Kitės laiškai Anai
Erasmus+ programos KA219 projektas "Today's readers, future leaders" 2015 - 2017 GIRKALNIO PAGRINDINĖS MOKYKLOS 9-OS KLASĖS MOKINIŲ RAŠINIAI PERSKAIČIUS ANOS FRANK DIENORAŠTĮ 2017 m. Vaizdo medžiaga paimta iš Pinterest
Projektą finansavo Europos Komisija. Ši informacija atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija nėra atsakinga už bet kokį pateikiamos informacijos naudojimą.
KAI DIENORAŠTIS PRABYLA... „Kaip puiku, kad bent galiu užrašyti tai, ką jaučiu ir galvoju; kitaip aš, turbūt, visiškai uždusčiau“- rašė Ana Frank savo dienoraštyje vieną iš 26 mėnesių, praleistų slėptuvėje, dieną. Dienoraštį ji pavadino Kite, geriausia ir vienintele savo drauge, ir rašė jai laiškus, kuriuose perteikė savo būgštavimus dėl supančio pasaulio grėsmės, dalijosi nuotaikomis, mintimis, jausmais, aprašė slėptuvės gyventojus, buitį, kasdienybę, tarpusavio santykius. Kai kurie iš mūsų- devintos klasės mokinių- jau buvome skaitę Anos Frank „Dienoraštį“, tačiau visi dar kartą sugrįžome prie šios knygos dalyvaudami projekto „Today‘s Readers, Future Leaders“ veiklose. Mus giliai sujaudino Anos gyvenimas slėptuvėje, supratome, kaip sunku paauglei mergaitei gyventi be laisvės, be pramogų, be draugių, su kuriomis galima dalintis paslaptimis, pasiguosti, pasitarti. O tada pagalvojome: ką pasakytų Anai jos draugė Kitė (dienoraštis), jei galėtų prabilti? Taip ir gimė idėja Kitės vardu parašyti Anai keletą laiškų... Be datų, be adreso, tiesiog į amžinybę... Laiškų autoriai
Brangi Ana, rašau šį laišką, nes noriu su tavimi pasikalbėti apie tave slegiančius rūpesčius, tau patarti. Žinau, kad labai nesutari su savo mama, jautiesi atstumta, nesuprasta ir neišklausyta. Mano nuomone, tai normalu, kai tau trylika, bet taip pat manau, kad kartais turėtum nusileisti vyresniems ir jų paklausyti, net jeigu jie ir neteisūs. Tai tau būtų į naudą, jie labiau tavimi pasitikėtų. Rašei, kad vienintelis tave suprantantis žmogus šeimoje yra tėtis, tačiau jis bijo su tavimi kalbėtis, nes tai nepatiktų tavo mamai. Galbūt tau pirmai reikėtų prie jo prieiti ir jį prakalbinti. Jeigu sulauktum palaikymo iš tėčio, galėtum drąsiau reikšti savo mintis, gal net nereikėtų nusileisti kitiems, nes turėtum užnugarį. Be to, turėtum draugą, nesijaustum vieniša. Nemaniau, kad būti žyde taip sunku. Anksčiau buvo daug apribojimų, o dabar negalima jau net į lauką išeiti. Neįsivaizduoju, kaip tu išlieki toje slėptuvėje tokia rami, būdama su žmonėmis, kurie tau nuolat priekaištauja, amžinai ant tavęs šaukia. O dar žinojimas, kad bet kurią minutę jus gali pamatyti ir paskųsti... Kaip tu gali gyventi tokioje nepakeliamoje įtampoje? Ar slapčiausių minčių išsakymas laiškuose tau padeda atsipalaiduoti? O gal tu visai nebijai? Mieloji Ana, visada prisimink, kad man gali rašyti viską, ką jauti, ką galvoji. Gali laikyti mane savo drauge ar dar viena seserimi. Nebijok būti savimi, išsakyti savo minčių. Daug šypsokis, ypač tiems, kuriems tu nepatinki- tegul galvoja jie, ką tik nori. Gyvenk tik šia akimirka, džiaukis gyvenimu, neatidėliok idėjų ir planų, nes niekada nežinai, kas gali nutikti ir, kai tau bus sunku, visas mintis patikėk man. Tavo Kitė (Evita)
Margo, Otas, Ana ir Edita Frankai 1941 m.
