myk
MIESTUI IR KAIMUI Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos laikraštis
ŠEIMA – TAUTA – VALSTYBĖ Ką reiškia, kad Valstiečių liaudininkų partija pradėjo jau antrą savo istorijos šimtmetį? Politine prasme – partijos mąstymo brandą, tvirtą veiksmų logiką, laiko užgrūdintą patikimumą ir politinių sprendimų solidumą. Žmogiškąja prasme – veiklos bendruomeniškumo principą, nuveiktų darbų suprantamumą miesto ir kaimo žmogui, moralinių, etinių, kultūrinių principų artumą kiekvienai Lietuvos šeimai.
Algimantas SAVUKYNAS Susitikti dėl interviu ūkio ministras Vytas Navickas galėjo tik pusę aštuonių ryto, kai oficiali darbo diena dar nebuvo prasidėjusi, ir beveik visi ministerijos langai skendėjo tamsoje. Darbo metu tokiems pokalbiams ministras laiko tiesiog neturi – nuo pat ankstyvo ryto laukia svarbūs darbai: susitikimai, posėdžiai, pasitarimai. - Tai kada pradedate darbo dieną, ministre? – savaime kilusiu klausimo pradėjome pokalbį. - Septintą valandą ryto. Atvažiuoju į darbą anksčiau, kad nereikėtų gaišti laiko transporto kamščiuose. Peržiūriu dokumentus, pasiruošiu susitikimams, posėdžiams. - Vadovauti ministerijai Jums – ne naujiena. Iki tapdamas ūkio ministru keturiose vyriausybėse ėjote ekonomikos ministro pareigas. Kaip paaiškintumėte tokį pasitikėjimą? - Šį kartą pasiūlymą tapti ministru lėmė dvi priežastys. Pirmiausia susiklostė tokia politinė situacija, kad mūsų Valstiečių liaudininkų sąjunga turėjo galimybę deleguoti tris atstovus į Vyriausybę, tarp jų – į Ūkio ministeriją, ir partijos kolegos pasitikėjo manimi. Kitas dalykas – per savo gyvenimą, veiklą sukaupiau nemažai patirties. Teko dėstyti Vilniaus universitete, dirbti mokslinį darbą, eiti atsakingas pareigas valstybės institucijose (atkūrus Nepriklausomybę V.Navickas buvo pirmosios Vyriausybės narys – aut. past.), dirbau Seimo Ekonomikos komitete, aštuonerius metus – privačiame versle, buvau Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas.
Prof. Kazimiera PRUNSKIENĖ Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkė Tai suprantama – juk Valstiečių liaudininkų pirmtakai buvo tokios iškilios asmenybės, kaip Jonas Vileišis, Kazys Grinius, Ernestas Galvanauskas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Felicija Povickaitė-Bortkevičienė, Mykolas Sleževičius, Jonas Staugaitis. Tai žmonės, praėjusio amžiaus pradžioje pradėję profesionaliai formuoti Lietuvos valstybinio - tautinio mentaliteto, demokratinio bendrabūvio nuostatas ir principus. Jų suformuluotos vertybės, kuriomis grindė savo veiklą: demokratija, valstybingumas, tautiškumas, teisingumas, pažanga, darbštumas, dorovė, buvo tokios organiškos ir tikros, kad kiekvienas jas priėmė kaip savas prieš šimtą metų, neabejoju, jos liks tokiomis pat svarbiomis vertybėmis ir po antro šimtmečio. Valstiečių liaudininkų partija, garbingai puoselėdama ir principingai įgyvendindama savo vertybes, tapo artima daugeliui Lietuvos žmonių. Mūsų valstietiškos – liaudininkiškos bendruomenės narių skaičius nuolatos auga, neįtikėtinai sparčiai didėja ir bičiulių, draugų, bendražygių ratas. Tai akivaizdžiai rodo partiečių, savo nuoširdžia ir sąžininga veikla pelniusių aplinkinių pasitikėjimą atstovauti jų interesus visų lygių renkamose ir administracinėse valdžios struktūrose gausa. Nukelta į
2 p.
Tarp politikos, verslo ir… šaškių Prieš dvejus metus, baigęs dvi Seimo nario kadencijas, trukusias 8 metus, Ramūnas Karbauskis grįžo į savo verslą, tačiau iš aktyvaus Lietuvos politinio gyvenimo jis nepasitraukė. Dabar jis yra Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) pirmasis vicepirmininkas. Monika VAIŠNORAITĖ Net ir neužimdamas svarbių valstybinių pareigų, Ramūnas pastaruosius dvejus metus jautėsi aktyviu politinio gyvenimo dalyviu, tik tiek, jog nebereikėjo sėdėti Seimo posėdžių salėse. Po Seimo rinkimų 2004 metais, kai LVLS tapo valdančiosios koalicijos partnere, partijos veikla jos vicepirmininką įtraukė į svarbiausius šalies valdymo procesus ir Vyriausybės formavimą.
Stiprus verslas nebelaikomas nusikaltimu Pasak vieno iš LVLS lyderių, grįžęs į įprastas darbo agrokoncerne vėžes, nesijautė atitrūkęs nuo Lietuvos gyvenimo ritmo. “Dirbdamas Seime visuomet stengiausi būti arti žmonių, mačiau kaimo problemas, jas kiek galėdamas siekiau spręsti, sako jis. – Tad grįžęs į verslą antrosios – kitokios Lietuvos, kokią kartais mato
Nukelta į
Ramūnas Karbauskis. Pasak politiko, pastaraisiais metais pastebima dar daugiau teigiamų poslinkių santykiuose tarp valdžios ir verslo. Užsienio reikalų ministerijos, kuriai vadovauja LVLS deleguotas ministras Petras Vaitiekūnas, iniciatyva skatinti verslui ir ieškoti jam galimybių sėkmingai konkuruoti užsienio rinkose pasitelkiamos Lietuvos ambasados įvairiose šalyse.
Žemės ūkio ministerija atsigręžė į žemdirbius
Po 8 metus trukusio darbo Seime, Ramūnas Karbauskis grįžo į verslą, bet iš politinio gyvenimo nepasitraukė kabinetuose sėdintys valdininkai, aš nepamačiau”. Ramūnas Karbauskis neslepia, jog pasikeitęs jo statusas leido kiek lengviau atsikvėpti. “Anksčiau kas nors galėjo sakyti, jog būdamas Seimo nariu buvau išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, bet kaip ir anksčiau, taip ir dabar iš mano vadovaujamų įmonių sumokamų mokesčių gali būti išlaikomi net keletas Lietuvos rajonų. Todėl dabar jaučiu kur kas didesnį komfortą”, - sako buvęs parlamentaras, kuris visos savo kadencijos metu buvo
atsisakęs Seimo nario atlyginimo. Be to, Ramūnas džiaugiasi, kad pastaruoju metu Lietuvoje įtampa ir slėgis, kuris buvo jaučiamas G.Vagnoriui vadovaujant Vyriausybei, verslo atmosferoje atlėgo. Nebetaikomos tokios griežtos ir drastiškos priemonės, dėl kurių ne vienam verslininkui teko atsidurti niekuo nesibaigusiuose teismo procesuose. “Man atrodo, kad šiandieninė valdžia jau suprato, jog verslas yra visos šalies gerovės pamatas, sumažėjo ir manančių, jog stiprus verslas yra didelė blogybė”, - teigia
Ministras stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui
Žemės ūkyje, Lietuvai įstojus į ES, taip pat įvyko dideli poslinkiai. Žemės ūkio ministerija, kuriai vadovauja LVLS pirmininkė Kazimiera Prunskienė, sugebėjo tapti ūkininkų ir verslininkų, dirbančių žemės ūkio srityje, partnere ir iniciatore įvairių sprendimų, kurie yra novatoriški visos Europos Sąjungos mastu. “Lietuvoje įsisavinant ES paramą galima vykdyti įsigijimus dar iki projekto patvirtinimo. Tai leidžia ūkininkams įsigyti techniką ir ją vėliau įtraukti į projektus, kuriems įgyvendinti prašoma ES paramos”, - pažymi Ramūnas Karbauskis ir priduria, jog iki šiol nė vienoje ES narėje tokia praktika nebuvo taikoma. Pasak Ramūno, šiandien Žemės ūkio ministerija ne tik vykdo ES nurodymus, bet ir aktyviai dalyvauja formuojant Lietuvos bei Europos žemės ūkio politiką ir strategiją. “Žemės ūkio ministrė šiandien kalbasi kaip lygiaverčiai partneriai su ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisare Marianna Fisher Boel, tai leidžia Lietuvai pasiekti puikių rezultatų ir svarbių sprendimų”, - sako R.Karbauskis. Nukelta į
2 p.
7 p.
P.Vaitiekūnas: Diplomatinė tarnyba turi tarnauti žmonėms Frederikas JANSONAS Valstiečių liaudininkų sąjungos į Vyriausybę deleguotas užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas siekia, kad ministerija ir diplomatinės Lietuvos misijos būtų ne tik prieinamos paprastam Lietuvos piliečiui, bet ir pačios “eitų į žmones”. - Kokias svarbiausias užduotis keliate sau, kaip užsienio reikalų ministrui, ir Jūsų vadovaujamai ministerijai? - Turiu susiformulavęs sau keletą principų, kurių stengiuosi laikytis. Pirmasis jų – kad mūsų diplomatinė tarnyba ir Užsienio reikalų ministerija būtų ne tik prieinama paprastam žmogui, eiliniam verslininkui, bet ir prieinanti prie jo. Tai yra ieškanti tų žmonių, kuriems galėtų būti naudinga, ir ieškanti interesų, kuriems galėtų padėti. Taip pat manau, kad Lietuvos – nedidelės šalies – diplomatija turėtų būti nearogantiška, ypatingai atvira ir skirta žmogui. Gal tai skamba ir labai garsiai, bet ką aš galiu padaryti, jei dukart du yra keturi... Be abejo, sąžiningas, tvarkingas ir skrupulingas Vyriausybės programos vykdymas yra pagrindinė ministerijos užduotis. Taip pat, kaip ypač svarbią užduotį, išskirčiau ministerijos veiklos optimizavimą, biurokratizmo mažinimą. Vienas pagrindinių instrumentų to siekiant, manau, yra pasitikėjimo, o kartu ir atsakomybės didinimas. Nukelta į
7 p.
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
ŠEIMA – TAUTA – VALSTYBĖ Net devyni merai: Leonas Apšega, Juozas Bertašius, Raimundas Jakutis, Algirdas Kopūstas, Bronislavas Liutkus, Bronis Ropė, Vytas Šimonėlis, Aloyzas Zairys, Povilas Žagunis negailėdami jėgų ir laiko dirba žmonių gerovei. O vicemerus, savivaldybių tarybų narius, administracijų vadovus net ir suskaičiuoti sunku. Turėdami tvirtą atstovavimą savivaldybėse ir todėl puikiai žinodami žmonių problemas bei poreikius, Valstiečiai liaudininkai gali kaip niekas kitas prasmingai ir rezultatyviai dirbti pačiose aukščiausiose valdžios struktūrose. Lietuvos Respublikos Seime turime gausią skaičiumi ir kokybišką rezultatais frakciją, kuriai energingai ir talentingai vadovauja Aldona Staponkienė, Seimo pirmininko pavaduotoju dirba Alfredas Pekeliūnas, Kaimo
reikalų komitetui dalykiškai ir konstruktyviai vadovauja Viktoras Rinkevičius, Švietimo ir mokslo – Virginijus Domarkas, daug nuoširdaus ir svarbaus darbo atlieka Seimo komisijų vadovai Rima Baškienė, Skirmantas Pabedinskas ir daugelis kitų. Visi jie „mūru„ prieš kliūtis stoja, širdimi žmonėms rezultatus neša. Daug pagarbos ir pasitikėjimo savo darbais pelnė Gema Umbrasienė, Panevėžio apskrities viršininkė, Angelė Kaušylienė – Utenos, Raisa Minčinauskienė – Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotoja, Emilija Laurutienė – Šiaulių viršininko pavaduotoja. Na, o kad valstiečiai liaudininkai vadovauja trims strateginėms ministerijoms: ūkio ministras Vytas Navickas, užsienio ministras Petras Vaitiekūnas ir žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė, rodo partijos stabilumą, patikimumą, profesionalumą, partijos
puoselėjamų vertybių tapatumą tautos vertybėms. Mūsų partijos devizas – „kurti, o ne griauti„, todėl valstiečiai liaudininkai niekada neidentifikuoja savęs kaip jėgos, dėl savo tikslų kovojančios ir griaunančios. Mes – kūrėjai, mes - bendraminčių šeima, susijungusi bendrai Lietuvos žmonių gerovei. Tvirtą šeimą mes suprantame kaip svarbiausią turtingos, klestinčios valstybės garantą. Būtent šeimoje formuojasi tos vertybės, kurias mūsų partijos pirmtakai įvardijo kaip bendražmogiškas. Tai pagrindinė priežastis, kodėl dabar, kai valstybei ir tautai taip svarbu sutelkti visą kuriamąjį potencialą bendram darbui, valstiečiai liaudininkai tampa viena pagrindinių Lietuvos politinių partijų. Kaip sako, „pasėk grūdą, supilsi aruodą„, o mes grūdą sėjame kartu su darbščiais, savo kraštą mylinčiais žmonėmis, todėl ir aruodas kaupiasi bendras.
n
Atkelta iš 1 p.
