myk
MIESTUI IR KAIMUI Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos laikraštis
ŠEIMA – TAUTA – VALSTYBĖ Ką reiškia, kad Valstiečių liaudininkų partija pradėjo jau antrą savo istorijos šimtmetį? Politine prasme – partijos mąstymo brandą, tvirtą veiksmų logiką, laiko užgrūdintą patikimumą ir politinių sprendimų solidumą. Žmogiškąja prasme – veiklos bendruomeniškumo principą, nuveiktų darbų suprantamumą miesto ir kaimo žmogui, moralinių, etinių, kultūrinių principų artumą kiekvienai Lietuvos šeimai.
Algimantas SAVUKYNAS Susitikti dėl interviu ūkio ministras Vytas Navickas galėjo tik pusę aštuonių ryto, kai oficiali darbo diena dar nebuvo prasidėjusi, ir beveik visi ministerijos langai skendėjo tamsoje. Darbo metu tokiems pokalbiams ministras laiko tiesiog neturi – nuo pat ankstyvo ryto laukia svarbūs darbai: susitikimai, posėdžiai, pasitarimai. - Tai kada pradedate darbo dieną, ministre? – savaime kilusiu klausimo pradėjome pokalbį. - Septintą valandą ryto. Atvažiuoju į darbą anksčiau, kad nereikėtų gaišti laiko transporto kamščiuose. Peržiūriu dokumentus, pasiruošiu susitikimams, posėdžiams. - Vadovauti ministerijai Jums – ne naujiena. Iki tapdamas ūkio ministru keturiose vyriausybėse ėjote ekonomikos ministro pareigas. Kaip paaiškintumėte tokį pasitikėjimą? - Šį kartą pasiūlymą tapti ministru lėmė dvi priežastys. Pirmiausia susiklostė tokia politinė situacija, kad mūsų Valstiečių liaudininkų sąjunga turėjo galimybę deleguoti tris atstovus į Vyriausybę, tarp jų – į Ūkio ministeriją, ir partijos kolegos pasitikėjo manimi. Kitas dalykas – per savo gyvenimą, veiklą sukaupiau nemažai patirties. Teko dėstyti Vilniaus universitete, dirbti mokslinį darbą, eiti atsakingas pareigas valstybės institucijose (atkūrus Nepriklausomybę V.Navickas buvo pirmosios Vyriausybės narys – aut. past.), dirbau Seimo Ekonomikos komitete, aštuonerius metus – privačiame versle, buvau Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas.
Prof. Kazimiera PRUNSKIENĖ Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkė Tai suprantama – juk Valstiečių liaudininkų pirmtakai buvo tokios iškilios asmenybės, kaip Jonas Vileišis, Kazys Grinius, Ernestas Galvanauskas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Felicija Povickaitė-Bortkevičienė, Mykolas Sleževičius, Jonas Staugaitis. Tai žmonės, praėjusio amžiaus pradžioje pradėję profesionaliai formuoti Lietuvos valstybinio - tautinio mentaliteto, demokratinio bendrabūvio nuostatas ir principus. Jų suformuluotos vertybės, kuriomis grindė savo veiklą: demokratija, valstybingumas, tautiškumas, teisingumas, pažanga, darbštumas, dorovė, buvo tokios organiškos ir tikros, kad kiekvienas jas priėmė kaip savas prieš šimtą metų, neabejoju, jos liks tokiomis pat svarbiomis vertybėmis ir po antro šimtmečio. Valstiečių liaudininkų partija, garbingai puoselėdama ir principingai įgyvendindama savo vertybes, tapo artima daugeliui Lietuvos žmonių. Mūsų valstietiškos – liaudininkiškos bendruomenės narių skaičius nuolatos auga, neįtikėtinai sparčiai didėja ir bičiulių, draugų, bendražygių ratas. Tai akivaizdžiai rodo partiečių, savo nuoširdžia ir sąžininga veikla pelniusių aplinkinių pasitikėjimą atstovauti jų interesus visų lygių renkamose ir administracinėse valdžios struktūrose gausa. Nukelta į
2 p.
Tarp politikos, verslo ir… šaškių Prieš dvejus metus, baigęs dvi Seimo nario kadencijas, trukusias 8 metus, Ramūnas Karbauskis grįžo į savo verslą, tačiau iš aktyvaus Lietuvos politinio gyvenimo jis nepasitraukė. Dabar jis yra Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) pirmasis vicepirmininkas. Monika VAIŠNORAITĖ Net ir neužimdamas svarbių valstybinių pareigų, Ramūnas pastaruosius dvejus metus jautėsi aktyviu politinio gyvenimo dalyviu, tik tiek, jog nebereikėjo sėdėti Seimo posėdžių salėse. Po Seimo rinkimų 2004 metais, kai LVLS tapo valdančiosios koalicijos partnere, partijos veikla jos vicepirmininką įtraukė į svarbiausius šalies valdymo procesus ir Vyriausybės formavimą.
Stiprus verslas nebelaikomas nusikaltimu Pasak vieno iš LVLS lyderių, grįžęs į įprastas darbo agrokoncerne vėžes, nesijautė atitrūkęs nuo Lietuvos gyvenimo ritmo. “Dirbdamas Seime visuomet stengiausi būti arti žmonių, mačiau kaimo problemas, jas kiek galėdamas siekiau spręsti, sako jis. – Tad grįžęs į verslą antrosios – kitokios Lietuvos, kokią kartais mato
Nukelta į
Ramūnas Karbauskis. Pasak politiko, pastaraisiais metais pastebima dar daugiau teigiamų poslinkių santykiuose tarp valdžios ir verslo. Užsienio reikalų ministerijos, kuriai vadovauja LVLS deleguotas ministras Petras Vaitiekūnas, iniciatyva skatinti verslui ir ieškoti jam galimybių sėkmingai konkuruoti užsienio rinkose pasitelkiamos Lietuvos ambasados įvairiose šalyse.
Žemės ūkio ministerija atsigręžė į žemdirbius
Po 8 metus trukusio darbo Seime, Ramūnas Karbauskis grįžo į verslą, bet iš politinio gyvenimo nepasitraukė kabinetuose sėdintys valdininkai, aš nepamačiau”. Ramūnas Karbauskis neslepia, jog pasikeitęs jo statusas leido kiek lengviau atsikvėpti. “Anksčiau kas nors galėjo sakyti, jog būdamas Seimo nariu buvau išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, bet kaip ir anksčiau, taip ir dabar iš mano vadovaujamų įmonių sumokamų mokesčių gali būti išlaikomi net keletas Lietuvos rajonų. Todėl dabar jaučiu kur kas didesnį komfortą”, - sako buvęs parlamentaras, kuris visos savo kadencijos metu buvo
atsisakęs Seimo nario atlyginimo. Be to, Ramūnas džiaugiasi, kad pastaruoju metu Lietuvoje įtampa ir slėgis, kuris buvo jaučiamas G.Vagnoriui vadovaujant Vyriausybei, verslo atmosferoje atlėgo. Nebetaikomos tokios griežtos ir drastiškos priemonės, dėl kurių ne vienam verslininkui teko atsidurti niekuo nesibaigusiuose teismo procesuose. “Man atrodo, kad šiandieninė valdžia jau suprato, jog verslas yra visos šalies gerovės pamatas, sumažėjo ir manančių, jog stiprus verslas yra didelė blogybė”, - teigia
Ministras stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui
Žemės ūkyje, Lietuvai įstojus į ES, taip pat įvyko dideli poslinkiai. Žemės ūkio ministerija, kuriai vadovauja LVLS pirmininkė Kazimiera Prunskienė, sugebėjo tapti ūkininkų ir verslininkų, dirbančių žemės ūkio srityje, partnere ir iniciatore įvairių sprendimų, kurie yra novatoriški visos Europos Sąjungos mastu. “Lietuvoje įsisavinant ES paramą galima vykdyti įsigijimus dar iki projekto patvirtinimo. Tai leidžia ūkininkams įsigyti techniką ir ją vėliau įtraukti į projektus, kuriems įgyvendinti prašoma ES paramos”, - pažymi Ramūnas Karbauskis ir priduria, jog iki šiol nė vienoje ES narėje tokia praktika nebuvo taikoma. Pasak Ramūno, šiandien Žemės ūkio ministerija ne tik vykdo ES nurodymus, bet ir aktyviai dalyvauja formuojant Lietuvos bei Europos žemės ūkio politiką ir strategiją. “Žemės ūkio ministrė šiandien kalbasi kaip lygiaverčiai partneriai su ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisare Marianna Fisher Boel, tai leidžia Lietuvai pasiekti puikių rezultatų ir svarbių sprendimų”, - sako R.Karbauskis. Nukelta į
2 p.
7 p.
P.Vaitiekūnas: Diplomatinė tarnyba turi tarnauti žmonėms Frederikas JANSONAS Valstiečių liaudininkų sąjungos į Vyriausybę deleguotas užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas siekia, kad ministerija ir diplomatinės Lietuvos misijos būtų ne tik prieinamos paprastam Lietuvos piliečiui, bet ir pačios “eitų į žmones”. - Kokias svarbiausias užduotis keliate sau, kaip užsienio reikalų ministrui, ir Jūsų vadovaujamai ministerijai? - Turiu susiformulavęs sau keletą principų, kurių stengiuosi laikytis. Pirmasis jų – kad mūsų diplomatinė tarnyba ir Užsienio reikalų ministerija būtų ne tik prieinama paprastam žmogui, eiliniam verslininkui, bet ir prieinanti prie jo. Tai yra ieškanti tų žmonių, kuriems galėtų būti naudinga, ir ieškanti interesų, kuriems galėtų padėti. Taip pat manau, kad Lietuvos – nedidelės šalies – diplomatija turėtų būti nearogantiška, ypatingai atvira ir skirta žmogui. Gal tai skamba ir labai garsiai, bet ką aš galiu padaryti, jei dukart du yra keturi... Be abejo, sąžiningas, tvarkingas ir skrupulingas Vyriausybės programos vykdymas yra pagrindinė ministerijos užduotis. Taip pat, kaip ypač svarbią užduotį, išskirčiau ministerijos veiklos optimizavimą, biurokratizmo mažinimą. Vienas pagrindinių instrumentų to siekiant, manau, yra pasitikėjimo, o kartu ir atsakomybės didinimas. Nukelta į
7 p.
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
ŠEIMA – TAUTA – VALSTYBĖ Net devyni merai: Leonas Apšega, Juozas Bertašius, Raimundas Jakutis, Algirdas Kopūstas, Bronislavas Liutkus, Bronis Ropė, Vytas Šimonėlis, Aloyzas Zairys, Povilas Žagunis negailėdami jėgų ir laiko dirba žmonių gerovei. O vicemerus, savivaldybių tarybų narius, administracijų vadovus net ir suskaičiuoti sunku. Turėdami tvirtą atstovavimą savivaldybėse ir todėl puikiai žinodami žmonių problemas bei poreikius, Valstiečiai liaudininkai gali kaip niekas kitas prasmingai ir rezultatyviai dirbti pačiose aukščiausiose valdžios struktūrose. Lietuvos Respublikos Seime turime gausią skaičiumi ir kokybišką rezultatais frakciją, kuriai energingai ir talentingai vadovauja Aldona Staponkienė, Seimo pirmininko pavaduotoju dirba Alfredas Pekeliūnas, Kaimo
reikalų komitetui dalykiškai ir konstruktyviai vadovauja Viktoras Rinkevičius, Švietimo ir mokslo – Virginijus Domarkas, daug nuoširdaus ir svarbaus darbo atlieka Seimo komisijų vadovai Rima Baškienė, Skirmantas Pabedinskas ir daugelis kitų. Visi jie „mūru„ prieš kliūtis stoja, širdimi žmonėms rezultatus neša. Daug pagarbos ir pasitikėjimo savo darbais pelnė Gema Umbrasienė, Panevėžio apskrities viršininkė, Angelė Kaušylienė – Utenos, Raisa Minčinauskienė – Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotoja, Emilija Laurutienė – Šiaulių viršininko pavaduotoja. Na, o kad valstiečiai liaudininkai vadovauja trims strateginėms ministerijoms: ūkio ministras Vytas Navickas, užsienio ministras Petras Vaitiekūnas ir žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė, rodo partijos stabilumą, patikimumą, profesionalumą, partijos
puoselėjamų vertybių tapatumą tautos vertybėms. Mūsų partijos devizas – „kurti, o ne griauti„, todėl valstiečiai liaudininkai niekada neidentifikuoja savęs kaip jėgos, dėl savo tikslų kovojančios ir griaunančios. Mes – kūrėjai, mes - bendraminčių šeima, susijungusi bendrai Lietuvos žmonių gerovei. Tvirtą šeimą mes suprantame kaip svarbiausią turtingos, klestinčios valstybės garantą. Būtent šeimoje formuojasi tos vertybės, kurias mūsų partijos pirmtakai įvardijo kaip bendražmogiškas. Tai pagrindinė priežastis, kodėl dabar, kai valstybei ir tautai taip svarbu sutelkti visą kuriamąjį potencialą bendram darbui, valstiečiai liaudininkai tampa viena pagrindinių Lietuvos politinių partijų. Kaip sako, „pasėk grūdą, supilsi aruodą„, o mes grūdą sėjame kartu su darbščiais, savo kraštą mylinčiais žmonėmis, todėl ir aruodas kaupiasi bendras.
n
Atkelta iš 1 p.
Brangieji, Kai prie baltai užtiesto šv. Kalėdų vaišių stalo susėda šeimos kaimuose, ir miestuose, mintimis sugrįžtame į prabėgusius metus, atsiprašome tų, kuriuos užgavome ir įskaudinome, dėkojame tiems, kurie mus palaikė ir suprato, įvertiname nuveiktus darbus ir imame planuoti naujus. Gražiausią metų šventę sutinkame svajodami apie turtingesnius ateinančius metus, apie laimingus ir sveikus mūsų vaikus bei mus pačius, apie gausesnį derlių, santarvę namuose ir mus supančiame pasaulyje. Nuoširdžiai linkiu, kad prie šv. Kalėdų stalo gimusios gražios svajonės išsipildytų su kaupu ir sėkmė lydėtų Jus visus 2007-ius metus! Linksmų šv. Kalėdų ir gerų Naujųjų metų! Nuoširdžiai, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga
Rima Baškienė negali būti Tarp politikos, abejinga žmonių problemoms verslo ir… šaškių
Prieš dvejus metus Rima Baškienė, išrinkta į Seimą, išvyko dirbti į Vilnių. Tačiau kiekvieną savaitgalį grįžta į savo namus Kuršėnuose, kur gyvena jos šeima., kur vyrauja santarvė, kur grožiu puoselėjamoje sodyboje galima pasidžiaugti vis naujomis vyro tautodailininko medžio skulptūromis, susitikti su sūnumis. Ir nuo kraštiečių problemų Rima nenusisuko.
