myk
MIESTUI IR KAIMUI Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos laikraštis
ŠEIMA – TAUTA – VALSTYBĖ Ką reiškia, kad Valstiečių liaudininkų partija pradėjo jau antrą savo istorijos šimtmetį? Politine prasme – partijos mąstymo brandą, tvirtą veiksmų logiką, laiko užgrūdintą patikimumą ir politinių sprendimų solidumą. Žmogiškąja prasme – veiklos bendruomeniškumo principą, nuveiktų darbų suprantamumą miesto ir kaimo žmogui, moralinių, etinių, kultūrinių principų artumą kiekvienai Lietuvos šeimai.
Algimantas SAVUKYNAS Susitikti dėl interviu ūkio ministras Vytas Navickas galėjo tik pusę aštuonių ryto, kai oficiali darbo diena dar nebuvo prasidėjusi, ir beveik visi ministerijos langai skendėjo tamsoje. Darbo metu tokiems pokalbiams ministras laiko tiesiog neturi – nuo pat ankstyvo ryto laukia svarbūs darbai: susitikimai, posėdžiai, pasitarimai. - Tai kada pradedate darbo dieną, ministre? – savaime kilusiu klausimo pradėjome pokalbį. - Septintą valandą ryto. Atvažiuoju į darbą anksčiau, kad nereikėtų gaišti laiko transporto kamščiuose. Peržiūriu dokumentus, pasiruošiu susitikimams, posėdžiams. - Vadovauti ministerijai Jums – ne naujiena. Iki tapdamas ūkio ministru keturiose vyriausybėse ėjote ekonomikos ministro pareigas. Kaip paaiškintumėte tokį pasitikėjimą? - Šį kartą pasiūlymą tapti ministru lėmė dvi priežastys. Pirmiausia susiklostė tokia politinė situacija, kad mūsų Valstiečių liaudininkų sąjunga turėjo galimybę deleguoti tris atstovus į Vyriausybę, tarp jų – į Ūkio ministeriją, ir partijos kolegos pasitikėjo manimi. Kitas dalykas – per savo gyvenimą, veiklą sukaupiau nemažai patirties. Teko dėstyti Vilniaus universitete, dirbti mokslinį darbą, eiti atsakingas pareigas valstybės institucijose (atkūrus Nepriklausomybę V.Navickas buvo pirmosios Vyriausybės narys – aut. past.), dirbau Seimo Ekonomikos komitete, aštuonerius metus – privačiame versle, buvau Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas.
Prof. Kazimiera PRUNSKIENĖ Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkė Tai suprantama – juk Valstiečių liaudininkų pirmtakai buvo tokios iškilios asmenybės, kaip Jonas Vileišis, Kazys Grinius, Ernestas Galvanauskas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Felicija Povickaitė-Bortkevičienė, Mykolas Sleževičius, Jonas Staugaitis. Tai žmonės, praėjusio amžiaus pradžioje pradėję profesionaliai formuoti Lietuvos valstybinio - tautinio mentaliteto, demokratinio bendrabūvio nuostatas ir principus. Jų suformuluotos vertybės, kuriomis grindė savo veiklą: demokratija, valstybingumas, tautiškumas, teisingumas, pažanga, darbštumas, dorovė, buvo tokios organiškos ir tikros, kad kiekvienas jas priėmė kaip savas prieš šimtą metų, neabejoju, jos liks tokiomis pat svarbiomis vertybėmis ir po antro šimtmečio. Valstiečių liaudininkų partija, garbingai puoselėdama ir principingai įgyvendindama savo vertybes, tapo artima daugeliui Lietuvos žmonių. Mūsų valstietiškos – liaudininkiškos bendruomenės narių skaičius nuolatos auga, neįtikėtinai sparčiai didėja ir bičiulių, draugų, bendražygių ratas. Tai akivaizdžiai rodo partiečių, savo nuoširdžia ir sąžininga veikla pelniusių aplinkinių pasitikėjimą atstovauti jų interesus visų lygių renkamose ir administracinėse valdžios struktūrose gausa. Nukelta į
2 p.
Tarp politikos, verslo ir… šaškių Prieš dvejus metus, baigęs dvi Seimo nario kadencijas, trukusias 8 metus, Ramūnas Karbauskis grįžo į savo verslą, tačiau iš aktyvaus Lietuvos politinio gyvenimo jis nepasitraukė. Dabar jis yra Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) pirmasis vicepirmininkas. Monika VAIŠNORAITĖ Net ir neužimdamas svarbių valstybinių pareigų, Ramūnas pastaruosius dvejus metus jautėsi aktyviu politinio gyvenimo dalyviu, tik tiek, jog nebereikėjo sėdėti Seimo posėdžių salėse. Po Seimo rinkimų 2004 metais, kai LVLS tapo valdančiosios koalicijos partnere, partijos veikla jos vicepirmininką įtraukė į svarbiausius šalies valdymo procesus ir Vyriausybės formavimą.
Stiprus verslas nebelaikomas nusikaltimu Pasak vieno iš LVLS lyderių, grįžęs į įprastas darbo agrokoncerne vėžes, nesijautė atitrūkęs nuo Lietuvos gyvenimo ritmo. “Dirbdamas Seime visuomet stengiausi būti arti žmonių, mačiau kaimo problemas, jas kiek galėdamas siekiau spręsti, sako jis. – Tad grįžęs į verslą antrosios – kitokios Lietuvos, kokią kartais mato
Nukelta į
Ramūnas Karbauskis. Pasak politiko, pastaraisiais metais pastebima dar daugiau teigiamų poslinkių santykiuose tarp valdžios ir verslo. Užsienio reikalų ministerijos, kuriai vadovauja LVLS deleguotas ministras Petras Vaitiekūnas, iniciatyva skatinti verslui ir ieškoti jam galimybių sėkmingai konkuruoti užsienio rinkose pasitelkiamos Lietuvos ambasados įvairiose šalyse.
Žemės ūkio ministerija atsigręžė į žemdirbius
Po 8 metus trukusio darbo Seime, Ramūnas Karbauskis grįžo į verslą, bet iš politinio gyvenimo nepasitraukė kabinetuose sėdintys valdininkai, aš nepamačiau”. Ramūnas Karbauskis neslepia, jog pasikeitęs jo statusas leido kiek lengviau atsikvėpti. “Anksčiau kas nors galėjo sakyti, jog būdamas Seimo nariu buvau išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, bet kaip ir anksčiau, taip ir dabar iš mano vadovaujamų įmonių sumokamų mokesčių gali būti išlaikomi net keletas Lietuvos rajonų. Todėl dabar jaučiu kur kas didesnį komfortą”, - sako buvęs parlamentaras, kuris visos savo kadencijos metu buvo
atsisakęs Seimo nario atlyginimo. Be to, Ramūnas džiaugiasi, kad pastaruoju metu Lietuvoje įtampa ir slėgis, kuris buvo jaučiamas G.Vagnoriui vadovaujant Vyriausybei, verslo atmosferoje atlėgo. Nebetaikomos tokios griežtos ir drastiškos priemonės, dėl kurių ne vienam verslininkui teko atsidurti niekuo nesibaigusiuose teismo procesuose. “Man atrodo, kad šiandieninė valdžia jau suprato, jog verslas yra visos šalies gerovės pamatas, sumažėjo ir manančių, jog stiprus verslas yra didelė blogybė”, - teigia
Ministras stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui
Žemės ūkyje, Lietuvai įstojus į ES, taip pat įvyko dideli poslinkiai. Žemės ūkio ministerija, kuriai vadovauja LVLS pirmininkė Kazimiera Prunskienė, sugebėjo tapti ūkininkų ir verslininkų, dirbančių žemės ūkio srityje, partnere ir iniciatore įvairių sprendimų, kurie yra novatoriški visos Europos Sąjungos mastu. “Lietuvoje įsisavinant ES paramą galima vykdyti įsigijimus dar iki projekto patvirtinimo. Tai leidžia ūkininkams įsigyti techniką ir ją vėliau įtraukti į projektus, kuriems įgyvendinti prašoma ES paramos”, - pažymi Ramūnas Karbauskis ir priduria, jog iki šiol nė vienoje ES narėje tokia praktika nebuvo taikoma. Pasak Ramūno, šiandien Žemės ūkio ministerija ne tik vykdo ES nurodymus, bet ir aktyviai dalyvauja formuojant Lietuvos bei Europos žemės ūkio politiką ir strategiją. “Žemės ūkio ministrė šiandien kalbasi kaip lygiaverčiai partneriai su ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisare Marianna Fisher Boel, tai leidžia Lietuvai pasiekti puikių rezultatų ir svarbių sprendimų”, - sako R.Karbauskis. Nukelta į
2 p.
7 p.
P.Vaitiekūnas: Diplomatinė tarnyba turi tarnauti žmonėms Frederikas JANSONAS Valstiečių liaudininkų sąjungos į Vyriausybę deleguotas užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas siekia, kad ministerija ir diplomatinės Lietuvos misijos būtų ne tik prieinamos paprastam Lietuvos piliečiui, bet ir pačios “eitų į žmones”. - Kokias svarbiausias užduotis keliate sau, kaip užsienio reikalų ministrui, ir Jūsų vadovaujamai ministerijai? - Turiu susiformulavęs sau keletą principų, kurių stengiuosi laikytis. Pirmasis jų – kad mūsų diplomatinė tarnyba ir Užsienio reikalų ministerija būtų ne tik prieinama paprastam žmogui, eiliniam verslininkui, bet ir prieinanti prie jo. Tai yra ieškanti tų žmonių, kuriems galėtų būti naudinga, ir ieškanti interesų, kuriems galėtų padėti. Taip pat manau, kad Lietuvos – nedidelės šalies – diplomatija turėtų būti nearogantiška, ypatingai atvira ir skirta žmogui. Gal tai skamba ir labai garsiai, bet ką aš galiu padaryti, jei dukart du yra keturi... Be abejo, sąžiningas, tvarkingas ir skrupulingas Vyriausybės programos vykdymas yra pagrindinė ministerijos užduotis. Taip pat, kaip ypač svarbią užduotį, išskirčiau ministerijos veiklos optimizavimą, biurokratizmo mažinimą. Vienas pagrindinių instrumentų to siekiant, manau, yra pasitikėjimo, o kartu ir atsakomybės didinimas. Nukelta į
7 p.
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
ŠEIMA – TAUTA – VALSTYBĖ Net devyni merai: Leonas Apšega, Juozas Bertašius, Raimundas Jakutis, Algirdas Kopūstas, Bronislavas Liutkus, Bronis Ropė, Vytas Šimonėlis, Aloyzas Zairys, Povilas Žagunis negailėdami jėgų ir laiko dirba žmonių gerovei. O vicemerus, savivaldybių tarybų narius, administracijų vadovus net ir suskaičiuoti sunku. Turėdami tvirtą atstovavimą savivaldybėse ir todėl puikiai žinodami žmonių problemas bei poreikius, Valstiečiai liaudininkai gali kaip niekas kitas prasmingai ir rezultatyviai dirbti pačiose aukščiausiose valdžios struktūrose. Lietuvos Respublikos Seime turime gausią skaičiumi ir kokybišką rezultatais frakciją, kuriai energingai ir talentingai vadovauja Aldona Staponkienė, Seimo pirmininko pavaduotoju dirba Alfredas Pekeliūnas, Kaimo
reikalų komitetui dalykiškai ir konstruktyviai vadovauja Viktoras Rinkevičius, Švietimo ir mokslo – Virginijus Domarkas, daug nuoširdaus ir svarbaus darbo atlieka Seimo komisijų vadovai Rima Baškienė, Skirmantas Pabedinskas ir daugelis kitų. Visi jie „mūru„ prieš kliūtis stoja, širdimi žmonėms rezultatus neša. Daug pagarbos ir pasitikėjimo savo darbais pelnė Gema Umbrasienė, Panevėžio apskrities viršininkė, Angelė Kaušylienė – Utenos, Raisa Minčinauskienė – Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotoja, Emilija Laurutienė – Šiaulių viršininko pavaduotoja. Na, o kad valstiečiai liaudininkai vadovauja trims strateginėms ministerijoms: ūkio ministras Vytas Navickas, užsienio ministras Petras Vaitiekūnas ir žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė, rodo partijos stabilumą, patikimumą, profesionalumą, partijos
puoselėjamų vertybių tapatumą tautos vertybėms. Mūsų partijos devizas – „kurti, o ne griauti„, todėl valstiečiai liaudininkai niekada neidentifikuoja savęs kaip jėgos, dėl savo tikslų kovojančios ir griaunančios. Mes – kūrėjai, mes - bendraminčių šeima, susijungusi bendrai Lietuvos žmonių gerovei. Tvirtą šeimą mes suprantame kaip svarbiausią turtingos, klestinčios valstybės garantą. Būtent šeimoje formuojasi tos vertybės, kurias mūsų partijos pirmtakai įvardijo kaip bendražmogiškas. Tai pagrindinė priežastis, kodėl dabar, kai valstybei ir tautai taip svarbu sutelkti visą kuriamąjį potencialą bendram darbui, valstiečiai liaudininkai tampa viena pagrindinių Lietuvos politinių partijų. Kaip sako, „pasėk grūdą, supilsi aruodą„, o mes grūdą sėjame kartu su darbščiais, savo kraštą mylinčiais žmonėmis, todėl ir aruodas kaupiasi bendras.
n
Atkelta iš 1 p.
Brangieji, Kai prie baltai užtiesto šv. Kalėdų vaišių stalo susėda šeimos kaimuose, ir miestuose, mintimis sugrįžtame į prabėgusius metus, atsiprašome tų, kuriuos užgavome ir įskaudinome, dėkojame tiems, kurie mus palaikė ir suprato, įvertiname nuveiktus darbus ir imame planuoti naujus. Gražiausią metų šventę sutinkame svajodami apie turtingesnius ateinančius metus, apie laimingus ir sveikus mūsų vaikus bei mus pačius, apie gausesnį derlių, santarvę namuose ir mus supančiame pasaulyje. Nuoširdžiai linkiu, kad prie šv. Kalėdų stalo gimusios gražios svajonės išsipildytų su kaupu ir sėkmė lydėtų Jus visus 2007-ius metus! Linksmų šv. Kalėdų ir gerų Naujųjų metų! Nuoširdžiai, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga
Rima Baškienė negali būti Tarp politikos, abejinga žmonių problemoms verslo ir… šaškių
Prieš dvejus metus Rima Baškienė, išrinkta į Seimą, išvyko dirbti į Vilnių. Tačiau kiekvieną savaitgalį grįžta į savo namus Kuršėnuose, kur gyvena jos šeima., kur vyrauja santarvė, kur grožiu puoselėjamoje sodyboje galima pasidžiaugti vis naujomis vyro tautodailininko medžio skulptūromis, susitikti su sūnumis. Ir nuo kraštiečių problemų Rima nenusisuko.
