Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo Teatras

G M

ius ius r d Gie kevič jo Mac 008) ir (194

s a r aT

5–2

Te

PRATARMĖ

Monografija „Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo

Knygoje spausdinamos teatro tyrinėtojų, tarptau-

Teatras“ pristato iškilų lietuvių menininką Giedrių Mac-

tinės mokslinės konferencijos „Giedrius Mackevičius

kevičių, jo gyvenimą ir kūrybą.

(1945–2008) ir jo unikalusis plastinės dramos Teatras“,

G. Mackevičius – teatro režisierius, choreografas,

įvykusios 2017 m. gegužės mėn. Vilniuje, Lietuvos tea-

aktorius, dramaturgas, pedagogas. Jis, teatro novatorius,

tro, muzikos ir kino muziejuje, pranešimai; juos papildo

pasaulinę teatro istoriją praturtino nauju žanru – plastinės

Giedriaus sesers, bičiulių, bendramokslių, kolegų iš Lie-

dramos teatru. Bene taikliausiai G. Mackevičių apibūdino teatro istorikas dr. Anatolijus Prochorovas: „Giedrius Mackevičius – ne Lietuvos, ne Rusijos, net ne Europos lygio menininkas. Tai pasaulinio lygmens XX a. režisierius. Jo kūryba – avangardinis proveržis į teatro ateitį.“ Tai pirmoji knyga lietuvių kalba apie išskirtinio talento asmenybę G. Mackevičių, jo likimą paveikusį sudėtingą istorinį laikotarpį, menininko kūrybinius iššūkius ir jo pasaulinę šlovę. Tai apskritai pirmoji faktologinę medžiagą teikianti knyga, išsamiai ir visapusiškai pristatanti G. Mackevičiaus kūrybą bei jos ištakas. Pradžia – vaikystės gimtajame Aukštaitijos kaime potyriai, studijos Vilniaus universitete, vėliau – darbas režisieriaus M. Tenisono vadovaujamoje, 1966–1972 m. Vilniuje ir Kaune veikusioje

tuvos (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos) ir Rusijos, jo paties įkurtų Maskvos plastinės dramos teatro bei Giedriaus Mackevičiaus teatro „Oktaedras“ aktorių prisiminimai; taip pat G. Mackevičiaus eilėraščiai, apsakymai ir net... gaivalingų potėpių tapybos darbas.

Leidinyje pristatomi garsieji G. Mackevičiaus spektakliai: „Nugalėjimas“ (1975 m., apie Mikelandželą), „Choakino Murjetos žvaigždė ir mirtis“ (1976 m., pagal P. Nerudos poemą), „Pūga“ (1977 m., pagal A. Bloko poemą „Dvylika“), „Raudonas žirgas“ (1981 m., XIX a. pab.– XX a. pr. modernistinės dailės motyvais), „Geltonas garsas“ (1984 m., pagal V. Kandinskio scenarijų, A. Šnitkės muziką), „Sodas“ (1985 m., pagal A. Rekašiaus muziką, S. Krasausko grafiką), kiti. Šeimos fotografijos, unikalūs dokumentai ne tik įamžina G. Mackevičiaus biografijos

pantomimos trupėje. Knygoje pristatoma mažai tyrinėta

momentus, bet ir atskleidžia istorinę bei kultūrinę XX a.

ankstyvoji – Lietuvos periodo – G. Mackevičiaus kūry-

antrosios pusės Lietuvos situaciją. Išskiriama lemtinga

ba, kartu įvardijama M. Tenisono trupės vieta Lietuvos

1972 m. gegužės 14-oji, kai, protestuodamas prieš sovie-

kultūros istorijoje, pateikiama detali pantomimos spek-

tinį režimą, Kauno muzikinio teatro sodelyje susidegino

taklių apžvalga.

Romas Kalanta. Tuo pasinaudojo kultūros funkcionieriai: 6

sustabdė Muzikiniame teatre sėkmingai kūrusios Modrio

teatro aktoriais. Ypač prasmingi susitikimai su akto-

Tenisono vadovaujamos pantomimos trupės veiklą, nes

riumi Sergejumi Lobankovu, jau beveik trisdešimt metų

aktoriai, tarp kurių buvo ir G. Mackevičius, matė gyvo

saugojančiu unikalaus teatro archyvą, visame pasaulyje

žmogaus fakelą...

rengiančiu parodas bei meistriškumo pamokas „G. Mac-

Skirtingai susiklostė G. Mackevičiaus ir jo bendra-

kevičiaus plastinės dramos teatro ekspresyvioji plastika“,

žygių, pasišventusių teatrui, gyvenimai Lietuvoje, Latvi-

per kurias dosniai dalijasi patirtimi su jaunimu. Nuošir-

joje, Vokietijoje, Rusijoje, Norvegijoje, Meksikoje, Indijoje,

dus ačiū režisieriui Modriui Tenisonui, kitiems legendinės

JAV... Kai kurie jų knygoje prisimena savo darbą G. Mac-

pantomimos trupės mimams, režisieriui Jonui Jurašui ir

kevičiaus vadovaujamose trupėse, įvertina bendravimo

visiems menininkams, prisiminusiems garsiuosius Lie-

ir kūrybos su režisieriumi patirtį.

tuvos pantomimos metus (1966–1972), ryškius Kauno

Monografijoje siekiama atskleisti talentingą, neišsen-

teatrinio gyvenimo momentus. Kuo nuoširdžiausiai dėko-

kamo kūrybiškumo, gilaus dvasingumo, nelengvo likimo

jame poetei, dramaturgei Ramutei Skučaitei, M. Tenisono

asmenybę – Lietuvos pokario kaimo vaiko, savo aistringu atsidavimu kūrybai iškilusio iki pasaulinių pripažinimo aukštumų, gyvenimą. Šiuo leidiniu Giedrius Mackevičius grįžta į Lietuvos kultūros panoramą, papildo ir praturtina Lietuvos teatro istoriją.

Didžiausia padėka visiems, padėjusiems rengiant šią monografiją. Išskirtinį dėkingumą išsakome G. Mackevičiaus seseriai Gražinai Rėgalienei, kuri, ilgus dešimt­ mečius kaupusi ir saugojusi brolio gyvenimo ir kūrybos dokumentus, padovanojo juos Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui, labai daug prisidėjo rengiant knygą spaudai. Neįkainojamą pagalbą ir bendravimo šilumą dovanojo susitikimai su G. Mackevičiaus bičiuliais, jo įkurto, 1973–1989 m. Maskvoje veikusio plastinės dramos 7

pantomimos trupės bičiulei, padėjusiai atrinkti spaudai G. Mackevičiaus poezijos pluoštus.

Mums gražiai talkino Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos moksleiviai savanoriai, o Ignalinos gimnazijos teatro „Iki“ artistai ir jų vadovė Jolanta Narbutaitienė sužavėjo savo entuziazmu ir prasminga veikla inicijuojant paramą šiai knygai. Tai, kad leidinį parėmė gerokai per šimtą žmonių, kuo aiškiausiai parodo, jog mums rūpi gimtinės istorija ir jos šviesiausi žmonės, savo išskirtiniais darbais garsinantys Lietuvą ir įkvepiantys mus siekti gražių, net svaiginančiai nerealių, tikslų.

Sudarytoja Liucija Armonaitė

Lemtingos pažintys: A. Ragauskaitė, M. Tenisonas Vilnius, Jaunimo teatras, 1966, 1967

„ROMEO IR DŽULJETA“ Taigi, studentas mokosi paskutiniame Universiteto Chemijos fakulteto Biochemijos katedros kurse, rašo diplominį darbą tema „Embichino ir kai kurių B grupės vitaminų įtaka karboanhidrazės, peroksidazės ir adenozintrifosfatazės aktyvumui žiurkių kraujyje ir organuose“, dirba VU Gamtos fakulteto Biochemijos, biofizikos, genetikos katedros laborantu, šoka ansamblyje ir... dirba aktoriumi mažiau nei prieš metus (1965-01-29) įkurtame Jaunimo teatre. Į naująjį Vilniaus teatrą Giedrių pakvietė, pasak Gražinos Rėgalienės, režisierė Aurelija Ragauskaitė, pamačiusi jį Universiteto dainų ir šokių ansamblio repeticijoje.

