (lemiantis tik nedidelės grupės žmonių neproporcingą turtėjimą ir tolesnį socialinės atskirties didinimą, praranda savo pozicijas. Privalome ir, džiugu, kad jau palaipsniui pradedame orientuotis į tvaresnę ekonomiką, kurioje prioritetas yra ne vien savininkams, bet ir savo bendruomenei, savo darbuotojams naudą kuriantis, darnus su aplinka verslas. Nedidelis verslas, kuriantis kokybiškus produktus ar paslaugas, savo vietiniam klientų ratui, net ir neplanuojantis kurti tinklo ar frančizės, yra pavyzdys, kaip prisidedama ne tik prie skaitinių ekonomikos rodiklių, bet ir tiesiogiai prie regiono ir šalies gerovės kūrimo. Kuriantys žmonės yra mūsų valstybės pamatas ir vertybinė ašis. Ar smulkus verslas jau gyvena „ilgai ir laimingai“ Iki Covid19 protrūkio ir su juo susiju-

sios krizės, smulkaus ir vidutinio verslo klausimai kelerius metus jau retai buvo keliami viešojoje erdvėje, nebebuvo Vyriausybės ar Seimo darbotvarkės epicentre. Iš tiesų, daug svarbių verslo problemų jau yra išspręstos, bendradarbiavimas su prižiūrinčiomis institucijomis ir biurokratinė našta normalizuoti. Matyt, neveltui Lietuva sparčiai kopia į „Doing business”, verslo aplinką vertinančio indekso, aukštumas: paskutinius pora metų Lievuvos verslo aplinka buvo vertinama vis geriau, ir 2019 m. užėmėme 4-ą vietą Europos Sąjungoje, 11-ą visame pasaulyje. Visgi, Covid19 gerokai sutrikdė normalų valstybės gyvenimą, tuo pačiu neapibrėžta tapo ir verslo situacija. Smulkaus verslo laukia nauji iššūkiai, kuomet pasibaigs kai kurios dabar įgyvendinamos paramos priemonės. Įžengiame į naują nepažintą zoną – „naująjį normalumą“ ir čia neišvengiamai reikės valstybės pagalbos, išlaikant ir stiprinant mūsų šalies smulkųjį verslą. Smulkaus ir vidutinio verslo finansavimas yra įsisenėjusi problema. Bankų skolinimo smulkiam ir vidutiniam

verslui rodikliai yra gan liūdni. 2019 m. daugiau nei 60 proc. mažų įmonių paraiškų paskoloms buvo atmestos. Veikiančioms mažoms paslaugų įmonėms paskolos buvo praktiškai nepasiekiamos, – išskyrus lengvatinę paskolą pačiai verslo pradžiai. Skirtingai nei startuoliams rizikos kapitalo fondai (nors juos didžiąja dalimi finansuoja valstybė!) finansavimo labiau tradicinėms SVV įmonėms neteikia. Šiuo metu viešojoje erdvėje jau girdimos diskusijos apie valstybinį banką. Labai palaikau šią idėją: valstybinio banko kūrimas padėtų spręsti kritinę smulkaus verslo finansavimo problemą (kartu su eile kitų, dėl komercinių bankų koncentracijos ir menkos konkurencijos dabar kylančių problemų). Žinoma, smulkus ir vidutinis verslas nėra viskas, bet mūsų šalies ekonomika be SVV būtų niekas. Noriu atstovauti visus už savo, šeimos ir Lietuvos gerovę prisiimančius atsakomybę ir ją kuriančius žmones, ypač smulkiuosius verslininkus. Jei tapsiu Seimo nare, ieškosiu smulkiajam verslui palankiausių sprendimų mūsų kuriamoje Gerovės valstybėje.

Kokią norėtumėm matyti greitąją medicinos pagalbą Lietuvoje? • Profesionalią? • Tinkamai sukomplektuotą? • Vienodai prieinamą visiems regionams? • Gerai koordinuojamą ir efektyviai valdomą? • Puikiai techniškai aprūpintą? • Integruotą su kitomis tarnybomis? • Finansiškai stabilią ir patrauklią darbuotojams? • Tokią, kuria tiki ir pasitiki pacientai? Tam, kad GMP taptų tokia, reikia kelių svarbių pokyčių. Vienas iš tokių – vienos GMP tarnybos organizavimas Lietuvoje. Tarpiniu variantu galėtų būti penki dideli GMP centrai penkiuose pagrindiniuose Lietuvos regionuose. Mūsų kaimyninėje Latvijoje buvo apsispręsta turėti vieną GMP tarnybą, o

ne keliasdešimt. Iš tokios praktikos tikrai galėtų pasimokyti ir Lietuva. Centralizuotas GMP organizavimo modelis leistų išvengti aptarnaujamos teritorijos sienų ir priešpriešos tarp skirtingas savivaldybes aptarnaujančių GMP įstaigų. Tai leistų ir efektyviau išdėstyti GMP brigadas. Geriausias tokio efektyvaus išdėstymo pavyzdys yra saugos tarnybos, kurių ekipažai budi ne ten, kur įkurta įstaiga, o ten, iš kur greičiausiai galima pasiekti saugomą objektą. Tas pats principas turėtų būti taikomas ir GMP brigadų išdėstymui. Tuomet pacientai operatyviau sulauktų pagalbos. Be to, centralizuoto modelio įgyvendinimas leistų efektyviau naudoti GMP paslaugų apmokėjimui ir organizavimui skirtas lėšas, nebereikėtų tiek vadovų ir administratorių, būtų efektyviau naudojami žmogiškieji bei techniniai ištekliai, būtų užtikrinama aukštesnė sveikatos priežiūros specialistų,

dirbančių GMP, kvalifikacija. Dar vienu iš pokyčių, kuriam reikėtų ilgesnio pasirengimo, galėtų būti GMP perorganizavimas į tokią pat tarnybą, kaip policija ar priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba. Tai reikštų, kad darbuotojų atrankai būtų taikomi papildomi fiziniai reikalavimai, tačiau tai reikštų ir didesnes garantijas darbuotojams, pavyzdžiui, ankstesnę pensiją. Ši koncepcija buvo pristatyta GMP įstaigų asociacijos suvažiavime ir sulaukė audringų diskusijų. Kaip ir minėjau, tokius pokyčius palaikytų GMP profesinės sąjungos. Tačiau bet koks pokytis neretai sulaukia pasipriešinimo, nes prioritetas teikiamas ne pacientų interesams ar paslaugų kokybei, o asmeninių pozicijų išlaikymui. Tačiau tikiu, kad galime susitarti ir judėti į priekį, nes GMP pertvarka yra reikalinga Lietuvos pacientams.

Balsuokite už LVŽS kandidatus

AUŠRA PAPIRTIENĖ

LVŽS iškelta kandidatė vienmandatėje Kalniečių apygardoje, nepartinė. LVŽS sąraše – Nr. 20. Pedagogė, aktyvi profesinių sąjungų veikėja, atstovavusi viešojo sektoriaus ir švietimo darbuotojams (jos iniciatyva pasirašyta teritorinė kolektyvinė Kauno miesto savivaldybės švietimo sutartis). 2016 m. vienmandatėje Kalniečių apygardoje išrinkta į LR Seimą. LVŽS frakcijos, Švietimo ir mokslo komiteto ir Etikos ir procedūrų komisijos narė. Politinių interesų sritys – švietimas, socialinė politika, darbuotojų teisės, socialinis dialogas ir socialinis teisingumas, valstybinės lietuvių kalbos statusas, lietuvybė ir lietuvių bendruomenės užsienyje. 2008–2016 m. Kauno švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė, 2012–2015 m. – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos Kauno regioninio centro pirmininko pavaduotoja, valdybos narė. Nuo 2013 m. – „Vieningas Kaunas“ narė, 2015-2016 m. – Kauno miesto savivaldybės tarybos narė, Švietimo ir kultūros komiteto pirmininko pavaduotoja, Neįgaliųjų reikalų tarybos pirmininkė, Šeimos tarybos ir Etikos komisijos narė. 2014 m. apdovanota Kauno miesto savivaldybės Gerumo kristalu. 2017 m. įteiktas Generolo P. Plechavičiaus kadetų licėjaus I laipsnio garbės kadeto ženklas. Užaugino du vaikus – dukrą Agnę ir sūnų Marių.

Nuoseklūs žingsniai į priekį kokybiško ir įtraukiojo Lietuvos švietimo ir mokslo ateities kūrimo keliu Susiradau prieš ketverius metus savo rašytą straipsnį apie tai, jog švietimas turi tapti realiu prioritetu kuriant žmogaus ir valstybės gerovę. Jame kėliau ir švietimo strategijos, ir tinkamo finansavimo bei teisingesnio finansavimo modelio problemas. Kai kurie pokyčiai įvyko ir dalis siekių per šiuos ketverius metus beveik išsipildė. Buvo pakeistas švietimo finansavimo modelis. Vietoj anksčiau buvusio ydingo, Lietuvos švietimą preke pavertusio ir švietimo bendruomenę ilgam supriešinusio „mokinio krepšelio“ atsirado daug teisingesnis ir optimalesnis taip vadinamas „klasės krepšelis“. Dauguma mokyklų vadovų ir mokytojų labiau atsikvėpė, nes dabar nebereikia konkuruoti su kitų mokyklų bendruomenėmis dėl kiekvieno mokinio ir užsiimti „krepšelių“ medžiokle. Po ilgų diskusijų, pritarus daugumai švietimo profesinių sąjungų, vietoj valandinio mokytojo apmokėjimo buvo įvestas etatinis darbo apmokėjimo modelis. Nebeliko ir kovos su kolegomis dėl kiekvienos mokytojui naujiems mokslo metams tarifikuojamos pamokos ir atsirado galimybė sumokėti už visus mokytojo mokykloje dirbamus darbus. Etatinio modelio įgyvendinimo pradžia buvo labai sunki dėl įvairių priežasčių (natūralus pasipriešinimas pokyčiams, nepakankamas vykdomosios valdžios pasirengimas tuos pokyčius įgyvendinti ir suvaldyti, efektyvios komunika-

cijos stoka, skirtingi savivaldos kaip mokyklų steigėjų ir atskirų mokyklų vadovų pasirinkimai ir sprendimai ir kt.) Buvo daug kritikos ir priekaištų. Tačiau aistroms ir emocijoms nurimus, matome, jog etatinis modelis tikrai pasiteisino. Visus ketverius metus finansavimas švietimui buvo didinamas, didžiausią dalį skiriant mokytojų, dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimams. Nuo 2017 m. mokytojų atlyginimai šalyje kilo nepriklausomai nuo mokyklos pobūdžio. Bendrojo ugdymo mokyklų, neformaliojo švietimo įstaigų ir profesinių mokyklų mokytojų ir neformaliojo (papildomojo) ugdymo mokytojų bei profesijos mokytojų indeksuotas vidutinis darbo užmokestis (toliau – VDU) nuo 978 eurų 2017 metais padidėjo iki 1099 eurų 2018 metais ir iki 1200 eurų 2019 metais. Taigi pirmaisiais metais VDU augo 12,3 proc., o kitais metais – dar 9,2 proc. Apžvelgiant mokytojų VDU visose trijose minėtose įstaigų grupėse, daugiausiai VDU paaugo profesinių mokyklų mokytojams, t. y. po 14 proc. 2017–2018 ir 2018–2019 metų laikotarpiais (nuo 902 iki 1174 eurų) ir pralenkė neformaliojo švietimo įstaigų mokytojų atlyginimus. Bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų VDU 2017 metais siekė 999 eurus, o tada per dvejus metus padidėjo atitinkamai 13 proc. ir dar 10 proc. iki 1232 eurų. Galiausiai neformaliojo švietimo įstaigų mokytojų darbo užmokestis taip pat augo nuo 918 iki 1055 eurų (viso 15 procentų augimas). Atitinkamai augo ir dėstytojų bei mokslo darbuotojų darbo užmo-

kestis visų rūšių mokslo įstaigose. Kolegijose dirbančių dėstytojų darbo užmokestis visose darbovietėse 2017 - 2018 metais augo 19,8 proc., o universitetų dėstytojų – 16 proc. Atitinkamai tuo pačiu laikotarpiu tyrėjų atlyginimai mokslinių tyrimų institutuose augo 26 proc., o universitetuose – 19,5 proc. Nuo 2016 metų sudarytos sąlygos universitetams ir mokslo įstaigoms pakelti atlyginimus iki 50 procentų. Tam buvo skirti ir reikiami pinigai: 2017 – 3,1 mln. eurų; 2018 – 23,0 mln. eurų; 2019 – 23,1 mln. eurų; 2020 – 4,6 mln. eurų. 2017–2018 metais 46,1 milijonai eurų skirta, kad atlyginimai didėtų kasmet po 20 procentų. Nuo 2020 metų rugsėjo 1-os dienos atlyginimai didės dar 10 procentų. Iš viso – 53,8 mln. eurų. LVŽS savo 2016 m. programoje buvo numačiusi daug naujų darbų Lietuvos švietimo ir mokslo srityje. Dalį išsikeltų tikslų pavyko įgyvendinti. Pakeista mokyklų finansavimo metodika, įvestas mokytojų etatinio darbo apmokėjimo modelis, priimtas naujai sistemą koreguojantis Profesinio mokymo įstatymas, inicijuoti universitetų jungimosi žingsniai, įsigaliojo valstybės dotuojamas mokiniams skirtas „Kultūros pasas“, suteikiantis galimybes nemokamai naudotis kultūros ir meno paslaugomis. Dalies darbų dar nepavyko užbaigti. Tęsime ugdymo turinio ir su juo susijusių bendrojo ugdymo programų atnaujinimą, plėtosime ir skatinsime pameistrystės (profesijos mokymosi darbo vietoje) formą, atsižvelgdami į savivaldybių socialinės gerovės rodiklius, toliau tobulinsime „klasės krepšelį“, tę-