Atkelta iš 1 p.
Ieva ŠIMKŪNAITĖ Daugiau nei 400 žmonių, kuriuos pas Seimo narę atginė žemėtvarkos, sveikatos bei įvairios socialinės problemos ji priėmė Šiauliuose, Kuršėnuose, Šiaulių rajono seniūnijose, ir stengėsi padėti. Seime Rima Baškienė vadovauja Šeimos ir vaiko reikalų komisijai , dirba Socialinių reikalų komitete. Per dvejus metus ji parengė beveik 150 teisės aktų. Rimos Baškienės akirat y je – dažniausia socialinių problemų sprendimas. Vienu reikšmingiausių savo rengtų projektų Seimo narė įvardija Vaikų išlaikymo fondo įstatymą. Šio įstatymo pagrindu vaikams, negaunantiems teismo priteisto išlaikymo (alimentų) iš savo tėvų, nustatyto dydžio išmokas mokėtų valstybė, o tėvas arba motina, kurie nemoka teismo priteisto išlaikymo, taptų valstybės skolininku. Skola iš jo būtų išieškoma be senaties termino. Šio įstatymo laukia apie 50 tūkstančių vaikų. Projekto autorė džiaugiasi, kad jos siūlymui pritarė Parlamentas, o Vyriausybė jo įgyvendinimą įtraukė į savo 2006-2008 metų programą. Kaip ir daugelis mažamečius vaikus auginančių tėvų, Seimo narė mano, jog ne mažiau už gražius santykius šeimoje, svarbi vaikus supanti aplinka bei lengvai prieinamos informacijos įtaka. „Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo papildymo projektu siūlau įteisinti nuostatą, kad homoseksualių santykių propagavimas viešoje informacijoje būtų reglamentuojamas įstatymu”, - pasakoja Rima Baškienė. Kartu su Seimo Narkomanijos prevencijos komisija, kurios narė yra ir Rima, ji teikė įstatymo pataisas, siūlančias uždrausti propaguoti informaciją, patariančią, kaip pasigaminti, įsigyti ar naudoti sprogmenis, narkotines medžiagas. Atsižvelgus į Seimo narės pasiūlymą, Vyriausybės veiklos programoje numatyta steigti ir išlaikyti reabilitacines įstaigas vaikams, priklausomiems nuo psichotropinių medžiagų. „Negalime likti abejingi liūdnai
statistikai, kuri liudija, jog šalyje iš 100 susituokusių 60 šeimų išsiskiria, socialinės rizikos šeimos piktnaudžiauja alkoholiu, neprižiūri savo vaikų, smurtauja, o valstybės socialinė politika nėra pakankamai veiksminga. Šeima turi tapti vertybe mūsų valstybėje”, - sako Rima Baškienė Todėl ji siūlo jau mokyklose mokyti vaikus pasirengimo šeimai pradmenų. Šis pasiūlymas yra įtrauktas į Vyriausybės 2006 –2008 metų programą. Rimos Baškienės, kaip Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje Socialinių reikalų komiteto pirmininkės, iniciatyva apie šeimos politikos stiprinimą buvo diskutuojama tarptautinėse konferencijose. „Seimo nario veikla neapsiriboja vien tik įstatymų leidyba” – sako Rima Baškienė. Jos iniciatyva surengta ar skaityti pranešimai 39 konferencijose Seime, ar kitose institucijose, aptariant įvairių institucijų, organizacijų bendro darbo svarbą tobulinant teisės aktus, telkiant visuomenę kovoti už tradicinę šeimą, už socialinių paslaugų joms plėtrą, už dorovinį jaunimo ugdymą, vaikų saugumo, priežiūros ir paslaugų užtikrinimą, moralinių, dvasinių vertybių puoselėjimo svarbą, atkuriant humanizmo principais ir garbe paremtą valstybės gyvenimą. Rima stengiasi padėti savo kraštui teikdama pasiūlymus, kad iš Valstybės biudžeto būtų skirtos lėšos mokyklų, vaikų darželių renovacijai, informacinio centro prie Kryžių kalno įrengimui ir kt. Daliai Rimos Baškienės siūlymų Vyriausybė ir Seimas pritarė ir 2006 metais į Šiaulių rajono biudžetą papildomai buvo skirta virš 3,2 mln.lt. Buvusi Šiaulių rajono savivaldybės vicemerė Rima Baškienė sako jaučianti didelę atsakomybę prieš visus žmones, kurie prieš dvejus metus vienmandatėje Šiaulių kaimiškojoje rinkimų apygardoje ją išrinko į Seimą. „Žmonių pasitikėjimą priėmiau kaip didelį įpareigojimą”, - sako Seimo narė. Savo įsipareigojimus ji siekia kruopščiai ir atsakingai vykdyti. „Stengiuosi neatitrūkti nuo rajo-
Dažniausiai Rimos Baškienės akiratyje – socialinių problemų sprendimas no žmonių problemų, todėl dažnai lankausi rajono renginiuose. Per dvejus metus dalyvavau 256 renginiuose ir gyventojų sueigose. Esu labai dėkinga Šiaulių krašto žmonėms už išsakytus patarimus ir pasiūlymus”, - sako Rima. Ji suspėja dalyvauti ir Šiaulių rajono moterų organizacijos „Atgaiva”, kurią prieš keletą metų Rima įkūrė kartu su bendramintėmis, projektuose. Moterų organizacijos „Atgaiva” narių dėmesio nuolat sulaukia Šiaulių rajono Gruzdžių laikinosios globos vaikų namų auklėtiniai. Rima Baškienė yra Karalienės Mortos premijos talentingiausiems Respublikos vaikams globėja ir mecenatė. Šios premijos įteikimas rengiamas žymiausiose istorinėse Lietuvos vietose Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną, skatinant jaunimą tobulėti, prisiliesti prie garbingos mūsų tautos istorijos ir garsinti savo krašto vardą. Rima Baškienė su džiaugsmu pasakoja, kad Pavenčių vidurinės mokyklos Pakumulšių skyriaus mokiniai ją paskyrė savo globėja. Jų susitikimai, Rimos dovanotos vaikams ekskursijos prie jūros, į Seimą yra abipusiai naudingi. „Kuo daugiau gero padarai žmonėms, tuo prasmingesnis atrodo gyvenimas. Tad telydi visus didi sėkmė kilniuose ir prasminguose darbuose„,- optimistiškai nusiteikusi linki visiems Rima Baškienė.
Jis pastebi, jog ne kiekviena didžioji Europos Sąjungos narė turi tokius gerus santykius su žemės ūkio strategais. Kitas ūkininkams labai svarbus įgyvendintas sprendimas – tai žemės ūkio specialistų seniūnijose atsiradimas. Ši Ramūno prieš dvi kadencijas Seime siūlyta idėja Žemės ūkio ministerijos pastangomis jau įgyvendinta visoje šalyje. Dabar kiekvienoje seniūnijoje dirbantys žemės ūkio specialistai padeda ūkininkams parengti pasėlių deklaracijas ir nepaklysti įstatymų bei reglamentų labirintuose. Per pastaruosius metus Lietuvoje suformuota žemės ūkio strategija, kurios faktiškai nebuvo nuo Nepriklausomybės paskelbimo. Žinoma, ją formuoti padėjo ir integracijos procesai, Lietuvai tapus Europos Sąjungos žemės ūkio rinkos dalimi. “Šiandien daugelis pastebi, jog Žemės ūkio ministerija atsigręžia ne tik į perdirbėjus, bet ir į žemdirbius”, - sako Ramūnas. Žvelgdamas į nūdienos aktualijas verslininko akimis, Ramūnas Karbauskis pastebi, jog LVLS atstovų vadovaujamos ministerijos – Užsienio reikalų, Žemės ūkio bei Ūkio – ieško tarpusavio bendradarbiavimo galimybių spręsdamos žmonių, kuriems tarnauja, problemas. “Dar visai neseniai valdžioje buvo žmonių, kuriems aukštos valstybės pareigos buvo verslas. Džiaugiuosi, kad mūsų partijos ministrai neminimi tarp tų pareigūnų, kurie nesugeba suderinti viešųjų ir privačių interesų”, - teigia R.Karbauskis, griežtai nusiteikęs kovoti su korupcija.
Abejingumas kelia siutą Griežtų principų politikoje bei versle besilaikantis LVLS pirmasis vicepirmininkas savo darbotvarkėje visuomet randa laiko dalykams, kurie suteikia daug džiaugsmo kaimo bendruomenėms, vaikams ir net jų seneliams. Negailėdamas laiko Ramūnas aktyviai propaguoja šaškių žaidimą, mat, be kitų svarbių pareigų, jis užima dar vienas jam malonias Lietuvos šaškių federacijos prezidento pareigas. Šiandien šaškėmis faktiškai žaidžia visi Šiaulių rajono vaikai, apie 400 įvairaus amžiaus vaikų dalyvauja turnyruo-
se. “Šiauliuose kai kurios mamos ir net močiutės ar seneliai man sako, “Ką tu padarei – dabar šaškėmis su vaikais turiu žaisti kiekvieną dieną”. Aš jiems sakau - džiaukitės, nes dabar jūs turite puikią progą bendrauti su savo vaikais”, - juokiasi Ramūnas ir priduria, jog šaškes seneliai perpranta kur kas lengviau nei kompiuterinius žaidimus. Ramūnas, kuris pats būdamas vos 14 metų atstovavo Šiaulių rajonui šaškių varžybose, dabar rengiasi įspūdingam projektui – Nacionalinei moksleivių šaškių lygai, į kurią norėtų įtraukti vaikus iš įvairių Lietuvos rajonų ir kaimų mokyklų. Projektui jau gaminama 10 tūkstančių šaškių komplektų, kurie atiteks mažiesiems šaškių žaidėjams. Labiausiai Ramūną skaudina, kad kai kurių rajonų švietimo skyrių vadovai jį mėgina įtikinti, jog rajone nėra nė vieno vaiko, norinčio žaisti šaškėmis. “Esu tikras, jog nuvažiavęs į bet kurią rajono mokyklą rasiu 50 ar 100 vaikų, kurie nori žaisti, tik jiems to niekas nesiūlė. Dėl tokio abejingumo ima siutas”, - piktinasi Ramūnas ir žada, jog jo Nacionalinės moksleivių šaškių lygos idėja atkeliaus į visas mokyklas, nesvarbu, kiek pastangų tam prireiktų. Beprasmį laiko leidimą prie televizoriaus ir taurelės Ramūnas norėtų pakeisti ir kaime. Jis jau pradėjo organizuoti Nacionalinę kaimo bendruomenių šaškių lygą, o jos dešimties apskričių čempionai bus pakviesti į kelionę Briuselin. Kartu su savo tėvu Česlovu Karbauskiu Ramūnas ėmėsi dar vieno pasiaukojančio projekto – jų lėšomis per septynerius metus bus išleista 30 knygų serija “Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius”. Knygos bus išdalintos kaimo žmonėms, bibliotekoms . “Mes su tėčiu norime, kad visos geriausios Lietuvos klasikų knygos būtų išleistos kokybiškai, kad jos kaip palikimas išliktų ateinančioms kartoms”, - sako Ramūnas ir priduria, jog įvairūs labdaros projektai jam leidžia save įprasminti. Visiems noriu palinkėti geros sveikatos, o ūkininkams – kad kiti metai būtų derlingi. Jaunimui – kad įsitvirtintų savo žemėje, o ne ieškotų duonos svetur. Noriu palinkėti kantrybės, užsispyrimo, sėkmės ir tikėjimo savimi, savo artimais žmonėmis.
cm
2006 m. gruodis
MIESTUI IR KAIMUI
Šakių rajonas - vienos dienos įspūdžiai Vienos dienos įspūdžiai iš geriausios kaimiškosios savivaldybės Suvalkijoje nominaciją pelniusios Šakių rajono savivaldybės, kurios meras vis kartojo: „Būtinai parašykite apie tikrąją duonos kainą ir kaip mūsų užaugintos duonos sąskaita karališkus pyragus kremta perdirbėjai“… Valentina Zinkevičienė
100 ha – tai mažažemis Šakių rajonas – vienas ekologiškiausių ir švariausių Lietuvoje, o 70 proc. žemės labai derlinga. Čia ūkininkauja apie 1900 ūkininkų, ant buvusių kolūkių pagrindo rajone susikūrusios 8 stambios žemės ūkio bendrovės. Apie 800 ūkininkų dirba vidutiniuose sklypuose, bet šiame Suvalkijos lygumų krašte esama nemažai ir tokių, kurie ūkininkauja kelių šimtų hektarų plote. Atvažiavus į Šakius pirmiausia į akį krito miesto centre išsirikiavę prabangūs visureigiai. Mat tą dieną vyko kredito unijos „Zanavykų bankelis“ ataskaitinis susirinkimas, ir dauguma ūkininkų, kaip šio bankelio „patriotai“, buvo suvažiavę į rajono centrą. Kai, nusižiūrėję vieną solidžiai atrodantį ūkininką, „Zanavykų bankelio“ pajininką, užklausėme, kiekgi jis turįs žemės, šis pašmaikštavo, kad Šakių mastu esąs beveik mažažemis, nes besidarbuojąs tik 100 ha plotuose. Ir visureigiai, šmaikštuolio aiškinimu, ne iš suvalkietiško „onoro“ perkami – lygumų krašte ūkininkams ši mašina tik... darbinė technika. Nors savivaldybė šiemet pelnė geriausios kaimiškos savivaldybės Suvalkijoje nominaciją ir pirmas įspūdis buvo, kad... zanavykų turtuoliai neverkia, bet, pabendravę daugiau, pajutome ir kartėliu atsiduodančias žemdirbių nuotaikas. Skaudžiausia jiems tai, kad doras darbas lyg ir nuvertintas: nelabai reikia Lietuvos žemdirbių išaugintų grūdų, gyvulių, netgi šakiečių visais laikais godojamų linų.
