Miestui ir kaimui (Telšių apskr.) by LVŽS

myk

MIESTUI IR KAIMUI Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos laikraštis

ŠEIMA – TAUTA – VALSTYBĖ Ką reiškia, kad Valstiečių liaudininkų partija pradėjo jau antrą savo istorijos šimtmetį? Politine prasme – partijos mąstymo brandą, tvirtą veiksmų logiką, laiko užgrūdintą patikimumą ir politinių sprendimų solidumą. Žmogiškąja prasme – veiklos bendruomeniškumo principą, nuveiktų darbų suprantamumą miesto ir kaimo žmogui, moralinių, etinių, kultūrinių principų artumą kiekvienai Lietuvos šeimai.

Algimantas SAVUKYNAS Susitikti dėl interviu ūkio ministras Vytas Navickas galėjo tik pusę aštuonių ryto, kai oficiali darbo diena dar nebuvo prasidėjusi, ir beveik visi ministerijos langai skendėjo tamsoje. Darbo metu tokiems pokalbiams ministras laiko tiesiog neturi – nuo pat ankstyvo ryto laukia svarbūs darbai: susitikimai, posėdžiai, pasitarimai. - Tai kada pradedate darbo dieną, ministre? – savaime kilusiu klausimo pradėjome pokalbį. - Septintą valandą ryto. Atvažiuoju į darbą anksčiau, kad nereikėtų gaišti laiko transporto kamščiuose. Peržiūriu dokumentus, pasiruošiu susitikimams, posėdžiams. - Vadovauti ministerijai Jums – ne naujiena. Iki tapdamas ūkio ministru keturiose vyriausybėse ėjote ekonomikos ministro pareigas. Kaip paaiškintumėte tokį pasitikėjimą? - Šį kartą pasiūlymą tapti ministru lėmė dvi priežastys. Pirmiausia susiklostė tokia politinė situacija, kad mūsų Valstiečių liaudininkų sąjunga turėjo galimybę deleguoti tris atstovus į Vyriausybę, tarp jų – į Ūkio ministeriją, ir partijos kolegos pasitikėjo manimi. Kitas dalykas – per savo gyvenimą, veiklą sukaupiau nemažai patirties. Teko dėstyti Vilniaus universitete, dirbti mokslinį darbą, eiti atsakingas pareigas valstybės institucijose (atkūrus Nepriklausomybę V.Navickas buvo pirmosios Vyriausybės narys – aut. past.), dirbau Seimo Ekonomikos komitete, aštuonerius metus – privačiame versle, buvau Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas.

Prof. Kazimiera PRUNSKIENĖ Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkė Tai suprantama – juk Valstiečių liaudininkų pirmtakai buvo tokios iškilios asmenybės, kaip Jonas Vileišis, Kazys Grinius, Ernestas Galvanauskas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Felicija Povickaitė-Bortkevičienė, Mykolas Sleževičius, Jonas Staugaitis. Tai žmonės, praėjusio amžiaus pradžioje pradėję profesionaliai formuoti Lietuvos valstybinio - tautinio mentaliteto, demokratinio bendrabūvio nuostatas ir principus. Jų suformuluotos vertybės, kuriomis grindė savo veiklą: demokratija, valstybingumas, tautiškumas, teisingumas, pažanga, darbštumas, dorovė, buvo tokios organiškos ir tikros, kad kiekvienas jas priėmė kaip savas prieš šimtą metų, neabejoju, jos liks tokiomis pat svarbiomis vertybėmis ir po antro šimtmečio. Valstiečių liaudininkų partija, garbingai puoselėdama ir principingai įgyvendindama savo vertybes, tapo artima daugeliui Lietuvos žmonių. Mūsų valstietiškos – liaudininkiškos bendruomenės narių skaičius nuolatos auga, neįtikėtinai sparčiai didėja ir bičiulių, draugų, bendražygių ratas. Tai akivaizdžiai rodo partiečių, savo nuoširdžia ir sąžininga veikla pelniusių aplinkinių pasitikėjimą atstovauti jų interesus visų lygių renkamose ir administracinėse valdžios struktūrose gausa. Nukelta į

2 p.

Tarp politikos, verslo ir… šaškių Prieš dvejus metus, baigęs dvi Seimo nario kadencijas, trukusias 8 metus, Ramūnas Karbauskis grįžo į savo verslą, tačiau iš aktyvaus Lietuvos politinio gyvenimo jis nepasitraukė. Dabar jis yra Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) pirmasis vicepirmininkas. Monika VAIŠNORAITĖ Net ir neužimdamas svarbių valstybinių pareigų, Ramūnas pastaruosius dvejus metus jautėsi aktyviu politinio gyvenimo dalyviu, tik tiek, jog nebereikėjo sėdėti Seimo posėdžių salėse. Po Seimo rinkimų 2004 metais, kai LVLS tapo valdančiosios koalicijos partnere, partijos veikla jos vicepirmininką įtraukė į svarbiausius šalies valdymo procesus ir Vyriausybės formavimą.

Stiprus verslas nebelaikomas nusikaltimu Pasak vieno iš LVLS lyderių, grįžęs į įprastas darbo agrokoncerne vėžes, nesijautė atitrūkęs nuo Lietuvos gyvenimo ritmo. “Dirbdamas Seime visuomet stengiausi būti arti žmonių, mačiau kaimo problemas, jas kiek galėdamas siekiau spręsti, sako jis. – Tad grįžęs į verslą antrosios – kitokios Lietuvos, kokią kartais mato

Nukelta į

Ramūnas Karbauskis. Pasak politiko, pastaraisiais metais pastebima dar daugiau teigiamų poslinkių santykiuose tarp valdžios ir verslo. Užsienio reikalų ministerijos, kuriai vadovauja LVLS deleguotas ministras Petras Vaitiekūnas, iniciatyva skatinti verslui ir ieškoti jam galimybių sėkmingai konkuruoti užsienio rinkose pasitelkiamos Lietuvos ambasados įvairiose šalyse.

Žemės ūkio ministerija atsigręžė į žemdirbius

Po 8 metus trukusio darbo Seime, Ramūnas Karbauskis grįžo į verslą, bet iš politinio gyvenimo nepasitraukė kabinetuose sėdintys valdininkai, aš nepamačiau”. Ramūnas Karbauskis neslepia, jog pasikeitęs jo statusas leido kiek lengviau atsikvėpti. “Anksčiau kas nors galėjo sakyti, jog būdamas Seimo nariu buvau išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, bet kaip ir anksčiau, taip ir dabar iš mano vadovaujamų įmonių sumokamų mokesčių gali būti išlaikomi net keletas Lietuvos rajonų. Todėl dabar jaučiu kur kas didesnį komfortą”, - sako buvęs parlamentaras, kuris visos savo kadencijos metu buvo

atsisakęs Seimo nario atlyginimo. Be to, Ramūnas džiaugiasi, kad pastaruoju metu Lietuvoje įtampa ir slėgis, kuris buvo jaučiamas G.Vagnoriui vadovaujant Vyriausybei, verslo atmosferoje atlėgo. Nebetaikomos tokios griežtos ir drastiškos priemonės, dėl kurių ne vienam verslininkui teko atsidurti niekuo nesibaigusiuose teismo procesuose. “Man atrodo, kad šiandieninė valdžia jau suprato, jog verslas yra visos šalies gerovės pamatas, sumažėjo ir manančių, jog stiprus verslas yra didelė blogybė”, - teigia

Ministras stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui

Žemės ūkyje, Lietuvai įstojus į ES, taip pat įvyko dideli poslinkiai. Žemės ūkio ministerija, kuriai vadovauja LVLS pirmininkė Kazimiera Prunskienė, sugebėjo tapti ūkininkų ir verslininkų, dirbančių žemės ūkio srityje, partnere ir iniciatore įvairių sprendimų, kurie yra novatoriški visos Europos Sąjungos mastu. “Lietuvoje įsisavinant ES paramą galima vykdyti įsigijimus dar iki projekto patvirtinimo. Tai leidžia ūkininkams įsigyti techniką ir ją vėliau įtraukti į projektus, kuriems įgyvendinti prašoma ES paramos”, - pažymi Ramūnas Karbauskis ir priduria, jog iki šiol nė vienoje ES narėje tokia praktika nebuvo taikoma. Pasak Ramūno, šiandien Žemės ūkio ministerija ne tik vykdo ES nurodymus, bet ir aktyviai dalyvauja formuojant Lietuvos bei Europos žemės ūkio politiką ir strategiją. “Žemės ūkio ministrė šiandien kalbasi kaip lygiaverčiai partneriai su ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisare Marianna Fisher Boel, tai leidžia Lietuvai pasiekti puikių rezultatų ir svarbių sprendimų”, - sako R.Karbauskis. Nukelta į

2 p.

7 p.

P.Vaitiekūnas: Diplomatinė tarnyba turi tarnauti žmonėms Frederikas JANSONAS Valstiečių liaudininkų sąjungos į Vyriausybę deleguotas užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas siekia, kad ministerija ir diplomatinės Lietuvos misijos būtų ne tik prieinamos paprastam Lietuvos piliečiui, bet ir pačios “eitų į žmones”. - Kokias svarbiausias užduotis keliate sau, kaip užsienio reikalų ministrui, ir Jūsų vadovaujamai ministerijai? - Turiu susiformulavęs sau keletą principų, kurių stengiuosi laikytis. Pirmasis jų – kad mūsų diplomatinė tarnyba ir Užsienio reikalų ministerija būtų ne tik prieinama paprastam žmogui, eiliniam verslininkui, bet ir prieinanti prie jo. Tai yra ieškanti tų žmonių, kuriems galėtų būti naudinga, ir ieškanti interesų, kuriems galėtų padėti. Taip pat manau, kad Lietuvos – nedidelės šalies – diplomatija turėtų būti nearogantiška, ypatingai atvira ir skirta žmogui. Gal tai skamba ir labai garsiai, bet ką aš galiu padaryti, jei dukart du yra keturi... Be abejo, sąžiningas, tvarkingas ir skrupulingas Vyriausybės programos vykdymas yra pagrindinė ministerijos užduotis. Taip pat, kaip ypač svarbią užduotį, išskirčiau ministerijos veiklos optimizavimą, biurokratizmo mažinimą. Vienas pagrindinių instrumentų to siekiant, manau, yra pasitikėjimo, o kartu ir atsakomybės didinimas. Nukelta į

7 p.

MIESTUI IR KAIMUI

2006 m. gruodis

ŠEIMA – TAUTA – VALSTYBĖ Net devyni merai: Leonas Apšega, Juozas Bertašius, Raimundas Jakutis, Algirdas Kopūstas, Bronislavas Liutkus, Bronis Ropė, Vytas Šimonėlis, Aloyzas Zairys, Povilas Žagunis negailėdami jėgų ir laiko dirba žmonių gerovei. O vicemerus, savivaldybių tarybų narius, administracijų vadovus net ir suskaičiuoti sunku. Turėdami tvirtą atstovavimą savivaldybėse ir todėl puikiai žinodami žmonių problemas bei poreikius, Valstiečiai liaudininkai gali kaip niekas kitas prasmingai ir rezultatyviai dirbti pačiose aukščiausiose valdžios struktūrose. Lietuvos Respublikos Seime turime gausią skaičiumi ir kokybišką rezultatais frakciją, kuriai energingai ir talentingai vadovauja Aldona Staponkienė, Seimo pirmininko pavaduotoju dirba Alfredas Pekeliūnas, Kaimo

reikalų komitetui dalykiškai ir konstruktyviai vadovauja Viktoras Rinkevičius, Švietimo ir mokslo – Virginijus Domarkas, daug nuoširdaus ir svarbaus darbo atlieka Seimo komisijų vadovai Rima Baškienė, Skirmantas Pabedinskas ir daugelis kitų. Visi jie „mūru„ prieš kliūtis stoja, širdimi žmonėms rezultatus neša. Daug pagarbos ir pasitikėjimo savo darbais pelnė Gema Umbrasienė, Panevėžio apskrities viršininkė, Angelė Kaušylienė – Utenos, Raisa Minčinauskienė – Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotoja, Emilija Laurutienė – Šiaulių viršininko pavaduotoja. Na, o kad valstiečiai liaudininkai vadovauja trims strateginėms ministerijoms: ūkio ministras Vytas Navickas, užsienio ministras Petras Vaitiekūnas ir žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė, rodo partijos stabilumą, patikimumą, profesionalumą, partijos

puoselėjamų vertybių tapatumą tautos vertybėms. Mūsų partijos devizas – „kurti, o ne griauti„, todėl valstiečiai liaudininkai niekada neidentifikuoja savęs kaip jėgos, dėl savo tikslų kovojančios ir griaunančios. Mes – kūrėjai, mes - bendraminčių šeima, susijungusi bendrai Lietuvos žmonių gerovei. Tvirtą šeimą mes suprantame kaip svarbiausią turtingos, klestinčios valstybės garantą. Būtent šeimoje formuojasi tos vertybės, kurias mūsų partijos pirmtakai įvardijo kaip bendražmogiškas. Tai pagrindinė priežastis, kodėl dabar, kai valstybei ir tautai taip svarbu sutelkti visą kuriamąjį potencialą bendram darbui, valstiečiai liaudininkai tampa viena pagrindinių Lietuvos politinių partijų. Kaip sako, „pasėk grūdą, supilsi aruodą„, o mes grūdą sėjame kartu su darbščiais, savo kraštą mylinčiais žmonėmis, todėl ir aruodas kaupiasi bendras.

Atkelta iš 1 p.

