Issuu

2021 m. rugsėjis

LAIKRAŠTIS LIETUVOS

NACIONALINIO

OPEROS

BALETO

Nr.

T E AT R O

MĖNRAŠTIS

ORKESTRAS… ORKESTRAS? ORKESTRAS! Taip, šis laikraščio numeris – beveik visas skirtas orkestrui. Kai direktorius pasiūlė šią temą – net neabejojau. Orkestras, didžiausias mūsų kolektyvas, to vertas! Juk smagu rašyti apie sėkmę – kūryboje, darbe, gyvenime. Juk pradėję sezoną sėkminga premjera, tęsiame lydimi sėkmės. Tikėkimės, kad teatrą ir mus visus ji lydės visą ateinantį sezoną. Neužsidarysime, nesustosime... Imamės darbų ir su viltim žvelgiame į ateitį – sėkmingai pradėję, sėkmingai užbaigsime. O aš kviečiu visus dalintis savo pastebėjimais apie mūsų laikraštį, kviečiu rašyti, siųsti laiškus ir skelbimus, siūlyti temas, apie ką būtų įdomu jame skaityti. Laikraščio redaktorė Eglė Ulienė

rkestras – visų operos ir baleto spektaklių pagrindas. Jis visada priduoda svorio, sustiprina vieną ar kitą dainuojamą ar šokamą emociją, jis su dirigentu priešakyje veda visą dramuturginį vyksmą, nuo jo priklauso kūrinio kulminacijos, tylios, subtilios, ar dramatinės vietos. Jis sukuria žmonėms įspūdį, kad viskas vyksta čia ir dabar, kad viskas tikra ir gyva.

LNOBT orkestro pamatas padėtas labai seniai, ir tai, koks jis yra dabar, yra visų žmonių – dirbusių jame, dirbusių su juo – nuopelnas. Aš tik galiu pasidžiaugti mūsų orkestro augimu, profesionalumu, gera atmosfera, kurią akcentuoja visi ateinantys čia dirbti nauji muzikantai. Tai reiškia, kad mūsų orkestre dirba nuoširdūs, geri, priimantys, globojantys žmonės.

Orkestras – tarsi įvairių muzikantų lydinys, kuriame kiekvienas yra labai svarbi jo dalis. Tai kaip valstybė valstybėje – su savo įstatymais, savo pomėgiais, tradicijom, jausmais, barniais, meilės romanais, šventėm ir t.t.

Per pastaruosius metus įvyko daug gražių pokyčių, bet jie buvo galimi tik dėka visų tų kolegų, kurie jau daugelį metų groja šiame orkestre. Ypatingai norisi padėkoti visiems jums, kurie grojat antrus balsus, prie antrų pultų ar toliau, padėkoti tiems,

kuriems teatras yra daugiau nei darbas, kurie jaučiat jam meilę ir esat šio kolektyvo pagrindas, kuriam jūs atidavėt jau daugelį metų ir dar, tikiu, atiduosit. Ir tik jūsų dėka LNOBT orkestras auga, į jį nori ateiti nauji žmones, su jūsų pagalba jie lieka ir tampa tokie patys, kaip jūs, mylintys orkestrą ir įsimylėję teatrą. Džiaugiuosi šia kelione, kurią galiu keliauti su jumis drauge. RIČARDAS ŠUMILA, vyr. dirigentas

KAS N AU J O TEATRE, VADOVE?

Naująjį 2021–2022 m. sezoną pradėjome beprotiškai sunkia, ambicinga Richardo Strausso opera Rožės kavalierius. Esu be galo laimingas, nes ši premjera buvo tikras triumfas!

nalumo lygį. Vadinasi, kasmet mums pavyksta pasiekti vis daugiau, ir man tai didžiausias džiaugsmas. Esu laimingas, tai nuostabus rezultatas. Mes iškėlėme profesionalumo kartelę labai aukštai ir neturime teisės jos nuleisti žemiau. Dabar, kai garsas apie mus pasklido taip plačiai, turime visas galimybes tapti išties svarbiais Europos operos namais. Labai didžiuojuosi orkestro artistais – jie išties fantastiški! Kartu galime ir privalome augti. Galime ir privalome visada siekti maksimumo, tobulėti. Sveikinu visus – savo nuoširdžių pastangų ir darbo vaisiais jūs padarėte mane laimingą.

uriu pripažinti, kad pradėdamas repetuoti šį šedevrą tiek daug net nesitikėjau, bet dėjau visas pastangas, kad spektaklis būtų paties aukščiausio lygio. Mane ir nustebino, ir be galo nudžiugino toks didelis visų entuziazmas, ypač publikos, orkestro artistų, dainininkų, taip pat žiniasklaidos atstovų. Perskaičiau spektaklio recenzijas, kurių autoriai – vokiečių, lietuvių, italų, prancūzų meno kritikai. Visi jie sutaria, kad tai puikus rezultatas, veikiausiai net aukščiausia viršūnė, kokią iki šiol pavyko pasiekti Lietuvos operos ir baleto teatrui.

Šį naująjį LNOBT sezoną visiems – orkestrui, teatro darbuotojams, solistams, mūsų teatro svečiams iš Lietuvos ir užsienio – linkiu kuo geriausios kloties. Linkiu didelės sėkmės jauniesiems artistams, kuriuos labai vertiname: Steponui Zoniui, Monikai Pleškytei ir daugeliui kitų. Esate mūsų atradimas, tad aukite ir skleiskitės vis labiau! Linkiu visiems gražaus, įdomaus, intensyvaus sezono. Pernai dėl pandemijos ir karantino suvaržymų buvo nepaprastai sunku gyventi be Teatro, tad grįžimas į jį su tokiu entuziazmu širdyse – gražios ateities ženklas. Na, o mes pasimatysime 2022ųjų sausį, kai grįšiu į Lietuvą diriguoti nuostabiojo Giuseppe’s Verdi Requiem ir gala koncerto.

Pernai, po Anos Bolenos premjeros, Lietuvos žiniasklaidoje nuskambėjo pagyros orkestrui, pasiekusiam aukščiausią profesio-

SESTO QUATRINI, LNOBT operos meno vadovas

LAIKRAŠTIS

2 TEMA.PORTRETAS

2021 m. rugsėjis Nr. 6

Operos dirigentas Sesto Quatrini: „Mano gyvenimo variklis – MEILĖ“ Spektaklyje dainuos puikūs atlikėjai, tarp jų ir Angela Meade – nuostabus amerikiečių sopranas, Metropolitan Opera teatras ją vadina bel canto dievaite. Tada du mėnesius praleisiu Briuselio La Monnaie De Munt, Europos sostinės teatre, kur diriguosiu jau kitą Normos pastatymą, taip pat su ypatingais solistais. Tai didis teatras, jaučiuosi laimingas ir pagerbtas galėdamas ten diriguoti. Vėliau sausį grįžtu į Vilnių – čia diriguosiu Giuseppe’s Verdi Requiem ir gala koncertą, kuriame pasirodys puikus rusų sopranas Olga Peretiatko. Tada manęs vėl lauks Italija – Ana Bolena Genujoje (Teatro Carlo Felice), Norma Parmoje. Kovo–gegužės mėnesiais diriguosiu Žydę ir Don Karlą Lietuvoje. Toliau – labai laukiami debiutai Danijos karališkojoje operoje (The Royal Danish Opera), Gaetano Donizetti operos festivalyje Bergame, Deutsche Oper teatre Berlyne, Covent Garden teatre Londone.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operos meno vadovas Sesto Quatrini – neabejotinai ryški asmenybė, įkvepianti teatrą keistis. Pokalbyje su maestro – artimiausi kūrybos planai, patirtis Lietuvoje ir užsienyje, mintys apie teatrą ir gyvenimą.

Jau keletą metų gyvenate ir Lietuvoje, ir Italijoje, susiejote savo profesinį kelią su LNOBT. Ar jau apsipratote čia? Taip. Nors gyvenu Milane, esu LNOBT dirigentas ir operos meno vadovas, atsakingas už teatro meninę veiklą ir operą. Taip pat dažnai koncertuoju įvairiuose kituose teatruose: Briuselyje, Berlyne, Florencijoje ir kitur. Esu laimingas Lietuvoje jausdamas didelį teatro vadovybės pasitikėjimą. Lietuva mane žavi, nors jos kultūra labai skiriasi nuo mano gimtosios. Kai atvykau čia diriguoti, viešosiose įstaigose dar buvo justi neigiama sovietinio palikimo įtaka – juk septyniasdešimties istorijos metų nenubrauksi lyg mostelėjęs burtų lazdele. Teatre daug darbuotojų – triskart daugiau nei Florencijos teatre, nors čia rodoma perpus mažiau spektaklių. Žinoma, šalis įdomi, muzikos kultūra aukšto lygio. Yra nemažai pasaulyje garsių muzikų: Asmik Grigorian, Aušrinė Stundytė, Jascha Heifetzas, Mirga Gražinytė, Giedrė Šlekytė... Čia daug muzikos, ir man, muzikos, o ne žodžio žmogui, tai šalis, kurioje galiu atsiskleisti. Žinoma, mano charakteris, bendravimo būdas yra itališki. Esu tas, kuris, jei kas nepatinka, sako tiesiai. Pas jus daugiau diplomatijos, žmonės ne visada linkę sakyti, ką mano. Aš atėjau į šį teatrą ir nors iš pradžių nebuvo lengva, esu laimingas, nes einame teisinga linkme. Su komanda įgyvendinome daugybę naujovių.

