myk
MIESTUI IR KAIMUI Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos laikraštis
ŠEIMA – TAUTA – VALSTYBĖ Ką reiškia, kad Valstiečių liaudininkų partija pradėjo jau antrą savo istorijos šimtmetį? Politine prasme – partijos mąstymo brandą, tvirtą veiksmų logiką, laiko užgrūdintą patikimumą ir politinių sprendimų solidumą. Žmogiškąja prasme – veiklos bendruomeniškumo principą, nuveiktų darbų suprantamumą miesto ir kaimo žmogui, moralinių, etinių, kultūrinių principų artumą kiekvienai Lietuvos šeimai.
Algimantas SAVUKYNAS Susitikti dėl interviu ūkio ministras Vytas Navickas galėjo tik pusę aštuonių ryto, kai oficiali darbo diena dar nebuvo prasidėjusi, ir beveik visi ministerijos langai skendėjo tamsoje. Darbo metu tokiems pokalbiams ministras laiko tiesiog neturi – nuo pat ankstyvo ryto laukia svarbūs darbai: susitikimai, posėdžiai, pasitarimai. - Tai kada pradedate darbo dieną, ministre? – savaime kilusiu klausimo pradėjome pokalbį. - Septintą valandą ryto. Atvažiuoju į darbą anksčiau, kad nereikėtų gaišti laiko transporto kamščiuose. Peržiūriu dokumentus, pasiruošiu susitikimams, posėdžiams. - Vadovauti ministerijai Jums – ne naujiena. Iki tapdamas ūkio ministru keturiose vyriausybėse ėjote ekonomikos ministro pareigas. Kaip paaiškintumėte tokį pasitikėjimą? - Šį kartą pasiūlymą tapti ministru lėmė dvi priežastys. Pirmiausia susiklostė tokia politinė situacija, kad mūsų Valstiečių liaudininkų sąjunga turėjo galimybę deleguoti tris atstovus į Vyriausybę, tarp jų – į Ūkio ministeriją, ir partijos kolegos pasitikėjo manimi. Kitas dalykas – per savo gyvenimą, veiklą sukaupiau nemažai patirties. Teko dėstyti Vilniaus universitete, dirbti mokslinį darbą, eiti atsakingas pareigas valstybės institucijose (atkūrus Nepriklausomybę V.Navickas buvo pirmosios Vyriausybės narys – aut. past.), dirbau Seimo Ekonomikos komitete, aštuonerius metus – privačiame versle, buvau Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas.
Prof. Kazimiera PRUNSKIENĖ Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkė Tai suprantama – juk Valstiečių liaudininkų pirmtakai buvo tokios iškilios asmenybės, kaip Jonas Vileišis, Kazys Grinius, Ernestas Galvanauskas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Felicija Povickaitė-Bortkevičienė, Mykolas Sleževičius, Jonas Staugaitis. Tai žmonės, praėjusio amžiaus pradžioje pradėję profesionaliai formuoti Lietuvos valstybinio - tautinio mentaliteto, demokratinio bendrabūvio nuostatas ir principus. Jų suformuluotos vertybės, kuriomis grindė savo veiklą: demokratija, valstybingumas, tautiškumas, teisingumas, pažanga, darbštumas, dorovė, buvo tokios organiškos ir tikros, kad kiekvienas jas priėmė kaip savas prieš šimtą metų, neabejoju, jos liks tokiomis pat svarbiomis vertybėmis ir po antro šimtmečio. Valstiečių liaudininkų partija, garbingai puoselėdama ir principingai įgyvendindama savo vertybes, tapo artima daugeliui Lietuvos žmonių. Mūsų valstietiškos – liaudininkiškos bendruomenės narių skaičius nuolatos auga, neįtikėtinai sparčiai didėja ir bičiulių, draugų, bendražygių ratas. Tai akivaizdžiai rodo partiečių, savo nuoširdžia ir sąžininga veikla pelniusių aplinkinių pasitikėjimą atstovauti jų interesus visų lygių renkamose ir administracinėse valdžios struktūrose gausa. Nukelta į
2 p.
Tarp politikos, verslo ir… šaškių Prieš dvejus metus, baigęs dvi Seimo nario kadencijas, trukusias 8 metus, Ramūnas Karbauskis grįžo į savo verslą, tačiau iš aktyvaus Lietuvos politinio gyvenimo jis nepasitraukė. Dabar jis yra Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) pirmasis vicepirmininkas. Monika VAIŠNORAITĖ Net ir neužimdamas svarbių valstybinių pareigų, Ramūnas pastaruosius dvejus metus jautėsi aktyviu politinio gyvenimo dalyviu, tik tiek, jog nebereikėjo sėdėti Seimo posėdžių salėse. Po Seimo rinkimų 2004 metais, kai LVLS tapo valdančiosios koalicijos partnere, partijos veikla jos vicepirmininką įtraukė į svarbiausius šalies valdymo procesus ir Vyriausybės formavimą.
Stiprus verslas nebelaikomas nusikaltimu Pasak vieno iš LVLS lyderių, grįžęs į įprastas darbo agrokoncerne vėžes, nesijautė atitrūkęs nuo Lietuvos gyvenimo ritmo. “Dirbdamas Seime visuomet stengiausi būti arti žmonių, mačiau kaimo problemas, jas kiek galėdamas siekiau spręsti, sako jis. – Tad grįžęs į verslą antrosios – kitokios Lietuvos, kokią kartais mato
Nukelta į
Ramūnas Karbauskis. Pasak politiko, pastaraisiais metais pastebima dar daugiau teigiamų poslinkių santykiuose tarp valdžios ir verslo. Užsienio reikalų ministerijos, kuriai vadovauja LVLS deleguotas ministras Petras Vaitiekūnas, iniciatyva skatinti verslui ir ieškoti jam galimybių sėkmingai konkuruoti užsienio rinkose pasitelkiamos Lietuvos ambasados įvairiose šalyse.
Žemės ūkio ministerija atsigręžė į žemdirbius
Po 8 metus trukusio darbo Seime, Ramūnas Karbauskis grįžo į verslą, bet iš politinio gyvenimo nepasitraukė kabinetuose sėdintys valdininkai, aš nepamačiau”. Ramūnas Karbauskis neslepia, jog pasikeitęs jo statusas leido kiek lengviau atsikvėpti. “Anksčiau kas nors galėjo sakyti, jog būdamas Seimo nariu buvau išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, bet kaip ir anksčiau, taip ir dabar iš mano vadovaujamų įmonių sumokamų mokesčių gali būti išlaikomi net keletas Lietuvos rajonų. Todėl dabar jaučiu kur kas didesnį komfortą”, - sako buvęs parlamentaras, kuris visos savo kadencijos metu buvo
atsisakęs Seimo nario atlyginimo. Be to, Ramūnas džiaugiasi, kad pastaruoju metu Lietuvoje įtampa ir slėgis, kuris buvo jaučiamas G.Vagnoriui vadovaujant Vyriausybei, verslo atmosferoje atlėgo. Nebetaikomos tokios griežtos ir drastiškos priemonės, dėl kurių ne vienam verslininkui teko atsidurti niekuo nesibaigusiuose teismo procesuose. “Man atrodo, kad šiandieninė valdžia jau suprato, jog verslas yra visos šalies gerovės pamatas, sumažėjo ir manančių, jog stiprus verslas yra didelė blogybė”, - teigia
Ministras stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui
Žemės ūkyje, Lietuvai įstojus į ES, taip pat įvyko dideli poslinkiai. Žemės ūkio ministerija, kuriai vadovauja LVLS pirmininkė Kazimiera Prunskienė, sugebėjo tapti ūkininkų ir verslininkų, dirbančių žemės ūkio srityje, partnere ir iniciatore įvairių sprendimų, kurie yra novatoriški visos Europos Sąjungos mastu. “Lietuvoje įsisavinant ES paramą galima vykdyti įsigijimus dar iki projekto patvirtinimo. Tai leidžia ūkininkams įsigyti techniką ir ją vėliau įtraukti į projektus, kuriems įgyvendinti prašoma ES paramos”, - pažymi Ramūnas Karbauskis ir priduria, jog iki šiol nė vienoje ES narėje tokia praktika nebuvo taikoma. Pasak Ramūno, šiandien Žemės ūkio ministerija ne tik vykdo ES nurodymus, bet ir aktyviai dalyvauja formuojant Lietuvos bei Europos žemės ūkio politiką ir strategiją. “Žemės ūkio ministrė šiandien kalbasi kaip lygiaverčiai partneriai su ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisare Marianna Fisher Boel, tai leidžia Lietuvai pasiekti puikių rezultatų ir svarbių sprendimų”, - sako R.Karbauskis. Nukelta į
2 p.
7 p.
P.Vaitiekūnas: Diplomatinė tarnyba turi tarnauti žmonėms Frederikas JANSONAS Valstiečių liaudininkų sąjungos į Vyriausybę deleguotas užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas siekia, kad ministerija ir diplomatinės Lietuvos misijos būtų ne tik prieinamos paprastam Lietuvos piliečiui, bet ir pačios “eitų į žmones”. - Kokias svarbiausias užduotis keliate sau, kaip užsienio reikalų ministrui, ir Jūsų vadovaujamai ministerijai? - Turiu susiformulavęs sau keletą principų, kurių stengiuosi laikytis. Pirmasis jų – kad mūsų diplomatinė tarnyba ir Užsienio reikalų ministerija būtų ne tik prieinama paprastam žmogui, eiliniam verslininkui, bet ir prieinanti prie jo. Tai yra ieškanti tų žmonių, kuriems galėtų būti naudinga, ir ieškanti interesų, kuriems galėtų padėti. Taip pat manau, kad Lietuvos – nedidelės šalies – diplomatija turėtų būti nearogantiška, ypatingai atvira ir skirta žmogui. Gal tai skamba ir labai garsiai, bet ką aš galiu padaryti, jei dukart du yra keturi... Be abejo, sąžiningas, tvarkingas ir skrupulingas Vyriausybės programos vykdymas yra pagrindinė ministerijos užduotis. Taip pat, kaip ypač svarbią užduotį, išskirčiau ministerijos veiklos optimizavimą, biurokratizmo mažinimą. Vienas pagrindinių instrumentų to siekiant, manau, yra pasitikėjimo, o kartu ir atsakomybės didinimas. Nukelta į
7 p.
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
ŠEIMA – TAUTA – VALSTYBĖ Net devyni merai: Leonas Apšega, Juozas Bertašius, Raimundas Jakutis, Algirdas Kopūstas, Bronislavas Liutkus, Bronis Ropė, Vytas Šimonėlis, Aloyzas Zairys, Povilas Žagunis negailėdami jėgų ir laiko dirba žmonių gerovei. O vicemerus, savivaldybių tarybų narius, administracijų vadovus net ir suskaičiuoti sunku. Turėdami tvirtą atstovavimą savivaldybėse ir todėl puikiai žinodami žmonių problemas bei poreikius, Valstiečiai liaudininkai gali kaip niekas kitas prasmingai ir rezultatyviai dirbti pačiose aukščiausiose valdžios struktūrose. Lietuvos Respublikos Seime turime gausią skaičiumi ir kokybišką rezultatais frakciją, kuriai energingai ir talentingai vadovauja Aldona Staponkienė, Seimo pirmininko pavaduotoju dirba Alfredas Pekeliūnas, Kaimo
reikalų komitetui dalykiškai ir konstruktyviai vadovauja Viktoras Rinkevičius, Švietimo ir mokslo – Virginijus Domarkas, daug nuoširdaus ir svarbaus darbo atlieka Seimo komisijų vadovai Rima Baškienė, Skirmantas Pabedinskas ir daugelis kitų. Visi jie „mūru„ prieš kliūtis stoja, širdimi žmonėms rezultatus neša. Daug pagarbos ir pasitikėjimo savo darbais pelnė Gema Umbrasienė, Panevėžio apskrities viršininkė, Angelė Kaušylienė – Utenos, Raisa Minčinauskienė – Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotoja, Emilija Laurutienė – Šiaulių viršininko pavaduotoja. Na, o kad valstiečiai liaudininkai vadovauja trims strateginėms ministerijoms: ūkio ministras Vytas Navickas, užsienio ministras Petras Vaitiekūnas ir žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė, rodo partijos stabilumą, patikimumą, profesionalumą, partijos
puoselėjamų vertybių tapatumą tautos vertybėms. Mūsų partijos devizas – „kurti, o ne griauti„, todėl valstiečiai liaudininkai niekada neidentifikuoja savęs kaip jėgos, dėl savo tikslų kovojančios ir griaunančios. Mes – kūrėjai, mes - bendraminčių šeima, susijungusi bendrai Lietuvos žmonių gerovei. Tvirtą šeimą mes suprantame kaip svarbiausią turtingos, klestinčios valstybės garantą. Būtent šeimoje formuojasi tos vertybės, kurias mūsų partijos pirmtakai įvardijo kaip bendražmogiškas. Tai pagrindinė priežastis, kodėl dabar, kai valstybei ir tautai taip svarbu sutelkti visą kuriamąjį potencialą bendram darbui, valstiečiai liaudininkai tampa viena pagrindinių Lietuvos politinių partijų. Kaip sako, „pasėk grūdą, supilsi aruodą„, o mes grūdą sėjame kartu su darbščiais, savo kraštą mylinčiais žmonėmis, todėl ir aruodas kaupiasi bendras.
n
Atkelta iš 1 p.