sime aukštojo mokslo reformą, toliau tobulinsime pedagogų rengimą ir kursime socialines bei ekonomines paskatas rinktis mokytojo profesiją. Dėl neužbaigtų darbų dar prireiks stipresnio politinės valios susitelkimo, o dėl pokyčių, kurie buvo nepakankamai išdiskutuoti (pvz., dėl mokyklų vadovų kadencijų), reikės imtis korekcijų ir įstatyminės bazės tobulinimo. Naujoje LVŽS rinkiminėje programoje, švietimo ir mokslo dalyje yra darbų tęstinumas ir nauji siekiai. Didžiausia naujų tikslų dalis yra susijusi su investicijos į mokytoją ir dėstytoją idėja. Vienas svarbiausių akcentų – mokytojo profesijos stiprinimas. Tai ir aukšta pedagoginių studijų, perkvalifikavimo, kvalifikacijos kėlimo ir kompetencijų tobulinimo kokybė bei prieinamumas. Taip pat ir palankių darbui ir karjerai sąlygų sukūrimas ir konkurencingas atlyginimas. Nuo to labiausiai priklauso aukštesnė mokytojo darbo kokybė, bei mokytojo profesijos patrauklumas. Taip pat nuo šito neatsiejama ir investicijos į aukštąjį mokslą, mokslininkus, tyrėjus ir dėstytojus. LVŽS rinkimų programos Švietimo ir mokslo dalyje įsirašome įsipareigojimą, kuris yra Švietimo ir mokslo šakos kolektyvinėje sutartyje – nuosekliai didinti mokytojų, mokyklų vadovų, dėstytojų, mokslo darbuotojų darbo užmokestį. Sieksime, kad iki 2025 m. mokytojų vidutinis darbo užmokestis (toliau – VDU) būtų ne mažesnis nei 130 proc. šalies VDU, mokyklų vadovų – ne mažiau kaip 175 proc. šalies VDU, aukštųjų mokyklų mokslininkų, tyrėjų ir dėstytojų – ne mažiau kaip 150 proc.

šalies VDU. Tarp kitų numatomų žingsnių planuojame siekti ES šalių vidurkį atitinkančios BVP lėšų dalies ikimokykliniam ir bendrajam ugdymui, skatinti mokyklų vadovų lyderystę, sudaryti sąlygas pedagogams nemokamai persikvalifikuoti, įgyti kitą pedagoginę specialybę, tobulinti profesinei veiklai ir darbui reikalingas kompetencijas, sudaryti sąlygas kiekvienam vaikui lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas, siekti, kad švietimo pagalba būtų prieinama kiekvienam mokyklos bendruomenės nariui, o kiekvienam mokytojui ir mokyklos vadovui būtų prieinama profesinė, dalykinė, metodinė, psichologinė, vadybinė ir kita jam reikalinga pagalba. Labai svarbu sukurti mokytojo profesijos pasirinkimą skatinančias socialines ir ekonomines priemones. Viena iš jų – visai nauja ir ambicinga priemonė. Mėginsime sukurti ir teisiškai įtvirtinti sistemą, kuri leistų kompensuoti su pedagogo profesine veikla ir darbu susijusias išlaidas. Taigi planų turime daug. Su visais mūsų siekiais bus galima susipažinti skaitant LVŽS rinkimų programą. Deja, susitarimo dėl švietimo vizijos ir svarbiausių žingsnių švietimo politikoje tarp partijų nepavyksta pasiekti iki šiol. Ir jokia viena partija, jokia viena interesų grupė nesukurs tokios švietimo strategijos, kuriai pritartų bent didesnė dalis Lietuvos visuomenės. Tačiau mes negalime dėl to sustoti ir nieko nedaryti. O nuolat siekdami bendro visų mūsų susitarimo, mes turime dirbti darbus ir eiti į priekį kokybiško ir įtraukiojo Lietuvos švietimo ir mokslo ateities kūrimo keliu.

Balsuokite už LVŽS kandidatus

Kaunui turi atstovauti kauniečiai

Mūsų pašnekovė – Audronė Jankuvienė, Seimo narė, nepartinė kandidatė Seimo rinkimuose Centro-Žaliakalnio apygardoje ir daugiamandačiame LVŽS sąraše (Nr.28) Audronė Jankuvienė – LR Seimo narė nuo 2019 m. liepos mėnesio. Audito komiteto ir Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narė. Nepartinė. LVŽS frakcijos narė. Audronė (tuomet Audronė Kanapickienė) – ilgametė „Kauno dienos” žurnalistė ir redaktorė, tiriamosios žurnalistikos, analitinių ir publicistinių rašinių ekonomikos, politikos ir socialinėmis temomi autorė. Apdovanota Lietuvos žurnalistų sąjungos Vytauto Gedgaudo premija, Kauno miesto „Santakos” 2-ojo laipsnio garbės ženklu, Lietuvos žurnalistų sąjungos medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“ ir kitais apdovanojimais – Šių metų Seimo rinkimuose dalyvaujate su šūkiu „Kaunui turi atstovauti kauniečiai“. Kodėl pasirinkote būtent tokį? – Manau, kad vienmandatėje apygardoje renkamas Parlamento atstovas turi gerai žinoti savo atstovaujamą apygardą, jos žmonių teirautis nuomonės dėl svarstomų įstatymų projektų, apygardoje stebėti, kaip laikomasi įstatymų ir Vyriausybės nutarimų – konkrečioje teritorijoje vykdyti parlamentinę kontrolę. Tam būtinas nuolatinis bendravimas su rinkėjais ir artimas grįžtamasis ryšys. Žmonėms svarbūs ne retsykiais užklystantys svečiai, o greta jų ir su jais nuolat esantis, pasiekiamas ir atviras Seimo narys. Gimiau, augau, gyvenu ir gyvensiu Kaune. Esu ketvirtos kartos kaunietė. –Tačiau Seimo nariai įstatymus priima visai Lietuvai? –Seimo rinkimų įstatymas nustato, kad 71 Seimo narys renkamas vienmandatėse, o 70 – daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Žmonėms patinka rinkti asmenybes, tokia sistema galioja nuo 1992 m., tai jau yra tradicija. Norint ją keisti, reikėtų diskusijų ir politinio sutarimo. Politologai mano, kad proporcinė sistema, kai balsuojama už sąrašus, yra geresnė, bet visuomenės

bet nebuvote išrinkta. Nepaisant to, nemažai dirbate šioje apygardoje. Kodėl? – Apie 44 proc. Centro ir Žaliakalnio apygardos gyventojų 2016 m. balsavo už mane. Todėl jaučiu atsakomybę prieš juos, nes jie manimi pasitikėjo ir siejo tam tikrus atstovavimo lūkesčius. Seime svarstomi projektai tampa pretekstu rengti susitikimus su Kaune veikiančių įstaigų ir organizacijų atstovais – nuo kultūros, socialinių įmonių, nevyriausybinių iki pacientų, jaunimo ir senjorų. Iš žmonių sužinau apie išryškėjusias spragas įstatymuose. Būtent taip atsirado mano inicijuota ir Seime priimta pataisa, kad savarankiškai dirbantiems asmenims darbo sutartis nebūtų kliūtis gauti 257 eurų išmoką. Apie tai prabilo kauniečiai, bet pataisa buvo aktuali keliasdešimčiai tūkstančių Lietuvos žmonių. Tikriausiai pamenate Kaune kilusią sumaištį, kai karantino pradžioje staiga buvo sustabdyta kultūros ir sporto bei neformaliojo ugdymo įstaigų veikla. Reikėjo imtis teisinių veiksmų, ne vien žodžiais reikšti susirūpinimą. Kauno m. savivaldybės administracijos direktorius operatyviai reagavo ir pakeitė savo įsakymus. Iš viso per vienerius metus dėl kauniečių galimų teisių pažeidimų 18 kartų kreipiausi į įvairias

vą“ kvietė 18 Kauno restoranų ir kavinių. Tokių kvietimų tikslas nebuvo tik kavos puodelis, žmonėms svarbu sukurti gerą emociją. Į kvietimą prieš Vėlines sutvarkyti vienas seniausių Kaune Eigulių kapines atsiliepė beveik 200 moksleivių iš Generolo P. Plechavičiaus kadetų licėjaus, „Saulės“ gimnazijos, Žaliakalnio senjorės paruošė keliasdešimt puokštelių apleistiems kapams papuošti. Regėjimo negalią turintys žaliakalniečiai papasakojo apie apleistą jų gyvenamojo kvartalo parką. Akivaiz-

Pagarba istorijai Kaune turi išlikti

dauguma yra priešingos nuomonės. Pasitikėjimas partijomis labai menkas. Vienmandatė apygarda užtikrina geresnį atstovavimą, tai jos pliusas. – 2016 m. Seimo rinkimuose Centro-Žaliakalnio apygardoje iš 12 kandidatų patekote į antrą turą,

valdžios institucijas. Manau, kad politikai turi veikti ne tik reaktyviai, bet ir proaktyviai – patys inicijuoti renginius ar įvykius. Jau 18 metų Vilniuje populiarią tradiciją kviesti senjorus nemokamam kavos puodeliui inicijavau ir Kaune. Pernai visą spalio mėnesį į „Senjorų ka-

du, patys jie neturi fizinių galimybių iškirsti krūmus, apgenėti gyvatvores. Į kvietimą padėti mielai atsiliepė Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija. Vieno sekmadienio ekskursija ant Pelėdų kalno „pašnibždėjo“, kad 2021-uosius reikia paskelbti Juozo Zikaro metais. kitąmet bus minimos

140-osios J. Zikaro metinės ir 100 metų, kai sukurtas vienas iškiliausių Lietuvos nepriklausomybės simbolių – jo skulptūra „Laisvė“. Seimas tam absoliučiai vieningai pritarė. – Vieneri metai – labai trumpas laikotarpis bet kokioje veiklose. Yra darbų, kurių nespėjote atlikti? – Man, kaip kaunietei, šiek tiek apmaudu, kad 2019 m., pažymint Prezidento institucijos įkūrimo ir pirmojo Prezidento Antano Smetonos išrinkimo ir inauguracijos šimtmetį, nebuvo skirta lėšų Istorinės LR prezidentūros Kaune aplinkai sutvarkyti. Pagarba istorijai ir sode stovintiems trims prezidentams reikalauja valstybės dėmesio šiai reprezentacinei vietai. Svarstant 2020 metų biudžeto įstatymo projektą, mėginau šią spragą ištaisyti. Bet muziejui pirmiausia reikalingas projektas. Kauno centrinio pašto rūmai turi likti visuomenės reikmėms. Tai principinė LVŽS pozicija. Jo privatizavimas buvo sustabdytas paskutinę akimirką. Tačiau jo įveiklinimas – ir tarpinstitucinės darbo grupės, kurios veikloje dalyvauju, tiek Vyriausybės ir Seimo ateities rūpestis. Kaip žinia, vieni vertingiausių ir seniausių Lietuvos vitražų, tarpukariu puošę Kauno Švč. Sakramento bažnyčią, tebėra paslėpti nuo visuomenės akių. Jie sukrauti medinėse dėžėse ir saugomi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fonduose. Ar sugrįš ten, kur jiems ir dera būti? Ištraukėme šį klausimą iš tylos zonos, skatindami atvirą visuomenės ir Bažnyčios dialogą. Suprantama, tam reikės ir laiko, ir pastangų, kaip ir investicijų į atstatomą Švč. Sakramento bažnyčią. 1993 m. Kaune buvo atidarytas pir-

masis šalyje Rezistencijos ir tremties muziejus, siekiant kaupti ir saugoti vertingus, skaudžią istoriją menančius dokumentus, fotografijas, laiškus ir kita. Tačiau pastatas Ramybės parke apleistas, muziejus užrakintas jau keletą metų. Į Kauną mano prašymu atvyko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius Adas Jakubauskas. Kartu su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos atstovais aptarėme galimybes muziejui įsikurti tinkamose erdvėse ir tam reikalingus bendrus žingsnius. – O kokius tikslus keliate savo rinkimų programoje? – Mano tikslai Seime išlieka tokie patys, kaip ir 2016 m., – toliau mažinti regioninę, socialinę ir kultūrinę atskirtį: daugiau ES paramos ir valstybės biudžeto lėšų Vidurio ir Vakarų Lietuvai; regionų specializacija; daugiau viešųjų ir finansinių paslaugų regionuose; pajamų nelygybę mažinanti mokesčių politika; palankesnės sąlygos smulkiajam ir vidutiniam verslui; didesnis savarankiškai dirbančių asmenų socialinis saugumas; „sidabrinės ekonomikos“ principai; paskatos vyresnio amžiaus žmonėms grįžti į darbo rinką; indeksuojamos ne tik senatvės, bet ir tremtinių, pareigūnų ir kitos pensijos; oriam senjorų gyvenimui – ne tik didesni pinigai, bet ir sąlygos gyventi socialiai aktyvų gyvenimą; pasiteisinusios ir naujos kultūros politikos didinant kultūros paslaugų prieinamumą. – Ačiū už pokalbį. Kalbėjosi Ingrida Musteikytė

