Issuu

AIDA

LNOBT generalinė direktorė | LNOBT’s General Manager Laima Vilimienė

GIUSEPPE VERDI (1813–1901)

AIDA

4 veiksmų opera italų kalba | an opera in 4 acts, sung in Italian

Libreto autorius | Libretto by Antonio Ghislanzoni Muzikos vadovas ir dirigentas | Music Director and Conductor Sesto Quatrini Dirigentas | Conductor Julius Geniušas Režisierius | Director Gediminas Šeduikis Scenografė | Set Designer Sigita Šimkūnaitė Kostiumų dailininkė | Costume Designer Sandra Straukaitė Šviesų dailininkas | Lighting Designer Andrius Stasiulis Choreografas | Choreographer Martynas Rimeikis Choro meno vadovas | Artistic Director of Chorus Česlovas Radžiūnas

Premjera 2023 m. lapkričio 10 d. | Premiere: 10 November, 2023 Pirmasis pastatymas Kairo karališkajame operos teatre 1871 m. gruodžio 24 d. | World premiere at the Khedivial Opera Theatre in Cairo, Egypt, 24 December 1871. Pirmasis pastatymas Lietuvoje, Kaune, Valstybės operoje, 1927 m. lapkričio 10 d. | Lithuanian premiere at the State Opera in Kaunas, 10 November 1927.

LNOBT yra asociacijos Opera Europa narys | LNOBT is member of the Opera Europa.

Vilnius, 2026

VAIDMENYS IR ATLIKĖJAI | CAST

Aida, vergė, Etiopijos karaliaus dukra | Aida, a slave, daughter of the King of Ethiopia Radamesas, Egipto karvedys | Radamès, Captain of the Guard Faraonas | Pharaoh Amneris, faraono duktė | Amneris, daughter of the Pharaoh

Gaston Rivero Jorge Puerta Raimundas Juzuitis Paulius Prasauskas Justina Gringytė Ester Pavlů

Ramfis, vyriausiasis žynys | Ramfis, High Priest

Tadas Girininkas Liudas Mikalauskas

Amonasras, Etiopijos karalius | Amonasro, King of Ethiopia

Arūnas Malikėnas Kostas Smoriginas

Šauklys | Messenger Vyriausioji žynė | High Priestess

Kseniya Bakhritdinova Viktorija Miškūnaitė

Karolis Kašiuba Rafailas Karpis Kamilė Bonté Austėja Zinkevičiūtė

SPEKTAKLYJE DALYVAUJA | WITH THE PARTICIPATION OF

Baleto šokėjai | Ballet Dancers Solistės | Soloists Smiltė Mazūraitė, Ugnė Milerytė, Vilija Montrimaitė, Julija Stankevičiūtė, Darija Seliukaitė, Beatrice Scifo, Kotryna Rudych, Tėja Daujotaitė Julija Akelė, Eva Bugakova, Tėja Daujotaitė, Gabrielė Dukel, Saulė Jauniškytė, Agnė Juškaitė, Agnė Korytė, Charlotte Lejeune, Gabrielė Marčiukaitytė, Smiltė Mazūraitė, Austėja Medekšaitė, Ugnė Milerytė, Vilija Montrimaitė, Deivė Niauraitė, Haruka Ohno, Miryam Roca Cruz, Darija Seliukaitė, Jogailė Staikūnaitė, Saulė Stanytė, Julija Stankevičiūtė, Julija Šumacherytė, Beatrice Scifo, Kotryna Rudych Ignas Armalis, Andrea Canei, Aiden Bazylinski, Kostas Grudzinskas, Joao Jezler, Aistis Kavaliauskas, Jonas Kertenis, Tomas Kratkovskis, Arnas Kunavičius, Imanol Sastre, Stanislav Semianiura, Robertas Vaištaras, Karolis Valčiukas, Voicech Žuromskas

Mimanso artistai | Supernumeraries Aušrinė Čičinskaitė, Vakarė Čičinskaitė, Iveta Karaliūtė, Austėja Kučinskienė, Ugnė Pupienytė, Anikė Jonušaitė, Kotryna Čenkutė, Amelija Kaupelė, Luka Palijanskaitė, Gabrielė Laura Kaminskaitė, Maja Katiliūtė Jokūbas Adamonis, Laurynas J. Aksamitas, Arūnas Bronušas, Skirmantas Galinis, Juozas Janužas, Zenius Sakalauskas, Martynas Kavaliauskas, Igoris Zaripovas, Ignas Šmitas, Andrius Mockus

AIDA | 7

CHORAS | CHORUS Choro meno vadovas | Artistic Director of Chorus Česlovas Radžiūnas I sopranai | I sopranos Samanta Bielskytė Irena Jeriominaitė Justina Kazėnaitė-Šveisterė Jovita Korčuganova Loreta Kovalevskytė-Skirgailienė Rūta Kvedarienė Dovilė Medeišytė Raimonda Ralienė Jūratė Rudžianskaitė Anna Trošina Akvilė Viškelytė-Potapovė Lina Zabulytė II sopranai | II sopranos Indrė Bareikytė Dovilė Naujūnaitė-Alvarez Romero Gintarė Radauskaitė Olga Radzevičienė Rima Saplienė Olga Solovjova Lina Stulgienė Ligita Valantiejutė Viktorija Žiliutė Giedrė Živatkauskienė I altai | I altos Marija Bacytė Jovita Dovsevičiūtė-Antanaitė Diana Gaškaitė-Gavėnienė Renata Gilienė Vita Jasikė Anna Krecul Gilda Milienė Vera Rimeikienė Justina Stankevič Petra Zahumenska II altai | II altos Jonė Babelytė Monika Buožytė Kristina Dauskurdienė Rita Poškienė Natalija Rumianceva Daiva Sasnauskienė

I tenorai | I tenors Mindaugas Bargaila Dainius Garuckas Egidijus Jonaitis Alvydas Jurgaitis Saulius Kizikas Valdas Lazauskas Evaldas Olberkis Osvaldas Petraška Andrius Plukas Aleksej Vaida Juozas Vasiliauskis II tenorai | II tenors Romualdas Baltušnikas Arūnas Blažys Vaidotas Gudauskas Mantas Ivanauskas Saulius Laurinaitis Kęstutis Papartis Arūnas Pikšrys Georgij Popov Rokas Volungevičius Baritonai | Baritones Jevgenij Barkovskij Dainius Jakštas Žygimantas Jasiūnas Dmitrij Kudrin Gediminas Lietuvninkas Konstantin Novopolskij Romuald Olechnowicz Rokas Šveisteris Donatas Žukauskas Bosai | Basses Aleksas Bukinas Povilas Butkus Šarūnas Čepulis Rokas Jasikas Kęstutis Kulbokas Mindaugas Ruibys Romanas Savickas Modestas Sireikis Saulius Steponavičius

