myk
MIESTUI IR KAIMUI Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos laikraštis
ŠEIMA – TAUTA – VALSTYBĖ Ką reiškia, kad Valstiečių liaudininkų partija pradėjo jau antrą savo istorijos šimtmetį? Politine prasme – partijos mąstymo brandą, tvirtą veiksmų logiką, laiko užgrūdintą patikimumą ir politinių sprendimų solidumą. Žmogiškąja prasme – veiklos bendruomeniškumo principą, nuveiktų darbų suprantamumą miesto ir kaimo žmogui, moralinių, etinių, kultūrinių principų artumą kiekvienai Lietuvos šeimai.
Algimantas SAVUKYNAS Susitikti dėl interviu ūkio ministras Vytas Navickas galėjo tik pusę aštuonių ryto, kai oficiali darbo diena dar nebuvo prasidėjusi, ir beveik visi ministerijos langai skendėjo tamsoje. Darbo metu tokiems pokalbiams ministras laiko tiesiog neturi – nuo pat ankstyvo ryto laukia svarbūs darbai: susitikimai, posėdžiai, pasitarimai. - Tai kada pradedate darbo dieną, ministre? – savaime kilusiu klausimo pradėjome pokalbį. - Septintą valandą ryto. Atvažiuoju į darbą anksčiau, kad nereikėtų gaišti laiko transporto kamščiuose. Peržiūriu dokumentus, pasiruošiu susitikimams, posėdžiams. - Vadovauti ministerijai Jums – ne naujiena. Iki tapdamas ūkio ministru keturiose vyriausybėse ėjote ekonomikos ministro pareigas. Kaip paaiškintumėte tokį pasitikėjimą? - Šį kartą pasiūlymą tapti ministru lėmė dvi priežastys. Pirmiausia susiklostė tokia politinė situacija, kad mūsų Valstiečių liaudininkų sąjunga turėjo galimybę deleguoti tris atstovus į Vyriausybę, tarp jų – į Ūkio ministeriją, ir partijos kolegos pasitikėjo manimi. Kitas dalykas – per savo gyvenimą, veiklą sukaupiau nemažai patirties. Teko dėstyti Vilniaus universitete, dirbti mokslinį darbą, eiti atsakingas pareigas valstybės institucijose (atkūrus Nepriklausomybę V.Navickas buvo pirmosios Vyriausybės narys – aut. past.), dirbau Seimo Ekonomikos komitete, aštuonerius metus – privačiame versle, buvau Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas.
Prof. Kazimiera PRUNSKIENĖ Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkė Tai suprantama – juk Valstiečių liaudininkų pirmtakai buvo tokios iškilios asmenybės, kaip Jonas Vileišis, Kazys Grinius, Ernestas Galvanauskas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Felicija Povickaitė-Bortkevičienė, Mykolas Sleževičius, Jonas Staugaitis. Tai žmonės, praėjusio amžiaus pradžioje pradėję profesionaliai formuoti Lietuvos valstybinio - tautinio mentaliteto, demokratinio bendrabūvio nuostatas ir principus. Jų suformuluotos vertybės, kuriomis grindė savo veiklą: demokratija, valstybingumas, tautiškumas, teisingumas, pažanga, darbštumas, dorovė, buvo tokios organiškos ir tikros, kad kiekvienas jas priėmė kaip savas prieš šimtą metų, neabejoju, jos liks tokiomis pat svarbiomis vertybėmis ir po antro šimtmečio. Valstiečių liaudininkų partija, garbingai puoselėdama ir principingai įgyvendindama savo vertybes, tapo artima daugeliui Lietuvos žmonių. Mūsų valstietiškos – liaudininkiškos bendruomenės narių skaičius nuolatos auga, neįtikėtinai sparčiai didėja ir bičiulių, draugų, bendražygių ratas. Tai akivaizdžiai rodo partiečių, savo nuoširdžia ir sąžininga veikla pelniusių aplinkinių pasitikėjimą atstovauti jų interesus visų lygių renkamose ir administracinėse valdžios struktūrose gausa. Nukelta į
2 p.
Tarp politikos, verslo ir… šaškių Prieš dvejus metus, baigęs dvi Seimo nario kadencijas, trukusias 8 metus, Ramūnas Karbauskis grįžo į savo verslą, tačiau iš aktyvaus Lietuvos politinio gyvenimo jis nepasitraukė. Dabar jis yra Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) pirmasis vicepirmininkas. Monika VAIŠNORAITĖ Net ir neužimdamas svarbių valstybinių pareigų, Ramūnas pastaruosius dvejus metus jautėsi aktyviu politinio gyvenimo dalyviu, tik tiek, jog nebereikėjo sėdėti Seimo posėdžių salėse. Po Seimo rinkimų 2004 metais, kai LVLS tapo valdančiosios koalicijos partnere, partijos veikla jos vicepirmininką įtraukė į svarbiausius šalies valdymo procesus ir Vyriausybės formavimą.
Stiprus verslas nebelaikomas nusikaltimu Pasak vieno iš LVLS lyderių, grįžęs į įprastas darbo agrokoncerne vėžes, nesijautė atitrūkęs nuo Lietuvos gyvenimo ritmo. “Dirbdamas Seime visuomet stengiausi būti arti žmonių, mačiau kaimo problemas, jas kiek galėdamas siekiau spręsti, sako jis. – Tad grįžęs į verslą antrosios – kitokios Lietuvos, kokią kartais mato
Nukelta į
Ramūnas Karbauskis. Pasak politiko, pastaraisiais metais pastebima dar daugiau teigiamų poslinkių santykiuose tarp valdžios ir verslo. Užsienio reikalų ministerijos, kuriai vadovauja LVLS deleguotas ministras Petras Vaitiekūnas, iniciatyva skatinti verslui ir ieškoti jam galimybių sėkmingai konkuruoti užsienio rinkose pasitelkiamos Lietuvos ambasados įvairiose šalyse.
Žemės ūkio ministerija atsigręžė į žemdirbius
Po 8 metus trukusio darbo Seime, Ramūnas Karbauskis grįžo į verslą, bet iš politinio gyvenimo nepasitraukė kabinetuose sėdintys valdininkai, aš nepamačiau”. Ramūnas Karbauskis neslepia, jog pasikeitęs jo statusas leido kiek lengviau atsikvėpti. “Anksčiau kas nors galėjo sakyti, jog būdamas Seimo nariu buvau išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, bet kaip ir anksčiau, taip ir dabar iš mano vadovaujamų įmonių sumokamų mokesčių gali būti išlaikomi net keletas Lietuvos rajonų. Todėl dabar jaučiu kur kas didesnį komfortą”, - sako buvęs parlamentaras, kuris visos savo kadencijos metu buvo
atsisakęs Seimo nario atlyginimo. Be to, Ramūnas džiaugiasi, kad pastaruoju metu Lietuvoje įtampa ir slėgis, kuris buvo jaučiamas G.Vagnoriui vadovaujant Vyriausybei, verslo atmosferoje atlėgo. Nebetaikomos tokios griežtos ir drastiškos priemonės, dėl kurių ne vienam verslininkui teko atsidurti niekuo nesibaigusiuose teismo procesuose. “Man atrodo, kad šiandieninė valdžia jau suprato, jog verslas yra visos šalies gerovės pamatas, sumažėjo ir manančių, jog stiprus verslas yra didelė blogybė”, - teigia
Ministras stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui
Žemės ūkyje, Lietuvai įstojus į ES, taip pat įvyko dideli poslinkiai. Žemės ūkio ministerija, kuriai vadovauja LVLS pirmininkė Kazimiera Prunskienė, sugebėjo tapti ūkininkų ir verslininkų, dirbančių žemės ūkio srityje, partnere ir iniciatore įvairių sprendimų, kurie yra novatoriški visos Europos Sąjungos mastu. “Lietuvoje įsisavinant ES paramą galima vykdyti įsigijimus dar iki projekto patvirtinimo. Tai leidžia ūkininkams įsigyti techniką ir ją vėliau įtraukti į projektus, kuriems įgyvendinti prašoma ES paramos”, - pažymi Ramūnas Karbauskis ir priduria, jog iki šiol nė vienoje ES narėje tokia praktika nebuvo taikoma. Pasak Ramūno, šiandien Žemės ūkio ministerija ne tik vykdo ES nurodymus, bet ir aktyviai dalyvauja formuojant Lietuvos bei Europos žemės ūkio politiką ir strategiją. “Žemės ūkio ministrė šiandien kalbasi kaip lygiaverčiai partneriai su ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisare Marianna Fisher Boel, tai leidžia Lietuvai pasiekti puikių rezultatų ir svarbių sprendimų”, - sako R.Karbauskis. Nukelta į
2 p.
7 p.
P.Vaitiekūnas: Diplomatinė tarnyba turi tarnauti žmonėms Frederikas JANSONAS Valstiečių liaudininkų sąjungos į Vyriausybę deleguotas užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas siekia, kad ministerija ir diplomatinės Lietuvos misijos būtų ne tik prieinamos paprastam Lietuvos piliečiui, bet ir pačios “eitų į žmones”. - Kokias svarbiausias užduotis keliate sau, kaip užsienio reikalų ministrui, ir Jūsų vadovaujamai ministerijai? - Turiu susiformulavęs sau keletą principų, kurių stengiuosi laikytis. Pirmasis jų – kad mūsų diplomatinė tarnyba ir Užsienio reikalų ministerija būtų ne tik prieinama paprastam žmogui, eiliniam verslininkui, bet ir prieinanti prie jo. Tai yra ieškanti tų žmonių, kuriems galėtų būti naudinga, ir ieškanti interesų, kuriems galėtų padėti. Taip pat manau, kad Lietuvos – nedidelės šalies – diplomatija turėtų būti nearogantiška, ypatingai atvira ir skirta žmogui. Gal tai skamba ir labai garsiai, bet ką aš galiu padaryti, jei dukart du yra keturi... Be abejo, sąžiningas, tvarkingas ir skrupulingas Vyriausybės programos vykdymas yra pagrindinė ministerijos užduotis. Taip pat, kaip ypač svarbią užduotį, išskirčiau ministerijos veiklos optimizavimą, biurokratizmo mažinimą. Vienas pagrindinių instrumentų to siekiant, manau, yra pasitikėjimo, o kartu ir atsakomybės didinimas. Nukelta į
7 p.
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
ŠEIMA – TAUTA – VALSTYBĖ Net devyni merai: Leonas Apšega, Juozas Bertašius, Raimundas Jakutis, Algirdas Kopūstas, Bronislavas Liutkus, Bronis Ropė, Vytas Šimonėlis, Aloyzas Zairys, Povilas Žagunis negailėdami jėgų ir laiko dirba žmonių gerovei. O vicemerus, savivaldybių tarybų narius, administracijų vadovus net ir suskaičiuoti sunku. Turėdami tvirtą atstovavimą savivaldybėse ir todėl puikiai žinodami žmonių problemas bei poreikius, Valstiečiai liaudininkai gali kaip niekas kitas prasmingai ir rezultatyviai dirbti pačiose aukščiausiose valdžios struktūrose. Lietuvos Respublikos Seime turime gausią skaičiumi ir kokybišką rezultatais frakciją, kuriai energingai ir talentingai vadovauja Aldona Staponkienė, Seimo pirmininko pavaduotoju dirba Alfredas Pekeliūnas, Kaimo
reikalų komitetui dalykiškai ir konstruktyviai vadovauja Viktoras Rinkevičius, Švietimo ir mokslo – Virginijus Domarkas, daug nuoširdaus ir svarbaus darbo atlieka Seimo komisijų vadovai Rima Baškienė, Skirmantas Pabedinskas ir daugelis kitų. Visi jie „mūru„ prieš kliūtis stoja, širdimi žmonėms rezultatus neša. Daug pagarbos ir pasitikėjimo savo darbais pelnė Gema Umbrasienė, Panevėžio apskrities viršininkė, Angelė Kaušylienė – Utenos, Raisa Minčinauskienė – Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotoja, Emilija Laurutienė – Šiaulių viršininko pavaduotoja. Na, o kad valstiečiai liaudininkai vadovauja trims strateginėms ministerijoms: ūkio ministras Vytas Navickas, užsienio ministras Petras Vaitiekūnas ir žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė, rodo partijos stabilumą, patikimumą, profesionalumą, partijos
puoselėjamų vertybių tapatumą tautos vertybėms. Mūsų partijos devizas – „kurti, o ne griauti„, todėl valstiečiai liaudininkai niekada neidentifikuoja savęs kaip jėgos, dėl savo tikslų kovojančios ir griaunančios. Mes – kūrėjai, mes - bendraminčių šeima, susijungusi bendrai Lietuvos žmonių gerovei. Tvirtą šeimą mes suprantame kaip svarbiausią turtingos, klestinčios valstybės garantą. Būtent šeimoje formuojasi tos vertybės, kurias mūsų partijos pirmtakai įvardijo kaip bendražmogiškas. Tai pagrindinė priežastis, kodėl dabar, kai valstybei ir tautai taip svarbu sutelkti visą kuriamąjį potencialą bendram darbui, valstiečiai liaudininkai tampa viena pagrindinių Lietuvos politinių partijų. Kaip sako, „pasėk grūdą, supilsi aruodą„, o mes grūdą sėjame kartu su darbščiais, savo kraštą mylinčiais žmonėmis, todėl ir aruodas kaupiasi bendras.
n
Atkelta iš 1 p.
Brangieji, Kai prie baltai užtiesto šv. Kalėdų vaišių stalo susėda šeimos kaimuose, ir miestuose, mintimis sugrįžtame į prabėgusius metus, atsiprašome tų, kuriuos užgavome ir įskaudinome, dėkojame tiems, kurie mus palaikė ir suprato, įvertiname nuveiktus darbus ir imame planuoti naujus. Gražiausią metų šventę sutinkame svajodami apie turtingesnius ateinančius metus, apie laimingus ir sveikus mūsų vaikus bei mus pačius, apie gausesnį derlių, santarvę namuose ir mus supančiame pasaulyje. Nuoširdžiai linkiu, kad prie šv. Kalėdų stalo gimusios gražios svajonės išsipildytų su kaupu ir sėkmė lydėtų Jus visus 2007-ius metus! Linksmų šv. Kalėdų ir gerų Naujųjų metų! Nuoširdžiai, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga
Rima Baškienė negali būti Tarp politikos, abejinga žmonių problemoms verslo ir… šaškių
Prieš dvejus metus Rima Baškienė, išrinkta į Seimą, išvyko dirbti į Vilnių. Tačiau kiekvieną savaitgalį grįžta į savo namus Kuršėnuose, kur gyvena jos šeima., kur vyrauja santarvė, kur grožiu puoselėjamoje sodyboje galima pasidžiaugti vis naujomis vyro tautodailininko medžio skulptūromis, susitikti su sūnumis. Ir nuo kraštiečių problemų Rima nenusisuko.
