Miestui ir kaimui (Tauragės apskr.) by LVŽS

myk

MIESTUI IR KAIMUI Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos laikraštis

ŠEIMA – TAUTA – VALSTYBĖ Ką reiškia, kad Valstiečių liaudininkų partija pradėjo jau antrą savo istorijos šimtmetį? Politine prasme – partijos mąstymo brandą, tvirtą veiksmų logiką, laiko užgrūdintą patikimumą ir politinių sprendimų solidumą. Žmogiškąja prasme – veiklos bendruomeniškumo principą, nuveiktų darbų suprantamumą miesto ir kaimo žmogui, moralinių, etinių, kultūrinių principų artumą kiekvienai Lietuvos šeimai.

Algimantas SAVUKYNAS Susitikti dėl interviu ūkio ministras Vytas Navickas galėjo tik pusę aštuonių ryto, kai oficiali darbo diena dar nebuvo prasidėjusi, ir beveik visi ministerijos langai skendėjo tamsoje. Darbo metu tokiems pokalbiams ministras laiko tiesiog neturi – nuo pat ankstyvo ryto laukia svarbūs darbai: susitikimai, posėdžiai, pasitarimai. - Tai kada pradedate darbo dieną, ministre? – savaime kilusiu klausimo pradėjome pokalbį. - Septintą valandą ryto. Atvažiuoju į darbą anksčiau, kad nereikėtų gaišti laiko transporto kamščiuose. Peržiūriu dokumentus, pasiruošiu susitikimams, posėdžiams. - Vadovauti ministerijai Jums – ne naujiena. Iki tapdamas ūkio ministru keturiose vyriausybėse ėjote ekonomikos ministro pareigas. Kaip paaiškintumėte tokį pasitikėjimą? - Šį kartą pasiūlymą tapti ministru lėmė dvi priežastys. Pirmiausia susiklostė tokia politinė situacija, kad mūsų Valstiečių liaudininkų sąjunga turėjo galimybę deleguoti tris atstovus į Vyriausybę, tarp jų – į Ūkio ministeriją, ir partijos kolegos pasitikėjo manimi. Kitas dalykas – per savo gyvenimą, veiklą sukaupiau nemažai patirties. Teko dėstyti Vilniaus universitete, dirbti mokslinį darbą, eiti atsakingas pareigas valstybės institucijose (atkūrus Nepriklausomybę V.Navickas buvo pirmosios Vyriausybės narys – aut. past.), dirbau Seimo Ekonomikos komitete, aštuonerius metus – privačiame versle, buvau Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas.

Prof. Kazimiera PRUNSKIENĖ Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkė Tai suprantama – juk Valstiečių liaudininkų pirmtakai buvo tokios iškilios asmenybės, kaip Jonas Vileišis, Kazys Grinius, Ernestas Galvanauskas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Felicija Povickaitė-Bortkevičienė, Mykolas Sleževičius, Jonas Staugaitis. Tai žmonės, praėjusio amžiaus pradžioje pradėję profesionaliai formuoti Lietuvos valstybinio - tautinio mentaliteto, demokratinio bendrabūvio nuostatas ir principus. Jų suformuluotos vertybės, kuriomis grindė savo veiklą: demokratija, valstybingumas, tautiškumas, teisingumas, pažanga, darbštumas, dorovė, buvo tokios organiškos ir tikros, kad kiekvienas jas priėmė kaip savas prieš šimtą metų, neabejoju, jos liks tokiomis pat svarbiomis vertybėmis ir po antro šimtmečio. Valstiečių liaudininkų partija, garbingai puoselėdama ir principingai įgyvendindama savo vertybes, tapo artima daugeliui Lietuvos žmonių. Mūsų valstietiškos – liaudininkiškos bendruomenės narių skaičius nuolatos auga, neįtikėtinai sparčiai didėja ir bičiulių, draugų, bendražygių ratas. Tai akivaizdžiai rodo partiečių, savo nuoširdžia ir sąžininga veikla pelniusių aplinkinių pasitikėjimą atstovauti jų interesus visų lygių renkamose ir administracinėse valdžios struktūrose gausa. Nukelta į

2 p.

Tarp politikos, verslo ir… šaškių Prieš dvejus metus, baigęs dvi Seimo nario kadencijas, trukusias 8 metus, Ramūnas Karbauskis grįžo į savo verslą, tačiau iš aktyvaus Lietuvos politinio gyvenimo jis nepasitraukė. Dabar jis yra Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) pirmasis vicepirmininkas. Monika VAIŠNORAITĖ Net ir neužimdamas svarbių valstybinių pareigų, Ramūnas pastaruosius dvejus metus jautėsi aktyviu politinio gyvenimo dalyviu, tik tiek, jog nebereikėjo sėdėti Seimo posėdžių salėse. Po Seimo rinkimų 2004 metais, kai LVLS tapo valdančiosios koalicijos partnere, partijos veikla jos vicepirmininką įtraukė į svarbiausius šalies valdymo procesus ir Vyriausybės formavimą.

Stiprus verslas nebelaikomas nusikaltimu Pasak vieno iš LVLS lyderių, grįžęs į įprastas darbo agrokoncerne vėžes, nesijautė atitrūkęs nuo Lietuvos gyvenimo ritmo. “Dirbdamas Seime visuomet stengiausi būti arti žmonių, mačiau kaimo problemas, jas kiek galėdamas siekiau spręsti, sako jis. – Tad grįžęs į verslą antrosios – kitokios Lietuvos, kokią kartais mato

Nukelta į

Ramūnas Karbauskis. Pasak politiko, pastaraisiais metais pastebima dar daugiau teigiamų poslinkių santykiuose tarp valdžios ir verslo. Užsienio reikalų ministerijos, kuriai vadovauja LVLS deleguotas ministras Petras Vaitiekūnas, iniciatyva skatinti verslui ir ieškoti jam galimybių sėkmingai konkuruoti užsienio rinkose pasitelkiamos Lietuvos ambasados įvairiose šalyse.

Žemės ūkio ministerija atsigręžė į žemdirbius

Po 8 metus trukusio darbo Seime, Ramūnas Karbauskis grįžo į verslą, bet iš politinio gyvenimo nepasitraukė kabinetuose sėdintys valdininkai, aš nepamačiau”. Ramūnas Karbauskis neslepia, jog pasikeitęs jo statusas leido kiek lengviau atsikvėpti. “Anksčiau kas nors galėjo sakyti, jog būdamas Seimo nariu buvau išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, bet kaip ir anksčiau, taip ir dabar iš mano vadovaujamų įmonių sumokamų mokesčių gali būti išlaikomi net keletas Lietuvos rajonų. Todėl dabar jaučiu kur kas didesnį komfortą”, - sako buvęs parlamentaras, kuris visos savo kadencijos metu buvo

atsisakęs Seimo nario atlyginimo. Be to, Ramūnas džiaugiasi, kad pastaruoju metu Lietuvoje įtampa ir slėgis, kuris buvo jaučiamas G.Vagnoriui vadovaujant Vyriausybei, verslo atmosferoje atlėgo. Nebetaikomos tokios griežtos ir drastiškos priemonės, dėl kurių ne vienam verslininkui teko atsidurti niekuo nesibaigusiuose teismo procesuose. “Man atrodo, kad šiandieninė valdžia jau suprato, jog verslas yra visos šalies gerovės pamatas, sumažėjo ir manančių, jog stiprus verslas yra didelė blogybė”, - teigia

Ministras stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui

Žemės ūkyje, Lietuvai įstojus į ES, taip pat įvyko dideli poslinkiai. Žemės ūkio ministerija, kuriai vadovauja LVLS pirmininkė Kazimiera Prunskienė, sugebėjo tapti ūkininkų ir verslininkų, dirbančių žemės ūkio srityje, partnere ir iniciatore įvairių sprendimų, kurie yra novatoriški visos Europos Sąjungos mastu. “Lietuvoje įsisavinant ES paramą galima vykdyti įsigijimus dar iki projekto patvirtinimo. Tai leidžia ūkininkams įsigyti techniką ir ją vėliau įtraukti į projektus, kuriems įgyvendinti prašoma ES paramos”, - pažymi Ramūnas Karbauskis ir priduria, jog iki šiol nė vienoje ES narėje tokia praktika nebuvo taikoma. Pasak Ramūno, šiandien Žemės ūkio ministerija ne tik vykdo ES nurodymus, bet ir aktyviai dalyvauja formuojant Lietuvos bei Europos žemės ūkio politiką ir strategiją. “Žemės ūkio ministrė šiandien kalbasi kaip lygiaverčiai partneriai su ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisare Marianna Fisher Boel, tai leidžia Lietuvai pasiekti puikių rezultatų ir svarbių sprendimų”, - sako R.Karbauskis. Nukelta į

2 p.

7 p.

P.Vaitiekūnas: Diplomatinė tarnyba turi tarnauti žmonėms Frederikas JANSONAS Valstiečių liaudininkų sąjungos į Vyriausybę deleguotas užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas siekia, kad ministerija ir diplomatinės Lietuvos misijos būtų ne tik prieinamos paprastam Lietuvos piliečiui, bet ir pačios “eitų į žmones”. - Kokias svarbiausias užduotis keliate sau, kaip užsienio reikalų ministrui, ir Jūsų vadovaujamai ministerijai? - Turiu susiformulavęs sau keletą principų, kurių stengiuosi laikytis. Pirmasis jų – kad mūsų diplomatinė tarnyba ir Užsienio reikalų ministerija būtų ne tik prieinama paprastam žmogui, eiliniam verslininkui, bet ir prieinanti prie jo. Tai yra ieškanti tų žmonių, kuriems galėtų būti naudinga, ir ieškanti interesų, kuriems galėtų padėti. Taip pat manau, kad Lietuvos – nedidelės šalies – diplomatija turėtų būti nearogantiška, ypatingai atvira ir skirta žmogui. Gal tai skamba ir labai garsiai, bet ką aš galiu padaryti, jei dukart du yra keturi... Be abejo, sąžiningas, tvarkingas ir skrupulingas Vyriausybės programos vykdymas yra pagrindinė ministerijos užduotis. Taip pat, kaip ypač svarbią užduotį, išskirčiau ministerijos veiklos optimizavimą, biurokratizmo mažinimą. Vienas pagrindinių instrumentų to siekiant, manau, yra pasitikėjimo, o kartu ir atsakomybės didinimas. Nukelta į

7 p.

MIESTUI IR KAIMUI

2006 m. gruodis

ŠEIMA – TAUTA – VALSTYBĖ Net devyni merai: Leonas Apšega, Juozas Bertašius, Raimundas Jakutis, Algirdas Kopūstas, Bronislavas Liutkus, Bronis Ropė, Vytas Šimonėlis, Aloyzas Zairys, Povilas Žagunis negailėdami jėgų ir laiko dirba žmonių gerovei. O vicemerus, savivaldybių tarybų narius, administracijų vadovus net ir suskaičiuoti sunku. Turėdami tvirtą atstovavimą savivaldybėse ir todėl puikiai žinodami žmonių problemas bei poreikius, Valstiečiai liaudininkai gali kaip niekas kitas prasmingai ir rezultatyviai dirbti pačiose aukščiausiose valdžios struktūrose. Lietuvos Respublikos Seime turime gausią skaičiumi ir kokybišką rezultatais frakciją, kuriai energingai ir talentingai vadovauja Aldona Staponkienė, Seimo pirmininko pavaduotoju dirba Alfredas Pekeliūnas, Kaimo

reikalų komitetui dalykiškai ir konstruktyviai vadovauja Viktoras Rinkevičius, Švietimo ir mokslo – Virginijus Domarkas, daug nuoširdaus ir svarbaus darbo atlieka Seimo komisijų vadovai Rima Baškienė, Skirmantas Pabedinskas ir daugelis kitų. Visi jie „mūru„ prieš kliūtis stoja, širdimi žmonėms rezultatus neša. Daug pagarbos ir pasitikėjimo savo darbais pelnė Gema Umbrasienė, Panevėžio apskrities viršininkė, Angelė Kaušylienė – Utenos, Raisa Minčinauskienė – Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotoja, Emilija Laurutienė – Šiaulių viršininko pavaduotoja. Na, o kad valstiečiai liaudininkai vadovauja trims strateginėms ministerijoms: ūkio ministras Vytas Navickas, užsienio ministras Petras Vaitiekūnas ir žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė, rodo partijos stabilumą, patikimumą, profesionalumą, partijos

puoselėjamų vertybių tapatumą tautos vertybėms. Mūsų partijos devizas – „kurti, o ne griauti„, todėl valstiečiai liaudininkai niekada neidentifikuoja savęs kaip jėgos, dėl savo tikslų kovojančios ir griaunančios. Mes – kūrėjai, mes - bendraminčių šeima, susijungusi bendrai Lietuvos žmonių gerovei. Tvirtą šeimą mes suprantame kaip svarbiausią turtingos, klestinčios valstybės garantą. Būtent šeimoje formuojasi tos vertybės, kurias mūsų partijos pirmtakai įvardijo kaip bendražmogiškas. Tai pagrindinė priežastis, kodėl dabar, kai valstybei ir tautai taip svarbu sutelkti visą kuriamąjį potencialą bendram darbui, valstiečiai liaudininkai tampa viena pagrindinių Lietuvos politinių partijų. Kaip sako, „pasėk grūdą, supilsi aruodą„, o mes grūdą sėjame kartu su darbščiais, savo kraštą mylinčiais žmonėmis, todėl ir aruodas kaupiasi bendras.

Atkelta iš 1 p.