AIDA | 9

ORKESTRAS | ORCHESTRA Vyr. dirigentas | Chief Conductor Ričardas Šumila I smuikai | I violins Orkestro koncertmeisteris | orchestra concertmaster Dainius Peseckas Koncertmeisteris | principal Bernardas Petrauskas Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Algirdas Šochas Koncertmeisterio antroji pavaduotoja | sub-principal Ingrida Rupaitė Indrė Andrikonytė Angelė Litvaitytė Vitalija Makrickienė Aistė Birvydaitė Monika Paliulienė Rusnė Matutienė Justė Martinkėnaitė Elena Marcinkevičiūtė Augustina Vizbaraitė Agnė Pilkauskaitė Milda Kraujutaitytė Ieva Daugirdaitė Gintaras Berulis Monika Dargytė Urtė Didžiulytė Virginija Janina Šliauterytė Monika Sapiegaitė II smuikai | II violins Koncertmeisteris | principal Linas Valickas Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Simas Tankevičius Koncertmeisterio antroji pavaduotoja | sub-principal Ginta Kriščiūnaitė Danutė Kunigėlytė Austėja Alenskaitė-Kavaliauskienė Lina Digimienė Giedrė Mišeikytė Oleksandra Bessarabova Rasa Smolinskytė Aušra Lekevičienė Dalia Vagelienė Eduardas Bogdanovas Aleksandra Capienė Donata Dunovska Laisvyda Leckutė

Altai | Violas Koncertmeisteris | principal Tomas Savickas Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Karolis Rudokas Koncertmeisterio antroji pavaduotoja | sub-principal Ugnė Gaučaitė Gabrielė Zaneuskaitė Mantas Makrickas Emilija Minkevičiūtė Paulius Jeziorskis Aleksandras Silickas Žilvinas Švelnys Kęstutis Pleita Genovaitė Čironienė Violončelės | Cellos Koncertmeisteris | principal Rokas Vaitkevičius Koncertmeisterio pavaduotoja | co-principal Roma Jaraminaitė Koncertmeisterio antroji pavaduotoja | sub-principal Ignė Pikalavičiūtė Povilas Jacunskas Mykolas Rutkauskas Lukas Abromaitis Aušra Gedžiūtė-Petraitienė Vaiva Sodaitytė Regina Rutkauskienė Tarmo Hiis Tadas Čobotas Viktor Rekalo Kontrabosai | Double basses Koncertmeisteris | principal Donatas Bagurskas Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Yuriy Markaryan Samanta Ignatjeva Maria del Carmen Torrano Mellado Vytenis Šležas Arūnas Kučinskas Darijus Liutkus Vladas Zacharov Vilius Senūta

Fleitos | Flutes Koncertmeisteris | principal Vytautas Sriubikis Koncertmeisterio pavaduotoja | co-principal Loreta Ščerbavičienė Koncertmeisterio antrasis pavaduotojas | sub-principal Vytenis Gurstis Karolina Daukšienė Ula Čaplikaitė Obojai | Oboes Koncertmeisteris | principal Donatas Pocius Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Linas Šalna Koncertmeisterio antrasis pavaduotojas | sub-principal Ugnius Dičiūnas Petras Kuraitis (anglų ragas | English horn) Lukas Sarpalius (anglų ragas | English horn) Klarnetai | Clarinets Koncertmeisteris | principal Vytautas Giedraitis Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Donatas Kalinauskas Koncertmeisterio antrasis pavaduotojas | sub-principal Ernestas Šidiškis Vilius Kalvėnas Vida Lukošiutė (bosinis klarnetas | bass clarinet) Fagotai | Bassoons Koncertmeisteris | principal Andrius Puplauskis Koncertmeisteris | principal Jonas Žemonis Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Robertas Šidiškis Koncertmeisterio antrasis pavaduotojas | sub-principal Mantvydas Baltrukėnas Tadeušas Gotoveckis Tomas Girskis (kontrafagotas | contrabassoon) Valtornos | Horns Koncertmeisteris | principal Stefano Berluti Koncertmeisteris | principal Gintaras Ščerbavičius Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Vytenis Matutis Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Valentinas Drūlia Albinas Stonys Zigmantas Augaitis Tomas Bidva Jurgita Jankevičienė Vytautas Štrapenskas

Trimitai | Trumpets Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Vilius Surdokas Koncertmeisterio antrasis pavaduotojas | sub-principal Aurimas Jankevičius Augustinas Malikėnas Žilvinas Kumpys Trombonai | Trombones Koncertmeisteris | principal Tomas Karka Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Paulius Batvinis Koncertmeisterio antrasis pavaduotojas | sub-principal Felix Rockhill Jonas Kazimieras Kunčius Alexander Froggatt (bosinis trombonas | bass trombone) Tūbos | Tubas Koncertmeisteris | principal Laimonas Masevičius Sergijus Kirsenka Mušamieji | Percussion Koncertmeisteris | principal Tomas Kulikauskas Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Mikas Šliogeris Almantas Puidokas Ernestas Verba Lukas Budzinauskas Mikas Dulevičius Jose Vicente Fusco Rojas Arfos | Harps Koncertmeisterė | principal Aistė Baliunytė-Dailidienė Gabrielė Abromaitienė Liucilė Uršulė Vilimaitė Klavišiniai | Keyboards Artur Shutov Lina Žutautaitė Marija Grikevičiūtė