Atkelta iš 1 p.
Ieva ŠIMKŪNAITĖ Daugiau nei 400 žmonių, kuriuos pas Seimo narę atginė žemėtvarkos, sveikatos bei įvairios socialinės problemos ji priėmė Šiauliuose, Kuršėnuose, Šiaulių rajono seniūnijose, ir stengėsi padėti. Seime Rima Baškienė vadovauja Šeimos ir vaiko reikalų komisijai , dirba Socialinių reikalų komitete. Per dvejus metus ji parengė beveik 150 teisės aktų. Rimos Baškienės akirat y je – dažniausia socialinių problemų sprendimas. Vienu reikšmingiausių savo rengtų projektų Seimo narė įvardija Vaikų išlaikymo fondo įstatymą. Šio įstatymo pagrindu vaikams, negaunantiems teismo priteisto išlaikymo (alimentų) iš savo tėvų, nustatyto dydžio išmokas mokėtų valstybė, o tėvas arba motina, kurie nemoka teismo priteisto išlaikymo, taptų valstybės skolininku. Skola iš jo būtų išieškoma be senaties termino. Šio įstatymo laukia apie 50 tūkstančių vaikų. Projekto autorė džiaugiasi, kad jos siūlymui pritarė Parlamentas, o Vyriausybė jo įgyvendinimą įtraukė į savo 2006-2008 metų programą. Kaip ir daugelis mažamečius vaikus auginančių tėvų, Seimo narė mano, jog ne mažiau už gražius santykius šeimoje, svarbi vaikus supanti aplinka bei lengvai prieinamos informacijos įtaka. „Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo papildymo projektu siūlau įteisinti nuostatą, kad homoseksualių santykių propagavimas viešoje informacijoje būtų reglamentuojamas įstatymu”, - pasakoja Rima Baškienė. Kartu su Seimo Narkomanijos prevencijos komisija, kurios narė yra ir Rima, ji teikė įstatymo pataisas, siūlančias uždrausti propaguoti informaciją, patariančią, kaip pasigaminti, įsigyti ar naudoti sprogmenis, narkotines medžiagas. Atsižvelgus į Seimo narės pasiūlymą, Vyriausybės veiklos programoje numatyta steigti ir išlaikyti reabilitacines įstaigas vaikams, priklausomiems nuo psichotropinių medžiagų. „Negalime likti abejingi liūdnai
statistikai, kuri liudija, jog šalyje iš 100 susituokusių 60 šeimų išsiskiria, socialinės rizikos šeimos piktnaudžiauja alkoholiu, neprižiūri savo vaikų, smurtauja, o valstybės socialinė politika nėra pakankamai veiksminga. Šeima turi tapti vertybe mūsų valstybėje”, - sako Rima Baškienė Todėl ji siūlo jau mokyklose mokyti vaikus pasirengimo šeimai pradmenų. Šis pasiūlymas yra įtrauktas į Vyriausybės 2006 –2008 metų programą. Rimos Baškienės, kaip Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje Socialinių reikalų komiteto pirmininkės, iniciatyva apie šeimos politikos stiprinimą buvo diskutuojama tarptautinėse konferencijose. „Seimo nario veikla neapsiriboja vien tik įstatymų leidyba” – sako Rima Baškienė. Jos iniciatyva surengta ar skaityti pranešimai 39 konferencijose Seime, ar kitose institucijose, aptariant įvairių institucijų, organizacijų bendro darbo svarbą tobulinant teisės aktus, telkiant visuomenę kovoti už tradicinę šeimą, už socialinių paslaugų joms plėtrą, už dorovinį jaunimo ugdymą, vaikų saugumo, priežiūros ir paslaugų užtikrinimą, moralinių, dvasinių vertybių puoselėjimo svarbą, atkuriant humanizmo principais ir garbe paremtą valstybės gyvenimą. Rima stengiasi padėti savo kraštui teikdama pasiūlymus, kad iš Valstybės biudžeto būtų skirtos lėšos mokyklų, vaikų darželių renovacijai, informacinio centro prie Kryžių kalno įrengimui ir kt. Daliai Rimos Baškienės siūlymų Vyriausybė ir Seimas pritarė ir 2006 metais į Šiaulių rajono biudžetą papildomai buvo skirta virš 3,2 mln.lt. Buvusi Šiaulių rajono savivaldybės vicemerė Rima Baškienė sako jaučianti didelę atsakomybę prieš visus žmones, kurie prieš dvejus metus vienmandatėje Šiaulių kaimiškojoje rinkimų apygardoje ją išrinko į Seimą. „Žmonių pasitikėjimą priėmiau kaip didelį įpareigojimą”, - sako Seimo narė. Savo įsipareigojimus ji siekia kruopščiai ir atsakingai vykdyti. „Stengiuosi neatitrūkti nuo rajo-
Dažniausiai Rimos Baškienės akiratyje – socialinių problemų sprendimas no žmonių problemų, todėl dažnai lankausi rajono renginiuose. Per dvejus metus dalyvavau 256 renginiuose ir gyventojų sueigose. Esu labai dėkinga Šiaulių krašto žmonėms už išsakytus patarimus ir pasiūlymus”, - sako Rima. Ji suspėja dalyvauti ir Šiaulių rajono moterų organizacijos „Atgaiva”, kurią prieš keletą metų Rima įkūrė kartu su bendramintėmis, projektuose. Moterų organizacijos „Atgaiva” narių dėmesio nuolat sulaukia Šiaulių rajono Gruzdžių laikinosios globos vaikų namų auklėtiniai. Rima Baškienė yra Karalienės Mortos premijos talentingiausiems Respublikos vaikams globėja ir mecenatė. Šios premijos įteikimas rengiamas žymiausiose istorinėse Lietuvos vietose Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną, skatinant jaunimą tobulėti, prisiliesti prie garbingos mūsų tautos istorijos ir garsinti savo krašto vardą. Rima Baškienė su džiaugsmu pasakoja, kad Pavenčių vidurinės mokyklos Pakumulšių skyriaus mokiniai ją paskyrė savo globėja. Jų susitikimai, Rimos dovanotos vaikams ekskursijos prie jūros, į Seimą yra abipusiai naudingi. „Kuo daugiau gero padarai žmonėms, tuo prasmingesnis atrodo gyvenimas. Tad telydi visus didi sėkmė kilniuose ir prasminguose darbuose„,- optimistiškai nusiteikusi linki visiems Rima Baškienė.
Jis pastebi, jog ne kiekviena didžioji Europos Sąjungos narė turi tokius gerus santykius su žemės ūkio strategais. Kitas ūkininkams labai svarbus įgyvendintas sprendimas – tai žemės ūkio specialistų seniūnijose atsiradimas. Ši Ramūno prieš dvi kadencijas Seime siūlyta idėja Žemės ūkio ministerijos pastangomis jau įgyvendinta visoje šalyje. Dabar kiekvienoje seniūnijoje dirbantys žemės ūkio specialistai padeda ūkininkams parengti pasėlių deklaracijas ir nepaklysti įstatymų bei reglamentų labirintuose. Per pastaruosius metus Lietuvoje suformuota žemės ūkio strategija, kurios faktiškai nebuvo nuo Nepriklausomybės paskelbimo. Žinoma, ją formuoti padėjo ir integracijos procesai, Lietuvai tapus Europos Sąjungos žemės ūkio rinkos dalimi. “Šiandien daugelis pastebi, jog Žemės ūkio ministerija atsigręžia ne tik į perdirbėjus, bet ir į žemdirbius”, - sako Ramūnas. Žvelgdamas į nūdienos aktualijas verslininko akimis, Ramūnas Karbauskis pastebi, jog LVLS atstovų vadovaujamos ministerijos – Užsienio reikalų, Žemės ūkio bei Ūkio – ieško tarpusavio bendradarbiavimo galimybių spręsdamos žmonių, kuriems tarnauja, problemas. “Dar visai neseniai valdžioje buvo žmonių, kuriems aukštos valstybės pareigos buvo verslas. Džiaugiuosi, kad mūsų partijos ministrai neminimi tarp tų pareigūnų, kurie nesugeba suderinti viešųjų ir privačių interesų”, - teigia R.Karbauskis, griežtai nusiteikęs kovoti su korupcija.
Abejingumas kelia siutą Griežtų principų politikoje bei versle besilaikantis LVLS pirmasis vicepirmininkas savo darbotvarkėje visuomet randa laiko dalykams, kurie suteikia daug džiaugsmo kaimo bendruomenėms, vaikams ir net jų seneliams. Negailėdamas laiko Ramūnas aktyviai propaguoja šaškių žaidimą, mat, be kitų svarbių pareigų, jis užima dar vienas jam malonias Lietuvos šaškių federacijos prezidento pareigas. Šiandien šaškėmis faktiškai žaidžia visi Šiaulių rajono vaikai, apie 400 įvairaus amžiaus vaikų dalyvauja turnyruo-
se. “Šiauliuose kai kurios mamos ir net močiutės ar seneliai man sako, “Ką tu padarei – dabar šaškėmis su vaikais turiu žaisti kiekvieną dieną”. Aš jiems sakau - džiaukitės, nes dabar jūs turite puikią progą bendrauti su savo vaikais”, - juokiasi Ramūnas ir priduria, jog šaškes seneliai perpranta kur kas lengviau nei kompiuterinius žaidimus. Ramūnas, kuris pats būdamas vos 14 metų atstovavo Šiaulių rajonui šaškių varžybose, dabar rengiasi įspūdingam projektui – Nacionalinei moksleivių šaškių lygai, į kurią norėtų įtraukti vaikus iš įvairių Lietuvos rajonų ir kaimų mokyklų. Projektui jau gaminama 10 tūkstančių šaškių komplektų, kurie atiteks mažiesiems šaškių žaidėjams. Labiausiai Ramūną skaudina, kad kai kurių rajonų švietimo skyrių vadovai jį mėgina įtikinti, jog rajone nėra nė vieno vaiko, norinčio žaisti šaškėmis. “Esu tikras, jog nuvažiavęs į bet kurią rajono mokyklą rasiu 50 ar 100 vaikų, kurie nori žaisti, tik jiems to niekas nesiūlė. Dėl tokio abejingumo ima siutas”, - piktinasi Ramūnas ir žada, jog jo Nacionalinės moksleivių šaškių lygos idėja atkeliaus į visas mokyklas, nesvarbu, kiek pastangų tam prireiktų. Beprasmį laiko leidimą prie televizoriaus ir taurelės Ramūnas norėtų pakeisti ir kaime. Jis jau pradėjo organizuoti Nacionalinę kaimo bendruomenių šaškių lygą, o jos dešimties apskričių čempionai bus pakviesti į kelionę Briuselin. Kartu su savo tėvu Česlovu Karbauskiu Ramūnas ėmėsi dar vieno pasiaukojančio projekto – jų lėšomis per septynerius metus bus išleista 30 knygų serija “Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius”. Knygos bus išdalintos kaimo žmonėms, bibliotekoms . “Mes su tėčiu norime, kad visos geriausios Lietuvos klasikų knygos būtų išleistos kokybiškai, kad jos kaip palikimas išliktų ateinančioms kartoms”, - sako Ramūnas ir priduria, jog įvairūs labdaros projektai jam leidžia save įprasminti. Visiems noriu palinkėti geros sveikatos, o ūkininkams – kad kiti metai būtų derlingi. Jaunimui – kad įsitvirtintų savo žemėje, o ne ieškotų duonos svetur. Noriu palinkėti kantrybės, užsispyrimo, sėkmės ir tikėjimo savimi, savo artimais žmonėmis.
cm
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
Norint daug turėti, reikia dar daugiau dirbti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktorius Antanas Šliautaris turi įvairaus darbo patirties – jam teko dirbti ir žemės ūkyje, ir gamyboje, ir Šiaulių apskrities viršininko administracijoje, tačiau jis visada aktyviai domėjosi politika. A.Šliautario nuomone, valstybėje vykstančiais procesasais bent minimaliai turėtų domėtis kiekvienas save gerbiantis ir pilietiškas asmuo. Jonas VILIMAS
Politika turėtų domėtis kiekvienas „Niekada gyvenime nebuvau apolitiškas. Man visada rūpėjo, kaip sprendžiami tiek valstybinės reikšmės, tiek paprastus žmones liečiantys klausimai“, – sako Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktorius A.Šliautaris. Baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją, A.Šliautaris buvo paskirtas į Akmenės rajono S.Daukanto kolūkį ir jau pirmaisiais darbo metais buvo išrinktas į vietinę apylinkės tarybą, vėliau, dirbdamas Šiaulių rajono kolūkyje „Pirmyn“, buvo Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės tarybos narys, kelias kadencijas dirbo Šiaulių rajono savivaldybės taryboje. „Beveik visą laiką po mokslų baigimo priklausiau kokiai nors tarybai“, – savo politinę karjerą prisimena A.Šliautaris. 2004 metais Valstiečių liaudininkų sąjunga delegavo jį į Šiaulių apskrities viršininko administraciją – dirbti Apskrities viršininko pavaduotoju. Paklaustas, kodėl pasisirinko Valstiečių liaudininkų sąjungą ir ar niekada nesvarstė galimybės pereiti į kitą partiją, A.Šliautaris atsako, kad yra vienas pirmųjų šios partijos narių rajone ir jai priklauso nuo pat sąjungos atsikūrimo, o šią partiją pasirinkęs norėdamas būti atsvara kitam politiniam judėjimui. „Nemažai savo oponentų gerai pažinojau, su jais teko kartu dirbti. Man atrodė, kad ne visi jie gali būti politikai. Todėl, kaip atsvara jiems, pats įsitraukiau į aktyvią politinę veiklą, – sako A.Šliautaris. – Esu žemaitis, todėl savo pasirinkimo niekada nemaniau keisti. Be to, gerai pažįstu partijos kolegas – jie tikrai padorūs žmonės“. A.Šliautario nuomone, priklausymas vienai ar kitai partijai nėra pagrindinis
veiksnys renkant politikus rajonuose. Žmonės labiau kreipia dėmesį į asmenybes. „Mūsų, valstiečių, Šiaulių rajono taryboje yra nemažai. Mūsų poziciją dažnai paremia ir tarybos nariai, nepriklausantys Valstiečių liaudininkų sąjungai. Mus palaiko ne kaip partiją, o kaip padorius žmones“, – juokiasi A.Šliautaris.