Kuriam teatrui priklauso Jūsų širdis?

Esate minėjęs, kad Lietuvoje turite didelių planų. Ar daug jau pavyko pasiekti? Pirmojoje spaudos konferencijoje sakiau, jog mano tikslas – praleisti čia kelerius metus, kad man išeinant įvertintumėte, ar teatras patobulėjo, ar spektakliai, orkestro skambesys tapo aukštesnės kokybės. Jei taip nenutiktų, atsistatydinčiau pats. Vis dar esu teatre, nes tikiu, kad einame teisinga linkme. Žadėjau į teatrą atvežti tarptautinio lygio pastatymų ir tai įgyvendinu – sezoną pradėjome įspūdinga Rožės kavalieriaus premjera. Pirmą kartą esame lyderiai statydami tokio aukšto tarptautinio lygio spektaklį. Žinoma, teatre matėme Anthony Minghellos Madam Baterflai, bet šis spektaklis pirmiausia buvo rodomas Londone ir tik vėliau pastatytas Lietuvoje. Šįkart esame pirmieji. Kas pažįsta operos pasaulį, žino, kad režisierius Damiano Michieletto yra vienas iš penkių svarbiausių, labiausiai pageidaujamų dabarties pasaulyje režisierių. Solistai, kurių dauguma lietuviai, taip pat

puikūs. Premjera sulaukė didelio atgarsio ir užsienyje: atvyko žurnalistų, operos kritikų iš svarbių tarptautinių leidinių, operos mėgėjų iš viso pasaulio. Pernai pastatėme operą Ana Bolena. Ji irgi buvo puikiai įvertinta Lietuvoje ir užsienyje, kritikai gyrė dainininkus, kokių Lietuva dar nebuvo girdėjusi, puikiai suskambėjusį orkestrą. Tai didelis laimėjimas. Žadėjau operą priartinti prie visų, kurie dėl ekonominių ar geografinių priežasčių negali atvykti į teatrą. Įgyvendinome operos spektaklio vilkiko priekaboje, atvežamo į įvairius Lietuvos kampelius, idėją. Žadėjau pagerinti orkestrą, ir dabar jame turime daug puikių jaunų artistų, pakėlusių jo kokybės kartelę. Pakanka atėjus paklausyti, kaip fantastiškai dabar skamba orkestras! Žadėjau pakviesti naujų solistų, dirigentų ir visa tai įgyvendinu. Džiaugiuosi, kad pavyko pakviesti puikią lietuvių dirigentę Giedrę Šlekytę – ji debiutavo prie mūsų operos teatro dirigento pulto. Pasidalykite artimiausiais kūrybiniais planais.

Ana Bolena. Su Francesca Sassu

Galiu pasidalyti planais, kurie jau oficialiai patvirtinti. Šiuo metu esu Florencijoje, kur rugsėjo 17 d. atidarytas Kremonos Ponchielli teatro sezonas. Dirigavau Italijos jaunimo orkestro atliekamas Ludwigo van Beethoveno Penktąją ir Gustavo Mahlerio Penktąją simfonijas. Po to iškart prasideda naujo Vincenzo Bellini Normos pastatymo, režisuojamo Nicolos Berloff, repeticijos Pjačencoje (Teatro Munnicipale di Piacenza), Modenoje (Teatro Comunale Luciano Pavarotti) ir Parmoje (Teatro Regio di Parma).

Tokių yra keletas. Mano širdis tikrai yra Apulijos regiono Martina Frankos mieste, kur vyksta Itrijos slėnio festivalis (Festival della Valle d’Itria). Čia sutikau savo gyvenimo palydovę – žmoną, čia debiutavau kaip operos dirigentas. Nuostabūs prisiminimai iš Venecijos Gran Teatro la Fenice – teatro, man itin svarbaus dėl 2018-ųjų debiuto, kada dirigavau Donizetti Meilės eliksyrą. Vėliau čia grįžau diriguoti Sevilijos kirpėjo, Traviatos, gala koncerto, tarp artimiausių planų – diriguoti čia Giacomo Puccini Madam Baterflai. Taigi mano ryšys su šiuo teatru nuolatinis ir labai gražus. Gražūs santykiai sieja ir su Frankfurto opera, ir, žinoma, su LNOBT, mano namais: teatru ir žmonėmis, prie kurių esu labiausiai prisirišęs. Jaučiu, kad dabar jau pakeitėme pavarą, kad mano idėjos labiau palaikomos, siekiame aukštesnės kokybės. Šiandien tai orkestras, dainininkai, jaučiantys alkį augti, tobulėti, ir tai man labai svarbu. Esu tas, kuris niekada nėra patenkintas: kaskart noriu siekti vis daugiau, to reikalauju ir iš orkestro. Esate perfekcionistas? Taip, stengiuosi toks būti. Bet, dėl Dievo meilės, negali visuomet būti tobulas! Net ir mes, dirigentai, daug klystame. Bet dabar esu laimingas, nes matau, kad LNOBT orkestras, dainininkai labai stengiasi būti tobuli, dėl to ir daug komplimentų sulaukiame. Todėl šis teatras dabar – mano širdies teatras. Keliaudamas neišvengiamai susiduriate su kultūriniais skirtumais. Taip, jų tikrai daug. Net ir toks dalykas kaip spektaklio laikas: Lietuvoje pradedame 18.30 val., Italijoje – dviem valandomis vėliau. Visada jaučiu žiūrovų šilumą. Kiek pamenu, šaltesnę publikos reakciją teko patirti diriguojant Maskvos didžiajame teatre. Žinoma, ir Vilniaus žiūrovai iš pradžių žiūrėjo truputį nepatikliai, čia buvo kiek kitokios elgesio tradicijos. Bet štai po Rožės kavalieriaus spektaklių publika atsipalaidavo, pasitiko artistus džiugesio šūksniais, aplodismentais, ir tai buvo labai malonu. Italijoje esame labai entuziastingi: galima sulaukti smarkios kritikos ir švilpimo, aplodismentų ir tokio džiaugsmo, tarsi nacionalinė futbolo rinktinė būtų įmušusi įvartį. Italijoje tai yra tradicija. Gerai jaučiausi ir diriguodamas Anglijoje – tenykštė publika ir išprususi, ir entuziastinga. Nėra paprasta nuolat keliauti,

2021 m. rugsėjis Nr. 6

įvairiuose miestuose kalbėti skirtingomis kalbomis. Sudėtinga kaskart tarsi perprogramuoti smegenis, bendrauti su orkestro artistais, kurių atlikimo tradicijos skiriasi. Vokietijoje orkestrai groja visai kitaip nei Italijoje ar Lietuvoje. Bet tai suteikia progą augti – ir kaip žmogui, ir kaip menininkui. Ko pasisemiate iš tokios įvairios kultūrinės aplinkos? Daug pasisemiu tiek kaip žmogus, tiek kaip maestro, orkestro dirigentas. Man svarbu stiprus žmogiškas ryšys, taip pat ir konfrontacija. Nesu saldainiukas, turiu tvirtą charakterį. Man pasisekė, nes gebu kaip kempinė sugerti kitų patirtį, taigi kaip žmogui man lieka daug. Dirigavimas – tai ne vien sportas ant dirigento pakylos ar tam tikras profesinių dalykų išmanymas. Man tai meilės, erotikos kupinas veiksmas: kvėpuoti, kurti muziką drauge su orkestru, dainininkais. Užmerkti akis ir vieni kitiems atsiduoti. Tai visiško erotiškumo veiksmas, tai labai jausminga. Tad akivaizdu, jog dirbdamas su daugybe protų ar nauju orkestru privalai sugerti į save ir jo tradicijas. Jei nesi atviras, jei tavęs nepaliečia kitų kūrybinės vizijos ar žmogiškos tradicijos, gyvenimas netenka prasmės. Dėl to aš augu. Visada. Nemėgstu žmonių, vis randančių, kaip pateisinti savo nesėkmes. Muzikos pasaulis taip pat kupinas žmonių, negebančių prisiimti atsakomybės. Kasdien išmokstu daugybę dalykų ir siekiu būti empatiškas, bet tik rimtai į profesiją ir gyvenimą žiūrintiems žmonėms. Jiems galiu dovanoti save 120 procentų ir sugerti viską, ką jie man suteikia. Ir dėl to esu labai laimingas. LNOBT sezono atidaryme triumfavo Richardo Strausso Rožės kavalierius, kuriame ryškiausia prabėgančio laiko tema. Ar pats jaučiate laiko trapumą? Turiu pripažinti, pajutau tai, bet tik neseniai. Kaip orkestro dirigentas esu jaunas, dar nepatyręs neigiamo santykio su prabėgančiu laiku. Būdamas jaunas, nori augti, siekti. Lauki, kada sukaks keturiolika, kad galėtum turėti motorolerį, aštuoniolika – kad vairuotum automobilį. Trisdešimties nori susituokti, susikurti savus namus, būti nepriklausomas.