Brangieji, Kai prie baltai užtiesto šv. Kalėdų vaišių stalo susėda šeimos kaimuose, ir miestuose, mintimis sugrįžtame į prabėgusius metus, atsiprašome tų, kuriuos užgavome ir įskaudinome, dėkojame tiems, kurie mus palaikė ir suprato, įvertiname nuveiktus darbus ir imame planuoti naujus. Gražiausią metų šventę sutinkame svajodami apie turtingesnius ateinančius metus, apie laimingus ir sveikus mūsų vaikus bei mus pačius, apie gausesnį derlių, santarvę namuose ir mus supančiame pasaulyje. Nuoširdžiai linkiu, kad prie šv. Kalėdų stalo gimusios gražios svajonės išsipildytų su kaupu ir sėkmė lydėtų Jus visus 2007-ius metus! Linksmų šv. Kalėdų ir gerų Naujųjų metų! Nuoširdžiai, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga

Rima Baškienė negali būti Tarp politikos, abejinga žmonių problemoms verslo ir… šaškių

Prieš dvejus metus Rima Baškienė, išrinkta į Seimą, išvyko dirbti į Vilnių. Tačiau kiekvieną savaitgalį grįžta į savo namus Kuršėnuose, kur gyvena jos šeima., kur vyrauja santarvė, kur grožiu puoselėjamoje sodyboje galima pasidžiaugti vis naujomis vyro tautodailininko medžio skulptūromis, susitikti su sūnumis. Ir nuo kraštiečių problemų Rima nenusisuko.

Atkelta iš 1 p.

Ieva ŠIMKŪNAITĖ Daugiau nei 400 žmonių, kuriuos pas Seimo narę atginė žemėtvarkos, sveikatos bei įvairios socialinės problemos ji priėmė Šiauliuose, Kuršėnuose, Šiaulių rajono seniūnijose, ir stengėsi padėti. Seime Rima Baškienė vadovauja Šeimos ir vaiko reikalų komisijai , dirba Socialinių reikalų komitete. Per dvejus metus ji parengė beveik 150 teisės aktų. Rimos Baškienės akirat y je – dažniausia socialinių problemų sprendimas. Vienu reikšmingiausių savo rengtų projektų Seimo narė įvardija Vaikų išlaikymo fondo įstatymą. Šio įstatymo pagrindu vaikams, negaunantiems teismo priteisto išlaikymo (alimentų) iš savo tėvų, nustatyto dydžio išmokas mokėtų valstybė, o tėvas arba motina, kurie nemoka teismo priteisto išlaikymo, taptų valstybės skolininku. Skola iš jo būtų išieškoma be senaties termino. Šio įstatymo laukia apie 50 tūkstančių vaikų. Projekto autorė džiaugiasi, kad jos siūlymui pritarė Parlamentas, o Vyriausybė jo įgyvendinimą įtraukė į savo 2006-2008 metų programą. Kaip ir daugelis mažamečius vaikus auginančių tėvų, Seimo narė mano, jog ne mažiau už gražius santykius šeimoje, svarbi vaikus supanti aplinka bei lengvai prieinamos informacijos įtaka. „Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo papildymo projektu siūlau įteisinti nuostatą, kad homoseksualių santykių propagavimas viešoje informacijoje būtų reglamentuojamas įstatymu”, - pasakoja Rima Baškienė. Kartu su Seimo Narkomanijos prevencijos komisija, kurios narė yra ir Rima, ji teikė įstatymo pataisas, siūlančias uždrausti propaguoti informaciją, patariančią, kaip pasigaminti, įsigyti ar naudoti sprogmenis, narkotines medžiagas. Atsižvelgus į Seimo narės pasiūlymą, Vyriausybės veiklos programoje numatyta steigti ir išlaikyti reabilitacines įstaigas vaikams, priklausomiems nuo psichotropinių medžiagų. „Negalime likti abejingi liūdnai

statistikai, kuri liudija, jog šalyje iš 100 susituokusių 60 šeimų išsiskiria, socialinės rizikos šeimos piktnaudžiauja alkoholiu, neprižiūri savo vaikų, smurtauja, o valstybės socialinė politika nėra pakankamai veiksminga. Šeima turi tapti vertybe mūsų valstybėje”, - sako Rima Baškienė Todėl ji siūlo jau mokyklose mokyti vaikus pasirengimo šeimai pradmenų. Šis pasiūlymas yra įtrauktas į Vyriausybės 2006 –2008 metų programą. Rimos Baškienės, kaip Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje Socialinių reikalų komiteto pirmininkės, iniciatyva apie šeimos politikos stiprinimą buvo diskutuojama tarptautinėse konferencijose. „Seimo nario veikla neapsiriboja vien tik įstatymų leidyba” – sako Rima Baškienė. Jos iniciatyva surengta ar skaityti pranešimai 39 konferencijose Seime, ar kitose institucijose, aptariant įvairių institucijų, organizacijų bendro darbo svarbą tobulinant teisės aktus, telkiant visuomenę kovoti už tradicinę šeimą, už socialinių paslaugų joms plėtrą, už dorovinį jaunimo ugdymą, vaikų saugumo, priežiūros ir paslaugų užtikrinimą, moralinių, dvasinių vertybių puoselėjimo svarbą, atkuriant humanizmo principais ir garbe paremtą valstybės gyvenimą. Rima stengiasi padėti savo kraštui teikdama pasiūlymus, kad iš Valstybės biudžeto būtų skirtos lėšos mokyklų, vaikų darželių renovacijai, informacinio centro prie Kryžių kalno įrengimui ir kt. Daliai Rimos Baškienės siūlymų Vyriausybė ir Seimas pritarė ir 2006 metais į Šiaulių rajono biudžetą papildomai buvo skirta virš 3,2 mln.lt. Buvusi Šiaulių rajono savivaldybės vicemerė Rima Baškienė sako jaučianti didelę atsakomybę prieš visus žmones, kurie prieš dvejus metus vienmandatėje Šiaulių kaimiškojoje rinkimų apygardoje ją išrinko į Seimą. „Žmonių pasitikėjimą priėmiau kaip didelį įpareigojimą”, - sako Seimo narė. Savo įsipareigojimus ji siekia kruopščiai ir atsakingai vykdyti. „Stengiuosi neatitrūkti nuo rajo-

Dažniausiai Rimos Baškienės akiratyje – socialinių problemų sprendimas no žmonių problemų, todėl dažnai lankausi rajono renginiuose. Per dvejus metus dalyvavau 256 renginiuose ir gyventojų sueigose. Esu labai dėkinga Šiaulių krašto žmonėms už išsakytus patarimus ir pasiūlymus”, - sako Rima. Ji suspėja dalyvauti ir Šiaulių rajono moterų organizacijos „Atgaiva”, kurią prieš keletą metų Rima įkūrė kartu su bendramintėmis, projektuose. Moterų organizacijos „Atgaiva” narių dėmesio nuolat sulaukia Šiaulių rajono Gruzdžių laikinosios globos vaikų namų auklėtiniai. Rima Baškienė yra Karalienės Mortos premijos talentingiausiems Respublikos vaikams globėja ir mecenatė. Šios premijos įteikimas rengiamas žymiausiose istorinėse Lietuvos vietose Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną, skatinant jaunimą tobulėti, prisiliesti prie garbingos mūsų tautos istorijos ir garsinti savo krašto vardą. Rima Baškienė su džiaugsmu pasakoja, kad Pavenčių vidurinės mokyklos Pakumulšių skyriaus mokiniai ją paskyrė savo globėja. Jų susitikimai, Rimos dovanotos vaikams ekskursijos prie jūros, į Seimą yra abipusiai naudingi. „Kuo daugiau gero padarai žmonėms, tuo prasmingesnis atrodo gyvenimas. Tad telydi visus didi sėkmė kilniuose ir prasminguose darbuose„,- optimistiškai nusiteikusi linki visiems Rima Baškienė.

Jis pastebi, jog ne kiekviena didžioji Europos Sąjungos narė turi tokius gerus santykius su žemės ūkio strategais. Kitas ūkininkams labai svarbus įgyvendintas sprendimas – tai žemės ūkio specialistų seniūnijose atsiradimas. Ši Ramūno prieš dvi kadencijas Seime siūlyta idėja Žemės ūkio ministerijos pastangomis jau įgyvendinta visoje šalyje. Dabar kiekvienoje seniūnijoje dirbantys žemės ūkio specialistai padeda ūkininkams parengti pasėlių deklaracijas ir nepaklysti įstatymų bei reglamentų labirintuose. Per pastaruosius metus Lietuvoje suformuota žemės ūkio strategija, kurios faktiškai nebuvo nuo Nepriklausomybės paskelbimo. Žinoma, ją formuoti padėjo ir integracijos procesai, Lietuvai tapus Europos Sąjungos žemės ūkio rinkos dalimi. “Šiandien daugelis pastebi, jog Žemės ūkio ministerija atsigręžia ne tik į perdirbėjus, bet ir į žemdirbius”, - sako Ramūnas. Žvelgdamas į nūdienos aktualijas verslininko akimis, Ramūnas Karbauskis pastebi, jog LVLS atstovų vadovaujamos ministerijos – Užsienio reikalų, Žemės ūkio bei Ūkio – ieško tarpusavio bendradarbiavimo galimybių spręsdamos žmonių, kuriems tarnauja, problemas. “Dar visai neseniai valdžioje buvo žmonių, kuriems aukštos valstybės pareigos buvo verslas. Džiaugiuosi, kad mūsų partijos ministrai neminimi tarp tų pareigūnų, kurie nesugeba suderinti viešųjų ir privačių interesų”, - teigia R.Karbauskis, griežtai nusiteikęs kovoti su korupcija.

Abejingumas kelia siutą Griežtų principų politikoje bei versle besilaikantis LVLS pirmasis vicepirmininkas savo darbotvarkėje visuomet randa laiko dalykams, kurie suteikia daug džiaugsmo kaimo bendruomenėms, vaikams ir net jų seneliams. Negailėdamas laiko Ramūnas aktyviai propaguoja šaškių žaidimą, mat, be kitų svarbių pareigų, jis užima dar vienas jam malonias Lietuvos šaškių federacijos prezidento pareigas. Šiandien šaškėmis faktiškai žaidžia visi Šiaulių rajono vaikai, apie 400 įvairaus amžiaus vaikų dalyvauja turnyruo-

se. “Šiauliuose kai kurios mamos ir net močiutės ar seneliai man sako, “Ką tu padarei – dabar šaškėmis su vaikais turiu žaisti kiekvieną dieną”. Aš jiems sakau - džiaukitės, nes dabar jūs turite puikią progą bendrauti su savo vaikais”, - juokiasi Ramūnas ir priduria, jog šaškes seneliai perpranta kur kas lengviau nei kompiuterinius žaidimus. Ramūnas, kuris pats būdamas vos 14 metų atstovavo Šiaulių rajonui šaškių varžybose, dabar rengiasi įspūdingam projektui – Nacionalinei moksleivių šaškių lygai, į kurią norėtų įtraukti vaikus iš įvairių Lietuvos rajonų ir kaimų mokyklų. Projektui jau gaminama 10 tūkstančių šaškių komplektų, kurie atiteks mažiesiems šaškių žaidėjams. Labiausiai Ramūną skaudina, kad kai kurių rajonų švietimo skyrių vadovai jį mėgina įtikinti, jog rajone nėra nė vieno vaiko, norinčio žaisti šaškėmis. “Esu tikras, jog nuvažiavęs į bet kurią rajono mokyklą rasiu 50 ar 100 vaikų, kurie nori žaisti, tik jiems to niekas nesiūlė. Dėl tokio abejingumo ima siutas”, - piktinasi Ramūnas ir žada, jog jo Nacionalinės moksleivių šaškių lygos idėja atkeliaus į visas mokyklas, nesvarbu, kiek pastangų tam prireiktų. Beprasmį laiko leidimą prie televizoriaus ir taurelės Ramūnas norėtų pakeisti ir kaime. Jis jau pradėjo organizuoti Nacionalinę kaimo bendruomenių šaškių lygą, o jos dešimties apskričių čempionai bus pakviesti į kelionę Briuselin. Kartu su savo tėvu Česlovu Karbauskiu Ramūnas ėmėsi dar vieno pasiaukojančio projekto – jų lėšomis per septynerius metus bus išleista 30 knygų serija “Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius”. Knygos bus išdalintos kaimo žmonėms, bibliotekoms . “Mes su tėčiu norime, kad visos geriausios Lietuvos klasikų knygos būtų išleistos kokybiškai, kad jos kaip palikimas išliktų ateinančioms kartoms”, - sako Ramūnas ir priduria, jog įvairūs labdaros projektai jam leidžia save įprasminti. Visiems noriu palinkėti geros sveikatos, o ūkininkams – kad kiti metai būtų derlingi. Jaunimui – kad įsitvirtintų savo žemėje, o ne ieškotų duonos svetur. Noriu palinkėti kantrybės, užsispyrimo, sėkmės ir tikėjimo savimi, savo artimais žmonėmis.