Visur reikia būti pavyzdžiu Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsitikinimu, norint daugiau pasiekti ar išsiskirti iš kitų, reikia labai daug dirbti ir mąstyti apie tai, ką darai, bei planuoti ateitį. A.Šliautaris sako, kad šią gyvenimišką išmintį teko atrasti pačiam – kuriant UAB „Šiaulių agrocentas“. Šiai žemės ūkio veikla užsiimančiai bendrovei A.Šliautaris vadovavo septynerius metus. Per tą laiką ji suklestėjo ir dabar dirba stabiliai, o gamybiniai rodikliai kasmet auga. Idėja įkurti šią įmonę A.Šliautariui kilo dar dirbant Bridų žemės ūkio bendrovės valdybos pirmininku. Jis pasiūlė kitam valstiečiui – Ramūnui Karbauskiui, trąšomis ir cheminėmis augalų apsaugos priemonėmis prekiaujančios įmonės vadovui, savo pavyzdžiu parodyti, kokių rezultatų galima pasiekti žemės ūkyje naudojant produktus, kuriais prekiaujama. Tai buvo UAB „Šiaulių agrocentras“ pradžia. „Iš pradžių neturėjome nė vieno žemės aro, nė vieno žmogaus taip pat ir technikos. Viską reikėjo pradėti nuo nulio, buvo tik daug minčių bei didelis noras dirbti ir parodyti skeptikams, kad galime pasiekti tai, ką esame užsibrėžę“, – prisimena A.Šliautaris. Į šį projektą buvo įdėta daug jėgų ir laiko, tačiau dabar jį A.Šliautaris vadina tikrai pavykusiu. Pajutęs, kad pagrin-
Antanas Šliautaris su kolegėmis, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos darbuotojomis dinės idėjos įgyvendintos, numatyti uždaviniai pasiekti, A.Šliautaris pasitraukė iš UAB „Šiaulių agrocentras“ vadovo posto ir pasinėrė į politiką – buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininko pavaduotoju. Pasak A.Šliautario, tai buvo labai vertinga patirtis, nes darbas gamyboje ir valstybės tarnyboje labai skiriasi. „Apskrities viršininkas A.Šedžius yra patyręs vadovas, dirbantis jau trečią kadenciją. Jis man buvo labai geras pavyzdys, iš kurio galėjau nemažai pasimokyti ir pasisemti patirties, todėl, atėjęs į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus postą, galėjau drąsiai kibti į darbus – nebereikėjo iš naujo mokytis“, – sako A.Šliautaris.
Svarbiausia – turėti planą Savivaldybės administracijos direktoriaus pareigos reikalauja didelės atsakomybės, todėl labai svarbu planuoti ne tik savo, bet ir visos komandos darbą. „Darbas Savivaldybėje yra komandinis, o direktoriaus pareiga prižiūrėti, kad komanda darniai dirbtų. Direktorius be komandos yra niekas“, – mano A.Šliautaris. Administracijos direktorius sako siekiantis, kad būtų nustatyti prioritetai – kokius darbus atlikti, kokius projektus pirmiausia įgyvendinti. Reikia iš anksto žinoti, kokios gatvės bus tvarkomos,
kokios mokyklos renovuojamos, reikia iš anksto parengti šių darbų techninius projektus, kad vos tik atsiradus lėšoms galima būtų imtis darbų. Taip sutaupoma laiko ir atsiranda didesnės galimybės gauti finansavimą. A.Šliautaris sako galintis pasidžiaugti, kad jo vadovavimo Savivaldybės administracijai laikotarpiu yra įgyvendinami keli stambūs projektai. Vienas iš jų – Kužių vidurinės mokyklos pastato energetinių sistemų tobulinimas. Šio projekto įgyvendinimui iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų skirta 2,5 milijono litų, kuriuos reikėjo panaudoti labai greitai – per du mėnesius. Už šias lėšas renovuojama Kužių vidurinė mokykla: apšiltinamas stogas, sienos, keičiami langai ir pirmojo aukšto grindys, tvarkomas šilumos tiekimo tinklas. Administracijos direktoriaus teigimu, iš pradžių buvo neramu, ar pavyks taip greitai įsisavinti lėšas, tačiau dabar jau galima šį projektą vadinti pavykusiu. Kitas svarbus projektas – viešosios infrastruktūros, pritaikytos turizmo reikmėms Kryžių kalne, sukūrimas. Už nacionalines bendrojo finansavimo lėšas prie Kryžių kalno statomas turizmo informacijos centras su prekyviete ir pėsčiųjų taku link Kryžių kalno. Per antrąjį šio projekto etapą, kuris baigsis 2007 metų rugsėjį, bus sutvarkytas vandens bei elektros tiekimas, buitinių ir paviršinių nuotekų šalinimas, įrengti kokybiški sanitariniai mazgai, automobilių stovėji-
mo aikštelė. „Kryžių kalnas yra išskirtinis objektas, garsus ne tik rajono ar respublikos mastu, bet žinomas ir visame pasaulyje. Reikia vieną kartą jį taip sutvarkyti, kad nebūtų gėda prieš maldininkus ir turistus“, – sako A.Šliautaris. Administracijos direktoriaus teigimu, darbų dar laukia labai daug, tačiau tam, kad jie būtų sėkmingai ir greitai įgyvendinti, būtinas tęstinumas ir nusistatytų prioritetų laikymasis. Nesvarbu, kas ateis į valdžią, svarbu, kad būtų tęsiami kitų pradėtį darbai.
Iniciatyva – sėkmės garantas A.Šliautaris sakosi daug pasiekęs tik savo iniciatyvos dėka. Jis visada stengėsi parodyti, kad sugeba padaryti daugiau nei yra reikalaujama, ir už tai buvo ne kartą įvertintas. „Manau, kad darbuotojas, parodantis iniciatyvą, visada bus įvertintas. Ypač dabar, kai Lietuvos darbo rinkoje trūksta įvairių sričių specialistų“, – sako A.Šliautaris. Jo nuomone, dabar pats geriausias metas parodyti savo vertę, tik svarbu šiek tiek pasistengti. Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktorius A.Šliautaris naujais 2007 metais linki rajono žmonėms darbštumo, optimizmo ir sveikatos. „Turint visa tai galima įgyvendinti, atrodytų, neįgyvendinamas svajones ir planus. Svarbu tik žinoti, ko iš tikrųjų sieki“, – sako A.Šliautaris.
P. Zaramba: Dirbame rajono žmonėms, o ne reklamai „Esu gimęs po Šaulio ženklu, gal todėl esu nerimstantis, negalintis nusėdėti vietoje žmogus...“ Šitaip save apibūdina Valstiečių liaudininkų sąjungos Akmenės skyriaus pirmininkas Pranciškus Zaramba.
mo, tačiau ne viskas gyvenime yra taip, kaip norėtum“, – sako P.Zaramba. „Dirbame ne dėl reklamos, dirbame žmonėms“, – teigia visuomeniniais pagrindais taryboje dirbantis P.Zaramba. Anot tarybos nario, yra klausiančių – ko ėjai į tą tarybą? Ar ne geriau tą laiką žvejyboje ar kavinėje praleisti? P.Zaramba tokiems atsako, kad niekas kitas problemų neišspręs – teks patiems. O kas geriausiai žino rajono problemas, jei ne patys gyventojai. Juk norisi gyventi gyvybingame, gražiai sutvarkytame rajone, todėl reikia aktyviai dalyvauti savivaldoje, padėti rajonui įsisavinti kuo daugiau Europos Sąjungos skiriamų lėšų. Akmenės rajono savivaldybės tarybos nario teigimu, stengiamasi kiek įmanoma daugiau padėti rajono gyventojams. Ypač didelis dėmesys skiriamas švietimo įstaigoms, jų renovacijai, valstiečiai liaudininkai inicijuoja sprendimų projektus dėl ūkininkų atleidimo nuo žemės mokesčio – tam pritaria dauguma tarybos narių. Pastaruoju metu daug dirbama rengiantis perėjimui prie naujos buitinių atliekų tvarkymo sistemos, svarstoma, kaip už šią paslaugą padėti
susimokėti kaimo žmonėms. Didesnėms nei keturių asmenų šeimoms šis mokestis bus kompensuojamas. Save P.Zaramba apibūdina kaip nenurimstantį, judantį, „kunkuliuojantį“ žmogų. Tarybos narys sako nepakenčiantis veidmainiavimo ir savęs aukštinimo. „Stengiuosi, kad apie mane kalbėtų konkretūs darbai, tačiau ir arklys ant keturių kojų suklumpa, o ką čia žmogus su viena galva... Todėl noriu, kad mano darbus įvertintu kiti“, – juokiasi P.Zaramba, paprašytas papasakoti apie save.
n
Valstiečių liaudininkų sąjungos Akmenės skyriaus pirmininkas Pranciškus Zaramba nepakenčia veidmainiavimo ir savęs aukštinimo
Antanas KONTRIMAS P. Zaramba jau keturiasdešimt penkerius metus gyvena Akmenės rajone, todėl pagrįstai gali vadintis šio rajono senbuviu. Jis baigė Papilės S.Daukanto vidurinę, vėliau – Viekšnių profesinę technikos mokyklą, o nusimetęs kareiviškus batus – Klaipėdos žemės ūkio technikumą. Kilęs iš ūkininkų šeimos, P.Zaramba ir pats visą gyvenimą buvo arti žemės. Su žmona Gražina naujam gyvenimui prikėlė prosenelių sodybą Gumakių kaime, čia dirba 107 hektarus žemės ir baigia įkurti ekologinį aukštos kokybės grūdininkystės ūkį. Per didįjį darbymetį padėti ūkyje su šeimomis iš Mažeikių atvažiuoja
sūnus – kelių policininkas – bei dukra, Šiauliuose dirbanti kineziterapeute. Pranciškus ir Gražina šių apsilankymų labai laukia, nes gali pasidžiaugti anūkėliais. P.Zaramba jau antrą kadenciją dirba Akmenės rajono savivaldybės taryboje, yra Aplinkos apsaugos, žemės, miškų ir urbanistikos komiteto pirmininkės pavaduotojas. Tuo pat metu jis yra savivaldybės tarybos Etikos komisijos pirmininkas. Akmenės rajono taryboje nėra opozicijos – kai kas tai vadina demokratijos stoka, tačiau, P.Zarambos nuomone, taip daugiau laiko lieka produktyviam darbui, nes išvengiama intrigų ir tuščių ginčų su oponentais. Žinoma, ir pozicijoje esančių partijų atstovai ne visais klausimais sutaria, todėl, anot P.Zarambos, kartais tenka padirbėti iki išnaktų, kol priimamas visus tenkinantis sprendimas. Neretai taryboje tenka priimti ir itin nepopuliarius, skausmingus rajono bendruomenei sprendimus. Didžiulė jaunimo emigracija ir sumažėjęs gimstamumas verčia uždaryti kai kurias rajono mokyklas ir darželius – nebesurenkamos grupės ir klasės. „Suskausta širdį, kai reikia priimti sprendimą dėl mokyklos uždary-
Norėtųsi, kad Kalėdinių žvakučių šviesa spindėtų akyse viltimi, o kalėdinis džiaugsmas tegu paliečia kiekvienam širdį. Linksmų šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų Jums linki Pranciškus Zaramba
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
Kelmiškis kovoja už nuoširdų ir dorą kaimo žmogų Meilė gražiam, Kražantės ir Dubysos vingių išraižytam gimtajam kraštui, dar labiau – to krašto žmonėms, pagarba jų darbštumui ir tikėjimui rytojumi Romą Docių pačioje jaunystėje pašaukė grįžti į kaimą. Ir dvidešimčiai metų praėjus kelmiškis liko ištikimas savo principams – kovoti už nuoširdų ir dorą, sumanų, sugebantį išgyventi kaimo žmogų. Aušra STRAVINSKAITĖ Didžiausia savo svajone vyras įvardija... su šeima nuplaukti valtimi srauniąja Dubysa iki pat upių tėvo Nemuno. Toks jis, 41 metų Romas Docius, šeimos galva, dviejų atžalų tėvas, rajono savivaldybės tarybos narys, neįprasto verslo pradininkas savame krašte, ūkininkų ir partijos kolegų pasitikėjimą pelnęs žmogus. Gražiose Pakražančio apylinkėse, ten, kur žemę slegia trečiasis pagal dydį Lietuvoje Kriaučiaus vardu vadinamas akmuo, ne taip seniai iškilo nauji Docių namai. Jų šeimininkai sodybą dar tebekuria – iškasė tvenkinį, sodina medžius. Netoliese – aptvaruose laigantys danieliai. „Vakarais, grįžęs po darbų, ateinu pas juos – nuovargis ir visos sunkios mintys akimirksniu išlaksto”, – apie savo kol kas mėgėjišką verslą, o gal pomėgį sako R.Docius. Pašnekovas viliasi, kad ateityje danieliams kaimynystę palaikys ir tauriųjų elnių būrys. „Vis dėlto auga sūnus ir duktė – galbūt jie norės perimti mano pradėtą darbą, o gal man pačiam jis taps pačiu geriausiu užsiėmimu”, – apie vieną Lietuvoje kol kas retesnių verslų svarsto vyras.
Romas Docius (centre) aktyviai sprendžia žemdirbių, visų kaimo žmonių problemas, rūpinasi jais
Į politiką atvedė problemos Pakražančio seniūnijoje, netoli garsiųjų Kražių, gyvenantį vyrą žino dauguma Kelmės krašto žmonių. R.Docius jau antrą kadenciją sprendžia žemdirbių, visų kaimo žmonių problemas Kelmės rajono savivaldybės taryboje. Kas paskatino ūkininkavimo patirties, verslo užmojų turintį kelmiškį pasukti į politiką? Pasak jo paties, pačiam dar prieš keletą metų teko patirti, kiek problemų tuomet buvo žemės ūkyje. Ir dabar jų netrūksta. „Mačiau, kad reikia aktyviai dirbti – tada ir kaimo žmonių gyvenimas, ir mokyklų padėtis nestokojo problemų, netvarka savivaldybėje bei kitose valdžios įstaigose sugaišindavo ir nuvarydavo nuo kojų įvairių reikalų atėjusius tvarkyti žemdirbius”, – apie argumentus, kurie atvedė į rajono valdžią, kalba Valstiečių liaudininkų sąjungos Kelmės skyriaus pirmininkas.
Skauda širdį dėl jaunimo Per tuos kelerius metus, kol dirbo rajono savivaldybės taryboje, problemos neišnyko. Tačiau, pasak politiko, jos kiek pasikeitė. „Problemų daug. Pirmiausia – ekonominiu požiūriu: ūkininkams būtina padėti tvarkyti žemės konsolidacijos klausimus, nes dabar jų žemės išbarstytos per kelis ūkius, kartais – net skirtingus rajonus, – vardija R.Docius, vadovaujantis savivaldybės tarybos Kaimo reikalų, verslo ir ekologijos komitetui. – Reikėtų rasti galimybių padėti konsoliduoti žemes į vientisą ūkį”. Kita skausminga visai šaliai, o ypač – kaimui, problema – jaunų žmonių pasirinkimas. „Ir kaip pilietis, ir kaip žmogus, dviejų vaikų tėvas, negaliu ramiai žiūrėti į svetur išvažiuojantį jaunimą, baigusį tik vidurinę mokyklą ir nesiekiantį tolesnio išsilavinimo.
