Už žemę ir žmogų, 2019 Nr. 57

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos informacinis leidinys

4 psl.

Virtualus „Karabasas“ turi išstumti R. Karbauskį iš politinės arenos?

5 psl.

Saulius Skvernelis: „Aš turiu ištesėti pažadą ir tą padarysiu“

Nr. 57 | ISSN 2538-8274 | 2019 m. gruodis

6 psl.

Ar ilgai mus nuodys abejingumas?

8 psl.

Bronis Ropė: „Ūkininkams galiu pasitarnauti labiau nei kryžiaus sukalimu“

Arvydas Vaitkus: „Gavau ministro SMS apie konservatorių daromą spaudimą“

Arvydas Vaitkus, asm. archyvo nuotr. Su Arvydu Vaitkumi susitikome, kuomet buvo praėjęs geras pusmetis po savivaldos rinkimų ir dienos, kuomet jis buvo atleistas iš Klaipėdos jūrų uosto vadovo pareigų. Šiandien jis – aktyvus Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys, LVŽS frakcijos lyderis, kuris negaili konstruktyvios kritikos miesto valdžiai ir yra pasiryžęs viešinti konservatorių „darbo“ metodus, kurių auka tapo po to, kai atsisakė bendradarbiauti su šia partija. Su juo kalbėjomės apie tai, kaip kla-

nai, su įtakingais politikais priešakyje, bando į tam tikras darbo vietas sukišti savus, kad tinklas valdytų viską, kartu – ir valstybės finansus. Taip pat aptarėme ir tuos politikus, kurie galvoja apie valstybę ir ieško specialistų, kurie vadovautųsi žiniomis, kurtų ir išlaisvintų valstybę iš tinklais apraizgyto sąstingio. „Tai yra esminis skirtumas tarp interesų grupių valdomų politikų ir naujos kartos politikos, kuriai atstovauja LVŽS. Todėl man yra priimtina ši politinė jėga ir netgi dar labiau gerbtina po to, ką man pačiam teko patirti – pajusti, kaip su žmonėmis susidorojama, jei netampi „savu“, – atvirai pasakoja A. Vaitkus. – Jumis Klaipėdos mero rinkimuose pasitikėjo beveik 45 proc. klaipėdiečių. Kaip manote, kas lėmė tokią Jūsų sėkmę? – Tai pirmas kartas mano gyvenime, kada koncentruotai žengiau į politiką. Sulaukiau labai didelio esamų politikų pasipriešinimo vien todėl, kad į rinkimus pasukau ne su jais. Vienas iš Lietuvos politinių partijų vadovų viešai piktinosi, jog kažkoks valstybinės įmonės vadovas pretenduoja tapti Klaipėdos

miesto meru. Suprantu jį, nes jis gerai suvokė, kad esu rimtai nusiteikęs ir, matyt, kėliau nerimą, jog galiu tapti tokiu meru, kuriuo žmonės pasitikės ne vieną kadenciją. Kalbant apie mano asmeninę sėkmę rinkimuose į Klaipėdos miesto tarybą ir mero poziciją, visų pirma noriu įvardinti savo klaidas. Didžiausia klaida buvo tai, kad rinkimų startą pradėjau labai vėlai, likus porai mėnesių iki rinkimų dienos. Per tokį trumpą periodą buvo labai sunku prisistatyti klaipėdiečiams, paaiškinti ir įtikinti juos patikėti mumis. Tuo labiau, kad konkurentai ruošėsi tokiam galimam mano žingsniui ir dar prieš metus pradėjo atakuoti bei šmeižti. Šmeižto pagrindas – ekologijos problematika Klaipėdos mieste. Nepadėjo aiškinimas, kad Uosto direkcija, kuriai aš tuo metu vadovavau, nėra teršėjas, kad teisės aktai teigia, kad už taršą atsako konkretus teršėjas. Melo ir šmeižto banga buvo didesnė nei laiko tarpas įrodyti klaipėdiečiams, kad tai netiesa. Šiandien mieste girdžiu nuostabą, kad „Vaitkus kovoja, jog nebūtų iškirsta 500 medžių skulptūrų parke, kad ir toliau ragina kai kurias uosto įmones skirti dalį

pelno ekologijos gerinimui, kad kovoja prieš tokį projektą kaip Bastionų tiltas, kuris ženkliai blogintų ekologinę situaciją miesto senamiestyje, kad palaiko LVŽS frakcijos narių iniciatyvas, kovojant prieš smarvę pietinėje miesto dalyje“ ir pan. Tiesiog žmonės negali patikėti, kad esu kitoks, nei apie mane buvo kalbama. Vis dėlto labai didelis skaičius klaipėdiečių balsavo už mane. Aš labai dėkingas už tokį pasitikėjimą ir stengiuosi jų nenuvilti, dirbdamas dviejuose tarybos komitetuose, keliose komisijose, atiduodamas beveik visą savo laiką. Aišku, kad esant opozicijoje pasiekti užsibrėžtų tikslų nėra paprasta, bet ir daugumos atstovai po diskusijų vienai kitai iniciatyvai pritaria. Man labai džiugu, kad net ir aktyvių klaipėdiečių dalis, kuri aiškiai demonstravo priešiškumą prieš rinkimus, šiandien mane palaiko. Tą aš jaučiu ir esu jiems už tai labai dėkingas. Aš ir mūsų komandos žmonės savo darbais, o ne tuščiomis kalbomis, ką dažniau mėgsta politikai, buvome įrodę pastangas siekti realaus progreso. Tęsinys 3 psl. >

2

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | Už žemę ir žmogų!

išsakė paSkandalinga! Kas nori grąžinti PSO ramą LVŽS vykprivilegijas Seimo nariams? domai politikai Iš karto po to, kai, opozicijai padedant, Viktoras Pranckietis išsaugojo savo Seimo Pirmininko postą, Seime prasidėjo keisti procesai. Opozicijos įrankiu tapusi Seimo valdyba vėl bando grąžinti Seimo narių privilegijas, dėl kurių LVŽS buvo ne kartą surėmusi ietis Seimo kadencijos pradžioje, kol galiausiai jas panaikino. Seimo LVŽS frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis frakcijos vardu kreipėsi į Seimą, prašydamas įvertinti 2019 m. spalio 23 d. Seimo Pirmininko V. Pranckiečio pirmininkauto Seimo valdybos posėdžio sprendimą dėl Seimo narių parlamentinei veiklai skiriamų lėšų panaudojimo. R. Karbauskis pabrėžė, kad sudaryti sąlygas Seimo nariams privilegijoms ir savo reikmėms leisti mokesčių mokėtojų lėšas yra apgailėtinas, žemas ir neteisingas veiksmas prieš visus Lietuvos žmones. Visuomenėje kilo didžiulis nepasitenkinimas valdybos sprendimu vėl leisti Seimo nariams nuomotis lengvuosius automobilius iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų. Tokiu valdybos sprendimu buvo žengtas didžiulis žingsnis atgal, pamažu grąžinant privilegijas, kurių LVŽS frakcijos siūlymu buvo atsisakyta šios Seimo kadencijos pradžioje. Tačiau šis kontroversiškas sprendimas – tik vienas iš pastaruoju metu priimtų Seimo valdyboje. Valdyba nusprendė leisti už parlamentines lėšas Seimo nariams savo nuosavybėn įsigyti ir biuro bei kompiuterinę techniką (ją iki šiol buvo leidžiama tik nuomoti). Valdyba nenumato pareigos Seimo nariams

šiuos, už valstybės pinigus nupirktus, daiktus grąžinti, kai pasibaigs Seimo nario kadencija. Taip pat, valdybos sprendimu, už Seimo nario veiklai skirtas lėšas bus leidžiama ne tik biuro patalpų (kaip yra dabar), bet ir kitų patalpų, reikalingų Seimo nario parlamentinei veiklai vykdyti, nuoma. Taigi, Seimo narys galės nuomoti kad ir sandėlius ar gyvenamąsias patalpas ne tik Vilniuje, bet iš esmės bet kuriame Lietuvos mieste. Skandalinga ir tai, jog valdyba taip pat atsisakė viešumo – jos sprendimu informacija apie už biudžeto pinigus nuomojamas Seimo nario biuro patalpas, jų adresus nebus skelbiama viešai Seimo tinklapyje. Seimo nario R. Karbauskio teigimu, skaidrumo ir viešumo vengimas, neapibrėžtos valdybos sprendimo nuostatos, leidžiančios mokesčių mokėtojų pinigus panaudoti asmeninės nuosavybės įsigijimui ar net bet kokių patalpų nuomai, gali sukurti prielaidas piktnaudžiavimui, skirtingam teisės normų aiškinimui, skirtingai interpretuojant ir Seimo narių teises, o, kas yra labiausiai apmaudu – toks netaupus biudžeto naudojimas ir toliau mažins žmonių pasitikėjimą Seimu. „LVŽS visada aiškiai pasisakė prieš privilegijų teikimą Seimo nariams, dėl to, vadovaudamiesi Seimo Statuto 34 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, kad frakcijos gali apskųsti Seimo valdybos sprendimus Seimui, o Seimas tokius skundus turi nagrinėti ir spręsti, šiandien Seimo posėdžių sekretoriatui įtei-

kėme LVŽS frakcijos kreipimąsi į Seimą dėl Seimo valdybos sprendimo pripažinimo neteisėtu“, – sakė R. Karbauskis. LVŽS frakcijos kreipimęsi nurodoma, kad Seimo valdybos sprendimas, kuriuo reguliuojamas parlamentinei veiklai skirtų lėšų naudojimas, pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą, atsakingo valdymo principą, neužtikrina skaidrumo ir viešumo principų laikymosi valstybės tarnyboje bei atsakingo valstybės biudžeto lėšų naudojimo. Pareiškime taip pat pažymima, kad valdybos sprendime vartojamos teisinio aiškumo stokojančios formuluotės, leisiančios kiekvienu atveju teisės normą aiškinti skirtingai, sukuriant sąlygas nevienodai traktuoti Seimo narių teises ir jas nepagrįstai išplėsti. Valdybos sprendimas, kurį Seimas yra prašomas pripažinti neteisėtu, buvo priimtas šiuo metu Etikos ir procedūrų komisijai vadovaujančio Seimo nario konservatoriaus Antano Matulo teikimu. Seimo narys R. Karbauskis anksčiau yra sakęs, kad Seimo valdyboje sprendimus priima opozicija, nes dauguma valdybos narių yra opozicijos atstovai. Jo nestebina tokie valdybos sprendimai, tačiau jis ragina visą Seimą išlikti budriam ir nepakliūti į opozicijos pinkles. „Opozicija visada pabrėždavo, kad naikins viską, ką pasiūlė ir priėmė LVŽS. Tokie Seimo valdybos posėdžiai ir sprendimai tai tik patvirtina“, – teigė R. Karbauskis.|

ar švietimo darbuotojų atlyginimus?“ – klausia Seimo narys R. Karbauskis. Seimo komitetuose bei koalicijos partnerių posėdžiuose pradėjus svarstyti pasiūlymą apmokestinti bankus, viešojoje erdvėje netruko pasirodyti informacija, jog Lietuvoje esantys bankai visą jiems priskirto mokesčio naštą perkeltų ant jų klientų pečių, taip, pavyzdžiui, pabrangindami paskolas. Pasirodžius šiai žiniai LVŽS lyderis laišku kreipėsi į motininių bankų vadovus Skandinavijos šalyse. Gautuose atsakymuose tokia informacija nepatvirtinama. Bankai nurodė nesvarstę tokių priemonių, kurios didintų finansinę naštą jų klientams ir pabrėžė, kad jiems taip pat svarbi jų verslo socialinė atsakomybė, prisidedant prie valstybės, kurioje jie dirba, gerovės.|

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sveikina Lietuvos sveikatos apsaugos ministeriją ir valdančiuosius dėl šalyje vykdomos antialkoholinės politikos, Lietuvą vadina pavyzdžiu visam pasauliui ir džiaugiasi Lietuvoje pasiektais rezultatais. Europos regiono direktorius dr. Piroska Ostlinas laiške, adresuotame sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai, akcentuoja tris ir ypač efektyvias LVŽS įgyvendintas priemones – akcizų kėlimą, priimtus prekybos alkoholiu draudimus bei alkoholio prieinamumo mažinimą. Pasak jo, „šios priemonės yra pagrindiniai žingsniai pirmyn saugant Lietuvos žmonių sveikatą.“ Jos lėmė reikšmingą alkoholio vartojimo bei alkoholio nulemtų mirčių skaičiaus sumažėjimą. PSO Europos regiono direktorius sveikina Lietuvą laikantis PSO rekomendacijų. Jis taip pat pastebi, kad po to, kai Lietuvoje buvo priimtos ir įsigaliojo alkoholio kontrolės priemonės, buvo stebimos skaitlingos ir nenutrūkstamos pastangos jas susilpninti, tačiau jis sveikina nuolatinį valdžios siekį išlaikyti svarbius pasiekimus. Laiške taip pat pabrėžiama, kad Lietuvai būtina toliau riboti alkoholio prieinamumą viešose vietose, draudžiant prekiauti alkoholiu paplūdimiuose, poilsio zonose, parkuose ar kitose vietose, kurios prieinamos vaikams ar paaugliams. Pasak dr. Piroskos Ostlino, tokie sprendimai pasiteisina – tarptautinė praktika rodo, kad alkoholio kontrolės priemonių naudojimas sąlygoja geresnę visuomenės sveikatą, didina visuomenės gerovę, mažina alkoholio vartojimo ekonominę naštą, kuri pasireiškia tiek prarastu darbingumu, tiek ir tiesioginėmis išlaidomis sveikatos apsaugai. Seimo LVŽS frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis pažymi, kad LVŽS nuosekliai laikėsi alkoholio vartojimo mažinimo politikos, nebijojo įgyvendinti savo įsipareigojimų rinkėjams. „Mes dabar matome, kad priimti sprendimai pasiteisina ir mūsų veiklos rezultatai vertinami netgi tokiose tarptautinėse organizacijose, kaip kad Pasaulio sveikatos organizacija. Yra džiugu matyti, kad 2016–2018 m. mirtys dėl tiesiogiai su alkoholio vartojimu susijusių ligų sumažėjo 23,6 proc., alkoholinių psichozių – 24,4 proc., o bendras alkoholio suvartojimas – 15 proc. Tai – ne paprasti skaičiai, tai – išsaugotos žmonių gyvybės, šeimos, saugesnė ir darnesnė aplinka, kurioje gyvename. Mes niekada nesivaikėme reitingų, nepaisydami patiriamo milžiniško spaudimo, dirbome tuos darbus, kuriuos buvo prasminga daryti, kurių reikėjo žmonėms, o dabar matome džiuginančius rezultatus ir išsaugotas gyvybes“, – sako Seimo narys R. Karbauskis.|

LVŽS informacija

LVŽS informacija

LVŽS informacija

Lietuva nėra vienintelė, kuri siekia bankų solidarumo su visuomene Valdančioji koalicija, siekdama padidinti įplaukas į valstybės biudžetą ir sukurti naujų šaltinių, gerinant socialinę padėtį šalyje, siūlo bankų mokestį. Seimo narys, LVŽS frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis pabrėžia, kad Lietuva nėra vienintelė, kuri šiuo metu svarsto apmokestinti bankus. Bankininkystės sektoriaus socialinio jautrumo bei visuomenės poreikių sinergijos siekia ir kitos valstybės. „Šiuo metu Švedijoje svarstomas bankų mokestis, panašus į tą, kurį norime įvesti Lietuvoje. Ir Švedija neslepia, kad būtent joje veikiančių bankų pelno dalis, virtusi mokesčiu valstybei, bus panaudota šalies gynybai. Bankų mokestis leis Švedijos krašto apsaugai skirti ne 1 proc. nuo BVP, kaip yra dabar, o 1,5 proc. Tokiam pokyčiui Švedijai reikia beveik 500

mln. eurų ir visa ši suma bus padengta įplaukomis iš bankų mokesčių. Švedijoje bankų apmokestinimas suprantamas kaip finansų sektoriuje veikiančio verslo solidarumas su švedų tauta ir bankų indėlis šio krašto saugumui užtikrinti. Ten bankai negrasina, kad mokestį perkels ant šeimų, paėmusių būsto paskolas, pečių. O kodėl mes Lietuvoje turėtume gėdytis vieną kartą garsiai pasakyti, kad klestintys stambūs prekybos centrai bei Lietuvoje veikiantys bankai (dažnai save kildinantys iš tos pačios Švedijos) turi solidarizuotis su visuomene ir, parodydami socialinį jautrumą, realiai prisidėti prie atskirties mažinimo, didinant vaiko pinigus (kad ši priemonė Lietuvoje yra efektyvi, mažinant skurdą, yra pripažinusi ir Europos Komisija), keliant pensijas, kultūros

Nr. 57 | 2019 m. gruodis < Pradžia 1 psl. Manau, kad tai buvo dar viena priežastis pasiekti kaip naujokams pakankamai gerą rezultatą rinkimuose. – Jūsų turima kompetencija ir Jūsų, kaip specialisto, reputacija tiek užsienyje, tiek Lietuvoje yra labai aukšto lygio. Esate apdovanotas už infrastruktūros projektus, įvertintas už Klaipėdos uosto veiklos rezultatus. Ar, prieš apsispręsdamas dalyvauti savivaldos rinkimuose, tikėjotės tokio puolimo ir reputacijos trypimo? – Transporto srityje dirbu beveik dvidešimt metų: atsakingose pareigose Susisiekimo ministerijoje, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto vadovo pozicijoje, o taip pat ir šios srities privačiame versle. Per šį laikotarpį neturėjau nė vienos pastabos. Apsisprendus dalyvauti rinkimuose mane bando paversti vos ne šalies priešu. To tikrai nesitikėjau. – Kaip vertinate tuometinio ministro Roko Masiulio sprendimą Jus atleisti, nors visada buvote skatinamas už puikiai atliekamus darbus ir labai gerus rezultatus? – Nežinau, kokie yra tikrieji mano atleidimo iš strateginės valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto vadovo pozicijos motyvai. Ministerija raštu pranešė teismui, kad R. Masiulis atleido mane – be kaltės! Teismas savo sprendime rašo, kad R. Masiulis negalėjo susidoroti su manimi politiškai, nes jis pats yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Vyriausybės ministras. Teigiama, kad aš nieko blogo nepadariau, bet ministro poelgis teisingas, nes man užkirto kelią ką nors blogo padaryti ateityje! Atleidimo dieną penkių minučių skirtumu gaunu daugiatūkstantinę premiją už geriausius uosto direkcijos rezultatus jos istorijoje ir įsakymą apie mano atleidimą. Be priežasties! Jei įsivyraus tokia teisinė praktika šalyje, koks protaujantis savo srities profesionalas eis dirbti į valstybės valdomą įmonę? Kam reikalingos vadovų penkerių metų kadencijos sutartys, kurios pasirašomos tarp ministro ir įmonės vadovo? Taigi, tai klausimai ne tik mano atžvilgiu. Jie labai greitai

apsisuko bumerangu. Kai R. Masiulio paklausė, ar dėl galimai blogo darbo negali būti atleistas „Lietuvos geležinkelių“ vadovas, jis atsakė, kad tam turi būti priežastis. „Kokios priežastys?“ – klausė jau buvusi pašto valdyba dėl „Lietuvos pašto“ direktorės atleidimo, kai dabartinis susisiekimo ministras neigiamai vertino parduodamų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos paštų pastatų aukcionų organizavimo aplinkybes. Lazda turi du galus – sako liaudies išmintis. O gal jau gyvename dvigubų standartų valstybėje? Vieniems – vieni įstatymai, kitiems – kiti. – Jeigu būtumėte priėmęs konservatorių pasiūlymą kandidatuoti su jais, šiandien galbūt turėtumėte puikią politinę karjerą arba tęstumėte darbus uoste ar kitoje strateginėje įmonėje, kurių kontrolei vis dar galimai įtakos turi su konservatoriais ir R. Masiuliu susijusios interesų grupės. Nesigailėjote, kad juos atstūmėte ir pasirinkote kelią su LVŽS? – Jau keletą metų nesu jokios partijos narys. Mano noras buvo, yra ir bus prisidėti prie klaipėdiečių gerovės kūrimo ir įgyvendinimo. Su kuo to siekti, nėra taip svarbu. Svarbiausia yra tikslai. Labiausiai nuomonės sutapo su LVŽS. Man nebuvo keliami jokie reikalavimai, o priešingai – buvo pasiūlytas bendradarbiavimas ir visapusiška pagalba plėtojant Klaipėdą. To nesiūlė nė viena politinė jėga iš daugelio, kurios vedė diskusijas apie galimybę į rinkimus eiti kartu. Atsisakius eiti su konservatoriais, pasipylė jų skundai į įvairias instancijas, buvo daromas nevienkartinis spaudimas susisiekimo ministrui R. Masiuliui, apie ką jis mane informavo mobiliojo telefono žinute. Labai aktyviai į puolimo procesą įsijungė LRT tyrimų skyrius, skleidęs melą ir šmeižtą mano bei kartu rinkimuose dalyvavusių asmenų atžvilgiu. Visada galvojau, kad tai visuomeninė žiniasklaidos priemonė, nes išlaikoma visų mūsų – mokesčių mokėtojų lėšomis. Skundai, kurie buvo parašyti Visuomenės informavimo etikos sargams ir inspektoriams dar šių metų vasario mėnesį, iki šiol neišnagrinėti.