Brangieji, Kai prie baltai užtiesto šv. Kalėdų vaišių stalo susėda šeimos kaimuose, ir miestuose, mintimis sugrįžtame į prabėgusius metus, atsiprašome tų, kuriuos užgavome ir įskaudinome, dėkojame tiems, kurie mus palaikė ir suprato, įvertiname nuveiktus darbus ir imame planuoti naujus. Gražiausią metų šventę sutinkame svajodami apie turtingesnius ateinančius metus, apie laimingus ir sveikus mūsų vaikus bei mus pačius, apie gausesnį derlių, santarvę namuose ir mus supančiame pasaulyje. Nuoširdžiai linkiu, kad prie šv. Kalėdų stalo gimusios gražios svajonės išsipildytų su kaupu ir sėkmė lydėtų Jus visus 2007-ius metus! Linksmų šv. Kalėdų ir gerų Naujųjų metų! Nuoširdžiai, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga
Rima Baškienė negali būti Tarp politikos, abejinga žmonių problemoms verslo ir… šaškių
Prieš dvejus metus Rima Baškienė, išrinkta į Seimą, išvyko dirbti į Vilnių. Tačiau kiekvieną savaitgalį grįžta į savo namus Kuršėnuose, kur gyvena jos šeima., kur vyrauja santarvė, kur grožiu puoselėjamoje sodyboje galima pasidžiaugti vis naujomis vyro tautodailininko medžio skulptūromis, susitikti su sūnumis. Ir nuo kraštiečių problemų Rima nenusisuko.
Atkelta iš 1 p.
Ieva ŠIMKŪNAITĖ Daugiau nei 400 žmonių, kuriuos pas Seimo narę atginė žemėtvarkos, sveikatos bei įvairios socialinės problemos ji priėmė Šiauliuose, Kuršėnuose, Šiaulių rajono seniūnijose, ir stengėsi padėti. Seime Rima Baškienė vadovauja Šeimos ir vaiko reikalų komisijai , dirba Socialinių reikalų komitete. Per dvejus metus ji parengė beveik 150 teisės aktų. Rimos Baškienės akirat y je – dažniausia socialinių problemų sprendimas. Vienu reikšmingiausių savo rengtų projektų Seimo narė įvardija Vaikų išlaikymo fondo įstatymą. Šio įstatymo pagrindu vaikams, negaunantiems teismo priteisto išlaikymo (alimentų) iš savo tėvų, nustatyto dydžio išmokas mokėtų valstybė, o tėvas arba motina, kurie nemoka teismo priteisto išlaikymo, taptų valstybės skolininku. Skola iš jo būtų išieškoma be senaties termino. Šio įstatymo laukia apie 50 tūkstančių vaikų. Projekto autorė džiaugiasi, kad jos siūlymui pritarė Parlamentas, o Vyriausybė jo įgyvendinimą įtraukė į savo 2006-2008 metų programą. Kaip ir daugelis mažamečius vaikus auginančių tėvų, Seimo narė mano, jog ne mažiau už gražius santykius šeimoje, svarbi vaikus supanti aplinka bei lengvai prieinamos informacijos įtaka. „Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo papildymo projektu siūlau įteisinti nuostatą, kad homoseksualių santykių propagavimas viešoje informacijoje būtų reglamentuojamas įstatymu”, - pasakoja Rima Baškienė. Kartu su Seimo Narkomanijos prevencijos komisija, kurios narė yra ir Rima, ji teikė įstatymo pataisas, siūlančias uždrausti propaguoti informaciją, patariančią, kaip pasigaminti, įsigyti ar naudoti sprogmenis, narkotines medžiagas. Atsižvelgus į Seimo narės pasiūlymą, Vyriausybės veiklos programoje numatyta steigti ir išlaikyti reabilitacines įstaigas vaikams, priklausomiems nuo psichotropinių medžiagų. „Negalime likti abejingi liūdnai
statistikai, kuri liudija, jog šalyje iš 100 susituokusių 60 šeimų išsiskiria, socialinės rizikos šeimos piktnaudžiauja alkoholiu, neprižiūri savo vaikų, smurtauja, o valstybės socialinė politika nėra pakankamai veiksminga. Šeima turi tapti vertybe mūsų valstybėje”, - sako Rima Baškienė Todėl ji siūlo jau mokyklose mokyti vaikus pasirengimo šeimai pradmenų. Šis pasiūlymas yra įtrauktas į Vyriausybės 2006 –2008 metų programą. Rimos Baškienės, kaip Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje Socialinių reikalų komiteto pirmininkės, iniciatyva apie šeimos politikos stiprinimą buvo diskutuojama tarptautinėse konferencijose. „Seimo nario veikla neapsiriboja vien tik įstatymų leidyba” – sako Rima Baškienė. Jos iniciatyva surengta ar skaityti pranešimai 39 konferencijose Seime, ar kitose institucijose, aptariant įvairių institucijų, organizacijų bendro darbo svarbą tobulinant teisės aktus, telkiant visuomenę kovoti už tradicinę šeimą, už socialinių paslaugų joms plėtrą, už dorovinį jaunimo ugdymą, vaikų saugumo, priežiūros ir paslaugų užtikrinimą, moralinių, dvasinių vertybių puoselėjimo svarbą, atkuriant humanizmo principais ir garbe paremtą valstybės gyvenimą. Rima stengiasi padėti savo kraštui teikdama pasiūlymus, kad iš Valstybės biudžeto būtų skirtos lėšos mokyklų, vaikų darželių renovacijai, informacinio centro prie Kryžių kalno įrengimui ir kt. Daliai Rimos Baškienės siūlymų Vyriausybė ir Seimas pritarė ir 2006 metais į Šiaulių rajono biudžetą papildomai buvo skirta virš 3,2 mln.lt. Buvusi Šiaulių rajono savivaldybės vicemerė Rima Baškienė sako jaučianti didelę atsakomybę prieš visus žmones, kurie prieš dvejus metus vienmandatėje Šiaulių kaimiškojoje rinkimų apygardoje ją išrinko į Seimą. „Žmonių pasitikėjimą priėmiau kaip didelį įpareigojimą”, - sako Seimo narė. Savo įsipareigojimus ji siekia kruopščiai ir atsakingai vykdyti. „Stengiuosi neatitrūkti nuo rajo-
Dažniausiai Rimos Baškienės akiratyje – socialinių problemų sprendimas no žmonių problemų, todėl dažnai lankausi rajono renginiuose. Per dvejus metus dalyvavau 256 renginiuose ir gyventojų sueigose. Esu labai dėkinga Šiaulių krašto žmonėms už išsakytus patarimus ir pasiūlymus”, - sako Rima. Ji suspėja dalyvauti ir Šiaulių rajono moterų organizacijos „Atgaiva”, kurią prieš keletą metų Rima įkūrė kartu su bendramintėmis, projektuose. Moterų organizacijos „Atgaiva” narių dėmesio nuolat sulaukia Šiaulių rajono Gruzdžių laikinosios globos vaikų namų auklėtiniai. Rima Baškienė yra Karalienės Mortos premijos talentingiausiems Respublikos vaikams globėja ir mecenatė. Šios premijos įteikimas rengiamas žymiausiose istorinėse Lietuvos vietose Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną, skatinant jaunimą tobulėti, prisiliesti prie garbingos mūsų tautos istorijos ir garsinti savo krašto vardą. Rima Baškienė su džiaugsmu pasakoja, kad Pavenčių vidurinės mokyklos Pakumulšių skyriaus mokiniai ją paskyrė savo globėja. Jų susitikimai, Rimos dovanotos vaikams ekskursijos prie jūros, į Seimą yra abipusiai naudingi. „Kuo daugiau gero padarai žmonėms, tuo prasmingesnis atrodo gyvenimas. Tad telydi visus didi sėkmė kilniuose ir prasminguose darbuose„,- optimistiškai nusiteikusi linki visiems Rima Baškienė.
Jis pastebi, jog ne kiekviena didžioji Europos Sąjungos narė turi tokius gerus santykius su žemės ūkio strategais. Kitas ūkininkams labai svarbus įgyvendintas sprendimas – tai žemės ūkio specialistų seniūnijose atsiradimas. Ši Ramūno prieš dvi kadencijas Seime siūlyta idėja Žemės ūkio ministerijos pastangomis jau įgyvendinta visoje šalyje. Dabar kiekvienoje seniūnijoje dirbantys žemės ūkio specialistai padeda ūkininkams parengti pasėlių deklaracijas ir nepaklysti įstatymų bei reglamentų labirintuose. Per pastaruosius metus Lietuvoje suformuota žemės ūkio strategija, kurios faktiškai nebuvo nuo Nepriklausomybės paskelbimo. Žinoma, ją formuoti padėjo ir integracijos procesai, Lietuvai tapus Europos Sąjungos žemės ūkio rinkos dalimi. “Šiandien daugelis pastebi, jog Žemės ūkio ministerija atsigręžia ne tik į perdirbėjus, bet ir į žemdirbius”, - sako Ramūnas. Žvelgdamas į nūdienos aktualijas verslininko akimis, Ramūnas Karbauskis pastebi, jog LVLS atstovų vadovaujamos ministerijos – Užsienio reikalų, Žemės ūkio bei Ūkio – ieško tarpusavio bendradarbiavimo galimybių spręsdamos žmonių, kuriems tarnauja, problemas. “Dar visai neseniai valdžioje buvo žmonių, kuriems aukštos valstybės pareigos buvo verslas. Džiaugiuosi, kad mūsų partijos ministrai neminimi tarp tų pareigūnų, kurie nesugeba suderinti viešųjų ir privačių interesų”, - teigia R.Karbauskis, griežtai nusiteikęs kovoti su korupcija.
Abejingumas kelia siutą Griežtų principų politikoje bei versle besilaikantis LVLS pirmasis vicepirmininkas savo darbotvarkėje visuomet randa laiko dalykams, kurie suteikia daug džiaugsmo kaimo bendruomenėms, vaikams ir net jų seneliams. Negailėdamas laiko Ramūnas aktyviai propaguoja šaškių žaidimą, mat, be kitų svarbių pareigų, jis užima dar vienas jam malonias Lietuvos šaškių federacijos prezidento pareigas. Šiandien šaškėmis faktiškai žaidžia visi Šiaulių rajono vaikai, apie 400 įvairaus amžiaus vaikų dalyvauja turnyruo-
se. “Šiauliuose kai kurios mamos ir net močiutės ar seneliai man sako, “Ką tu padarei – dabar šaškėmis su vaikais turiu žaisti kiekvieną dieną”. Aš jiems sakau - džiaukitės, nes dabar jūs turite puikią progą bendrauti su savo vaikais”, - juokiasi Ramūnas ir priduria, jog šaškes seneliai perpranta kur kas lengviau nei kompiuterinius žaidimus. Ramūnas, kuris pats būdamas vos 14 metų atstovavo Šiaulių rajonui šaškių varžybose, dabar rengiasi įspūdingam projektui – Nacionalinei moksleivių šaškių lygai, į kurią norėtų įtraukti vaikus iš įvairių Lietuvos rajonų ir kaimų mokyklų. Projektui jau gaminama 10 tūkstančių šaškių komplektų, kurie atiteks mažiesiems šaškių žaidėjams. Labiausiai Ramūną skaudina, kad kai kurių rajonų švietimo skyrių vadovai jį mėgina įtikinti, jog rajone nėra nė vieno vaiko, norinčio žaisti šaškėmis. “Esu tikras, jog nuvažiavęs į bet kurią rajono mokyklą rasiu 50 ar 100 vaikų, kurie nori žaisti, tik jiems to niekas nesiūlė. Dėl tokio abejingumo ima siutas”, - piktinasi Ramūnas ir žada, jog jo Nacionalinės moksleivių šaškių lygos idėja atkeliaus į visas mokyklas, nesvarbu, kiek pastangų tam prireiktų. Beprasmį laiko leidimą prie televizoriaus ir taurelės Ramūnas norėtų pakeisti ir kaime. Jis jau pradėjo organizuoti Nacionalinę kaimo bendruomenių šaškių lygą, o jos dešimties apskričių čempionai bus pakviesti į kelionę Briuselin. Kartu su savo tėvu Česlovu Karbauskiu Ramūnas ėmėsi dar vieno pasiaukojančio projekto – jų lėšomis per septynerius metus bus išleista 30 knygų serija “Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius”. Knygos bus išdalintos kaimo žmonėms, bibliotekoms . “Mes su tėčiu norime, kad visos geriausios Lietuvos klasikų knygos būtų išleistos kokybiškai, kad jos kaip palikimas išliktų ateinančioms kartoms”, - sako Ramūnas ir priduria, jog įvairūs labdaros projektai jam leidžia save įprasminti. Visiems noriu palinkėti geros sveikatos, o ūkininkams – kad kiti metai būtų derlingi. Jaunimui – kad įsitvirtintų savo žemėje, o ne ieškotų duonos svetur. Noriu palinkėti kantrybės, užsispyrimo, sėkmės ir tikėjimo savimi, savo artimais žmonėmis.