Pagėgių krašto ūkininkų ambasadorius Vytautą Kavalą daugelis Pagėgių rajono ūkininkų pažįsta ne tik kaip pavyzdingą žemdirbį, bet ir kaip atkaklų ūkininkų teisių gynėją, Lietuvos ūkininkų sąjungos Pagėgių skyriaus pirmininką. Tomas Rimiškis Vytautas Kavalas Žemės ūkio akademijoje studijavo mokslinę agronomiją ir įgytas žinias nutarė pritaikyti savame ūkyje. Prieš trylika metų jis savo Joniškyje turėtas žemes persikėlė į Pagėgių rajoną, Lumpėnų kaimą, ir čia pradėjo ūkininkauti. Dabar jo valdos - 80 hektarų ūkis, kuriame auginami pašariniai javai. Jei nuo kitų metų, kaip ir Europos Sąjungos narėse senbuvėse, papildomai bus mokamos 48 eurų išmokos ūkininkams, auginantiems bioenergetinius augalus, Vytautas sako savo ūkyje taip pat auginsiąs rapsus arba kitas biokuro gamybai naudojamas kultūras. Pagėgių regionas – tradicinis žemės ūkio kraštas, garsėjantis darbščiais ūkininkais. Šiandien šiame krašte ir Vytauto pavardė minima tarp geriausiai ūkininkaujančių žemdirbių. Tačiau Vytautas tuo nesipuikuoja. Būdamas arti kaimo žmonių ir didesnį ar mažesnį verslą savo ūkiuose pradėjusių žemdirbių, jis prieš keletą metų tapo savotišku savo krašto ūkininkų ambasadoriumi. Prieš šešerius metus Pagėgių krašto ūkininkai priklausė Lietuvos ūkininkų sąjungos Šilutės skyriui. Pagėgių žemdirbiai norėdami savo problemas spręsti patys nutarė įkurti sąjungos skyrių savo krašte, tačiau jiems teko susidurti su netikėtomis problemomis. “2001 metais Pagėgių ūkininkai įkūrė Lietuvos ūkininkų sąjungos Šilutės skyriaus Pagėgių padalinį”, - prisimena Vytautas, kurį ūkininkai vienbalsiai išrinko skyriaus pirmininku. Pagėgių ūkininkai tikėjosi taikiai ir vieningai spręsti savo regio-

Mūsų krašto ir visos Lietuvos žemdirbiai tikisi, kad šalies Vyriausybė atsižvelgs į mūsų prašymą ir iki šių metų pabaigos ūkininkams bus išmokėta 50 procentų jiems priklausančių tiesioginių išmokų”, - sako Vytautas Kavalas no problemas ir siekė įkurti Lietuvos ūkininkų sąjungos Pagėgių krašto ūkininkų skyrių. Tačiau kol organizacijos steigėjai mėgino įveikti savivaldybės administracijos keliamas įvairias biurokratines kliūtis, juos 2003 metais aplenkė slapta grupelė niekam nežinomų “ūkininkų”, kurie įkūrė Lietuvos ūkininkų sąjungos Pagėgių skyrių. Vėliau paaiškėjo, jog šis skyrius buvo įkurtas neteisėtai, pažeidžiant nevyriausybinių organizacijų steigimo įstatymus. Tuo tarpu Pagėgių ūkininkams savo krašto skyrių pavyko įregistruoti tik 2003 metų gruodį, įsikišus Lietuvos ūkininkų sąjungai. “Galiausia, 2004 metų kovą Lietuvos ūkininkų sąjungos tarybos posėdyje buvo nuspręsta, kad Lietuvos ūkininkų sąjungos Pagėgių skyrius būtų likviduotas, o veiklą pratęstų Lietuvos ūkininkų sąjungos Pagėgių krašto ūkininkų skyrius”, prisimena Vytautas dienas, kai prieš trejus metus išsipildė teisėti Pagėgių krašto ūkininkų lūkesčiai. Šiandien Pagėgių krašto ūkininkų skyrius, kuriam pirmininkauja

Vytautas Kavalas, vienija apie 90 žemdirbių, o kad ūkininkai kiekviename ūkyje lengviau galėtų spręsti savo problemas, buvo suformuoti 7 ūkininkų būreliai. Pasak Vytauto Kavalo, Pagėgių krašto ūkininkų skyrius skatina pažangių ūkininkų kūrimąsi ir įsitvirtinimą Lietuvos kaime, rūpinasi ūkininkavimo kultūra, taip pat ir ūkininkų dvasiniu, tautiniu bei profesiniu tobulėjimu. Ūkininkų suburta organizacija aktyviai dalyvauja teisinių bei ekonominių ūkininkavimo garantijų rengimo procese bei priimtų garantijų praktiniame įvertinime. Vytautas kartu su savo krašto ūkininkais dabar džiaugiasi, kad ir į jų krašto aktualiausias problemas įsiklauso ir sprendžia Lietuvos ūkininkų sąjunga (kurios narys yra ir Pagėgių krašto ūkininkų skyrius). “Mūsų krašto ir visos Lietuvos žemdirbiai tikisi, kad šalies Vyriausybė atsižvelgs į mūsų prašymą ir iki šių metų pabaigos ūkininkams bus išmokėta 50 procentų jiems priklausančių tiesioginių išmokų”, - sako jis. Neseniai susitikę daugiau nei

140 Šilutės ir Pagėgių krašto ūkininkų parengė Vyriausybės bei Žemės ūkio ministerijos vadovams, Žemės ūkio rūmų pirmininkui rezoliuciją, kurioje išdėstytos visiems šalies žemdirbiams aktualios problemos ir prašymai. Pasak Vytauto, rezoliucijoje žemdirbiai prašo, kad nuo 2007 metų ūkininkai gautų maksimalias tiesiogines išmokas (tai yra 70 procentų Europos Sąjungos šalių lygio), kaip numatyta Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą dokumentuose. “Mūsų krašto ūkininkai mano, jog būtų galima sutaupyti iki 10 pro-

centų tiesioginių išmokų, jei didesnę kontrolę Nacionalinio mokėjimo agentūra nukreiptų ne į deklaruotų žemių patikrą, bet ir į šalia esančių nedirbamų laukų šeimininkų paiešką”, - nurodo Vytautas dar vieną į ūkininkų rezoliuciją įtrauktą prašymą Kreipimesi į valdžios institucijas Šilutės ir Pagėgių savivaldybės žemdirbiai, kurie parašė prašymus dėl žemės įsigijimo iki naujo įstatymo įsigaliojimo dienos, prašo leisti pabaigti žemės įsigijimo procedūras pagal ankstesnio įstatymo nuostatas. Ūkininkų pasirašytoje rezoliucijoje raginama kuo greičiau priimti norminius aktus, pagal kuriuos žemdirbiai jų dirbamą valstybinę žemę galėtų įsigyti arba išsinuomoti ne aukcionų būdu. Pasak Vytauto, pastaroji problema labai aktuali visos Žemaitijos krašto ūkininkams, kurie nėra pajėgūs aukcionuose konkuruoti dėl žemės su turtingesniais miesto verslininkais. Ūkininkai rezoliucijoje taip pat prašo Vyriausybės iki 2007 metų antrojo pusmečio išmokėti žadėtus 200 milijonus litų sausros padarytiems nuostoliams kompensuoti. Pasak Vytauto, Šilutės ir Pagėgių rajonų ūkiai šiemet skaudžiai nukentėjo dėl lietaus stygiaus, kai kur buvo prarasta net iki 50 procentų derliaus. Nuostolių patyrė ne tik žemdirbiai. Dėl skurdžių, saulėje išdegusių ganyklų plotų šią vasarą nukentėjo ir gyvulininkystės ūkiai. Vytautas Kavalas optimistiškai nusiteikęs laukia kitų metų, mat iš Vyriausybės jį jau pasiekė laiškas, jog į žemdirbių prašymus bus atsižvelgta ir bus ieškoma būdų kuo skubiau išspręsti visas įvardintas problemas.

Brangūs Pagėgių krašto žmonės, pasitinkant šv. Kalėdas ir 2007 metus, noriu palinkėti linksmų ir gerų švenčių, stiprios sveikatos, daug laimės, ištvermės darbuose. Na, o žemdirbiams – paties svarbiausio – gausaus derliaus ateinančiais metais!

myk

MIESTUI IR KAIMUI

2006 gruodis

Tėviškės trauka įveikė žemdirbių problemas „Gera kaimynui, kurio vaikai neišrūko laimės ieškoti į užsienį arba baigę mokslus mieste, taip ir nesusigundę miesčionišku gyvenimu, grįžo į tėvų žemę kurti savo ateities”, pasakytų senos sodybėlės įdubusiu stogu ir užpustytu keliuku į kiemą šeimininkas. Monika VAIŠNORAITĖ

Neatsispyrė tėviškės traukai „Gera gyventi tėviškėje”, - sako Antanas Danilevičius, Jurbarko rajono tarybos narys, ūkininkas ir Klausučių kredito unijos pirmininkas. Seredžiaus seniūnijoje, Staciūnų kaime, gimęs ir užaugęs Antanas atsispyrė pagundai ieškoti laimės toli nuo tėvų namų. Baigęs mokslus Smalininkų žemės ūkio mechanizacijos technikume sukūrė šeimą ir liko ūkininkauti savo tėviškėje. „Ūkį pradėjau kurti tėvų žemėje. Pradžia, kaip ir visiems, buvo nelengva, - prisimena Antanas. – Tik po Nepri-

klausomybės paskelbimo, kai žemdirbiams atsirado galimybė įsigyti arba išsinuomoti žemės, kasmet ūkio valdos ėmė plėstis”. Šiandien Antano Danilevičiaus dirbamos žemės plotai užima 150 hektarų, kur auginami javai. Dalį žemės ūkininkas skiria ganykloms, nes laiko 60 galvijų bandą.

Kaimo bankelis virto žemdirbių banku Sunkiausia pradedantiesiems ūkininkams buvo įsigyti reikiamos technikos, nes jos kainos buvo didelės, o ūkininkų finansinės galimybės menkos. Be to, ir valstybė žemdirbiams jokios paramos neteikė.

Anksčiau nei ūkininkus pasiekė ES permainų vėjai ir finansinė parama, daugelyje regionų, kaip ir Jurbarko rajone, patys žemdirbiai nutarė padėti vieni kitiems. Kurti savo kaimo bankelį atrodė geriausia išeitis. „Kredito unijos kitaip tariant, kaimo bankelio, idėja pirmajai kilo Daivutei Gvildienei. Jos iniciatyva susibūrėme penki unijos steigėjai”, prisimena Antanas, kaip jo apylinkėse žmonės apsisprendė patys spręsti savo finansines problemas. Idėją kurti savo kaimo banką palankiai sutiko dauguma ūkininkų. Per tris savaites unijos steigėjų penketukas prikalbino kooperuoti savo pinigines lėšas 62 narius. Praėjus trims mėnesiams, unijai buvo išduotas leidimas. Taip 2002 metų balandžio mėnesį savo veiklą pradėjo Klausučių kredito unija. Šiandien unijos jau nebepavadinsi kaimo bankeliu, nes ji vienija 1250 narių, jos aktyvai siekia 4 milijonus litų, o paskolų portfelį sudaro 2,5 mln. litų. Be to, Klausučių unija savo kasas yra atidariusi ir Veliuonoje bei Vilkijoje. „Aktualiausia problema, kurią ūki-

ninkams padėjo išspręsti kredito unija - tai kreditų suteikimas”, - sako Klausučių kredito unijos pirmininkas. Dabar žmonėms nebereikia važiuoti toli į miestą ieškoti komercinių bankų, nes galimybę sulaukti finansinės pagalbos žemės ūkio verslo pradžiai ar plėtrai turi čia pat, netoli savo namų. Be to, unijoje, kuri pasitiki savo nariais, paskolos išduodamos paprasčiau nei kituose bankuose. „Kredito unijos nariai dabar turi puikias sąlygas pirkti reikalingą techniką, investuoti į verslą ir nekilnojamą turtą. Ištikus nelaimei, kreditai suteikiami lengvatinėmis sąlygomis”, - unijos privalumus vardija Antanas. Pasak jo, kaimo bankas sukurtas kooperatiniais pagrindais. Valdant kredito uniją, vadovaujamasi demokratijos principu: vienas narys – vienas balsas. Kredito unijos nuosavybės teisės priklauso jos nariams, išsipirkusiems savo pajų. „Todėl unija ir dirba savo narių labui – teikia visas finansines paslaugas ir uždirbtą viršpelnį atiduoda savo nariams didesnėmis indėlių bei mažes-

nėmis paskolų palūkanomis. Indėliai yra saugūs, nes yra apdrausti valstybinėje įmonėje „Indėlių ir investicijų draudimas”, - pasakoja unijos pirmininkas. Regis dabar, kai viena ūkininkams aktualiausių problemų jau išspręsta ir dauguma tvarkingų ūkininkų tapo pelningai veikiančio kaimo banko akcininkais, būtų galima sau ramiai gyventi. Tačiau ilgai kalbėti ir ypač girtis nemėgstančiam Antanui Danilevičiui, tris kadencijas einančiam Jurbarko rajono savivaldybės tarybos nario pareigas, rūpi, kaip būtų galima išspręsti dar nemažą pluoštą kaimo problemų. Labiausiai jam, gyvenančiam kaime, akis bado neapšviesti ir duobėti rajono gyvenviečių keliai, kultūros renginių ir programų stoka, moksleivių maitinimo mokyklose problemos. Vis dėlto, Antanui kartais pavyksta atitrūkti nuo darbų.Tuo labiau kad su sūnumis jau suaugusiais ir savarankiškai gyvenančiais, nebereikia derinti laisvalaikio planų. Tad norėdamas atsipūsti jis išsirengia į kelionę arba tiesiog į mišką pagrybauti, o pasiilgęs kultūros – vyksta į koncertus ar parodas.

MIESTUI IR KAIMUI

2006 gruodis

Kaimui reikia jaunos energijos Prieš penkiolika metų broliai Jonas ir Kęstutis Balašaičiai, kaip ir daugelis to meto kaimo žmonių, turėjo tik didelį norą savarankiškai ūkininkauti. Anot vyrų, žinios, patirtis – mažai ko vertos, kol nebuvo grąžinta žemė, kol neturėjo kuo tą žemę dirbti. Bet mama Pranciška Balašaitienė susigrąžino 22 ha žemės. Kęstutis nusipirko naują MTZ-82, o Jonas – prastą T-40 AM traktorius. Jų autoparke vietos atsirado ir senam ZIL, ir senam kombainui, ir Jono savadarbiui kultivatoriui.