Kaimietis nebūtinai tas, kuris gyvena kaime Meras Juozas Bertašius, paklaustas, kas lėmė geriausios kaimo savivaldybės titulą, kalbą pradėjo ne nuo kaimiškųjų ir žemdirbystės reikalų, o nuo švietimo ir kultūros. „Nors krivūlė mums atiteko kaip kaimiškajai savivaldybei, mes nevisiškai atitinkame tokį apibrėžimą. Juk kaime nebūtinai tik „kaimiečiai“ gyvena“, – replikavo meras. Rajone daugiausia investuojama į mokyklas: daugelis jų atnaujintos, sutvarkytos sporto salės, šviečia nauji stogai ir langai. „Kad ir į kurį rajono kraštą nusibelstumėte, visur rasite sutvarkytas arba tvarkomas švietimo įstaigas. Pavyzdžiui, nustebtumėte, kaip atrodo Veršių gyvenvietės Beržynų pagrindinė mokykla“, – intrigavo meras. „Nusibeldėme“, kaip meras patarė, į Veršius. Iš tikrųjų mokykla – kaip lėlytė. Mokyklos direktoriaus pavaduotoja pasakojo, kad mokykla buvo pastatyta su dideliu broku ir 10 metų statybininkai niekaip negalėjo atiduoti pastato dėl sporto salės. Tik merui
„Kaimo žmonės kantrūs ir išmintingi”, - sako Šakių meras Juozas Bertašius įsikišus ir “prispaudus” viskas buvo sutvarkyta. Dabar mokykloje mokosi 111 vaikų, o sporto salė garsi visame rajone ir vadinama mažąja Šakių „Siemens“ arena. Net afišose, skelbiančiose renginius, rašoma, kad, pavyzdžiui, varžybos vyks Šakių „Siemens“ arenoje... Nors Šakių rajone, kaip ir daugelyje kaimiškųjų rajonų, vaikų mažėja, tačiau meras sakė, kad yra dar 3 kaimo mokyklos, sutvarkytos panašiai kaip Beržynų. Ir uždaryti bet kokios mokyklos neskubama. Mero filosofija tokia: mokykla – kaimo gyvenimo židinys, apie kurį sukasi visi – vaikai, tėvai, bendruomenė, šviesuomenė. Jei atsitiktų taip, kad vieną ar kitą kaimo mokyklą tektų uždaryti, tai sutvarkyti mokyklų pastatai liktų bendruomenėms ir kaimo židinys būtų išsaugotas. Iš kurgi savivaldybė semia pinigus? Juk atnaujinti Kultūros, Jaunimo centrai, pavydėtinai sutvarkytas J.Lingio parkas su naujai pastatyta vasaros estrada. Beje, tame parke 2005 m. vyko visus zanavykus įsiūbavusi jubiliejinė dainų šventė „Juozo Lingio jovarų išsūpuoti“, skirta zanavykų dainų šventės 75–mečiui paminėti. Šventės dienomis šiame parke šoko, dainavo, grojo 78 kolektyvai ir buvo susirinkę daugiau kaip 1300 dalyvių. „Gili, jauki aura, plazdenanti Juozo Lingio parke, sujungė zanavykus savo kultūros pajautimui ir pasididžiavimu ja“, – taip didžiausią ir prasmingiausią Šakių rajono kultūros renginį yra apibūdinusi Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė, tuo tarsi atitardama merui, kad kaime nebūtinai tik niekuo nesidomintys kaimiečiai gyvena... „Tai iš kur viskam pinigai?“ – vėl pertraukiame klausimu merą, vis bepasakojantį apie rajono kultūros ir švietimo įstaigų remontus, atnaujinimus, juose vykstančius renginius. „Į visas programas per projektus mes veržiamės prie ES struktūrinių fondų. Žinoma, dalį ir savo pinigų pridedame. Savivaldybėje turime Strateginio planavimo komitetą ir savus specialistus, kurie rengia projektus“, – aiškino meras lyg ir daugeliui žinomus dalykus. Tačiau savivaldybė kultūros ir švietimo reikalams pinigų suranda ir kitais būdais. Štai puikiai suremontuotame iš apleisto kino teatro pertvarkytame Jaunimo centro vestibiulyje kabo akį traukianti lenta su užrašu: „Prie pastato remonto savo lėšomis prisidėję asmenys ir organizacijos
išreiškė požiūrį į kultūrą“. O toliau rikiuojasi pavardės: Genovaitė ir Juozas Bertašiai, Mindaugas ir Žilvinas Marcinkevičiai, Juozas Puodžiukaitis (buvęs meras), Kazimiera Prunskienė, kredito unija „Zanavykų bankelis“ ir kiti. Pasmalsavome, kiekgi šiuo atveju „požiūris į kultūrą“ atsiėjo merui su žmona. Nepigiai – 10 tūkst. litų. Iš Šakių kilę verslininkai Marcinkevičiai, mero teigimu, į savo gimtinę yra investavę apie 1,5 mln. litų. Už jų pinigus suremontuota gimnazija, apšviestos ir trinkelėmis išgrįstos gatvės, sutvarkytos kapinės.
Apie tikrąją duonos kainą Šakių rajone išsilaikė 8 stiprios žemės ūkio bendrovės, o viena jų – „Grūduva“, valdanti 4 tūkst. ha žemės, mero teigimu, tvarkosi idealiai. Ją aplankę užsieniečiai nustemba, kaip atrodo fermos, kokie laukai. Yra stiprių ūkininkų, turinčių po 300-500 ha, sukasi ir vidutiniokai, šiaip taip pragyvendami. Bet visus zanavykus, dirbančius derlingas žemes, “pjauna” kainos: viskas brangsta, o superkama produkcija pinga. „Noriu, kad visai Lietuvai pagarsintumėte štai ką: brangieji, duoną tris kartus pabrangino, o už grūdus mums moka triskart mažiau kaip anksčiau. Štai koks požiūris į kaimą. Tad ne dėl žemdirbių kaltės duonelė brangsta“, – karštai kalbėjo meras. Ir pažėrė skaičių. Pernai už kviečius mokėjo mažiausią kainą per visus Nepriklausomybės metus: 260–300 litų už toną. Trąšos, kuras pabrango dvigubai, chemikalai – trigubai, o kainos už grūdus nuo ankstesniais laikais mokėtų 700 litų už toną numuštos iki 300. Salietrą žemdirbiai anksčiau pirkdavo po 360 litų, dabar už toną reikia mokėti 700. Šakiai nebus ir linų kraštas – plotai sumažinti nuo 3 tūkst. iki 600 ha. Bankrutuoja ir linų fabrikas, ir techniką susipirkę augintojai, nes nustatyta 587 Lt parama už hektarą – juokinga. Išeina taip: žmogus dirba ir ne tik nieko neuždirba, bet dar pridėti turi... Kad linininkystė nežlugtų, parama turėtų būti bent 1200 litų už ha. Kodėl susiklostė tokia absurdiška padėtis? Mero paaiškinimas buvo kategoriškas: jei valstybei būtų rūpėjusi žemdirbių ateitis, ji būtų neleidusi tokios privatizacijos. Pieno, grūdų perdirbimo įmonėse žemdirbiai neturi
jokios įtakos, nes ten neturi nei turto, nei akcijų. Žemdirbių tiesiog neprileido prie privatizavimo, todėl dabar yra visiškas perdirbėjų diktatas. Jie kiek nori, tiek moka ir kraunasi negirdėtus pelnus. Privačių perdirbėjų kieme, pasak mero, jau dabar nieko negali nei Vyriausybė, nei Žemės ūkio ministerija „Bet jūsų savivaldybė pripažinta geriausia kaimiškąja. Vadinasi, dar nesate visiškai užspausti“, – paprieštaravome merui. „Kaimo žmonės kantrūs ir ištvermingi. Jie tyli, nes neturi laiko skųstis, užsiimti pašaliniais darbais. Nėra kaimo žmogui kur pasidėti – jis negali kaip paukštis mesti viską ir išlėkti. Mes išgyvename per užsispyrimą ir kantrybę“, – toks buvo mero atsakymas. Ir pats meras niekur iš šių kraštų neišskrido. Jų visa šeima ūkininkai. Baigęs universitete verslo vadybos mokslus, prie tėvų ūkio sugrįžo ir jų sūnus Edvinas, pernai pelnęs rajone geriausio jaunojo ūkininko vardą. Gal jis jau milijonierius, gal didelius namus išsistatė? Juk valdo 300 ha. Mero sūnaus nuostatos nepanašios į „naujojo“ lietuvio. Turėtas santaupas investavo į žemę – mokslus baigęs nusipirko dar 26 ha. O namų statyti net nesirengia, nes išsitenka tėvų turimame „alytnamyje“. „Man labai pasisekė, kad turiu mėgstamą darbą, baigiau mokslus ir turiu gerus tėvus“, – taip kalbėjo jaunasis ūkininkas Edvinas. 100 ha plote ūkininkauja ir mero žmona Genovaitė. „Kai sūnus mokėsi, viską 450 ha ūkyje dvejus metus tvarkiau viena“, – santūriai pasakojo Genovaitė Bertašienė. Į klausimą, kaip jai sakėsi, atsakyta buvo taip: „Geriau negu merui“...
Apie vietos valdžios svorį Tas vietos valdžios svoris, mero nuomone, pasireiškia dėmesiu žmogui per švietimo, kultūros, socialinės sferos sutvarkymą. Taip susilipdo bendruomenė. Nors zanavykai ne kokie bėdžiai, bet ir šiame krašte socialinių bėdų ir socialinės globos besišaukiančių netrūksta. Savivaldybė išlaiko senelių namus, prisideda teikiant senukams paslaugas į namus, kasmet apie 300 tūkst. litų skiria vaikų globos namų, įkurtų evangelikų liuteronų bažnyčios iniciatyva, išlaikymui. Vaikų namų direktorius kunigas klebonas Virginijus Kelertas pripažino:
„Kai užsieniečiai pamato, kad mus remia Savivaldybė, tada ir jie tampa dosnesni“. Neseniai atėjo paramos nepasiturintiems, nupirktos už ES pinigus, dalis – 22 tonos maisto produktų. Šakių savivaldybė iš tų, kuri šiai labdarai laikyti ir saugoti surado sandėlius. Savivaldybei tai kainuos apie 15 tūkst. litų. Žemdirbiams tikra parama tapo dar 1998 m. įkurta kredito unija „Zanavykų bankelis“. Vienas šio bankelio kūrėjų – meras J. Bertašius. Kaip pasakojo „Zanavykų bankelio“ valdybos pirmininkė Aušrelė Pukinskienė, bankelis steigėsi sunkiai ir tik po to, kai meras (tada jis buvo Žemdirbių asociacijos pirmininkas ir ūkininkas) pasėdėjo ant laiptų, per savaitę atsirado 60 narių. Jie sunešė pradinį pajų, suorganizavo branduolį. Dabar bankelis jungia 2500 narių, jo sąskaitoje sukasi apie 12 mln. litų. „Zanavykų bankelis laikosi konservatyvios skolinimo politikos ir į darbą paleidžia tik pusę pinigų. Skolina labai atsargiai, viską pasverdami ir įvertindami, nors žmones ir gerai pažįsta. Atrodo, kad dabar, kai visi bankai viliote vilioja skolintis, toks bankelis nelabai ir reikalingas. Bet paskolų komiteto pirmininkė, 800 ha valdanti ūkininkė Vida Balkojienė tai paneigė. „Bankai mieliau aptarnauja tuos, kuriems reikia šimtų tūkstančių, o pas mus ateina ir apsiverkusių žmonų, kurie perėjo visus bankus ir niekur negavo pasiskolinti. Mes skoliname nuo 100 litų iki 400 tūkst. litų, pas mus mažesni mokesčiai, mes draugaujame su žmonėmis, kuriems reikia mažesnių sumų. O skolinasi zanavykai žemei, technikai pirkti, namams remontuoti, vaikų mokslui“, – pasakojo apie bankelio veiklą paskolų komiteto pirmininkė. Meras irgi suranda laiko dalyvauti bankelio veikloje. Ir per gražiai surengtą „Zanavykų bankelio“ ataskaitinį renginį, ir paskui, kai visi perėjo į Jaunimo centrą, pabendrauti vadinamojoje neformalioje aplinkoje, buvo ir meras. Įdomu, kad kiekvienas bankelio ataskaitiniame susirinkime dalyvavęs narys į Jaunimo centre surengtą pasibuvimą turėjo pirkti 10 litų kainuojantį bilietą. Tuo tarsi paliudydami, kad nemokamų pietų nebūna. O dar įdomiau, kad ir meras su žmona už bilietus susimokėjo. Smulkmena, bet, ko gero, retai pasitaikanti.
Apie galias ir negalias Kalbai pasisukus apie tiesioginius merų rinkimus, mero galias ir „negalias“, kai atsirado administracijos direktoriaus pareigybė, meras buvo kategoriškas. Jo žodžiais, galių meras turi tiek, kiek jis nori dirbti. „Aš matau, kad merų galių yra labai daug. Jei mero iniciatyva gera, taryba visada jį palaikys ir priims tinkamą sprendimą. Negali būti nesutarimų ir su administracijos direktoriumi. Direktorius yra politinio pasitikėjimo pareigūnas (beje, Šakiuose administracijos direktoriumi paskirtas buvęs rajono meras J.Puodžiukaitis) ir jo kandidatūrą tarybai tvirtinti pristato meras. Administracijos direktorius be tarybos sprendimo lėšų „varinėti“ negali. Tie merai, kurie sakosi nesutarią su direktoriais dėl pinigų skirstymo, matyt, iš tikrųjų nesutaria visai dėl kitų dalykų“, – kalbėjo meras. Posto meras siekė, kaip jis pats sakė, norėdamas įrodyti, kad ir iš kaimo atėjęs gali gerai tvarkytis, jei suformuoji komandą. Komanda, mero teigimu, gera, žmonės gabūs, o Taryba turi daug bendro. Todėl ir nesijaučia poste kažin kokius labai sunkius egzaminus laikąs.
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
Nemėgstantis biurokratijos Nors Juozas Puodžiukaitis baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją gavo inžinieriaus–mechaniko diplomą, tačiau pagal šią specialybę dirbo labai mažai. Tik trejetą metų buvo kolūkio vyriausiasis inžinierius. Gabus organizatorius buvo iškeltas į vadovaujantį darbą. Aldona PRANAITIENĖ Septyniolika metų buvo Lenino kolūkio pirmininko pavaduotojas gamybai, vėliau laikinosios administracijos vadovu, beveik 10 metų bendrovės pirmininku, po to – Šakių rajono savivaldybės meru, o nuo 2003 metų paskirtas savivaldybės administracijos direktoriumi. Patyrusį vadovą pirmiausia rūpėjo paklausti, kada vadovaujantį darbą buvo lengviau dirbti – anksčiau ar dabar, Nepriklausomybės metais? „Tai buvo skirtingi laikai, skirtingi gamybos būdai, - sako pašnekovas. – Sovietmečiu buvo viskas nurodoma, ką galima, ko negalima daryti, dabar tenka pačiam sukti galvą, kad išsilaikytum rinkos ir konkurencijos sąlygomis“.