Rožės kavalierius. Joana Gedmintaitė

LAIKRAŠTIS

Trisdešimt penkerių sieki finansinio stabilumo ir prestižinio darbo. Ypač Italijoje, kur vadovaujamas darbas tradiciškai pasiekiamas tik sulaukus vyresnio amžiaus. Lietuvoje yra kitaip. Teatre esame jauna komanda, ir tai labai smagu. Visgi bėgantį laiką pradedu jausti. Pastarieji šešeri mano karjeros sprogimo metai nuo tada, kai Italijoje debiutavau kaip operos dirigentas, man atrodo tarsi keturiasdešimt. Greitai bėgantį laiką ypač jaučiu metų pabaigoje, nors vaikystėje vieneri metai, regis, truko amžinybę... Vasaros atostogos atrodydavo nepaprastai ilgos, net pasijusdavau laimingas grįždamas į mokyklą. Dabar vasara pralekia akimirksniu! Atosto-gos trunka visai trumpai, pora savaičių atrodo it viena diena. Dienos prabėga ne dėl rutinos, nes dirigento darbas – tai kasdieniai atradimai. Bet pradedu jausti nuovargį ir su malonumu pasitinku laisvą dieną. Vis dėlto man jau 37-eri, vaikų dar neturiu ir jaučiu, kad tam jau tikrai atėjo metas. Būna akimirkų, kai vis dar jaučiuosi kaip vaikas ar konservatorijos studentas, bet iš tiesų jau nuveikiau be galo daug. Nesu religingas, tad gyvenimas man – nuolatinis artėjimas mirties link. Suvokti, kad mirsiu nežinodamas visko, ką norėjau sužinoti, neperskaitęs visko, ką praeities genijai yra sukūrę, nepažinęs visų žmonių, kuriuos galėjau sutikti, nepadirigavęs visko, ką galėčiau padiriguoti, man kelia nerimą. Toks suvokimas gana ciniškas, negatyvus. Laikas lekia, telieka gyventi dabartimi, gyventi intensyviai, patirti kuo daugiau: išspausti gyvenimą tarsi iš citrinos sultis. Poilsiui turėsime visą amžinybę. Esate charizmatiška asmenybė. Daug savęs atiduodate aplinkai – orkestrui, žiūrovams. Kur pats semiatės įkvėpimo? Tikiu, kad šios savybės įgimtos. Kai kurie žmonės jau nuo vaikystės geba patraukti kitų dėmesį, įtikinti juos eiti paskui save. Deja, politikoje dėl to nutinka ir nelaimių: matėme, kaip ištisos tautos seka paskui pamišėlius. Bet tai – iškalbos galia. Yra žmonių, gebančių patraukti kitus. Tai charizma, lyderystė. Tikiu, kad šią savybę visuomet turėjau. Pamenu, vaikystėje rinkome futbolo komandą – aš buvau kapitonas. Paauglystėje būdavau tas, kuris rengdavo visiems vakarėlius. Taigi būti dėmesio centre, būti atsakingam už kolektyvą man būdinga nuo gimimo. O dėl motyvacijos, tai turiu pripažinti, kad nediriguoju dėl kitų. Diriguoju, nes tuo mėgaujuosi. Tai dalykas, kurį darau dėl savęs. Žinoma, diriguoju ir dėl žiūrovų. Prieš stodamas diriguoti nesikankinu, neatlieku ypatingų ritualų, negeriu raminamųjų ar tonusą keliančių vaistų. Aš ir taip kupinas vulkaninės energijos nuo ryto iki vakaro. Tai taip pat ir mano bėda, nes daug turėdamas kartais priartini žmones, norinčius tą energiją ištraukti. Mėgaujuosi savo darbu, man tai pati gražiausia profesija pasaulyje. Ir, žinoma, viena iš pačių sudėtingiausių. Mane motyvuoja ir šeimos – žmonos, tėvų, sesers, sūnėno, taip pat artimų bičiulių meilė ir palaikymas. Mano močiutei jau 93-eji, bet ji vis dar seka mano karjerą. Parnešu jai kiekvieno koncerto programėlę su savo nuotrauka, nes tai ją daro laimingą. Mano gyvenimo variklis – meilė tam, ką darau. Gaminu maistą su meile, diriguoju su meile, gyvenu su meile. Šiuo metu esate Italijoje, Florencijoje. Turbūt gyvenimas ten smarkiai skiriasi nuo Vilniaus?

Rožės kavalierius. Su Damiano Michelietto, agentu Saverio Clemente, Paolo Fantinu

Gyvenimo būdas Italijoje ir Lietuvoje tikrai labai skiriasi. Lietuvoje jaučiuosi kaip namie, čia radau žmonių, kuriuos galiu laikyti tikrais draugais. Bet gyvenimo būdo skirtumai milžiniški. Kad ir klimatas – tai du skirtingi pasauliai. Dabar Florencijoje vilkiu marškinėlius trumpomis rankovėmis, dieną mėgavausi pietumis atvirame ore, upės krantinėje. Man, kilusiam iš Romos, miesto, kur tiek daug saulės, nuostabių dienų, prisitaikyti prie Lietuvos klimato labai nelengva: žiemos šaltos, drėgnos, vasara trunka trumpai. Skiriasi ir maistas. Lietuvoje, ypač Vilniuje, yra nuostabių, ypatingų vietų, kur galima skaniai pavalgyti. Man

TEMA.PORTRETAS 3

ypač patinka restoranai Džiaugsmas, Saint Germain, Gaspars. Bėda tik ta, kad restoranų virtuvės čia užsidaro 21–22 val., ir man, italui, tai tikra beprotybė! Italijoje restoranai veikia iki vėlumos. Ar pats gaminate? Taip, dievinu gaminti maistą! Dar nemėginau cepelinų, bet žinau, kaip jie daromi. Labai patinka lietuviška virtuvė, net būdamas Italijoje viriau barščių pagal lietuvišką receptą. Nuolat intensyviai koncertuojate, daug keliaujate. Ar pavyksta rasti laiko sau, savo pomėgiams? Ne kartą kalbėjau su žmona, koks nelengvas mūsų gyvenimas, kaip ilgai nesimatome. Pustrečio mėnesio praleidau Anglijoje, bet dėl darbo ir pandemijos ji negalėjo atvykti. Galima sakyti, esu labai vienišas. Tiesa, sulaukiu daug virtualaus draugų, gerbėjų dėmesio, bet didžiąją laiko dalį leidžiu vienas. Maestro Riccardo Muti yra sakęs, kad pati dirigento pakyla yra vienatvė. Režisieriaus kūrybinė grupė keliauja kartu, penkiese ar šešiese, o aš vykstu vienas, ir tai pamažu pradeda slėgti ir varginti. Mano gimtoji kalba – italų, bet beveik visą laiką tenka bendrauti angliškai ar prancūziškai, taigi ne savo kalba, ne savo šalyje, toli nuo savo tradicijų. O pomėgiai... Esu aistringas istorinių knygų skaitytojas. Apskritai daug skaitau, randu tam laiko tiek keliaudamas lėktuvu, tiek savo darbo kambaryje, tiek namie lovoje. Be to, kaip ir visi italai, esu pakvaišęs dėl futbolo, ypač dėl gimtosios Romos klubo, kurio rungtynes žiūriu, kad ir kur būčiau, – Kinijoje, Japonijoje... Labai mėgstu gaminti maistą ir, turiu pasakyti, darau tai gana gerai. Net ir čia, Lietuvoje, randu mažų parduotuvėlių, prekiaujančių ypatingais produktais, nebūtinai itališkais, – man patinka viso pasaulio maistas. Taigi šiems pomėgiams laiko randu. Vis dėlto mano profesijoje daug vienišumo. Jauniems kolegoms noriu pasakyti: eidamas šiuo keliu turi suvokti, kad pakeliui prarasi daugybę žmonių. Deja, ne visi supras, kokia visa apimanti yra mūsų pasirinktoji misija. Ko palinkėtumėte sau ateinančiais metais? Kaip žmogui linkiu sau pajėgti suteikti laimės savo artimiesiems – šeimai, draugams. Tai, ko visuomet linkiu gyvenime sau, – būti žmogumi, skleidžiančiu optimizmą ir džiaugsmą, leidžiančiu kitiems jaustis geriau. Linkiu sau ir sveikatos, išlikti stipriam tiek fiziškai, tiek dvasiškai, kad ir toliau galėčiau gyventi tokiu pačiu tempu. Įtemptas gyvenimo būdas, nuolatinės kelionės – mano paties pasirinkimas, kilęs iš meilės profesijai, bet sveikata kartais dėl to nukenčia. Kaip menininkas tikiuosi nuolat tobulėti, augti, įgyvendinti vis ambicingesnius, įdomesnius kūrybinius planus. Tai jau vyksta, dėl to jaučiuosi ramus ir laimingas. Žinoma, norėčiau daugiau laiko praleisti su žmonėmis, kuriuos myliu, kurių man labai trūksta. Visiems norėčiau palinkėti, kad pandemija kuo greičiau baigtųsi ir pagaliau grįžtume į normalų, įprastą gyvenimą. INGRIDA MILAŠIŪTĖ

