Virtuali paroda „33 žingsniai. 1957–1990 m. Lietuvos kino studijos vaidybiniai filmai“

Tekstai parengti remiantis LTMKM archyvais, Lietuvos filmų centro publikacijomis, tarp kurių – vieno garsiausių Lietuvos kino kritikų Sauliaus Macaičio (1940–2007) įžvalgų fragmentai, pateikiami kino režisierių, filosofo pasisakymai.

„Žydrasis horizontas“, 1957 Rež. Vytautas Mikalauskas

„Žydrasis horizontas“ pasakoja apie iš namų pabėgusius berniukus, trokštančius tapti jūrininkais, svajojančius apie laivus ir tolimas keliones… Tai – Sąjunginį kinematografijos institutą Maskvoje baigusio režisieriaus Vytauto Mikalausko debiutas kine. Filmas Lietuvos kino istorijoje ženklus ir dažnai įvardijamas su žodžiu „pirmas“. „Žydrasis horizontas“ – pirmasis lietuviškas filmas vaikams. Pirmą kartą scenarijų kinui sukūrė jaunas rašytojas Romualdas Lankauskas, pirmąkart savarankiškai filmavo operatorius Algimantas Mockus; pirmą kartą lietuviško kino istorijoje buvo panaudoti kombinuoti kadrai – juos sukūrė operatorius Algirdas Šimkus ir dailininkas Algirdas Ničius; vyriausiuoju dailininku kine debiutavo architektas Arūnas Žebriūnas.

Kadras iš filmo | „Žydrasis horizontas“, 1957

Kadras iš filmo | „Žydrasis horizontas“, 1957

„Adomas nori būti žmogumi“, 1959 Rež. Vytautas Žalakevičius

Tarpukario Kaunas. Adomui, besiglaudžiančiam keistuolio kapitono (vaid. Juozas Miltinis) senoje baržoje, pavyksta įsidarbinti pasiuntinuku emigraciją organizuojančiame biure.

Vaikinas svajoja su mylima mergina išvykti į egzotišką užjūrio miestą, tačiau viltys dūžta, jo ateitis miglota...

Kadras iš filmo | „Žydrasis horizontas“, 1957

Kadras iš filmo | „Adomas nori būti žmogumi“, 1959

Komentaras: Pirmasis meniškai vientisas ir reikšmingas lietuvių vaidybinis filmas. Kaunietis V. Žalakevičius su meile atkuria savojo miesto atmosferą, neslėpdamas ikikarinių jo socialinių kontrastų, emigracijos rykštės, tačiau nesistodamas į tradicinę sovietinio „demaskuotojo“ pozą. Režisierius, apsuptas talentingų žmonių (čia pirmąkart kine triumfuoja modernus psichologinis Panevėžio teatrinės mokyklos stilius), gebėjo suderinti skirtingas įtakas į vientisą, autorinį, beveik nesenstantį savarankišką kūrinį. Buitiniame tų metų sovietų kino fone „Adomas nori būti žmogumi“ darė nelauktą grynai europinio filmo įspūdį. (Saulius Macaitis)

Apdovanojimai: 1959 m. – I Pabaltijo respublikų ir Baltarusijos kino festivalio Vilniuje pereinamasis „Didžiojo Gintaro“ prizas.

1960 m. – III sąjunginio kino festivalio Minske antrosios premijos operatoriui A. Mockui, dailininkui A. Ničiui.

1962 m. – LTSR Valstybinė premija V. Žalakevičiui ir A. Mockui už filmus „Adomas nori būti žmogumi“ ir „Gyvieji didvyriai“.

Kadras iš filmo | „Adomas nori būti žmogumi“, 1959

„Marš marš, tra- ta- ta!“, 1964 Rež. Raimondas Vabalas

...Kaimyninėse amžinai besikivirčijančiose šalyse Centijoje ir Grošijoje gyvena įsimylėjėliai Zigmas ir Jadzė. Naktimis jie vaikšto per sieną, kurią saugo vienas kitam palankūs „kūmai“. Vieną rytą Grošijos majoras Varnalėša, praleidęs audringą pasilinksminimų naktį, įkrenta į gatvės kanalizacijos vamzdį. Ieškodamas kaltų, beda pirštu į minioje pamatytus Zigmą ir Jadzę, – tarp šalių prasideda eilinis karinis konfliktas. „Marš, marš, tra-ta-ta!“ – pirmasis spalvotas lietuviškas filmas. Režisieriaus Raimondo Vabalo, ekscentrikos ir bufonados kupina tragikomedija, satyrinis pamfletas, pliekiantis bet kokį šovinizmą, smulkių politikierių trumparegiškumą ir išorinę agresiją. R. Vabalui rūpėjo atskleisti žmonių santykius, vidinius konfliktus, emocinę būseną bei susidūrimą su priešiška sistema.