Brangieji, Kai prie baltai užtiesto šv. Kalėdų vaišių stalo susėda šeimos kaimuose, ir miestuose, mintimis sugrįžtame į prabėgusius metus, atsiprašome tų, kuriuos užgavome ir įskaudinome, dėkojame tiems, kurie mus palaikė ir suprato, įvertiname nuveiktus darbus ir imame planuoti naujus. Gražiausią metų šventę sutinkame svajodami apie turtingesnius ateinančius metus, apie laimingus ir sveikus mūsų vaikus bei mus pačius, apie gausesnį derlių, santarvę namuose ir mus supančiame pasaulyje. Nuoširdžiai linkiu, kad prie šv. Kalėdų stalo gimusios gražios svajonės išsipildytų su kaupu ir sėkmė lydėtų Jus visus 2007-ius metus! Linksmų šv. Kalėdų ir gerų Naujųjų metų! Nuoširdžiai, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga

Rima Baškienė negali būti Tarp politikos, abejinga žmonių problemoms verslo ir… šaškių

Prieš dvejus metus Rima Baškienė, išrinkta į Seimą, išvyko dirbti į Vilnių. Tačiau kiekvieną savaitgalį grįžta į savo namus Kuršėnuose, kur gyvena jos šeima., kur vyrauja santarvė, kur grožiu puoselėjamoje sodyboje galima pasidžiaugti vis naujomis vyro tautodailininko medžio skulptūromis, susitikti su sūnumis. Ir nuo kraštiečių problemų Rima nenusisuko.

Atkelta iš 1 p.

Ieva ŠIMKŪNAITĖ Daugiau nei 400 žmonių, kuriuos pas Seimo narę atginė žemėtvarkos, sveikatos bei įvairios socialinės problemos ji priėmė Šiauliuose, Kuršėnuose, Šiaulių rajono seniūnijose, ir stengėsi padėti. Seime Rima Baškienė vadovauja Šeimos ir vaiko reikalų komisijai , dirba Socialinių reikalų komitete. Per dvejus metus ji parengė beveik 150 teisės aktų. Rimos Baškienės akirat y je – dažniausia socialinių problemų sprendimas. Vienu reikšmingiausių savo rengtų projektų Seimo narė įvardija Vaikų išlaikymo fondo įstatymą. Šio įstatymo pagrindu vaikams, negaunantiems teismo priteisto išlaikymo (alimentų) iš savo tėvų, nustatyto dydžio išmokas mokėtų valstybė, o tėvas arba motina, kurie nemoka teismo priteisto išlaikymo, taptų valstybės skolininku. Skola iš jo būtų išieškoma be senaties termino. Šio įstatymo laukia apie 50 tūkstančių vaikų. Projekto autorė džiaugiasi, kad jos siūlymui pritarė Parlamentas, o Vyriausybė jo įgyvendinimą įtraukė į savo 2006-2008 metų programą. Kaip ir daugelis mažamečius vaikus auginančių tėvų, Seimo narė mano, jog ne mažiau už gražius santykius šeimoje, svarbi vaikus supanti aplinka bei lengvai prieinamos informacijos įtaka. „Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo papildymo projektu siūlau įteisinti nuostatą, kad homoseksualių santykių propagavimas viešoje informacijoje būtų reglamentuojamas įstatymu”, - pasakoja Rima Baškienė. Kartu su Seimo Narkomanijos prevencijos komisija, kurios narė yra ir Rima, ji teikė įstatymo pataisas, siūlančias uždrausti propaguoti informaciją, patariančią, kaip pasigaminti, įsigyti ar naudoti sprogmenis, narkotines medžiagas. Atsižvelgus į Seimo narės pasiūlymą, Vyriausybės veiklos programoje numatyta steigti ir išlaikyti reabilitacines įstaigas vaikams, priklausomiems nuo psichotropinių medžiagų. „Negalime likti abejingi liūdnai

statistikai, kuri liudija, jog šalyje iš 100 susituokusių 60 šeimų išsiskiria, socialinės rizikos šeimos piktnaudžiauja alkoholiu, neprižiūri savo vaikų, smurtauja, o valstybės socialinė politika nėra pakankamai veiksminga. Šeima turi tapti vertybe mūsų valstybėje”, - sako Rima Baškienė Todėl ji siūlo jau mokyklose mokyti vaikus pasirengimo šeimai pradmenų. Šis pasiūlymas yra įtrauktas į Vyriausybės 2006 –2008 metų programą. Rimos Baškienės, kaip Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje Socialinių reikalų komiteto pirmininkės, iniciatyva apie šeimos politikos stiprinimą buvo diskutuojama tarptautinėse konferencijose. „Seimo nario veikla neapsiriboja vien tik įstatymų leidyba” – sako Rima Baškienė. Jos iniciatyva surengta ar skaityti pranešimai 39 konferencijose Seime, ar kitose institucijose, aptariant įvairių institucijų, organizacijų bendro darbo svarbą tobulinant teisės aktus, telkiant visuomenę kovoti už tradicinę šeimą, už socialinių paslaugų joms plėtrą, už dorovinį jaunimo ugdymą, vaikų saugumo, priežiūros ir paslaugų užtikrinimą, moralinių, dvasinių vertybių puoselėjimo svarbą, atkuriant humanizmo principais ir garbe paremtą valstybės gyvenimą. Rima stengiasi padėti savo kraštui teikdama pasiūlymus, kad iš Valstybės biudžeto būtų skirtos lėšos mokyklų, vaikų darželių renovacijai, informacinio centro prie Kryžių kalno įrengimui ir kt. Daliai Rimos Baškienės siūlymų Vyriausybė ir Seimas pritarė ir 2006 metais į Šiaulių rajono biudžetą papildomai buvo skirta virš 3,2 mln.lt. Buvusi Šiaulių rajono savivaldybės vicemerė Rima Baškienė sako jaučianti didelę atsakomybę prieš visus žmones, kurie prieš dvejus metus vienmandatėje Šiaulių kaimiškojoje rinkimų apygardoje ją išrinko į Seimą. „Žmonių pasitikėjimą priėmiau kaip didelį įpareigojimą”, - sako Seimo narė. Savo įsipareigojimus ji siekia kruopščiai ir atsakingai vykdyti. „Stengiuosi neatitrūkti nuo rajo-

Dažniausiai Rimos Baškienės akiratyje – socialinių problemų sprendimas no žmonių problemų, todėl dažnai lankausi rajono renginiuose. Per dvejus metus dalyvavau 256 renginiuose ir gyventojų sueigose. Esu labai dėkinga Šiaulių krašto žmonėms už išsakytus patarimus ir pasiūlymus”, - sako Rima. Ji suspėja dalyvauti ir Šiaulių rajono moterų organizacijos „Atgaiva”, kurią prieš keletą metų Rima įkūrė kartu su bendramintėmis, projektuose. Moterų organizacijos „Atgaiva” narių dėmesio nuolat sulaukia Šiaulių rajono Gruzdžių laikinosios globos vaikų namų auklėtiniai. Rima Baškienė yra Karalienės Mortos premijos talentingiausiems Respublikos vaikams globėja ir mecenatė. Šios premijos įteikimas rengiamas žymiausiose istorinėse Lietuvos vietose Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną, skatinant jaunimą tobulėti, prisiliesti prie garbingos mūsų tautos istorijos ir garsinti savo krašto vardą. Rima Baškienė su džiaugsmu pasakoja, kad Pavenčių vidurinės mokyklos Pakumulšių skyriaus mokiniai ją paskyrė savo globėja. Jų susitikimai, Rimos dovanotos vaikams ekskursijos prie jūros, į Seimą yra abipusiai naudingi. „Kuo daugiau gero padarai žmonėms, tuo prasmingesnis atrodo gyvenimas. Tad telydi visus didi sėkmė kilniuose ir prasminguose darbuose„,- optimistiškai nusiteikusi linki visiems Rima Baškienė.

Jis pastebi, jog ne kiekviena didžioji Europos Sąjungos narė turi tokius gerus santykius su žemės ūkio strategais. Kitas ūkininkams labai svarbus įgyvendintas sprendimas – tai žemės ūkio specialistų seniūnijose atsiradimas. Ši Ramūno prieš dvi kadencijas Seime siūlyta idėja Žemės ūkio ministerijos pastangomis jau įgyvendinta visoje šalyje. Dabar kiekvienoje seniūnijoje dirbantys žemės ūkio specialistai padeda ūkininkams parengti pasėlių deklaracijas ir nepaklysti įstatymų bei reglamentų labirintuose. Per pastaruosius metus Lietuvoje suformuota žemės ūkio strategija, kurios faktiškai nebuvo nuo Nepriklausomybės paskelbimo. Žinoma, ją formuoti padėjo ir integracijos procesai, Lietuvai tapus Europos Sąjungos žemės ūkio rinkos dalimi. “Šiandien daugelis pastebi, jog Žemės ūkio ministerija atsigręžia ne tik į perdirbėjus, bet ir į žemdirbius”, - sako Ramūnas. Žvelgdamas į nūdienos aktualijas verslininko akimis, Ramūnas Karbauskis pastebi, jog LVLS atstovų vadovaujamos ministerijos – Užsienio reikalų, Žemės ūkio bei Ūkio – ieško tarpusavio bendradarbiavimo galimybių spręsdamos žmonių, kuriems tarnauja, problemas. “Dar visai neseniai valdžioje buvo žmonių, kuriems aukštos valstybės pareigos buvo verslas. Džiaugiuosi, kad mūsų partijos ministrai neminimi tarp tų pareigūnų, kurie nesugeba suderinti viešųjų ir privačių interesų”, - teigia R.Karbauskis, griežtai nusiteikęs kovoti su korupcija.

Abejingumas kelia siutą Griežtų principų politikoje bei versle besilaikantis LVLS pirmasis vicepirmininkas savo darbotvarkėje visuomet randa laiko dalykams, kurie suteikia daug džiaugsmo kaimo bendruomenėms, vaikams ir net jų seneliams. Negailėdamas laiko Ramūnas aktyviai propaguoja šaškių žaidimą, mat, be kitų svarbių pareigų, jis užima dar vienas jam malonias Lietuvos šaškių federacijos prezidento pareigas. Šiandien šaškėmis faktiškai žaidžia visi Šiaulių rajono vaikai, apie 400 įvairaus amžiaus vaikų dalyvauja turnyruo-

se. “Šiauliuose kai kurios mamos ir net močiutės ar seneliai man sako, “Ką tu padarei – dabar šaškėmis su vaikais turiu žaisti kiekvieną dieną”. Aš jiems sakau - džiaukitės, nes dabar jūs turite puikią progą bendrauti su savo vaikais”, - juokiasi Ramūnas ir priduria, jog šaškes seneliai perpranta kur kas lengviau nei kompiuterinius žaidimus. Ramūnas, kuris pats būdamas vos 14 metų atstovavo Šiaulių rajonui šaškių varžybose, dabar rengiasi įspūdingam projektui – Nacionalinei moksleivių šaškių lygai, į kurią norėtų įtraukti vaikus iš įvairių Lietuvos rajonų ir kaimų mokyklų. Projektui jau gaminama 10 tūkstančių šaškių komplektų, kurie atiteks mažiesiems šaškių žaidėjams. Labiausiai Ramūną skaudina, kad kai kurių rajonų švietimo skyrių vadovai jį mėgina įtikinti, jog rajone nėra nė vieno vaiko, norinčio žaisti šaškėmis. “Esu tikras, jog nuvažiavęs į bet kurią rajono mokyklą rasiu 50 ar 100 vaikų, kurie nori žaisti, tik jiems to niekas nesiūlė. Dėl tokio abejingumo ima siutas”, - piktinasi Ramūnas ir žada, jog jo Nacionalinės moksleivių šaškių lygos idėja atkeliaus į visas mokyklas, nesvarbu, kiek pastangų tam prireiktų. Beprasmį laiko leidimą prie televizoriaus ir taurelės Ramūnas norėtų pakeisti ir kaime. Jis jau pradėjo organizuoti Nacionalinę kaimo bendruomenių šaškių lygą, o jos dešimties apskričių čempionai bus pakviesti į kelionę Briuselin. Kartu su savo tėvu Česlovu Karbauskiu Ramūnas ėmėsi dar vieno pasiaukojančio projekto – jų lėšomis per septynerius metus bus išleista 30 knygų serija “Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius”. Knygos bus išdalintos kaimo žmonėms, bibliotekoms . “Mes su tėčiu norime, kad visos geriausios Lietuvos klasikų knygos būtų išleistos kokybiškai, kad jos kaip palikimas išliktų ateinančioms kartoms”, - sako Ramūnas ir priduria, jog įvairūs labdaros projektai jam leidžia save įprasminti. Visiems noriu palinkėti geros sveikatos, o ūkininkams – kad kiti metai būtų derlingi. Jaunimui – kad įsitvirtintų savo žemėje, o ne ieškotų duonos svetur. Noriu palinkėti kantrybės, užsispyrimo, sėkmės ir tikėjimo savimi, savo artimais žmonėmis.

2006 m. gruodis

MIESTUI IR KAIMUI

Ūkininkas žengia senelio pėdomis Valstybės politikai - kritika

Ūkininkas, įmonės direktorius, asociacijos vadovas, partijos skyriaus pirmininkas, buvęs rajono mero pavaduotojas, dviejų sūnų tėvas ir šeimos galva – toks būtų trumpas 43-ejų metų Jono Kuzminsko iš Rietavo savivaldybės, Labardžių kaimo, pristatymas. Tačiau į tą trumpą apibūdinimą sudėtas visas darbštaus, mylinčio savo gimtinę, kaimo žmonėmis besirūpinančio žmogaus gyvenimas. Virginija KAZLAUSKIENĖ „Turiu gerą pavyzdį – garbaus amžiaus ūkininką Stanislovą Jurkų. Aš iš jo daug ko pasimokau. Pirmiausia – vien užsispyrimo siekti tikslo“, – sako J.Kuzminskas.