AIDA | 11

Iš(si)laisvinanti Aida Jūratė Katinaitė

Pirmuosius septyniolika karjeros metų – nuo 1836-ųjų, kai pradėjo pirmąją operą Obertas, iki 1853-iųjų, kai buvo pastatyta Traviata, – Giuseppe Verdi praleido kaip compositore scritturato – nuo impresarijų valios priklausomas samdinys, nuolat besiderantis su teatrais ir trupėmis, karštligiškai vykdantis užsakymus, menkai galintis kontroliuoti temas ir libretus, o vėliau įnirtingai taisantis juos per repeticijas. Šį laikotarpį Verdi vadino „metais galeroje“ ir lygino save su vergais, prakaitavusiais prie irklų senovės romėnų laivuose. Per šį tarpsnį (nuo 23 iki 40 metų amžiaus) Verdi sukūrė devyniolika operų bendradarbiaudamas su septyniais libretistais ir devyniais teatrais. „Galeros metų“ pabaigoje Verdi sukūrė tris šedevrus – Rigoletą (1851), Trubadūrą ir Traviatą (abi 1853). Šios populiariosios trilogijos (taip ji buvo vadinama) triumfas išpirko Verdi iš „vergijos“. Sukūręs šedevrų trio Verdi tapo paklausiu, gerai apmokamu kompozitoriumi. Ypač Traviata atnešė ne tik šlovę, bet ir finansinę sėkmę. Kompozitoriumi susidomėjo Paryžius – sulaukta dviejų prabangių grand opéra užsakymų – Sicilijos mišparų (1855) ir Don Karlo (1867). Itin pelningas buvo Sankt Peterburgo imperatoriškojo teatro užsakymas – Likimo galia (1862). Iš carinės Rusijos iždo Verdi gavo 60 000 Prancūzijos frankų. Tai maždaug dvidešimt kartų daugiau, nei gaudavo rusų kompozitoriai už nacionalinę operą. 1868 m. Paryžiuje mirus Gioacchino Rossini, Verdi tapo turtingiausiu ir populiariausiu kompozitoriumi Europoje. Tačiau vis dažniau jam norėdavosi, kaip sakė, „viską mesti“ ir ramiai sau ūkininkauti bei užsiimti paprastais gyvenimo malonumais. Dar 1851 m. Šiaurės Italijoje, netoli gimtojo Buseto, kompozitorius įsigijo Sant’Agatos dvarą, į kurį vis taikėsi pabėgti nuo varginančio operos pasaulio. Priešingai nei Richardas Wagneris, kūrybą laikęs išskirtine lemtimi, Verdi operų rašymą vadino darbu. Sunkiu darbu, nuo kurio vis labiau norėjo pailsėti. Ne, Verdi nebuvo godus pragmatikas, jis tiesiog žinojo, kiek jėgų ir nervų atsieina naujas kūrinys, kad ir koks pasakiškas honoraras lauktų. Tačiau Aida – viliojantis Kairo užsakymas! Priešingai nei tvirtina muzikos istorijoje išplitę gandai, Aida nebuvo sukurta Sueco kanalo atidarymo proga. Tiesa, Egipto chedivas Ismail-paša, vadinamas Ismailu Didžiuoju, tokį prašymą pateikė – paprašė Verdi ta proga sukurti ką nors šlovinga – himną ar odę. Verdi atsisakė pareikšdamas nepratęs rašyti proginių kūrinių. Vis dėlto egiptiečiai neatlyžo.

AIDA | 13

Ryžęsis išgauti iš žymiausio ir populiariausio kompozitoriaus naują kūrinį, chedivas pasiūlė daug patrauklesnį užsakymą – naują operą iškilmingam Kairo operos teatro atidarymui. Tai turėsiąs būti nacionalinis veikalas – vienas didžiausių ir vertingiausių Ismail-pašos valdymo laikotarpio paminklų. Netrukus Kairo teatro direktorius atsiuntė kompozitoriui laišką, kuriame siūlė milžinišką būsimos operos biudžetą, prabangų honorarą (keturis kartus didesnį, nei prancūzai sumokėjo už Don Karlą), geriausius solistus, neribotą repeticijų skaičių, o libretą rašytų garsusis egiptologas Auguste’as Mariette’as, Egipto muziejaus Kaire įkūrėjas. Bet Verdi vis tiek nesutiko, kol... kantrybės netekęs Mariette’as patarė Egipto valdžiai kreiptis į kitą garsų operų kūrėją – mitologinius siužetus labai mėgstantį vokietį Wagnerį, kuris, jei tik susidomės, sukurs išties didingą dalyką! Štai tada Verdi ir apsisprendė priimti Egipto valdžios užsakymą. Kūrinio premjera vis buvo atidedama. Per Prancūzijos ir Prūsijos karą, Paryžiaus apgulties metu, dekoracijos ir kostiumai buvo įkalinti Prancūzijos sostinėje. Be to, vyko įtempta kova dėl premjeroje dainuosiančių solistų, dėl kurių Verdi, kaip visada, turėjo tvirtą nuomonę. Dėl visų nesklandumų galiausiai buvo nuspręsta Kairo teatro atidarymo proga 1869 m. parodyti Rigoletą. Tik 1871 m. Kalėdų išvakarėse Kairo teatre pagaliau suskambo Aida. O po pusantro mėnesio, 1872 m. vasario 8 d., įvyko jos premjera Milano La Scala teatre. Kas gi egiptietiška yra Aidoje? Siužete panaudoti Heliodoro Etiopinių pasakojimų motyvai. Šiame antikiniame graikų metraštyje aprašoma pavydi princesė, įsimylėjusi graikų karį, kuris, deja, myli įkalintą Etiopijos princesę. Šaltinyje yra ir triumfo scena, ir teismo scena, po kurios mylimieji palaidojami gyvi, bet visgi, kitaip nei operos herojai, sugeba pabėgti. Remdamasis šia fabula, Mariette’as prigalvojo daugybę detalių, kad, kaip pats sakė, opera įgytų kuo ryškesnį vietos koloritą. Nors buvo labai išsilavinęs ir atsidavęs Egipto istorijai, Mariette’as Aidoje paliko nemažai istorinių netikslumų: egiptiečiai negarbino dievo Vulkano, nestatė triumfo arkų (ir viena, ir kita priklauso romėnų kultūrai), nepuolė priešų iš pasalų ir nenaudojo ceremonijose trimitų.