Kadras iš filmo | „Marš, marš, tra-ta-ta!“, 1964

Darbo momentas | „Marš, marš, tra-ta-ta!“, 1964

Komentaras: „Marš, marš, tra-ta-ta!” – drąsus ir piktas eksperimentas, vienintelis toks anaiptol ne tik lietuvių kine. Aliuzijos į senosios Lietuvos ir Lenkijos trintį nebeatrodo labai aktualios, tačiau satyriniu Ryžtingų veiksmų pakomitečio vaizdu autorius tarsi numatė daugelio dabarties tarptautinių organizacijų beprasmybę, o tragiška neatsakingų politinių žaidimų baigme taikliai nuspėjo dabartį, kai kiekvieną dieną kur nors vyksta karas. (Saulius Macaitis)

Kadras iš filmo | „Marš, marš, tra-ta-ta!“, 1964

Kadras iš filmo | „Marš, marš, tra-ta-ta!“, 1964

Kadras iš filmo | „Paskutinė atostogų diena“, 1964

„Paskutinė atostogų diena“, 1964 Rež. Arūnas Žebriūnas

Režisieriaus Arūno Žebriūno filmas „Paskutinė atostogų diena“ sukurtas Jurijaus Nagibino novelės „Aidas“ motyvais. Tai filmas-apmąstymas apie gėrį ir blogį, apie dvasinį dosnumą ir skurdumą, apie moralinę kiekvieno žmogaus poelgio vertę.

Vika, atostogaujanti prie jūros pas senelį žveją, atsisveikina su vasara. Paskutinę atostogų dieną atvyks mergaitės tėvas, važiuos su dukra į miestą. Laukia mokykla. Su jūra, paplūdimiu atsisveikinanti Vika susipažįsta su neseniai į pajūrį atsikėlusiu Romu. Vaikai pajunta abipusę simpatiją ir pasitikėjimą; mergaitė atskleidžia atvykėliui savo didžiausią turtą – kalnų aidų kolekciją. Ir maudosi, kaip įpratusi – nuoga. Vaikus užtinka vietinių paauglių kompanija: berniūkščiai tyčiojasi iš mergaitės, neleidžia Romui paduoti vandenyje šąlančiai Vikai rūbų. Romas, norėdamas įtikti „drąsuolių“ kompanijai, neužtaria, nepadeda draugei. Nusiveda berniūkščius į vietas, kur su aidu „kalbėjo“ Vika... Kalnai atšiaurūs, jie tik tyli...

Komentaras: Tyras, liūdnas, bet, nepaisant nieko, viltingas tobulos formos kino eilėraštis. Nevienaprasmis, ne tik „vaikiškas filmas“.

Galbūt kūrinys apie prigimčių skirtybę – amžiną moteriškumo mįslę ir paiką vyrišką norą bet kokia kaina būti lyderiu.

Lengvas gamtos personifikavimas, geografinis neapibrėžtumas leidžia autoriui, neprarandant realumo, operuoti abstrakčiomis sąvokomis, versti žiūrovą galvoti apie veiksmo vietą Žemę. (Saulius Macaitis)

Kadras iš filmo | „Paskutinė atostogų diena“, 1964

Kadras iš filmo | „Paskutinė atostogų diena“, 1964

Apdovanojimai: 1965 m. – XVIII Lokarno tarptautinio kino festivalio specialus prizas „Sidabrinės burės“.

1965 m. – VI Kanų tarptautinio filmų jaunimui susitikimo Didysis prizas.

1965 m. – V Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalio prizai A. Žebriūnui už geriausią režisūrą, J. Griciui už operatoriaus meistriškumą.

1970 m. – Lietuvos komjaunimo premija režisieriui A. Žebriūnui už „Paskutinę atostogų dieną“, kitus filmus vaikams ir jaunimui.

Kadras iš filmo | „Paskutinė atostogų diena“, 1964

„Niekas nenorėjo mirti“, 1965 Rež. Vytautas Žalakevičius

Keturių stotingų kaimo brolių Lokių tėvą, tuojau po karo sutikusį būti kaimo tarybos pirmininku, nušauna. Broliai, palaikomi iš apskrities atvykusio partinio sekretoriaus, prievarta į pirmininko vietą paskiria kurčnebylio batsiuvio sūnų Vaitkų. Šis bando būti „savas“ ir nepriklausomos Lietuvos patriotams partizanams, ir sovietams. Vyksta susirėmimai. Po žūtbūtinio mūšio paaiškėja, kad partizanų vadas, vadinamas „Aitvaru“, – žmogus, kaime žinomas kaip „šventas Juozapas“ buvęs laisvos Lietuvos karininkas. Per lemiamą susišaudymą laimi sovietų kareivių būrys. Tačiau ilgame filmo pabaigos kadre pasirodo senovinis lietuviškas Rūpintojėlis...

Kadras iš filmo | „Niekas nenorėjo mirti“, 1965

Kadras iš filmo | „Niekas nenorėjo mirti“, 1965

Komentaras: Kino režisierius Almantas Grikevičius: „Noriu pasakyti, kad mūsų kinas, ypač V. Žalakevičiaus kinas, buvo geras. Visomis prasmėmis. Tie žmonės, kurie filme „Niekas nenorėjo mirti“ įžiūri tik parsidavimą rusams, nieko nemato. Prisiminti reikia, kad tame filme buvo pirmąkart paminėta, kad Lietuvoje buvo partizanų. Anksčiau apie partizanus niekas negalėdavo net prabilti. Šitą filmą žmonės žiūri ir dabar. Tai yra vesternas, kurio herojai tikri – tokie, kokius galima įsimylėti kaip savus.“

Leonidas Donskis: Niekas nenorėjo mirti (ir niekas nenorėjo prisiminti) „Lygiai prieš penkiasdešimt metų įvyko lietuviško filmo „Niekas nenorėjo mirti“ premjera – oficialūs internetinės informacijos šaltiniai skelbia, jog tai buvo 1965 m. lapkričio 1.