Kaimas – gyvenimo dalis „Kaimo nebuvau palikęs – tik laikinai išvažiavęs. Mokiausi Rietave, bet į namus – kaimą – grįždavau labai dažnai. Tik studijuodamas tuometinėje Žemės ūkio akademijoje rečiau parvažiuodavau – savaitgaliais. O baigęs studijas grįžau į tą pačią vietą, iš kur išvykau – Pajomančio kaimą. Ne čia gimiau, bet jau nuo trejų metų čia gyvenau“, – paklaustas, kas jauną vyrą po studijų Kaune paskatino grįžti į kaimą, ima pasakoti Jonas. Tikroji pašnekovo tėviškė – vos už trijų kilometrų, Dalgų kaime. Čia buvo jo senelių namai. Tiesa, senelio gyvo vyras nematė – jis žuvo dar iki anūko gimimo, paslydęs ant ledo. Ir tėviškės Dalguose šeima neišsaugojo – žaibas sudegino namus, todėl Pajomančio kaimą, kuriame gyvena iki šiol, J.Kuzminskas vadina gimtine. J.Kuzminsko tėvas, irgi Jonas, visą gyvenimą dirbo vairuotoju – tad ir sūnus jau nuo pirmos klasės mokėjo vairuoti sunkvežimį. Vėliau, iširus žemės ūkio bendrovėms, vyrui teko šią profesiją laikinai prisiminti. Grįžęs į kaimą po studijų Kaune, tuometinėje Žemės ūkio akademijoje, J.Kuzminskas iš karto pradėjo dirbti kolūkio mechaniku, o netrukus visą mechanizacijos ūkį perėmė ant savo pečių – tapo vyriausiuoju mechaniku. Vien vairuotojų ūkyje tada dirbo apie dvidešimt, o traktorininkų – gal trisdešimt penki. „Visokių žmonių buvo, nebuvo lengva. Tekdavo ir iš namų važiuoti atsivežti į darbą“, – prisimena senus kolūkių laikus pašnekovas.

Kooperacija – ūkininkų ateitis Ar dabar kaimui, ūkininkams lengviau? Šis klausimas J.Kuzminskui neatrodo netikėtas – jis iš karto ima pasakoti apie kaimo žmonių problemas, nepamiršdamas ir galimybių joms spręsti. Ir pradeda nuo kooperacijos. Pasak pašnekovo, kuris jau ketvirtus metus vadovauja žemės ūkio kooperacinei bendrovei „Pieno gėlė“, apie kooperaciją jis galėtų kalbėti labai daug. Save kooperacijos šalininku laikantis J.Kuzminskas teigia turįs paprastą filosofiją: „Jeigu turi pinigų visose kišenėse, tai sudėjai juos ir nusipirkai ko reikia. Bet dažniausiai taip nėra – pinigų visi teturi vienoje kišenėje ir jų visada trūksta, todėl verta susidėti

„Aš labiau linkęs ne dejuoti, bet imti ir padaryti, jeigu ką sugalvoju“,- sako Jonas Kuzminskas

Manau, kad didžiausia valstybės problema – regioninės politikos nebuvimas. Reikėtų daugiau dėmesio skirti kaimui, ūkininkams. Kaime turėtų gerėti infrastruktūra. Kai visa tai pagerinsim, ir jaunimas iš kaimo taip nebebėgs. Kiek jo pabėgo į užsienį – o ką jiems čia reikėjo daryti? Kiek jų tesugrįš atgal į Lietuvą, į tą patį kaimą? keliems, kad galėtų bendrai įsigyti reikalingą daiktą“. Pasak J.Kuzminsko, jis kalba ne apie tokią kooperaciją, kokia buvo sovietmečiu. Prancūzijoje patirties sėmęsis specialistas kaip pavyzdį papasakoja trijų vietinių ūkininkų istoriją. Sugalvojo trys kaimynai ūkininkai susikooperuoti – vienas turėjo 15, kitas – 20, o trečias – apie 30 karvių. Suvedė jas į vieną tvartą, geriausią iš visų, kurį galėtų praplėsti kalnuotoje vietovėje, pastatė priestatą, suvežė visi savo turėtą techniką. Patys susidėliojo žaidimo taisykles ir pradėjo kartu dirbti. Mes klausiam – ką jūs iš to laimėjot? Vienas paaiškino: turėdamas 20 savo karvių, aš nuolat buvau užimtas įvairiais gyvulių priežiūros darbais. Ryte, vakare reikia melžti, šerti, niekur toliau neišvažiuosi. O dabar – po du dirbam, o vienas turi laisvą dieną, ko anksčiau niekada nebūdavo. Kooperavimasis leido mums įsirengti gerą melžimo aikštelę. Jeigu nebūtume susivieniję, nebūtume galėję įdiegti tokių aukštų pašarų ruošimo bei kitų technologijų ir pasiekti tokių gerų rezultatų. Susikooperavę jie išpuoselėjo karvių ūkį, turi pažangiausias technologijas ir ramiai žiūri į ateitį. J.Kuzminskas pritartų panašiam kooperacijos variantui ir Lietuvoje, tačiau susivienyti panorę ūkininkai turėtų pirmiausia susidėlioti žaidimo taisykles ir pagal jas sąžiningai žaisti.

Kaip panašų pavyzdį pašnekovas pateikia paties vadovaujamą kooperacinę bendrovę „Pieno gėlė“. „Kai organizavom „Pieno gėlę, man buvo skaudžiausia, kad Labardžiuose žmonės ėmė pavydėti. Atsigavau tik tada, kai tie patys žmonės įsijungė į tą kooperatyvą ir pamatė, kad čia niekas nieko neapgaudinėja“, – sako bendrovės direktorius.

Ūkininko dalia nelengva Ūkininko dalią J.Kuzminskas išbandė ir pats. Iš pradžių augino kiaules, bet paskui ėmėsi pieninių galvijų. Tai buvo prieš 4-5 metus. Nuo šio pavasario, sako, ėmęsis ūkininkauti rimčiau. „Kasryt keliuosi 5 valandą, ir – į darbą! Su bičiuliu buvom nupirkę seną kiaulių fermą. Pertvarkiau ją, ir dabar laikom čia melžiamas karves. Dabar yra sunkoka – užtrunkam dvi valandas, kol pamelžiam. Kol kas dar nepajėgiu įsigyti melžimo įrangos, todėl, gėda sakyti, bet tenka melžti rankomis. Tačiau esu parašęs projektą melžimo aikštelei įrengti. Tas pats darbas laukia ir vakare. Pamelžęs karves, vežu priduoti pieną, tada grįžtu namo. Jeigu rytas, skubu į darbą, jei vakaras – į lovą“, – apie savo kasdienybę pasakoja politikas, be darbo bendrovėje vadovaujantis dar ir Valstiečių liaudininkų sąjungos rajono skyriui. J.Kuzminsko žmona Angelė, su

kuria susipažino dar studijų metais, nėra didelė pagalbininkė ūkyje. Lietuvių kalbos mokytoja dirbančiai moteriai užtenka darbo mokykloje, o namuose dar laukia sąsiuvinių taisymas.

Senelio pėdomis Nuo 2000-ųjų metų savivaldybėje mero pavaduotoju dirbęs J.Kuzminskas, kadencijai pasibaigus, buvo pakviestas dirbti į „Pieno gėlę“. Tada buvo 7 pieno supirkimo punktai, dabar – 19. Per dieną kooperatinė bendrovė superka 55 tonas pieno. Bendrovės direktorius neneigia, kad buvo rūpesčių, kaip ir kam tą pieną pelningiau parduoti. Ir čia pat pasidžiaugia, kad tų kooperatyvų daugėja. Nors jie ir sunkiai skinasi kelią, bet, pasak pašnekovo, ateitį turi. Jeigu žmonės dirba rimtai, tai po truputėlį, po truputėlį jie stiprėja. „Tikiu, kad yra likimo pirštas. Aš savo senelį esu matęs tik vienintelėje išlikusioje nuotraukoje – jis nusifotografavęs Laukuvoje prie jų įsteigto pienininkų kooperatyvo. Tada buvo tarpukario Lietuva. Atsitiko taip, kad dabar ir aš tokį ūkį turiu. Dar yra tokia Lietuvos pienininkų kooperatyvų asociacija „Karvutė“ – 15 narių joje. Jai vadovauju visuomeniniais pagrindais. Taigi į pieną „esu įbridęs“ iki ausų“, – panašius savo ir senelio likimo vingius dėsto J.Kuzminskas. Tą d i e n ą , k a i k a l b i n o m e J.Kuzminską, jis rengėsi kelionei į kaimyninę Lenkiją. Kelionės tikslas – bandyti užmegzti ryšius su įmonėmis, gaminančiomis ir prekiaujančiomis technika. „Būtų gerai, kad galėtume techniką pirkti tiesiogiai – be tarpininkų. Tai yra įmanoma – mes jau dirbame su lenkų įmone, ir atsiskaitymas būtų palankus, o technika ūkininkams būtų pigesnė“, – atskleidžia planus pašnekovas.

Prisimindamas kelią į aktyvią politiką, J.Kuzminskas vėl prabyla apie jau minėtą garbaus amžiaus ūkininką S.Jurkų: „Prieš keletą metų atvažiavo jis pas mane į fermą – tuomet dar kiaules auginau – ir pradėjo kalbą: „Va, sako, turim bendrų problemų, reikia jas spręsti“. S.Jurkus mane kelis vakarus važiavo įkalbinėti, bet prišnekino, todėl dabar esu Valstiečių liaudininkų partijos narys“. Kokios problemos, kokie reikalai prislėgė ir rūpėjo tuometiniam mero pavaduotojui, o dabar – partijos skyriaus pirmininkui? Tų problemų, pasak politiko, yra daug, visų jų neišspręsi. „Aš labiau linkęs ne dejuoti, bet imti ir padaryti, jeigu ką sugalvoju. Labiausiai man į akis krinta valstybės politikos nebuvimas regionų atžvilgiu – ar tai būtų žemės ūkis, ar švietimas, ar sveikatos apsauga. Visi aukšti valdininkai, seimūnai uoliai imasi daryti reformas, pasirinkdami pavyzdžiu vieną ar kitą valstybę ir visai neatsižvelgdami, ar Lietuvai tai yra priimtina“, – negaili kritikos valdžiai J.Kuzminskas. Pašnekovas pirmiausia pamini sveikatos apsaugą, švietimo sistemos reformą. J.Kuzminskas nepritaria ir valstybės požiūriui į verslo žmones – pasak jo, valstybė sugeba tik mokesčiais apkrauti. „Kitose valstybėse, pavyzdžiui - Vokietijoje, verslą pradėjusį žmogų pirmais metais atleidžia nuo mokesčių, kad jis stiprėtų, kapstytųsi. O čia – tik spėjai įregistruoti įmonę, ir jau mokėk. Juk pirmiausia pati valstybė turėtų būti dėkinga žmonėms, kad jie imasi kurti verslą“, – piktinasi pašnekovas.

Regionai – tarsi posūniai Valstiečių liaudininkų sąjungos Rietavo rajono skyriaus pirmininkas neabejingas ir savo krašto problemoms. “Jeigu kalbėtume apie mūsų savivaldybę, tai, manyčiau, per daug dėmesio skiriama pačiam Rietavo miesteliui, o kaimo vietovėms jo lieka mažiau, –įsitikinęs kaime visą gyvenimą gyvenantis J.Kuzminskas. – Esu sau pažadėjęs įsteigti Kredito uniją – jos iki šiol pas mus nėra. Ūkininkams jos reikia. Labai apmaudu, kad po šios vasaros sausros Rietavo savivaldybė nesugebėjo atleisti ar bent sumažinti ūkininkams žemės ir žemės nuomos mokesčio. Kitos savivaldybės tą padarė. Yra rajone ir daug kitų problemų“. Politikas mano, kad daug ūkinių dalykų savivaldybė galėtų išspręsti per seniūnijas. “Kiekvienas, kuris kas mėnesį ar rečiau pamato Vilnių ir gali jį palyginti su atokiais Lietuvos rajonais, mato akivaizdžius skirtumus, – sako J.Kuzminskas. – Ten ir namai kyla, ir verslas aktyviai vystomas – apie 60 procentų pinigų nusėda Vilniaus apskrityje, o valdžia tai vadina regionine politika. Manau, kad didžiausia valstybės problema – regioninės politikos nebuvimas. Reikėtų daugiau dėmesio skirti kaimui, ūkininkams. Kaime turėtų gerėti infrastruktūra. Kai visa tai pagerinsim, ir jaunimas iš kaimo taip nebebėgs. Kiek jo pabėgo į užsienį – o ką jiems čia reikėjo daryti? Kiek jų tesugrįš atgal į Lietuvą, į tą patį kaimą?“ Ilgoką mūsų pokalbį J.Kuzminskas baigia optimistiškai: „Linkėčiau ir sau, ir savo šeimai, ir visiems kaimo žmonėms įveikti šio laikmečio sunkumus – juk kaimo žmogus stiprus ir ištvermingas“.

MIESTUI IR KAIMUI

2006 m. gruodis

Aukštaitis tarp žemaičių jaučiasi puikiai Telšių apskrities viršininko administracijos Kaimo reikalų tarnybos vedėjas Ričardas Kranauskas kilęs nuo Kėdainų, tačiau jau trisdešimt septynerius metus gyvena ir dirba Telšiuose, tad jaučiasi tikru žemaičiu. Apskrityje R.Kranauskas darbuojasi nuo pat jos susikūrimo, tad visos telšiškių kaimo problemos jam yra puikai žinomos. Asta JONAITYTĖ

Visuomet tarp pirmaujančiųjų

Kovojo už darbuotojų teises Vėliau, 1984-aisiais, stropų melioratorių dėl jo organizacinių sugebėjimų, dėl mokėjimo bendrauti su žmonėmis, dėl principingumo paskyrė Telšių melioraci-

Po darbo Savivaldybėje, Ūkininkų sąjungoje bei savo ūkyje Alfredas Bieliauskas neapleidžia ir savo pomėgio – muzikos, kurios mokytoju daugelį metų dirbo jos statybos valdybos etatiniu profsąjungos pirmininku. Per aštuonerius metus atsiskleidė puikiausios R.Kranausko savybės – profsąjungos pirmininkas mokėjo sukviesti žmones į renginius, pakovodavo už darbuotojų teises, itin populiarino sportą, nes pats kažkada buvo gana garsus lengvaatletis. „Besimokydamas technikume, itin daug laiko skyriau sportui, tapau respublikos čempionu žemės ūkio mokyklų pirmenybėse. Mano mėgstamiausia rungtis buvo šimto metrų bėgimas. Kai tarnavau armijoje, įvykdžiau kandidato į

sporto meistrus normatyvą“, – prisimena R.Kranauskas. Jaunystėje pamėgtas sportas ir dabar padeda R.Kranauskui buriant sportuoti kitus. Sukaupta patirtimi mielai naudojasi jauni žmonės, kuriems reikia pagalbos renginiuose: sukviečiant žmones parungtyniauti, pabendrauti, organizuojant turnyrus ir sporto šventes. Anot R.Kranausko, kaimas yra nuskriaustas dėl renginių, todėl čia būtina išsaugoti kultūros namus ir bibliotekas, išsaugoti mokyklas su jų sporto aikštynais bei sporto salėmis.

