Miestui ir kaimui (Klaipėdos apskr.)

myk

MIESTUI IR KAIMUI Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos laikraštis

ŠEIMA – TAUTA – VALSTYBĖ Ką reiškia, kad Valstiečių liaudininkų partija pradėjo jau antrą savo istorijos šimtmetį? Politine prasme – partijos mąstymo brandą, tvirtą veiksmų logiką, laiko užgrūdintą patikimumą ir politinių sprendimų solidumą. Žmogiškąja prasme – veiklos bendruomeniškumo principą, nuveiktų darbų suprantamumą miesto ir kaimo žmogui, moralinių, etinių, kultūrinių principų artumą kiekvienai Lietuvos šeimai.

Algimantas SAVUKYNAS Susitikti dėl interviu ūkio ministras Vytas Navickas galėjo tik pusę aštuonių ryto, kai oficiali darbo diena dar nebuvo prasidėjusi, ir beveik visi ministerijos langai skendėjo tamsoje. Darbo metu tokiems pokalbiams ministras laiko tiesiog neturi – nuo pat ankstyvo ryto laukia svarbūs darbai: susitikimai, posėdžiai, pasitarimai. - Tai kada pradedate darbo dieną, ministre? – savaime kilusiu klausimo pradėjome pokalbį. - Septintą valandą ryto. Atvažiuoju į darbą anksčiau, kad nereikėtų gaišti laiko transporto kamščiuose. Peržiūriu dokumentus, pasiruošiu susitikimams, posėdžiams. - Vadovauti ministerijai Jums – ne naujiena. Iki tapdamas ūkio ministru keturiose vyriausybėse ėjote ekonomikos ministro pareigas. Kaip paaiškintumėte tokį pasitikėjimą? - Šį kartą pasiūlymą tapti ministru lėmė dvi priežastys. Pirmiausia susiklostė tokia politinė situacija, kad mūsų Valstiečių liaudininkų sąjunga turėjo galimybę deleguoti tris atstovus į Vyriausybę, tarp jų – į Ūkio ministeriją, ir partijos kolegos pasitikėjo manimi. Kitas dalykas – per savo gyvenimą, veiklą sukaupiau nemažai patirties. Teko dėstyti Vilniaus universitete, dirbti mokslinį darbą, eiti atsakingas pareigas valstybės institucijose (atkūrus Nepriklausomybę V.Navickas buvo pirmosios Vyriausybės narys – aut. past.), dirbau Seimo Ekonomikos komitete, aštuonerius metus – privačiame versle, buvau Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas.

Prof. Kazimiera PRUNSKIENĖ Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkė Tai suprantama – juk Valstiečių liaudininkų pirmtakai buvo tokios iškilios asmenybės, kaip Jonas Vileišis, Kazys Grinius, Ernestas Galvanauskas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Felicija Povickaitė-Bortkevičienė, Mykolas Sleževičius, Jonas Staugaitis. Tai žmonės, praėjusio amžiaus pradžioje pradėję profesionaliai formuoti Lietuvos valstybinio - tautinio mentaliteto, demokratinio bendrabūvio nuostatas ir principus. Jų suformuluotos vertybės, kuriomis grindė savo veiklą: demokratija, valstybingumas, tautiškumas, teisingumas, pažanga, darbštumas, dorovė, buvo tokios organiškos ir tikros, kad kiekvienas jas priėmė kaip savas prieš šimtą metų, neabejoju, jos liks tokiomis pat svarbiomis vertybėmis ir po antro šimtmečio. Valstiečių liaudininkų partija, garbingai puoselėdama ir principingai įgyvendindama savo vertybes, tapo artima daugeliui Lietuvos žmonių. Mūsų valstietiškos – liaudininkiškos bendruomenės narių skaičius nuolatos auga, neįtikėtinai sparčiai didėja ir bičiulių, draugų, bendražygių ratas. Tai akivaizdžiai rodo partiečių, savo nuoširdžia ir sąžininga veikla pelniusių aplinkinių pasitikėjimą atstovauti jų interesus visų lygių renkamose ir administracinėse valdžios struktūrose gausa. Nukelta į

2 p.

Tarp politikos, verslo ir… šaškių Prieš dvejus metus, baigęs dvi Seimo nario kadencijas, trukusias 8 metus, Ramūnas Karbauskis grįžo į savo verslą, tačiau iš aktyvaus Lietuvos politinio gyvenimo jis nepasitraukė. Dabar jis yra Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) pirmasis vicepirmininkas. Monika VAIŠNORAITĖ Net ir neužimdamas svarbių valstybinių pareigų, Ramūnas pastaruosius dvejus metus jautėsi aktyviu politinio gyvenimo dalyviu, tik tiek, jog nebereikėjo sėdėti Seimo posėdžių salėse. Po Seimo rinkimų 2004 metais, kai LVLS tapo valdančiosios koalicijos partnere, partijos veikla jos vicepirmininką įtraukė į svarbiausius šalies valdymo procesus ir Vyriausybės formavimą.

Stiprus verslas nebelaikomas nusikaltimu Pasak vieno iš LVLS lyderių, grįžęs į įprastas darbo agrokoncerne vėžes, nesijautė atitrūkęs nuo Lietuvos gyvenimo ritmo. “Dirbdamas Seime visuomet stengiausi būti arti žmonių, mačiau kaimo problemas, jas kiek galėdamas siekiau spręsti, sako jis. – Tad grįžęs į verslą antrosios – kitokios Lietuvos, kokią kartais mato

Nukelta į

Ramūnas Karbauskis. Pasak politiko, pastaraisiais metais pastebima dar daugiau teigiamų poslinkių santykiuose tarp valdžios ir verslo. Užsienio reikalų ministerijos, kuriai vadovauja LVLS deleguotas ministras Petras Vaitiekūnas, iniciatyva skatinti verslui ir ieškoti jam galimybių sėkmingai konkuruoti užsienio rinkose pasitelkiamos Lietuvos ambasados įvairiose šalyse.

Žemės ūkio ministerija atsigręžė į žemdirbius

Po 8 metus trukusio darbo Seime, Ramūnas Karbauskis grįžo į verslą, bet iš politinio gyvenimo nepasitraukė kabinetuose sėdintys valdininkai, aš nepamačiau”. Ramūnas Karbauskis neslepia, jog pasikeitęs jo statusas leido kiek lengviau atsikvėpti. “Anksčiau kas nors galėjo sakyti, jog būdamas Seimo nariu buvau išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, bet kaip ir anksčiau, taip ir dabar iš mano vadovaujamų įmonių sumokamų mokesčių gali būti išlaikomi net keletas Lietuvos rajonų. Todėl dabar jaučiu kur kas didesnį komfortą”, - sako buvęs parlamentaras, kuris visos savo kadencijos metu buvo

atsisakęs Seimo nario atlyginimo. Be to, Ramūnas džiaugiasi, kad pastaruoju metu Lietuvoje įtampa ir slėgis, kuris buvo jaučiamas G.Vagnoriui vadovaujant Vyriausybei, verslo atmosferoje atlėgo. Nebetaikomos tokios griežtos ir drastiškos priemonės, dėl kurių ne vienam verslininkui teko atsidurti niekuo nesibaigusiuose teismo procesuose. “Man atrodo, kad šiandieninė valdžia jau suprato, jog verslas yra visos šalies gerovės pamatas, sumažėjo ir manančių, jog stiprus verslas yra didelė blogybė”, - teigia

Ministras stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui

Žemės ūkyje, Lietuvai įstojus į ES, taip pat įvyko dideli poslinkiai. Žemės ūkio ministerija, kuriai vadovauja LVLS pirmininkė Kazimiera Prunskienė, sugebėjo tapti ūkininkų ir verslininkų, dirbančių žemės ūkio srityje, partnere ir iniciatore įvairių sprendimų, kurie yra novatoriški visos Europos Sąjungos mastu. “Lietuvoje įsisavinant ES paramą galima vykdyti įsigijimus dar iki projekto patvirtinimo. Tai leidžia ūkininkams įsigyti techniką ir ją vėliau įtraukti į projektus, kuriems įgyvendinti prašoma ES paramos”, - pažymi Ramūnas Karbauskis ir priduria, jog iki šiol nė vienoje ES narėje tokia praktika nebuvo taikoma. Pasak Ramūno, šiandien Žemės ūkio ministerija ne tik vykdo ES nurodymus, bet ir aktyviai dalyvauja formuojant Lietuvos bei Europos žemės ūkio politiką ir strategiją. “Žemės ūkio ministrė šiandien kalbasi kaip lygiaverčiai partneriai su ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisare Marianna Fisher Boel, tai leidžia Lietuvai pasiekti puikių rezultatų ir svarbių sprendimų”, - sako R.Karbauskis. Nukelta į

2 p.

7 p.

P.Vaitiekūnas: Diplomatinė tarnyba turi tarnauti žmonėms Frederikas JANSONAS Valstiečių liaudininkų sąjungos į Vyriausybę deleguotas užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas siekia, kad ministerija ir diplomatinės Lietuvos misijos būtų ne tik prieinamos paprastam Lietuvos piliečiui, bet ir pačios “eitų į žmones”. - Kokias svarbiausias užduotis keliate sau, kaip užsienio reikalų ministrui, ir Jūsų vadovaujamai ministerijai? - Turiu susiformulavęs sau keletą principų, kurių stengiuosi laikytis. Pirmasis jų – kad mūsų diplomatinė tarnyba ir Užsienio reikalų ministerija būtų ne tik prieinama paprastam žmogui, eiliniam verslininkui, bet ir prieinanti prie jo. Tai yra ieškanti tų žmonių, kuriems galėtų būti naudinga, ir ieškanti interesų, kuriems galėtų padėti. Taip pat manau, kad Lietuvos – nedidelės šalies – diplomatija turėtų būti nearogantiška, ypatingai atvira ir skirta žmogui. Gal tai skamba ir labai garsiai, bet ką aš galiu padaryti, jei dukart du yra keturi... Be abejo, sąžiningas, tvarkingas ir skrupulingas Vyriausybės programos vykdymas yra pagrindinė ministerijos užduotis. Taip pat, kaip ypač svarbią užduotį, išskirčiau ministerijos veiklos optimizavimą, biurokratizmo mažinimą. Vienas pagrindinių instrumentų to siekiant, manau, yra pasitikėjimo, o kartu ir atsakomybės didinimas. Nukelta į

7 p.

MIESTUI IR KAIMUI

2006 m. gruodis

ŠEIMA – TAUTA – VALSTYBĖ Net devyni merai: Leonas Apšega, Juozas Bertašius, Raimundas Jakutis, Algirdas Kopūstas, Bronislavas Liutkus, Bronis Ropė, Vytas Šimonėlis, Aloyzas Zairys, Povilas Žagunis negailėdami jėgų ir laiko dirba žmonių gerovei. O vicemerus, savivaldybių tarybų narius, administracijų vadovus net ir suskaičiuoti sunku. Turėdami tvirtą atstovavimą savivaldybėse ir todėl puikiai žinodami žmonių problemas bei poreikius, Valstiečiai liaudininkai gali kaip niekas kitas prasmingai ir rezultatyviai dirbti pačiose aukščiausiose valdžios struktūrose. Lietuvos Respublikos Seime turime gausią skaičiumi ir kokybišką rezultatais frakciją, kuriai energingai ir talentingai vadovauja Aldona Staponkienė, Seimo pirmininko pavaduotoju dirba Alfredas Pekeliūnas, Kaimo

reikalų komitetui dalykiškai ir konstruktyviai vadovauja Viktoras Rinkevičius, Švietimo ir mokslo – Virginijus Domarkas, daug nuoširdaus ir svarbaus darbo atlieka Seimo komisijų vadovai Rima Baškienė, Skirmantas Pabedinskas ir daugelis kitų. Visi jie „mūru„ prieš kliūtis stoja, širdimi žmonėms rezultatus neša. Daug pagarbos ir pasitikėjimo savo darbais pelnė Gema Umbrasienė, Panevėžio apskrities viršininkė, Angelė Kaušylienė – Utenos, Raisa Minčinauskienė – Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotoja, Emilija Laurutienė – Šiaulių viršininko pavaduotoja. Na, o kad valstiečiai liaudininkai vadovauja trims strateginėms ministerijoms: ūkio ministras Vytas Navickas, užsienio ministras Petras Vaitiekūnas ir žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė, rodo partijos stabilumą, patikimumą, profesionalumą, partijos

puoselėjamų vertybių tapatumą tautos vertybėms. Mūsų partijos devizas – „kurti, o ne griauti„, todėl valstiečiai liaudininkai niekada neidentifikuoja savęs kaip jėgos, dėl savo tikslų kovojančios ir griaunančios. Mes – kūrėjai, mes - bendraminčių šeima, susijungusi bendrai Lietuvos žmonių gerovei. Tvirtą šeimą mes suprantame kaip svarbiausią turtingos, klestinčios valstybės garantą. Būtent šeimoje formuojasi tos vertybės, kurias mūsų partijos pirmtakai įvardijo kaip bendražmogiškas. Tai pagrindinė priežastis, kodėl dabar, kai valstybei ir tautai taip svarbu sutelkti visą kuriamąjį potencialą bendram darbui, valstiečiai liaudininkai tampa viena pagrindinių Lietuvos politinių partijų. Kaip sako, „pasėk grūdą, supilsi aruodą„, o mes grūdą sėjame kartu su darbščiais, savo kraštą mylinčiais žmonėmis, todėl ir aruodas kaupiasi bendras.

n

Atkelta iš 1 p.