Balsuokite už LVŽS kandidatus

Lauras Stacevičius

LVŽS kandidatas Savanorių apygardoje, daugiamandačiame LVŽS sąraše – Nr. 29 Lietuvos Respublikos Seimo narys nuo 2016 m. išrinktas Dainavos vienmandatėje apygardoje. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto, Migracijos bei Antikorupcijos komisijų narys. Seimo narys savo veikloje ypatingą dėmesį skiria tiesioginiam bendravimui su žmonėmis. Būtent ši bendrystė ir iškėlė probleminį klausimą – daugiabučius, nes bendrojo naudojimo objektų valdyme įžvelgiama daug probleminių klausimų, todėl Lauras Stacevičius juos kelia valstybiniu lygmeniu. Šia tema Seimo narys yra surengęs viešas diskusijas bei įregistravęs Daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų valdymo įstatymo projektą. Atstovaudamas gyventojams, principingai ir reikliai siekia jų gerovės. Seimo narys yra pasirengęs prisiimti atsakomybę ir tęsti pradėtus darbus.

Seimo ir mokslininkų bendradarbiavimas: geoterminis šildymas daugiabučiuose – ateities vizija ar realybė? Mokslas, kuriantis inovacijas – efektyviausia priemonė puoselėti aplinkos apsaugą ir gerinti jos kokybę. Mokslininkų bendruomenė turi didelį potencialą siūlyti naujus, pažangius ir ekologiškus sprendimus, reikalingus išsaugoti aplinką, kurioje gyvename. Kiekvienas turime susimąstyti, kokią Europą paliksime ateities kartoms, ir ką turime padaryti jau šiandien, kad mažintume aplinkos taršą bei tikslingai panaudotume turimus resursus. Vienas svarbiausių būdų, kaip to pasiekti, – geoterminių šaltinių panaudojimas – šilumos ir vėsos išgavimas iš atsinaujinančių energijos išteklių. Europos parlamentarai nusprendė, kad kitais metais bus uždrausti vienkartiniai plastikiniai stalo įrankiai, lėkštės, gėrimų šiaudeliai ir pakeliai, ausų krapštukai bei balionų lazdelės. Šis ribojimas palies ne vieną europietį, įpratusį prie jau senai įprasto maisto ar gėrimų laikymo būdo – vienkartinių indų, ir sukels nepatogumų. Tad čia mokslininkams atsiveria galimybė kurti inovacijas – naujus ekologiškus produktus, kurie pakeistų esamus, sunkiai yrančius gaminius ir būtų ekologiški. Tai yra tik vienas iš pavyzdžių, kaip mokslininkų bendruomenė gali išspręsti kylančias 21 a. problemas. Aš, kaip Seimo narys, Parlamente esu įkūręs mokslininkų bendruomenę jungiančią grupę (žr. Laikinoji Seimo ir akademinės bendruomenės bendradarbiavimo grupė), kurioje diskutuojame žaliosios ekonomikos temomis ir stipriname ryšius tarp profesio-

nalų bei valstybės atstovų. Rengiame diskusijas, kurių metu priimami svarbūs spendimai, dažnu atveju tampantys naujo reglamentavimo pagrindais. Nežiūrint grupės pavadinime esančio žodžio „laikinoji“, jos posėdžiai šaukiami trečius metus. Pernai Vyriausybei pateikėme rezoliuciją dėl geoterminių (atsinaujinančių) šaltinių potencialo panaudojimo Lietuvoje. Šilumos ir vėsos išgavimo iš atsinaujinančių energijos išteklių plėtra bei aplinkos taršos mažinimas yra vieni iš strateginių valstybės tikslų. Tiek giliųjų, tiek ir sekliųjų žemės gelmių ištekliai yra priskiriami prie itin perspektyvių atsinaujinančios energijos šaltinių, kurių panaudojimo kryptis atveria nauji moksliniai tyrimai. Fundamentiniai geologiniai ir geodeziniai žemės gelmių tyrimai atskleidė, kad Vakarų Lietuvoje yra itin aukštu energetiniu potencialu pasižyminti geoterminė anomalija. Tačiau geoterminių šaltinių panaudojimo galimybės neapsiriboja tik pajūrio regionu. Mokslininkai pabrėžia, kad geoterminės energijos panaudojimo galimybės yra labai plačios. Be vis dažniau taikomo individualių ir daugiabučių gyvenamųjų namų bei pramonės objektų šildymo geotermine energija, Lietuvoje įgyvendinami ir nauji akvakultūros, šiltnaminės daržininkystės, relaksacinių paslaugų bei kiti itin perspektyvūs projektai. Klaipėdos universiteto mokslininkų tyrimai atskleidė ir žemės gelmių vandens gydomąsias savybes, kurios atveria iki šiol nežinomas, bet itin efektyvias gydymo ir reabilitacijos kryptis pacientams, besiskundžiantiems širdies, vidaus organų, kaulų ir raumenų sistemos bei odos ligomis. Paaiš-

kėjo, kad požeminio vandens mineralizacija Lietuvos pajūryje yra beveik tokia pat, kaip Negyvosios jūros, ir visiškai saugi naudoti sveikatingumo procedūroms. Lietuvoje jau 60 daugiabučių namų taiko geoterminio šildymo sistemą. Vis daugiau ir individualių namų savininkų įsirengia ma-

ja net 3 kartus. Mokslininkai pabrėžia būtinybę spręsti vis sunkesnes pasekmes sukeliančias dirvožemio ir vandens šaltinių taršos problemas. Geoterminių šaltinių panaudojimas leidžia efektyviai mažinti anglies dvideginio išmetimą ir atmosferos taršą kietosiomis dalelėmis. Katastrofiškas pasaulio vandenų užteršimas plastiku mažina juose gyvenančių žuvų išteklius ir verčia ieškoti naujų sprendimų, kaip tenkinti augančius žuvininkystės produktų poreikius. Nors bene didžiausi geoterminio

tas yra nesėkmingas. Mano nuomone, turime siekti, kad ši geoterminė jėgainė būtų reorganizuota į mokslinių tyrimų centrą ir perduota Klaipėdos universitetui, taip užtikrinant galimybę toliau naudoti unikalią jėgainės įrangą tolesniems geoterminės energetikos tyrimams. Vis dėlto, galimybę plėsti tokią ekonomišką ir ekologišką technologiją, kaip geoterminių energijos šaltinių panaudojimas, - apsunkina pasenusi teisinė bazė. Mūsų tikslas – parengti Valstybinę geoterminės energijos pers-

Laikinosios Seimo ir akademinės bendruomenės bendradarbiavimo grupės vadovas, Seimo narys Lauras Stacevičius ir Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas prof. Jonas Jasaitis

žo galingumo dvigubo veikimo geotermines sistemas, kurios leidžia šildyti, o vasaros sezono metu vėdinti patalpas, apsirūpinant alternatyvia atsinaujinančia energija energija, naudojant šilumos siurblius. Geoterminis šildymas pagrįstas natūralių gamtos išteklių naudojimu. Tokiu šaltiniu gali būti vanduo, oras, saulė ar žemė. Įgyvendinti projektai parodė, kad patalpų šildymo išlaidos sumažė-

vandens ištekliai yra Klaipėdos regione, tačiau jų yra tiek, kad jais būtų galima aprūpinti ir kitus regionus. Prieš 16 metų Klaipėdoje buvo paleista vienintelė Baltijos šalyse „Parodomoji geoterminė jėgainė“, kuri dėl milžiniškos konkurencijos energetikos srityje bei valdymo problemų nebuvo tokia sėkminga, kokia galėjo būti. Tačiau tai jokiu būdu neleidžia pripažinti, kad jėgainės projek-

pektyvinio naudojimo programą. Ją rengiant, nuoseklus bendradarbiavimas su mokslininkais padeda siekti apčiuopiamų ir valstybei naudingų rezultatų. Turint ilgalaikę programą ir strategiją, ne tik mažinsime aplinkos taršą, panaudodami ekologiškus pačios žemės siūlomus atsinaujinančius šaltinius, bet ir sumažintume gyventojų patiriamas išlaidas.

Balsuokite už LVŽS kandidatus

Gediminas Vasiliauskas

Nepartinis kandidatas Petrašiūnų-Gričiupio apygardoje, LVŽS sąraše – Nr. 30. Esu visuomenininkas, pagal išsilavinimą - ekonomistas, Kauno patriotas, šios kadencijos Seimo narys. Vienas aktyviausių – daugiausia seimo posėdžių dalyvavęs seimo narys. Veikiu savivaldos, socialinių reikalų, sporto, visuomeninių organizacijų, neįgaliųjų klausimais. Aktyviai bendrauju ir palaikau ryšius su Petrašiūnų gyventojais, palaikau visas. Seime svarstomas Kauno iniciatyvas svarbias miesto gyventojams. Kauno krepšinio lygos viceprezidentas ir valdybos narys (2002–2006), AB „Kauno energija” profesinės sąjungos pirmininkas (2005–2007), Lietuvos lengvosios atletikos federacijos teisėjas (2005–2009), visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas” narys (nuo 2010 m.), valdybos narys (nuo 2012 m.), Kauno lengvosios atletikos federacijos prezidentas (2011–2016) Laisvalaikiu aktyviai sportuoju.

Neįgaliųjų teisių užtikrinimas ir socialinė integracija Lietuvoje – išmoktos pamokos ir ateities siekiamybės. Europos Sąjungoje daugiau nei apie 70 mln. žmonių savus gyvenimus gyvena, turėdami vienokią ar kitokią negalią. Tai gali būti fiziniai ar psichikos sutrikimai, sutrikimai, kurie riboja pojūčius, veiklos galimybes bei patį judėjimo mobilumą. Tokių žmonių grupėms reikalinga speciali pagalba, apimanti tiek jų fizinių poreikių (priemones judėti, kalbėti ir kita) užtikrinimą, tiek emocinės – psichologinės paramos suteikimą. Neįgaliųjų reikalų departamento duomenimis, 2018 metais Lietuvoje neįgaliųjų buvo apie 57 tūkst. asmenų. Tai – nemaža mūsų šalies piliečių dalis. Kiekvieną dieną daliai šių žmonių reikalinga kitų asmenų priežiūra, globa, institucijų teikiama parama ir pagalba, tačiau svarbiausia – kiekvieno iš mūsų supratimas, kad būdami skirtingi, gyvename, kaip darni visuma vienoje valstybėje. Gruodžio 3 d. minima Pasaulinė neįgaliųjų diena suteikia progą prabilti apie negalią. Tema nepatogi, daug kam neįdomi, atrodanti neaktuali. Tačiau negalia visada yra šalia mūsų. Pasiklausęs istorijų, kaip vienas ar kitas žmogus atsidūrė neįgaliojo vežimėlyje, nustembi, kad iki negalios – vienas žingsnis. O vėliau nutinka ir tai, kas vadinama kraupiu žodžiu, – atskirtis. Kalbant apie pastarųjų metų neįgaliųjų socialinės integracijos politiką, galima matyti teigiamus ir kryptingus pokyčius, pradedant socialinės paramos suteikimu, infrastruktūros gerinimu, tęsiant pačių neįgaliųjų gebėjimų, savarankiškumo ugdymo skatinimu. Galime pasidžiaugti, jog Lietuvos Respublikos Seime 2017 m. birželio 20 d. įkurta Neįgaliųjų teisių komisija galėjo, kiek įmanoma, atliepti Lietuvos neįgaliųjų nusiskundi-