Dėl šio filmo vargu ar kada netolimoje ateityje sutars ir jį daugiau ar mažiau panašiai vertins mūsų visuomenė. „Niekas nenorėjo mirti“ dar ilgai aštrins net ir tvardytis pajėgiančių ir į girtų smuklės vyrų žodyną nepereinančių žmonių santykius, kaitins retoriką ir didins valingą norą nesuprasti. Sykiu ir valingą norą užmiršti. Tai vyks anaiptol ne dėl meninės šio filmo vertės. Patinka mums ar nepatinka šis Vytauto Žalakevičiaus filmas, bet prastu jį gali pavadinti tik žmogus, arba tiemarias Williamo Shakespeare’o ekranizacijas – tokias, kaip daug metų g

siog neišmanantis kino kalbos, režisūros, operatoriaus darbo ir aktorių vaidybos kokybės, arba dėl politinių ir kitokių priežasčių siekiantis sumenkinti jį. Gali būti, kad dar daug dešimtmečių Lietuva neturės tokio kino režisieriaus ir scenaristo, koks buvo Vytautas Žalakevičius. Gyvąja legenda pelnytai tapo jį nufilmavęs genialus lietuvių kino operatorius Jonas Gricius – nufilmavęs ne tik pačius geriausius lietuvių kino filmus, bet ir rusų kino klasiko Grigorijaus Kozincevo nemarias Williamo Shakespeare’o ekranizacijas – tokias, kaip „Hamletas“ (1964) ir „Karalius Lyras“ (1971). Prie šio filmo dirbo istorinės mūsų kultūros asmenybės – dailininkai Vytautas Kalinauskas ir Algirdas Ničius, redaktorius – su lietuvių kinu daug metų glaudžiai susijęs rašytojas Grigorijus Kanovičius, kompozitorius Algimantas Apanavičius. „Niekas nenorėjo mirti“ – menininkų kartos brandos paliudijimas.“

Apdovanojimai: 1966 m. – Tarptautinio Karlovy Varų (Čekoslovakija) kino festi valio geriausio aktoriaus prizas Donatui Banioniui už Vaitkaus vaidmenį.

1966 m. – Sąjunginio Kijevo festivalio pirmoji premija; pirmosios premijos V. Žalakevičiui už geriausią scenarijų ir D. Banioniui už geriausią vyro vaidmenį.

1966 m. – VI Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalio, pagrindinis prizas „Didysis gintaras“.

1966 m. – TSRS Kinematografininkų sąjungos garbės diplomas V. Žalakevičiui už geriausią scenarijų.

1966 m. – Lenino komjaunimo premija – V. Žalakevičiui už geriausią scenarijų ir režisūrą.

1967 m. – TSRS valstybinė premija scenarijaus autoriui ir režisieriui V. Žalakevičiui, operatoriui J. Griciui, aktoriams D. Banioniui ir B. Ojai.

1995 m. – Kino šimtmečio proga UNESCO filmą „Niekas nenorėjo mirti“ įtraukė į reikšmingiausių kino kūrinių šimtuką.

Darbo momentas | „Niekas nenorėjo mirti“, 1965

„Jausmai“, 1968

Rež. Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius Tai brolių dvynių Kasparo ir Andriaus gyvenimo istorija. Baigiantis karui vienoje Kuršių marių pusėje šeimininkauja vokiečiai, kitoje – sovietai. Pamario žvejo Kasparo žmona Morta gimdydama miršta. Jaunas našlys, likęs su dvyniais, keliasi per įlanką pas brolį Andrių, gyvenantį su buvusia Kasparo mergina Agne. Pastaroji neslepia nepasitenkinimo, įduoda atvykėlį milicininkui. Persipina herojų jausmai: Kasparo, jo brolio Andriaus, ir jo žmonos Agnės, vis dar puoselėjančios aistrą Kasparui, Janės, simpatizuojančios Kasparui, tačiau ištekėjusios ir susisaisčiusios su protestuojančiais prieš sovietų valdžią. Filmą buvo uždrausta rodyti Tarybų Sąjungoje, išskyrus Lietuvą (išleistos tik penkios filmo kopijos). Po kelerių metų filmo kūrėjams pavyko išsiaiškinti, kad taip padaryta reikalaujant vienam generolui – filme rodoma, kaip valtimi vienas herojų pabėga į Švediją, o juk to negalėjo būti…

Kadras iš filmo | „Jausmai“, 1968

Kadras iš filmo | „Jausmai“, 1968

Kadras iš filmo | „Jausmai“, 1968

Komentaras: Kaip kiekvienas aukščiausios kinematografinės kultūros kūrinys, „Jausmai“ sunkiai pasiduoda perpasakojimui. Jį reikia žiūrėti ir žiūrėti, vis atrandant šį tą naujo dramaturgijos dviprasmybėse, įsijaučiant į filmo ritmų bangavimą, primenantį jūros įgeidžius, žavintis nesenstančia plastika, atmosfera, reto susiklausymo aktorių ansambliu, iš kurio neįmanoma ką nors išskirti. Filmas – ir apie neišnaikinamą žmogaus, kataklizmų apsuptyje randančio vietos paprastiems jausmams, ir apie visos lietuvių tautos gajumą. Anais laikais Lietuvoje nebuvo kito tokio filmo, kuriame simpatijos rasta ir vokiečiui, ir savo darbu nesižavinčiam milicininkui, ir inteligentiškiems emigrantams, dramatiškai svarstantiems gimtinės likimus. Matyt, pastaroji aplinkybė lėmė, kad Sovietų sąjungai buvo atspausdintas minimalus kopijų tiražas, ir už Lietuvos ribų „Jausmus“ mažai kas matė. (Saulius Macaitis)

Kino režisierius Almantas Grikevičius: „Kūriau daugiausia tais laikais, kai papasakoti ką nors tikro buvo labai sunku. Jeigu pavykdavo papasakoti kokią nors daugiau mažiau teisingą istoriją, jau buvo galima džiaugtis.“daug metų g

Apdovanojimai: 1969 m.– X Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalio Minske diplomas už geriausią moters vaidmenį R. Paliukaitytei ir už geriausią operatoriaus darbą J. Tomaševičiui.