Miela Ana, turbūt nustebsi gavusi laišką iš manęs- savo dienoraščio. Tačiau aš negaliu neprabilti, nes tu mane atgaivinai pavadindama savo drauge, suteikdama Kitės vardą, išsakydama slapčiausias savo mintis, jausmus ir išgyvenimus. Taigi, aš įdėmiai skaičiau kiekvieną tavo laišką ir nusprendžiau tau parašyti, kad nesijaustum tokia vieniša ir neišklausyta. Labiausiai man į atmintį įstrigo tavo pasakojimas apie santykius su Margo ir tėvais. Manau, jog viskas yra normalu. Visos seserys, o ypač paauglės, tarpusavyje kartais pykstasi. O kalbant apie tėvus, manau, jog neturėtum taip smarkiai ant jų širsti, juk jų nervai dabar yra labai įtempti ir jie gali supykti dėl menkiausio dalyko. Taip pat aš nemanau, kad mama labiau už tave myli Margo. Gal ji paprasčiausiai nemoka tinkamai išreikšti savo jausmų. Mano nuomone, tau reikėtų su mama ramiai pasišnekėti ir išsiaiškinti, kaip yra iš tikrųjų. Gal tiesiog tu esi prieš ją per daug priešiškai nusiteikusi? Dar man rašei, jog blogai sutari su ponia van Dan. Na, išduosiu paslaptį- iš to, ką man pasakojai, aš taip pat susidariau nekokį įspūdį apie ją. Nemanau, jog tu turėtum jai perdaug nusileisti, nes jei ji supras, jog tu pasiduodi, ji visai tavęs negerbs. Ką gi, manau, kad savo laišką tuo ir užbaigsiu. Tikiuosi, kad tau mano pamąstymai ar patarimai padės. Su nekantrumu lauksiu tavo laiškų, saugosiu tavo paslaptis, o galbūt ir vėl tau atrašysiu. Tavo slaptasis draugas - dienoraštis Kitė! (Augutė)
Augusta ir Hermanas van Pelsai (dienoraštyje – van Danai).
Fricas Pfeferis, su kuriuo Ana gyveno viename slėptuvės kambaryje (dienoraštyje – ponas Diuselis).
Miela Ana, aš buvau tik tuščias baltų liniuotų lapų sąsiuvinis, kol mano puslapius tu užpildei savo jausmais, paslaptimis, džiaugsmais ir rūpesčiais, kol mane pavadinai savo drauge Kite... Dabar aš noriu prabilti, noriu pasikalbėti su tavimi. Mane labai sukrėtė pasakojimas apie dabartinį tavo gyvenimo laikotarpį- slapstymąsi slėptuvėje. Žinoma, kitos išeities nėra, nes tave ir tavo šeimą, kaip ir kitus žydus, gali nužudyti ar ištremti į koncentracijos stovyklą. Turbūt pats baisiausias dalykas naktį atsibusti nuo praskrendančio virš slėptuvės stogo lėktuvo garso ar aidinčių šūvių, sprogstančių bombų ar kaukiančių sirenų. Tau, Ana, labai pasisekė, kad ne viena išgyveni šiuos įvykius. Tu turi šeimą, tu turi draugą (o gal ir mylimąjį) Peterį. Tai žmonės, kuriems tu rūpi, kurie tave myli, ir nors kartais tavęs nesupranta, iš tikrųjų tau linki tik gera. Taigi aš manau, jog jei jau yra tokia situacija, tai reikia visiems laikytis išvien, kaip vienam dideliam ir stipriam kumščiui, kurio niekas niekada nenugalės. Tai to aš ir linkiu tau, miela mano drauge Ana.