mus, pasiūlymus ir prašymus. Esu dėkingas likimui, kad dirbdamas ir vadovaudamas Lietuvos Respublikos Seimo Neįgaliųjų teisių komisijai, galėjau artimiau pažinti tuos žmones, kurie mums dar vis atrodo kitokie, padėti jiems prisistatyti visuomenei ir gyventi joje kartu, kaip ir visi kiti. Kuo artimiau galiu pažinti neįgaliuosius, tuo geriau suprantu, kad giliai viduje jie yra labai stiprūs ir savo valingumu neretai lenkia kitus. Tad XVII-osios Vyriausybės programoje įtraukti aktualūs įstatymų pakeitimai, skirti neįgaliųjų ir specialiųjų poreikių turinčių žmonių aplinkos pritaikymui, paslaugoms ir kita. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo sprendimas, jog nesulaukęs senatvės pensijos amžiaus vienas iš neįgalaus asmens globėjų, kuriam paskirtas specialiosios priežiūros poreikis, yra draudžiami pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu, o jau nuo šių metų rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Darbo kodekso pakeitimai, numatantys didesnes išeitines išmokas, kai iš darbo atleidžiamas darbuotojas, kuris negali toliau dirbti dėl savo sveikatos būklės. Galime pastebėti, kad aktyvi informacijos sklaida didina žmonių susidomėjimą, keičia jų požiūrį ir įpročius. Manau, kad kiekvienam žmogui turėtų būti prieinama informacija apie atskirų negalios rūšių ypatumus, bendravimo, pagalbos neįgaliesiems galimybes. Todėl sieksiu, kad neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų parengta informacija apie bendravimo ir pagalbos neįgaliesiems ypatumus, bendraujant su neįgaliaisiais sukaupta patirtis būtų pasiekiama kiekvienam. 2018 m. pabaigoje Neįgaliųjų teisių komisija vykdė savivaldybių apklausas, siekiant išsiaiškinti susisiekimo infrastruktūros pritaikymo neįgaliesiems ir specialiųjų poreikių turintiems asmenims sąlygas. Galima matyti, jog didžiųjų miestų savivaldybės, kiek tik įmanoma, stengiasi gerinti

viešųjų pastatų bei kelių, takelių ar kitų reikalingų taškų prieinamumą, tačiau problema išlieka mažesniųjų savivaldybių situacija. Tačiau pavyzdžiu galime paimti Neįgaliųjų reikalų departamento 2019 metų aukštųjų mokyklų ir profesinio mokymo įstaigų fizinės aplinkos prieinamumo neįgaliesiems vertinimo tyrimo rezultatus, susijusius su pastatų pritaikymu Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, kuomet šių, net ir didžiųjų miestų švietimo įstaigų sąraše 21 proc., yra visiškai nepritaikytos, o 59 proc., pritaikytos iš dalies. Šis bendrinis vertinimas po savimi slepia dar daugybę skirsnių, pradedant patekimu į pastatų vidų, judėjimu tarp aukštų, koridorių bei auditorijų pritaikymu, automobilių aikštelių, baigiant daugeliu aspektų. Tad matome, jog ateities siekiamybių sąraše vienu iš prioritetų išlieka tiesiog prieinamumo gerinimo užduotys. Neįgaliųjų vaiko teisių ir pagalbos šeimai klausimai šalyje sprendžiami, kuriant kompleksinį požiūrį, kas yra teigiama praktika, siekiant sukurti aktyvų bendradarbiavimą institucijų lygmeniu, suprantant šeimos ir vaiko poreikius. Lietuvoje šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, pagalbą teikia trijų skirtingų žinybų kuruojamos institucijos, kurios suteikia galimybę šeimai ir vaikui gauti minėtą kompleksinę pagalbą. Mano nuomone, tam, kad žmogaus negalia nebūtų kliūtimi siekti tikslų, jam būtų suteiktos galimybės mokytis, tobulėti, atskleisti savo gebėjimus ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, Neįgaliųjų teisių komisijoje pradėti darbai turi būti tęsiami. Jeigu būsiu išrinktas, dirbdamas Seime, ir toliau sieksiu užtikrinti galimybę neįgaliesiems aktyviai dalyvauti, svarstant jiems aktualius klausimus Seime, būti ne tik išklausytiems, bet tais, kurių pasiūlymai yra vertinami ir į juos atsižvelgiama, rengiant ir tobulinant teisės aktus, pa-

sinaudojama neįgaliųjų turimomis žiniomis ir patirtimi. Ankščiau minėtų struktūrų veikla įprasmina 2010-2020m. Europos strategiją dėl negalios, tad matome, jog Lietuva, sekdama tarptautinius standartus, juos taiko šalies gyvenime. Ši strategija, žinoma, apima ir švietimo klausimus, kas taip pat yra prioritetinė kryptis, siekiant gerinti sąlygas. Lietuvoje specialieji ugdymosi poreikiai nustatyti 12,6 proc. moksleivių. Tai yra daugiau kaip 40 tūkst. vaikų. Šalyje veikia 44 specialiosios mokyklos, kuriose mokosi beveik 10 proc. moksleivių, kuriems nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai. Dauguma tėvų mato ir mano, jog vaikams su negalia yra geriausia mokytis bendrojo lavinimo mokyklose, kas pagerina ir paskatina vaikų integraciją į visuomenę. Tačiau čia matoma problema – tyrimų duomenimis, vaikai su judėjimo negalia patiria mažiau problemų bendro lavinimo mokyklose integraciniu atžvilgiu, o vaikai su regos ar psichikos negaliomis patiria nemažą diskriminaciją, tad vis dar atsiranda poreikis specialiosioms mokyklos. Šis poreikis yra skatintinas, tačiau, siekiant pakeisti vaikų, jaunimo ir visos visuomenės požiūrį į šią socialinę grupę, reikalingas adekvatus švietimas integraciniais klausimais. Atsižvelgdamas į šią situaciją, parengiau Švietimo įstatymo 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo yra siūloma, kad „Ilgosioms gimnazijoms“ būtų priskiriamos ir tos mokymo įstaigos, kuriose ne mažiau kaip 15 procentų viso mokinių skaičiaus sudarytų didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai. Įstatymo projektui pritarta, todėl šios įstatymo nuostatos įsigaliojo nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. Tad vis dar uždaviniu išlieka siekti didesnio negalią turinčių vaikų ugdymo individualizavimo ir ugdymo programų lankstumo. Stiprinti ugdymo įstaigų specialistų gebėjimus, sudarant individualius ugdymo planus. Siekiant užtikrinti numatomus tikslus ir jų įgyvendinimą, reikalingos tikslinės lėšos, kurios tampa pagrin-

diniu aspektu, diegiant šias programas. Pateikiau pasiūlymą dėl Lietuvos Respublikos 2020-ųjų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekto, kuriuo prašoma skirti 50 tūkstančių eurų Kauno Kovo 11-osios gimnazijai. Šios lėšos yra reikalingos patalpų pritaikymui, darbui su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais moksleiviais ir lifto įrengimui. Pasiūlymui buvo pritarta, todėl skirtos lėšos tapo didele pagalba ne tik mokykloje besimokantiems mokiniams, tačiau ir pedagogams bei visai mokyklos bendruomenei. Pačių neįgaliųjų bendruomenių įsitraukimas į politinį gyvenimą ir savo teisių užtikrinimo siekimas darbo ir kitais klausimais yra geriausia praktika sėkmingai spręsti iššūkius. Įsiklausymas ir supratimas instituciniu aspektu yra esminė vertybė. Labai džiugu, jog pradedama puiki iniciatyva – savivaldybių mąstu statomi specialūs būstai/namai, skirti apgyvendinti proto negalią turinčius asmenis. Tokia iniciatyva siekiama integruoti asmenis į visuomenę, sukurti jiems šeimynišką, streso nekeliančią aplinką. Tačiau visuomenėje vis pasigirsta nuogąstavimų pasigirsta nuogąstavimai, jog tokių žmonių buvimas šalia gali turėti neigiamą įtaką nesaugioms kaimynystėms, nusikaltimų augimui panašiai. Deja, bet matome, jog visuomenė per mažai žino apie psichinę negalią turinčius asmenis. Tačiau reikia suprasti, kad tokių asmenų izoliacija nėra išeitis, taip tik skatinama takoskyra tarp visuomenės grupių, užkertant kelią tokių žmonių sėkmingam įdarbinimui bei bendram suvokimui, jog tai mūsų visuomenės piliečiai, galintys tokiomis pat teisėmis funkcionuoti valstybėje ir dėl valstybės. Tad išmoktas sėkmingas pamokas reikia vertinti ir toliau taikyti neįgaliųjų teisių užtikrinimo ir socialinės integracijos klausimais, atkreipiant dėmesį į šalies prioritetus, taip užtikrinant užtikrinant, kad siekiamybės išliktų ne tik institucijų, bet ir visos visuomenės tikslais.

Balsuokite už LVŽS kandidatus

LIGITA VALALYTĖ

Nepartinė kandidatė vienmandatėje Šilainių apygardoje, daugiamandačiame LVŽS sąraše Nr. 39 Aš – socialinių mokslų magistrė, profesinėje veikloje – ilgametė viešojo valdymo ekspertė, mentorė, vadovė. Esu sukaupusi daugiau kaip dešimties metų organizacijų vadybos, pokyčių valdymo bei organizacinės kultūros kūrimo patirtį. Savo akademines žinias ir profesinius įgūdžius pritaikiau vadovaudama Užimtumo tarnybai. Šiuo metu dirbu aplinkos viceministre – kuruoju gamtos apsaugos, miškų, saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio sritis. Esu neabejinga visuomeninei veiklai, aktyviai dalyvauju visuomeninės klubinės organizacijos Kauno LIONS klubo bei KTU Alumni asociacijos veiklose. 2014 m. prisijungiau prie visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas“, o 2019 m. buvau išrinkta į Kauno miesto savivaldybės tarybą, einu Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkės pareigas. 2017 m. pelniau Investuotojų forumo apdovanojimą „Geriausia valstybės tarnautoja“, o šiemet buvau apdovanota medaliu „Už reikšmingą indėlį Lietuvos žmonių sveikatai“ už pagalbą suvaldant koronaviruso pandemiją.

Kad kiekvienas gyventojas jaustųsi gerai – ne vien miesto rūpestis Sunku paneigti, kad infrastruktūriniai pokyčiai ryškiai keičia miestų veidus. Šios permainos ne tik būtinos, bet ir aiškiai matomos. Tačiau šiuolaikinis miestas turi būti ne tik patogus, įdomus, bet ir užtikrinti, kad gyventojai jame jaustųsi gerai ir saugiai. Todėl ypač svarbu siekti naujovių socialinėje srityje. Pradedant vaikų globos reformomis, naujų darbo vietų kūrimu, baigiant poliklinikų veiklos efektyvinimu ir tarptautinių verslų pritraukimu. Kaunas gali būti pavyzdžiu Sveikatos ir socialinių reikalų komitete, kuriam pirmininkauju, nuolat kartojame, kad kiekvienas gyventojas, nepriklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos ar pomėgių, miestui privalo būti vienodai svarbus. Šis principas turi aiškiai atsispindėti mūsų kasdienėje veikloje ir sprendimuose. Neretai socialinėje srityje vykdomi dideli darbai būna tylūs, gyventojai juos pastebi rečiau, nei naujai suremontuotas gartves. Juolab kad tai dažniau liečia tam tikras žmonių grupes – senjorus, vaikus, negalios paliestus žmones, socialiai jautrioje aplinkoje gyvenančias ar nepriteklių patiriančias šeimas. Vis dėlto naujovės ir pokyčiai čia yra būtini. Jų teikiama nauda – galimybė žmonėms jaustis saugiai – ypatingai svarbi bendros miesto dėlionės dalis. Kaunas,

per pastaruosius kelerius metus siekęs tiek infrastruktūros, tiek ir socialinių permainų, gali būti puikiu pavyzdžiu kitiems šalies miestams. Vienas naujausių to įrodymų – buvusios Kulautuvos vaikų tuberkuliozės ligoninės-sanatorijos pritaikymas garbaus amžiaus kauniečių globai. Kauno miesto savivaldybė perėmė apleistą pastatų kompleksą ir pirmiausia pritaikė jį pacientų gydymui per koronaviruso pandemiją. Kadangi miestas apsaugojo gyventojus nuo šios ligos proveržio, šių patalpų per karantiną neprireikė. Dabar nuspręsta jose įrengti globos įstaigą garbaus amžiaus žmonėms. Tai padės užtikrinti ne tik orią senatvę vienišiems senjorams, bet ir prisidės, užtikrinant vis didėjantį slaugos, palaikomojo gydymo bei paliatyviosios pagalbos paslaugų poreikį. Pušyne įsikūręs pastatų kompleksas – puiki vieta ramiai ir patogiai įsikurti senjorams. Čia jie gaus specializuotas priežiūros paslaugas iš gydytojų, slaugytojų, socialinės krypties specialistų bei apmokytų savanorių. Pareigą deramai pasirūpinti vyriausiais miesto gyventojais patvirtina ir statistika. Pavyzdžiui, 2018 m. savivaldybės slaugos ligoninėse net 89,3 proc. visų gydytų pacientų sudarė vyresni nei 65 metų asmenys. Šis skaičius nuolat didėja dėl ilgėjančios vidutinės gyvenimo trukmės ir augančio susirgimų skaičiaus. Pastebima ir tai, kad senyvo amžiaus