Brangieji, Kai prie baltai užtiesto šv. Kalėdų vaišių stalo susėda šeimos kaimuose, ir miestuose, mintimis sugrįžtame į prabėgusius metus, atsiprašome tų, kuriuos užgavome ir įskaudinome, dėkojame tiems, kurie mus palaikė ir suprato, įvertiname nuveiktus darbus ir imame planuoti naujus. Gražiausią metų šventę sutinkame svajodami apie turtingesnius ateinančius metus, apie laimingus ir sveikus mūsų vaikus bei mus pačius, apie gausesnį derlių, santarvę namuose ir mus supančiame pasaulyje. Nuoširdžiai linkiu, kad prie šv. Kalėdų stalo gimusios gražios svajonės išsipildytų su kaupu ir sėkmė lydėtų Jus visus 2007-ius metus! Linksmų šv. Kalėdų ir gerų Naujųjų metų! Nuoširdžiai, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga

Rima Baškienė negali būti Tarp politikos, abejinga žmonių problemoms verslo ir… šaškių

Prieš dvejus metus Rima Baškienė, išrinkta į Seimą, išvyko dirbti į Vilnių. Tačiau kiekvieną savaitgalį grįžta į savo namus Kuršėnuose, kur gyvena jos šeima., kur vyrauja santarvė, kur grožiu puoselėjamoje sodyboje galima pasidžiaugti vis naujomis vyro tautodailininko medžio skulptūromis, susitikti su sūnumis. Ir nuo kraštiečių problemų Rima nenusisuko.

Atkelta iš 1 p.

Ieva ŠIMKŪNAITĖ Daugiau nei 400 žmonių, kuriuos pas Seimo narę atginė žemėtvarkos, sveikatos bei įvairios socialinės problemos ji priėmė Šiauliuose, Kuršėnuose, Šiaulių rajono seniūnijose, ir stengėsi padėti. Seime Rima Baškienė vadovauja Šeimos ir vaiko reikalų komisijai , dirba Socialinių reikalų komitete. Per dvejus metus ji parengė beveik 150 teisės aktų. Rimos Baškienės akirat y je – dažniausia socialinių problemų sprendimas. Vienu reikšmingiausių savo rengtų projektų Seimo narė įvardija Vaikų išlaikymo fondo įstatymą. Šio įstatymo pagrindu vaikams, negaunantiems teismo priteisto išlaikymo (alimentų) iš savo tėvų, nustatyto dydžio išmokas mokėtų valstybė, o tėvas arba motina, kurie nemoka teismo priteisto išlaikymo, taptų valstybės skolininku. Skola iš jo būtų išieškoma be senaties termino. Šio įstatymo laukia apie 50 tūkstančių vaikų. Projekto autorė džiaugiasi, kad jos siūlymui pritarė Parlamentas, o Vyriausybė jo įgyvendinimą įtraukė į savo 2006-2008 metų programą. Kaip ir daugelis mažamečius vaikus auginančių tėvų, Seimo narė mano, jog ne mažiau už gražius santykius šeimoje, svarbi vaikus supanti aplinka bei lengvai prieinamos informacijos įtaka. „Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo papildymo projektu siūlau įteisinti nuostatą, kad homoseksualių santykių propagavimas viešoje informacijoje būtų reglamentuojamas įstatymu”, - pasakoja Rima Baškienė. Kartu su Seimo Narkomanijos prevencijos komisija, kurios narė yra ir Rima, ji teikė įstatymo pataisas, siūlančias uždrausti propaguoti informaciją, patariančią, kaip pasigaminti, įsigyti ar naudoti sprogmenis, narkotines medžiagas. Atsižvelgus į Seimo narės pasiūlymą, Vyriausybės veiklos programoje numatyta steigti ir išlaikyti reabilitacines įstaigas vaikams, priklausomiems nuo psichotropinių medžiagų. „Negalime likti abejingi liūdnai

statistikai, kuri liudija, jog šalyje iš 100 susituokusių 60 šeimų išsiskiria, socialinės rizikos šeimos piktnaudžiauja alkoholiu, neprižiūri savo vaikų, smurtauja, o valstybės socialinė politika nėra pakankamai veiksminga. Šeima turi tapti vertybe mūsų valstybėje”, - sako Rima Baškienė Todėl ji siūlo jau mokyklose mokyti vaikus pasirengimo šeimai pradmenų. Šis pasiūlymas yra įtrauktas į Vyriausybės 2006 –2008 metų programą. Rimos Baškienės, kaip Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje Socialinių reikalų komiteto pirmininkės, iniciatyva apie šeimos politikos stiprinimą buvo diskutuojama tarptautinėse konferencijose. „Seimo nario veikla neapsiriboja vien tik įstatymų leidyba” – sako Rima Baškienė. Jos iniciatyva surengta ar skaityti pranešimai 39 konferencijose Seime, ar kitose institucijose, aptariant įvairių institucijų, organizacijų bendro darbo svarbą tobulinant teisės aktus, telkiant visuomenę kovoti už tradicinę šeimą, už socialinių paslaugų joms plėtrą, už dorovinį jaunimo ugdymą, vaikų saugumo, priežiūros ir paslaugų užtikrinimą, moralinių, dvasinių vertybių puoselėjimo svarbą, atkuriant humanizmo principais ir garbe paremtą valstybės gyvenimą. Rima stengiasi padėti savo kraštui teikdama pasiūlymus, kad iš Valstybės biudžeto būtų skirtos lėšos mokyklų, vaikų darželių renovacijai, informacinio centro prie Kryžių kalno įrengimui ir kt. Daliai Rimos Baškienės siūlymų Vyriausybė ir Seimas pritarė ir 2006 metais į Šiaulių rajono biudžetą papildomai buvo skirta virš 3,2 mln.lt. Buvusi Šiaulių rajono savivaldybės vicemerė Rima Baškienė sako jaučianti didelę atsakomybę prieš visus žmones, kurie prieš dvejus metus vienmandatėje Šiaulių kaimiškojoje rinkimų apygardoje ją išrinko į Seimą. „Žmonių pasitikėjimą priėmiau kaip didelį įpareigojimą”, - sako Seimo narė. Savo įsipareigojimus ji siekia kruopščiai ir atsakingai vykdyti. „Stengiuosi neatitrūkti nuo rajo-

Dažniausiai Rimos Baškienės akiratyje – socialinių problemų sprendimas no žmonių problemų, todėl dažnai lankausi rajono renginiuose. Per dvejus metus dalyvavau 256 renginiuose ir gyventojų sueigose. Esu labai dėkinga Šiaulių krašto žmonėms už išsakytus patarimus ir pasiūlymus”, - sako Rima. Ji suspėja dalyvauti ir Šiaulių rajono moterų organizacijos „Atgaiva”, kurią prieš keletą metų Rima įkūrė kartu su bendramintėmis, projektuose. Moterų organizacijos „Atgaiva” narių dėmesio nuolat sulaukia Šiaulių rajono Gruzdžių laikinosios globos vaikų namų auklėtiniai. Rima Baškienė yra Karalienės Mortos premijos talentingiausiems Respublikos vaikams globėja ir mecenatė. Šios premijos įteikimas rengiamas žymiausiose istorinėse Lietuvos vietose Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną, skatinant jaunimą tobulėti, prisiliesti prie garbingos mūsų tautos istorijos ir garsinti savo krašto vardą. Rima Baškienė su džiaugsmu pasakoja, kad Pavenčių vidurinės mokyklos Pakumulšių skyriaus mokiniai ją paskyrė savo globėja. Jų susitikimai, Rimos dovanotos vaikams ekskursijos prie jūros, į Seimą yra abipusiai naudingi. „Kuo daugiau gero padarai žmonėms, tuo prasmingesnis atrodo gyvenimas. Tad telydi visus didi sėkmė kilniuose ir prasminguose darbuose„,- optimistiškai nusiteikusi linki visiems Rima Baškienė.

Jis pastebi, jog ne kiekviena didžioji Europos Sąjungos narė turi tokius gerus santykius su žemės ūkio strategais. Kitas ūkininkams labai svarbus įgyvendintas sprendimas – tai žemės ūkio specialistų seniūnijose atsiradimas. Ši Ramūno prieš dvi kadencijas Seime siūlyta idėja Žemės ūkio ministerijos pastangomis jau įgyvendinta visoje šalyje. Dabar kiekvienoje seniūnijoje dirbantys žemės ūkio specialistai padeda ūkininkams parengti pasėlių deklaracijas ir nepaklysti įstatymų bei reglamentų labirintuose. Per pastaruosius metus Lietuvoje suformuota žemės ūkio strategija, kurios faktiškai nebuvo nuo Nepriklausomybės paskelbimo. Žinoma, ją formuoti padėjo ir integracijos procesai, Lietuvai tapus Europos Sąjungos žemės ūkio rinkos dalimi. “Šiandien daugelis pastebi, jog Žemės ūkio ministerija atsigręžia ne tik į perdirbėjus, bet ir į žemdirbius”, - sako Ramūnas. Žvelgdamas į nūdienos aktualijas verslininko akimis, Ramūnas Karbauskis pastebi, jog LVLS atstovų vadovaujamos ministerijos – Užsienio reikalų, Žemės ūkio bei Ūkio – ieško tarpusavio bendradarbiavimo galimybių spręsdamos žmonių, kuriems tarnauja, problemas. “Dar visai neseniai valdžioje buvo žmonių, kuriems aukštos valstybės pareigos buvo verslas. Džiaugiuosi, kad mūsų partijos ministrai neminimi tarp tų pareigūnų, kurie nesugeba suderinti viešųjų ir privačių interesų”, - teigia R.Karbauskis, griežtai nusiteikęs kovoti su korupcija.

Abejingumas kelia siutą Griežtų principų politikoje bei versle besilaikantis LVLS pirmasis vicepirmininkas savo darbotvarkėje visuomet randa laiko dalykams, kurie suteikia daug džiaugsmo kaimo bendruomenėms, vaikams ir net jų seneliams. Negailėdamas laiko Ramūnas aktyviai propaguoja šaškių žaidimą, mat, be kitų svarbių pareigų, jis užima dar vienas jam malonias Lietuvos šaškių federacijos prezidento pareigas. Šiandien šaškėmis faktiškai žaidžia visi Šiaulių rajono vaikai, apie 400 įvairaus amžiaus vaikų dalyvauja turnyruo-

se. “Šiauliuose kai kurios mamos ir net močiutės ar seneliai man sako, “Ką tu padarei – dabar šaškėmis su vaikais turiu žaisti kiekvieną dieną”. Aš jiems sakau - džiaukitės, nes dabar jūs turite puikią progą bendrauti su savo vaikais”, - juokiasi Ramūnas ir priduria, jog šaškes seneliai perpranta kur kas lengviau nei kompiuterinius žaidimus. Ramūnas, kuris pats būdamas vos 14 metų atstovavo Šiaulių rajonui šaškių varžybose, dabar rengiasi įspūdingam projektui – Nacionalinei moksleivių šaškių lygai, į kurią norėtų įtraukti vaikus iš įvairių Lietuvos rajonų ir kaimų mokyklų. Projektui jau gaminama 10 tūkstančių šaškių komplektų, kurie atiteks mažiesiems šaškių žaidėjams. Labiausiai Ramūną skaudina, kad kai kurių rajonų švietimo skyrių vadovai jį mėgina įtikinti, jog rajone nėra nė vieno vaiko, norinčio žaisti šaškėmis. “Esu tikras, jog nuvažiavęs į bet kurią rajono mokyklą rasiu 50 ar 100 vaikų, kurie nori žaisti, tik jiems to niekas nesiūlė. Dėl tokio abejingumo ima siutas”, - piktinasi Ramūnas ir žada, jog jo Nacionalinės moksleivių šaškių lygos idėja atkeliaus į visas mokyklas, nesvarbu, kiek pastangų tam prireiktų. Beprasmį laiko leidimą prie televizoriaus ir taurelės Ramūnas norėtų pakeisti ir kaime. Jis jau pradėjo organizuoti Nacionalinę kaimo bendruomenių šaškių lygą, o jos dešimties apskričių čempionai bus pakviesti į kelionę Briuselin. Kartu su savo tėvu Česlovu Karbauskiu Ramūnas ėmėsi dar vieno pasiaukojančio projekto – jų lėšomis per septynerius metus bus išleista 30 knygų serija “Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius”. Knygos bus išdalintos kaimo žmonėms, bibliotekoms . “Mes su tėčiu norime, kad visos geriausios Lietuvos klasikų knygos būtų išleistos kokybiškai, kad jos kaip palikimas išliktų ateinančioms kartoms”, - sako Ramūnas ir priduria, jog įvairūs labdaros projektai jam leidžia save įprasminti. Visiems noriu palinkėti geros sveikatos, o ūkininkams – kad kiti metai būtų derlingi. Jaunimui – kad įsitvirtintų savo žemėje, o ne ieškotų duonos svetur. Noriu palinkėti kantrybės, užsispyrimo, sėkmės ir tikėjimo savimi, savo artimais žmonėmis.

cm

MIESTUI IR KAIMUI

2006 m. gruodis

B.Markauskui skauda širdį dėl politikų požiūrio į žemdirbį Į susitikimą su žurnalistu Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas atskubėjo tiesiai iš Žemės ūkio ministerijos, kur atstovavo žemdirbiams svarstant Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo projektą. Juozas JURGAITIS „Tai labai svarbus įstatymas, kuris reglamentuoja visą žemės ūkio gamybą. Mes turėjome daug pastabų ir pasiūlymų, nes kai kurios ministerijos ir institucijos nori panaikinti dalį lengvatų, kurias turi žemdirbiai ir kaimo žmonės, todėl teko nemažai pakovoti”, – sakė B.Markauskas. Žemės ūkio rūmų pirmininkas džiaugėsi, kad pavyko pasiekti, kad iš įstatymo projekto būtų išbraukta žemdirbiams nepalanki nuostata, jog neapsidraudę ūkininkai nebegalėtų pretenduoti į valstybės paramą. B.Markauskas sako, kad iš principo žemdirbiai su tokia nuostata sutinka, bet pirmiausia turi būti susitarta dėl draudimo sistemos. Ši sistema turi pradėti veikti ir įgyti žemdirbių pasitikėjimą.