Atkelta iš 1 p.
Ieva ŠIMKŪNAITĖ Daugiau nei 400 žmonių, kuriuos pas Seimo narę atginė žemėtvarkos, sveikatos bei įvairios socialinės problemos ji priėmė Šiauliuose, Kuršėnuose, Šiaulių rajono seniūnijose, ir stengėsi padėti. Seime Rima Baškienė vadovauja Šeimos ir vaiko reikalų komisijai , dirba Socialinių reikalų komitete. Per dvejus metus ji parengė beveik 150 teisės aktų. Rimos Baškienės akirat y je – dažniausia socialinių problemų sprendimas. Vienu reikšmingiausių savo rengtų projektų Seimo narė įvardija Vaikų išlaikymo fondo įstatymą. Šio įstatymo pagrindu vaikams, negaunantiems teismo priteisto išlaikymo (alimentų) iš savo tėvų, nustatyto dydžio išmokas mokėtų valstybė, o tėvas arba motina, kurie nemoka teismo priteisto išlaikymo, taptų valstybės skolininku. Skola iš jo būtų išieškoma be senaties termino. Šio įstatymo laukia apie 50 tūkstančių vaikų. Projekto autorė džiaugiasi, kad jos siūlymui pritarė Parlamentas, o Vyriausybė jo įgyvendinimą įtraukė į savo 2006-2008 metų programą. Kaip ir daugelis mažamečius vaikus auginančių tėvų, Seimo narė mano, jog ne mažiau už gražius santykius šeimoje, svarbi vaikus supanti aplinka bei lengvai prieinamos informacijos įtaka. „Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo papildymo projektu siūlau įteisinti nuostatą, kad homoseksualių santykių propagavimas viešoje informacijoje būtų reglamentuojamas įstatymu”, - pasakoja Rima Baškienė. Kartu su Seimo Narkomanijos prevencijos komisija, kurios narė yra ir Rima, ji teikė įstatymo pataisas, siūlančias uždrausti propaguoti informaciją, patariančią, kaip pasigaminti, įsigyti ar naudoti sprogmenis, narkotines medžiagas. Atsižvelgus į Seimo narės pasiūlymą, Vyriausybės veiklos programoje numatyta steigti ir išlaikyti reabilitacines įstaigas vaikams, priklausomiems nuo psichotropinių medžiagų. „Negalime likti abejingi liūdnai
statistikai, kuri liudija, jog šalyje iš 100 susituokusių 60 šeimų išsiskiria, socialinės rizikos šeimos piktnaudžiauja alkoholiu, neprižiūri savo vaikų, smurtauja, o valstybės socialinė politika nėra pakankamai veiksminga. Šeima turi tapti vertybe mūsų valstybėje”, - sako Rima Baškienė Todėl ji siūlo jau mokyklose mokyti vaikus pasirengimo šeimai pradmenų. Šis pasiūlymas yra įtrauktas į Vyriausybės 2006 –2008 metų programą. Rimos Baškienės, kaip Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje Socialinių reikalų komiteto pirmininkės, iniciatyva apie šeimos politikos stiprinimą buvo diskutuojama tarptautinėse konferencijose. „Seimo nario veikla neapsiriboja vien tik įstatymų leidyba” – sako Rima Baškienė. Jos iniciatyva surengta ar skaityti pranešimai 39 konferencijose Seime, ar kitose institucijose, aptariant įvairių institucijų, organizacijų bendro darbo svarbą tobulinant teisės aktus, telkiant visuomenę kovoti už tradicinę šeimą, už socialinių paslaugų joms plėtrą, už dorovinį jaunimo ugdymą, vaikų saugumo, priežiūros ir paslaugų užtikrinimą, moralinių, dvasinių vertybių puoselėjimo svarbą, atkuriant humanizmo principais ir garbe paremtą valstybės gyvenimą. Rima stengiasi padėti savo kraštui teikdama pasiūlymus, kad iš Valstybės biudžeto būtų skirtos lėšos mokyklų, vaikų darželių renovacijai, informacinio centro prie Kryžių kalno įrengimui ir kt. Daliai Rimos Baškienės siūlymų Vyriausybė ir Seimas pritarė ir 2006 metais į Šiaulių rajono biudžetą papildomai buvo skirta virš 3,2 mln.lt. Buvusi Šiaulių rajono savivaldybės vicemerė Rima Baškienė sako jaučianti didelę atsakomybę prieš visus žmones, kurie prieš dvejus metus vienmandatėje Šiaulių kaimiškojoje rinkimų apygardoje ją išrinko į Seimą. „Žmonių pasitikėjimą priėmiau kaip didelį įpareigojimą”, - sako Seimo narė. Savo įsipareigojimus ji siekia kruopščiai ir atsakingai vykdyti. „Stengiuosi neatitrūkti nuo rajo-
Dažniausiai Rimos Baškienės akiratyje – socialinių problemų sprendimas no žmonių problemų, todėl dažnai lankausi rajono renginiuose. Per dvejus metus dalyvavau 256 renginiuose ir gyventojų sueigose. Esu labai dėkinga Šiaulių krašto žmonėms už išsakytus patarimus ir pasiūlymus”, - sako Rima. Ji suspėja dalyvauti ir Šiaulių rajono moterų organizacijos „Atgaiva”, kurią prieš keletą metų Rima įkūrė kartu su bendramintėmis, projektuose. Moterų organizacijos „Atgaiva” narių dėmesio nuolat sulaukia Šiaulių rajono Gruzdžių laikinosios globos vaikų namų auklėtiniai. Rima Baškienė yra Karalienės Mortos premijos talentingiausiems Respublikos vaikams globėja ir mecenatė. Šios premijos įteikimas rengiamas žymiausiose istorinėse Lietuvos vietose Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną, skatinant jaunimą tobulėti, prisiliesti prie garbingos mūsų tautos istorijos ir garsinti savo krašto vardą. Rima Baškienė su džiaugsmu pasakoja, kad Pavenčių vidurinės mokyklos Pakumulšių skyriaus mokiniai ją paskyrė savo globėja. Jų susitikimai, Rimos dovanotos vaikams ekskursijos prie jūros, į Seimą yra abipusiai naudingi. „Kuo daugiau gero padarai žmonėms, tuo prasmingesnis atrodo gyvenimas. Tad telydi visus didi sėkmė kilniuose ir prasminguose darbuose„,- optimistiškai nusiteikusi linki visiems Rima Baškienė.
Jis pastebi, jog ne kiekviena didžioji Europos Sąjungos narė turi tokius gerus santykius su žemės ūkio strategais. Kitas ūkininkams labai svarbus įgyvendintas sprendimas – tai žemės ūkio specialistų seniūnijose atsiradimas. Ši Ramūno prieš dvi kadencijas Seime siūlyta idėja Žemės ūkio ministerijos pastangomis jau įgyvendinta visoje šalyje. Dabar kiekvienoje seniūnijoje dirbantys žemės ūkio specialistai padeda ūkininkams parengti pasėlių deklaracijas ir nepaklysti įstatymų bei reglamentų labirintuose. Per pastaruosius metus Lietuvoje suformuota žemės ūkio strategija, kurios faktiškai nebuvo nuo Nepriklausomybės paskelbimo. Žinoma, ją formuoti padėjo ir integracijos procesai, Lietuvai tapus Europos Sąjungos žemės ūkio rinkos dalimi. “Šiandien daugelis pastebi, jog Žemės ūkio ministerija atsigręžia ne tik į perdirbėjus, bet ir į žemdirbius”, - sako Ramūnas. Žvelgdamas į nūdienos aktualijas verslininko akimis, Ramūnas Karbauskis pastebi, jog LVLS atstovų vadovaujamos ministerijos – Užsienio reikalų, Žemės ūkio bei Ūkio – ieško tarpusavio bendradarbiavimo galimybių spręsdamos žmonių, kuriems tarnauja, problemas. “Dar visai neseniai valdžioje buvo žmonių, kuriems aukštos valstybės pareigos buvo verslas. Džiaugiuosi, kad mūsų partijos ministrai neminimi tarp tų pareigūnų, kurie nesugeba suderinti viešųjų ir privačių interesų”, - teigia R.Karbauskis, griežtai nusiteikęs kovoti su korupcija.
Abejingumas kelia siutą Griežtų principų politikoje bei versle besilaikantis LVLS pirmasis vicepirmininkas savo darbotvarkėje visuomet randa laiko dalykams, kurie suteikia daug džiaugsmo kaimo bendruomenėms, vaikams ir net jų seneliams. Negailėdamas laiko Ramūnas aktyviai propaguoja šaškių žaidimą, mat, be kitų svarbių pareigų, jis užima dar vienas jam malonias Lietuvos šaškių federacijos prezidento pareigas. Šiandien šaškėmis faktiškai žaidžia visi Šiaulių rajono vaikai, apie 400 įvairaus amžiaus vaikų dalyvauja turnyruo-
se. “Šiauliuose kai kurios mamos ir net močiutės ar seneliai man sako, “Ką tu padarei – dabar šaškėmis su vaikais turiu žaisti kiekvieną dieną”. Aš jiems sakau - džiaukitės, nes dabar jūs turite puikią progą bendrauti su savo vaikais”, - juokiasi Ramūnas ir priduria, jog šaškes seneliai perpranta kur kas lengviau nei kompiuterinius žaidimus. Ramūnas, kuris pats būdamas vos 14 metų atstovavo Šiaulių rajonui šaškių varžybose, dabar rengiasi įspūdingam projektui – Nacionalinei moksleivių šaškių lygai, į kurią norėtų įtraukti vaikus iš įvairių Lietuvos rajonų ir kaimų mokyklų. Projektui jau gaminama 10 tūkstančių šaškių komplektų, kurie atiteks mažiesiems šaškių žaidėjams. Labiausiai Ramūną skaudina, kad kai kurių rajonų švietimo skyrių vadovai jį mėgina įtikinti, jog rajone nėra nė vieno vaiko, norinčio žaisti šaškėmis. “Esu tikras, jog nuvažiavęs į bet kurią rajono mokyklą rasiu 50 ar 100 vaikų, kurie nori žaisti, tik jiems to niekas nesiūlė. Dėl tokio abejingumo ima siutas”, - piktinasi Ramūnas ir žada, jog jo Nacionalinės moksleivių šaškių lygos idėja atkeliaus į visas mokyklas, nesvarbu, kiek pastangų tam prireiktų. Beprasmį laiko leidimą prie televizoriaus ir taurelės Ramūnas norėtų pakeisti ir kaime. Jis jau pradėjo organizuoti Nacionalinę kaimo bendruomenių šaškių lygą, o jos dešimties apskričių čempionai bus pakviesti į kelionę Briuselin. Kartu su savo tėvu Česlovu Karbauskiu Ramūnas ėmėsi dar vieno pasiaukojančio projekto – jų lėšomis per septynerius metus bus išleista 30 knygų serija “Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius”. Knygos bus išdalintos kaimo žmonėms, bibliotekoms . “Mes su tėčiu norime, kad visos geriausios Lietuvos klasikų knygos būtų išleistos kokybiškai, kad jos kaip palikimas išliktų ateinančioms kartoms”, - sako Ramūnas ir priduria, jog įvairūs labdaros projektai jam leidžia save įprasminti. Visiems noriu palinkėti geros sveikatos, o ūkininkams – kad kiti metai būtų derlingi. Jaunimui – kad įsitvirtintų savo žemėje, o ne ieškotų duonos svetur. Noriu palinkėti kantrybės, užsispyrimo, sėkmės ir tikėjimo savimi, savo artimais žmonėmis.
cm
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
Čia gimęs, augęs — žmonių pažįstamas Benius Rūtelionis pažįstąs vos ne visus rajono ūkininkus, kaip ir jį visi pažįsta. Tas artumas su vietos kaimo žmogumi nuo mažų dienų. Gimė, augo ir mokyklą baigė Lazdijų rajono Aštriosios Kirsnos kaime. O pastaruosius septynerius metus dirba Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Lazdijų biure augalininkystės konsultantu. Laima NOREIKYTĖ Ir ne tik kaip konsultantas nuolat su ūkininkais B.Rūtelionis bendrauja. Pasitikėjo juo rajono ūkininkai išrinkdami ir Lietuvos ūkininkų sąjungos Lazdijų skyriaus pirmininku bei Alytaus apskrities koordinatoriumi. „Tai darbas dabar lyg ir dubliuojasi: kreipiasi žmonės kaip į konsultantą, o, žiūrėk, ir kaip Ūkininkų sąjungos pirmininkas galiu dar patarti, padėti, pagelbėti”, - visuomeninių pareigų nesikrato augalininkystės specialistas. Beje, matyt, ne be skyriaus pirmininko aktyvumo ir sumanumo Lazdijų rajone ūkininkai susivienijo stipriausiai, savo problemas sprendžia bendromis jėgomis. Jo sumanumu jau naudojasi ir Leipalingio ūkininkai, kuriem B.Rūtelionis prieš pora metų padėjo susiburti, o ir dabar nuolat su jais bendrauja, patarimų negaili. Deja, kol kas menkai juda Varėnos žemdirbiai, o Alytaus kolegos jau atsigauna. B.Rūtelionis įsitikinęs, kad ne tik rajono, bet ir visos apskrities ūkininkai turi veikti bendrai: tuomet ir problemos lengviau sprendžiamos, ir patirtimi lengviau keistis bei naujoves diegti, ir ateitis šviesesnė atrodo.