žmonių aplinkoje lieka vis mažiau artimųjų, kurie galėtų tinkamai jais pasirūpinti namų sąlygomis. Iš globos įstaigų – į jaukius namus Ne mažiau dėmesio miestas skiria ir mažiesiems kauniečiams. Rūpestis augančia mūsų ateities karta – ypač prasmingas. Kaunas – vienas pirmųjų miestų Lietuvoje, kuriame nebeliko valdiškų vaikų globos namų. Miestas nuolat skatina šeimas ir pavienius gyventojus pasiryžti tapti globėjais ir atverti savo namų duris tiems, kam ypač reikalinga tėvų šiluma. „Vieningo Kauno“ komandos ini-

butuose, turėdami aplinką, daug artimesnę įprastiems šeimos namams. Vaikai nuo pat mažų dienų turi jaustis visaverčiais visuomenės nariais, o toks Kauno sprendimas jiems leidžia ne tik mokytis savarankiškumo, bet ir kurti santykius su kaimynais, vietos bendruomenėmis. Ir visa tai tėra keletas socialinėje srityje įvestų naujovių, kasdien atneša vis labiau matomus rezultatus. Viena poliklinika – didesni atlyginimai Dar gana šviežių pokyčių Kaune netrūksta ir sveikatos sektoriuje. Vienas ryškiausių ir labiausiai kauniečius palietusių sprendimų – poliklinikų reforma. Iki tol atskirai veikusios poliklinikos dar 2018 metais sujungtos į vieną ju-

Pasitarimas su kolegomis LVŽS Kauno skyriuje.

ciatyva atsikratėme sovietinio palikimo, kuomet be tėvų globos likę vaikai gyvendavo tvoromis apjuostose įstaigose. Nuo šiol mažieji kauniečiai gyvena jaukiuose

ridinį vienetą – Kauno miesto polikliniką. Mažesnis biurokratinis aparatas ir efektyvus valdymas kasmet leidžia sutaupyti apie milijoną

eurų. Šios lėšos skirtos svarbiausiam tikslui – padidinti medikų ir kitų darbuotojų atlyginimus. Dar prieš dvejus metus ėmėmės aktyvių veiksmų, kad Kauno medikams sudarytume, kiek įmanoma, geresnes sąlygas dirbti, o gyventojams užtikrintume prieinamas ir kvalifikuotas paslaugas. Vien dėl tinkamai optimizuotos poliklinikų veiklos jau per pirmuosius metus gydytojų ir slaugytojų darbo užmokestis padidėjo beveik penktadaliu ir jis toliau palengva didinamas. Nors Vyriausybės vaidmuo medikų darbo užmokesčio klausime yra kertinis, Kaunas parodė, kad atsakomybės neturėtų vengti ir patys miestai. Negalime miegoti, laukdami, kol geresni atlyginimai ar patogesnė sistema nukris iš dangaus. Norint, visuomet galima surasti būdų. Socialinių reikalų ir sveikatos komiteto bei visos komandos dėka, Kaune šiose srityse per kelerius metus pasiekta esminių pokyčių. Ir jie nebūtų įvykę be tvirto Vyriausybės palaikymo. Tačiau tai tėra ilgo kelio pradžia. Kiekvienas miesto gyventojas – skirtingas ir turi individualių poreikių bei suvokimą apie miestą. Todėl tikslas, kad kiekvienas savo mieste jaustumėmės gerai, turi būti nuolatinis procesas. Sėkmingai pradėti darbai tėra atspirties taškas tolesniam viso miesto progresui. Būtina veikti čia ir dabar, juos efektyviai tęsiant toliau miesto ir visos šalies mastu. tęsiant toliau – tiek miesto, tiek visos šalies mastu. Esu pasirengusi savo žinias ir energiją skirti tam, kad kad kiekvieną dieną sau keltume vis didesnius siekius, o jų rezultatus jaustume kasdien.

Balsuokite už LVŽS kandidatus

Karolina Žekaitė

Nepartinė kandidatė Aleksoto – Vilijampolės apygardoje, daugiamandačiame LVŽS sąraše Nr. 50.

Efektyvus augimo receptas: vietoje biurokratijos – daugiau pasitikėjimo ir noro veikti Daug metų dirbant privačiame sektoriuje, dažnai tekdavo susidurti su valdiškomis įstaigomis ir ten dirbančiais valdininkais. Deja, beveik kiekviena akistata priversdavo nusivilti dėl jų ribotumo, nenoro būti lankstiems, kūrybiškiems. Viską užgoždavo siekis veikiau bukai kontroliuoti, negu geranoriškai padėti, patarti. Tačiau situacija keičiasi, tenka sutikti vis daugiau teigiamų pavyzdžių. Vis dažniau pasimiršta formalaus valdininko sąvoka, sutikus kompetentingus savo sričių specialistus. Tas niūrus valdininkijos portretas šviesėja, ir dėl to pradedame matyti vis daugiau pozityvių ženklų. Vietoje tuščių kalbų – realūs darbai Naujas požiūris yra paremtas labai aiškiu principu – ne stabdyti, o daryti. Užuot eikvojus energiją beprasmiams atsikalbinėjimams, verčiau skirti jėgas galimybių paieškoms, konkrečių tikslų kėlimui. Tokie siekiai natūraliai nulemia puikius rezultatus. Būtent tokiu požiūriu vadovaujasi komanda, su kuria jau antrus metus turiu galimybę dirbti Kauno mieste. Ji ne kalba, o veikia. Ir šių žmonių kuriami pokyčiai miestui – daugiau nei akivaizdūs: nuo sutvarkytų parkų, kelių, naujai statomų darželių iki grandiozinių projektų, kurie, atrodytų, biurokratiniuose spąstuose turėtų strigti kas antrame žingsnyje. Bet, jei trumpam ir užstringa, komandinio maksimalizmo dėka greitai išsikapsto ir važiuoja tolyn.

Vienas iš tokių projektų – naujasis Kauno centras. Nemuno sala ir ją supanti teritorija per ateinančius kelerius metus taps erdve, geriausiai apibūdinančia mūsų miesto augimą. Čia iškils vienintelis šalyje mokslo muziejus ir išskirtinis vandens sporto centras. Jau nekalbant apie naują tiltą, salos parko atnaujinimą ir kitame krante, ant kalno, kylantį naują kvartalą inovacijas kuriančiam verslui – Aleksoto inovacijų pramonės parką. Ir čia – ne eilutės iš pasakų knygos. Formuojamas naujasis Kauno centras Ekonomikos ir finansų komitete komitete labiausiai džiaugiamės, kad šiems grandioziniams planams pavyko užsitikrinti pakankamą finansavimą. Vienas pagrindinių – „Mokslo salos“ – projektas šiuo metu kaip tik pačiame įkarštyje. Neseniai Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius pasirašė įsakymą, kuriuo patvirtino jam finansavimą. Bendra projekto vertė siekia beveik 28,6 mln. eurų, iš jų 18,2 mln. – Europos Sąjungos fondų lėšos. Tarptautinis architektūrinis „Mokslo salos“ konkursas prieš kelerius metus buvo precedento neturintis įvykis Kaunui, atkreipęs viso pasaulio architektų dėmesį į mūsų miestą. O tai, kad Kaunas turės vienintelį Lietuvoje mokslo muziejų liudija ne tik turimi finansiniai šaltiniai, bet ir atliekami paruošiamieji darbai: Nemuno saloje į būsimą muziejų jau tiesiamos požeminės komunikacijos, įsibėgėja Karaliaus Mindaugo prospektą ir salą sujungsiančio naujo tilto statybos. Toje pačioje Nemuno saloje, neto-

li „Žalgirio“ arenos, jau visai netrukus iškils ir išskirtinės architektūros statinys, po savo stogu talpinsiantis ne tik olimpinio dydžio baseiną su 500 vietų tribūnomis, bet ir SPA zoną bei sporto klubą. Kauno savivaldybė neseniai pasirašė 25,8 mln. eurų vertės vandens sporto centro rangos darbų sutartį, todėl jau rudenį planuojama darbų pradžia. Unikalus naujasis statinys džiugins 50 m ilgio 10 takelių baseinu su 500 vietų tribūnomis žiūrovams. Svarbiausia, kad turėsime vietą, kurioje galės vykti tarptautinio lygio varžybos ir nacionalinės pirmenybės. Baseinas su visa infrastruktūra atitiks Tarptautinės plaukimo federacijos FINA reikalavimus.

Karolina Žekaitė – nuo 2019 m. Kauno miesto savivaldybės tarybos narė, einanti Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininkės pareigas, visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas” narė. Karolina yra inžinerinių bei socialinių mokslų magistrė, profesinėje veikloje – ilgametė suaugusiųjų mokymo ekspertė, lektorė, vadovė. Specializuotų konferencijų pranešėja, konsultantė. Kaune aktorių Elenos ir Antano Žekų šeimoje gimusi ir augusi Karolina yra neabejinga kultūrai, ypač teatrui bei muzikai. Prieš trejus metus prisijungusi prie visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas”, 2019 metais buvo išrinkta į Kauno miesto savivaldybės tarybą. Karolina yra aktyvi įvairių renginių organizatorė, visuomenininkė. 2014 m. jai įteiktas Lietuvos Prekybos, pramonės ir amatų rūmų „Darbo žvaigždės” medalis „Už nuopelnus Lietuvos gerovei“. Esu inžinerinių bei socialinių mokslų magistrė, profesinėje veikloje – ilgametė suaugusiųjų mokymo ekspertė, lektorė, vadovė. Gimiau ir augau Kaune, aktorių Elenos ir Antano Žekų šeimoje. Namų aplinka turėjo didžiulę įtaką formuojantis mano asmenybei, ugdant žmogiškąsias vertybes, todėl greta profesinių ir akademinių patirčių visuomet išlikau neabejinga kultūrai, ypač teatrui bei muzikai. Prieš trejus metus prisijungiau prie visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas”, o 2019 metais buvau išrinkta į Kauno miesto savivaldybės tarybą – vadovauju Ekonomikos ir finansų komitetui. Aš – aktyvi įvairių renginių organizatorė ir visuomenininkė. 2014 m. pelniau Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų „Darbo žvaigždės” medalį „Už nuopelnus Lietuvos gerovei“. nė prieplauka laivams, interaktyvios vaikų žaidimų aikštelės bei paplūdimio zona – visa tai pasitiks naujajame Kauno centre, kurio ašis pamažu gręžiasi Aleksoto kryptimi. Ir šie keli, tačiau išskirtinio dydžio bei svarbos projektai Nemuno saloje, – tik dalis įspūdingų miesto planų, kurie jau virsta realybe.

Gražėja ir plečiasi Kauno centras

Atnaujintas bus ir Nemuno saloje esantis parkas. Nauji takai, suoliukai, šviestuvai, tinklinio ir krepšinio aikštelės, didžiulė ekstremalaus sporto trasa, 200 vietų amfiteatras, pontoni-

Vieninga komanda ir tvirta parama Kiek toliau nuo miesto centro veiksmas verda taip pat aktyviai – sugrįžta statybos į S. Dariaus ir S. Girėno sta-

dioną, toliau tvarkoma netrukus duris atversianti legendinė sporto halė, ateityje greta iškils modernus naujas lengvosios atletikos maniežas. Infrastruktūros atnaujinimo ir aplinkos puoselėjimo darbai jau vyksta ir senajame Ąžuolyne, kuris savaime yra tikras Kauno pasididžiavimas – mieste esantis Ąžuolynas – didžiausias visoje Europoje. Ryškūs pokyčiai palies ir visą Sporto gatvės aikštę. Netruks ateiti eilė ir Dainų slėnio sutvarkymui. Paklausite, kaip tiek idėjų gali sutilpti ir įvykti viename mieste? Tai lemia du dalykai. Pirmiausia – išvien dirbanti komanda, nesistengianti įtilpti į biurokratizmo rėmus. Antra – tvirta Vyriausybės parama mieste vykdomiems stambiems projektams, be kurios realizuoti būtų žymiai sudėtingiau ir užtruktų nepalyginamai ilgiau. Būtent tai ir leidžia Kaunui išlaikyti aiškią kryptį ir toliau augti. Dabar svarbu mums visiems neleisti, kad tas augimas sustotų. Tikiu, kad su kauniečių palaikymu ir pasitikėjimu galiu nuveikti daugiau, kad mūsų miesto bei visos šalies pažanga su kasdien vis stiprėtų, atnešdama realius rezultatus ir naudą žmonėms.

Balsuokite už LVŽS kandidatus

Dr. Valentinas Beržiūnas

LVŽS kandidatas daugiamandačiame LVŽS sąraše – Nr. 76. Politologas, socialinių mokslų daktaras, 2017 m. Vilniaus universitete apgynęs disertaciją tema „Lietuvos užsienio politikos formavimo tapatybiniai veiksniai”. Šiuo metu dėstytojauja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Prieš tai užėmė mokslo darbuotojo pareigas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centre. Mokslinio domėjimosi sritys – Tarptautiniai santykiai ir jų teorijos, Užsienio politikos analizė, Lietuvos užsienio politika ir Baltijos šalys. Šiomis temomis yra paskelbęs kelis mokslinius straipsnius. Profesinę patirtį sudaro ne tik mokslinė – akademinė veikla, bet ir dešimtmetis žurnalistikoje, kuomet dirbo užsienio naujienų ir ekonomikos žurnalistu bei redaktoriumi. Karjerą pradėjo dienraštyje „Respublika”, vėliau dirbo dienraščių „Vilniaus diena” ir „Kauno diena” redakcijose.