Kaimui iškovojo milijonus – Ar dažnai tenka pakovoti už ūkininką, žemdirbį, kaimo žmogų? – tęsėme pokalbį su Žemės ūkio rūmų pirmininku. – Kasdien yra daug tokių darbų, nes atstovauti žemdirbių interesams – pagrindinis Žemės ūkio rūmų uždavinys. Pastaruoju metu daug teko diskutuoti dėl kitų metų valstybės biudžeto. Kai gavome Vyriausybės parengtą projektą, tiesą sakant, buvome šokiruoti, nes projekte buvo numatyta, kad kitais metais finansavimas žemės ūkiui mažės. Turimos galvoje ir tiesioginės išmokos, ir priemokos iš nacionalinio biudžeto. Padarėme nemažai darbo, dalyvavome įvairaus lygio susitikimuose, tarp jų ir su premjeru, kol pavyko pagerinti situaciją. Panašiai ir dėl sausros padarytų nuostolių kompensavimo. Dedam daug pastangų, kad atsirastų lėšų kompensuoti žemdirbiams padarytus nuostolius, nors ir vėl –Vyriausybės pateiktame kitų metų valstybės biudžeto projekte nebuvo numatyta nė lito, nors lyg ir buvo Vyriausybės pažadas, kad bus tie nuostoliai kompensuoti. Šiandien jau šiek tiek situacija gerėja. Kalbama, kad 100 mln. litų gamtos padarytiems nuostoliams kompensuoti bus rasta. – Kokias dar funkcijas atlieka Žemės ūkio rūmai, kurie neseniai šventė savo veiklos 80 metų jubiliejų? – Kita svarbi mūsų funkcija – žemdirbių mokymas, konsultavimas ir švietimas. Turime įvairių sričių specialistų: augalininkystės, gyvulininkystės, kaimo plėtros, kaimo bendruomenių, ekologinės žemdirbystės. Rengiame seminarus, konferencijas. Esame pasidalinę konsultavimo sritimis su Žemės ūkio konsultavimo tarnyba. Ji konsultuoja žemės ūkio gamybos klausimais – kaip auginti, kaip pjauti, o Žemės ūkio rūmai konsultuoja kaimo plėtros klausimais. Dar viena mūsų funkcija – profesinio parengimo ir tęstinio mokymo organizavimas. Atsirado ir daug naujų funkcijų. Tai žemdirbių savivaldos – kaimo bendruomenių – kūrimosi skatinimas, kaimo vietovių pritaikymas ir plėtra. Negalime nematyti, kad dirbančiųjų žemės ūkyje mažėja ir mažės. Žemės ūkyje didės produkto gamyba, bet vis mažiau žmonių užsiims žemės ūkiu. Todėl reikia padėti žmonėms kaime rasti vietą, darbą – kuo kitu, be žemės ūkio, jie galėtų užsiimti. Šioje srityje dirbame jau senokai. Geri rezultatai pasiekti kaimo turizmo srityje. Be kaimo turizmo, dar reikia plėtoti smulkų ir vidutinį verslą, kaimo amatus. Dar viena nauja funkcija, atsiradu-

si įstojus į Europos Sąjungą, yra mūsų žemdirbių atstovavimas tarptautinėse organizacijose.

Didžiausia problema – patys žemdirbiai – Esate pirmininkavimo Žemės ūkio rūmams kadencijos pusiaukelėje. Gal per pusantrų metų jau pavyko įgyvendinti užsibrėžtus tikslus? – Šiandien daug kas pripažįsta, kad mūsų veiklos politika pasikeitė, nes vienu laikotarpiu Žemės ūkio rūmai buvo tapę gan uždara organizacija, absoliučiai visą dėmesį sutelkusia į interesų atstovavimą. Vienas mano prisiimtų įsipareigojimų – atgaivinti ryšius su mokslininkais, mokslo įstaigomis. Ir tai iš esmės pavyko, bendradarbiavimas akivaizdžiai pagerėjo. Antras dalykas, kurį buvau užsibrėžęs, – optimizuoti žemdirbių organizacijų tinklą. Jei kalbėsime apie rajono lygmenį, matysime, kad jų yra tiek daug (ir Žemdirbių asociacija, ir Ūkininkų sąjunga, ir šakinės organizacijos), kad žemdirbiai dažnai jau nebesupranta, kas yra kas. Bet įveikti ambicijas nėra paprasta. Dauguma didesnių ūkininkų dalyvauja politikoje, todėl jiems reikalingi postai. Niekas negali prievarta uždaryti vieną ar kitą organizaciją, tai turi padaryti patys žemdirbiai. Ir tam reikia nemažai laiko. Kalbėjomės su Ūkininkų sąjungos, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos vadovais, ūkininkais. Jie taip pat pritaria, kad žemdirbių organizacijų restruktūrizavimas rajonuose yra neišvengiamas, nes jų veikla dubliuojasi. Tai tik į naudą valdžiai, nes ji visuomet turi argumentą, kad mes atstovaujame ne visiems žemdirbiams. Todėl reikalingos labai stiprios organizacijos. – Jūsų požiūriu, kokios dabar didžiausios žemdirbių problemos? – Pakartosiu savo pirmtako Jono Ramono sparnuotą frazę. Jis buvo teisus, sakydamas, kad didžiausia žemdirbių problema yra patys žemdirbiai. Nesugebėjimas susitarti, aklas užsispyrimas atstovauti vien savo šakai, savo interesams. Tai liečia ir kooperaciją. Teorinės sąlygos kooperacijai sukurtos geros: priimti reikiami įstatymai, numatyta mokesčių lengvatų, lyg ir pats gyvenimas verčia kooperuotis, bet procesas nevyksta. Viską lemia žemdirbių požiūris į kitą – nepasitikėjimas, nesugebėjimas susitarti. Tai kartais veda į neviltį. Dar vienas labai nemalonus dalykas – tai visuomenėje suformuota neigiama nuomonė apie ūkininkus, žemdirbius, kaimą. Neva jie yra biudžeto išlaikytiniai, kad kuo mažiau būtų ūkininkų, žemdirbių, tuo valstybei būtų geriau. Tai absoliuti netiesa. Valstybės parama žemės ūkiui iš esmės nėra parama ūkininkui – tai parama maisto produktų vartotojui. Sutikime, kad žemės ūkis, kaip ir bet kuris kitas verslas, negali išsilaikyti, jeigu pajamos nepadengia sąnaudų. Jei nebūtų paramos, neišvengiamai turėtų kilti žaliavos – pieno, mėsos, grūdų ir t. t. – kaina, todėl brangtų maisto produktai. Kiekvienam valia pasirinkti – ar brangstantys maisto produktai, ar biudžeto ir Europos Sąjungos tiesioginė parama žemdirbiams. Kitas dalykas – mes esame Europos Sąjungos nariai, todėl negalime žaisti pagal kitokias taisykles nei visa Europa. Tegul nebūna paramos žemės ūkiui, bet tegul nebūna visoje Europoje. Visiems žemdirbiams sąlygos turi būti vienodos.

Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas valstietis liaudininkas Bronius Markauskas sako, kad į kaimo žmogų žiūrima kaip į išlaikytinį

Daugumai politikų kaimas nerūpi – Aktyvioje visuomeninėje veikloje dalyvaujate dešimtmetį. Ar keičiasi politikų požiūris į žemdirbį? – Politikų požiūris į žemdirbį niekada nebuvo labai geras. Tai lemia ir objektyvios priežastys. Kai Vyriausybė ar Seimas turi patvirtinti finansavimą, priimti įstatymus dėl paramos skyrimo žemdirbiams, tai padaryti nėra lengva. Šiuo požiūriu žemdirbiai niekada nebuvo labai mylimi. Prieš dešimt metų mes turėjome rimtą kozirį – mūsų buvo labai daug. Prisiminkime daugiatūkstantinius mitingus, žemdirbių suvažiavimus. Šiandien žemdirbių ir apskritai kaime gyvenančių žmonių labai sparčiai mažėja.

Vyriausybė tai mato, todėl jai kur kas lengviau priimti kaimo ir žemdirbių požiūriu nepopuliarius sprendimus, nors visi viešai, ypač prieš rinkimus, deklaruoja supratimą, meilę kaimui ir žemdirbiams. Kita vertus, mes patys, žemdirbiai, keičiamės. Narystė Europos Sąjungoje, galimybė pasižiūrėti, kas vyksta kitose šalyse, keičia mus pačius. Mes daugiau bandome užsiimti lobistiniu darbu, interesų atstovavimu, eiti įtikinėjimo keliu atsisakant spaudimo politikos. – Gal nemaža dalis politikų nėra matę to tikro kaimo, todėl ir nežino realios situacijos? – Gal mes ir neturėtume norėti, kad kiekvienas Seimo narys apsilankytų tikrame kaime, o ne pavyzdinėje ūkininko sodyboje ar bendrovėje. Pavargsime bevežiodami, nes Seimo nariai dažnai keičiasi.

Nenoriu asmeniškai nieko įžeisti, bet esu įsitikinęs, kad 90 procentų, galbūt ir daugiau, Seimo narių visiškai nesuvokia žemės ūkio politikos – kodėl reikia remti šią šaką, žemdirbius. Jau minėjau, kad į žemdirbius žiūrima kaip į išlaikytinius. Todėl susikalbėti su dauguma Seimo narių neįmanoma. – Daug darote, stengiatės padėti žemdirbiams. O kaip jaučiatės, kai nepavyksta kažko padaryti, pasiekti? – Sunkiausia būna, kai visa širdimi tiki tuo, ką darai, kai žinai, kad esi šimtu procentu teisus, kad to reikia kaimo žmonėms, žemdirbiams, bet vis tiek nieko negali pakeisti – tuomet būna labai bloga savijauta. Kartais tikrai norisi, liaudiškai tariant, spjauti į viską, bet praėjus kiek laiko pagalvoji: o kas bus, jei išvis niekas nieko nedarys, – situacija bus dar prastesnė.

Garsų ūkininką miestas stumia iš kaimo „Tikiuosi 5-7 metus dar kaip nors paūkininkausiu. Nežadu ramiai pakelti rankas”, – sako Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas, turintis savo ūkį gimtajame Triušelių kaime, Klaipėdos rajone. Jo ūkyje virš 100 galvijų (60 karvių ir apie 50 prieauglio), apie 150 ha dirbamos žemės, iš jų – 20 ha nuosavos. Tačiau Broniaus laukus ir sodybą vis labiau ima supti Klaipėdos priemiesčių gyvenamieji namai. „Miestas mus spaudžia, ūkininkai parduoda vis daugiau žemės, jos kaina didelė, todėl žemės ūkio gamybai jos įsigyti nebeapsimoka”, – sako B.Markauskas. 1985 metais baigęs Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas), jis pradėjo dirbti Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje vyr. energetiku. Tačiau prasidėjus Atgimimui, draugų nuostabai, viską metė ir grįžo ūkininkauti į gimtąjį Triušelių kaimą. „Draugai iki šiol nesupranta šio mano poelgio, nes turėjau butą Kaune, gerą darbą, pakankamai geras pareigas, gerą atlyginimą. Kartais ir pats pagalvoju, jeigu reikėtų vėl viską iš naujo pradėti, nežinau ar užtektų entuziazmo. O tuomet, Atgimimo laikai, buvo visai kitokios nuotaikos”, – prisimena Bronius. Tais laikais jis svarstė, jei jau valstybiniai kolūkiai ir tarybiniai ūkiai neblogai tvarkosi, tai privačios iniciatyvos ėmęsis ūkininkas tikrai turėtų pasiekti gerų rezultatų. Juo labiau, kad kaimo darbai jam buvo gerai pažįstami nuo vaikystės. „1990 metais ūkininkauti pradė-

jom nuo trijų karvių ir patys vežėm parduoti pieną į miestą”, – prisimena B.Markauskas. Už litrą pieno miestiečiai mokėdavo apie rublį. „Daugiau negu aš gaunu šiandien”, – šypsosi Bronius. „Vėliau pastatėme tvartelį 9 karvėm. Dar vėliau – priestatėlį dar 7 karvėm”, – pasakoja Bronius apie sunkią ūkininkavimo pradžią. Rajone jis buvau pirmas parašęs prašymą dėl žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą. B.Markauskas sako, kada nors galbūt parašysiąs knygą apie tą sunkų kelią, kurį jam teko nueiti, kol gavo gabalėlį buvusio tarybinio ūkio žemės. „Padėjo įgimtas iškalbos menas, nuoširdumas ir žmonių pagarba tėvams, kurie visą gyvenimą ten dirbo”, – sako Bronius. Kaip jaunas ūkininkas jis tais laikais išvyko stažuotis į Švediją. „Tuomet ir atsivėrė akys, nes Švedijoje jau tada ūkiai stambėjo. Ir tai padariau klaidą, kad grįžęs parengiau projektą tik 50 vietų karvių fermai”, – gailisi B.Markauskas, kad nepasistatė didesnės. Senuose prūsų ūkininko ūkio griuvėsiuose kartu su broliu jie kapliais kapstė žemę ir rinko plytas, krovė, statė. „Viską darėm patys – nuo nulio, primityviom priemonėm. Jaunatviško entuziazmo buvo labai daug. Būtų gali-

ma filmą sukurti – „Naujakuriai”, – šypsosi Bronius. Grįžęs iš Švedijos jaunasis ūkininkas griebėsi ir kitų, tuo metu mūsų krašte nematytų naujovių. Galvijus pradėjo laikyti palaidus, telyčaites ėmė nuraginti. „Dabar banda jau suformuota, primilžiai geri, per dieną parduodame apie toną pieno. Vėl priestatą statome, bet tai jau paskutinės investicijos. Gaila viską palikti, bet ilgai ūkininkauti šioje vietoje būtų nelogiška. Jei pasistatys gyvenamieji namai, nevažinėsi gi su srutovežiu ar mėšlakrate. Ką padarysi. Prieš 15 metų niekas nesitikėjo, kad iki tos vietos išsiplės miestas”, – sako B.Markauskas. Nors turi daug darbų ir rūpesčių kaip Žemės ūkio rūmų pirmininkas ir daugiausia laiko praleidžia darbovietėje Kaune, jis iki šiol nepamiršo kaip pamelžti karvę ar vairuoti traktorių. „Daug metų pats melžiau karves. Dar vaikystėje mamai fermoje tekdavo padėti. Tačiau, aišku, negaliu sakyti, kad melžimas man smagiausias užsiėmimas. Tai nėra kūrybinis darbas, – pripažįsta Bronius. – Kai dabar savaitgaliais grįžtu namo, namiškiai juokiasi – kadangi būni retai, kaip kaimo turizmo sodyboje, tai turi mokėti už tai, kad karves melžti”. B.Markauskas iki šiol rūpinasi savo ūkio reikalais, dėl to, kaip jis pripažįsta, kenčia šeima. „Grįžtu tik savaitgaliais, o žmona ir vaikai manęs vis tiek nemato. Atsikeliu anksty rytą, užsivelku darbinius rūbus ir grįžtu vakare, kai šeima jau ruošiasi miegoti”, – pasakoja Bronius.