cm
2006 m. gruodis
MIESTUI IR KAIMUI
Pusmetis Utenos apskrities viršininkės poste Utenos apskrities viršininke Angelė Kaušylienė dirba dar tik pusmetį. 2006 metų liepos 27 diena. Šią datą Aldona gerai prisimena. Ieva ŠIMKŪNAITĖ „Nuo šios dienos pradėjau eiti apskrities viršininkės pareigas. Pirmą dieną atėjusi į naują darbą spėjau tik susipažinti su mane labai šiltai sutikusiais darbuotojais, su apskrities administracijos vykdomomis funkcijomis, struktūra”, - prisimena apskrities viršininkė savo naujo darbo pradžią. Angelė Kaušylienė sako, jog kaip ir pirmąją dieną, taip ir šiandien, ji į darbą eina nusiteikusi dirbti. Aktyvi ir pareiginga moteris, pasak jos kolegų, dirbdama administracijos viršininkės darbus ir vykdydama savo įsipareigojimus nevyriausybinėse organizacijose dažnai užtrunka iki vėlumos. Utenos apskrities viršininkės biografija turtinga patirtimi, įgytu išsilavinimu ir visuomenine veikla. Vilniaus universitete ji baigė biologijos ir chemijos studijas, Kauno technologijos universitete studija-
Žemės grąžinimas savininkams pasak Angelės Kaušylienės yra viena svarbiausių jos darbo sričių vo socialinius mokslus ir apgynusi disertaciją, tapo socialinių mokslų daktare. Ji yra Utenos moterų centro „Ievos namai” bei sutrikusio intelekto žmonių „Viltis” bendrijos valdybos narė, Utenos apskrities šv. Kazimiero ordino komtūrė. „Dešimt metų buvau Utenos aukštesniosios medicinos mokyklos direktore, o mokyklą reorganizavus į kolegiją, tapau sveikatos priežiūros ir socialinės rūpybos
fakulteto dekane”, - apie save pasakoja Angelė Kaušylienė. Ankstesnėse darbovietėse įgyta patirtis ir vadybos studijos universitete šiandieniniame Angelės darbe jai labai praverčia. „Žinoma, daug dalykų, tokių kaip statybų priežiūra, žemės grąžinimo ir regionų plėtros klausimai, man nebuvo gerai žinomi, tačiau jau šiandien aš planuoju ateinančių metų svarbiausių darbų planus”, - sako administracijos viršininkė. Pasak jos, Utenos apskritis turėtų skubėti ištaisyti savo klaidą, padarytą prieš keletą metų, kai regionas nesugebėjo pritraukti daugiau investicijų pasinaudojant parama pagal BPD. „Turime pasiruošti naujam 2006 – 20013 metų BPD finansavimo laikotarpiui, tad dabar regioninės plėtros taryboje ir apskrityje intensyviai diskutuojame, kokiuose projektuose galėtume dalyvauti ir pritraukti į regioną investicijų”, - sako Angelė. Kita svarbia darbo sritimi Angelė įvardija žemės grąžinimą savininkams. Iki šiol Utenos apskrityje teisėtiems savininkams grąžinta 83,7 procentai žemės. „Pagal Vyriausybės planą iki 2007 metų žemė jos savininkams turi būti grąžinta, tad mes negalime šioje srityje atsilikti. Norėtųsi, kad šie procesai vyktų sparčiau,
tačiau ne visi mūsų apskrities žmonės dar yra susitvarkę nuosavybės dokumentus”, - sako apskrities viršininkė. Angelė Kaušylienė džiaugiasi, jog apskritis viena pažangiausių vaikų, turinčių specialių poreikių, integravimo į visuomenę srityje. Šiuo metu specialias internatines mokyklas lanko tik 107 ugdytiniai, o1998 metais – 267. „Daugiau nei pusė visų vaikų, turinčių specialių poreikių, dabar lanko bendrojo lavinimo mokyklas”, - sako apskrities viršininkė. Apskrities viršininkė ieško būdų, kaip galėtų padėti proto negalią turintiems regiono žmonėms, kuriuos šiandien globoja bendrija „Viltis”. „Turime idėją teikti projektą ir įkurti savarankiško gyvenimo namus, kur žmonės su proto negalia turėtų sąlygas gyventi savarankiškai, dirbti ir integruotis į visuomenę. Tokie namai veikia daugelyje Europos valstybių”, - sako Angelė, turinti didelę darbo su neįgaliais žmonėmis patirtį. Pasak apskrities viršininkės, ji nenuleidžia rankų ir ieško investicijų bei galimybių įkurti globos namus vienišiems seneliams. Tokie namai, jos įsitikinimu, galėtų veikti kaimo vietovėse bendruomenių centruose. Apskrities viršininkė tokius globos namus švelniai vadina nameliais. „Čia vieniši senoliai, padeda-
mi savo kaimo bendruomenės narių, galėtų bent jau peržiemoti, kad nereikėtų jiems ieškoti globos toli nuo savo namų”, - savo idėja dalinasi administracijos viršininkė. Angelė džiaugiasi, jog aktyvi Balininkų (Molėtų rajone) bendruomenė, įgyvendinanti LEADER programą, kuria dienos centrą, kur dienas galės leisti vieniši senoliai ir kaimo bendruomenės vaikai. Utenos apskrities viršininkės akiratyje ir jaunuoliai, linkę į nusikaltimus. „Ruošiamės teikti projektą, kuris padės spęsti jaunimo užimtumo problemas ir sumažins jaunų žmonių nusikalstamumą. Kuo didesnis jaunimo užimtumas, tuo mažiau laiko liks nusikaltimams”, - įsitikinus apskrities viršininkė. Laisvai vokiečių kalba kalbanti ir anglų kalbos įgūdžius kursuose tobulinanti Angelė Kaušylienė plėtoja apskrities glaudžius santykius su užsienio šalių įvairiomis apskritimis ir ieško naujų bendradarbiavimo galimybių. Šiuo metu Utenos apskritis yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis su Norvegijos, Vokietijos atskirais regionais, pasirašyti ketinimų protokolai su Baltarusijos, Ukrainos apskritimis, bendradarbiauti ketinama ir su Italija.
Žemės ūkio politikoje reikalingas pastovumas Antanas Baura, Anykščių UAB „Jara agrokomplekso” direktorius, gerai žino ne tik rajono, bet ir visų šalies žemdirbių problemas. Patricija BUTKUTĖ
Vaikystė prabėgo kaime „Visa mano vaikystė prabėgo kaime, padedant tėvams prižiūrėti gyvulius bei nudirbti darbus laukuose”, – savo vaikystę prisimena Antanas. Jis gimė ir augo Utenos rajone Gailiešionių kaime. Baigus vidurinę mokyklą ir atėjus laikui rinktis specialybę, nekilo abejonių, ką studijuoti. Nusprendė mokytis Lietuvos žemės ūkio akademijoje agronomijos. 1979 metais po studijų pagal paskyrimą darbinę veiklą Antanas pradėjo Anykščių rajono kolūkyje „Už Taiką”. „Pats kolūkio pavadinimas lėmė, kad buvau taikus žmogus ir gerai su žmonėmis sugyvenau”, – juokauja Antanas. Šiuo metu Antanas Baura gyvena Anykščių mieste su žmona Aurelija bei jauniausiu iš trijų vaikų – Mindaugu, besimokančiu Anykščių J. Biliūno gimnazijos dvyliktoje klasėje. Šią gimnaziją yra baigę ir vyresnieji vaikai: dukra Vaida, gyvenanti Vilniuje, bei vidurinysis sūnus Egidijus – Vilniaus pedagoginio universiteto ketvirto kurso studentas. 2000 metais, kai Antanas dirbo Anykščių rajono žemės ūkio skyriaus vedėju, buvo išrinktas į Seimą. Kadencijos metu darbavosi Aplinkos apsaugos komitete. Tiek prieš tapdamas Seimo nariu, tiek vėliau Antanas Baura domėjosi Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama žemės ūkiui bei žemės ūkio kooperacijos klausimais. „Dirbant Seime, teko nemažai prisidėti prie ES lėšų gavimo ir panaudojimo Anykščių miesto vandentiekio ir kanalizacijos tinklų plėtros projektuose”, – sako A.Baura.
Negalima daryti revoliucijų Dirbdamas Anykščių rajono žemės ūkio vedėju Antanas matė, jog daugiausia naujovėmis domisi tie ūkininkai, kuriems ir ūkininkauti sekasi geriausiai.
Antanas Baura įsitikinęs, kad žemės ūkis – specifinė ūkio šaka, kurioje negalima daryti revoliucijų „Atrodė, kad žemdirbiams, kurie dar iki Nepriklausomybės atgavimo ūkiuose dirbo žemės ūkio specialistais, mokymų, seminarų, lauko dienų reikia mažiausiai, o gyvenimas parodė, kad ne. Gal todėl jų ir darbo rezultatai yra geriausi, kadangi, norėdamas išlikti žemės ūkyje, turi pastoviai mokytis, domėtis naujovėmis”, – mano Antanas. Jis įsitikinęs, kad žemės ūkis yra specifinė ūkio šaka, kurioje negalima daryti revoliucijų. „Daugiau kaip per penkiolika atkurtos Nepriklausomybės metų žemdirbys įsitikino, kad būtinas pastovumas, pastovumas ilgalaikėje žemės ūkio politikoje”, – sako A.Baura. Jis prisimena, kaip prieš 8-9 metus Lietuvos mokslo įstaigos neįsigilinusios į svarbiausius verslo aspektus – kokia kaina ir kokia paklausa po kelerių metų galėtų vyrauti Lietuvoje užaugintų serbentų uogų rinkoje – masiškai skatino ūkininkus sodinti juoduosius serbentus. To pasekmė – keli šimtai hektarų Anykščių rajone užsodinta serbentų krūmais, kurių uogų supirkimo kainos pastaraisiais metais krito iki 80 centų už kilogramą. „Turiu pripažinti jog vienas iš organizatorių buvau ir aš. Daugelis ūkininkų serbentynus išrovė, o kiti sugebėjo juos sertifikuoti kaip ekologiškus, tačiau
derliaus net neskina”, – anų laikų verslą prisimena Antanas. Baura mano, kad šalies žemdirbiai, jau spėjo įsitikinti ES narystės teikiamais pranašumais. Vienas iš jo pateiktų pavyzdžių – žemdirbys žinodamas 2007-2013 metų numatomą paramą žemės ūkiui ir tos paramos gavimui reikalingus ūkio atitikimo kriterijus, gali matyti ir savo ūkio perspektyvas. Kitas pavyzdys – tai šiomis dienomis netoli Anykščių, Piktagalio kaime, veiklą pradėjęs žemės ūkio kooperatyvas „Jaros rapsas”, kuriame per metus planuojama perdirbti 6 tūkst. tonų rapsų. Išspaustas aliejus bus naudojamas biodyzelio gamybai, o išspaudos - pašarams „Vieni iš šio kooperatyvo pajininkų esame ir mes – UAB „Jaros agrokompleksas”, – sako Antanas. Tačiau tam, kad šis kooperatyvas pradėtų veiklą, reikėjo investuoti 3,5 milijono litų. Be ES paramos projektas nebūtų įgyvendintas. Žemdirbys – su ištiesta ranka A.Baurai ūkiuose teko darbuotis ir vadinamuoju pereinamuoju laikotarpiu, kai byrėjo stambūs kolūkiai, tarybiniai ūkiai ir kūrėsi nauji, paremti privačia nuosavybe. 1992-1993 metais šalies žemdirbiams buvo duotas šansas. Jų rankose buvo trys ketvirtadaliai šalies žemės
ūkio perdirbamosios pramonės – mėsos, pieno, grūdų, cukrinių runkelių, linų, kombinuotų pašarų, įmonių akcijų. Pasak Antano, akcijas tik reikėjo išlaikyti per 2-3 metus įmones reorganizuojant į kooperatyvus. Tačiau buvo nueita lengviausiu keliu – už pasiūlytus grašius turėtos akcijos parduotos „protingesniems berniukams” iš miesto. Todėl dabar žemdirbys su ištiesta ranka prašo perdirbėjo geresnės kainos pats tam neturėdamas jokios įtakos. „Lietuviai turi daug gerų savybių, bet dar ir vieną blogą – esame linkę mokytis ne iš kitų klaidų, o iš savų”, – sako Antanas. Buvo metas, kai pieno supirkimo kainos leido žemdirbiams ne tik išgyventi, bet ir plėstis. Tačiau, vėliau, keletą metų besitęsianti perdirbimo įmonių savivalė, pieno gamintojus įvarė į kampą ir daugumai iškilo klausimas – ar jau išparduoti karves ar dar laukti tikintis, kad ateis geresni laikai. „Tuo sunkiu žemdirbiams laikotarpiu, mano patarimas buvo vienas – išlaukti metus, kitus, kad ir dirbant nuostolingai, viliantis, jog įstojus į ES, kainų politika pasikeis žemdirbių naudai. Malonu prisiminti, kad šios problemos sprendimui durys atsidarė, net ne 2004 metais, o metais anksčiau”, – sako Antanas. Ką reikėtų daryti ūkininkams šiuo metu? Atsakymas būtų – kooperuotis. Vienas iš pavyzdžių Viešintose įkurtas pieno supirkimo kooperatyvas „Žalioji lanka”, kuris jungia 107 narius. Kooperatyvo nariai už parduodamą pieną gauna 37 proc. didesnę kainą nei pavieniai ūkininkai.
Kaip gyventi jauniems? A.Baura pastebi ir kitas aktualias problemas. Kas perims ūkius, kai senosios kartos jau nebus? Pasak Antano, jaunimo sprinto iš kaimo nesustabdysi apeliuojant patriotizmu ir meile tėvynei. Jo nuomone, turėtų būti subalansuotai parengta valstybės politika, paremta ilgalaike perspektyva ir finansiniu paramos teikimu. Šie faktoriai sudarytų galimybes jauniems žmonėms likti kaime. „Teko diskutuoti su pieno ūkio savininku, su kurio išsakytomis mintimis sunku nesutikti”, – sako Antanas. Pagal 2007-2013 kaimo plėtros pro-
gramos projektą numatyta, kad perimti ūkį ir gauti jaunojo ūkininko paramą gali tik atitinkantys nemažai reikalavimų perėmėjai. Vienas iš jų: kaime pragyventi nemažiau tris metus. Šis klausimas liečia daugelį ūkininkų, tarp jų – ir Antaną. „Mano sūnus, po žemės ūkio mokyklos baigimo padirbėjęs Lietuvoje, kelerius metus darbavosi užsienyje, taip pat žemės ūkio srityje. Šiuo metu pradėjo savo verslą, kurį plėtoja mano ūkyje. Jis sutiktų perimti mano ūkį, tačiau negaudamas jaunojo ūkininko įsikūrimo paramos to nedarys, nes dauguma mano ūkio technikos pasenusi, o jos neatnaujinus tikrai neverta pradėti ūkininkauti, ypač jaunam žmogui”, – sako A.Baura. Pasak A. Bauros, nuostata, kad sūnus ar duktė, perėmę ūkį, o paramą gauti gali tik po 3 metų, išties neteisinga ir prieštarauja jaunų žmonių pritraukimo į kaimą idėjai. „Ruošiant taisykles, privalu rasti „aukso vidurį”, nors tai ir nėra lengva”, – sako A.Baura.