Brangieji, Kai prie baltai užtiesto šv. Kalėdų vaišių stalo susėda šeimos kaimuose, ir miestuose, mintimis sugrįžtame į prabėgusius metus, atsiprašome tų, kuriuos užgavome ir įskaudinome, dėkojame tiems, kurie mus palaikė ir suprato, įvertiname nuveiktus darbus ir imame planuoti naujus. Gražiausią metų šventę sutinkame svajodami apie turtingesnius ateinančius metus, apie laimingus ir sveikus mūsų vaikus bei mus pačius, apie gausesnį derlių, santarvę namuose ir mus supančiame pasaulyje. Nuoširdžiai linkiu, kad prie šv. Kalėdų stalo gimusios gražios svajonės išsipildytų su kaupu ir sėkmė lydėtų Jus visus 2007-ius metus! Linksmų šv. Kalėdų ir gerų Naujųjų metų! Nuoširdžiai, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga
Rima Baškienė negali būti Tarp politikos, abejinga žmonių problemoms verslo ir… šaškių
Prieš dvejus metus Rima Baškienė, išrinkta į Seimą, išvyko dirbti į Vilnių. Tačiau kiekvieną savaitgalį grįžta į savo namus Kuršėnuose, kur gyvena jos šeima., kur vyrauja santarvė, kur grožiu puoselėjamoje sodyboje galima pasidžiaugti vis naujomis vyro tautodailininko medžio skulptūromis, susitikti su sūnumis. Ir nuo kraštiečių problemų Rima nenusisuko.
Atkelta iš 1 p.
Ieva ŠIMKŪNAITĖ Daugiau nei 400 žmonių, kuriuos pas Seimo narę atginė žemėtvarkos, sveikatos bei įvairios socialinės problemos ji priėmė Šiauliuose, Kuršėnuose, Šiaulių rajono seniūnijose, ir stengėsi padėti. Seime Rima Baškienė vadovauja Šeimos ir vaiko reikalų komisijai , dirba Socialinių reikalų komitete. Per dvejus metus ji parengė beveik 150 teisės aktų. Rimos Baškienės akirat y je – dažniausia socialinių problemų sprendimas. Vienu reikšmingiausių savo rengtų projektų Seimo narė įvardija Vaikų išlaikymo fondo įstatymą. Šio įstatymo pagrindu vaikams, negaunantiems teismo priteisto išlaikymo (alimentų) iš savo tėvų, nustatyto dydžio išmokas mokėtų valstybė, o tėvas arba motina, kurie nemoka teismo priteisto išlaikymo, taptų valstybės skolininku. Skola iš jo būtų išieškoma be senaties termino. Šio įstatymo laukia apie 50 tūkstančių vaikų. Projekto autorė džiaugiasi, kad jos siūlymui pritarė Parlamentas, o Vyriausybė jo įgyvendinimą įtraukė į savo 2006-2008 metų programą. Kaip ir daugelis mažamečius vaikus auginančių tėvų, Seimo narė mano, jog ne mažiau už gražius santykius šeimoje, svarbi vaikus supanti aplinka bei lengvai prieinamos informacijos įtaka. „Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo papildymo projektu siūlau įteisinti nuostatą, kad homoseksualių santykių propagavimas viešoje informacijoje būtų reglamentuojamas įstatymu”, - pasakoja Rima Baškienė. Kartu su Seimo Narkomanijos prevencijos komisija, kurios narė yra ir Rima, ji teikė įstatymo pataisas, siūlančias uždrausti propaguoti informaciją, patariančią, kaip pasigaminti, įsigyti ar naudoti sprogmenis, narkotines medžiagas. Atsižvelgus į Seimo narės pasiūlymą, Vyriausybės veiklos programoje numatyta steigti ir išlaikyti reabilitacines įstaigas vaikams, priklausomiems nuo psichotropinių medžiagų. „Negalime likti abejingi liūdnai
statistikai, kuri liudija, jog šalyje iš 100 susituokusių 60 šeimų išsiskiria, socialinės rizikos šeimos piktnaudžiauja alkoholiu, neprižiūri savo vaikų, smurtauja, o valstybės socialinė politika nėra pakankamai veiksminga. Šeima turi tapti vertybe mūsų valstybėje”, - sako Rima Baškienė Todėl ji siūlo jau mokyklose mokyti vaikus pasirengimo šeimai pradmenų. Šis pasiūlymas yra įtrauktas į Vyriausybės 2006 –2008 metų programą. Rimos Baškienės, kaip Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje Socialinių reikalų komiteto pirmininkės, iniciatyva apie šeimos politikos stiprinimą buvo diskutuojama tarptautinėse konferencijose. „Seimo nario veikla neapsiriboja vien tik įstatymų leidyba” – sako Rima Baškienė. Jos iniciatyva surengta ar skaityti pranešimai 39 konferencijose Seime, ar kitose institucijose, aptariant įvairių institucijų, organizacijų bendro darbo svarbą tobulinant teisės aktus, telkiant visuomenę kovoti už tradicinę šeimą, už socialinių paslaugų joms plėtrą, už dorovinį jaunimo ugdymą, vaikų saugumo, priežiūros ir paslaugų užtikrinimą, moralinių, dvasinių vertybių puoselėjimo svarbą, atkuriant humanizmo principais ir garbe paremtą valstybės gyvenimą. Rima stengiasi padėti savo kraštui teikdama pasiūlymus, kad iš Valstybės biudžeto būtų skirtos lėšos mokyklų, vaikų darželių renovacijai, informacinio centro prie Kryžių kalno įrengimui ir kt. Daliai Rimos Baškienės siūlymų Vyriausybė ir Seimas pritarė ir 2006 metais į Šiaulių rajono biudžetą papildomai buvo skirta virš 3,2 mln.lt. Buvusi Šiaulių rajono savivaldybės vicemerė Rima Baškienė sako jaučianti didelę atsakomybę prieš visus žmones, kurie prieš dvejus metus vienmandatėje Šiaulių kaimiškojoje rinkimų apygardoje ją išrinko į Seimą. „Žmonių pasitikėjimą priėmiau kaip didelį įpareigojimą”, - sako Seimo narė. Savo įsipareigojimus ji siekia kruopščiai ir atsakingai vykdyti. „Stengiuosi neatitrūkti nuo rajo-
Dažniausiai Rimos Baškienės akiratyje – socialinių problemų sprendimas no žmonių problemų, todėl dažnai lankausi rajono renginiuose. Per dvejus metus dalyvavau 256 renginiuose ir gyventojų sueigose. Esu labai dėkinga Šiaulių krašto žmonėms už išsakytus patarimus ir pasiūlymus”, - sako Rima. Ji suspėja dalyvauti ir Šiaulių rajono moterų organizacijos „Atgaiva”, kurią prieš keletą metų Rima įkūrė kartu su bendramintėmis, projektuose. Moterų organizacijos „Atgaiva” narių dėmesio nuolat sulaukia Šiaulių rajono Gruzdžių laikinosios globos vaikų namų auklėtiniai. Rima Baškienė yra Karalienės Mortos premijos talentingiausiems Respublikos vaikams globėja ir mecenatė. Šios premijos įteikimas rengiamas žymiausiose istorinėse Lietuvos vietose Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną, skatinant jaunimą tobulėti, prisiliesti prie garbingos mūsų tautos istorijos ir garsinti savo krašto vardą. Rima Baškienė su džiaugsmu pasakoja, kad Pavenčių vidurinės mokyklos Pakumulšių skyriaus mokiniai ją paskyrė savo globėja. Jų susitikimai, Rimos dovanotos vaikams ekskursijos prie jūros, į Seimą yra abipusiai naudingi. „Kuo daugiau gero padarai žmonėms, tuo prasmingesnis atrodo gyvenimas. Tad telydi visus didi sėkmė kilniuose ir prasminguose darbuose„,- optimistiškai nusiteikusi linki visiems Rima Baškienė.
Jis pastebi, jog ne kiekviena didžioji Europos Sąjungos narė turi tokius gerus santykius su žemės ūkio strategais. Kitas ūkininkams labai svarbus įgyvendintas sprendimas – tai žemės ūkio specialistų seniūnijose atsiradimas. Ši Ramūno prieš dvi kadencijas Seime siūlyta idėja Žemės ūkio ministerijos pastangomis jau įgyvendinta visoje šalyje. Dabar kiekvienoje seniūnijoje dirbantys žemės ūkio specialistai padeda ūkininkams parengti pasėlių deklaracijas ir nepaklysti įstatymų bei reglamentų labirintuose. Per pastaruosius metus Lietuvoje suformuota žemės ūkio strategija, kurios faktiškai nebuvo nuo Nepriklausomybės paskelbimo. Žinoma, ją formuoti padėjo ir integracijos procesai, Lietuvai tapus Europos Sąjungos žemės ūkio rinkos dalimi. “Šiandien daugelis pastebi, jog Žemės ūkio ministerija atsigręžia ne tik į perdirbėjus, bet ir į žemdirbius”, - sako Ramūnas. Žvelgdamas į nūdienos aktualijas verslininko akimis, Ramūnas Karbauskis pastebi, jog LVLS atstovų vadovaujamos ministerijos – Užsienio reikalų, Žemės ūkio bei Ūkio – ieško tarpusavio bendradarbiavimo galimybių spręsdamos žmonių, kuriems tarnauja, problemas. “Dar visai neseniai valdžioje buvo žmonių, kuriems aukštos valstybės pareigos buvo verslas. Džiaugiuosi, kad mūsų partijos ministrai neminimi tarp tų pareigūnų, kurie nesugeba suderinti viešųjų ir privačių interesų”, - teigia R.Karbauskis, griežtai nusiteikęs kovoti su korupcija.
Abejingumas kelia siutą Griežtų principų politikoje bei versle besilaikantis LVLS pirmasis vicepirmininkas savo darbotvarkėje visuomet randa laiko dalykams, kurie suteikia daug džiaugsmo kaimo bendruomenėms, vaikams ir net jų seneliams. Negailėdamas laiko Ramūnas aktyviai propaguoja šaškių žaidimą, mat, be kitų svarbių pareigų, jis užima dar vienas jam malonias Lietuvos šaškių federacijos prezidento pareigas. Šiandien šaškėmis faktiškai žaidžia visi Šiaulių rajono vaikai, apie 400 įvairaus amžiaus vaikų dalyvauja turnyruo-
se. “Šiauliuose kai kurios mamos ir net močiutės ar seneliai man sako, “Ką tu padarei – dabar šaškėmis su vaikais turiu žaisti kiekvieną dieną”. Aš jiems sakau - džiaukitės, nes dabar jūs turite puikią progą bendrauti su savo vaikais”, - juokiasi Ramūnas ir priduria, jog šaškes seneliai perpranta kur kas lengviau nei kompiuterinius žaidimus. Ramūnas, kuris pats būdamas vos 14 metų atstovavo Šiaulių rajonui šaškių varžybose, dabar rengiasi įspūdingam projektui – Nacionalinei moksleivių šaškių lygai, į kurią norėtų įtraukti vaikus iš įvairių Lietuvos rajonų ir kaimų mokyklų. Projektui jau gaminama 10 tūkstančių šaškių komplektų, kurie atiteks mažiesiems šaškių žaidėjams. Labiausiai Ramūną skaudina, kad kai kurių rajonų švietimo skyrių vadovai jį mėgina įtikinti, jog rajone nėra nė vieno vaiko, norinčio žaisti šaškėmis. “Esu tikras, jog nuvažiavęs į bet kurią rajono mokyklą rasiu 50 ar 100 vaikų, kurie nori žaisti, tik jiems to niekas nesiūlė. Dėl tokio abejingumo ima siutas”, - piktinasi Ramūnas ir žada, jog jo Nacionalinės moksleivių šaškių lygos idėja atkeliaus į visas mokyklas, nesvarbu, kiek pastangų tam prireiktų. Beprasmį laiko leidimą prie televizoriaus ir taurelės Ramūnas norėtų pakeisti ir kaime. Jis jau pradėjo organizuoti Nacionalinę kaimo bendruomenių šaškių lygą, o jos dešimties apskričių čempionai bus pakviesti į kelionę Briuselin. Kartu su savo tėvu Česlovu Karbauskiu Ramūnas ėmėsi dar vieno pasiaukojančio projekto – jų lėšomis per septynerius metus bus išleista 30 knygų serija “Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius”. Knygos bus išdalintos kaimo žmonėms, bibliotekoms . “Mes su tėčiu norime, kad visos geriausios Lietuvos klasikų knygos būtų išleistos kokybiškai, kad jos kaip palikimas išliktų ateinančioms kartoms”, - sako Ramūnas ir priduria, jog įvairūs labdaros projektai jam leidžia save įprasminti. Visiems noriu palinkėti geros sveikatos, o ūkininkams – kad kiti metai būtų derlingi. Jaunimui – kad įsitvirtintų savo žemėje, o ne ieškotų duonos svetur. Noriu palinkėti kantrybės, užsispyrimo, sėkmės ir tikėjimo savimi, savo artimais žmonėmis.