Tegul mokosi, tegul ieško savo kelio, gal ir paklaidžioja, bet tegul kuria savo ateitį Lietuvoje”, – sako svečius kraštus jaunystėje pažinęs, miesto gyvenimo ragavęs ir vėl į gimtąsias vietas sugrįžęs kelmiškis.
Paviliojo netradicinis verslas Prieš 17 metų, įsigaliojus Valstiečių ūkio įstatymui, R.Docius Kelmės rajone pasiėmė 23 hektarus žemės, susigrąžino tėvų paveldėtus 27 hektarus ir ėmėsi ūkininkavimo. Kasmet sėklininkystės ūkis stiprėjo ir plėtėsi – prieš penkerius metus Docius su žmona Irena jau dirbo 500 hektarų plotą. Pamažu sumanus vyras pelnė ir kitų ūkininkų pasitikėjimą – netrukus tapo Lietuvos ūkininkų sąjungos Kelmės skyriaus pirmininku. Tuo laikotarpiu ūkininką aplankė nauja verslo idėja. Atidalijusi nuomojamas žemes kaimynams, šeima liko tik
su nuosavais hektarais – juose dabar laksto danieliai. Bet jie atsirado kiek vėliau. Baigęs įprastą kaime žemdirbystės verslą, R.Docius ėmėsi naujos, kaime netradicinės veiklos – biokuro gamybos. Pasak pašnekovo, Kelmėje prieš penkerius metus pastatė mediena kūrenamą katilinę. Technikos jau buvo įsigijęs ūkininkaudamas, tad pradžia nebuvo nuo nulio. „Kelmės krašto miškuose medienos atliekų daug, visos lentpjūvės kaimo vietovėse. Ir ūkininkaujant žiemą imdavomės miškų kirtimo – juk reikėdavo ūkyje dirbančius žmones išlaikyti”, – postūmį pradėti naują verslą prisimena vyras. Dabar R.Dociaus vadovaujama bendrovė „Medvija” biokuru aprūpina 9 miestų katilines, o už alternatyvaus kaimo verslą pelnė ir apdovanojimą.
Neprarasti vilties... „Tenka derinti ūkininkų norus, spręsti problemas”, – teigia įvairia aktyvia veikla, be verslo, Kelmės krašte žinomas R.Docius. Jis – ir vietos veiklos grupės narys, besirūpinantis kaimo bendruomenės reikalais, Verslininkų asociacijos narys. Ar lieka laiko šeimai? „Mūsų šeima – tai ir gyvenimo būdas: kartu su žmona daug metų dirbom, visi mylim gamtą, grybaujam, su sūnumi – žvejojam. Vasarą aplankom daug gražių Lietuvos vietų, gėrimės Žemaitijos ežerais, tačiau kiekvienas mūsų krašto kampelis savitai gražus. Dar laukia Labanoro giria, Lietuvos pilys...”, – paskęsta romantikoje verslininkas ir politikas. Ir vėl grįžta į kasdienybę: „Linkėčiau kaimo žmonėms, žemdirbiams neprarasti vilties – šiandien jau yra nemažai savo jėgomis pasitikinčių ūkininkų, net sausra jų nesužlugdė. Sveikatos jiems ir kantrybės!”.
Ūkininkei Janinai Jankauskienei energijos netrūksta Janina Jankauskienė, tada dar visai jauna mergaičiukė, 1982-aisiais į Akmenės rajoną atvažiavo tik ką baigusi Tytuvėnų žemės ūkio technikumą ir įgijusi zootechnikės specialybę. Kartu su ja pagal paskyrimą čia įsidarbinusi draugė jau kitą dieną grįžo namo. Janina pasiliko. Vietovė gerokai skyrėsi nuo jos gimtinės – Kražių Kelmės rajone. Čia, aplink Akmenę, nė su žiburiu nerasi tokių kalvų ir klonių, kokie yra aplink Kražius. Janina AMBRAZIENĖ „Iš pradžių man čia gal ir nebuvo labai jauku ir gražu. Tačiau dabar šių vietų, Padvarėlių kaimo, kur gyvename, neiškeisčiau į nieką. Akmenė man buvo lemtinga – čia sutikau savo vyrą Vytautą, čia užaugo mūsų vaikai, čia – visas mūsų gyvenimas“, – sako moteris. Ūkininkai Jankauskai visame Akmenės rajone garsėja savo darbštumu, o Janina – dar ir nepaprasta energija bei aktyvumu. Jos pilna visur: moteris yra Akmenės ūkininkų sąjungos narė, Metų ūkininkų klubo iniciatorė, Valstiečių liaudininkų sąjungos narė. „Kokia čia aktyvi? Štai anksčiau tai tikrai turėjom daug energijos“, – šypsosi moteris, tačiau iš jos žvilgsnio gali suprasti, jog tos energijos pilna ir dabar. Štai visai neseniai Akmenėje vyko žemdirbių vakaronė. Vytautas ir Janina gavo vieną garbingiausių apdovanojimų – tapo tradicinio konkurso „Metų ūkis 2006“ nugalėtojais. „Konkurse svarbu, kaip laikosi tavo
ūkis, koks derlius, kokios perspektyvos, kaip tvarkai sodybą. Žodžiu, daug visko reikia. Pernai buvom antri, šiemet – nugalėtojai. Smagu toks pripažinimas, nes dirbame išties sunkiai“, – sako Janina. 135 hektarų žemės turintys ūkininkai verčiasi augalininkyste – augina javus ir rapsus. Tvarte – devynios melžiamos karvės, prieauglis. Jankauskai jau senokai ėmė domėtis ir ekologiniu ūkiu. „Mūsų draugai jau treti metai tuo užsiima, jiems neblogai sekasi. Tačiau jie turi savo žemės, kuri yra vienoje vietoje. Mes dalį žemės nuomojame, be to, ji išsibarsčiusi po visą seniūniją, todėl ekologinio ūkio idėją vis atidedame“, – sako Janina. Šiemet derliui labai pakenkė sausra, tačiau Janina sako, kad pakilusios kainos šiek tiek kompensavo nuostolius: už kviečių toną ūkininkai šiemet gavo po penkis šimtus litų, o štai pernai tona tekainavo tik du šimtus aštuoniasdešimt litų. Anot Janinos, jiedu su vyru norė-
Ūkininkė Janina Jankauskienė Akmenės rajone garsėja darbštumu ir veiklumu tų laikyti daugiau karvių, tačiau pirma reikia sutvarkyti tvartus. Kadangi Jankauskai turi specialų šaldytuvą, todėl su pienu jau nebevargsta – atvažiuoja supirkėjai, randa švarų atšaldytą pieną ir išsiveža. Dar prieš porą metų Jankauskai karves melžė rankomis, tad pagrindinis krūvis teko Janinai. „Viskas būtų labai gerai, tačiau gyvuliai labai pririša. Iš namų nė dienai neišeisi, niekur toliau neišvažiuosi. Taip norėtųsi pakeliauti, pasižvalgyti po Lietuvą, aplankyti teatrą, tačiau tuos norus tenka atidėti vėlesniam laikui. Anksčiau namuose buvo dukra Reda, ji mums labai daug padėdavo – mokėdavo ir viena gyvulius apeiti. Dabar ji mokosi Klaipėdoje, tad likom
dviese su vyru. Tiesa, dvidešimt dvejų metų sūnus Davidas irgi ūkininkauja, tačiau jis užsiima tik augalininkyste. Seneliai, vyro tėvai, kurie irgi gyvena Padvarėliuose, jam padovanojo žemės, sūnus pasinaudojo Europos Sąjungos parama, yra jaunasis ūkininkas“, – pasakoja apie šeimą moteris. Jankauskai sako, kad patys iki šiol nesiryžo pasinaudoti Europos Sąjungos parama, tačiau dabar tvirtai apsisprendė nebebijoti – reikia technikos, reikia sutvarkyti tvartus, tad parama tikrai pravers. „Jauniems lengviau ryžtis įsipareigoti, mes gal ir be reikalo daug ko baiminamės“, – sako Janina. Trys Jankauskų ūkininkų kartos Padvarėliuose dėl savo darbštumo ir nuoširdumo yra pelniusios žmonių pagarbą. Daug ir sunkiai dirbdami, ūkininkai pasiekė savo – jų ūkis visuomet tarp geriausiųjų. Laimei, ūkio darbai, nors ir labai sunkūs, neužgožia Janinos iniciatyvos. Pernai ji pasiūlė įsteigti Metų ūkininkų klubą. Idėja visiems patiko, pernai klubas buvo oficialiai įregistruotas. „Turim nepaprastai puikią Ūkininkų sąjungos Akmenės rajono pirmininkę Juliją Juškienę. Ji paremia kiekvieną iniciatyvą, mus visus išjudina, visur kviečia. Tad ir Metų ūkininkų klubas dabar jau veikia. Pernai jame buvo apie trisdešimt narių. Priimame visus konkurso prizininkus. Sutarėm, kad klubas savo pagrindinį renginį rengs pavasarį, prieš pat darbymetį. Paskui jau sunku visus surinkti. Juk prasideda darbai, ir mes
sau jau nebepriklausome. Nežinai, kaip seksis šienapjūtė, paskui jau lauki javų derliaus“, – pasakoja Janina. Jankauskų ūkio žemę tvarko pats šeimininkas. Pirma, niekas jos taip neapdirbs ir neprižiūrės, kaip pats, antra – pagalbininkų kaime ne taip lengva surasti. „Technikos turim pakankamai, viską suspėjam“, – sako moteris. Kai pernai Akmenės rajono laikraštis „Vienybė“ pasiūlė pasižvalgyti nominantų į geriausio kaimyno titulą, daug Padvarėlių kaimo žmonių siūlė būtent Jankauskus. Kiekvienas, užsukęs pas Jankauskus, tikrai sulaukia pagalbos, užuojautos ir patarimų. Smulkesni ūkininkai irgi dažni svečiai Jankauskų sodyboje, nes kaimynai niekad neatsakys padėti. Artimieji ir giminės dažnai mėgsta pasisvečiuoti Jankauskų namuose. Jau seniai tapo tradicija Jonines švęsti su Janina. Žinoma, šeima renkasi kartu ir per Kalėdas, Velykas, švenčia gimtadienius, įvairias sukaktuves. „Visus darbus surikiuojam, todėl ir suspėjam. Mūsų diena prasideda anksti – keliamės jau penktą. Kol apsitvarkom – žiūrėk, jau ir pusė devynių. Paskui gyvulius apeinam vakare. O per dieną netrūksta ir kitų darbų. Toks jau ūkininko gyvenimas. Užtat matom, kaip viskas aplink auga, pražysta, žaliuoja. Jaučiam gamtos gyvenimą. Labai gražus pušynas prie Akmenės, o mums iki jos – tik trys kilometrai. Tad šis kraštas ir jo žmonės man dabar – patys gražiausi ir mieliausi“, – sako J.Jankauskienė.
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
Radviliškio vicemerui svarbios ir miesto, ir kaimo bėdos Radviliškiečio Jono Povilaičio savarankiško gyvenimo pradžia buvo tuomet, kai jis įsidarbino Radviliškio rajono melioracijos statybos valdyboje. Nuo to laiko prabėgo jau 36 metai. Nuo Kelmės kilęs ir Lietuvos žemės ūkio akademijoje įgijęs inžinieriaus-mechaniko specialybę, J.Povilaitis gimtinėn taip ir nebegrįžo – visi darbo metai atiduoti Radviliškiui. Iš tų trisdešimt šešerių – net dvidešimt septynerius dirba rajono savivaldybėje. Donatas PETRAUSKAS Čia teko užimti įvairias pareigas: vyr. inžinieriaus-mechaniko, žemės ūkio valdybos viršininko, žemės ūkio technikos valstybinės priežiūros inspektoriaus. Jau dvylika metų – ketvirtą kadenciją – J.Povilaitis yra Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narys, atstovaujantis Valstiečių liaudininkų sąjungai, o aštuonerius metus yra šios partijos Radviliškio rajono skyriaus pirmininkas. Pask utiniai ketveri met ai
Radviliškio vicemeras Jonas Povilaitis (dešinėje) sako: jei priimdami vienokius ar kitokius sprendimus mąstysime savo galva – pasieksime daug daugiau J.Povilaičiui yra bene atsakingiausi – jis eina Radviliškio rajono savivaldybės mero pavaduotojo pareigas. „Per keturias kadencijas teko labai daug bendrauti su rajono žmonėmis, įsiklausyti į jų bėdas. Kiek galėdami stengiamės pagelbėti, išspręsti problemas. Apmaudu, bet jų vis nemažėja“, – sako J.Povilaitis. Vicemero teigimu, ilgą laiką buvo įprasta pirmiausia rūpintis miesto ir jo žmonių problemomis – šitokia situacija ne tik Radviliškio rajone. J.Povilaitis
pasisako už tolygų lėšų pasiskirstymą visame rajone: „Kaime gyvena tokie pat žmonės kaip ir mieste, todėl niekada nesutikdavau skirti didžiausią prioritetą tik miestui“. Pasak J.Povilaičio, dirbant mero pavaduotoju ne vieną kartą teko įrodinėti rajono tarybos nariams, kad ir kaime reikia geresnių kelių, apšviestų gatvių, suremontuotų ir šiltų mokyklų, bibliotekų, ambulatorijų. J.Povilaičio nuomone, kaimo žmonėms labiausiai trūksta pagalbos – didelis nedarbas
skatina jaunimo emigraciją į užsienį, o ir vidutinio amžiaus žmonės nebemato perspektyvų kaime. J.Povilaitis džiaugiasi, kad parengtos gyvenviečių apšvietimo, sporto aikštelių įrengimo, kaimo gyvenviečių aplinkos ir kt. programos buvo patvirtintos rajono taryboje ir sėkmingai įgyvendintos. „Tai visų mūsų nuopelnas ir teigiamų pokyčių pradžia – dabar rengiame žvyrkelių ir gatvių gerinimo projektus“, – sako mero pavaduotojas. Kaimo žmonių, o ypač žemdirbių, sėkmė dažnai priklauso nuo gamtos sąlygų bei nuo to, kiek žemdirbys sugeba pasinaudoti Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų parama. „Labai svarbu naudotis parama, todėl mūsų rūpesčiu rajono seniūnijose buvo paskirti specialistai žemės ūkiui, kurie padeda ūkininkams deklaruoti pasėlius, registruoti valdas, užpildyti paraiškas ES lėšoms gauti“, – pasakoja J.Povilaitis. Radviliškio rajonas – žemdirbių kraštas. Šiemet jie dėl sausros patyrė nemažų nuostolių – kai kurių grūdinių kultūrų derlius siekė vos 50–60 procentų pernykščio lygio. Šią problemą bandoma spręsti rajono tarybai patvirtinus žemdirbių rėmimo programą, pagal kurią numatoma ūkininkams išmokėti po 7,5 Lt už kiekvieną deklaruotą pasėlių plotą. Mero pavaduotojas sako, kad dabar
didžiausią rūpestį kelia viešųjų paslaugų teikimas rajono gyventojams. Pakilusios kuro kainos lemia ir paslaugų kainų augimą – brangsta centralizuotas šildymas, vandens tiekimas, keleivių pervežimas ir pan. Gyvenimas nestovi vietoje, daug kas modernizuojama, pertvarkoma – štai artimiausiu metu teks pereiti prie naujos atliekų tvarkymo sistemos. „Gyventojai reikalauja kokybiškų paslaugų už kuo mažesnę kainą, o paslaugų teikėjai priversti kelti kainas, nes brangsta medžiagos, elektra, kuras. Net ir turint daugiametę patirtį šiais klausimais yra labai sunku surasti abiem pusėms priimtinus sprendimus“, – vardija kylančias problemas J.Povilaitis. Prie Radviliškio rajono gražinimo bei modernizavimo prisideda ir ES lėšomis finansuojami projektai – 20072009 metais bus įgyvendinami Nemuno vidurupio baseino vandentvarkos projekto I ir II etapai, kurių vertė – 46 mln. litų. Jie bus įgyvendinami kaimo vietovėse. Radviliškio rajono mero pavaduotoją Joną Povilaitį geriausiai apibūdina žodis „žemaitis“ – tvirtas, užsispyręs, bet visada teisingas. Teisingumo J.Povilaitis linki ir rajono žmonėms. Mero pavaduotojo nuomone, jei kiekvienas, priimdamas vienokius ar kitokius sprendimus, mąstys savo galva, o ne aklai tikės tuo, kas sakoma, – pasieksime daug daugiau.