AIDA | 15

Mariette’o sukurtą fabulą libretu pavertė Antonio Ghislanzoni, su kuriuo kompozitorius darbavosi rengdamas naują Likimo galios redakciją. Dabar Verdi jau nebuvo beteisis „galeros“ vergas, todėl nemažai prisidėjo prie libreto, ginčijosi dėl eilučių ilgio ar kokius žodžius parinkti. Nemažą įnašą į libretą įnešė ir kitas Verdi bičiulis – impresarijus ir libretistas Camille’is Du Locle’is, kūręs libretą paryžietiškajai Don Karlo versijai. Aidoje Verdi dar labiau išplėtė muzikinės dramaturgijos kontrastus– nuo išraiškingų personažų charakteristikų iki monumentalių scenų, nuo intymios dramos iki mases užvaldžiusių emocijų. Šiems kontrastams išreikšti prireikė didžiulės kompozitoriaus meistrystės, kad kūrinys neprarastų vientisumo ir įtaigos. Ankstesnėse kompozitoriaus operose viešpatavo vokalas, o Aidoje jis kaip niekad daug dėmesio skyrė orkestrui. Kompozitoriaus ambicijas kurstė Wagneris, apie kurio efektingas operų orkestruotes sklido kalbos visoje Europoje. Verdi net nevyko į premjerą Kaire, mat buvo susitelkęs į partitūros taisymus prieš Milano premjerą, kurią laikė nepalyginti svarbesne. Vis dėlto personažų muzikinių psichologinių portretų kūryboje niekas negalėjo prilygti vėlyvajam Verdi. Pasak amerikiečių muzikologo Richardo Taruskino, Wagneris, sekdamas graikų tragedijų pavyzdžiu, norėjo operą grąžinti prie jos apeiginių ar epinių šaknų, o Verdi norėjo būti muzikos Shakespeare’u. Aidoje daug moterų aistrų ir skausmo. Kai kurių šaltinių duomenimis, kurdamas šią operą, Verdi užmezgė romaną su dainininke Teresa Stolz, kilusia iš Bohemijos, ir siekė, kad ji atliktų Aidos vaidmenį. Kaip žinome, tuo metu jis buvo vedęs kitą solistę ir savo mūzą Giuseppiną Strepponi. Galbūt todėl kompozitorius, blaškydamasis tarp savo jausmų ir dviejų moterų, taip stipriai įbalsino ir operos herojų dramą. Paprastai operose meilės trikampyje du vyrai kovoja dėl vienos moters, šiuo atveju – priešingai: Aida ir Amneris kenčia ir kovoja dėl Radameso. Šioje operoje kompozitorius pateikia naują požiūrį į mirtį. Tai nebe nuosprendis ir sielvartas, o paguoda: nepakėlę žemiškų kančių, Aida ir Radamesas patiria saldų katarsį laukdami mirties kaip išsivadavimo ir persikėlimo į laimingesnį pasaulį. Po daugelio metų paprašytas palyginti Don Karlą ir Aidą, Verdi pasakė, kad keletas Don Karlo puslapių vertingesni už Aidos, bet Aida yra „labiau gelianti ir (atleiskite už žodį) teatrališkesnė“. Aida tiek fiziškai, tiek emociškai taip išvargino kompozitorių, kad jis galutinai apsisprendė baigti karjerą ir pagaliau pasimėgauti užsitarnauta gerove. Verdi’ui niekaip negalėjo šauti į galvą, kad po šešiolikos metų jo ilgamečio leidėjo Tito Ricordi įpėdinis – sūnus Giulio – vėl pažadins jo kūrybines ambicijas ištardamas Shakespeare’o vardą! Tuomet 73-ejų Verdi sugebėjo debiutuoti Otelu kaip visai kitoniškos muzikos dramaturgijos magas, tikrasis muzikos Shakespeare’as!

AIDA | 17

*** Per nacionalinės operos trupės gyvavimo šimtmetį Aida Lietuvoje pastatyta šešis kartus. Visi pastatymai scenoje užsibuvo ilgai, tad beveik visi solistai repertuare turėjo vaidmenų šioje operoje. Du kartus (1927 ir 1934 m.) Aida pastatyta Valstybės teatre Kaune. Trečią kartą ji tapo paguoda pirmosios sovietų okupacijos metais: 1940–1941 m. sezoną trupė buvo priversta rugsėjį pradėti propagandine rusų sovietinio kompozitoriaus Ivano Dzeržinskio opera Tykusis Donas, bet jau spalį susitelkė į atgaivą – Aidos premjerą. 1963 m. įvyko Aidos premjera Vilniuje, senajame teatro pastate J. Basanavičiaus gatvėje, o 1975 m. – jau naujojoje scenoje, išpuoštoje legendinio dailininko Liudo Truikio scenovaizdžiais ir kostiumais. 1997 m. parengta pirmoji atkurtos nepriklausomybės laikų Aidos premjera. Opera tapo ir pirmuoju režisūrinio teatro įvykiu LNOBT scenoje. Nors originalesnių bandymų būta ir anksčiau (1992 m. režisieriaus Jono Vaitkaus ir dailininkės Dalios Mataitienės Nabukas; 1995 m. slovakų režisieriaus Miroslavo Fischerio bei dailininkų Adomo Jacovskio ir Aleksandros Jacovskytės Makbetas), išties drąsią režisūrinę viziją pateikė tada iš egzilio grįžęs režisierius Jonas Jurašas Aidoje. Tada pirmą kartą taip drastiškai išsiskyrė tradicinio teatro ir naujosios režisūros adeptų požiūriai, kuriuos aprašė Rolandas Rastauskas esė knygoje Privati teritorija (Vilnius: Apostrofa, 2009): „Spektaklio autotematizmą pabrėžia <...> daug nepagrįstų ginčų sukėlęs režisieriaus ir scenografo ėjimas: Kūrėjo figūra ir jo „kryžius“ – Fortepijonas, atsidūręs pačiame operinio vyksmo epicentre. Kritikai priekaištavo Adomui Jacovskiui už įkyrų to paties ženklo vartojimą ar ne ketvirtame spektaklyje iš eilės. Nemanykime, kad mūsų scenografijos klasikas yra toks naivus, jog nepajėgtų atskirti vienareikšmio ženklo nuo daugiareikšmio simbolio. Kaip tik tokį „totalinį“ simbolį mes ir regime spektaklyje: fortepijonas čia ir kompozitoriaus Dievas, ir jo prakeiksmas, ir pačios itališkos operos likimas. Tas vienintelis autentiškas, tačiau nebylus liudininkas spektaklio pabaigoje tampa grėsmingu tarsi Egipto piramidė antkapiu, grąžinančiu protagonistus į tikrąjį jų kapą – Verdi partitūrą. Na, o pats Kūrėjas man labiau priminė ne įsivaizduojamą kompozitoriaus alter ego, o autorių, kurio vaizduotėje užgimęs vyksmas jau nebepriklauso nuo jo valios. Tai mes, t. y. teatras ir žiūrovai, prikeliame Verdi tam, kad jis prikeltų mus. Kūrinys parašytas, ir Verdi jau nebegali pridėti nė gaidos. Nė ženklo“ (p. 280–281).