Jogailaičių unija Vidurio ir Rytų Europoje Lietuva – tai tiltas, jungiantis Višegrado ir Baltijos šalis. Tai – ne utopija, o strateginis Lietuvos tikslas, kuriam pasiekti reikia pasitelkti visus įmanomus užsienio politikos instrumentus.

XIV-XVI. a. įtaka ir galia Europoje Jogailaičiams prilygo tik Habsburgai. Dinastija, suvienijusi tautas Du šimtus metų Jogailaičių giminė dominavo Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europoje. XIV-XVI. a. įtaka ir galia Jogailaičiams Europoje prilygo galbūt tik Habsburgai. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos vaikaičių valdomos teritorijos driekėsi nuo Baltijos iki Adrijos jūrų: jie karaliavo Lenkijoje, Čekijoje ir Vengrijoje, o Jogailaitės buvo ištekintos už galingiausių Bavarijos, Saksonijos, Austrijos ir Švedijos šeimų vyrų. Jogailaičių valdymo metais LDK ir Vidurio Europos karalystės išgyveno ekonominį ir kultūrinį pakilimą. Jogailaičių pastangų dėka buvo panaikintas Vokiečių ordino pavojus, sustabdytas totorių ir turkų skverbimąsis į Europą, nuo Rusų valstybės apgintos valstybės sienos, jie dalyvavo pasidalijant Livoniją. Jogailaičių aukso amžius baigėsi XVI a. antroje pusėje, mirus įpėdinio nepalikusiam Žygimantui Augustui ir jo seseriai Onai Jogailaitei. Išnykus Jogailaičiams, sumenko ir Vidurio-Rytų Europos reikšmė Senajame žemyne. Jogailaičių valdos nuo seno viliojo Rusijos, Prūsijos ir Austrijos imperijas. Suvieniję jėgas, 1772, 1793 ir 1795 m. Rusijos Romanovai, Prūsijos Hohencolernai ir Austrijos Habsburgai pasidalijo Abiejų Tautų Respubliką.

Suokalbis ir slaptieji protokolai Tarpukariu Vidurio ir Rytų Europoje užgimė naujos, tautiniu pagrindu suformuotos valstybės. Tačiau pakartoti Jogailaičių sėkmės ir suartėti regiono šalims šįsyk nepavyko. Baltijos valstybių bendradarbiavimas tarpukariu plėtojosi, tačiau vangiai. Didžiausią dėmesį Lietuvos, Latvijos ir Estijos valdantieji skyrė vidaus politikos aktualijoms – žemės, pinigų reformoms, Pirmojo pasaulinio karo metais nualinto ūkio atkūrimui. Maža to, Lietuva atkakliai sprendė santykių su kaimynine Lenkija problemas, dėl to strigo vadinamosios „Didžiosios Baltijos Antantės“ – penkiašalio karinio aljanso, kurį sudarytų Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija, ir kuris turėjo tapti stipria užtvara bolševikinės Rusijos užmačioms plėstis į Vakarus bei tramdyti revanšistinius Vokietijos apetitus – kūrimas. Net ir susidūrusios su Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos (SSRS) grėsme, regiono šalys nesugebėjo susivienyti. Tai leido Vokietijai ir SSRS pakankamai lengvai įvairiais klausimais pavieniui „spausti“ regiono šalis. Lenkijai ir Čekoslovakijai nepadėjo netgi tai, kad pastarosios buvo sudariusios kolektyvinės gynybos susitarimus su Prancūzija ir Didžiąja Britanija, pagal kuriuos Londonas ir Paryžius privalėjo suteikti būtiną karinę paramą Prahai ir Varšuvai užpuolimo atveju. 1938 m. rugsėjį Miunchene aukšti britų ir prancūzų pareigūnai atsižadėjo savo prisiimtų įsipareigojimų, sutikę su nacistinės Vokietijos lyderio Adolfo Hitlerio reikalavimu perimti Čekoslovakijai priklausantį Sudetų kraštą. Kai 1939 m. kovą Čekoslovakijai Vokietija įteikė ultimatumą dėl visiškos kapituliacijos, Praha ir vėl nesulaukė jokios Vakarų sąjungininkių paramos. Toks pat likimas ištiko Lenkiją, kai šalį 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolė nacistinė Vokietija, o rytinę šalies dalį, re-

miantis Ribentropo-Molotovo pakto slaptaisiais protokolais, aneksavo SSRS. Nors rugsėjo 3 d. Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai, jokių veiksmų prieš vokiečius britai ir prancūzai nesiėmė. Vienybės stygius lėmė, kad Vidurio ir Rytų Europa, kaip kadaise išmirus Jogailaičiams, buvo padalyta tarp Rytų ir Vakarų. Ir nors šiandien teritorinės pretenzijos ir kiti nesutarimai liko praeityje, iššūkiai, kylantys šio regiono valstybėms, išliko tie patys. Apsuptos Vakarų ir Rytų galybių, Vidurio ir Rytų Europos šalys dar ir šiandien priverstos kovoti už vietą po saule. Dvi Europos Ką tik pasibaigusios derybos dėl Europos Sąjungos (ES) ekonomikos gaivinimo plano ir naujo biudžeto išryškino „dviejų greičių“ ES vystymosi tendencijas. Turtingosios Vakarų Europos šalys, panašu, nebenori subsidijuoti pietinių ir rytinių Bendrijos valstybių. Vadinamojo ES „taupiojo ketverto“ – Austrijos, Nyderlandų, Danijos ir Švedijos – nenoras solidarizuotis, gaivinant COVID-19 pandemijos paralyžiuotą Bendrijos ekonomiką, tik patvirtina šią prielaidą. ES daugėja diskriminacijos apraiškų. Pavyzdžiui, Europos Parlamento patvirtintas vadinamasis „Mobilumo paketas“, kurį „stūmė“ Vokietija ir Prancūzija. Rytų Europos vežėjai piktinasi, kad jo tikslas – išstumti iš rinkos pigesnes pervežimo paslaugas siūlančias jų transporto kompanijas. Verta pažymėti ir tai, kad iki šiol nėra suvienodintos išmokos ES šalių žemdirbiams, nors to Vidurio ir Rytų Europos šalys reikalauja nuo to laiko, kai įstojo į ES. Pragmatizmu grįstas didžiųjų Europos galių bendradarbiavimas su Rusija patvirtina, kad Vakarai – nelinkę aukoti savo ekonominių interesų dėl Vidurio ir Rytų Europos saugumo. Netgi krizė Ukrainoje nepaveikė Vakarų

Europos pozicijos. Nepaisydamos sąjungininkų – Vidurio ir Rytų Europos valstybių bei JAV – nuogąstavimų, jos ir toliau tvirtina geoekonominį aljansą su Rusija. Ryškiausias pavyzdys – dujotiekis „Nord Stream“, skirtas aplenkti tradicines išteklių tranzito valstybes, tarp jų Lenkiją, Ukrainą, Baltarusiją, Baltijos šalis. Pagaliau, vis labiau ryškėja vertybinė takoskyra tarp Vakarų ir VidurioRytų Europos šalių. Liberalizmo ir tradicionalizmo priešprieša atsispindėjo ne tik debatuose dėl migrantų iš Vidurio Rytų priėmimo, bet dominuoja ir diskusijose dėl Bendrijos vaidmens bei ateities, kurių metu keliamas klausimas – ar ES turėtų tapti federacija, ar likti nacionalinių valstybių sąjunga? Šie ir kiti argumentai patvirtina, kad Vidurio ir Rytų Europos valstybėms reikia suremti pečius ir bendrai spręsti kylančias tarptautines problemas.

NATO formate svarbu siekti didesnio Jungtinių Amerikos Valstijų įsitraukimo į Vidurio ir Rytų Europos saugumo užtikrinimą, siekiant išlaikyti regione nusistovėjusią galių pusiausvyrą. Pažymėtina, kad šis tikslas atitinka ir JAV strateginius interesus. Aptariant gebėjimus ginti savo interesus ES, Baltijos ir Višegrado šalys visų pirma turi koordinuoti savo veiksmus ir ieškoti bendros pozicijos. Veikiant po vieną, sunku tikėtis sėkmės. Tam tikslui regiono šalių bendradarbiavimas turėtų būti institucionalizuotas, tarkime, rengiant reguliarius

Tarptautinės organizacijos Kaip, pasitelkus turimus užsienio politikos instrumentus, būtų galima suburti Vidurio ir Rytų Europos šalis į koaliciją? Visų pirma reikia atsižvelgti į tai, kad Vidurio Europos šalys, yra mažosios valstybės, kurių ištekliai – riboti. Tai ne tik sąlygoja būtinybę glaudžiau bendradarbiauti, tačiau ir ragina gebėti savo problemas perkelti į tarptautinį lygmenį bei ten jas spręsti. Didelė dalis Vidurio ir Rytų Europos šalių užsienio, saugumo ir ekonomikos politikos pasiekimų bei tarptautinio autoriteto didėjimo prielaidų sietinos su jų naryste tarptautinėse organizacijose – Jungtinėse Tautose, NATO, ES, Europos Taryboje, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje ir kt. Dalyvavimas šių organizacijų veikloje – būdas didinti matomumą, pademonstruoti aktyvumą, išmanumą. Tik būdamos aktyvios, matomos, mažosios valstybės gali realizuoti savo interesus tarptautinėje sistemoje. Lietuva su kitomis Vidurio-Rytų Europos valstybėmis turi aktyviai veikti ES, Šiaurės Atlanto aljanse ir kitose svarbiose organizacijose.

regiono šalių lyderių ar bent jau užsienio reikalų ministrų susitikimus, kurių metu būtų suderinamos pozicijos, o tik tuomet jos pristatomos ES. Derybiniai ir diplomatiniai įgūdžiai, tarpininkavimas, turima informacija, įvaizdis, prioritetų išgryninimas, gebėjimas formuoti koalicijas, patikimumas ar netgi neutralumas sprendžiant vienokius ar kitokius klausimus – visa tai gali būti panaudota, siekiant įgyti pranašumą prieš stipresnes ES valstybes. Vertinant prioritetus kitose tarptautinėse organizacijose, pavyzdžiui, Jungtinėse Tautose, Vidurio ir Rytų Europos šalys turėtų solidariai siekti, kad jų sprendimai atitiktų mažųjų valstybių interesus. Tam reikia aktyviai formuoti panašių interesų turinčių valstybių koalicijas, ieškoti sąjungininkų, rasti savo idėjų rėmėjų ir t. t. Vidurio ir Rytų Europos valstybės koalicija – neišvengiamybė, kuriai nėra alternatyvų. Tokia koalicija bus patvari ir efektyvi, nes sutampa ją sudarančių valstybių geopolitiniai interesai ir vertybės. Maža to, šios koalicijos sėkmė užprogramuota bendroje Jogailaičių dinastijos valdytų Vengrijos, Čekijos, Lenkijos karalystės ir LDK istorijoje.

Apsuptos Vakarų ir Rytų galybių, regiono šalys iki šiol priverstos kovoti už vietą po saule.