10 POKYČIŲ NUO ŠIO SEIMO KADENCIJOS PRADŽIOS Statistikos departamento, SADM, SAM, ŠMSM, KAM, SODROS informacija

VIDUTINIS MĖNESINIS DARBO UŽMOKESTIS „Į RANKAS“ (BE INDIVIDUALIŲJŲ ĮMOKŲ)

636,9 €

2016 m. IV ketv.

817,8 €

2019 m. II ketv.

VAIKO PINIGAI

30 €

Nuo 2018 m.

50 €

Nuo 2019 m.

VIDUTINĖ SENATVĖS PENSIJA

255 €

2016 m. gruodis

344 €

2019 m. II ketv.

VAIKO PINIGŲ (PNPD LENGVATOS) GAVĖJAI

240 000 € 2016 m.

516 000 € 2019 m.

Ir šiandien konservatorių spaudimas toliau daromas naujai Susisiekimo ministerijos vadovybei už tai, kad elgiausi pagal visus teisės aktus, siekiant išieškoti padarytą žalą valstybės įmonei iš buvusio Uosto direkcijos vadovo. Laikausi principo, kad tik savo karjera besirūpinantis vadovas yra nieko vertas. Todėl nieko nesigailiu. Priešingai, didelė dalis Lietuvos piliečių mato ir supranta, kas vyksta. – Pats esate dirbęs Susisiekimo ministerijoje, kaip manote, kas nutiko, kad ne tik miestų, bet ir nacionaliniai infrastruktūros projektai susiduria su nekokybe? Kaltos priežiūros institucijos, kuriose mažėja kompetencijų ar valdininkai, vadovaujantys ministerijoms, ar dar kažkas? – Jūsų klausime yra didžioji dalis atsakymų. Atsakant į aukščiau pateiktus klausimus iš dalies atsakiau, kurie projektai, mano supratimu, yra labai svarbūs Klaipėdos gyventojams ir aš asmeniškai sieksiu, kiek įmanoma opozicijai, kad tie projektai nedūlėtų stalčiuose. Valstybės mastu dalis projektų nevyksta dėl kompetencijų stokos. Kalbant apie kompetenciją, negalima nepastebėti, kad buvusioje Susisiekimo ministerijos aukščiausioje politinėje vadovybėje nebuvo nė vieno transporto srities specialisto. O būtent jie privalo būti aukščiausio lygio srities ekspertai, nes jiems pavesta kurti šalies transporto politiką ir transporto srities progresą. Kai reikia eiti pas gydytojus, gi neiname pas ekonomistus ar bankininkus, tiesa? Ši vadovybė atleido beveik visus valstybės valdomų transporto įmonių vadovus, dešimtmečiais dirbusius didelės patirties reikalaujančioje ūkio srityje. Susisiekimo ministerijos vadovybė tris metus iš eilės deklaravo skaidrumo principus. Ir tai yra sveikintina. Tačiau susidaro įspūdis, kad „skaidrinimas“ turėjo ir kitų tikslų. Kaip atrankos konkursuose į tų įmonių vadovų pozicijas „skaidriai“ laimėjo buvę ministerijos vadovų bendradarbiai, draugai? Kaip be konkurso buvo paskirti kai kurie vadovai, kaip kai kurios bendrovės turėjo išskirtinę teisę vykdyti atranką ir dar vėliau apmokyti tuos vadovus už dešimtis

VALSTYBĖS IŠLAIDOS SVEIKATOS APSAUGAI

1,4 mlrd. € 2016 m.

2,1 mlrd. € 2019 m.

VIDUTINIS GYDYTOJŲ ATLYGINIMAS (BRUTO)

1 763 € 2016 m.

2 551 €

2019 m. rugsėjis

IŠLAIDOS KRAŠTO APSAUGAI

574,6 mln. € 2016 m.

948 mln. € 2019 m.

3

tūkstančių eurų visų mokesčių mokėtojų pinigų? Manau, šiais klausimais turėtų domėtis atsakingos teisėtvarkos institucijos. Kai kurie statistiniai faktoriai neleidžia mąstyti kitaip, kad transporto sektoriuje patyrėme tam tikrą nuosmukį. Pasaulio banko kasmet skelbiamame „Logistic Performance Index“ reitinge Lietuva krito žemyn – 2016 m. užėmusi 29-ąją vietą pernai tebuvo 54-oje. Jei prieš trejus metus transporto, tranzito ir logistikos sektorius kūrė 13 proc. šalies BVP, tai dabar kuria jau tik apie 11 proc. Būtų galima vardinti didelę eilę per šį paskutinių trejų metų šalies transporto valdymo laikotarpį kilusių problemų. Svarbiausios iš jų akivaizdžiai matomos kelių sektoriuje. Automagistralėje Vilnius–Klaipėda, kur leistinas greitis vasarą yra 130 km/h, pirmos juostos provėžos labiau panašios į geležinkelio bėgius nei į kokybišką kelio dangą. Jau nemaža dalis iki šiol niekaip nenubaustų „nesąžiningų“ kelininkų dirba Švedijos keliuose, o kita – toliau stato kelius Lenkijoje. Jau dabar galima įžiūrėti rimtas problemas geležinkelio sektoriuje, kur net per kelis kartus skelbtame geležinkelio elektrifikavimo konkurse atlikti darbų už beveik 300 mln. Eur nedalyvavo nė vienas rangovas. Taip pat matau realią grėsmę iš Europos Komisijos pusės kelti Lietuvai pažeidimo procedūrą dėl geležinkelio infrastruktūros panaudojimo liberalumo, nes šiuo klausimu pastabas jau išreiškė Valstybės kontrolė, nesenai atlikusi auditą AB „Lietuvos geležinkeliai“. – Jūs apie šalies infrastruktūrą ir valstybės įmones žinote labai daug, gal ir dėl to buvote labai neparankus konservatoriams, ypač – kai nusprendėte jų nepalaikyti? – Galbūt tai apskritai charakteringa Lietuvos politikai. Per tuos dvidešimt metų darbo transporto srityje pastebėjau, kad jei yra masiškai atleidžiami ilgus metus išdirbę savo srities profesionalai, prasilenkiama su kompetencija arba dar blogiau – su skaidrumo normomis.| Kalbėjosi Gabrielė Malinauskienė

VIDUTINĖ PACIENTO PRIEMOKA, TENKANTI VIENAM KOMPENSUOJAMŲ VAISTŲ RECEPTUI

5,5 €

2017 m.

2,2 €

2019 m.

VIDUTINIS MOKYTOJŲ ATLYGINIMAS (BRUTO)

783 € 2016 m.

1 392 €

2019 m. II ketv.

PANAIKINTA SODROS SKOLA, SUKAUPTAS REZERVAS

–3,9 mlrd. €

2016 m. pabaigoje

+540 mln. €

2020 m. planuojama

4

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | Už žemę ir žmogų!

Virtualus „Karabasas“ turi išstumti R. Karbauskį iš politinės arenos? Opozicija ir ją remiančios interesų grupės (tarp kurių yra ir įtakingų nuomonių formuotojų bei visuomenės informavimo priemonių) kuria kitokią – tariamos realybės – Lietuvą, kurią Jūsų akyse neva „griauna“ LVŽS, tiksliau – Ramūnas Karbauskis, o dar tiksliau – virtualiai kuriamas Lietuvos baubas, veikėjas, vardu „Karabasas“, kurio turėtų nekęsti visa Lietuva. „Antivalstietiška“ propaganda tapo galingiausiu įrankiu opozicijos ir interesų grupių rankose, o tokios propagandos palaikymas ir mūsų žeminimas tapo trumpiausiu keliu siekiantiems keltis savo reitingus. Mes neturime atsvaros melagingoms žinioms, nes bet kokia žinia, parodanti, kad mūsų darbai neša realią naudą valstybei, staiga būna nuneiginėjama ir pasmerkiama žinių konstruotojų ir „influencerių“. Tikiu, kad tokiame informaciniame fone žmonėms tampa sudėtinga atskirti, kas yra tiesa, o kas – melas.

Ramūnas Karbauskis, nuotr. aut. O. Posaškova

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis ramina Lietuvos žmones ir sako, kad valstybėje nėra chaoso, kokį drauge su Seimo opozicija konstruoja visuomenės informavimo priemonės. Pasak R. Karbauskio, visiems naudinga į situaciją pažvelgti iš šalies, būti budresniems ir nebūtinai priimti už gryną tiesą to, kas sakoma televizijos ekranuose ar skelbiama interneto portaluose. „Kalbėdami apie valstybės viziją sakėme, kad valstybė rūpinasi šeima, jaunais žmonėmis, senjorais, skurdžiai gyvenančiais žmonėmis, o tai įgyvendinti padeda nuoširdžiai valstybei tarnaujantys politikai ir savo srities žinovai. Su šia valstybės vizija mes sulaukėme didelio Lietuvos žmonių palaikymo. Tačiau jau trejus metus daroma viskas, kad žmonės, net ir matydami teigiamus pokyčius, nuo mūsų nusisuktų. Kodėl? Manau, atsakymas paprastas – mus bandoma išstumti iš politinės arenos, nes esame tikroji opozicija konservatoriams ir jų vykdytai žmonių skurdinimo politikai. Gintauto Palucko socialdemokratai, liberalai – konservatorių satelitai, kurie turi sudaryti daugiapartinės demokratijos šalyje vaizdą, tai – tik fasadas, už kurio stovi

viena interesų grupė, kurioje politikos nedaug – atimti iš žmonių pasitikėjimą valstybe, atimti jų uždirbtas lėšas ir bet kokius įrankius žmonėms padaryti geresnį gyvenimą čia, savo Tėvynėje“, – sako LVŽS lyderis. – Per šiuos trejus metus Seime, nepaisant nuolatinio opozicijos kenkimo, priėmėte sprendimus ir įstatymus, kurie, kaip ir žadėjote, palietė didžiąją dalį Lietuvos žmonių – pakilo atlyginimai, pensijos, pradėti mokėti vaiko pinigai, kuriuos ES institucijos įvertino kaip geriausią priemonę, kovojant su skurdu. Realiai vertinant situaciją, Lietuvos žmonės turėtų jausti, jog LVŽS vykdo pažadus ir siekia, kad šalyje gyventi būtų geriau visiems. ES mus giria, o mes patys save plakame? – Neigiamos žinios ir jomis konstruojama tikrovė neleidžia žmonėms ramiai džiaugtis gerėjančia situacija valstybėje.

– Tačiau kas nutiko su žiniasklaida, politikų kultūra? – Manau, kad visame pasaulyje vyksta tam tikri procesai, kurie siejami su vis didėjančiu materialumu, pinigų vaidmeniu, perkant sėkmės ir pripažinimo įvaizdžius, po kuriais vėliau pasislepia juodi darbai. Taip, šiandien mums sunkiau dirbti, nes nešvaistome pinigų žiniasklaidai, neperkame palankumo, neleidžiame kitiems vogti. Reikėtų prisiminti, kiek pinigų buvo švaistoma kitų valdžių metu. Ministerijos ir joms pavaldžios įstaigos buvo tapusios „lesyklomis“. Dabar to nėra, todėl turime labai daug nepatenkintų interesų grupių, kurios negali daryti verslo valstybės ir mokesčių mokėtojų sąskaita. Kažkada žiniasklaida Lietuvoje buvo nepriklausoma tuo atžvilgiu, kad buvo žinoma, kas jų savininkai, kokias pozicijas ir partijas jie palaikė. Kadangi tie savininkų požiūriai buvo aiškūs ir skirtingi, žmonėms buvo pateikiamos įvairios nuomonės. Šiandien situacija kardinaliai skiriasi nuo ankstesnės. Žiniasklaidą nusipirko stambūs verslai, juos įsigijo dar stambesni verslai. Todėl šiandien didžioji dalis žiniasklaidos yra verslo dalis, turinti užsiimti propagavimu tų dalykų, kurie neša pelną. Už to gali stovėti įvairių sektorių interesai: nuo energetikos iki farmacijos ar alkoholio. – Kalbant su žmonėmis, visi sako, kad yra labai pavargę nuo rietenų Seime ir nuolatinės nesantaikos, kuri transliuojama per žiniasklaidą. – Mes visi esame nuo to labai pavargę. Mūsų kaltė tame, kad mes kartu su Jumis norime kitokios Lietuvos, kurioje būtų gerbiamos politinės pažiūros, kurioje būtų rūpinamasi visais savo žmo-

nėmis, o ne atskiromis grupėmis, kurios jaučiasi aukščiau kitų. Lietuvai reikia darančių tai, ką seniai reikėjo padaryti. Jau seniai galėjome būti kaip Skandinavijos šalys. Taip, ten taip pat yra problemų, tačiau ilgametės pagarbos žmogui ir jo politinei minčiai tradicijos šiandien skandinavams leidžia pasitikėti tais, kurie imasi spręsti problemas ir daryti darbus. Ten netikusi propaganda, kuria siekiama pažeminti žmogų, niekada nesulauks tokio dėmesio, kaip, deja, kol kas sulaukia pas mus. Bet neabejokite, mes siekiame, kad kuo greičiau ateitų ta diena, kada ir Lietuvos žmonės gyvens geriau. O opozicijos ar „influencerių“, interesų grupių nuolatinį purvo pylimą galima vadinti mūsų darbų įvertinimu. Kuo daugiau esame puolami, tuo labiau tikime, kad mūsų žingsniai – teisingi, nes griauna įsišaknijusias tradicijas pelnytis Lietuvos žmonių sąskaita. – V. Pranckietis visur akcentuoja, kad Jūs, neva asmeniškai, esate suinteresuotas atimti iš jo „kėdę“ ir turite motyvą kerštauti. Žmonės piktinasi, kad šis asmuo pamilo privilegijas. Gal tai Jūsų klaida, kad neįvertinote jo, prieš pasiūlydamas tapti Seimo Pirmininku? – Seimo Pirmininko klausimas yra grynai procedūrinis. Koalicijos sutartyje numatyta, kad ši pozicija priklauso koalicijos partneriams, mainais už tai, kad jie neturės pretenzijų į sritis, kurios mūsų partijai yra prioritetinės, t. y. koalicijos partneriai atsisako socialinių reikalų ir darbo ministro posto, kurio jie norėjo derybų metu. Aš apgailestauju, kad V. Pranckietis susitapatino su pozicija, kurią jam delegavo LVŽS kolegos. Tik dabar jis jau nebe mūsų problema, o opozicijos. Jis dirba jai ir tokiu savo elgesiu padeda ne valstybei, o tik opozicijai siekti savo tikslų – kenkti Karbauskiui, LVŽS ir visai valdančiajai koalicijai. Taip, galbūt tinkamai neįvertinau tam tikrų šio asmens savybių, kurios pradžioje nebuvo matomos. Aš pasitikiu žmonėmis, juos vertinu pagal tai, kaip mąstau pats. Toks įsikabinimas į „kėdę“ man yra svetimas, todėl ir apie kitus negalėjau to pagalvoti. – Prieš pat valstybės biudžeto tvirtinimą pasipylė protestų banga. Kaip vertinate tai? – Demokratijoje visuomenė turi teisę į tai, tačiau protestai neturi išaugti į visuomenės supriešinimą. Šiandien matau požymių, kad kai kurie protestai panaudoti savanaudiškais politiniais ar labai pragmatiškais tikslais. Vienu atveju stengiamasi viešojoje erdvėje pūsti mitą apie augantį nepasitikėjimą valdžia ir rodyti, kad auga jai

Nr. 57 | 2019 m. gruodis besipriešinančių žmonių grupių skaičius. Kitu atveju, kaip pavyzdžiui, vežėjų streikas, kelia daugiau klausimų, kodėl žmonės išėjo į gatves ir priešinasi valdžios sprendimams, kuriais norima užtikrinti, kad jie gautų didesnius atlyginimus? Taip, suprantu, kad galbūt tai nepatinka darbdaviams, bet paprastai visame pasaulyje darbuotojai ir streikuoja dėl to, kad juos engia jų darbdaviai, o streikuojantys prašo valdžios pagalbos, kad ši įsikištų ir padėtų jiems užtikrinti didesnius atlyginimus. Streikuose mačiau daug veidų, kurie dalyvavo ir, matyt, ketina dalyvauti artėjančiuose rinkimuose į Seimą. Profesinės sąjungos, kurių vadovai nepriklauso jokiai politinei partijai, elgėsi priešingai – jos nešė į Vyriausybę savo pasiūlymus, derėjosi su ministrais ir buvo rasti kompromisai. O kiti dariniai, kurie veikia vedini politinių motyvų, elgėsi kitaip. Mūsų darbas – informuoti atskiras

5

žmonių grupes apie aktualius pokyčius, skirtus konkrečiai joms. Kartu su šiuo leidiniu pensininkus, mokytojus, medikus, pareigūnus, kultūros darbuotojus, jaunas, vaikų turinčias šeimas ir kt. pasieks laiškai, kuriuose bus visa informacija, ką padarėme, ką pavyko pasiekti per šiuos trejus metus Seime ir Vyriausybėje. – Viešojoje erdvėje daug spėlionių apie Jūsų ir Sauliaus Skvernelio santykius. Kokie jie šiuo metu? – Geri ir tvirti, kaip visuomet. Mes kartais turime skirtingas nuomones, tačiau tai mums netrukdo ieškoti bendrų sprendimų. Mus su Sauliumi opozicija ir žiniasklaida skiria jau nuo pat pirmosios mūsų bendro darbo dienos. Matyt, noras mus matyti kaip priešus yra toks didelis, kad tai stengiamasi visuomenei ir rodyti. Šiuo metu labai palaikau Saulių, nes jam palaikymo išties reikia. Linkiu jam

Socialiniuose tinkluose platinama nuotr. kuo greičiau pasveikti. Tačiau net ir sunkiai sirgdamas, jis daug savęs atiduoda darbams. Todėl jo buvimas drauge sustiprina labiau ne jį, o mus, nes tikriausiai nedažnas ryžtųsi rizikuoti sveikata tam,

kad pabaigtų darbus, kuriuos pažadėjo žmonėms. Matau, kad kai kuriuos kolegas tai įkvepia darbus atlikti dar atsakingiau ir kruopščiau.| Kalbėjosi Gabrielė Malinauskienė