Broliai ūkininkai – Jonas (kairėje) ir Kęstutis Balašaičiai planuoja kitos dienos darbus bankrutuotų. Jei per didįjį darbymetį nedirbtų nuo 5 valandos iki išnaktų – taip pat nieko neturėtų. Gerai ir tai, kad mudviejų su broliu darbai savaime pasiskirstė pagal mūsų galimybes. Kęstutis daugiau užsiima organizaciniais darbais (darbų eigos, dokumentų tvarkymo; buhalterinę apskaitą veda Konsultacinės tarnybos specialistė Regina Musteikienė), o aš – techniniais. Tik didžioji javapjūtė abu prikausto prie technikos. Tuomet ir broliui tenka imti atostogas, sėsti už kombaino vairo, - sakė Jonas. Reikėtų pripažinti, kad Kęstučiui Balašaičiui organizaciniais darbais užsiimti savo ūkio labui - paranku. Jis – Gaurės seniūnijos seniūnas. Gerai valstybės įstatymus ir jų pasikeitimus žinančiam žmogui geriau sekasi gyventi. Be to, Kęstutis Balašaitis – dar ir Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Tauragės skyriaus pirmininkas. Tad jo pečius slegia atsakomybės jausmas ir už visus kaimo žmones. - Sutikite, kaimas sensta. Kaip galima suvilioti jaunimą grįžti į

kaimą? - Mano pozicija kaimo atgimimo atžvilgiu aiški: reikia skatinti, kad daugiau jaunų šeimų atsirastų kaime, kad būtų matoma galimybė joms išsinuomoti, lengvatinėmis sąlygomis pirkti žemę, kurtis, statytis pastatus, gauti ilgalaikius lengvatinius kreditus technikos įsigijimui, kurti savo ateitį, užsidirbti pragyvenimui, auginti vaikus. Visa tai susiję su visokiausiais infrastruktūriniais dalykais ir ne vie-

nos dienos, ne vienerių metų darbas, bet aš tikiu kaimo atgimimu ir tikiuosi, kad į kaimą sugrįš jauni žmonės. Kaime jaunos šeimos gyvenimas prasideda būtent nuo žemės. Jeigu jaunos šeimos neturi žemės, jos negali pasinaudoti ir Ūkininkų rėmimo įstatymu, negali pasinaudoti kaimo rėmimo fondu. Tik nuo žemės kiekio priklauso visos tolesnės lengvatos, kurias suteikia valstybė. Manau, kad jauniems žmonėms visais įmano-

Marcelina GAURIŪTĖ Meilė žemei ir didelis noras tapti ūkininkais skatino daug ir sunkiai dirbti. Daug jėgų, sveikatos ir lėšų atimdavo nuolat gendanti techniką. Nualinti laukai (mat kolūkio laikais trąšų iki jų niekas nenuveždavęs) taip pat reikalavo investicijų. Tokia buvo pradžia. Šiandien ūkininkų Jono ir Kęstučio Balašaičių šeimų ūkis – 340 ha (su nuomojama - aut. pastaba) žemės, du naujutėlaičiai traktoriai JOHDEEREN-6920, kainavę bemaž po 300 tūkst. litų, kuriuos įsigijo padavę paraiškas dalyvauti investiciniuose projektuose. Jais galima dirbti visus ūkio darbus: arti laukus, vežti, sėti grūdus. Ūkininkai naudojasi visomis šiuo metu teikiamomis ir jiems priklausančiomis tiesioginėmis išmokomis, kurias išmoka Nacionalinio mokėjimo agentūra. Artimiausiu metu dar planuoja įsigyti specialias akėčias ir žemės sutankintoją (žemės suvolavimui), kad javai lygiau sudygtų. Dalis (180 ha ) žemės – skirta ekologiniam ūkiui. Jame auginami ekologiški javai (miežiai, žirniai, kvietrugiai, rapsai). Nors vasara buvo sausa ir kai kurie laukai buvo panašūs į Sacharos dykumą (vasarinis rapsas net nesudygo), o kiti prasidėjus lietums - drėgni kaip durpynai, ūkininkai derlingumu nesiskundžia. Pasak Jono Balašaičio, ekologinio ūkio derlingumas – 1,300 tonos iš ha. Anot ūkininkų, gyvenimas kaime gerėja. Tačiau jei ne išmokos –

mais būdais reikia padėti įsitvirtinti kaime. Tai būtų viena iš prioritetinių ateities valstybės politikos sričių, kuri skatintų jaunų šeimų grįžimą į kaimą. Dabar kaimas tikrai sensta, gyvenimo lygis jame žemas. Tik jauni žmonės, jauna energija padės kaimui atsistoti ant kojų. Manau, kad politikams nereikėtų pamiršti ir to fakto, kad kaimas, kaimo gyventojai - tai ir mūsų valstybės pamatas. Tai mūsų lietuvybės, praeities, kalbos, kultūros puoselėtojas ir išsaugotojas. O tai turtas, kurio negalima įvertinti pinigais. - Pasak jūsų kaimas turi ateitį. Vis dėlto šimtai hektarų žemės dirvonuoja, o žmonės nemato reikalo ją dirbti. Kodėl? - Tokią padėtį nulėmė nerealios supirkimo kainos, nepalanki žemdirbiams muitų sistema, žlungančios smulkaus verslo rėmimo programos, nepopuliarūs ir žemdirbiui nenaudingi sprendimai, todėl neliko kaime darbo jėgos. - Ar sėkmingas ūkininkavimas – tai turėjimas daug žemės? - Sėkmingas ūkininkavimas yra ne vien žemė. Sėkmingas ūkininkavimas – tai ir galėjimas pragyventi iš tos žemės. Vienur dėl sausros, kitur dėl drėgmės pertekliaus rajono kaimo žmogaus piniginė šiais metais palengvėjo gana ženkliai. Noriu pasakyti, kad žemė nelabai ką reiškia, kai nepalankios oro sąlygos. Kad kaimas neskurstų, nevegetuotų, o jauni žmonės iš turimos žemės pragyventų, būtina saikinga, bet nuolatinė Vyriausybės parama, protingi įstatymai, ugdantys jauno žmogaus pasitikėjimą, jo šeimininkišką požiūrį. Manau, kad tokį požiūrį turi ugdyti ne vien kaime gyvenantis žmogus, ne vien Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga. Šis klausimas turėtų būti svarbus visiems Lietuvos piliečiams, visoms partijoms. Visi turime būti atsakingi už kaimą. Kai klestės kaimas, klestės visa Lietuva.

Mieli kraštiečiai, norėčiau sveikinimą parašyti ant baltos pusnies su linkėjimais iš visos širdies... Deja, jau iškrito žvaigždžių lietus, jau apsiniaukęs dangus, o pusnies - vis nematyti. Bet lauke jau šerkšnas - gražus?.. Pasiimdami šventą žvaigždę Kalėdų ir žemiškus džiaugsmus: didelę meilę, gerus draugus, išeikim į Naujus metus. Kad ir kas gyvenime nutiktų, kad ir kaip gyvenimas skriaustų, kad ir kiek nesėkmių atsiųstų, teisės džiaugtis juk neatimtų?.. Tad Jūsų namams - židinio jaukaus ir giedro dangaus, sielai - ramybės ir noro gražaus... Jūsų širdžiai - džiaugsmo, o norams - išsipildymo...

Su šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais! LVLS Tauragės skyriaus pirmininkas Kęstutis BALAŠAITIS

Edita Jucienė: kaimo žmonės turi domėtis kintančiu gyvenimu Kai Gaurės seniūnijoje pradėjo kurtis kaimo bendruomenės, mes Baltrušaičių kaimo bendruomenės pirmininke nedvejodami išsirinkome Editą Jucienę. Kaime yra ir daugiau šaunių moterų bei vyrų, galinčių dirbti visuomeninį darbą, tačiau Edita mus visus pranoksta savo optimistišku, realistišku požiūriu į gyvenimą, bendravimu su kaimo žmonėmis. Edyta LOBŠIENĖ Tauragės rajono kultūros centro renginių organizatorė Baltrušaičių kaime Edita Jucienė gimusi Šilutės rajone, Aukštginų kaime, tačiau jos paauglystė praėjo mūsų krašte. Ji su tėveliais į Zaltriškių kaimą atvyko 1975 metais. Lankė Baltrušaičių pradinę, vėliau Laukėsos aštuonmetę mokyklą, kuri, anot

Editos, didelę įtaką turėjo formuojant ją kaip asmenybę. Baigusi Tauragės 5ąją vidurinę įstojo į Klaipėdos Antano Venclovos pedagoginę mokyklą. Patiko Klaipėda, studijų draugai. Tačiau 1989-aisiais ją baigusi, grįžo į Tauragę ir pradėjo dirbti lopšelyje - darželyje ,,Nykštukas’’ auklėtoja. Tais pat metais ištekėjo. Su mylimu žmogumi susilaukė dukros Mildos, po pusantrų metų

- ir sūnaus Telesforo. Laiminga pora augino vaikučius, daug dirbo, nes norėjo pasistatyti nuosavus namus, vertėsi žemės ūkiu. Atkrus Nepriklausomybę, gavo žemės, įsigijo dar daugiau gyvulių. Gyvenimas turėjo suktis kaip smagratis – linksmai ir ritmingai. Tačiau likimas juodviejų gyvenimą pakoregavo savaip. Vyras susirgo nepagydoma liga. Daug pastangų buvo įdėta, daug pinigų išleista, vis bandyta atitolinti mirtį. Deja, po ilgos kovos už gyvybę vyras mirė. Bet gyvenimas juk nesustojo. Reikėjo gyventi, auginti vaikus, dirbti. Dėl laiko stokos teko atsisakyti turėto bendro su vyru verslo – uždarė parduotuvę Baltrušaičiuose. Pasiliko vienintelį pragyvenimo šaltinį – žemės

ūkį. Šiuo metu Edita su nuomojama žeme turi 62 ha žemės, melžia 18 karvių. Jos ūkyje yra 40 gyvulių. Be to, 2004-aisiais moteris pradėjo dirbti UAB ,,Vilkė’’ gyvulių priėmėja. Sukasi našlė kaip įmanydama. Dukra ,,Versmės” 3 klasės gimnazistė, sūnus – M. Mažvydo pagrindinės mokyklos dešimtokas. 2002-aisiais Edita tapo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos nare. Darbo, visuomeninių pareigų ir kitokių reikalų – aibės, tačiau visus juos Edita suspėja laiku ir gerai sutvarkyti. Ji - ne tik aktyvi darbų vykdytoja, bet ir patarėja, nes turi tvirtą požiūrį daugeliu klausimų. Editai nesvetimos miesto problemos, tačiau ypač išgyvena dėl kaimo ateities ir kaimo žmonių likimo. Daug kas jai nepatinka dabar-

tiniame sodiečių gyvenime, daug ką norėtų pakeisti. Dabar Edita Jucienė sako: ,,Jei ir ateityje reikalai bus tvarkomi kaip dabar, gero tikėtis vargu ar realu. Gali atsitikti taip, kad dauguma kaimiečių (darbščių, lyg ir pasiturinčių, savarankiškų ūkininkų) liks samdiniais tų, kurie sugebės sumaniau išnaudoti Europos Sąjungos pagalbą”. Editos manymu, kiekvieno kaimo žmogaus pareiga - rimtai pagalvoti ne tik apie savo, bet ir apie savo vaikų, anūkų ir proanūkių ateitį. Būtina šviestis, domėtis įstatymais, kintančiu gyvenimu ir bandyti pritaikyti viską, kas įmanoma, naudotis gal ir ne vienintele galimybe, bet šiuo metu realiai apčiuopiama – ES pagalba, kurios negalima neišnaudoti, nes kitos gali ir nebūti.

myk

2006 gruodis

MIESTUI IR KAIMUI

Ištikima žemei ir žemdirbiui Benediktas ANTANAVIČIUS Tauragės rajono savivaldybės Kaimo rėmimo tarybos pirmininkas, Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, Gaurės seniūnijos žemės ūkio specialistas Ramutę Noreikienę pažįstu ne iš nuogirdų. Ji – mano kolegė. Kad ji stropi, pareiginga, jautri ir supratinga, gali patvirtinti bet kuris, kam teko su ja dirbti ar bent kartą bendrauti, prašyti pagalbos ir ją gauti. Kai Bronės ir Bronislovo Lukošių šeimoje gimė dukra, po Antrojo pasaulinio karo buvo praėję vos dvylika metų. Kolektyvizacija skaičiavo devintuosius. Sunkūs ir neramūs laikai Lietuvoje. Gal įžvelgę naujagimės ramų būdą, gal ramaus gyvenimo linkėdami, o gal patys ramybės trokšdami, Lukošiai dukrą Ramute pavadino. Tačiau Raseinių rajono Girkalnio seniūnijoje, kaip ir visuose Lietuvos kaimuose, ramybės nebuvo. Dar neatsigavus nuo karo negandų, pradedama griauti nusistovėjusi žemdirbystės sistema, prievarta kuriami kolūkiai ir tarybiniai ūkiai. Naujoji tvarka į gimtąjį Ramutės kaimą atneša skurdą, kai kam - ir badą. Pirmaisiais kolektyvizacijos metais už metinį darbą kolūkiečiams buvo atlyginama nemokamu kino filmu, kiek

vėliau – keliais maišais grūdų. Eilinis kolūkietis turi teisę balsuoti už vieną kandidatą ir tvirtinti metinius rodiklius. Ūkinius veiklos rezultatus numatydavo rajono valdžia. Pagrindinė kaimo žmonių pokalbių tema - sunkumai ir nepritekliai. Ramutė augo kolūkiečių šeimoje, kurioje taip pat girdėjo pokalbius apie mažą uždarbį, apie kolūkio valdžią, pirmininkus, specialistus, kurie neleidžia mokėti kolūkiečiams už darbą tiek, kiek jie uždirba. Ramutei nuolat kildavo prieštaringų klausimų. Mat Girkalnio vidurinėje mokykloje buvo aiškinama, kad kolūkinė sistema - pati pažangiausia, pati demokratiškiausia valdymo ir gamybos sistema žemės ūkyje, tačiau realiame gyvenime ji matė visai ką kita. Baigusi Girkalnio vidurinę mokyklą, Ramutė nusprendė mokytis Kauno žemės ūkio akademijoje, Pasirinko ekonomistės specialybę. Tėveliai jos pasirinkimui nepritarė, nenorėjo, kad jų dukra būtų priskirta prie tų, kurie skriaudžia eilinius kolūkiečius. Dukra galvojo kitaip: galvoje sukosi mintis, kad reikia ieškoti kelių, kaip palengvinti eilinių kolūkiečių gyvenimą. Jai atrodė, kad tas kelias - tapti žemės ūkio specialiste ir šalinti priežastis, kurios neleidžia gerinti kolūkiečių buities. Pagarbos jausmas sunkiai dirbančiam žmogui nuolatos gyveno joje.