cm
2006 m. gruodis
MIESTUI IR KAIMUI
Jonavos rajone populiariausias - Bronislovas Liutkus Kai prieš ketverius metus Bronislovas Liutkus buvo išrinktas Jonavos rajono tarybos nariu, o Tarybos posėdyje - ir meru, daugelis Jonavos rajono žmonių tikėjosi permainų ir geresnio, šviesesnio gyvenimo. Dabar, kai atsigręžiame atgal ir vertiname, kas nuveikta per tuos ketverius metus, svarbiems darbams suskaičiuoti nebeužtenka dviejų rankų pirštų. Andrejus Štombergas Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Jonavos rajono pirmininkas Dar svarbiau tai, jog patys jonaviečiai didžiuojasi ir džiaugiasi Bronislovu Liutkumi kaip draugišku, tolerantišku, sąžiningu, bėdas suprantančiu ir padedančiu jas išspręsti meru. Daugelis pripažįsta, jog rajono mero pareigybė yra ne tik svarbi ir atsakinga, bet kartais ir nedėkinga. Pirmiausia reikia būti geru diplomatu, kad visuomet rastum bendrą kalbą su kitomis partijomis ir frakcijomis Taryboje. Antra, sprendžiant įvairius klausimus reikia gebėti atrasti visiems tinkamą sprendimą, kuris būtų priimtinas ir frakcijos nariams, ir rajono visuomenei. 2002 metais pradėjęs dirbti rajono meru Bronislovas Liutkus sparčiai ėmė ieškoti rajonui aktualių problemų sprendimo. Jis nesitaikstė su trūkumais ir abejingumu, todėl jo siūlymu per kadenciją buvo pakeisti du administracijos direktoriai, siekiant efektyvesnio darbo, įkurta miesto seniūnija, buvo pertvarkyti savivaldybės skyriai, padaryti kai kurių atsakingų darbuotojų kadrų pakeitimai. Savivaldybėje vyko ir dar daugiau permainų: rekonstruotas savivaldybės pastatas, įrengtas liftas neįgaliesiems,
Jonavos rajono meras su Vokietijos ambasadoriumi Lietuvoje
Bronislovas Liutkus UAB ,,Baldai Jums“ ceche pasirašo ant pirmosios lentos, kuri pateks į moderniausius Baltijos regione džiovinimo įrenginius įdiegti kompiuteriai, tad savivaldybės darbuotojai žymiai greičiau gali atlikti savo funkcijas, pertvarkytos kai kurios kitos gyventojų aptarnavimo sferos:
šilumos ūkio, vandentiekio, autobusų parko, daugiabučių namų administravimo ir priežiūros. Jonavos rajono meras visuomet
pasisako už darnų Tarybos narių ir savivaldybės administracijai priklausančių įmonių darbą. Tokia politika leido daug ką padaryti rajono labui. 2003-2006 metais rajono seniūnijose, bendruomenėse įrengti arba rekonstruoti keturi nuotekų valymo įrenginiai, įrengta dešimt vandens nugeležinimo įrenginių, nutiesta daugiau kaip penki kilometrai vandentiekio vamzdynų. Visa tai buvo padaryta pasinaudojant SAPARD lėšomis. ISPA lėšomis pastatyti nauji Jonavos miesto valymo įrenginiai, pakloti magistraliniai vandentiekio ir nuotekų tinklai. Svarbiu rajono mero vadovavimo akcentu tapo tai, kad pagaliau iki tolimiausio rajono Panoterių miestelio, anksčiau buvusio valsčiaus, nutiestas asfaltuotas kelias, suremontuotos dvi pagrindinės (kaimo ir miesto) mokyklos. 4 mokyklose bei 3 vaikų darželiuose buvo pakeisti langai ir durys. Svarbi pagalba pasiekė ir rajono ligoninę – iš biudžeto lėšų už 1,6 mln. litų nupirkta reikalinga medicininė įran-
ga, į pastato rekonstrukciją investuota 1 mln. litų. Mero ir Tarybos narių darnios veiklos rezultatus pajuto jaunimas ir sportininkai. Jiems įrengtas dirbtinės dangos futbolo stadionas, Šveicarijos gyvenvietėje įrengtas pirmas Lietuvoje sporto ir aktyvaus poilsio centras, kurio atidaryme dalyvavo svečiai ne tik iš Lietuvos, bet ir Vokietijos, Olandijos. Prie savivaldybės darbų prisidėjo ir verslininkai. Dabar rajono gyventojai džiaugiasi 2 km ilgio dviračių taku, kurio įrengimą finansavo AB ,,Achema“, Varnutės upelio tvenkinio rekonstrukcija, įrengtais gražiais laiptais į Chemikų ir Juodmenos mikrorajonus, mieste pertvarkyta ir išasfaltuota daug gatvių, namų kiemuose įrengtas apšvietimas, sutvarkytos automobilių stovėjimo aikštelės, pradėtas žvyrkelio Jonava – Čičinai asfaltavimas. Be dėmesio savivaldybė nepaliko ir rajono verslininkų. Jiems įsteigtas verslo informacijos centras. Jonavos pasididžiavimu tapo miesto centre įrengtas meninis akcentas ,,Šviesos bokštas“, kurio įrengimui lėšų paaukojo ir verslininkai. Kartu atliktas ir ilgiausios miesto J.Basanavičiaus gatvės ir šaligatvių remontas. Su Rusijos ambasada, sutarus dėl finansavimo, restauruotos karių kapinės, sudarytos sąlygos dviejų naujų prekybos centrų įrengimui. Per keletą metų Jonava sparčiai pasikeitė ir išgražėjo. Meras, kuriam visuomet nestinga entuziazmo, nuolat ieško ryšių su užsienio šalių miestais. B.Liutkaus iniciatyva pasirašyta dvišalė bendradarbiavimo sutartis su Čekijos Dečino miesto vadovybe, Lenkijos Kendzežyno – Kozlio ir Baltarusijos Polocko miesto savivaldybėmis. Taip pat sudaryta sutartis su Danijos Skivės rajono centriniu banku dėl informacinių priemonių paramos. Rajono meras Bronislovas Liutkus yra mylimas rajono gyventojų, gerbiamas Tarybos narių, bendradarbių. Net ketverius metus iš eilės jis išrenkamas populiariausiu rajono žmogumi. Jis šio vardo ir jonaviečių pasitikėjimo yra iš tiesų vertas…
Jonas Vilionis: žemdirbiams reikia vienytis Joną Vilionį, manau, pažįsta ne tik Prienų rajono žemdirbiai, ne tik Lietuvos pieno gamintojai. Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas, Prienų rajono žemdirbių asociacijos pirmininkas, kooperatyvo “Lietuviškas pienas” pirmininko pirmasis pavaduotojas, Žemės ūkio rūmų tarybos narys Jonas Vilionis visai Lietuvai tapo žinomas nuo atmintinų įvykių prie Kalvarijos, kai žemdirbiai savo technika ir savo kūnais užtvėrė kelią, protestuodami prieš valdžios žemės ūkio politiką, pirmiausia – prieš žemas produkcijos kainas, iš kurių pelnėsi tarpininkai – produkcijos supirkėjai, jos perdirbėjai ir prekybininkai. Nuo tokios “politikos” daugiausia kentėjo pirmoji ir paskutinė grandys – gamintojai bei vartotojai. Gediminas PAULIKAS Taigi vienas šios blokados organizatorių ir buvo Jonas Vilionis, jam aktyviai talkininkavo jo brolis, nes atėjus pačiai lemiamai blokados dienai, lyderiai „nusimuilino” – vienas skubiai gulė ligoninėn, kita išvyko komandiruotėn į užsienį. Tad ir atsakyti teko Jonui Vilioniui bei jo talkininkams. Dabar Jonas su šypsena prisimena: „Reikėjo važiuoti į Vilnių – aiškinti situaciją, pateikti žemdirbių reikalavimus. Klausiu – kas su manim važiuos? Niekas nenori, bijo. Ištraukiau iš kišenės degtukus, porą nulaužiau, sugniaužiau kumštyje – traukite. Kas ištraukė trumpus – važiavo su manimi”. J.Vilionis net teisiamas už tą blokadą buvo, tad su teistumu jį ir pasveikinau.
Kaip ten bebuvę, bet Jonas Vilionis (kaip, beje, ir kiti valstiečiai, savosios Valstiečių liaudininkų sąjungos atstovai) man simpatiškas – tuo savo „žemiškumu”, dalyko išmanymu – ne teoriniu, o giliai praktiniu, gyvenimu tarp žmonių ir su žmonėmis, jų rūpesčiais, tuo valstietišku užsispyrimu ir optimizmu, nenuolankumu, nemokėjimu vardan kėdės lakstyti iš partijos į partiją (jau seniai jų nebeklausiu, kokioje partijoje dar buvote, – tai ne Vilnius, ne Seimas). Dabar šešiasdešimtmetis Jonas Vilionis, kai tik baigė Kalvarijos maisto pramonės technikumą, taip ir pradėjo dirbti pieno produktų gamybos srityje – tai sūrių gamyklai Priekulėje, tai sviesto gamyklai Šilalėje, tai Klaipė-
dos AB „Klaipėdos pienas” vadovavo. Ir pats valdo stambų, ES produkcijos kokybės sertifikatu paženklintą pieno ūkį. Tad jau pieno gamintojų gyvenimą žino ne iš spaudos. Ir tas gyvenimas jam, oi, kaip rūpi, kaip jis ir tokie kaip jis, nori tą gyvenimą pakeisti. „Neseniai buvome Rokiškio rajone. Kalbamės su ūkininkais. Skundžiasi mažomis pieno supirkimo kainomis, pasakoja apie problemas, kurios kyla pieno surinkimo punkte. Sakome – steikite nors nedidelį kooperatyvą, kurkite savo punktą, jam vadovauti skirkite, kad štai ir Antaną ar kokį kitą aktyvų žmogų. Krapšto pakaušius, tyli. Prie išvažiavimo iš kaimo sustabdo vienas suėjime dalyvavusių ūkininkų. Aš, girdi, ne prieš kooperatyvą, už savą pieno
supirkimo punktą, bet jei jam vadovaus tas „niekšas” Antanas – tai jau ne. Labai lietuviškas požiūris”, - su kartėliu balse pasakoja J.Vilionis. Tenka sutikti su ponu Jonu – kooperatyvai sunkiai skinasi pas mus kelią. Kaip ir bendruomenės. Individualistai iš prigimties gal esame, sakau. J.Vilionis turi dar vieną ar net du argumentus, kuriuos dažniausiai girdi. Pirmasis – kooperatyvan stojus, reikės mokėti, tegul ir nedidelį, bet nario mokestį – administracijai išlaikyti, savo teisininką, ekonomistą ar kitą specialistą turėti. O tuštinti kišenę – kuris tautietis lengvai ryšis? Antrasis – mūsų valstietis taikus, ramus ir nuolaidus žmogus – jis veš pieną, net jei už jį mokės dar mažiau, vis, žinote, gyvas centas. Jonas apie tai turi net priežodį – „avis kerpa keturis kartus per metus, jos džiaugiasi, kad jas kerpa gražiai, plikai ir „už dyką”. Kerpa, kerpa mūsų pieno gamintojus (ir ne tik juos). Ir tokie vis „kerpami” ir savo teisių apginti negalintys smulkūs karvių augintojai labiausiai ir rūpi Jonui Vilioniui ir jo bendražygiams, dėl to jie buria visus į asociacijas, kooperatyvus. Ne be J.Vilionio iniciatyvos gimė žemės ūkio kooperatyvas „Lietuviškas pienas”, kurio pirmininko pavaduotoju tapo Jonas. Kooperatyvas jau reali jėga,
turinti nemenką intelektualinį, verslumo, aktyvaus pilietiškumo potencialą. Kooperatyvas jau kaip lygus su lygiu gali kalbėtis su pieno supirkėjais, perdirbėjais, pardavėjais, ginčytis su jais, tartis su valdžia, imtis vienos ar kitos iniciatyvos. Joną liūdnai juokina valdžios logika. Koks dėmesys smulkiam ir vidutiniam verslui... mieste! Kokie reikalavimai, kiek gynėjų aukščiausiuose valdžios sluoksniuose! O kaimui? Į biudžetą pažvelkite – kiek procentų auga kitų sričių, dėl kurių keliamas triukšmas (nors reformos tose srityse vis perreforminamos), finansavimas ir koks procentėlis primetamas kaimui remti. Valstiečiai liaudininkai Seime kaunasi už kiekvieną papildomą litą kaimui – lekia ir lekia į tribūną kitų partijų protinti, bet jų dar per mažai. Štai liberalai išvis kalba, kad kaimo remti neverta. Sunku pasakyti, kuo tokios nuostatos kvepia, bet kvepia negražiai. Ir vis dėlto tokie kaip Jonas Vilionis rankų nenuleidžia ir nelinkę pasiduoti. Tam buriasi – į Valstiečių liaudininkų sąjungą, asociacijas, koopeartyvus, aktyvina bendruomenes, „eina į liaudį” patys būdami tos liaudies dalimi (skirtingai nuo kitų, kuriems „kilusiems iš liaudies:”, problema – „kaip mums į ją sugrįžti”).