Saulius Skvernelis: „Aš turiu ištesėti pažadą ir tą padarysiu“ kaip visuomenei konstruojamas mūsų Vyriausybės ir darbų portretas, aš pagalvojau, kad šalyje moralinis dugnas jau pasiektas, bet pasirodo – ne. Tai, kad iš gero savo valstybei linkinčio žmogaus sugebama padaryti kenkėjišką personažą, jam didinant spaudimo dozę iki tokio lygio, kada puolama fotografuoti per namų langus ir nurašant jį kaip beviltišką – rodo, kad sergu ne aš, o kažkas kitas. Kažkas negerai mūsų visuomenėje, jeigu leidžiame elgtis vieni su kitais žeminančiai, agresyviai, neetiškai. Pastaruoju metu šitas virusas sklinda žaibišku greičiu. Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Vyriausybės nuotr. Per eilinę spaudos konferenciją Vyriausybėje paklaustas žurnalistų, kaip jis, Saulius Skvernelis, jaučiasi, premjeras tik nusišypso, sekundę patyli ir, nurydamas kartėlį, paklausia jų pačių: „O kaip jums atrodo?“ Paliestas klastingos onkologinės ligos ir kai tai tapo vieša informacija, premjeras sulaukė ne tik linkėjimų greičiau pasveikti, bet ir priekaištų iš kai kurių žurnalistų, apžvalgininkų ir politikų, kad dėl ligos jis yra pažeidžiamas ir kad turėtų kuo skubiau atsistatydinti. Apie tai, ar tai žeidžia premjerą, kokie jo planai ir ko jis linki Lietuvos žmonėms, kalbamės su pačiu Sauliumi Skverneliu. – Premjere, išgirdęs klausimus apie sveikatą, Jūs tikite žurnalistų nuoširdumu ar pirmoji mintis, kuri aplenkia visas kitas, kad klausiama ne šiaip sau – kad vėl kažką bandys iš to padaryti? – Žinau, kad yra ir tokių, ir kitokių žurnalistų bei apžvalgininkų. Vertindamas paskutinių dienų apžvalgininkų komentarus, susimąsčiau, kad šalyje mažėja tolerancijos, pagarbos, elementarios kultūros ir etikos. Tik pradėjęs eiti premjero pareigas ir matydamas,

– Jums pikta dėl to? – Ne, man greičiau liūdna, kad tokių naujienų ir bendravimo „pasiūla“ turi „paklausą“ ir tai demonstruojama aukščiausiu lygiu. – Ar Jūsų akistata su liga ir tai, kaip dabar bandomas konstruoti Jūsų portretas, nėra veidrodis to, kas vyksta su daugeliu žmonių Lietuvoje, kurie susiduria su onkologine liga? – Manau, kad taip. Pastaruoju metu sulaukiu daug vėžio paliestų žmonių laiškų ir žinučių, kur jie guodžiasi panašia dalia. Pagal kai kuriuos, kabutėse „apžvalgininkus“ ir politikus, kas šioje situacijoje atrodo labiausiai apgailėtina, mes matom ryškų žmogaus, jam susirgus onkologine liga, diskriminavimo pavyzdį. Jeigu aš būčiau susirgęs sloga, gripu, ar, pavyzdžiui, kaip kai kurie politikai, kurie gydėsi nuo alkoholizmo, porą dienų po gero pobūvio būčiau pagulėjęs su lašeline – tuomet viskas būtų gerai? Bet kai turėjau atlikti tyrimus, kurių negalima atlikti Vyriausybės rūmuose ir per du su puse mėnesių septintą kartą pasiėmiau nedarbingumo biuletenį, kuomet gydausi, sakoma, kad reikia premjerą atleisti, nes jis neatlieka ir negali vykdyti savo pareigų.

Pradedami skleisti įvairūs gandai, kad neva premjeras nebūna darbe, o jį kažkas dangsto. Tokiu būdu rodomas pavyzdys kiekvienam darbdaviui, kad onkologine liga sergantį žmogų reikia atleisti iš darbo. Vienas iš apžvalgininkų mane pavadino ne onkologiniu, o psichiniu ligoniu, ir ką tai turi pasakyti apie jį, apie visuomenę? Apgailestauju, kad taip elgiasi išsilavinę, rimtoms mokslo institucijoms atstovaujantys docentai. Tikrai labai gaila, kad mūsų visuomenei rodomas toks pavyzdys. Pilti purvą ir negerbti žmonių kai kuriems visuomenės veikėjams atrodo pats priimtiniausias ir greičiausias kelias sulaukti dėmesio, „laikų“ „Facebook“ tinkle, anoniminių komentatorių išsiliejimo dar baisesniais žodžiais. – Kaip manote, kodėl tai vyksta? Kur slypi tos spragos, kad šiandien politikoje vieni kitus žemina? Kažko nebuvo išmokta, netinkamai perteiktos vertybės? – Manau, kad tokie dalykai gimsta iš baimės. Kai žmogus bijo, jis ima daryti viską, kad kažkas nenutiktų. Manau, kad nuomonės formuotojai, apžvalgininkai tiesiog vykdo savo užduotis, atstovauja kažkieno interesams, kuriems, matyt, kyla pavojus, dėl to, kad mes esame valdžioje. Tada ryžtamasi daryti viską, negalvojant nei apie moralę, nei apie etiką, nei apie žmogiškumą. O kad visuomenėje atsiranda tokius palaikančiųjų – natūralu, nes visuomenė yra daugiasluoksnė, bet aš tikiu, kad daug daugiau yra tokių žmonių, kurie baisisi amoraliais veiksmais ir puikiai mato, kas iš tiesų čia vyksta. – Jūs tikriausiai nesitikėjote, kad, pranešęs apie savo ligą, sulauksite mažiau opozicijos kritikos, keliamų klausimų? Nes jau vien tai, kad nusprendėte tęsti darbus ir atlikti tai, ką žadėjote su komanda Lietuvos žmo-

nėms, rodė, jog liga niekada ir neturėjo būti pirmame plane. – Ne, liga – tai ne komunikacinis triukas. Ligos, o ypač jos eigos, niekada nesuplanuosi. Tačiau žinant, kaip galvoja oponentai, jaučiau, kad bus labai nelengvas etapas tiek mano asmeniniame gyvenime, tiek profesiniame. Todėl esu labai dėkingas visiems, kurie mane palaiko ir tiems, kurie stengiasi mano ligos nematyti, kelia klausimus ir man skiria konstruktyvią, argumentuotą kritiką dėl darbų, kuriuos drauge galime padaryti geriau. – Ar dominuojantis negatyvas gali veikti ir veikia Jūsų bendražygius? – Negatyvas viešojoje erdvėje, be abejo, veikia tuos, kurie neturi galimybės matyti to, kas vyksta realybėje. Visi, kurie bendraujame ir matomės, žinome, kad sklinda daug melagingų žinių, daug nutylima, ypač – apie tai, ką darome gerai. Tačiau žinau tai, kad ne veltui sakoma, jog artimą pažinsi, kai susidursi su sunkumais. Kol kas mūsų komanda išlieka tvirta, ieškanti kompromisų ir geriausių sprendimų Lietuvos žmonėms. – Kas Jus šiandien labiausiai palaiko? – Šeima, kolegos ir mintys, kad esu jų palaikomas. Man tai didžiulė vertybė ir dovana. Bei pažadas dukrai. – Koks jis? – Kad pasveiksiu. Aš turiu ištesėti pažadą ir tą padarysiu. – Ką palinkėtumėte Lietuvos žmonėms? Juk esame ant gražiausių metuose švenčių slenksčio. – Pirmiausia noriu visiems palinkėti kuo stipresnės sveikatos, darnos šeimose ir darbuose. Ir... kad tampume jautresni ir šiltesni vieni kitiems ne tik per šventes.| Kalbėjosi Gabrielė Malinauskienė

6

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | Už žemę ir žmogų!

Ar ilgai mus nuodys abejingumas? Viešumoje daugėja informacijos, jog Klaipėdos gyventojai nuodijasi sunkiaisiais metalais, nemaloniais kvapais, upeliai nusidažo įvairiomis spalvomis, o miesto valdžia, ilgus metus ignoravusi tikrąją padėtį, nesiima veiksmų, kad taršos situacija uostamiestyje kistų iš esmės. Gyventojams imantis ieškoti jų sveikatos problemų priežasčių ir kas už tai atsakingas, aiškėja detalės su politinės korupcijos ir žmonių aukojimo vardan pragmatiškų interesų prieskoniu. Klaipėdos taršos ir jos neigiamo poveikio sveikatai tema tampa aktuali ne tik uostamiesčiui. Ypač po gaisro Alytuje susirūpinta, kuo žmonės kvėpuoja ir ką valgo. Todėl šiandien jau ne tik klaipėdiečiai žino Ligitą Girskienę – aktyvią kovotoją, pasisakančią už tai, kad Lietuvoje būtų saugi aplinka gyventi. Apie tai, kada klaipėdiečiai galės drąsiai leisti vaikus į kiemus, pasikalbėjome su šia, nebijančia atvirai kalbėti apie miesto problemas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nare, kuri prieš kelis mėnesius pasirinko politinę jėgą, jos nuomone, pajėgiausią įgyvendinti pokyčius uostamiestyje. – Kaip šiuo metu jaučiasi klaipėdiečiai? Kaip Jums atrodo? – Miestas pilkėja ir nyksta akyse. Klaipėda tampa tikru pramoniniu miestu, į kurį žmonės atvažiuoja tik dirbti, o po darbo grįžta į savo namus rajone. Tiesą pasakius, man labai liūdna dėl to, kad Klaipėda neturi tvirto lyderio, šeimininko, kuris turėtų aiškią miesto vystymo viziją. Stringa beveik visi didesni projektai, dėl netinkamai organizuojamų procedūrų ir kontrolės, terminų nesilaikymo ir pan., miestas turi grąžinti Europos Sąjungos lėšas, Klaipėdos gatvės išardytos ir kai kuriose darbai nebevyksta dėl rangovų bankroto ar reorganizacijos. Daugelis remonto darbų atliekama skubos tvarka, kad nereikėtų grąžinti pinigų į biudžetą. Miestiečius apėmusi neviltis dėl nesuvaldomos taršos ir smarvės. Maža to, pasirodo, kad miesto savivaldybės administracija tik šiais metais pradėjo procedūras Taršos suvaldymo planui paruošti,

nors kiti miestai paraiškas finansavimui teikė jau nuo 2014 m. Uostas ir miestas nesusėda prie bendro stalo. Niekaip neįsibėgėja daugiabučių namų modernizavimo ir kiemų infrastruktūros atnaujinimo programos. Klaipėdoje neparuošta transporto srautų suvaldymo programa, todėl miestiečiai kasryt ir po darbo gaišta spūstyse, nors Klaipėda yra tik miestelis palyginus su Vilniumi ar kitais didesniais miestais. Toks pats chaosas tvyro ir miesto valdyme. Ilgai nepavyko suformuoti savivaldybės administracijos, o ir suformuotos administracijos darbas labai šlubuoja. Iki šiol sunkiai sekasi užmegzti dialogą tarp Klaipėdos bendruomenės ir miesto valdžios. Politikų lygmenyje taip pat nėra susikalbėjimo. Taip norėtųsi, kad politikai dirbtų vieningai, bendram tikslui – miestiečių gerovei. Liūdna, kad mūsų, kaip opozicijos Klaipėdoje, iniciatyvos dažniausiai nėra palaikomos valdančiosios daugumos – iš principo, neturint aiškių argumentų „prieš“. – Kodėl, Jūsų nuomone, žmonės tik dabar ima drąsiai kalbėti apie užterštumą Klaipėdoje? – Domiuosi miesto taršos problemomis jau nuo 2010 m. Pati gyvenu daugiabutyje pietinėje Klaipėdos miesto dalyje, kuri ribojasi su uostu, geležinkeliu, Klaipėdos LEZ bei Dumpių kaimu, kuriame yra įsikūręs Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro sąvartynas, AB „Klaipėdos vanduo“ bei UAB „Grigeo Klaipėda“ nuotekų tvarkymo įrenginiai, pavojingų atliekų tvarkymo įmonė bei biodegraduojančių atliekų kompostavimu užsiimanti įmonė „Branda“. Vadovauju vienai didžiausių Klaipėdos miesto daugiabučių namų butų savininkų bendrijų bei asociacijai „Klaipėdos Marių bendruomenė“. Mes ir taip dešimtmetį taikstėmės su tarša, gyvenome smarvėje, nes ji būdavo epizodiška. Tačiau pastaruosius kelerius metus gyventi tokioje aplinkoje tapo tiesiog neįmanoma, todėl ir ėmėme domėtis tuo, kas vyksta, ieškoti pagalbos. Kadangi auginu vaikus, toje aplinkoje ir dirbu, 2010 m. ėmiau rašyti raštus

Ligitos Girskienės asm. archyvo nuotr.

įvairioms institucijoms dėl esamų problemų, fiksuoti smarvės protrūkius, domėtis kaimynų veikla. Galiu atsakingai teigti, kad tik dabartinė Vyriausybė atvėrė bendruomenių nariams duris. Buvo sudaryta nepriklausoma darbo grupė, kuri atliko daugybę tyrimų, surinko daug informacijos ir parengė keturių aplinkosaugos reikalavimus griežtinančių, atsakomybę už taršią veiklą didinančių teisės aktų pakeitimus, kurie jau keliauja Seimo komitetų koridoriais. Esu labai dėkinga klaipėdiečiams, kad jie nebetyli ir nesitaiksto su esama padėtimi dėl taršos mieste. Jaučiame didelį palaikymą ir iš kitų miestų bei miestelių bendruomenių, kurios susiduria su panašiomis problemomis. Manau, kad nesuvaldoma tarša tampa mūsų amžiaus rykšte, kuri atsigręžia prieš mus pačius ir labai skaudžiai baudžia už neatsakingą žmonijos veiklą. – Klausimai apie aplinkos poveikį žmogui yra rimti, bet ar Jus girdi miesto meras? – Klaipėdos valdžia beveik visai nesikalba su žmonėmis. 2019 m. rugsėjo 9 d. beveik 3000 miestiečių mitingo už teisę gyventi sveikoje ir švarioje aplinkoje metu pasirašė peticiją, kurios vienas iš reikalavimų buvo atlikti Klaipėdos miesto gyventojų sveikatos būklės vertinimą. – Ko žmonės labiausiai baiminasi? – Manau, kad visi mes baiminamės dėl savo, savo vaikų ir artimųjų sveikatos, norime jaustis saugūs aplinkoje, kurioje gyvename. Nereikia būti mokslininku, kad suprastum, jog tarša daro didelę žalą mūsų sveikatai. Ypač pažeidžiami yra vaikai. Graudu buvo matyti, kad vėlyvą vakarą šeimos tiesiog buvo priverstos išvažiuoti nakvoti į sodą ar pas gimines, kur nėra to baisaus kvapo... Manau, kad niekas nenori palikti savo namų vien dėl to, kad politikai, kuriems yra patikėtas miesto valdymas bei taršos kontrolė, nesugeba suvaldyti situacijos. Kovodami su kvapu mes bandome viską, visas įmanomas teisines priemones, suprantu, kad greičiausiai anksčiau ar vėliau ateis tas momentas, kai teks kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, sakant, kad kvapo tarša pažeidžia mūsų teises (8 Konvencijos straipsnį), nes neleidžia džiaugtis privačiu gyvenimu.

Ligita Girskienė, asm. archyvo nuotr. buvo pastebėjimų dėl galimos korupcijos ir ryšių, kurie dengia ir slepia problemas mieste. Ar Jūsų nuomonė išlieka tokia pati? – Kalbėti aš jau nebijau. Man susidarė toks įspūdis, kad kai kurie aplinkosaugininkai daro viską, kad tik nereikėtų fiksuoti taršos. Pačios su kolegėmis pirštu rodėme Klaipėdos aplinkosaugininkams taršos šaltinius ir pažeidimus. Tik po nuolatinių skambučių ir vaikščiojimo buvo duoti privalomieji nurodymai pašalinti pažeidimus. Kai aplinkosaugininkams pirštu rodai į upelyje bėgančias mėlynos spalvos nuotekas, užduodi klausimą, ką jie ruošiasi daryti ir sulauki atsakymo, jog jie nežino, ką daryti, nes neturi miesto lietaus nuotekų tinklų schemų, apima neviltis. Jau keletą metų patys dirbame sekliais. Daug pažeidimų užfiksavo būtent patys aktyvūs bendruomenės nariai. Natūralu, kad, matant tokį neveikimą, kyla visokių minčių apie procesų skaidrumą.

– Ar miesto tarša gali būti susijusi su vėžiniais susirgimais Klaipėdoje? – Žinoma, kad gali. Yra daugybė tyrimų. Apie tai garsiai kalbama. Teko ir man pastudijuoti statistikos duomenis ir, tiesą pasakius, jie yra labai liūdni. Dalis teršalų, sunkiųjų metalų, lakiųjų organinių junginių tiesiog kaupiasi mūsų organizmuose, vėliau sukeldami tas baisias ligas.

– Jūs pati neseniai tapote LVŽS nare, kas Jus motyvavo? – Man labai artimos šios politinės jėgos deklaruojamos vertybės. Matau, kad tikrai nuoširdžiai yra stengiamasi laužyti per 30 metų nusistovėjusią, savaime suprantamą, tvarką daugelyje sričių, kurios iki šiol ankstesnėms valdžioms buvo tabu. Tikrai nuoširdžiai yra stengiamasi atsigręžti į žmogų. Aišku, yra padaryta ir klaidų, bet juk klaidų nedaro tik tas, kas nedirba. Gaila, kad mūsų žmonės vis dar tiki viskuo, kas rašoma verslo ir lobistų kontroliuojamoje spaudoje. Stebėtina, kaip spauda sugeba suformuoti nuomonę apie politikus. Apsispręsti padėjo ir tai, kad po LVŽS vėliava dalyvavau savivaldybių tarybų rinkimuose ir buvau išrinkta Klaipėdos tarybos nare. Jau minėjau, kad vienintelė LVŽS Vyriausybė atvėrė duris klaipėdiečiams ir išgirdo jų pagalbos šauksmą dėl nevaldomos taršos. LVŽS žinau jau senai, teko padirbėti Seimo nario Dainiaus Kepenio padėjėja kadencijos pradžioje.|

– Jūsų viešai išsakytose mintyse

Kalbėjosi Gabrielė Malinauskienė

Nr. 57 | 2019 m. gruodis

7

Trys metai Seime Agnės Širinskienės akimis kiami anksčiau, ir net labai sudėtingose tyrimuose, kuriuose buvo vertinama, ar valstybei nepadaryta didelė žala. Šiuo metu Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete jau baigtas tvarkyti Turto civilinio konfiskavimo įstatymo projektas. Šis įstatymas leis valstybės naudai greitai konfiskuoti ypač didelės vertės (per 100 000 Eur) turtą, kurio nusikalstamą gyvenimo būdą gyvenantys asmenys negali pagrįsti savo teisėtomis pajamomis. Manytina, kad ši priemonė skausmingai paliestų tiek ilgus metus kontrabanda besivertusius žmones, tiek tuos, kurie pelnosi iš korupcinių ar panašių veikų, kurios gali atnešti ekonominę naudą.

Agnė Širinskienė, Seimo archyvo nuotr.