4 MES!

LAIKRAŠTIS

2021 m. rugsėjis Nr. 6

RUSNĖ MATUTIENĖ. ĮSIVERŽUSI FOTOGRAFIJA siškai įtrauktas, net sapnuoji... Štai neseniai sapnavau, kad tupiu pasaloj miške ir laukiu. Ir pasirodo kurtinys, ir tokia graži šviesa, ir jau noriu fotografuoti, ir, žinoma, tuo metu būtinai suskamba žadintuvas. Ar panašių situacijų yra buvę tikrovėje? Miela Rusne, ar ilgai jau fotografuojate? Kada pradėjote? Norėčiau atsakyti, kad jau vaikystėje laksčiau su fotoaparatu rankose, bet taip tikrai nebuvo. Iš vaikystės atsimenu vieną atsitikimą, susijusį su fotografija. Buvau svečiuose pas draugę, žaidėm gaudynių. Jos mama fotografuodavo, namie ryškindavo juostas, užtamsinusi visus langus dirbo virtuvėje. Begaudydama draugę, tamsoj įbėgau į virtuvę, išverčiau visus ryškalus, sugadinau daug fotografijų... Nieko vaikystėje nefotografavau. Fotoaparatą su vyru nusipirkom gimus pirmai dukrytei, atrodė, fotografuosiu kiekvieną jos žingsnį. Bet ne, fotoaparatas gulėjo stalčiuje, paseno ten per daugelį metų, nes dar nebuvo jo laikas, neatėjo tada fotografija. O dabar – net nežinau, kaip tai įvyko... Prasidėjo viskas prieš kelerius metus, telefonu pabandžius nufotografuoti vieną, kitą dalyką. Ir kai jau fotografijos ir telefono nebeišleisdavau iš rankų, gimtadienio proga nutariau įsigyti solidesnės įrangos. Pasirinkimas dabar didžiulis, fantastiškas. Skaitmeninis amžius – net galva sukasi nuo visų galimybių pažinti. Mano profesionaliam fotoaparatui dar nėra nė metų. Fotografija tiesiog įsiveržė į mano gyvenimą! Sunkiau perprasti technologijas ar suvokti, ko sieki fotografuodama? Daug žmonių fotografuoja. Ne technologijos sunkiausia, jos padeda skaitmeniniame amžiuje. Juk gali nufotografavęs bet kuriame pasaulio taške po kelių akimirkų nuotrauka pasidalyti su visu pasauliu! Bet pats fotografavimas atveria tiek kelių, tokį atradimų pasaulį, čia yra tiek daug ką pažinti! Vienų specializacija – meninė fotografija, kiti suka komerciniu keliu. Vieni grįžta prie analoginės fotografijos, kiti liekia su skaitmeninėmis technologijomis. Būdų, galimybių, žanrų, rūšių tiesiog begalybė... Žmonės ieško ir atranda tai, kas artimiausia. Fotografija tampa saviraiška? Galbūt ne tiek savęs, kiek savojo matymo, pajautimo ir požiūrio į pasaulį išraiška. Jūsų mėgstamiausias fotografavimo objektas? Dar esu ieškojimų kelyje, įdomu fotografuoti viską. Pradėjau nuo gamtos, nuo vadinamųjų paveiksliukų: graži gėlė, gražus saulėlydis, gražus vaizdas. Vėliau norisi iš to išeiti, ieškai kitų kelių. Labai įdomu fotografuoti portretus, atskleisti charakterį, o ne tik išgražintą veidą. Bet kol kas ieškau. Mano mokytojas netgi sakė, kad gal jau užtenka, nes bandau aprėpti viską. Negali būti visų galų meistras, reikia išsirinkti. Bet fotografuoti visur ir viską taip malonu! Jau net pradedi matyti kadrais, tai lyg savotiška liga: pastebi, kaip krinta šviesa, gaudai, žiūri. Kur nors važiuoji, matai: oi, koks gražus būtų kadras, bet nėra kaip sustoti. Esi vi-

Paukščiukus fotografuoju, bet tai tik pomėgis. Gamtos fotografai tam labai ruošiasi: turi įvairios amunicijos, drabužių, palapinių, įvairaus kamufliažo, laukia kadro valandų valandas. Iš tikrųjų net ir gėlę nufotografuoti nėra paprasta: turi sulaukti, kada žiedas išsiskleis, bus ramus, be vėjo oras... To laiko, kai tinkama šviesa, saulė, nėra daug – rytas, vakaras... Tad tupėt ir laukt, nors gal ir ne valandų valandas, yra tekę. Technologijos padeda, bet fotografas turi išeiti iš komforto zonos, turi ieškoti, gal ne vieną šimtą kilometrų nuvažiuoti ieškodamas ypatingos vietos ir gal ne kartą į ją grįžti, kol sulauks tinkamo momento, tinkamos šviesos. Gatvės fotografai, pasistatę stovą, radę gražią vietą, gražų vaizdą, sėdi ir laukia, kol kas tinkamas į jį įeis: žmogus atsidurs tinkamame taške ar šuniukas įbėgs, dviratis įvažiuos... Vienas fotografas yra sakęs, kad mėgėjas fotografuoja ir žiūri, kas išėjo, o profesionalas ieško kadro, nes žino, kokios fotografijos nori. Tiesa? Taip, labai daug tiesos. Be žinojimo, laukimo dar yra noras, kad nuotrauka pavyktų iš karto, kad paspaudus mygtuką kadras jau būtų TAS, bet taip retai pavyksta. Gal netgi taip nebūna, kad žalias kadras būtų tobulas. Programos labai padeda, bet jas reikia išmanyti. Kartais kadrą galima net visiškai pakeisti apkerpant, koreguojant spalvas, žaidžiant įvairiais dalykais... Ir visas tas procesas toks įdomus! Mokausi įvairiuose seminaruose, kursuose, daug jų yra ir internete. Kol kas mokiausi fotografuoti žmogų gamtoje, dabar noriu išmokti, kaip dirbama studijoje, kaip žmogų fotografuoti viduje, perprasti apšvietimą. Galimybių labai daug, reikia tik noro. Bet dėl vieno sutaria visi: kad ir kokį gerą fotoaparatą turėtum, kad ir kiek žinių būtum įgijęs, fotografo darbe labai svarbu pakilti nuo sofos, eiti, ieškoti, norėti, bandyti ir daug dirbti. Kuo labiausiai tas procesas žavi? Mane žavi tiek daug dalykų! Ir sustabdyta akimirka, ir paveikslo kūrimas, istorijos pasakojimas, bandymas atskleisti grožį taip, kaip tu jį matai, perduoti kitam, parodyti savo viziją, perteikti emociją, viską, kas tuo metu yra šalia tavęs ir tavyje. Estetika ar vidinis siužetas? Kas svarbiau? Turbūt viskas svarbu, gal net ir neatskiriama. Niekada nesinori rodyti bet kokio kadro, smulkmeniškai sieki išgauti estetiką nuo a iki z. Gal dar ne viskas technologiškai pavyksta padaryti, bet stengiuosi. Yra dar tiek daug ką išmokti! Kai pavyksta kadre papasakoti istoriją, kai yra vidinis siužetas, tada ir estetika lengviau išgaunama. Ar režisuojate nuotraukas? Taip irgi būna – įvairios dvigubos kompozicijos, kadras ant kadro, begalinės „Photoshop“ programos galimybės... Galima iškirpti, įklijuoti, retušuoti... Fantazijai nėra ribų, gali kurti naujas realybes. Fotografija sugrąžino į mane Rusnę-vaiką, atvėrė visas galimybes svajoti, kurti, matyti kitaip, savaip. Ar mėgstate fotografuoti savo aplinką, kolegas? Minėjote, kad patinka kurti portretus. Bandau po truputėlį, pradedu nuo saviškių, nuo draugų prisipažindama, kad techniškai dar ne viską sugebu, kad noriu išgauti maksimaliai gerą kokybę. Nedrįstu siūlytis, nes dar daug ko turiu išmokti. Fotografija turi tiek daug bendra su kitais menais! Pavyzdžiui, su muzika: suskambės kadras ar ne, pasieks kito širdį ir