MIESTUI IR KAIMUI

2006 m. gruodis

Pamario krašto ateitis – gyvulininkystė ir turizmas “Didžiausia mano svajonė – kad pamario kraštas būtų kuo gražesnis, įdomesnis ir svetingesnis visiems atvažiuojantiems svečiams, – apie vieną svarbiausių rajono tikslų – turizmo vystymą – sako Virgilijus Pozingis, Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktorius. – Tada ir mūsų rajono žmonių gyvenimas bus geresnis. Genė SIPARIENĖ Pakalbinti savivaldybės administracijos vadovą, net ir pasibaigus darbo dienai, ne taip paprasta: V.Pozingis tebedirba savo kabinete ir vis prašo dar truputį luktelti, kol baigs spręsti paskutinius tos dienos reikalus. Pokalbis su V.Pozingiu, Valstiečių liaudininkų sąjungos Šilutės skyriaus pirmininku, iš karto pasuka prie svarbių problemų, kurias būtina spręsti neatidėliojant. Kaimo žmonių gyvenimas, žemdirbių rūpesčiai, mokyklų renovavimas, rajono kelių gerinimas ir gyvenviečių apšvietimas. Idėjų ir patirties užtenka, reikia tik pinigų ir darbo, o darbas šiam žmogui – ne našta.

Gyvenimą siejo su kaimu “Baigęs vidurinę mokyklą tvirtai buvau apsisprendęs studijuoti ir įgyti žemdirbišką profesiją, nes savo ateities neįsivaizdavau be kaimo”, – prisimena 42 metų vyras. Prieš dvidešimt metų Žemės ūkio akademijoje įgijęs mokslinio agronomo išsilavinimą, karjerą V.Pozingis iš karto pradėjo nuo aukštų pareigų – vieno stipriausių rajone tarybinio ūkio direktoriaus pavaduotojo, o netrukus – ir direktoriaus kėdės. “Kaimas man niekada neatrodė užkampis – ir kultūriniu požiūriu, ir samprata”, – sako ir dabar už poros dešimčių kilometrų nuo rajono centro, kaime, su žmona Daina ir jaunesniuoju sūnumi gyvenantis administracijos direktorius. Vyresnysis sūnus – jau studentas.

Kooperacija turi vykti “Tik pradėjęs dirbti pakliuvau į pertvarką. Blogiausia tai, kad buvo sunaikinta visa gamybinė bazė. Pertvarka turėjo būti, bet ji turėjo būti kitaip daroma, kad turtas nebūtų taip išdalytas. Mūsų rajonas iki šiol dar nepasie-

kė to gamybos lygio, koks buvo tada – nei gyvulininkystėje, nei grūdinių kultūrų ar bulvių auginime. Šiandien yra stiprių pavienių ūkininkų, bet be kooperacijos, be bazės jie nepajėgūs daug pasiekti”, – objektyviai situaciją vertina V.Pozingis, pats užsiimantis mėsinių galvijų auginimu. Pašnekovas pripažįsta, kad kooperacija žemės ūkyje yra vienas jo, kaip politiko ir administracijos vadovo, uždavinių. Pasak V.Pozingio, kooperacija turi vykti. “Suprantu, mūsų žmogui sunku, jis dar neseniai atgavęs savo žemę, o jau vėl reikia pasirašinėti sutartis. Tačiau kooperacijos nauda žemdirbiams akivaizdi. Pirmiausia našios, geros technikos naudojimas – juk kiekvienas atskirai neturi galimybių jos nusipirkti. O jeigu kuris įsigijo, ji turi dirbti, nestovėti. Jeigu ją naudosime tik smulkiuose ūkiuose, technika neatsipirks. Be to, tada būtų didesnės galimybės pritraukti įvairių fondų lėšų”, – svarsto vyras.

Kaimui reikia pagalbos V.Pozingis pripažįsta, kad kaimo žmonės gyvena sunkiai, ir darbas jų sunkus, bet už jį nemokama tiek, kiek žmogus dirba. Produkcijos supirkėjai ir perpirkėjai gyvena iš kaimo žmogaus darbo ir tuo naudojasi. Jeigu už tą darbą būtų atitinkamai mokama, daug kas pasikeistų – kaimo žmonės galėtų daugiau skirti ir gamybai, ir buičiai, ir vaikams. Dabar jie to negali. “Manau, kad turi būti sukonkretinta valstybės politika, galbūt – teritoriniu principu. Turėtų atsirasti specializacija. Šilutės krašte turėtų būti plėtojama gyvulininkystė – pas mus yra užliejamos pievos. Reikėtų orientuotis į mėsinę galvijininkystę, turėtų atsirasti tam kraštui pritaikytos veislės. Vyriausybė privalėtų imtis to – kaimo žmogui vis tiek reikia pagalbos. Turėtų būti parengtos programos ir skirti

Virgilijus Pozingis sako, kad kaime darbas sunkus, bet už jį nemokama tiek, kiek žmogus dirba pinigai jų įgyvendinimui. Bet, sutikim, mūsų žmonės kol kas dar nėra visiškai pasirengę įvairiomis programomis pasinaudoti, jiems trūksta raštingumo paraiškoms parengti. Todėl mūsų rajonas vienas pirmųjų ėmėsi mokomojo darbo – seniūnijose aiškino, padėjo žmonėms pildyti paraiškas”, – teigia specialistas. Pasak jo, šiandien Vyriausybė galbūt ir daug daro, stengiasi, bet užmiršta rajonus, didesnį dėmesį skirdama didmiesčiams, pramonei. Pramonė svarbi, bet negalima pamiršti, kad Lietuva nuo seno buvo žemdirbystės kraštas.

Pamario ateitis – mokyklose Kokias svarbiausias problemas turėtų spręsti Šilutės rajonas? “Pirmiausia – baigti mokyklų, kitų švietimo įstaigų renovavimą. Turim sudaryti vaikams geras mokymosi sąlygas, tuomet galėtume tikėtis atsakomojo ryšio. Rajone yra apie 40 mokyklų – tegul nors treč-

dalis jas baigusiųjų grįžta čia”, – sako V.Pozingis. Pasak savivaldybės administracijos direktoriaus, reikia spręsti ir gydymo centrų problemas, sutvarkyti kelius. Netrukus tikimasi baigti rengti naują apšvietimą – visose rajono gyvenvietėse bus įrengtos ekonomiškos lempos, kurios švies visą naktį, o ne iki 11 ar 12 valandos. Taip bus ir saugiau, ir patogiau. Rajonas bus vienas pirmųjų šalyje, apšvietęs visas rajono gyvenvietes.

Prioritetas – turizmo vystymas Šilutės kraštas unikalus. Pagal patvirtintą strateginį planą rajono vystymo prioritetas – turizmas. Jau įgyvendinamas didelis 13 milijonų litų vertės projektas – bus sutvarkyta Šilutės pagrindinė prieplauka, o tada – dar keturių papildomų prieplaukų kaimuose projektavimas. “Kur atsiranda prieplauka, ten pritraukiama turistų, kuriasi verslas, ateina papildomų pini-

gų į tą teritoriją”, – apie rajono vystymo perspektyvą kalba politikas. Kitas įdomus projektas – pamario kraštą siaubiančių potvynių pažabojimas. Numatomas polderių, pylimų sistemos įrengimas. Šie pylimai irgi būtų pritaikyti turizmui – įrengti dviračių takai, kuriais važiuodami turistai galėtų susipažinti su nuostabiu Nemuno deltos regioniniu parku. Pasak V.Pozingio, trejų metų darbo patirtis savivaldybėje rodo, kad rajonas aktyviai dalyvauja Europos Sąjungos projektuose, pritraukdamas papildomą finansavimą iš struktūrinių fondų. 2006 m. gegužės mėnesį iš Strasbūro, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos, gautas Europos diplomas už Europos Sąjungos idėjų, įvairių projektų įgyvendinimą, Europos paveldo išsaugojimą Šilutės rajono savivaldybėje. Europos Sąjungos idėjų įgyvendintojai yra savivaldybės administracija ir rajono bendruomenė. “Jai palinkėčiau sveikatos, gerų, darbingų, turtingų metų ir tarpusavio supratimo”, – sako V.Pozingis.

Nuo mažens pamilusi kaimą Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojai Vilmai Daukšienei gerai žinomi kaimo žmonių rūpesčiai. Su kaimo gyvenimu ji susipažino ne iš vadovėlių ar kaimiečių pasakojimų, o pati nuo mažens tuo gyvenimu gyveno. Mokydamasi gimtuosiuose Gargžduose jau mokyklos suole svajojo apie žemės ūkio specialistės kelią. Petras LIPNICKAS Baigusi aštuonias klases, įstojo į Kretingos tarybinio ūkio technikumą, įgijo augalų apsaugos agronomės specialybę, daug ko išmoko ne tik iš vadovėlių, bet ir praktinių darbų. 1984 metais pagal paskyrimą pradėjo dirbti Plungės rajono Žlibinų kolūkyje augalų apsaugos agronome. Darbas Vilmai patiko, tačiau jos vis neapleido noras toliau tęsti mokslus, gilinti žinias. Po poros darbo metų ji įstoja į Lietuvos žemės ūkio akademiją, ją sėkmingai baigusi gauna žemės ūkio ekonomisto organizatoriaus diplomą. Po to įvairiose pareigose dirba Klaipėdos rajono vykdomajame komitete ir penkerius metus Lietuvos žemės ūkio rūmuose

savivaldos organizatore. Nuo 2003 metų Vilma yra Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja. Per 25 darbo metus Vilma turėjo galimybę gerai susipažinti ne tik su kaimo ūkiais, bet ir su juos aptarnaujančių, kontroliuojančių institucijų veikla. Todėl pradėjus pokalbį pirmiausia norėjosi paklausti, ar Lietuvoje nėra per daug įvairiausių organizacijų, susijusių su žemės ūkiu, ar jos nedubliuoja viena kitos darbo. Vilma mano, jog taip nėra. Žemės ūkiui reikalinga visokeriopa parama ir globa. Ypač dabar, kai kaimas keliasi, kai persitvarko, kai grįžta prie žemės nuosavybės, kai ateina didžiulė parama iš Europos Sąjungos ir kai

susiduriame su didžiule konkurencija. Jeigu žemės ūkio organizacijos gerai atlieka savo darbą – jos labai reikalingos kaimui. Kai kalbėjausi su Vilma Daukšiene, tą dieną ji turėjo svarbų pasitarimą su rajono bendruomenių atstovais. Kaip ji sakė, kaimo bendruomenių organizavimas ir stiprinimas – tai dar nearti dirvonai. Daugelio kaimo problemų šiandien neįmanoma išspręsti be kaimo bendruomenių paramos. O jos, deja, dar visai silpnos, kai kur jų iš viso nėra. Joms reikia labai padėti. Neatsitiktinai ir Europos Sąjunga bene daugiausia lėšų skiria būtent kaimo bendruomenėms stiprinti. Svarbu, kad pačios bendruomenės rūpintųsi kuo efektyvesniu tos paramos panaudojimu. Panaudojant ES paramą atliktas didelis darbas remontuojant bei renovuojant rajono mokyklas, kultūros įstaigas. „Rajone daug statybų, - sako Vilma, - ypač nebaigtų, ir neaišku, kada jos bus baigtos. Daugiausia statosi ūkininkai“. Rajono vadovams rūpestį kelia nesi-

Vilmos Daukšienės nuomone, daugelio kaimo problemų neįmanoma išspręsti be bendruomenių pagalbos baigianti žemės reforma. Dar ne visi atsiėmė žemę, ne visi susitvarkė nuosavybės dokumentus. Žemės gali trūkti, nes daug kas iš Kauno, Vilniaus, kitų miestų nori persikelti žemę į patrauklią pajūrio zoną. Taigi žemės grąžinimo reikalai gana sudėtingi. Labai opi problema – rajono keliai. Klaipėdoje ir rajone daug įmonių, kurių sunkusis transportas važinėja kaimo keliukais, veža žvyrą, žemes, kitokius sunkius krovinius, kurių neatlaiko kaimo keliukai.

“Kai paraginame įmones prisidėti prie rajono kelių tvarkymo, - sako Vilma, - nesutinka, motyvuodamos tuo, kad moka mokesčius“. Kad ir kaip ten būtų išeitį reikės rasti, be kelių niekur nenuvažiuosi. Vilmos Daukšienės iniciatyva Klaipėdos rajone buvo įkurtas Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos skyrius, kuriam dabar priklauso 30 partijos narių. Veikli vadovė vis aktyviau juos įtraukia į rajono problemų svarstymą ir sprendimą.