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
Zigmas Pranckus: autobiografijos komentaras Ketinau skaitytojams pristatyti Zigmą Pranckų, agronomą, ūkininką, Raseinių rajono tarybos narį. Ir gavau savo būsimo herojaus parašytą autobiografiją. Na, biografija kaip biografija. Gimė 1954-aisiais netoli Viduklės Raseinių rajone. Tame rajone visą gyvenimą ir sukasi. Dirbo ir tebedirba su žemės ūkiu susijusius darbus, ūkininkauja savo ūkyje. Gražina DAUGELIENĖ Mane labiau sudomino ne darbinės biografijos datos ar pareigos, o antroji autobiografijos dalis. Ją ir cituoju, kaip ir pažadėjau šio dokumento autoriui ponui Zigmui: „Visą savo gyvenimą negalėjau būti abejingas tam, kas aplink vyksta, ypač kaimo problemoms. 1990 metais dalyvavau atkuriant Lietuvos valstiečių sąjungą (nuo 2005 metų – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga) ir esu jos narys, ilgametis Raseinių rajono skyriaus pirmininkas. Jau trečią kadenciją rajono rinkėjai išrenka mane į Raseinių rajono tarybą. Dalyvavau atkuriant Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmus, dalyvauju Lietuvos ūkininkų sąjungos Raseinių skyriaus darbe, nes esu ūkininkas – kartu su šeima dirbame 15 ha žemės, todėl gerai žinau ūkininkų problemas ir rūpesčius, nes pačiam tenka sėsti už traktoriaus vairo, arti, sėti, nuimti derlių”. Neblogai, įdomiai parašyta, bet dar įdomiau – toliau, tokio konkretumo ir dalykiškumo jokioje autobiografijoje skaityti neteko:
Nuveikti darbai • Įkurtas Raseinių rajono kaimo rėmimo fondas, teikiantis paramą rajono žemdirbiams, žemdirbiškoms organizacijoms, kaimo bendruomenėms. • Prisidėta prie Žemės ūkio kooperatyvo „Raseinių javai”, veikiančio Viduklės geležinkelio stotyje, įsteigimo.
Svarbiausios rajono problemos • Silpna infrastruktūra, daug
nesutvarkytų kelių, labai didelis neasfaltuotų rajono ir tarprajoninių kelių skaičius, nesutvarkyta vandentiekio, kanalizacijos, kaimo ir miesto gatvių infrastruktūra. • Raseinių miesto ir aplinkinių gyvenviečių dujofikavimas, nutiesiant dujotiekio atšaką iš Šakių per Jurbarką iki Raseinių. • Nesutvarkyta infrastruktūra Viduklės geležinkelio stoties gyvenvietėje neleidžia visiškai panaudoti geležinkelio teikiamų privalumų. • Silpnos kaimo bendruomenės, žmonės nusivylę valdžia, paplitęs girtuokliavimas”. Štai tokia dalykiška Zigmo Pranckaus autobiografija – veiklos programa. Belieka pakalbinti patį autorių. - Pone Zigmai, Jūsų autobiografijoje perskaičiau, kad prisidėjote prie kooperatyvo „Raseinių javai” įkūrimo. Ne vienas ūkininkas man yra sakęs, kad nors Lietuvoje kooperacijos problema dėl finansinių, ekonominių ir net psichologinių priežasčių sunkiai sprendžiasi, kooperavimasis yra viena iš realiausių galimybių ne tik išsaugoti, bet ir plėsti, moderninti mūsų šalies žemės ūkį. - Kurdami kooperatyvą mes taip pat susidūrėme su šiais sunkumais. Surinkome 35 kooperatyvo narius, pradėjome kalbėti, jog reikės investuoti, kad kooperatyvas galėtų rimtai veikti, investuoti reikės po 50-100 tūkstančių... Ką gi, daugelis išsilakstė į krūmus... Žinoma, šią problemą išsprendėme, ji sprendžiama keičiant žmonių mąstymą. - Kaip sekasi kooperatyvui? - Jis įkurtas Viduklės geležinkelio stotyje. Dabar atsirado investuotojų, tad reikia žiūrėti, kad jie paties kooperatyvo neprarytų. Na, o pati Vidu-
klės geležinkelio stotis nuo seno yra mūsų pagrindinis pramonės mazgas. Bet privažiavimo keliai, dar Smetonos laikais padaryti, išgrįsti, dabar virto vieškeliais, užpilti. Ūkininkams privažiuoti, pasikrauti, tarkim, trąšas, yra vargas. Niekas tų kelių netvarko. Yra riba tarp geležinkelio ir savivaldybės – 70 metrų nuo bėgių žemės plotas priklauso geležinkeliui, tad toje žemėje savivaldybė lyg ir nieko negali daryti. Manau, „Lietuvos geležinkeliai” ir savivaldybė turėtų rasti bendrą kalbą. Na, kaip kaimyniniame Tauragės rajone, kur visa tai sutvarkyta, išasfaltuota – gražu pažiūrėti…. - Viena svarbių rajono problemų įvardijote infrastruktūros klausimus – kelius.... - Štai nuo Raseinių kiek vieškelių prasideda! Na, į Kelmę, į Jurbarką keliai padaryti, bet labai daug lieka vieškelių. O kaimo keliai, kuriuos pragreideruoja kartą per metus?! Jais sunku pravažiuoti. Ir dar viena problema – mūsų gyvenvietės skęsta. Drenažai, bestatant namus, sugadinti ir žmonės atsiduria balose, jokios kanalizacijos ten nėra, vanduo kaupiasi. Suprantama, visko per kelerius metus nepadarysi, bet kad nors eiliškumas matytųsi… - Kaip gyvena kaimo bendruomenės? - Tiesą sakant, esu gerokai nusivylęs tuo, kad kaimui patinka tie, kas surengia kokį koncertą, alumi vaišina… - Bet dabar tai juk uždrausta. - Tačiau man vis viena nesuprantama, kaip kaimas gali balsuoti už partiją, kuri tvirtina, kad kaimui jokios paramos nereikia. Juk dar prieš 100 metų, kai mūsų partija kūrėsi, programoje jau buvo pasakyta, kad tik patys, išsirinkę savo
„Dirbame ir dirbsime toliau, kaip dirbome – ramiai, nuosekliai“, - sako Zigmas Pranckus atstovus, galime tvarkytis… Šiandien žmonės galvoja, kad reikia rinkti kažkokius pranašus. O juk mums reikia žmonių, kokie patys esam, kaimo žmonių, kurie supranta kaimo žmogų, jo bėdas, problemas. O dabar
juk balsuoja už tuos, kurie gražiau pameluoja. Bet tai niekis, mes dirbame ir dirbsime toliau, kaip dirbome – ramiai, nuosekliai. Žmonės tai mato ir rezultatai bus.
Žadėti nereikia, reikia gyventi žmonių rūpesčiais Kruonio seniūnijos žemės ūkio specialistė Gražina Pečitauskienė per savo gyvenimą perėjo bene visas žemės ūkio specialisto “karjeros” pakopas. Baigusi Buivydiškių žemės ūkio technikumą, ponia Gražina dirbo ir metodininke, ir agronome, dirbo kolūkyje, žemės ūkio bendrovėje, tad kaimo žmonių gyvenimą pažįsta ne iš nuogirdų ar televizijos laidų. Aldona RIMKUVIENĖ Jau treti metai G.Pečitauskienė dirba Kruonio seniūnijoje, gyvena Vylūnų kaime, greta Kruonio. Užaugino dvi dukras, susilaukė anūkės, vyras dirba sandėlininku pas stambų ūkininką. Iš partijos į partiją, kaip dabar populiaru, nešokinėjo. Per ilgus darbo žemės ūky je metus įgyta patirtis padeda poniai Gražinai dirbti kasdienių valstietiškų rūpesčių sūkuryje. O tų rūpesčių – begalė. Kaimo žmonėms, siekiantiems gauti valstybės ar Europos Sąjungos paramą, „biurokratiniai” klausimai – paraiškos, deklaracijos, dokumentacija neretai atrodo labai sudėtingi. Reikia padėti tuos dokumentus parengti, patarti, konsultuoti. Nors šiaip Kruonio seniūnijos ūkininkai gyvena neblogai – pasak ponios Gražinos, dirvonuojančios nedirbamos žemės praktiškai nėra, gal kur ne kur kokie 3 hektarai laukia įpėdinių. Kruonio ūkininkai tvir-
tai stovi ant kojų, dažnas dirba toli gražu ne tris hektarus. Antai ūkininkas Romaldas Juodeikis tvarkosi 1700 ha ūkyje. Augina grūdines kultūras sėklai, jo produkcija atitinka europinius standartus, tad su jos realizavimu problemų nėra. Deja, žemės ūkis priklauso ne tik nuo ūkininko sugebėjimų ar norų. Šie metai R.Juodeikiui, kaip ir daugumai Lietuvos žemdirbių, tikrai buvo „šuns metai” – šaltas ir ilgas pavasaris, sausa vasara. Prikulta daug mažiau nei visada, o ir tie patys grūdai (sėkliniai!) – vieni šlapi, kiti sudygę, treti.... Didžiuliai nuostoliai. Štai ir suka galvą žemės ūkio specialistė Gražina Pečitauskienė – kaip amortizuoti ne dėl ūkininkų kaltės patirtus nuostolius, kaip padėti ne tik R.Juodeikiui, bet ir kitiems seniūnijos, rajono žemdirbiams. Kai ponios Gražinos klausiu, ką rajono žmonėms žada valstiečiai liaudininkai, pašnekovė tarsi pasimeta –
jokių skambių pažadų nei partija, nei jos skyriai rajonuose nedalija. Tad kai poniai Gražinai pasakoju, kad sostinėje viena partija žada viską – ir per ketverius metus 80 proc. laukiančiųjų eilėje būstais aprūpinti, ir automobilių kamščius išvaikyti, ir jaunimui poilsio ir sporto centrų pristatyti, – pašnekovė juokiasi. „Ne, ne, mes, valstiečiai liaudininkai, grandiozinių planų nežadame – reikia tiesiog kasdien dirbti su žmonėmis, gyventi jų rūpesčiais, rūpintis jais pagal savo kompetenciją, padėti jiems, stengtis kaip įmanoma pagerinti ir palengvinti jų gyvenimą”, - sako G.Pečitauskienė. O į tai įeina viskas – ir aplinka, ir keliai, ir tvarka mieste, miestelyje ar kaime, ir vandentiekis, ir sanitarija, ir... Visas gyvenimas savivaldoje juk yra bendras ir rinkėjų, ir išrinktųjų. Todėl ir partijos pavadinime esantys žodžiai „valstiečiai liaudininkai” yra partijos esmė, jos veiklos turinys.