Visas gyvenimas susijęs su žeme
Lietuva – ne tik Vilnius, bet ir provincijos rajonai
Pakruojiškis Petras Aleksas Virkštis – sėslus žmogus. Pakruojo krašto, Linkuvos, jis neiškeitė į jokį kitą: čia prabėgo vaikystė, čia jis subrendo, čia sutiko ir Emiliją, kuri jau trisdešimt septynerius metus yra jo žmona.
“Valdžia pagaliau turėtų suprasti, kad Lietuva – ne tik Vilnius, bet ir provincijos rajonai. Manau, kad masiškai į užsienį išvažiuojantys jauni žmonės valstybei turėtų būti kaip priekaištas dėl atsainaus požiūrio į rajonų vystymą”, – taip skylėtą šalies regioninę politiką apibūdina trijų dukterų mama Rimantė Misiūnienė, gimusi ir augusi sostinėje, tačiau jau beveik 20 metų gyvenanti pačiame Lietuvos pasienyje - Joniškio rajono Jakiškių kaime.
Onutė RAMANAUSKIENĖ Visas P.Virkščio gyvenimas susijęs su žemės ūkiu. Baigęs Linkuvos vidurinę mokyklą, jis agronomijos mokėsi žemės ūkio technikume. Čia sutiko ir Emiliją, kuri studijavo tą pačią specialybę. Tad du jauni būsimieji agronomai sukūrė šeimą, kurią puikiai žino ir Linkuvoje, ir gerokai už jos ribų. P.Virkštis jau dvi kadencijas iš eilės renkamas į Pakruojo rajono tarybą, atstovauja Valstiečių liaudininkų sąjungai. Po mokslų technikume Petras dirbo Pasvalio rajono Namišių kolūkio vyriausiuoju agronomu, vėliau – pirmininko pavaduotoju gamybai. Paskui perėjo dirbti į kitą kolūkį. Besidarbuodamas pavaduotoju, vyriškis pajautė, kad praverstų dar daugiau žinoti apie žemės ūkį, todėl pradėjo studijuoti tuometinėje Žemės ūkio akademijoje, 1983-iaisiais ją sėkmingai baigė. Paskui darbo biografijoje atsirado kolūkio pirmininko, žemės ūkio bendrovės pirmininko pareigos. Dabar P.Virkštis vadovauja žemės ūkio kooperatyvui „Linkuvos kraštas“. „Galima sakyti, kad į kooperatyvą susibūrė giminės – mes su žmona, sūnus, sesuo ir kiti, kurie čia, Pakruojo krašte, užsiimame augalininkyste. Būnant kartu, lengviau įsigyti našesnės technikos, lengviau parduoti produkciją, nusipirkti trąšų. Kooperatyvas turi per tūkstantį hektarų žemės. Auginame pašarinius ir maistinius javus, rapsus“, – pasakoja kooperatyvo vadovas. P.Virkštis sako, kad atsiranda ir aplinkinių ūkininkų, kurie norėtų jungtis prie jų kooperatyvo. Tačiau visiems vietiniams žemdirbiams, anot
Pakruojiškis Petras Aleksas Virkštis žino visas šio krašto žmonių problemas P.Virkščio, nerimą kelia tai, kad rajono žemes masiškai supirkinėja užsieniečiai. Nuperka ir nuomoja vietiniams. „Sunku pakeisti šį procesą. Kai savininkui pasiūloma žymiai daugiau negu galime mokėti mes, kas parduos pigiau? Be to, ši vasara mums buvo pražūtinga – sausra sunaikino derlių, patyrėme didžiulius nuostolius“, – pasakoja Petras. Jau antrą kadenciją dirbdamas rajono taryboje P.Virkštis sako puikiai žinąs visas šio krašto žmonių problemas ir bandąs kaip įmanydamas padėti jas spręsti. Štai dabar daug pastangų dedama, kad žemdirbiai gautų kompensacijas už nuostolius, patirtus dėl sausros. Pačiame Pakruojyje irgi vyksta kai kurios teigiamos permainos – asfaltuojamos gatvės, taisomi keliai, stengiamasi padėti darbo ieškantiems žmonėms. „Kaime problemų daug. Mūsų rūpestis – mažas pajamas gaunantys, daug vaikų auginantys žmonės, kuriems turėtų būti žymiai didesnės pašalpos. Tačiau dalis žmonių – tiesiog apsileidę. Kartu su žmona stengiamės padėti visiems, kurie nori tvarkytis, puošia aplinką. Reikia traktoriaus – prašom, kad tik judėtume pirmyn, kad tik gražėtų mūsų aplinka, kad būtų maloniau gyventi. Linkuviškiai – darbštūs žmonės, Linkuva nuo seno garsėja tradicijų puoselėjimu“, – sakė P.Virkštis.
Genė SIPARIENĖ Paklausta, kas Vilniuje gimusią ir beveik pusę savo gyvenimo šiame mieste praleidusią merginą, sostinėje baigusią aukštąjį mokslą, ne tik šalyje tuomet žinomą sportininkę, atvijo į pačiame Lietuvos pakraštyje esantį kaimą, 47-erių metų moteris trumpai atsako: “Viskas priklauso nuo tavo filosofijos ir noro rasti išeitį”. Tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute įgijusi statybos inžinierės–ekonomistės išsilavinimą, jauna specialistė ištekėjo ir kartu su vyru Henriku, diplomuotu žemės ūkio specialistu, atsikėlė į nuolatine šeimos gyvenimo vieta tapusius Jakiškius. “Kaimas man nebuvo egzotika – Joniškio rajone buvo mamos gimtinė, viešėdama vasaromis pas močiutę išmokau dirbti daug ūkio darbų, pamelždavau karves, todėl žinojau, koks gyvenimas manęs laukia”, – energingu balsu pasakoja moteris. Taip jau sutapo, kad ir vyro gimtinė buvo netoliese. 1987 metais, prieš pat senosios kolūkių ir tarybinių ūkių sistemos griūtį, Jakiškėse apsigyvenusi jauna šeima greitai suprato, kad savarankiškas gyvenimas priklauso nuo jų pačių. Misiūnai buvo vieni pirmųjų, pagal Valstiečių ūkio įstatymą pasiėmę 12 hektarų žemės ir pradėję ūkininkauti. “Ūkininkaujame iki šiol, valdome 100 hektarų žemės, auginame grūdus. Juk Joniškio rajone – vienos derlingiausių žemių visoje Europoje”, – sako moteris.
Reikėjo, kad išgirstų Darbai savame ūkyje ir trijų dukte-
rų auginimas R.Misiūnienės neįspraudė į namų rėmus. Netrukus ji ne tik įsidarbino Žemės ūkio rūmų Joniškio rajono atstovybėje, bet ir vis aktyviau ėmė reikštis visuomeniniame bei politiniame rajono gyvenime. “Reikėjo kelti žemdirbių savivaldą. Reikėjo, kad tave, tavo balsą išgirstų”, – gyvenimo pokyčius argumentuoja trijų vaikų mama. Prabilusi apie kaimo kultūrą, pragyvenimo lygį, R.Misiūnienė patikina turėjusi pakankamai galimybių įvertinti skirtumus tarp miesto ir kaimo. Apie regioninės politikos vystymą prabilusią politikę piktina, kad “miestas moka gražiai pakalbėti, o kas realiai buvo padaryta?”. Kaime – tik keli procentai aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių. Tačiau, pasak moters, kaime dar gyva ta “šviesesnioji”, aktyvesnioji dalis, kuri be jokio atlygio, savo atsidavimo ir didžiulės iniciatyvos skatinama, velka kaimą aukštyn. Jau antrą kadenciją rajono savivaldybės taryboje dirbanti R.Misiūnienė, vadovaujanti Teritorinės raidos ir kaimo reikalų komitetui, pastebi: eidami į valdžią daugelis žarsto pažadus padėti kaimui, o kai reikia sprendimus priiminėti, tada rankas kilnoja, kas kaip nori.
Bendruomenės tampa aktyvesnės Pasak R.Misiūnienės, Joniškio rajone veikia 35 kaimo bendruomenės – šis procesas aktyvėja. “Žmonės supranta, kad galima sulaukti lėšų per įvairius projektus. Juos kuria, rašo be jokio atlyginimo. Jau gauta beveik 500 tūks-
Rimantė Misiūnienė rūpinasi provincijos žmonėmis tančių litų kaimiškosios strategijos įgyvendinimui, siekiant gyvenimo kokybės gerinimo Joniškio rajone. Už šiuos pinigus seniūnijose kuriami bendruomenių centrai, kuriuose kaimo žmonės galės susirinkti, linksmintis, užsiimti jiems malonia veikla”, – sako rajono Vietos veiklos grupės pirmininkės pareigas einanti R.Misiūnienė. Dabar, pasak aktyvios politikės, bandoma gauti lėšų gyvenamųjų namų atnaujinimui – jie šalti, senos statybos. Kaip vieną didžiausių kaimų gyventojų problemą R.Misiūnienė įvardija blogą geriamojo vandens kokybę – juk tai tiesiogiai susiję su žmonių sveikata. “Miestas jau pasigražino. Dabar turėtų atiduoti duoklę rajonams”, - įsitikinusi R.Misiūnienė. Moteris pasirengusi ir toliau siekti užsibrėžtų tikslų, kurie sutampa su kaimo žmonių svajonėmis – gerinti gyvenimo kokybę. Užsispyrimo ir ištvermės ją išmokė ir akademinis irklavimas, kai į pergales buvusiai Lietuvos rinktinės narei tekdavo irtis per ledinį pavasarinės Neries vandenį. O už tai, kas savo gyvenimą gali skirti ne tik šeimai, bet ir jai rūpintiems kaimo žmonėms, jų gyvenimo gerinimui, moteris be galo dėkinga supratingam savo vyrui.
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
Žemaitis ragina spręsti problemas, o ne politikuoti Šiaulių rajone Ginkūnų agrofirmai vadovaujantis Arūnas Grubliauskis tikriausiai galėjo pelnytis duoną iš muzikos, kaip sėkmingai daro jo brolis ir sesuo. Tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad visos jėgos yra skirtos žemės ūkiui. „Dėl šito visiškai nesigailiu. Žemės ūkis yra mano darbas, o muzika liko didžiausias pomėgis“, – šypsosi Arūnas. Jūratė KAZILIŪNIENĖ
Ginkūnuose – nuo seno
Tęsia gražias gyvulininkystės tradicijas G i n k ū n ų a g ro f i r m a , k u r i a i A.Grubliauskis vadovauja nuo 1992ųjų, yra viena stipriausių įmonių Ginkūnuose. „Kai iširo Ginkūnų tarybinis ūkis, iš jo susikūrė šešios įmonės. Dabar liko tik dvi – mūsų ir Ginkūnų paukštynas. Manome, kad esame gana stiprus pieno ūkis, kasdien parduodame po dešimt tonų pieno“, – pasakoja agrofirmos vadovas. Ginkūnų agrofirmoje – 640 melžiamų karvių, o su prieaugliu tvartuose – per 1000 galvijų. Ūkyje dirba daugiau negu šimtas žmonių. Anot A.Grubliauskio, jų ūkis tęsia gražias šio krašto gyvulininkystės tradicijas, kurios siekia net 1894-uosius metus. Tuomet grafas Zubovas iš Danijos parsivežė dvidešimt Danijos žalųjų, kad pagerintų lietuvišką veislę. Ginkūnų agrofirmos bandoje – būtent Lietuvos žalosios, čia yra ir Lietuvos žalųjų galvijų veislynas.
Muzika – nuo mažumės A.Grubliauskis sutinka, kad jo užsispyrimą bei kantrybę lemia ir tai, jog jis – tikras žemaitis. Nuo Luokės kilęs Arūnas Žemaitijai ir dabar jaučia pačius didžiausius sentimentus. Ir žmona, ir abu sūnūs – Šiaulių Didždvario gimnazijos dešimtokas Vilius ir Ginkūnų pagrindinės mokyklos septintokas Donatas – Žemaitiją pažįsta gerai – per atostogas Arūnas visuomet surengia kelionę po savo gimtąjį kraštą. Arūno vaikystė prabėgo muzikos apsuptyje. Grubliauskių šeima ne tik Luokėje garsėjo tuo, kad visi muzikuoja. „Buvome penki vaikai. Dabar vieno brolio jau nebeturime. Taigi visi mėgo muziką, ypač Edmundas. Jis jau seniai – „Jonio“ ansamblio muzikantas ir dainininkas“, – pasakoja A.Grubliauskis. Tėvai įkalbėjo Arūną baigti muzikos mokyklą, smuiko klasę. „Smuiką į rankas tesu paėmęs tik kelis kartus. Užtat pianinas, gitara ir akordeonas – mėgstamiausi instrumentai. Negroju tik pučiamaisiais. Esu aktyviai dalyvavęs ir Ginkūnų saviveikloje, dabar tam jau stinga laiko. Tačiau
darbe visi žino, kad galiu groti, todėl per šventes tenka paimti instrumentą į rankas“, – apie muziką su didele meile pasakoja Arūnas. Anot jo, kažkada buvo įsitikinęs, kad savo vaikų, jeigu jie nenorės, niekuomet nevers mokytis muzikos mokykloje. „Tačiau dabar elgiuosi taip, kaip elgėsi mano tėvai – vienas sūnus jau baigė muzikos mokyklą, kitas dar mokosi“, – šypsosi Arūnas.