MIESTUI IR KAIMUI

2006 m. gruodis

Ūkininkų ir verslininkų pagalbininkė Genovaitė Kimbrienė jau 10 metų vadovauja Šilutės kredito unijai „Ūkininko sėkmė“. Ji – šio ūkininkų banko administracijos vadovė ir valdybos pirmininkė. Antanas PETRAITIS

Skeptikų nenugalėta Kai 1996 metais ji ėmėsi organizuoti kredito uniją, girdėjo nemažai skeptikų balsų, esą nieko iš to nebus, kas gi drįs nešti savo pinigus į kažkokį naują „kolchozą“. Dabar Genovaitė šaiposi iš tų skeptikų, nes jų pranašystės neišsipildė. Kredito unija ne tik prigijo, bet ir tapo rimtu pagalbininku daugeliui ūkininkų ir verslininkų bei jaunų žmonių, norinčių užsidirbti ir pradėti verslą. Juo labiau kad prieš dešimtmetį pradedantiems ūkininkauti ar kurti savo verslą buvo sunku gauti paskolą iš bankų.Tie bankai buvo prieinami tik stambiems ūkininkams ir verslininkams. Kaimo žmonės ilgai svarstė, ką daryti, kol pagaliau Genovaitė Kimbrienė jiems pasiūlė vienytis, bendromis jėgomis sukurti savo kredito uniją, vadinamąjį ūkininkų banką, kuris kauptų kapitalą ir palankiomis sąlygomis teiktų kreditą norintiems ūkininkauti ar kurti savo verslą. Genovaitė turėjo gerą teorinių ir praktinių žinių bagažą, 1972 metais baigusi Lietuvos žemės ūkio akademiją įgijo žemės ūkio buhalterinės apskaitos ekonomisto kvalifikaciją, todėl žinojo, nuo ko pradėti ir ką daryti. Kad ūkininkų kreditų unija pradėtų veikti, reikėjo surasti ne mažiau kaip 50 ūkininkų – investuotojų. Jų greit atsirado .“Dabar-jau turime 4500 šios unijos narių. O unijos kapitalas išaugo iki 17 milijonų litų. Man pavyko sukurti 18 naujų darbo vietų – tiek žmonių dabar dirba unijoje”, - pasakoja Genovaitė. Kredito unijos nariais tapo ne tik ūkininkai, bet ir verslininkai, kiti Šilutės miesto bei rajono gyventojai. Kai “Hansa-

bankas” uždarė rajone savo skyrius, tuo pasinaudojusi „Ūkininko sėkmė“ atidarė savo skyrelius, kurie dabar sėkmingai veikia šešiose seniūnijose. Juose apsilankę gyventojai gali gauti kreditus, sumokėti komunalinius mokesčius, atlikti kitas finansines operacijas. Trečdalis unijos narių naudojasi paskolomis. „Ūkininko sėkmė“ yra viena stambiausių kredito unijų Lietuvoje. Jos kapitalas nuolat auga. Už teikiamas paskolas kredito unija ima gana diferencijuotas palūkanas. Jų priskaičiuojama net 20 rūšių. Tiems žmonėms, kurie neturi didelių pajamų, taikomas mažiausias palūkanų procentas, nes bankuose jie pasiskolinti negali. Gautas pelnas niekur nedingsta, dividendai pasidalinami bendru sutarimu. Paskolas dažniausiai ima ūkininkai, verslininkai, jaunimas, kuris išvyksta į užsienį uždarbiauti, kad grįžęs galėtų užsiimti verslu ar statybomis. Kredito unijos veiklos dėka daugiau technikos ir mechanizacijos ateina į kaimą, suaktyvėjo verslas, kuriasi parduotuvės, kirpyklos, autoservisai, kitos aptarnavimo įmonės.

Miesto ir kaimo žmonių poreikiai turi būti tenkinami vienodai Genovaitei artimos kaimo ir žemdirbių problemos, mat jos vyras Jonas Vilkyčių kaime, Šilutės rajone, taip pat ūkininkauja. Poros sūnūs Rimvydas ir Arvydas jau suaugę ir savarankiškai kabinasi į gyvenimą. Vaikus užauginusi Genutė ėmėsi aktyvios visuomeninės veiklos – 2000 metais ji tapo Lietuvos moterų suvažiavimo fondo steigėja ir tarybos nare, o dabar priklauso Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai. Kaip šios partijos atstovė Genovaitė 2003 metais buvo išrinkta į Šilutės rajono savivaldybės tarybą ir užima labai svarbias Ekonomikos ir biudžeto komiteto pirmininko pavaduotojos pareigas. Genovaitei Kimbrienei džiugu, jog per pastaruosius metus, kai ji dirba

Genovaitė Kimbrienė su Žemės ūkio ministre Šilutėje savivaldybėje, pavyko daug svarbių darbų nuveikti švietimo srityje. “Suremontuota bei renovuota daugelis mokyklų, dabar jose mokiniams ir mokytojams šilčiau ir jaukiau, nes sudėti nauji langai, per stogus nebevarva vanduo, įrengti nauji kabinetai”, - pasiektais rezultatais džiaugiasi Genovaitė. Rajono savivaldybėje svarstant kasmetinį biudžetą, ji nuolat pasisako už tai, jog ir miesto, ir kaimo žmonių poreikiai būtų tenkinami vienodai visose srityse: kultūros, sporto, verslo, socialinės bei sveikatos priežiūros. Per pastaruosius metus į Šilutės rajoną pavyko pritraukti ir Europos sąjungos paramos lėšų, iš jų atstatyta H.Šojaus dvaro sodyba. ES paramos

dėka Šilutės rajonas turės regioninį kultūros ir turizmo centrą, bus plečiama vandens turizmo infrastruktūra, įrengtos prieplaukos Kuršių mariose ir Nemuno deltoje, rekonstruotos Šilutės miesto gatvės, taip pat rengiamasi įgyvendinti projektą “Gyvenimo ir darbo kokybės gerinimas Šilutės rajono savivaldybės kaimo vietovėse”. Genovaitė tikisi, jog šios programos ir projektai padės Šilutės rajonui tapti patrauklesniam tiek čia gyvenantiems žmonėms, tiek svečiams. Tačiau politikės akys krypsta ir į kitas jos žmonėms aktualias problemas, kurias norėtųsi greičiau išspręsti. “Skaudu, kad kaimuose paplitęs girtavimas, dar labai vangiai kuriasi

kaimo bendruomenės, maža naujų darbo vietų”, - vardija Genovaitė ir priduria, jog kaimuose skurdoka ir žmonių buitis. Pasak jos, net 80 procentų šulinių, esančių vienkiemiuose, neatitinka higienos reikalavimų, apie 60 proc. vandens gręžinių yra susidėvėję, prastoka ir elektros tinklų būklė. “Norėčiau, kad daugiau dėmesio būtų skiriama senosios architektūros bei etninio paveldo išsaugojimui. Juk Šilutės rajonas yra Mažosios Lietuvos regione, kuris išsiskiria savita kultūra”, - sako Genovaitė. Ji tikisi, jog šiuos ir dar daug kitų darbų bei idėjų pavyks įgyvendinti ateinančiais metais. Juk ne per vieną dieną dideli darbai nuveikiami…

Savivaldybės gydytojas iš medikų dinastijos Telšiškis Virginijus Kiguolis gimė medikų šeimoje. Kai 1975 metais baigė Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą, nedvejodamas ryžosi eiti tėvų pėdomis, įstojo į Kauno medicinos institutą (dabar universitetas), ir baigė jį 1981 metais, įgijęs gydytojo rentgenologo specialybę.

Virginijui Kiguoliui didžiausią nerimą kelia gydytojų trūkumas rajone Bronius PARČIAUSKAS

Šeimos tradicija Po metų, baigęs internatūrą, pradėjo dirbti Skuodo rajono centrinėje ligoninėje gydytoju rentgenologu, po to - rentgeno kabineto vedėju, o nuo 1989 metų – vyriausiojo gydytojo pavaduotoju rajono gyventojų medicininiam aptarnavimui. 1997 metais Virginijus buvo paskirtas viešosios įstaigos Skuodo pirminės

sveikatos priežiūros centro vyriausiuoju gydytoju, o nuo 1999 metų eina Skuodo savivaldybės gydytojo pareigas. Kas lemia medikų dinastijos tęsinį? Tokiu klausimu ir pradedame pokalbį su gydytoju Virginijumi Kiguoliu. “Dinastija, - sako jis, - tai šeimos tradicija. Jos tąsa priklauso nuo to, ar vaikams patinka tėvų darbas ir profesija. Man patiko tėvų darbas, jie man daug padėjo, patarė, todėl buvo lengva pasirinkti mediko specialybę”. Virginijaus žmona – taip pat medikė. Sūnus Henrikas kitais metais baigs Kauno medicinos universitetą, taigi pratęs dinastiją. Kitas sūnus Ričardas po metų baigs Šiaulių universitetą.

Savivaldybės gydytojas – nauja pareigybė Virginijus Kiguolis dabar dirba Skuodo rajono savivaldybės gydytoju. Tai nauja pareigybė, kokios anksčiau rajone nebuvo. Kadangi šiame rajone savivaldybė neturi sveikatos apsaugos skyriaus, šios funkcijos atitenka savivaldybės gydy-

tojui. Virginijui tenka organizuoti, koordinuoti, vadovauti visai rajono sveikatos apsaugos sistemai. Už viską, kas yra susiję su gyventojų sveikatos apsauga, su medicinos įstaigomis, jų aprūpinimu, priežiūra, remontu, gydytojų darbu, kvalifikacija, yra atsakingas savivaldybės gydytojas. Tai administracinis darbas, kurį Virginijus išmano ir sėkmingai dirba.

Svarbiausia problema – gydytojų trūkumas Kai pasiteiravome, kokios problemos dabar labiausiai rūpi Virginijui, jis atsakė: “Svarbiausia problema yra gydytojų trūkumas. Dabar rajonui trūksta trijų bendrosios praktikos gydytojų ir vieno stomatologo. Sovietmečiu tokios problemos nebuvo. Gydytojai į rajonus buvo siunčiami. Dabar jie renkasi darbo vietą, važiuoja kur nori. Skuodas galėtų sugundyti tik geromis gyvenimo sąlygomis ir gerais atlyginimais”. O ar rajone jau atlikta sveikatos apsaugos sistemos reforma, apie kurią

taip seniai ir daug kalbama? Pasak Virginijaus, rajone atlikta medicinos įstaigų decentralizacija. Bendrosios priežiūros medicinos punktai bei laboratorijos veikia pagrindinėse gyvenvietėse, ten, kur pageidavo gyventojai. Eilių prie gydymo įstaigų nėra, atvykęs pacientas aptarnaujamas tą pačią dieną. Virginijus dalyvavo tarptautinėje Danijos sektoriaus programoje “Parama decentralizuojant Lietuvos sveikatos priežiūros reformos procesą”. Dalyvaujant Danijos specialistams mūsų krašto medikai parengė visos Lietuvos sveikatos priežiūros strategiją. Atskirais etapais ji dabar įgyvendinama. Pirmasis etapas jau baigiamas įgyvendinti. 2002 metais Virginijus dalyvavo ruošiant Skuodo rajono strateginį planą, kuriame iki 2010 metrų numatyta žemės ūkio, švietimo, sveikatos priežiūros ir kitų gyvenimo sričių plėtros programa. Medicinos srityje numatyta, kad gyventojai medicininį aptarnavimą gautų kuo arčiau nuo gyvenamosios vietos, kad jiems nereikėtų važinėti į rajono centrą. Ten, kur reikia, bus įkurti bendrosios praktikos medicinos kabinetai. Dabar rajone jau veikia 15 medicinos punktų, kuriuose dirba bendruomenės slaugytojai, o 3 laboratorijose dirba gydytojai. ”Pagal gyventojų skaičių, - sako Virginijus, - reikėtų įkurti dar vieną laboratoriją, tačiau trūksta gydytojų”.

Iš ES fondų – milijonas litų rajono medicinos įstaigoms Nuo praėjusių metų Virginijui teko administruoti iš ES fondų finansuojamą programą “Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimas ir modernizavimas”. Tam tikslui rajone buvo panaudota daugiau kaip milijonas ES lėšų. Buvo renovuotos dvi ambulatorijos, nupirkta visa reikalinga medicinos įranga, stomatologinė aparatūra, automobiliai. Dabar vyksta poliklinikų renovacija, remontuojami kabinetai, bus nupirkta reikalinga aparatūra. “Rajonui tai labai didelė parama”, - sako savivaldybės gydytojas. Sergamumas rajone nedidėja, tik mažėja gyventojų skaičius. Be to, ir gimstamumas rajone žymiai mažesnis už Lietuvos vidurkį. Skuodo rajone pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvo 25 tūkstančiai gyventojų, dabar jų - 23 tūkstančiai. Per metus rajono gyventojų skaičius sumažėja dviem tūkstančiais. Nemažai jaunimo išvyksta ieškoti darbo į didžiuosius miestus arba užsienį. Virginijus yra Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Skuodo skyriaus valdybos narys. Rajono skyriui dabar priklauso 30 šios partijos narių. Jie nėra abejingi rajono demografinei problemai, kaip ir kitoms, pasiryžę skirti dar daugiau dėmesio jų sprendimui.

MIESTUI IR KAIMUI

2006 m. gruodis

Aleksandras Metrikis: pakelkime galvas ir priimkime naujoves Pokalbis su ūkininku Aleksandru Metrikiu prasidėjo netikėta tema. Pirmiausia jis puolė nuoširdžiai pasakoti apie Rūkų kaimą, kur gyvena. „Kažkas čia pas mus įdomaus, ypatinga. Dažną rytą rūkas laikosi gerokai ilgiau nei kaimynystėj — pavažiuoji kelis kilometrus link Mosėdžio ar Skuodo, o ten jau saulelė šviečia“, — kaimo pavadinimą nuo gamtos stebuklų kildina ilgametis žemdirbys. Toliau kalba pasisuko link ūkininkavimo, kaimo stiprybių ir silpnybių, politikos. Jis specializuojasi auginti žolių sėklas, o dalį ūkio — 70 ha — skyrė tausojančiai žemdirbystei, dar kitų ekologine vadinamai. Šios žemės daug nears, įdirbs su specialiais agregatais, netręš, joje sės ankštines kultūras, kurios sukaupia daug azoto, pvz., lubinus, kurie iš gilesnių dirvožemio sluoksnių pritraukia mikroelementų.

„Biurokratai turi dirbti ne sau, o daryti gera žmonėms“, sako A.Metrikis Andrius Mankus Aleksandras ūkininkauja 100 ha savos žemės, dar 50 ha nuomojasi. Pasak jo, rajone yra vidutiniokas, tokių ūkininkų suskaičiavo apie 30. Dabar sakosi radęs sėkmės receptą ir jo neslepia, nors prieš keletą metų būta prie krizės ribos. „Tuomet buvęs mūsų konsultavimo tarnybos vadovas Edmundas Šupaga nuoširdžiai patarė auginti daugiametes žoles sėkloms. Prieš trejetą metų ėmiausi šio verslo ir dabar esu jam labai dėkingas. Pernai žolių sėklos mane ir teišgelbėjo. Dabar žolių turiu 60 ha“, — džiaugiasi paklausęs protingo patarimo ūkininkas.