Dabartinės R. Kranausko pareigos irgi glaudžiai susijusios su melioracija – Kaimo reikalų tarnybos vedėjas atsakingas už visų keturių Telšių apskrities savivaldybių melioracijos statinių valstybinę priežiūrą. „Kariauju už kokybę. Niekada negalėjau pakęsti žmonių, kurie atmestinai atlieka savo darbą. Anksčiau melioracijai buvo teikiamas itin didelis dėmesys, dabar jo stinga. Darome viską, kad reikalai pagerėtų. Pernai ir užpernai melioracijai apskritis gavo po 4,7 mln. litų. Visos savivaldybės rengė projektus Europos Sąjungos paramai gauti. Rezultatais galime džiaugtis – šiemet, be 4,7 mln. litų valstybės skiriamų pinigų, gavome maksimalią papildomą paramą iš ES – 7,6 mln. litų, tad iš viso šiemet melioracijos reikalams galėjome skirti 12,3 mln. litų“, – džiaugiasi tarnybos vedėjas. R.Kranausko tarnyba taip pat rūpinasi neprivatizuotais vandens telkiniais, kurie dešimčiai metų buvo išnuomoti mėgėjiškai žūklei. Anot R.Kranausko, aukciono būdu pavyko gana sėkmingai išnuomoti tvenkinius, kuriuose tarnyba dabar labai atidžiai stebi įžuvinimo, eksploatacijos procesus.

Pirmajam patikėjo atsakingas pareigas R.Kranauskas sako, jog visuomet buvo labai aktyvus žmogus, domėjosi ir domisi, kas vyksta aplinkui, stengiasi padėti žmonėms, rūpinasi tuo kraštu, kuriame gyvena.

Kai Lietuva iškovojo Nepriklausomybę, R.Kranauskas irgi buvo tarp tų, kurie daug jėgų skyrė naujoms permainoms. Pirmoji išrinkta Telšių miesto taryba pirmininko pareigas tuomet patikėjo būtent R.Kranauskui. „Sekėsi neblogai, visi buvome pilni energijos, sumanymų, nepamatuoto entuziazmo. Kai kuriuos dalykus dabar net juokinga prisiminti – juk dalinome organizacijoms pupeles, šampaną, kojines ir kitas gėrybes. Sunku patikėti, jog taip buvo. Dabar laikai jau kiti. Visko yra, tačiau žmonės ne visuomet gali įpirkti net pačius reikalingiausius dalykus. Todėl didžiausias rūpestis ir yra sugebėti vystyti verslą, suteikti žmonėms darbą, kad nereikėtų važiuoti užsidirbti kitur. Emigracijos problemos aštrios ir mūsų krašte“, – sako R.Kranauskas. R.Kranauskas išbandė jėgas ir Seimo rinkimuose. Nors jis neįveikė žinomų Lietuvos politikų ir į Seimą nepateko, nemažai žmonių balsus atidavė būtent už darbštų aukštaitį, skiriantį visas jėgas Žemaitijai.

Šeima – didžiausias turtas R.Kranausko žmona Leonora irgi visą gyvenimą paskyrė darbui melioracijoje, o du užauginti vaikai, tėvų džiaugsmui, liko Telšiuose. Ir dukra, ir sūnus sukūrė šeimas, turi po du vaikus ir gyvena tame pačiame mieste. „Šventės nebūna liūdnos. Susirenkame visi draugėn, kartu švenčiame gimtadienius, tradicines lietuviškas šventes. Mūsų namai pilni anūkų krykštavimo, todėl skųstis negalime“, – pasakoja R.Kranauskas.

Sveikinu Telšių apskrities ir rajono gyventojus ir jų artimuosius su šv. Kalėdom ir Naujaisiais metais. Tegul niekuomet nepritrūksta Jums džiaugsmo ir šilumos, tetampa tvirta atrama išmintingi draugai ir patikimi partneriai, meilė telydi Jūsų šeimas, jaukumas – Jūsų namus, o sėkmė – Jūsų darbus.

„Esu kilęs nuo Kėdainių, aukštaitis, tačiau per tiek metų pripratau prie šio krašto, prie gerų ir darbščių žmonių, tad pats jaučiuosi visateisiu Žemaitijos gyventoju“, – šypsosi R.Kranauskas. Baigęs Panevėžio hidromelioracijos technikumą ir įgijęs techniko-hidrotechniko specialybę, 1966-aisiais R.Kranauskas gavo paskyrimą į Alytų. Tačiau Telšiuose itin trūko melioratorių, tad jauną specialistą ir jo žmoną, taip pat melioracijos specialistę, žemaičiai parsiviliojo į Telšius. Dirbdamas gamyboje, R.Kranauskas kartu ir mokėsi – baigė Žemės ūkio akademiją ir įgijo inžinieriaus-hidrotechniko specialybę. „Melioracijai atidaviau daug darbo metų ir jėgų. Laukuose su mechanizatoriais praleidau daugiau negu penkiolika metų. Puikiai sutariau su žmonėmis, mūsų aikštelė nuolat būdavo tarp pirmaujančių, beveik kasmet pelnydavome apdovanojimų. Draugai net šaipydavosi, kaip čia aukštaičiui žemaičiai skiria tiek apdovanojimų. Tie metai man buvo labai įsimintini ir geri“, – sako R.Kranauskas. Jau antra kadencija jis yra Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjungos tarybos narys, tad telšiškiui gerai žinomos visos šalies melioracijos problemos, ne kartą ieškoti ir surasti jų sprendimo būdai.

Melioracijai – per menkas dėmesys

Žemaitiškas užsispyrimas padeda pasiekti daugiau Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Julius Lečkauskas save vadina tikru žemaičiu. Jo įsitikinimu, kitų kritikuojamas žemaičių būdas kaip tik padeda pasiekti daugiau. Virginijus BALTRUŠAITIS Užsispyrimas padeda iki galo siekti tikslo, neatsisakyti jo pusiaukelėje ar susidūrus su pasipriešinimu. Tai ypač svarbu dirbant rajono žmonių patikėtą darbą – 1999 metais J.Lečkauskas buvo išrinktas į Telšių rajono savivaldybės tarybą, nuo 2001 metų dirbo mero pavaduotoju, o nuo 2003 metų dirba rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju. „Žemaitijos sostinėje Telšiuose daug tokių užsispyrusių, – juokiasi J.Lečkauskas. – Tačiau politiko darbas išmoko ieškoti kompromisų“.

Darbščiam padeda ir Dievas, ir Europa Julius Lečkauskas eina ne tik Telšių rajono savivaldybės administracijos

direktoriaus pavaduotojo pareigas, bet yra ir kelių valdybų pirmininkas. Viena iš jų – UAB „Telšių vandenys“ valdyba. Pastaroji įmonė Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos, Aplinkos ministerijos bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos skelbtame konkurse „Vandentvarka visuomenei“ tapo nugalėtoja. Panašaus įvertinimo sulaukė tik bendrovė „Vilniaus vandenys“. „Telšių vandenims“ pavyko gauti nemažą Europos Sąjungos (ES) fondų paramą nuotekų valymui ir vandentiekio plėtimui gyvenvietėse. Už šias lėšas rekonstruojami Telšių vandens valymo įrenginiai, tvarkomi miesto nuotekų tinklai, prie jų prijungiamos aplinkinės gyvenvietės. „Prijungiant Tryškių, Eigirdžių, Buožėnų, Gedrimų gyvenvietes, ne visi pastarųjų gyventojai buvo patenkinti, nes šiek tiek pabrango vanduo, buvo įrengti skaitikliai. Tačiau pagerėjo vandens kokybė, o ir nuotekos į aplinką išleidžiamos jau išvalytos. Dabar jau ir kitos gyvenvietės nori jungtis prie šio tinklo“, – sako J.Lečkauskas. Jo rūpesčiu buvo sudaryta mažų gyvenviečių (50-200 gyventojų) aprūpinimo geriamuoju vandeniu programa. Parengta ir galimybių studija, numatanti, kaip iki 2013 metų išspręsti geriamojo vandens kaime problemą. Nukelta į 6 p.

Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Juliaus Lečkauskas turi ką papasakoti apie nuveiktus darbus

2006 m. gruodis

MIESTUI IR KAIMUI

Kad gyvenimas netaptų slegiančia kupra „Savo gyvenimo negaliu vadinti sunkiai slegiančia kupra ar geru pasivaikščiojimu rojaus soduose. Man gyvenimas visada privalo būti toks, koks yra – daugiabriaunis, kartais rūškanas, kartais kupinas rūpesčių, kartais negailintis pakilimo akimirkų, bet nuolat primenantis, kad nuolat turi atminti, jog tavo laikas yra ribotas“, – taip poetiškai į savo gyvenimą ir darbą žvelgia mažeikiškis valstietis liaudininkas Leonas Mitkus, kūrybai skiriantis didžiąją laisvalaikio dalį. miesto ir kaimo. „Juk ir kaime gyvenantiems reikia kokybiško vandens, gerų kelių, nepertraukiamo elektros tiekimo“, – sako L.Mitkus. Kaimuose ne visi turi kastinius šulinius, o ne vienam juos turinčiam karštą vasarą pritrūksta vandens, todėl Savivaldybės lėšomis tvarkomi esantys kaime arteziniai gręžiniai, užtikrinantys nuolatinį vandens tiekimą bei jo kokybę. Savivaldybės rūpesčiu tvarkomi ir rajono keliai. Praėjusi vasara buvo palanki kelininkų darbams, todėl buvo stengiamasi sutvarkyti kuo daugiau kelių. Taip pat buvo tvarkomi ir pakelės grioviai, užtikrinantys vandens nutekėjimą nuo kelio, lyginami žvyrkeliai. Leono Mitkaus teigimu, daug buvo nuveikta siekiant užtikrinti nepertraukiamą elektros tiekimą kaimo vietovėse gyvenantiems žmonėms. Stiprūs vėjai kelia pavojų elektros tiekimo linijoms – griūvantys medžiai dažnai nutraukia laidus, todėl linijos, esančios prie miško, pakeičiamos linijomis, einančiomis po žeme, taip išvengiama trumpo laidų jungimosi jiems nutrūkus“, – pasakoja L.Mitkus. Mažeikių rajono savivaldybė rūpinasi kooperacijos tarp rajono ūkininkų skatinimu ir kaimo bendruomenių stiprinimu. L.Mitkaus nuomone, labai svarbu skatinti žmonių aktyvumą, parodyti jiems, kad drauge gali efektyviau spręsti rūpimus klausimus. Pasitelkiant kaimo bendruomenes bandoma įveikti ir įvairias socialines problemas, iš kurių didžiausia – nesaikingas alko-

Leonas Mitkus (trečias iš dešinės) tarp kolegų Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos suvažiavime holio vartojimas. Pasak L.Mitkaus, nemažai kaimo žmonių yra nusivylę gyvenimu ir savo vargą skandina alkoholyje. Didžiulė alkoholio paklausa kaime skatina ir nelegalią veiklą – pilstuko ir naminės degtinės gamybą. „Pasitelkdami pilietiškai nusiteikusius rajono gyventojus ir policijos pareigūnus bandome kovoti su šia rykšte, naikiname tuos nelegalius bravorus“, – sako L.Mitkus. Jis žino, kad gyvenimas kaime nėra lengvas, todėl reikia turėti stiprybės ir daug dirbti, kad jis netaptų žmogų gniuždančia kupra. Dar vienas svarbus darbas, lau-

kiantis Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus, kurio vyriausiuoju specialistu dirba L.Mitkus, yra visų nuo 1990 metų rajone registruotų tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims priklausančių traktorių, savaeigių žemės ūkio mašinų, priekabų registravimas naujame vieningame registre.

Asmeninis Leono noras ir didžiausia svajonė, kurios įgyvendinimui jis skiria beveik visą laisvalaikį – išleisti savo poezijos ir prozos knygą. L.Mitkus jau yra sugalvojęs ir jos pavadinimą – „Tarp realybės ir svajonių“. Tačiau, pasak L.Mitkaus, knygos pasirodymo teks palaukti, nes kol kas nepakanka lėšų, teks ieškoti rėmėjų.

Tegul Naujieji 2007 metai mums būna nauju rytu į pabudimą, į darnią lietuvišką šeimą, į gyvenimo dorą ir į naujas jo vertybes.