Ne viskas tik blogai Jo nuomone, sprendžiant kaimo plėtros problemas privalu atsižvelgti, jog kaime gyvena daugiau kaip 60 proc. rajono gyventojų. „Didesnė savivaldybės lėšų dalis turėtų būtų skirta kaimo gyvenviečių vandens tiekimo, kanalizacijos, elektros tinklų renovavimo, kelių remonto ir priežiūros darbams”, – pažymi A.Baura. A.Baura nesutinka su tais, kurie teigia, jog per Nepriklausomybės metus šalyje beveik nieko nepadaryta, kad gerėtų žmonių gyvenimas. „Aš save linkęs priskirti prie tų žmonių, kurie mato ne tik neigiamas gyvenimo puses, bet ir teigiamas”, – sako Antanas. Pasak jo, poslinkiai į gerąją pusę matyti daugelyje sričių, žinoma, ne tokie greiti ir spartūs, kokius norėtųsi matyti, tačiau jie yra tiek mieste, tiek kaime. Kad ir toks Antano įvardintas pavyzdys – prieš 3-5 metus Anykščių rajone dirvonavo daugybė nedirbamos žemės, šiuo metu vaizdas žymiai pasikeitęs. „Susitikęs su žmonėmis pabrėžiu – nebūkime niurzgliai, viskuo nepatenkinti, juk palyginti per trumpą laikotarpį daug padaryta”, – optimizmo linki Antanas Baura.
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
Bronislavas Cicėnas aktyvus ne tik slidinėjimo trasoje Nors ši žiema gana sunkiai įsibėgėja, slidinėjimo sporto meistrui, Bronislavui Cicėnui veiklos netrūksta. Lietuvos žiemos sporto centro slidinėjimo trasų įrengimas ir pasirengimas sezonui atima praktiškai visą jo laiką. Milda DAUKŠAITĖ „Mano darbas – tai mano laisvalaikis. Didžiausias darbo krūvis man tenka žiemos savaitgaliais, kai žmonės ilsisi. Dažnai ir pats dalyvauju varžybose, teisėjauju, organizuoju varžybas”, – sako B.Cicėnas. Lapkritį vaikščiodamas šlapiais ir pažliugusiais takeliais bei tikrindamas keltuvų techninę būklę, Bronislavas sakė tikįs, kad ši žiema nepagailės sniego. B.Cicėnas yra slidininkas lenktynininkas. Būdamas 21 metų į profesionalų sportą pasuko paskatintas savo vyresniojo brolio Algirdo, kuris taip pat yra pasiekęs aukštų sporto rezultatų ir net dabar, perkopęs šeštą dešimtmetį, nenusileidžia jaunimui. Ignalinoje gausioje šeimoje gimęs Bronislavas buvo jauniausias – šeštasis vaikas. „Būdamas ketverių netekau tėvo. Mamai buvo sunkus metas, nes ji viena turėjo išlaikyti gausią šeimą”, – pasakoja B.Cicėnas. Baigęs vidurinę mokyklą Bronislavas išvažiavo mokytis į Vilniaus politechnikumą, studijavo ir baigė autotransporto eksploatacijos mokslus. Po tarnybos armijoje aštuonerius metus dirbo Ignalinos dujų ūkio vyriausiuoju inžinieriumi. Nuo 1982 metų vadovavo savanoriško sporto draugijos „Nemunas”, Ignalinos sporto bazei, o nuo 1988-ųjų, kai tapo Respublikinės žiemos sporto bazės direktoriumi, slidinėjimas tapo jo darbu, laisvalaikiu ir hobiu. 1993 metais Respublikinė žiemos
sporto bazė buvo sujungta su Ignalinos sporto baze ir tapo Lietuvos žiemos sporto centru. „Po Nepriklausomybės atkūrimo tuometinė žiemos sporto bazė egzistavo praktiškai tik popieriuje, reikėjo naujovių, kurios pritrauktų žmones, todėl ir nusprendėme plėtoti kalnų slidinėjimo šaką ir verslą”, – sako B.Cicėnas, kuris savo mėgstamą užsiėmimą pavertė perspektyviu verslu Ignalinos rajone. Ignalina žiemos sporto pramogoms yra vienas palankiausių Lietuvos kraštų, turintis ne tik kalnuotą landšaftą. Čia anksčiau nei kur kitur šalyje iškrenta sniegas ir ilgiau laikosi nenutirpęs. Pirmasis tramplinas, kurio aukštis siekė 35 metrus, buvo pastatytas 1962 metais, o šiuo metu veikia 4 kalnų slidinėjimo trasos su tiek pat keltuvų. „Žiemos sporto centre dirba 16 žmonių, o žiemos sezonui dar 10 darbuotojų samdomės papildomai. Mums šiandien aktualiausia problema – tai kvalifikuoti sezoniniai darbuotojai. Jų rasti yra itin sudėtinga, tad ateityje reikės juos išlaikyti ištisus metus. Iš gatvės žmogaus nepastatysi žiemą prie keltuvo, sniego gamybos patrankos ar slidžių nuomos punkte”, – svarsto Bronislavas. Pasak Bronislavo, žiemos sporto verslas labai rizikingas Lietuvoje. Ir ne vien tik dėl orų. „Viskas priklauso nuo pastangų ir gerų norų, kiek įdedi darbo siekdamas tikslo”, – mano Bronislavas. Kiekvienais metais slidinėjimo pramogų paslaugos Lietuvoje plečia-
Bronislavas Cicėnas įsitikinęs, kad Ignalinos rajonas turi dideles perspektyvas kaip Lietuvos turizmo centras si. Tačiau investicijos į žiemos sportą, palyginti su Latvija, daug mažesnės. Latvijoje tokias paslaugas teikia net 36 kalnų slidinėjimo centrai, o Lietuvoje tik 3. Pasak Bronislavo, šalyje galėtų veikti mažiausiai 20 centrų. Ateinančią žiemą pradėti teikti žiemos sporto paslaugas žada Anykščiai,
Kupiškis, o gal ir kiti rajonai. „Ne kartą esame sulaukę kritikos, kad pinigus atiduodame latviams. Tačiau šis verslas ir sporto šaka reikalauja didelių investicijų, kurias galima pradėti skaičiuoti nuo milijono litų”, – pasakoja B.Cicėnas. Jis tikisi, kad situacija pasikeis, jei
pavyks pasinaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Tuo tarpu verslo atsiperkamumą sunku prognozuoti, nes šis verslas dažnai priklauso nuo oro sąlygų. „Jei žiema šilta, iš patrankų sniego neprišaudysi”, – sako Bronislavas. Ignalinos rajone ne vien tik į žiemos pramogas verta investuoti. Ignalina ir jos apylinkės yra unikalus Lietuvos kampelis – Gavio, Gavaičio, Ilgio, Šiekščio, Mekšrinio, Paplavinio, Palaukinio, Agarinio, Gulbinio ir kiti ežerai traukia turistus bei poilsiautojus ir vasaros metu. „Kaip ignalinietis ir kaip Ignalinos miesto tar ybos nar ys labai perspektyviai žiūriu į Ignaliną kaip į Lietuvos turizmo centrą. Būtu kvaila neišnaudoti tokios unikalios gamtos turizmui plėtoti”, – mano Ignalinos žiemos sporto bazės direktorius. Bronislavas aktyvus ne tik slidinėjimo trasoje. Jis jau dvi kadencijas eina Ignalinos miesto tarybos nario pareigas, taip pat yra aktyvus Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos narys. „Mano asmeninės nuostatos sutapo su Valstiečių liaudininkų sajungos programa, be to, čia sutikau bendraminčius, nesavanaudiškus žmones”, – sako Bronislavas. Veiklumu ir energija trykštantis Bronislavas yra įsitikinęs, jog kuo mažiau žmogus dirba, tuo mažiau turi laiko.„Pats stengiuosi neužsnūsti, nes paskui bus sunku išsijudinti. Džiaugiuosi, kad žmona mane palaiko. Ji su manimi taip pat slidinėja, dar net ir savo drauges prikalbina. Aktyvus laisvalaikis gamtoje puikiai padeda atsipalaiduoti”, – sako Bronislavas ir, pasirodžius pirmajam sniegui, kviečia visus laisvalaikį gamtoje vertinančius žmones būtinai atvykti į Ignaliną paslidinėti ar tiesiog pailsėti.
Biurokratizmas atbaido žmones siekti ES paramos Zita Ramoškienė gyvena Utenos priemiestyje, Vyžuonėlių kaime, kuris nuo seno garsėja kultūrinių tradicijų puoselėjimu. Čia vertinami ir gerbiami žmonės, garsinantys miestelio vardą. Nemažai gražiai prižiūrėtų sodybų, tvarkomų ūkių traukia viso Utenos rajono gyventojų akį. Mindaugas TAMOŠAITIS 2003 metais Z.Ramoškienės ūkis taip pat buvo pripažintas ir apdovanotas kaip geriausiai ir gražiausiai tvarkomas. Z.Ramoškienė gimė Utenos rajone, Kuktiškių apylinkėje, Bareišių kaime. “Mūsų šeima buvo didelė, augo penki vaikai”, – pasakoja Zita. Kuktiškių kaime ji baigė aštuonmetę mokyklą ir išvyko mokytis į Vilnių, įgijo prekybininkės specialybę. Mokslai tuo dar nesibaigė. “Esu labai veiklus žmogus, norintis viską išbandyti. Todėl nusprendžiau studijuoti Utenos verslo kolegijoje buhalterinę apskaitą ir šiuo metu esu ketvirtakursė”, – sako Zita. 1995 metais Z.Ramoškienė įstojo į valstiečių liaudininkų gretas. “Kokiame vežime sėdi, tokia kryptimi ir važiuoji, – sako Zita. – Esu kilusi iš kaimo, man visada jis buvo ir yra artimas, kaip artimi valstiečių liaudininkų tikslai. Todėl mano pasirinkimas buvo aiškus
– turiu kažką daryti, kad padėčiau kaimui atsitiesti”. Zita Ramoškienė jau daugiau nei pusmetį dirba Utenos rajono savivaldybėje Žemės ūkio skyriuje, kuris, be daugybės klausimų, sprendžia ir įvairius Europos Sąjungos paramos lėšų skirstymo ir panaudojimo klausimus bei kaimo plėtros klausimų koordinavimą. “Bendraujame su ūkininkais, klausiame, kaip jiems padėti, ko labiausiai trūksta ,ir padedame spręsti šias problemas”, – sako Zita. O trūksta ūkininkui labai daug ko – nuo trąšų iki technikos, kuri yra visiškai pasenusi. Daugelis ūkininkų ligi šių dienų laukus aria ir prižiūri paprasta “technika” – arkliu ir plūgu. Z.Ramoškienę stebina tai, kad žmonės skeptiškai žiūri į ES paramą. Europos fondų lėšos pasiekia Lietuvos ūkininkus, bet jie neskuba jomis naudotis. Pagrindinės kliūtys, kurios stabdo žmonių norą pasinaudoti paramos lėšomis, tai – biurokratizmas. “Visą galybę popierių reikia užpildyti prieš pateikiant paraiškas. Žmogui iš kaimo, ypač vyresnio amžiaus, tai sukelia stresą ir baimę. Matau, kad žmonės viskuo nusivylę ir jiems sunku atsitiesti”, – sako Zita. Kita kliūtis – įsipareigojimų baimė. Norint gauti Europos Sąjungos fondų paramą, žmonių laukia nemaži įsipareigojimai. Pasak Zitos, daugelis nuogąstauja, ar pavyks susidoroti su jais, todėl taip ir lieka toliau sėdėti prie suskilusios geldos. “Kaimo žmogui visą informaciją apie ES paramos lėšas reikėtų pateikti
paprastesne forma, nes senyvam žmogui sunku priimti naujoves, ką jau kalbėti apie svetimus pinigus, kurių jie paprasčiausiai bijo”, – kalba Zita. Tik pradedančiam kaime kurtis jaunam “gaspadoriui” taip pat užkirstas kelias gauti paramą. Pagal šiuo metu galiojančias taisykles pirmenybė teikiama tiems žemdirbiams, kurie ūkininkauja bent keletą metų. “Neretai vaikai lieka ūkininkauti tėvų paliktuose ūkiuose. Jaunimas palankiau žiūri į naujoves, nori plėstis. Jie greičiau apibėga biurokratizmo ratą”, – sako Zita. Bet ir šiuo atveju tenka atsitrenkti kakta į žemės reformos sieną. Kaimo gyventojai norėdami pajudėti iš vietos ir plėstis neturi tokios galimybės. Jiems trūksta žemės, o jos nusipirkti ne visi išgali. Plėtros kelias atsivertų, jei ūkininkai galėtų žemės nuomotis ar palankiomis sąlygomis pirkti iš valstybės. “Mes, lietuviai, labai užsigrūdinę, pripratę prie visko. Žmonės sunkiai gyvena, verčiasi per galvas norėdami sudurti galą su galu, gal todėl ir nenori naudotis parama?” – svarsto Zita. Zita Ramoškienė tvarkingai prižiūrimame savo ūkyje tvarkosi padedama dukros Agnės, kuri studijuoja Lietuvos veterinarijos akademijos Veterinarijos medicinos fakultete. Pasak Zitos, pats geriausias receptas sėkmingai ūkininkauti – tai noras dirbti. Artėjant Naujiesiems Zita linki visiems sveikatos, kantrybės ir vilties. “Reikia neprarasti tikėjimo ir žinoti, kad tikrai bus toks laikas, kai Lietuvos kaime bus labai gražu”, – tiki Zita.