A. Ragauskaitė, kuriai buvo patikėta vadovauti Jaunimo teatrui, sprendė ne tik trupės būrimo, daugybę organizacinių klausimų, – ji ėmėsi ambicingo sumanymo teatro veiklos pradžią įprasminti išskirtiniu kūriniu – V. Šekspyro tragedija „Romeo ir Džuljeta“, pati ją režisavo. Spektaklio premjera įvyko 1966 m. gegužės 27-ąją. Šio, pirmojo, Jaunimo teatro spektaklio dailininkas – Igoris Ivanovas, kompozitorius Feliksas Bajoras. Pirmojoje premjeroje, kaip prisimena tuo metu teatro literatūrinės dalies vedėja dirbusi Gražina Mareckaitė3, vaidino Antanas Šurna

(Romeo), Laima Štrimaitytė-Kuodienė (Džuljeta), Ferdinandas Jakšys (Eskalas), Stasys Gudavičius (Montekis), Rimgaudas Karvelis (Kapuletis), Saulius Sipaitis (Benvolijus), Gintas Žilys (Tebaldas), Leonas Ciunis (Lorencas), Elvyra Žebertavičiūtė (Sinjora Monteki), Birutė Didžgalvytė (Sinjora Kapuleti), Valerija Marcinkevičiūtė (Džuljetos auklė), Česlovas Stonys (Džovanis), Vilhelmas Vaičekauskas (Baldasaras), Juozas Jaruševičius (Samsonas) Jonas Vaitiekaitis (Vaistininkas), Algis Mažuolis (Pjetas), Karolis Dapkus (Paris), Marija Dičpetrytė (Pario pažas).

Giedriui teko daug vaidmenų masinėse scenose – kartu su Nijole Gelžinyte, Gediminu Girdvainiu, Regina Kazlauskaite, Apolonija Matkevičiūte, Eugenijumi Šalčiu, Lilija Žadeikyte ir kitais jis vaidino miestietį, Veronos gyventoją, Montekių ir Kapulečių šeimų giminaičius, sargybinį, muzikantą. Visi Giedriaus personažai buvo be žodžių. Išskyrus tą vienintelę frazę, kurios net artimiausi bičiuliai neprisimena...

Taip sėkmingai sugyveno Giedrius studentas, Gied­ rius biochemijos mokslininkas ir Giedrius aktorius. Tačiau... 1966-ųjų rugsėjo 24 d. į Jaunimo teatrą režisieriaus pareigoms buvo priimtas latvis Modris Tenisonas.

Rygoje vaidinęs Roberto Ligero pantomimos trupėje, savo įkvepiančiomis idėjomis apie pantomimos spektaklius jis

3 www.jaunimoteatras.lt/news/172/11/Is-teatro-istorijos-archyvu.html

19

sudomino A. Ragauskaitę; M. Tenisonui buvo sudaryta

galimybė įsteigti pantomimos trupę Jaunimo teatre.

Jau spalio mėnesį aukštųjų mokyklų skelbimų lentose ir laikraščiuose paskelbta apie atranką į M. Tenisono vadovaujamą pantomimos kolektyvą.

Lietuvos PANTOMIMOS GIMTADIENIS: 1966-10-27 1966 m. spalio 27-ąją M. Tenisonas įvardija kaip jo vadovaujamos pantomimos trupės gimtadienį, – tądien įvyko pirmoji repeticija. O kartu – įsimintinas susitikimas ir pokalbis apie pantomimą su Vroclavo pantomimos teatro (Lenkija) įkūrėju, garsiuoju Henriku Tomaševskiu, su savo trupe gastroliavusiu Vilniuje.

Pantomimos repeticijos vykdavo vakarais Jaunimo teatro patalpose tuometinėje Liudo Giros gatvėje (­dabar – Vilniaus g. 41; čia veikia Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus). Susirinkdavo po pamokų, paskaitų, o kai kas – po darbo valandų. Giedrius atskubėdavo iš laboratorijos M. K. Čiurlionio gatvėje.

1966-ųjų gruodžio 16 d. G. Mackevičius apsigynė diplominį darbą. Gavo paskyrimą dirbti Universitete, Medicinos fakulteto Mokslinės vaistų sintezės ir tyrimo laboratorijos Farmakologijos sektoriuje, vadovaujamame prof. Henriko Polukordo. Nuo 1967 m. vasario 1 d. pradėjo dirbti vyresniuoju laborantu.

Tačiau vis labiau traukė Tenisono vadovaujamos repeticijos, atmosfera, kurioje gyveno pantomimos trupė.

1967 m. balandžio 9 d. įvyko istorinė M. Tenisono spektaklio „Ecce Homo“ premjera. Spektaklis, parodytas Vilniuje, Profsąjungų kultūros rūmuose, atvėrė kelią pantomimai, naujam scenos žanrui Lietuvoje. 1967-ųjų gegužės 1 d. Giedrius parašė pareiškimą Universiteto rektoriui. Paaiškino, kad „nuo 1966 m. dirba Jaunimo Režisierė Aurelija Ragauskaitė, Valstybinio jaunimo teatro vyriausioji režisierė (1965–1968). Vilnius, 1965.

teatro pantomimos trupėje, kuri balandį juridiškai įteisinta kaip naujas profesionalus žanras respublikoje, 20

Dailininko Igorio Ivanovo plakatas ir spektaklio programėlė, 1966.

1966 m. gegužės 27 d. – pirmoji Valstybinio jaunimo teatro premjera: V. Šekspyro „Romeo ir Džuljeta“ (rež. A. Ragauskaitė). Scenoje iš spektaklio pirmas iš kairės – Giedrius Mackevičius.

21

todėl prašo suteikti galimybę dirbti meno srityje ir atleisti nuo einamų pareigų nuo š. m. gegužės 15 dienos.“4 Giedrius Mackevičius padarė savo sprendimą. Tam reikšmingam gyvenimo žingsniui didelės įtakos turėjo Modris Tenisonas.

Tačiau jo, perspektyvaus jauno mokslininko, nenorėjo paleisti iš Universiteto. Prorektorius prof. Bronius Sudavičius pasikvietė Giedriaus sesę Gražiną „rimto pokalbio“: kalbėjo apie Giedriaus laukiančią perspektyvą po kelerių metų apsiginti disertaciją, tapti naujos mokslo šakos, biochemijos, garsiu specialistu, prašė atkalbėti brolį nuo nerimto pasirinkimo. Gražina Giedriaus neatkalbinėjo, tik paprašė kvietimo į Jaunimo teatre režisieriaus Ginto Žilio sukurtą, tuo metu rodomą vaikišką spektaklį „Keistuolių planeta“. Norėjo parodyti profesoriui, kad Giedrius jau aktorius. „Ilgai laukiau, kada į sceną išeis Giedrius, – prisimena G. Rėgalienė. – Jau pradėjau nerimauti. O mano pakviestas svečias vis klausinėjo, kada pagaliau pasirodys Giedrius. Ir jis pasirodė!.. Sulojo du kartus ir išbėgo...

Prorektorius atsigręžė į mane ir išraiškingai palingavęs galvą pratarė: „Ką aš tau sakiau?..“ Kai po šešiolikos metų brolis, jau garsus režisierius, su savo teatru atvyko į Vilnių gastrolių, aš vėl nuėjau į Universitetą ir pakviečiau profesorių B. Sudavičių į spektaklį, šįkart – „Choakino Murjetos žvaigždė ir mirtis“. Ne tik žiūrėjome, bet ir nuo pirmųjų akimirkų įsitraukėme į spektaklio vyksmą: kartu su žiūrovais pašokome nuo kėdžių ir ritmingai, antrindami „žirgų jojimui“, plojome. O po spektaklio, nutilus ilgoms ovacijoms, profesoriaus paklausiau: „Na, kaip?“ Profesorius buvo sužavėtas...“

4

Vilniaus universitetas, Teisėkūros skyriaus Dokumentų valdymo poskyris, Byla Nr. K-3644.