Ir nors literatūros pasaulyje dar nepasiekė didžiausių aukštumų, tačiau politikoje L.Mitkus jau nebe naujokas – net dvi kadencijas iš eilės buvo išrinktas į Mažeikių rajono savivaldybės tarybą. Šiuo metu dirba valstybės tarnautoju – yra Mažeikių savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas. Pasak L.Mitkaus, jis visą gyvenimą buvo arti žemės – tėvai buvo ūkininkai, o dabar, atsiėmęs jų žemę, ir pats ūkininkauja – augina javus, bulves. Kadangi turi savo ūkį, Leonas gerai žino ir supranta rajono ūkininkų problemas. Karšta praėjusių metų vasara padarė daug nuostolių visos Lietuvos ūkininkams – retas kuris turės didesnį pelną, todėl Mažeikių rajono savivaldybės taryboje buvo priimtas sprendimas iš savivaldybės biudžeto kompensuoti rajono žemdirbiams žemės mokestį. Dabar didžiausią nerimą L.Mitkui, kaip ir daugeliui Lietuvos ūkininkų, kelia neįprastai šilta žiemos pradžia. „Gamtos išdaigų negali nuspėti, – sako ūkininkas. – Dabar žiemkenčiai eina iš proto, tačiau, jei visą tas purvynas užsnigs, nieko gero nereikia tikėtis – javai sušus. Kita vertus, jei žemę sukaustys gruodas, galbūt didesnių nuostolių pavyks išvengti.“ L.Mitkus sako, kad dirbdamas tiek rajono savivaldybės taryboje, tiek savivaldybės administracijoje didžiausią dėmesį skyrė kaimo žmonių problemoms. Kiek įmanoma, stengiamasi sumažinti visada tvyrantį atstumą tarp

Ūkininkams būtina vienytis „Aš pats esu ūkininkas, todėl atstovauju rajono ūkininkų interesams“, – sako Alfredas Bieliauskas, Plungės rajono savivaldybės tarybos narys, Lietuvos ūkininkų sąjungos prezidiumo narys bei Plungės skyriaus pirmininkas.

kretūs projektai. Vienas iš jų – gatvių apšvietimo įrengimas Plungės rajono gyvenvietėse. Šis projektas įgyvendinamas ir jau eina į pabaigą – savivaldybės lėšomis gyvenvietėse įrengiamas modernus apšvietimas. Kaimo reikalų komitetas rūpinasi ne tik gyvenviečių apšvietimu, bet ir Plungės rajono kelių tvarkymu, mokyklų ir kultūros namų remontu, gamtos apsauga. Žinoma, norisi padaryti kuo daugiau, tačiau lėšos yra ribotos. „Šiaip taip pamažu einame į priekį, kasmet padaroma vis daugiau“, – džiaugiasi A.Bieliauskas. Alfredas Bieliauskas yra ir Lietuvos ūkininkų sąjungos Plungės skyriaus pirmininkas. Šioje organizacijoje jis dirba jau nuo 1991 metų, dabar tai daro visuomeniniais pagrindais. Kai buvo išrinktas pirmininku, atsisakė pedagoginio darbo, kurį dirbo daugiau kaip 25 metų, atsiėmė tėvų žemę ir pats ėmė ūkininkauti. Tada, kaip pats sako, gyvenimas apsivertė visai į kitą pusę – reikėjo rūpintis jau kitomis problemomis. Dirbdamas tiek Plungės rajono savivaldybės taryboje, tiek Lietuvos ūkininkų sąjungoje A.Bieliauskas siekia pagrindinio tikslo – skatinti ūkininkų kooperaciją. A.Bieliausko įsitikinimu, ūkininkai turi telktis, kad galėtų konkuruoti su didžiosiomis įmonėmis.

„Konkurencija naudinga ne tik ūkininkams, bet ir miesto gyventojams, kurie yra pagrindiniai ūkininkų produkcijos vartotojai – ūkininkų kooperatyvai niekada nesitars su monopolininkais, nesudarinės kartelinių susitarimų. Tokia sistema užtikrins mažesnes produktų kainas“, – sako A.Bieliauskas. Ūkininkų sąjunga, kovodama už ūkininkų teises, siekia ir didesnių pieno supirkimo kainų. Dabar jau ir monopoliniai pieno perdirbėjai į ūkininkų kooperatyvus žiūri kaip į rimtą varžovą rinkoje. „Kartu lengviau apsiginti, nes kooperatyvas – tai pats ūkininkas“, – teigia A.Bieliauskas. Geriausias tokios kooperacijos pavyzdys – Plungės žemės ūkio kooperatinė bendrovė „Pieno gėlė“, kuri yra viena iš pieno kooperatyvų lyderių, su kuriuo skaitosi ir stambios pieno perdirbimo įmonės. „Pieno gėlė“ vienija daugiausia smulkiuosius pieno gamintojus, jau turi per

pusę tūkstančio narių, kurie kartu parduodami geros kokybės pieną gauna didesnę kainą nei pavieniai ūkininkai. Ūkininkų kooperacija skatinama ne tik vietos organizacijų iniciatyva, bet ir pasitelkiant tarptautines programas. Su prancūzų pagalba Plungės rajone, parengus verslo planus, buvo įkurti įvairių veiklos sričių kooperatyvai – nuo pienininkystės iki kaimo turizmo. Pasak A.Bieliausko, siekiama, kad parama kooperatyvams nebūtų vien deklaracijų forma, bet būtų imamasi realių veiksmų. Dabar savivaldybėje vyksta derybos, kad keli savivaldybei priklausantys pastatai Varkaliuose nebūtų privatizuojami, o būtų perleisti čia įsikūrusiam kooperatyvui. „Viskas yra daroma ne sau naudos ieškant, bet norint padėti kolegoms ūkininkams, kurių gyvenimas ir darbas nėra lengvas“, – sako A.Bieliauskas.

Visiems rajono žmonėms artėjančių Naujųjų metų proga norėčiau palinkėti, kad Dievas atsiųstų derlingesnius ir turtingesnius metus nei buvo praėjusieji. Taip pat linkiu visiems sveikatos ir geros nuotaikos. Būkite optimistai! Tada tikrai laimėsite ir jokios kliūtys bus nebaisios.

Gintaras VILIMAS A.Bieliausko teigimu, jokia paslaptis, kad politikai geriausiai atstovauja juos išrinkusių visuomenės grupių interesams: verslininkai rūpinasi pagalba verslui, o ūkininkų atstovai dirba žemdirbių labui. Visi politiniai susivienijimai susikuria dėl tam tikrų interesų, pati politika yra interesų atstovavimas. „Ūkininkai privalo ginti savo interesus, nes politinių interesų gynimas kartu yra ir ekonominių interesų gynimas. Ir joks verslininkas taip gerai neišmanys ūkininkų problemų, kaip iš pastarųjų išrinktas atstovas, kuris turi savo ūkį ir susiduria su tokiomis pat problemomis“, – mano A.Bieliauskas. Pasak Tarybos nario A.Bieliausko, visos partijos deklaruoja atstovaujančios ūkininkų interesams, tačiau rea-

lios pagalbos iš jų ne visada pavyksta sulaukti. Pavyzdžiui, dėl sausringos vasaros šiemet nemažus nuostolius patyrė didžioji Lietuvos ūkininkų dalis, tačiau Seimas nepritarė Valstiečių liaudininkų sąjungos siūlymui išmokėti kompensacijas. Buvo nutarta padidinti 2007 metų išmokas už pasėlius ir tokiu būdu kompensuoti patirtus nuostolius. Tačiau, A.Bieliausko teigimu, šios išmokos ateinančiais metais ir taip privalo būti didinamos, tad jokios realesnės paramos ūkininkai nepajus. A.Bieliauskas taip pat sako, kad Plungės rajono savivaldybės tarybai, remiantis kitų rajonų pavyzdžiu, buvo siūloma kompensuoti rajono ūkininkų nuostolius, mažinant žemės mokestį, tačiau Taryba šį siūlymą atmetė. A.Bieliauskas dirbdamas Plungės rajono savivaldybės tarybos Kaimo reikalų komitete gerai žino ne tik ūkininkų, bet ir paprastų kaimo žmonių rūpesčius ir bėdas. „Kaimo žmonės nėra prastesni nei miestiečiai. Jie taip pat nori gyventi jaukiau, gražiau, patogiau. Mūsų pareiga ir darbas – kiek įmanoma daugiau jiems padėti, tačiau neturint politinės daugumos kartais būna nelengva įgyvendinti mūsų parengtus projektus, bet mes vis primename apie save“, – juokauja A.Bieliauskas. Geriausiai nuveiktą darbą atspindi veiklos rezultatai, įgyvendinti kon-

MIESTUI IR KAIMUI

2006 m. gruodis

Andriejui Stančikui žmonių pasitikėjimas – brangiausias Apie tokius žmones kaip Andriejus Stančikas sakoma, jog tai – dovana, o ne žmogus. Pats Andriejus su tokia mintimi nesutinka, nes mano esąs paprastas ūkininkas, kuriam tiesiog viskas rūpi daug plačiau negu daugeliui. Tačiau po tokių žodžių galima tik pridurti, kad kuklumas – irgi puikus žmogaus bruožas. Nijolė VANAGIENĖ

Susibūrė ne iš gero gyvenimo Andriejus Stančikas jau šešti metai vadovauja Plungės rajone įsikūrusiai žemės ūkio kooperacinei bendrovei „Pieno gėlė“, yra bendrovės valdybos pirmininkas. Savo aktyvumu ir susitelkimu šis kooperatyvas garsėja visoje šalyje. Pieno perdirbėjams, anot A.Stančiko, jų bendrovė – didžiulė rakštis, nes per septynis šimtus narių turintis kooperatyvas yra didžiulė jėga, kurios nepastumdysi ir neapgausi. „Kooperatyvas ir susikūrė ne iš gero gyvenimo. Buvo laikas, kuomet pieno perdirbėjai tiesiog tyčiojosi iš žemdirbių, pieno kainos buvo daugiau negu juokingos. Tuomet kilo didžiulė pasipiktinimo banga , bandėme protestuoti. Mes buvome vieni iš aktyviausių. Tie įvykiai ir leido suvokti ir apsispręsti – po vieną mes nieko nepadarysime“, – prisimena kooperatyvo kūrimo pradžią Andriejus. Anot A.Stančiko, pradžia buvo labai sunki. Susibūrę pirmieji dvidešimt keturi kooperatyvo nariai pieno per savo ūkius surinkdavo apie toną per dieną. Su tokiu kiekiu niekam jokių sąlygų nepadiktuosi, nieko nepareikalausi. Tačiau kantrybė ir atkaklumas nugalėjo – kooperatyvo reikalai ėjo vis geryn, vis daugiau ūkininkų panoro prisijungti prie „Pieno gėlės“. Dabar per septyni šimtai bendrovės narių iš savo ūkių per dieną surenka iki 50 tonų pieno. „Mūsų kooperatyvo iniciatyva įsteigėme ir asociaciją „Pieno karvutė“, kurios nariai per dieną pagamina per 400 tonų pieno. Tad dabar jaučiamės jėga ir galime reikalauti atitinkamų sąlygų“, – džiaugiasi A.Stančikas.

Žmonės pajautė naudą „Pieno gėlės“ kooperatyvo vairas nuo pat pradžių patikėtas Andriejui. Keturiasdešimt penkerių metų vyriškis trykšte trykšta energija, sumaniai vadovauja bendrovei, moka puikiai derėtis su verslo partneriais, pilnas sumanymų. Anot A.Stančiko, jis matyt taip sutvertas viskuo labai domėtis ir keisti situaciją,

jeigu tik tai įmanoma padaryti. Be to, jis nemėgsta būti mulkinamas. Štai ir pareitą vasarą pieno supirkėjai bandė blokuoti kooperatyvo tiekiamą pieną, gąsdino: „Kur jūs jį dėsit?“ Bet ūkininkai jau nebeišsigando. Užtat kooperatyvas „Pieno gėlė“ nepasirinko sau vieno pieno perdirbėjo, pieną parduoda keturioms penkioms įmonėms. Plungiškių pienas keliauja ir į Lenkiją, Latviją, o dabar intensyviai deramasi su estais. „Taip apsisaugome nuo netikėtumų, parduodame pieną tiems, kas suteikia geriausias sąlygas, pasiūlo geriausią kainą. Mes savo produkciją parduodame 20 procentų brangiau negu ją pardavinėtume kiekvienas atskirai. Jeigu ūkininkai nebūtų pasyvūs, išvengtume daugybės problemų”, – sako Andriejus. Kooperatyvo vadovas didžiausiu komplimentu laiko tai, kad kaimo močiutė, pamačiusi atvažiuojantį pienovežį, pasako: „Čia važiuoja mūsų pienovežis“. Žmonės, anot A.Stančiko, ėmė pasitikėti savimi, pajautė, kad gali užsidirbti. Kooperatyvas, kuriame yra susibūrę Plungės, Skuodo, Rietavo, Šilalės ūkininkai, padeda ne tik savo nariams, bet ir kitiems. Kooperatyvas turi penkis savo pienovežius ir įvairios žemės ūkio technikos, Plungėje yra nupirkęs buvusią seną pieninę. Savo nariams kooperatyvas atlieka daugybę paslaugų, tarp kurių viena svarbiausių – pašarų paruošimas. Kooperatyvas ūkininkams nupjauna šieną, jį susuka į rulonus ir suveža, o šie už paslaugas atsiskaito... pienu. Anot kooperatyvo pirmininko, žemdirbiams su grynaisiais pinigais visuomet sunku, tad toks atsiskaitymo variantas visiems labai priimtinas.

Investuoja ir kuria ateities planus „Prieš keletą metų įsigijome technikos maždaug už keturis milijonus litų. Aktyviai dalyvavome programoje „Nacionalinė parama kooperacijai“, pagal ją gavome apie tris milijonus litų. Tad kooperatyvo nariams ir kitiems ūkininkams padedame pasiruošti pašarų, nes turime šienavimo, rulonavimo technikos. Daug

investuojame į plėtrą, nes sustoti negali. Perkame pieno surinkimo namelius su visa įranga, pieno šaldytuvus. Žodžiu, esame modernus pieną gaminantis kooperatyvas. Kitąmet aktyviai dalyvausime Europos Sąjungos remiamose programose, nes norime įsigyti dar daugiau pienovežių, pieno pirminio padirbimo įrangą. Tuomet čia, vietoje, galėtume sutirštinti pieną ir jį gabenti toliau. Ispanai norėtų, kad pieną tiektume ir jiems“, – neslepia savo planų A.Stančikas. Kooperatyvo vadovas žino, kad konkurencinėje kovoje pralaimėti labai lengva, tik tereikia atsipalaiduoti ir nematyti perspektyvos. Kooperatyvo senbuviai puikiai prisimena situaciją, kuomet kūrė pirmuosius pieno punktus. Su vietiniais veterinarijos taisyklių tikrintojais rasti kalbos taip ir nepavyko – tai tas blogai, tai tas negerai. Tačiau A.Stančikas ir čia nenuleido rankų – iš Vilniaus išsikvietė patį svarbiausią veterinarijos tarnybos vadovą. Šis nusistebėjo, kokio lygio ir modernumo pieno punktus kuria plungiškiai, tad vietiniams irgi nebeliko kito kelio, kaip leisti jų veiklą. Dabar kooperatyvas sulaukia daugybės delegacijų, kurios nori susipažinti su visa pieno surinkimo sistema, kooperatyvo veikla.