Gabrielės Malinauskienės interviu su Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininke Agne Širinskiene. – Praėjo trys darbo Seime metai. Kaip juos vertinate? – Per tris metus LVŽS, vos sudarius valdančiąją daugumą Seime, teko imtis tų darbų, kuriuos dėl galimo spaudimo paprastai bijodavo daryti kitos politinės jėgos. 2016 m. matėme, kiek socialinių ir ekonominių bei sveikatos problemų kėlė alkoholio vartojimas. Dabar Pasaulio sveikatos organizacija mums siunčia laiškus ir dėkoja, kad problemos yra suvaldytos bei skatina nesitraukti nuo priimtų sprendimų. Buvo akivaizdu, kad pasiteisins ir būtina urėdijų reforma – valdymo centralizavimas, vieninga miškų ūkio buhalterinė apskaita, kuri didins skaidrumą. Auditai rodė, kad pagamintos medienos kiekis ir rūšys ženkliai skiriasi lyginant su iškirstos medienos kiekiais ir rūšimis – popieriuje žymint pigesnes rūšis buvo bandoma sukčiauti, kuriamos sąlygos uždirbti perpardavinėtojams. Nustatytas ir apgaulingas medienos apskaitos tvarkymas. Dėl to valstybė galėjo patirti nuostolių, tad šalia urėdijų valdymo pertvarkos buvo kreiptasi ir į teisėsaugą. Bijau, kad „urėdų partija“, nevengusi svaidytis grasinimais už reformą balsuojančiai LVŽS frakcijai, to pokyčio niekada neatleis, platindama mitus apie neva iškirstus miškus, nors, auditai parodė, kad būtent ikireforminiu laikotarpiu miškų iškirtimas virš numatytos normos buvo ypač žinomas reiškinys. Kalbant apie per tris metus nuveiktus darbus, svarbiausia yra tai, kaip keitėsi socialinė padėtis šalyje. Vien šiemet vaiko pinigų ir pensijų didinimui bus skirta pusė milijardo eurų. Panaikinta beveik 4 milijardus siekusi „Sodros“ skola, o jos rezervas kitų metų viduryje pasieks pusę milijardo. Net Europos Komisija pripažino, kad vaiko pinigai yra viena iš efektyviausių Lietuvoje kada nors įgyvendintų priemonių skurdui mažinti. Auga gy-

dytojų, mokytojų atlyginimai. Vien šių metų rugsėjį gydytojų atlyginimai pakelti 11 proc., pernai buvo 20 proc. atlygimų kėlimas. Gaila, kad visą tą beveik trijų metų laikotarpį nejutome bendradarbiavimo su Prezidento institucija, viena iš pagrindinių reformų, t. y. sveikatos, Prezidentės Dalios Grybauskaitės buvo vetuota. Tačiau tas laikotarpis baigėsi. Prezidento Gitano Nausėdos patarėjai – aktyvūs, norintys diskutuoti, girdintys, nuo pat pirmų darbo dienų, jeigu reikia, liekantys dirbti ir po darbo valandų. – Daug dėmesio skyrėte antikorupcinei darbotvarkei. Kokius esminius pokyčius pavyko padaryti? – Prisimenu, kaip kadencijos pradžioje teko matyti specialiųjų tarnybų padarytas valstybės valdomų įmonių schemas, atskleidžiančias, kaip darbuotojai, įmonių vadovai tarpusavyje susiję giminystės, partiškumo ryšiais (juk dešimtmečius kurtos partijų „lesyklos“). Tuomet specialiųjų tarnybų pareigūnai aiškino, kad tai, jog tik 10 proc. įmonės darbuotojų yra giminaičiai – dar „yra, palyginus, nieko“, nes buvo ir ženkliai ženkliai daugiau. Sekė pokyčiai „Lietuvos geležinkeliuose“ ir kitur. Reformos įvyko. Įmonės pradėjo nešti pelną. Mes dažniau, nei buvo įprasta anksčiau, kreipiamės į STT ir prašome atlikti jų antikorupcinį vertinimą. Kreipiamės ir dėl savo ruoštų projektų antikorupcinio vertinimo. Mums STT įžvalgos yra vertingos, jos padeda išvengti spragų. Specialiųjų tarnybų, prokuratūros pareigūnai pastebi ir tai, kad mūsų išskirtinumas – nesikišimas į tarnybų atliekamus tyrimus. Mes gerbiame jų savarankiškumą, ko, deja, nepasakysi apie kitas valdžias. Gėda yra klausytis prokurorų liudijimų Seimo laikinajai komisijai apie tai, kaip jie būdavo aukštų politikų vei-

– Tai darbai, kuriuos turėtų palaikyti visas Seimas, jie – naudingi. Tačiau mes girdime, kad sutarimo su opozicija nėra. Kodėl? – Mes atėjome neturėdami pokyčių baimės ir darėme tai, kas reikalinga Lietuvos žmonėms, o ne politikų reitingams. Tačiau neįmanoma nepastebėti, jog krito opozicijos politinė kultūra. Man, pavyzdžiui, stovint Seimo tribūnoje teko išgirsti opozicijos lyderių patarimus eiti į šuns būdą. Apie kokį politinį dialogą galime tada kalbėti? Opozicija dažnai piktnaudžiauja jai suteiktomis teisėmis. Antai, užsakinėja ekspertinius tyrimus vien tam, kad apsunkintų įstatymo priėmimo procesą, nes tada daromas ekspertų paslaugų viešasis pirkimas, jis apskundžiamas teismui arba iš viso neįvyksta ir kartojamas antrą, trečią, ketvirtą kartą, tada opozicija neateina į posėdžius, žlugdo kvorumą. Tikslas – padaryti viską, kad valdantieji nepriimtų sprendimų. Per 30 nepriklausomybės metų Seimuose dar nėra buvę, kad opozicijai pavyktų perimti daugumą Seimo valdyboje. Opozicija žlugdo ir Seimo valdybos, kurioje V. Pranckiečio dėka sudaro daugumą, darbą, savo veiksmais ten kompromituoja Seimą žmonių akyse. Pavyzdžiui, per balsavimus valdyboje siekia sugrąžinti Seimo narių privilegijas. Šį valdybos sprendimą esame apskundę Seimui ir paprašę jį panaikinti. – O ar tokia situacija, kai opozicija sudaro daugumą valdyboje, yra teisėta? Pripažinkime, ji mažų mažiausiai – politiškai keista. – Konstitucinis Teismas yra pasakęs, kad ir Seimo valdyboje turi būti proporcinis atstovavimas. Vadinasi, opozicija valdyboje negali sudaryti daugumos taip, kaip ji jos nesudaro ir Seime. Tiesa, Seimo Pirmininkui šie Konstitucinio Teismo sprendimai nerūpi – pats priklausydamas opozicijai ir būdamas būtent jai dėkingas už išsaugotą postą, dabar jai sudaro išskirtines sąlygas ir į valdybą neteikia valdančiųjų atstovų. Apmaudu, kad toks elgesys kuria situaciją, jog mums kartu su koalicijos partneriais teks kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant pasisakyti dėl V. Pranckiečio vykdomo

Seimo darbo sabotažo. Kito teisinio kelio neturime. – Kas įvyko su Seimo Pirmininku per tuos tris metus? Juk, atrodė, kad V. Pranckiečio ir LVŽS frakcijos santykiai klostosi puikiai. – Suprantu, kad taip galėjo atrodyti žmogui, kuris stebi politinę situaciją iš šalies. Bet buvo nuolatinis nesikalbėjimas. Jis dažnai apie savo veiklą opoziciją informuodavo anksčiau nei mus. Dėl to sulaukdavome priekaištų ir iš LVŽS skyrių regionuose, kur apie Seimo Pirmininko vizitus iš pradžių sužinodavo tik jiems įvykus. Tada, kažkur 2017 m. pabaigoje, koalicijos partneriai paprašė, kad V. Pranckietis savo sekretoriate įdarbintų žmogų, kurio veiklos sritis būtų ryšių su koalicija bei LVŽS frakcija palaikymas. Deja, bet tas žmogus, nors ir įdarbintas, buvo izoliuotas, priverstas palikti darbą. Tad bendradarbiavimas nepagerėjo, o atsakingam darbuotojui išėjus – ir beveik nutrūko. Paskui keitėsi politinė situacija, teko keisti koalicijos sudėtį. Šiame kontekste besiburianti nauja koalicija tarėsi ir dėl atsakomybės sričių. Derybų metu frakcija apsisprendė, kad geriau išlaikyti atsakomybę Socialinių reikalų ir darbo ministerijoje bei turėti galimybę tiesiogiai daryti įtaką socialiniams pokyčiams, nei išlaikyti Seimo Pirmininko postą. Deja, bet V. Pranckiečiui tai buvo nesuvokiama. Postas jam atrodė svarbesnis. Susitapatinimas su užimama kėde baigėsi tuo, kad, gelbėdamas savo buvimą poste, V. Pranckietis netgi šaukė neteisėtus valdybos posėdžius, pats balsavo dėl Seimo Pirmininko atstatydinimo procedūrų laiko – taip siekdamas priimti sau kuo naudingesnius sprendimus, derino savo veiksmus su opozicija. Galiausiai, jam pavyko išsilaikyti poste, nors per pirmą balsavimą pasitikėjimą juo išreiškė vos 7 Seimo nariai, o per antrą – tik 5 Seimo nariai. Nežinau, ar pasaulyje pavyktų surasti kitą tokį parlamentą, kurio vadovas laikytųsi poste vien dėl to, kad jį remia 5 parlamentarai arba kaip mūsų atveju – vos 3,5 proc. Seimo narių. Seimo Etikos ir procedūrų komisija yra pripažinusi, kad visi Seimo valdybos ir V. Pranckiečio sprendimai, priimti siekiant bet kokia kaina išlaikyti jį poste, yra neteisėti ir pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą. Kitaip tariant, tie sprendimai buvo manipuliavimas teise, Seimo statutu. Taip pat buvo pripažinta, kad V. Pranckietis pažeidė Seimo nario konstitucinę pareigą, vykdant savo funkcijas ir įgyvendinant valstybės valdžią vadovautis Konstitucija, teise ir joms paklusti, bei veikė ne Tautos ir Lietuvos valstybės, o savo asmeniniais interesais, naudojosi savo, kaip Seimo Pirmininko, statusu savo asmeninei naudai gauti. Garbingas politikas po tokių Etikos ir procedūrų komisijos sprendimų atsistatydintų. Bet, panašu, kad to neišvysime...|

8

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | Už žemę ir žmogų!

Ar Europa žengs dar vieną žingsnį saugesnio maisto ir sveikesnės aplinkos link?

Asociatyvi nuotr. Šių metų liepą Austrija tapo pirmąja ES valstybe nare, kuri uždraudė glifosatą. Jos pavyzdžiu seka Čekija, Italija, Nyderlandai, Prancūzija. Angelos Merkel vyriausybė visai neseniai taip pat pateikė planą, kaip Vokietija žengs glifosato uždraudimo link. Pirmame etape bus uždraustas jo naudojimas miestų parkuose ir privačiuose soduose. Glifosato uždraudimas svarstomas ir Lietuvoje, o ES prekybai glifosatu leidimas galioja iki 2022 m. Stebina tik tai, kad „kaltais“ dėl glifosato aplinkoje bei maiste bandoma paversti Europos ūkininkus. Bet ar tikrai „kalti“ ūkininkai, kuriuos pastaruoju metu vis bandoma supriešinti su likusia visuomenės dalimi? Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, paprastai taikoma praktika glifosatu purkšti laukus dar prieš sėjant pasėlius – taip prieš sėją naikinamos piktžolės. Kitoks purškimas būtų neatsakingas. Kartu toks glifosato naudojimas, žinant trumpą jo skilimo periodą, reiškia, kad glifosatas tokioje dirvoje užaugintuose augaluose neviršys normos. Jo, tikėtina, ten net nebus. Europoje apribotas genetiškai modifikuotų augalų ir bendrai GMO patekimas į aplinką, daug kur tokius augalus auginti draudžiama. Tad tiesioginio tikslo purkšti dirvoje auginamų kultūrų vegetacijos laiku nėra. Tą rodo ir Lietuvos patirtis – pastaraisiais metais Valstybinė augalininkystės tarnyba, atlikdama tyrimus, neranda glifosato vartojimo pažeidimų. Vadinasi, Lietuvos ūkininkai yra sąmoningi, o glifosatas naudojamas atsakingai, t. y. prieš sėją – piktžolių naikinimui. Visai kita situacija, kai genetiškai

modifikuoti augalai yra laisvai auginami natūralioje aplinkoje – jų priežiūrai reikalingi dideli glifosato kiekiai, kurie supaprastina žemdirbystės sąlygas. Tačiau tai nėra europietiško ūkininkavimo tradicijos, o Šiaurės bei Pietų Amerikos patirtis, kur iš esmės nevaržomai naudojami tiek GMO, tiek ir tokių augalų priežiūrai tiesiog būtinas glifosatas. Ant genetiškai modifikuotų augalų glifosatas purškiamas ir šių augalų vegetacijos metu, t. y. jis turi galimybę kauptis augaluose, o vėliau tokie glifosatu apdoroti augalai panaudojami gyvulininkystėje kaip pašaras. Tad patenka ir į gyvulių organizmą. Pasaulio Banko vertinimu, plečiantis genetiškai modifikuotų pasėlių plotams, kai kuriose vietovėse per paskutinius dešimt metų augalams skirtų priemonių, o ypač glifosato, vartojimas išaugo 1000 proc.! Iki 1999 m. skirtingi reikalavimai glifosato kiekiui pašaruose kėlė esminių problemų importui iš JAV bei kitų Šiaurės ar Pietų Amerikos šalių. Soja, pašarai negalėjo būti importuojami vien dėl to, kad JAV leistina glifosato koncentracija šiuose produktuose buvo daug kartų didesnė, nei ta, kuri leistina ES. 1999 m. Europos Komisija, pritariant Europos maisto saugos agentūrai, sumažino ES taikomus reikalavimus ir pakėlė leistino glifosato kiekio normą. Pavyzdžiui, pakeitus normas, importuojamoje sojoje glifosato gali būti ne 0,1 mg/kg, o 20 mg/kg. Atitinkamai buvo pakeisti ir kitiems produktams, tarp jų – ir pašarams, taikomi reikalavimai. Įvertinus pašarų iš Šiaurės Amerikos į ES importo mąstą, kuris vien sojos ir jos produktų atveju siekia apie 30 mln. tonų

per metus (Pietų Amerika atsilieka ne ką mažiau), ES lygšiolinis politinis elgesys, leidžiant liberalų glifosato turinčių pašarų judėjimą per sienas ir pamažintus maisto saugos standartus, stebina. Kitais atvejais ES buvo elgiamasi kitaip: ES netgi rizikavo bylomis Pasaulio prekybos organizacijos arbitraže, gindama aukštus maisto saugos ir aplinkos apsaugos standartus. Antai, buvo įvedami asbesto turinčių gaminių įvežimo ribojimai tuo metu, kai dar teko remtis atsargumo principu, nes patikimai asbesto ir vėžio ryšys nebuvo įrodytas; ribotas mėsos, kurioje yra sintetinių hormonų, JAV naudotų gyvulininkystėje, likučiai, įvežimas. Tad ar ne metas, kalbant apie aukštus maisto saugos standartus, pradėti kalbėti ne tik apie glifosato naudojimo vidaus rinkoje ribojimus, bet ir apie pašarų, kuriuose yra glifosatas ar jo skilimo produktai, įvežimo ribojimus? Antraip neišspręsime visų glifosato vartojimo sukeltų problemų. Iniciatyva riboti įvežimą to, ką ribojame ir vidaus rinkoje, būtų proporcinga ir nuosekli ES politikos tąsa. Bet ar Europa, jausdama pašarų stygių, išdrįs taip pasielgti ir pasakyti „ne“ pašarų, kuriuose yra glifosatas, įvežimui tuo pat metu, kai vis garsiau sako aiškų „ne“ glifosato vartojimui vidaus žemės ūkyje? Tikimės, kad tokios iniciatyvos lengviau kelią skinsis žaliajai politikai atstovaujant LVŽS europarlamentarams Broniui Ropei, Stasiui Jakeliūnui ir naujajam Europos komisarui Virginijui Sinkevičiui, kuris kuruos aplinkosaugą, klimato kaitą, taršos mažinimą.| Aut. Tomas Galinis

Seimas nepritarė siūlymams kelti mokesčius ūkininkams Seime buvo atmesti siūlymai panaikinti lengvatą, kuri šiuo metu taikoma šildymui naudojamam gazoliui, dar vadinamam ,,raudonajam kurui“. ,,Raudonasis kuras“ naudojamas ne vien žemės ūkyje, tačiau ir socialinių ir kitų įstaigų šildymui, kur nėra gamtinių dujų. Be to, nuspręsta, kad nebus dvigubinamas akcizas žemės ūkyje naudojamam ,,žaliam dyzelinui“. ,,Teiginys, kad šalies ūkininkai yra labai turtingi ir gyvena tarsi rojuje, yra laužtas iš piršto. Jei žemės ūkyje būtų rojus, tai į šį sektorių veržtųsi dirbti daug žmonių. Deja, šiandien turime situaciją, kad net 60 proc. ūkininkų yra pensinio amžiaus. Padidindami mokesčius tik dabar labiau atgrasysime jaunus žmones nuo darbo žemės ūkyje“, – teigė Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas, klausiamas, kaip jis vertina situaciją žemės ūkyje, matydamas įvairias ūkininkų organizuojamas akcijas. Jo teigimu, šalies ūkininkai ir taip moka didelius mokesčius. ,,Pavyzdžiui, ūkininkaujantys prancūzai neturi mokėti žemės mokesčio, o lietuviai turi, nors žemė ūkininkui yra pagrindinė gamybos priemonė. Kitų verslų atstovai, kitaip nei ūkininkai, juk neturi papildomai padengti išlaidų už gamybos priemones, pavyzdžiui, stakles ir kt. Mūsų ūkininkas turi mokėti žemės mokestį, kuris kiekvienais metais tik auga, nes priklauso nuo rinkos vertės. Galiausiai, jis gali labai daug investuoti į derlių, tačiau dėl vis nepalankesnių klimato sąlygų jį prarasti ir susidurti su nuostoliais“, – pridūrė A. Stančikas. Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Valius Ąžuolas pabrėžė, kad mokesčių ūkininkams padidinimas būtų pražūtingas ne tik žemės ūkio sektoriui, bet ir šalies eksportui, Lietuvoje pagamintos produkcijos konkurencingumui. ,,Lietuvos ūkininkai, lyginant su dirbančiais kitose ES šalyse narėse, gauna mažas išmokas. Ir ES išmokos nedidėja. Jei apkrausime papildomais mokesčiais ūkininkus, sunaikinsime savo žemės ūkį. Jis taps nekonkurencingas su tais ūkininkais, kurie ES valstybėse gauna kur kas didesnes išmokas. Sumenkus Lietuvos žemės ūkio konkurencingumui, nukentėtų ir kitos įmonės, kurios susijusios ir yra priklausomos nuo žemės ūkio sektoriaus: gamybos, aptarnavimo ir kito verslo. Kalbame apie visą grandinę įvairių verslų, kurie yra priklausomi nuo žemės ūkio ir, tikėtina, patirtų milžiniškus nuostolius, jei mūsų žemės ūkio produktai negalėtų konkuruoti ES rinkoje. Nukentės ir šalies eksportas, kuris auga perpus lėčiau nei šių metų pradžioje. Tai buvo pagrindinės priežastys, kodėl negalėjome pritarti su žemės ūkiu susijusių mokesčių didinimui“, – teigė V. Ąžuolas.| LVŽS informacija