Trys karvės, penki paršai — dar ne ūkininkas Kodėl linkęs rinktis tausojančią žemdirbystę? Jis įsitikinęs, kad mes dar neturime tobulos technikos, todėl tai sveikiau pačiam žemdirbiui, nes reikia mažiau chemikalų: kad kaip saugotumeisi, tačiau laukus purškdamas jų prisikvėpuoji, savo patirtimi dalijasi Aleksandras. Ne paskutinis dalykas, kad taip ūkininkaujant ir išmokos didesnės. Naujoves vertinantis ūkininkas sako jau su kolega kviesią konsultantus iš Dotnuvos, nes planuoja auginti baltųjų dobilų. Anksčiau augino daug kvietrugių, bet kritusios kainos privertė atsisakyti.

„Mokslininkai įrodė, kad pagal našumą ir darbo imlumą geriausia auginti rapsus ir kvietrugius. Dabar, kai Telšiuose stato didelę biodegalų gamykla, vėl, matyt, reikės sėti kvietrugius“, — naujienas seka ūkininkas. Jis apgailestauja, kad nedaugelis kaime domisi naujovėmis. „Dažnas tiek įpratęs turėti tris karves, penkis paršus, kad tik tuomet jaučiasi tikru ūkininku, yra garantuotas, atseit jau tikrai turės ko valgyti... Mes rugsėjį pardavėme paskutinę karvę, nors žmona Rūta, taip pat kaimo vaikas, niekaip negalėjo susitaikyti, kad nelaikysime jokių gyvulėlių. Dabar niekas nevaro namo, kai nori pasisvečiuoti, kultūros renginin nuvykti“, — netradiciniu ūkininko požiūriu dalijasi Aleksandras. Nors jis neabejoja, kad ateis laikas, kai ūkį perleis vienam iš trijų sūnų.

Žmogus turi būti vertinamas Aleksandras tvirtina, kad dirbančiam žmogui kaime nėra taip blogai, kaip dažnai tvirtinama. „Ar galima gailėtis tų, kurie nuo

pat ryto prie parduotuvės buteliuką ratu leidžia, kurie tesugeba vadovauti karvei ir kumščiu žmonai? Kodėl žmonės neskaičiuoja, ar verta auginti porą karvių? Gal geriau eiti dirbti į didelį ūkį ar važiuoti į miestą? Aišku, ir darbdaviai turi gerbti darbininką. Turime mokėti tiek, kad žmogus jaustųsi įvertintas, dalintis sukurta pridėtine verte, gerbti jį – juk ir mums uždirba. Mes su darbininku prie balta staltiese užtiesto stalo kartu valgome, padedu jam trąšomis, chemikalais, malkomis. Jis man brangus“, — požiūrį į darbštų žmogų atskleidžia ūkininkas Jis pirmasis rajone sugriovė kolūkį, nes įsitikinęs, kad kol nėra privačios nuosavybės – tvarkos nebus. Pasak jo, ir dabar, jei privačiame ūkyje dirba daug žmonių, „dažnai gali matyti tą patį kolūkį — tik šeimininkas pro vartus, jau kombinuojamas buteliukas“. Ūkininkui dažnai tenka turėti reikalų valdžios įstaigose. Pasak jo, rajone yra visko, nors meras, vicemerai, daugelis valdininkų supranta žmones ir dirba jiems. Pasak jo, netgi mokesčių inspekcijoje, „Sodroje“, Darbo biržoje nesi išvaromas — patars, pakonsultuos, o Skuodo rajono vyriausiasis žemėtvarkininkas Laimutis Ložys dar niekuomet nėra atsakęs, visuomet ieško sprendimų. Pats Aleksandras Metrikis yra Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos narys ir pirmą kartą dalyvaus vietos valdžios rinkimuose, nes yra įsitikinęs, kad „bus paprasčiau padaryti, jog biurokratai dirbtų ne sau, o darytų gera žmonėms, rinkėjams, mums rei-

kia spręsti daug klausimų, pvz., mūsų rajono valdininkai nepasirūpino, kad būtume pripažinti nenašių žemių rajonu ir sulaukti daugiau lengvatų“.

Jaunystės receptai Pasak Aleksandro, nors jam eina 62 metai, bet nesijaučia pavargęs, nesiskundžia ligomis. Jis neslepia savo jaunatviškumo recepto. „Pradėjau visai kitaip gyventi, vasarą žiemą maudausi. Su žmona vasarą po valandą plaukiodavom Mosėdžio karjere. O dabar kiekvieną rytą lendu po šaltu dušu – labai patinka šaltas vanduo — tai malonumas, kūnas atsigauna“, — gerokai jaunesniu, nei galima tikėtis, balsu tvirtina Aleksandras. Prieš ketvertą metų jis pradėjo dainuoti ir Mosėdžio folkloriniame ansamblyje. Iš tiesų su daina jis nuo mažumės. „Vaikystėje, kai augom be tėvo, mama, būdavo, mus su seserimis ant stalo susodina ir dainuojam — visi vargai užsimiršta. Nuo tada su daina ir nesiskiriu“, — pasakoja ūkininkas. Beje, dėl mūsų pokalbio Aleksandrui teko nutraukti darbą — dviese su darbininku medžiotojams kalė bokštelį ir, kol nelyja, ruošėsi vežti į mišką. Savaitgalį ketino medžioti, o „jei šerną nušaus, tai su darbininku turės mėsos pasitroškinti“. Nors ne tik dėl to miškan traukia: „Susirenka kompanija, pajuokaujame, pasivaikščiojame po mišką. Kai gyvulių nelaikau, tai medžioklė — proga kaulus pamankštinti ir gamta pasigrožėti“.

Dainuojanti gydytoja Valentina Narvilienė daugiau nei 30 metų dirba gydytoja Kretingos pirminės sveikatos priežiūros centre, kretingiškių vadinamame tiesiog poliklinika. Prieš šešerius metus moteris, kaip pati sako, visai netyčia atsidūrė ir politikoje, tapo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos nare. Marija STEPONAVIČIENĖ Valentinos vaikystė prabėgo visai kitame Lietuvos kampelyje, toli nuo jūros, bet šalia gražių ežerų – Zarasų rajone, Guntulių kaime. “Mirus tėveliui su mama ir broliu persikėlėme gyventi į Kauną”, - pasakoja Valentina. Čia ji baigė mokyklą ir medicinos studijas universitete. Kaune sutiko Liudą, kuris laikinojoje sostinėje studijavo agronomijos mokslus. Po studijų ir internatūros Klaipėdoje Valentina persikėlė į naujus, jau savo šeimos, namus Kretingoje, ten moteris augino savo du sūnus ir daug metų dirbo pediatre. Sveikatos sistemos reforma privertė Valentiną dar kartą grįžti prie studijų, kad galėtų toliau tęsti savo medikės darbą. “Dabar aš jau bendrosios praktikos gydytoja, tad gydau ne tik vaikus, bet ir suaugusius”, - sako Valentina. Nors politika Valentina niekada nesižavėjo ir, jos manymu, politika turėtų būti laikoma profesija, kaip ir gydytojo ar mokytojo, 2000 metais ji buvo išrinkta į Kretingos savivaldybės tarybą. Gydytoja kartu su dar dviem kolegomis dirba sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komitete. Valentinos rūpėjo paklausti, argi medicina, kur reikalingi greiti sprendimai, ir politika, kur sprendimai kartais atidedami ir iki kitų metų, yra suderinami? “Taip, būna tarybos posėdžiuose tokių klausimų, kurie atidedami. Net sunku įsivaizduoti, kas būtų, jei taip elgtųsi ir medikai. Jie turi priim-

ti sprendimus nedelsdami”, - teigia Valentina ir priduria, jog Kretingos rajone bent jau gydymo įstaigoms pastaraisiais metais buvo skirtas deramas dėmesys. Tarybos narei ir gydytojai, po posėdžių savivaldybėje skubančiai į darbą poliklinikoje, svarbiausias darbas, kuris įgyvendintas Kretingoje – tai poliklinikos ir ligoninės renovacija. Po kapitalinio remonto poliklinikoje įrengti ne tik šviesūs ir švarūs kabinetai, nupirkti nauji baldai. Nauja įranga aprūpinta poliklinikos laboratorija, o medikai - kompiuteriais. Šiuo metu dar tebevyksta 1959 metais pastatytos ligoninės renovacija, jau įsigyti nauji rentgeno aparatai, mažiau kenksmingi žmonių sveikatai. “Žinoma, aš ir mano kolegos džiaugiamės, kad galime dirbti gražioje aplinkoje, tačiau medikus dar slegia kita aktuali problema – maži atlyginimai”, - sako Valentina. – Ir medikai nori dirbdami atsakingą darbą būti įvertinti”. Pasak gydytojos, Kretingos rajone pastaraisiais metais didėja ir sergančiųjų skaičius. Jei anksčiau į polikliniką per dieną pas vieną gydytoją ateidavo 7 pacientai – tai jau būdavo daug. Dabar Valentina per šešias darbo valandas priima net po 30 ir daugiau žmonių. Su žmonėmis Valentina bendrauja nuo ryto iki vakaro, vieniems nustato ligą ir išrašo vaistų, kitiems pacientams už vaistą svarbesnė gydytojos paguoda. “Kartais, - sako ji, – žmonės mums, gydytojams, patiki savo

paslaptis ir išsipasakoja tarsi kunigui”. Gydytoja daugumą savo pacientų pažįsta nuo vaikystės, o dabar jie pas ją ateina jau ir su savo vaikais. Patyrusi gydytoja mano, jog dažniausiai žmonių ligų kaltininkai yra stresas, netinkami maisto produktai, gyvenimo būdas. Ji laiko savo pareiga šviesti žmones apie jų sveikatai gresiančius pavojus ne tik poliklinikoje, bet savivaldybėje. “Kenksmingų sveikatai nitratų yra net gražiai atrodančiuose importiniuose vaisiuose ir daržovėse. Žmonių, valgančių cheminėmis medžiagomis užnuodytą maistą, imuninė sistema silpsta, todėl dažniau sergama. Apie tai kasdieną kalbu ir žmonėms, kurie lankosi pas mane poliklinikoje, ir savivaldybėje imamės tam tikrų veiksmų”, - sako Valentina. Kita ligų priežastis – stresas darbe. “Tikriausiai nėra nė vienos tokios įstaigos, kurioje žmonės jo nepatirtų. Reikėtų, kad į šią problemą ir į darbo sąlygų gerinimą būtų kreipiamas didesnis dėmesys”, - sako Valentina. Ji pati nuo streso vaduojasi dainuodama retro muzikos ansamblyje “Gija”. Muzika medikės gyvenime atsirado dar vaikystėje, besimokant pradinėse klasėse. Ansamblyje – 8 moterys ir vadovė. Prieš Kalėdas “Gija” savo koncertą dovanojo neįgaliesiems, o vieną pirmųjų koncertų surengė Kretingos savivaldybėje. Savivaldybės administracija dainininkėms po įspūdingo pasirodymo skyrė lėšų koncertiniams rūbams.

Valentina Narvilienė (dešinėje) su anūkais ir buvusiu sveikatos apsaugos ministru Antanu Vinkumi. Valentina – vienintelė dainuojanti medikė šeimoje. Jos vyras agronomas labiau mėgsta klausytis žmonos dainų nei jai pritarti. Vyresnysis poros sūnus Vaidas, studijuojantis Kaune, ir jaunėlis, su šeima išvykęs dirbti į Čikagą,

mamai taip pat neakompanuoja. Repeticijos su ansambliu Valentinai – pats geriausias poilsis. “Muzika man padeda atsipalaiduoti, pamiršti rūpesčius ir darbus”, - sako dainuojanti gydytoja.

myk

2006 m. gruodis

MIESTUI IR KAIMUI

Ministras stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui Atkelta iš 1 p.

- Kokių darbų ėmėtės pirmiausia, tapęs ūkio ministru? - Pirmiausia reikėjo suformuoti komandą. Labai gerai, kad ministerijoje yra daug patyrusių specialistų, su kuriais teko dirbti dar 1996 metais, kai buvau ekonomikos ministras. Jais galima pasitikėti, netenka abejoti šių darbuotojų kvalifikacija. Pirmosiomis darbo dienomis taip pat reikėjo iškelti naujus uždavinius, susijusius su Vyriausybės programos įgyvendinimu, apsibrėžti – ką turime padaryti, pasiekti, reformuoti. - Kokias svarbiausias užduotis keliate sau? - Mano principinė nuostata – sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui. Visi žinome, kad verslas visų mūsų maitintojas. Kuo bus geresnės sąlygos verslui, tuo bus sukurta daugiau darbo vietų, didės darbo užmokesčiai, bus surenkama daugiau mokesčių į valstybės biudžetą. Todėl daug dėmesio tenka skirti šiai sričiai. Ji gana plati – tai Europos Sąjungos struktūriniai fondų parama, įstatymai ir kiti teisės aktai, kurie sudaro palankesnes sąlygas verslui, taip pat verslo aplinkai įtaką darantys viešieji pirkimai, kiti dalykai. Aišku, labai svarbus ir energetikos sektorius – elektra, dujos, nafta. Šiai sričiai tenka skirti labai daug dėmesio. - Lietuva negali pasigirti savo

Ūkio ministras Vytas Navickas sprendžia svarbius Lietuvai ir gyventojams energetikos klausimus energetiniais ištekliais, kurie pastaraisiais metais pasaulyje brangsta. Ar mūsų Vyriausybė, Ūkio ministerija gali turėti įtakos, kad degalų, dujų, elektros kainos gyventojams būtų

kuo palankesnės? - Iš tikrųjų daug ką lemia pasaulio rinkos tendencijos, ir daug įtakos čia nepadarysi. Tačiau ministerija turi teisinių svertų, kurie padeda riboti mono-

Ūkio ministerijos nuotr.

polinių įmonių veiklą, veikti elektros, dujų ir kitų energetikos išteklių kainų dinamiką, sudaryti gyventojams kuo palankesnes sąlygas. Ministerija taip pat daug dirba

energijos apsirūpinimo srityje. Kaip žinote, pagal susitarimą su Europos Sąjunga 2009 metais turime uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, o Lietuvos ekonomikai atominė energija labai svarbi. Todėl intensyviai dirbame ir jau parengta studija dėl galimybės statyti naują atominę jėgainę ten pat – Ignalinoje. Rengiant studiją įsitikinta, kad tiek ekonominiais, tiek techniniais, tiek nacionalinio saugumo ir kitais aspektais naujos atominės elektrinės statyba Lietuvai yra būtina. Yra pasiekti tam tikri susitarimai tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos, nes ši elektrinė reikalinga visam regionui. Tikimės, kad iki 2015 metų Ignalinoje bus pastatytas naujas atominis reaktorius. Tuomet reikės mažiau importuoti organinio kuro – dujų, mazuto. Siekiant, kad Lietuvą būtų kuo mažiau priklausoma nuo Rytų, rengiami projektai sujungti Lietuvą elektros tiltais su Vakarais. Vienas iš projektų – sujungti Lietuvos elektros tinklus per Estiją su Švedija, kitas – su Lenkija. Taip pat mąstoma apie galimybę ateityje nutiesti dujotiekį į Lenkiją, vienoje iš Baltijos valstybių įrengti suskystintų dujų terminalą, ieškome kitų galimybių. - Jūs stengėtės kuo mažiau kalbėti ir kuo daugiau dirbti. O ko palinkėtumėte žmonėms šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga? - Gerų švenčių ir nusiteikti rimtam darbui 2007-aisiais.