Baigusi Žemės ūkio akademiją 1980 metais, pagal paskyrimą (kaip įprasta tais laikais), savo darbinę veiklą ji pradėjo Klaipėdos paukštininkystės ūkyje. Anot Ramutės, Klaipėda - gerai, jūra netoli, bet širdis geidė darbo ieškoti arčiau tėviškės. Darbą ji Tauragės rajone gavo. Trylika metų dirbo žemės ūkio ekonomiste. Per tuos metus, anot Ramutės, daug sužinota, daug įgyta patirties darbe su žmonėmis, daug padaryta gerų darbų, padedant eiliniams darbuotojams. Ramutė Noreikienė savo pasirinktam keliui ištikima liko ir Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę. Aktyviai įsijungė į kaimo žmonių gyvenimo gerinimo klausimus. Sunkus laikotarpis žemdirbiui, kolūkinė tvarka griūva, nauja nesukurta, patirties nėra. Eiliniai kolūkiečiai prarado darbą, žemės reforma nevyko taip greitai, kaip tikėtasi, kaime nedarbas. Moters vėl laukė nauji išbandymai, nauji sunkumai. Tuo metu ji pradėjo dirbti Tauragės rajono žemės ūkio skyriaus finansininke. - Aibes klausimų užduodavo žemdirbiai: kaip spręsti vieną ar kitą problemą, kaip prisitaikyti sparčiai kintančiame gyvenime. Klausimai teisingi, geranoriški, bet būdavo ir piktų, ir į visus reikėdavo rasti atsakymus, - sakė Ramutė. - Jiems reikėjo daug kantrybės, žinių ir geranoriškumo.

Tuo metu neužteko vien ekonominių žinių, kad atsakytum į užduotus klausimus, reikėjo visapusiško supratimo, širdies jautrumo. 2001-aisiais Ramutė Noreikienė perėjo dirbti į Tauragės apskrities kaimo programos plėtros skyrių ir sėkmingai dirbo iki 2003ųjų. Laimėjus konkursą Ramutei Noreikienei patikėtos Tauragės rajono kaimo reikalų skyriaus vedėjos pareigos. Darbas mėgstamas, o kai skyriaus vedėjai gerai, gerai ir kitiems su ja dirbantiems žmonėms. Ji negaili patarimų ne tik kaimiečiams, bet ir miestiečiams finansiniais, žemdirbystės, bitininkystės, melioracijos bei kitais klausimais. Skatina dalyvauti įvairiose programose ir konkursuose. Todėl nenuostabu, kad žmonės, kuriems teko susitikti su Ramute Noreikiene, atsiliepia apie ją pačiais geriausiais žodžiais. Anot žemdirbių, tai žmogus, kuris supranta savo darbą, jautrus žmonių bėdoms, pasiruošęs padėti patarimais. Daug darbų padaryta tiesioginiame darbe, o kiek dar padaryta dirbant Kaimo rėmimo fondo taryboje, sprendžiant kaimo bendrovių darbo gerinimo klausimus. Daugiausia Ramutė atiduoda darbui, bendravimui su žmonėmis, šeimai lieka mažai laiko. Gyvena jos šeima Lomių kaime, o dirba mieste, tad didžioji šeimos rūpesčių našta tenka vyrui Gražvydui bei sūnui Tadui.

Ramutė Noreikienė daug laiko praleidžia su žmonėmis ir tarp žmonių Gražinos AGAPOVOS nuotr.

Už politiką, kuri mato jaunimo ateitį Lietuvoje LVLS Tauragės skyriaus narys, verslininkas Arvydas Armonas sako nesąs politikas ir apie politinio pasitikėjimo ar kitokias valdžios atstovo pareigas niekada negalvojo, o ir dabar nesiveržiąs. Tačiau vykdydamas bendraminčių valią į politiką vis dėlto negali numoti ranka. Gražina AGAPOVA „Kartais aplinkybės pakoreguoja gyvenimą, tuomet imuosi darbų, apie kuriuos anksčiau negalvojau. Pradžioje buvo noras tęsti šeimos, tiksliau, mano mamos, pradėtą mėsos perdirbimo verslą. Kai verslas tapo stabilus, o vėliau ir pelną duodantis, supratau, kad tolesnį savo gyvenimą siesiu ne tik su mėsos perdirbimu, ne tik su žemės ūkiu, bet ir su Valstiečių liaudininkų partija. Ji artimiausia ne tik mano verslui, bet ir širdžiai, nes jos gretose pažįstu patikimų ir supratingų žmonių, priimtina ir jų programa. Na, o įstojęs į Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos gretas suvokiau, kad neišvengiama ir nauja visuomeninė, dalykinė bei partinė politinė veikla”, - sako UAB ,,Stragutės mėsa’’ direktorius. Arvydo Armono gyvenime būta nemažai perversmų. Nesusiklosčius pirmajai santuokai, Arvydas sukūrė antrą šeimą. Šiandien jis – 4 vaikų tėvas. Dabar su Arvydu Tauragėje gyvena jo trylikametis sūnus Linas ir vyriausioji dukra Edita, o septynmetis sūnus Tadas – su mama Klaipėdo-

je. Arvydo sūnus Tomas jau gyvena savarankiškai. Dešimt metų Arvydas aktyviai sportavo, dalyvaudavo autokroso varžybose. Nors dabar čempionatuose nebedalyvauja, jis liko aktyvus sporto mėgėjas. Jo iniciatyva įkurtas techninių sporto šakų klubas „Stragutės mėsa”. Pastaruoju metu techninių sporto šakų klube ,,Stragutės mėsa” - vos penki klubo nariai. Iš trijų verslininko sūnų kartingais domisi tik sūnus Linas. Tačiau, anot Arvydo, jei nors vienas klubo narys dalyvauja respublikinėse varžybose ir pasiekia gerų rezultatų (ypač patenkintas Mindaugo Užkuraičio - Lietuvos autokroso varžybose šiais metais laimėjusio dvi III vietas - pasiekimais), verta išlaikyti klubą, nesvarbu, kiek tai kainuotų. „Jaučiuosi esąs subrendęs, nors žinau, kad brandus santūrumas nebemadingas – kažkodėl visi nori būti amžinai jauni ir gražūs. Norėčiau, kad imlus ir atviras naujovėms, eksperimentuojantis jaunimas pasinaudotų mano žiniomis ir patirtimi. Kad be jokio reikalo, ieškodamas visiems gerai žinomų tiesų ir vietos po saule, neklaidžiotų po pasaulį, kad savo ir šalies ateitį jaunimas

„Visa, ką dabar turime – nelengvai pasiekėme. Teko gerai paplušėti, bet dabar galiu ir kitiems patarti, kad nesėdėtų rankas sudėję, o imtųsi ES siūlomų projektų įgyvendinimo ir nesigailės“ - sako verslininkas Arvydas Armonas

Arvydas Armonas su vaikais namuose po talkos matytų Lietuvoje. Va tokios politikos problemų sprendime norėčiau dalyvauti”, - sako Arvydas. Anot jo, valdžios vyrai ir moterys privalo savo sprendimais, darbu ir kitais pavyzdžiais įrodyti, kad ir savo tėvynėje, savo krašte galima gyventi ne blogiau, nei kitose šalyse. „Te nemėgdžioja mūsų jaunimas. Te siekia to, ko jie nori. Reikia skatinti jaunimą mokytis Lietuvos universitetuose ir kitose aukštosiose mokyklose, kurti savo širdžiai mielą ir patrauklų verslą, statyti namus, kurti šeimas ir auginti vaikus. Mes – subrendusioji karta - privalome jiems padėti: didinti stipendijas, teikti lengvatines paskolos (mokslui, būstui, verslui), dalintis žiniomis ir patirtimi”, - mano 47-erių Arvydas. Besišnekučiuojant su Arvydu, pokalbį trumpam nutraukia telefono skambutis. „Stragutės mėsos direktorius” kažkam pasakoja, kaip pradėti mėsos perdirbimo verslą, kaip svarbu išlaikyti mėsos natūralumą ir kita. „Jokių paslapčių mano versle nėra”, - baigęs pokalbį telefonu sako Arvydas. Jis teigia, jog žmonėms, kurie klau-

Autorės nuotraukos

sia patarimo, visuomet padeda ir nebijo išduoti savo verslo paslapčių. „Mūsų bendrovės mėsos produktų gamybos receptų aš neišduodu. Be to, visi žino, kad skirtingi gamintojai tą pačią dešrą, skilandį ar kitą mėsos produktą pagamins skirtingo skonio. Lygiai taip pat, kaip visos šeimininkės pagal tą patį receptą išvirs skirtingus barščius. Nemanau, kad telefonu verslo paslapčių teiravęsis pilietis - mano konkurentas. Mamos pradėtą ir perimtą mėsos perdirbimo verslą Arvydas ne tik puikiai išmano, bet ir su dideliu rūpesčiu puoselėja jo tradicijas. Verslininko rūpestis ir tikslas – išsaugoti gaminamos produkcijos natūralumą ir propaguoti pagal senoviškus receptus gaminamus ir mėgstamus lietuviškus skilandžius, dešras, dešreles, kumpius, lašinius bei kitus mėsos produktus. „Gamyba vyksta senoviškai: mėsą sūdome, laikome be sūrymo, rūkome tik alksnio pjuvenomis, dūmus leidžiant per vandens voneles, brandiname ir vėl parūkome”, - gamybos paslaptis atskleidė A.Armonas. Be to, pagrindinis tradicinių lietuviškų mėsos

gaminių ypatumas – kuo mažiau įvairių prieskonių. Kuo mažiau priedų, tuo produktas natūralesnis. Netrukus verslininko įmonei bus išduotas sertifikatas prekybai Europos Sąjungoje. Dėl produkcijos pristatymo jau dabar Arvydas sulaukia skambučių iš Anglijos, o dėl skerdienos – iš Italijos. „Visa, ką dabar turime – nelengvai pasiekėme. Teko gerai paplušėti, bet dabar galiu ir kitiems patarti, kad nesėdėtų rankas sudėję, o imtųsi ES siūlomų projektų įgyvendinimo ir nesigailės. 2005-aisiais pradėjome ruošti projektą ,,UAB ,,Stragutės mėsa”’ mėsos perdirbimo įmonės modernizavimasrekonstrukcija” pagal Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės ,,Žemės ūkio produktų perdirbimo ir rinkodaros gerinimas” paramos sutartis”, - pasakoja verslininkas. Praėjusių metų rugpjūtį jau buvo pasirašytos sutartys su tiekėjais, kurie sutiko pristatyti mėsos perdirbimo, šaldymo įrangą, higieninius įrenginius ir automobilius. Buvo atlikta pastato rekonstrukcija, pastatyti nauji priestatai, kad mėsos perdirbimo įmonė atitiktų ES standartus. Bendra projekto vertė siekė daugiau nei 5 milijonus litų. Paklaustas, ar norėtų, kad vaikai pratęstų močiutės pradėtą ir tėvo išplėtotą verslą, Arvydas sako nenorįs vaikų versti užsiimti tuo, kam neturi polinkio. „Gal jų kitokie norai, nei buvo mano. Aš norėjau tęsti mamos pradėtą verslą ir to siekiau. O mano vaikai turi ieškoti savo gyvenimo kelio ir siekti savo užsibrėžtų tikslų, kad ir kaip tai būtų sunku”. Šiuo metu Arvydo dukra Edita UAB ,,Stragutės mėsa’’ dirba žaliavų priėmėja – apskaitininke. „Tačiau šį darbą galima atlikti ir be ypatingo pašaukimo. Noriu, kad mano vaikai, kaip ir visi kiti, tobulėtų, ieškotų ir atrastų savo širdžiai mielus darbus ir kitus užsiėmimus”, sako Arvydas.

MIESTUI IR KAIMUI

2006 gruodis

Atgimimas kaimo mokykloje Gustė VAIŠVILAITĖ Dvidešimt Bronislovo Aleksandravičiaus metų prabėgo Žadeikių pagrindinėje mokykloje. Per tuos metus jis pasitiko ir drąsino šimtus ir net tūkstančius vaikų, įžengusių į pirmą klasę. Paslapčia nubraukdamas išsiskyrimo ašarą ir linkėdamas sėkmės, kiekvieną pavasarį išlydi jau užaugusius ir sutvirtėjusius abiturientus ieškoti savo gyvenimo kelių.

Mokytojas – mokinio draugas Bronislovas Aleksandravičius 20 metų atidavė mokyklai Šiandien Žadeikių pagrindinėje mokykloje dirba 23 mokytojai, o į klases šiais metais susirinko 181 mokinys. „Mūsų mokykla nėra didelė, tačiau darome viską, kad mokiniams ir mokytojams ji taptų antraisiais namais”, - sako mokyklos direktorius. 2002 metais Žadeikių pagrindinė mokykla kartu su kitomis švietimo įstaigomis dalyvavo Mokyklų tobulinimo programoje. Jos lėšomis buvo atliktas remontas, į klases ir kabinetus atkeliavo šiuolaikinės mokymo priemonės, baldai ir

Rūpestis - jaunimo agresija ir ribotos darbo galimybės Žadeikių mokykloje, pasak jos direktoriaus, dar trūksta psichologo ir socialinių darbuotojų. „Mes, mokytojai, pastebime, jog nuolat didėja mokinių agresyvumas. Ko gero, tam nemažą įtaką turi žiniasklaida, o ypač televizija”, - svarsto Bronislovas. „Daug kalbame apie mokinių teises, bet vis dažniau pamirštame kalbėti apie mokinių pareigas”, - pažymi jis. Kartais mokytojai mokyklose jaučiasi dėl to nesaugūs. Direktorius mano, jog šias problemas būtų galima įveikti, jei mokyklose dirbtų psichologai ir socialiniai darbuotojai, kurie kalbėtųsi su mokiniais ir jų tėvais. Visą gyvenimą Bronislovas praleido Šilalės rajone – čia gimė, o po tarnybos armijoje ir studijų Vilniuje, sugrįžo

į savo gimtą kraštą. Čia sutiko savo gyvenimo draugę Nijolę, o jo šeimoje, kaip juokauja Bronislovas, yra net trys patarėjos jaunimo klausimais – tai jo dukterys. „Kartais po karštų debatų namuose, kyla įdomių idėjų”, - sako Žadeikių mokyklos direktorius. Nors dabar vaikai Žadeikių mokykloje turi puikias sąlygas mokytis, Bronislovui kelia nerimą ribotos tolimesnės jaunimo galimybės gyventi ir dirbti savo rajone. „Kaimo vietovėse mažai darbo vietų, maži atlyginimai, tad jaunimas migruoja į miestus arba, nepaisydami rizikos, važiuoja į užsienį”, - sako tris dukras turintis Bronislovas. „Reikia dalyvauti Europos Sąjungos paramos projektuose, kad ir čia atsirastų naujų darbo vietų”, - mano direktorius, kurio vadovaujama mokykla iš pagrindų atsinaujino pasinaudodama naujai atsivėrusiomis galimybėmis.