22

Modris 1966 m. vasarą Vilniuje pasirodė visų dėmesį patraukiantis dvidešimt vienų metų jaunuolis: tiesi laikysena, itin elegantiška apranga, aristokratiškos manieros. Dar šis ateivis pasižymėjo atvira natūra, – jis lengvai mezgė pažintis ir per labai trumpą laiką susidraugavo su skulptoriumi Teodoru Kazimieru Valaičiu, džiazo muzikantais Olegu Molokojedovu, Vladimiru Tarasovu, Viačeslavu Ganelinu ir kitais bendrauti linkusiais sostinės menininkais. Tai buvo latvis Modris Tenisonas! Dailininkas!

Mimas iš Rygos!

M. Tenisonas ne kartą spaudoje pasakojo, kad į Vilnių jį atviliojo meilė lietuvaitei. Paprašius patikslinti, pasakoja, kad 1965 m Maskvoje, per sąjunginę atranką į IX Pasaulio jaunimo ir studentų festivalio „Gyvąjį žiedą“, susitiko su labai gražia „Lietuvos“ ansamblio šokėja.

Susidraugavo. Bet Modriui teko išeiti tarnauti į sovietų armiją. O kai jis, pirma laiko atlikęs prievolę, atvažiavo į Vilnių, sužinojo, kad jo draugę myli dar vienas menininkas. Tolesnė įvykių eiga apipinta legendomis. Viena jų pasakoja, kaip Modris lipo pas mylimąją pro... ketvirto aukšto langą. „Tikrai! Modris įlipo! – prisimena dailininkė Marija Jukniūtė. – Jis kabarojosi senais lietvamzdžiais, aptrupėjusiais karnizais... Tai buvo labai pavojinga... O jo mylimoji vis tiek pasirinko rašytoją...“

Kūrybinio jaunimo stovykloje, regis, Birštone, ji matė kelis mano etiudus, atliekamus prie laužo. Pantomima jai paliko įspūdį, todėl pakvietė mane į teatrą vesti aktoriams judesio trenažą. Aš sutikau dirbti Jaunimo teatre, – privalėjau laikytis duoto žodžio.“ „Pirmą kartą Modrį Tenisoną pamačiau „Neringos“ kavinėje, kur pietavom su drauge, Jaunimo teatro scenografe Sofija Kanaverskyte, – apie pažintį su Tenisonu kalba M. Jukniūtė. – Prie mūsų staliuko prisėdo Sofijos pažįstamas jaunuolis. Tai buvo Modris. Draugė mus supažindino, pasakė, kad esu Dailės instituto studentė.

Vaikinas susidomėjo ir neilgai trukus paklausė: „Ką jūs galvojate apie pantomimą?“ Atsakiau, kad man, grafikei, lengviau nupiešti, ką galvoju, nei kalbėti. Paėmiau servetėlę ir nupiešiau...“ Po kurio laiko Modris pasibeldė į S. Kanaverskytės nuomojamo kambariuko duris. Labai apsidžiaugė, kai kambaryje pamatė ir Mariją; tuoj pat pranešė: „Man reikia jūsų pagalbos!“ Visą dieną ir dar pusę nakties merginos su Modriu kūrė plakatus, kviečiančius dalyvauti atrankoje į Jaunimo teatre buriamą pantomimos trupę. „Tie plakatai buvo labai perfekcionistiniai – Modrio stiliaus: su iškirptais langiukais, priklijuotais skudurėliais... – pasakoja grafikė. – Gerokai po vidurnakčio baigėme kurti plakatus ir tik tada prisiminėme, kad tądien nieko burnoj neturėjom. Sofija galėjo pasiūlyti tik... senos sudžiūvusios

Paklausus, ar tikrai taip buvo, Modris kiek pagal-

duonos. Griaužėme tuos džiūvėsius, o Modris vis gyrė,

vojęs sako: „Taip galėjau pasielgti... Kas nerizikuoja, tas

kad labai skanu. Tas Modris! Jis visada pastebi ir moka

negeria šampano!“

džiaugtis net mažais, nereikšmingais dalykais!“

Toliau pasakojama, kad sielvarto apimtas Modris

Kitą dieną, pučiant stipriam vėjui, Marija ir Modris

visų pažįstamų klausė, ką gi jam daryti? Žurnalistas Fer-

nešė plakatus į Dailės institutą (dabar Lietuvos dailės

dinandas Kauzonas atsimena tas skausmingas latviui

akademija), Universitetą, Konservatoriją (dabar Lietuvos

dienas ir tai, kad vienas draugų patarė Modriui padaryti

muzikos ir teatro akademija), Pedagoginį institutą (nuo

ką nors ypatingo, neįmanomo, kad toji mergina supras-

2018-ųjų – Vytauto Didžiojo universiteto Edukologijos

tų, ko neteko... „Ne, ne, ne! – ryžtingai prieštarauja Teni-

akademija). O kai įvyko atranka ir prasidėjo pantomimos

sonas. – Aš jau buvau susitaręs su Aurelija Ragauskai-

trupės repeticijos, jas galėjo žiūrėti ir artimiausi M. Teni-

te, kad ateisiu dirbti į Jaunimo teatrą. 1966-ųjų vasarą

sono draugai. Pasak Marijos, stebėti repeticijas būdavo

23

pantomima ir „Mamutų medžioklė“ Kauno teatrai, 1967–1972

1967-ųjų vasarą Modris Tenisonas ir jo pantomimos tru-

savaitraštyje „Literatūra ir menas“ aprašė festivalio žiuri

pė sulaukė Kultūros ministerijos pasiūlymo keltis į Kauno

narys, režisierius Vytautas Čibiras.

valstybinį dramos teatrą. Tuo pat metu teatro vyriausiuoju režisieriumi paskiriamas ir Jonas Jurašas. 1963 m. baigęs GITIS‘ą, prof. Marijos Knebel vadovaujamą režisierių

Scena iš J. Jurašo režisuotos K. Sajos „Mamutų medžioklės“. Kauno dramos teatras, 1968.

kursą, Lietuvoje jis jau buvo sukūręs spektaklius Valstybiniame rusų dramos, Šiaulių dramos, Akademiniame dramos teatruose. „Vasaros pabaigoje, prieš pat sezono pradžią, aš ir mimai, pasiryžę palikti Vilnių, jau buvome Kaune, – prisimena M. Tenisonas. – Iš pradžių man net teko pagyventi vyriausiojo režisieriaus kabinete, o mimams – skalbykloje, kitose pagalbinėse patalpose. Tačiau buitiniai dalykai mums visai nerūpėjo. Dideles viltis siejome su Kauno dramos teatru ir nauju – jaunu ir energingu – vyriausiuoju režisieriumi Jonu Jurašu.“ J. Jurašas prisimena, kad į Kauną važiavo jau žinodamas apie Modrio Tenisono vadovaujamą pantomimos

„Spalio pabaigoje Rygoje įvyko pirmasis šalyje pantomimos žanro kolektyvų festivalis. Nors jame dalyvavo tik Baltijos respublikų pantomimos ansambliai, – festivalis silaukė labai didelio žiūrovų susidomėjimo. Keturias dienas vyko įdomios festivalio dalyvių kūrybinės varžybos, nugalėtojų laukė trylika prizų. (...) Pagaliau įvyko tai, ko net optimistiškiausi mūsų pantomimos gerbėjai vargu ar galėjo tikėtis: kauniečiams ir latvių ansambliui Rygos festivalio žiuri paskyrė pirmąją vietą. Kauniečių ansamblio vadovas M. Tenisonas apdovanotas specialiais prizais už geriausią filosofinį etiudą („Ecce Homo“) ir už įdomius eksperimentus. To paties ansamblio solistams G. Mackevičiui ir E. S. Pauliukoniui įteikti geriausių festivalio mimų diplomai bei prizai. Kompozitoriui F. Bajorui įteiktas prizas už geriausią programos muzikinį apipavidalinimą.“

trupę, Profsąjungų kultūros rūmuose buvo matęs „Ecce

V. Čibiras. Graži pradžia. Literatūra ir menas, 1967-11-18.

Homo“. Todėl režisieriai greitai rado bendrą kalbą, sutarė,

Pasidžiaugę geru įvertinimu, mimai repetavo pan-

kad kartu kurs spektaklį.