Žinoma, po Nepriklausomybės atkūrimo kaimo reikalai buvo gerokai politizuoti, pasiduota griovimo manijai. „Aš savo žmonėms sakiau – neskubėkime griauti, remkimės užsienio patirtimi, kuri sako, kad tik stambūs ūkiai gali išsilaikyti rinkos sąlygomis, - prisimena Juozas. – Ir man tai pavyko padaryti – sukūrėme 3000 hektarų bendrovę. Dabar, praėjus šešiolikai metų, visi įsitikino, kad tik stambus prekinis ūkis turi perspektyvą ir gali išsilaikyti konkurencinėmis sąlygomis“, - sako Juozas. Juozo įkurta žemės ūkio bendrovė sėkmingai dirba, didėja darbo našumas, nes kasmet įsigyjama pažangesnės technikos.
Ar Nepriklausomybės metais inžinierius–mechanikas nesusigundė kurti savo verslo, atsisakyti vadovo darbo? „Nesinorėjo palikti žmonių, kurie pasitikėjo manimi, - sako Juozas. – Likau vadovauti bendrovei Lukšiuose, kur buvau gimęs, augęs, žmonės mane pažinojo ir nepaleido. Žinoma, būčiau galėjęs ūkininkauti, kai atsiėmiau su broliu tėvų žemę – 25 hektarus, bet ją išnuomojome. Ūkininku netapau. Aš manau, kad reikia dirbti vieną, o ne kelis darbus, nesiblaškyti“, - savo požiūrį dėsto Juozas. Paklausėme, ką Juozas galvoja apie valdymo sistemą mūsų krašte, ar ne per daug valdininkų, biurokratų, ką reikėtų keisti toje sistemoje? Pasak pašnekovo, kalbėti apie valdymą reikia pradėti nuo viršaus. „Kasmet savivaldybės apkraunamos įvairiomis funkcijomis, tenka rašyti įvairiausių ataskaitų. Mes siūlėme ministerijoms daug ką supaprastinti, mažinti popierizmą, tačiau mūsų niekas negirdi. Kartais reikia užsiimti smulkmeniškom ataskaitom, pavyzdžiui, apie švietimo priemones – užpajamuoti kiekvieną
Kaimietį džiugina ES parama Nors iš ES ateinančios finansinės paramos kaimui projektus tiesiogiai administruoja Nacionalinė mokėjimo agentūra, tačiau kol ta parama pasiekia kaimo žmogų, didžiulį darbą tenka atlikti rajonų žemės ūkio skyriams, jų specialistams. Mes tiesiogiai dalyvaujame tame procese, surenkame žmonių paraiškas, patariame, padedame, ir kaimo žmonės tuo labai džiaugiasi. Juk juos tokia parama pasiekia pirmą kartą. Mūsų kaimo žmogus nebuvo įpratęs taip tiksliai viską apskaičiuoti, vertinti, planuoti, todėl jis negali apsieiti be specialistų pagalbos. Algirdas PILIPAVIČIUS Vilkaviškio rajono žemės ūkio skyriaus vedėjas Rajone yra 13 seniūnijų, kiekvienoje jų dirba mūsų specialistai. Jų darbo krūvis nemažėja, nes norinčių pasinaudoti ES parama daugėja, o žemės ūkio specialistų skaičius lieka tas pats. Tačiau jaučiame pasitenkinimą, kad galime padėti žmogui. Juk jis keliolika metų buvo užmirštas. Dabar ateinanti ES parama privertė mūsų valdžią prisiminti kaimo žmogų. Taigi darbo, rūpsčių daug, bet rezultatai akivaizdūs. Palyginkime šiuos skaičiuis: 2003 metais ES parama tesiekė tik apie 4 milijonus, 2004 metais -14 milijonų litų, o 2005 metais ji išaugo dvigubai ir pasiekė 30 milijonų litų. Šiemetinės paramos galutinių rezultatų dar neturime, tačiau manome, kad ji sudarys apie 32 milijonus litų. Didėjanti ES parama kaimui – tai didėjančios mūsų darbo apimtys. Kam jau kam, o mums darbo savaitės per trumpos. Dažnai tenka ir savaitgaliais
ateiti žmonėms į pagalbą. Negana to, aš dar ūkininkauju, valdau 100 hektarų žemės. Nors laisvo laiko kartais sau ir nebelieka, nes tenka vadovauti dar ir rajono Stalo teniso federacijai, nenoriu apleisti ir kultūros, sporto reikalų.
Algirdas Pilipavičius ne tik padeda kaimo žmonėms pasinaudoti ES parama, bet laisvalaikiu vadovauja rajono stalo teniso federacijai
smulkmeną pagal kodus, pradedant kojinėmis ir baigiant tušinukais ir dar smulkesniais dalykais, prirašant krūvas popierių“, - vardija Juozas. Pasak savivaldybės administracijos direktoriaus, dėl tokio smulkmeniškumo vis pučiamas valdymo aparatas. Juozas nekenčia biurokratizmo, gal todėl jo niekas biurokratu nepavadino. Jis taip pat nemėgsta konfliktų, nes tai nieko neduoda, išeitį visada galima rasti sutarimu. Gerai Juozas sutaria su meru, kitais savivaldybės darbuotojais. Anksti rytais susėdę su meru jiedu susiplanuoja dienos darbus, griežtai laikosi duoto žodžio ir susitarimų. Į klausimą apie labiausiai džiuginančius nuveiktus darbus, Juozas atsako: „Tai suremontuotos rajono mokyklos ir kultūros įstaigos. Šakiuose pastatyta biblioteka, kainavusi 2,5 milijono litų, baigiamas ruošti projektas sporto kompleksui su baseinu, kuris kainuos 8 milijonus litų. Kitąmet prasidės šio komplekso statyba“. O rūpesčių keliančiais dalykais Juo-
Juozas Puodžiukaitis nemėgsta biurokratijos zas įvardijo kelius, jų infrastruktūrą ir kasmet blogėjančią jų būklę. Rajone yra daugiau kaip 900 kilometrų rajoninės reikšmės kelių, kurių dauguma žvyrkeliai, reikalaujantys remonto. Savivaldybės darbuotojams nemažai teks padirbėti, kad sėkmingai būtų panaudotos lėšos, ateinančios iš Europos Sąjungos fondų. Su rajonų bendruomenėmis jau parengta 19 įvairiausių projektų.
Aukštaitis, paviliotas Suvalkijos lygumų Antanas VAIČEKONIS Molėtiškis Petras Bareikis iš Žiūrų kaimo 1976 metais išvažiuodamas studijuoti į Lietuvos žemės ūkio akademiją žadėjo tėvams vėl grįžti į ežeringąjį Molėtų rajoną. Tačiau visus pažadus sulaužė Žemės ūkio akademijos studentė Lina iš Vilkaviškio rajono. Gavęs diplomą, Petras su Lina sukuria šeimą ir patraukia į Linos gimtąjį kraštą – į Pilviškius Vilkaviškio rajone. Čia 1981 metais pradeda dirbti „Vištyčio“ kolūkyje vyriausiuoju inžinieriumi-mechaniku, 1985 tampa šio kolūkio pirmininko pavaduotoju gamybai, po poros metų išrenkamas „Šešupės“ kolūkio pirmininku, o 1992 metais pradeda vadovauti „Šešupės“ žemės ūkio bendrovei. 1999 metais bendrovei iširus Petras pradeda ūkininkauti. Jo valdos - 150 hektarų žemės, kur šeimininkas augina cukrinius runkelius ir grūdus. Ūkininkas įsigijo visą būtiniausią techniką, todėl beveik vienas pats apsėja, prižiūri pasėlius, cukrinių runkelių plotus, nuima derlių, runkelius išgabena į Marijampolės cukraus fabriką. Šie metai buvo nepalankūs. Daug žalos pridarė žiemos šalčiai ir vasaros sausra. Septyniasdešimt procentų žiemkenčių iššalo, rapsai iššalo visu šimtu procentų. Viso rajono nuostoliai siekia 28 milijonus litų. „Gerai, kad nors runkeliai neblogai užderėjo, - sako Petras. – Šiokias tokias pajamas gausiu, tačiau ne tokias, kokias planavau. Norėjau pirkti naują kombai-
ną, kitokios technikos, tačiau dabar teks laukti kitų metų, gal jie bus derlingesni“, - svarsto Petras. Techniką ūkininkas irgi perka nebenaują – atgabentą iš Vokietijos, 3-4 metų senumo. Padėvėtas vokiškas kombainas jam tarnauja jau daugiau nei 10 metų. Artimiausias Petro padėjėjas - sūnus Mantas, kuris dar tik mokosi Pilviškių mokykloje 9 klasėje. Dukra Laura ir sūnus Tomas baigė verslo vadybą Vilniaus Gedimino technikos universitete. Abu gyvena ir dirba Vilniuje. Žmona Lina – žemės ūkio specialistė. Ji dirba Pilviškių seniūnijoje ir padeda žemdirbiams rengti dokumentus, užpildyti deklaracijas. „Valstiečių liaudininkų sąjungos iniciatyva dabar visur seniūnijose tokį darbą dirba žemės ūkio specialistai, kad žmonėms būtų lengviau vietoje tvarkyti visus reikalus ir nereikėtų važinėti į rajoną “, - sako Petras. Pilviškiuose yra apie 3000 gyventojų, taigi Linai darbo netrūksta. Daug metų Petras Bareikis renkamas į rajono savivaldybės tarybą. Čia jis vadovauja žemės ūkio ir aplinkosaugos komitetui. Drauge su ūkininkais jam tenka spęsti įvairiausius klausimus – pradedant kooperacija ir baigiant kelių priežiūra. „Žemės ūkyje retai kada būna gerai“, - sako Petras. „Jei ne žiema, tai vasara prikrečia išdaigų, o kartais ir ruduo kelia rūpesčių. Miestiečiams malonu, kad šis ruduo malonus ir šiltas, o kaimiečiai nerimauja dėl žiemkenčių – kas bus, kai jie taip sužaliavo?“
Nauja sodyba – prisikeliančio kaimo ženklas Po visokių politinių audrų ir griovimų pamažu keičiasi mūsų kaimo peizažas. Nyksta buvusių kolūkių fermų griuvėsiai, apleisti vienkiemiai, dilgėlėmis ir kiečiais apžėlę sodai ir rūtų darželiai. Tą peizažą keičia žmonės, mylintys žemę, kaimą, mėgstantys pavyzdingai ūkininkauti. Vienas tokių yra ir Vidas Živila, Kalvarijos rajono ūkininkas.
Vidas Živila su žmona plyname lauke įkūrė pavyzdingą sodybą
Petras MAJAUSKAS Tuojau po Nepriklausomybės atkūrimo jis su žmona Angele įsteigė savo asmeninį ūkį, kuris dabar apima šimtą hektarų. 1994 metais jie ėmė kurti savo naują
sodybą. Vienkiemyje pasistatė gyvenamąjį namą, svirną, garažą, tvartą, pašarų sandėlį, kitus reikalingus pastatus. Įsirengė patogumus, centrinį šildymą, pasistatė malkomis kūrenamą katilą. Iš
tolo šviečia naujasis vienkiemis – prisikeliančio kaimo ženklas. Savo ūkyje Vidas su Angele verčiasi gyvulininkyste ir augalininkyste. Laiko 18 melžiamų karvių ir prieauglį. Ūkis yra pažangus, tvarkomas vadovaujantis pažangiomis mokslo ir technikos naujovėmis. Kaip visoje sodyboje, taip ir fermoje ideali tvarka, karves Angelė melžia aparatais, kokybiškas pienas pristatomas į pieno kombinatą. Reikėtų parduoti ir prieauglį, tačiau Vidas vis delsia, nes labai mažai už mėsą kombinatai moka.“Visos kainos kyla, - sako Vidas, - gal kada nors pradės kilti ir supirkimo kainos, nejaugi
dar ilgai supirkėjai skriaus ūkininkus?“ Vidas su Angele turi ne tik gražią sodybą, bet ir gražią, pavyzdingą šeimą. Duktė Sigita šiemet baigė Vytauto Didžiojo universitetą, sėkmingai užbaigusi studijas viešėjo Norvegijoje. Sūnus Vytautas šiemet pradėjo studijas Lietuvos žemės ūkio universitete. Bus agronomas, tęs gražias tėvų tradicijas. Vidas Živila aktyviai dalyvauja Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Kalvarijos skyriaus veikloje, susirenka su bendraminčiais aptarti savo ir rajono reikalų. „Valstiečių liaudininkų sąjunga gina kaimo žmonių interesus, - sako Vidas, - todėl man malonu dalyvauti šios partijos veikloje“
2006 m. gruodis
MIESTUI IR KAIMUI
Suvalkijos žemaitis Stanislovas Algimantas Jokūbėnas daug dalykų gyvenime pradėjo anksčiau nei kiti jo bendraamžiai. Gimęs Žemaitijoje, Šilutėje, ir sulaukęs vos penkerių metų išėjo į pirmą klasę. Mat jo mama buvo pradinių klasių mokytoja, o kadangi mokykla buvo nuo namų tik per tvorą, Stanislovas vaikiškus žaislus paliko anapus tvoros ir sėdo į mokyklos suolą, kai iki šeštojo gimtadienio buvo likę keletas mėnesių. Monika VAIŠNORAITĖ “Taip ir buvau visąlaik jauniausias klasėje ir pradinėje, ir vėliau vidurinėje mokykloje Jurbarke, o dar vėliau ir vidurinėje Marijampolėje, kur su tėvais persikėlėme gyventi”, - prisimena Stanislovas. “Užtat mokyklą baigiau labai jaunas”, - juokiasi Marijampolės rajono savivaldybės tarybos narys Stanislovas Jokūbėnas. Vos septyniolikos Stanislovas įstojo tęsti studijų Lietuvos veterinarijos akademijoje. Tik tarnyba armijoje iš jo atėmė vienus vaikystėje “sutaupytus” metus. “Armijoje ištarnavau dvejus metus, mano laikui kariuomenėje besibaigiant, išėjo įsakymas, jog jaunuoliai su aukštuoju išsilavinimu armijoje turi tarnauti tik vienerius metus”, - pasakoja Stanislovas. Iš armijos Stanislovas grįžo tęsti savo karjeros į ankstesnę darbo vietą Marijampolės rajono veterinarijos laboratorijoje, vėliau buvo paskirtas Marijampolės tarprajoninės veislininkystės įmonės vyriausiuoju veterinarijos gydytoju. O po dešimties darbo metų Žemės ūkio ministerijos įsakymu tapo svarbiausiu veterinarijos specialistu rajone – rajono veterinarijos inspektoriumi. Paskutinėje darbovietėje - žemės ūkio bendrovėje “Šešupė” - Stanislovas įsitvirtino ilgam. Čia bendrovės pirmininku jis dirba jau dvidešimt metų.