Mieli Šilalės krašto žmonės, sveikatos, tolerancijos, susiklausymo, džiugių akimirkų 2007 metais! Tebus Jums naujieji metai turtingi, namai ir aruodai pilni gausaus derliaus, šilumos ir jaukumo! Tegul meilė lydi Jūsų šeimas, o sėkmė – Jūsų darbą!

Būti mokytoju - ir anksčiau, ir dabar – tikras pašaukimas, reikalaujantis neapsimestinio atsidavimo, kantrybės, kūrybiškumo ir tėviškos meilės vaikams. Skaudu, jog už šį darbą mokytojams tebemokami menki atlyginimai, kurie tarsi įkalina žmogų uždarame rate - „nuo atlyginimo iki atlyginimo”. „Tai yra didžiausia mūsų, Žadeikių, ir daugumos kitų mokyklų bėda”, - apgailestauja Bronislovas Aleksandravičius. „Tačiau labai skųstis negalime – nors ir nežymiai, atlyginimai mokytojams ir aptarnaujančiam personalui didėja, be to, rajono savivaldybė pastaruoju metu daugiau lėšų skiria ir mokyklos teritorijos ir aplinkos priežiūrai”.

modernios šildymo sistemos. „Dabar visi mes čia turime tikrai geras sąlygas”, - džiaugiasi permainomis Bronislovas. Pasak Žadeikių mokyklos direktoriaus, Mokyklų tobulinimo programa – tai išties analogų neturintis projektas, kuris buvo vykdomas 400 Lietuvos mokyklų. Svarbu ir tai, jog programoje dalyvavusių mokyklų, tarp jų ir Žadeikių pagrindinės mokyklos, mokytojai turėjo galimybę mokytis, kelti kvalifikaciją, susipažino su naujomis metodikomis ir mokymo programomis, moksleivių pažangos vertinimo sistema. Naujoviška programa, pasak Bronislovo, į Žadeikių mokyklą atnešė daug permainų. Mokiniams pamokos tampa įdomesnės, nes dabar mokytojai turi daugiau priemonių individualioms užduotims, o vaikai, dirbdami komandomis ar pasitelkę internetą, išmoksta taikyti savo žinias. Mokytojai dirbdami kartu su mokiniais tampa jų vyresniaisiais draugais. „Pagaliau skirtumas tarp miesto ir kaimo mokyklų ima mažėti”, - sako Bronislovas. Žinoma, miestų vaikai turi daugiau galimybių pažinti pasaulį po pamokų – lankytis teatruose, parodose, kurių nėra mažuose miesteliuose ir tuo labiau kaimuose.

Mažiausios šalies seniūnijos seniūnė

Alvina Bunikienė – mažiausios šalyje seniūnijos seniūnė sudarytos puikios galimybės popamokinei veiklai. Kad vaikai turėtų kur pamėtyti kamuolį savaitgaliais ar po pamokų, šalia seniūnijos įrengta krepšinio aikštelė su poilsio zona gamtos prieglobstyje. Seniūnijos žmonių darbštumas ir atkaklumas padėjo iš avarinės būklės gyvenimui prikelti Juodaičių bendruomenės namus. Dabar čia jaunimas turi galimybę rinktis į šokių vakarus, o repeticijas gali rengti kaimo kapela ir dramos ratelis. „Svarstėme, kaip pritaikyti mūsų bendruomenės narių poreikiams turimus bendruomenės namus, - pasakoja seniūnė. Buvo aišku, kad be remonto ir šildymo sistemos įrengimo problemos neišspręsime”. Šią Juodaičių seniūnijos problemą ėmėsi spręsti ir rajono vadovai, meras, administracijos direktorius. Galiausiai 2004 m. bendromis Juodaičių seniūnijos ir rajono vadovų pastangomis Juodaičius pasiekė LAIF fondo finansuojamas projektas, kurio dėka buvo renovuota Juodaičių pagrindinės mokyklos katilinė,

nutiesta šiluminė trasa ir įrengta nauja šildymo sistema seniūnijos administraciniame pastate su kultūros namais. „Už tai aš ir visi seniūnijos žmonės esame dėkingi rajono merui, savivaldybės administracijai, o ypač administracijos direktoriui Vidmantui Juzėnui”, - sako Alvina Bunikienė. Kartu buvo pradėtas ir bendruomenės namų kapitalinis remontas. Keturių šimtų vietų koncertų salė buvo pritaikyta ir jaunimo sporto reikmėms. Seniūnija nupirko stalą tenisui, kilnojamą krepšinio stovą, tinkliniui reikalingas priemones. Įrengti sanitariniai mazgai, suremontuota diskotekų salė, biblioteka. „Dabar puikias darbo sąlygas turi bendruomenės namų darbuotojai, o bendruomenės nariai, ypač jaunimas, turi puikias sąlygas poilsiui, bendravimui”, - džiaugiasi seniūnė. „Be to, mūsų bendruomenės namai tarp mažųjų kultūros namų buvo pripažinti geriausiu 2005 metų kultūros centru ir pelnė Geriausio 2005 m. kultūros

centro premiją”. Pasak Alvinos, sunkiau seniūnijai pavyksta spręsti gyventojų įdarbinimo problemas. Prieš 5 metus Juodaičiuose veiklą pradėjusioje bendrovėje”Gaisanta„ buvo sukurta 10 darbo vietų. Tuo tarpu didžioji seniūnijos gyventojų dauguma – apie 22 procentai – verčiasi iš žemės ūkio veiklos. Juodaičių seniūnijoje vyrauja nedideli ūkiai. 50 ir daugiau hektarų žemės plotuose ūkininkauja 8 žemdirbiai, kuriuos, kaip ir daugelį kitų nedidelių šalies ūkininkų, slegia tos pačios problemos: bloga

vietinių kelių būklė, nelygi konkurencinė kova su produkcijos perdirbėjais, sumažėjusios pieno supirkimo kainos. Seniūnės teigimu, tik du seniūnijos ūkininkai - Marijonas Petrauskas ir jaunasis žemdirbys Tomas Bingelis pasinaudojo ES parama. Kiti ūkininkai gauna tiesiogines išmokas už deklaruotus pasėlius, išmokas už parduotą pieną, subsidijas už paskerstus galvijus. „Esame dėkingi Žemės ūkio ministerijai už žemės ūkio specialisto etato skyrimą seniūnijose. Dabar ir pas mus dirba žmogus, kuris padeda ūkininkams užpildyti pasėlių deklaracijas, įveda pakeitimus ūkių valdų registruose, registruoja naujas ūkių valdas, konsultuoja žemdirbius kaimo plėtros programų klausimais, padeda nepasimesti pieno kvotų sistemoje”, - apie žemdirbių aktualijas pasakoja seniūnė. Na, o jaunimas Juodaičiuose, pasak seniūnės, bando ieškoti laimės savarankiškai – vieni darbą susiranda Kaune, o penketas seniūnijos jaunuolių išvyko dirbti į užsienį. Kartais seniūnė pajuokauja, jog yra „visų galų specialistė”, nes į ją dažnai kreipiasi žmonės dėl socialinių, sveikatos, šeimos problemų ar net ieškodami atsakymų į turto klausimus. „Visiems stengiuosi padėti, o jei klausimas ne mano srities, imu telefoną ir ieškau, kur žmogui galėtų būti suteikta pagalba”, nuoširdžiai sako seniūnė. Net savo laisvalaikio Alvina sako beveik neturinti. Jai vis rūpi seniūnijos žmonės, gausi šeima ir nedidelis, bet mielas ūkelis prie namų. Laisvą vakarą seniūnė leidžia su knyga ar gera publicistikos laida, o retkarčiais ir su mezginiu rankose.

Geri ir mieli mano seniūnijos žmonės, esu dėkinga Jums už bendrą darbą, supratimą, džiaugiuosi, jei galiu jums padėti ir džiaugsme, ir varge. Linksmų Jums šv. Kalėdų ir gerų ateinančių metų!

„Aš esu žemaitė”, - prisistato Juodaičių seniūnė Alvina Bunikienė. Mažeikių rajone Pievėnų kaime gimusi Alvina su tėvais daugiau kaip prieš tris dešimtmečius persikėlė gyventi į kitą Žemaitijos rajoną – Tauragės, Pilsūdo kaimą. Tačiau po studijų Lietuvos žemės ūkio akademijoje, gavusi paskyrimą dirbti vyriausiąja ekonomiste Jurbarko rajone, ilgam įsikūrė Juodaičiuose. Čia, Juodaičių kolūkyje, Alvina ir dirbo iki kolūkių griūties, o po Nepriklausomybės paskelbimo ji tapo visos Juodaičių apylinkės agrarinės reformos tarnybos vadove. Juodaičiuose Alvina sutiko ir savo antrąją pusę – Juodaičių vidurinės mokyklos mokytoją Zigmantą. Su juo seniūnė sukūrė gražią šeimą, kurioje užaugo ir trys jų dukterys. Živilė bei Gintarė - dabar jau studentės, o jaunėlė Vidmantė – gimnazistė. Kitąmet sukaks dešimt metų, kai Alvina Bunikienė tapo vienos mažiausių visoje Lietuvoje Juodaičių seniūnijos seniūne. Nuo rajono centro per beveik 60 kilometrų nutolusioje seniūnijoje gyvena kiek daugiau nei 500 gyventojų. Jų skaičius kasmet mažėja. Seniūnė prisimena, jog prieš dešimtmetį čia gyventojų buvo visu šimtu daugiau. „Kaimas sensta, mažėja jaunų šeimų, mažėja vaikų”, - pasakoja Alvina Bunikienė. Sumažėjus vaikų skaičiui Juodaičių vidurinė mokykla prieš penkerius metus buvo reorganizuota į pagrindinę mokyklą. „Artimiausia vidurinė mokykla yra už 20 kilometrų Ariogaloje arba Veliuonoje – už 21 km”, - sako seniūnė. Ji apgailestauja, kad Juodaičiuose demografinė situacija kasmet vis blogėja, o moksleiviams kasdien tenka važiuoti tolimą kelią į aplinkines mokyklas ar net iki Kauno. „Jaunimo ir vaikų problemos – svarbiausias seniūnijos rūpestis. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad seniūnijoje neturime asocialių, probleminių šeimų. Tik vienai jaunai dviejų vaikučių mamytei tenka padėti orientuotis gyvenime”, - apie savo seniūnijos rūpesčius pasakoja seniūnė. Juodaičiuose gyvenantis ir besimokantis jaunimas nestokoja užsiėmimų. Mokiniams pagrindinėje mokykloje

myk

2006 m. gruodis

MIESTUI IR KAIMUI

Ministras stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui Atkelta iš 1 p.

- Kokių darbų ėmėtės pirmiausia, tapęs ūkio ministru? - Pirmiausia reikėjo suformuoti komandą. Labai gerai, kad ministerijoje yra daug patyrusių specialistų, su kuriais teko dirbti dar 1996 metais, kai buvau ekonomikos ministras. Jais galima pasitikėti, netenka abejoti šių darbuotojų kvalifikacija. Pirmosiomis darbo dienomis taip pat reikėjo iškelti naujus uždavinius, susijusius su Vyriausybės programos įgyvendinimu, apsibrėžti – ką turime padaryti, pasiekti, reformuoti. - Kokias svarbiausias užduotis keliate sau? - Mano principinė nuostata – sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui. Visi žinome, kad verslas visų mūsų maitintojas. Kuo bus geresnės sąlygos verslui, tuo bus sukurta daugiau darbo vietų, didės darbo užmokesčiai, bus surenkama daugiau mokesčių į valstybės biudžetą. Todėl daug dėmesio tenka skirti šiai sričiai. Ji gana plati – tai Europos Sąjungos struktūriniai fondų parama, įstatymai ir kiti teisės aktai, kurie sudaro palankesnes sąlygas verslui, taip pat verslo aplinkai įtaką darantys viešieji pirkimai, kiti dalykai. Aišku, labai svarbus ir energetikos sektorius – elektra, dujos, nafta. Šiai sričiai tenka skirti labai daug dėmesio. - Lietuva negali pasigirti savo

Ūkio ministras Vytas Navickas sprendžia svarbius Lietuvai ir gyventojams energetikos klausimus energetiniais ištekliais, kurie pastaraisiais metais pasaulyje brangsta. Ar mūsų Vyriausybė, Ūkio ministerija gali turėti įtakos, kad degalų, dujų, elektros kainos gyventojams būtų

kuo palankesnės? - Iš tikrųjų daug ką lemia pasaulio rinkos tendencijos, ir daug įtakos čia nepadarysi. Tačiau ministerija turi teisinių svertų, kurie padeda riboti mono-

Ūkio ministerijos nuotr.

polinių įmonių veiklą, veikti elektros, dujų ir kitų energetikos išteklių kainų dinamiką, sudaryti gyventojams kuo palankesnes sąlygas. Ministerija taip pat daug dirba

energijos apsirūpinimo srityje. Kaip žinote, pagal susitarimą su Europos Sąjunga 2009 metais turime uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, o Lietuvos ekonomikai atominė energija labai svarbi. Todėl intensyviai dirbame ir jau parengta studija dėl galimybės statyti naują atominę jėgainę ten pat – Ignalinoje. Rengiant studiją įsitikinta, kad tiek ekonominiais, tiek techniniais, tiek nacionalinio saugumo ir kitais aspektais naujos atominės elektrinės statyba Lietuvai yra būtina. Yra pasiekti tam tikri susitarimai tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos, nes ši elektrinė reikalinga visam regionui. Tikimės, kad iki 2015 metų Ignalinoje bus pastatytas naujas atominis reaktorius. Tuomet reikės mažiau importuoti organinio kuro – dujų, mazuto. Siekiant, kad Lietuvą būtų kuo mažiau priklausoma nuo Rytų, rengiami projektai sujungti Lietuvą elektros tiltais su Vakarais. Vienas iš projektų – sujungti Lietuvos elektros tinklus per Estiją su Švedija, kitas – su Lenkija. Taip pat mąstoma apie galimybę ateityje nutiesti dujotiekį į Lenkiją, vienoje iš Baltijos valstybių įrengti suskystintų dujų terminalą, ieškome kitų galimybių. - Jūs stengėtės kuo mažiau kalbėti ir kuo daugiau dirbti. O ko palinkėtumėte žmonėms šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga? - Gerų švenčių ir nusiteikti rimtam darbui 2007-aisiais.