tomimos spektaklį „Sapnų sapnai“; 1968-ųjų balandžio

Tačiau, kol pradėjo bendrą darbą, mimai su dide-

27 d. pakvietė žiūrovus į premjerą. Trijų dalių spektaklyje –

liu pasisekimu rodė Vilniuje sukurtą „Ecce Homo“. Ne

„Fuga“, „Apie tai, ko nėra buvę“, „Metamorfozės“ – daly-

tik Lietuvoje rodė. 1967 m. spalį Rygoje įvyko pirmasis

vavo visa pantomimos trupė. Ypač vertinga, kad pirmoji

tuometinėje SSRS pantomimos festivalis. Lietuvos trupė

spektaklio dalis „Fuga“, kaip rašoma programėlėje, „su-

puikiai pasirodė; pelnė ne vieną apdovanojimą. Renginį

kurta M. K. Čiurlionio paveikslų ir muzikos sukeltų minčių,

43

nuotaikų ir asociacijų pagrindu“. Kitas dvi spektaklio dalis

metai. Toli sklido garsas ir apie teatre kūrusią M. Tenisono

inspiravo JAV poeto, Pulicerio premijos laureato Karlo

vadovaujamą pantomimos trupę (1970-08-01 pantomi-

Sandburgo poezija. „Apie tai, ko nėra buvę“ – apdainuoja

ma perkelta į Kauno muzikinį teatrą).

nenuilstantį jūros ir vėjo šėlsmą, kalba apie žmogų am-

Spektakliai sulaukdavo didžiulio publikos ir kritikų

žinajame jo kely... „Metamorfozėse“ poetas primena, kad

dėmesio, tačiau kėlė kultūros valdininkų nepasitenkini-

„Kasdieną gimsta stiprūs žmonės“, o M. Tenisonas šią

mą, aktyvų pasipriešinimą, reiškiamą per jiems lojalių

spektaklio mintį išsako per etiudus „Taip žuvo Pompėja“,

teatro darbuotojų pasisakymus susirinkimuose, meno

„Beveidis“, „Mažieji likimai“. Šiame spektaklyje, anot kriti-

tarybos posėdžiuose ar per atvirą kišimąsi į J. Jurašo

kų, ypač ryškiai atsiskleidė G. Mackevičiaus personažai:

darbą, spaudimą.

„Besijuokiantis žmogus“, „Beveidis“.

1968-ųjų gruodžio 31-ąją parodytas pirmasis „Ma-

1968–1972 m. – Kauno dramos teatro pakilimo lai-

mutų medžioklės“ spektaklis. Pjesės autorius Kazys Saja,

kotarpis, prilygstantis prieš dešimtį metų visoje Sovietų

režisierius Jonas Jurašas, plastikos režisierius Modris Te-

sąjungoje garsėjusio Panevėžio, o vėliau – ir Jaunimo

nisonas, dailininkė Janina Malinauskaitė, kompozitorius

teatrų pasiekimams. Tai buvo vyriausiojo režisieriaus

Giedrius Kuprevičius. Kartu su dramos aktoriais Algiu Ky-

Jono Jurašo, įnešusio naujus kūrybos ir etikos principus,

bartu, Gražina Balandyte, Antanu Barču, Regina Varnaite, 44

Scenos iš M. Tenisono spektaklio "Sapnų sapnai", 1968.

Pirmojo SSRS pantomimos festivalio apdovanojimai. Iš dešinės: Modris Tenisonas, Kristina Andrejauskaitė, Elena Savukynaitė, Algis Matulionis, Giedrius Mackevičius, Vytautas Petruškevičius, Zigmas Banevičius, kiti. Ryga, 1967-10-22.

Vytautu Eidukaičiu, Antanu Tarasevičiumi, Algirdu Vrubliausku, Antanu Žeku, Lilija Matulevičiūte, Kęstučiu Geniu ir kitais spektaklyje dalyvavo mimai Kristina Andrejauskaitė, Zigmas Banevičius, Giedrius Mackevičius, Valerijus Martynovas, Vytautas Petruškevičius, Regina Putnaitė, Elena Savukynaitė, Edgaras Savickis. Premjeros dieną į M. Tenisono darbo knygelę įrašyta teatro direktoriaus padėka už „kūrybišką ir pasiaukojamą darbą kuriant spektaklį „Mamutų medžioklė“... „Tuo metu į mus ir pantomimą teatre žiūrėjo palankiai, – prisimena M. Tenisonas. – O į Jurašą – įtariai, nepriimdami jo diegiamų naujovių. Kaip sakoma, nauja šluota naujai šluoja. Todėl teatro senbuvių reakcija nebuvo netikėta...“ „Mamutų medžioklės“ veiksmas vyksta abstrakčioje erdvėje, laukymėje su paslaptingais, tarsi išmirusio miesto griuvėsiais. „Plastinį fantasmagoriško miesto ir pakrikusios, bukos minios vaizdą papildo ir pagausina pantomimos aktoriai. Žiūrovai nesunkiai įskaitė teatro siūlomą simbolių bei alegorijų raštą ir suprato, kas yra tas ketvertas maskaradiniais kostiumais apvilktų ir beviltiškai šventės – tų žadėtų šviečiančių komunizmo viršūnių, gerovės, laisvės nuo įsipareigojimų sau ir visiems – ieškančių personažų. Tai buvo vadinamoji „tarybinė liaudis“, jos atstovai. Beje, recenzuoti spektaklio beveik niekas neišdrįso ," – prisimena teatrologė Audronė Girdzijauskaitė.11 „Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“ – labai aštri, išskirtinė pjesė, – sako J. Jurašas. – Į spektaklį pakvietėme mimus ir sukūrėme unikalų spektaklį; niekas tokių dalykų nedarė... Pantomimos trupės aktoriai – personažų alter ego. Jie, nors ir be teksto, vienas kūnas – antrasis veikėjų „aš“. Kaskart po spektaklio, uždangai nusileidžiant, galvodavau, ar mus jau dabar, tiesiai nuo scenos „sudės“

11 Audronė Girdzijauskaitė. http://mokslozurnalai.lmaleidykla.lt/publ/1392-

1002/2006/4/Men_016_023.pdf

46

Modrio Tenisono koliažas spektaklio „Mamutų medžioklė“ premjeros proga. Kaunas, 1968.

Režisierius Jonas Jurašas. Vilnius, 2018.

Pantomimos trupė.

Pirmoje eilėje (iš kairės): Edgaras Savickis, Elena Savukynaitė, Jūratė Mikšytė, Zigmas Banevičius; antroje eilėje (iš kairės): Giedrius Mackevičius, Vytautas Petruškevičius, Modris Tenisonas, Valerijus Martynovas. Kaunas, 1970.

į vežimus, ar dar palaikys?.. Juk per kiekvieną spektaklį

J. Jurašas pasakoja, kad M. Tenisonas subūrė labai

salėje jiems skirtose nuolatinėse vietose sėdėdavo du

kūrybingų žmonių grupę. Jie teatro rūsyje išdekoravo,

žmonės iš KGB ir viską užsirašinėjo...“

fotografijomis išklijavo patalpas ir įrengė barą „Pinčiu-

Spektaklis buvo skandalingas ir labai populiarus;

kas“. Mimai buvo labai pastebimi mieste, išsiskyrė iš

į jį patekti, anot J. Jurašo, tai kaip premiją gauti. „Man

pilkos sovietinės atmosferos, kai, pavyzdžiui, net turėti

nešė kyšius, kasininkes saldainiais „šėrė“, – prisimena

ilgus plaukus buvo nusikaltimas. Jie buvo kitokie. Tarp jų

Jurašas. – „Mamutų medžioklės“ populiarumas padėjo

buvo daug gabių žmonių. Gabiausias, pasak J. Jurašo, –

spektakliui išsilaikyti, bet nuolat tekdavo dėl jo su valdžia

Giedrius Mackevičius, išsiskyręs savo plastika, išvaizda.

kovoti“. Šiaip ar taip, spektaklis parodytas daugiau kaip

Galėjo būti labai geras aktorius.