LAIKRAŠTIS

2021 m. rugsėjis Nr. 6

MES 5

PREMJERA

Operos Rožės kavalierius kritikų atgarsiai

APIE ORKESTRĄ

rezonuos ar ne? Net terminai panašūs: fotografijoje egzistuoja ir ritmas, pasikartojanti seka. Arba kompozicija, spalvos – tai visiems menams bendra. Fotografija labai susijusi su daile: spalvų ratas, spalvų derinimas, šviesa... Pavyzdžiui, tik besimokydama fotografijos išgirdau apie Rembrandto trikampį, pradėjau domėtis, kas tai yra, peržiūrėjau jo paveikslus. Jis tai ištapydavo, o fotografai tą šviesos trikampėlį po viena akim bando išgauti šviesa. Taigi, kalbant apie portretą, svarbios ir tokios detalės. Žinoma, ne visi tai pastebi, bet tai kuria kadro kokybę. Fotografijos klasikas Henri Cartier-Bressonas, į šį meną atėjęs iš dailės, fotografavimą vadino „akimirksnio piešiniu“. Tikrai, juk tai irgi vaizdas, kurį sukuriame.

Po ilgo ir sunkaus laikotarpio teatras su aukštai iškelta galva pradėjo naująjį, 102-ąjį, sezoną – įvyko Richardo Strausso operos Rožės kavalierius premjera. Suvažiavę kritikai ir teatrų vadovai negailėjo pagyrų nei pokalbiuose akis į akį, nei laikraščiuose ar interneto portaluose. Buvo pagirta viskas – ir pastatymas, ir solistai, bet šį kartą siūlau paskaityti, kas recenzijose rašoma apie orkestrą.

Kaip suprantu, artimesnė ne dokumentinė, bet meninė fotografija? Kol kas taip. Nežinau, kur viskas pakryps. Kol kas viskas taip laisvai ir paprastai veržiasi. Ir tai toks didelis malonumas ir atradimas, kad tiesiog norisi fotografuoti. Bet juk kartais grynai dokumentinis kadras savo vidiniu turiniu tampa meninės tiesos fotografija. Tikrai, taip atsitinka. Kokie dar fotografai, be Cartier-Bressono, Jums svarbūs? Kurių estetika, mintys artimiausios? Kol kas mokausi iš visų. Net ir iš fotografų komikų – kartais įdomu patyrinėti jų kadrus. Nesinori ko nors nepaminėti, ir Lietuvoj yra tokių reikšmingų menininkų! Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Marius Baranauskas, Algimantas Kunčius – mūsų fotografai klasikai, iš jų visų turiu ko pasimokyti. Dabar lengviau, internete galima rasti viską. Mėgstu gamtos fotografų darbus. Visų žinomi Marius Čepulis, Darius Babelis, kokie gražūs jų gamtos darbai... Ir dar labai daug kitų! O kur dar fotožurnalistų, gatvės fotografų darbai... Man viskas įdomu, negalėčiau nieko išskirti ar sukonkretinti. Negalėčiau įvardyti vieno fotografo, kuriuo norėčiau sekti. Kas fotografiją daro gerą? Dalydamasi fotografijomis niekada nežinau, kieno širdį jos pasieks, kokį ras žiūrovą. Gal mes kiekvienas fotografijoje regime kažką iš savo patirties, iš savo pažinimo, išprusimo. Juk yra žmonių, kurių meninė fotografija visai nedomina, jie žiūri paveiksliukus, ir jiems tai gražu. Visiems skirtingai. Bet kuo daugiau prasmių kūrinyje gali atrasti, tuo jis gilesnis, geresnis. Feisbuke matau Jūsų nuotraukas, pelniusias laurus įvairiuose konkursuose... Gal neminėkime jų, nesinori girtis, dar visko tik mokausi. Tie mano pasiekimai – tik džiaugsmas, kad kadras išrinktas iš daugelio dalyvavusiųjų. Ar muzikantės darbas ir fotografija vienas kitam nekliudo? O gal ateityje fotografija išsiverš į priekį? Nežinau, laikas parodys. Dabar matau visišką šių menų sintezę, jie vienas kitam nekliudo. Netgi galiu kai ką iš fotografijos pritaikyti muzikoje ir atvirkščiai. Arba štai orkestro muzikantai privalo paklusti dirigento mostui, jo interpretacijai, juk negali 70 žmonių siūlyti kiekvienas savo muzikinę mintį – būtų chaosas. Fotografija suteikia man individualios saviraiškos laisvę, galiu įgyvendinti savo meninius norus. Be to, muzikoje mes bijome klysti, turime eiti tuo vieninteliu teisingu keliu. Suprantama, juk siekiame bendro tikslo. O štai fotografijoje man nebaisu daryti klaidų, iš jų mokausi, klaidos čia būtinos, nes kaip kitaip tobulėsi? Taigi fotografija ir muzika mano kelyje viena kitą papildo, eina kartu. Be abejo, fotografijai reikia daug laiko, negana vien paspausti mygtuką, paskui turi atrinkti ir redaguoti kadrus, o tai užtrunka. Bet kaip bus ateityje, dar nežinau. EGLĖ ULIENĖ

Rožės kavalierius. Jelena Kordic, Monika Pleškytė

ati pirmoji lietuviška recenzija pasirodė portale lrytas. Jos autorius muzikologas Edmundas Gedgaudas teigia, kad Rožės kavalierius – nepaprastai sudėtinga opera, nestokojanti iššūkių net mažiausių vaidmenų atlikėjams, o visi orkestrantai čia prilygsta solistams. „Pirmiausia konstatuosiu labai gerai parengtą orkestrą – tiršta, kai kur netgi „sunkiasvorė“ partitūra kildavo iki pasigėrėtino skaidrumo, tiek akompanuojant solistams, tiek ir vien orkestrui skirtose muzikos atkarpose. <...> Beje, esu tikras, jog publika mielai padėkotų orkestrui, jei jį po spektaklio išvystų scenoje.“ Muzikologė Jūratė Katinaitė 7 meno dienose rašo, kad „šis veikalas – „išbandymas ugnimi“ dirigentui ir orkestrui. 200 minučių muzikos – maksimalus visų orkestro grupių įsitraukimas į tirštą, sodrų, daugiaplanį skambesį. <...> Tiesa, pradžioje buvo justi jaudulys, tam tikras „neįsivažiavimas“, kartkartėmis „klupteldavo“ valtornos. <...> Ilgainiui muzikantai susikaupė ir įrodė savo meistriškumą, o tūlas kritikas galėjo atsipalaiduoti ir atsiduoti muzikos tėkmei. Rugsėjo 4-osios spektaklyje orkestro skambesys buvo dar sklandesnis, išryškėjo daugiau spalvų, ekspresijos, valsiškos elegancijos ir subtilesnių niuansų.“ Didžiulė Beatos Baublinskienės recenzija pasirodė Verslo žiniose. Štai kas joje sakoma apie orkestrą: „R. Strausso operos partitūros prilygsta simfoniniams opusams, tad galima pasveikinti LNOBT orkestrą įveikus šį iššūkį. Tikėkimės, per premjeras pagautas geras pagreitis vėlesniuose spektakliuose neišgaruos.“ O štai Rimos Jūraitės mintys portale menųfaktūra.lt: „Neužtruko, kad patikėčiau muzikos vadovo ir dirigento bei LNOBT orkestro įgyvendinta muzikine interpretacija, kuri savo grakštumu, galantiškumu pranoko net ir tikrai didelius lūkesčius; taip pat džiugino solistų, gausybės pagrindinių