P.Vaitiekūnas: diplomatinė tarnyba turi tarnauti Lietuvos žmonėms Atkelta iš 1 p.

Jei ambasadoriumi, diplomatu būtų daugiau pasitikima, jam suteikiama daugiau laisvės operuoti turimais resursais – ir finansiniais, ir žmogiškaisiais, jis galėtų prisiimti ir didesnę atsakomybę. Juk Prezidentas ambasadoriui suteikia didžiulį pasitikėjimą, tai atsispindi ir skiriamuosiuose raštuose, kuriuos naujai paskirtas ambasadorius įteikia užsienio šalies vadovui. Juose Lietuvos Prezidentas patvirtina: “Prašau pasitikėti viskuo, ką šis žmogus pasakys Jūsų šalyje mano vardu”. Pabrėžiu, viskuo. Tad reikalauti, kad ambasadorius rašytų į centrą ataskaitą, kad jis, tarkim, sudaužė peleninę ir ji turi būti nurašyta, mano galva, yra netinkamas resursų panaudojimas. - Iki šiol Užsienio reikalų ministerijos veikla paprastam žmogui dažnai atrodo kažkas tolimo. Kaip praktiškai žmogus gali pajusti tai, kad Lietuvos diplomatija yra ne tik prieinama, bet ir prieinanti? - Galiu apie tai pasakyti iš patirties. Tiesiog reikia žmones – verslininkus ir moksleivius, menininkus ir kultūrines grupes - kviesti į ambasadą.Visi, kas lankosi svečioje šalyje, turi žinoti, kad jie yra laukiami svečiai Lietuvos ambasadoje, kad ambasada pastatyta ne ambasadoriui, ne diplomatams, o jiems – Lietuvos žmonėms. Daugiau ar mažiau, bet ambasada ir ambasadorius visada gali ir turi padėti savo šalies žmonėms. Vaizdžiai tariant, ambasada - tai pirmasis Lietuvos piliečių, Lietuvos verslininkų, Lietuvos valstybės interesų gynybinis punktas. Punktas, kuriame tave priims, išklausys ir padės. Todėl noriu pakviesti Lietuvos žmones naudotis ambasadomis. Jei turite mažiausią įtarimą, kad ambasada gali Jums padėti, kreipkitės į ją. Nes jei mūsų šalies pilietis turės daugiau naudos, tai bus naudinga ir mūsų valstybei, o ambasada galės lengviau atlikti savo pagrindinį darbą – būti naudinga Lietuvai, jos verslui, jos žmonėms.

Mūsų žmonės geranoriški, paprasti, kuklūs. Jie dažnai galvoja: na ką aš čia toks mažas trukdysiu diplomatus. Tad noriu visus pakviesti – trukdykite, trukdykite ir dar kartą trukdykite, nes tai visa mūsų darbo prasmė. - Daug lietuvių šiuo metu dirba Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Ispanijoje. Ar jie jau pajuto ambasadų atvirumą? - Manau, kad pajuto. Štai Airijoje, kur neseniai lankiausi, mūsų ambasadorė Izolda Bričkovskienė, manau, puikiai dirba. Lietuvių verslininkai Airijoje yra susibūrę į verslo klubą, lietuviai yra įsteigę net keletą mokyklėlių, yra įsikūrusi Airijos lietuvių bendruomenė ir ambasada palaiko su jais glaudžius ryšius: kalbasi, kviečia pas save, į susitikimus, organizuoja bendrus renginius. Ir to, manau, užtenka – reikia tiesiog jausti vienam kitą, ambasadai -- mūsų žmonių lūkesčius, žmonėms – Lietuvos ambasados buvimą šalia, ir dirbti kartu. - Į Vyriausybę Jus delegavo valstiečiai liaudininkai, pabrėžiantys politikos praktiškumą. Kaip tai atsispindi Užsienio reikalų ministerijos darbe? - Man praktiškumas irgi visados buvo mėgstama sąvoka, į kurią kreipiu daug dėmesio. Noriu pasakyti, kad mūsų pozicija vystyti bendradarbiavimą remiantis vertybėmis ir paraleliai vystyti bendradarbiavimą remiantis interesais nesukelia vidinio prieštaravimo. Teisingos vertybės iš tikrųjų yra pats praktiškiausias dalykas. Galiu pasakyti pavyzdį. Sakykim, kodėl bendrovė “VP Market” investuoja didžiules sumas pinigų Latvijoje, Estijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, bet neinvestuoja į šalia esančias Rytų valstybes, sakykim, Baltarusiją, kuri geografiškai lyg ir turėtų būti mūsų artima verslo partnerė? Atsakymas paprastas – todėl, kad nesutariame dėl vertybių.Ten trūksta įstatymo viršenybės, trūksta laisvės, trūksta veiklos skaidrumo, ir mūsų verslas ten neina.

- Santykiai su artimiausiais kaimynais paprastai turi didžiulę įtaką šalies ekonomikai. Kaip sekasi Lietuvai derinti dažnai labai skirtingus ir sunkiai suderinamus kaimyninių valstybių interesus? - Deriname vertybinius interesus ir pragmatinį požiūrį. Kiekvienu atveju ieškome konkrečių bendradarbiavimo projektų, konkrečių žingsnių. Manau, kad tokia mūsų politika yra sėkminga ir sulaukia supratimo ir Europos Sąjungoje, ir kaimyninėse valstybėse. Lietuva kaip valstybė turi pagrįstų ambicijų būti matoma regione, būti tam tikru iniciatyvų centru ir, vadovaudamiesi Vyriausybės programa, mes to siekiame. - Esate nepartinis ministras. Tai lengvina ar sunkina Jūsų darbą? - Matyt, nei lengvina, nei sunkina. Yra partijų sutarimas dėl užsienio politikos, yra koalicinės Vyriausybės programa, ir mes ją vykdome. Mane į Vyriausybę delegavo valstiečiai liaudininkai, todėl stengiuosi, kad partija, jos nariai labiau suprastų vykdomą užsienio politiką, o ministerija savo ruožtu gerai suprastų Valstiečių liaudininkų sąjungos atstovaujamus interesus. Valstiečiai liaudininkai atstovauja didelei Lietuvos visuomenės daliai – žemdirbiams, kaimo žmonėms, smulkiems verslininkams, žemės ūkio verslo žmonėms, tad labai gerai, kad aš, būdamas užsienio reikalų ministras, turiu galimybę tartis, konsultuotis su partija, jos žmonėmis ir labiau įsiklausyti į tos didelės Lietuvos visuomenės dalies interesus. Manau, kad ir mano kalbėjimas partijai apie ministerijos planus, veiklą yra prasmingas, nes taip užsienio politika tampa artimesniu ir žmonėms labiau suvokiamu dalyku. Juk užsienio politika yra vidaus politikos tąsa, stengiantis patenkinti svarbiausius Lietuvos ir Lietuvos žmonių interesus. - Nesate jokios partijos narys, tad galite objektyviai įvertinti Valstiečių liaudininkų sąjungos reikšmę Lietuvos politinėje arenoje?

Valstiečių liaudininkų deleguotas užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas siekia, kad ministerija ir Lietuvos diplomatinės tarnybos pačios “eitų į žmones”

URM nuotr.

- Kaip jau minėjau, tai didelei Lietuvos visuomenės daliai atstovaujanti partija, turinti didžiulę patirtį. Norėčiau pažymėti ir jos vadovės Kazimieros Prunskienės, su kuria esame pažįstami nuo Sąjūdžio laikų, patirtį

sprendžiant ir Lietuvos vidaus politikos reikalus, ir užsienio politikos klausimus. Manau, kad ši jos patirtis, energija bei gebėjimas suburti žmones yra labai reikšminga ir partijai, ir Lietuvai.

MIESTUI IR KAIMUI

2006 m. gruodis

Bronis Ropė: žmonės svarbiausia, popieriai, palauks Žmonės sako: “Nėra šeimininko – nėra tvarkos”. Ignalinos rajono gyventojai Bronį Ropę pirmą kartą mero kėdėje „patikrino“ dar 1995 metais. Įsitikino, kad jis tvarkosi, kaip dera šeimininkui, todėl jam rajono reikalus patikėjo ne vieną kartą, Ignalinos rajono rūpesčiais meras B.Ropė gyvena ir pastaruosius keletą metų.

Artūras MANKEVIČIUS „Kodėl man vis patiki rajono vairą? – klausimą apmąsto meras. - Manau, rajono vadovui svarbu būti paprastam, mokėti bendrauti su žmonėmis. Meras turi žinoti gyventojų rūpesčius, domėtis viskuo, kas vyksta rajone„. Pasak jo, reikia stengtis dalyvauti įvairiuose renginiuose bei skatinti juos organizuoti, būti užsispyrusiam ir siekti tikslo, tinkamai atstovauti rajono rinkėjams, ginti jų interesus, nuolat domėtis Lietuvos bei užsienio partnerių pasiekimais, jais pasinaudoti savo darbe.

Rajono gyvenimas – iš pirmų lūpų B.Ropė įsitikinęs, kad geriausias būdas sužinoti rajono problemas – ben-

drauti su gyventojais. Po tokių pokalbių dėliojami svarbiausi darbai, kuriuos būtina nuveikti rajono šeimininkui. „Tokiam bendravimui skiriu ypatingą dėmesį ir visada stengiuosi surasti laiko. Kelis kartus per metus vykstu į susitikimus su vietos gyventojais visose rajono seniūnijose. Be to, gyventojus darbo vietoje taip pat priimu ne tik nustatytomis valandomis. Jei už durų laukia žmogus, dokumentus dedu į šalį ir kalbuosi su juo„, - aiškina Ignalinos rajono meras. Ant stalo jis rodo dalį pastaruoju laiku gautų gyventojų klausimų ir prašymų raštu, kiti merą pasiekė internetu, elektroniniu paštu. Mat savivaldybės interneto svetainėje www.ignalina.lt yra specialios nuorodos „Klausiate - atsakome”, „Svečių knyga”, todėl čia gyventojai ir rajono svečiai taip pat palieka aktualių ir spręstinų klausimų. Susitikimai, laiškai padeda gerinti gyvenimą. Gal ne visose rajono gyvenvietėse pasikeitimai tokie ryškūs kaip Ignalinoje, tačiau daugėja investicijų ir seniūnijose. „Štai vienur pirtį ar bendruomenės salę suremontavome, kitur - kultūros namus atidarėme. Kai pasiseka įvykdyti gyventojų prašymą ar išspręsti jų problemą, tuomet, žinoma, ir gyvenimas jiems šviesesnis atrodo„, - žmonių rūpesčiais gyvena meras. Jis prisimena ir tuos atvejus, kai žmogui itin reikalinga finansinė pagalba. „Motina kreipiasi dėl užsienyje mirusio sūnaus palaikų parvežimo, arba prašoma pagalbos po gaisro. Negalime likti

tokiam skausmui abejingi„, - išskirtinius atvejus pamini meras.

Pigi šiluma – ilgalaikė nauda Anot jo, kalbant apibendrintai, labai svarbu, kad gerėja bendras gyvenimo lygis. Ignalinoje yra vienos žemiausių Lietuvoje komunalinių paslaugų kainos, žymiai sumažėjęs nedarbas. Turintiems nekilnojamojo turto svarbu tai, kad pastaruoju metu jo kainos padidėjo tris kartus. Gyvenimo kokybei įtakos turi ir naujos laisvalaikio, poilsio paslaugos. „Galime pasidžiaugti sėkmingu savivaldybės administracijos ir savivaldybės tarybos darbu. Nors taryboje daugumą sudaro valstiečiai liaudininkai, per visą kadenciją nebuvo priimtas nė vienas sprendimas, už kurį balsuotų tik valdančioji dauguma„, - prisimena rajono vadovas. Rajone labai stiprios seniūnijos, joms suteikta daug galių. Seniūnai yra tikrieji šeimininkai, gerai pažįstantys gyventojus ir galintys greičiausiai jiems padėti išspręsti buitinius klausimus. Seniūnijos turi savo lėšų, technikos parkus, darbuotojų. „Kalbant apie konkrečius darbus, vienas iš pagrindinių, ilgalaikę naudą duodančių projektų buvo šilumos ūkio reforma„, - akcentuoja meras B.Ropė. Jau dveji metai visos rajono katilinės šilumai gaminti naudoja ekologišką kurą - medžio atliekas. Šilumos savikainą tai sumažino 2 kartus, todėl šildymo kainos Ignalinoje yra vienos mažiausių Lietuvoje. Gyventojams nustatytas tarifas – 10,88 ct už kilovatvalandę – ir dabar nedidėja. Per pastaruosius metus Ignalinoje, kai kuriose gyvenvietėse pastatyti vandens nuotekų valymo ir vandens kokybės gerinimo įrenginiai, atnaujintos ar įrengtos vandentiekio ir kanalizacijos sistemos, renovuotos beveik visos rajono mokyklos. Nuo 2002 metų naujai pastatytame pastate dirba Ignalinos rajono gimnazija.