Mėgsta konkretumą, o ne politikavimą Nenuostabu, kad aktyvų ir darbštų Ginkūnų agrofirmos vadovą žmonės jau du kartus išrinko į Šiaulių rajono tarybą. Arūnas Grubliauskis yra Valstiečių liaudininkų frakcijos seniūnas. Anot jo, jeigu būtų jo valia, norėtų sumažinti taryboje politikavimą. Konkretumą mėgstantis Arūnas siekia aiškiai suformuluoti problemas ir imtis jas spręsti, o ne be saiko diskutuoti. „Visur taryboje nesuspėsi, projektų ir darbų dabar labai daug. Esu Kaimo ir ekologijos komiteto pirmininko pavaduotojas, stengiuosi įsigilinti į priemiesčio gyvenviečių problemas. Taip norėtųsi, kad ir kaimuose žmonėms būtų smagiau ir geriau gyventi. Žinoma, kaime yra žmonių, kurie jau niekada nebedirbs. Jie – didžiulė visuomenės problema. Tačiau, mano nuomone, dar svarbiau laiku pamatyti tą žmogų,
Arūnas Grubliauskis linkęs spręsti problemas, o ne politikuoti kuriam sunku, kuriam reikia pagalbos, kad jis galėtų atsitiesti, galėtų pats įsikabinti į gyvenimą. Dabar tokius paliekame likimo valiai, ir jie sėkmingai papildo tų beviltiškų, visuomenės jau prarastų žmonių gretas. Kas dabar paklausia: „Kaip tu, žmogau, gyveni?“ Niekas. Jeigu žmogus neasocialus, jeigu nesimaišo po kojomis, nerėkia apie save, tai jo niekas ir nepastebi, ir nepasigenda. Dėl tų dalykų man labiausiai ir apmaudu“, – sako Arūnas.
Brangieji, sveikinu Jus su šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais. Tegul jie būna prasmingi ir brandūs, dosnūs asmeninės laimės, kupini vilties, džiaugsmo. Tegul meilė ir sveikata lydi Jūsų šeimas, jaukumas – Jūsų namus, o sėkmė – Jūsų darbą...
n
A.Grubliauskis gyvena ir dirba Ginkūnuose, gyvenvietėje šalia Šiaulių. Kažkada ši vieta miestelėnams nebuvo įdomi, o dabar visi čia veržiasi pasistatyti namą ir gyventi šalia ežero ir parko: Šiauliai čia pat, o namuose – jokio miesto triukšmo ir nereikalingo šurmulio. „Gyvenvietė labai išsiplėtė, pagal išaugusius žmonių poreikius nespėjama tvarkyti infrastruktūros, todėl Ginkūnuose – daugybė problemų, kurias bandome spręsti bendruomenėje, seniūnijoje, ieškome pagalbos ir rajono valdžios institucijose“, – sako A.Grubliauskis, kuris yra bendruomenės tarybos narys. Kadangi Arūnas jau antra kadencija yra Šiaulių rajono taryboje, garbingai atstovauja Valstiečių liaudininkų sąjungai, todėl jaučia didelę atsakomybę už ginkūniškų patiriamus nepatogumus – daug kur nėra vandentiekio, kanalizacijos, prasti keliai. „Manau, kad nesame sukūrę tikros bendruomenės, kuri galėtų nuveikti žymiai daugiau. Kai kurie iš Šiaulių atsikėlę čia gyventi žmonės visiškai nesidomi gyvenviete – susitvarkė savo kiemą, dar išrausė kokio senbuvio šaligatvį ir gyvena užsidarę. Man tokia pozicija nepriimtina. Seniūnija irgi galėtų
būti atsakingesnė. Ginkūnuose dirbu nuo 1991-ųjų metų, gyvenu dar ilgiau (žmona Nijolė yra ginkūniškė), todėl man labai rūpi visa gyvenvietė, o ne atskiri gražūs jos namai“, – tvirtai kalba A.Grubliauskis, daug laiko ir jėgų skiriantis Ginkūnų problemoms spręsti.
„Kasmet parduodame po 50–100 veislinių telyčių, puoselėjame šią veislę“, – pasakoja A.Grubliauskis. Iš kiekvienos melžiamos karvės agrofirma per metus primelžia apie 6300 kilogramų pieno. Ūkis turi 200 hektarų nuosavos žemės, kitą nuomoja. Iš viso agrofirmos žemių – per 2000 hektarų. Ūkis pats ruošiasi pašarus, agrofirmoje dirba net dvidešimt mechanizatorių. „Perkame tik pašarinius priedus. Ir taip viskas smarkiai brangsta, vos sukamės. Pieno kainos tikrai neatitinka visų sąnaudų ir sunkaus darbo“, – įsitikinęs agrofirmos vadovas.
Bendrovės stiprybė – jauni žmonės ir išmintingas vadovas Grinkiškyje, penkiasdešimt kilometrų nuo Radviliškio nutolusiame miestelyje, gyvenančio Gražiškių žemės ūkio bendrovės vadovo Juozapo Glinskio namus nesunku surasti – pasižiūrėk, kuri sodyba tvarkinga ir skendi gėlėse, ten ir užsuk. Rudenį čia irgi viskas sutvarkyta ir iššluota, tinkamai pasiruošta žiemai. Sodybų konkurse Glinskių namai šiemet buvo tarp geriausiai besitvarkančių ir pelnė apdovanojimų. Lina VAIČIULYTĖ „Čia jau ne mano nuopelnas. Gyvenu kartu su vyresniojo sūnaus Ričardo šeima, marti labai mėgsta gėles, mėgsta tvarkytis, tad jos dėka sodyba beveik visuomet – tarp gražiausiųjų“, – šypsosi J.Glinskis. Kažkada čia jie darbavosi kartu su žmona Kristina: tvarkė namus, augino vaikus, skubėjo į darbus. Dabar jau ketveri metai Juozapas vienas. Palaidojęs žmoną, vyriškis namų tvarką perleido sūnaus Ričardo šeimai, o pats dar labiau kibo į darbus ir visuomeninę veiklą. „Visą gyvenimą dirbau, ir dabar kitaip neįsivaizduoju. Baigęs Joniškėlio žemės ūkio technikumą ir įgijęs agronomo specialybę, pradėjau dirbti kolūkyje laukininkystės brigadininku. Visas gyvenimas prabėgo kaime: buvau kolūkio pirmininku, zootechniku, pirmininko pavaduotoju, vyr. agronomu, paskui – vėl pirmininku“, – pasakoja J.Glinskis. Vienas atsakingiausių gyvenimo etapų, anot J.Glinskio, prasidėjo tuomet, kai 1990-aisiais dalis žmonių sumanė atsiskirti nuo Kairėnų kolūkio. Jame Juozapas dirbo vyriausiuoju agronomu.
Susibūrę pajininkai paprašė vyriškio imtis vadovauti naujai susikūrusiai Gražiškių žemės ūkio bendrovei. „Tokio pasitikėjimo negalėjai nepriimti, tačiau įsipareigojimas buvo milžiniškas. Kairėnai mums tuomet paskelbė tarsi blokadą, pirmi metai buvo nepaprastai sunkūs. Tačiau mes ištvėrėme. Galiu pasidžiaugti, kad dabar bendrovė gana stipri, dirba pelningai, žmonės gauna neblogus atlyginimus“, – dėsto savo mintis apie bendrovę jos pirmininkas J.Glinskis. Anot jo, pagrindinė sėkmės paslaptis ta, kad Šašių kaime, kuris yra bendrovės centras, liko beveik visas jaunimas. Jie čia kūrė šeimas, vienas po kito gimė vaikai, žmonės įsitvirtino šioje žemėje. „Mūsų bendrovė – jaunų žmonių bendrovė. Pirmasis mano uždavinys, kurį buvau išsikėlęs – neišleisti išvažiuoti iš kaimo nė vieno jauno žmogaus. O kaip neišleisi? Turi duoti darbo, kur gyventi, galimybę uždirbti ir sudaryti sąlygas laisvalaikiui. Galiu pasakyti tik tiek, kad 1990-aisiais metais pradinėje mokykloje turėjome keturis mokinius. Dabar pradinėje mokykloje mokosi aštuoniolika
Juozapas Glinskis labai myli gamtą, grybavimas – bene mieliausias jo užsiėmimas moksleivių, dirba dvi mokytojos, dar dvi mokytojos turi čia anglų ir muzikos pamokų. Trisdešimt keturis vaikus iš kaimo ūkio transportu vežame į Grinkiškio vidurinę mokyklą. Šeimose auga po tris keturis vaikus. Gimsta dukra, tad tėvai „ieško“ sūnaus. Vėl dukra – tad kodėl dar nepabandyti? Taip ir atsirado normalios lietuviškos šeimos“, – džiaugiasi bendrovės vadovas suburtu jaunų šeimų kolektyvu. Pagrindiniai Šašių gyventojai – 35– 40 metų žmonės. Iš viso kaime gyvena
160 žmonių, pusė jų darbuojasi bendrovėje. Anot J.Glinskio, tie, kurie nori, sugeba puikiai tvarkytis ir namuose, ir savo sodyboje. Bendrovė turi gerą karvių fermą: iš vienos karvės primelžiama po 7000 kg pieno, cukrinių runkelių derlingumas – daugiau negu 600 centneriai iš hektaro. Melžėjos ir šėrikai uždirba apie 1200 litų, mechanizatoriai darbymečio metu – ir po pusantro tūkstančio. „Žinoma, palyginti su miestu, tai nėra dideli atlyginimai. Dar nuskaičiuojami mokesčiai, tad į rankas tų pinigų sumažėja. Tačiau žmonės daug ką užsiaugina savo sklypuose, kaime išlaidos mažesnės, tad darbštūs žmonės tikrai nesiskundžia. Žinoma, yra ir tokių, kad dirba tik iki atlyginimo, paskui dingsta ir geria, o paskui – vėl į darbą. Laukininkystės brigadoje tą patį žmogų tris kartus atleidi, keturis priimi. Čia tikra kaimo bėda, tačiau jos įveikti niekaip nepavyksta“, – dalijasi problemomis J.Glinskis. Bendrovės vadovas sako, kad Šašiuose gyvenimas nėra nuobodus ir apsnūdęs. Čia vyrai itin mėgsta žaisti krepšinį, bendrovės komanda dalyvauja Radviliškio rajono krepšinio pirmos lygos čempionate, dvejus metus iš eilės yra nepralenkiami – iškovojo mero taurę. „Pats visą gyvenimą mėgau sportą. Nebuvau pasirinkęs vienos srities, patik-
davo išbandyti jėgas visur – sunkiojoje atletikoje, tinklinio ir krepšinio aikštelėje, lengvojoje atletikoje. Todėl ir dabar, kai pats sportuoju jau nedaug, itin rūpinuosi bendrovės žmonėmis. Mes kasmet rengiame spartakiadas, surandam užsiėmimų ir vyrams, ir moterims. Šiemet krepšininkai gavo didžiulę dovaną – prie mokyklos buvo išasfaltuota aikštelė. Žodžiu, esam labai aktyvūs“, – pasakoja J.Glinskis. Bendrovės pirmininkas džiaugiasi, kad šiemet Šašiuose gerokai sumažėjo purvynų kelių – gyvenvietėje asfaltuoto kelio pailgėjo dar 820 metrų. Be to, kaime savivaldybė prijungė apšvietimą, tad gyvenvietė vakarais nebeskendi tamsoje. „Šioje teritorijoje gyvenu beveik penkiasdešimt metų, o dirbu – trisdešimt. Visus pažįstu, kiti prie mano akių ir užaugo. Jau dvylika metų esu Radviliškio rajono tarybos narys, priklausau Valstiečių liaudininkų sąjungai. Manau, kad kaime būtent mes, čia gyvendami ir dirbdami, galime geriausiai žinoti problemas ir jas spręsti. Niekada neatsisakau padėti. Kiek išgaliu, finansiškai remiu Radviliškio rajono krepšinio komandą, kuri rungtyniauja Lietuvos B lygoje. Padedu neįgaliųjų draugijos nariams. Asmeninėmis lėšomis paremiu ir knygų leidybą“, – pasakoja J.Glinskis.
Nuoširdžiai sveikinu visus šventų Kalėdų ir Naujųjų metų proga. Linkiu, kad nuolatiniai 2007 metų palydovai būtų sveikata, meilė, pagarba, gražus tarpusavio supratimas ir sutarimas šeimoje bei darbe.
myk
2006 m. gruodis
MIESTUI IR KAIMUI
Ministras stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui Atkelta iš 1 p.