Zita Ramoškienė stengiasi padėti ūkininkams
2006 m. gruodis
MIESTUI IR KAIMUI
G.Petrėnas nesigaili iš miesto pabėgęs į kaimą „Kaimas – mano gyvenimas. Niekada nesigailėjau, kad iš didmiesčio atvažiavęs likau gyventi čia”, – sako Zarasų rajono savivaldybės tarybos narys Gintaris Petrėnas. Gražina DAUJĖNAITĖ Jo šeima įsikūrusi Zarasų rajono pakraštyje. Nors Gintario gimtasis miestas yra Kaunas, kur prabėgo vaikystė, studijų metai ir kur gyvena beveik visa jo giminė, tikrais namais jis vadina savomis rankomis sukurtą ūkį Samanių kaime. „Tėvai ir sesuo su šeima lig šiol gyvena Kaune, o mano gyvenimas susiklostė kiek netikėtai mums visiems”, – sako G.Petrėnas. Baigęs Kauno A.Čeponio vidurinę mokyklą, jis tęsė studijas LVA fakultete ir įgijo veterinarijos gydytojo specialybę. Po studijų pagal paskyrimą atvažiavo dirbti į Zarasų rajoną, „Tautų draugystės” ūkį. „Atvirai sakau, neplanavau gyventi kaime, bet po karinės tarnybos vėl grįžau į tą patį ūkį bei pradėjau kurti savo, – apie gyvenimo vingius pasakoja Gintaris. – Man patiko kaimas, o tais laikais jaunam žmogui buvo lengviau įsitvirtinti kaime, nes valstybė teigiamai vertino jaunus specialistus rajonuose”. Šiame krašte G.Petrėnas sutiko ir savo antrąją pusę – žmoną Liną. Dabar jų šeima tikrai didelė, lietuviška: auga du sūnūs – Aurimas bei Arnoldas – ir dvi dukros – Gintarė bei vienerių pagrandukė Lauryna. „Mylime vaikus, mums juos auginti – joks sunkumas. Stengiamės, kad
“Neplanavau gyventi kaime, bet dabar esu laimingas”, – sako G.Petrėnas. vaikai nuo pat mažų dienų matytų kaimą kitokį – tikrą, lietuvišką, su teigiamais pokyčiais. Juk kaimas nėra vien tik žemės ūkis”, – sako Gintaris. Vaikai su dideliu noru padeda ūkyje, kiekvienas turi savo augintinius ir juos prižiūri. Pati ūkio kūrimo pradžia nebuvo lengva, vyko žemės reforma ir dirbamos žemės nusipirkti nebuvo galimybių. „Ir dabar ūkininkai susiduria su žemės trūkumo problema. Nemažus plotus superka miestiečiai, ūkininkams sunku plėstis”, – sako Gintaris. Jo ūkis augo nuo vienos karvutės ir 3 ha žemės iki 30 galvijų ir 70 ha, iš kurios 19 ha priklauso Petrėnų šeimai, o
kita dalis – nuomojama iš valstybės. „1999 metais nusipirkome traktorių, šienavimo įrangą ir nusprendėme, kad pats laikas užregistruoti ūkį, kurį visą laiką plėtėme savo lėšomis, – pasakoja G.Petrėnas. – Dar esu įsteigęs veterinarijos aptarnavimo įmonę bei turiu licenciją gydyti ir sėklinti gyvulius”. Šiuo metu G.Petrėno ūkis dalyvauja projektuose, finansuojamuose iš Europos Sąjungos (ES) fondų. Daug darbų, atitinkančių ES standartus, jau atlikta. Šiais metais ūkininkas su šeima ėmė įgyvendinti ir nitratų direktyvos reikalavimus. Gintaris Petrėnas spėja darbuotis ne tik savo sodyboje, jis antrus metus
atstovauja Valstiečių liaudininkų sąjungai Zarasų rajono savivaldybės taryboje, kurioje sprendžiami žemės mokesčio, ežerų nuomos, kelių remonto, valstybinės žemės apsodinimo miškais ir kiti klausimai. Taryboje buvo parengta ir sėkmingai įgyvendinta Zarasų rajono ūkininkų rėmimo programa, taip pat sprendžiami ūkininkams svarbūs klausimai bendradarbiaujant su savivaldybės Kaimo plėtros skyriumi, Ūkininkų sąjunga, Žemės ūkio konsultavimo tarnyba, kaimo bendruomenėmis bei ūkininkais. „Kokiai partijai atstovauti taryboje, net nekilo abejonių. Gyvenu kaime, todėl Valstiečių liaudininkų sąjungos programa ir nuostatos man yra priimti-
niausi. Patiko, kad partija nieko nemenkina, niekur nesiveržia, nieko neįžeidžia. Nuosekliai ir tvirtai siekia savo tikslų, kurie atitinka mano įsitikinimus – tai yra pagerinti gyvenimą kaime”, – sako G.Petrėnas. Gintaris taip pat yra vienas iš Aukštaitijos bendruomenių asociacijos vietos veiklos grupės steigėjų ir valdybos narys. Šiais metais buvo parengta strategija „Kaimo vietovės studija ir integruotos bandomosios strategijos parengimas”, siekiant tinkamiausio gamtos ir kultūros išteklių panaudojimo kaimo plėtrai. Projektui jau gautas finansavimas ir priimamos paraiškos strategijai įgyvendinti. „Kitiems metams taip pat turiu daug planų, kartu su Aukštaitijos bendruomenių asociacijos vietos veiklos grupe ketiname parengti strategiją pagal LEADER metodą. Taip pat norėtume inicijuoti, kad Zarasų rajono savivaldybė atliktų pieno, mėsos kooperacijos galimybių studiją”, – ateities planus vardija G.Petrėnas. Lietuvos kaimuose bėdos susijusios nė vien tik su žemės ūkiu. Kaimuose tragiškai mažėja jaunimo. Jaunos šeimos susiduria su problemomis, kai tenka vaikus leisti į mokyklas. „Būtina išlaikyti bent tai, ką turime – mokyklas, bibliotekas, darželius, nes tai yra šviesos žiburėliai. Jiems išnykus, išnyksta ir kaimas, Savivaldybės turėtų labiau remti kaimo mokyklas”, – įsitikinęs Gintaris. Nors veiklos G.Petrėno šeimoje daug, laisvadienius ir vakarus gausi šeima mėgsta leisti kartu pramogaudama. Ūkininko šeimos nariai yra aistringi Kauno „Žalgirio” sirgaliai, dažnai važiuoja į rungtynes, lankosi koncertuose, vaikų mokyklos renginiuose, bei dalyvauja Samanių kaimo bendruomenės veikloje.
Visas pasaulis ant moters pečių Vida Kristina Valasenkienė, Molėtų rajono savivaldybės tarybos narė, Molėtų pirminės sveikatos priežiūros centro moterų konsultacijos vedėja, save vadina užkietėjusia krepšinio komandos „Žalgiris” sirgale. Nors pati nesportuoja ir krepšinio nežaidžia, „Žalgirio” varžybas visuomet stebi ir serga už gražias pergales. Klaudija MARTINKAITIENĖ „Gimiau Pakruojyje, bet kai man buvo treji, tėvai persikėlė į Kauną. Laikau Kauną savo gimtuoju miestu, todėl ir krepšinis man nesvetimas”, – sako V.Valasenkienė, kuri su vyrais galėtų padiskutuoti ne vien tik apie krepšinį, bet ir apie „Formulė 1” lenktynes. Vidos ir laisvalaikio pomėgiai susiję su aktyvia veikla – iškylos gamtoje, prie ežero, sodyboje su artimaisiais – dukros Donatos šeima bei vyru Lionginu. Įdomus ir gražūs Vidos studijų metai prabėgo Kaune, Kauno medicinos institute. „Besimokydama ištekėjau, susilaukiau dukters, kurią auginau pati, tad teko imti vienerių metų akademines atostogas”, – studijų laikus pamena Vida. 1970 metais medicinos mokslus baigusi su pagyrimu Vida savo profesinę veiklą pradėjo Panevėžio gimdymo
namuose, vėliau persikėlė į Molėtus. „Mano darbo stažas – 36 metai, o pasirinkta akušerės ginekologės specialybė yra tikrasis pašaukimas”, – sako Vida. Pasak jos, akušerija įdomi tuo, kad niekada neleidžia atsipalaiduoti, reikalauja drąsos ir labai greitų sprendimų. „Gyvenime nesu sutikusi flegmatiškų, lėto mąstymo akušerių ginekologų”, – sako Vida. V.Valasenkienė dirbdama su moterimis turėjo galimybę geriau pažinti jų problemas. „Daug bemiegių naktų praleista kartu, daug streso išgyventa, kovota su komplikacijomis ir kartu džiaugtasi atėjus į gyvenimą naujai gyvybei, kuri atsverdavo nemiegotas naktis ir nuovargį”, – apie savo darbą kalba Vida. Bendraudama su moterimis Vida turėjo galimybę matyti ne tik šviesiąją jų gyvenimo pusę. „Žinojau ir mačiau daug moterų asmeninio gyvenimo dramų, kasdienių problemų, skurdo ir supratau, kad moterims tenka didesnė psichologinė, o neretai ir fizinė našta nei vyrams”, – sako Vida. Pasak Vidos, moters pasaulis sukasi ne tik apie puodus, mokesčius už komunalines paslaugas ar šildymą. Moters pasaulis toks įvairus ir sudėtingas, kad, rodos, nėra problemos, kuri nebūtų moters problema ir negultų ant jos pečių. Todėl, 1995 metais įsikūrus Moterų partijai, Vida ilgai nesvarsčiusi tapo jos nare. „Ir tikrai ne dėl to, kad buvau feministė, – sako Vida. – Moterų partija mane patraukė pirmiausia tuo, kad ją kūrė žinomos ir veiklios Lietuvos moterų asociacijos narės, o jų prie-
šakyje stipri ir autoritetinga asmenybė – profesorė Kazimiera Prunskienė. Ir dabar ji man yra Politikė ir Asmenybė iš didžiosios raidės”. Moterims gyvenime sunkiau siekti pripažinimo. Aktyvių Lietuvos moterų judėjimas buvo lyg signalas, kad turi baigtis patriarchalinė valdžia, kuriai moterų ir jų šeimų reikalai rūpėdavo tik prieš rinkimus. Pasak Vidos, moters intuicija yra nepaprastai svarbi tiek politikoje, tiek priimant lemtingus sprendimus. Moterys atsargesnės, išmintingesnės sprendžiant švietimo, sveikatos apsaugos, vaikų šalpos klausimus. V.Valasenkienė niekuomet gyvenime neapsiribojo tik darbu ir namais. Ji nuo pat jaunystės buvo aktyvi įvairių renginių ar visuomeninių susibūrimų organizatorė. „Buvau aktyvi saviveiklininkė, dainavau rajono medikų etnografiniame ansamblyje, dalyvaudavau tarprajoninėse medicinos darbuotojų šachmatų varžybose, o Molėtų ligoninėje su bendraminčiais įkūrėme meninę brigadą, kuri rengdavo rajonuose įvairius renginius”, – savo veiklą vardija Vida. Jau ketverius metus V.Valasenkienė yra Molėtų savivaldybės tarybos narė. Savivaldybės taryboje Vida neapsiriboja vien tik medicinos klausimais, nors per visas kadencijas buvo Sveikatos reikalų komiteto narė. „Net ir kaimo žmogui gyvenimas neapsiriboja vien žemės ūkio reikalais. Jam ir jo šeimai reikia ir švietimo, ir medicinos, ir įdomaus laisvalaikio, ir kultūrinių renginių. Taryboje diskutavom ir sprendėm įvairius klausimus”, – sako V.Valasenkienė.
Vida Kristina Valasenkienė sako, kad Molėtų rajone susikaupė daug problemų, kurias būtina spręsti Vida pamena, kad prasidėjus sveikatos reformai Molėtų rajone tai buvo suprasta kaip visko sunaikinimas. Teko spręsti skubų gimdymo skyriaus uždarymo klausimą – šio skyriaus likimą ji sugebėjo pakoreguoti bei pratęsti jo gyvavimą dar metams, kad būtų paruoštos šiam sprendimui „amortizacinės„ priemonės. Pavyko atsilaikyti ir prieš Molėtų poliklinikos pastato „nacionalizavimą„. Todėl šiandien gyventojai turi Molėtų pirminės sveikatos priežiūros centrą su visais pagrindinių specialybių gydytojais bei aukštos kvalifikacijos laboratorija. „Moterų partijai susijungus su Valstiečių partija išsiplėtė sprendimų ratas”, – sako Vida. O Molėtų rajone problemų, kurias būtina spęsti, susikaupė daug. Pasak V.Valasenkienės,
rajono valdžioje jau dešimt metų esanti partija apsnūdo. „Stebėtina, kad tokiame Dievo sukurtame kampelyje viena iš silpniausių veiklos sričių yra turizmas”, – stebisi V.Valasenkienė. Mažos investicijos, neišvystyta prekyba ir paslaugos, silpna ekonominė veikla, prasta vietinių kelių būklė, rajono jaunimo laisvalaikio organizavimo problema, kurią pats jaunimas vadina tiesiog absurdiška. Neliko diskotekų kultūros namuose, miesto mokyklose, o ką jau kalbėti apie tokius dalykus, kuriuos turi daugelis aplinkinių rajonų – baseinus, saunas, boulingus ir kt. Pastovus mokyklų skaičiaus mažinimas, ligoninės ateities neaiškumas skatina žmonės sprukti iš rajono. „Mato ir jaučia šias problemas visi rajono gyventojai”, – sako Vida.
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
Onutė Vidrickienė: esu kaimo žmogus… Onutė Vidrickienė gimė, augo ir gyvena kaime. „Visas gyvenimas prabėgo kaime. Esu kaimo ir žemės žmogus. Man patinka žemę dirbti, patinka naminės duonos kvapas, šviežio pieno puodelis…”, – sako O.Vidrickienė. Skirmantas BLUZNEVIČIUS Onutės Vidrickienės šeima turi didelį ūkį, patį didžiausią Zarasų rajone. Dirbamos žemės plotai nusidriekę net 240 hektarų. Visas šis plotas gražiai prižiūrimas – laukai pjaunami, sėjami, ganyklos nušienautos. Ūkis įsikūręs Duburių kaime, Onutės vyro tėviškėje. 1970 metais ištekėjus, Onutei nereikėjo toli keliauti – ji gyveno tik už 6 kilometrų nuo dabartinių namų – Avilių gyvenvietėje. „Su vyru pradėjome kurti savo gyvenimą ir savo ūkį. Uošvių dirbamos žemės buvo tik 1 ha, o dabar dirbame net 240 ha. Šiame kaime buvome patys pirmieji ūkininkai, pradėję kaip reikiant plėstis”, – prisimena O.Vidrickienė. Pasak Onutės, nebuvo lengva. Gimė vaikai, augo, ėjo į mokyklą, o ūkis vis plėtėsi, tad ir darbo netrūko. „Pasiėmėme kreditą, nors tais laikais tai nebuvo populiaru, bet galėjom pasistatyti didesnę fermą, sandėlius šienui, kitus pastatus. Valstybė pagal Valstiečių ūkio įstatymą skyrė dar dirbamos žemės”, – prisimena O.Vidrickienė. Netrukus Vidrickų ferma išsiplėtė iki 100 galvijų. Tuo metu pieno supirkimo kainos buvo pakankamai didelės, tad, pasak Onutės, ir skolas grąžinti buvo įmanoma.