Tavo draugė Kitė (Aušra)
Sveika, mieloji Ana! Man labai gaila, kad turėjai palikti savo namus ir persikraustyti į slėptuvę, kurioje gyvenimas nekoks. Suprantu, kaip sunku visą dieną saugotis, kad niekas iš kontoros lankytojų neišgirstų tavęs, tavo šeimos ir neišduotų naciams. Sunku, kai negali ne tik išeiti į lauką, bet net žvilgtelėti pro langą. Neįmanoma įsivaizduoti, kokių nepatogumų tau sukelia buitis ir asmens higienos dalykai. Gyvenimas slėptuvėje tau labai sunkus, todėl tave suprantu ir užjaučiu. Ne kiekviena keturiolikmetė tai ištvertų- tu labai stipri. Todėl labai smagu tavo laiške skaityti, kad gyvendama slėptuvėje nesiliauji svajoti, ką darysi, kai ištrūksi iš jos, kaip tada tavo gyvenimas pasikeis. Esi darbšti mergaitė, nors kai kurie aplinkiniai apie tave galvoja kitaip. Man labai patinka tavo žodžiai: ,,Kas dieną man gerumo ir stiprybės suteikia darbas, meilė ir drąsa“, todėl linkiu, kad šių trijų dalykų tau būnant slėptuvėje nepritrūktų. Jau vien dėl to tave gerbiu, kad neprarandi vilties, lauki rytojaus nežinodama, kas bus, tačiau tikėdama ateitimi. Taigi, Ana, aš visada būsiu tavo slaptoji draugė, tavo minčių klausytoja, tavo guodėja. Visada būsiu su tavimi! Tavo Kitė (Deimantė)
Sėdi (iš kairės) Mipė Gis, Otas Frankas ir Bepė Foskul, stovi Johanesas Kleimanas ir Viktoras Kiugleris.
Pažymėtas namas Amsterdame, kur slėpėsi Anos šeima. Tai Oto Franko firmos Opekta Werke kontora.
Sveika, brangioji Ana, nesvarbu, kad pastaruoju metu labai neturi laiko man rašyti, svarbiausia- žinok, kad bet kada gali su manimi pasidalinti savo rūpesčiais ir džiaugsmais. Savo laiške pasakoji apie santykius su Margo ir tėvais. Guodiesi, kad su seserimi dažnai nerandi bendros kalbos. Mano manymu, daugelis seserų paauglių pykstasi viena su kita. Ko gero, tai amžiaus problema. Patarimas- išklausyk Margo, pagalvok, kaip tu pati elgtumeisi būdama jos vietoje. Rašai, kad ir tėvai labai nervingi pastarosiomis dienomis. Nereikėtų tuo stebėtis- juk buvimas atskirtiems nuo viso pasaulio ankštose patalpose ne vieną gali išvesti iš kantrybės. Tad jei tik turėsi savyje jėgų, susilaikyk nuo blogo žodžio ar nuo skaudinančio poelgio, kad vėliau netektų gailėtis. Aš pritariu tavo nuomonei, kad tau mama skiria per mažai dėmesio. Patariu su ja išgerti arbatos puodelį ir ramiai apie tai pasišnekėti. Na o su ponia van Dan arbatos gali ir negerti- tu neturėtum jai per daug nusileisti, nes jei ji supras, jog pasiduodi, visai tavęs negerbs ir pradės dar labiau priekabiauti. Taigi, laikytis, Ana, tikėk savimi ir tuo, kad viskas ateityje pasikeis į gera. Tavo draugė Kitė! (Evelina)
Dienoraščio fragmentas
Mieloji Ana! Tai pirmas kartas per ilgus mėnesius, kada turiu galimybę pasidalinti savo mintimis su tavimi. Taigi aš - Kitė - skiriu šį laišką tau. Iki tol, kol tavęs nesutikau, buvau paprastas, neišskirtinis sąsiuvinis. Bet tą dieną, kai tu į mane pradėjai rašyti, atrodo, lyg atgimiau. Tu įkvėpei man gyvybę, todėl ir aš noriu bent kartą su tavimi pasikalbėti. Iš tavo laiškų man paaiškėjo, kokia tu laiminga, turėdama kam išsipasakoti. Rašai man atviriau, negu kalbi su mama ar tėčiu. Galbūt manai, kad jie tavęs nesupranta, bet man atrodo, kad tu tiesiog neturėjai galimybės su jais atviriau pabendrauti. Kaip suprantu, su tėčiu dar randi bendrą kalbą, bet su mama nuolat pykstiesi. Gal tai ir normalu, daugelis paauglių nesutaria su savo tėvais, bet juk geriau, kai namuose (nesvarbu, kad tai slėptuvė) vyrauja taika ir ramybė. Šią problemą galėtum išspręsti tylėdama, kai mama pradės šaukti, gali, jei nori, palinkčioti galva, nes sakoma: „tyla - gera byla“. Aišku, tiek laiko būnant slėptuvėje reikia gebėjimo išlaikyti sveiką protą, o svarbiausia - išlikti žmogumi, nes sąlygos yra tikrai nepavydėtinos, o svarbiausia- trūksta laisvės. Vis nerimauju, kai nerašai ilgesnį laiką, vis galvoju, kad jus surado… Rašyk, išsikalbėk, aš visuomet pasiruošusi išklausyti. Linkiu tau stiprybės, Ana!