Laisvalaikį Gražina Pečitauskienė (viduryje) leidžia su dukromis ir anūke
2006 m. gruodis
MIESTUI IR KAIMUI
Jonaviškio J.Sungailos darbai ir mintys Jonas Klemensas Sungaila spėja visur – ir uždarajai akcinei bendrovei “Beržų kompleksas”, kur yra valdybos pirmininkas, vadovauja, ir Jonavos rajono savivaldybėje, kur yra Valstiečių liaudininkų frakcijos vadovas, dirba. O kur dar sportas, kuriam J.K.Sungaila nuo seno neabejingas. Tai jis įkūrė veteranų krepšinio klubą, o ir dabar jį matome krepšinio aikštelėje ar šventėse dvipūdę kilnojant. Vytautas KVEDARAS „Nieko nedarysi, supranti, jei žmonės pasitikėjo, turi suktis”, - sako jis, paklaustas, kaip visur suspėja. J.K.Sungaila – žemaitis, prieš beveik šešis dešimtmečius gimęs Žilininkuose (Kretingos raj.) valstiečių šeimoje, tačiau beveik visą savo gyvenimą susiejęs su Jonavos rajonu. Baigęs Smalininkų žemės ūkio mechanizacijos technikumą (kiek vėliau ir Žemės ūkio akademiją), Jonas Sungaila atvyko į Jonavos rajono Kulvos kolūkį, pradėjo dirbti kombainininku, o po tarnybos armijoje jau grįžo į Jonavos rajoną visam laikui. Dirbo vyr.mechaniku, buvo išrinktas Liepių kolūkio pirmininku ir tapo jauniausiu pirmininku rajone. Kas pasakys, kad tada buvo lengva? Žinoma, ne, tačiau žemaitiškas charakteris, meilė žemei ir žmogui padėjo pelnyti nelengvai užtarnaujamą žemdirbių pagarbą, o šeimyniškas požiūris į darbą davė konkrečių rezultatų. Beveik aštuonerius metus Jonas Sungaila dirbo Liepiuose, o 1980 metais grįžo į Kulvą, nes ir šio kolūkio žmonės juo patikėjo ir išrinko pirmininku. Kitą žemdirbių pasitikėjimo mandatą Jonas Sungaila gavo 1986 metais, kai jis buvo išrinktas agropramoninio susivienijimo pirmininku, rajono Tarybos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju. Tačiau partinis darbas žemdirbiui tuomet pasirodė ne prie širdies ir Jonas Sungaila grįžo į Kulvos kolūkį pirmininko pavaduotoju. Visa Jono Sungailos biografija – žemdirbio kelias, paženklintas žmonių pasitikėjimo. 1990 metais jis buvo išrinktas „Beržų komplekso” gene-
raliniu direktoriumi, kur su 3 metų pertrauka (kai buvo išrinktas Jonavos rajono meru) dirba ir šiandien. Pokalbį su Jonu Sungaila pradėjome nuo klausimo, kokie svarbiausi jo vadovaujamos Valstiečių liaudininkų frakcijos Jonavos rajono taryboje darbai? - Frakcijoje – septyni nariai. O svarbiausia mūsų užduotis, manau, prižiūrėti, kad rajono biudžetas būtų tvarkingai panaudojamas, kad nebūtų švaistomi pinigai, kad būtų padaryta tai, kas pažadėta.... - Ne vienas rajonas skundžiasi prastais keliais, infrastruktūros problemomis. Kokia situacija Jonavos rajone? - Mūsų rajone šiuo požiūriu gyvename beveik normaliai. Ir iš Kelių fondo, ir iš biudžeto šiek tiek lėšų gavome. Negaliu sakyti, kad keliai labai geri, bet ir labai blogais jų nepavadinčiau. Pusę lėšų skiriame miestui, pusę – kaimui. Rajone, ten, kur didesnės gyvenvietės, keliai išasfaltuoti. Žinoma, ir norėtųsi, ir reikia daugiau, bet ne viskas iš karto pasidaro. - Kokie tolesni Jūsų partijos ir frakcijos narių planai rajone. Į ką, manote, turėtų būti atkreiptas didesnis dėmesys? - O, darbų daug. Reikia tęsti ir baigti jau pradėtus darbus: reikia baigti renovuoti mokyklas, sutvarkyti vaikų darželius, sutvarkyti ligoninę. Ji jau tvarkoma – per metus ligoninei įrengimų nupirkta daugiau nei už milijoną litų ,– bet dar reikia daug padaryti, kad ji netaptų slaugos, o būtų tikra rajono ligoninė. Keliai, gatvės – jas irgi dar reikia tvarkyti. Žodžiu, darbų sočiai, tiktai dirbk.
„Reikia mažiau politikuoti, tarybos narius vertinti ne pagal partijas, o pagal darbą“, - sako Jonavos rajono tarybos Valstiečių liaudininkų frakcijos vadovas Jonas Klemensas Sungaila (kairėje) - Kaip spėjate visur – ir savivaldybėje, ir „Beržų komplekse”... - Nieko nepadarysi, supranti, jei žmonės pasitikėjo, turi suktis. Jei nepasitikės, tada galėsi nesisukti (juokiasi). - Ar Valstiečių liaudininkų sąjunga rajone populiari? - Turime jau daugiau nei šimtą aktyvių partijos narių. Praeitame valdybos posėdyje priėmėme jubiliejinį, šimtąjį – pasveikinome, įteikėme dovaną. Manome, kad tai nemažai. Mūsų rajonas juk ne kaimiškas, o miestietiškas – mieste 35 tūkstančiai gyventojų, visame rajone – 55 tūkstančiai. Valstiečių liaudininkų sąjunga čia stipri – ir ne tik nariais, bet, svarbiausia, žmonių pasitikėjimu. Turime savo merą – Bronislovą Liutkų. Tvirtai žinau – jei rajone dažnai keičiasi valdžia, kenčia gyventojai. Reikia mažiau politikuoti, tarybos narius vertinti ne pagal partijas, o pagal darbą. Reikia dirbti, gatves šluoti, tvarkyti. Papolitikuot galima ir Vilniuje. Manau, tarybas reikėtų rinkti per pusę – pusę vienmandatėse apygardo-
se, kitą pusę – pagal partijų sąrašus, o merą – tiesioginiuose rinkimuose. Aš seniai ir kategoriškai esu šios nuomonės. Ir seniūnai turi būti renkami tiesiogiai. O tai sakom „bendruomenės”, bet tos bendruomenės net seniūno pačios išsirinkti negali. Reikia ne
deklaruoti, o daryti. Piktas esu, labai mėgstu valdžią kritikuoti – visą gyvenimą. Manau, jei valdžios nekritikuosi, ji kerpėmis apaugs. - Kai Jus kritikuos, šiuos žodžius prisiminkite. - O kaip kitaip? Kitaip negalima.
Birštone idėjos sklando ore, tereikia jas pagauti Pokalbis su kineziterapeutu Irmantu Adamoniu Tomas GEDVILAS - Gerbiamas Irmantai, iš balso (pokalbis vyko telefonu – aut.past.) ir iš to, kad Jūs ką tik baigėte bakalauro studijas Kūno kultūros akademijoje bei įstojote į magistrantūrą, sprendžiu, esate jaunas politikas... - Man 23-eji. - Baigėte bakalauro studijas LKKA. Kokią specialybę studijavote? - Tapau kineziterapeutu, kaip mes juokaujame, tapau pusiau geru gydytoju. Magistrantūroje pasirinkau platesnę sritį – visuomenės sveikatos vadybą, bet studijuoju ją jau ne Kūno kultūros akademijoje, o Kauno medicinos universitete. - Artėja savivaldos rinkimai. Pašto dėžutėje jau randu vienos itin „aktyvios” partijos „pažadų rinkinius” – žada viską: ir kiemus išasfaltuos, ir transporto kamščius likviduos, ir sporto centrų pristatys. Suprantu, kad tai priešrinkiminis kisielius – saldus ir skystas. - Šnekėt visi moka, bet reikia žiūrėti, ką iš tiesų gali padaryti. Mes, valstiečiai liaudininkai, žmonėms žadame tik tai,
kas yra konkretu, aišku ir įvykdoma. - Ką valstiečiai liaudininkai planuoja nuveikti Birštono ir jo gyventojų labui? - Manome, kad reikėtų daugiau dėmesio skirti socialinėms problemoms, neįgaliųjų reikmėms, taip pat kultūrai, jaunimo laisvalaikio organizavimui. Pavyzdžiui, Birštono moksleiviai savivaldybei yra pateikę projektą, kuriam net rado ir rėmėjų, - įrengti riedlenčių ir riedučių trasą, su visais kalniukais, rampomis. Internete moksleiviai patys sukūrė puslapį, paskelbė projektą, patys padarė brėžinius. Deja, miesto valdžia nerado tai trasai vietos, nerado galimybių projektą realizuoti. Manau, taip neturėtų būti. Ko po to stebėtis, kad jaunimas iš Birštono bėga? O kur jam nueiti, kuo užsiimti? Gali, žinoma, į kokią kavinę nueiti, pasėdėti – na, vieną, du, tris kartus. O ką dar laisvu laiku veikti? O juk mieste netrūksta apmirusių, tuščių pastatų, kuriuose galima būtų rengti įvairias pramogas žmonėms. Pastatai priklauso savivaldybei, yra
ir įvairiausių pasiūlymų, bet valdžiai tai nerūpi. O jaunimas bėga iš Birštono. Pats meras per išleistuves tik prašo – nebėkit, nebėkit. O kaip jaunimas nebėgs? Nėra ir darbo daug Birštone, mūsų gyventojai važiuoja į Prienus, Kauną. Jei ir atidaroma kokia kavinė, tai joje tik kelios darbo vietos – padavėjų, virėjų. - Kaip valstiečiai liaudininkai siūlo spręsti šią problemą? - Birštonas juk kurortas, o pažvelkime, kiek jis atsilieka nuo tų pačių Druskininkų. Manau, ir Birštonas galėtų tapti traukos centru visos Lietuvos gyventojams, juo labiau kad investuotojai ieško galimybių, siunčia pasiūlymus. Valstiečiai liaudininkai, be abejo, pritartų tokiems pasiūlymams – tada atsirastų darbo vietų ir statybininkams, ir kitų sričių specialistams. Mes nesakome, kad štai po ketverių metų šie planai bus įvykdyti – ne vien nuo mūsų tai priklausys. Bet mes palaikysime žmonių iniciatyvas, padėsime įgyvendinti idėjas. Idėjos juk sklando ore, jas tik reikia pagauti.
Irmantas Adamonis su prezidentu Valdu Adamkumi
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
Ne tapantis, o dirbantis žemę Išgirdę gan retą ir įžymią pavardę, pagalvojame, ar tik nebūsiąs Vytautas Žmuidzinavičius garsaus dailininko, kultūros veikėjo, kolekcininko Antano Žmuidzinavičiaus palikuonis. Ir ne tik dėl pavardės. Dėl veiklumo, dėl pagarbos ir meilės žemei. Vytautas Žmuidzinavičius Kauno rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Vytautas patvirtina, kad dailininkas – senelio brolis, gal iš jo paveldėtas stiprus ryšys su žeme, tik ne tapyti, o dirbti ją... Gimiau Mažeikiuose 1953 m. rugpjūčio 6 d., bet vaikystė prabėgo Molėtų r. Alantos mstl., Kazlų k. Tėtis – veterinarijos gydytojas, mama – gydytoja stomatologė. Senelis, mamos tėvas, buvo kilęs iš Kėdainių r. Bajėnų k., todėl susidarius galimybėms tėvai persikėlė į Kauno r., Babtų mstl. Čia pradėjau eiti į ketvirtą klasę. Baigęs Babtų vidurinę mokyklą, 1971 m. įstojau į Lietuvos veterinarijos akademiją. Baigiau 1976 m., įgijau zooinžinieriaus specialybę, bet netrukus išėjau į tarybinę armiją. Tarnavau tuometinio Leningrado apskrityje, Pavlovsko mieste. Armijoje pritaikiau savo žinias: dirbau agronomu šiltnamyje (auginau agurkus, pomidorus, svogūnų laiškus). Man buvo paskirta Vytėnų eksperimentinio ūkio stipendija, todėl grįžau į Babtus. 1977 m. pradėjau dirbti vyriausiuoju zootechniku. Lietuvoje ėmus kurtis rinkos ekonomikai 1992 m., pradėjau ūkininkauti nuo 10 ha žemės. Auginau daržoves – svogūnus, morkas, burokėlius, kopūstus. Aprūpinau daržovėmis Kauno klinikas, 2-ąją ligoninę, Zoologijos sodą ir
kelias parduotuves. Po truputį plėčiausi. Įsėjau kultūrines pievas ir pradėjau presuoti po 150 tonų šieno Zoologijos sodui. Pats suveždavau su traktoriumi. Ką uždirbau, viską investavau į ūkį. Šiandien dirbu 370 ha žemės. Auginu žieminius kviečius, pašarines pupas, cukrinius runkelius. Buvau išrinktas į Kauno r. savivaldybės tarybą 1990–1994 m. Dabar antrą kartą, nuo 2002 m., esu šios Tarybos narys,. Kauno r. ūkininkų sąjungos pirmininkas, Lietuvos ūkininkų sąjungos tarybos ir prezidiumo narys. Daug laiko skiriu visuomeninei veiklai. Nesu abejingas kaimo žmonių vargams, rūpesčiams, visais įstatymo leidžiamais atvejais noriu jiems padėti. Kauno rajono ūkininkų sąjunga, kuriai aš vadovauju nuo 2002 m., vienija 102 narius. Nariai, kaip antai, Babtų sen. ūkininkai Genutė ir Juozas Staliūnai, Vida ir Romas Majauskai, Ona Baltrušaitienė (pieno ūkis), Alfredas Rinkevičius, Audronis Vaškas, Raudondvario sen. ūkininkė Albina Kaminskienė, Alšėnų sen. ūkininkas Jonas Vizgaitis, Rokų sen. ūkininkas Antanas Juočionis, Taurakiemio sen. ūkininkas Stanislovas Steponavičius ir daugelis kitų, darbštūs, pareigingi ne tik ūkyje, bet ir bendruomenėje. Nuolat vyksta ūkininkų susirinkimai, seminarai, mokymai, ekskursijos. Kasmet rengiama rajono žemdirbių šventė „Metų
Vytautas Žmuidzinavičius: „Gerbiu kiekvieną žmogų – ir tą, kuriam sekasi ūkininkauti, ir tą, kuris dar tik semiasi ūkininkavimo patirties“ ūkis“. Šios šventės pagrindinis organizatorius – Ūkininkų sąjunga, todėl visi šventės rengimo rūpesčiai tenka rajono Ūkininkų sąjungos pirmininkui. Šventė rengiama kiekvieną rudenį. Ją labai pamėgo Kauno rajono žemdirbiai. Labai svarbūs darbai vyksta Kauno rajono savivaldybės taryboje. Siekiau priimti sprendimus, kaip antai „Griovių ir hidrotechninių statinių renovacija“ (1,9 mln. litų), žvyrkelių asfaltavimo programa gyvenamosiose vietovėse (5 mln. litų). Įkurtas Kauno rajono savi-
valdybės žemės ūkio rėmimo fondas (200 tūkst. litų). Fondo tikslas – skatinti asmenis diegti naujas technologijas, įsigyti našesnės technikos, taikyti pažangesnius ūkininkavimo metodus. Kauno rajono taryba nusprendė atleisti nuo 2006 m. žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčių žemės ūkio paskirties žemės naudotojus, gyvenančius ir turinčius žemės Kauno rajone (600 tūkst. litų). Skatinu ūkininkų aktyvumą dalyvauti visuomeninių organizacijų, kurios
sprendžia žemdirbiams aktualias problemas, veikloje. Gerbiu kiekvieną žmogų – ir tą, kuriam sekasi ūkininkauti, ir tą, kuris dar tik semiasi ūkininkavimo patirties. Stambesniųjų ūkininkų tikslas – sudaryti sąlygas ūkyje dirbti ir užsidirbti. Siekiu išsaugoti jaunimą Lietuvoje, perduoti jauniems mūsų, vyresniųjų, meilę savo papročiams, Lietuvos žemei, norą tvirtai stovėti savo žemėje, bet kartu supažindinti su technikos naujovėmis, atverti galimybes pažinti visą pasaulį...