Pareigos padeda kariauti už ūkininkus A.Stančikas – itin užsiėmęs žmogus. Paprašytas jis suskaičiavo, jog turi trylika visuomeninių pareigų. Žinoma, visos jos vienaip ar kitaip susijusios su darbu, su žemės ūkiu. Štai jau antra kadencija Andriejus yra Plungės rajono savivaldybės tarybos narys, atstovauja Valstiečių liaudininkų sąjungą. „Taryboje nuolat vyksta ta pati kova – viskas tempiama į miestą. Kiek išgalime, apginame kaimą. Tenka ilgai įrodinėti, kad ir kaime turi būti tiesiami keliai, reikalinga infrastruktūra, graži aplinka. Sugebėjome įsteigti „Kaimo rėmimo fondą“, kurio parama yra akivaizdi – remiami reginiai, įvairios programos. Pirmojoje kadencijoje trūko patirties, dabar jau esame perpratę sistemą, mokame būti joje aktyvūs“, – dalijasi patirtimi A.Stančikas.

Andriejus Stančikas (viduryje) suskaičiavo turįs 13 visuomeninių pareigų, susijusių su žemės ūkiu Valstiečių liaudininkų sąjungos Plungės skyriaus nariai nelabai ir klausė Andriejaus, ar jis norėtų vadovauti skyriui. „Jie tiesiog pasakė, kad vadovausiu. Priėmiau tai, kaip didžiulį pasitikėjimą“, – sako Andriejus. Visos pareigos, anot Andriejaus, tarnauja tam, kad kuo lengviau būtų kariauti už kaimo, ūkininkų reikalus. Štai Andriejus priklauso Žemės ūkio ministerijoje veikiančiai Pieno tarybai, yra pieno gamybos kvotų administravimo komisijos narys. „Mums pasisekė įrodyti, kad ūkininkas trumpam laikotarpiui gali paskolinti savo kvotas kitam. Greitai tai turėtų būti įteisinta įstatymu. Sakykim, ūkininkas turi penkias karves, dvi krito. Ką jam daryti? Pieno kovotų jis tikrai neišnaudos ir neįvykdys. Negi dėl to turėtų mokėti baudas?“ – džiaugiasi būsimu įstatymu Andriejus.

Graži gausi šeima Paklaustas, kaip į jo visą veiklą reaguoja namuose, Andriejus nusišypso: „Supranta, nes visi esame labai užsiėmę. Žmona Sigutė rūpinasi mūsų ūkiu. Abu esame baigę tą pačią specialybę Žemės ūkio akademijoje, elektrifikacijos fakultete – esame elektrikai-inžinieriai. Žmona pagal specialybę nedirbo nė dienos. Ji jau septyniolika metų „atostogauja“ – turime vienuolika vaikų: septynis berniukus ir keturias mergaites. Kaimynai juokauja, kad mums svečių nereikia“, – šypsosi Andriejus, mielai pasakojantis apie šeimą, kuri gyvenime yra pati svarbiausia. Stančikų mažiausiajam Andriui – penkeri, vyresnioji dukra Skaistė, bai-

gusi rūbų dizainerės specialybę Dailės akademijoje, toliau tęsia magistratūros studijas Kaune. Vienintelė Skaistė, anot Andriejaus, ir atitrūko nuo žemės ūko, nuo kaimo. Kiti trys Stančikų vaikai studijuoja su žemės ūkiu susijusias specialybes, mielai talkininkauja tėvams savaitgaliais ir per atostogas. Mokyklą lankantys irgi jau seniai įpratę prie griežto ritmo – visi keliasi penktą, apeina ūkį, o tada jau tėtis į darbą, vaikai – į mokyklą. „Turim nuostabius vaikus. Aš pats ūkyje mažai ką ir bedarau. Arimo laikotarpiu sūnūs yra pasakę: „Traktorius turi dirbti 24 valandas“. Tai jie tuomet ir keičiasi pamainomis“, – su meile pasakoja Andriejus ir džiaugiasi, kad nė vienas iš jo vaikų niekada net neužsiminė apie Airiją, Angliją ar kitą šalį, kur vyksta dirbti daug mūsų kraštiečių, visi savo ateitį sieja su Lietuva. Andriejus juokauja, jog vaikų jų šeimoje ne tiek jau ir daug – štai senelis jų turėjo net 24. „Džiaugiuosi viskuo, ką turiu. Viena, ko labiausiai trūksta – laiko. Labai mėgstu keliauti, bet tenka šiuos malonumus atidėti ateičiai. Neturiu laiko tapyti“, – sako Andriejus. Pastarasis pomėgis, anot jo, yra paveldėtas, nes giminėje kažkada buvo dailininkų. Todėl ir dukros Skaistės pasirinkimas nieko nestebina. Pernai Sigutė ir Andriejus tapo konkurso „Kaimo spindulys“ nominacijos „Gyvybinga šeima“ laureatais. Beveik visa šeimyna sugužėjo į apdovanojimų ceremoniją Vilnių ir papuošė šventę. Kiekvienas iš šeimos narių turi savo planų, sumanymų bei svajonių ir siekia jų padėdami vienas kitam.

Žemaitiškas užsispyrimas padeda pasiekti daugiau kad gyventojams būtų patogu rūšiuoti atliekas ir nereikėtų ieškoti, kur kokias išmesti. Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo J.Lečkausko teigimu, ES struktūrinių fondų pinigai skiriami ne tik vandentiekiui ir atliekų tvarkymui, bet ir kelių remontui. Telšiuose jau sutvarkytos Kalno ir P.Genio gatvės, kuriose intensyvus automobilių eismas. „Esame numatę ir daugiau gatvių tvarkyti, tačiau paraiškos bus teikiamos kitais metais, – sako J.Lečkauskas. –Telšių rajono savivaldybės taryba patvirtino ir mūsų teiktą pasiūlymą kasmet atrinkti tvarkyti po keletą kilometrų kaimo kelių. Dabar rengiami projektai ir bus teikiamos paraiškos ES struktūrinių fondų paramai gauti“. Savivaldybė rūpinasi ir rajono gyvenviečių apšvietimu – gana didelėje Rainių gyvenvietėje, kur yra ir daugiabučių, iki šiol nebuvo jokio apšvietimo. Pasak J.Lečkausko, jau yra parengtas techni-

nis projektas ir kitais metais dalyje šios gyvenvietės bus įrengtas šiuolaikiškas apšvietimas. „Šiemet ir seniūnijose pastatėme daugiau šviestuvų nei pernai, kitais metais tikimės daugiau nei šiemet“, – rūpesčiais dalijasi J.Lečkauskas. J.Lečkausko iniciatyva per Aplinkos projektų valdymo agentūrą buvo pateikta paraiška Masčio ežero pakrantės tvarkymui. Telšių savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo teigimu, apie 20 metų čia niekas nebuvo tvarkoma. Iš ežero bus valoma dumblas ir teršalai, taip pat bus suremontuoti tilteliai per upelius. Tai toli gražu ne visi jau įgyvendinti ar ateityje numatyti projektai. „Reikia netingėti, daug dirbti, ieškoti galimybių, kaip įgyvendinti savo planus, nes niekas nieko nepasiūlys ir už mus nieko nepadarys, jei patys nesistengsime. Jei būsime aktyvūs, tai ir Dievas padės“, – įsitikinęs J.Lečkauskas, kuriam nestinga energijos ir veiklumo.

Valstiečiai – ramūs, darbštūs žmonės Paklaustas, kodėl pasirinko Valstiečių liaudininkų sąjungą, Julius Lečkauskas atsako, jog kartu su šia partija yra nuo pat jos atsikūrimo Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. J.Lečkausko teigimu, šios partijos įstatai niekada nebuvo avantiūristiniai. „Valstiečiai liaudininkai daug dėmesio skiria žemdirbiams, ir nors aš pats neūkininkauju, tačiau

esu prijaučiantis ūkininkams, – juokiasi J.Lečkauskas. – Vyresnysis sūnus Saulius ūkininkauja, o mes su žmona Rūta darže tik sau daržovių užsiauginame“. Aktyviai dirbdamas savivaldybės administracijoje Julius mėgsta ir aktyvų poilsį. Jis neįsivaizduoja atostogų gulinėjant lovoje ar pajūryje – geriau kur nors išvažiuoti, pasportuoti, pakeliauti, praplėsti akiratį. Laisvalaikiu J.Lečkaukas užsiima bitininkyste ir yra, kaip pats sako, nelabai aktyvus medžiotojas.

Mieli kraštiečiai, Linkiu, kad būtų gražios baltos Kalėdos. Linkiu, kad visi būtų sveiki, nes nėra tokių parduotuvių nei vaistinių, kuriose sveikatą būtų galima nusipirkti. O jei žmogus sveikas, tada viską galės nuveikti ir pasiekti. Ateinančiais metais būkime nepikti ir draugiški, padėkime vienas kitam.

Atkelta iš 4 p. J.Lečkauskas yra ir Telšių regiono atliekų tvarkymo centro valdybos narys. Šis centras organizuoja buitinių atliekų tvarkymą Telšių apskrityje. J.Lečkausko teigimu, perėjimas prie naujos atliekų tvarkymo sistemos vyksta pakankamai sklandžiai – skelbiami konkursai, pasirašomos sutartys, 2007 metų pradžioje prasidės regioninio buitinių atliekų sąvartyno įrengimas. „Vieni pirmųjų rajone iš Aplinkos ministerijos gavome konteinerius stiklui ir popieriui. Žmonės pamažu įsisąmonina, kad atliekas reikia rūšiuoti. Mes įvykdome numatytus stiklo kiekio buitinėse atliekose normatyvus ir neturėsime jokių priekaištų iš ministerijos“, – džiaugiasi J.Lečkauskas. Tačiau įgyvendinant naujoves susiduriama ir su problemomis. Pavyzdžiui, reikia parinkti aikšteles konteineriams. J.Lečkausko iniciatyva rekonstruojamos senos aikštelės, o naujosios įrengiamos šalia namų,

myk

2006 m. gruodis

MIESTUI IR KAIMUI

Ministras stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui Atkelta iš 1 p.

- Kokių darbų ėmėtės pirmiausia, tapęs ūkio ministru? - Pirmiausia reikėjo suformuoti komandą. Labai gerai, kad ministerijoje yra daug patyrusių specialistų, su kuriais teko dirbti dar 1996 metais, kai buvau ekonomikos ministras. Jais galima pasitikėti, netenka abejoti šių darbuotojų kvalifikacija. Pirmosiomis darbo dienomis taip pat reikėjo iškelti naujus uždavinius, susijusius su Vyriausybės programos įgyvendinimu, apsibrėžti – ką turime padaryti, pasiekti, reformuoti. - Kokias svarbiausias užduotis keliate sau? - Mano principinė nuostata – sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui. Visi žinome, kad verslas visų mūsų maitintojas. Kuo bus geresnės sąlygos verslui, tuo bus sukurta daugiau darbo vietų, didės darbo užmokesčiai, bus surenkama daugiau mokesčių į valstybės biudžetą. Todėl daug dėmesio tenka skirti šiai sričiai. Ji gana plati – tai Europos Sąjungos struktūriniai fondų parama, įstatymai ir kiti teisės aktai, kurie sudaro palankesnes sąlygas verslui, taip pat verslo aplinkai įtaką darantys viešieji pirkimai, kiti dalykai. Aišku, labai svarbus ir energetikos sektorius – elektra, dujos, nafta. Šiai sričiai tenka skirti labai daug dėmesio. - Lietuva negali pasigirti savo

Ūkio ministras Vytas Navickas sprendžia svarbius Lietuvai ir gyventojams energetikos klausimus energetiniais ištekliais, kurie pastaraisiais metais pasaulyje brangsta. Ar mūsų Vyriausybė, Ūkio ministerija gali turėti įtakos, kad degalų, dujų, elektros kainos gyventojams būtų

kuo palankesnės? - Iš tikrųjų daug ką lemia pasaulio rinkos tendencijos, ir daug įtakos čia nepadarysi. Tačiau ministerija turi teisinių svertų, kurie padeda riboti mono-

Ūkio ministerijos nuotr.

polinių įmonių veiklą, veikti elektros, dujų ir kitų energetikos išteklių kainų dinamiką, sudaryti gyventojams kuo palankesnes sąlygas. Ministerija taip pat daug dirba

energijos apsirūpinimo srityje. Kaip žinote, pagal susitarimą su Europos Sąjunga 2009 metais turime uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, o Lietuvos ekonomikai atominė energija labai svarbi. Todėl intensyviai dirbame ir jau parengta studija dėl galimybės statyti naują atominę jėgainę ten pat – Ignalinoje. Rengiant studiją įsitikinta, kad tiek ekonominiais, tiek techniniais, tiek nacionalinio saugumo ir kitais aspektais naujos atominės elektrinės statyba Lietuvai yra būtina. Yra pasiekti tam tikri susitarimai tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos, nes ši elektrinė reikalinga visam regionui. Tikimės, kad iki 2015 metų Ignalinoje bus pastatytas naujas atominis reaktorius. Tuomet reikės mažiau importuoti organinio kuro – dujų, mazuto. Siekiant, kad Lietuvą būtų kuo mažiau priklausoma nuo Rytų, rengiami projektai sujungti Lietuvą elektros tiltais su Vakarais. Vienas iš projektų – sujungti Lietuvos elektros tinklus per Estiją su Švedija, kitas – su Lenkija. Taip pat mąstoma apie galimybę ateityje nutiesti dujotiekį į Lenkiją, vienoje iš Baltijos valstybių įrengti suskystintų dujų terminalą, ieškome kitų galimybių. - Jūs stengėtės kuo mažiau kalbėti ir kuo daugiau dirbti. O ko palinkėtumėte žmonėms šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga? - Gerų švenčių ir nusiteikti rimtam darbui 2007-aisiais.