AIDA | 19

Liberating Aida

By Jūratė Katinaitė

Giuseppe Verdi spent the first seventeen years of his career—from 1836, when he began his first opera, Oberto, to 1853, when La traviata was performed—as a compositore scritturato, a contract (or staff) composer, in constant negotiation with theatres and casts, writing frantically on commission, with only limited control of subjects and libretti, and then revising furiously during rehearsals. Verdi looked back on this period as his “years in the galley,” comparing himself to the slaves who sweated over the oars in Roman ships of old. During this time, between the ages of twenty-three and forty, Verdi produced nineteen of his twenty-eight operas in collaboration with seven librettists and nine theatres. At the end of the galley period he produced a trio of masterpieces—Rigoletto (1851), Il trovatore (The Troubadour), and La traviata (The Fallen Woman, 1853)—that have remained the cornerstone of the Italian repertory in opera houses throughout the world. The triumph of this “popular trilogy,” as it used to be called, bought Verdi’s freedom from galley slavery. This trio of masterpieces, moreover, turned Verdi into a sought-after, well-paid composer. La traviata, in particular, brought him not only fame but also financial success. Shortly thereafter, two important commissions came from Paris, for which he wrote two sumptuous grand operas—Les vêpres siciliennes (Sicilian Vespers, 1855) and Don Carlos (1867). Even more lucrative was the commission received from the Russian tsar’s own imperial Italian opera house in St. Petersburg: for La forza del destino (The Power of Fate, 1862) Verdi received 60,000 French francs from the Russian treasury. This was an amount more than twenty times the maximum payment a Russian composer could receive for an opera in the local language.

AIDA | 21

The death of Gioacchino Rossini in Paris in 1868 left Verdi the richest composer-entrepreneur, as well as the most famous and frequently performed Italian composer in Europe. But more and more often he felt the urge to, as he put it, “give it all up” and use his earnings to escape the exhausting world of opera and pursue the simple pleasures of life, the more so as he was genuinely interested in farming the land on an estate of Sant’Agata near his north Italian birthplace of Busseto, which he had purchased in 1851. Unlike Richard Wagner, who regarded composing as a “calling” from above, Verdi called writing operas a job—hard work, from which he increasingly wanted to take a break. No, Verdi was not a greedy pragmatist, he just knew the effort and nerve it took to produce a new work, no matter how fabulous the royalties. But then came the grandest of the grand—Aida. Who could resist such a tempting commission from Cairo! Contrary to rumours entrenched in music history, Aida was not created for the opening of the Suez Canal in 1869. In fact, the Khedive of Egypt, Ismail Pasha, known as Ismail the Magnificent, did make such a request, asking Verdi to compose something glorious for the occasion — a celebratory anthem or an ode. But Verdi declined, stating he had no desire to write “pièces d’occasion”. However, the Khedive did not step back. Determined to secure a new work by the most famous and popular composer, he then offered Verdi a much more attractive commission—a new opera to open Cairo’s extravagant new opera house. It was to be a national work, one of the greatest and most valuable cultural monuments of Ismail Pasha’s reign. Soon afterwards, the director of the Cairo Theatre sent a letter to the composer, offering a huge budget for the future opera, a lavish fee (four times what the French had paid for Don Carlos), the best soloists, unlimited rehearsal time, and a plot proposed by the renowned French Egyptologist Auguste Mariette, founder of the Egyptian Museum in Cairo. But Verdi remained obdurate until... Mariette lost his patience and advised the Egyptian authorities to turn to another famous opera composer of the time, Wagner—a great admirer of mythological themes—who, if he was interested, would create something truly magnificent! When Verdi learned that his German rival might be offered the project, he capitulated almost immediately. The premiere of the opera has been postponed several times due to various complications. The scenery and costumes were stuck in the French capital during the Siege of Paris (1870–1) of the ongoing Franco-Prussian War. In addition, there was a tense struggle for the soloists who would sing at the premieres in Cairo and Milan, about whom Verdi, as always, had strong opinions. Because of all the setbacks, it was finally decided to perform Rigoletto for the opening of the Khedivial Opera House in November 1869 instead. With all the complexities resolved, Aida eventually premiered in Cairo on Christmas Eve of 1871. A month and a half later, on 8 February 1872, the opera received its European premiere at La Scala in Milan.

AIDA | 23

What is specifically Egyptian about Aida? The plot is based on motifs from Heliodorus’ Ethiopian Story. This ancient Greek chronicle describes a jealous princess who falls in love with a Greek warrior, who unfortunately loves the imprisoned Ethiopian princess. The source contains both a triumphal scene and a trial scene, after which the lovers are buried alive but, unlike the heroes of the opera, manage to escape. Based on this plot, Mariette invented many details in order to give the opera, as he said, the strongest possible local colour. Although Mariette was highly educated and dedicated to Egyptian history, he left a number of historical inaccuracies in Aida: the Egyptians did not worship the god Vulcan, nor did they build triumphal arches (both are attributes of the Roman culture), use trumpets in ceremonies, nor attack their enemies from ambushes. The scenario, written by Mariette, was turned into a libretto by Antonio Ghislanzoni, with whom the composer had previously worked on the revision of La forza del destino (1869). Now Verdi was no longer a helpless slave of the galley, but a “free artist”, so he contributed a lot to the libretto, arguing about the length of the lines or the choice of the “parola scenica”. Another friend of Verdi’s, impresario and librettist Camille du Locle, who wrote the libretto for the Parisian version of Don Carlos, also made a significant contribution.