Balsuokite už LVŽS kandidatus

Edgaras AGANAUSKAS,

kandidatas LVŽS daugiamandačiame sąraše Nr. 111. Kaunietis, kurio šeima Kaune skaičiuoja jau daugiau nei keturias kartas. Teisininkas, turintis aukštąjį universitetinį teisės magistro kvalifikacinį laipsnį bei JAV Mičigano valstijos universiteto Teisės koledžo tarptautinės teisės sertifikatą. Didelį teisinių žinių bagažą taip pat įgijo ir praktiškai, dirbdamas advokatų kontoroje, individualiai teikdamas teisines paslaugas. 2015-2017 m. buvo ir Administracinės komisijos prie Kauno miesto savivaldybės nariu, kur kartu su Kauno miesto savivaldybės tarybos nariais nagrinėjo Kauno mieste padarytus administracinius teisės pažeidimus (dabar – nusižengimus). Nuo 2017 m. iki dabar dirba Lietuvos Respublikos Seime, yra dviejų Seimo narių: Roberto Šarknicko bei Dainiaus Gaižausko patarėjas. Dirbdamas Seime, aktyviai prisideda prie nacionalinio saugumo ir gynybos, savižudybių ir smurto prevencijos, kultūros, socialinės, švietimo ir mokslo politikos įgyvendinimo. Lietuvos Respublikos Seime įgyvendino tokius projektus, kaip savižudybių skaičiaus sumažinimas Lietuvoje, priimant svarbius politinius sprendimus, kaip dvigubos pilietybės įteisinimas mišrių šeimų bei užsieniečių įvaikintiems vaikams, dr. Jono Basanavičiaus Tautos namų idėjos išsaugojimas ir įgyvendinimas ir kitus. Savęs dažnai klausiu, kokią aš matau ateities Lietuvą? Esu jaunosios kartos atstovas, gimęs jau nepriklausomoje Lietuvoje, todėl mano tikslai ir idėjos yra orientuotos ir sietinos su Vakarų valstybių vertybėmis. Mano pagrindinis tikslas ir motyvas – matyti laimingesnę ir vakarietiškomis idėjomis turtingesnę Lietuvą. Vartodamas šias sąvokas, omenyje turiu skaidresnį valstybės valdymą, didesnį piliečių pasitikėjimą valstybės institucijomis, teismais, objektyvesnį piliečių atstovavimą, nuošalyje paliekant asmeninius interesus, kuo mažesnę socialinę atskirtį, iki minimalaus lygio mažėjančią korupciją, ir, žinoma, dar stipresnę ekonomiką. Esu įsitikinęs, kad šių tikslų galima pasiekti, priimant tiek makropolitinius, tiek mikropolitinius sprendimus. Šiuo metu pagal Jungtinių Tautų darniosios plėtros sprendinių tinklo skelbiamą „Pasaulio laimės indeksą“ (World Happiness Report), 2020 m. duomenimis, Lietuva yra 41-oje vietoje iš 153-ų valstybių. Ne staigmena, kad sąrašo viršuje yra įsitvirtinusios visos Vakarų valstybės, tačiau būtina pastebėti, kad pirmoje vietoje puikuojasi Suomija, keturioliktoje – Izraelis, devynioliktoje – Čekija, trisdešimt trečioje – Slovėnija. Pastarosios valstybės yra puikus pavyzdys, kad ir Lietuva, vis labiau atsigręždama į vakarietiškas idėjas, gali pasiekti šio reitingo aukštumas bei tapti ta valstybe, kurioje gyventojai pagal gyvenimo sąlygas jaučiasi vieni laimingiausių pasaulyje. Visos aukštesnėse sąrašo pozicijose esančios valstybės turi savo veidą, pagal kurį yra atpažįstamos

tarptautinėje arenoje. Pavyzdžiui, Suomija ar Izraelis jau kurį laiką yra žinomi, kaip lyderiai kibernetinio saugumo srityje. Lietuvą taip pat matau, kaip galinčią tapti viena iš lyderių šioje ir panašiose srityse. Lietuva jau seniai yra žinoma, kaip ypač spartų internetą galinti pasiūlyti valstybė, todėl esu įsitikinęs, kad turime visas sąlygas plėtoti ir pasauliui pasiūlyti tiek informacinėmis technologijomis grįstus startuolius, tiek naujas FinTech technologijomis paremtas inovacijas, tiek kibernetinio saugumo sprendinius. Šio tikslo pasiekimui galėtume plėsti Lietuvos miestuose įsikūrusių švietimo įstaigų galimybes bei, skatinant informacinėmis technologijomis grįstas inovacijas, kurti jaunų, Lietuvoje liekančių gyventi specialistų praktinį idėjų įgyvendinimą. Šioje srityje svarus vaidmuo gali tekti ir Kaunui, turinčiam stiprų technologinių mokslų universitetą, ruošiantį ambicingus ir perspektyvius ateities profesionalus, – Kauno technologijos universitetą. Tad kodėl Kaunui nevirtus informacinių technologijų inovacijų ir startuolių slėniu, kuriančiu didelę pridėtinę vertę Lietuvai? Be kita ko, šiuo metu gyvename pokyčių laikais, kuomet visas pasaulis persiorientuoja į aplinkai draugiškus sprendimus ir ekonomiką, kuri po truputį tampa visos pasaulio ekonomikos varikliu: atsinaujinantys energijos šaltiniai, elektrinis transportas, inovatyvūs ir aplinkai draugiški verslo sprendimai. Būtent tos valstybės, kurios visą savo potencialą nukreips šia linkme, taps lyderėmis sparčiai atsinaujinančiame pasaulio ekono-

mikos žemėlapyje. Tikslingai nukreipus investicijas į atsinaujinančių elektros energijos šaltinių vystymą, elektrinių automobilių infrastruktūros kūrimą, sudarius palankias sąlygas Lietuvoje kurtis biotechnologijoms, aplinkai draugiškiems startuoliams, Lietuva galėtų tapti viena pirmųjų

Trumpai jau išdėsčiau dalį būtinų makropolitinių ir ilgalaikės perspektyvos sprendimų. Tuo tarpu kiekvieną dieną dirbdamas teisinius darbus, tiesiogiai taikydamas teisės aktus, susiduriu ir su dažnomis teisės aktų spragomis, įstatymų tobulinimais ir būtinais priimti mikropolitiniais sprendimais. Pro-

gumą piliečių bei verslo atžvilgiu. Taigi, kokią Lietuvą aš matau ateityje? Inovatyvią, draugišką aplinkai, turtingą vakarietiškomis vertybėmis. Mano įsitikinimu, visi mano išvardinti politiniai tikslai ir sprendimai yra būtini, kad mūsų visų gyvenimo kokybė augtų, kad galėtume jaustis laisvesni ir laimin-

Bendraminčių ir kolegų rate Kauno LVŽS skyriuje

aplinkai draugiškų valstybių ne tik Europos Sąjungoje, bet ir pasaulyje. Be to, tokių projektų vystymas prisidėtų prie didesnio darbo užimtumo bei tolimesnio ekonomikos augimo valstybėje, atkreiptų investuotojų dėmesį, o svarbiausia – pakeltų Lietuvos prestižą šioje srityje.

fesinėje veikloje daug dėmesio skiriu verslo, darbo teisei, viešiesiems pirkimams, ginčų nagrinėjimo procesams, todėl matau, su kokiomis problemomis piliečiai bei verslas susiduria kasdienėse situacijose, žinau, kokie priimti sprendimai galėtų užtikrinti tiek mažesnį biurokratinį procesą, tiek didesnį teisin-

gesni. Didžiąją dalį šių darbų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga jau yra pradėjusi ir vykdo, tai rodo ir gerėjanti Lietuvos pozicija tarptautiniuose reitinguose, tačiau ties tuo negalima sustoti, šiuos darbus privaloma tęsti ir vykdyti toliau.

Balsuokite už LVŽS kandidatus

VYTAUTAS MIKALAUSKAS

Kandidatas LVŽS daugiamandačiame saraše Nr. 138 Nuo 2017 m. Seimo nario Kęstučio Bacvinkos padėjas. 2016 m. Seimo rinkimų kompanijos metu LVŽS rinkimų štabo koordinatorius. 2015 m. dalyvavo kuriant jaunimo organizaciją „Rytojaus Lietuva”, buvo laikinuoju jos vadovu. Studijų metais aktyviai buvo įsitraukęs į Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga” veiklą, buvo pirmininko visuomeninis patarėjas. Aktyviai dalyvavo politinės partijos „Profesinių sąjungų centras” veikloje. Iki 2016 metų vidurio partijos vicepirmininkas. Ar netikrumas sunaikins Lietuvos valstybę? Ši Seimo kadencija, kaip nė viena kita, pakeitė valstybės gyvenimą, žmonių požiūrį į kasdienius ir įprastus dalykus. Gal būt tai viso labo pilietinės visuomenės užuomazgos, turint galvoje, kad mūsų nepriklausomybė baigia trečią dešimtmetį, o gal tai pirmą kartą Seime sudariusios tinkamos daugumos nuopelnas. Kaip sakė amerikiečių rašytojas Markas Tvenas, reikšmingi dalykai mūsų nepražudo, mes paskęstame detalėse. Vos ne mistiškai atrodo, kad didžiules diskusijas sukelia paviršutiniški klausimai, o esminiai dalykai, kurie ilgainiui gali lemti valstybės ateitį, lieka viešojo diskurso paraštėse. Yra lengvos ir patogios temos, kur visuomet lengva rasti kaltuosius, išskirti tam tikras problemines grupes ir nuomones ir skaldyti visuomenę, nutylint tikruosius faktus. Tikriausiai dar ilgai niekas niekas nesiims aiškintis, kas ir kodėl organizavo informacinį karą prieš LVŽS ir kam buvo neparanki teisėtai žmonių išrinkta valdžia? Pagal puolimo mąstą, galima tik numanyti, kokio pajėgumo interesų grupės įsitraukė į tai, bei kokiais ištekliais galėjo būti disponuojama, jei buvo įmanomas toks viešojo diskurso formavimas, naudojantis nuomonės formuotojų

ir autoritetingų žurnalistų paslaugomis. Nekalbėkime apie moralinį aspektą, kuomet žmonės, kurių oficiali retorika remiasi pilietiškumo ugdymu ir laisve, o iš tiesų jie lengva ranka už trisdešitm sidabrinių gali prekiauti valstybės ateitimi. Žiniasklaidos primestos iškreipto žaidimo taisyklės nulėmė ir šiuolaikinės politikos retoriką ir politinių jėgų viešųjų ryšių žaidimus. Ideologiniai klausimai, kurie turėtų projektuoti valstybės raidą, tapo pateikiami kaip neįdomūs, o daugybė politikų, atsidūrę idėjinėje aklavietėje, pasirinko kalbėjimo apie tai, ką žmonės nori girdėti, kelią. Tai manipuliacijų rinkėjų lūkesčiais ir viltimi ištakos, ir taip atsiranda užburtas ratas, kuomet žmonės nusivilia tais, už kuriuos viltingai balsavo... Tik vakar išrinkta valdžia šiandien tampa nekiančiama. Į valdančiosios koalicijos griūties sveikatą buvo kilnojami ir Naisinukės tostai, ir skaičiuojami šviežių bulvių sulaukimo kalendoriai, bet kažkaip nieko... Viskas išgyventa. Per prabėgusius ketverius metus pasikeitė ir koalicija, ir Prezidentas, ir Vyriausybės sudėtis, bet tai nesutrugdė vykdyti pradėtus pokyčius, nors būkime atviri – ta asmenybių kaita turėjo įtakos ir tų pokyčių kokybei... Politikams reikalingas tam tikras žmonių palaikymas, ne tik per rinkimus,

bet politinėje kasdienybėje. Daug lengviau veikti, kai žinai, jog žmonės tave palaiko ir supranta, dėl ko daromi vieni ar kiti sprendimai. Per praėjusius rinkimus LVŽS ėjo su tam tikru galimų valstybės pokyčių paketu. Ir ta pokyčių porcija buvo tikrai nemaža, tokia, kurią sunkiai apžiotų ir gana brandi demokratija. Permainos savo prigimtimi sėja chaosą ir nepastitenkinimą. Bet tokios ugnies seniai dar nebuvo užkurta. Degė ir biurokratai, ir politikų reitingai, ir vagių kepurės. Na, bet kas keisčiausia, visuomenės nusivylimo ugnyje pradėjo degti ir pati tos ugnies kurstytoja žiniasklaida – kritęs pasitikėjimas žiniasklaida galų gale rodo tam tikrus žmonių politinės pasaulėžiūros pokyčius. Chrestomatinė JAV prizidento A. Lin-

kolno citata, kad „neįmanoma visą laiką apgaudinėti visų žmonių” – karantino laikotarpiu tikrai išsipildė, visuomenė pamatė, kad tie, kurie, kažkaip rūpinasi gyventojų saugumu, gerove bei užtikrina stabilią padėtį šalyje. COVID-19 pirmos bangos krizės suvaldymas irgi buvo tam tikras egzaminas LVŽS, kaip valdantiesiems ir šios daugumos vyriausybei. Visuomenė pamatė, kad išsirinko tikrai tuos, kurie čia ir dabar susitvarko su iškylančiomis problemomis. Aišku, nesinorėtų, kad tai virstų kitu lazdos galu, šlubuojant komunikacijai, bet ramiau, kai darbas kalba už save. Esame visai jauna demokratija, ir ji ilgą laiką buvo pavojuje. Manipuliacijos informacija įtakoje visuomenės politinę sąmonę tikrai buvo užvaldęs svetimas

protas. Toks, kuriam reikėjo mūsų nepasitenkinimo valdžia, toks kurio tikslas – kiekvieną politinį sprendimą palydėti pašaipa ir abejonėmis. Tai labai fundamentalus reiškinys, bet jis buvo pasiekęs tokį mąstą, kad beveik tapo materialus ir pačiupinėjamas. Tai buvo lemtinga nuomonės formuotojų klaida ir visuomenės nuvertinimas iki avių bandos – kad žmonės kritiškai nesugebės vertinti informacijos. Poveikis, kurį reikėjo daryti dozuotai ir subtiliai, tapo perspaustas ir trivialus. Mūsų visuomenėje tai neprimtina. Galbūt mes dar neesame politiškai subrendę, bet Lietuvoje gyvybinga humanitarinė tradicija, skatinanti daugiapolį mąstymą. Ir lietuvio protas, laimė, deja, ne taip lengvai pavergiamas.

AUDRIUS DAUNORAVIČIUS

LVŽS kandidatas daugiamandačiame LVŽS sąraše – Nr. 129.