1975 m.– San Remo tarptautinio kino festivalio specialusis žiuri prizas.

1995 m. – Kino 100-mečio proga lietuvių kino kritikų išrinktas geriausiu visų laikų lietuvių vaidybiniu filmu.

Kadras iš filmo | „Jausmai“, 1968

„Gražuolė “, 1969

Rež. Arūnas Žebriūnas Sename, jaukiame kieme žaidžia čia gyvenantys vaikai.

Dažnai – „Gražuolę“, kai į centrą atsistojusį draugą apiberia gražiausiais palyginimais. Tačiau, kai kaimynystėje apsigyvena šeima su berniuku ir dideliu šunimi, sutrinka įprastas kiemo vaikų gyvenimas. Inga ir kiti vaikai kviečia naująjį kaimyną draugauti, žaisti populiarųjį žaidimą „Gražuolė“. Bet berniukas šaiposi, išrėžia Ingai, jog ji negraži, kaip rupūžė...

Mergaitė nelaiminga ir sugniuždyta, siekia nuo visų pabėgti, atsiriboti. Ją suranda mama, vieniša mašininkė, daug metų laukianti laiško... Kai moteris dukrai pasiguodžia dėl judviejų nenusisekusio gyvenimo, mergaitė išsklaido niūras mamos mintis, – kviečia ją žaisti „Gražuolę“...

Kadras iš filmo | „Gražuolė“, 1969

Kadras iš filmo | „Gražuolė“, 1969

Komentaras: Filme – jauki, deja, griaunamo senamiesčio atmosfera, režisieriaus tikėjimas mažųjų personažų dramų tikrumu, o pirmiausia – jo rasta unikali Inga Mickytė, gebanti, kaip retos suaugusios aktorės (G. Masina, I. Čiurikova) mūsų akyse fantastiškai keistis. Todėl filmas apie išorinio ir vidinio grožio santykį išlieka lietuvių kino aktyve. (Saulius Macaitis)

Kadras iš filmo | „Gražuolė“, 1969

Apdovanojimai: 1970 m.– filmas demonstruotas tarptautiniame Gotvaldovo (Čekoslovakija) vaikų filmų festivalyje.

1970 m.– IV-ojo TSRS sąjunginio kino festivalio Minske prizas už geriausią operatoriaus darbą A. Mockui, Garbės diplomas I. Mickytei už vaidybą;

Kadras iš filmo | „Gražuolė“, 1969

Darbo momentai | „Gražuolė“, 1969

Kadras iš filmo | „Maža išpažintis“, 1971

„Maža išpažintis“, 1971 Rež. Algirdas Araminas

Filmas sukurtas Vytauto Bubnio apysakos „Arberonas“ motyvais. Klaipėda. Abiturientas Arūnas išgyvena sumaištį.

Iššaukiančiai ir skausmingai reaguoja į mokyklos rutiną, pykstasi su tėvu, nuolat prisimenančiu apie savo dalyvavimą antifašistiniame partizanų būryje, bandančiu atvirai pakalbėti su sūnumi apie jo ateities planus ir siekius. Šalia – viliojantis Beno, dėl niekų išmesto iš mokyklos, laisvas ir nepriklausomas gyvenimas, pliaže dirbant gelbėtoju. Dar vienas smūgis: mama palieka šeimą ir su broliu išeina pas kitą vyrą.

O aplinkui – netikrų draugų išdavystės, paties Arūno baimė padėti Benui, drąsiai puolusiam į pagalbą ciniškų jaunuolių girdomai mergaitei. Iš sujauktos, nemalonios būsenos Arūną pažadina skambutis iš ligoninės: dėl sujudintos granatos skeveldros, apie kurią niekada nepasakodavo, tėvui bus atliekama sudėtinga operacija...

Kadras iš filmo | „Maža išpažintis“, 1971

Komentaras: Anuomet buvo ginčijamasi, kuris iš panašios tematikos Algirdo Aramino filmų – „Kai aš mažas buvau“ ar „Maža išpažintis“ – yra brandesnis, nors tai turbūt neturi lemiančios svarbos.

Abu jie labai nuoširdūs, tiksliai psichologiškai apčiuopiantys paprastai skausmingą paauglio atsisveikinimą su vaikyste, abu apgaubia personažų dramas kuklios, tik Araminui būdingos poezijos bei ironijos štrichais. (Saulius Macaitis)

Kadras iš filmo | „Maža išpažintis“, 1971

Darbo momentai | „Maža išpažintis“, 1971

„Herkus Mantas“, 1972 Rež. Marijonas Giedrys

Filmas sukurtas Juozo Grušo to paties pavadinimo pjesės motyvais. „Šis filmas – memorialas prūsų tautai, savo kalba ir kultūra giminingai lietuviams, išnaikintai kryžiuočių ordino. XIII amžiuje prūsai sukilo, ilgam paralyžiuodami kryžiuočių veržimasi į Rytus, ir krito žūtbūtinėje kovoje, palikdami pavergėjams savo žemes ir savo vardą...“ Toks titras pasirodo ekrane po prologo, atskleidžiančio kryžiuočių klastą: pasikvietę senąjį Montę bei kitus apkrikštytus prūsų didikus, juos sudegina.