In Aida, Verdi further expanded the contrasts of the musical dramaturgy—from expressive characterisations to monumental scenes, from intimate drama to emotions that overwhelmed the masses. To express these contrasts, the composer’s great skill and experience was required to ensure that the work did not lose its integrity and impact. While voices reigned supreme in his previous operas, in Aida he focused more than ever on the possibilities of new and exotic orchestral colours. His ambition was fuelled by Wagner, whose grandiose orchestrations of operas were widely discussed all over Europe. Verdi did not even go to the premiere in Cairo, as he was concentrating on revising the score before the Milan premiere, which he considered to be much more important. However, no one could rival the late Verdi in the musical and psychological depiction of his operatic characters. According to American musicologist Richard Taruskin, Wagner, following the example of the Greek tragedians, “wanted to take opera back to its cultic or epic roots”, while “Verdi wanted to become a Shakespeare.” Aida is full of women’s passions and pain. According to some sources, Verdi had an affair with the Bohemian singer Teresa Stolz during the composition of this opera and wanted her to play the role of Aida. As we know, at the time he was married to another soloist and his muse, Giuseppina Strepponi. Perhaps that is why the composer, torn between his feelings and the two women, so strongly embodied the drama of the opera’s characters. Usually in operas, two men fight over one woman in a love triangle, but in this case it is the other way around: Aida and Amneris suffer and fight for Radamès. In this opera, the composer presents a new approach to death. It is no longer a condemnation and grief, but a consolation: having failed to endure earthly suffering, Aida and Radamès experience the sweet catharsis of awaiting death as a liberation and a passage to a happier world. Years later, when asked to compare Don Carlos and Aida, Verdi said that a few pages of Don Carlos were more valuable than the whole score of Aida, but still Aida was “more intense and (if you will excuse the word) more theatrical.” Aida exhausted the composer so much, both physically and emotionally, that he finally decided to quit and enjoy his well-earned wealth as a full-time farmer. Then Verdi did not have the slightest inkling that sixteen years later, Tito Riccordi’s son Giulio, the successor to his long-time publisher, would rekindle his creative ambitions by uttering the name of Shakespeare. It was the subject that lured Verdi, then 73, out of retirement and motivated his great comeback with Otello, as a magician of an entirely different kind of music dramaturgy, a true Shakespeare of music!

AIDA | 25

***

Aida has been staged six times in Lithuania during the centenary since the establishment of Lithuanian national opera in 1920. All productions have had a long run on stage, so almost all soloists have had roles in this opera in their repertoire. It received two productions at the State Theatre in Kaunas (1927 and 1934). Its third production became a consolation during the first Soviet occupation: the company was forced to start the 1940–1941 season with the opera by Soviet propagandist composer Ivan Dzerzhinsky, Tikhiy Don (Quiet Flows the Don), premiered in September, but could enjoy some kind of relief by focusing on the premiere of Aida, slated for October. During the Soviet period, Aida was produced in 1963 at the old opera house on Pohulianka (now Jonas Basanavičius street) in Vilnius, and in 1975 on the new stage, decorated with sets and costumes created by legendary Lithuanian artist Liudas Truikys. The first production of Aida staged in the period of restored independence premiered in 1997. It was also the first specimen of the so-called “directorial theatre” on the operatic stage in Lithuania. Even though some original attempts at this trend have been made here before (e.g. the 1992 production of Verdi’s Nabucco by director Jonas Vaitkus and designer Dalia Mataitienė or the 1995 production of Macbeth by Slovak director Miroslav Fischer and designers Adomas Jacovskis and Aleksandra Jacovskytė), it was not until director Jonas Jurašas, who had by then returned from exile in the United States, presented a truly bold “directorial” vision in his interpretation of Aida. This was the first time that the views of traditionalists and the adepts of new theatre diverged so drastically, as described by Rolandas Rastauskas in his essay book Private Territory (Vilnius: Apostrofa, 2009): “The self-referential nature of this performance <…> is brought to the foreground in the director’s and set designer’s idea to place the figure of the Creator and his “cross” —the Piano—at the centre of action in the opera, which has caused a lot of unfounded controversy. Critics reproached Adomas Jacovskis for the intrusive use of the same symbol, in the fourth consecutive performance or so. But let us not think that our distinguished theatre designer is so naïve that he would not be able to distinguish between an unambiguous sign and a polysemous symbol. It is precisely the latter sort of “total” symbol that we see in the performance: the Piano is both the composer’s God and his doom, as well as the destiny of Italian opera itself. The only authentic but silent witness becomes an ominous tombstone at the end of the performance—like an Egyptian pyramid, to which the protagonists are confined as their true grave, Verdi’s score. And the Creator himself reminded me not so much of the composer’s imaginary alter ego, but of the author, whose imagination engenders processes that no longer depend on his will. It is we, the theatre and the audience, who resurrect Verdi so that he can resurrect us. The work is written, and Verdi can no longer add a single note. Not even a sign” (pp. 280–281).

AIDA | 27

Sesto Quatrini Po Aidos Aidos,, kurios premjera Kairo operos teatre įvyko 1871 m. gruodžio 24 d., LT Verdi teparašė dvi operas, jei neskaitysime Simono Bokanegros perdirbinio ir

itališkosios Don Karlo versijos. Ilgai atrodė, kad tai bus paskutinė maestro opera, bet daugiau nei po penkiolikos metų pasirodė Otelo (1887) ir Falstafo (1893) partitūros. Aidą už didžiulį honorarą užsakė Egipto chedivas. Ji turėjo būti skirta stulbinančiai Sueco kanalo atidarymo pradžiai. Galbūt kaip tik šios išskirtinės progos spindesys kartu su dramaturgo Camille’io du Locle (vieno iš prancūziškosios Don Karlo versijos libretistų) įnašu ir suteikia daugiausia įžvalgų apie šį kūrinį, glaudžiai susijusį su Paryžiaus didžiosios operos paradigma. Aidoje aiškiai atsispindi šio žanro ypatumai: glaudus asmeninių aspektų ir istoriniųpolitinių konfliktų ryšys, stulbinamas masinių scenų panaudojimas apimant didelį aktorių kolektyvą ir, svarbiausia, baletą.