Mano devizas – genialu tai, kas paprasta. Tikslas – efektyvaus verslo logiką bei principus perkelti ir į mūsų valstybės valdymo sistemą. Lėšų naudojimas valstybiniame sektoriuje privalo būti racionalus ir protingas. EEsu sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos patarėjas. Kuruoju visuomenės sveikatos sritį. Tikslas – sukurti sveikos gyvensenos sistemą nuo žmogaus gimimo iki senatvės. Sveikatos apsaugos ministerijoje paveldėjome situaciją, kuomet į e.sveikatos sistemą buvo investuota apie 100 mln. Lt, tačiau elektroninių receptų rašymas nesiekė ir 1 proc. Kuruojant sritį, jau per pirmus darbo metus pavyko pasiekti 45 procentus elektroninių receptų rašymo. Pavyko užkirsti kelią ir neefektyviam lėšų panaudojimui. Domiuosi gamtosauga ir pagalba gyvūnams.

Balsuokite už LVŽS kandidatus

BRONIUS BUČELIS

LVŽS kandidatas daugiamandačiame LVŽS sąraše – Nr. 141 Noriu aktyviai prisidėti prie stiprios valstybės kūrimo. Stebėdamas LVŽS atstovų veiklą, nusprendė prisijungti prie jų komandos komandą, kurios nariai aktyviai, drąsiai ir principingai kovoja su korupcija, susiformavusių klanų interesais, o rūpestį Lietuvos žmogumi išreiškia ne žodžiais, bet darbais. Savo politinės veiklos prioritetais laiko transporto sektoriaus paslaugų kokybės ir darbuotojų problemų sprendimą, taip pat socialinį dialogą, siekiant dar geresnės darbo rinkos kokybės viešųjų paslaugų sektoriuje. 2002, 2004, 2006, 2009 metais buvo išrinktas Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimuose Tarybos nariu, atsakingu už ryšius su profesinėms sąjungoms ir visuomeninėms organizacijomis. 2009 m. išrinktas Lietuvos kelių ir autotransporto darbuotojų profsąjungos federacijos pirmininku. 2019 m. išrinktas Lietuvos transporto darbuotojų profesinių sąjungų forumo, vienijančio virš 10 000 narių, pirmininku. Apdovanotas Susisiekimo ministerijos 3-ojo laipsnio ženkleliu „Už darbą be avarijų”. Vedęs, užaugino dvi dukras – Kristiną ir Jurgitą.

Daug metų dirbate viešojo transporto srityje ir atstovaujate transporto darbuotojams. Kodėl nusprendėte pakeisti savo veiklos kryptį ir kandidatuoti į Seimą? Kandidatuoju į LR Seimą, nes noriu aktyviai prisidėti prie stiprios valstybės kūrimo. Džiaugiausi, kai 2016 metais politikoje ryškiai suspindo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pavadinimas. Aktyviai stebėjau valdančiaisiais tapusių LVŽS politikų veiklą. Ji ne tik nenuvylė, bet ir paskatino mane įsijungti į jų komandą. Palaikydamas LVŽS partijos veiklą, aktyviai bendradarbiauju ir su Kaune išrinktais Seimo nariais. Su Aušra Papirtiene, Lauru Stacevičiumi ir Gediminu Vasiliausku aptariame su transporto sektoriumi susijusias įstatymų pataisas, kurioms, įpareigotas savo atstovaujamų darbuotojų, visada turiu konkrečių ir viešojo transporto srities kokybei svarbių pasiūlymų. Seimo nariai, mano kviečiami, visada dalyvauja UAB „Kauno autobusai“ darbuotojų profesinės sąjungos ataskaitinėse konferencijose ir kituose susitikimuose su įmonės darbuotojais. Šis glaudus mūsų bendradarbiavimas parodė, kad turiu kompetencijų, noro, jėgų ir pats prisidėti prie įstatymų leidybos tiesiogiai. Vykdydamas parlamentinės kontrolės funkciją, tikiuosi pasiekti, kad viešojo transporto paslaugos Kaune ir Lietuvoje būtų kuo aukštesnės kokybės ir dar labiau prieinamos kiekvienam. Galiu ir privalau pasidalinti sukaupta patirtimi transpor-

to ir logistikos sektoriaus veiklos srityje. Kaip profesinės sąjungos vadovui, man labai svarbi ir socialinio dialogo stiprinimo kryptis. Viešasis transportas mūsų visų kasdienio gyvenimo sritis. Kokias problemas ir galimus jų sprendimus matote šioje srityje? Kaip ir visi kauniečiai, džiaugiuosi, kad Kauno miesto savivaldybė bei viešojo transporto bendrovės surado lėšų ir atnaujina autobusų ir troleibusų parkus. 2019 m. įsigyti 85 nauji troleibusai, o 2020 m. Kaune atsiras dar 100 naujų hibridinių autobusų. Viešasis transportas – mūsų miesto vizitinė kortelė. Kartu su Keleivinio transporto darbdavių asociacija spręsdami viešojo transporto problemas Lietuvoje, vis dar susiduriame su įstatymų netobulumu, o kartais ir perdėtai uoliu ES teisinių reglamentų taikymu. Turime saugoti Lietuvos keleivių vežimo rinkos tvarumą. Šalis privalo rūpintis savo rinka, kaip kad „mobilumo paketo“ atveju savo rinkas gina Vakarų Europos šalys. Pavyzdžiui, Lietuvos keleivinio garlaivio kapitonas, turintis visus ES reglamentus atitinkančius ir kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus, teoriškai galėtų dirbti Vokietijos keleivius vežančiame laive, tačiau realybėje jis to padaryti negali, jeigu nepriklauso profesinei Vokietijos keleivinių laivų transporto asociacijai. Mano manymu, toks perdėtas dėmesys konkurencijos užtikrinimui nepadeda kurti jokios ge-

rovės valstybės. Turime pasiekti, kad mūsų teisinėje sistemoje nebūtų griežtesnių apribojimų, nei kitose ES šalyse ir visoje ES teisės sistemoje apskritai. Konkurencijos tarybos sprendimas dėl tolimojo susisiekimo teisinio reguliavimo neužtikrina Lietuvos keleivių vežimo rinkos tvarumo, o kasdien įsigalint užsienio kapitalui, būtina įvertinti rinkos pokyčius ir pasekmes ekonomikai bei nacionaliniam saugumui. Manau, kad dabar yra pats laikas diskutuoti apie vidaus sandorių įtvirtinimą, inicijuojant Konkurencijos įstatymo 4 str. papildymą, leidžiantį pačioms savivaldybėms nuspręsti – skelbti ar neskelbti konkursus viešųjų paslaugų teikimui keleiviams vežti. Turime užtikrinti vienodas konkurencines sąlygas keleivių vežėjams keliais ir geležinkeliais. Dabar Lietuvos geležinkeliai dotuojami, veža keleivius kaip ir tolimojo susisiekimo keleivių vežėjai, tačiau pastarieji dotacijų negauna. Nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų (NEKS) plane 2021-2031 m. numatyta ženkliai sumažinti CO2 išmetimus transporto sektoriuje. Nuo 2024 m. gali nebelikti akcizo lengvatos žymėtam dyzelinui. Alternatyvių degalų įstatymo projekte numatyta, kad 2029 metais viešajame transporte keleiviai galės būti vežami tik alternatyviais degalais varomomis transporto priemonėmis. Tai gali viešojo transporto paslaugas pabranginti 2-3 kartus. Apie 5 ar net 10 kartų gali brangti ir kelių mokestis autobusams, o specialistų prognozių,

priemonių veiksmų planų, finansavimo galimybių dar nėra numatyta. Tokiems iššūkiams turime pasiruošti iš anksto. Pavyzdžiui, Klimato kaitos programoje numatyti priemones, skirtas skatinti naudojimąsi viešuoju transportu, miestuose užtikrinti ir kitus prioritetus viešajam transportui. Nuolat diskutuojama apie krovininio transporto vairuotojų užmokestį. Kaip Jūs sprendžiate svarbiausias jų darbo problemas? 2019 m., kaip Lietuvos transporto darbuotojų profesinių sąjungų forumo pirmininkas, derėjausi su asociacija „Linava“ dėl koeficiento dydžio pakeitimo krovininiame transporte. Vėliau kreipėmės į Lietuvos Vyriausybę, ir buvo nustatytas krovininio transporto vairuotojų 1,65 minimalaus atlyginimo dydžio koeficientas. Kartu su Estijos, Latvijos transporto profsąjungomis kreipėmės į ES Komisiją, Europos parlamento narius ir drauge su Europos transporto federacija siūlėme kuo greičiau priimti taip vadinamąjį „Mobilumo paketą“, panaikinant vairuotojų išnaudojimą krovininio transporto sektoriuje. Įsigaliojus „Mobilumo paketui“, teikiamos ir atitinkamos įstatymų, tarp jų – ir Darbo kodekso 108 ir 109 straipsnių pataisos. Numatoma, kad turi būti darbo užmokestį nustatančios normos ir vietoje buvusio minimalaus darbo užmokesčio, darbdavys, už tokį patį ar lygiavertį darbą turės mokėti vienodą darbo užmokestį. Tai reiškia, kad komandiruotės trukmei viršijus 30 dienų ar darbus atliekant statybų sektoriuje, komandiruotiems į Lietuvą darbuotojams turi būti mokamas toks pat, vienodas darbo užmo-

kestis, nediskriminuojant panašų darbą dirbančių darbuotojų. Pažymėtina, kad pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką darbo užmokesčio sąvoka suprantama gana plačiai ir apima visus priedus, priemokas, kitas išmokas ir netgi lengvatas, įtvirtintas darbo ir kolektyvinėse sutartyse. Siekiant dienpinigius įskaityti į darbo užmokestį, jie turės būti darbdavio aiškiai atskirti nuo kelionės, nakvynės, maitinimo ir kitų išlaidų. Numatyta daug specifinio šios srities veiklą reglamentuojančių įstatymų ir taisyklių pakeitimų, kaip visa tai veiks, parodys laikas, tačiau jau dabar aišku, kad teisinės bazės pakeitimai padidins mūsų darbuotojų ir komandiruojamų į Lietuvą žmonių, socialines garantijas, suteikiant papildomas apsaugas ir naujų socialinių, ekonominių nuostatų taikymą. Kokias dar problemas norėtumėte spręsti, jei būsite išrinktas į Seimą? Turiu patirties ir socialinės politikos, ypač socialinio dialogo srityje. Man rūpi, kad Lietuvoje būtų kuo geresnės darbo rinkos sąlygos, sukurtos bendradarbiaujant valstybei, darbdaviams ir darbuotojams. Siūlysiu ir toliau spręsti su bendruomenių veikla susijusias problemas. Labai svarbu stiprinti aktyviai veikiančias bendruomenes, nevyriausybines organizacijas, įtraukti žmones į sprendimų priėmimą. Norėčiau spręsti ir mėgėjiškos žvejybos problemas, suteikiant daugiau teisių žvejams mėgėjams. Tikiuosi tinkamai atstovauti rinkėjams ir jiems pateikiu spręsti, ar esu tinkamas būti Seimo nariu.

Balsuokite už LVŽS kandidatus

Mielieji, kasmet rugsėjis mums tarsi praneša apie naują pradžią. Kažkam baigiasi atostogos, kažkas pradeda naują mokslo, darbo ar kūrybinį sezoną. Kažkas pasirašo ar pradeda įgyvendinti naują kontraktą, kažkas pradeda naują sportinį sezoną, kažkas siekia kitokių užsibrėžtų aukštumų, o kažkas galbūt pagaliau išsiruošia ilgai lauktų atostogų. Kažkas spurdančia širdimi pirmą kartą praveria mokyklos, kažkas – universiteto ar kitos mokymo įstaigos duris. Kiekvieną rugsėjį atsiveria vis nauji mokslo ir žinių horizontai, pasitinka nauji iššūkiai, nauji tikslai ir naujos galimybės. Kiekvieno rudens pradžia nepakartojamų akimirkų dovanoja ir mokytojams bei dėstytojams, kviečiantiems mokinius ir studentus į intriguojančią kelionę per mokslo šalį. Kiekvienas rugsėjis ne tik švietimo bendruomenę, bet ir daugelį iš mūsų tarsi paskatina planuoti naujus darbus, užsibrėžti ambicingus tikslus. Juk rugsėjis – tai ne tik naujos pradžios, pasirinkimo metas, bet ir derliaus, nuveiktų darbų, užsibrėžtų siekių, svajonių apmąstymo ir įvertinimo laikas. Visiems Jums linkime nesibaigiančios kantrybės, naujų idėjų, ieškojimų ir atradimų, užsispyrimo ir pasiektų tikslų. Tobulėkite, kurkite ir įgyvendinkite drąsiausias idėjas! LVŽS Kauno komanda 2020 m. Seimo rinkimuose

Politinė reklama apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąskaitos LVŽS informacinis leidinys, 2020 m. rugsėjis, Nr. 2, ISNN 2538-8274

Spausino UAB „Skubusis paštas“ Užs. Nr. SP-20-001, Tiražas 70 000 egz. Redakcija Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Kauno skyriaus komunikacijos grupė, el.p. info@lvzs.lt