Kėdainiai: valstiečiai liaudininkai atgyja Suprantu – Kėdainiuose valstiečiams liaudininkams nėra lengva, tiksliau, nebuvo lengva. Kad ir kaip suktum, tai buvo Viktoro Uspaskich ir jo Darbo partijos lopšys, tėvonija, su visa tėvonijai būdinga aplinka. Egmontas JANSONAS Na, Viktoro epocha, atrodo, baigėsi, darbiečiai suskilo į darbiečius ir pilietininkus, o Kėdainiuose pradeda pūsti nauji vėjai, žmonės ima tiestis. Apie tai – ir ne tik – kalbuosi su ponia Elva DRUKTENIENE, Kėdainių rajono valstiečių liaudininkų partijos skyriaus pirmininke, pagal specialybę – inžiniere žemėtvarkininke, dirbančia Dotnuvos seniūnijoje. - Ponia Elva, esate dar jauna amžiumi politikė, nors jau dešimt metų valstiečių partijoje. Gal Jus man pasakysite, kaip čia yra: su kuo iš Jūsų partijos kolegų kituose rajonuose kalbėčiau, jie nežino bėgiojimo iš partijos į partiją mados? Nejau ši mada būdinga tik aukščiausios kategorijos politikams, spėjusiems pakeisti tris ar net daugiau „partinių platformų” (jei tai tik „politinės” ir „platformos”)? - Galbūt jiems iš to yra kokios nors asmeninės naudos? Nemanau, kad tokie perbėgimai būna iš idėjos. Jie būna dėl kažkokių paskatų, na, kad ir dėl postų. O mes, eiliniai žmonės, turim savo darbą, mums postų niekas nedalija, o ir nereikia taip jau jų. Antra vertus, čia, rajonuose,
„Norime išjudinti žmones, įtraukti į veiklą, kad jie būtų aktyvūs“, - sako Elva Druktenienė žmonės pastovesni. Jie nuo nieko nepriklauso, ypač ūkininkai, o jų mūsų partijoje daugiausia. Žmonės užsiima žemės ūkiu ir jokiai savivaldybei jie tiesiogiai nepavaldūs, kas labai aktualu, ypač Kėdainiuose, nes patys žinote, kokia partija valdžioj... - O kokia partija valdžioj? - Pilietininkai, buvusi Darbo partija, Darbo partijos atšaka. - Paaiškinkite man, kaip čia išėjo – iš pradžių Seime susiburia nauja frakcija iš tų pačių darbiečių ir poros profesionalių perbėgėlių, o po to gimsta nauja partija... - Taip, labai staigiai, per kelias dienas. Kėdainiuose dėl to mūsų partijai labai sunku dirbti. Mes džiaugiamės,
kad mums pavyko išsilaikyti tiek metų ir nepasiduoti, nes darbo sąlygos labai sudėtingos. - Betgi vicemeras Bronislovas Dromantas – jūsiškis. - Mūsiškis, žinoma. Bet jis – vienas, o visa rajono valdžia dabar priklauso pilietininkams. Tad ne tik mums, bet ir visoms kitoms partijoms čia dirbti nelengva. Tačiau jaučiame, žmonės mus palaiko, ypač – didžioji kaimo dalis. Turime ir pakankamai gausų rėmėjų būrį miestuose. - Na, tokių kaip aš. Ne, ne, nejuokauju. Daug kas iš Jūsų partijos programos man patinka. Kad ir siekimas pratęsti Ignalinos atominės elektrinės veiklą iki naujos elektrinės pastatymo.
Prieš kelerius metus visi oponentai šaukė, jog tai populizmas. O dabar jau prašneko ir kitos partijos, matyt, užmiršusios, kad tai būtent valstiečių liaudininkų nuostata. - Na, tai jau aukštoji politika. O pas mus, rajonuose, daugiau vyksta ūkinė veikla, to vadinamojo politikavimo mažiau, politika ne tokia aštri kaip Vilniuje. O mes tiesiogiai bendraujame su žmonėmis – ūkininkais, bendrovėmis, seniūnijomis. - Apie tiesioginio bendravimo su žmonėmis svarbą man kalbėjo ir jūsų partijos nariai kituose rajonuose. - Be abejo. Ir to rezultatas – daugėja norinčių įstoti į partiją, būti tikraisiais nariais. Mane tai labai džiugina, nes atro-
do, kad baigėsi sąstingis, kai visi buvo užspausti, bijojo... O dabar žmonės pradėjo judėti, tad, manau, mūsų partijos gretos padidės. - Kas dabar labiausiai rūpi valstiečiams liaudininkams Kėdainiuose? - Pirmiausia – kaimo žmonės, jų gyvenimas. Keliai – jie rūpi visiems. Jų būklė baisi, ypač kaime. Tarkim, rajono svečiai nori pamatyti kaimą. Kur juos veža? Į akademijos miestelį – ten kelias geresnis. O jei juos pabandytų nuvežti į tikrą kaimą... Norime išjudinti žmones, įtraukti į veiklą, kad jie būtų aktyvūs – būtent kaimų žmonės. Jau šituo užsiėmėme – buriame kaimo moteris, rengiame įvairius pasisedėjimus, pasišnekame, pabendraujame – siekiame, kad žmonės kaime pajustų, jog jie nėra atskirti nuo kitų, nuo pasaulio. Kaimas juk nėra nei prasigėręs, nei miręs. Pilna puikių žmonių – ir norime juos išjudinti. Dotnuvos seniūnijoje darome ūkininkų vakarones, kuriose dalyvauja visi seniūnijos ūkininkai. Kviečiame žmones iš kitų seniūnijų, ten pasidaliname bėdomis ir rūpesčiais, aptariame veiklą – kuo mes galime padėti kaimo žmonėms, ką galime padaryti. Tai kasmetinis renginys, vyksta jau bene dešimt metų. Kažkada pradėjau tą darbą pati, o dabar, kai tik ima artėti vakaronės laikas, nerimsta, organizuojasi patys ūkininkai. Juk pradžioje buvo, kad ūkininkai vienas kito nepažinojo – dabar bendrauja, vieni kitiems padeda, pataria. - O Jūs pati ūkininkaujate? - (Juokiasi). Aš labai smulki žemdirbė. 3 ha auginu cukrinius runkelius, na, dar daržas, sodas – savo šeimos reikmėms.
myk
2006 m. gruodis
MIESTUI IR KAIMUI
Ministras stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui Atkelta iš 1 p.
- Kokių darbų ėmėtės pirmiausia, tapęs ūkio ministru? - Pirmiausia reikėjo suformuoti komandą. Labai gerai, kad ministerijoje yra daug patyrusių specialistų, su kuriais teko dirbti dar 1996 metais, kai buvau ekonomikos ministras. Jais galima pasitikėti, netenka abejoti šių darbuotojų kvalifikacija. Pirmosiomis darbo dienomis taip pat reikėjo iškelti naujus uždavinius, susijusius su Vyriausybės programos įgyvendinimu, apsibrėžti – ką turime padaryti, pasiekti, reformuoti. - Kokias svarbiausias užduotis keliate sau? - Mano principinė nuostata – sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui. Visi žinome, kad verslas visų mūsų maitintojas. Kuo bus geresnės sąlygos verslui, tuo bus sukurta daugiau darbo vietų, didės darbo užmokesčiai, bus surenkama daugiau mokesčių į valstybės biudžetą. Todėl daug dėmesio tenka skirti šiai sričiai. Ji gana plati – tai Europos Sąjungos struktūriniai fondų parama, įstatymai ir kiti teisės aktai, kurie sudaro palankesnes sąlygas verslui, taip pat verslo aplinkai įtaką darantys viešieji pirkimai, kiti dalykai. Aišku, labai svarbus ir energetikos sektorius – elektra, dujos, nafta. Šiai sričiai tenka skirti labai daug dėmesio. - Lietuva negali pasigirti savo
Ūkio ministras Vytas Navickas sprendžia svarbius Lietuvai ir gyventojams energetikos klausimus energetiniais ištekliais, kurie pastaraisiais metais pasaulyje brangsta. Ar mūsų Vyriausybė, Ūkio ministerija gali turėti įtakos, kad degalų, dujų, elektros kainos gyventojams būtų
kuo palankesnės? - Iš tikrųjų daug ką lemia pasaulio rinkos tendencijos, ir daug įtakos čia nepadarysi. Tačiau ministerija turi teisinių svertų, kurie padeda riboti mono-
Ūkio ministerijos nuotr.
polinių įmonių veiklą, veikti elektros, dujų ir kitų energetikos išteklių kainų dinamiką, sudaryti gyventojams kuo palankesnes sąlygas. Ministerija taip pat daug dirba
energijos apsirūpinimo srityje. Kaip žinote, pagal susitarimą su Europos Sąjunga 2009 metais turime uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, o Lietuvos ekonomikai atominė energija labai svarbi. Todėl intensyviai dirbame ir jau parengta studija dėl galimybės statyti naują atominę jėgainę ten pat – Ignalinoje. Rengiant studiją įsitikinta, kad tiek ekonominiais, tiek techniniais, tiek nacionalinio saugumo ir kitais aspektais naujos atominės elektrinės statyba Lietuvai yra būtina. Yra pasiekti tam tikri susitarimai tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos, nes ši elektrinė reikalinga visam regionui. Tikimės, kad iki 2015 metų Ignalinoje bus pastatytas naujas atominis reaktorius. Tuomet reikės mažiau importuoti organinio kuro – dujų, mazuto. Siekiant, kad Lietuvą būtų kuo mažiau priklausoma nuo Rytų, rengiami projektai sujungti Lietuvą elektros tiltais su Vakarais. Vienas iš projektų – sujungti Lietuvos elektros tinklus per Estiją su Švedija, kitas – su Lenkija. Taip pat mąstoma apie galimybę ateityje nutiesti dujotiekį į Lenkiją, vienoje iš Baltijos valstybių įrengti suskystintų dujų terminalą, ieškome kitų galimybių. - Jūs stengėtės kuo mažiau kalbėti ir kuo daugiau dirbti. O ko palinkėtumėte žmonėms šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga? - Gerų švenčių ir nusiteikti rimtam darbui 2007-aisiais.
P.Vaitiekūnas: diplomatinė tarnyba turi tarnauti Lietuvos žmonėms Atkelta iš 1 p.