Nr. 57 | 2019 m. gruodis

9

Bronis Ropė: „Ūkininkams galiu pasitarnauti labiau nei kryžiaus sukalimu“ Įtampa žemės ūkio sektoriuje vis kyla. Apie tai, kiek kainuoja žemdirbio „dyka duona“, kas laidojama ūkininkų laukuose po kryžiais ir koks patarimas praverstų Prezidentui Gitanui Nausėdai, kalbamės su Europos Parlamento nariu Broniu Rope. – Visuomenėje plinta prastas „ūkininko-veltėdžio“ įvaizdis, tuo tarpu ūkininkai, atsakydami į tai, savo laukuose jau laidoja žemės ūkio ateitį po kryžiais. – Sakyčiau, adekvati žemdirbių reakcija. Jei iš tiesų būtų taip jau lengva „dykaduoniauti“, žemės ūkio sektorius nesitrauktų, o ūkininko profesiją rinktųsi vis daugiau ir vis jaunesni žmonės. Tačiau gerai žinome, kad taip nėra. Lietuvoje žemdirbiai dirba sunkiai, daugelis susiduria su nuostoliais, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie buvo priversti išsiparduoti ir likviduoti ūkius, kad išsimokėtų skolas. – Bet jeigu ūkininkai neišsilaiko be lengvatų, tai gal iš viso nereikia tokios ūkio šakos? Užleiskime vietą verslesniems... – Lietuvos žemdirbių išlikimas turi rūpėti ne tik patiems ūkininkams, o ir tiems Lietuvos gyventojams, kurie tiesiogiai neturi nieko bendro su žemės ūkiu. Lietuviška produkcija pasižymi tikrai aukšta kokybe, ypač turint omenyje, kad, realizuojant produkciją toje vietoje, kur ji yra gaminama, yra galimybė išlaikyti maisto šviežumą be kažkokių didelių cheminių priemonių. Kaip jau minėjau, Lietuvos dirvožemis bei vandens ištekliai taip pat leidžia derlių išauginti kiek įmanoma natūraliau. Kadangi vietinė produkcija leidžia išvengti didelių logistikos sąnaudų, tai labai palanku ir aplinkosauginiu aspektu. Antra, nuo situacijos Lietuvos žemės ūkio sektoriuje priklauso ir atvežtinio maisto kainos. Žmonės piktinasi aukštomis kiaulienos kainomis. Jos tokios, nes Lietuvoje kiaulienos beveik nebeauginame. Kai esame priklausomi nuo užsienio tiekėjų, bet kada maisto produktų kaina gali pakilti iki „auksinių“ aukštumų, nes už išlikimui būtiną produkciją mokėsime tiek, kiek paprašys. O dar blogiau – galime apskritai likti be kai kurių produktų. Apgailestauju, jog viešojoje erdvėje vis tiek iškyla tas klaidingas, sakyčiau, net įžūliai melagingas Lietuvos ūkininko-išlaikytinio įvaizdis. Tad kartoju dar kartą: ne, Lietuvos ūkininkai nėra kažkokie išlaikytiniai ar nevykę verslininkai „dykaduoniai“, nesugebantys tomis pačiomis sąlygomis konkuruoti su kitų šalių ūkininkais. Pagaliau, visiems laikams įsidėmėkime, kad visos Europos Sąjungos ūkininkai – pabrėžiu – ne tik Lietuvos, bet visos Europos Sąjungos žemdirbiai gauna tie-

siogines išmokas, t. y. Europos Sąjungos paramą. Tik bėda tame – kad, lyginant su kitais Europos ūkininkais, Lietuvos žemdirbiai gauna vienas mažiausių išmokų. O tai, kad Lietuvos žemės ūkis tokiomis sąlygomis vis dar kažkaip gyvuoja, reiškia, kad Lietuvos ūkininkai ne tik kad ne veltėdžiai išlaikytiniai, o priešingai – jie yra itin darbštūs ir išmintingi, lyginant su kitų Europos šalių žemdirbiais, gaunančiais keliskart didesnes išmokas. – Palaikėte žemdirbių protestą prieš svarstomą mokestinės sistemos pertvarką, apimančią žemės ūkio sektorių? – Aš visada buvau žemdirbio pusėje. Jaunystėje pats esu ragavęs „ūkininko duonos“. Palaikau žemdirbių teisėtus lūkesčius konkuruoti vienodomis sąlygomis. Tiek praėjusioje, tiek jau ir šioje neseniai prasidėjusioje Europos Parlamento kadencijoje, kartu su žemdirbiais esu pramynęs daug europinės politikos koridorių, siekiant sąžiningų konkurencinių sąlygų Lietuvos ūkininkams Europoje. Valstybės mokestinė sistema turi būti gerai apmąstyta, subalansuota. Kaip minėjau, turime galimybę žemės ūkio produkcijos pagaminti ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinei rinkai. Tad darnios nacionalinės politikos pagalba turime ne tik surinkti mokesčius (žinoma, tai irgi reikalinga), bet ir sudaryti sąlygas žemės ūkio sektoriui konkuruoti vietinėje rinkoje bei skatinti produkcijos eksportą. Tai elementaru. Žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sudaro netoli 20 proc. viso šalies prekių eksporto ir generuoja milijardines pajamas. Ar norim tai sunaikinti? Nenorim. Niekam nenaudinga. Nei valstybei, nei ūkininkui, nei vartotojui. – Kaip, Jūsų įsivaizdavimu, turi atrodyti ta darni politika ir subalansuota mokestinė sistema? – Kaip minėjau, visų pirma turi būti įvertinta tai, kad Lietuvos žemdirbiai gauna kelis kartus mažesnes tiesiogines išmokas iš Europos Sąjungos. Kartu su žemdirbiais, žemės ūkio organizacijomis darome viską, kas įmanoma, kad šita užsitęsusi neteisybė – Lietuvos žemdirbių diskriminavimas – būtų nutraukta. Bet kol to galutinai nepasiekėme – šito fakto negalima ignoruoti. Jis privalo būti įvertintas nustatinėjant mokesčius ūkininkams. Dar vienas svarbus aspektas – būtina

Bronis Ropė, nuotr. aut. O. Posaškova atsižvelgti į kitų šalių mokestines sistemas ir visas lengvatas, taikomas ūkininkams. Lengvatos kurui, mažesni mokesčiai ūkininkams yra taikomi tikriausiai kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje. Tai nėra tik Lietuvos ūkininkų privilegija. Užsakiau Europos Parlamento Tyrimų Tarnybos tyrimą apie visose Europos Sąjungos šalyse ūkininkams taikomus mokesčius ir lengvatas. Greitu metu turėsime naujausią informaciją, kurią galėsime lyginti su situacija Lietuvoje. – Kokių imsitės veiksmų, kad žemdirbių, kaip Jūs sakote, teisėti lūkesčiai būtų įgyvendinti? – Aktyvių veiksmų jau ėmiausi prieš penkerius metus, kai susodinęs prie vieno stalo Lietuvos atsakingų institucijų atstovus ir žemdirbių organizacijas pradėjau nuoseklų darbą gerinti ūkininkavimo sąlygas Lietuvoje. Tai ir Lietuvos žemdirbių patirtų nuostolių dėl stichinių nelaimių bei dėl Rusijos embargo kompensavimas, ir pieno rinkos reguliavimo mechanizmo paieškos, ir, svarbiausia, tiesioginių išmokų Europos Sąjungos ūkininkams suvienodinimas. Dėl tiesioginių išmokų registravau daug pakeitimų europiniuose teisės aktuose, kartu su žemdirbiais inicijavome ne vieną peticiją Europos Sąjungos institucijoms, pavyko suvienyti net Baltijos šalių europarlamentarus bendram kreipimuisi. Naujai pasirašytą kreipimąsi ketinu įteikti naujajai Europos Komisijai ir kitoms sprendimų priėmime dalyvaujančioms Europos institucijoms. Ne kartą su ūkininkais dalyvavome pro-

testuose prie Europos Komisijos būstinės Briuselyje. Nėra taip paprasta pakeisti didesnių Europos valstybių nusistatymą. Bet, tikiu, įmanoma. Nesu vienas karys lauke – Lietuvos žemdirbiai ir jų organizacijos nesėdi rankų sudėję ir mūsų pajėgos tik stiprėja. Taip pat raginu Prezidentą palaikyti mūsų žemdirbius. Raginu Prezidentą trišalėse Europos Parlamento, Europos Komisijos ir Vadovų Tarybos derybose ryžtingai, t. y. – be mažos valstybės komplekso – atstovauti Lietuvos ūkininkams, neskubant žūtbūt įtikti Briuseliui. Iki šiol prisimenu tą svetimos gėdos jausmą, kai Briuselyje piketuojančių Lietuvos ūkininkų akivaizdoje teko girdėti buvusios šalies vadovės svarstymus apie tai, kokius prioritetus – finansavimą žemės ūkiui, regionams ar Ignalinos atominės elektrinės uždarymui – Lietuva turėtų pasirinkti, kai tuo tarpu net tuometinis Europos Parlamentas pasisakė už ES biudžetą, leidžiantį įgyvendinti visus šiuos įsipareigojimus. Jei visos Lietuvai atstovaujančios institucijos, įskaitant Prezidentą, Europos Sąjungos arenoje pagaliau prabils vienu balsu – mums nereikės kelti senjorams pensijų ir kitų gerų iniciatyvų įgyvendinti žemdirbių išlikimo kaina. Prezidentas turi didžiulę galią reikalauti tiesioginių išmokų suvienodinimo. Esu pasirengęs talkinti Prezidento komandai, įgyvendinant jų reikalavimus – t. y., užtikrinant ūkininkams sąžiningas konkurencines sąlygas.| Kalbėjosi Augustinas Raigardas

10

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | Už žemę ir žmogų!

Audronė Jankuvienė: „Politika be komunikacijos – kelias į niekur“

Seimo LVŽS frakcijos narė Audronė Jankuvienė, nuotr. aut. O. Posaškova Penki mėnesiai – kaip viena diena. Parašiau ir susimąsčiau, ar nesuklydau. Kartais atrodo, kad aš Seime jau labai seniai, nors nuo priesaikos priėmimo 2019 m. liepos 9 d., kai pakeičiau į Europos Parlamentą išrinktą Stasį Jakeliūną, tepraėjo penki mėnesiai. Mano kelias į politiką prasidėjo 2016 m. Seimo rinkimuose. Man, kaip politikos naujokei, pirmame ture Kauno Centro-Žaliakalnio apygardoje įveikti ambasadorių Arūną Gelūną, prof. Dainių Pavalkį, signatarą Rolandą Paulauską ir kt., o patekus į antrą turą su Gabrieliumi Landsbergiu, surinkti netoli 45 proc. balsų buvo pergalė. Žinoma, to neužteko, kad patekčiau į Seimą, o pagal pirmumo balsus daugiamandačiame LVŽS sąraše pritrūko 80 balsų. Beveik trejus metus stebėjau, kaip sekasi kolegoms, kokie sprendimai priimami, kokie atgarsiai viešojoje erdvėje ir visuomenėje. Visuomet buvau arti politikos, ekonomikos, socialinių problemų, daugiau nei 20 metų dirbdama žurnaliste, o 10 pastarųjų – komunikacijos srityje. Tačiau viena yra stebėti procesus iš šalies, kita – pačiai įsitraukti ir prisiimti atsakomybę už sprendimus. Prisipažįstu, profesinio smalsumo irgi būta – pažinti politiką iš vidaus, kiek ji objektyviai atspindima viešojoje erdvėje, kiek tikrovę atitinka sukurti politikų įvaizdžiai, kokie yra komunikacijos ypatumai ir pan. Pirmasis dalykas, kurio tikėjausi, bet vis tiek nustebinęs – didžiulis krūvis ir atsakomybė. Ilgos darbo dienos, įtemptos Seimo posėdžių darbotvarkės, galingi informacijos kiekiai, kuriuos suvokti laiko skirta nedaug. Turiu „prabangą“ leisti sau skaityti visus būsimo posėdžio įstatymų projektus, nes jau nebereikia rūpintis augančiais vaikais, pamokomis, būreliais, vakarienėmis ir pan. Skaitau, kad suvokčiau bent esmę, kodėl ir už ką balsuosime. Ir – dėl to, kad operatyviai komunikuočiau žmonėms apie jiems

svarbius rengiamus ar priimamus sprendimus socialiniame tinkle „Facebook“ ar žiniasklaidoje. IŠ ŠIAUDO – VEŽIMAS Neseniai skaičiau publikaciją apie Seimo LVŽS frakcijos posėdį, kuriame esą netgi ištraukta KGB korta, pateiktos apibendrinančios išvados apie susiskaldymą ir skilimą. Pirma mintis – kodėl praleidau posėdį, nieko nežinau? Gerokai palaužiusi galvą prisiminiau – buvau, dalyvavau. Tai viso labo buvo replika ir antireplika. Tik tiek. Kiti klausimai dviejų valandų posėdyje buvo žymiai svarbesni. O iš šiaudo priskaldytas vežimas. Mano perėjimas į „Tvarkos ir teisingumo“ frakciją tebuvo pateikiamas kaip „skolinimas“, „pardavimas“, „fiktyvi santuoka“ ir pan. Kartojau, kad sprendimą priėmiau pati, niekas manęs nepardavė, nepaskolino, neištekino. Ar kas patikėjo? Turbūt niekas. Iki šiol turiu išsaugojusi žinutę, kurią tą liepos šeštadienį išsiunčiau Ramūnui Karbauskiui, siūlydama pakeisti vos ne apkalta pradėtą kaltinti Agnę Širinskienę. Suklydau tik dėl vieno – nepasirašiau žinutėje. Sulaukiau nustebusio LVŽS frakcijos seniūno klausimo: o kas čia rašo? Vis dar klausiu savęs, kodėl būrys žurnalistų laukia vieno ir to paties politiko, o paskui visi tiražuoja tą patį? Tarsi kažkas jiems diriguotų. Ar tiesiog susitaria ir eina lengviausiu, bet nuobodžiu keliu. Dirbdama redakcijoje skatinau politikos žurnalistus niekada nelaukti su visais vieno ir to paties pašnekovo, o ieškoti kito ir pateikti kitokią nuomonę. Bet tai reta iki šiol. KAS PRANEŠ PIRMAS Šiuolaikinėje komunikacijoje labai svarbu greitis – kas pirmas praneš žinią, kokią sukurs pirmą emociją. Paskui bet

kokie aiškinimai, ypač oponentams primetus komunikacijos lauko temas, priimami kaip pasiteisinimai ir atsimušinėjimai. Išnaudoju nemokamus socialinius tinklus tiek sklaidai, tiek grįžtamajam ryšiui. Esu linkusi girdėti ir oponentų argumentus, nes jie leidžia įsivertinti galimas rizikas. Nekomunikuoti, nebendrauti ar vengti žurnalistų – klaida su pasekmėmis. Atsakymų jiems irgi reikia greitai – čia ir dabar, ne po kelių valandų ar rytoj. Tris kartus apskritai neatsakius, ketvirto turbūt jau nebus – paprasčiausiai daugiau nebeskambins. Kai kurie įvykiai atspindimi per stiprų didinamąjį stiklą. Politikų įvaizdžiai – dažniausiai kreivų veidrodžių karalystė, valdoma emocijų. Kartais pasakoma „z“, net neištarus „a“. Taip nutiko plačiai ir greitai sklindant „žiniai“, kad pensijoms didinti 2020 m. lėšų nėra. Iš tikrųjų ieškota 30 mln. Eur Prezidento papildomiems siūlymams, kai biudžeto projekte pensijų didinimui jau buvo numatyta 370 mln. Eur. Netikrų naujienų atvejais žaibiška reakcija būtina kylančiai temperatūrai visuomenėje numušti. KLAUSTI, GIRDĖTI IR MATYTI Svarstomi projektai tampa ne tik pretekstu klausti žmonių nuomonės ir diskutuoti socialiniame tinkle, bet ir rengti susitikimus su tais, kuriems tai gali būti aktualu. Po diskusijos su Kaune veikiančių socialinių įmonių vadovais balsavau, vertindama galimas neigiamas priimamo Socialinių įmonių įstatymo pasekmes. Susitikimas su Kauno NVO atstovais paskatino teikti NVO plėtros įstatymo projekto pataisas. Joms priimti pritrūko keliolikos balsų, ir iš esmės dėl to, kad komitete nacionalinės NVO tarybos atstovai laikėsi priešingos nuomonės nei kauniečiai. Svarstant ateinančių metų valstybės biudžeto įstatymo projektą, inicijavau siūlymą skirti lėšų Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune aplinkos tvarkymo darbams. Jį pasirašė beveik visų Seimo frakcijų atstovai, pritarė Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija. Šiemet pažymime Prezidento institucijos įkūrimo ir pirmojo Prezidento Antano Smetonos išrinkimo bei inauguracijos šimtmetį, 2019-ieji paskelbti A. Smetonos metais. Nepaisant to, Istorinė Prezidentūra skendi tamsoje, sodelis praranda reprezentacinę išvaizdą, kurios reikalauja paties pastato ir sode stovinčių trijų Prezidentų skulptūrų svarba bei mūsų pagarba istorijai. Kompleksą juosianti tvora (paveldo objektas) neremontuota daugiau kaip 80 metų, nuo pat jos įrengimo 1935 m. Kauno centrinio pašto rūmai turi likti visuomenės reikmėms. Teko dalyvauti uždarant šį vertingą paveldo objektą,

aktyviai transliuoti būtent tokią LVŽS ir Seimo Kultūros komiteto poziciją, priminti pardavimo iniciatorius. Su kolegomis esu pateikusi įstatymų pataisų dėl statybininko kortelės, sveikatos apsaugos, Seimo nutarimų ir kt. NE TIK DALYVAUTI, BET IR INICIJUOTI Veikti reikia ne reaktyviai, o proaktyviai. Kurti įvykius. Ne tik dalyvauti, bet ir pačiai inicijuoti renginius. Pasikalbėjome su aklaisiais dėl apleisto parko jų gyvenamajame kvartale – tereikėjo paprašyti Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos studentų pagalbos. Mielai ir greitai sulėkė su pjūklais ir genėjimo įrankiais. „Mums geriau tokia socialiai naudinga praktika nei kažkur miške“, – sakė kolegijos studentai. Jau 18 metų Vilniuje prigijusi tradicija pakviesti senjorus nemokamam kavos puodeliui kažkodėl per tiek laiko neatkeliavo iki Kauno, nors pasiekė Klaipėdą, Gargždus ir kitus miestus. Bandom? Prie iniciatyvos „Senjorų kava“ prisijungė 18 Kauno restoranų ir kavinių – nuo „Daugirdo“, „Danielos“ iki moderniųjų „Grill London“, kurie senjorų laukė visą spalį. Ar buvo skeptikų? Buvo. Tačiau įrodėme, kad kavos puodelis nėra tikslas. Tikslas – susitikti, pabendrauti, paklausyti poetų skaitomų eilių ar tarpukario melodijų. Paskutiniame renginyje susirinko tiek senjorų, kad „Daugirdo“ restorano darbuotojams teko gabenti stalus ir kėdes iš visų viešbučio pakampių... Vasarą Druskininkų bažnyčioje pirmą kartą išgirdau Silviją Beatričę Petkevičiūtę. Tik vėliau sužinojau jos istoriją. Tai be galo talentinga mergina, vienintelė ir pirma neregė pianistė Europoje, reto balso vokalistė. Idėja Seime surengti jos koncertą, minint tarptautinę Baltosios lazdelės dieną, man atrodė simboliška ir reikalinga, kad apie tokius jaunus talentus sužinotų kuo daugiau žmonių. Nė vieno pamiršto kapo – į kvietimą sutvarkyti vienas seniausių Kaune Eigulių kapines, kurios įtrauktos į kultūros paminklų sąrašą, atsiliepė beveik 200 moksleivių. Buvo džiugu žiūrėti, kaip išsirikiavę kadetų būriai išdidžiai žygiavo į talką... Visos šios socialinės iniciatyvos pateko į pagrindinių televizijų (LNK, TV3, INIT TV) žinių laidas, interneto naujienų portalus (nemokamai). Kai kurios asmeniniame socialinio tinklo profilyje paskelbtos žinios inspiravo žurnalistų susidomėjimą ir reportažus apie Kauno hospisą, Kauno LEZ, Silviją Beatričę ir kt. Manau, dalijimasis naujienomis yra gera galimybė atkreipti žiniasklaidos dėmesį į ligi tol nepastebėtus faktus. Taigi, politika be komunikacijos yra kelias į niekur.|