Prasidėjus kolūkių griūčiai, Stanislovui pavyko įtikinti ūkininkus neišdraskyti, bet išsaugoti bendrovę. Jos nariais tapo 600 ūkininkų. “Kilus suirutei žemės ūkio srityje su žemdirbiais daug bendravome, tarėmės, kaip galėtume vieni kitiems padėti. Kaip tik tuo metu ėmė burtis Valstiečių partija, ginanti ūkininkų teises. Taip ir aš įsitraukiau į partijos veiklą, nes, supratau, jog po vieną ūkininkai savo interesų neapgins”, - pasakoja žemės ūkio bendrovės pirmininkas. Visą gyvenimą bendraujantis su ūkininkais, besilankantis fermose ir keletą dešimtmečių vadovaujantis žemės ūkio bendrovei Stanislovas sako nuolat matąs žemdirbių gyvenimą iš arti. “Mačiau, kaip vyko privatizacija, mačiau, kokių tik kuriozų čia nėra buvę”, - pasakoja pirmininkas ir prisimena komišką seną įvykį, kai pas jį atėjęs “vienas veikėjas” liepęs raudonais dažais nudažytą vėtrungę nukelti nuo vandens bokšto viršūnės. “Ta vėtrungė iki šiol tame bokšte tebėra, gal kam ir kyla mintis ją lyginti su raudona vėliava”, - sako Stanislovas. Dabar smulkmeniškas problemas Stanislovas deda į šoną. Jam, kaip Marijampolės rajono savivaldybės tarybos nariui, labiau rūpi viso rajono žemės ūkio, aplinkosaugos ir kaimo reikalai. Pastaraisiais metais aplink Marijampolę esančius kaimus
Stanislovas Algimantas Jokūbėnas savivaldybėje gindamas kaimo žmonių interesus nebijo ir pasibarti pasiekė vandentiekis, nuotekų tinklai. “Nuolat raginu savivaldybės administraciją greičiau spręsti kaimo žmonių problemas, neleidžiu užmiršti kaimo mokyklų, bibliotekų, neapšviestų miestelių gatvių. Kartais tenka ir pasibarti”, - neslėpdamas žemaitiško atkaklumo pasakoja Stanislovas. Pasak Stanislovo, žemdirbiai dabar vienijasi į bendruomenes, kurių veikla padeda ir problemas spęsti, ir daugiau pramogų ūkininkams suteikia.”Dabar vien tik mūsų ūkio teritorijoje yra įsteigtos dvi bendruomenės. Stengiausi, kad joms būtų suteikta savivaldybės parama”, - sako Stanislovas. “Mums pavyko gauti lėšų iš savivaldybės ir suremontuoti apleistas patalpas, kurias pritaikėme žmonių reikmėms”. O Netičkampyje, kur yra Stanislovo bendrovė, žmonėms visuomet atviros “Šešupės” salės durys. “Va,
ir dabar girdėti, kaip Netičkampio moterų ansamblis repetuoja”, - aktyvia bendruomenių veikla džiaugiasi Stanislovas ir priduria, jog taip ir turėtų pramogauti žmonės kaime, o ne tik degtinę gerti”. Tarybos narys pasakoja, jog 600 gyventojų turinčiame Netičkampyje ypač populiarūs tapo šokiai “kam per trisdešimt”. “Suvažiuoja čia pas mus į šokius žmonės savaitgaliais net iš Marijampolės. Organizuojame ir parodas, ir šventinius renginius vaikams”, - projektų populiarumu džiaugiasi Stanislovas, kuris ir pats viena kita litų šimtine bendruomenės veiklą paremia. Ir savivaldybėje bendrovės pirmininkas nuolat kovoja už aktyvią paramą įvairių rajono seniūnijoms, kuriose gyvena daugiau nei 25 tūkstančiai gyventojų. “Kai tik svarstomas kokios seniūnijos prašymas griūvančias patal-
pas bendruomenės poreikiams pritaikyti ar padėti įsigyti būtino inventoriaus – aš visuomet aktyviai pasisakau už”, - sako Stanislovas. Tarybos narys džiaugiasi, jog rajonas netrukus sulauks ir Europos Sąjungos fondų pagalbos kuriant laisvąją ekonominę zoną, į kurią tikimasi pritraukti privataus verslo investicijų. “Labai norėčiau, kad mūsų krašte žmonės gražiau gyventų, daugiau uždirbtų, o Marijampolės rajonas taptų patrauklesnis ir veržlesnis”, - sako Stanislovas. Ar po darbų dar Stanislovui lieka laisvo laiko – vis rūpėjo paklausti. “Labai mėgstu keliauti, o kartais dar pasiėmęs kamuolį pamėtau į krepšį prie namų”, - sako Tarybos narys, kuris dar studijų metais žaidė Veterinarijos akademijos krepšinio komandoje ir yra tapęs spartakiados čempionu.
Suvalkijos ūkininkai domisi ES parama Romaldas Bliuvas, Valstybinės augalų apsaugos tarnybos, Marijampolės regioninio augalų apsaugos ir karantino punkto vyresnysis specialistas, kilęs iš Didžiųjų Zariškių kaimo. Likimas susiklostė taip, kad R.Bliuvas su šeima ir liko gyventi šiame krašte – Ąžuolų Būdos kaime. Giedrė JAKIMAITYĖ Čia baigė aštuonmetę mokyklą, o vėliau Marijampolės tarybinio ūkio technikumą ir įgijo agronomo specialybę. Po karinės tarnybos R.Bliuvas dirbo „Ąžuolo” kolūkio augalų apsaugos agronomu ir neakivaizdžiai studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje. „Šiandien mūsų krašte absoliučiai nieko nebeliko iš tų laikų kolūkių, – sako Romaldas. – Visi ūkiai privatūs, naujai įsikūrę ar besikuriantys”. 2005 metais savivaldybėje buvo užregistruota 701 ūkiai, o štai per šiuos metus dar 84 nauji pradėjo savo veiklą. „Mūsų krašte tikrai nemažai ūkių, ir kitų sėkmingai dirbančių bendrovių”, – sako Romaldas. Privatūs ūkiai Kazlų Rūdos rajone vidutiniškai siekia iki 8,18 ha. R.Bliuvas laisvalaikiu ir pats mėgsta paūkininkauti savo nedideliame 10 ha, iš tėvų paveldėtame ūkyje. Kazlų Rudos savivaldybės teritorijoje žemė nėra derlinga, todėl ūkininkai užsiima gyvulininkyste bei žemės ūkiui skirtoje žemėje sodina miškus. R.Bliuvas šiuo metu taip pat savo ūkio nedirbamoje žemėje padedamas šeimos – žmonos Rasutės bei vaikų Aistės bei Evaldo – sodina mišką ir tikisi gauti ES paramą, numatytą miško sodinimo išlaidoms kompensuoti. Dabar jau apsodinta 1,8 ha. „Yra nemažai dirvonuojamos žemės,
kurią tikrai geriau apželdinti, – mano Romaldas. – Miško sodinimas man kaip ir laisvalaikio pramoga – gali pabūti gamtoje, praturtėti dvasiškai”. Nuo 2002 metų R.Bliuvas savivaldybės taryboje atstovauja Valstiečių liaudininkų sąjungą. „Nors pats ir nesu didelis ūkininkas, bet visas gyvenimas nuo pat vaikystės prabėgęs kaime suformavo ir mano įsitikinimus bei tikslus, – sako R.Bliuvas. – Smagu, kai gali padėti spręsti kaimo žmogui aktualius klausimus, palengvinti jų kasdienybę. Ypač norime padėti smulkiajam verslui bei mažiems ūkiams, kuriuos mažiau remia Vyriausybė.” Kazlų Rudos savivaldybėje numatytas smulkaus ir vidutinio verslo rėmimas – iš savivaldybės biudžeto padengiamos palūkanos ūkininkui imant paskolą ūkio plėtros tikslams. Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos žemės ūkio komitetas, kurio pirmininkas yra R.Bliuvas, kartu su žemės ūkio skyriumi svarsto įvairius klausimus susijusius su žemės ūkiu. Žemės ūkio skyrius kartu su Nacionaline mokėjimo agentūra, Konsultavimo taryba bei kitomis institucijomis dažnai rengia įvairius seminarus žemdirbiams, kuriuose aptariamos įvairios galimybės pasinaudoti ES struktūrinių fondų lėšomis. „Norime, kad kaimo gyventojai pasinaudotu parama. Teikiame jiems
įvairią informaciją, konsultuojame„, – sako R. Bliuvas. R.Bliuvas džiaugiasi, kad savivaldybės ūkininkai labai aktyvūs, domisi įvairia ES teikiama parama bei Kaimo plėtros programomis. „Ūkininkai patys domisi bei klausia apie įvairias ES paramos galimybes bei programas. Žemės ūkio skyriaus organizuojamų seminarų ir pasitarimų lankomumas per 60 proc.”, – pažymi R.Bliuvas. 2006 metais nemažai Kazlų Rudos savivaldybės ūkininkų dalyvauja Kaimo plėtros „Standartų laikymosi” programoje. Kai kuriems kraštiečiams jau pavyko įgyvendinti pieno laikymo bei nitratų direktyvų reikalavimus. Pasak R.Bliuvo šias programas įgyvendina net ir labai maži ūkiai. „Stebėdami kaimynus ir nenorėdami nuo jų atsilikti, kitais metais jas įgyvendinti ketina daugelis kaimo gyventojų”, – sako R.Bliuvas. Jis taip pat aktyviai dalyvauja Ąžuolų Būdos kaimo bendruomenės veikloje ir yra šios bendruomenės pirmininko pavaduotojas. „Mūsų tikslas – bendrauti, teikti kraštiečiams naudingą informaciją, organizuoti įvairius renginius bei padėti spręsti socialinius klausimus”, – sako R.Bliuvas. Savivaldybė kasmet skiria tam tikrą dalį lėšų bendruomenės projektams įgyvendinti. Pavyzdžiui, praėjusiais metais iš savivaldybės biudžeto skir-
Romaldui Bliuvui patinka laisvalaikį leisti gamtoje. tų lėšų buvo įrengti parapijos namai, patalpose išnuomotose iš Marijampolės kurijos. Šiuose namuose vyksta ne vien tik bendruomenės susibūrimai, bet ir įvairūs renginiai, įrengta atskira salė ritualinėm paslaugom. Šiuo metu aplink namus tvarkoma aplinka, o ateityje bus tvarkomas ir namo fasadas. Bendruomenei bendradarbiaujant su savivaldybę, pavyko sutarti ir dėl vandentiekio bei kanalizacijos sistemos remonto darbų, kurie bus vykdomi kitais metais Ąžuolų Būdos kaime.
„Mūsų bendruomenėje yra apie 50 narių. Esame atviri visiems”, – pažymi R.Bliuvas ir kviečia prie bendruomenės jungtis ir kitų kaimų gyventojus. Ąžuolų Būdos kaimas jau gyvena artėjančių švenčių nuotaikomis. „Artėja gražiausios metų šventės. Tikiuosi, kad daugeliui kiti metai bus dar geresnis, skalsesni, laimingesni. Svarbiausia – mokėti džiaugtis nuveiktais darbais bei optimistiškai siekti naujų tikslų”, – visiems šventiškos nuotaikos linki R.Bliuvas.
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
B.Markauskui skauda širdį dėl politikų požiūrio į žemdirbį Į susitikimą su žurnalistu Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas atskubėjo tiesiai iš Žemės ūkio ministerijos, kur atstovavo žemdirbiams svarstant Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo projektą. Juozas JURGAITIS „Tai labai svarbus įstatymas, kuris reglamentuoja visą žemės ūkio gamybą. Mes turėjome daug pastabų ir pasiūlymų, nes kai kurios ministerijos ir institucijos nori panaikinti dalį lengvatų, kurias turi žemdirbiai ir kaimo žmonės, todėl teko nemažai pakovoti”, – sakė B.Markauskas. Žemės ūkio rūmų pirmininkas džiaugėsi, kad pavyko pasiekti, kad iš įstatymo projekto būtų išbraukta žemdirbiams nepalanki nuostata, jog neapsidraudę ūkininkai nebegalėtų pretenduoti į valstybės paramą. B.Markauskas sako, kad iš principo žemdirbiai su tokia nuostata sutinka, bet pirmiausia turi būti susitarta dėl draudimo sistemos. Ši sistema turi pradėti veikti ir įgyti žemdirbių pasitikėjimą.