Jei ambasadoriumi, diplomatu būtų daugiau pasitikima, jam suteikiama daugiau laisvės operuoti turimais resursais – ir finansiniais, ir žmogiškaisiais, jis galėtų prisiimti ir didesnę atsakomybę. Juk Prezidentas ambasadoriui suteikia didžiulį pasitikėjimą, tai atsispindi ir skiriamuosiuose raštuose, kuriuos naujai paskirtas ambasadorius įteikia užsienio šalies vadovui. Juose Lietuvos Prezidentas patvirtina: “Prašau pasitikėti viskuo, ką šis žmogus pasakys Jūsų šalyje mano vardu”. Pabrėžiu, viskuo. Tad reikalauti, kad ambasadorius rašytų į centrą ataskaitą, kad jis, tarkim, sudaužė peleninę ir ji turi būti nurašyta, mano galva, yra netinkamas resursų panaudojimas. - Iki šiol Užsienio reikalų ministerijos veikla paprastam žmogui dažnai atrodo kažkas tolimo. Kaip praktiškai žmogus gali pajusti tai, kad Lietuvos diplomatija yra ne tik prieinama, bet ir prieinanti? - Galiu apie tai pasakyti iš patirties. Tiesiog reikia žmones – verslininkus ir moksleivius, menininkus ir kultūrines grupes - kviesti į ambasadą.Visi, kas lankosi svečioje šalyje, turi žinoti, kad jie yra laukiami svečiai Lietuvos ambasadoje, kad ambasada pastatyta ne ambasadoriui, ne diplomatams, o jiems – Lietuvos žmonėms. Daugiau ar mažiau, bet ambasada ir ambasadorius visada gali ir turi padėti savo šalies žmonėms. Vaizdžiai tariant, ambasada - tai pirmasis Lietuvos piliečių, Lietuvos verslininkų, Lietuvos valstybės interesų gynybinis punktas. Punktas, kuriame tave priims, išklausys ir padės. Todėl noriu pakviesti Lietuvos žmones naudotis ambasadomis. Jei turite mažiausią įtarimą, kad ambasada gali Jums padėti, kreipkitės į ją. Nes jei mūsų šalies pilietis turės daugiau naudos, tai bus naudinga ir mūsų valstybei, o ambasada galės lengviau atlikti savo pagrindinį darbą – būti naudinga Lietuvai, jos verslui, jos žmonėms.
Mūsų žmonės geranoriški, paprasti, kuklūs. Jie dažnai galvoja: na ką aš čia toks mažas trukdysiu diplomatus. Tad noriu visus pakviesti – trukdykite, trukdykite ir dar kartą trukdykite, nes tai visa mūsų darbo prasmė. - Daug lietuvių šiuo metu dirba Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Ispanijoje. Ar jie jau pajuto ambasadų atvirumą? - Manau, kad pajuto. Štai Airijoje, kur neseniai lankiausi, mūsų ambasadorė Izolda Bričkovskienė, manau, puikiai dirba. Lietuvių verslininkai Airijoje yra susibūrę į verslo klubą, lietuviai yra įsteigę net keletą mokyklėlių, yra įsikūrusi Airijos lietuvių bendruomenė ir ambasada palaiko su jais glaudžius ryšius: kalbasi, kviečia pas save, į susitikimus, organizuoja bendrus renginius. Ir to, manau, užtenka – reikia tiesiog jausti vienam kitą, ambasadai -- mūsų žmonių lūkesčius, žmonėms – Lietuvos ambasados buvimą šalia, ir dirbti kartu. - Į Vyriausybę Jus delegavo valstiečiai liaudininkai, pabrėžiantys politikos praktiškumą. Kaip tai atsispindi Užsienio reikalų ministerijos darbe? - Man praktiškumas irgi visados buvo mėgstama sąvoka, į kurią kreipiu daug dėmesio. Noriu pasakyti, kad mūsų pozicija vystyti bendradarbiavimą remiantis vertybėmis ir paraleliai vystyti bendradarbiavimą remiantis interesais nesukelia vidinio prieštaravimo. Teisingos vertybės iš tikrųjų yra pats praktiškiausias dalykas. Galiu pasakyti pavyzdį. Sakykim, kodėl bendrovė “VP Market” investuoja didžiules sumas pinigų Latvijoje, Estijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, bet neinvestuoja į šalia esančias Rytų valstybes, sakykim, Baltarusiją, kuri geografiškai lyg ir turėtų būti mūsų artima verslo partnerė? Atsakymas paprastas – todėl, kad nesutariame dėl vertybių.Ten trūksta įstatymo viršenybės, trūksta laisvės, trūksta veiklos skaidrumo, ir mūsų verslas ten neina.
- Santykiai su artimiausiais kaimynais paprastai turi didžiulę įtaką šalies ekonomikai. Kaip sekasi Lietuvai derinti dažnai labai skirtingus ir sunkiai suderinamus kaimyninių valstybių interesus? - Deriname vertybinius interesus ir pragmatinį požiūrį. Kiekvienu atveju ieškome konkrečių bendradarbiavimo projektų, konkrečių žingsnių. Manau, kad tokia mūsų politika yra sėkminga ir sulaukia supratimo ir Europos Sąjungoje, ir kaimyninėse valstybėse. Lietuva kaip valstybė turi pagrįstų ambicijų būti matoma regione, būti tam tikru iniciatyvų centru ir, vadovaudamiesi Vyriausybės programa, mes to siekiame. - Esate nepartinis ministras. Tai lengvina ar sunkina Jūsų darbą? - Matyt, nei lengvina, nei sunkina. Yra partijų sutarimas dėl užsienio politikos, yra koalicinės Vyriausybės programa, ir mes ją vykdome. Mane į Vyriausybę delegavo valstiečiai liaudininkai, todėl stengiuosi, kad partija, jos nariai labiau suprastų vykdomą užsienio politiką, o ministerija savo ruožtu gerai suprastų Valstiečių liaudininkų sąjungos atstovaujamus interesus. Valstiečiai liaudininkai atstovauja didelei Lietuvos visuomenės daliai – žemdirbiams, kaimo žmonėms, smulkiems verslininkams, žemės ūkio verslo žmonėms, tad labai gerai, kad aš, būdamas užsienio reikalų ministras, turiu galimybę tartis, konsultuotis su partija, jos žmonėmis ir labiau įsiklausyti į tos didelės Lietuvos visuomenės dalies interesus. Manau, kad ir mano kalbėjimas partijai apie ministerijos planus, veiklą yra prasmingas, nes taip užsienio politika tampa artimesniu ir žmonėms labiau suvokiamu dalyku. Juk užsienio politika yra vidaus politikos tąsa, stengiantis patenkinti svarbiausius Lietuvos ir Lietuvos žmonių interesus. - Nesate jokios partijos narys, tad galite objektyviai įvertinti Valstiečių liaudininkų sąjungos reikšmę Lietuvos politinėje arenoje?
Valstiečių liaudininkų deleguotas užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas siekia, kad ministerija ir Lietuvos diplomatinės tarnybos pačios “eitų į žmones”
URM nuotr.
- Kaip jau minėjau, tai didelei Lietuvos visuomenės daliai atstovaujanti partija, turinti didžiulę patirtį. Norėčiau pažymėti ir jos vadovės Kazimieros Prunskienės, su kuria esame pažįstami nuo Sąjūdžio laikų, patirtį
sprendžiant ir Lietuvos vidaus politikos reikalus, ir užsienio politikos klausimus. Manau, kad ši jos patirtis, energija bei gebėjimas suburti žmones yra labai reikšminga ir partijai, ir Lietuvai.
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
Bronis Ropė: žmonės svarbiausia, popieriai, palauks Žmonės sako: “Nėra šeimininko – nėra tvarkos”. Ignalinos rajono gyventojai Bronį Ropę pirmą kartą mero kėdėje „patikrino“ dar 1995 metais. Įsitikino, kad jis tvarkosi, kaip dera šeimininkui, todėl jam rajono reikalus patikėjo ne vieną kartą, Ignalinos rajono rūpesčiais meras B.Ropė gyvena ir pastaruosius keletą metų.
Artūras MANKEVIČIUS „Kodėl man vis patiki rajono vairą? – klausimą apmąsto meras. - Manau, rajono vadovui svarbu būti paprastam, mokėti bendrauti su žmonėmis. Meras turi žinoti gyventojų rūpesčius, domėtis viskuo, kas vyksta rajone„. Pasak jo, reikia stengtis dalyvauti įvairiuose renginiuose bei skatinti juos organizuoti, būti užsispyrusiam ir siekti tikslo, tinkamai atstovauti rajono rinkėjams, ginti jų interesus, nuolat domėtis Lietuvos bei užsienio partnerių pasiekimais, jais pasinaudoti savo darbe.
Rajono gyvenimas – iš pirmų lūpų B.Ropė įsitikinęs, kad geriausias būdas sužinoti rajono problemas – ben-
drauti su gyventojais. Po tokių pokalbių dėliojami svarbiausi darbai, kuriuos būtina nuveikti rajono šeimininkui. „Tokiam bendravimui skiriu ypatingą dėmesį ir visada stengiuosi surasti laiko. Kelis kartus per metus vykstu į susitikimus su vietos gyventojais visose rajono seniūnijose. Be to, gyventojus darbo vietoje taip pat priimu ne tik nustatytomis valandomis. Jei už durų laukia žmogus, dokumentus dedu į šalį ir kalbuosi su juo„, - aiškina Ignalinos rajono meras. Ant stalo jis rodo dalį pastaruoju laiku gautų gyventojų klausimų ir prašymų raštu, kiti merą pasiekė internetu, elektroniniu paštu. Mat savivaldybės interneto svetainėje www.ignalina.lt yra specialios nuorodos „Klausiate - atsakome”, „Svečių knyga”, todėl čia gyventojai ir rajono svečiai taip pat palieka aktualių ir spręstinų klausimų. Susitikimai, laiškai padeda gerinti gyvenimą. Gal ne visose rajono gyvenvietėse pasikeitimai tokie ryškūs kaip Ignalinoje, tačiau daugėja investicijų ir seniūnijose. „Štai vienur pirtį ar bendruomenės salę suremontavome, kitur - kultūros namus atidarėme. Kai pasiseka įvykdyti gyventojų prašymą ar išspręsti jų problemą, tuomet, žinoma, ir gyvenimas jiems šviesesnis atrodo„, - žmonių rūpesčiais gyvena meras. Jis prisimena ir tuos atvejus, kai žmogui itin reikalinga finansinė pagalba. „Motina kreipiasi dėl užsienyje mirusio sūnaus palaikų parvežimo, arba prašoma pagalbos po gaisro. Negalime likti
tokiam skausmui abejingi„, - išskirtinius atvejus pamini meras.
Pigi šiluma – ilgalaikė nauda Anot jo, kalbant apibendrintai, labai svarbu, kad gerėja bendras gyvenimo lygis. Ignalinoje yra vienos žemiausių Lietuvoje komunalinių paslaugų kainos, žymiai sumažėjęs nedarbas. Turintiems nekilnojamojo turto svarbu tai, kad pastaruoju metu jo kainos padidėjo tris kartus. Gyvenimo kokybei įtakos turi ir naujos laisvalaikio, poilsio paslaugos. „Galime pasidžiaugti sėkmingu savivaldybės administracijos ir savivaldybės tarybos darbu. Nors taryboje daugumą sudaro valstiečiai liaudininkai, per visą kadenciją nebuvo priimtas nė vienas sprendimas, už kurį balsuotų tik valdančioji dauguma„, - prisimena rajono vadovas. Rajone labai stiprios seniūnijos, joms suteikta daug galių. Seniūnai yra tikrieji šeimininkai, gerai pažįstantys gyventojus ir galintys greičiausiai jiems padėti išspręsti buitinius klausimus. Seniūnijos turi savo lėšų, technikos parkus, darbuotojų. „Kalbant apie konkrečius darbus, vienas iš pagrindinių, ilgalaikę naudą duodančių projektų buvo šilumos ūkio reforma„, - akcentuoja meras B.Ropė. Jau dveji metai visos rajono katilinės šilumai gaminti naudoja ekologišką kurą - medžio atliekas. Šilumos savikainą tai sumažino 2 kartus, todėl šildymo kainos Ignalinoje yra vienos mažiausių Lietuvoje. Gyventojams nustatytas tarifas – 10,88 ct už kilovatvalandę – ir dabar nedidėja. Per pastaruosius metus Ignalinoje, kai kuriose gyvenvietėse pastatyti vandens nuotekų valymo ir vandens kokybės gerinimo įrenginiai, atnaujintos ar įrengtos vandentiekio ir kanalizacijos sistemos, renovuotos beveik visos rajono mokyklos. Nuo 2002 metų naujai pastatytame pastate dirba Ignalinos rajono gimnazija.
Sėkmingai pertvarkomas Ignalinos miesto centrinės dalies transporto eismas. Didžioji dalis darbų čia jau baigta – už 3,8 mln. litų sutvarkyta miesto aikštė, joje pastatytas fontanas. Šiemet bus baigtas ir didžiausias pastarojo laikotarpio statinys rajone — daugiafunkcinis kompleksas. 2007-ųjų pradžioje bus atidaryta paskutinė jo dalis: gimnastikos ir treniruoklių, konferencijų salės, dvi pirtys ir 32 vietų svečių namai. Kartu su jau veikiančiu baseinu, sporto, boulingo ir biliardo salėmis bei kavine tai sudarys sporto ir poilsio paslaugų kompleksą, kuris trauks ir vietos gyventojus, ir svečius.