Nr. 57 | 2019 m. gruodis

11

Vaistus ir medicinos pagalbos priemones bus galima įsigyti internetu

Naujovė: gydymo įstaigos bus palankios senjorams

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) atnaujino nuotolinės prekybos tvarką, pagal kurią receptinius vaistus ir kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones (MPP) pacientai galės įsigyti internetu. Neišvykdami iš namų pacientai galės matyti visų vaistinių pasiūlymus, gauti vaistininko konsultaciją bei užsisakyti ir apmokėti pasirinktus vaistus ir MPP. Ministro įsakyme numatytos naujovės šiuo metu yra pateiktos derinti su visuomene ir suinteresuotomis institucijomis. Siūloma, kad nusipirkti receptinių vaistų ir kompensuojamųjų MPP internetu gyventojai galėtų jau 2020 m. viduryje. Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos teigimu, ši tvarka ne tik palengvins vaistų ir MPP įsigijimą toli nuo vaistinių gyvenantiems arba sveikatos sutrikimų turintiems žmonėms, bet ir padės pacientams sutaupyti. „Svarbu užtikrinti, jog pacientai, nepriklausomai nuo jų sveikatos būklės ir gyvenamosios vietos, turėtų vienodas galimybes įsigyti jiems reikiamus receptinius vaistus ir kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones. Ypač, kai yra sudarytos galimybės tam tikrais atvejais išrašyti receptus nuotoliniu būdu. Be to, tikimasi, kad naujoji tvarka skatins vaistinių tarpusavio konkurenciją, tad labiausiai sutaupys pacientai“,

Ilgėjant gyvenimo trukmei, Lietuvoje daugėja lėtinėmis ligomis sergančių vyresnio amžiaus žmonių, kas daro įtaką gydymo paslaugų teikimo organizavimui. Nuo šiol Lietuvoje, norint oficialiai gauti Vyresnio amžiaus žmonėms palankios gydymo įstaigos statusą, privalu atitikti tam tikrus reikalavimus – nuo organizacinės kultūros iki fizinės aplinkos pritaikymo. Pavyzdžiui, turėtų būti atskiras įėjimas vyresnio amžiaus asmenims, plačios durys, kiekviename aukšte įrengti erdvūs liftai, neslidi grindų danga, tinkamas apšvietimas, gerai matomos, įskaitomos ir aiškios nuorodos, įrengtos rampos ir bėgeliai neįgaliųjų vežimėliams užvažiuoti, specialiai pritaikyti baldai. Taip pat įstaigos parkavimo aikštelėje turėtų atsirasti specialios vietos vyresnio amžiaus pacientų transportui, numatomas reikalavimas, kad garbingo amžiaus žmonių patogumui šalia įstaigos būtų maršrutinio transporto stotelė ir pan. Kiekvienos gydymo įstaigos personalas, dirbantis pagal Vyresnio amžiaus žmonėms palankią politiką, turi būti baigęs specialius mokymus. Tyrimai ir gydymo procesai taip pat turi būti pritaikyti, atsižvelgiant į senėjimo fiziologiją. Taip pat numatoma, kad tokiose įstaigose senjorams gydymo paslaugos būtų teikiamos prioritetine tvarka, dirbtų gydytojas geriatras, o vyresnio amžiaus pacientų klausimus kuruotų specialiai tam dirbantis koordinatorius. Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos teigimu, visame Europos regione kasmet daugėja vyresnio amžiaus žmonių, tad natūralu, kad dėmesys jiems ir jų poreikiams auga. „Ilgas gyvenimas nebūtinai reiškia sveiką gyvenimą, dažnai atvirkščiai – ilga gyvenimo trukmė susijusi su didesniu žmonių sergamumu ar net negalia. Tokie demografiniai pokyčiai neišvengiamai keičia gydymo įstaigų sprendimus – socialinius, ekonominius ir vadybinius, taip pat už sveikatą atsakingos organizacijos filosofiją, požiūrį į vyresnį pacientą“, – sako ministras A. Veryga. Pasak jo, nuo to, kaip sėkmingai gydymo įstaigos prisitaikys prie pokyčių, priklauso jų ekonominis gyvybingumas bei sklandus funkcionavimas. „Norėdamos išlikti, ligoninės turi įgyti specifinių žinių, išmokti dirbti su vyresnio amžiaus pacientais ir bendradarbiauti su jų artimaisiais. Taigi, Vyresnio amžiaus žmonėms palankios gydymo įstaigos reglamentavimas yra svarbus žingsnis, skiriant deramą dėmesį senjorams, kuriant jiems palankesnes sąlygas gauti paslaugas“, – pabrėžia ministras.|

– teigia ministras. Numatoma, kad pacientai, norėdami nuotoliniu būdu įsigyti jiems paskirtus receptinius vaistus ar kompensuojamąsias MPP, turės prisijungti prie savo paskyros „e. sveikata“ portale, kuriame ir šiuo metu galima rasti savo elektroninės sveikatos istorijos įrašus, išrašytus elektroninius receptus bei matyti, kokie vaistai pagal juos buvo parduoti. Sveikatos apsaugos viceministrės Kristinos Garuolienės teigimu, vaistų įsigijimas per „e. sveikatos“ sistemą yra patogiausias pacientams ir užtikrinantis duomenų saugumą. „Pacientai portale galės matyti informaciją apie visas vaistines, siūlančias įsigyti reikalingus vaistus ar kompensuojamąsias MPP nuotoliniu būdu bei jų siūlomas prekių kainas vienoje vietoje. O tai skatins vaistinių tarpusavio konkurenciją. Taip pat pacientui nereikės papildomai registruotis, norint prisijungti prie kiekvienos vaistinės portalų, nes bendrą prekių krepšelį jis galės susirinkti naudodamasis viena „e. sveikatos“ sistema. Tad vieningas paciento prisijungimo ir autentifikavimo standartas ne tik užtikrins paciento duomenų saugumą, bet ir bus patogus naudoti“, – teigia viceministrė. Sistemoje pacientas galės palyginti visų vaistinių pasiūlymus ir jų kainas, o pasirinkus konkrečią prekę ar vaistinę,

sistema jį nukreips į pasirinktos vaistinės portalą, kur bus derinamos pristatymo sąlygos, įvykdomas apmokėjimas ir ryšio priemonėmis bus suteikiama vaistininko konsultacija. Taip įgyvendinta nuotolinė prekyba receptiniais vaistais ir kompensuojamosiomis MPP užtikrins saugų paciento tapatybės nustatymą, asmens duomenų saugumą bei sąžiningą vaistinių konkurenciją. Pacientų organizacijos itin palankiai įvertino pasiūlytą modelį ir tikisi, kad įgyvendinus jį pacientai saugiai ir patogiai galės įsigyti jiems paskirtus vaistus bei kompensuojamąsias MPP, neišvykdami iš namų. Planuojama, jog posistemės įdiegimas „e. sveikatos“ sistemoje kainuos iki 100 tūkst. eurų ir bus finansuojamas ES fondų lėšomis. Tokia nuotolinė prekyba receptiniais vaistais yra leidžiama Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Portugalijoje, Estijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje, Danijoje. Kai kuriose šalyse negali būti parduodami narkotiniai ir psichotropiniai vaistai, o dalis šalių turi parengusios vaistų sąrašus, kurių taip pat neparduoda internetu. Šiuo metu internetu Lietuvoje įsigyti galima tik nereceptinių vaistų.| Sveikatos apsaugos ministerijos informacija

Ministras Linas Kukuraitis siūlo atlyginti praradimus mamoms, kurios nebuvo laiku informuotos apie įstatymo pakeitimą „Viso nėštumo metu nedirbusių ir dėl to motinystės išmokų netekusių mamų lūkesčiai buvo pažeisti, nes jos nebuvo laiku informuotos apie įstatymo pakeitimus“, – teigia socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis. Ministras pavedė specialistams parengti projektą, kuriuo naujosios nuostatos įsigaliojimas būtų atidėtas, o tuo laikotarpiu atsiradę mamų praradimai – atlyginti. „Įstatymo pakeitimas įsigaliojo skubiai, nes buvo susijęs su savarankiškai dirbančių moterų padėties pagerinimu – šios moterys įgijo teisę gauti motinystės išmoką, nutraukusios darbinę veiklą nėštumo metu. Tačiau gerinant vienos grupės padėtį negalima be pereinamųjų laikotarpių keisti taisyklių kitoms moterims, šiuo atveju – mamoms, kurios turi sukaupusios reikiamą socialinio draudimo stažą, bet nėštumo metu nedirbo ir dėl to nebegali gauti motinystės išmokos. Jų lūkesčiai buvo pažeisti,

todėl nuostatos įsigaliojimą atidėsime, o praradimus kompensuosime“, – teigia L. Kukuraitis. Ministras taip pat siūlo patobulinti įstatymą taip, kad jame būtų aiškiai įtvirtinta, kiek laiko būtina turėti darbo pajamas ir mokėti įmokas nėštumo metu, kad atsirastų teisė gauti motinystės išmoką, kuri mokama moteriai išėjus nėštumo ir gimdymo atostogų. Nėštumo metu dirbusios mamos su šiuo pakeitimu nėra susijusios, joms motinystės išmoka priklauso bet kuriuo atveju. Primenama, kad nuo 2019 m. spalio 30 d. įsigaliojo Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimai, kuriais sudaromos sąlygos motinystės išmokas gauti visoms moterims, jei jos yra įgijusios reikiamą stažą, bet tapo nedraustos nėštumo metu. Tai aktualu sportininkėms ir savarankiškai dirbančioms moterims, kurios išeina iš darbo

arba nebegali vykdyti savo ligtolinės veiklos nėštumo metu. Tačiau pagal šiuos pakeitimus, kai moteris viso nėštumo metu nedirba, negauna darbo užmokesčio arba nevykdo savarankiškos veiklos, motinystės išmoka jai neskiriama. Toks principas taikomas atsižvelgus į tai, kad motinystės išmokos tikslas yra kompensuoti dėl vaikelio gimimo netektas pajamas. Jeigu tokių pajamų, nuo kurių mokamos socialinio draudimo įmokos, visą nėštumo laikotarpį nebuvo, tuomet nėra galimybių jų kompensuoti. Šie pakeitimai įsigaliojo skubiai, nes buvo susiję su Konstitucinio Teismo nutarimo įgyvendinimu, todėl mamos, kurios nėštumo metu nedirbo ir nevykdė savarankiškos veiklos, nebuvo apie tai įspėtos prieš protingą terminą.| Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacija

Sveikatos apsaugos ministerijos informacija

12

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | Už žemę ir žmogų!

Seimo narys Robertas Šarknickas: „Sodininkų bendrijų kelių tvarkymas: teisinis chaosas ar sąmoningas neveikimas?“ Neseniai susivienijusios sodininkų bendrijos kreipėsi į Seimą, nurodydamos, kad jau daugybę metų negali užregistruoti suformuotų žemės sklypų, kadangi vis dar nėra priimti įgyvendinamieji teisės aktai: šiuo metu jie aiškiai reglamentuoja tik nuosavybės teise valdomo turto (statinių) registraciją nuosavame žemės sklype arba nuosavo žemės sklypo, suformuoto atliekant kadastrinius matavimus, registravimą Nekilnojamojo turto registre. Atsižvelgiant į tai, Registrų centras prašymų registruoti suformuotus sklypus netenkina nei bendrijų, nei savivaldybių vardu. Kita problema – labai didelė dalis soduose esančių kelių neatitinka vietinės reikšmės keliams keliamų reikalavimų, dėl to savivaldybės, net ir perėmusios sodininkų bendrijų kelius, negali jų pripažinti vietinės reikšmės keliais, kas sudaro sąlygas negauti finansavimo šiems keliams rekonstruoti. Kyla klausimas, kas lemia tokius teisinius akligatvius ir

kodėl, įstatymui galiojant jau ketverius metus, jo nuostatos vis dar yra neįgyvendinamos? Susidaro įspūdis, kad šiuo metu niekam nėra aišku, kas, ką turi perduoti, kaip įregistruoti, kaip tvarkyti ir pan., t. y. vyksta absoliutus teisinis chaosas. Šiuo metu situacija yra tokia: Susisiekimo ministerija skelbia konkursus sodininkų bendrijų keliams ir gatvėms remontuoti, skiria tam 3,76 mln. Eur, tačiau tik 27 iš 60 šalies savivaldybių teikia paraiškas, dėl to per 1 mln. Eur taip ir lieka nepaskirstyta, nors lėšos jau seniai galėjo būti investuotos gerinti sodininkų aplinką ir susisiekimą. Nepaisant sudarytų sąlygų, tokios savivaldybės kaip Kauno, Klaipėdos ar Panevėžio, prašymų dėl finansavimo sodininkų bendrijų kelių taisymui gauti apskritai neteikė. Konkurse nedalyvavo ir nė viena Marijampolės apskrities savivaldybė. Įdomu tai, kad savivaldybės pirštu baksnoja į Sodininkų bendrijų 6 straips-

nį, teigdamos, kad žemės sklypai, skirti gatvėms eksploatuoti ir tiesti, joms nėra perduoti. O sodininkų bendrijos to padaryti teisiškai negali, kadangi Registrų centras jų neregistruoja, argumentuodamas galiojančiais teisės aktais ir pirštu rodydamas į Vyriausybę bei ministerijas dėl būtino teisės aktų keitimo. Tuo metu sodų bendrijų kelius savo žinioje turinčios savivaldybės suka galvą, kaip šiuos kelius, jiems neatitinkant reikalavimų, pripažinti vietinės reikšmės keliais, kad būtų įmanoma gauti finansavimą. Taigi, situacija – tragikomiška, finansavimas – skirstomas, nors sodininkų bendrijos teisiškai negali perleisti savivaldybėms žemės sklypų (kelių), o savivaldybės – juos pripažinti vietinės reikšmės keliais. Visgi, kaip ten bebūtų, negalima kaltinti vien tik įstatymų vykdomosios valdžios. Pagal dabartinę situaciją matyti, kad Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatų įgyvendinamumu, rodos, suintere-

suotos tik sodininkų bendrijos, o ypatingas pasyvumas stebimas iš savivaldybių pusės, kurioms šis įstatymas daro tiesioginę įtaką. Sodų bendrijų keliai šiai dienai – ypač prastos būklės, todėl jų rekonstrukcijai reikia daug lėšų, o remiantis įstatymu, savivaldybės šiam tikslui pačios turi skirti nuo 30 iki 50 proc. nuosavų lėšų. Taip susidaro situacija, kad bet kokie aktyvūs veiksmai, siekiant perimti sodininkų bendrijų kelius, reikštų savivaldybių biudžeto išlaidas, kadangi sodų bendrijos, be abejonės, reikalautų savo teritorijose esančių kelių priežiūros ir tvarkymo. Šioje vietoje ir pradedamas žaisti „karštos bulvės“ žaidimas, kurią sodininkų bendrijos bando ar vienai, ar kitai institucijai atmesti, bet nė viena nenori jos pagauti. Šiuo metu Seime kaip tik yra svarstomos įstatymų pataisos, kurias pateikė LVŽS nariai, kad visų šių minėtų problemų nebeliktų.|

Guoda Burokienė: „Tikslas – skaidri valstybės tarnyba“

Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkė Guoda Burokienė, nuotr. aut. O. Posaškova „Valstybinėje tarnyboje dirba tik vagys“. Tokią ar panašią nuomonę girdime nuolat. Ką turėtume keisti ir ką dar reikėtų padaryti, kad visuomenės požiūris į valstybės tarnautojus pagaliau pasikeistų? Nuo 2020 m. sausio 1-osios įsigalioja Seimo priimtas naujos redakcijos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) įstatymo pataisos. Tikiuosi, kad naujoji deklaravimo koncepcija pakeis požiūrį į privačių interesų atskleidimą, formuos pasitikėjimo viešajame sektoriuje dirbančiais asmenimis kultūrą, didins skaidrumą. Deklaruoti reikės privačius interesus – t. y. deklaruojančio asmens (ar jam artimo asmens) suinteresuotumą asmenine turtine ar neturtine nauda bei kitus panašaus pobūdžio interesus. Taigi, viešajame sektoriuje dirbantis

asmuo savo ar žinomus artimų asmenų interesus turės „perfiltruoti“ ir, palyginęs su savo tarnybinėmis funkcijomis, įvertinti, ar nėra galimo jų susikirtimo. Tokius galimus susikirtimus ir bus privalu deklaruoti. Čia svarbu paminėti, jog visos privačių interesų deklaracijos bus skelbiamos viešai. Taigi, visuomenei bus prieinama informacija apie valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius interesus. Deklaruoti padės kiekvienam priimtam į valstybinę tarnybą suformuota preliminari deklaracija, kurią sugeneruos naujame įstatyme numatytas Privačių interesų registras (PINREG). Planuojama, kad jis turės daugiau nei 19 sąsajų su kitais valstybės registrais bei informacinėmis sistemomis, todėl didelė dalis deklaruotinų duomenų bus automatiškai perkelta į preliminarią deklaraciją. Tokiu būdu visi deklaruojami duomenys bus vienoje vietoje. Numatyta dalis duomenų, kuriuos deklaruojantysis privalės atskleisti visais atvejais – jo paties, sutuoktinio (sugyventinio) darbovietės, juridiniai asmenys, kuriuose jis pats ar sutuoktinis (sugyventinis) turi kontrolinį paketą. Užmiršusiam įsivertinti ir esant suinteresuotumui deklaruoti pasikeitusius interesus bus siunčiamas raginimas deklaruoti. Tyrimas VTEK bus pradedamas tik tada, kai deklaruojantysis per nustatytą terminą nedeklaruos privataus intereso ar kitų duomenų, pavyzdžiui, kad yra ministras ar pradėjo dirbti kitą darbą. Tačiau, jei VTEK turės duomenų, kad asmuo nedeklaravo privačių interesų ir nedeklaravimo laikotarpiu galimai vykdė su savo privačiu interesu susijusias

tarnybines pareigas, tyrimas dėl galimo interesų konflikto bus pradedamas nedelsiant, t. y. nesiunčiant raginimo. Į deklaruojančiųjų sąrašą papildomai įtraukiami viešųjų pirkimų iniciatoriai, t. y. asmenys, kurie įstaigose nurodo poreikį įsigyti prekes ar paslaugas viešojo pirkimo būdu arba parengia tokio pirkimo techninę specifikaciją. Išanalizavus korporatyvinių valdysenų pavyzdžius (ypač – energetikos srityje), įtraukiami visų lygių valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų bendrovių antrinių bendrovių vadovai ir vadovų pavaduotojai bei aukštųjų mokyklų, kurių vienas iš steigėjų yra valstybė ar savivaldybė, kolegialių valdymo organų nariai. Naujos redakcijos įstatyme deklaruojančiam asmeniui ar jo artimam asmeniui nustatytas draudimas imti dovanas ar paslaugas, jeigu jos susijusios su deklaruojančio asmens tarnybine padėtimi ar tarnybinėmis pareigomis. Išimtys taikomos įstaigos reprezentacijai bei pagal tarptautinį protokolą ar tradicijas gautoms dovanoms iki 150 Eur. Taip pat Seime svarstomas siūlymas ženkliai – nuo 300 iki 1 600 Eur padidinti administracines baudas už šiurkščius viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo pažeidimus. Svarbu paminėti ir tai, kad pradės veikti Rizikų ir interesų konfliktų kontrolės informacinė sistema (RIKKIS), kurios tikslas – sudaryti VTEK, deklaruojantiems asmenims bei jų vadovams galimybę įvertinti galimas interesų konfliktų rizikas ir padėti jas valdyti. Pavyzdžiui, riziką didintų artimų asmenų darbas toje pačioje institucijoje, didesnis deklaruojančiojo asmens papildomų

darboviečių skaičius, jo dalyvavimas juridiniuose asmenyse ir pan. Deklaruojančio asmens vadovas, norėdamas gauti šiuos duomenis, turės raštu jų paprašyti iš VTEK. Taip įtvirtintas saugiklis, neleisiantis be reikalo smalsauti apie savo darbuotojus. Visas įstatymas yra suprojektuotas į privačių interesų atskleidimą ir interesų konfliktų prevenciją. Natūralu, kad ir atsakomybė sugriežtinta tuo atveju, kai deklaruojantysis, veikdamas intereso konflikto situacijoje, patenkins savo ar artimo asmens suinteresuotumą. Įstatymo pažeidimas šiuo atveju bus laikomas šiurkščiu, kas reikš, kad toks asmuo trejus metus negalės būti priimamas į valstybinę tarnybą, skatinamas ar perkeliamas. Šiurkštus viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo pažeidimas pagal specialius įstatymus yra ir pagrindas atleisti iš pareigų, pavyzdžiui, Valstybės tarnybos įstatyme toks pažeidimas laikomas šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu. Keliant klausimą, ar Seimas nepaliko įstatyminių spragų, leisiančių piktnaudžiauti, norėčiau manyti, kad ne. Naujojo įstatymo taikymo praktika parodys jo privalumus ir trūkumus. Reikėtų suprasti, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymas – minkštoji skaidrumo užtikrinimo priemonė viešajame sektoriuje, tai nėra baudžiamasis įstatymas. Numačius deklaruojančiajam pareigą pačiam atlikti pirminį interesų įsivertinimą, pradedame formuoti pasitikėjimo viešajame sektoriuje dirbančiais asmenimis kultūrą. O tai turėtų pamažu pakeisti visuomenėje vyraujančią nuomonę, jog valstybės tarnyboje dirba tik vagys.|