Universiteto žinių nepakanka „Darbe ir visuomeninėse pareigose konsultuoju ir mokau žemdirbius, todėl ir pačiam būtina nuolat ieškoti naujos informacijos, tobulėti”,
- diplomuotas agronomas įsitikinęs, kad mokslų Žemės ūkio universitete šiandien jau nepakanka. Naujausių žemdirbystės žinių, technologijos gudrybių būtina semtis nuolatiniuose kursuose, parsivežti iš viešnagės užsienyje. Pasak jo, dabar ūkininkai dirba su vis naujesne, modernesne technika. Per pastaruosius septynerius metus kaime daug kas keitėsi, ypač daug naujovių pas sumanius ūkininkus. „Technika ir technologijos keičiasi iš esmės. Daug paramos dabar atkeliauja iš įvairių Europos Sąjungos fondų. Mažiems ūkeliams sunku tobulėti ir išgyventi, jie menkokai uždirba, todėl ir mūsų šalyje, kaip ir užsienyje, ateityje ūkininkauti liks tik kokie 3 procentai visų šalies gyventojų”, - sako B.Rūtelionis. Štai didžiausias rajono ūkininkas Nerijus Narauskas iš Aštriosios Kirsnos, valdantis beveik 500 hektarų žemės, už kelių milijonų litų SAPARD paramą įsirengė modernias karvides, mechanizuotą melžimo aikštelę, mėšlides. Jis laiko per 200 karvių. Ūkininkas Gediminas Skirkevičius 750 tūkstančių litų paramą panaudojo įsigyti moderniems traktoriams, priekaboms, sėjamosioms. Iš šios paramos per 5 metus reikia grąžinti tik 250 tūkstančių litų. Jaunieji ūkininkai Juozas Dainauskas, Laima Vilčinskienė, Ramūnas Burčikas, Raimundas Svipas pasistatė fermas, įsirengė Europos Sąjungos rei-
kalavimus atitinkančias mėšlides. Alma Rutkauskienė iš Babrų kaimo valdo 350 hektarų daržininkystės ūkį, buvo pripažinta geriausia jaunąja rajono ūkininke. Ji laukia paramos už 1,9 mln. litų. Į B.Rūtelionį konsultacijų, pagalbos padėti rengti paraiškas paramai gauti kreipiasi dažnas ūkininkas. Kaip ir patarimų, kaip greičiau gauti išmokas dėl sausros padarytiems nuostoliams padengti. „Žemdirbį suprantu, jam kuo greičiau reikia lėšų, kad galėtų nusipirkti trąšų, kol jos dar pigesnės, pasiruošti kitų metų sėjai”, - ūkininkų nekantrumą paaiškina agronomas. Pasak jo, savo pagalba ūkininkams padeda „greičiau į Europą eiti”. Jis mano, kad ir rajono valdžia turėtų „labiau atsisukti į kaimą”, pavyzdžiui, ne tik rajono centrą tvarkyti, bet skirti lėšų gyvenvietėms apšviesti, seniūnijose dirbančius žemės ūkio specialistus, kurie yra arčiausiai ūkininkų, geriau aprūpinti technika. Ūkininkų rėmimo fondui skiriama vos 40 tūkstančių litų, todėl lėtai tiesiami keliai, retai atliekami žemės tyrimai, kurie padėtų ūkininkams taupyti trąšas, racionaliau šeimininkauti. Dabar žmonėms tenka ilgose eilėse vargti, kol iš rajono centro prisišaukia specialistą su GPS prietaisu sklypų pamatuoti. „Jau kelis kartus rajono valdžiai siūliau nupirkti bent 10 tokių prietaisų seniūnijų specialistams ir žmonių vargus išspręsti”, - konstatuoja
Benius Rūtelionis dažnas ūkininkų svečias ir patarėjas B.Rūtelionis ir tiki, kad kitais metais jam pavyks pasiekti šį tikslą.
Vien darbu sotus nebūsi Kiek kitokias problemas tenka spręsti atstovaujant gyventojams Lazdijų rajono taryboje. Jos nariu B.Rūtelionis renkamas ne vieną kadenciją. „Vos ne pusė rajono biudžeto, kuris per pastaruosius metus didėjo nuo 27 milijonų litų iki 34 milijonų litų, skiriama mokykloms renovuoti, mokytojų atlyginimams ir kitoms švietimo reikmėms”, - skaičiuoja rajono tarybos narys. Jis mano, kad tai investicijos į šalies ateitį, todėl vaikams gailėti nereikia, jie turi jausti valstybės rūpestį. Dabar renovuojama Lazdijų M. Gustaičio gimnazija, Kapčiamiesčio mokykla atnaujinta už Europos Sąjungos lėšas, dar kitos
mokyklos laukia eilės. Kaip Lazdijų rajono tarybos Gamtos ir kaimo komiteto nariui jam ypač rūpi, kad pasisektų sąvartynų reforma, nes nuo kitų metų naikinami po visą rajoną išsimėtę gamtai pavojingi sąvartynai, o visos šiukšlės turės būti vežamos į modernų ir saugų sąvartyną Alytaus rajone. B.Rūtelionis didžiuojasi, kad yra vienas iš kasmetinių arimo arkliais varžybų Veisiejuose organizatorių ir vyriausiasis teisėjas. Į jas susirenka artojai iš visos Lietuvos, kaimyninės Lenkijos Punsko valsčiaus. „Žmonėms reikia pramogų. Mūsų žmonės myli arklius. O jūs pažiūrėtumėt, kaip domimasi varžybomis, arkliais, kaip aistringai palaikomi artojai”, - užsidegęs pasakoja B.Rūtelionis. Jis įsitikinęs, kad gyvenime visuomet reikia judėti į priekį, ar tai būtų darbas, ar tik varžybos.
Nuo traktoriaus prie kontraboso Andrius MANKUS
Juozas Vabuolas savo ūkininko karjerą, baigęs Veisiejų žemės ūkio technikumą, pradėjo traktorininku tuometiniame Morkavo tarybiniame ūkyje. Dabar diplomuotas agronomas laisvalaikiu tarp ūkininkavimo mėgsta slidinėti ir muzikuoti su Seirijų kaimo kapela, kur jam paklūsta didysis muzikos instrumentas — kontrabosas. J.Vabuolas džiaugiasi, kad kaimo žmonės per kelis dešimtmečius pasikeitė, ir daugelis tų pasikeitimų į gera. „Pirmiausia žmonės tapo aktyvesni, noriau dalyvauja visuomeniniame gyvenime, kuria bendruomenes, kurios padeda spręsti jiems aktualias problemas”, — vardija Seirijų seniūnijos Žagarių kaimo gyventojas, ir pats aktyviai dalyvaujantis bendruomenių kūrime bei veikloje. Pasak jo, patys vietos žmonės pirmiausia turi rūpintis savo gyvenimo aplinkos gerėjimu, nes iš šalies niekas neateis ir jų gyvenimo nepakeis. Ypač jei pokyčių nenori patys žmonės, jų, ir pačių nuostabiausių, per prievartą neįbruksi.
Nuo javo prie žilvičio Jis prisimena, kad ir šildymo sistemų pertvarkymas Lazdijuose, Veisiejuo-
Juozas Vabuolas: „Teko išmokti ir kontraboso stygas tampyti“ se, kituose miesteliuose prieš kelerius metus ne visų buvo sutiktas palankiai, ne visi tikėjo, jog tai palengvins daugelio gyventojų finansinę naštą šildymo sezonu. Tačiau šiandien jau galima skaičiuoti, kad mazutą, anglis ir kitą įvežtinį kurą pakeitus vietiniu gyventojai savo būstus šildosi kelis kartus pigiau, nei tai kainuotų deginant rusišką mazutą ar anglį. Juozas net prisimena, kad sumažėjusią savikainą ir šildymo kainą teko apginti nuo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos valdininkų, kurie nenorėjo piginti šildymo. Gyventojus tuomet stojo ginti jų išrinkta Lazdijų rajono savivaldybės taryba, kuri komisijos sprendimą buvo net teisme apskundusi. „O mūsų miškingame rajone vis dar daugybė nepanaudotų medžių kirtimo atliekų, krūmokšnių, kurie laukia, kada
juos paversime kuru”, - rezervus taupyti ir gyventi šiltai mato J.Vabuolas. Pasak jo, renovavus katilines, kitas logiškas žingsis — būtina modernizuoti šilumos trasas, šilumos mazgus ir pačius gyvenamuosius namus. Jis remiasi sektinu kaimynų lenkų pavyzdžiu, kur šie darbai vyksta sparčiau, kur nemažai prieš kelis dešimtmečius statytų namų šiandien iš esmės pasikeitė su Europos Sąjungos finansine parama — ne tik apšiltinti, bet ir išgražinti dabar puošia miestelius. O ir miškas dar ne paskutinis išsigelbėjimas. Pasak patyrusio ūkininko ir agronomo, Lazdijų rajono žemės neskalsios, dažniausiai menkai derliaus atseikėja ir darbštiems ūkininkams, todėl perspektyvu gali būti šiose žemėse auginti nereiklų ir sparčiai besistiebiantį žilvitį – ateities ekologinį kurą. Šio per kelerius metus užaugančio krūmokšnio plantacijos Lietuvoje dar retos, bet iniciatyvūs ūkininkai jį jau atranda. Net ir Dzūkijoje viena kita plantacija sužaliavusi, artimiausiais metais bus kertamas pirmasis derlius.
Žemė grįžta šeimininkams Juozas džiaugiasi, kad rajone beveik baigtas žemės grąžinimas savininkams. Kaip Lazdijų rajono žemėtvarkos skyriaus vyriausiasis specialistas jis matė įvairių atvejų, sprendė sudėtingiausius konfliktus, teko ir teismuose dalyvauti. Dabar belikę keletas atvejų, daugiausia pasienio zonoje su Lenkija, kur grąžinimą trukdė buvusios santvarkos specifika, be to, ten ir gamta grožio dosni: miškai, ežerai. Tačiau ir čia kitais
metais sugrįš tikrieji žemių šeimininkai. Matyt, kad po metų žemių grąžinimas bus baigtas, bent jau to siekia rajono Žemėtvarkos skyriaus vyriausiasis specialistas. Jis puikiai supranta žemės savininkų, kurie dar neatgavę nuosavybės, nuoskaudą, nes ir pats ūkininkauja beveik 30 hektarų. Tiesa, Žagarių kaime, kur gyvena nuo 1984 metų, savo teturįs 16 hektarų, kitus nuomojasi. „Verčiausi sėklininkyste, bet sugriežtėjus reikalavimams ėmiausi mišraus ūkio: auginu grikių, pašarinių grūdų, tvartuose – jaučių, karvių. Tik reikia atvirai prisipažinti sau ir kitiems, jog perspektyvas ateityje turės vien stambūs, specializuoti, modernia technika apsirūpinę ūkiai“, — nesislepia nuo realijų save smulkiu ūkininku įvardijantis Juozas, agronomo specialybę įgijęs Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Pats jis mano krypti į pieno ūkį. Nors pieno supirkimo kainos Lietuvoje kol kas ir menkos, pvz., Lenkijoje pienas superkamas gerokai brangiau, tačiau už pieną supirkėjai moka laiku, investicijos grįžta greičiausiai.
„Laisvas buvo kontrabosas” Lazdijų rajono savivaldybės taryboje būdamas Finansų ir biudžeto komiteto nariu J.Vabuolas teigia, kad dabar vietos valdžiai tvarkytis lengviau, nes biudžete nuolat daugėja pinigų. Štai, kai jis buvo į tarybą išrinktas 2000 m. jos biudžete buvo 27 milijonai litų, o 2006 metų biudžetą sudarė jau 34 milijonai litų. Tai įrodo, kad ir rajone geriau tvarkomasi, gerėja žmonių gyvenimas,
verslas smagiau kruta ir daugiau į biudžetą moka, didėja ir dotacijos. Tačiau, kaip juokauja Juozas,„ne tik biudžeto skaičiukus ir savo karvių uodegas reikia matyti”. Žmogus ne vien duona sotus. Todėl ir dabar žiemos dieną, sniegui žemę padengus, Juozas stoja ant slidžių ir, kaip jis pats sako,„nors apie namą apčiuožia”. Mat sportiniais savo pasiekimais jis džiaugiasi nuo jaunystės – buvo laimėjimų daugiakovėje bei slidinėjime ir armijoje tarnaujant, ir tėviškėn sugrįžus susižerta daugybė prizų Lazdijų rajono varžybose. Beje,„sportinę formą dar pavyksta palaikyti ir dabar” – tai įrodo ir antroji vieta svarmenų kilnojime šiemet vykusiame Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos sąskrydyje Girionyse, Kauno rajone. Ir savo sielai Juozas turi mielą užsiėmimą. „Kai atėjau į Seirijų kaimo kapelą, laisvas buvo kontrabosas. Tai sumanusis vadovas Vytautas Rutkauskas ir sako – imk ir grok. Teko su jo pagalba išmokti stygas tampyti”, - gyvenimo atsitiktinumą šypsodamasis prisimena Juozas. Dar vienam laisvalaikio pomėgiui - medžioklei - lieka vis mažiau laiko. Vietoj šautuvo atšiaurią žiemą Juozas dažniau kraunasi pašarų ir gabena juos miškan, taip padėdamas žvėreliams išgyventi. „Labai mėgstu keliauti, pažinti kitus kraštus, o pamatytas naujoves parsivežti namo ir pritaikyti”, — dar vieną laisvalaikio aistrą išduoda Juozas. Praėjusią vasarą su žmona Liudvika ir anūke Akvile jie pažino Italiją ir temperamentingą šios šalies gyvenimą.
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
Šiltnamiuose — darbas, grožis — gėlynuose Kiekvienas žmogus ir mieste, ir kaime susikuria sau gyvenimą pats, įsitikinęs Algimantas Žemaitis, Punioje, Alytaus rajono nuostabaus grožio kampelyje, gyvenantis ir čia nuo 1978 metų gėles auginantis ūkininkas. Su žmona Vitalija jie ne tik žiedų grožį puoselėja, bet ir gyvenimui auklėja penketą vaikų – dvi dukras ir tris sūnus. Save jie vadina laiminga šeima ir sėkmingais ūkininkais. Artūras SVIRBUTAVIČIUS „Pradžia buvo neįtikėtinai sunki. 1991 metais pradėjome viską tuščiame lauke. Nebuvo jokių pastatų, kelio, elektros. Nebuvo nieko. Aplinkui tik pievos ir ūžaujantis vėjas”, — prisimena pirmuosius ūkininkavimo metus dabar vienas iš sėkmingiausių rajono ūkininkų. Tuomet, pirmaisiais ūkininkavimo metais, bankai nepasitikėjo ūkininkais — nedavė paskolų, ir apskritai nelabai buvo linkę bendrauti, teigia gėlininkas. Tačiau po dešimties metų parodžius gerus veiklos rezultatus, iš bankų jau buvo galima gauti kreditus ir taip lengviau įgyvendinti idėjas.