vaidmenų atlikėjų bei choro artistų puikiai parengtos vokalinės partijos. Rožės kavalieriaus muzikos vadovas ir dirigentas Sesto Quatrini meistriškai išskleidė unikalią vienietiškos operos ekspresiją, kaip ir jos valsišką tėkmę.“ Užsienio spaudoje orkestru taip pat buvo labai džiaugiamasi. Štai prancūzų kritikas Laurent’as Bury portale Concertclassic.com rašo, kad nors „orkestrui trūko lengvumo, bet finale viskas buvo kompensuota ir stojo į savas vietas. Ypač pagirtinas užkulisinis orkestro atlikimas, kuris atskleidė visas kompozitoriaus patikėtas detales.“ Wanderersite.com straipsnyje kritikas Peteris Verlackas giria orkestrą: „Vadovaudamas orkestrui, dirigentas jį tiksliai veda ir leidžia klausytojui neprarasti nė vienos R. Strausso orkestruotės detalės.“ Italų muzikos žurnalas Le Salon Musical žavisi teatro operos meno vadovo darbu: „Jo vadovaujamas orkestras skamba švariai ir skaidriai, atsižvelgdamas į tai, ko prašoma. Itin jautrus pirmojo veiksmo finalas. Vilniaus teatras turi entuziastingą meno vadovą, kuris po pertvarkos atnaujino orkestrą, kad šis galėtų skleisti itališką mąstyseną.“ Galbūt atsiliepimų apie šį spektaklį sulauksime ir daugiau. Čia atrinkau tuos, kurie pasiekė po premjeros. Iki šiol pasirodžiusios recenzijos leidžia didžiuotis, kad mūsų teatras pagaliau įgyvendino seną ilgamečio teatro vadovo Jono Aleksos svajonę turėti šį veikalą savo repertuare. Neabejoju, kad mūsų legendinis Maestro orkestrui irgi būtų nepagailėjęs gražių žodžių. Tikėkimės, kad šį naująjį LNOBT spektaklį pamėgs ir publika. KRISTUPAS ANTANAITIS

6 PERSONALO LANGAS

LAIKRAŠTIS

2021 m. rugsėjis Nr. 6

PROFSĄJUNGOS DARBAI STIPRYBĖS IR KANTRYBĖS!

irmiausia norisi pasveikinti teatro bendruomenę naujojo sezono pradžios proga ir palinkėti, kad pandemija ir jos valdymas nebūtų pagrindinė teatro gyvenimo tema. Suprantama, išvengti šios temos nepavyks, bet norisi, kad menas ir kultūros sklaida visada būtų pagrindiniai mūsų veiklos veiksniai. Profesinės sąjungos komitetui noriu palinkėti stiprybės ir kantrybės atstovaujant savo kolektyvų ekonominiams, socialiniams ir profesiniams interesams. Kaip sakoma, tobulumui ribų nėra, todėl net neabejoju, kad sezonui įsibėgėjus bus apie ką padiskutuoti su teatro vadovais. Tikimės, kad bus priimti sprendimai, pagerinsiantys teatro darbuotojų gerbūvį. Rugpjūčio ir rugsėjo mėn. įvyko du susitikimai su teatro generaliniu direktoriumi. Buvo aptarti šie klausimai:

Kas sukelia gumulo jausmą gerklėje IR KADA DĖL TO VERTA SUNERIMTI? Gumulo (svetimkūnio) jausmas gerklėje (lot. globus pharyngeus) – dažnas simptomas, bent kartą gyvenime pasireiškiantis trečdaliui žmonių. Dėl jo į otorinolaringologus kreipiasi apie 4 proc. visų pacientų. Kartu su šiuo simptomu žmogus subjektyviai gali jausti pasunkėjusį rijimą ar net dusinimą, nors dažniausiai rijimo ir kvėpavimo funkcijos būna nepakitusios, o pati būklė nepavojinga. Istoriškai šis simptomas buvo siejamas su psichogeniniais veiksniais, net vadintas globus hystericus, bet mūsų laikais jau žinoma, kad šio sutrikimo priežastys įvairios, o sąsajos tarp gerklėje jaučiamo gumulo ir asmenybės tipo moksliniai tyrimai nepatvirtino. Simptomui atsirasti įtakos turi tiek organiniai, tiek funkciniai veiksniai, o tyrimai, kuriais siekiama iki galo nustatyti jo atsiradimo priežastis, atliekami iki šiol. Pagrindinė teorija, aiškinanti šį simptomą, yra didesnis stemplės jautrumas, atsirandantis centrinei nervų sistemai netiksliai apdorojus stemplės pojūčius, bet ši teorija nepaaiškina kitų gumulo jausmo gerklėje simptomo atvejų. Įvairių tyrimų duomenimis, refliuksas, stemplės ligos (ypač viršutinės stemplės dalies sfinkterio problemos) siejama su daugiau nei trečdaliu atvejų.Taip pat panašių simptomų gali atsirasti, jei ryklė dirginama ilgą laiką, pvz., dėl uždegimo (faringitas, tonzilitas), užnosinio varvėjimo (sinusitas, lėtinė sloga, nosies polipozė). Aprašyta atvejų, kai simptomą sukėlė anatominės antgerklio ar seilių liaukų problemos, cistos, padidėjusi liežuvio šaknis. Šio simptomo priežastis gali būti ir refleksinis ryklės raumenų spazmas, kaklo slankstelių problemos. Retais atvejais jis gali atsirasti dėl burnos, ryklės ar kaklo navikų. Skydliaukės problemos taip pat neretai susijusios su gumulo jausmu gerklėje. Kaip šiuo atveju atsiranda simptomas, iki galo nenustatyta, nes kai kada jis aiškiai jaučiamas net kai skydliaukė yra normalaus dydžio, ir atvirkščiai – gumulo nejaučiama net skydliaukei gerokai padidėjus. Tyrimų duomenimis, po skydliaukės operacijos daliai pacientų gumulo jausmas išnyksta. Be abejo, psichologiniai veiksniai taip pat svarbūs. Pacientai neretai pastebi, kad simptomą pajuto ar jis suintensyvėjo po

stresinės situacijos. Dėl gumulo gerklėje simptomo neretai kreipiasi žmonės, patiriantys panikos atakas, nerimo sutrikimus, nes tai gali būti ir somatinė šių sutrikimų išraiška. Dažniausiai gumulas gerklėje nėra grėsmingos ligos požymis, ypač jeigu jis nevargina nuolat, nėra skausmingas, nesusijęs su pasunkėjusiu rijimu. Verta sunerimti simptomą pajutus po realaus springimo epizodo arba jei kartu su gumulo jausmu gerklėje pakito balsas, užkimote, dėl neaiškios priežasties krinta svoris, sutriko rijimas. Šie simptomai laikomi pavojaus ženklais. Taip pat, be minėtų simptomų, turėtų būti išsamiai įvertinti padidėję kaklo limfmazgiai, užčiuopiamas gumbelis kakle ar burnos ertmėje. Konsultacijos metu pirmiausia surenkama išsami anamnezė, įvertinami gretimi simptomai, rizikos veiksniai, taip pat svarbu išsiaiškinti, kokią įtaką simptomas daro žmogaus gyvenimo kokybei. Paprastai otorinolaringologas atlieka endoskopinį nosies, nosiaryklės, burnos ertmės ir gerklų tyrimą, kaklo struktūrų ir limfmazgių apčiuopą. Prireikus skiriami papildomi sudėtingesni tyrimai, detaliau įvertinantys kaklo struktūras. Neretai prireikia kitų specialistų konsultacijos, vyksta tarpdisciplininis aptarimas. Kadangi simptomą sukelia labai įvairios ligos, vieno gydymo, kuris tiktų visais atvejais, nėra. Gydymas priklauso nuo simptomą sukėlusios priežasties. Jeigu jį sukėlė gastroezofaginis refliuksas, pacientas turi keisti savo mitybą arba skiriamas medikamentinis gydymas. Rekomenduojama vengti veiksnių, galinčių dirginti kvėpavimo takus: nebūti dulkėtose, prirūkytose patalpose, nerūkyti, negerti alkoholio. Taip pat siūloma gerti daugiau skysčių, laikytis balso higienos. Esant priekinės kaklo dalies raumenų įtampai, gali būti rekomenduojama balso terapija, specialūs kvėpavimo pratimai. Jei išsamiai ištyrus pacientą organinės priežasties nerandama, o nustatoma, kad simptomas susijęs su emociniais veiksniais, galėtų padėti pažintinė elgesio terapija ar kiti nerimo valdymo metodai. AUSTĖJA PEČELIŪNIENĖ gydytoja otorinolaringologė