Po kelerių metų iš kryžiuočių valdomos Magdeburgo pilies į Prūsiją siunčiamas jaunasis krikščionis Henrikas Montė, augęs Magdeburge įkaitu. Davęs viešą priesaiką kryžiuočių dievams, Henrikas Montė (į Prūsiją atsivežė ir vokietę žmoną Kotryną, sūnus liko įkaitu Magdeburge), herojus iškart atstato savo prūsišką Herkaus Manto vardą, pradeda sukilimą prieš kryžiuočius, grobiančius prūsų žemes, prievarta diegiančius savo religiją. Bet ir Herkų Mantą drąsko vidiniai prieštaravimai: jis stovi tarp dviejų civilizacijų, jis – nei prūsas, nei vokietis. Norėdamas civilizuotai elgtis su belaisviais, jis nuteikia prieš save dalį prūsų genčių. Prieš svarbiausią kovą ordinas atsiunčia kryžiuočiams pastiprinimą, lemiantį kovos baigtį. Mantas, išsiuntęs Kotryną į savo tėvoniją, sužino, kad vidiniai priešai pagrobė jo žmoną, atidavė fanatiškam pagonių kriviui, paaukojusiam moterį dievams. Simboliški filmo pabaigos kadrai: Herkus Mantas vienas su kardu rankoje stovi prieš atjojančius ordino raitelius. O tuo metu Magdeburgo pilyje trylikametis Herkaus Manto sūnus Aleksandras įšventinamas į teutonus...

Kadras iš filmo | „Herkus Mantas“, 1972

Kadras iš filmo | „Herkus Mantas“, 1972

Komentaras: Svarbu, kad „Herkus Mantas“ – pirmas ir kol kas paskutinis reikšmingas istorinis lietuvių filmas, įveikęs faktografijos stoką bei Lietuvos kino studijos materialinės bazės nepriteklius. Scenarijuje galėjai tarp eilučių įskaityti idėją apie mažų tautų likimo tragizmą, tokią aktualią Lietuvai. Bet filme saugiai apsiribota vien tik prūsais. Maža to, pagal filmo slaptą logiką nebeturėjome egzistuoti ir mes, lietuviai, paskutinieji Baltijos pagonys. (Saulius Macaitis)

Kadras iš filmo | „Herkus Mantas“, 1972

Kadras iš filmo | „Herkus Mantas“, 1972

Apdovanojimai: 1973 m.– VI sąjunginio kino festivalio Alma-Atoje antroji premija (drauge su uzbekų filmu „Laukiame tavęs, vaikine“).

1973 m.– LTSR Valstybinė premija S. Šalteniui, M. Giedriui, J. Tomaševičiui, A. Šurnai, E. Pleškytei.

1974 m. Sovietų są jungoje filmą pasižiūrėjo 16,2 milijono žiūrovų.

Kadras iš filmo | „Herkus Mantas“, 1972

Kadras iš filmo | „Velnio nuotaka“, 1974

„Velnio nuotaka“, 1974

Rež. Arūnas Žebriūnas

Filmas sukurtas Kazio Borutos romano „Baltaragio malūnas“ motyvais. ...Rojuje, Aukščiausiajam prisnūdus, angelai ima puotauti, šokti, šėlti. Aukščiausiasis nubunda, – žaibais išsvaido nepaklusniuosius. Vienas jų – Pinčiukas, – pavirtęs velniuku, pliumptelėja į senyvo malūnininko Baltaragio kūdrą. Žmogus ir nelabasis sudaro sandėrį: malūno sparnai suksis net be vėjo, į namus ateis malūnininko geista Marcelė, bet tai, ko Baltaragis dar neturi, priklausys jam, mikliajam Pinčiukui. Baltaragis nė nenujaučia, kad velniui pažadėjo dar negimusią dukrą... Marcelė gimdydama miršta. Jos duktė Jurga išauga gražuole, pamilsta šaunųjį Girdvainį, mylintį ją. Ir savo obuolmušius arklius. Pinčiukas susitaria su arkliavagiu, kad tuos arklius pavogtų, – tuomet Jurgos ir Girdvainio vestuvės neįvyktų. Gudrauja ir Baltaragis: už velnio išleisdamas ne pažadėtą dukrą, o senmergę Uršulę...

Kadras iš filmo | „Velnio nuotaka“, 1974

Komentaras: Vienas populiariausių ir savičiausių lietuvių filmų. Rinkdamasis ekranizuoti nacionalinės literatūros legendą, A. Žebriūnas daug rizikavo. Pasirinkęs visiškai sąlyginę miuziklo arba roko operos formą, autorius ir pernelyg nenutolo nuo knygos, ir sukūrė visai originalų, pirmiausia kinematografinį kūrinį, griaunanti ankstesnių filmų įtvirtintą legendą apie niūrų lietuvio būdą. „Velnio nuotaka“ imponuoja linksma dinamika ir lieka stovėti skyriumi visame Lietuvos kinematografe. (Saulius Macaitis)

Darbo momentai | „Velnio nuotaka“, 1974

Apdovanojimai: 1976 m.– IX sąjunginio kino festivalio Frunzėje prizas A. Žebriūnui už muzikinio filmo puoselėjimą.