Sėkmingai pertvarkomas Ignalinos miesto centrinės dalies transporto eismas. Didžioji dalis darbų čia jau baigta – už 3,8 mln. litų sutvarkyta miesto aikštė, joje pastatytas fontanas. Šiemet bus baigtas ir didžiausias pastarojo laikotarpio statinys rajone — daugiafunkcinis kompleksas. 2007-ųjų pradžioje bus atidaryta paskutinė jo dalis: gimnastikos ir treniruoklių, konferencijų salės, dvi pirtys ir 32 vietų svečių namai. Kartu su jau veikiančiu baseinu, sporto, boulingo ir biliardo salėmis bei kavine tai sudarys sporto ir poilsio paslaugų kompleksą, kuris trauks ir vietos gyventojus, ir svečius.

Ateitis: Ignalina – kurortas B.Ropė planuoja ir ateitį, yra parengtas strateginis rajono plėtros planas. „Vienas iš pagrindinių tikslų – kurortinės vietovės, o vėliau ir kurorto statuso suteikimas Ignalinos miestui. Tai padidintų turistų ir poilsiautojų trauką į visą rajoną, sudarytų palankesnes sąlygas naujoms darbo vietoms steigti bei regiono raidos perspektyvoms„, - įsitikinęs meras. Šiam tikslui pasiekti jau patvirtintas konkrečių darbų ir priemonių planas. Ignalina siekia tapti žiemos sporto sostine. Čia esančiame Lietuvos žiemos sporto centre įrengtos slidinėjimo, kalnų trasos, vyksta įvairios varžybos. Suplanuota šio centro plėtra. Projektuojami sklypai kotedžams, kempingams, ledo arenai. Ignalinoje veikia olimpinio rengimo centro padalinys, 12 jaunuolių ruošiami olimpinėms žaidynėms. Mero įsitikinimu, ateities Ignalina turi tapti aukštos gyvenimo kokybės, turizmo, sporto, aptarnavimo paslaugų, laisvalaikio bei pramogų vietove, patogia čia gyvenantiems ir patrauklia svečiams. Garsiojoje Palūšėje numatoma renovuoti turistinės bazės infrastruktūrą, plėsti paslaugų tinklą, sutvarkyti van-

dentiekio sistemą. Rajono vadovas vardija būsimus darbus ir probleminėse vietovėse, pavyzdžiui, Didžiasalyje. Taryba patvirtino Didžiasalio gyvenvietės socialinių ekonominių problemų 2007–2009 m. sprendimo programą. Šioje gyvenvietėje planuojama steigti molio perdirbimo įmonę, į naujas patalpas perkelti Vaikų globos ir paramos šeimai centrą. Kitų metų pradžioje Didžiasalyje duris atvers Verslo informacijos centro padalinys. B.Ropė prisimena, kad prieš dešimtmetį pagrindinis rajono vadovų rūpestis buvo užtikrinti būtiniausių paslaugų teikimą, žmonėms laiku išmokėti priklausančius atlyginimus ir ieškoti būdų, kaip sutaupyti lėšų, spręsti ūkio, infrastruktūros klausimus.„Tačiau jau tuomet galvojome ir kūrėme ateities planus bei strategijas. Na, o dabar atėjo tų planų įgyvendinimo metas”, - šeimininkiškai dėsto meras. Pasak jo, tai daug įdomesni, tačiau ir labai atsakingi darbai, lemsiantys ateitį, bendrą krašto raidą įvairiose srityse. Dabar rengiant ir įgyvendinant projektus labai svarbu tai atlikti kokybiškai. B.Ropė pirmą kartą Ignalinos rajono meru tapo 1995 m. ir nuo tada aktyviai dalyvauja Lietuvos savivaldybių asociacijos darbe. Pasak jo, per tuos metus įvykę daug teigiamų pasikeitimų, tačiau savivaldybėms turi būti suteikta daugiau teisių ir galių. „Kuruoju ekonomikos, biudžeto ir žemės ūkio bei verslo sektorius. Kasmet pavyksta padidinti savivaldybių biudžetus 200-300 mln. litų. Tai padėjo sukurti gerai veikiančias decentralizuotas kaimo paslaugų (pasėlių deklaravimo bei tiesioginių išmokų gavimo) bei verslo paslaugų sistemas ir kt. – vardija B.Ropė Nuo 1997 m. jis yra ir Europos Tarybos Vietos ir regionų valdžių kongreso Lietuvos delegacijos narys ir sekretorius. Jam patikėtas Lietuvos savivaldos interesų atstovavimas bei gynimas.

Problemų yra, bet surėmę pečius mes pajėgsime jas išspręsti

Viktoras RINKEVIČIUS Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, Valstiečių liaudininkų

sąjungos valdybos pirmininkas

Šie metai buvo sudėtingi visiems mūsų krašto žmonėms. Kaimas kentėjo nuo didžiulės sausros, pridariusios daug nuostolių, politikai – nuo įvairiausių skandalų, Vyriausybės kaitos, subyrėjus parlamentinei daugumai. Ir vis dėlto pamažu kapstėmės iš tų bėdų, judėjome pirmyn ir metus užbaigiame su viltimi, kad kitąmet gyvensime geriau. Tų vilčių pirmiausia teikia net 14 proc. išaugęs kitų metų biudžetas. Gaila tik kad mūsų komitetui nepavyko pasiekti, jog kaimui skirtos išlaidos išaugtų daugiau nei 1 proc., juoba kad sausros padaryti nuostoliai kompensuojami iš mūsų biudžeto, o ne ES fondų. Tačiau ateina pinigai už „Mažeikių naftą” ir tikimės, kad dalį jų pavyks nukreipti kaimo žmonių naudai, sausros padarinių daliniam kompensavimui, tiesioginėms išmokoms ir kitoms reikmėms. Nors pasėlių plotai išaugo, tačiau dėl sausros į aruodus supylėme 1 milijonu tonų grūdų mažiau. Nuostolius padengti šiek tiek padėjo išaugusios grūdų kainos. Sausros padaryti nuostoliai siekia 690 milijonų litų, nors dar nežinome, kaip

sausra atsilieps pienininkystei, nes žiemai sukaupta mažiau pašarų. Dirbant bendros ES rinkos konkurencijos sąlygomis tokie nuostoliai yra labai skaudūs, juo labiau kad trūksta lėšų melioracijos priežiūrai – ši sritis labai apleista, o ūkininkai neturi finansinių galimybių situaciją pakeisti. Antra vertus, kalbant apie melioraciją, rimta problema tapo ir darbo jėgos trūkumas kaime. Vis daugiau kaimiečių išvažiuoja į miestus ar užsienį. Kitų metų biudžete numatyta skirti 70 milijonų litų melioracijos priežiūrai. Tikimės, jog tai leis bent jau pristabdyti melioracijos sistemos būklės blogėjimą. Ateityje melioracijos įrenginių remontui bei rekonstrukcijai numatoma gauti lėšų iš ES. Melioracijos įrengimai sausina ne tik ūkininkų žemę, bet ir kelius, geležinkelius, miestus, gyvenvietes, miškus, užtvankas, tiltus, pralaidas, todėl tam būtina skirti daugiau dėmesio.

Auga kaimo bendruomenių vaidmuo Pastaraisiais metais kaime pastebime naują gerą reiškinį – kaimiečiai buriasi į bendruomenes ir bendromis jėgomis ima spręsti savo problemas. Valstybė ir savivaldybės joms ateina į pagalbą. Kitų metų biudžete kaimo bendruomenių veiklai skatinti numatyta skirti 6 milijonus litų. Kaimo bendruomenių judėjimas prasidėjo prieš keletą metų ūkininkių moterų iniciatyva, kai jos ėmė burtis į įvairius būrelius, susirūpino kaimo kultūros, tradicijų, papročių išsaugojimu. Vėliau į šį judėjimą įsitraukė vis daugiau kaimo gyventojų. Tokie judėjimai labai populiarūs kitose Europos Sąjungos valstybėse. Teko susipažinti su Švedijos, Suomijos kaimo bendruomenių veikla – ji tikrai įdomi ir efektyvi, padedanti ugdyti kaimo

visuomenės aktyvumą, sąmoningumą, išradingumą. Bendruomenės ugdo jaunimo pilietiškumą, padeda išsaugoti etnokultūrą, tradicijas, įtraukia į šias iniciatyvas jaunąją kartą. Kaimo bendruomenės taip pat padeda atskiriems kaimo gyventojams, šeimoms greičiau įveikti įvairiausias bėdas, nelaimes, plėtoja pagyvenusių, vienišų žmonių globą, organizuoja renginius, šventes. Visa tai labai reikalinga, nes kaime mažėja mokyklų, kultūros židinių. Dabar tą spragą ima užpildyti kaimo bendruomenės, jų vadovai. Negalima nepasidžiaugti Kupiškio, Pasvalio, Biržų, Panevėžio, kitų rajonų kaimo bendruomenių veikla, kuri jaučiama net už šių regionų ribų. Nemažai šių bendruomenių gražiai bendradarbiauja ne tik su kitų Lietuvos rajonų, bet ir su užsienio valstybių kaimo bendruomenėmis. Bendruomenės padeda spręsti savo kaimo socialines problemas, apginti viešąjį interesą, aktualų visiems to kaimo žmonėms. Iškyla vis daugiau entuziastų, lyderių, kurie be jokio atlyginimo, visuomeniniais pagrindais užsiima bendrais kaimo reikalais, padėdami vietos valdžiai spręsti daugelį problemų. Dabar daug kur patys kaimiečiai imasi tvarkyti apleistus kelius, kultūros namus, buriasi į meno ratelius, bendras šventes ir įvairius renginius. Tai labai džiuginantis signalas, rodantis, jog kaimo žmonės patys sugeba spręsti savo aplinkos problemas. Labai svarbu, kad savivaldybės skatintų bendruomenių veiklą, suteiktų joms materialią ir kitokią pagalbą. Deja, būna faktų, kai savivaldybės, matydamos konkurentą, nenori bendruomenėms padėti. Tai blogas, trumparegiškas požiūris. Dabar bendruomenės galės gauti ES paramą pagal LEADER programą. Yra Kanados, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Norvegijos projektai, skirti Lietuvos kaimo bendruomenėms remti.

Yra Lietuvos bendruomenių sąjunga, kuriai vadovauja valstietė liaudininkė Goda Burokienė. Ji palaiko ryšius su Europos kaimo aljansu, į kurį susijungė Europos valstybių kaimo bendruomenių organizacijos. Aljanso atstovai atvažiuoja į Lietuvą, lietuviai lankosi svetur, keičiasi patirtimi. Būtina plėtoti kooperaciją Kai stojome į Europos Sąjungą, kaimiečiams didžiausią rūpestį kėlė pienininkystės reikalai. Dabar padėtis jau aiškesnė. Karvių sumažėjo, o pieno pagausėjo, nes išaugo produktyvumas. Šiuos klausimus mes dažnai aptariame Seimo Kaimo reikalų komitete. Plėtojant pienininkystę, geresnio kelio nėra – tik kooperacija. O ji kaime labai sunkiai skinasi kelią. Netolimoje ateityje susidursime su nauja problema - tai pieno kvota. Vis dėlto mūsų derybininkai stojant į ES išsiderėjo per mažą pieno kvotą. Pagal Vakarų Europos pavyzdį į kooperatyvus turėtų jungtis visi pieno pardavėjai, kaip mėsos ar grūdų augintojai turėtų jungtis į savo kooperatyvus. Tačiau Lietuvoje vienintelė sritis, kur kooperacija gerokai pažengusi į priekį – tai kredito unijos, vadinamieji ūkininkų bankeliai. Jie yra beveik visuose rajonuose ir veikia gana efektyviai, nes teikia kreditus geresnėmis sąlygomis nei dideli bankai. Dabar labai svarbu šią kooperacijos patirtį perkelti į pieno ūkį, kad kaimo žmonės galėtų lengviau parduoti didelį kiekį produkcijos ir gautų didesnę kainą. Tai patvirtina tokių kooperatyvų veikla Žemaitijoje, Kupiškio, Biržų, Pasvalio rajonuose. Šie kooperatyvai savo narių pateiktą pieną parduoda žymiai brangiau. Kita vertus, jie pasiekia ir aukštesnę produkcijos kokybę. Didelė bėda, manau, yra tai, kad mūsų žemdirbiai turi mažą įtaką perdirbimo pramonei. Patys žemdirbiai prastai pasinaudojo

jiems valstybės suteikta galimybe įsigyti daugiau perdirbimo pramonės įmonių akcijų, todėl dabar negali daryti įtakos jų valdymui. Perdirbimo pramonė atsidūrė verslininkų rankose, o Vakarų Europoje ją dažniausiai kontroliuoja žemdirbiai ir taip gauna didesnes pajamas. Kol ši padėtis pasikeis, praeis, matyt, dešimtmečiai. Perdirbimo pramonė labai imli investicijoms ir, norint ją plėtoti, reikia didelių pinigų. Kol kas mūsų ūkininkai tokių lėšų neturi, o jas galima sukaupti tik einant kooperacijos keliu.

Plėtosime biokuro gamybą Kylant kuro kainoms ir neturint savų energetinių išteklių, Lietuvoje reikia plėtoti biokuro gamybą. Iš rapsų daugiau gaminti dyzelino, iš grūdų – etanolio, benzino pakaitalo. Ūkininkams reikės auginti daugiau žaliavos šiai gamybai, o tai garantuoja papildomas pajamas. Tai perspektyvu, nes kuro vartojimas pasaulyje auga, o naftos produktų gamyba beveik ne. Energetika jau tapo politika. Mes negalime remtis vien Rusijos energijos ištekliais, reikia ieškoti alternatyvų. Žinoma, artimiausioje ateityje mes neturime galimybių vien biokuru aprūpinti vartotojus, tačiau ši dalis ateityje smarkiai išaugs. Tikiu, kad kitąmet kaimo reikalai gerės. Ir dabar mes ne visada pastebime tas gražias permainas mūsų kaime. O jų yra nemažai. Dažnai tenka susitikti su užsieniečiais, kurie lankėsi Lietuvoje prieš keletą metų ir dabar, pabuvę mūsų kaime, sako: „Kokių gerų permainų matome Jūsų krašte ir visoje Lietuvoje!” Gal mes per dažnai verkšlename, užuot pasidžiaugę tuo, ką visi kartu pasiekėme.