3 hektarai — klaida A. Žemaitis džiaugiasi, kad ūkyje pavyko pasinaudoti ir per 3,5 metų įgyvendinti SAPARD programos remiamas investicijas. Dabar bendras ūkio plotas sudaro 30,2 ha, o bendras šiltnamių plotas — 2,5 ha. Punioje ištisus metus auginamas gėles perka daugelis šalies prekybininkų, čia darbo randa kelios dešimtys miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojų. „Gėles šiltnamiuose auginu 28
metus. Tai buvo ir yra pagrindinis darbas ir pragyvenimo šaltinis”, - tvirtina ūkininkas ir Alytaus rajono savivaldybės tarybos narys, išrinktas nuo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos. Beje, gyventojų deleguotas į savivaldybę joje nesiekė etatinio darbo, kaip padarė daugelis kitų išrinktųjų. „Noriu ir toliau likti ūkininku, o su savo rinkėjais bendrauti ne pompastiškuose susitikimuose, bet kasdieniniame gyvenime”, — apsisprendimą nenutolti nuo Punios visuomenės ir ūkio motyvuoja A. Žemaitis. Pasak jo, ne oficialioje, o žmonėms įprastoje aplinkoje su jais paprasta bendrauti, geriau išsiaiškinti ir pažinti jų problemas. Jis patvirtina, kad nesigina, vadinamas sėkmingu ūkininku. Kaip jis pats sako, todėl, jog „kol kas sugebėjau įgyvendinti visus savo planus, visus sumanymus paversti realybe”. Jis nešykšti patarimų savo kolegoms ar ketinantiems pragyventi iš nelengvos ūkininko dalios. Pasak jo, kaime iš tradicinės žemdirbystės, jeigu turi mažai žemės, sunkiai išsiversi. Kaip ir daugelyje rajonų, taip ir Alytaus, per lėtai vyksta žemės reforma, ji niekaip nebaigiama.
Algimantas Žemaitis (trečias iš kairės) savo ūkio šiltnamiuose Jis didele klaida vadina anuometinių politikų sprendimą dėl žemės reformos, kai buvo pristeigta daug mažų ūkelių po 3 hektarus, kurie dabar pasmerkti išnykti, o nemažai kaimo žmonių morališkai sužlugdyti. Tačiau būdamas optimistu, A.Žemaitis tvirtina, kad ir po tokių klaidų kaimas, nors lėtai, bet keliasi, jo žmonių gyvenimas suka geryn.
„Grožį pamatau už šiltnamių” Ūkininkas sako ne visuomet spėja ntis pasidžiaugti ir pasigrožėti savo šiltnamiuose auginamomis gėlėmis. „Gėlių auginimas šiltnamiuose yra darbas. Darbas lieka darbu ir būna įvairių problemų, todėl per jas dažnai net
nepamatai viso gėlių grožio”, — tikrove dalijasi Algimantas. Sodas šalia šiltnamių, gėlynai, alpinariumai, visos aplinkos tvarkymas — tai pomėgis, kuris džiugina nemažo ūkio savininką. Pasak jo, gamta — daugelio žmonių pomėgis. „Gamtos glėbyje žmogus atsipalaiduoja, pamato gėlių grožį. Todėl man smagu leisti laisvalaikį prie paties įrengtų tvenkinų, tarp paties sodintų daugybės beržų ir eglių. Tai mano mažieji miškai, kuriuose jau dygsta grybai”, — nedažnomis laisvomis akimirkomis džiaugiasi Algimantas. Nors retkarčiais randa jis laiko ir kitam savo pomėgiui – meškerę pamėtyti. Kitaip ir manyti būtų nuodėmė, kai šalimais vingį lenkia Nemunas. Beje, praėjusią vasarą sėkmę pavyko išban-
dyti ir Norvegijoje, kur ežerai ir upės gerokai žuvingesni. Nors pats kilęs iš Dotnuvos, Kėdainių rajono, tačiau dabar jam brangi ir nuostabi Punios žemė. Nors Punios miesteliui nepagailėta gamtos griožio, o ir legendinis Margirio piliakalnis garsina Punią savo istorija, bet Algimantas su Vitalija, kaip ir nemažai jų kaimynų, yra aktyvūs kaimo bendruomenės „Punios ainiai” nariai. Jie ir patys miestelio renginiuose dalyvauja, ir juos finansiškai remia, taip dar labiau garsindami miestelį, prisidėdami prie prasmingo jo gyvenimo. Beje, Algimantas tvirtina, kad kaip Alytaus rajono savivaldybės nariui ši veikla taip pat padeda geriau pažinti žmones ir jų rūpesčius bei džiaugsmus. „O kai reikia, tampu tarpininku tarp jų ir savivaldybės”, — teigia politikas ir ūkininkas. Jis pagelbėjo, kai Punioje reikėjo įrengti šarvojimo salę, padėjo išspręsti mokyklų ūkinius klausimus. Pasak jo, politiku ne dėl varnelės dirbi, o todėl, kad esi tos pačios bendruomenės narys, ir rūpi tos pačios problemos kaip ir bet kuriam kitam bendruomenės nariui. Jis su praktiška žemdirbio filosofija žiūri ir į penkių vaikų ateitį. „Kaip jau sakiau, kiekvienas sau gyvenimą susikuria pats. Dabar jie yra pagalbininkai ūkio darbuose. Tikiu, kad jie užaugs gerais žmonėmis ir kuris nors iš jų perims iš mūsų visus ūkio reikalus”, — sako Algimantas, nelinkęs vaikams nurodinėti konkretaus gyvenimo kelio, tačiau tikintis jų sąmoningumu ir prasmingo gyvenimo vertybėmis.
Albinas Plauska: jau geriau nedejuot, o posmelį sukurt Alytaus rajono ūkininkas, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos narys Albinas Plauska, įkvėpimo akimirkomis eiliuojantis posmus, sako negalįs likti nuošalyje ir nesidomėti valstybės reikalais. Nors nepriklauso jokiai partijai, bet turi savų simpatijų ir antipatijų. Andrius Mankus Praniūnų kaime, Dzūkijos sostinės Alytaus pašonėje, gyvenantis ir 12 ha žemės šeimininkaujantis vyras juokauja, kad ūkininku tapo per prievartą. „Apie 20 metų dirbau Alytaus skydinių namų statybos kombinate, bet įmonė subyrėjo, ir beveik tuo pat metu atmatavo tėvų žemę. Tėvams ir taip padėdavau ūkyje, bet atgavus visą žemę kitiems darbams laiko jau neliko ”, - grįžimą į ūkį prisimena Albinas. Alytaus rajone jie buvo pirmieji atgavę nuosavybėn žemę, nes okupacijos metu ji nebuvo užstatyta ar kitaip užimta. Albinas giriasi, kad jo žemės labai gražios, tik 5 km už Alytaus, tarp asfaltuoto kelio ir Nemuno. Šalia Rumbonių piliakalnis, kiton pusėn pažvelgus matosi dangų remiantys Punios šilo smaigaliai, miškelyje savi grybai dygsta, avietės sirpsta. Tačiau darbo nebijantis vyras, pasak kurio, „ypač malonu dirbti, kai pamatai rezultatus”, pablogėjus regėjimui planuoja atsisakyti ūkio.
Poezijai nekenkia jokie darbai Pradėjus kalbėtis, Albinas mieliau krypsta ne apie žemės ūkio darbus pasakoti, o paklajoti poezijos vingiais. Anot jo, „poezijai nekenkia jokie darbai ar materialiniai nepritekliai”. Gal tik tiek, kad žemės ūkio darbai mažai optimizmo teikia, labai jau rezultatai nenuspėjami ir svyruoja. Kaip ir kainos
už superkamus gyvulėlius, kuriems ir dienos, ir širdis atiduota, labai svyruoja ir neprognozuojamos. „Tokia nenusistovėjusi laukinio kapitalizmo rinka, kai nežinai, kiek gausi už auginamą veršį, uždirbsi pelno, ar patirsi nuostolį, ypač neigiamai veikia kaimo žmogų”, – įsitikinęs vienas pirmųjų Alytaus rajono ūkininkų. Ir čia pat gena šalin blogas mintis: „Jau geriau ne dejuot ir laukt paramos, o posmelį sukurt. Rašau ir dėl draugų, pažįstamų, kurie vis prašo ir prašo”. Anot eiliuojančio ūkininko, pavasarį, vasarą poezijos mažai būna, o nuo rudens, ypač per žiemą, randasi laiko ir eiliavimui. „O kaip įkvėpimas iškenčia pavasario ir vasaros darbus ūkyje nuo aušros iki sutemų? - perklausia Albinas ir patikina: - Įkvėpimas nenuorama – galima būti ir labai nuvargusiam, bet jis daro savo...” 2003 metais išleista pirmoji Albino Plauskos poezijos knyga „Klajūnės mano mintys”, o Vilniaus aklųjų biblioteka nesenai garso įrašu išleido jo eiles vaikams. Poetas jau ir antrą knygą suaugusiems beveik suruošęs ir norėtų išleisti, nors dar „reikia pamąstyti, pašlifuoti”. Yra užsakymų dainų žodžiams, išėjo Pietų Lietuvos poetų dainų almanachas, rezultatais džiaugiasi poetas. Yra planų išleisti kelių poetų eilėraščių dainyną. „Malonu, kai pagal savo žodžius dainą išgirsti - tai paglosto širdį. Tuomet visi kaimo rūpesčiai užsimiršta”, - pažvalėjusiu balsu aiškina poetas. Jis pats stengiasi dalyvauti poezijos
renginiuose, vakaronėse, jei „tik darbai nebūna pririšę prie ūkio”.
„Man ne tas pats, kas šalį valdo” Albinas ne tik poezija žavisi, bet ir papolitikuoti nevengia, jam rūpi partijos, valstybės gyvenimas. Jo nuomone, šiandien per daug žmonių pasyvūs, nesidomi žiniasklaida, nesusigaudo politikoje, pasiduoda populistams, kurie prisivilioja rinkėjus tik gražiais žodžiais ir pažadais. „Man ne tas pats, kas šalį valdo. Smagiau gyventi, kai politikoj mažiau rietenų, peštynių, vyrauja darna. Man atrodo, kad Valstiečių liaudininkų sąjungos atstovai stengiasi vienyti šalį, išklausyti kitas partijas, ieško teisingų sprendimų, o ne konfliktų. Netgi kelyje į Vakarus ši partija laikosi aukso vidurio. Man ji prie širdies”, – savo palankumo valstiečiams liaudininkams neslepia ūkininkas. Pasak jo, ši partija sugeba ir suprasti, ir užjausti, ir paremti. „Būdamas ūkininku matau, kaip kuri partija stengiasi, kaip ūkininkus supranta ir ką daro. Manau, jei Valstiečių liaudininkų sąjunga būtų gausesnė valdžioje, už ją daugiau žmonių balsuotų, kraštui geriau būtų. Daug gero ši partija jau padariusi”, - ūkiškai paprastai politiką sveria Albinas. Vertindamas politikus Albinas pažymi, kad Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Alytaus miesto skyriaus pirmininką Algirdą Jaseliūną puikiai
Albiną Plauską įkvepia poezija pažįsta nuo mažų dienų, kartu mokyklą lankė, vieną klasę baigė. Jam ypač miela, kad Algirdas „prie poezijos, muzikuoja, pagal jo eiles dainų yra sukūręs”. Jis taip pat dalyvauja neįgaliųjų veikloje, remia juos, o kai reikia, ir žodžiu sugeba paguosti. Dabar Algirdas Jaseliūnas rūpinasi parama, kad būtų išleista antroji poeto Albino Plauskos poezijos knyga. Pirmąją knygutę parėmė Alytaus verslininkų LION klubas. Ūkininko nuomone, valstiečiai liaudininkai neatitrūkę nuo žmonių, kiek šiandien gali, tiek ir padaro. Būtų daugiau jų ministrų, atstovų Seime ir savivaldybėse — žmonėms būtų geriau. „Prisiminkime kad ir kolūkių griovimus. Tuomet partijos vadovė Kazimiera Prunskienė pasisakė prieš skubotą ūkių griovimą, susikibo su konservato-
riais... Šiferį nulupo, pastatus po plytą išnešiojo, ir liko kaimas plikas. O galėjo ne griauti, ne naikinti, bet perduoti į darbščias, tinkamas rankas”, - politikavimo klaidas vardija ūkininkas. Kaime Albinas turi bendraminčių papolitikuoti, nesenai susikūrė Praniūnų bendruomenė, kuri turi patalpas susirinkti, pabendrauti, pavakaroti, pašokti. „Kaimas nėra prasigėręs, pasyvus, yra ir aktyvių piliečių. Sutinku daug šviesių žmonių agronomų ir kitų kaimo specialistų, mokytojų”, - neigia daugelio mėgstamus kartoti stereotipus apie kaimą Albinas. Anot jo, ūkininkas, žemę dirbantis žmogus neturi laiko stikliukui, o prie jo dažniausiai prijunksta įvairūs perbėgėliai, tinginiai, neturintys tikslo, darbus praradę.
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
Algis Žėkas: Su žmonėmis bendrauju kasdien Vienintelės Alytaus rajone žemės ūkio bendrovės „Atžalynas“ valdybos pirmininkas ir rajono savivaldybės tarybos narys Algis Žėkas tvirtina, kad gyvendamas ir dirbdamas tarp jį rinkusių žmonių turi geriausią galimybę pažinti jų tikruosius rūpesčius ir džiaugsmus, operatyviai reaguoti į jų poreikius. Rūta VARNELIENĖ „Man nereikia susirinkimų salėse, kur ne kiekvienas drįsta pasakyti tai, ką galvoja, ar tai, kas jam asmeniškai labiausiai rūpi. Kasdieninis tiesioginis bendravimas su žmonėmis gerokai naudingesnis“, — įsitikinęs A. Žėkas. Jis jau trylika metų vadovauja ŽŪB „Atžalynas“, o ir gyvena tarp savo rinkėjų Gluosninkų kaime, Simno seniūnijoje.