Lietuvos ūkio kryžkelė Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimo metai tapo nelengvu išbandymu visoms žemės ūkio šakoms. „Pieno kainos krito, viskas tapo nestabilu, o mus
savivaldybėje, kur eina tarybos narės pareigas ir dirba Žemės ir ekologijos komitete. „Iš savo patirties žinau, kaip sunkiai verčiasi ūkininkai. Jų darbas tikrai sunkus, technika kaimuose dažniausiai būna visiškai susidėvėjusi, o be jos prižiūrėti didelius ūkio plotus sunku”, – ūkininkų vargais dalijasi Onutė. O.Vidrickienės iniciatyva Zarasų rajono ūkininkams iš savivaldybės lėšų buvo nupirktas pašaro vyniotuvas. Toks įrenginys kainuoja per 100 000 litų ir tikrai ne kiekvienas, net ir stambus ūkininkas, ji išgali įsigyti. „Kitais metais iš savivaldybės lėšų jau numatyta statyti naują mėšlidę, kuri atitiks Europos Sąjungos standartus”, – sako O.Vidrickienė.
slėgė dar ir didelės skolos”, – sunkiausius laikus prisimena Onutė. Jos ūkiui atspirties tašku tapo „Rokiškio sūrio” bendrovė, skyrusi 300 000 litų kreditą, kitaip tariant, iš anksto atsiskaičiusi už tiekiamą pieną. Ferma galėjo išsilaikyti ir atiduoti senąsias skolas. 1998 metais Onutės šeima nusprendė plėtoti pieno ūkį ir dalyvavo 3 metus trukusioje programoje, kurios metu valstybė kompensavo 40 proc. dar papildomai įsigytos žemės – 50 ha. „Pagal savo galimybes kūrėme verslo planą ir dalyvavome šioje programoje. Iš gautų lėšų galėjome pirkti trąšų ir kuro technikai”, – sako Onutė. Šiuo metu ūkyje auginama 50 karvučių ir 50 mėsinių buliukų, įdiegta pieno linija.
Parama negali pasinaudoti
Ūkyje visa šeima Neįprasta šiais laikais kaime matyti jaunimą, bet visi keturi Onutės vaikai dirba ūkyje. „Darbuojamės visa šeima: vyras ir vaikai – trys sūnūs bei dukra”, – pasakoja O.Vidrickienė. Onutės ūkis įsikūręs labai gražiame Lietuvos kampelyje – prie Duburių ežero. Nors visą šeimos laiką atima ūkio priežiūra, kilo minčių įrengti prie ežero poilsiavietę kaimo turizmo mėgėjams. „Atidarėme poilsiavietę „Pas Močiutę”. Tai padaryti paskatino vieną vasarą pas mus stovyklavę skautai. Norime, kad visi norintys pamatyti kaimą iš arti, pabūti gamtoje ir pasigrožėti Duburių kaimo apylinkėmis turėtų tokia galimybę”, – planais dalijasi O.Vidrickienė.
Onutė Vidrickienė darbuojasi savo ūkyje.
Žemės ūkis Zarasų rajone Zarasų rajonas – gana skurdus kraštas žemės ūkio srityje. Pavieniai ūkininkai turi po kelias karvutes, ir tai tik savo reikmėms. Šiemet ūkininkus nuskurdino didelė sausra. Pasak Onutės, šiemet ir pašarai gana prastos kokybės, jų trūko, o kad galėtų šieno žiemai sukaupti šimtui raguočių, teko šią vasarą šienauti laukus visiems kaimynams, nutolusius nuo ūkio net 10 kilometrų. „Kad tik nepritrūktume pašarų žiemai, net visokius šabakštynus šie-
navom”, – juokiasi ūkininkė ir priduria, jog sausros metu buvo ne iki juoko. O.Vidrickienės šeima tikisi Vyriausybės kompensacijų dėl sausros padarytų nuostolių.
Noras padėti paskatino pasukti į politiką Visas O.Vidrickienės gyvenimas prabėgęs kaime, kaimo žmonių problemos, kurios tapo ir pačios Onutės problemomis, paskatino pasukti į politiką. Ji dabar atstovauja Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai Zarasų rajono
Pasak O.Vidrickienės, be paramos ir pagalbos ji nebūtų galėjusi sukurti didelio ūkio. Imant kreditus ūkininkui tenka susidurti su nemažom problemom – tenka užstatyti savo turtą. Užstatyta žemė turi būti gana paklausi, prie ežero, su gerais ir naujais pastatais, nes kitaip kredito gauti bus neįmanoma. „Norint pasinaudoti parama, reikia turėti ir savų lėšų, kartais – net iki 100 000 litų. Ar daug yra ūkininkų, kurie turi tiek lėšų?” – retoriškai klausia Onutė ir apgailestauja, jog dėl šios priežasties nė vienas ūkis Zarasų rajone negalėjo pasinaudoti SAPARD parama. Nors Lietuvos ūkininkus slegia nemaži rūpesčiai, O.Vidrickienė nusiteikusi optimistiškai ir viliasi, jog kiti metai jos krašto žmonėms atneš gerų permainų. „Linkiu savo krašto ūkininkams nepasiduoti, būkime stiprūs, sveiki ir, svarbiausia, nepraraskime noro dirbti”, – linki Onutė Vidrickienė.
Tikiu Visagino ateitim ir nesėdėsiu sudėjęs rankų Rimantas Kumpis Technikos mokslų daktaras Visagino savivaldybės tarybos narys Prieš 30 metų, baigęs VISI, atvykau į atominės elektrinės ir dabartinio Visagino miesto statybas. Taip jau susiklostė, kad čia teko kurti savo namus, šeimą ir likti gyventi. Juokais ne kartą tenka sakyti, kad pažįstu ne tik Visagino miesto gyventojus, bet ir čionykščius šunis vadinu vardais. Visagino, kaip miesto, specifika iki šiol išliko tokia pati kaip ir prieš daugelį metų – tai atominės elektrinės darbuotojų ir jos statytojų gyvenamoji vieta. Vietoj gyvenvietės išaugo Visagino miestas, kuriame šiuo metu gyvena apie 30 tūkstančių gyventojų. Visagino miesto savivaldybėje miesto tarybą sudaro 25 nariai. Vienas iš narių esu ir aš. Neatsižvengdamas į tai kuriai partinei jėgai priklauso žmogus, visuomet su didele pagarba vertinu žmones, kurie nori ir siekia savo miestui gerovės. Tai mūsų miesto bendruomenės „auksinis aruodas”, žmonės, kurie supranta, kas yra pasitikėjimas, gyventojų interesai. Jau daugelį metų miesto taryboje yra Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos, kuriai vadovauja profesorė Kazimiera Prunskienė, atstovai. Profesorė K.Prunskienė nusipelnė išskirtinės visaginiečių pagarbos. Daug metų vadovavusi Seimo Ignalinos regiono komisijos darbui, K.Prunskienė buvo įstatymų priėmimo, keitimo, papildymo iniciatorė ir autorė. Jų pagrindu šiandien grindžiamas Lietuvos bran-
„Tikiu savo miesto ateitimi ir neketinu sėdėti rankas sudėjęs“, - sako Rimantas Kumpis duolinės energetikos tęstinumas. AE specialistai vertina jos kompetenciją. Lietuvoje yra nedaug aukšto rango politikų, sprendžiančių branduolinės energetikos klausimus ir gebančių dis-
kutuoti technine kalba, kurią yra įvaldžiusi profesorė K.Prunskienė. Šiuo metu Ignalinos AE likimas nuspręstas, vykdomi jos eksploatacijos nutraukimo projektai. Dar ne kartą bus
vertinamos tokio sprendimo pasekmės. Iš esmės – „nurašytas” branduolinės energetikos kompleksas, kurio šiandieninė vertė keliolika milijardų litų, galėjo tarnauti dar apie 40 metų. Daug kalbama apie naujos AE statybas. Mano nuomone, tai bus visai naujas objektas, neturintis nieko bendra su Ignalinos AE. Naujas pavadinimas, nauja statyba, naujas statusas, kiti šeimininkai. Galų gale nebūtinai ji turi būti statoma čia – Visagine. Kuo ilgiau delsime, tuo labiau nyks mūsų potencialas savo jėgomis pastatyti naują elektrinę. Nepakitęs išlieka vietinių žmonių – visaginiečių lojalumas branduolinei energetikai. Teko ne kartą būti įvairių debatų dalyviu pasisakant už branduolinę energetiką. Esu apskaičiavęs, kad jeigu gamintume tokį elektros energijos kiekį, kurį pagamina Ignalinos AE per metus, degindami anglį, tektų sudeginti tokį jos kiekį, kuris prilygtų 2 Cheopso piramidėms. O kur dar kaina? Juk nedaugelis žino, kad 1 kWh elektros savikaina siekia 6,56 cento. Buvo tikimasi, kad gamtinės dujos taps pagrindiniu organiniu kuru gaminant elektros energiją. Kainų šuoliai „išblaivino” akademikų galvas. Atsigręžti į branduolinę energetiką tapo neišvengiama būtinybe. Tikiu savo miesto ateitimi ir neketinu sėdėti rankas sudėjęs. Vadovavau visuomeninei organizacijai „Visagino atomininkų forumas”, vienijančiai keletą dešimčių esamų ir buvusių atominės energetikos specialistų. Ši organizacija
yra parengusi ir pateikusi keletą įstatymų ir kitų norminių aktų, susijusių su branduoline energetika, pataisų. Su bendraminčiais kalbamės apie būsimus rinkimų į vietos savivaldą. Ruošdami rinkiminę programą, visų pirma sau norime atsakyti, o ką mes padarytume geriau nei dabartinė miesto valdžia? Atsakymų randame kasdienybėje. Norėtume miestiečiams grąžinti pirties paslaugą, atgaivinti miesto fontaną, kurti daugiaaukščių namų gyventojų bendrijas, sutvarkyti miesto apšvietimą bei išspręsti mašinų parkavimo problemas, įkurti papildomas stovėjimo aikšteles. Norėtume įgyvendinti gyvenamųjų namų šiluminio mazgo rekonstrukcijos projektą, kuris leistų pereiti prie šildymo uždaru ciklu. Norime siekti, kad autobusai, vykstantys maršrutu Kaunas-Maskva, užsuktų į Visaginą. Norėtume suformuoti investicijų į Visagino miestą programą, kuri taptų neatsiejama naujos AE statybos dalimi. Gyvenant provincijoje tenka bendrauti su paprastais žmonėmis. O jiems klausimų iškyla įvairių: kodėl dirbsime 60 val. per savaitę, kodėl Seimo nariai slepia savo telefono numerius, ar tikrai atvažiuos kinai arti lietuviškos žemės vietoj mūsų tautiečių, išvykusių laimės ieškoti svetur? Kartais supranti savo bejėgiškumą. Kad ir kaip norėtum ar stengtumeisi, sunku garantuoti, kad savąsias idėjas pavyks įgyvendinti. Bet kartu suvoki, kad čia yra tavo gimta šalis, kitos nėra ir nebus, ir kad čia ir dabar norisi gyventi geriau.
myk
2006 m. gruodis
MIESTUI IR KAIMUI
Ministras stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui Atkelta iš 1 p.
- Kokių darbų ėmėtės pirmiausia, tapęs ūkio ministru? - Pirmiausia reikėjo suformuoti komandą. Labai gerai, kad ministerijoje yra daug patyrusių specialistų, su kuriais teko dirbti dar 1996 metais, kai buvau ekonomikos ministras. Jais galima pasitikėti, netenka abejoti šių darbuotojų kvalifikacija. Pirmosiomis darbo dienomis taip pat reikėjo iškelti naujus uždavinius, susijusius su Vyriausybės programos įgyvendinimu, apsibrėžti – ką turime padaryti, pasiekti, reformuoti. - Kokias svarbiausias užduotis keliate sau? - Mano principinė nuostata – sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui. Visi žinome, kad verslas visų mūsų maitintojas. Kuo bus geresnės sąlygos verslui, tuo bus sukurta daugiau darbo vietų, didės darbo užmokesčiai, bus surenkama daugiau mokesčių į valstybės biudžetą. Todėl daug dėmesio tenka skirti šiai sričiai. Ji gana plati – tai Europos Sąjungos struktūriniai fondų parama, įstatymai ir kiti teisės aktai, kurie sudaro palankesnes sąlygas verslui, taip pat verslo aplinkai įtaką darantys viešieji pirkimai, kiti dalykai. Aišku, labai svarbus ir energetikos sektorius – elektra, dujos, nafta. Šiai sričiai tenka skirti labai daug dėmesio. - Lietuva negali pasigirti savo
Ūkio ministras Vytas Navickas sprendžia svarbius Lietuvai ir gyventojams energetikos klausimus energetiniais ištekliais, kurie pastaraisiais metais pasaulyje brangsta. Ar mūsų Vyriausybė, Ūkio ministerija gali turėti įtakos, kad degalų, dujų, elektros kainos gyventojams būtų
kuo palankesnės? - Iš tikrųjų daug ką lemia pasaulio rinkos tendencijos, ir daug įtakos čia nepadarysi. Tačiau ministerija turi teisinių svertų, kurie padeda riboti mono-
Ūkio ministerijos nuotr.
polinių įmonių veiklą, veikti elektros, dujų ir kitų energetikos išteklių kainų dinamiką, sudaryti gyventojams kuo palankesnes sąlygas. Ministerija taip pat daug dirba
energijos apsirūpinimo srityje. Kaip žinote, pagal susitarimą su Europos Sąjunga 2009 metais turime uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, o Lietuvos ekonomikai atominė energija labai svarbi. Todėl intensyviai dirbame ir jau parengta studija dėl galimybės statyti naują atominę jėgainę ten pat – Ignalinoje. Rengiant studiją įsitikinta, kad tiek ekonominiais, tiek techniniais, tiek nacionalinio saugumo ir kitais aspektais naujos atominės elektrinės statyba Lietuvai yra būtina. Yra pasiekti tam tikri susitarimai tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos, nes ši elektrinė reikalinga visam regionui. Tikimės, kad iki 2015 metų Ignalinoje bus pastatytas naujas atominis reaktorius. Tuomet reikės mažiau importuoti organinio kuro – dujų, mazuto. Siekiant, kad Lietuvą būtų kuo mažiau priklausoma nuo Rytų, rengiami projektai sujungti Lietuvą elektros tiltais su Vakarais. Vienas iš projektų – sujungti Lietuvos elektros tinklus per Estiją su Švedija, kitas – su Lenkija. Taip pat mąstoma apie galimybę ateityje nutiesti dujotiekį į Lenkiją, vienoje iš Baltijos valstybių įrengti suskystintų dujų terminalą, ieškome kitų galimybių. - Jūs stengėtės kuo mažiau kalbėti ir kuo daugiau dirbti. O ko palinkėtumėte žmonėms šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga? - Gerų švenčių ir nusiteikti rimtam darbui 2007-aisiais.