Ateitis: Ignalina – kurortas B.Ropė planuoja ir ateitį, yra parengtas strateginis rajono plėtros planas. „Vienas iš pagrindinių tikslų – kurortinės vietovės, o vėliau ir kurorto statuso suteikimas Ignalinos miestui. Tai padidintų turistų ir poilsiautojų trauką į visą rajoną, sudarytų palankesnes sąlygas naujoms darbo vietoms steigti bei regiono raidos perspektyvoms„, - įsitikinęs meras. Šiam tikslui pasiekti jau patvirtintas konkrečių darbų ir priemonių planas. Ignalina siekia tapti žiemos sporto sostine. Čia esančiame Lietuvos žiemos sporto centre įrengtos slidinėjimo, kalnų trasos, vyksta įvairios varžybos. Suplanuota šio centro plėtra. Projektuojami sklypai kotedžams, kempingams, ledo arenai. Ignalinoje veikia olimpinio rengimo centro padalinys, 12 jaunuolių ruošiami olimpinėms žaidynėms. Mero įsitikinimu, ateities Ignalina turi tapti aukštos gyvenimo kokybės, turizmo, sporto, aptarnavimo paslaugų, laisvalaikio bei pramogų vietove, patogia čia gyvenantiems ir patrauklia svečiams. Garsiojoje Palūšėje numatoma renovuoti turistinės bazės infrastruktūrą, plėsti paslaugų tinklą, sutvarkyti van-
dentiekio sistemą. Rajono vadovas vardija būsimus darbus ir probleminėse vietovėse, pavyzdžiui, Didžiasalyje. Taryba patvirtino Didžiasalio gyvenvietės socialinių ekonominių problemų 2007–2009 m. sprendimo programą. Šioje gyvenvietėje planuojama steigti molio perdirbimo įmonę, į naujas patalpas perkelti Vaikų globos ir paramos šeimai centrą. Kitų metų pradžioje Didžiasalyje duris atvers Verslo informacijos centro padalinys. B.Ropė prisimena, kad prieš dešimtmetį pagrindinis rajono vadovų rūpestis buvo užtikrinti būtiniausių paslaugų teikimą, žmonėms laiku išmokėti priklausančius atlyginimus ir ieškoti būdų, kaip sutaupyti lėšų, spręsti ūkio, infrastruktūros klausimus.„Tačiau jau tuomet galvojome ir kūrėme ateities planus bei strategijas. Na, o dabar atėjo tų planų įgyvendinimo metas”, - šeimininkiškai dėsto meras. Pasak jo, tai daug įdomesni, tačiau ir labai atsakingi darbai, lemsiantys ateitį, bendrą krašto raidą įvairiose srityse. Dabar rengiant ir įgyvendinant projektus labai svarbu tai atlikti kokybiškai. B.Ropė pirmą kartą Ignalinos rajono meru tapo 1995 m. ir nuo tada aktyviai dalyvauja Lietuvos savivaldybių asociacijos darbe. Pasak jo, per tuos metus įvykę daug teigiamų pasikeitimų, tačiau savivaldybėms turi būti suteikta daugiau teisių ir galių. „Kuruoju ekonomikos, biudžeto ir žemės ūkio bei verslo sektorius. Kasmet pavyksta padidinti savivaldybių biudžetus 200-300 mln. litų. Tai padėjo sukurti gerai veikiančias decentralizuotas kaimo paslaugų (pasėlių deklaravimo bei tiesioginių išmokų gavimo) bei verslo paslaugų sistemas ir kt. – vardija B.Ropė Nuo 1997 m. jis yra ir Europos Tarybos Vietos ir regionų valdžių kongreso Lietuvos delegacijos narys ir sekretorius. Jam patikėtas Lietuvos savivaldos interesų atstovavimas bei gynimas.
Problemų yra, bet surėmę pečius mes pajėgsime jas išspręsti
Viktoras RINKEVIČIUS Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, Valstiečių liaudininkų
sąjungos valdybos pirmininkas
Šie metai buvo sudėtingi visiems mūsų krašto žmonėms. Kaimas kentėjo nuo didžiulės sausros, pridariusios daug nuostolių, politikai – nuo įvairiausių skandalų, Vyriausybės kaitos, subyrėjus parlamentinei daugumai. Ir vis dėlto pamažu kapstėmės iš tų bėdų, judėjome pirmyn ir metus užbaigiame su viltimi, kad kitąmet gyvensime geriau. Tų vilčių pirmiausia teikia net 14 proc. išaugęs kitų metų biudžetas. Gaila tik kad mūsų komitetui nepavyko pasiekti, jog kaimui skirtos išlaidos išaugtų daugiau nei 1 proc., juoba kad sausros padaryti nuostoliai kompensuojami iš mūsų biudžeto, o ne ES fondų. Tačiau ateina pinigai už „Mažeikių naftą” ir tikimės, kad dalį jų pavyks nukreipti kaimo žmonių naudai, sausros padarinių daliniam kompensavimui, tiesioginėms išmokoms ir kitoms reikmėms. Nors pasėlių plotai išaugo, tačiau dėl sausros į aruodus supylėme 1 milijonu tonų grūdų mažiau. Nuostolius padengti šiek tiek padėjo išaugusios grūdų kainos. Sausros padaryti nuostoliai siekia 690 milijonų litų, nors dar nežinome, kaip
sausra atsilieps pienininkystei, nes žiemai sukaupta mažiau pašarų. Dirbant bendros ES rinkos konkurencijos sąlygomis tokie nuostoliai yra labai skaudūs, juo labiau kad trūksta lėšų melioracijos priežiūrai – ši sritis labai apleista, o ūkininkai neturi finansinių galimybių situaciją pakeisti. Antra vertus, kalbant apie melioraciją, rimta problema tapo ir darbo jėgos trūkumas kaime. Vis daugiau kaimiečių išvažiuoja į miestus ar užsienį. Kitų metų biudžete numatyta skirti 70 milijonų litų melioracijos priežiūrai. Tikimės, jog tai leis bent jau pristabdyti melioracijos sistemos būklės blogėjimą. Ateityje melioracijos įrenginių remontui bei rekonstrukcijai numatoma gauti lėšų iš ES. Melioracijos įrengimai sausina ne tik ūkininkų žemę, bet ir kelius, geležinkelius, miestus, gyvenvietes, miškus, užtvankas, tiltus, pralaidas, todėl tam būtina skirti daugiau dėmesio.
Auga kaimo bendruomenių vaidmuo Pastaraisiais metais kaime pastebime naują gerą reiškinį – kaimiečiai buriasi į bendruomenes ir bendromis jėgomis ima spręsti savo problemas. Valstybė ir savivaldybės joms ateina į pagalbą. Kitų metų biudžete kaimo bendruomenių veiklai skatinti numatyta skirti 6 milijonus litų. Kaimo bendruomenių judėjimas prasidėjo prieš keletą metų ūkininkių moterų iniciatyva, kai jos ėmė burtis į įvairius būrelius, susirūpino kaimo kultūros, tradicijų, papročių išsaugojimu. Vėliau į šį judėjimą įsitraukė vis daugiau kaimo gyventojų. Tokie judėjimai labai populiarūs kitose Europos Sąjungos valstybėse. Teko susipažinti su Švedijos, Suomijos kaimo bendruomenių veikla – ji tikrai įdomi ir efektyvi, padedanti ugdyti kaimo
visuomenės aktyvumą, sąmoningumą, išradingumą. Bendruomenės ugdo jaunimo pilietiškumą, padeda išsaugoti etnokultūrą, tradicijas, įtraukia į šias iniciatyvas jaunąją kartą. Kaimo bendruomenės taip pat padeda atskiriems kaimo gyventojams, šeimoms greičiau įveikti įvairiausias bėdas, nelaimes, plėtoja pagyvenusių, vienišų žmonių globą, organizuoja renginius, šventes. Visa tai labai reikalinga, nes kaime mažėja mokyklų, kultūros židinių. Dabar tą spragą ima užpildyti kaimo bendruomenės, jų vadovai. Negalima nepasidžiaugti Kupiškio, Pasvalio, Biržų, Panevėžio, kitų rajonų kaimo bendruomenių veikla, kuri jaučiama net už šių regionų ribų. Nemažai šių bendruomenių gražiai bendradarbiauja ne tik su kitų Lietuvos rajonų, bet ir su užsienio valstybių kaimo bendruomenėmis. Bendruomenės padeda spręsti savo kaimo socialines problemas, apginti viešąjį interesą, aktualų visiems to kaimo žmonėms. Iškyla vis daugiau entuziastų, lyderių, kurie be jokio atlyginimo, visuomeniniais pagrindais užsiima bendrais kaimo reikalais, padėdami vietos valdžiai spręsti daugelį problemų. Dabar daug kur patys kaimiečiai imasi tvarkyti apleistus kelius, kultūros namus, buriasi į meno ratelius, bendras šventes ir įvairius renginius. Tai labai džiuginantis signalas, rodantis, jog kaimo žmonės patys sugeba spręsti savo aplinkos problemas. Labai svarbu, kad savivaldybės skatintų bendruomenių veiklą, suteiktų joms materialią ir kitokią pagalbą. Deja, būna faktų, kai savivaldybės, matydamos konkurentą, nenori bendruomenėms padėti. Tai blogas, trumparegiškas požiūris. Dabar bendruomenės galės gauti ES paramą pagal LEADER programą. Yra Kanados, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Norvegijos projektai, skirti Lietuvos kaimo bendruomenėms remti.
Yra Lietuvos bendruomenių sąjunga, kuriai vadovauja valstietė liaudininkė Goda Burokienė. Ji palaiko ryšius su Europos kaimo aljansu, į kurį susijungė Europos valstybių kaimo bendruomenių organizacijos. Aljanso atstovai atvažiuoja į Lietuvą, lietuviai lankosi svetur, keičiasi patirtimi. Būtina plėtoti kooperaciją Kai stojome į Europos Sąjungą, kaimiečiams didžiausią rūpestį kėlė pienininkystės reikalai. Dabar padėtis jau aiškesnė. Karvių sumažėjo, o pieno pagausėjo, nes išaugo produktyvumas. Šiuos klausimus mes dažnai aptariame Seimo Kaimo reikalų komitete. Plėtojant pienininkystę, geresnio kelio nėra – tik kooperacija. O ji kaime labai sunkiai skinasi kelią. Netolimoje ateityje susidursime su nauja problema - tai pieno kvota. Vis dėlto mūsų derybininkai stojant į ES išsiderėjo per mažą pieno kvotą. Pagal Vakarų Europos pavyzdį į kooperatyvus turėtų jungtis visi pieno pardavėjai, kaip mėsos ar grūdų augintojai turėtų jungtis į savo kooperatyvus. Tačiau Lietuvoje vienintelė sritis, kur kooperacija gerokai pažengusi į priekį – tai kredito unijos, vadinamieji ūkininkų bankeliai. Jie yra beveik visuose rajonuose ir veikia gana efektyviai, nes teikia kreditus geresnėmis sąlygomis nei dideli bankai. Dabar labai svarbu šią kooperacijos patirtį perkelti į pieno ūkį, kad kaimo žmonės galėtų lengviau parduoti didelį kiekį produkcijos ir gautų didesnę kainą. Tai patvirtina tokių kooperatyvų veikla Žemaitijoje, Kupiškio, Biržų, Pasvalio rajonuose. Šie kooperatyvai savo narių pateiktą pieną parduoda žymiai brangiau. Kita vertus, jie pasiekia ir aukštesnę produkcijos kokybę. Didelė bėda, manau, yra tai, kad mūsų žemdirbiai turi mažą įtaką perdirbimo pramonei. Patys žemdirbiai prastai pasinaudojo
jiems valstybės suteikta galimybe įsigyti daugiau perdirbimo pramonės įmonių akcijų, todėl dabar negali daryti įtakos jų valdymui. Perdirbimo pramonė atsidūrė verslininkų rankose, o Vakarų Europoje ją dažniausiai kontroliuoja žemdirbiai ir taip gauna didesnes pajamas. Kol ši padėtis pasikeis, praeis, matyt, dešimtmečiai. Perdirbimo pramonė labai imli investicijoms ir, norint ją plėtoti, reikia didelių pinigų. Kol kas mūsų ūkininkai tokių lėšų neturi, o jas galima sukaupti tik einant kooperacijos keliu.
Plėtosime biokuro gamybą Kylant kuro kainoms ir neturint savų energetinių išteklių, Lietuvoje reikia plėtoti biokuro gamybą. Iš rapsų daugiau gaminti dyzelino, iš grūdų – etanolio, benzino pakaitalo. Ūkininkams reikės auginti daugiau žaliavos šiai gamybai, o tai garantuoja papildomas pajamas. Tai perspektyvu, nes kuro vartojimas pasaulyje auga, o naftos produktų gamyba beveik ne. Energetika jau tapo politika. Mes negalime remtis vien Rusijos energijos ištekliais, reikia ieškoti alternatyvų. Žinoma, artimiausioje ateityje mes neturime galimybių vien biokuru aprūpinti vartotojus, tačiau ši dalis ateityje smarkiai išaugs. Tikiu, kad kitąmet kaimo reikalai gerės. Ir dabar mes ne visada pastebime tas gražias permainas mūsų kaime. O jų yra nemažai. Dažnai tenka susitikti su užsieniečiais, kurie lankėsi Lietuvoje prieš keletą metų ir dabar, pabuvę mūsų kaime, sako: „Kokių gerų permainų matome Jūsų krašte ir visoje Lietuvoje!” Gal mes per dažnai verkšlename, užuot pasidžiaugę tuo, ką visi kartu pasiekėme.
cm