Tavo mieloji Kitė (Tomas)
PaskutinÄ— Anos ir jos sesers Margo nuotrauka 1944 m.
Brangioji Ana, pagaliau galiu tau parašyti laiką. Turbūt nesupranti, kas čia dedasi, ir vis mąstai, kaip tai įmanoma, bet tuoj viską paaiškinsiu. Tai atsitiko dėl tavęs, tu man suteikei gyvybę. Tu su manimi kalbėjai kaip su tikru asmeniu ir išliedavai savo jausmus kaip tikrai draugei. Turbūt tas stiprus tikėjimas manimi ir suteikė man gyvybę. Seniau aš tik skaitydavau tavuosius laiškus, kuriuos man rašydavai beveik kiekvieną dieną, o dabar gavau progą į juos atsakyti. Pagaliau galiu paklausti tavęs to, ko jau seniai norėjau. Norėčiau sužinoti, kaip tau sekasi su van Danais: ar jie nustojo tave žeminti ir lieti visą pyktį ant tavęs? Kaip manai, kaip tau seksis su Peteriu? Ar po karo jūs ir toliau būsit artimi? Ir ar jūsų, tavo ir Peterio, meilei pritars judviejų tėvai? Mane taip pat labai domina tavo santykiai su tėvais. Gal pagerėjo santykiai su mama (juk anksčiau pykaisi labai dažnai). Pagalvojau, kad situacija gali niekada nepasikeisti, jei nenusileisite viena kitai ir nebranginsite viena kitos. Apie tavo tėtį galima kalbėti tik gerai: jis tave palaiko ir paguodžia, jis tikras šaunuolis. O sesę turėti vis tiek yra šaunu, nors ir būna tarp jūsų pykčių. Džiaukitės bendravimu, dalinkitės paslaptimis, niekada neišduokite viena kitos. Šį laišką, mieloji Ana, turiu baigti. Tikiuosi, kad dar ne kartą tau parašysiu. Saugosiu visas tavo paslaptis. Būk stipri, labai labai stipri. Tavo Kitė (Kasparas)
Kambarys, kuriame gyveno Ana ir ponas Diuselis.