1. Profesinei sąjungai kelia nerimą didelė techninio personalo kaita. Išklausius darbuotojų atstovų ir pačių darbuotojų nuomonę, buvo įvardytos pagrindinės priežastys, skatinančios darbuotojus savo noru palikti teatrą: mažas darbo užmokestis, prastas darbo planavimas ir pagarbos stoka. Profesinė sąjunga pabrėžia, kad teatras privalo ieškoti būdų, kaip turimais ištekliais padidinti darbuotojų atlyginimus. Ypatingą dėmesį būtina skirti mažiausiai uždirbantiems ir tiems, kurie nepatenka į kultūros ir meno darbuotojų sąrašą ir kurių atlyginimai pastaruosius trejetą metų kilo nedaug. 2. Profesinė sąjunga dar sykį paragino laikytis darbo planavimo tvarkos, t. y. to, kas buvo aptarta su vadovais birželio mėn. Profesinė sąjunga pabrėžia, kad planuojant repertuarą būtina atsižvelgti ne tik į teatro tiesioginę kultūros sklaidos misiją, bet ir į finansinę padėtį, technines galimybes ir žmogiškuosius išteklius. Yra būtinas laikas tinkamai visiems darbams pasiruošti ir juos atlikti. 3. Rugsėjo pradžioje profesinės sąjungos komitetas pateikė darbuotojų darbo sąlygų gerinimo planą. Pabrėžėme, jog reikia išsikelti prioritetus, kurių būtų nuosekliai laikomasi, ir nustatyti preliminarų laiką, kada tie darbai galėtų būti atlikti. Tikimės, kad į siūlymus bus atsižvelgta. 4. Buvo aptarta COVID-19 ligos prevencija teatre. Esminis profesinės sąjungos komiteto prašymas – kad teatre neįsivyrautų gąsdinimo kultūra. Profesinės sąjungos nepalaiko idėjos, kad nepasiskiepiję darbuotojai būtų nušalinami nuo darbo, apie ką plačiai diskutavo ir Vyriausybė, ir žiniasklaida, ir kas sukėlė nemažai įtampos ir mūsų teatro darbuotojams. Mūsų nuomone, švietimas, savalaikis informavimas ir kultūringas skatinimas skiepytis yra naudingesnis už gąsdinimus. Teatras padarė didžiulį darbą informuodamas darbuotojus apie skiepų naudą, o oficialūs skaičiai tik patvirtina, kad pasirinkta tinkama strategija. Norėtųsi palinkėti, kad ir toliau išliktume kultūringi ir nepasiduotume išorės spaudimui. Rugsėjo pradžioje profesinės sąjungos komitetas priėmė sprendimą teatro darbuotojams, kurie yra profesinės sąjungos nariai, kompensuoti SARS-CoV-2-anti-S kiekybinį antikūnų (taip pat ir IgG) tyrimą. Šis tyrimas būtų kompensuojamas tuo atveju, jei profesinės sąjungos narys, po antrojo skiepo nuo COVID-19 praėjus 3 mėnesiams, turėjo teatre kontaktą su sergančiuoju ir vietoj izoliacijos renkasi antikūnų tyrimą. Nacionaliniu lygmeniu Teatrų ir kultūros įstaigų profesinės sąjungos Kultūros ministerijai pateikė siūlymą pakeisti Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų įstatymą taip, kad jame būtų įtvirtinta, jog meno kūrėjo statusas suteikiamas nacionalinio teatro, valstybinio teatro ar valstybės koncertinės įstaigos vadovo sprendimu – asmeniui išdirbus kūrybinėse pareigose 5 metus ir atitinkant bent vieną iš meno kūrėjo statuso pagrindų, nustatytų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. Trišalėje taryboje vyksta intensyvios derybos dėl Nacionalinės kolektyvinės sutarties. Vienas iš pagrindinių derybų objektų yra biudžetinių ir savivaldybių įstaigų darbuotojų pareiginės algos koeficiento didinimas. Tikėkimės, kad kai šis laikraščio numeris pasirodys, Nacionalinė kolektyvinė sutartis jau bus patvirtinta, o tai bus nors truputį geresnė naujiena darbuotojams. LAIMIS ROSLEKAS, LNOBT profesinės sąjungos vadovas

LAIKRAŠTIS

2021 m. rugsėjis Nr. 6

PERSONALO LANGAS 7

Teatre visi kalbėsime LIETUVIŠKAI

irmajame laikraščio numeryje turėjau progą supažindinti su teatre organizuojamais mokymais, paminėti, kad darbuotojai mokosi ne tik anglų, bet ir italų kalbos. Didžiavausi tuo, kol numeryje, skirtame teatre dirbantiems užsienio šalių piliečiams, perskaičiau apie jų norą mokytis lietuvių kalbos. Juk tikrai, kuo toliau, tuo daugiau užsienio šalių piliečių pasirenka mūsų teatrą savo darbo vieta, ir nebeužtenka per bendrus susirinkimus ar siunčiant bendrą informaciją svarbiausius dalykus versti į anglų kalbą. Norint pasijusti savam, reikia mokėti kalbą, susipažinti su tradicijų pagrindais. Todėl nuo šio rugsėjo, padedami baleto artistės Charlotte Lejeune, susirinko nemažai baleto artistų, norinčių mokytis lietuvių kalbos, prie jų prisidėjo ir keli kitų padalinių darbuotojai. Įdomu, kad mokytis nori ir ką tik atvykę, ir Lietuvoje jau daugiau nei penkerius metus gyvenantys šokėjai. Talkinamos Valstybės institucijų kalbų centro ir charizmatiškos dėstytojos Daivos Stasiulionienės (ji dėsto ir Vilniaus universitete), dvi grupės rugsėjo pradžioje pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Žiūrint iš šalies, žavi entuziazmas, optimizmas, šypsenos, su kuriomis po sunkaus darbo repeticijų salėje, o vakare laukiant dar vienai repeticijai arba spektakliui, teatro kūrybinis jaunimas renkasi į mokymo klasę. O štai ką sako dėstytoja D. Stasiulionienė: „Lietuvių kalbos besimokantys LNOBT baleto šokėjai ir muzikantai – išskirtinės asmenybės, kiekvienas jų – ryški individualybė. Didelį įspūdį kiekvienoje pamokoje man palieka jų gebėjimas būti individualybėmis ir tuo pat metu būti grupe, pastebėti kitą, esantį šalia. Esu Valstybės institucijų kalbų centro lietuvių

2021 m. RUGPJŪTĮ–RUGSĖJĮ TEATRE DARBĄ PRADĖJO baleto repetitorius Stefano Palmigiano, baleto artistės Marine Fleur Oceane Pontarlier, Jon-Imanol Sastre Martin, Andrea Canei, Kotryna Rudych, Agnė Juškaitė, Gabrielė Marčiukaitytė, Paulina Čistovaitė, Vakarė Radvilaitė, Barbora Gudavičiūtė, Rūta Karvelytė, mimanso artistas Martynas Kavaliauskas, orkestro artistai Valerija Vitkauskaitė, Joana Daunytė-Savickienė, Vilija Grencevičiūtė, Artūras Gelusevičius, Džiugas Daugirda, Vytautas Giedraitis, dekoracijų sustatytojas Leonardas Orlovskis, dailininkė asistentė Simona Kačinskaitė, viešųjų pirkimų specialistė Lina Vaišienė, budėtojas Jevgenijus Liachovičius, meistras Aleksandras Vilčinskas, šviesų operatorius Simonas Pigulevičius, 15 žiūrovų koordinatorių ir 2 leidinių platintojos.

kalbos dėstytoja, mokau kitataučius lietuvių kalbos. Besimokančiųjų kilmės šalys, profesijos yra pačios įvairiausios, bet visada mokydama mokausi ir pati. Kaip sakė romėnai, ,,docendo discimus“, t. y. mokydami mokomės. LNOBT artistai žavi gracingumu ir elegancija, tačiau dar labiau mane žavi jų laikysena pamokose: atidumas, jautrumas žodžiui, gebėjimas išgirsti ir labai tiksliai paklausti, kas neaišku, žavi jų noras mokytis ir darbštumas. Juk namų darbus kartais tenka atlikti vėlai vakare po ilgų repeticijų ar spektaklių. Be galo myliu lietuvių kalbą ir štai dabar, kartu su baleto šokėjais ir muzikantais keliaudama po savo gimtosios kalbos menes, klaidžiodama jos labirintais, dar aiškiau regiu, kokia grakšti mūsų kalba, kokį savitą pasaulėvaizdį ji atveria kitų tautų žmonėms. Lietuvių kalbos pamokos teatre man primena trumpus spektaklius: užtemus šviesoms ir pakilus uždangai pasaulį išvystame labai savitą, tokį, kokį jį mums atveria lietuvių kalba.“

Vieno iš mokinių, orkestro kontrabosų grupės artisto Yuriy’aus Markaryano mintys: „Gera mokytoja, tikslūs paaiškinimai, puiki atmosfera – ko daugiau norėti? Esu be galo dėkingas žmonėms, kurie surengė tokius kursus užsieniečiams.“ Baleto artistė Charlotte Lejeune: „Labai džiaugiuosi, kad teatras pradėjo lietuvių kalbos pamokas, nes sunku rasti laiko ir motyvacijos mokytis patiems. Be to, tai galimybė susitikti su kitais teatro darbuotojais!“ Teatro administracijos vardu linkiu, kad entuziazmas neišblėstų, kad būtų įveikta lietuvių kalbos gramatika, kad teatre dirbantys užsieniečiai pasijustų kaip namie arba beveik kaip namie, o pirmiausia – kad bufete Danguolę ir Terezą užkalbintų ir cepelinų paprašytų lietuviškai. INGA NAVICKIENĖ, generalinio direktoriaus pavaduotoja, Žmogiškųjų išteklių ir bendrųjų reikalų departamento vadovė