- Kokių darbų ėmėtės pirmiausia, tapęs ūkio ministru? - Pirmiausia reikėjo suformuoti komandą. Labai gerai, kad ministerijoje yra daug patyrusių specialistų, su kuriais teko dirbti dar 1996 metais, kai buvau ekonomikos ministras. Jais galima pasitikėti, netenka abejoti šių darbuotojų kvalifikacija. Pirmosiomis darbo dienomis taip pat reikėjo iškelti naujus uždavinius, susijusius su Vyriausybės programos įgyvendinimu, apsibrėžti – ką turime padaryti, pasiekti, reformuoti. - Kokias svarbiausias užduotis keliate sau? - Mano principinė nuostata – sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui. Visi žinome, kad verslas visų mūsų maitintojas. Kuo bus geresnės sąlygos verslui, tuo bus sukurta daugiau darbo vietų, didės darbo užmokesčiai, bus surenkama daugiau mokesčių į valstybės biudžetą. Todėl daug dėmesio tenka skirti šiai sričiai. Ji gana plati – tai Europos Sąjungos struktūriniai fondų parama, įstatymai ir kiti teisės aktai, kurie sudaro palankesnes sąlygas verslui, taip pat verslo aplinkai įtaką darantys viešieji pirkimai, kiti dalykai. Aišku, labai svarbus ir energetikos sektorius – elektra, dujos, nafta. Šiai sričiai tenka skirti labai daug dėmesio. - Lietuva negali pasigirti savo
Ūkio ministras Vytas Navickas sprendžia svarbius Lietuvai ir gyventojams energetikos klausimus energetiniais ištekliais, kurie pastaraisiais metais pasaulyje brangsta. Ar mūsų Vyriausybė, Ūkio ministerija gali turėti įtakos, kad degalų, dujų, elektros kainos gyventojams būtų
kuo palankesnės? - Iš tikrųjų daug ką lemia pasaulio rinkos tendencijos, ir daug įtakos čia nepadarysi. Tačiau ministerija turi teisinių svertų, kurie padeda riboti mono-
Ūkio ministerijos nuotr.
polinių įmonių veiklą, veikti elektros, dujų ir kitų energetikos išteklių kainų dinamiką, sudaryti gyventojams kuo palankesnes sąlygas. Ministerija taip pat daug dirba
energijos apsirūpinimo srityje. Kaip žinote, pagal susitarimą su Europos Sąjunga 2009 metais turime uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, o Lietuvos ekonomikai atominė energija labai svarbi. Todėl intensyviai dirbame ir jau parengta studija dėl galimybės statyti naują atominę jėgainę ten pat – Ignalinoje. Rengiant studiją įsitikinta, kad tiek ekonominiais, tiek techniniais, tiek nacionalinio saugumo ir kitais aspektais naujos atominės elektrinės statyba Lietuvai yra būtina. Yra pasiekti tam tikri susitarimai tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos, nes ši elektrinė reikalinga visam regionui. Tikimės, kad iki 2015 metų Ignalinoje bus pastatytas naujas atominis reaktorius. Tuomet reikės mažiau importuoti organinio kuro – dujų, mazuto. Siekiant, kad Lietuvą būtų kuo mažiau priklausoma nuo Rytų, rengiami projektai sujungti Lietuvą elektros tiltais su Vakarais. Vienas iš projektų – sujungti Lietuvos elektros tinklus per Estiją su Švedija, kitas – su Lenkija. Taip pat mąstoma apie galimybę ateityje nutiesti dujotiekį į Lenkiją, vienoje iš Baltijos valstybių įrengti suskystintų dujų terminalą, ieškome kitų galimybių. - Jūs stengėtės kuo mažiau kalbėti ir kuo daugiau dirbti. O ko palinkėtumėte žmonėms šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga? - Gerų švenčių ir nusiteikti rimtam darbui 2007-aisiais.
P.Vaitiekūnas: diplomatinė tarnyba turi tarnauti Lietuvos žmonėms Atkelta iš 1 p.
Jei ambasadoriumi, diplomatu būtų daugiau pasitikima, jam suteikiama daugiau laisvės operuoti turimais resursais – ir finansiniais, ir žmogiškaisiais, jis galėtų prisiimti ir didesnę atsakomybę. Juk Prezidentas ambasadoriui suteikia didžiulį pasitikėjimą, tai atsispindi ir skiriamuosiuose raštuose, kuriuos naujai paskirtas ambasadorius įteikia užsienio šalies vadovui. Juose Lietuvos Prezidentas patvirtina: “Prašau pasitikėti viskuo, ką šis žmogus pasakys Jūsų šalyje mano vardu”. Pabrėžiu, viskuo. Tad reikalauti, kad ambasadorius rašytų į centrą ataskaitą, kad jis, tarkim, sudaužė peleninę ir ji turi būti nurašyta, mano galva, yra netinkamas resursų panaudojimas. - Iki šiol Užsienio reikalų ministerijos veikla paprastam žmogui dažnai atrodo kažkas tolimo. Kaip praktiškai žmogus gali pajusti tai, kad Lietuvos diplomatija yra ne tik prieinama, bet ir prieinanti? - Galiu apie tai pasakyti iš patirties. Tiesiog reikia žmones – verslininkus ir moksleivius, menininkus ir kultūrines grupes - kviesti į ambasadą.Visi, kas lankosi svečioje šalyje, turi žinoti, kad jie yra laukiami svečiai Lietuvos ambasadoje, kad ambasada pastatyta ne ambasadoriui, ne diplomatams, o jiems – Lietuvos žmonėms. Daugiau ar mažiau, bet ambasada ir ambasadorius visada gali ir turi padėti savo šalies žmonėms. Vaizdžiai tariant, ambasada - tai pirmasis Lietuvos piliečių, Lietuvos verslininkų, Lietuvos valstybės interesų gynybinis punktas. Punktas, kuriame tave priims, išklausys ir padės. Todėl noriu pakviesti Lietuvos žmones naudotis ambasadomis. Jei turite mažiausią įtarimą, kad ambasada gali Jums padėti, kreipkitės į ją. Nes jei mūsų šalies pilietis turės daugiau naudos, tai bus naudinga ir mūsų valstybei, o ambasada galės lengviau atlikti savo pagrindinį darbą – būti naudinga Lietuvai, jos verslui, jos žmonėms.
Mūsų žmonės geranoriški, paprasti, kuklūs. Jie dažnai galvoja: na ką aš čia toks mažas trukdysiu diplomatus. Tad noriu visus pakviesti – trukdykite, trukdykite ir dar kartą trukdykite, nes tai visa mūsų darbo prasmė. - Daug lietuvių šiuo metu dirba Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Ispanijoje. Ar jie jau pajuto ambasadų atvirumą? - Manau, kad pajuto. Štai Airijoje, kur neseniai lankiausi, mūsų ambasadorė Izolda Bričkovskienė, manau, puikiai dirba. Lietuvių verslininkai Airijoje yra susibūrę į verslo klubą, lietuviai yra įsteigę net keletą mokyklėlių, yra įsikūrusi Airijos lietuvių bendruomenė ir ambasada palaiko su jais glaudžius ryšius: kalbasi, kviečia pas save, į susitikimus, organizuoja bendrus renginius. Ir to, manau, užtenka – reikia tiesiog jausti vienam kitą, ambasadai -- mūsų žmonių lūkesčius, žmonėms – Lietuvos ambasados buvimą šalia, ir dirbti kartu. - Į Vyriausybę Jus delegavo valstiečiai liaudininkai, pabrėžiantys politikos praktiškumą. Kaip tai atsispindi Užsienio reikalų ministerijos darbe? - Man praktiškumas irgi visados buvo mėgstama sąvoka, į kurią kreipiu daug dėmesio. Noriu pasakyti, kad mūsų pozicija vystyti bendradarbiavimą remiantis vertybėmis ir paraleliai vystyti bendradarbiavimą remiantis interesais nesukelia vidinio prieštaravimo. Teisingos vertybės iš tikrųjų yra pats praktiškiausias dalykas. Galiu pasakyti pavyzdį. Sakykim, kodėl bendrovė “VP Market” investuoja didžiules sumas pinigų Latvijoje, Estijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, bet neinvestuoja į šalia esančias Rytų valstybes, sakykim, Baltarusiją, kuri geografiškai lyg ir turėtų būti mūsų artima verslo partnerė? Atsakymas paprastas – todėl, kad nesutariame dėl vertybių.Ten trūksta įstatymo viršenybės, trūksta laisvės, trūksta veiklos skaidrumo, ir mūsų verslas ten neina.
- Santykiai su artimiausiais kaimynais paprastai turi didžiulę įtaką šalies ekonomikai. Kaip sekasi Lietuvai derinti dažnai labai skirtingus ir sunkiai suderinamus kaimyninių valstybių interesus? - Deriname vertybinius interesus ir pragmatinį požiūrį. Kiekvienu atveju ieškome konkrečių bendradarbiavimo projektų, konkrečių žingsnių. Manau, kad tokia mūsų politika yra sėkminga ir sulaukia supratimo ir Europos Sąjungoje, ir kaimyninėse valstybėse. Lietuva kaip valstybė turi pagrįstų ambicijų būti matoma regione, būti tam tikru iniciatyvų centru ir, vadovaudamiesi Vyriausybės programa, mes to siekiame. - Esate nepartinis ministras. Tai lengvina ar sunkina Jūsų darbą? - Matyt, nei lengvina, nei sunkina. Yra partijų sutarimas dėl užsienio politikos, yra koalicinės Vyriausybės programa, ir mes ją vykdome. Mane į Vyriausybę delegavo valstiečiai liaudininkai, todėl stengiuosi, kad partija, jos nariai labiau suprastų vykdomą užsienio politiką, o ministerija savo ruožtu gerai suprastų Valstiečių liaudininkų sąjungos atstovaujamus interesus. Valstiečiai liaudininkai atstovauja didelei Lietuvos visuomenės daliai – žemdirbiams, kaimo žmonėms, smulkiems verslininkams, žemės ūkio verslo žmonėms, tad labai gerai, kad aš, būdamas užsienio reikalų ministras, turiu galimybę tartis, konsultuotis su partija, jos žmonėmis ir labiau įsiklausyti į tos didelės Lietuvos visuomenės dalies interesus. Manau, kad ir mano kalbėjimas partijai apie ministerijos planus, veiklą yra prasmingas, nes taip užsienio politika tampa artimesniu ir žmonėms labiau suvokiamu dalyku. Juk užsienio politika yra vidaus politikos tąsa, stengiantis patenkinti svarbiausius Lietuvos ir Lietuvos žmonių interesus. - Nesate jokios partijos narys, tad galite objektyviai įvertinti Valstiečių liaudininkų sąjungos reikšmę Lietuvos politinėje arenoje?
Valstiečių liaudininkų deleguotas užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas siekia, kad ministerija ir Lietuvos diplomatinės tarnybos pačios “eitų į žmones”
URM nuotr.
- Kaip jau minėjau, tai didelei Lietuvos visuomenės daliai atstovaujanti partija, turinti didžiulę patirtį. Norėčiau pažymėti ir jos vadovės Kazimieros Prunskienės, su kuria esame pažįstami nuo Sąjūdžio laikų, patirtį
sprendžiant ir Lietuvos vidaus politikos reikalus, ir užsienio politikos klausimus. Manau, kad ši jos patirtis, energija bei gebėjimas suburti žmones yra labai reikšminga ir partijai, ir Lietuvai.
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
Bronis Ropė: žmonės svarbiausia, popieriai, palauks Žmonės sako: “Nėra šeimininko – nėra tvarkos”. Ignalinos rajono gyventojai Bronį Ropę pirmą kartą mero kėdėje „patikrino“ dar 1995 metais. Įsitikino, kad jis tvarkosi, kaip dera šeimininkui, todėl jam rajono reikalus patikėjo ne vieną kartą, Ignalinos rajono rūpesčiais meras B.Ropė gyvena ir pastaruosius keletą metų.
Artūras MANKEVIČIUS „Kodėl man vis patiki rajono vairą? – klausimą apmąsto meras. - Manau, rajono vadovui svarbu būti paprastam, mokėti bendrauti su žmonėmis. Meras turi žinoti gyventojų rūpesčius, domėtis viskuo, kas vyksta rajone„. Pasak jo, reikia stengtis dalyvauti įvairiuose renginiuose bei skatinti juos organizuoti, būti užsispyrusiam ir siekti tikslo, tinkamai atstovauti rajono rinkėjams, ginti jų interesus, nuolat domėtis Lietuvos bei užsienio partnerių pasiekimais, jais pasinaudoti savo darbe.
Rajono gyvenimas – iš pirmų lūpų B.Ropė įsitikinęs, kad geriausias būdas sužinoti rajono problemas – ben-
drauti su gyventojais. Po tokių pokalbių dėliojami svarbiausi darbai, kuriuos būtina nuveikti rajono šeimininkui. „Tokiam bendravimui skiriu ypatingą dėmesį ir visada stengiuosi surasti laiko. Kelis kartus per metus vykstu į susitikimus su vietos gyventojais visose rajono seniūnijose. Be to, gyventojus darbo vietoje taip pat priimu ne tik nustatytomis valandomis. Jei už durų laukia žmogus, dokumentus dedu į šalį ir kalbuosi su juo„, - aiškina Ignalinos rajono meras. Ant stalo jis rodo dalį pastaruoju laiku gautų gyventojų klausimų ir prašymų raštu, kiti merą pasiekė internetu, elektroniniu paštu. Mat savivaldybės interneto svetainėje www.ignalina.lt yra specialios nuorodos „Klausiate - atsakome”, „Svečių knyga”, todėl čia gyventojai ir rajono svečiai taip pat palieka aktualių ir spręstinų klausimų. Susitikimai, laiškai padeda gerinti gyvenimą. Gal ne visose rajono gyvenvietėse pasikeitimai tokie ryškūs kaip Ignalinoje, tačiau daugėja investicijų ir seniūnijose. „Štai vienur pirtį ar bendruomenės salę suremontavome, kitur - kultūros namus atidarėme. Kai pasiseka įvykdyti gyventojų prašymą ar išspręsti jų problemą, tuomet, žinoma, ir gyvenimas jiems šviesesnis atrodo„, - žmonių rūpesčiais gyvena meras. Jis prisimena ir tuos atvejus, kai žmogui itin reikalinga finansinė pagalba. „Motina kreipiasi dėl užsienyje mirusio sūnaus palaikų parvežimo, arba prašoma pagalbos po gaisro. Negalime likti
tokiam skausmui abejingi„, - išskirtinius atvejus pamini meras.
Pigi šiluma – ilgalaikė nauda Anot jo, kalbant apibendrintai, labai svarbu, kad gerėja bendras gyvenimo lygis. Ignalinoje yra vienos žemiausių Lietuvoje komunalinių paslaugų kainos, žymiai sumažėjęs nedarbas. Turintiems nekilnojamojo turto svarbu tai, kad pastaruoju metu jo kainos padidėjo tris kartus. Gyvenimo kokybei įtakos turi ir naujos laisvalaikio, poilsio paslaugos. „Galime pasidžiaugti sėkmingu savivaldybės administracijos ir savivaldybės tarybos darbu. Nors taryboje daugumą sudaro valstiečiai liaudininkai, per visą kadenciją nebuvo priimtas nė vienas sprendimas, už kurį balsuotų tik valdančioji dauguma„, - prisimena rajono vadovas. Rajone labai stiprios seniūnijos, joms suteikta daug galių. Seniūnai yra tikrieji šeimininkai, gerai pažįstantys gyventojus ir galintys greičiausiai jiems padėti išspręsti buitinius klausimus. Seniūnijos turi savo lėšų, technikos parkus, darbuotojų. „Kalbant apie konkrečius darbus, vienas iš pagrindinių, ilgalaikę naudą duodančių projektų buvo šilumos ūkio reforma„, - akcentuoja meras B.Ropė. Jau dveji metai visos rajono katilinės šilumai gaminti naudoja ekologišką kurą - medžio atliekas. Šilumos savikainą tai sumažino 2 kartus, todėl šildymo kainos Ignalinoje yra vienos mažiausių Lietuvoje. Gyventojams nustatytas tarifas – 10,88 ct už kilovatvalandę – ir dabar nedidėja. Per pastaruosius metus Ignalinoje, kai kuriose gyvenvietėse pastatyti vandens nuotekų valymo ir vandens kokybės gerinimo įrenginiai, atnaujintos ar įrengtos vandentiekio ir kanalizacijos sistemos, renovuotos beveik visos rajono mokyklos. Nuo 2002 metų naujai pastatytame pastate dirba Ignalinos rajono gimnazija.