Kaimui iškovojo milijonus – Ar dažnai tenka pakovoti už ūkininką, žemdirbį, kaimo žmogų? – tęsėme pokalbį su Žemės ūkio rūmų pirmininku. – Kasdien yra daug tokių darbų, nes atstovauti žemdirbių interesams – pagrindinis Žemės ūkio rūmų uždavinys. Pastaruoju metu daug teko diskutuoti dėl kitų metų valstybės biudžeto. Kai gavome Vyriausybės parengtą projektą, tiesą sakant, buvome šokiruoti, nes projekte buvo numatyta, kad kitais metais finansavimas žemės ūkiui mažės. Turimos galvoje ir tiesioginės išmokos, ir priemokos iš nacionalinio biudžeto. Padarėme nemažai darbo, dalyvavome įvairaus lygio susitikimuose, tarp jų ir su premjeru, kol pavyko pagerinti situaciją. Panašiai ir dėl sausros padarytų nuostolių kompensavimo. Dedam daug pastangų, kad atsirastų lėšų kompensuoti žemdirbiams padarytus nuostolius, nors ir vėl –Vyriausybės pateiktame kitų metų valstybės biudžeto projekte nebuvo numatyta nė lito, nors lyg ir buvo Vyriausybės pažadas, kad bus tie nuostoliai kompensuoti. Šiandien jau šiek tiek situacija gerėja. Kalbama, kad 100 mln. litų gamtos padarytiems nuostoliams kompensuoti bus rasta. – Kokias dar funkcijas atlieka Žemės ūkio rūmai, kurie neseniai šventė savo veiklos 80 metų jubiliejų? – Kita svarbi mūsų funkcija – žemdirbių mokymas, konsultavimas ir
švietimas. Turime įvairių sričių specialistų: augalininkystės, gyvulininkystės, kaimo plėtros, kaimo bendruomenių, ekologinės žemdirbystės. Rengiame seminarus, konferencijas. Esame pasidalinę konsultavimo sritimis su Žemės ūkio konsultavimo tarnyba. Ji konsultuoja žemės ūkio gamybos klausimais – kaip auginti, kaip pjauti, o Žemės ūkio rūmai konsultuoja kaimo plėtros klausimais. Dar viena mūsų funkcija – profesinio parengimo ir tęstinio mokymo organizavimas. Atsirado ir daug naujų funkcijų. Tai žemdirbių savivaldos – kaimo bendruomenių – kūrimosi skatinimas, kaimo vietovių pritaikymas ir plėtra. Negalime nematyti, kad dirbančiųjų žemės ūkyje mažėja ir mažės. Žemės ūkyje didės produkto gamyba, bet vis mažiau žmonių užsiims žemės ūkiu. Todėl reikia padėti žmonėms kaime rasti vietą, darbą – kuo kitu, be žemės ūkio, jie galėtų užsiimti. Šioje srityje dirbame jau senokai. Geri rezultatai pasiekti kaimo turizmo srityje. Be kaimo turizmo, dar reikia plėtoti smulkų ir vidutinį verslą, kaimo amatus. Dar viena nauja funkcija, atsiradusi įstojus į Europos Sąjungą, yra mūsų žemdirbių atstovavimas tarptautinėse organizacijose.
Didžiausia problema – patys žemdirbiai – Esate pirmininkavimo Žemės ūkio rūmams kadencijos pusiaukelėje. Gal per pusantrų metų jau pavyko įgyvendinti užsibrėžtus tikslus? – Šiandien daug kas pripažįsta, kad mūsų veiklos politika pasikeitė, nes vienu laikotarpiu Žemės ūkio rūmai buvo tapę gan uždara organizacija, absoliučiai visą dėmesį sutelkusia į interesų atstovavimą. Vienas mano prisiimtų įsipareigojimų – atgaivinti ryšius su mokslininkais, mokslo įstaigomis. Ir tai iš esmės pavyko, bendradarbiavimas akivaizdžiai pagerėjo. Antras dalykas, kurį buvau užsibrėžęs, – optimizuoti žemdirbių organizacijų tinklą. Jei kalbėsime apie rajono lygmenį, matysime, kad jų yra tiek daug (ir Žemdirbių asociacija, ir Ūkininkų sąjunga, ir šakinės organizacijos), kad žemdirbiai dažnai jau nebesupranta, kas yra kas. Bet įveikti ambicijas nėra paprasta. Dauguma didesnių ūkininkų
Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas valstietis liaudininkas Bronius Markauskas sako, kad į kaimo žmogų žiūrima kaip į išlaikytinį dalyvauja politikoje, todėl jiems reikalingi postai. Niekas negali prievarta uždaryti vieną ar kitą organizaciją, tai turi padaryti patys žemdirbiai. Ir tam reikia nemažai laiko. Kalbėjomės su Ūkininkų sąjungos, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos vadovais, ūkininkais. Jie taip pat pritaria, kad žemdirbių organizacijų restruktūrizavimas rajonuose yra neišvengiamas, nes jų veikla dubliuojasi. Tai tik į naudą valdžiai, nes ji visuomet turi argumentą, kad mes atstovaujame ne visiems žemdirbiams. Todėl reikalingos labai stiprios organizacijos. – Jūsų požiūriu, kokios dabar didžiausios žemdirbių problemos? – Pakartosiu savo pirmtako Jono Ramono sparnuotą frazę. Jis buvo teisus, sakydamas, kad didžiausia žemdirbių problema yra patys žemdirbiai. Nesugebėjimas susitarti, aklas užsispyrimas atstovauti vien savo šakai, savo interesams. Tai liečia ir kooperaciją. Teorinės sąlygos kooperacijai sukurtos geros: priimti reikiami įstatymai, numatyta mokesčių lengvatų, lyg ir pats gyvenimas verčia kooperuotis, bet procesas nevyksta. Viską lemia žemdirbių požiūris į kitą – nepasitikėjimas, nesugebėjimas susitarti. Tai kartais veda į neviltį. Dar vienas labai nemalonus dalykas – tai visuomenėje suformuota neigiama nuomonė apie ūkininkus, žemdirbius, kaimą. Neva jie yra biudžeto išlaikytiniai, kad kuo mažiau būtų ūkininkų, žemdirbių, tuo valstybei būtų geriau. Tai absoliuti netiesa. Valstybės parama žemės ūkiui iš
esmės nėra parama ūkininkui – tai parama maisto produktų vartotojui. Sutikime, kad žemės ūkis, kaip ir bet kuris kitas verslas, negali išsilaikyti, jeigu pajamos nepadengia sąnaudų. Jei nebūtų paramos, neišvengiamai turėtų kilti žaliavos – pieno, mėsos, grūdų ir t. t. – kaina, todėl brangtų maisto produktai. Kiekvienam valia pasirinkti – ar brangstantys maisto produktai, ar biudžeto ir Europos Sąjungos tiesioginė parama žemdirbiams. Kitas dalykas – mes esame Europos Sąjungos nariai, todėl negalime žaisti pagal kitokias taisykles nei visa Europa. Tegul nebūna paramos žemės ūkiui, bet tegul nebūna visoje Europoje. Visiems žemdirbiams sąlygos turi būti vienodos.
– Aktyvioje visuomeninėje veikloje dalyvaujate dešimtmetį. Ar keičiasi politikų požiūris į žemdirbį? – Politikų požiūris į žemdirbį niekada nebuvo labai geras. Tai lemia ir objektyvios priežastys. Kai Vyriausybė ar Seimas turi patvirtinti finansavimą, priimti įstatymus dėl paramos skyrimo žemdirbiams, tai padaryti nėra lengva. Šiuo požiūriu žemdirbiai niekada nebuvo labai mylimi. Prieš dešimt metų mes turėjome rimtą kozirį – mūsų buvo labai daug. Prisiminkime daugiatūkstantinius mitingus, žemdirbių suvažiavimus. Šiandien žemdirbių ir apskritai kaime gyvenančių žmonių labai sparčiai mažėja.Vyriausybė tai mato, todėl jai kur kas lengviau priimti kaimo ir žemdirbių
požiūriu nepopuliarius sprendimus, nors visi viešai, ypač prieš rinkimus, deklaruoja supratimą, meilę kaimui ir žemdirbiams. Kita vertus, mes patys, žemdirbiai, keičiamės. Narystė Europos Sąjungoje, galimybė pasižiūrėti, kas vyksta kitose šalyse, keičia mus pačius. Mes daugiau bandome užsiimti lobistiniu darbu, interesų atstovavimu, eiti įtikinėjimo keliu atsisakant spaudimo politikos. – Gal nemaža dalis politikų nėra matę to tikro kaimo, todėl ir nežino realios situacijos? – Gal mes ir neturėtume norėti, kad kiekvienas Seimo narys apsilankytų tikrame kaime, o ne pavyzdinėje ūkininko sodyboje ar bendrovėje. Pavargsime bevežiodami, nes Seimo nariai dažnai keičiasi. Nenoriu asmeniškai nieko įžeisti, bet esu įsitikinęs, kad 90 procentų, galbūt ir daugiau, Seimo narių visiškai nesuvokia žemės ūkio politikos – kodėl reikia remti šią šaką, žemdirbius. Jau minėjau, kad į žemdirbius žiūrima kaip į išlaikytinius. Todėl susikalbėti su dauguma Seimo narių neįmanoma. – Daug darote, stengiatės padėti žemdirbiams. O kaip jaučiatės, kai nepavyksta kažko padaryti, pasiekti? – Sunkiausia būna, kai visa širdimi tiki tuo, ką darai, kai žinai, kad esi šimtu procentu teisus, kad to reikia kaimo žmonėms, žemdirbiams, bet vis tiek nieko negali pakeisti – tuomet būna labai bloga savijauta. Kartais tikrai norisi, liaudiškai tariant, spjauti į viską, bet praėjus kiek laiko pagalvoji: o kas bus, jei išvis niekas nieko nedarys, – situacija bus dar prastesnė.
imasi technikos remonto. “Atsarginių dalių problemos, kokia buvo sovietmečiu, nebėra, - sako Jonas. - Dabar viską galima nusipirkti, tik turėk pinigų“. Remontuoja Jonas techniką ir galvoja apie ateitį, gal reikėtų plėstis, imtis dar ir žemės ūkio perdirbimo problemos, ji tokia aktuali. Žaliavos kaimo žmonės priaugina, atiduoda ją pusvelčiui perdirbėjams, tie pelnosi iš ūkininkų prakaito. Ne, ne, reikia patiems organizuotis, kooperuotis ir kuo daugiau žemės ūkio produktų perdirbti vietoje, kaip yra daugelyje Vakarų Europos valstybių. Jeigu Jonas šitaip svarsto, vadinasi, taip ir bus.Tokių entuziastų kaimui dabar labai reikia. Nemažai savo entuziazmo Jonas atiduoda visuomeninei veiklai. Atkū-
rus Lietuvos Nepriklausomybę jis du kartus buvo išrinktas į Kalvarijos rajono savivaldybės tarybą, vadovauja Kontrolės komitetui. 1997 metais su kitais bendraminčiais įkūrė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Kalvarijos skyrių, kuriam ir vadovauja. Skyriui jau priklauso daugiau kaip 30 šios partijos narių. Su žmona Aldona išaugino 3 vaikus, kurie gyvena atskirai. Sūnus Ričardas – tikras tėvo užvadėlis, eina jo pėdomis. Jam labai patinka technika ir tėvelio įmonė. Kas žino, gal ateityje ir jis vadovaus kokiai nors perdirbimo ar aptarnavimo įmonei.. Ką Jonas veikia laisvalaikiu, kurio teturi tik žiemą, neverta nė klausti. Jis – medžiotojas.
Daugumai politikų kaimas nerūpi
Agronomas tapo direktoriumi Jeigu jaunystėje Jonui Daunoravičiui kas nors būtų pasakęs, kad jis ateityje taps įmonės direktoriumi, jis būtų tik pasišaipęs iš tokių pranašavimų. Dabar tai tapo realybe.
Jonas Daunoravičius mano, jog ūkininkai kol kas labai vangiai vienija savo jėgas konkurencinėje kovoje su perdirbėjais
Jonas AKINSKAS Mažažemio valstiečio sūnus, baigęs Žemės ūkio akademijoje agronomijos mokslus, vadovauja didelei aptarnavimo įmonei, kuri šiandien gerai žinoma visame Kalvarijos rajone. Tai UAB „Kalvarijos agroservisas“. Studentavimo laikais Jonas svajojo apie ramų agronomo darbą kokiame Suvalkijos kolūkyje. Bet štai prasidėjo didelių permainų laikai. Jonas su džiaugsmu sutiko Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Neliko kolū-
kių. Jonas su entuziazmu kuria augalininkystės krypties ūkį ir pamato, su kokiomis problemomis susiduria ūkininkai, kai trūksta technikos ir negalima atidėlioti sėjos ar derliaus nuėmimo darbų. Pasitaręs su kitais ūkininkais Jonas 1994 metais ryžtasi kurti ūkininkus aptarnaujančią įmonę ir pradeda supirkinėti įvairią žemės ūkio techniką – pradedant plūgais ir baigiant kombainais. Dabar įmonė turi įvairiausios technikos, joje darbymečio metu dirba iki dvylikos mechanizatorių.Ūkininkai įmonės darbu patenkinti ir yra garantuoti, kad nesuvėlins žemės ūkio darbų, kad agroservisas laiku ateis į talką. Pasibaigus derliaus nuėmimui, rudens sėjai ir arimui mechanizatoriai
myk
2006 m. gruodis
MIESTUI IR KAIMUI
Ministras stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui Atkelta iš 1 p.
- Kokių darbų ėmėtės pirmiausia, tapęs ūkio ministru? - Pirmiausia reikėjo suformuoti komandą. Labai gerai, kad ministerijoje yra daug patyrusių specialistų, su kuriais teko dirbti dar 1996 metais, kai buvau ekonomikos ministras. Jais galima pasitikėti, netenka abejoti šių darbuotojų kvalifikacija. Pirmosiomis darbo dienomis taip pat reikėjo iškelti naujus uždavinius, susijusius su Vyriausybės programos įgyvendinimu, apsibrėžti – ką turime padaryti, pasiekti, reformuoti. - Kokias svarbiausias užduotis keliate sau? - Mano principinė nuostata – sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui. Visi žinome, kad verslas visų mūsų maitintojas. Kuo bus geresnės sąlygos verslui, tuo bus sukurta daugiau darbo vietų, didės darbo užmokesčiai, bus surenkama daugiau mokesčių į valstybės biudžetą. Todėl daug dėmesio tenka skirti šiai sričiai. Ji gana plati – tai Europos Sąjungos struktūriniai fondų parama, įstatymai ir kiti teisės aktai, kurie sudaro palankesnes sąlygas verslui, taip pat verslo aplinkai įtaką darantys viešieji pirkimai, kiti dalykai. Aišku, labai svarbus ir energetikos sektorius – elektra, dujos, nafta. Šiai sričiai tenka skirti labai daug dėmesio. - Lietuva negali pasigirti savo
Ūkio ministras Vytas Navickas sprendžia svarbius Lietuvai ir gyventojams energetikos klausimus energetiniais ištekliais, kurie pastaraisiais metais pasaulyje brangsta. Ar mūsų Vyriausybė, Ūkio ministerija gali turėti įtakos, kad degalų, dujų, elektros kainos gyventojams būtų
kuo palankesnės? - Iš tikrųjų daug ką lemia pasaulio rinkos tendencijos, ir daug įtakos čia nepadarysi. Tačiau ministerija turi teisinių svertų, kurie padeda riboti mono-
Ūkio ministerijos nuotr.
polinių įmonių veiklą, veikti elektros, dujų ir kitų energetikos išteklių kainų dinamiką, sudaryti gyventojams kuo palankesnes sąlygas. Ministerija taip pat daug dirba
energijos apsirūpinimo srityje. Kaip žinote, pagal susitarimą su Europos Sąjunga 2009 metais turime uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, o Lietuvos ekonomikai atominė energija labai svarbi. Todėl intensyviai dirbame ir jau parengta studija dėl galimybės statyti naują atominę jėgainę ten pat – Ignalinoje. Rengiant studiją įsitikinta, kad tiek ekonominiais, tiek techniniais, tiek nacionalinio saugumo ir kitais aspektais naujos atominės elektrinės statyba Lietuvai yra būtina. Yra pasiekti tam tikri susitarimai tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos, nes ši elektrinė reikalinga visam regionui. Tikimės, kad iki 2015 metų Ignalinoje bus pastatytas naujas atominis reaktorius. Tuomet reikės mažiau importuoti organinio kuro – dujų, mazuto. Siekiant, kad Lietuvą būtų kuo mažiau priklausoma nuo Rytų, rengiami projektai sujungti Lietuvą elektros tiltais su Vakarais. Vienas iš projektų – sujungti Lietuvos elektros tinklus per Estiją su Švedija, kitas – su Lenkija. Taip pat mąstoma apie galimybę ateityje nutiesti dujotiekį į Lenkiją, vienoje iš Baltijos valstybių įrengti suskystintų dujų terminalą, ieškome kitų galimybių. - Jūs stengėtės kuo mažiau kalbėti ir kuo daugiau dirbti. O ko palinkėtumėte žmonėms šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga? - Gerų švenčių ir nusiteikti rimtam darbui 2007-aisiais.