„Geriausias ūkininkas 2006“ Ilgametis bendrovės vadovas jaudinasi, kad šie metai bendrovei prasčiausi per trylika pastarųjų metų. „Metai nesėkmingi, kaip ir visiems šalies žemdirbiams. Žiemkenčiai iššalo, kitą dalį derliaus vasarą pribaigė sausra“, — negailestingas gamtos išdaigas vardija pirmininkas. Tačiau netgi ir ir po tokių negandų bendrovės vadovas turi kuo pasidžiaug-
ti. Dabar laukuose jis mato gražiai sužėlusius žiemkenčius, puikiai atrodo ir žieminis rapsas. „Dveji metai iš eilės negali būti ypač prasti, todėl kitąmet tikimės geresnio derliaus“, — optimistiškai spėja A.Žėkas, ir tuoj pat pasitikslina, kad rimtai prognozuoti nedrįstų, nes gamtos vingrybių taip toli nenumatysi. Kol kas nei žiema, nei pavasaris prognozėms nepasiduoda. Jei laukuose prognozes be skrupulų koreguoja gamta, tai prieš pora metų priimtas sprendimas pirmiesiems apskrityje įveisti mėsinių galvijų - limuzinų - bandą nuteikia optimistiškai. Pasak pirmininko, tikrieji milijoninės investicijos rezultatai paaiškės dar po kokių poros metų, tačiau jau šiandien akivaizdu, kad mėsinė galvijininkystė turi perspektyvą. Štai Vilniuje žemės ūkio parodoje „Agrobalt 2006“ „Atžalyno“ išauginta limuzinų veislės telyčia buvo įvertinta aukščiausiu apdovanojimu — aukso medaliu.
„Veisliniais mėsiniais galvijais dabar ypač domimasi. Tačiau mūsų sėkmė priklausys ne tik nuo veislinių telyčaičių kainų, bet ir nuo mėsai skirtų galvijų supirkimo kainų, nes dalį prieaugio, ypač jaučių, teks parduoti mėsai“, — ūkininkiškai atsargiai ateitį prognozuoja pirmininkas, teigdamas, kad šiuo metu supirkimo kainos nėra džiuginančios. Todėl siekdamas sumažinti riziką, jis mano, kad tikslinga plėsti ir pieninę galvijininkystę. Čia pinigai sukasi greičiau ir padeda išgyventi nepalankiu periodu, kai žemdirbiai tik augina, bet dar nieko negali parduoti. Nors praėjęs darbų sezonas „Atžalynui“, kaip ir visam šalies žemės ūkiui, buvo ypač blogas, Algio Žėko pastangos šeimininkauti kaip galima sumaniau buvo įvertintos — jis išrinktas Alytaus rajono „Geriausiu ūkininku 2006“. Tai įrodo, kad ir sunkiausiomis aplinkybėmis galima rasti prasmingų sprendimų.
Ūkininkavimą derina su politika Algis Žėkas teigia, kad nėra paprasta derinti ūkininkavimą su politiko veikla. Pasak jo, žiemą ūkyje darbų mažiau, tai daugiau laiko gali skirti politikai. O pavasarį ir vasarą ypač sudė-
tinga visur spėti, nes stengiasi dalyvauti visuose tarybos posėdžiuose, o žemės darbai irgi nelaukia. Alytaus rajono savivaldybės taryboje jis išrinktas Kaimo reikalų plėtros ir investicijų komiteto pirmininku bei Kontrolės komiteto nariu. Artimiausias sudėtingiausias darbas taryboje — kitų metų rajono biudžeto svarstymas ir tvirtinimas. Daugiausia lėšų ir vėl, matyt, bus skiriama švietimui. Ypač daug jų reikia mokykloms renovuoti. Pastaruoju metu neatpažįstamai atjaunėjo Simno vidurinė mokykla ir šio miestelio vaikų darželis, Verebiejų pagrindinė mokykla. A.Žėkas mano, kad vaikai turi mokytis ne tik gražiose ir patogiose mokyklose, juos turi mokyti geri pedagogai, kuriems taip pat privaloma sudaryti tinkamas darbo sąlygas. Todėl, jo nuomone, nors ir labai skausminga, bet sunku išvengti, kai keleto vaikų lankomos mokyklos būna uždaromos: didesnėse mokyklose vaikams geresnės sąlygos, kokybiškesnis mokymas, tai ir ekonomiškiau. „Svarbu ir tėvams, ir vaikams suprantamai ir argumentuotai paaiškinti tokius sprendimus, vaikams sudaryti sąlygas patogiai nusigauti iki mokyklų ar juos tinkamai vežioti“, - vieną iš šių dienų kaimo aktualijų gvildena rajono politikas.
Beje, ir pats A.Žėkas, kaip kuklindamasis sako, „simboliškai remia“ seniūnijos mokyklas, taip pat ir Verebiejų pagrindinę mokyklą, kurioje mokosi jo dukra ir sūnus. Paklaustas, kaip prognozuotų savo vaikų ateitį, žemės ūkio bendrovės vadovas patikino, kad „svarbiausia, jog jie augtų sveiki, o ateityje turėtų norą gerai dirbti“. Kaimo reikalų plėtros ir investicijų komiteto pirmininkas sieks, kad kitų metų Alytaus rajono biudžete būtų daugiau lėšų skirta ūkininkams remti. 2006 m. šiam tikslui buvo numatyta 100 tūkstančių litų. Pinigai panaudoti bankų paskolų palūkanoms dengti, prisidėjo prie nedidelių ūkininkų investicijų. Žemės ūkio bendrovės vadovas jau pateikė pasiūlymą savivaldybės administracijai, kad vietinių kelių priežiūra būtų patikėta ūkininkams. Dabar kai kurie vietiniai keliai atrodo prastokai. „Ypač mums, kaimų gyventojams, tai svarbu žiemą, kai nuo kelių reikia valyti sniegą. Pavedus šį darbą ūkininkams, ir keliai būtų lengviau pravažiuojami, ir ūkininkai galėtų šiek tiek žiemą užsidirbti. Su tokia sistema teko susipažinti Danijoje – vietiniai keliai ten ypač kruopščiai prižiūrimi“, — savo pasiūlymo racionalumu įsitikinęs Algis Žėkas.
Šveicariškas grožis reikalingas ir miesteliams, ir kaimams Prieš beveik 40 metų Veisiejų žemės ūkio technikume gavęs jaunesniojo agronomo diplomą Stasys Saladinskas, dabar Veisiejų technologijos ir verslo mokyklos direktorius, ją per pastaruosius 14 metų pavertė modernia švietimo įstaiga, atvira viso miestelio kultūriniam bei sportiniam gyvenimui, demonstruojančia kaimo žmonėms sėkmingus šiuolaikinio ūkininkavimo pavyzdžius. Andrius Mankus Direktoriaus patirtis įrodo, kad gyvenimas diktuoja sprendimus, o dar geriau gyvenimui bent šiek tiek užbėgti už akių. Štai daugiau kaip prieš dešimtmetį tuometinėje Veisiejų žemės ūkio mokykloje jo iniciatyva buvo pradėta verstis kaimo turizmu. Jis prisimena, kad tuomet į mokykloje rengiamas vasaros stovyklas suvažiuodavo jaunimo sporto mokyklų auklėtiniai. Juos lankydavo tėvai, kuriuos sužavėdavo apylinkų gamtos grožis, tačiau sumaniusieji pasilikti ilgėliau neturėdavo kur apsinakvoti.
Kaimo turizmas — iš Austrijos „Tuomet viename iš moksleivių bendrabučių įrengėme 40 vietų viešbutį. Tai pasiteisino“, — pirmuosius kaimo turizmo žingsnius prisimena mokyklos vadovas. Tada tokia veikla daug kam atrodė neperspektyvi ar net keistoka. Tačiau lankydamasis Austrijoje jis įsitikino, kad kaimo turizmas klesti, sulaukia daug nuo miesto šurmulio bėgančių ir gamtos glėbin sugrįžtančių žmonių. Austriška idėja pasiteisino ir Lietuvoje. Sėkmės pastūmėti mokyklos vadovai nusprendė pastatyti 50 ha ūkininko fermą su būtiniausiais pastatais, kur dabar laiko 100 kiaulių, 30 raguočių, 3 žirgus. Paskui kilo idėja pastatyti ūkininko namą, kuris būtų pritaikytas kaimo turizmui. Dabar šiame kaimo turizmo centre gausiu lankytojų ir iš Lietuvos, ir iš
užsienio. Pasak vadovo, ypač čia patinka užsieniečiams, kurių vaikai turi galimybę žaisti net su paršiukais.
Rinka pakuždėjo mokymo planus Šiandien mokykloje yra trys skyriai: technologinio profilio gimnazijos, profesijos ir kolegijos. Populiariausios specialybės yra maisto ruošimo, statybininko, turizmo administravimo, biuro komersanto. Kadangi regione didelė pardavėjų paklausa, tai nuo pernai pradėti ruošti ir šios profesijos specialistai. Visos specialybės pritaikytos prie šiuolaikinių krašto poreikių. Profesiniame skyriuje mokosi 320, o kolegijoje — 80 mokinių. „Mūsų vaikams darbo biržoje stovėti nereikia, juos graibstyte išgraibsto. Darbdaviai tik ir klausinėja, kada šie baigs mokyklą“, — džiaugiasi auklėtinių perspektyva direktorius. S.Saladinskas pasakoja, kad įkūrus turizmo centrą teko jam pasiruošti ir specialistų. Iš pradžių buvo tik profesinės studijos, bet įsitikinta, kad reikia ir aukštesnės kvalifikacijos specialistų, ypač kai kaimo turizmas Lazdijų ir aplinkiniuose rajonuose tapo populiarėjančiu verslu. Todėl prieš trejus metus turizmo administravimo specialistus pradėta rengti su Marijampolės kolegija. Dabar turizmo centre ir mokomajame ūkyje mokiniai ne tik praktiškai įtvirtina įgytas žinias, bet dar ir litą kitą uždirba. Mokyklos vadovas tvirtina, kad pasiremdami naujovėmis, taikydami
Stasys Saladinskas (antras iš dešinės) Veisiejų mokyklą pavertė miestelio šviesuliu įvairias technologijas, augindami įvairias kultūras gauna neblogus derlius. Taip įrodo, kad šeimininkaujant su protu ir Lazdijų smėlynuose galima užauginti derlių. Beje, mokyklos galvijų ferma pirmoji šalyje pripažinta atitinkanti Europos Sąjungos standartus, todėl turi teisę šviežią pieną pardavinėti centre apsistojusiems turistams. Jie tai labai vertina, ypač užsieniečiai, kurie natūralaus pieno jau ir skonį pamiršę. Stasys Saladinskas įsitikinęs, kad šiandienos turistui reikia ne tik gamtoje pabūti – jam būtina siūlyti pramogų. Todėl mokykla laiko tris trakėnų veislės kumelaites, kurios vasarą traukia turistų nusėstą karietą, o žiemą — roges. Beje, su šiais žirgais mokyklos vadovas šiemet nukeliavo net į Lenkiją, pas Punsko lietuvius. Ūkyje įveista ir Lietuvos baltųjų kiaulių banda, kuri saugoma kaip šalies šios veislės genofondas, ganosi veislinė Lietuvos juodmargių banda. Sėjami grikiai, kurie neblogai uždera, turi paklausą, už juos gerai mokama. Pasak mokyklos direktoriaus, taip savo darbu įrodoma, kad ir ūkininkaujant galima užsidirbti.
Mokykla — miestelio šviesulys Dabar jau nieko nestebina, kad mokykloje judru nuo ryto iki vėlumos. Bibliotekoje įrengtoje kompiuterų klasėje lankosi ir internetu nemokamai naudojasi vietos gyventojai. Todėl direktorius mano, kad buvo tikslinga bibliotekos darbą prailginti. Beje, Veisiejų bendruomenei jau parengtas ir naujas mokymo planas — per dvejus metus kompiuterinio raštingumo mokykloje galės mokytis daugiau kaip 600 suaugusių asmenų. Bendruomenė naudojasi ir mokyklos stadionu, sporto bei kultūrizmo sale, čia rengiamos varžybos ir tarptautiniai turnyrai. Direktorius pasakoja, kad gruodžio viduryje viename iš krepšinio turnyrų dalyvauti sutiko Kembridžo universiteto atstovai iš Jungtinės Karalystės. Jau tradicija tapo pavasariniai dailininkų plenerai. Mokyklos aktų salėje eksponuojama Veisiejų paveikslų galerija. Pasak Stasio Saladinsko, jo, kaip Lazdijų rajono savivaldybės tarybos bei Kultūros, švietimo ir sporto komiteto nario, tikslas — „visokeriopai padėti rin-
kėjams, o kadangi esu kaimo vaikas, tai ypač siekiu padėti kaimui“. Todėl Veisiejuose buvo surengta ir išvažiuojamoji tarybos sesija. Pasak Stasio Saladinsko, gal ir tai pasitarnavo, kad laimėtas projektas miestelyje įrengti dviračių takus, gal pavyks sutvarkyti ir estradą. Veisiejai turėjo labai prastą geriamą vandenį — dabar statoma geležies šalinimo stotis, pavyko pasiekti, kad būtų paremontuotos ar nutiestos gatvės, paklota asfalto. Kol kas nepavyko įgyvendinti idėjos Veisiejuose įkurti kultūros centrą, kuris galėtų konkuruoti su tokia įstaiga Lazdijuose. Tačiau rajono savivaldybės tarybos narys pašmaikštauja, jog tik „kol kas“. Taryboje nebuvo pritarta visiems Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos atstovų, kuriems šią kadenciją teko dirbti opozicijoje, pasiūlymams. „Lankydamasis Šveicarijoje stebėjausi, kad ten sutvarkyta ne tik sostinė ar kiti didieji mietai — visa šalis graži. Todėl norisi, kad ne tik Lazdijai, bet ir visas rajonas gražėtų, lėšų reikėtų skirti ir miesteliams, ir kaimams gražinti“, — tikina Lazdijų rajono savivaldybės tarybos narys bei Veisiejų technologijos ir verslo mokyklos vadovas.