Brangi Ana, esu dėkinga, kad mane, paprastą popieriaus lapą pavertei savo geriausia drauge ir patikėjai didžiausias savo paslaptis. Todėl atsidėkodama rašau tau šį laišką. Žinodama, kad tavo padėtis nėra lengva, jog esi priversta slėptis nuo negailestingų ir neteisingų žmonių, noriu palinkėti tau stiprybės. Juk žinai, kad nėra tokios situacijos, iš kurios nebūtų išeities. O visi blogi dalykai anksčiau ar vėliau baigiasi. Bet kol kas neprarask pasitikėjimo savimi, išlik tokia pat ryžtinga, kaip iki šiol, brangink draugystę su Peteriu, pasistenk geriau sutarti su mama ir seserimi, nes kol jūs visi laikysitės išvien, laikas slėptuvėje praeis greičiau ir nejausite nereikalingos įtampos. Žinau, kad esi pasiklydusi savo jausmuose. Pirmą kartą aplankė tave meilė, tiesa, labai nedėkingu laiku, kai abu su Peteriu ir savo šeimomis esate priversti slėptis, bet galbūt tai ir daro jūsų meilę tokią žavią. Patarsiu tau: nepaisyk, ką kalba suaugę ir bendrauk su Peteriu taip pat gražiai, kaip iki šiol bendravote. Kas žino, gal ateityje, kai baigsis šis sunkus periodas, kai patys tapsite suaugę, sukursite šeimą. Taigi, o kol kas, kad turėtum kam išsipasakoti, aš lieku tavo geriausia draugė. Man gali atvirai rašyti apie savo jausmus ir išgyvenimus, aš visada būsiu pasiruošusi išklausyti tave. Aš visada kartu su tavimi džiaugsiuos, kai tau bus linksma, ir visada paguosiu, nuraminsiu tave, kai tau bus blogai... Tavo dienoraštis (Tautvydas K.)
Peteris van Pelsas, kurį Ana buvo įsimylėjusi.
Brangi Ana, rašau Tau, vienintele mano drauge, ir viliuosi, kad Tau padėsiu. Laišką, kurį gavau iš tavęs, skaičiau net keletą kartų... Sunku pajusti ir suprasti, kaip tu jautiesi. Kai viskas slysta iš po kojų, ką rinktis: bėgti, užsidaryti savyje ar kovoti? Apie ką mąstyti prieš užmiegant? Ko tikėtis? Kur išsiverkti? Kam išsakyti savo rūpesčius, kad suprastų, nekaltintų ir neteistų? Manau , kad gerai elgiesi, viską pasakodama man… Rašai apie tai, kas tave labiausiai jaudina: kad mamos ir Tavo santykiai griūva, kad kiekvieną dieną vis labiau bijai, kad jus suras ir nužudys arba ištrems. Ana, ne vienai Tau sunku, Tavo mama juk taip pat nerimauja, ji dar labiau bijo- jai baisu ir pagalvoti, kas gali nutikti šeimai, kas gali nutikti jos mergaitėms. Stenkis suprasti mamą ir kaip tik galima geriau su ja sutarti, nes tik atsiradus tarpusavio supratimui ateis ir ramybė… Baimė būti surastiems, baimė likti be maisto, baimė žūti nuo bombų... Baimė dabar jau tapo nuolatine Tavo minčių ir jausmų palydove. Iš Tavo laiškų suprantu, kad visur aplink tvyranti baimė palengva baigia nužudyti optimizmą, tikėjimą žmonėmis. Nors negaliu Tau pažadėti, kad viskas ateityje bus gerai, noriu pasakyti: jeigu labai tikėsi, gyvenimas pasikeis- galbūt greitai baigsis karas, nustos persekioti žydus ir jums nereikės kentėti. Prabildama šiuo laišku tikiuosi, kad Tave padrąsinau - rytoj būsi kitokia, nei buvai šiandien. Labai Tavimi tikiu, būk stipri (Tu tokia visada buvai), neprarask vilties ir optimizmo. Laikykis, o kai norėsi išsipasakoti, rašyk man. Tavo ištikima draugė Kitė (Urtė)
Palėpė, kurioje Ana svajodavo.
ParaĹĄyk Anai ir tu...
ParaĹĄyk Anai ir tu...
Darbo vadovė lietuvių kalbos mokytoja Dalia Garšvienė Maketavo anglų kalbos mokytoja Loreta Vaičiulienė
Laišku
s rašė :
Augus tė Ma uricka Jonik itė, A aitė, D uš ra eiman Evelin tė Šim a Juš kutė, k ytė, E Stepu vita lytė, Kaspa Klevin ras skas, R Tautv ydas egvita Garš Kvietk vaitė, Linku us, T s, U omas rtė Po škevič iūtė