P.Vaitiekūnas: diplomatinė tarnyba turi tarnauti Lietuvos žmonėms Atkelta iš 1 p.
Jei ambasadoriumi, diplomatu būtų daugiau pasitikima, jam suteikiama daugiau laisvės operuoti turimais resursais – ir finansiniais, ir žmogiškaisiais, jis galėtų prisiimti ir didesnę atsakomybę. Juk Prezidentas ambasadoriui suteikia didžiulį pasitikėjimą, tai atsispindi ir skiriamuosiuose raštuose, kuriuos naujai paskirtas ambasadorius įteikia užsienio šalies vadovui. Juose Lietuvos Prezidentas patvirtina: “Prašau pasitikėti viskuo, ką šis žmogus pasakys Jūsų šalyje mano vardu”. Pabrėžiu, viskuo. Tad reikalauti, kad ambasadorius rašytų į centrą ataskaitą, kad jis, tarkim, sudaužė peleninę ir ji turi būti nurašyta, mano galva, yra netinkamas resursų panaudojimas. - Iki šiol Užsienio reikalų ministerijos veikla paprastam žmogui dažnai atrodo kažkas tolimo. Kaip praktiškai žmogus gali pajusti tai, kad Lietuvos diplomatija yra ne tik prieinama, bet ir prieinanti? - Galiu apie tai pasakyti iš patirties. Tiesiog reikia žmones – verslininkus ir moksleivius, menininkus ir kultūrines grupes - kviesti į ambasadą.Visi, kas lankosi svečioje šalyje, turi žinoti, kad jie yra laukiami svečiai Lietuvos ambasadoje, kad ambasada pastatyta ne ambasadoriui, ne diplomatams, o jiems – Lietuvos žmonėms. Daugiau ar mažiau, bet ambasada ir ambasadorius visada gali ir turi padėti savo šalies žmonėms. Vaizdžiai tariant, ambasada - tai pirmasis Lietuvos piliečių, Lietuvos verslininkų, Lietuvos valstybės interesų gynybinis punktas. Punktas, kuriame tave priims, išklausys ir padės. Todėl noriu pakviesti Lietuvos žmones naudotis ambasadomis. Jei turite mažiausią įtarimą, kad ambasada gali Jums padėti, kreipkitės į ją. Nes jei mūsų šalies pilietis turės daugiau naudos, tai bus naudinga ir mūsų valstybei, o ambasada galės lengviau atlikti savo pagrindinį darbą – būti naudinga Lietuvai, jos verslui, jos žmonėms.
Mūsų žmonės geranoriški, paprasti, kuklūs. Jie dažnai galvoja: na ką aš čia toks mažas trukdysiu diplomatus. Tad noriu visus pakviesti – trukdykite, trukdykite ir dar kartą trukdykite, nes tai visa mūsų darbo prasmė. - Daug lietuvių šiuo metu dirba Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Ispanijoje. Ar jie jau pajuto ambasadų atvirumą? - Manau, kad pajuto. Štai Airijoje, kur neseniai lankiausi, mūsų ambasadorė Izolda Bričkovskienė, manau, puikiai dirba. Lietuvių verslininkai Airijoje yra susibūrę į verslo klubą, lietuviai yra įsteigę net keletą mokyklėlių, yra įsikūrusi Airijos lietuvių bendruomenė ir ambasada palaiko su jais glaudžius ryšius: kalbasi, kviečia pas save, į susitikimus, organizuoja bendrus renginius. Ir to, manau, užtenka – reikia tiesiog jausti vienam kitą, ambasadai -- mūsų žmonių lūkesčius, žmonėms – Lietuvos ambasados buvimą šalia, ir dirbti kartu. - Į Vyriausybę Jus delegavo valstiečiai liaudininkai, pabrėžiantys politikos praktiškumą. Kaip tai atsispindi Užsienio reikalų ministerijos darbe? - Man praktiškumas irgi visados buvo mėgstama sąvoka, į kurią kreipiu daug dėmesio. Noriu pasakyti, kad mūsų pozicija vystyti bendradarbiavimą remiantis vertybėmis ir paraleliai vystyti bendradarbiavimą remiantis interesais nesukelia vidinio prieštaravimo. Teisingos vertybės iš tikrųjų yra pats praktiškiausias dalykas. Galiu pasakyti pavyzdį. Sakykim, kodėl bendrovė “VP Market” investuoja didžiules sumas pinigų Latvijoje, Estijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, bet neinvestuoja į šalia esančias Rytų valstybes, sakykim, Baltarusiją, kuri geografiškai lyg ir turėtų būti mūsų artima verslo partnerė? Atsakymas paprastas – todėl, kad nesutariame dėl vertybių.Ten trūksta įstatymo viršenybės, trūksta laisvės, trūksta veiklos skaidrumo, ir mūsų verslas ten neina.
- Santykiai su artimiausiais kaimynais paprastai turi didžiulę įtaką šalies ekonomikai. Kaip sekasi Lietuvai derinti dažnai labai skirtingus ir sunkiai suderinamus kaimyninių valstybių interesus? - Deriname vertybinius interesus ir pragmatinį požiūrį. Kiekvienu atveju ieškome konkrečių bendradarbiavimo projektų, konkrečių žingsnių. Manau, kad tokia mūsų politika yra sėkminga ir sulaukia supratimo ir Europos Sąjungoje, ir kaimyninėse valstybėse. Lietuva kaip valstybė turi pagrįstų ambicijų būti matoma regione, būti tam tikru iniciatyvų centru ir, vadovaudamiesi Vyriausybės programa, mes to siekiame. - Esate nepartinis ministras. Tai lengvina ar sunkina Jūsų darbą? - Matyt, nei lengvina, nei sunkina. Yra partijų sutarimas dėl užsienio politikos, yra koalicinės Vyriausybės programa, ir mes ją vykdome. Mane į Vyriausybę delegavo valstiečiai liaudininkai, todėl stengiuosi, kad partija, jos nariai labiau suprastų vykdomą užsienio politiką, o ministerija savo ruožtu gerai suprastų Valstiečių liaudininkų sąjungos atstovaujamus interesus. Valstiečiai liaudininkai atstovauja didelei Lietuvos visuomenės daliai – žemdirbiams, kaimo žmonėms, smulkiems verslininkams, žemės ūkio verslo žmonėms, tad labai gerai, kad aš, būdamas užsienio reikalų ministras, turiu galimybę tartis, konsultuotis su partija, jos žmonėmis ir labiau įsiklausyti į tos didelės Lietuvos visuomenės dalies interesus. Manau, kad ir mano kalbėjimas partijai apie ministerijos planus, veiklą yra prasmingas, nes taip užsienio politika tampa artimesniu ir žmonėms labiau suvokiamu dalyku. Juk užsienio politika yra vidaus politikos tąsa, stengiantis patenkinti svarbiausius Lietuvos ir Lietuvos žmonių interesus. - Nesate jokios partijos narys, tad galite objektyviai įvertinti Valstiečių liaudininkų sąjungos reikšmę Lietuvos politinėje arenoje?
Valstiečių liaudininkų deleguotas užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas siekia, kad ministerija ir Lietuvos diplomatinės tarnybos pačios “eitų į žmones”
URM nuotr.
- Kaip jau minėjau, tai didelei Lietuvos visuomenės daliai atstovaujanti partija, turinti didžiulę patirtį. Norėčiau pažymėti ir jos vadovės Kazimieros Prunskienės, su kuria esame pažįstami nuo Sąjūdžio laikų, patirtį
sprendžiant ir Lietuvos vidaus politikos reikalus, ir užsienio politikos klausimus. Manau, kad ši jos patirtis, energija bei gebėjimas suburti žmones yra labai reikšminga ir partijai, ir Lietuvai.
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
Bronis Ropė: žmonės svarbiausia, popieriai, palauks Žmonės sako: “Nėra šeimininko – nėra tvarkos”. Ignalinos rajono gyventojai Bronį Ropę pirmą kartą mero kėdėje „patikrino“ dar 1995 metais. Įsitikino, kad jis tvarkosi, kaip dera šeimininkui, todėl jam rajono reikalus patikėjo ne vieną kartą, Ignalinos rajono rūpesčiais meras B.Ropė gyvena ir pastaruosius keletą metų.
Artūras MANKEVIČIUS „Kodėl man vis patiki rajono vairą? – klausimą apmąsto meras. - Manau, rajono vadovui svarbu būti paprastam, mokėti bendrauti su žmonėmis. Meras turi žinoti gyventojų rūpesčius, domėtis viskuo, kas vyksta rajone„. Pasak jo, reikia stengtis dalyvauti įvairiuose renginiuose bei skatinti juos organizuoti, būti užsispyrusiam ir siekti tikslo, tinkamai atstovauti rajono rinkėjams, ginti jų interesus, nuolat domėtis Lietuvos bei užsienio partnerių pasiekimais, jais pasinaudoti savo darbe.
Rajono gyvenimas – iš pirmų lūpų B.Ropė įsitikinęs, kad geriausias būdas sužinoti rajono problemas – ben-
drauti su gyventojais. Po tokių pokalbių dėliojami svarbiausi darbai, kuriuos būtina nuveikti rajono šeimininkui. „Tokiam bendravimui skiriu ypatingą dėmesį ir visada stengiuosi surasti laiko. Kelis kartus per metus vykstu į susitikimus su vietos gyventojais visose rajono seniūnijose. Be to, gyventojus darbo vietoje taip pat priimu ne tik nustatytomis valandomis. Jei už durų laukia žmogus, dokumentus dedu į šalį ir kalbuosi su juo„, - aiškina Ignalinos rajono meras. Ant stalo jis rodo dalį pastaruoju laiku gautų gyventojų klausimų ir prašymų raštu, kiti merą pasiekė internetu, elektroniniu paštu. Mat savivaldybės interneto svetainėje www.ignalina.lt yra specialios nuorodos „Klausiate - atsakome”, „Svečių knyga”, todėl čia gyventojai ir rajono svečiai taip pat palieka aktualių ir spręstinų klausimų. Susitikimai, laiškai padeda gerinti gyvenimą. Gal ne visose rajono gyvenvietėse pasikeitimai tokie ryškūs kaip Ignalinoje, tačiau daugėja investicijų ir seniūnijose. „Štai vienur pirtį ar bendruomenės salę suremontavome, kitur - kultūros namus atidarėme. Kai pasiseka įvykdyti gyventojų prašymą ar išspręsti jų problemą, tuomet, žinoma, ir gyvenimas jiems šviesesnis atrodo„, - žmonių rūpesčiais gyvena meras. Jis prisimena ir tuos atvejus, kai žmogui itin reikalinga finansinė pagalba. „Motina kreipiasi dėl užsienyje mirusio sūnaus palaikų parvežimo, arba prašoma pagalbos po gaisro. Negalime likti
tokiam skausmui abejingi„, - išskirtinius atvejus pamini meras.
Pigi šiluma – ilgalaikė nauda Anot jo, kalbant apibendrintai, labai svarbu, kad gerėja bendras gyvenimo lygis. Ignalinoje yra vienos žemiausių Lietuvoje komunalinių paslaugų kainos, žymiai sumažėjęs nedarbas. Turintiems nekilnojamojo turto svarbu tai, kad pastaruoju metu jo kainos padidėjo tris kartus. Gyvenimo kokybei įtakos turi ir naujos laisvalaikio, poilsio paslaugos. „Galime pasidžiaugti sėkmingu savivaldybės administracijos ir savivaldybės tarybos darbu. Nors taryboje daugumą sudaro valstiečiai liaudininkai, per visą kadenciją nebuvo priimtas nė vienas sprendimas, už kurį balsuotų tik valdančioji dauguma„, - prisimena rajono vadovas. Rajone labai stiprios seniūnijos, joms suteikta daug galių. Seniūnai yra tikrieji šeimininkai, gerai pažįstantys gyventojus ir galintys greičiausiai jiems padėti išspręsti buitinius klausimus. Seniūnijos turi savo lėšų, technikos parkus, darbuotojų. „Kalbant apie konkrečius darbus, vienas iš pagrindinių, ilgalaikę naudą duodančių projektų buvo šilumos ūkio reforma„, - akcentuoja meras B.Ropė. Jau dveji metai visos rajono katilinės šilumai gaminti naudoja ekologišką kurą - medžio atliekas. Šilumos savikainą tai sumažino 2 kartus, todėl šildymo kainos Ignalinoje yra vienos mažiausių Lietuvoje. Gyventojams nustatytas tarifas – 10,88 ct už kilovatvalandę – ir dabar nedidėja. Per pastaruosius metus Ignalinoje, kai kuriose gyvenvietėse pastatyti vandens nuotekų valymo ir vandens kokybės gerinimo įrenginiai, atnaujintos ar įrengtos vandentiekio ir kanalizacijos sistemos, renovuotos beveik visos rajono mokyklos. Nuo 2002 metų naujai pastatytame pastate dirba Ignalinos rajono gimnazija.