Fotografas | Photo by Fabrizio Sansoni

Vis dėlto kruopštesnė analizė atskleidžia, kad daugeliu atžvilgių Aida skiriasi nuo paryžietiškosios operos ir labiau įtvirtina itališkumą. Tarkim, trimitai scenoje įkvėpti romėnų (ne egiptiečių) modelio, „egzotiškos“ melodijos yra sukurtos, o ne pasiskolintos iš liaudies palikimo. Be to, visiškai atsižvelgdamas į italų operos tradiciją, Verdi labiau atsidėjo individo tyrimui, o ne istorinei masių dramai. Beje, nė vienoje jo operoje, taip pat ir Aidoje Aidoje,, laikotarpio aplinka nėra pagrindinė ar išskirtinė. Šio kūrinio organiškumas puikiai atskleidžia, kaip smarkiai kompozitorius atsiplėšė nuo grand opéra: opéra: nepaisydamas kūrinio masto, Verdi nė sekundės spektaklyje neatsisakė dramaturginių reikalavimų. Aida yra iš esmės vienintelė grand opéra, opéra, kurioje neįmanoma išbraukti nė eilutės, įskaitant ir baleto epizodus! Muzikiniu požiūriu Aida iš visų Verdi operų yra bene pati vagneriškiausia. Tai patvirtina nepaliaujamas leitmotyvų (Aidos, meilės, likimo, nuojautų kupina žynių, triumfo, Amneris pavydo ir kt. temos) naudojimas, nors operos siužetas rutulioja senąjį dramatiško meilės trikampio modelį (Radamesas, Aida, Amneris), taip vertintą anksčiau sukurtose itališkosiose operose, bet tuo metu jau primirštą tiek Italijoje, tiek kitur. Visa tai verčia į Aidą žiūrėti labiau kaip į psichologinę santykių operą, o ne kaip į didingą operos pavidalo istorinę freską. Aida užbaigia ne tik Verdi operų ciklą, bet ir visą XIX a. italų operos aukso amžių: tai buvo laikotarpis, prasidėjęs nuo Rossini Semiramidės ir daugiausia siejamas su Donizetti, Bellini,paties Verdi vardais, kuriam buvo būdingi tam tikri bendri bruožai ir žanro reikalavimai. Otelas ir Falstafas pasirodė jau kaip visiškai nauji, smarkiai kitokie kūriniai pirmiausia dėl to, kad jie galutinai atsisveikino su tomis italų operos konvencijomis, kurios dar gyvos ir galingos Aidoje Aidoje.. Yra tekę skaityti, kad italų opera (laikyta visuomenės klijais, bendru vardikliu, iš dalies leidžiančiu peržengti politinius, regioninius ir klasinius skirtumus) numirė kartu su Aida ir būtent tada, kai Italija pagaliau tapo visaverte tauta. Visos šios mintys gali tapti veiksmingu atspirties tašku ir įkvėpimo šaltiniu bandant klausytis Aidos sąmoningiau, nei to reikalautų paprasta muzikinė cirko pramoga, – deja, ši opera pernelyg dažnai buvo nužeminta kaip tik iki to. Sesto Quatrini, muzikos vadovas ir dirigentas

AIDA | 29

Fotografas | Photo by Fabrizio Sansoni

Aida, which premiered at the Cairo Opera House on 24th December 1871, was followed by just two more Verdi operas, apart from the reworking of Simon Boccanegra, and the Italian version of Don Carlo. For a long time, it looked as if it was going to be the Maestro’s final operatic enterprise until, over fifteen years later, the scores for Otello (1887) and Falstaff (1893) appeared. The opera was commissioned for a generous fee by the Khedive of Egypt to be performed at the magnificent inauguration of the Suez Canal, and perhaps the splendour of the occasion, together with the contribution of the dramatist Camille du Locle (one of the librettists for the French version of Don Carlos) give insights into a work which is closely related to the paradigm of Parisian grand opéra. Aida adheres to the characteristics of the genre, such as the close tie between personal matters and historical-political conflict, the striking use of great scenes involving full, large-scale casts, and, above all, of ballet.

Despite this, more careful analysis reveals that Aida is different in many ways from the Parisian opera genre, re-establishing yet again its own Italianness, with the trumpets on stage inspired by Roman (and not Egyptian) models and the invention of “exotic” melodies that were freshly composed and not derived from a pre-existing folk legacy. Moreover, fully following the tradition of Italian opera, Verdi appears to have devoted himself more to exploration of the individual than to the historical drama of the masses, to the extent that the period setting never appears to be central or exclusive in any of his operas, Aida included. The organicity of this work demonstrates how it left grand opéra trailing behind on its own ground: despite the scale of the work, Verdi never abandoned the principle of dramaturgic demands in every second of the performance. Aida is practically the only grand opéra, in which it is impossible to cut a single line, ballets included! From a solely musical point of view, Aida is probably the most exquisitely Wagnerian of Giuseppe Verdi’s operas. The incessant use of leitmotifs like the theme of Aida and love, the theme of destiny, the terrifying, descending, premonitory theme of the Priests, the triumphal theme, the theme of Amneris’ jealousy, etc., all confirm this idea, even though the opera revolves around the old pattern of the dramatic love triangle (Radames, Aida, Amneris), so dear to the Italian operas that preceded it, but which had already been completely overtaken, in Italy and elsewhere. All of this leads us to see Aida more as a purely intimistic opera than a great “historical fresco” in operatic form. Aida brings a cycle to a close, not only for Verdi, but for the whole golden age of the nineteenth century Italian opera: a period started by Rossini with Semiramide and associated with the names Donizetti, Bellini and Verdi himself, but also defined by shared characteristics and stereotypical conventions. Otello and Falstaff were to appear as totally new, very different works, precisely because they saw off for good those Italian opera conventions that were still alive and strong in Aida. It has been written that Italian opera (seen as an adhesive for society, a common denominator, able in part to go beyond political, regional and class divides) “died” with Aida, and died just as Italy at last became a nation. All these thoughts can provide an effective starting point and an inspiration to try to listen to Aida with greater awareness than would be required of an audience of the kind of circus entertainment to which this opera has often, unfortunately, been reduced.

Sesto Quatrini,

Music Director and Conductor

AIDA | 31

Gediminas Šeduikis Giuseppe Verdi, kaip ir dauguma iškilių menininkų, savo kūryboje kalba apie LT pamatinius žmogaus gyvenimo dalykus: meilę, neapykantą, pareigą, tarpusavio

ryšį... Bet, mano vertinimu, kompozitorius į tai gebėjo pažvelgti labai savitai. Išskirtinis jo bruožas – viso to perteikimas muzika. Ne veltui Verdi laikomas didžiuoju melodistu. Tai ir yra didžioji Verdi muzikos paslaptis – dramos problemas genialiai, meistriškai įvilkti į muzikos rūbą, perteikti itin savita, tik jam būdinga melodine kalba. Verdi buvo itališkosios tradicijos sergėtojas, jis sąmoningai stengėsi sutelkti dėmesį į melodiką, į balso svarbą, netgi kurti tam tikrą balso teatrą. Verdi yra tikriausias tokio teatro puoselėtojas. Jo operoms būdingas ypatingas balso teatrališkumas, gerokai besiskiriantis nuo bel canto laikotarpio tradicijos, kai balsas taip pat buvo labai svarbus, bet dėl išskirtinių išraiškos galimybių. Verdi samprata – tarsi laiptelis aukštyn. Balsas suvokiamas ne tik kaip dainavimo įrankis, bet ir aktorine prasme: dainininkas vaidina ne vien kūnu, emocijų raiška, jis vaidina – kuria personažą – savo balsu.