Darbo momentai | „Velnio nuotaka“, 1974

Kadras iš filmo | „Velnio nuotaka“, 1974

Kadras iš filmo | „Riešutų duona“, 1977

„Riešutų duona“, 1977

Rež. Arūnas Žebriūnas

Sauliaus Šaltenio apysakos „Riešutų duona“ motyvais.

Mažame Lietuvos miestelyje gyveno dvi kaimynų šeimos: Šatai ir Kaminskai. Santarvės tarp jų niekada nebuvo, bet kai mažojo Andriaus Šato senelis pardavė Kaminskams karvę, o ši iškart pastipo, tarp suaugusiųjų prasidėjo tikra kova. O vaikai – Andrius ir Liuka, jos brolis „Peliūkštis“ – sutarė neblogai. Kartą Andrius rado kapeiką ir, prisiminęs karvės istoriją, pasižadėjo Liukai nupirkti karvę. Bėgo metai. Andrius rinko ir pardavinėjo gelžgalius, kaulus, o ūgtelėjęs tampė bulvių maišus, dirbo prie melioracijos – kaupė pinigus karvei. Pagaliau, kai Andrius nupirko karvę ir atvedė į Liukos tėvų kiemą, Kaminskas šią dovaną suvokė kaip patyčią... Liuka nuo siautėjančio tėvo slepiasi Andriaus namuose, bet ir čia įsiveržia Kaminskas, sugriaudamas gražią Liukos ir Andriaus tyros meilės akimirką. Kaminskai išsikraustė. Liko tik prisiminimas apie keistą istoriją su karve ir duonos skonį, primindavusį riešutus...

Komentaras: Lietuvos miestelio Romeo ir Džuljetos istorija ekrane vykusiai įkomponuota į mūsų kino beveik neliestą 6-ąjį dešimtmetį.

Sekdama savitą literatūrinį S. Šaltenio stilių, nevengiantį švelnaus grotesko, „Riešutų duona“ imasi tragikomiškumo, leidusio ištarti apie tikrovę šiek tiek daugiau, nei įprasta. Karvės motyvas, perpinantis siužetą, – sąlyginis, absurdiškas, kaip ir daugelis personažų charakterių, jų neišaiškinamų poelgių. Patyrę ir tuomet visai dar jauni, nauji aktoriai (A. Latėnas, E. Piškinaitė, K. Smoriginas) smaginasi tuo absurdiškumu, lengvai pašiepdami „trenktus“ herojus, liūdėdami dėl jų nesusiklosčiusių likimų, o kartu juos ir labai mylėdami. (Saulius Macaitis)

Kadras iš filmo | „Riešutų duona“, 1977

Apdovanojimai: 1978 m.– XI sąjunginio kino festivalio Jerevane prizas A. Žebriūnui vaikų ir jaunimo filmų kategorijoje.

1997 m.– kino forume „Dešimt“, renkant visų laikų geriausią lietuvišką filmą, skirta dešimta vieta.

Kadras iš filmo | „Riešutų duona“, 1977

„Vasara baigiasi rudenį“, 1981 Rež. Gytis Lukšas

Iš įkalinimo vietų į gimtąją sodybą grįžta Jakimkus. Jo niekas nepasitinka; kieme aploja šuo. Vakare pasirodęs sūnus Vilius pasako, kad motina mirė, kad jis kasa melioracijos griovius, rudenį eis į armiją. O kol kas paprašo, kad viršininkas į darbą priimtų ir tėvą. Abu tolimame kaime kasa griovius, apsistoja vienkiemyje pas dar jauną našlę Mildą, auginančią dukrelę. Abu vyrai įsimyli moterį. Tėvas net peršasi, tačiau Mildai labiau patinka Vilius... Melioracijos darbai baigėsi, Vilius gavo šaukimą į armiją, o į Mildos kiemą važiuoja galinga technika, – vykdo nurodymą sulyginti sodybą su žeme...

Kadras iš filmo | „Vasara baigiasi rudenį“, 1981

Apdovanojimai: 1978 m.– XVI sąjunginio kino festivalio Leningrade prizas už geriausią aktorių (V. Mainelytė, V. Masalskis, A. Masiulis) ansamblį.

Komentaras: Nors kūrinio herojus Jakimkus ir kalėjo už kriminalinį nusikaltimą, jau pirmieji juostos kadrai, kuriuose stebima ši dar tvirto vyro, vien su kuprine ant peties ieškančio praeities, vėl besipratinančio prie dalgio, figūra asocijuojasi su lietuviams tokiu atmintinu išgyvenusių tautiečių grįžimu iš Sibiro. Kamerinę, galėjusią vien melodraminiu „trikampiu“ tapti istoriją filmas subtiliai, veik nepastebimai, bet labai skaudžiai įkomponuoja į visos Lietuvos istorines realijas. Kaimas metodiškai, trempiant individualius likimus, sovietų valdžios yra išdraskomas. G. Lukšo režisūra kruopšti, įžvalgi, dėmesinga profesionalių bei neprofesionalių aktorių ansambliui, mikroskopiškiausioms detalėms, o vis dėlto pakylanti virš buities, leidžianti per vieną istoriją išjausti ir nelinksmą Lietuvos likimą. Vertėtų konstatuoti, kad G. Lukšas – vienas iš negausių režisierių, neniekinęs, kaip būdavo, moderniosios lietuvių prozos, atvedė į kiną K. Sają, J. Aputį, M. Martinaitį, šį scenarijų sukūrusį R. Granauską, kurio indėlis į šį netriukšmingą filmą – irgi reikšmingas. (Saulius Macaitis)

Kino režisierius Almantas Grikevičius: „Vasara baigiasi rudenį“ – sovietmečio istorija apie tai, kaip prisidengus melioracija buvo naikinami vienkiemiai, raunamos mūsų šaknys, buldozeriais, tarsi tankais, traiškomas tradicinis gyvenimo būdas. Tai pasakojimas apie iš kalėjimo grįžusį tėvą ir jo sūnų, kurie įsimyli tą pačią moterį...“

„Moteris ir keturi jos vyrai“, 1983 Rež. Algimantas Puipa

Holgerio Drachmanno novelės „Romanas kopose“ motyvais. Veiksmas vyksta XIX a. pabaigoje prie Baltijos jūros.