70 kartų. Ne tik Kaune, bet ir gastrolėse visoje Lietuvoje.

48

Scena iš M. Tenisono spektaklio „XX amžiaus capriccio". Aktoriai Jūratė Mikšytė ir Vytautas Petruškevičius, 1970.

Scenos iš M. Tenisono spektaklio „Koliažas".

Aktoriai Regina Putnaitė ir Giedrius Mackevičius, 1971.

spektaklyje neliko. Mūsų kūrinys apie Menininką.“ Pa-

Geršvino, kitų kompozitorių muzikos. Spektaklyje daly-

grindinis – žiauraus Diktatoriaus – vaidmuo patikėtas

vavo Muzikinio teatro solistės Genovaitė Jasiūnaitė, Ju-

G. Mackevičiui. Kodėl? Pirminiame repeticijų etape, pasak

dita Ušinskaitė, orkestro solistai Danguolė Belazaraitė,

M. Tenisono, aktoriai tarsi „prisimatavo“, pasirinko savo

Henrikas Tarvydas, pantomimos trupės aktoriai. „Mes

personažus. Giedriaus nusiteikimas, vidinė energetika

pasakojame apie tai, kad žmogus negali įgauti sparnų,

aiškiai rodė, kad Diktatorius – jo vaidmuo.

jeigu jis užmuša savo gyvą sielą, meilę. Mylėti ir išsau-

Kauno muzikinis teatras.

Romo Kalantos IŠŠŪKIS

goti savo sielą jis gali tik turėdamas sparnus...“ – apie kūrinį aiškinama programėlėje.

Muzikiniame teatre mimai vaidino ir savo, ir kituo-

Kodėl M. Tenisono vadovaujamą pantomimos trupę iš

se teatro spektakliuose, scenoje pasirodydavo kartu su

Kauno dramos teatro perkėlė į šalia esantį Muzikinį tea-

baleto artistais.

trą? Šiandien niekas negali atsakyti. Spėjama, kad kažkam

Pasak aktoriaus Vytauto Petruškevičiaus, iš pradžių

iš kultūros valdininkų pasirodė, jog pantomimai labiau

Muzikiniame buvo geriau: čia dirbo lankstesnė administ-

dera būti Muzikiniame, kur yra ir baleto trupė. Juolab kad

racija, kuri pantomimos trupei suorganizuodavo daugiau

M. Tenisoną ir jo mimus perkėlus į Muzikinį teatrą, visus

gastrolių, spektaklių. O ir jie, jau gerai žinomi ir mėgstami

įdarbino „baleto artisto“ pareigoms...

Baltijos respublikose, dažnai sulaukdavo kvietimų vaidinti

Taip spektakliai „Ecce Homo“, „Sapnų sapnai“, „Sau-

išvykose. „Bet lazda turi du galus, – primena V. Petruš-

gokit peteliškę!“, „XX amžiaus capriccio“ buvo įtraukti į

kevičius. – Viskas buvo gerai, kol 1972 m. žiemą, per

Muzikinio teatro repertuarą. Šiame teatre buvo sukurtas

gastroles Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) mūsų,

„Koliažas“, paskutinis legendinės Modrio Tenisono pan-

10 žmonių trupė, įvykdė teatro finansinį ketvirčio planą...

tomimos trupės spektaklis.

Kokiai administracijai patiktų toks „akiplėšiškumas“?!“

1971 m. vasario 13 d. įvyko „Koliažo“ premjera.

Įtampa teatre didėjo. Vis dažniau buvo kartojama,

Spektaklio režisierius ir dailininkas – M. Tenisonas; jis

kad pantomima – našta Muzikiniam teatrui. 1972-ųjų

parinko Johano Sebastiano Bacho, Arvo Piarto, Edvardo

gegužės mėnesį gerai prisimena žurnalistė Ramutė Vai-

Grygo, Kšyštofo Pendereckio, Piotro Čaikovskio, Džordžo

tiekūnaitė, tuo metu dirbusi „Kauno tiesoje“, daug rašiusi

55

Giedrius Mackevičius. Kaunas, 1970.

apie pantomimą, puikiai sutarusi su M. Tenisonu ir ki-

išeis visi. Tačiau prieš tai norėta dar viena pastanga ap-

tais trupės mimais. „Trims žmonėms – trupės įkūrėjui

ginti trupę, nes TEATRAS jauniesiems mimams nebuvo

ir vadovui režisieriui Modriui Tenisonui, talentingiems

užgaida, o gyvenimo būdas," – rašė R. Vaitiekūnaitė. 14

mimams Giedriui Mackevičiui ir Valerijui Martynovui pa-

1972 m. gegužės 14 d., sekmadienį, Muzikinio teatro

siūlyta palikti teatrą. Tai būtų reiškę, kad trupės artistai

sodelyje protestuodamas prieš sovietinį režimą apsipylė

retkarčiais pasirodys viename kitame muzikiniame spek-

benzinu ir susidegino Romas Kalanta. Tuo metu mimai

taklyje, o savarankiškuosius pamirš, nes nebebus kam

vaidino vaikiškame spektaklyje – Ramutės Skučaitės

juos režisuoti. Jauni kūrybingi menininkai atsidūrė tarp

„Mergytė ieško pasakos“...

dviejų gniaužtų: ideologų ir teatro vadovybės, kurią, žinoma, taip pat spaudė ideologai. Apsispręsta, jog iš teatro

Muzikiniame teatre dieną vyko spektaklis vaikams.

Prie manęs pribėgo vienas darbuotojų ir pranešė, kad dega žmogus. Iš pradžių nieko nesupratau – kur dega žmogus: scenoje ar teatre? Mane patraukė prie tarnybinio išėjimo, budėtojas į rankas įdavė gesintuvą. <...> išvydau skvere liepsnojantį žmogų. Bėgau prie jo ir svarsčiau, kaip galėčiau jam padėti, galvojau, ar purkšdamas gesintuvo chemikalus dar labiau nepakenksiu. Gesintuvo nepanaudojau. Šalia jau buvo du vaikinai, spėju, profesinės mokyklos moksleiviai, jie švarkais gesino ugnį.

Supratau, kad pagalba jau teikiama, manęs čia nereikia, todėl grįžau į teatrą.

M. Tenisonas: R. Kalantos auka pakeitė mano gyvenimą.

Nerijaus Povilaičio pokalbis su M. Tenisonu.

Iš leidinio Savaitraštis Kaunui, 2016-10-17.

Tos pačios dienos naktį, gegužės 14–15 d., ore tvyrant R. Kalantos poelgio įtampai, pro atvirus žurnalistės Ramutės Vaitiekūnaitės buto langus į Laisvės alėją sklido rašomosios mašinėlės tarškėjimas. Tai M. Tenisonas ir G. Mackevičius, padedami R. Vaitiekūnaitės, rašė laišką kultūros ministrui L. Šepečiui; jame išsakė darbo Muzikiniame teatre problemas, begalinį norą kurti.

Atsakymo mimai nesulaukė. Jie vienas po kito paliko teatrą.

14 Ramutė Vaitiekūnaitė. Modrio Tenisono pareiškimas. Kauno istorijos

metraštis, t. 4, 2003, p. 181–183.

56

„Nugalėjimas“ 1975

„Spektaklio „Nugalėjimas“ pavadinimas gali būti ir

Su „genijams“ būdingu lengvumu ir paprastumu nuspren-

mūsų teatro simbolis. Nes norime nugalėti savo nepro-

džiau: kitas mano darbas bus apie Mikelandželą!

fesionalumą ir pasiekti aukščiausią kūrybos meistrystę. “ Преодоление. Интервью В. Чекмарева. Вечерний Омск, 1980-11-24.