P.Vaitiekūnas: diplomatinė tarnyba turi tarnauti Lietuvos žmonėms Atkelta iš 1 p.
Jei ambasadoriumi, diplomatu būtų daugiau pasitikima, jam suteikiama daugiau laisvės operuoti turimais resursais – ir finansiniais, ir žmogiškaisiais, jis galėtų prisiimti ir didesnę atsakomybę. Juk Prezidentas ambasadoriui suteikia didžiulį pasitikėjimą, tai atsispindi ir skiriamuosiuose raštuose, kuriuos naujai paskirtas ambasadorius įteikia užsienio šalies vadovui. Juose Lietuvos Prezidentas patvirtina: “Prašau pasitikėti viskuo, ką šis žmogus pasakys Jūsų šalyje mano vardu”. Pabrėžiu, viskuo. Tad reikalauti, kad ambasadorius rašytų į centrą ataskaitą, kad jis, tarkim, sudaužė peleninę ir ji turi būti nurašyta, mano galva, yra netinkamas resursų panaudojimas. - Iki šiol Užsienio reikalų ministerijos veikla paprastam žmogui dažnai atrodo kažkas tolimo. Kaip praktiškai žmogus gali pajusti tai, kad Lietuvos diplomatija yra ne tik prieinama, bet ir prieinanti? - Galiu apie tai pasakyti iš patirties. Tiesiog reikia žmones – verslininkus ir moksleivius, menininkus ir kultūrines grupes - kviesti į ambasadą.Visi, kas lankosi svečioje šalyje, turi žinoti, kad jie yra laukiami svečiai Lietuvos ambasadoje, kad ambasada pastatyta ne ambasadoriui, ne diplomatams, o jiems – Lietuvos žmonėms. Daugiau ar mažiau, bet ambasada ir ambasadorius visada gali ir turi padėti savo šalies žmonėms. Vaizdžiai tariant, ambasada - tai pirmasis Lietuvos piliečių, Lietuvos verslininkų, Lietuvos valstybės interesų gynybinis punktas. Punktas, kuriame tave priims, išklausys ir padės. Todėl noriu pakviesti Lietuvos žmones naudotis ambasadomis. Jei turite mažiausią įtarimą, kad ambasada gali Jums padėti, kreipkitės į ją. Nes jei mūsų šalies pilietis turės daugiau naudos, tai bus naudinga ir mūsų valstybei, o ambasada galės lengviau atlikti savo pagrindinį darbą – būti naudinga Lietuvai, jos verslui, jos žmonėms.
Mūsų žmonės geranoriški, paprasti, kuklūs. Jie dažnai galvoja: na ką aš čia toks mažas trukdysiu diplomatus. Tad noriu visus pakviesti – trukdykite, trukdykite ir dar kartą trukdykite, nes tai visa mūsų darbo prasmė. - Daug lietuvių šiuo metu dirba Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Ispanijoje. Ar jie jau pajuto ambasadų atvirumą? - Manau, kad pajuto. Štai Airijoje, kur neseniai lankiausi, mūsų ambasadorė Izolda Bričkovskienė, manau, puikiai dirba. Lietuvių verslininkai Airijoje yra susibūrę į verslo klubą, lietuviai yra įsteigę net keletą mokyklėlių, yra įsikūrusi Airijos lietuvių bendruomenė ir ambasada palaiko su jais glaudžius ryšius: kalbasi, kviečia pas save, į susitikimus, organizuoja bendrus renginius. Ir to, manau, užtenka – reikia tiesiog jausti vienam kitą, ambasadai -- mūsų žmonių lūkesčius, žmonėms – Lietuvos ambasados buvimą šalia, ir dirbti kartu. - Į Vyriausybę Jus delegavo valstiečiai liaudininkai, pabrėžiantys politikos praktiškumą. Kaip tai atsispindi Užsienio reikalų ministerijos darbe? - Man praktiškumas irgi visados buvo mėgstama sąvoka, į kurią kreipiu daug dėmesio. Noriu pasakyti, kad mūsų pozicija vystyti bendradarbiavimą remiantis vertybėmis ir paraleliai vystyti bendradarbiavimą remiantis interesais nesukelia vidinio prieštaravimo. Teisingos vertybės iš tikrųjų yra pats praktiškiausias dalykas. Galiu pasakyti pavyzdį. Sakykim, kodėl bendrovė “VP Market” investuoja didžiules sumas pinigų Latvijoje, Estijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, bet neinvestuoja į šalia esančias Rytų valstybes, sakykim, Baltarusiją, kuri geografiškai lyg ir turėtų būti mūsų artima verslo partnerė? Atsakymas paprastas – todėl, kad nesutariame dėl vertybių.Ten trūksta įstatymo viršenybės, trūksta laisvės, trūksta veiklos skaidrumo, ir mūsų verslas ten neina.
- Santykiai su artimiausiais kaimynais paprastai turi didžiulę įtaką šalies ekonomikai. Kaip sekasi Lietuvai derinti dažnai labai skirtingus ir sunkiai suderinamus kaimyninių valstybių interesus? - Deriname vertybinius interesus ir pragmatinį požiūrį. Kiekvienu atveju ieškome konkrečių bendradarbiavimo projektų, konkrečių žingsnių. Manau, kad tokia mūsų politika yra sėkminga ir sulaukia supratimo ir Europos Sąjungoje, ir kaimyninėse valstybėse. Lietuva kaip valstybė turi pagrįstų ambicijų būti matoma regione, būti tam tikru iniciatyvų centru ir, vadovaudamiesi Vyriausybės programa, mes to siekiame. - Esate nepartinis ministras. Tai lengvina ar sunkina Jūsų darbą? - Matyt, nei lengvina, nei sunkina. Yra partijų sutarimas dėl užsienio politikos, yra koalicinės Vyriausybės programa, ir mes ją vykdome. Mane į Vyriausybę delegavo valstiečiai liaudininkai, todėl stengiuosi, kad partija, jos nariai labiau suprastų vykdomą užsienio politiką, o ministerija savo ruožtu gerai suprastų Valstiečių liaudininkų sąjungos atstovaujamus interesus. Valstiečiai liaudininkai atstovauja didelei Lietuvos visuomenės daliai – žemdirbiams, kaimo žmonėms, smulkiems verslininkams, žemės ūkio verslo žmonėms, tad labai gerai, kad aš, būdamas užsienio reikalų ministras, turiu galimybę tartis, konsultuotis su partija, jos žmonėmis ir labiau įsiklausyti į tos didelės Lietuvos visuomenės dalies interesus. Manau, kad ir mano kalbėjimas partijai apie ministerijos planus, veiklą yra prasmingas, nes taip užsienio politika tampa artimesniu ir žmonėms labiau suvokiamu dalyku. Juk užsienio politika yra vidaus politikos tąsa, stengiantis patenkinti svarbiausius Lietuvos ir Lietuvos žmonių interesus. - Nesate jokios partijos narys, tad galite objektyviai įvertinti Valstiečių liaudininkų sąjungos reikšmę Lietuvos politinėje arenoje?
Valstiečių liaudininkų deleguotas užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas siekia, kad ministerija ir Lietuvos diplomatinės tarnybos pačios “eitų į žmones”
URM nuotr.
- Kaip jau minėjau, tai didelei Lietuvos visuomenės daliai atstovaujanti partija, turinti didžiulę patirtį. Norėčiau pažymėti ir jos vadovės Kazimieros Prunskienės, su kuria esame pažįstami nuo Sąjūdžio laikų, patirtį
sprendžiant ir Lietuvos vidaus politikos reikalus, ir užsienio politikos klausimus. Manau, kad ši jos patirtis, energija bei gebėjimas suburti žmones yra labai reikšminga ir partijai, ir Lietuvai.
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
Bronis Ropė: žmonės svarbiausia, popieriai, palauks Žmonės sako: “Nėra šeimininko – nėra tvarkos”. Ignalinos rajono gyventojai Bronį Ropę pirmą kartą mero kėdėje „patikrino“ dar 1995 metais. Įsitikino, kad jis tvarkosi, kaip dera šeimininkui, todėl jam rajono reikalus patikėjo ne vieną kartą, Ignalinos rajono rūpesčiais meras B.Ropė gyvena ir pastaruosius keletą metų.
Artūras MANKEVIČIUS „Kodėl man vis patiki rajono vairą? – klausimą apmąsto meras. - Manau, rajono vadovui svarbu būti paprastam, mokėti bendrauti su žmonėmis. Meras turi žinoti gyventojų rūpesčius, domėtis viskuo, kas vyksta rajone„. Pasak jo, reikia stengtis dalyvauti įvairiuose renginiuose bei skatinti juos organizuoti, būti užsispyrusiam ir siekti tikslo, tinkamai atstovauti rajono rinkėjams, ginti jų interesus, nuolat domėtis Lietuvos bei užsienio partnerių pasiekimais, jais pasinaudoti savo darbe.
Rajono gyvenimas – iš pirmų lūpų B.Ropė įsitikinęs, kad geriausias būdas sužinoti rajono problemas – ben-
drauti su gyventojais. Po tokių pokalbių dėliojami svarbiausi darbai, kuriuos būtina nuveikti rajono šeimininkui. „Tokiam bendravimui skiriu ypatingą dėmesį ir visada stengiuosi surasti laiko. Kelis kartus per metus vykstu į susitikimus su vietos gyventojais visose rajono seniūnijose. Be to, gyventojus darbo vietoje taip pat priimu ne tik nustatytomis valandomis. Jei už durų laukia žmogus, dokumentus dedu į šalį ir kalbuosi su juo„, - aiškina Ignalinos rajono meras. Ant stalo jis rodo dalį pastaruoju laiku gautų gyventojų klausimų ir prašymų raštu, kiti merą pasiekė internetu, elektroniniu paštu. Mat savivaldybės interneto svetainėje www.ignalina.lt yra specialios nuorodos „Klausiate - atsakome”, „Svečių knyga”, todėl čia gyventojai ir rajono svečiai taip pat palieka aktualių ir spręstinų klausimų. Susitikimai, laiškai padeda gerinti gyvenimą. Gal ne visose rajono gyvenvietėse pasikeitimai tokie ryškūs kaip Ignalinoje, tačiau daugėja investicijų ir seniūnijose. „Štai vienur pirtį ar bendruomenės salę suremontavome, kitur - kultūros namus atidarėme. Kai pasiseka įvykdyti gyventojų prašymą ar išspręsti jų problemą, tuomet, žinoma, ir gyvenimas jiems šviesesnis atrodo„, - žmonių rūpesčiais gyvena meras. Jis prisimena ir tuos atvejus, kai žmogui itin reikalinga finansinė pagalba. „Motina kreipiasi dėl užsienyje mirusio sūnaus palaikų parvežimo, arba prašoma pagalbos po gaisro. Negalime likti
tokiam skausmui abejingi„, - išskirtinius atvejus pamini meras.
Pigi šiluma – ilgalaikė nauda Anot jo, kalbant apibendrintai, labai svarbu, kad gerėja bendras gyvenimo lygis. Ignalinoje yra vienos žemiausių Lietuvoje komunalinių paslaugų kainos, žymiai sumažėjęs nedarbas. Turintiems nekilnojamojo turto svarbu tai, kad pastaruoju metu jo kainos padidėjo tris kartus. Gyvenimo kokybei įtakos turi ir naujos laisvalaikio, poilsio paslaugos. „Galime pasidžiaugti sėkmingu savivaldybės administracijos ir savivaldybės tarybos darbu. Nors taryboje daugumą sudaro valstiečiai liaudininkai, per visą kadenciją nebuvo priimtas nė vienas sprendimas, už kurį balsuotų tik valdančioji dauguma„, - prisimena rajono vadovas. Rajone labai stiprios seniūnijos, joms suteikta daug galių. Seniūnai yra tikrieji šeimininkai, gerai pažįstantys gyventojus ir galintys greičiausiai jiems padėti išspręsti buitinius klausimus. Seniūnijos turi savo lėšų, technikos parkus, darbuotojų. „Kalbant apie konkrečius darbus, vienas iš pagrindinių, ilgalaikę naudą duodančių projektų buvo šilumos ūkio reforma„, - akcentuoja meras B.Ropė. Jau dveji metai visos rajono katilinės šilumai gaminti naudoja ekologišką kurą - medžio atliekas. Šilumos savikainą tai sumažino 2 kartus, todėl šildymo kainos Ignalinoje yra vienos mažiausių Lietuvoje. Gyventojams nustatytas tarifas – 10,88 ct už kilovatvalandę – ir dabar nedidėja. Per pastaruosius metus Ignalinoje, kai kuriose gyvenvietėse pastatyti vandens nuotekų valymo ir vandens kokybės gerinimo įrenginiai, atnaujintos ar įrengtos vandentiekio ir kanalizacijos sistemos, renovuotos beveik visos rajono mokyklos. Nuo 2002 metų naujai pastatytame pastate dirba Ignalinos rajono gimnazija.