Kai bangos išmeta nuskendusio žvejo kūną, jauna nevietinė moteris atpažįsta savo vyrą. Su ja bendrauja pagyvenęs žvejas, gyvenantis su dviem suaugusiais sūnumis. Vyresnis nuveža moterį į jos namus, dažnai ją lanko. O vieną dieną, kai moters namą nusineša jūra, ji su skrynia ir pelargonija atvyksta pas vyrus. Moteris laukiasi, susituokia su vyresniuoju sūnumi. Gyvenimą temdo senojo žvejo skolos.

Skolą pasiima ir vyresnis sūnus, norintis savarankiškai su savo moterimi ir vaiku tvarkytis. Tačiau vyras, grįžtantis iš miestelio su pinigais ir riestainiais, žūsta nuo valkatos peilio. Tėvą už neišmokėtas šeimos skolas nubaudžia kalėti, o jaunesnis brolis veda moterį. Norėdamas išmaitinti abu brolio sūnus ir besilaukiančią žmoną, jaunas vyras įsidarbina gelbėtoju, tačiau audra pasiglemžia jo gyvybę. Tėvą, kaip vienintelį likusį šeimos maitintoją, paleidžia iš kalėjimo.

Policija kopose randa valkatos ir vyresnio sūnaus palaikus, atiduoda šeimai pinigus. Tėvas rūpinasi moterimi, tapusia jo žmona, ir trimis mažamečiais vaikais, savo anūkais...

Kadras iš filmo | „Moteris ir keturi jos vyrai“, 1983

Kadras iš filmo | „Moteris ir keturi jos vyrai“, 1983

Komentaras: Šiuo kūriniu režisierius A. Puipa atvėrė sau (ir visam Lietuvos kinui) vaizdingą, keistą, mūsų menkai pažįstamą Mažosios Lietuvos medžiagą. Ji traktuojama atsargiai, tačiau nebuitiškai, „sufantazuojant“, kaip sakė pats autorius, nemažai realijų.

Kadangi „Moteris ir keturi jos vyrai“ artėja prie sakmės, alegorijos, filosofinės parabolės, kūrinio personažai – nepaisant vietos bei laiko išskirtinumo – net neturi vardų: tiesiog vyrai ir moteris, vyksta amžina kova su grėsminga, kad ir žavia, gamta. Nuo pirmo iki paskutinio kadro ekrane yra išsaugojamas savitas muzikalus ritmas, sunkokai apibūdinamas vaizdinis stilius. Kartais atrodo, jog tą stilių įmanoma, sekant filmo realijomis, pavadinti ritualiniu. Lietuvių kine nelengva rasti kitą tokios nuoseklios kinematografinės kalbos kūrinį. (Saulius Macaitis)

Apdovanojimai: 1983 m. – pripažintas geriausiu filmu sąjunginėje jaunųjų kinematografininkų apžiūroje Kišiniove (Moldavija), prizas Jūratei Onaitytei.

1984 m. – XVII Sąjunginio kino festivalio Kijeve (Ukraina) prizas ir diplomas Jūratei Onaitytei ir dailininkui Algirdui Ničiui.

1984 m. – filmas rodytas XXXVII Lokarno kino festivalyje.

1985 m. – filmas atidarė Vakarų Berlyno XXXV kino festivalio Baltijos baseino šalių retrospektyvą.

Kadras iš filmo | „Moteris ir keturi jos vyrai“, 1983

„Skrydis per Atlantą“, 1983 Rež. Raimondas Vabalas

1933 m. liepos 15 d. iš Niujorko oro uosto pakilo ir į Kauną išskrido lėktuvas „Lituanica“, pilotuojamas lietuvių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno. Lėktuvas sėkmingai perskrido Atlanto vandenyną. Liepos 17-osios naktį savo didvyrių Kauno Aleksoto aerodrome laukė 25 tūkstančių žmonių minia. „Lituanica“ Kaune nepasirodė… Įveikęs beveik 7 tūkst. km kelią, lėktuvas sudužo iki tikslo belikus vos 650 km. Pagrindinius vaidmenis atlieka Remigijus Sabulis (Steponas Darius) ir Eimuntas Nekrošius (Stasys Girėnas), taip pat vaidina R. Adomaitis, E. Bajorytė, J. Budraitis, P. Gaidys, G. Girdvainis, V. Masalskis, J. Vaitkus ir kiti. Filmą pamatė daugiau kaip 647 000 žiūrovų – kas penktas Lietuvos gyventojas (didžiausio populiarumo sulaukęs lietuviškas vaidybinis filmas).