Nr. 57 | 2019 m. gruodis

13

Ar Lietuvai reikalingas valstybinis komercinis bankas? STASYS JAKELIŪNAS, Europos Parlamento narys dr. TOMAS RAMANAUSKAS, ekonomistas Seimo Biudžeto ir finansų komitetui atlikus parlamentinį ekonominės krizės tyrimą ir pristačius rekomendacijas visuomenėje vėl atgijo diskusijos dėl valstybinio banko kūrimo prasmingumo ir galimybių. Ši, dar į 2016 m. LVŽS rinkiminę programą įrašyta, idėja sulaukė gana netikėto palaikymo iš Prezidento Gitano Nausėdos. Akivaizdu, jog konkurencijos stoka itin koncentruotame šalies bankų sektoriuje ir ilgus metus nepažabotas grobuoniškas neproporcingą rinkos galią turinčių stambiųjų bankų veikimas tampa rimtu kliuviniu, siekiant įgyvendinti bet kokią „gerovės valstybės“ viziją. Pirmiausia, valstybinio komercinio banko idėja nėra vienareikšmiška ar elementari. Reikia atidžiai įvertinti jau turimą šalies patirtį su koncentruota, užsienio kapitalo bankų dominuojama bankų sistema, jų veikimą krizės akivaizdoje, jų veikimo atitikimą strateginiams šalies interesams, socialinę atsakomybę ir pan. Kartu reikalinga aiški valstybinio komercinio banko vizija ir misija, sutarimas, kokias konkrečias bankų sektoriaus problemas valstybinis bankas padėtų išspręsti. Pagirtina, kad valdžios institucijos pagaliau ima pripažinti akivaizdžias ir daug metų pasyviai stebėtas problemas. Parlamentinis krizės tyrimas aiškiai parodė, kokią didžiulę žalą gali padaryti valstybei, gyventojams bei įmonėms ir kokias rimtas grėsmes finansiniam stabilumui gali sukelti neatsakingas, siaurų verslo interesų vedinas ir iš esmės valstybei nelojalus didelę rinkos galią turinčių finansų rinkos žaidėjų veikimas.

IŠ KUR BANKŲ VIRŠPELNIAI? Yra akivaizdžių požymių, kad netolygios konkurencijos sąlygomis kai kurie bankai uždirba viršpelnius. Žinoma, bankų lobistai tai įnirtingai neigia. Pavyzdžiui, jei 2018 m. Europos Sąjungos bankų nuosavybės grąžos rodiklis (ROE) vidutiniškai buvo 6 proc., tai Lietuvoje jis buvo dvigubai didesnis ir sudarė 12 proc. Be to, jį numušė mažiau pelningų šalies bankų rodikliai, o dviejų didžiausių šalies bankų – „Swedbank“ ir SEB – ROE rodikliai siekė 14 proc. Dar daugiau, šių bankų kapitalo rodikliai gerokai viršijo nustatytus kapitalo pakankamumo normatyvus, o tai dirbtinai mažino jų kapitalo grąžos rodiklius, tad realus šių bankų pelningumas yra dar didesnis, nei rodo ROE rodikliai. Normalioje konkurencinėje aplinkoje būtų galima džiaugtis tokia sėkminga

bankų veikla. Ir vis dėlto, kieno sąskaita ši sėkmė? Tai kompleksinių sprendimų – indėlininkų, paskolų gavėjų bei kitų bankinių paslaugų vartotojų spaudimo ir kaštų optimizavimo – pasekmė. Kaip ir daugelyje Europos šalių, indėlininkams mokamos artimos nuliui palūkanų normos. Bet nuo 2016 m. infliacijos tempas Lietuvoje – vienas didžiausių Europoje, tad realiosios indėlių palūkanų normos yra vienos mažiausių ES ir yra ženkliai neigiamos (taigi, indėlininkų pinigai nuvertėja bene sparčiausiu tempu Europoje). Indėlių palūkanų normoms ir kitiems finansavimosi kaštams (pavyzdžiui, „Euribor“) neaugant, paskolų palūkanų normos pastaraisiais metais vis dėlto didėjo. Štai naujų būsto paskolų palūkanų normos nuo euro įvedimo išaugo pusantro karto. Kaip pripažįsta ir Lietuvos banko atstovai, vienintelis realus palūkanų normų kėlimo paaiškinimas – dviejų šiame rinkos segmente dominuojančių bankų rinkos galia ir nepakankama konkurencija. Kitaip tariant, bankai kelia paskolų palūkanų normas tiesiog todėl, kad gali. Nė kiek ne geresnė situacija ir su bankinių paslaugų kainų dinamika. Nuo euro įvedimo bankinės paslaugos apskritai buvo viena iš sparčiausiai brangstančių vartojimo komponenčių – per penkerius metus finansinės paslaugos pabrango apie 37 proc. Kitas veiksnys – kaštų optimizavimas, uždarinėjant bankų skyrius ir kartu mažinant paslaugų prieinamumą regionuose. Vykstant neišvengiamai skaitmenizacijai, ES bankų padalinių skaičius per dešimtmetį sumažėjo 27 proc. O Lietuvoje sumažėjimas per šį laikotarpį siekė net 68 proc. Apklausos rodo, kad klientai dėl to patiria papildomų nepatogumų ir finansinių kaštų, ypač – regionuose. Vadinasi, bankų pelnai didėja ir didinant paslaugų prieinamumo kaštus regionų gyventojams.

SISTEMINĖ RIZIKA DĖL KONCENTRACIJOS IR RINKOS GALIOS Europos Komisija šių metų vasario mėn. konstatavo, kad, dideliems rinkos dalyviams išstumiant mažuosius, Lietuvos bankų sektorius tapo vienu labiausiai koncentruotų visoje ES ir dėl to didėja sisteminė rizika. Lietuva jau skausmingai patyrė, kaip materializuojasi tokio pobūdžio sisteminės rizikos – tai detaliai išanalizuota parlamentiniame ekonominės krizės tyrime. Kaip žinia, bumo metu keli dominuo-

Asociatyvi nuotr. jantys užsienio kapitalo bankai „užpylė“ šalies ekonomiką pigaus, „burbulus pučiančio“ ir ūkį iškraipančio kredito srautu. Kritiniu momentu imta atitraukinėti tarpbankinį skolinimą patronuojamiesiems bankams atgal į patronuojančius bankus ir užkeltos palūkanų normos, taip sukeliant ir pagilinant krizę. Kai krizės metu Vyriausybė, nusižeminusi ir „su kepure rankoje“ prašė šalies bankų jai skolinti neviešu būdu, bankai skolino „drakoniškomis“ sąlygomis (brangiau nei viešuose aukcionuose, be to, skolinimą eurais pabranginant iki skolinimo litais kainos). Visa tai galiausiai turėtų sulaukti politinio ir teisinio įvertinimo, nors tam tikros verslo, institucinės ir politinės jėgos išvien kryptingai dirba, kad parlamentinio krizės tyrimo metu išryškėjusios problemos taip ir liktų visuomenės nesuvoktos, atsakingieji – neįvardyti, o teisingumas – neatstatytas.

KAIP UŽTIKRINTI FINANSINĮ STABILUMĄ IR RINKOS JĖGŲ PUSIAUSVYRĄ? Šiame kontekste būtina griežčiau riboti koncentraciją bankų sektoriuje. Tiesa, viešojoje erdvėje viską apvertus aukštyn kojomis, buvo keliama isterija, kad esą siūloma nacionalizuoti bankus. Bankų apmokestinimas – kitas svarstomas variantas, bet, vėlgi, mokėjimų krepšelio pavyzdys parodė, kad jei bankai turi didelę rinkos galią, papildomi kaštai gali būti tiesiogiai perkelti klientams. Kalbant apie valstybinį komercinį banką, iškart gąsdinama didžiuliu investicijų poreikiu, nesuvaldomomis rizikomis, užprogramuotais nuostoliais, o daug kam tai tiesiog atrodo „neprogresyvu“. Todėl galbūt verta veikti etapais. Galbūt iš pradžių verta galvoti apie itin saugų, šalies finansinį stabilumą ir nacionalinius interesus padedantį užtikrinti, ganėtinai siaurą paslaugų profilį turintį valstybinį banką. Pradžioje tai

galėtų būti į mokėjimų ir sąskaitų aptarnavimą orientuotas bankas (įkurti tokį banką nėra itin sudėtinga ar brangu). Indėlininkų bazę galėtų sudaryti viešojo sektoriaus įstaigos ir įmonės. Tačiau prie jų prisijungtų ir dalis didžiųjų bankų diktato toleruoti nenorinčių gyventojų ir įmonių. Valstybinio komercinio banko finansiniais ištekliais galėtų būti kredituojami infrastruktūriniai projektai ir pats valdžios sektorius, pavyzdžiui, perkant Vyriausybės obligacijas. Beje, jei žymią banko turto dalį sudarytų Vyriausybės obligacijos, reguliacinis kapitalo poreikis galėtų būti daug mažesnis negu šiuo metu viešojoje erdvėje pateikiami vertinimai. Valstybiniam komerciniam bankui tvariai veikiant, paslaugų spektrą galima būtų plėsti. Reikėtų atsigręžti ir į finansinių paslaugų prieinamumo regionuose problemas, smulkaus ir vidutinio verslo kreditavimą. Plečiant regioninį tinklą, galbūt įmanoma pasiekti prasmingą sinergiją, vykdant veiklą kartu su didelį klientų aptarnavimo tinklą turinčiu „Lietuvos paštu“, kaip buvo numatyta LVŽS 2016 m. rinkiminėje programoje. Tinkamai valdomas valstybinis bankas, siekiantis suderinti indėlininkų, skolininkų ir strateginius valstybės interesus, pasirinkęs santykinai saugų veiklos modelį ir neorientuotas vien į maksimalios finansinės grąžos siekį, išties galėtų sukurti apčiuopiamą konkurencinį spaudimą ir reikšmingai supurtyti užsistovėjusį šalies finansų sektorių, kuris, priežiūros institucijoms toleruojant, galingų užsienio finansinių grupių jau seniai paverstas šalies finansinių išteklių „melžimo aparatu“. Taip pat tai galėtų reikšmingai sustiprinti šalies ekonominį ir finansinį atsparumą krizėms, nes toks bankas globalios krizės akivaizdoje neatitrauktų finansinių išteklių iš šalies, priešingai negu pasielgė užsienio kapitalo bankai per pastarąją krizę.|

14

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | Už žemę ir žmogų!

Jonas Jarutis: „Šventinės mintys apie nešventinius krašto apsaugos rūpesčius“

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Jonas Jarutis, asm. archyvo nuotr. Prieš kiek daugiau nei šimtą metų ką tik įkurtai Lietuvos Respublikai prireikė gerų devynių mėnesių suvokti, jog tuometiniame pasaulyje be kariuomenės išgyventi neįmanoma. Po septynių dešimtmečių atkurtai Lietuvos Respublikai prireikė septynių Seimo kadencijų suvokti, jog kariuomenei nepakanka vien patriotinių kalbų. Sakoma, kad iš istorijos nepasimokę paprastai būna pasmerkiami ją kartoti, todėl sveikindami Lietuvos Respublikos ginkluotąsias pajėgas 101-ojo gimtadienio proga, turėtume užduoti sau klausimą – o ko gi mes pasimokėme iš penkių dešimtmečių ilgumo (čia sąmoningai nepridedu partizanų kovų laikotarpio) šiuolaikinės Lietuvos kariuomenės istorijos? Istorija mums primena, jog 1918 m. vasario 16 d., paskelbę Lietuvos nepriklausomybę, tuometiniai valstybės vadovai labai rimtai tikėjo, jog naujai atsiradusiai taikingai respublikai kariuomenė nebus reikalinga. Iliuzijos išsisklaidė tik metų pabaigoje – bolševikams, lenkų šovinistams ir bermontininkų neokolonialistams stipriai „kramsnojant“ šalies teritoriją. Labai rimtai gresiant galimybei nesulaukti pirmojo respublikos jubiliejaus, 1918 m. lapkričio 23 d. tuometinis Ministras Pirmininkas Augustinas Voldemaras pasirašė įsakymą Nr. 1, kuriuo buvo įkurta Apsaugos Taryba ir įsakyta pradėti formuoti pirmąjį Lietuvos kariuomenės pulką. Po nepilno šimtmečio, jau kartu su šiuolaikine taikia ir demokratine Lenkija prisijungus prie šiuolaikinės taikios ir demokratinės Vokietijos bei kitų išsivysčiusių Vakarų pasaulio šalių suformuotos Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos, Lietuva vėl, atrodė, nugrimzdo į palaimingą sapną, kuriame nebuvo vietos „kietojo“ saugumo klausimams. Nors oficialiai Lietuvos kariuomenė buvo atkurta tik 1992 m. lapkričio 19 d., o atskiri jos daliniai (pvz., mokomasis

junginys, vėliau tapęs „Geležinio vilko“ brigada) veikė jau nuo 1991 m. vasario, mūsų šalies ginkluotųjų pajėgų plėtra ilgai stokojo nuoseklumo ir retai kada sulaukdavo deramo politinio dėmesio. Netgi šiandien, lyginant su tarpukariu, Lietuvos ginkluotosios pajėgos yra mažesnės visais rodikliais, išskyrus laivyną ir... sąjungininkus. Išties, Gruzijos ir Ukrainos pavyzdžiai netrukus įrodė, jog sąjungininkai – NATO skėtis – yra viena geriausių investicijų į saugumą. Visgi, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, būtent sąjungininkai (labai kritiški pasakytų – sąjungininkų įvaizdis) ištisą dešimtmetį buvo veiksnys, „gesindavęs“ šalies gynybos stiprinimo entuziastus. Juk kam stiprinti šalies kariuomenę, jei jau esame NATO? Tokia, ant populizmo ribos balansuojančia, logika buvo paremtas ne vienas 2004–2016 m. laikotarpio sprendimas gynybos srityje. Gal ir atsitiktinai, bet tuometinių vyriausybių požiūrį į gynybos klausimus pirmame dešimtmetyje po įstojimo į NATO geriausiai iliustravo Žilvinas Žvagulis dainoje apie šaunų kareivį: „Mūs begalinę narsą Dievas mato / O jei kas užpuls, apgins mus NATO.“ Ir iš tiesų, nors narystė NATO suteikė postūmį kariuomenės plėtrai, tačiau neretai ji vyko lengviausia kryptimi – stiprinant elitinius dalinius, dalyvaujančius tarptautinėse, specialiųjų pajėgų operacijose. Laiku sureagavome į kibernetinių grėsmių augimą. Visgi, bendrieji krašto saugumo, teritorinės gynybos klausimai neretai likdavo antraeilės svarbos. Yra teigiančių, kad pabusti iš šio susikurto mito apie galimybę gyvuoti NATO saugumo nišose padėjo Rusija. Kibernetinėmis atakomis prieš Estiją 2007 m. ir realiomis – prieš Gruziją 2008 m. ir Ukrainą 2014 m. – revanšistinis V. Putino režimas parodė, jog tarptautiniai susitarimai su juo verti tik tiek, kiek popierius, ant kurių jie parašyti. Ir dar tiek, kiek karinės jėgos

turi kita pusė. Išties, minėtieji įvykiai tapo aliarmo signalu, tačiau būtent dabartinis Seimas ir jo suformuota Vyriausybė tapo ta jėga, kuri aliarmą nukreipė kryptinga krašto saugumo stiprinimo sritimi. Neperdedant galima teigti, jog šios Seimo kadencijos metu Lietuvos ginkluotųjų pajėgų stiprinimui buvo padaryta daugiau nei per pastaruosius du su puse dešimtmečio kartu paėmus. „Daugiau“ – nereiškia vien nuo 574 mln. Eur 2016 m. iki 948 mln. Eur 2019-aisiais išaugusio krašto apsaugos finansavimo. Tai ne tik infrastruktūra ar su karių aprūpinimu susiję pirkimai – tai ir sumokami mokesčiai, ir Lietuvos gamintojų uždarbis. Net 70 proc. visų asignavimų, skirtų krašto apsaugai, vienokia ar kitokia forma lieka Lietuvoje! „Daugiau“ reiškia ir „geriau“. Pastaruosius kelerius metus žiniasklaida mirga reportažais apie steigiamus naujus ar stiprinamus esamus karinius dalinius ir įsigyjamą naują ginkluotę – nuo visureigių iki laivų ar sraigtasparnių – ir dažniausiai tokią, apie kurią mūsų kariškiai tik svajodavo. „Daugiau“ reiškia ir „efektyviau“. Per pastaruosius trejetą metų buvo imtasi realių darbų, skaidrinant ir racionalizuojant kariuomenės įsigijimus. Kadencijos pradžioje sukurta Gynybos resursų agentūra (GRA) perėmė beveik visus kariuomenės pirkimus (pernai per GRA vykdyti ¾ visų karinių pirkimų, šiemet šis rodiklis išaugs iki 95 proc.) – tai padėjo sutaupyti milžiniškas lėšas bei įsigyti daugiau ir kokybiškiau. Skaidresne gynybos pirkimų sistema džiaugiasi ir mūsų šalies verslas – apie tai ne kartą viešai minėjo įvairių verslo asociacijų vadovai. Visiškai pritariu ir jų siekiui tapti glaudesne krašto gynybos sistemos dalimi, nes kol kas gynybos srityje veikiančios įmonės Lietuvoje, kurių yra apie 50, daugiausia gyvena iš eksporto ir gerą reputaciją užsitarnauja kitose šalyse. Neseniai stebėjome, kaip lietuvis, karys pagal išsilavinimą, bankų vidinių procesų ekspertas, vadovavęs daugeliui Lietuvos gynybos sistemos reformų, išaugo viceministro mundurą ir tapo NATO generalinio sekretoriaus pavaduotoju. Manau, kad tai yra puikus Lietuvoje įvykusių reformų įvertinimas. Akivaizdu, kad per pastaruosius metus pasiekėme tą stadiją, kai politikai ir generolai nebesiruošia praėjusiam karui, o realiai vertina šalies sugebėjimą atsispirti dabartinėms ir ateities grėsmėms. Visgi, šio Seimo kadencijai pasisukus link pabaigos, lieka dar nemažai abejonių dėl pastarųjų metų krašto apsaugos stiprinimo pasiekimų tvarumo. Pirmasis ir svarbiausias jų – abejonė, ar tikrai, kad ir kokie būtų rinkimų rezultatai, naujasis Parlamentas ir Vyriausybė tęs krašto