P.Vaitiekūnas: diplomatinė tarnyba turi tarnauti Lietuvos žmonėms Atkelta iš 1 p.

Jei ambasadoriumi, diplomatu būtų daugiau pasitikima, jam suteikiama daugiau laisvės operuoti turimais resursais – ir finansiniais, ir žmogiškaisiais, jis galėtų prisiimti ir didesnę atsakomybę. Juk Prezidentas ambasadoriui suteikia didžiulį pasitikėjimą, tai atsispindi ir skiriamuosiuose raštuose, kuriuos naujai paskirtas ambasadorius įteikia užsienio šalies vadovui. Juose Lietuvos Prezidentas patvirtina: “Prašau pasitikėti viskuo, ką šis žmogus pasakys Jūsų šalyje mano vardu”. Pabrėžiu, viskuo. Tad reikalauti, kad ambasadorius rašytų į centrą ataskaitą, kad jis, tarkim, sudaužė peleninę ir ji turi būti nurašyta, mano galva, yra netinkamas resursų panaudojimas. - Iki šiol Užsienio reikalų ministerijos veikla paprastam žmogui dažnai atrodo kažkas tolimo. Kaip praktiškai žmogus gali pajusti tai, kad Lietuvos diplomatija yra ne tik prieinama, bet ir prieinanti? - Galiu apie tai pasakyti iš patirties. Tiesiog reikia žmones – verslininkus ir moksleivius, menininkus ir kultūrines grupes - kviesti į ambasadą.Visi, kas lankosi svečioje šalyje, turi žinoti, kad jie yra laukiami svečiai Lietuvos ambasadoje, kad ambasada pastatyta ne ambasadoriui, ne diplomatams, o jiems – Lietuvos žmonėms. Daugiau ar mažiau, bet ambasada ir ambasadorius visada gali ir turi padėti savo šalies žmonėms. Vaizdžiai tariant, ambasada - tai pirmasis Lietuvos piliečių, Lietuvos verslininkų, Lietuvos valstybės interesų gynybinis punktas. Punktas, kuriame tave priims, išklausys ir padės. Todėl noriu pakviesti Lietuvos žmones naudotis ambasadomis. Jei turite mažiausią įtarimą, kad ambasada gali Jums padėti, kreipkitės į ją. Nes jei mūsų šalies pilietis turės daugiau naudos, tai bus naudinga ir mūsų valstybei, o ambasada galės lengviau atlikti savo pagrindinį darbą – būti naudinga Lietuvai, jos verslui, jos žmonėms.

Mūsų žmonės geranoriški, paprasti, kuklūs. Jie dažnai galvoja: na ką aš čia toks mažas trukdysiu diplomatus. Tad noriu visus pakviesti – trukdykite, trukdykite ir dar kartą trukdykite, nes tai visa mūsų darbo prasmė. - Daug lietuvių šiuo metu dirba Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Ispanijoje. Ar jie jau pajuto ambasadų atvirumą? - Manau, kad pajuto. Štai Airijoje, kur neseniai lankiausi, mūsų ambasadorė Izolda Bričkovskienė, manau, puikiai dirba. Lietuvių verslininkai Airijoje yra susibūrę į verslo klubą, lietuviai yra įsteigę net keletą mokyklėlių, yra įsikūrusi Airijos lietuvių bendruomenė ir ambasada palaiko su jais glaudžius ryšius: kalbasi, kviečia pas save, į susitikimus, organizuoja bendrus renginius. Ir to, manau, užtenka – reikia tiesiog jausti vienam kitą, ambasadai -- mūsų žmonių lūkesčius, žmonėms – Lietuvos ambasados buvimą šalia, ir dirbti kartu. - Į Vyriausybę Jus delegavo valstiečiai liaudininkai, pabrėžiantys politikos praktiškumą. Kaip tai atsispindi Užsienio reikalų ministerijos darbe? - Man praktiškumas irgi visados buvo mėgstama sąvoka, į kurią kreipiu daug dėmesio. Noriu pasakyti, kad mūsų pozicija vystyti bendradarbiavimą remiantis vertybėmis ir paraleliai vystyti bendradarbiavimą remiantis interesais nesukelia vidinio prieštaravimo. Teisingos vertybės iš tikrųjų yra pats praktiškiausias dalykas. Galiu pasakyti pavyzdį. Sakykim, kodėl bendrovė “VP Market” investuoja didžiules sumas pinigų Latvijoje, Estijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, bet neinvestuoja į šalia esančias Rytų valstybes, sakykim, Baltarusiją, kuri geografiškai lyg ir turėtų būti mūsų artima verslo partnerė? Atsakymas paprastas – todėl, kad nesutariame dėl vertybių.Ten trūksta įstatymo viršenybės, trūksta laisvės, trūksta veiklos skaidrumo, ir mūsų verslas ten neina.

- Santykiai su artimiausiais kaimynais paprastai turi didžiulę įtaką šalies ekonomikai. Kaip sekasi Lietuvai derinti dažnai labai skirtingus ir sunkiai suderinamus kaimyninių valstybių interesus? - Deriname vertybinius interesus ir pragmatinį požiūrį. Kiekvienu atveju ieškome konkrečių bendradarbiavimo projektų, konkrečių žingsnių. Manau, kad tokia mūsų politika yra sėkminga ir sulaukia supratimo ir Europos Sąjungoje, ir kaimyninėse valstybėse. Lietuva kaip valstybė turi pagrįstų ambicijų būti matoma regione, būti tam tikru iniciatyvų centru ir, vadovaudamiesi Vyriausybės programa, mes to siekiame. - Esate nepartinis ministras. Tai lengvina ar sunkina Jūsų darbą? - Matyt, nei lengvina, nei sunkina. Yra partijų sutarimas dėl užsienio politikos, yra koalicinės Vyriausybės programa, ir mes ją vykdome. Mane į Vyriausybę delegavo valstiečiai liaudininkai, todėl stengiuosi, kad partija, jos nariai labiau suprastų vykdomą užsienio politiką, o ministerija savo ruožtu gerai suprastų Valstiečių liaudininkų sąjungos atstovaujamus interesus. Valstiečiai liaudininkai atstovauja didelei Lietuvos visuomenės daliai – žemdirbiams, kaimo žmonėms, smulkiems verslininkams, žemės ūkio verslo žmonėms, tad labai gerai, kad aš, būdamas užsienio reikalų ministras, turiu galimybę tartis, konsultuotis su partija, jos žmonėmis ir labiau įsiklausyti į tos didelės Lietuvos visuomenės dalies interesus. Manau, kad ir mano kalbėjimas partijai apie ministerijos planus, veiklą yra prasmingas, nes taip užsienio politika tampa artimesniu ir žmonėms labiau suvokiamu dalyku. Juk užsienio politika yra vidaus politikos tąsa, stengiantis patenkinti svarbiausius Lietuvos ir Lietuvos žmonių interesus. - Nesate jokios partijos narys, tad galite objektyviai įvertinti Valstiečių liaudininkų sąjungos reikšmę Lietuvos politinėje arenoje?

Valstiečių liaudininkų deleguotas užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas siekia, kad ministerija ir Lietuvos diplomatinės tarnybos pačios “eitų į žmones”

URM nuotr.

- Kaip jau minėjau, tai didelei Lietuvos visuomenės daliai atstovaujanti partija, turinti didžiulę patirtį. Norėčiau pažymėti ir jos vadovės Kazimieros Prunskienės, su kuria esame pažįstami nuo Sąjūdžio laikų, patirtį

sprendžiant ir Lietuvos vidaus politikos reikalus, ir užsienio politikos klausimus. Manau, kad ši jos patirtis, energija bei gebėjimas suburti žmones yra labai reikšminga ir partijai, ir Lietuvai.

MIESTUI IR KAIMUI

2006 m. gruodis

Bronis Ropė: žmonės svarbiausia, popieriai, palauks Žmonės sako: “Nėra šeimininko – nėra tvarkos”. Ignalinos rajono gyventojai Bronį Ropę pirmą kartą mero kėdėje „patikrino“ dar 1995 metais. Įsitikino, kad jis tvarkosi, kaip dera šeimininkui, todėl jam rajono reikalus patikėjo ne vieną kartą, Ignalinos rajono rūpesčiais meras B.Ropė gyvena ir pastaruosius keletą metų.

Artūras MANKEVIČIUS „Kodėl man vis patiki rajono vairą? – klausimą apmąsto meras. - Manau, rajono vadovui svarbu būti paprastam, mokėti bendrauti su žmonėmis. Meras turi žinoti gyventojų rūpesčius, domėtis viskuo, kas vyksta rajone„. Pasak jo, reikia stengtis dalyvauti įvairiuose renginiuose bei skatinti juos organizuoti, būti užsispyrusiam ir siekti tikslo, tinkamai atstovauti rajono rinkėjams, ginti jų interesus, nuolat domėtis Lietuvos bei užsienio partnerių pasiekimais, jais pasinaudoti savo darbe.

Rajono gyvenimas – iš pirmų lūpų B.Ropė įsitikinęs, kad geriausias būdas sužinoti rajono problemas – ben-

drauti su gyventojais. Po tokių pokalbių dėliojami svarbiausi darbai, kuriuos būtina nuveikti rajono šeimininkui. „Tokiam bendravimui skiriu ypatingą dėmesį ir visada stengiuosi surasti laiko. Kelis kartus per metus vykstu į susitikimus su vietos gyventojais visose rajono seniūnijose. Be to, gyventojus darbo vietoje taip pat priimu ne tik nustatytomis valandomis. Jei už durų laukia žmogus, dokumentus dedu į šalį ir kalbuosi su juo„, - aiškina Ignalinos rajono meras. Ant stalo jis rodo dalį pastaruoju laiku gautų gyventojų klausimų ir prašymų raštu, kiti merą pasiekė internetu, elektroniniu paštu. Mat savivaldybės interneto svetainėje www.ignalina.lt yra specialios nuorodos „Klausiate - atsakome”, „Svečių knyga”, todėl čia gyventojai ir rajono svečiai taip pat palieka aktualių ir spręstinų klausimų. Susitikimai, laiškai padeda gerinti gyvenimą. Gal ne visose rajono gyvenvietėse pasikeitimai tokie ryškūs kaip Ignalinoje, tačiau daugėja investicijų ir seniūnijose. „Štai vienur pirtį ar bendruomenės salę suremontavome, kitur - kultūros namus atidarėme. Kai pasiseka įvykdyti gyventojų prašymą ar išspręsti jų problemą, tuomet, žinoma, ir gyvenimas jiems šviesesnis atrodo„, - žmonių rūpesčiais gyvena meras. Jis prisimena ir tuos atvejus, kai žmogui itin reikalinga finansinė pagalba. „Motina kreipiasi dėl užsienyje mirusio sūnaus palaikų parvežimo, arba prašoma pagalbos po gaisro. Negalime likti

tokiam skausmui abejingi„, - išskirtinius atvejus pamini meras.

Pigi šiluma – ilgalaikė nauda Anot jo, kalbant apibendrintai, labai svarbu, kad gerėja bendras gyvenimo lygis. Ignalinoje yra vienos žemiausių Lietuvoje komunalinių paslaugų kainos, žymiai sumažėjęs nedarbas. Turintiems nekilnojamojo turto svarbu tai, kad pastaruoju metu jo kainos padidėjo tris kartus. Gyvenimo kokybei įtakos turi ir naujos laisvalaikio, poilsio paslaugos. „Galime pasidžiaugti sėkmingu savivaldybės administracijos ir savivaldybės tarybos darbu. Nors taryboje daugumą sudaro valstiečiai liaudininkai, per visą kadenciją nebuvo priimtas nė vienas sprendimas, už kurį balsuotų tik valdančioji dauguma„, - prisimena rajono vadovas. Rajone labai stiprios seniūnijos, joms suteikta daug galių. Seniūnai yra tikrieji šeimininkai, gerai pažįstantys gyventojus ir galintys greičiausiai jiems padėti išspręsti buitinius klausimus. Seniūnijos turi savo lėšų, technikos parkus, darbuotojų. „Kalbant apie konkrečius darbus, vienas iš pagrindinių, ilgalaikę naudą duodančių projektų buvo šilumos ūkio reforma„, - akcentuoja meras B.Ropė. Jau dveji metai visos rajono katilinės šilumai gaminti naudoja ekologišką kurą - medžio atliekas. Šilumos savikainą tai sumažino 2 kartus, todėl šildymo kainos Ignalinoje yra vienos mažiausių Lietuvoje. Gyventojams nustatytas tarifas – 10,88 ct už kilovatvalandę – ir dabar nedidėja. Per pastaruosius metus Ignalinoje, kai kuriose gyvenvietėse pastatyti vandens nuotekų valymo ir vandens kokybės gerinimo įrenginiai, atnaujintos ar įrengtos vandentiekio ir kanalizacijos sistemos, renovuotos beveik visos rajono mokyklos. Nuo 2002 metų naujai pastatytame pastate dirba Ignalinos rajono gimnazija.