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
B.Markauskui skauda širdį dėl politikų požiūrio į žemdirbį Į susitikimą su žurnalistu Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas atskubėjo tiesiai iš Žemės ūkio ministerijos, kur atstovavo žemdirbiams svarstant Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo projektą. Juozas JURGAITIS „Tai labai svarbus įstatymas, kuris reglamentuoja visą žemės ūkio gamybą. Mes turėjome daug pastabų ir pasiūlymų, nes kai kurios ministerijos ir institucijos nori panaikinti dalį lengvatų, kurias turi žemdirbiai ir kaimo žmonės, todėl teko nemažai pakovoti”, – sakė B.Markauskas. Žemės ūkio rūmų pirmininkas džiaugėsi, kad pavyko pasiekti, kad iš įstatymo projekto būtų išbraukta žemdirbiams nepalanki nuostata, jog neapsidraudę ūkininkai nebegalėtų pretenduoti į valstybės paramą. B.Markauskas sako, kad iš principo žemdirbiai su tokia nuostata sutinka, bet pirmiausia turi būti susitarta dėl draudimo sistemos. Ši sistema turi pradėti veikti ir įgyti žemdirbių pasitikėjimą.
Kaimui iškovojo milijonus – Ar dažnai tenka pakovoti už ūkininką, žemdirbį, kaimo žmogų? – tęsėme pokalbį su Žemės ūkio rūmų pirmininku. – Kasdien yra daug tokių darbų, nes atstovauti žemdirbių interesams – pagrindinis Žemės ūkio rūmų uždavinys. Pastaruoju metu daug teko diskutuoti dėl kitų metų valstybės biudžeto. Kai gavome Vyriausybės parengtą projektą, tiesą sakant, buvome šokiruoti, nes projekte buvo numatyta, kad kitais metais finansavimas žemės ūkiui mažės. Turimos galvoje ir tiesioginės išmokos, ir priemokos iš nacionalinio biudžeto. Padarėme nemažai darbo, dalyvavome įvairaus lygio susitikimuose, tarp jų ir su premjeru, kol pavyko pagerinti situaciją. Panašiai ir dėl sausros padarytų nuostolių kompensavimo. Dedam daug pastangų, kad atsirastų lėšų kompensuoti žemdirbiams padarytus nuostolius, nors ir vėl –Vyriausybės pateiktame kitų metų valstybės biudžeto projekte nebuvo numatyta nė lito,
nors lyg ir buvo Vyriausybės pažadas, kad bus tie nuostoliai kompensuoti. Šiandien jau šiek tiek situacija gerėja. Kalbama, kad 100 mln. litų gamtos padarytiems nuostoliams kompensuoti bus rasta. – Kokias dar funkcijas atlieka Žemės ūkio rūmai, kurie neseniai šventė savo veiklos 80 metų jubiliejų? – Kita svarbi mūsų funkcija – žemdirbių mokymas, konsultavimas ir švietimas. Turime įvairių sričių specialistų: augalininkystės, gyvulininkystės, kaimo plėtros, kaimo bendruomenių, ekologinės žemdirbystės. Rengiame seminarus, konferencijas. Esame pasidalinę konsultavimo sritimis su Žemės ūkio konsultavimo tarnyba. Ji konsultuoja žemės ūkio gamybos klausimais – kaip auginti, kaip pjauti, o Žemės ūkio rūmai konsultuoja kaimo plėtros klausimais. Dar viena mūsų funkcija – profesinio parengimo ir tęstinio mokymo organizavimas. Atsirado ir daug naujų funkcijų. Tai žemdirbių savivaldos – kaimo bendruomenių – kūrimosi skatinimas, kaimo vietovių pritaikymas ir plėtra. Negalime nematyti, kad dirbančiųjų žemės ūkyje mažėja ir mažės. Žemės ūkyje didės produkto gamyba, bet vis mažiau žmonių užsiims žemės ūkiu. Todėl reikia padėti žmonėms kaime rasti vietą, darbą – kuo kitu, be žemės ūkio, jie galėtų užsiimti. Šioje srityje dirbame jau senokai. Geri rezultatai pasiekti kaimo turizmo srityje. Be kaimo turizmo, dar reikia plėtoti smulkų ir vidutinį verslą, kaimo amatus. Dar viena nauja funkcija, atsiradusi įstojus į Europos Sąjungą, yra mūsų žemdirbių atstovavimas tarptautinėse organizacijose.
Didžiausia problema – patys žemdirbiai – Esate pirmininkavimo Žemės ūkio rūmams kadencijos pusiaukelėje. Gal per pusantrų metų jau pavyko įgyvendinti užsibrėžtus tikslus? – Šiandien daug kas pripažįsta,
Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas valstietis liaudininkas Bronius Markauskas sako, kad į kaimo žmogų žiūrima kaip į išlaikytinį kad mūsų veiklos politika pasikeitė, nes vienu laikotarpiu Žemės ūkio rūmai buvo tapę gan uždara organizacija, absoliučiai visą dėmesį sutelkusia į interesų atstovavimą. Vienas mano prisiimtų įsipareigojimų – atgaivinti ryšius su mokslininkais, mokslo įstaigomis. Ir tai iš esmės pavyko, bendradarbiavimas akivaizdžiai pagerėjo. Antras dalykas, kurį buvau užsibrėžęs, – optimizuoti žemdirbių organizacijų tinklą. Jei kalbėsime apie rajono lygmenį, matysime, kad jų yra tiek daug (ir Žemdirbių asociacija, ir Ūkininkų sąjunga, ir šakinės organizacijos), kad žemdirbiai dažnai jau nebesupranta, kas yra kas. Bet įveikti ambicijas nėra paprasta. Dauguma didesnių ūkininkų dalyvauja politikoje, todėl jiems reikalingi postai. Niekas negali prievarta uždaryti vieną ar kitą organizaciją, tai turi padaryti patys žemdirbiai. Ir tam reikia
Visuomenėje suformuota neigiama nuomonė apie ūkininkus, žemdirbius, kaimą. Neva jie yra biudžeto išlaikytiniai, kuo mažiau būtų ūkininkų, žemdirbių, tuo valstybei būtų geriau. Tai absoliuti netiesa.
nemažai laiko. Kalbėjomės su Ūkininkų sąjungos, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos vadovais, ūkininkais. Jie taip pat pritaria, kad žemdirbių organizacijų restruktūrizavimas rajonuose yra neišvengiamas, nes jų veikla dubliuojasi. Tai tik į naudą valdžiai, nes ji visuomet turi argumentą, kad mes atstovaujame ne visiems žemdirbiams. Todėl reikalingos labai stiprios organizacijos. – Jūsų požiūriu, kokios dabar didžiausios žemdirbių problemos? – Pakartosiu savo pirmtako Jono Ramono sparnuotą frazę. Jis buvo teisus, sakydamas, kad didžiausia žemdirbių problema yra patys žemdirbiai. Nesugebėjimas susitarti, aklas užsispyrimas atstovauti vien savo šakai, savo interesams. Tai liečia ir kooperaciją. Teorinės sąlygos kooperacijai sukurtos geros: priimti reikiami įstatymai, numatyta mokesčių lengvatų, lyg ir pats gyvenimas verčia kooperuotis, bet procesas nevyksta. Viską lemia žemdirbių požiūris į kitą – nepasitikėjimas, nesugebėjimas susitarti. Tai kartais veda į neviltį. Dar vienas labai nemalonus dalykas – tai visuomenėje suformuota neigiama nuomonė apie ūkininkus, žemdirbius, kaimą. Neva jie yra biudžeto išlaikytiniai, kad kuo mažiau būtų ūkininkų, žemdirbių, tuo valstybei būtų geriau. Tai absoliuti netiesa. Valstybės parama žemės ūkiui iš esmės nėra parama ūkininkui – tai parama maisto produktų vartotojui. Sutikime, kad žemės ūkis, kaip ir bet kuris kitas verslas, negali išsilaikyti, jeigu pajamos nepadengia sąnaudų. Jei nebūtų paramos, neišvengiamai turėtų kilti žaliavos – pieno, mėsos, grūdų ir t. t. – kaina, todėl brangtų maisto produktai. Kiekvienam valia pasirinkti – ar brangstantys maisto produktai, ar biudžeto ir Europos Sąjungos tiesioginė parama žemdirbiams. Kitas dalykas – mes esame Europos Sąjungos nariai, todėl negalime žaisti pagal kitokias taisykles nei visa Europa. Tegul nebūna paramos žemės ūkiui, bet tegul nebūna visoje Europoje. Visiems žemdirbiams sąlygos turi būti vienodos.
Daugumai politikų kaimas nerūpi Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkui Broniui Markauskui dažnai tenka aptarti žemdirbių problemas su žemės ūkio ministre profesore Kazimiera Prunskiene
– Aktyvioje visuomeninėje veikloje dalyvaujate dešimtmetį. Ar kei-
čiasi politikų požiūris į žemdirbį? – Politikų požiūris į žemdirbį niekada nebuvo labai geras. Tai lemia ir objektyvios priežastys. Kai Vyriausybė ar Seimas turi patvirtinti finansavimą, priimti įstatymus dėl paramos skyrimo žemdirbiams, tai padaryti nėra lengva. Šiuo požiūriu žemdirbiai niekada nebuvo labai mylimi. Prieš dešimt metų mes turėjome rimtą kozirį – mūsų buvo labai daug. Prisiminkime daugiatūkstantinius mitingus, žemdirbių suvažiavimus. Šiandien žemdirbių ir apskritai kaime gyvenančių žmonių labai sparčiai mažėja.Vyriausybė tai mato, todėl jai kur kas lengviau priimti kaimo ir žemdirbių požiūriu nepopuliarius sprendimus, nors visi viešai, ypač prieš rinkimus, deklaruoja supratimą, meilę kaimui ir žemdirbiams. Kita vertus, mes patys, žemdirbiai, keičiamės. Narystė Europos Sąjungoje, galimybė pasižiūrėti, kas vyksta kitose šalyse, keičia mus pačius. Mes daugiau bandome užsiimti lobistiniu darbu, interesų atstovavimu, eiti įtikinėjimo keliu atsisakant spaudimo politikos. – Gal nemaža dalis politikų nėra matę to tikro kaimo, todėl ir nežino realios situacijos? – Gal mes ir neturėtume norėti, kad kiekvienas Seimo narys apsilankytų tikrame kaime, o ne pavyzdinėje ūkininko sodyboje ar bendrovėje. Pavargsime bevežiodami, nes Seimo nariai dažnai keičiasi. Nenoriu asmeniškai nieko įžeisti, bet esu įsitikinęs, kad 90 procentų, galbūt ir daugiau, Seimo narių visiškai nesuvokia žemės ūkio politikos – kodėl reikia remti šią šaką, žemdirbius. Jau minėjau, kad į žemdirbius žiūrima kaip į išlaikytinius. Todėl susikalbėti su dauguma Seimo narių neįmanoma. – Daug darote, stengiatės padėti žemdirbiams. O kaip jaučiatės, kai nepavyksta kažko padaryti, pasiekti? – Sunkiausia būna, kai visa širdimi tiki tuo, ką darai, kai žinai, kad esi šimtu procentu teisus, kad to reikia kaimo žmonėms, žemdirbiams, bet vis tiek nieko negali pakeisti – tuomet būna labai bloga savijauta. Kartais tikrai norisi, liaudiškai tariant, spjauti į viską, bet praėjus kiek laiko pagalvoji: o kas bus, jei išvis niekas nieko nedarys, – situacija bus dar prastesnė.
myk
2006 m. gruodis
MIESTUI IR KAIMUI
Ministras stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui Atkelta iš 1 p.
- Kokių darbų ėmėtės pirmiausia, tapęs ūkio ministru? - Pirmiausia reikėjo suformuoti komandą. Labai gerai, kad ministerijoje yra daug patyrusių specialistų, su kuriais teko dirbti dar 1996 metais, kai buvau ekonomikos ministras. Jais galima pasitikėti, netenka abejoti šių darbuotojų kvalifikacija. Pirmosiomis darbo dienomis taip pat reikėjo iškelti naujus uždavinius, susijusius su Vyriausybės programos įgyvendinimu, apsibrėžti – ką turime padaryti, pasiekti, reformuoti. - Kokias svarbiausias užduotis keliate sau? - Mano principinė nuostata – sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui. Visi žinome, kad verslas visų mūsų maitintojas. Kuo bus geresnės sąlygos verslui, tuo bus sukurta daugiau darbo vietų, didės darbo užmokesčiai, bus surenkama daugiau mokesčių į valstybės biudžetą. Todėl daug dėmesio tenka skirti šiai sričiai. Ji gana plati – tai Europos Sąjungos struktūriniai fondų parama, įstatymai ir kiti teisės aktai, kurie sudaro palankesnes sąlygas verslui, taip pat verslo aplinkai įtaką darantys viešieji pirkimai, kiti dalykai. Aišku, labai svarbus ir energetikos sektorius – elektra, dujos, nafta. Šiai sričiai tenka skirti labai daug dėmesio. - Lietuva negali pasigirti savo
Ūkio ministras Vytas Navickas sprendžia svarbius Lietuvai ir gyventojams energetikos klausimus energetiniais ištekliais, kurie pastaraisiais metais pasaulyje brangsta. Ar mūsų Vyriausybė, Ūkio ministerija gali turėti įtakos, kad degalų, dujų, elektros kainos gyventojams būtų
kuo palankesnės? - Iš tikrųjų daug ką lemia pasaulio rinkos tendencijos, ir daug įtakos čia nepadarysi. Tačiau ministerija turi teisinių svertų, kurie padeda riboti mono-
Ūkio ministerijos nuotr.
polinių įmonių veiklą, veikti elektros, dujų ir kitų energetikos išteklių kainų dinamiką, sudaryti gyventojams kuo palankesnes sąlygas. Ministerija taip pat daug dirba
energijos apsirūpinimo srityje. Kaip žinote, pagal susitarimą su Europos Sąjunga 2009 metais turime uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, o Lietuvos ekonomikai atominė energija labai svarbi. Todėl intensyviai dirbame ir jau parengta studija dėl galimybės statyti naują atominę jėgainę ten pat – Ignalinoje. Rengiant studiją įsitikinta, kad tiek ekonominiais, tiek techniniais, tiek nacionalinio saugumo ir kitais aspektais naujos atominės elektrinės statyba Lietuvai yra būtina. Yra pasiekti tam tikri susitarimai tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos, nes ši elektrinė reikalinga visam regionui. Tikimės, kad iki 2015 metų Ignalinoje bus pastatytas naujas atominis reaktorius. Tuomet reikės mažiau importuoti organinio kuro – dujų, mazuto. Siekiant, kad Lietuvą būtų kuo mažiau priklausoma nuo Rytų, rengiami projektai sujungti Lietuvą elektros tiltais su Vakarais. Vienas iš projektų – sujungti Lietuvos elektros tinklus per Estiją su Švedija, kitas – su Lenkija. Taip pat mąstoma apie galimybę ateityje nutiesti dujotiekį į Lenkiją, vienoje iš Baltijos valstybių įrengti suskystintų dujų terminalą, ieškome kitų galimybių. - Jūs stengėtės kuo mažiau kalbėti ir kuo daugiau dirbti. O ko palinkėtumėte žmonėms šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga? - Gerų švenčių ir nusiteikti rimtam darbui 2007-aisiais.