Kadras iš filmo | „Skrydis per Atlantą“, 1983

Kadras iš filmo | „Skrydis per Atlantą“, 1983

Komentaras: Tvirta profesionalaus dramaturgo J. Glinskio ranka (drauge su R. Vabalu) valdingai kondensuoja kūrinį apie dviejų legendinių Lietuvos žmonių siekį ir nelengvus kelius į jo realizavimą.

Atliktas gigantiškas istoriografinis darbas. Perteiktos fašizmo išvakarių laikmečio nuotaikos, atmosfera. Nors filmuota be užsieninių ekspedicijų, taupūs apgalvoti štrichai leidžia pasijusti įvairiose pasaulio vietose. Malonaus autentiškumo filmui suteikia tai, kad čia skamba anglų, prancūzų, vokiečių kalbos, lietuviški dialektai. Santūri, be rėksmingos patetikos, patriotinė kūrinio ištarmė išties jaudina. „Skrydis per Atlantą“ – dalykiškas pasakojimas, nes tai lėmė pati medžiaga, tačiau vienu metu ir filosofinis, verčiantis susimąstyti apie žmogaus paskirtį žemėje, ir savaip poetinis. (Saulius Macaitis)

Kino režisierius Raimondas Vabalas: „Prasminga kiną kurti tik tada, kai jauti, kad apie tai, ką tau skauda, ką pats mąstai, galvoja ir kiti, tam tikras ratas žmonių. Netikiu menininkais, sakančiais, jog kažką daro vien sau. Meluoja.“ Kino kritikas Skirmantas Valiulis: „Ir filmas, ir jo herojai tapo mitiniai. Lietuvoje nėra sukurta kito tokio filmo apie istorines asmenybes. Šioje kino juostoje ne tik detaliai atspindimi autobiografijos faktai, bet ir puikiai perteikiami pagrindinių herojų jausmai.“

Kadras iš filmo | „Skrydis per Atlantą“, 1983

Apdovanojimai: 1983 m. – sportinių filmų festivalyje Kaune – bronzinis prizas.

Kadras iš filmo | „Skrydis per Atlantą“, 1983

„Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, 1990 Rež. Raimundas Banionis

1972 metai, Kaunas. Maža paauglių grupelė slapčia klausosi Liuksemburgo radijo, domisi muzika, svajoja. Visi jie gyvena tame pačiame name, kuriame anksčiau veikė viešbutis „Amerika“. Jų nekalta veikla susidomi KGB. Saugumo agentai slapčia perskaito vaikų laiškus, siųstus į Liuksemburgo radiją. Kartu su milicija jie išdrasko paauglių sambūrį. O tuo metu Laisvės alėjoje, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, susidegina Romas Kalanta. Nuvilnija protestų banga.

Kadras iš filmo | „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, 1990

Kadras iš filmo | „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, 1990

Kadras iš filmo | „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, 1990

Komentaras: Vienas ryškiausių režisieriaus Raimundo Banionio filmų. Atrodytų, 1990-aisiais palietęs lietuvių jaunimo antisovietinių bruzdėjimų medžiagą, autorius buvo tarsi iš anksto pasmerktas politinei konjunktūrai. Tuo tarpu, padedamas kultūringo, aiškaus lenkų kolegos Maciejaus Drygo scenarijaus, R. Banionis sukūrė jaunatvišką, patrauklų, dinamišką bei universalų kūrinį, kuriame vienu metu įskaitomos ir niūrios sovietinės tikrovės realijos, ir visų laikų bei geografinių platumų jaunimo nonkonformizmo nuotaikos. Kartais atrodo, kad „brandaus socializmo“ epocha, jos idiotiški tarnai tarsi patys provokuotų vis gilėjančią jaunimo konfrontaciją. Juk pradžioje jaunų personažų siekimai – tokie elementarūs, neturintys kažkokios sąmoningos krypties: pasiklausyti roko muzikos, užsiauginti kiek ilgesnius plaukus, išreikšti save daina, susidraugauti su bendraamžiais lietuviškame Vudstoke. „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ – autentiškas retro, tačiau vargu bau istorinis kūrinys. Galbūt jį savaip įkvėpė plačiai Lietuvoje nuskambėjęs R. Kalantos viešas susideginimas, bet ekrane svarbesni pramanyti personažai, jų jaunystės atmosfera. Nepaisant dinamikos, filmas drauge ir simboliškas, tačiau jo meniniai sprendimai gerokai skiriasi nuo įprastinio lietuviškojo abstraktaus simbolizmo.

Net užasfaltuotos ir finale vis dėlto prasiveržiančios upės motyvą galima traktuoti dvejopai – ir realistiškai, ir simboliškai. Todėl kūrinio patriotizmas – ne vienadienis, jis nėra vien deklaruojamas, kaip tai pasitaikydavo vėlesniuose lietuvių kino kūriniuose, kurių autoriai neatsižvelgė į „Vaikų iš „Amerikos“ viešbučio“ paprastas, bet reikšmingas pamokas. (Saulius Macaitis)

Pirmieji pristatymai užsienio festivaliuose: 1991 m. dalyvavo XL (40-ojo) Berlyno tarptautinio kino festivalio „Panoramos“ programoje.

1992 m. parodytas Upsalos (Švedija) kino festivalyje.

Kadras iš filmo | „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, 1990

Kadras iš filmo | „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, 1990

Fotogarfijų autoriai: Rimvydas Strikauskas, Algimantas Mockus, Juozas Budraitis, Milda Juknevičiūtė, Antanas Pivoriūnas, Justas Varanka, Audrius Zavadskis, Bronius Barkauskas.