Sėkmingai pertvarkomas Ignalinos miesto centrinės dalies transporto eismas. Didžioji dalis darbų čia jau baigta – už 3,8 mln. litų sutvarkyta miesto aikštė, joje pastatytas fontanas. Šiemet bus baigtas ir didžiausias pastarojo laikotarpio statinys rajone — daugiafunkcinis kompleksas. 2007-ųjų pradžioje bus atidaryta paskutinė jo dalis: gimnastikos ir treniruoklių, konferencijų salės, dvi pirtys ir 32 vietų svečių namai. Kartu su jau veikiančiu baseinu, sporto, boulingo ir biliardo salėmis bei kavine tai sudarys sporto ir poilsio paslaugų kompleksą, kuris trauks ir vietos gyventojus, ir svečius.
Ateitis: Ignalina – kurortas B.Ropė planuoja ir ateitį, yra parengtas strateginis rajono plėtros planas. „Vienas iš pagrindinių tikslų – kurortinės vietovės, o vėliau ir kurorto statuso suteikimas Ignalinos miestui. Tai padidintų turistų ir poilsiautojų trauką į visą rajoną, sudarytų palankesnes sąlygas naujoms darbo vietoms steigti bei regiono raidos perspektyvoms„, - įsitikinęs meras. Šiam tikslui pasiekti jau patvirtintas konkrečių darbų ir priemonių planas. Ignalina siekia tapti žiemos sporto sostine. Čia esančiame Lietuvos žiemos sporto centre įrengtos slidinėjimo, kalnų trasos, vyksta įvairios varžybos. Suplanuota šio centro plėtra. Projektuojami sklypai kotedžams, kempingams, ledo arenai. Ignalinoje veikia olimpinio rengimo centro padalinys, 12 jaunuolių ruošiami olimpinėms žaidynėms. Mero įsitikinimu, ateities Ignalina turi tapti aukštos gyvenimo kokybės, turizmo, sporto, aptarnavimo paslaugų, laisvalaikio bei pramogų vietove, patogia čia gyvenantiems ir patrauklia svečiams. Garsiojoje Palūšėje numatoma renovuoti turistinės bazės infrastruktūrą, plėsti paslaugų tinklą, sutvarkyti van-
dentiekio sistemą. Rajono vadovas vardija būsimus darbus ir probleminėse vietovėse, pavyzdžiui, Didžiasalyje. Taryba patvirtino Didžiasalio gyvenvietės socialinių ekonominių problemų 2007–2009 m. sprendimo programą. Šioje gyvenvietėje planuojama steigti molio perdirbimo įmonę, į naujas patalpas perkelti Vaikų globos ir paramos šeimai centrą. Kitų metų pradžioje Didžiasalyje duris atvers Verslo informacijos centro padalinys. B.Ropė prisimena, kad prieš dešimtmetį pagrindinis rajono vadovų rūpestis buvo užtikrinti būtiniausių paslaugų teikimą, žmonėms laiku išmokėti priklausančius atlyginimus ir ieškoti būdų, kaip sutaupyti lėšų, spręsti ūkio, infrastruktūros klausimus.„Tačiau jau tuomet galvojome ir kūrėme ateities planus bei strategijas. Na, o dabar atėjo tų planų įgyvendinimo metas”, - šeimininkiškai dėsto meras. Pasak jo, tai daug įdomesni, tačiau ir labai atsakingi darbai, lemsiantys ateitį, bendrą krašto raidą įvairiose srityse. Dabar rengiant ir įgyvendinant projektus labai svarbu tai atlikti kokybiškai. B.Ropė pirmą kartą Ignalinos rajono meru tapo 1995 m. ir nuo tada aktyviai dalyvauja Lietuvos savivaldybių asociacijos darbe. Pasak jo, per tuos metus įvykę daug teigiamų pasikeitimų, tačiau savivaldybėms turi būti suteikta daugiau teisių ir galių. „Kuruoju ekonomikos, biudžeto ir žemės ūkio bei verslo sektorius. Kasmet pavyksta padidinti savivaldybių biudžetus 200-300 mln. litų. Tai padėjo sukurti gerai veikiančias decentralizuotas kaimo paslaugų (pasėlių deklaravimo bei tiesioginių išmokų gavimo) bei verslo paslaugų sistemas ir kt. – vardija B.Ropė Nuo 1997 m. jis yra ir Europos Tarybos Vietos ir regionų valdžių kongreso Lietuvos delegacijos narys ir sekretorius. Jam patikėtas Lietuvos savivaldos interesų atstovavimas bei gynimas.
Problemų yra, bet surėmę pečius mes pajėgsime jas išspręsti
Viktoras RINKEVIČIUS Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, Valstiečių liaudininkų
sąjungos valdybos pirmininkas
Šie metai buvo sudėtingi visiems mūsų krašto žmonėms. Kaimas kentėjo nuo didžiulės sausros, pridariusios daug nuostolių, politikai – nuo įvairiausių skandalų, Vyriausybės kaitos, subyrėjus parlamentinei daugumai. Ir vis dėlto pamažu kapstėmės iš tų bėdų, judėjome pirmyn ir metus užbaigiame su viltimi, kad kitąmet gyvensime geriau. Tų vilčių pirmiausia teikia net 14 proc. išaugęs kitų metų biudžetas. Gaila tik kad mūsų komitetui nepavyko pasiekti, jog kaimui skirtos išlaidos išaugtų daugiau nei 1 proc., juoba kad sausros padaryti nuostoliai kompensuojami iš mūsų biudžeto, o ne ES fondų. Tačiau ateina pinigai už „Mažeikių naftą” ir tikimės, kad dalį jų pavyks nukreipti kaimo žmonių naudai, sausros padarinių daliniam kompensavimui, tiesioginėms išmokoms ir kitoms reikmėms. Nors pasėlių plotai išaugo, tačiau dėl sausros į aruodus supylėme 1 milijonu tonų grūdų mažiau. Nuostolius padengti šiek tiek padėjo išaugusios grūdų kainos. Sausros padaryti nuostoliai siekia 690 milijonų litų, nors dar nežinome, kaip
sausra atsilieps pienininkystei, nes žiemai sukaupta mažiau pašarų. Dirbant bendros ES rinkos konkurencijos sąlygomis tokie nuostoliai yra labai skaudūs, juo labiau kad trūksta lėšų melioracijos priežiūrai – ši sritis labai apleista, o ūkininkai neturi finansinių galimybių situaciją pakeisti. Antra vertus, kalbant apie melioraciją, rimta problema tapo ir darbo jėgos trūkumas kaime. Vis daugiau kaimiečių išvažiuoja į miestus ar užsienį. Kitų metų biudžete numatyta skirti 70 milijonų litų melioracijos priežiūrai. Tikimės, jog tai leis bent jau pristabdyti melioracijos sistemos būklės blogėjimą. Ateityje melioracijos įrenginių remontui bei rekonstrukcijai numatoma gauti lėšų iš ES. Melioracijos įrengimai sausina ne tik ūkininkų žemę, bet ir kelius, geležinkelius, miestus, gyvenvietes, miškus, užtvankas, tiltus, pralaidas, todėl tam būtina skirti daugiau dėmesio.
Auga kaimo bendruomenių vaidmuo Pastaraisiais metais kaime pastebime naują gerą reiškinį – kaimiečiai buriasi į bendruomenes ir bendromis jėgomis ima spręsti savo problemas. Valstybė ir savivaldybės joms ateina į pagalbą. Kitų metų biudžete kaimo bendruomenių veiklai skatinti numatyta skirti 6 milijonus litų. Kaimo bendruomenių judėjimas prasidėjo prieš keletą metų ūkininkių moterų iniciatyva, kai jos ėmė burtis į įvairius būrelius, susirūpino kaimo kultūros, tradicijų, papročių išsaugojimu. Vėliau į šį judėjimą įsitraukė vis daugiau kaimo gyventojų. Tokie judėjimai labai populiarūs kitose Europos Sąjungos valstybėse. Teko susipažinti su Švedijos, Suomijos kaimo bendruomenių veikla – ji tikrai įdomi ir efektyvi, padedanti ugdyti kaimo
visuomenės aktyvumą, sąmoningumą, išradingumą. Bendruomenės ugdo jaunimo pilietiškumą, padeda išsaugoti etnokultūrą, tradicijas, įtraukia į šias iniciatyvas jaunąją kartą. Kaimo bendruomenės taip pat padeda atskiriems kaimo gyventojams, šeimoms greičiau įveikti įvairiausias bėdas, nelaimes, plėtoja pagyvenusių, vienišų žmonių globą, organizuoja renginius, šventes. Visa tai labai reikalinga, nes kaime mažėja mokyklų, kultūros židinių. Dabar tą spragą ima užpildyti kaimo bendruomenės, jų vadovai. Negalima nepasidžiaugti Kupiškio, Pasvalio, Biržų, Panevėžio, kitų rajonų kaimo bendruomenių veikla, kuri jaučiama net už šių regionų ribų. Nemažai šių bendruomenių gražiai bendradarbiauja ne tik su kitų Lietuvos rajonų, bet ir su užsienio valstybių kaimo bendruomenėmis. Bendruomenės padeda spręsti savo kaimo socialines problemas, apginti viešąjį interesą, aktualų visiems to kaimo žmonėms. Iškyla vis daugiau entuziastų, lyderių, kurie be jokio atlyginimo, visuomeniniais pagrindais užsiima bendrais kaimo reikalais, padėdami vietos valdžiai spręsti daugelį problemų. Dabar daug kur patys kaimiečiai imasi tvarkyti apleistus kelius, kultūros namus, buriasi į meno ratelius, bendras šventes ir įvairius renginius. Tai labai džiuginantis signalas, rodantis, jog kaimo žmonės patys sugeba spręsti savo aplinkos problemas. Labai svarbu, kad savivaldybės skatintų bendruomenių veiklą, suteiktų joms materialią ir kitokią pagalbą. Deja, būna faktų, kai savivaldybės, matydamos konkurentą, nenori bendruomenėms padėti. Tai blogas, trumparegiškas požiūris. Dabar bendruomenės galės gauti ES paramą pagal LEADER programą. Yra Kanados, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Norvegijos projektai, skirti Lietuvos kaimo bendruomenėms remti.
Yra Lietuvos bendruomenių sąjunga, kuriai vadovauja valstietė liaudininkė Goda Burokienė. Ji palaiko ryšius su Europos kaimo aljansu, į kurį susijungė Europos valstybių kaimo bendruomenių organizacijos. Aljanso atstovai atvažiuoja į Lietuvą, lietuviai lankosi svetur, keičiasi patirtimi. Būtina plėtoti kooperaciją Kai stojome į Europos Sąjungą, kaimiečiams didžiausią rūpestį kėlė pienininkystės reikalai. Dabar padėtis jau aiškesnė. Karvių sumažėjo, o pieno pagausėjo, nes išaugo produktyvumas. Šiuos klausimus mes dažnai aptariame Seimo Kaimo reikalų komitete. Plėtojant pienininkystę, geresnio kelio nėra – tik kooperacija. O ji kaime labai sunkiai skinasi kelią. Netolimoje ateityje susidursime su nauja problema - tai pieno kvota. Vis dėlto mūsų derybininkai stojant į ES išsiderėjo per mažą pieno kvotą. Pagal Vakarų Europos pavyzdį į kooperatyvus turėtų jungtis visi pieno pardavėjai, kaip mėsos ar grūdų augintojai turėtų jungtis į savo kooperatyvus. Tačiau Lietuvoje vienintelė sritis, kur kooperacija gerokai pažengusi į priekį – tai kredito unijos, vadinamieji ūkininkų bankeliai. Jie yra beveik visuose rajonuose ir veikia gana efektyviai, nes teikia kreditus geresnėmis sąlygomis nei dideli bankai. Dabar labai svarbu šią kooperacijos patirtį perkelti į pieno ūkį, kad kaimo žmonės galėtų lengviau parduoti didelį kiekį produkcijos ir gautų didesnę kainą. Tai patvirtina tokių kooperatyvų veikla Žemaitijoje, Kupiškio, Biržų, Pasvalio rajonuose. Šie kooperatyvai savo narių pateiktą pieną parduoda žymiai brangiau. Kita vertus, jie pasiekia ir aukštesnę produkcijos kokybę. Didelė bėda, manau, yra tai, kad mūsų žemdirbiai turi mažą įtaką perdirbimo pramonei. Patys žemdirbiai prastai pasinaudojo
jiems valstybės suteikta galimybe įsigyti daugiau perdirbimo pramonės įmonių akcijų, todėl dabar negali daryti įtakos jų valdymui. Perdirbimo pramonė atsidūrė verslininkų rankose, o Vakarų Europoje ją dažniausiai kontroliuoja žemdirbiai ir taip gauna didesnes pajamas. Kol ši padėtis pasikeis, praeis, matyt, dešimtmečiai. Perdirbimo pramonė labai imli investicijoms ir, norint ją plėtoti, reikia didelių pinigų. Kol kas mūsų ūkininkai tokių lėšų neturi, o jas galima sukaupti tik einant kooperacijos keliu.
Plėtosime biokuro gamybą Kylant kuro kainoms ir neturint savų energetinių išteklių, Lietuvoje reikia plėtoti biokuro gamybą. Iš rapsų daugiau gaminti dyzelino, iš grūdų – etanolio, benzino pakaitalo. Ūkininkams reikės auginti daugiau žaliavos šiai gamybai, o tai garantuoja papildomas pajamas. Tai perspektyvu, nes kuro vartojimas pasaulyje auga, o naftos produktų gamyba beveik ne. Energetika jau tapo politika. Mes negalime remtis vien Rusijos energijos ištekliais, reikia ieškoti alternatyvų. Žinoma, artimiausioje ateityje mes neturime galimybių vien biokuru aprūpinti vartotojus, tačiau ši dalis ateityje smarkiai išaugs. Tikiu, kad kitąmet kaimo reikalai gerės. Ir dabar mes ne visada pastebime tas gražias permainas mūsų kaime. O jų yra nemažai. Dažnai tenka susitikti su užsieniečiais, kurie lankėsi Lietuvoje prieš keletą metų ir dabar, pabuvę mūsų kaime, sako: „Kokių gerų permainų matome Jūsų krašte ir visoje Lietuvoje!” Gal mes per dažnai verkšlename, užuot pasidžiaugę tuo, ką visi kartu pasiekėme.
cm