P.Vaitiekūnas: diplomatinė tarnyba turi tarnauti Lietuvos žmonėms Atkelta iš 1 p.
Jei ambasadoriumi, diplomatu būtų daugiau pasitikima, jam suteikiama daugiau laisvės operuoti turimais resursais – ir finansiniais, ir žmogiškaisiais, jis galėtų prisiimti ir didesnę atsakomybę. Juk Prezidentas ambasadoriui suteikia didžiulį pasitikėjimą, tai atsispindi ir skiriamuosiuose raštuose, kuriuos naujai paskirtas ambasadorius įteikia užsienio šalies vadovui. Juose Lietuvos Prezidentas patvirtina: “Prašau pasitikėti viskuo, ką šis žmogus pasakys Jūsų šalyje mano vardu”. Pabrėžiu, viskuo. Tad reikalauti, kad ambasadorius rašytų į centrą ataskaitą, kad jis, tarkim, sudaužė peleninę ir ji turi būti nurašyta, mano galva, yra netinkamas resursų panaudojimas. - Iki šiol Užsienio reikalų ministerijos veikla paprastam žmogui dažnai atrodo kažkas tolimo. Kaip praktiškai žmogus gali pajusti tai, kad Lietuvos diplomatija yra ne tik prieinama, bet ir prieinanti? - Galiu apie tai pasakyti iš patirties. Tiesiog reikia žmones – verslininkus ir moksleivius, menininkus ir kultūrines grupes - kviesti į ambasadą.Visi, kas lankosi svečioje šalyje, turi žinoti, kad jie yra laukiami svečiai Lietuvos ambasadoje, kad ambasada pastatyta ne ambasadoriui, ne diplomatams, o jiems – Lietuvos žmonėms. Daugiau ar mažiau, bet ambasada ir ambasadorius visada gali ir turi padėti savo šalies žmonėms. Vaizdžiai tariant, ambasada - tai pirmasis Lietuvos piliečių, Lietuvos verslininkų, Lietuvos valstybės interesų gynybinis punktas. Punktas, kuriame tave priims, išklausys ir padės. Todėl noriu pakviesti Lietuvos žmones naudotis ambasadomis. Jei turite mažiausią įtarimą, kad ambasada gali Jums padėti, kreipkitės į ją. Nes jei mūsų šalies pilietis turės daugiau naudos, tai bus naudinga ir mūsų valstybei, o ambasada galės lengviau atlikti savo pagrindinį darbą – būti naudinga Lietuvai, jos verslui, jos žmonėms.
Mūsų žmonės geranoriški, paprasti, kuklūs. Jie dažnai galvoja: na ką aš čia toks mažas trukdysiu diplomatus. Tad noriu visus pakviesti – trukdykite, trukdykite ir dar kartą trukdykite, nes tai visa mūsų darbo prasmė. - Daug lietuvių šiuo metu dirba Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Ispanijoje. Ar jie jau pajuto ambasadų atvirumą? - Manau, kad pajuto. Štai Airijoje, kur neseniai lankiausi, mūsų ambasadorė Izolda Bričkovskienė, manau, puikiai dirba. Lietuvių verslininkai Airijoje yra susibūrę į verslo klubą, lietuviai yra įsteigę net keletą mokyklėlių, yra įsikūrusi Airijos lietuvių bendruomenė ir ambasada palaiko su jais glaudžius ryšius: kalbasi, kviečia pas save, į susitikimus, organizuoja bendrus renginius. Ir to, manau, užtenka – reikia tiesiog jausti vienam kitą, ambasadai -- mūsų žmonių lūkesčius, žmonėms – Lietuvos ambasados buvimą šalia, ir dirbti kartu. - Į Vyriausybę Jus delegavo valstiečiai liaudininkai, pabrėžiantys politikos praktiškumą. Kaip tai atsispindi Užsienio reikalų ministerijos darbe? - Man praktiškumas irgi visados buvo mėgstama sąvoka, į kurią kreipiu daug dėmesio. Noriu pasakyti, kad mūsų pozicija vystyti bendradarbiavimą remiantis vertybėmis ir paraleliai vystyti bendradarbiavimą remiantis interesais nesukelia vidinio prieštaravimo. Teisingos vertybės iš tikrųjų yra pats praktiškiausias dalykas. Galiu pasakyti pavyzdį. Sakykim, kodėl bendrovė “VP Market” investuoja didžiules sumas pinigų Latvijoje, Estijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, bet neinvestuoja į šalia esančias Rytų valstybes, sakykim, Baltarusiją, kuri geografiškai lyg ir turėtų būti mūsų artima verslo partnerė? Atsakymas paprastas – todėl, kad nesutariame dėl vertybių.Ten trūksta įstatymo viršenybės, trūksta laisvės, trūksta veiklos skaidrumo, ir mūsų verslas ten neina.
- Santykiai su artimiausiais kaimynais paprastai turi didžiulę įtaką šalies ekonomikai. Kaip sekasi Lietuvai derinti dažnai labai skirtingus ir sunkiai suderinamus kaimyninių valstybių interesus? - Deriname vertybinius interesus ir pragmatinį požiūrį. Kiekvienu atveju ieškome konkrečių bendradarbiavimo projektų, konkrečių žingsnių. Manau, kad tokia mūsų politika yra sėkminga ir sulaukia supratimo ir Europos Sąjungoje, ir kaimyninėse valstybėse. Lietuva kaip valstybė turi pagrįstų ambicijų būti matoma regione, būti tam tikru iniciatyvų centru ir, vadovaudamiesi Vyriausybės programa, mes to siekiame. - Esate nepartinis ministras. Tai lengvina ar sunkina Jūsų darbą? - Matyt, nei lengvina, nei sunkina. Yra partijų sutarimas dėl užsienio politikos, yra koalicinės Vyriausybės programa, ir mes ją vykdome. Mane į Vyriausybę delegavo valstiečiai liaudininkai, todėl stengiuosi, kad partija, jos nariai labiau suprastų vykdomą užsienio politiką, o ministerija savo ruožtu gerai suprastų Valstiečių liaudininkų sąjungos atstovaujamus interesus. Valstiečiai liaudininkai atstovauja didelei Lietuvos visuomenės daliai – žemdirbiams, kaimo žmonėms, smulkiems verslininkams, žemės ūkio verslo žmonėms, tad labai gerai, kad aš, būdamas užsienio reikalų ministras, turiu galimybę tartis, konsultuotis su partija, jos žmonėmis ir labiau įsiklausyti į tos didelės Lietuvos visuomenės dalies interesus. Manau, kad ir mano kalbėjimas partijai apie ministerijos planus, veiklą yra prasmingas, nes taip užsienio politika tampa artimesniu ir žmonėms labiau suvokiamu dalyku. Juk užsienio politika yra vidaus politikos tąsa, stengiantis patenkinti svarbiausius Lietuvos ir Lietuvos žmonių interesus. - Nesate jokios partijos narys, tad galite objektyviai įvertinti Valstiečių liaudininkų sąjungos reikšmę Lietuvos politinėje arenoje?
Valstiečių liaudininkų deleguotas užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas siekia, kad ministerija ir Lietuvos diplomatinės tarnybos pačios “eitų į žmones”
URM nuotr.
- Kaip jau minėjau, tai didelei Lietuvos visuomenės daliai atstovaujanti partija, turinti didžiulę patirtį. Norėčiau pažymėti ir jos vadovės Kazimieros Prunskienės, su kuria esame pažįstami nuo Sąjūdžio laikų, patirtį
sprendžiant ir Lietuvos vidaus politikos reikalus, ir užsienio politikos klausimus. Manau, kad ši jos patirtis, energija bei gebėjimas suburti žmones yra labai reikšminga ir partijai, ir Lietuvai.
MIESTUI IR KAIMUI
2006 m. gruodis
Bronis Ropė: žmonės svarbiausia, popieriai, palauks Žmonės sako: “Nėra šeimininko – nėra tvarkos”. Ignalinos rajono gyventojai Bronį Ropę pirmą kartą mero kėdėje „patikrino“ dar 1995 metais. Įsitikino, kad jis tvarkosi, kaip dera šeimininkui, todėl jam rajono reikalus patikėjo ne vieną kartą, Ignalinos rajono rūpesčiais meras B.Ropė gyvena ir pastaruosius keletą metų.
Artūras MANKEVIČIUS „Kodėl man vis patiki rajono vairą? – klausimą apmąsto meras. - Manau, rajono vadovui svarbu būti paprastam, mokėti bendrauti su žmonėmis. Meras turi žinoti gyventojų rūpesčius, domėtis viskuo, kas vyksta rajone„. Pasak jo, reikia stengtis dalyvauti įvairiuose renginiuose bei skatinti juos organizuoti, būti užsispyrusiam ir siekti tikslo, tinkamai atstovauti rajono rinkėjams, ginti jų interesus, nuolat domėtis Lietuvos bei užsienio partnerių pasiekimais, jais pasinaudoti savo darbe.
Rajono gyvenimas – iš pirmų lūpų B.Ropė įsitikinęs, kad geriausias būdas sužinoti rajono problemas – ben-
drauti su gyventojais. Po tokių pokalbių dėliojami svarbiausi darbai, kuriuos būtina nuveikti rajono šeimininkui. „Tokiam bendravimui skiriu ypatingą dėmesį ir visada stengiuosi surasti laiko. Kelis kartus per metus vykstu į susitikimus su vietos gyventojais visose rajono seniūnijose. Be to, gyventojus darbo vietoje taip pat priimu ne tik nustatytomis valandomis. Jei už durų laukia žmogus, dokumentus dedu į šalį ir kalbuosi su juo„, - aiškina Ignalinos rajono meras. Ant stalo jis rodo dalį pastaruoju laiku gautų gyventojų klausimų ir prašymų raštu, kiti merą pasiekė internetu, elektroniniu paštu. Mat savivaldybės interneto svetainėje www.ignalina.lt yra specialios nuorodos „Klausiate - atsakome”, „Svečių knyga”, todėl čia gyventojai ir rajono svečiai taip pat palieka aktualių ir spręstinų klausimų. Susitikimai, laiškai padeda gerinti gyvenimą. Gal ne visose rajono gyvenvietėse pasikeitimai tokie ryškūs kaip Ignalinoje, tačiau daugėja investicijų ir seniūnijose. „Štai vienur pirtį ar bendruomenės salę suremontavome, kitur - kultūros namus atidarėme. Kai pasiseka įvykdyti gyventojų prašymą ar išspręsti jų problemą, tuomet, žinoma, ir gyvenimas jiems šviesesnis atrodo„, - žmonių rūpesčiais gyvena meras. Jis prisimena ir tuos atvejus, kai žmogui itin reikalinga finansinė pagalba. „Motina kreipiasi dėl užsienyje mirusio sūnaus palaikų parvežimo, arba prašoma pagalbos po gaisro. Negalime likti
tokiam skausmui abejingi„, - išskirtinius atvejus pamini meras.
Pigi šiluma – ilgalaikė nauda Anot jo, kalbant apibendrintai, labai svarbu, kad gerėja bendras gyvenimo lygis. Ignalinoje yra vienos žemiausių Lietuvoje komunalinių paslaugų kainos, žymiai sumažėjęs nedarbas. Turintiems nekilnojamojo turto svarbu tai, kad pastaruoju metu jo kainos padidėjo tris kartus. Gyvenimo kokybei įtakos turi ir naujos laisvalaikio, poilsio paslaugos. „Galime pasidžiaugti sėkmingu savivaldybės administracijos ir savivaldybės tarybos darbu. Nors taryboje daugumą sudaro valstiečiai liaudininkai, per visą kadenciją nebuvo priimtas nė vienas sprendimas, už kurį balsuotų tik valdančioji dauguma„, - prisimena rajono vadovas. Rajone labai stiprios seniūnijos, joms suteikta daug galių. Seniūnai yra tikrieji šeimininkai, gerai pažįstantys gyventojus ir galintys greičiausiai jiems padėti išspręsti buitinius klausimus. Seniūnijos turi savo lėšų, technikos parkus, darbuotojų. „Kalbant apie konkrečius darbus, vienas iš pagrindinių, ilgalaikę naudą duodančių projektų buvo šilumos ūkio reforma„, - akcentuoja meras B.Ropė. Jau dveji metai visos rajono katilinės šilumai gaminti naudoja ekologišką kurą - medžio atliekas. Šilumos savikainą tai sumažino 2 kartus, todėl šildymo kainos Ignalinoje yra vienos mažiausių Lietuvoje. Gyventojams nustatytas tarifas – 10,88 ct už kilovatvalandę – ir dabar nedidėja. Per pastaruosius metus Ignalinoje, kai kuriose gyvenvietėse pastatyti vandens nuotekų valymo ir vandens kokybės gerinimo įrenginiai, atnaujintos ar įrengtos vandentiekio ir kanalizacijos sistemos, renovuotos beveik visos rajono mokyklos. Nuo 2002 metų naujai pastatytame pastate dirba Ignalinos rajono gimnazija.