Sėkmingai pertvarkomas Ignalinos miesto centrinės dalies transporto eismas. Didžioji dalis darbų čia jau baigta – už 3,8 mln. litų sutvarkyta miesto aikštė, joje pastatytas fontanas. Šiemet bus baigtas ir didžiausias pastarojo laikotarpio statinys rajone — daugiafunkcinis kompleksas. 2007-ųjų pradžioje bus atidaryta paskutinė jo dalis: gimnastikos ir treniruoklių, konferencijų salės, dvi pirtys ir 32 vietų svečių namai. Kartu su jau veikiančiu baseinu, sporto, boulingo ir biliardo salėmis bei kavine tai sudarys sporto ir poilsio paslaugų kompleksą, kuris trauks ir vietos gyventojus, ir svečius.
Ateitis: Ignalina – kurortas B.Ropė planuoja ir ateitį, yra parengtas strateginis rajono plėtros planas. „Vienas iš pagrindinių tikslų – kurortinės vietovės, o vėliau ir kurorto statuso suteikimas Ignalinos miestui. Tai padidintų turistų ir poilsiautojų trauką į visą rajoną, sudarytų palankesnes sąlygas naujoms darbo vietoms steigti bei regiono raidos perspektyvoms„, - įsitikinęs meras. Šiam tikslui pasiekti jau patvirtintas konkrečių darbų ir priemonių planas. Ignalina siekia tapti žiemos sporto sostine. Čia esančiame Lietuvos žiemos sporto centre įrengtos slidinėjimo, kalnų trasos, vyksta įvairios varžybos. Suplanuota šio centro plėtra. Projektuojami sklypai kotedžams, kempingams, ledo arenai. Ignalinoje veikia olimpinio rengimo centro padalinys, 12 jaunuolių ruošiami olimpinėms žaidynėms. Mero įsitikinimu, ateities Ignalina turi tapti aukštos gyvenimo kokybės, turizmo, sporto, aptarnavimo paslaugų, laisvalaikio bei pramogų vietove, patogia čia gyvenantiems ir patrauklia svečiams. Garsiojoje Palūšėje numatoma renovuoti turistinės bazės infrastruktūrą, plėsti paslaugų tinklą, sutvarkyti van-
dentiekio sistemą. Rajono vadovas vardija būsimus darbus ir probleminėse vietovėse, pavyzdžiui, Didžiasalyje. Taryba patvirtino Didžiasalio gyvenvietės socialinių ekonominių problemų 2007–2009 m. sprendimo programą. Šioje gyvenvietėje planuojama steigti molio perdirbimo įmonę, į naujas patalpas perkelti Vaikų globos ir paramos šeimai centrą. Kitų metų pradžioje Didžiasalyje duris atvers Verslo informacijos centro padalinys. B.Ropė prisimena, kad prieš dešimtmetį pagrindinis rajono vadovų rūpestis buvo užtikrinti būtiniausių paslaugų teikimą, žmonėms laiku išmokėti priklausančius atlyginimus ir ieškoti būdų, kaip sutaupyti lėšų, spręsti ūkio, infrastruktūros klausimus.„Tačiau jau tuomet galvojome ir kūrėme ateities planus bei strategijas. Na, o dabar atėjo tų planų įgyvendinimo metas”, - šeimininkiškai dėsto meras. Pasak jo, tai daug įdomesni, tačiau ir labai atsakingi darbai, lemsiantys ateitį, bendrą krašto raidą įvairiose srityse. Dabar rengiant ir įgyvendinant projektus labai svarbu tai atlikti kokybiškai. B.Ropė pirmą kartą Ignalinos rajono meru tapo 1995 m. ir nuo tada aktyviai dalyvauja Lietuvos savivaldybių asociacijos darbe. Pasak jo, per tuos metus įvykę daug teigiamų pasikeitimų, tačiau savivaldybėms turi būti suteikta daugiau teisių ir galių. „Kuruoju ekonomikos, biudžeto ir žemės ūkio bei verslo sektorius. Kasmet pavyksta padidinti savivaldybių biudžetus 200-300 mln. litų. Tai padėjo sukurti gerai veikiančias decentralizuotas kaimo paslaugų (pasėlių deklaravimo bei tiesioginių išmokų gavimo) bei verslo paslaugų sistemas ir kt. – vardija B.Ropė Nuo 1997 m. jis yra ir Europos Tarybos Vietos ir regionų valdžių kongreso Lietuvos delegacijos narys ir sekretorius. Jam patikėtas Lietuvos savivaldos interesų atstovavimas bei gynimas.
Problemų yra, bet surėmę pečius mes pajėgsime jas išspręsti
Viktoras RINKEVIČIUS Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, Valstiečių liaudininkų
sąjungos valdybos pirmininkas
Šie metai buvo sudėtingi visiems mūsų krašto žmonėms. Kaimas kentėjo nuo didžiulės sausros, pridariusios daug nuostolių, politikai – nuo įvairiausių skandalų, Vyriausybės kaitos, subyrėjus parlamentinei daugumai. Ir vis dėlto pamažu kapstėmės iš tų bėdų, judėjome pirmyn ir metus užbaigiame su viltimi, kad kitąmet gyvensime geriau. Tų vilčių pirmiausia teikia net 14 proc. išaugęs kitų metų biudžetas. Gaila tik kad mūsų komitetui nepavyko pasiekti, jog kaimui skirtos išlaidos išaugtų daugiau nei 1 proc., juoba kad sausros padaryti nuostoliai kompensuojami iš mūsų biudžeto, o ne ES fondų. Tačiau ateina pinigai už „Mažeikių naftą” ir tikimės, kad dalį jų pavyks nukreipti kaimo žmonių naudai, sausros padarinių daliniam kompensavimui, tiesioginėms išmokoms ir kitoms reikmėms. Nors pasėlių plotai išaugo, tačiau dėl sausros į aruodus supylėme 1 milijonu tonų grūdų mažiau. Nuostolius padengti šiek tiek padėjo išaugusios grūdų kainos. Sausros padaryti nuostoliai siekia 690 milijonų litų, nors dar nežinome, kaip
sausra atsilieps pienininkystei, nes žiemai sukaupta mažiau pašarų. Dirbant bendros ES rinkos konkurencijos sąlygomis tokie nuostoliai yra labai skaudūs, juo labiau kad trūksta lėšų melioracijos priežiūrai – ši sritis labai apleista, o ūkininkai neturi finansinių galimybių situaciją pakeisti. Antra vertus, kalbant apie melioraciją, rimta problema tapo ir darbo jėgos trūkumas kaime. Vis daugiau kaimiečių išvažiuoja į miestus ar užsienį. Kitų metų biudžete numatyta skirti 70 milijonų litų melioracijos priežiūrai. Tikimės, jog tai leis bent jau pristabdyti melioracijos sistemos būklės blogėjimą. Ateityje melioracijos įrenginių remontui bei rekonstrukcijai numatoma gauti lėšų iš ES. Melioracijos įrengimai sausina ne tik ūkininkų žemę, bet ir kelius, geležinkelius, miestus, gyvenvietes, miškus, užtvankas, tiltus, pralaidas, todėl tam būtina skirti daugiau dėmesio.
Auga kaimo bendruomenių vaidmuo Pastaraisiais metais kaime pastebime naują gerą reiškinį – kaimiečiai buriasi į bendruomenes ir bendromis jėgomis ima spręsti savo problemas. Valstybė ir savivaldybės joms ateina į pagalbą. Kitų metų biudžete kaimo bendruomenių veiklai skatinti numatyta skirti 6 milijonus litų. Kaimo bendruomenių judėjimas prasidėjo prieš keletą metų ūkininkių moterų iniciatyva, kai jos ėmė burtis į įvairius būrelius, susirūpino kaimo kultūros, tradicijų, papročių išsaugojimu. Vėliau į šį judėjimą įsitraukė vis daugiau kaimo gyventojų. Tokie judėjimai labai populiarūs kitose Europos Sąjungos valstybėse. Teko susipažinti su Švedijos, Suomijos kaimo bendruomenių veikla – ji tikrai įdomi ir efektyvi, padedanti ugdyti kaimo
visuomenės aktyvumą, sąmoningumą, išradingumą. Bendruomenės ugdo jaunimo pilietiškumą, padeda išsaugoti etnokultūrą, tradicijas, įtraukia į šias iniciatyvas jaunąją kartą. Kaimo bendruomenės taip pat padeda atskiriems kaimo gyventojams, šeimoms greičiau įveikti įvairiausias bėdas, nelaimes, plėtoja pagyvenusių, vienišų žmonių globą, organizuoja renginius, šventes. Visa tai labai reikalinga, nes kaime mažėja mokyklų, kultūros židinių. Dabar tą spragą ima užpildyti kaimo bendruomenės, jų vadovai. Negalima nepasidžiaugti Kupiškio, Pasvalio, Biržų, Panevėžio, kitų rajonų kaimo bendruomenių veikla, kuri jaučiama net už šių regionų ribų. Nemažai šių bendruomenių gražiai bendradarbiauja ne tik su kitų Lietuvos rajonų, bet ir su užsienio valstybių kaimo bendruomenėmis. Bendruomenės padeda spręsti savo kaimo socialines problemas, apginti viešąjį interesą, aktualų visiems to kaimo žmonėms. Iškyla vis daugiau entuziastų, lyderių, kurie be jokio atlyginimo, visuomeniniais pagrindais užsiima bendrais kaimo reikalais, padėdami vietos valdžiai spręsti daugelį problemų. Dabar daug kur patys kaimiečiai imasi tvarkyti apleistus kelius, kultūros namus, buriasi į meno ratelius, bendras šventes ir įvairius renginius. Tai labai džiuginantis signalas, rodantis, jog kaimo žmonės patys sugeba spręsti savo aplinkos problemas. Labai svarbu, kad savivaldybės skatintų bendruomenių veiklą, suteiktų joms materialią ir kitokią pagalbą. Deja, būna faktų, kai savivaldybės, matydamos konkurentą, nenori bendruomenėms padėti. Tai blogas, trumparegiškas požiūris. Dabar bendruomenės galės gauti ES paramą pagal LEADER programą. Yra Kanados, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Norvegijos projektai, skirti Lietuvos kaimo bendruomenėms remti.
Yra Lietuvos bendruomenių sąjunga, kuriai vadovauja valstietė liaudininkė Goda Burokienė. Ji palaiko ryšius su Europos kaimo aljansu, į kurį susijungė Europos valstybių kaimo bendruomenių organizacijos. Aljanso atstovai atvažiuoja į Lietuvą, lietuviai lankosi svetur, keičiasi patirtimi. Būtina plėtoti kooperaciją Kai stojome į Europos Sąjungą, kaimiečiams didžiausią rūpestį kėlė pienininkystės reikalai. Dabar padėtis jau aiškesnė. Karvių sumažėjo, o pieno pagausėjo, nes išaugo produktyvumas. Šiuos klausimus mes dažnai aptariame Seimo Kaimo reikalų komitete. Plėtojant pienininkystę, geresnio kelio nėra – tik kooperacija. O ji kaime labai sunkiai skinasi kelią. Netolimoje ateityje susidursime su nauja problema - tai pieno kvota. Vis dėlto mūsų derybininkai stojant į ES išsiderėjo per mažą pieno kvotą. Pagal Vakarų Europos pavyzdį į kooperatyvus turėtų jungtis visi pieno pardavėjai, kaip mėsos ar grūdų augintojai turėtų jungtis į savo kooperatyvus. Tačiau Lietuvoje vienintelė sritis, kur kooperacija gerokai pažengusi į priekį – tai kredito unijos, vadinamieji ūkininkų bankeliai. Jie yra beveik visuose rajonuose ir veikia gana efektyviai, nes teikia kreditus geresnėmis sąlygomis nei dideli bankai. Dabar labai svarbu šią kooperacijos patirtį perkelti į pieno ūkį, kad kaimo žmonės galėtų lengviau parduoti didelį kiekį produkcijos ir gautų didesnę kainą. Tai patvirtina tokių kooperatyvų veikla Žemaitijoje, Kupiškio, Biržų, Pasvalio rajonuose. Šie kooperatyvai savo narių pateiktą pieną parduoda žymiai brangiau. Kita vertus, jie pasiekia ir aukštesnę produkcijos kokybę. Didelė bėda, manau, yra tai, kad mūsų žemdirbiai turi mažą įtaką perdirbimo pramonei. Patys žemdirbiai prastai pasinaudojo
jiems valstybės suteikta galimybe įsigyti daugiau perdirbimo pramonės įmonių akcijų, todėl dabar negali daryti įtakos jų valdymui. Perdirbimo pramonė atsidūrė verslininkų rankose, o Vakarų Europoje ją dažniausiai kontroliuoja žemdirbiai ir taip gauna didesnes pajamas. Kol ši padėtis pasikeis, praeis, matyt, dešimtmečiai. Perdirbimo pramonė labai imli investicijoms ir, norint ją plėtoti, reikia didelių pinigų. Kol kas mūsų ūkininkai tokių lėšų neturi, o jas galima sukaupti tik einant kooperacijos keliu.
Plėtosime biokuro gamybą Kylant kuro kainoms ir neturint savų energetinių išteklių, Lietuvoje reikia plėtoti biokuro gamybą. Iš rapsų daugiau gaminti dyzelino, iš grūdų – etanolio, benzino pakaitalo. Ūkininkams reikės auginti daugiau žaliavos šiai gamybai, o tai garantuoja papildomas pajamas. Tai perspektyvu, nes kuro vartojimas pasaulyje auga, o naftos produktų gamyba beveik ne. Energetika jau tapo politika. Mes negalime remtis vien Rusijos energijos ištekliais, reikia ieškoti alternatyvų. Žinoma, artimiausioje ateityje mes neturime galimybių vien biokuru aprūpinti vartotojus, tačiau ši dalis ateityje smarkiai išaugs. Tikiu, kad kitąmet kaimo reikalai gerės. Ir dabar mes ne visada pastebime tas gražias permainas mūsų kaime. O jų yra nemažai. Dažnai tenka susitikti su užsieniečiais, kurie lankėsi Lietuvoje prieš keletą metų ir dabar, pabuvę mūsų kaime, sako: „Kokių gerų permainų matome Jūsų krašte ir visoje Lietuvoje!” Gal mes per dažnai verkšlename, užuot pasidžiaugę tuo, ką visi kartu pasiekėme.
cm