Pirmasis mano spektaklis gimė taip, kaip gimsta pirmasis vaikas. Aš nebuvau tam pasiruošęs. Ir iš išgąsčio, ir apdujęs nuo kūrybinės euforijos aš net pamiršau, kad spektaklį reikia kažkaip pavadinti. Tik vėliau,

„Nugalėjimas“ – tai spektaklio apie Mikelandželą devi-

peržiūrose, gerieji žmonės patarė spektaklį pavadinti

zas. Visas šio Menininko gyvenimas – kova. Tai akmens

„Nugalėjimu“. <...>

inercijos ir žmonių sustabarėjusio mąstymo nugalėjimas;

Pirmasis?

nugalėjimas savo kūniškos aistros išaukštinant žmogaus

Taip, pirmasis spektaklis su kolektyvu – Maskvos

kūno grožį ir tobulumą. Fanatizmo, pykčio, gobšumo, iš-

plastinės dramos teatru, gyvavusiu 16 metų. 1974 m.

sigimimo ir netikėjimo kūrybos galia nugalėjimas.“

tai buvo saviveiklinė pantomimos studija I. Kurčiatovo

Scena iš G. Mackevičiaus spektaklio „Nugalėjimas", 1975.

В. Щербаков. O пластическом театре, Театр, 1985, № 7, c. 30.

„G. Mackevičius išsikėlė sau užduotį suprasti Mikelandželą – žmogų, dailininką, pilietį. Prie mūsų priartinti jo džiaugsmus ir sielvartą, tikėjimą ir abejones, pralaimėjimus ir pergales. Siekė perteikti nuostabios, o kartu labai prieštaringos epochos atmosferą. <...> G. Mackevičius kuria pantomimos simfoniją.“ Г. Комаров. Театр без маски, Театр, 1977, № 2, c. 53.

atominės energijos instituto kultūros namuose. <...> Mano išankstinis pasirengimas spektakliui paprastai vyksta ilgai ir skausmingai. Apie medžiagą, kurios imuosi, turiu žinoti viską, todėl ėmiau rimtai studijuoti Renesanso muziką, literatūrą, tapybą, skulptūrą, t. y. Mikelandželo epochos filosofiją, religiją, socialinį gyvenimą, etiką ir estetiką. Aš skaičiau viską, kas buvo parašyta apie Mikelandželą...

Istoriografų, menotyrininkų darbai, keli biografinio romano bandymai, filosofiniai esė, poezija ir t. t. Norėjau susigaudyti šiame informacijos sraute. D. Vazario, A. Kondivio, G. Bojadžijevo, A. Dživelegovo, R. Rolano, I. Stouno, K. Šulco, Stendalio, O. Rodeno, V. Lazarevo,

„Mano studijos nariai atvertė kalendorių ir pamatė, kad,

A. Voznesenskio knygų stirta išaugo ant mano stalo. <...>

įprasminant didžiojo kūrėjo Mikelandželo 500-ąsias gi-

Mano manymu, spektaklyje turėjo būti ta intelekti-

mimo metines, 1975-ieji paskelbti Mikelandželo metais.

nė Mikelandželo kūrinių analizė, kurią pateikia G. Boja­

65

džijevas, A. Dživelegovas, V. Lazarevas, B. Viperas, R. Ro-

kūriniais skambėjo ir lietuvių kompozitorių Valentino

lanas, Stendalis. Taip pat spektaklyje būtinai turi jaustis

Bagdono ir Vytauto Paltanavičiaus muzika.

gyvas Mikelandželo alsavimas, kurį įamžino kūrėjo biografijas rašę jo amžininkai D. Vazaris, A. Kondivis.

Kaip veikti?

mokslinės konferencijos pranešėjai, apie jį savo prisiminimuose kalba aktoriai, dalyvavę spektaklyje.

Galutinai susipainiojęs abejonėse, nusprendžiau visą

Tai unikalus, visus šešiolika teatro veiklos metų

savo dėmesį skirti tik Mikelandželo gyvenimo atspindžių

rodytas spektaklis – tarsi Giedriaus Mackevičiaus kū-

jo kūryboje analizei. Reikėjo suvokti, kokios priežastys –

rybos vizitinė kortelė. Per tuos metus ne kartą keitėsi

asmeninės, religinės, socialinės – privertė jį imtis kalto ar teptuko ir sukurti „Pietą“ arba „Dovydą“, Siksto kapelos freskas ar Medičių antkapius. <...> Aš nenorėjau, kad pagrindinis mano misterijos herojus būtų sužmoginta dievybė. Mane visų pirma domino žmogus. Žmogus, savo gyvenimo pabaigoje pasiekęs Dievo didybę,“ – rašė G. Mackevičius.17 Ir tęsė: „Po įvairiausiomis kaukėmis visais amžiais slepiasi amžinasis juokdarys ir amžinasis intelektualas. <...> Juk kiekvienas turime poreikį žaisti, džiaugtis, juokauti. Todėl vieną esminių Mikelandželo esybių įvardijau kaip Juokdarį. Tai reiškia, Juokdarys ne tik nori mums kažką atskleisti. Jis pats siekia atsiverti. ...Tegul šis Juokdarys išbėga iš scenos gilumos tarsi iš amžių glūdumos ar mūsų sielos gelmių ir visiškoje saG. Mackevičius ir jo spektaklio „Nugalėjimas" aktoriai, 1980.

Šioje knygoje spektaklį „Nugalėjimas“ analizuoja

lės tyloje suskambina varpu. Ir tegul nuo galingos garso bangos sudūžta visi požiūriai ir nuomonės, per penkis šimtus metų apaugusios Renesanso epochą. Te atsiveria mums tiesa apie žmogaus aistras ir veiklą.

Aš jau mačiau spektaklio pradžią.

Tai jau ne taip ir mažai...“18 Žinant, kad Mackevičius savo spektakliams visada kruopščiai rinko muziką, intriguoja tai, kad „Nugalėjime“ kartu su Kšyštofo Pendereckio, Heitoro Vila-Lobos, Igorio Stravinskio, Miroslavo Kabelačiaus, kitų kompozitorių

aktoriai, tačiau nesikeitė, neslūgo publikos susidomėjimas spektakliu, kuris visur – Maskvoje, Rusijos provincijoje ar tolimose užsienio gastrolėse – sulaukdavo tik audringų ovacijų. „1989 m. į gastroles Italijoje, Florencijoje, nuvežėme spektaklį „Raudonas žirgas“ ir tik vieną sceną iš spektaklio „Nugalėjimas“, – prisimena Natalija Demskaja, tais metais dirbusi Maskvos plastinės dramos teatre. – Parodėme spektaklio kulminacinį epizodą – Dovydo skulptūros, kuri puošia centrinę Florencijos aikštę, sukūrimo sceną. Spektaklio ištrauka sukėlė žiūrovams šoką.

Publika pašoko nuo kėdžių ir visą pusvalandį audringai plojo, nepaleisdama nuo scenos pagrindinių vaidmenų atlikėjų – Anatolijaus Bočiarovo (Skulptorius) ir Aleksandro Minčenkos (Dovydas).“ „Pirmąkart Giedrius apsilankė Italijoje praėjus daugeliui metų nuo jo sukurto „Nugalėjimo“ – spektaklio apie Mikelandželo Buonaročio gyvenimą ir kūrybą, – dalijosi prisiminimais Marina Mackevičienė.19 – Su keistu jauduliu (tarsi visa tai jau išgyveno prieš penkis šimtus metų) Giedrius vaikštinėjo po Florenciją, tankiai užstatytą garsiais paminklais. Priešais Sinjorijos aikštę anksčiau žydėjo Medičių sodai, o jų centre buvo dirbtuvė, kurioje šešiolikametis Mikelandželas, globojamas Lorenco Nuo­ stabiojo, gavo pirmas skulptūros pamokas. Florencijos meno ir dizaino akademijoje Giedrius pagaliau susitiko su „Dovydu“, ne kopija, ne blizgia reprodukcija albume.

17 Гедрюс Мацкявичюс. Преодоление. M., 2010, c. 86–90.

18 Гедрюс Мацкявичюс. Преодоление. M., 2010, c. 282, 283.

67

19 Ten pat, p. 28, 29.

Doc. Vera Smolianickaja (Maskva) Dramos aktorė, PEDAGOGĖ; su G. Mackevičiumi dirbo 2000–2008 m.