saugumo stiprinimo politiką? Atrodytų, nerimauti daug pagrindo nėra – pernai rugsėjį pagrindinės politinės partijos pasirašė LVŽS inicijuotą susitarimą, įpareigojantį iki 2030 m. gynybai skirti 2,5 proc. nuo BVP. Kita vertus, sociologinės apklausos rodo, kad auga populiarumas ir politinių partijų, ne tik atsisakiusių prisijungti prie šio susitarimo, bet ir savo laiku spėjusių pasižymėti itin abejotinais sprendimais gynybos srityje. Todėl, kai po metų atsinaujins Lietuvos politinis kraštovaizdis, svarbu, kad gynybos klausimai nepatektų jau įrodžiusiems savo gebėjimus kraštą ginti tik patriotiniais šūkiais ar „auksiniais šaukštais“ bei politinėms jėgoms, atvirai atsisakiusioms įsipareigoti krašto saugumui. Antra, visuomenės parama šalies gynybos stiprinimui nėra itin didelė. Vos kas dešimtas šalies pilietis „visiškai pritaria“ ir kas ketvirtas „greičiau pritaria“ siekiui iki 2030 m. gynybai skirti 2,5 proc. BVP. Tuo metu visiškai ir greičiau nepritariančiųjų yra gerokai daugiau – atitinkamai 21,6 proc. ir 30,3 proc. O juk šalies atsparumas užsienio grėsmėms tiesiogiai priklauso nuo piliečių pasirengimo priešintis agresoriui! Kaip matome, erdvės švietėjiškai veiklai yra daugiau nei pakankamai. Trečia, labai svarbu, kad mūsų „namų darbų“ rezultatų nesugadintų užsienio srovės. Jau netrukus gali tekti rinktis tarp „makronėjančios“ – t. y. kolektyvinio saugumo nauda abejojančios – Europos ir į saviizoliaciją linkstančios JAV. Netolimoje ateityje gali tekti aiškiai užimti vieną konkrečią pusę Turkijos klausimu. Gali tekti ieškoti atsako putiniškos Rusijos mėginimams energetiniais ištekliais nusipirkti atskirų ES šalių politikus. Ir tai tik keletas šalies saugumo aspektų, kurie ir toliau turi likti svarbia užsienio politikos užduotimi. Todėl turime ir toliau stiprinti tiek formalius, tiek ir per šią kadenciją gerokai išsiplėtusius neformalius kontaktus su mūsų karinio saugumo partneriais Vakaruose. Na ir, kaip mėgstama sakyti baigiant pasisakymus anglų kalba – last, but not least – neturime teisės užmiršti, kad svarbiausia kiekvienos mašinos dalis yra žmogus. Ši taisyklė itin galioja kariuomenėje. Būtent tai, kiek saugus dėl savo, savo šeimos ateities jaučiasi karys, didele dalimi apsprendžia jo motyvaciją mūšio lauke. Skyrus pakankamą finansavimą gynybos sričiai, turime sutelkti dėmesį ne į didelių finansinių sąnaudų, o socialiai atsakingo požiūrio reikalaujančias sritis, tokias kaip kario teisių ir socialinių garantijų apsauga, gyvenimo, tarnybos ir profesinio tobulėjimo sąlygų gerinimas, socialinis karių šeimų saugumas, ypač – maitintojo sužeidimo ar žūties atveju.|

Nr. 57 | 2019 m. gruodis

15

Istorinė atmintis augina valstybės imunitetą Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas: „Mes jau ne vieną dešimtmetį esame įvelti į informacinio karo sūkurį su trečiosiomis šalimis“.

Prof. Arūnas Gumuliauskas, Seimo archyvo nuotr. Šioje Seimo kadencijoje jau nieko nebestebina, kad LVŽS frakcija ėmėsi spręsti ne tik jai tradiciškai artimų (žemės ūkio, socialinių reikalų, valstybės finansų, savivaldybių), bet ir visiškai naujų (sveikatos apsaugos, švietimo, mokslo, kultūros, sporto, nacionalinio saugumo) valstybės gyvenimo sričių problemas. Taip atsitiko ne tik dėl to, kad sudarėme valdančiąją daugumą parlamente. Svarbi, mano galva, aplinkybė – frakcijoje, greta žemės ūkio specialistų, sėkmingai dirba įvairiausių profesijų atstovai, kurie savo ankstesniais darbais buvo žinomi šalyje. Tad savo profesines pajėgas turėjome galimybę proporcingai paskirstyti visuose įstatymų leidybos bei parlamentinės kontrolės frontuose, tarp kurių atsirado ir visai naujų. Vienas jų – valstybės istorinė atmintis.

Mes jau ne vieną dešimtmetį esame įvelti į informacinio karo sūkurį su trečiosiomis šalimis. Viena pagrindinių jo sudedamųjų dalių – istorinė atmintis. Taip istorija santykiuose su Rytais tapo propagandiniu ginklu, o istorijos politika – kova dėl galios veikti istorinę atmintį ir identitetą, o taip pat – kova dėl tos galios panaudojimo. Mūsų nedraugai pradėjo tendencingai, sau naudinga linkme iškraipyti Lietuvos istoriją, kad galėtų apkaltinti lietuvių tautą nebūtais nusikaltimais. Ypač tai pasakytina apie Holokaustą. Tokiu būdu siekiama sumenkinti Lietuvos tarptautinį autoritetą, sukelti sąjungininkų nepasitikėjimą ja (kaip galima teikti karinę pagalbą tokiai žydšaudžių tautai!). Suprantama, jog reikia pripažinti ats-

kirų Lietuvos piliečių, tarp jų ir lietuvių, kolaboravimą su sovietų ar nacių okupaciniais režimais bei įvykdytus karo nusikaltimus, įskaitant ir dalyvavimą Holokauste. Tačiau negalima tuo kaltinti visos tautos, turinčios daugiausiai visame Rytų Europos bloke Pasaulio tautų teisuolių milijonui gyventojų, prisidėjusių prie žydų tautybės bendrapiliečių gelbėjimo nuo nacių persekiojimo. Kita vertus, turime prisiminti, jog Lietuvos valstybė 1941–1944 m. buvo okupuota nacistinės Vokietijos ir jokia lietuvių tautos rezistencinė organizacija šiuo laikotarpiu neturėjo faktinės valdžios Lietuvos teritorijoje. Vykstančiame informaciniame kare nuošalyje nelieka ir Lenkijos–Lietuvos tarpusavio santykių istorinė raida, ypač tų, kurie nevienodai traktuojami kaimyninių tautų istoriografijoje. Pamenu XX a. paskutinį dešimtmetį, kada mūsų istorijos pasakojimai apskritai kardinaliai skyrėsi. Tam turėjo reikšmės ne tik tarpukario istoriografijos, bet ir sovietų vykdomos politikos įtaka. Nesunku prisiminti, kaip Maskva gudriai per istorinę atmintį kiršino mūsų tautas, kad vieni kitų nekęstų. Tačiau istorikų mokslinės konferencijos, diskusijos, mokslinių tyrimų rezultatai keitė padėtį ir šioje srityje. Ypač tai akivaizdu, kalbant apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės istoriją. Šiandien jau nepuolame vieni kitiems į atlapus, vertindami Žalgirio mūšį, Liublino uniją, Gegužės 3-iosios Konstituciją ir kt. to laikotarpio istorinius faktus. Tiesa, egzistuoja šiek tiek skirtingas požiūris, bet jis nėra priešiškas. Didesnės problemos kyla, kalbant apie moderniųjų laikų istoriją, ypač – tarpukarį. Tad suprasdami situacijos rimtumą,

nusprendėme Seime atgaivinti Valstybės istorinės atminties komisijos veiklą, kuri 2017 m. spalio 12 d. tapo nuolatine. Jos tikslas – koordinuoti valstybės istorinės atminties išsaugojimo ir įprasminimo politikos strategiją bei kryptis, užtikrinant valstybės interesus, pagal kompetenciją derinti ir koordinuoti atsakingų už istorinės atminties išsaugojimą ir įprasminimą institucijų veiklą. Kiek vėliau (2018-11-15), norėdami suvienyti jėgas, inicijavome giminingų Seimo komisijų – Laisvės kovų bei Valstybės istorinės atminties – sujungimą į vieną – Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisiją. Tiesa, prieš tai sulaukėme opozicijos pasipriešinimo, mus kaltinant būtais ir nebūtais dalykais. Buvome įtarinėjami net noru falsifikuoti istoriją. Na, o epitetas „Maskvos agentas“ skambėjo iš visų pusių. Teko atlaikyti nemažą politinį spaudimą. Net tų žmonių, kuriems šiandien turėtų būti gėda dėl savo šališkumo. Tuo tarpu komisija, nepaisant šmeižikiškų išpuolių, dirbo pasiraitojusi rankoves. Tad šiandien jau turime pirmuosius teigiamus darbo rezultatus. Atmintinų metų, dienų, švenčių paskelbimas tapo savotiška mūsų komisijos veiklos vizitine kortele. Tačiau tai tėra viena iš 22-jų komisijos funkcijų. Kita vertus, ji geriausiai žinoma visuomenėje. Juk ir 2019-aisiais įvairiuose šalies kampeliuose minime Žemaičių, Vietovardžių, Nepriklausomybės kovų bei kt. metus. Taip, gaivindami tautos istorinę atmintį ir kartu ugdydami patriotizmą, kuriame naujas tradicijas ateities kartoms. Tik gaivindami istorinę atmintį, puoselėdami savo kalbą, laikydamiesi protėvių tradicijų, galime tikėtis dar ilgai būti lietuviais.|

Siekiant stiprinti ryšį su užsienio lietuviais – svarbūs sprendimai Iki šiol užsienyje pilietinę pareigą atliekantys Lietuvos piliečiai buvo įtraukiami į Naujamiesčio vienmandatės apygardos rinkėjų sąrašą. Tačiau 2020 m. rinkimuose į Seimą laukia vienas didelis pokytis.

Aušrinė Norkienė, asm. archyvo nuotr.

Atsižvelgdamas į Pasaulio lietuvių bendruomenės prašymą, Seimas 2019 m. rugpjūtį sudarė sąlygas įsteigti atskirą, tik užsienio lietuviams skirtą vienmandatę rinkimų apygardą, jei balsavusiųjų skaičius naujausiuose rinkimuose buvo didesnis nei 0,9 vidutinio rinkėjų apygardose skaičiaus (30,7 tūkst. rinkėjų). „Pasaulio lietuviai bene dešimtmetį siekė turėti atskirą rinkimų apygardą ir tam dėjo dideles pastangas. Džiaugiuosi, jog šiam Seimui, nepaisant opozicijos pasipriešinimo, pavyko įgyvendinti išvykusiems tautiečiams labai aktualų sprendimą“, – sakė Seimo Užsienio rei-

kalų komiteto narė, LVŽS frakcijos Seime seniūno pavaduotoja Aušrinė Norkienė. Parlamentarės teigimu, prie sprendimo steigti atskirą užsienio lietuvių apygardą stipriai prisidėjo pastarųjų rinkimų aktyvumo rodikliai. Per Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus užsienyje savo balsą atidavė beveik 53 tūkst. Lietuvos piliečių, Europos Parlamento – daugiau nei 40 tūkst. piliečių. „Tikiuosi, jog Pasaulio lietuvių vienmandatės rinkimų apygardos įsteigimas prisidės prie dar aktyvesnio tautiečių dalyvavimo, lemiant Lietuvos politinę ateitį. Juk šioje apygardoje išrinktas Seimo narys turės visas galimybes įsigilinti į išvykusių lietuvių rūpesčius ir interesus, o kartu ir sutelkti visą Lietuvos išeiviją,“ – kalbėjo A. Norkienė. 2019 m. pabaigoje buvo priimtas dar

vienas sprendimas, palengvinsiantis parlamentarų bei išvykusių tautiečių bendravimą. Seimo statutas nuo šiol numato galimybę užsienio lietuvių apygardoje išrinktam parlamentarui su rinkėjais rengti susitikimus šalies diplomatinėse atstovybėse bei konsulatuose. Per kelerius pastaruosius metus buvo žengti dideli žingsniai – ne tik stiprinant viso pasaulio lietuvių tautinį ryšį, bet ir siekiant paskatinti emigrantus sugrįžti gyventi į Tėvynę. 2018 m. įvesti vaiko pinigai, palengvintas būsto įsigijimas jaunoms šeimoms regionuose, pradėjo veikti daugiavaikių šeimų nuolaidų kortelės, kiekvienam sugrįžusiam moksleiviui skiriamas integracijos krepšelis – tai tik dalis Seimo valdančiosios daugumos ir Vyriausybės įgyvendintų kompleksinių priemonių.| LVŽS informacija

16

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | Už žemę ir žmogų!

Tomas Tomilinas: „Šį biudžetą vadinčiau tikrosios gerovės valstybės pradžia“ Mūsų pasiekta pažanga – ne popierinė, ne dūlanti stalčiuose strategija, o realūs žingsniai, kurie patvirtino, jog mes vykdome įsipareigojimus Lietuvos žmonėms. GERIAUSIAI REZULTATAI SKLEIS 2020-AISIAIS

Seimo Socialinės apsaugos ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojas Tomas Tomilinas, Seimo archyvo nuotr. Prasibrovėme į pirmas vietas Europoje pagal skurdo mažėjimo pagreitį. Opozicija neturi argumentų, kurie paneigtų oficialius „Eurostat“ (Europos statistikos departamento) ir SODROS duomenis. Jie liudija ryškų pokytį gerėjimo link. KAIP MUMS TAI PAVYKO? Kartu su vaiko pinigų didinimu kasmet didinome neapmokestinamąjį pajamų dydį, pensijas, plėtėme paslaugų šeimoms paketą, darėme pokyčius piniginės socialinės paramos sistemoje, kur traukėmės nuo „konservatoriško“ neoliberalizmo ir diegėme universalius sprendimus. Rezultatas akivaizdus – skurdas traukiasi. Lietuvoje ypač gerėja santykinio vaikų skurdo situacija, mažėja pajamų atotrūkis tarp skirtingų dirbančių šeimų. Visai neseniai gavome duomenis apie preliminarius vaikų skurdo pokyčius. Pagal juos, esame pirmi Europoje! Mes padarėme milžinišką pažangą skurdo mažinimo srityje. Tai patvirtina „Eurostat“ prognozė šiems ir kitiems metams.

ATSI-

Didžiausią pokytį Lietuvos žmonės ims jausti nuo 2020 m. Visi žino, kad tam įtakos turės svarbiausia valstybės investicija – vaiko pinigai. Vaikams valstybė skyrė rekordinę sumą. Tačiau skurdo rodiklio gerėjimui įtakos turėjo ir kiti svarbūs sprendimai – didesnės senatvės pensijos, nuolatinis pensijų perskaičiavimas, mažų pensijų kėlimas, gyventojų pajamų mokesčio mažinimas, verslo skatinimo iniciatyvos. Mes sukūrėme sistemą, kuri indeksuoja ne tik pensijas, bet ir visas socialines išmokas. Pirmą kartą po ekono-

minės krizės buvo didinamos valstybės remiamos pajamos, nuo kurių priklauso gyventojų galimybė gauti piniginę socialinę paramą nepasiturintiems, socialinę paramą mokiniams, įvairias kompensacijas. Teisę į piniginę socialinę paramą įgijo daugiau žmonių. Daugelis pamiršta, jog mes pasirūpinome taisykle, kad duodant negali būti atimama – kai asmuo prašo socialinės pašalpos ar šildymo ir vandens išlaidų kompensacijų, arba socialinės paramos mokiniams, vaiko pinigai ir 15–35 proc. darbo pajamų neįskaitoma į šeimos pajamas. Taip šeimos skatinamos dirbti ir užsidirbti, o ne slėptis šešėlyje. Mūsų tikslas – dirbančių šeimų pajamos. Vidutinė alga į rankas sparčiai didėja ne tik dėl gerų ekonomikos rezultatų, bet ir todėl, kad esame padarę svarbius sprendimus: minimali alga yra surišta su vidutine, kyla sparčiais tempais, spaudžia atlyginimų lygį iš apačios, didi-

namos biudžetininkų algos, mažėja gyventojų pajamų mokestis, atsirado SODROS „grindys“, papildomos lengvatos neįgaliųjų įdarbinimui. Valstybė stengiasi vykdyti ambicingas kolektyvines sutartis dėl algų didinimo su gydytojais, mokytojais, kultūros, socialinės srities atstovais, pareigūnais. Daugiau pinigų lieka žmonių rankose, o tai reiškia, kad didesnė paklausa gimdo didesnę pasiūlą ir suka ekonomikos variklį. Stipri valstybė yra naudinga verslo plėtrai. Mes tikime, kad didžiausią vertę valstybei kuria žmogus, kuris yra užtikrintas savo ir savo vaikų ateitimi. Todėl manau, kad valstybės biudžetas 2020-iesiems bus socialiai orientuotas, kaip ir prieš tai buvę 2018 m. ir 2019 m., su užprogramuota didesne pagalba žmonėms – dirbantiems, pensininkams, šeimoms, auginančioms vaikus, neįgaliesiems ir kitiems.|

VAIKŲ (0–17 M.) SKURDO RIZIKOS LYGIS IR PROGNOZĖ, PROC. 35 28,9

30 25

23,3

23,3

24,8

26,9

25,2 20,8

23,5

25,6

25,7

20

25,5

23,9* 21,3

29,6

15 10

2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018 2019 Eurostat (t-1) Euromod Prognozė *Oficialiai skelbiamas Statistikos departamento rodiklis

Europos Parlamentas solidarizuojasi su Lietuva dėl Sausio 13-osios bylos Europos Parlamentas (EP) pasmerkė Rusijos politines manipuliacijas ir solidarizuojasi su Lietuva dėl sausio 13-osios bylos. Didele balsų persvara EP priėmė rezoliuciją, kuria smerkiamas Rusijos Federacijos pradėtas Sausio 13-ios bylos prokurorų ir teisėjų persekiojimas. Europa vieningai gina teisės viršenybės principą ir netoleruos politiškai motyvuotų baudžiamojo persekiojimo atvejų, kuriuos prieš Lietuvą naudoja Rusijos teisinė sistema.

EP aiškiai ir nedviprasmiškai paragino Interpolą nekreipti dėmesio į visus Rusijos prašymus išduoti orderius, susijusius su Sausio 13-osios byla. Visos valstybės narės neturėtų Rusijai perduoti jokių asmens duomenų, kurie galėtų būti naudojami baudžiamajame procese prieš Lietuvos teisėjus, prokurorus ir tyrėjus. Taip norima izoliuoti Kremlių ir parodyti, kad Europos Sąjunga nepasiduos manipuliacijoms, kai politiškai motyvuotas bylas Rusija nori spręsti naudodamasi tarptautiniais įrankiais.

Europos Parlamento pozicija yra svarbus atsakas į Kremliaus skleidžiamą propagandą ir bandymą perrašyti istoriją. Prie Europos Parlamento sprendimo prisidėjo ir Lietuvos Vyriausybės bei Seimo dedamos diplomatinės pastangos, kad Sausio 13-osios bylos teisėjai jaustųsi saugūs vykdydami savo pareigas ir būtų apsaugoti nuo Rusijos keršto bei galimo persekiojimo.| LVŽS informacija

Politinė reklama apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąskaitos. LVŽS informacinis leidinys, 2019 m. gruodis, Nr. 57 / ISSN 2538-8274 Spausdino SIA „Poligrāfijas grupa Mūkusala“. Užs. Nr. 374. Tiražas 199 000 egz. Redakcija – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos komunikacijos grupė, el. p. info@lvzs.lt

Asociatyvi nuotr.