Sėkmingai pertvarkomas Ignalinos miesto centrinės dalies transporto eismas. Didžioji dalis darbų čia jau baigta – už 3,8 mln. litų sutvarkyta miesto aikštė, joje pastatytas fontanas. Šiemet bus baigtas ir didžiausias pastarojo laikotarpio statinys rajone — daugiafunkcinis kompleksas. 2007-ųjų pradžioje bus atidaryta paskutinė jo dalis: gimnastikos ir treniruoklių, konferencijų salės, dvi pirtys ir 32 vietų svečių namai. Kartu su jau veikiančiu baseinu, sporto, boulingo ir biliardo salėmis bei kavine tai sudarys sporto ir poilsio paslaugų kompleksą, kuris trauks ir vietos gyventojus, ir svečius.
Ateitis: Ignalina – kurortas B.Ropė planuoja ir ateitį, yra parengtas strateginis rajono plėtros planas. „Vienas iš pagrindinių tikslų – kurortinės vietovės, o vėliau ir kurorto statuso suteikimas Ignalinos miestui. Tai padidintų turistų ir poilsiautojų trauką į visą rajoną, sudarytų palankesnes sąlygas naujoms darbo vietoms steigti bei regiono raidos perspektyvoms„, - įsitikinęs meras. Šiam tikslui pasiekti jau patvirtintas konkrečių darbų ir priemonių planas. Ignalina siekia tapti žiemos sporto sostine. Čia esančiame Lietuvos žiemos sporto centre įrengtos slidinėjimo, kalnų trasos, vyksta įvairios varžybos. Suplanuota šio centro plėtra. Projektuojami sklypai kotedžams, kempingams, ledo arenai. Ignalinoje veikia olimpinio rengimo centro padalinys, 12 jaunuolių ruošiami olimpinėms žaidynėms. Mero įsitikinimu, ateities Ignalina turi tapti aukštos gyvenimo kokybės, turizmo, sporto, aptarnavimo paslaugų, laisvalaikio bei pramogų vietove, patogia čia gyvenantiems ir patrauklia svečiams. Garsiojoje Palūšėje numatoma renovuoti turistinės bazės infrastruktūrą, plėsti paslaugų tinklą, sutvarkyti van-
dentiekio sistemą. Rajono vadovas vardija būsimus darbus ir probleminėse vietovėse, pavyzdžiui, Didžiasalyje. Taryba patvirtino Didžiasalio gyvenvietės socialinių ekonominių problemų 2007–2009 m. sprendimo programą. Šioje gyvenvietėje planuojama steigti molio perdirbimo įmonę, į naujas patalpas perkelti Vaikų globos ir paramos šeimai centrą. Kitų metų pradžioje Didžiasalyje duris atvers Verslo informacijos centro padalinys. B.Ropė prisimena, kad prieš dešimtmetį pagrindinis rajono vadovų rūpestis buvo užtikrinti būtiniausių paslaugų teikimą, žmonėms laiku išmokėti priklausančius atlyginimus ir ieškoti būdų, kaip sutaupyti lėšų, spręsti ūkio, infrastruktūros klausimus.„Tačiau jau tuomet galvojome ir kūrėme ateities planus bei strategijas. Na, o dabar atėjo tų planų įgyvendinimo metas”, - šeimininkiškai dėsto meras. Pasak jo, tai daug įdomesni, tačiau ir labai atsakingi darbai, lemsiantys ateitį, bendrą krašto raidą įvairiose srityse. Dabar rengiant ir įgyvendinant projektus labai svarbu tai atlikti kokybiškai. B.Ropė pirmą kartą Ignalinos rajono meru tapo 1995 m. ir nuo tada aktyviai dalyvauja Lietuvos savivaldybių asociacijos darbe. Pasak jo, per tuos metus įvykę daug teigiamų pasikeitimų, tačiau savivaldybėms turi būti suteikta daugiau teisių ir galių. „Kuruoju ekonomikos, biudžeto ir žemės ūkio bei verslo sektorius. Kasmet pavyksta padidinti savivaldybių biudžetus 200-300 mln. litų. Tai padėjo sukurti gerai veikiančias decentralizuotas kaimo paslaugų (pasėlių deklaravimo bei tiesioginių išmokų gavimo) bei verslo paslaugų sistemas ir kt. – vardija B.Ropė Nuo 1997 m. jis yra ir Europos Tarybos Vietos ir regionų valdžių kongreso Lietuvos delegacijos narys ir sekretorius. Jam patikėtas Lietuvos savivaldos interesų atstovavimas bei gynimas.
Problemų yra, bet surėmę pečius mes pajėgsime jas išspręsti
Viktoras RINKEVIČIUS Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, Valstiečių liaudininkų
sąjungos valdybos pirmininkas
Šie metai buvo sudėtingi visiems mūsų krašto žmonėms. Kaimas kentėjo nuo didžiulės sausros, pridariusios daug nuostolių, politikai – nuo įvairiausių skandalų, Vyriausybės kaitos, subyrėjus parlamentinei daugumai. Ir vis dėlto pamažu kapstėmės iš tų bėdų, judėjome pirmyn ir metus užbaigiame su viltimi, kad kitąmet gyvensime geriau. Tų vilčių pirmiausia teikia net 14 proc. išaugęs kitų metų biudžetas. Gaila tik kad mūsų komitetui nepavyko pasiekti, jog kaimui skirtos išlaidos išaugtų daugiau nei 1 proc., juoba kad sausros padaryti nuostoliai kompensuojami iš mūsų biudžeto, o ne ES fondų. Tačiau ateina pinigai už „Mažeikių naftą” ir tikimės, kad dalį jų pavyks nukreipti kaimo žmonių naudai, sausros padarinių daliniam kompensavimui, tiesioginėms išmokoms ir kitoms reikmėms. Nors pasėlių plotai išaugo, tačiau dėl sausros į aruodus supylėme 1 milijonu tonų grūdų mažiau. Nuostolius padengti šiek tiek padėjo išaugusios grūdų kainos. Sausros padaryti nuostoliai siekia 690 milijonų litų, nors dar nežinome, kaip
sausra atsilieps pienininkystei, nes žiemai sukaupta mažiau pašarų. Dirbant bendros ES rinkos konkurencijos sąlygomis tokie nuostoliai yra labai skaudūs, juo labiau kad trūksta lėšų melioracijos priežiūrai – ši sritis labai apleista, o ūkininkai neturi finansinių galimybių situaciją pakeisti. Antra vertus, kalbant apie melioraciją, rimta problema tapo ir darbo jėgos trūkumas kaime. Vis daugiau kaimiečių išvažiuoja į miestus ar užsienį. Kitų metų biudžete numatyta skirti 70 milijonų litų melioracijos priežiūrai. Tikimės, jog tai leis bent jau pristabdyti melioracijos sistemos būklės blogėjimą. Ateityje melioracijos įrenginių remontui bei rekonstrukcijai numatoma gauti lėšų iš ES. Melioracijos įrengimai sausina ne tik ūkininkų žemę, bet ir kelius, geležinkelius, miestus, gyvenvietes, miškus, užtvankas, tiltus, pralaidas, todėl tam būtina skirti daugiau dėmesio.
Auga kaimo bendruomenių vaidmuo Pastaraisiais metais kaime pastebime naują gerą reiškinį – kaimiečiai buriasi į bendruomenes ir bendromis jėgomis ima spręsti savo problemas. Valstybė ir savivaldybės joms ateina į pagalbą. Kitų metų biudžete kaimo bendruomenių veiklai skatinti numatyta skirti 6 milijonus litų. Kaimo bendruomenių judėjimas prasidėjo prieš keletą metų ūkininkių moterų iniciatyva, kai jos ėmė burtis į įvairius būrelius, susirūpino kaimo kultūros, tradicijų, papročių išsaugojimu. Vėliau į šį judėjimą įsitraukė vis daugiau kaimo gyventojų. Tokie judėjimai labai populiarūs kitose Europos Sąjungos valstybėse. Teko susipažinti su Švedijos, Suomijos kaimo bendruomenių veikla – ji tikrai įdomi ir efektyvi, padedanti ugdyti kaimo
visuomenės aktyvumą, sąmoningumą, išradingumą. Bendruomenės ugdo jaunimo pilietiškumą, padeda išsaugoti etnokultūrą, tradicijas, įtraukia į šias iniciatyvas jaunąją kartą. Kaimo bendruomenės taip pat padeda atskiriems kaimo gyventojams, šeimoms greičiau įveikti įvairiausias bėdas, nelaimes, plėtoja pagyvenusių, vienišų žmonių globą, organizuoja renginius, šventes. Visa tai labai reikalinga, nes kaime mažėja mokyklų, kultūros židinių. Dabar tą spragą ima užpildyti kaimo bendruomenės, jų vadovai. Negalima nepasidžiaugti Kupiškio, Pasvalio, Biržų, Panevėžio, kitų rajonų kaimo bendruomenių veikla, kuri jaučiama net už šių regionų ribų. Nemažai šių bendruomenių gražiai bendradarbiauja ne tik su kitų Lietuvos rajonų, bet ir su užsienio valstybių kaimo bendruomenėmis. Bendruomenės padeda spręsti savo kaimo socialines problemas, apginti viešąjį interesą, aktualų visiems to kaimo žmonėms. Iškyla vis daugiau entuziastų, lyderių, kurie be jokio atlyginimo, visuomeniniais pagrindais užsiima bendrais kaimo reikalais, padėdami vietos valdžiai spręsti daugelį problemų. Dabar daug kur patys kaimiečiai imasi tvarkyti apleistus kelius, kultūros namus, buriasi į meno ratelius, bendras šventes ir įvairius renginius. Tai labai džiuginantis signalas, rodantis, jog kaimo žmonės patys sugeba spręsti savo aplinkos problemas. Labai svarbu, kad savivaldybės skatintų bendruomenių veiklą, suteiktų joms materialią ir kitokią pagalbą. Deja, būna faktų, kai savivaldybės, matydamos konkurentą, nenori bendruomenėms padėti. Tai blogas, trumparegiškas požiūris. Dabar bendruomenės galės gauti ES paramą pagal LEADER programą. Yra Kanados, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Norvegijos projektai, skirti Lietuvos kaimo bendruomenėms remti.
Yra Lietuvos bendruomenių sąjunga, kuriai vadovauja valstietė liaudininkė Goda Burokienė. Ji palaiko ryšius su Europos kaimo aljansu, į kurį susijungė Europos valstybių kaimo bendruomenių organizacijos. Aljanso atstovai atvažiuoja į Lietuvą, lietuviai lankosi svetur, keičiasi patirtimi. Būtina plėtoti kooperaciją Kai stojome į Europos Sąjungą, kaimiečiams didžiausią rūpestį kėlė pienininkystės reikalai. Dabar padėtis jau aiškesnė. Karvių sumažėjo, o pieno pagausėjo, nes išaugo produktyvumas. Šiuos klausimus mes dažnai aptariame Seimo Kaimo reikalų komitete. Plėtojant pienininkystę, geresnio kelio nėra – tik kooperacija. O ji kaime labai sunkiai skinasi kelią. Netolimoje ateityje susidursime su nauja problema - tai pieno kvota. Vis dėlto mūsų derybininkai stojant į ES išsiderėjo per mažą pieno kvotą. Pagal Vakarų Europos pavyzdį į kooperatyvus turėtų jungtis visi pieno pardavėjai, kaip mėsos ar grūdų augintojai turėtų jungtis į savo kooperatyvus. Tačiau Lietuvoje vienintelė sritis, kur kooperacija gerokai pažengusi į priekį – tai kredito unijos, vadinamieji ūkininkų bankeliai. Jie yra beveik visuose rajonuose ir veikia gana efektyviai, nes teikia kreditus geresnėmis sąlygomis nei dideli bankai. Dabar labai svarbu šią kooperacijos patirtį perkelti į pieno ūkį, kad kaimo žmonės galėtų lengviau parduoti didelį kiekį produkcijos ir gautų didesnę kainą. Tai patvirtina tokių kooperatyvų veikla Žemaitijoje, Kupiškio, Biržų, Pasvalio rajonuose. Šie kooperatyvai savo narių pateiktą pieną parduoda žymiai brangiau. Kita vertus, jie pasiekia ir aukštesnę produkcijos kokybę. Didelė bėda, manau, yra tai, kad mūsų žemdirbiai turi mažą įtaką perdirbimo pramonei. Patys žemdirbiai prastai pasinaudojo
jiems valstybės suteikta galimybe įsigyti daugiau perdirbimo pramonės įmonių akcijų, todėl dabar negali daryti įtakos jų valdymui. Perdirbimo pramonė atsidūrė verslininkų rankose, o Vakarų Europoje ją dažniausiai kontroliuoja žemdirbiai ir taip gauna didesnes pajamas. Kol ši padėtis pasikeis, praeis, matyt, dešimtmečiai. Perdirbimo pramonė labai imli investicijoms ir, norint ją plėtoti, reikia didelių pinigų. Kol kas mūsų ūkininkai tokių lėšų neturi, o jas galima sukaupti tik einant kooperacijos keliu.
Plėtosime biokuro gamybą Kylant kuro kainoms ir neturint savų energetinių išteklių, Lietuvoje reikia plėtoti biokuro gamybą. Iš rapsų daugiau gaminti dyzelino, iš grūdų – etanolio, benzino pakaitalo. Ūkininkams reikės auginti daugiau žaliavos šiai gamybai, o tai garantuoja papildomas pajamas. Tai perspektyvu, nes kuro vartojimas pasaulyje auga, o naftos produktų gamyba beveik ne. Energetika jau tapo politika. Mes negalime remtis vien Rusijos energijos ištekliais, reikia ieškoti alternatyvų. Žinoma, artimiausioje ateityje mes neturime galimybių vien biokuru aprūpinti vartotojus, tačiau ši dalis ateityje smarkiai išaugs. Tikiu, kad kitąmet kaimo reikalai gerės. Ir dabar mes ne visada pastebime tas gražias permainas mūsų kaime. O jų yra nemažai. Dažnai tenka susitikti su užsieniečiais, kurie lankėsi Lietuvoje prieš keletą metų ir dabar, pabuvę mūsų kaime, sako: „Kokių gerų permainų matome Jūsų krašte ir visoje Lietuvoje!” Gal mes per dažnai verkšlename, užuot pasidžiaugę tuo, ką visi kartu pasiekėme.
cm