P.Vaitiekūnas: diplomatinė tarnyba turi tarnauti Lietuvos žmonėms Atkelta iš 1 p.

Jei ambasadoriumi, diplomatu būtų daugiau pasitikima, jam suteikiama daugiau laisvės operuoti turimais resursais – ir finansiniais, ir žmogiškaisiais, jis galėtų prisiimti ir didesnę atsakomybę. Juk Prezidentas ambasadoriui suteikia didžiulį pasitikėjimą, tai atsispindi ir skiriamuosiuose raštuose, kuriuos naujai paskirtas ambasadorius įteikia užsienio šalies vadovui. Juose Lietuvos Prezidentas patvirtina: “Prašau pasitikėti viskuo, ką šis žmogus pasakys Jūsų šalyje mano vardu”. Pabrėžiu, viskuo. Tad reikalauti, kad ambasadorius rašytų į centrą ataskaitą, kad jis, tarkim, sudaužė peleninę ir ji turi būti nurašyta, mano galva, yra netinkamas resursų panaudojimas. - Iki šiol Užsienio reikalų ministerijos veikla paprastam žmogui dažnai atrodo kažkas tolimo. Kaip praktiškai žmogus gali pajusti tai, kad Lietuvos diplomatija yra ne tik prieinama, bet ir prieinanti? - Galiu apie tai pasakyti iš patirties. Tiesiog reikia žmones – verslininkus ir moksleivius, menininkus ir kultūrines grupes - kviesti į ambasadą.Visi, kas lankosi svečioje šalyje, turi žinoti, kad jie yra laukiami svečiai Lietuvos ambasadoje, kad ambasada pastatyta ne ambasadoriui, ne diplomatams, o jiems – Lietuvos žmonėms. Daugiau ar mažiau, bet ambasada ir ambasadorius visada gali ir turi padėti savo šalies žmonėms. Vaizdžiai tariant, ambasada - tai pirmasis Lietuvos piliečių, Lietuvos verslininkų, Lietuvos valstybės interesų gynybinis punktas. Punktas, kuriame tave priims, išklausys ir padės. Todėl noriu pakviesti Lietuvos žmones naudotis ambasadomis. Jei turite mažiausią įtarimą, kad ambasada gali Jums padėti, kreipkitės į ją. Nes jei mūsų šalies pilietis turės daugiau naudos, tai bus naudinga ir mūsų valstybei, o ambasada galės lengviau atlikti savo pagrindinį darbą – būti naudinga Lietuvai, jos verslui, jos žmonėms.

Mūsų žmonės geranoriški, paprasti, kuklūs. Jie dažnai galvoja: na ką aš čia toks mažas trukdysiu diplomatus. Tad noriu visus pakviesti – trukdykite, trukdykite ir dar kartą trukdykite, nes tai visa mūsų darbo prasmė. - Daug lietuvių šiuo metu dirba Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Ispanijoje. Ar jie jau pajuto ambasadų atvirumą? - Manau, kad pajuto. Štai Airijoje, kur neseniai lankiausi, mūsų ambasadorė Izolda Bričkovskienė, manau, puikiai dirba. Lietuvių verslininkai Airijoje yra susibūrę į verslo klubą, lietuviai yra įsteigę net keletą mokyklėlių, yra įsikūrusi Airijos lietuvių bendruomenė ir ambasada palaiko su jais glaudžius ryšius: kalbasi, kviečia pas save, į susitikimus, organizuoja bendrus renginius. Ir to, manau, užtenka – reikia tiesiog jausti vienam kitą, ambasadai -- mūsų žmonių lūkesčius, žmonėms – Lietuvos ambasados buvimą šalia, ir dirbti kartu. - Į Vyriausybę Jus delegavo valstiečiai liaudininkai, pabrėžiantys politikos praktiškumą. Kaip tai atsispindi Užsienio reikalų ministerijos darbe? - Man praktiškumas irgi visados buvo mėgstama sąvoka, į kurią kreipiu daug dėmesio. Noriu pasakyti, kad mūsų pozicija vystyti bendradarbiavimą remiantis vertybėmis ir paraleliai vystyti bendradarbiavimą remiantis interesais nesukelia vidinio prieštaravimo. Teisingos vertybės iš tikrųjų yra pats praktiškiausias dalykas. Galiu pasakyti pavyzdį. Sakykim, kodėl bendrovė “VP Market” investuoja didžiules sumas pinigų Latvijoje, Estijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, bet neinvestuoja į šalia esančias Rytų valstybes, sakykim, Baltarusiją, kuri geografiškai lyg ir turėtų būti mūsų artima verslo partnerė? Atsakymas paprastas – todėl, kad nesutariame dėl vertybių.Ten trūksta įstatymo viršenybės, trūksta laisvės, trūksta veiklos skaidrumo, ir mūsų verslas ten neina.

- Santykiai su artimiausiais kaimynais paprastai turi didžiulę įtaką šalies ekonomikai. Kaip sekasi Lietuvai derinti dažnai labai skirtingus ir sunkiai suderinamus kaimyninių valstybių interesus? - Deriname vertybinius interesus ir pragmatinį požiūrį. Kiekvienu atveju ieškome konkrečių bendradarbiavimo projektų, konkrečių žingsnių. Manau, kad tokia mūsų politika yra sėkminga ir sulaukia supratimo ir Europos Sąjungoje, ir kaimyninėse valstybėse. Lietuva kaip valstybė turi pagrįstų ambicijų būti matoma regione, būti tam tikru iniciatyvų centru ir, vadovaudamiesi Vyriausybės programa, mes to siekiame. - Esate nepartinis ministras. Tai lengvina ar sunkina Jūsų darbą? - Matyt, nei lengvina, nei sunkina. Yra partijų sutarimas dėl užsienio politikos, yra koalicinės Vyriausybės programa, ir mes ją vykdome. Mane į Vyriausybę delegavo valstiečiai liaudininkai, todėl stengiuosi, kad partija, jos nariai labiau suprastų vykdomą užsienio politiką, o ministerija savo ruožtu gerai suprastų Valstiečių liaudininkų sąjungos atstovaujamus interesus. Valstiečiai liaudininkai atstovauja didelei Lietuvos visuomenės daliai – žemdirbiams, kaimo žmonėms, smulkiems verslininkams, žemės ūkio verslo žmonėms, tad labai gerai, kad aš, būdamas užsienio reikalų ministras, turiu galimybę tartis, konsultuotis su partija, jos žmonėmis ir labiau įsiklausyti į tos didelės Lietuvos visuomenės dalies interesus. Manau, kad ir mano kalbėjimas partijai apie ministerijos planus, veiklą yra prasmingas, nes taip užsienio politika tampa artimesniu ir žmonėms labiau suvokiamu dalyku. Juk užsienio politika yra vidaus politikos tąsa, stengiantis patenkinti svarbiausius Lietuvos ir Lietuvos žmonių interesus. - Nesate jokios partijos narys, tad galite objektyviai įvertinti Valstiečių liaudininkų sąjungos reikšmę Lietuvos politinėje arenoje?

Valstiečių liaudininkų deleguotas užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas siekia, kad ministerija ir Lietuvos diplomatinės tarnybos pačios “eitų į žmones”

URM nuotr.

- Kaip jau minėjau, tai didelei Lietuvos visuomenės daliai atstovaujanti partija, turinti didžiulę patirtį. Norėčiau pažymėti ir jos vadovės Kazimieros Prunskienės, su kuria esame pažįstami nuo Sąjūdžio laikų, patirtį

sprendžiant ir Lietuvos vidaus politikos reikalus, ir užsienio politikos klausimus. Manau, kad ši jos patirtis, energija bei gebėjimas suburti žmones yra labai reikšminga ir partijai, ir Lietuvai.

MIESTUI IR KAIMUI

2006 m. gruodis

Bronis Ropė: žmonės svarbiausia, popieriai, palauks Žmonės sako: “Nėra šeimininko – nėra tvarkos”. Ignalinos rajono gyventojai Bronį Ropę pirmą kartą mero kėdėje „patikrino“ dar 1995 metais. Įsitikino, kad jis tvarkosi, kaip dera šeimininkui, todėl jam rajono reikalus patikėjo ne vieną kartą, Ignalinos rajono rūpesčiais meras B.Ropė gyvena ir pastaruosius keletą metų.

Artūras MANKEVIČIUS „Kodėl man vis patiki rajono vairą? – klausimą apmąsto meras. - Manau, rajono vadovui svarbu būti paprastam, mokėti bendrauti su žmonėmis. Meras turi žinoti gyventojų rūpesčius, domėtis viskuo, kas vyksta rajone„. Pasak jo, reikia stengtis dalyvauti įvairiuose renginiuose bei skatinti juos organizuoti, būti užsispyrusiam ir siekti tikslo, tinkamai atstovauti rajono rinkėjams, ginti jų interesus, nuolat domėtis Lietuvos bei užsienio partnerių pasiekimais, jais pasinaudoti savo darbe.

Rajono gyvenimas – iš pirmų lūpų B.Ropė įsitikinęs, kad geriausias būdas sužinoti rajono problemas – ben-

drauti su gyventojais. Po tokių pokalbių dėliojami svarbiausi darbai, kuriuos būtina nuveikti rajono šeimininkui. „Tokiam bendravimui skiriu ypatingą dėmesį ir visada stengiuosi surasti laiko. Kelis kartus per metus vykstu į susitikimus su vietos gyventojais visose rajono seniūnijose. Be to, gyventojus darbo vietoje taip pat priimu ne tik nustatytomis valandomis. Jei už durų laukia žmogus, dokumentus dedu į šalį ir kalbuosi su juo„, - aiškina Ignalinos rajono meras. Ant stalo jis rodo dalį pastaruoju laiku gautų gyventojų klausimų ir prašymų raštu, kiti merą pasiekė internetu, elektroniniu paštu. Mat savivaldybės interneto svetainėje www.ignalina.lt yra specialios nuorodos „Klausiate - atsakome”, „Svečių knyga”, todėl čia gyventojai ir rajono svečiai taip pat palieka aktualių ir spręstinų klausimų. Susitikimai, laiškai padeda gerinti gyvenimą. Gal ne visose rajono gyvenvietėse pasikeitimai tokie ryškūs kaip Ignalinoje, tačiau daugėja investicijų ir seniūnijose. „Štai vienur pirtį ar bendruomenės salę suremontavome, kitur - kultūros namus atidarėme. Kai pasiseka įvykdyti gyventojų prašymą ar išspręsti jų problemą, tuomet, žinoma, ir gyvenimas jiems šviesesnis atrodo„, - žmonių rūpesčiais gyvena meras. Jis prisimena ir tuos atvejus, kai žmogui itin reikalinga finansinė pagalba. „Motina kreipiasi dėl užsienyje mirusio sūnaus palaikų parvežimo, arba prašoma pagalbos po gaisro. Negalime likti

tokiam skausmui abejingi„, - išskirtinius atvejus pamini meras.

Pigi šiluma – ilgalaikė nauda Anot jo, kalbant apibendrintai, labai svarbu, kad gerėja bendras gyvenimo lygis. Ignalinoje yra vienos žemiausių Lietuvoje komunalinių paslaugų kainos, žymiai sumažėjęs nedarbas. Turintiems nekilnojamojo turto svarbu tai, kad pastaruoju metu jo kainos padidėjo tris kartus. Gyvenimo kokybei įtakos turi ir naujos laisvalaikio, poilsio paslaugos. „Galime pasidžiaugti sėkmingu savivaldybės administracijos ir savivaldybės tarybos darbu. Nors taryboje daugumą sudaro valstiečiai liaudininkai, per visą kadenciją nebuvo priimtas nė vienas sprendimas, už kurį balsuotų tik valdančioji dauguma„, - prisimena rajono vadovas. Rajone labai stiprios seniūnijos, joms suteikta daug galių. Seniūnai yra tikrieji šeimininkai, gerai pažįstantys gyventojus ir galintys greičiausiai jiems padėti išspręsti buitinius klausimus. Seniūnijos turi savo lėšų, technikos parkus, darbuotojų. „Kalbant apie konkrečius darbus, vienas iš pagrindinių, ilgalaikę naudą duodančių projektų buvo šilumos ūkio reforma„, - akcentuoja meras B.Ropė. Jau dveji metai visos rajono katilinės šilumai gaminti naudoja ekologišką kurą - medžio atliekas. Šilumos savikainą tai sumažino 2 kartus, todėl šildymo kainos Ignalinoje yra vienos mažiausių Lietuvoje. Gyventojams nustatytas tarifas – 10,88 ct už kilovatvalandę – ir dabar nedidėja. Per pastaruosius metus Ignalinoje, kai kuriose gyvenvietėse pastatyti vandens nuotekų valymo ir vandens kokybės gerinimo įrenginiai, atnaujintos ar įrengtos vandentiekio ir kanalizacijos sistemos, renovuotos beveik visos rajono mokyklos. Nuo 2002 metų naujai pastatytame pastate dirba Ignalinos rajono gimnazija.

Sėkmingai pertvarkomas Ignalinos miesto centrinės dalies transporto eismas. Didžioji dalis darbų čia jau baigta – už 3,8 mln. litų sutvarkyta miesto aikštė, joje pastatytas fontanas. Šiemet bus baigtas ir didžiausias pastarojo laikotarpio statinys rajone — daugiafunkcinis kompleksas. 2007-ųjų pradžioje bus atidaryta paskutinė jo dalis: gimnastikos ir treniruoklių, konferencijų salės, dvi pirtys ir 32 vietų svečių namai. Kartu su jau veikiančiu baseinu, sporto, boulingo ir biliardo salėmis bei kavine tai sudarys sporto ir poilsio paslaugų kompleksą, kuris trauks ir vietos gyventojus, ir svečius.