Sėkmingai pertvarkomas Ignalinos miesto centrinės dalies transporto eismas. Didžioji dalis darbų čia jau baigta – už 3,8 mln. litų sutvarkyta miesto aikštė, joje pastatytas fontanas. Šiemet bus baigtas ir didžiausias pastarojo laikotarpio statinys rajone — daugiafunkcinis kompleksas. 2007-ųjų pradžioje bus atidaryta paskutinė jo dalis: gimnastikos ir treniruoklių, konferencijų salės, dvi pirtys ir 32 vietų svečių namai. Kartu su jau veikiančiu baseinu, sporto, boulingo ir biliardo salėmis bei kavine tai sudarys sporto ir poilsio paslaugų kompleksą, kuris trauks ir vietos gyventojus, ir svečius.

Ateitis: Ignalina – kurortas B.Ropė planuoja ir ateitį, yra parengtas strateginis rajono plėtros planas. „Vienas iš pagrindinių tikslų – kurortinės vietovės, o vėliau ir kurorto statuso suteikimas Ignalinos miestui. Tai padidintų turistų ir poilsiautojų trauką į visą rajoną, sudarytų palankesnes sąlygas naujoms darbo vietoms steigti bei regiono raidos perspektyvoms„, - įsitikinęs meras. Šiam tikslui pasiekti jau patvirtintas konkrečių darbų ir priemonių planas. Ignalina siekia tapti žiemos sporto sostine. Čia esančiame Lietuvos žiemos sporto centre įrengtos slidinėjimo, kalnų trasos, vyksta įvairios varžybos. Suplanuota šio centro plėtra. Projektuojami sklypai kotedžams, kempingams, ledo arenai. Ignalinoje veikia olimpinio rengimo centro padalinys, 12 jaunuolių ruošiami olimpinėms žaidynėms. Mero įsitikinimu, ateities Ignalina turi tapti aukštos gyvenimo kokybės, turizmo, sporto, aptarnavimo paslaugų, laisvalaikio bei pramogų vietove, patogia čia gyvenantiems ir patrauklia svečiams. Garsiojoje Palūšėje numatoma renovuoti turistinės bazės infrastruktūrą, plėsti paslaugų tinklą, sutvarkyti van-

dentiekio sistemą. Rajono vadovas vardija būsimus darbus ir probleminėse vietovėse, pavyzdžiui, Didžiasalyje. Taryba patvirtino Didžiasalio gyvenvietės socialinių ekonominių problemų 2007–2009 m. sprendimo programą. Šioje gyvenvietėje planuojama steigti molio perdirbimo įmonę, į naujas patalpas perkelti Vaikų globos ir paramos šeimai centrą. Kitų metų pradžioje Didžiasalyje duris atvers Verslo informacijos centro padalinys. B.Ropė prisimena, kad prieš dešimtmetį pagrindinis rajono vadovų rūpestis buvo užtikrinti būtiniausių paslaugų teikimą, žmonėms laiku išmokėti priklausančius atlyginimus ir ieškoti būdų, kaip sutaupyti lėšų, spręsti ūkio, infrastruktūros klausimus.„Tačiau jau tuomet galvojome ir kūrėme ateities planus bei strategijas. Na, o dabar atėjo tų planų įgyvendinimo metas”, - šeimininkiškai dėsto meras. Pasak jo, tai daug įdomesni, tačiau ir labai atsakingi darbai, lemsiantys ateitį, bendrą krašto raidą įvairiose srityse. Dabar rengiant ir įgyvendinant projektus labai svarbu tai atlikti kokybiškai. B.Ropė pirmą kartą Ignalinos rajono meru tapo 1995 m. ir nuo tada aktyviai dalyvauja Lietuvos savivaldybių asociacijos darbe. Pasak jo, per tuos metus įvykę daug teigiamų pasikeitimų, tačiau savivaldybėms turi būti suteikta daugiau teisių ir galių. „Kuruoju ekonomikos, biudžeto ir žemės ūkio bei verslo sektorius. Kasmet pavyksta padidinti savivaldybių biudžetus 200-300 mln. litų. Tai padėjo sukurti gerai veikiančias decentralizuotas kaimo paslaugų (pasėlių deklaravimo bei tiesioginių išmokų gavimo) bei verslo paslaugų sistemas ir kt. – vardija B.Ropė Nuo 1997 m. jis yra ir Europos Tarybos Vietos ir regionų valdžių kongreso Lietuvos delegacijos narys ir sekretorius. Jam patikėtas Lietuvos savivaldos interesų atstovavimas bei gynimas.

Problemų yra, bet surėmę pečius mes pajėgsime jas išspręsti

Viktoras RINKEVIČIUS Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, Valstiečių liaudininkų

sąjungos valdybos pirmininkas

Šie metai buvo sudėtingi visiems mūsų krašto žmonėms. Kaimas kentėjo nuo didžiulės sausros, pridariusios daug nuostolių, politikai – nuo įvairiausių skandalų, Vyriausybės kaitos, subyrėjus parlamentinei daugumai. Ir vis dėlto pamažu kapstėmės iš tų bėdų, judėjome pirmyn ir metus užbaigiame su viltimi, kad kitąmet gyvensime geriau. Tų vilčių pirmiausia teikia net 14 proc. išaugęs kitų metų biudžetas. Gaila tik kad mūsų komitetui nepavyko pasiekti, jog kaimui skirtos išlaidos išaugtų daugiau nei 1 proc., juoba kad sausros padaryti nuostoliai kompensuojami iš mūsų biudžeto, o ne ES fondų. Tačiau ateina pinigai už „Mažeikių naftą” ir tikimės, kad dalį jų pavyks nukreipti kaimo žmonių naudai, sausros padarinių daliniam kompensavimui, tiesioginėms išmokoms ir kitoms reikmėms. Nors pasėlių plotai išaugo, tačiau dėl sausros į aruodus supylėme 1 milijonu tonų grūdų mažiau. Nuostolius padengti šiek tiek padėjo išaugusios grūdų kainos. Sausros padaryti nuostoliai siekia 690 milijonų litų, nors dar nežinome, kaip

sausra atsilieps pienininkystei, nes žiemai sukaupta mažiau pašarų. Dirbant bendros ES rinkos konkurencijos sąlygomis tokie nuostoliai yra labai skaudūs, juo labiau kad trūksta lėšų melioracijos priežiūrai – ši sritis labai apleista, o ūkininkai neturi finansinių galimybių situaciją pakeisti. Antra vertus, kalbant apie melioraciją, rimta problema tapo ir darbo jėgos trūkumas kaime. Vis daugiau kaimiečių išvažiuoja į miestus ar užsienį. Kitų metų biudžete numatyta skirti 70 milijonų litų melioracijos priežiūrai. Tikimės, jog tai leis bent jau pristabdyti melioracijos sistemos būklės blogėjimą. Ateityje melioracijos įrenginių remontui bei rekonstrukcijai numatoma gauti lėšų iš ES. Melioracijos įrengimai sausina ne tik ūkininkų žemę, bet ir kelius, geležinkelius, miestus, gyvenvietes, miškus, užtvankas, tiltus, pralaidas, todėl tam būtina skirti daugiau dėmesio.

Auga kaimo bendruomenių vaidmuo Pastaraisiais metais kaime pastebime naują gerą reiškinį – kaimiečiai buriasi į bendruomenes ir bendromis jėgomis ima spręsti savo problemas. Valstybė ir savivaldybės joms ateina į pagalbą. Kitų metų biudžete kaimo bendruomenių veiklai skatinti numatyta skirti 6 milijonus litų. Kaimo bendruomenių judėjimas prasidėjo prieš keletą metų ūkininkių moterų iniciatyva, kai jos ėmė burtis į įvairius būrelius, susirūpino kaimo kultūros, tradicijų, papročių išsaugojimu. Vėliau į šį judėjimą įsitraukė vis daugiau kaimo gyventojų. Tokie judėjimai labai populiarūs kitose Europos Sąjungos valstybėse. Teko susipažinti su Švedijos, Suomijos kaimo bendruomenių veikla – ji tikrai įdomi ir efektyvi, padedanti ugdyti kaimo

visuomenės aktyvumą, sąmoningumą, išradingumą. Bendruomenės ugdo jaunimo pilietiškumą, padeda išsaugoti etnokultūrą, tradicijas, įtraukia į šias iniciatyvas jaunąją kartą. Kaimo bendruomenės taip pat padeda atskiriems kaimo gyventojams, šeimoms greičiau įveikti įvairiausias bėdas, nelaimes, plėtoja pagyvenusių, vienišų žmonių globą, organizuoja renginius, šventes. Visa tai labai reikalinga, nes kaime mažėja mokyklų, kultūros židinių. Dabar tą spragą ima užpildyti kaimo bendruomenės, jų vadovai. Negalima nepasidžiaugti Kupiškio, Pasvalio, Biržų, Panevėžio, kitų rajonų kaimo bendruomenių veikla, kuri jaučiama net už šių regionų ribų. Nemažai šių bendruomenių gražiai bendradarbiauja ne tik su kitų Lietuvos rajonų, bet ir su užsienio valstybių kaimo bendruomenėmis. Bendruomenės padeda spręsti savo kaimo socialines problemas, apginti viešąjį interesą, aktualų visiems to kaimo žmonėms. Iškyla vis daugiau entuziastų, lyderių, kurie be jokio atlyginimo, visuomeniniais pagrindais užsiima bendrais kaimo reikalais, padėdami vietos valdžiai spręsti daugelį problemų. Dabar daug kur patys kaimiečiai imasi tvarkyti apleistus kelius, kultūros namus, buriasi į meno ratelius, bendras šventes ir įvairius renginius. Tai labai džiuginantis signalas, rodantis, jog kaimo žmonės patys sugeba spręsti savo aplinkos problemas. Labai svarbu, kad savivaldybės skatintų bendruomenių veiklą, suteiktų joms materialią ir kitokią pagalbą. Deja, būna faktų, kai savivaldybės, matydamos konkurentą, nenori bendruomenėms padėti. Tai blogas, trumparegiškas požiūris. Dabar bendruomenės galės gauti ES paramą pagal LEADER programą. Yra Kanados, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Norvegijos projektai, skirti Lietuvos kaimo bendruomenėms remti.

Yra Lietuvos bendruomenių sąjunga, kuriai vadovauja valstietė liaudininkė Goda Burokienė. Ji palaiko ryšius su Europos kaimo aljansu, į kurį susijungė Europos valstybių kaimo bendruomenių organizacijos. Aljanso atstovai atvažiuoja į Lietuvą, lietuviai lankosi svetur, keičiasi patirtimi. Būtina plėtoti kooperaciją Kai stojome į Europos Sąjungą, kaimiečiams didžiausią rūpestį kėlė pienininkystės reikalai. Dabar padėtis jau aiškesnė. Karvių sumažėjo, o pieno pagausėjo, nes išaugo produktyvumas. Šiuos klausimus mes dažnai aptariame Seimo Kaimo reikalų komitete. Plėtojant pienininkystę, geresnio kelio nėra – tik kooperacija. O ji kaime labai sunkiai skinasi kelią. Netolimoje ateityje susidursime su nauja problema - tai pieno kvota. Vis dėlto mūsų derybininkai stojant į ES išsiderėjo per mažą pieno kvotą. Pagal Vakarų Europos pavyzdį į kooperatyvus turėtų jungtis visi pieno pardavėjai, kaip mėsos ar grūdų augintojai turėtų jungtis į savo kooperatyvus. Tačiau Lietuvoje vienintelė sritis, kur kooperacija gerokai pažengusi į priekį – tai kredito unijos, vadinamieji ūkininkų bankeliai. Jie yra beveik visuose rajonuose ir veikia gana efektyviai, nes teikia kreditus geresnėmis sąlygomis nei dideli bankai. Dabar labai svarbu šią kooperacijos patirtį perkelti į pieno ūkį, kad kaimo žmonės galėtų lengviau parduoti didelį kiekį produkcijos ir gautų didesnę kainą. Tai patvirtina tokių kooperatyvų veikla Žemaitijoje, Kupiškio, Biržų, Pasvalio rajonuose. Šie kooperatyvai savo narių pateiktą pieną parduoda žymiai brangiau. Kita vertus, jie pasiekia ir aukštesnę produkcijos kokybę. Didelė bėda, manau, yra tai, kad mūsų žemdirbiai turi mažą įtaką perdirbimo pramonei. Patys žemdirbiai prastai pasinaudojo

jiems valstybės suteikta galimybe įsigyti daugiau perdirbimo pramonės įmonių akcijų, todėl dabar negali daryti įtakos jų valdymui. Perdirbimo pramonė atsidūrė verslininkų rankose, o Vakarų Europoje ją dažniausiai kontroliuoja žemdirbiai ir taip gauna didesnes pajamas. Kol ši padėtis pasikeis, praeis, matyt, dešimtmečiai. Perdirbimo pramonė labai imli investicijoms ir, norint ją plėtoti, reikia didelių pinigų. Kol kas mūsų ūkininkai tokių lėšų neturi, o jas galima sukaupti tik einant kooperacijos keliu.

Plėtosime biokuro gamybą Kylant kuro kainoms ir neturint savų energetinių išteklių, Lietuvoje reikia plėtoti biokuro gamybą. Iš rapsų daugiau gaminti dyzelino, iš grūdų – etanolio, benzino pakaitalo. Ūkininkams reikės auginti daugiau žaliavos šiai gamybai, o tai garantuoja papildomas pajamas. Tai perspektyvu, nes kuro vartojimas pasaulyje auga, o naftos produktų gamyba beveik ne. Energetika jau tapo politika. Mes negalime remtis vien Rusijos energijos ištekliais, reikia ieškoti alternatyvų. Žinoma, artimiausioje ateityje mes neturime galimybių vien biokuru aprūpinti vartotojus, tačiau ši dalis ateityje smarkiai išaugs. Tikiu, kad kitąmet kaimo reikalai gerės. Ir dabar mes ne visada pastebime tas gražias permainas mūsų kaime. O jų yra nemažai. Dažnai tenka susitikti su užsieniečiais, kurie lankėsi Lietuvoje prieš keletą metų ir dabar, pabuvę mūsų kaime, sako: „Kokių gerų permainų matome Jūsų krašte ir visoje Lietuvoje!” Gal mes per dažnai verkšlename, užuot pasidžiaugę tuo, ką visi kartu pasiekėme.

cm