Turime naują Apsaugos skyriaus vadovą. Šias pareigas pradėjo eiti Vilmantas Dambrauskas. rugsėjo 10-ąją susituokėm – greitai ir netikėtai), taip ir likau Vilniuje. Sūnus ir dukra jau dideli (beje, teko dalyvauti jų gimime), todėl daugiau laiko lieka sau ir žmonai. Jaunystėje teko ragauti ir artisto duonos – Raseinių kultūros namuose veikė dramos būrelis. Vaidinau spektaklyje Aukso obuolys seklį. Ironiška, bet trisdešimt metų dirbau vidaus reikalų sistemoje (kaip ir spektaklyje – sekliu), o dabar – teatre. Gyvenimas nenuspėjamas (tiksliau, nuspėjamas). Trys mėnesiai teatre – nauja patirtis, daugybė teigiamų emocijų su puikiais darbuotojais, naujos pažintys, galimybė bendrauti ir dirbti su garsiais Lietuvos menininkais. Tikrai džiaugiuosi tuo, ką šiandien turiu. Kadangi esu žemaitis, todėl užsispyręs, visada siekiu pabaigti tai, ką pradedu. Vertinu kolektyvą ir kolektyvinį darbą, todėl tikiuosi jūsų visų palaikymo ir supratimo kad ir nelabai smagiose situacijose, pavyzdžiui, automobilių stovėjimo aikštelėje.

Esu užkietėjęs žemaitis: gimiau Žemaitijoje, Raseiniuose, baigiau ten vidurinę mokyklą. Kai kas gal paprieštarautų, kad Raseiniai – ne Žemaitijos miestas, bet TIK Raseiniuose stovi paminklas Žemaičiui, pro Raseinius eina Žemaičių plentas, o pats miestas yra vienas seniausių Lietuvoje, išaugęs buvusioje (archeologinių) žemaičių genties teritorijoje. Tiek istorijos. Žmona surado mane netyčia, prigriebė (susipažinom vasario 14 d., tų pačių metų gegužės 24 d. padavėm pareiškimus, o

Laisvalaikiu mėgstu gaminti, eksperimentuoti, negaliu praeiti pro šalį nepataręs ar nepakomentavęs, kai maistą gamina žmona arba kas nors kitas. Negaliu be muzikos – man ji turi skambėti visur ir visada, nuo jaunystės mėgstu sunkiąją muziką. Būdamas penkiolikos metų plaukus rišdavausi į kasytę (buvau garbanius metalistas), dėl ko mokykloje turėjau bėdų su mokytojais ir valdžia. Maištininkas. O jeigu pasiseks ir baigusis bandomajam laikotarpiui liksiu dirbti teatre, atiduosiu visą save jūsų teismui.

LAIKRAŠTIS

8 PASKUTINIS PUSLAPIS

2021 m. rugsėjis Nr. 6

SVEIKINAME SVEIKINAME VISUS, RUGPJŪTĮ IR RUGĖJĮ ŠVENČIANČIUS GIMTADIENĮ!

| 20 metų teatre dirba vyrų kostiumininkė Džuljeta Simuntienė.

Darbo jubiliejus rugsėjį švenčia 45 metų – vyr. šviesų dailininkas Levas Kleinas

ikido asociacijoje KIYONAMI rengiame treniruotes vaikams, paaugliams bei suaugusiesiems. Papildomai mokomės savigynos bei akrobatikos, kardo meno bei tradicinių japoniškų medinių ginklų technikos. Organizuojame treniruotes šeimoms, vasaros stovyklas. Bandomoji treniruotė nemokama! Registruokitės į pažintinę nemokamą treniruotę – www.aikidokiyonami.lt. Jei turite klausimų, prašome teirautis telefonu arba elektroniniu paštu. Trenerė Irina irina@aikidokiyonami.lt, tel. 8 656 45268, Gediminas 8 673 61786

„Manau, kad teatre ne tik šviesų dailininkui, bet visiems kuriantiems, kurie priklausomi ne tik nuo savęs, bet ir nuo kitų, pirmiausia reikia vieniems kitų supratimo, ir, be abejo, reikia suprasti, nujausti, ko nori iš tavęs statytojai – režisierius, dailininkas. Kai supratimas yra, tuomet ir dirbti lengva, ir rezultatas puikus.“

Bet neabejoju, kad daug kas prisimena ją, Džuljetą Stunžaitę, šokančią scenoje! Baleto artistės karjerą pradėjo nuo 1980 m. rudens, baigusi liko dirbti kostiumininke, ir dabar jau ji padeda kitiems, apsivilkus kostiumą, persikūnyti į kuriamą vaidmenį. Sveikiname! SVEIKINAME IR DĖKOJAME UŽ IŠTIKIMYBĘ TEATRUI!

| 40 metų – choro artistas Valdas Lazauskas 35 metų – choro artistė Gilda Milienė 30 metų – choro artistas Dainius Jakštas, elektrikas Sergej Prokofjev 25 metų – baleto solistė Olga Konošenko-Zariankina, baleto repetitorė Rasa Taučiūtė Idienė, mimanso artistas Zenius Sakalauskas 20 metų – orkestro artistė, pianistė Jolanta Silkauskienė, baleto vyren. koncertmeisterė Julia Antonova

| NUO RUDENS TEATRE NEBEDIRBA operos soliste stažuotoja Marija Arutiunova, orkestro artistai Aidas Kančauskas, Mečislovas Rolandas Skučas, choro artistės Daina Ivanauskaitė ir Nijolė Uždavinienė, baleto artistė Mel Fernandez Bombardo, kostiumų pasų specialistė Elena Bartkienė, kostiumininkė Jolita Vilimienė, operatorius Vytauts Plytnikas, šviesų operatoriai Giedrius Rugienis, Edvardas Jakučionis, Andžejus Pliavgo, Pavelas Tondrikas, koncertmeisteris Carmelo Giuseppe Longo, vyr. dailininkė-dekoratorė Regina Butkuvienė, rekvizitininkai Joris Trachimas, Visgirdas Kizis, garso režisieriai Arūnas Jankauskas, Vilius Narvilas, spektaklių organizatorė Jurgita Šaltytė-Mironovienė, vadybininkas Vilius Kraujalis, stalius Justinas Vencius.

Sveikiname baleto artistų Aliaksandros Ivanovos ir Genadijaus Žukovskio šeimą, gimus sūnui, operos solistas Rafailas Karpis susilaukė dukrytės, baleto solistei Kristinai Gudžiūnaitei taip pat gimė dukrytė! AUKITE VISŲ DŽIAUGSMUI, TEATRAS JŪSŲ LAUKS!

uo rugsėjo prisijungti prie renkamų naujų grupių vėl kviečia modernaus ir klasikinio šokio studiją „POLĖKIS“! Teatro darbuotojų vaikams taikoma nuolaida. Daugiau informacijos www.polekis.lt

SKELBIMAI

ATLIEKU smulkius remonto darbus. Kreiptis tel. 8 640 18299 į Rimą Andrašiūną.

PARDUODU laisvai laikomų vištų kiaušinius. Vištos lesinamos pačių užaugintais grūdais ir daržovėmis, auginamos Varėnos raj. 10 vnt. kaina – 2 €. Tel. pasiteiravimui: Gintaras Guobužas +370 687 20423.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras šiuo metu į savo komandą kviečia l

Dekoracijų konstravimo ir montavimo skyriaus vadovą (-ę),

Garso inžinierių (-ę)

Kostiumų pasų specialistą (-ę)

Šviesos operatorių (-ę)

Rekvizitininką (-ę)

Dekoracijų sustatytojų Gal tarp jūsų draugų yra norinčių tapti jūsų kolegomis teatre?

DIRBU privačiai masažuotoju. Esu baigęs specialias studijas, turiu visą reikiamą įrangą, galiu atvykti ir į namus. Kreiptis: baleto šokėjas Ignas Armalis, tel. +370 614 99524, arba el.paštu ignas.armalis@gmail.com

Laikraštį leidžia LNOBT Rinkodaros tarnyba Justina Ignatavičienė, vadovė Eglė Ulienė, redaktorė Birutė Černiauskienė, maketuotoja Danutė Ulčinskaitė, stilistė Martynas Aleksa, fotografas