Ateitis: Ignalina – kurortas B.Ropė planuoja ir ateitį, yra parengtas strateginis rajono plėtros planas. „Vienas iš pagrindinių tikslų – kurortinės vietovės, o vėliau ir kurorto statuso suteikimas Ignalinos miestui. Tai padidintų turistų ir poilsiautojų trauką į visą rajoną, sudarytų palankesnes sąlygas naujoms darbo vietoms steigti bei regiono raidos perspektyvoms„, - įsitikinęs meras. Šiam tikslui pasiekti jau patvirtintas konkrečių darbų ir priemonių planas. Ignalina siekia tapti žiemos sporto sostine. Čia esančiame Lietuvos žiemos sporto centre įrengtos slidinėjimo, kalnų trasos, vyksta įvairios varžybos. Suplanuota šio centro plėtra. Projektuojami sklypai kotedžams, kempingams, ledo arenai. Ignalinoje veikia olimpinio rengimo centro padalinys, 12 jaunuolių ruošiami olimpinėms žaidynėms. Mero įsitikinimu, ateities Ignalina turi tapti aukštos gyvenimo kokybės, turizmo, sporto, aptarnavimo paslaugų, laisvalaikio bei pramogų vietove, patogia čia gyvenantiems ir patrauklia svečiams. Garsiojoje Palūšėje numatoma renovuoti turistinės bazės infrastruktūrą, plėsti paslaugų tinklą, sutvarkyti van-

dentiekio sistemą. Rajono vadovas vardija būsimus darbus ir probleminėse vietovėse, pavyzdžiui, Didžiasalyje. Taryba patvirtino Didžiasalio gyvenvietės socialinių ekonominių problemų 2007–2009 m. sprendimo programą. Šioje gyvenvietėje planuojama steigti molio perdirbimo įmonę, į naujas patalpas perkelti Vaikų globos ir paramos šeimai centrą. Kitų metų pradžioje Didžiasalyje duris atvers Verslo informacijos centro padalinys. B.Ropė prisimena, kad prieš dešimtmetį pagrindinis rajono vadovų rūpestis buvo užtikrinti būtiniausių paslaugų teikimą, žmonėms laiku išmokėti priklausančius atlyginimus ir ieškoti būdų, kaip sutaupyti lėšų, spręsti ūkio, infrastruktūros klausimus.„Tačiau jau tuomet galvojome ir kūrėme ateities planus bei strategijas. Na, o dabar atėjo tų planų įgyvendinimo metas”, - šeimininkiškai dėsto meras. Pasak jo, tai daug įdomesni, tačiau ir labai atsakingi darbai, lemsiantys ateitį, bendrą krašto raidą įvairiose srityse. Dabar rengiant ir įgyvendinant projektus labai svarbu tai atlikti kokybiškai. B.Ropė pirmą kartą Ignalinos rajono meru tapo 1995 m. ir nuo tada aktyviai dalyvauja Lietuvos savivaldybių asociacijos darbe. Pasak jo, per tuos metus įvykę daug teigiamų pasikeitimų, tačiau savivaldybėms turi būti suteikta daugiau teisių ir galių. „Kuruoju ekonomikos, biudžeto ir žemės ūkio bei verslo sektorius. Kasmet pavyksta padidinti savivaldybių biudžetus 200-300 mln. litų. Tai padėjo sukurti gerai veikiančias decentralizuotas kaimo paslaugų (pasėlių deklaravimo bei tiesioginių išmokų gavimo) bei verslo paslaugų sistemas ir kt. – vardija B.Ropė Nuo 1997 m. jis yra ir Europos Tarybos Vietos ir regionų valdžių kongreso Lietuvos delegacijos narys ir sekretorius. Jam patikėtas Lietuvos savivaldos interesų atstovavimas bei gynimas.

Problemų yra, bet surėmę pečius mes pajėgsime jas išspręsti

Viktoras RINKEVIČIUS Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, Valstiečių liaudininkų

sąjungos valdybos pirmininkas

Šie metai buvo sudėtingi visiems mūsų krašto žmonėms. Kaimas kentėjo nuo didžiulės sausros, pridariusios daug nuostolių, politikai – nuo įvairiausių skandalų, Vyriausybės kaitos, subyrėjus parlamentinei daugumai. Ir vis dėlto pamažu kapstėmės iš tų bėdų, judėjome pirmyn ir metus užbaigiame su viltimi, kad kitąmet gyvensime geriau. Tų vilčių pirmiausia teikia net 14 proc. išaugęs kitų metų biudžetas. Gaila tik kad mūsų komitetui nepavyko pasiekti, jog kaimui skirtos išlaidos išaugtų daugiau nei 1 proc., juoba kad sausros padaryti nuostoliai kompensuojami iš mūsų biudžeto, o ne ES fondų. Tačiau ateina pinigai už „Mažeikių naftą” ir tikimės, kad dalį jų pavyks nukreipti kaimo žmonių naudai, sausros padarinių daliniam kompensavimui, tiesioginėms išmokoms ir kitoms reikmėms. Nors pasėlių plotai išaugo, tačiau dėl sausros į aruodus supylėme 1 milijonu tonų grūdų mažiau. Nuostolius padengti šiek tiek padėjo išaugusios grūdų kainos. Sausros padaryti nuostoliai siekia 690 milijonų litų, nors dar nežinome, kaip

sausra atsilieps pienininkystei, nes žiemai sukaupta mažiau pašarų. Dirbant bendros ES rinkos konkurencijos sąlygomis tokie nuostoliai yra labai skaudūs, juo labiau kad trūksta lėšų melioracijos priežiūrai – ši sritis labai apleista, o ūkininkai neturi finansinių galimybių situaciją pakeisti. Antra vertus, kalbant apie melioraciją, rimta problema tapo ir darbo jėgos trūkumas kaime. Vis daugiau kaimiečių išvažiuoja į miestus ar užsienį. Kitų metų biudžete numatyta skirti 70 milijonų litų melioracijos priežiūrai. Tikimės, jog tai leis bent jau pristabdyti melioracijos sistemos būklės blogėjimą. Ateityje melioracijos įrenginių remontui bei rekonstrukcijai numatoma gauti lėšų iš ES. Melioracijos įrengimai sausina ne tik ūkininkų žemę, bet ir kelius, geležinkelius, miestus, gyvenvietes, miškus, užtvankas, tiltus, pralaidas, todėl tam būtina skirti daugiau dėmesio.

Auga kaimo bendruomenių vaidmuo Pastaraisiais metais kaime pastebime naują gerą reiškinį – kaimiečiai buriasi į bendruomenes ir bendromis jėgomis ima spręsti savo problemas. Valstybė ir savivaldybės joms ateina į pagalbą. Kitų metų biudžete kaimo bendruomenių veiklai skatinti numatyta skirti 6 milijonus litų. Kaimo bendruomenių judėjimas prasidėjo prieš keletą metų ūkininkių moterų iniciatyva, kai jos ėmė burtis į įvairius būrelius, susirūpino kaimo kultūros, tradicijų, papročių išsaugojimu. Vėliau į šį judėjimą įsitraukė vis daugiau kaimo gyventojų. Tokie judėjimai labai populiarūs kitose Europos Sąjungos valstybėse. Teko susipažinti su Švedijos, Suomijos kaimo bendruomenių veikla – ji tikrai įdomi ir efektyvi, padedanti ugdyti kaimo

visuomenės aktyvumą, sąmoningumą, išradingumą. Bendruomenės ugdo jaunimo pilietiškumą, padeda išsaugoti etnokultūrą, tradicijas, įtraukia į šias iniciatyvas jaunąją kartą. Kaimo bendruomenės taip pat padeda atskiriems kaimo gyventojams, šeimoms greičiau įveikti įvairiausias bėdas, nelaimes, plėtoja pagyvenusių, vienišų žmonių globą, organizuoja renginius, šventes. Visa tai labai reikalinga, nes kaime mažėja mokyklų, kultūros židinių. Dabar tą spragą ima užpildyti kaimo bendruomenės, jų vadovai. Negalima nepasidžiaugti Kupiškio, Pasvalio, Biržų, Panevėžio, kitų rajonų kaimo bendruomenių veikla, kuri jaučiama net už šių regionų ribų. Nemažai šių bendruomenių gražiai bendradarbiauja ne tik su kitų Lietuvos rajonų, bet ir su užsienio valstybių kaimo bendruomenėmis. Bendruomenės padeda spręsti savo kaimo socialines problemas, apginti viešąjį interesą, aktualų visiems to kaimo žmonėms. Iškyla vis daugiau entuziastų, lyderių, kurie be jokio atlyginimo, visuomeniniais pagrindais užsiima bendrais kaimo reikalais, padėdami vietos valdžiai spręsti daugelį problemų. Dabar daug kur patys kaimiečiai imasi tvarkyti apleistus kelius, kultūros namus, buriasi į meno ratelius, bendras šventes ir įvairius renginius. Tai labai džiuginantis signalas, rodantis, jog kaimo žmonės patys sugeba spręsti savo aplinkos problemas. Labai svarbu, kad savivaldybės skatintų bendruomenių veiklą, suteiktų joms materialią ir kitokią pagalbą. Deja, būna faktų, kai savivaldybės, matydamos konkurentą, nenori bendruomenėms padėti. Tai blogas, trumparegiškas požiūris. Dabar bendruomenės galės gauti ES paramą pagal LEADER programą. Yra Kanados, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Norvegijos projektai, skirti Lietuvos kaimo bendruomenėms remti.

Yra Lietuvos bendruomenių sąjunga, kuriai vadovauja valstietė liaudininkė Goda Burokienė. Ji palaiko ryšius su Europos kaimo aljansu, į kurį susijungė Europos valstybių kaimo bendruomenių organizacijos. Aljanso atstovai atvažiuoja į Lietuvą, lietuviai lankosi svetur, keičiasi patirtimi. Būtina plėtoti kooperaciją Kai stojome į Europos Sąjungą, kaimiečiams didžiausią rūpestį kėlė pienininkystės reikalai. Dabar padėtis jau aiškesnė. Karvių sumažėjo, o pieno pagausėjo, nes išaugo produktyvumas. Šiuos klausimus mes dažnai aptariame Seimo Kaimo reikalų komitete. Plėtojant pienininkystę, geresnio kelio nėra – tik kooperacija. O ji kaime labai sunkiai skinasi kelią. Netolimoje ateityje susidursime su nauja problema - tai pieno kvota. Vis dėlto mūsų derybininkai stojant į ES išsiderėjo per mažą pieno kvotą. Pagal Vakarų Europos pavyzdį į kooperatyvus turėtų jungtis visi pieno pardavėjai, kaip mėsos ar grūdų augintojai turėtų jungtis į savo kooperatyvus. Tačiau Lietuvoje vienintelė sritis, kur kooperacija gerokai pažengusi į priekį – tai kredito unijos, vadinamieji ūkininkų bankeliai. Jie yra beveik visuose rajonuose ir veikia gana efektyviai, nes teikia kreditus geresnėmis sąlygomis nei dideli bankai. Dabar labai svarbu šią kooperacijos patirtį perkelti į pieno ūkį, kad kaimo žmonės galėtų lengviau parduoti didelį kiekį produkcijos ir gautų didesnę kainą. Tai patvirtina tokių kooperatyvų veikla Žemaitijoje, Kupiškio, Biržų, Pasvalio rajonuose. Šie kooperatyvai savo narių pateiktą pieną parduoda žymiai brangiau. Kita vertus, jie pasiekia ir aukštesnę produkcijos kokybę. Didelė bėda, manau, yra tai, kad mūsų žemdirbiai turi mažą įtaką perdirbimo pramonei. Patys žemdirbiai prastai pasinaudojo

jiems valstybės suteikta galimybe įsigyti daugiau perdirbimo pramonės įmonių akcijų, todėl dabar negali daryti įtakos jų valdymui. Perdirbimo pramonė atsidūrė verslininkų rankose, o Vakarų Europoje ją dažniausiai kontroliuoja žemdirbiai ir taip gauna didesnes pajamas. Kol ši padėtis pasikeis, praeis, matyt, dešimtmečiai. Perdirbimo pramonė labai imli investicijoms ir, norint ją plėtoti, reikia didelių pinigų. Kol kas mūsų ūkininkai tokių lėšų neturi, o jas galima sukaupti tik einant kooperacijos keliu.

Plėtosime biokuro gamybą Kylant kuro kainoms ir neturint savų energetinių išteklių, Lietuvoje reikia plėtoti biokuro gamybą. Iš rapsų daugiau gaminti dyzelino, iš grūdų – etanolio, benzino pakaitalo. Ūkininkams reikės auginti daugiau žaliavos šiai gamybai, o tai garantuoja papildomas pajamas. Tai perspektyvu, nes kuro vartojimas pasaulyje auga, o naftos produktų gamyba beveik ne. Energetika jau tapo politika. Mes negalime remtis vien Rusijos energijos ištekliais, reikia ieškoti alternatyvų. Žinoma, artimiausioje ateityje mes neturime galimybių vien biokuru aprūpinti vartotojus, tačiau ši dalis ateityje smarkiai išaugs. Tikiu, kad kitąmet kaimo reikalai gerės. Ir dabar mes ne visada pastebime tas gražias permainas mūsų kaime. O jų yra nemažai. Dažnai tenka susitikti su užsieniečiais, kurie lankėsi Lietuvoje prieš keletą metų ir dabar, pabuvę mūsų kaime, sako: „Kokių gerų permainų matome Jūsų krašte ir visoje Lietuvoje!” Gal mes per dažnai verkšlename, užuot pasidžiaugę tuo, ką visi kartu pasiekėme.