Scena iš atnaujinto G. Mackevičiaus spektaklio „Tik sodas...".

Aktoriai Vera Smolianickaja ir Sergejus Lobankovas, 2017.

Žinojo, kad meilė – stipresnė už mirtį Su Giedriumi Mackevičiumi susitikau 2000-ųjų rudenį, kai

juokėmės.... O vieną akimirką Giedriaus veidas pasikeis-

kartu su A. Puškino teatro aktoriumi Andrejumi Dubovskiu

davo, – jis pradėdavo paslaptingai šypsotis, tarsi turėtų

atėjo į mano pasirodymą „Moskoncerto“ poezijos vaka-

dovaną. Tai reiškė, kad laikas repetuoti, ir, anot Giedriaus,

re. Andrejus – mano bendrakursis Valstybiniame teatro

jis „kažką sugalvojo“. Tas „kažkas“ visada „nudegindavo“:

meno institute (GITIS), kur mokėmės aktorystės; su juo

minties didybe, sumanymo giluminiais klodais, idėjos

daug metų draugaujame, tačiau jis neįspėjo manęs, kad

apimtimi, stulbinančiu praregėjimu... Repeticijos man

ateis su Giedriumi. Taigi tarp žiūrovų pamačiau žmogų,

buvo tarsi apreiškimas. Ir begalinė laimė. Dirbome lėtai,

kurio veidas mane iškart patraukė. Tai buvo toks kerin-

mėgaudamiesi darbu, negalvodami apie spaudžiančius

čiai atviras ir nuoširdžiai dėmesingas žvilgsnis, kad visus

terminus. Daugiausia laiko skyrėme teksto analizei. Mudu

eilėraščius, kuriuos skaičiau tą vakarą, skaičiau tam ne-

su A. Dubovskiu sėdėdavome šalia Giedriaus ant jo žalios

pažįstamajam. O po pasirodymo mano bičiulis pasakė,

sofos, įdėmiai skaitydami ir aptardami kiekvieną M. Cve-

kad tai buvo Giedrius Mackevičius, ir pridūrė: „Giedrius

tajevos poemos eilutę.

dirbs su tavimi. Paskambink jam.“

Taigi mūsų su Giedriumi „Poezijos teatras“ (taip mes

Aš paskambinau. „Ką jūs norėtumėte vaidinti?“ –

iš pradžių save įvardijome) pradėjo gyvuoti 2002 m., kai

paklausė jis. „Mariną Cvetajevą, „Pabaigos poemą“, –

ėmėme vaidinti spektaklį „Meilužiai be vilties“, sudary-

atsakiau ir pagalvojau, jog tuoj išgirsiu atsakymą, kad

tą iš dviejų M. Cvetajevos poemų: „Pabaigos poema“ ir

tai – neįmanoma, nes, anot Josifo Brodskio, parašyta

„Naujametinė“.

„hieroglifais“. Tačiau Giedrius atsakė: „Gerai. O antroji dalis bus „Naujametinė“, ateikite.“

Spektaklyje „Meilužiai be vilties“ – du veikiantys asmenys: Jis ir Ji. Gatvė. Jis su lietpalčiu, skrybėle, skėčiu.

Ir aš atėjau. Iškart supratau, ką sutikau. Aš sutikau

Laukia. Jis piktas, vaikšto pirmyn atgal. Skamba J. S. Bacho

„kalnuotų aukštumų“ menininką, kaip pasakytų M. Cve-

sonata violončelei „Allemande“. Pasirodo Ji. Ir jie prade-

tajeva, ir artimą Draugą. Repetuodavome Giedriaus bute.

da eiti. Žingsniuoja tylėdami, tik kartkartėmis persimeta

Iš pradžių virtuvėje gerdavome kavą, kalbėdavome apie

žodžiu. Išeina į krantinę, užeina į kavinę, vėl eina kran-

viską: problemas, sielvartą, vaikus, sapnus, knygas... Daug

tine, per tiltą, pro gamyklų pastatus išeina už miesto.

281

Scenoje – dvi kėdės, suglaustos atkaltėmis. Jis ir Ji nustumia kėdes į priešingas scenos puses, atsisėda. Įvyksta svarbiausias pokalbis: apie Namus, apie sprendimą skirtis.

G. Mackevičiaus spektaklio „Tik sodas...“, atkurto 2017 m., plakatas.

Dailininkė Jūratė Šatūnė.

Bet jie negali išsiskirti. Vėl eina ratu „tarsi visą kryžiaus kelią – etapais“. Kaskart, kai sustoja, jis klausia: „Čia?“ Ji atsako: „Dar truputį. Paskutinį kartą!“ Lyja. Jis nueina.

Ji lieka viena. „Pabaigos poema“ baigiasi išsi­skyrimu. Tai mirtis, o kartu – kūrybos pradžia.

M. Cvetajevos kūryboje mirtis yra neišvengiamas postūmis kūrybai. Štai kodėl M. Cvetajevos kūrybą taip gerai suprato ir mėgo Giedrius! Visi jo spektakliai, visas Giedriaus gyvenimas – visada buvo iššūkis. Ir visada – nugalėjimas. Jis visada su kartėliu kalbėdavo apie buitį, gyveno aukščiau vienadienių problemų. Tačiau susirgo...

Buities rūpesčių vis daugėjo. Bet ir tada Giedrius nesitaikstė: jis ir toliau mąstė, kūrė pasaulius, visus žavėdamas savo kūrybine energija.

Mes susitikome tuo metu, kai Giedrius jau sirgo ir kai jis jau buvo garsus režisierius, įsteigęs kelis teatrus, stebinusius nepamirštamais spektakliais. Giedrius jau tiek daug suvokė ir tiek daug pasakė apie žmogų! Atrodė, kad jis nežinojo tik vieno – mirties. Todėl, manau, jis norėjo,

(Henry Purcell) muzika labai tiksliai atspindėjo situa-

kad antroje spektaklio „Meilužiai be vilties“ dalyje būtų

cijos tragizmą.

vaidinama „Naujametinė“ – M. Cvetajevos kreipimasis į

Scena buvo padalyta į dvi dalis. Jo erdvė – krės-

mirusį Rainerį Mariją Rilkę. Poemoje daugybė klausimų

las sanatorijoje (R. M. Rilkė miršta nuo leukemijos), Jos

apie anapusinį pasaulį, liejasi skausmingi šūksniai, ku-

kambaryje – stalas, užtiestas balta staltiese, dvi kėdės.

rie Giedriui suskamba lyg tostai. Šiame poezijos ir teatro

Ant stalo – grafinas su raudonuoju vynu, dvi taurės,

pasaulyje, regis, įvyko pranašystė. Giedrius mirė sausio

rank­raščiai. Kol aktoriai skaito savo parašytus laiškus,

13-ąją, Naujųjų metų, Rusijoje švenčiamų senuoju sti-

jie juda kiekvienas savo erdvėje, nesėkmingai stengiasi

liumi, pagal Julijaus kalendorių, išvakarėse...

priartėti vienas prie kito...

Antroji spektaklio „Meilužiai be vilties“ dalis, suda-

Jie svajojo apie susitikimą, net išsirinko miestą, bet

ryta iš M. Cvetajevos susirašinėjimo su R. M. Rilke fra-

pasimatymas taip ir neįvyko. R. M. Rilkė mirė, ir Marinos

gmentų, sudėtingesnė, beveik mistinė. Gyvenime taip ir

paskutinieji laiškai liko be atsako. „Raineri, ko aš noriu

nesusitikę, du poetai bendrauja po R. M. Rilkės mirties,

iš tavęs? Tik žodžio... – rašo M. Cvetajeva. – Brangusis

kai per Naujuosius metus poeto siela aplanko Mariną.

Raineri! Tu dar mane myli?“ Žinia apie R. M. Rilkės mirtį

O ji per savo poemą „Naujametinė“ išsako jam visą ne-

M. Cvetajevą pasiekė 1926 m. gruodžio 29-ąją. „Borisai!

rimą ir skausmą. Giedriaus pasirinkta Henrio Perselio

Borisai! Mirė Raineris!“ – šaukia Marina B. Pasternakui.