Sėkmingai pertvarkomas Ignalinos miesto centrinės dalies transporto eismas. Didžioji dalis darbų čia jau baigta – už 3,8 mln. litų sutvarkyta miesto aikštė, joje pastatytas fontanas. Šiemet bus baigtas ir didžiausias pastarojo laikotarpio statinys rajone — daugiafunkcinis kompleksas. 2007-ųjų pradžioje bus atidaryta paskutinė jo dalis: gimnastikos ir treniruoklių, konferencijų salės, dvi pirtys ir 32 vietų svečių namai. Kartu su jau veikiančiu baseinu, sporto, boulingo ir biliardo salėmis bei kavine tai sudarys sporto ir poilsio paslaugų kompleksą, kuris trauks ir vietos gyventojus, ir svečius.
Ateitis: Ignalina – kurortas B.Ropė planuoja ir ateitį, yra parengtas strateginis rajono plėtros planas. „Vienas iš pagrindinių tikslų – kurortinės vietovės, o vėliau ir kurorto statuso suteikimas Ignalinos miestui. Tai padidintų turistų ir poilsiautojų trauką į visą rajoną, sudarytų palankesnes sąlygas naujoms darbo vietoms steigti bei regiono raidos perspektyvoms„, - įsitikinęs meras. Šiam tikslui pasiekti jau patvirtintas konkrečių darbų ir priemonių planas. Ignalina siekia tapti žiemos sporto sostine. Čia esančiame Lietuvos žiemos sporto centre įrengtos slidinėjimo, kalnų trasos, vyksta įvairios varžybos. Suplanuota šio centro plėtra. Projektuojami sklypai kotedžams, kempingams, ledo arenai. Ignalinoje veikia olimpinio rengimo centro padalinys, 12 jaunuolių ruošiami olimpinėms žaidynėms. Mero įsitikinimu, ateities Ignalina turi tapti aukštos gyvenimo kokybės, turizmo, sporto, aptarnavimo paslaugų, laisvalaikio bei pramogų vietove, patogia čia gyvenantiems ir patrauklia svečiams. Garsiojoje Palūšėje numatoma renovuoti turistinės bazės infrastruktūrą, plėsti paslaugų tinklą, sutvarkyti van-
dentiekio sistemą. Rajono vadovas vardija būsimus darbus ir probleminėse vietovėse, pavyzdžiui, Didžiasalyje. Taryba patvirtino Didžiasalio gyvenvietės socialinių ekonominių problemų 2007–2009 m. sprendimo programą. Šioje gyvenvietėje planuojama steigti molio perdirbimo įmonę, į naujas patalpas perkelti Vaikų globos ir paramos šeimai centrą. Kitų metų pradžioje Didžiasalyje duris atvers Verslo informacijos centro padalinys. B.Ropė prisimena, kad prieš dešimtmetį pagrindinis rajono vadovų rūpestis buvo užtikrinti būtiniausių paslaugų teikimą, žmonėms laiku išmokėti priklausančius atlyginimus ir ieškoti būdų, kaip sutaupyti lėšų, spręsti ūkio, infrastruktūros klausimus.„Tačiau jau tuomet galvojome ir kūrėme ateities planus bei strategijas. Na, o dabar atėjo tų planų įgyvendinimo metas”, - šeimininkiškai dėsto meras. Pasak jo, tai daug įdomesni, tačiau ir labai atsakingi darbai, lemsiantys ateitį, bendrą krašto raidą įvairiose srityse. Dabar rengiant ir įgyvendinant projektus labai svarbu tai atlikti kokybiškai. B.Ropė pirmą kartą Ignalinos rajono meru tapo 1995 m. ir nuo tada aktyviai dalyvauja Lietuvos savivaldybių asociacijos darbe. Pasak jo, per tuos metus įvykę daug teigiamų pasikeitimų, tačiau savivaldybėms turi būti suteikta daugiau teisių ir galių. „Kuruoju ekonomikos, biudžeto ir žemės ūkio bei verslo sektorius. Kasmet pavyksta padidinti savivaldybių biudžetus 200-300 mln. litų. Tai padėjo sukurti gerai veikiančias decentralizuotas kaimo paslaugų (pasėlių deklaravimo bei tiesioginių išmokų gavimo) bei verslo paslaugų sistemas ir kt. – vardija B.Ropė Nuo 1997 m. jis yra ir Europos Tarybos Vietos ir regionų valdžių kongreso Lietuvos delegacijos narys ir sekretorius. Jam patikėtas Lietuvos savivaldos interesų atstovavimas bei gynimas.
Problemų yra, bet surėmę pečius mes pajėgsime jas išspręsti
Viktoras RINKEVIČIUS Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, Valstiečių liaudininkų
sąjungos valdybos pirmininkas
Šie metai buvo sudėtingi visiems mūsų krašto žmonėms. Kaimas kentėjo nuo didžiulės sausros, pridariusios daug nuostolių, politikai – nuo įvairiausių skandalų, Vyriausybės kaitos, subyrėjus parlamentinei daugumai. Ir vis dėlto pamažu kapstėmės iš tų bėdų, judėjome pirmyn ir metus užbaigiame su viltimi, kad kitąmet gyvensime geriau. Tų vilčių pirmiausia teikia net 14 proc. išaugęs kitų metų biudžetas. Gaila tik kad mūsų komitetui nepavyko pasiekti, jog kaimui skirtos išlaidos išaugtų daugiau nei 1 proc., juoba kad sausros padaryti nuostoliai kompensuojami iš mūsų biudžeto, o ne ES fondų. Tačiau ateina pinigai už „Mažeikių naftą” ir tikimės, kad dalį jų pavyks nukreipti kaimo žmonių naudai, sausros padarinių daliniam kompensavimui, tiesioginėms išmokoms ir kitoms reikmėms. Nors pasėlių plotai išaugo, tačiau dėl sausros į aruodus supylėme 1 milijonu tonų grūdų mažiau. Nuostolius padengti šiek tiek padėjo išaugusios grūdų kainos. Sausros padaryti nuostoliai siekia 690 milijonų litų, nors dar nežinome, kaip
sausra atsilieps pienininkystei, nes žiemai sukaupta mažiau pašarų. Dirbant bendros ES rinkos konkurencijos sąlygomis tokie nuostoliai yra labai skaudūs, juo labiau kad trūksta lėšų melioracijos priežiūrai – ši sritis labai apleista, o ūkininkai neturi finansinių galimybių situaciją pakeisti. Antra vertus, kalbant apie melioraciją, rimta problema tapo ir darbo jėgos trūkumas kaime. Vis daugiau kaimiečių išvažiuoja į miestus ar užsienį. Kitų metų biudžete numatyta skirti 70 milijonų litų melioracijos priežiūrai. Tikimės, jog tai leis bent jau pristabdyti melioracijos sistemos būklės blogėjimą. Ateityje melioracijos įrenginių remontui bei rekonstrukcijai numatoma gauti lėšų iš ES. Melioracijos įrengimai sausina ne tik ūkininkų žemę, bet ir kelius, geležinkelius, miestus, gyvenvietes, miškus, užtvankas, tiltus, pralaidas, todėl tam būtina skirti daugiau dėmesio.
Auga kaimo bendruomenių vaidmuo Pastaraisiais metais kaime pastebime naują gerą reiškinį – kaimiečiai buriasi į bendruomenes ir bendromis jėgomis ima spręsti savo problemas. Valstybė ir savivaldybės joms ateina į pagalbą. Kitų metų biudžete kaimo bendruomenių veiklai skatinti numatyta skirti 6 milijonus litų. Kaimo bendruomenių judėjimas prasidėjo prieš keletą metų ūkininkių moterų iniciatyva, kai jos ėmė burtis į įvairius būrelius, susirūpino kaimo kultūros, tradicijų, papročių išsaugojimu. Vėliau į šį judėjimą įsitraukė vis daugiau kaimo gyventojų. Tokie judėjimai labai populiarūs kitose Europos Sąjungos valstybėse. Teko susipažinti su Švedijos, Suomijos kaimo bendruomenių veikla – ji tikrai įdomi ir efektyvi, padedanti ugdyti kaimo
visuomenės aktyvumą, sąmoningumą, išradingumą. Bendruomenės ugdo jaunimo pilietiškumą, padeda išsaugoti etnokultūrą, tradicijas, įtraukia į šias iniciatyvas jaunąją kartą. Kaimo bendruomenės taip pat padeda atskiriems kaimo gyventojams, šeimoms greičiau įveikti įvairiausias bėdas, nelaimes, plėtoja pagyvenusių, vienišų žmonių globą, organizuoja renginius, šventes. Visa tai labai reikalinga, nes kaime mažėja mokyklų, kultūros židinių. Dabar tą spragą ima užpildyti kaimo bendruomenės, jų vadovai. Negalima nepasidžiaugti Kupiškio, Pasvalio, Biržų, Panevėžio, kitų rajonų kaimo bendruomenių veikla, kuri jaučiama net už šių regionų ribų. Nemažai šių bendruomenių gražiai bendradarbiauja ne tik su kitų Lietuvos rajonų, bet ir su užsienio valstybių kaimo bendruomenėmis. Bendruomenės padeda spręsti savo kaimo socialines problemas, apginti viešąjį interesą, aktualų visiems to kaimo žmonėms. Iškyla vis daugiau entuziastų, lyderių, kurie be jokio atlyginimo, visuomeniniais pagrindais užsiima bendrais kaimo reikalais, padėdami vietos valdžiai spręsti daugelį problemų. Dabar daug kur patys kaimiečiai imasi tvarkyti apleistus kelius, kultūros namus, buriasi į meno ratelius, bendras šventes ir įvairius renginius. Tai labai džiuginantis signalas, rodantis, jog kaimo žmonės patys sugeba spręsti savo aplinkos problemas. Labai svarbu, kad savivaldybės skatintų bendruomenių veiklą, suteiktų joms materialią ir kitokią pagalbą. Deja, būna faktų, kai savivaldybės, matydamos konkurentą, nenori bendruomenėms padėti. Tai blogas, trumparegiškas požiūris. Dabar bendruomenės galės gauti ES paramą pagal LEADER programą. Yra Kanados, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Norvegijos projektai, skirti Lietuvos kaimo bendruomenėms remti.
Yra Lietuvos bendruomenių sąjunga, kuriai vadovauja valstietė liaudininkė Goda Burokienė. Ji palaiko ryšius su Europos kaimo aljansu, į kurį susijungė Europos valstybių kaimo bendruomenių organizacijos. Aljanso atstovai atvažiuoja į Lietuvą, lietuviai lankosi svetur, keičiasi patirtimi. Būtina plėtoti kooperaciją Kai stojome į Europos Sąjungą, kaimiečiams didžiausią rūpestį kėlė pienininkystės reikalai. Dabar padėtis jau aiškesnė. Karvių sumažėjo, o pieno pagausėjo, nes išaugo produktyvumas. Šiuos klausimus mes dažnai aptariame Seimo Kaimo reikalų komitete. Plėtojant pienininkystę, geresnio kelio nėra – tik kooperacija. O ji kaime labai sunkiai skinasi kelią. Netolimoje ateityje susidursime su nauja problema - tai pieno kvota. Vis dėlto mūsų derybininkai stojant į ES išsiderėjo per mažą pieno kvotą. Pagal Vakarų Europos pavyzdį į kooperatyvus turėtų jungtis visi pieno pardavėjai, kaip mėsos ar grūdų augintojai turėtų jungtis į savo kooperatyvus. Tačiau Lietuvoje vienintelė sritis, kur kooperacija gerokai pažengusi į priekį – tai kredito unijos, vadinamieji ūkininkų bankeliai. Jie yra beveik visuose rajonuose ir veikia gana efektyviai, nes teikia kreditus geresnėmis sąlygomis nei dideli bankai. Dabar labai svarbu šią kooperacijos patirtį perkelti į pieno ūkį, kad kaimo žmonės galėtų lengviau parduoti didelį kiekį produkcijos ir gautų didesnę kainą. Tai patvirtina tokių kooperatyvų veikla Žemaitijoje, Kupiškio, Biržų, Pasvalio rajonuose. Šie kooperatyvai savo narių pateiktą pieną parduoda žymiai brangiau. Kita vertus, jie pasiekia ir aukštesnę produkcijos kokybę. Didelė bėda, manau, yra tai, kad mūsų žemdirbiai turi mažą įtaką perdirbimo pramonei. Patys žemdirbiai prastai pasinaudojo
jiems valstybės suteikta galimybe įsigyti daugiau perdirbimo pramonės įmonių akcijų, todėl dabar negali daryti įtakos jų valdymui. Perdirbimo pramonė atsidūrė verslininkų rankose, o Vakarų Europoje ją dažniausiai kontroliuoja žemdirbiai ir taip gauna didesnes pajamas. Kol ši padėtis pasikeis, praeis, matyt, dešimtmečiai. Perdirbimo pramonė labai imli investicijoms ir, norint ją plėtoti, reikia didelių pinigų. Kol kas mūsų ūkininkai tokių lėšų neturi, o jas galima sukaupti tik einant kooperacijos keliu.
Plėtosime biokuro gamybą Kylant kuro kainoms ir neturint savų energetinių išteklių, Lietuvoje reikia plėtoti biokuro gamybą. Iš rapsų daugiau gaminti dyzelino, iš grūdų – etanolio, benzino pakaitalo. Ūkininkams reikės auginti daugiau žaliavos šiai gamybai, o tai garantuoja papildomas pajamas. Tai perspektyvu, nes kuro vartojimas pasaulyje auga, o naftos produktų gamyba beveik ne. Energetika jau tapo politika. Mes negalime remtis vien Rusijos energijos ištekliais, reikia ieškoti alternatyvų. Žinoma, artimiausioje ateityje mes neturime galimybių vien biokuru aprūpinti vartotojus, tačiau ši dalis ateityje smarkiai išaugs. Tikiu, kad kitąmet kaimo reikalai gerės. Ir dabar mes ne visada pastebime tas gražias permainas mūsų kaime. O jų yra nemažai. Dažnai tenka susitikti su užsieniečiais, kurie lankėsi Lietuvoje prieš keletą metų ir dabar, pabuvę mūsų kaime, sako: „Kokių gerų permainų matome Jūsų krašte ir visoje Lietuvoje!” Gal mes per dažnai verkšlename, užuot pasidžiaugę tuo, ką visi kartu pasiekėme.
cm