282

Giedrius Mackevičius (1945–2008) Curriculum vitae Režisierius, dramaturgas, choreografas, aktorius, pedagogas.

Novatorius, teatro įvairovę praturtinęs plastinės dramos teatru

1945-05-18 gimė Grybėnų k., Ignalinos r.

1961 baigė Dūkšto vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus universitetą, Chemijos fakultetą, biochemijos specialybę, priimtas į VU dainų ir šokių ansamblį 1963-02-15 pradėjo dirbti VU Chemijos fakulteto Bendrosios chemijos katedroje vyr. preparatoriumi 1964-11-01–1966-12-16 dirbo VU Gamtos fakulteto Biochemijos ir biofizikos katedros laborantu 1965 su Lietuvos operos ir baleto trupe ir VU ansambliečiais dalyvavo statant filmą baletą „Eglė“ pagal E. Balsio baletą „Eglė žalčių karalienė“ 1966-01-03 priimtas aktoriumi į Valstybinį jaunimo teatrą 1966-05-27 debiutas teatro scenoje: vaidino pirmojo Jaunimo teatro spektaklio V. Šekspyro tragedijos „Romeo ir Džuljeta“ premjeroje 1966-10-27 Jaunimo teatro režisieriaus Modrio Tenisono suburtos pantomimos trupės kūrybinio darbo pradžia; G. Mackevičius – trupės aktorius 1966-12-22 su pagyrimu baigė Vilniaus universitetą, Biochemijos fakultetą 1967-02-01 kaip jaunas perspektyvus specialistas paliktas dirbti VU, Mokslinės vaistų sintezės laboratorijos vyr. laborantu 1967-04-09 „Ecce Homo“ (rež. M. Tenisonas) premjera; Vilnius, Valstybinis jaunimo teatras

1967-07-06 su M. Tenisono vadovaujama pantomimos trupe pradeda dirbti Kauno dramos teatre, vėliau trupė perkeliama į Kauno muzikinį teatrą 1967-10-19–22 d. Baltijos šalių pantomimos teatrų festivalyje Rygoje spektaklis „Ecce Homo“ pripažintas geriausiu: aktoriams ir vadovui įteikti laureatų diplomai; režisierius M. Tenisonas pelnė apdovanojimą „Už eksperimentą“; geriausių mimų prizai įteikti G. Mackevičiui, E. S. Pauliukoniui 1970 su M. Tenisono pantomimos trupe vaidino E. Klimovo filme „Sportas, sportas, sportas“ („Mosfilm“) 1972-05-14 vykstant dieniniam muzikinės pjesės vaikams „Mergytė ieško pasakos“ spektakliui, Kauno muzikinio teatro sodelyje susidegino Romas Kalanta; 15 d. pantomimos trupė išsiuntė laišką kultūros ministrui 1972 įstojo į GITIS’ą (Valstybinį teatro meno institutą) Maskvoje, garsios režisierės ir pedagogės prof. Marijos Knebel, Konstantino Stanislavskio ir Michailo Čechovo mokinės, kursą 1973 pakviestas vadovauti saviveiklinei pantomimos studijai 1974-05-14 spektaklio „Balaganėlis“ (pagal A. Bloką) premjera 1974-09 saviveiklinė pantomimos studija įteisinta kaip I. Kurčiatovo atominės energijos instituto kultūros namų kolektyvas

1975 „Nugalėjimas“, spektaklio apie Mikelandželą premjera 1976-01-29 pirmojo pastatymo profesionalioje scenoje – M. Roščino „Vyras ir žmona ieško buto“ – premjera, Klaipėdos dramos teatras 1976 Spektaklio „Choakino Murjetos žvaigždė ir mirtis“, pagal P. Nerudos pjesę, premjera 1977-04-02 diplominio spektaklio L. Pirandelo dramos „Henrikas IV“ premjera, Klaipėdos dramos teatras 1978-03-02 mėgėjų kolektyvui suteiktas profesionalaus teatro statusas, trupė priimta į Maskvos srities filhalmoniją 1983–1988 dėstė GITIS’e 1987–1991 dėstė Valstybinėje cirko ir estrados meno mokykloje; vadovavo specialiai Maskvos plastinės dramos teatrui rengiamam aktorių kursui 1989 pasitraukė iš savo įkurto teatro; po trejų metų (1992) teatras nutraukė veiklą 1993-04-01 įsteigė Maskvos Giedriaus Mackevičiaus teatrą „Oktaedras“ 1996 suteiktas nusipelniusio RTFSR artisto vardas 2001 pastatė paskutinį spektaklį valstybiniame teatre – E. T. A. Hofmano „Princesė Brambila“, Ukrainos V. Vasilko muzikos ir dramos teatras (Odesa) 2003-10-15 Maskvos Giedriaus Mackevičiaus teatras „Oktaedras“ nutraukė veiklą

328

2006 spalį paskutinio režisuoto kūrinio, kamerinio spektaklio „Tik sodas... («Пошли мне сад…») pagal M. Cvetajevą, premjera

„Metų laikai“, 1979, pagal H. K. Anderseno pasakas

2008-01-13 mirė Maskvoje. Palaidotas Grybėnų kaimo kapinėse (Ignalinos r.)

„Raudonas žirgas“, 1981, XIX a. pab.– XX a. pr. modernistinės dailės motyvais

2017-05-17 prie Dūkšto mokyklos atidengta atminimo lenta, primenanti, kad 1957–1961 m. čia mokėsi pasaulinio garso menininkas, teatro novatorius Giedrius Mackevičius (1945–2008).

Aktoriaus darbai M. Tenisono vadovaujamoje pantomimos trupėje: „Ecce Homo“, premjera 1967-04-09, Jaunimo teatras, Vilnius „Sapnų sapnai“, premjera 1968-04-27, Kauno dramos teatras „Saugokit peteliškę!“, premjera 1969-03-16, Kauno dramos teatras „XX amžiaus capriccio“, premjera 1970-02-21, Kauno dramos teatras „Koliažas“, premjera 1971-02-13, Kauno muzikinis teatras G. Mackevičiaus pastatymai Kauno profsąjungų kultūros rūmų Literatūriniame teatre:

„Aukso vilnos spindesys“, 1980, antikinės mitologijos motyvais

„Geltonas garsas“, 1984, pagal V. Kandinskio scenarijų ir A. Šnitkės muziką „Ilga kaip šimtmečiai diena“, 1984, pagal Č. Aitmatovą „Sodas“, 1985, pagal A. Rekašiaus muziką, S. Krasausko grafiką Spektaklis pagal V. Šekspyro sonetus, 1987 „Labirintai“, 1988, 1990, 1992, pagal A. Šnitkės muziką Baletai: „Ydų slenkstis“, 1989, 1992, pagal A. Šnitkės muziką „Septyni tango iki Amžinybės“, 1991 „Koliažas 2“, 1991 „Giesmių giesmė“, 1993, Biblijos motyvais „Spalvų liūdesys“, 1994, pagal V. Kandinskio spalvų teoriją

„Vainikas“, 1971, pagal lietuvių ir užsienio poetų eilėraščius

„Ir sudužo veidrodis... (Aisedora) “, 1995, apie A. Dunkan ir S. Jeseniną

„Apsiaustis“, 1972, pagal J. Vaičiūnaitės pjesę

„Niekas nepamirštama“, 1996,

Svarbesni G. Mackevičiaus režisuoti plastinės dramos spektakliai:

Kameriniai, monospektakliai:

„Nugalėjimas“, 1975, apie A. Mikelandželą „Choakino Murjetos žvaigždė ir mirtis“, 1976, pagal P. Nerudą „Pūga“, 1977, pagal A. Bloko poemą „Dvylika“

329

„Aš lauksiu tavęs...“, 1997

„Meilužiai be vilties“, 2002, pagal M. Cvetajevą „Kita mėnulio pusė“, 2004, pagal A. Jachontovą „Tik sodas...“, 2006, atnaujintas 2017, pagal M. Cvetajevą