Visada stengiuosi įsižiūrėti, ką kompozitorius užrašė partitūroje, ieškau atsakymų ten, o ne savyje, mėgindamas sukurti tai, ko galbūt nėra. Atspirties taškas – muzika! Verdi muzika itin daugiasluoksnė, turinti tiesiog bedugnę interpretavimo gelmę. Todėl, manau, svarbiausia atidžiai ir jautriai klausyti, kas ir kaip įausta į muzikinę dramaturgiją, ir mėginti „iškrapštyti“ personažus, jų tikrovę, vidinius pasaulius, kad padėtum jiems keliauti savo keliu, sprendžiant savo likimo problemas. Verdi Aida – tai drama apie meilę, pareigą ir pasiaukojimą. Patirdami vidines šių jausmų prieštaras, operos personažai ieško savojo kelio. Prasminiai gyvenimo elementai – daugelio Verdi operų draminis pagrindas, tokia yra dominuojanti jo kūrybos tema, bet Aidoje dramos turinys plėtojamas tvyrant karo atmosferai, čia veikia žyniai, atliekantys sakralines apeigas. Aida – brandi vėlyvoji Verdi opera, sukurta kompozitoriui jau sukaupus didžiulį patirties bagažą. Tai didinga drama, ir man, režisieriui, yra iššūkis sutalpinti scenoje tiesiog neįmanomo dydžio, tūrio scenas: čia veikia kariai, vergai, žyniai, miestiečiai, darbininkai, valdovai... Galybė įvairių socialinių sluoksnių žmonių! Įspūdingos pompastikos scenovaizdžiai, tiesiog žadą atimantys reginiai, galingas orkestras, o kartu reikia perteikti intymią, labai jautrią žmogišką dramą. Viskas turi vykti vienu metu ir vienoje erdvėje! Nekeliu sau užduoties būtinai pastatyti spektaklį kitaip. Visada stengiuosi kurti atsižvelgdamas į tai, kas ir kaip užrašyta muzikoje. Nesu autoritariškas režisierius, esu linkęs bendradarbiauti su kitais komandos nariais. Man svarbu, ką ir kaip mato, girdi atlikėjai. Manau, kad aš – tik atlikėjo pagalbininkas personažo kūrimo kelyje. Galiu sukurti jam aplinkybes ir sujungti viską į darnią visumą. Dėkoju kūrybiniams palydovams už didžiulį indėlį į mūsų bendrą darbą, šimtus valandų drauge ieškant medžiagos, diskutuojant, keliant idėjas, jas keičiant, kad premjeros vakarą scenoje rastųsi mūsų Aidos pasaulis, būtų perteikta istorija, jos atmosfera ir pajauta. Gediminas Šeduikis, režisierius

(pagal Elvinos Baužaitės pokalbį Operos Aida premjeros akivaizdoje. Gediminas Šeduikis: „Atspirties taškas – muzika!“)

AIDA | 33

In his works, Giuseppe Verdi, like most great artists, speaks about the fundamentals of human life, such as love, hate, duty, relationships… But, as I see it, he was able to find his unique approach to all these matters. What distinguishes his genius is that he managed to put it all into music. It is not without reason that he is considered a great melodist. That is the great secret of Verdi’s music: to translate the drama into music brilliantly, masterfully, and to convey it in a melodic language that is uniquely his. Verdi was the guardian of the Italian operatic tradition: he consciously tried to focus on the melodic writing, on the importance of the voice, even to create a kind of voice theatre. Verdi is the true champion of such theatre. His operas are characterised by a particular theatricality of the voice, which is very different from the bel canto singing tradition, where the emphasis was also on the vocal expression, but his operas offered singers truly exceptional expressive possibilities. Verdi’s understanding of the voice took opera a step further, because for him it is not only a means of singing, but also of acting: the singer uses not only his or her body to express emotions, but also his or her voice to create a character.

I always try to look intently at what the composer has written in the score; I look for answers there, not in myself, trying to create something that might not exist. The starting point is music! Verdi’s music is extremely multi-layered, opening an abysmal depth for interpretation. Therefore, I think it is most important to listen carefully and sensitively to what and how is woven into the musical dramaturgy, and to try to ‘extract’ the characters, their reality, their inner worlds, in order to help them travel their own path, to solve the problems of their own destiny. Verdi’s Aida is a drama about love, duty and sacrifice. Faced with the inner contradictions of these feelings, the characters of the opera search for their own path. The meaningful elements of life are the dramatic basis of many of Verdi’s operas, and this is the dominant theme of his work. In Aida Aida,, the dramatic content is developed in an atmosphere of war, with priests performing sacred rites. Aida is one of Verdi’s late operas, written after the composer had accumulated a wealth of experience. It is a magnificent drama, and it is a challenge for me, as a director, to fit scenes of an impossible size and volume on stage: soldiers, slaves, sorcerers, townspeople, workers, rulers... People from all walks of life abound! Spectacularly pompous sets, breathtaking spectacles, a powerful orchestra, and at the same time an intimate, very sensitive human drama. It all has to happen at the same time and in the same space! I do not set myself the task of necessarily staging the play in a different key. key. I always try to create according to what and how the music is written. I am not an authoritarian director, I am willing to collaborate with other team members. What is important to me is what and how the performers see and hear. I think that I am just a performer’s aide on the path of creating a character. I can create the circumstances for it and make it all work together into a coherent whole. I thank my creative companions for their enormous contribution to our work together, hundreds of hours of searching for the material, discussing, raising ideas, changing them, so that on the opening night our world of Aida could be found on stage and the story, its atmosphere and feeling could be conveyed. Gediminas Šeduikis, Director

(excerpts taken from his conversation with Elvina Baužaitė Awaiting the premiere of Aida Aida.. Gediminas Šeduikis: “The starting point is music!”) music!”)

AIDA | 35

SIUŽETAS Veiksmas vyksta senovės Egipte faraonų valdymo laikais.

I veiksmas 1 paveikslas. Etiopija grasina užpulti Egiptą. Memfyje, faraono rūmų menėje, vyriausiasis žynys Ramfis ir jaunas karvedys Radamesas aptaria grėsmingą padėtį. Ramfis praneša, kad deivė Izidė jau išrinko karo vadą. Radamesas trokšta būti tas išrinktasis. Jis slapčia myli Aidą, faraono dukters Amneris vergę, o iš tiesų – Etiopijos princesę. Jei Radamesas grįžtų namo su pergale, galbūt faraonas neatsisakytų išleisti už jo Aidos. Faraono duktė Amneris jau seniai įsimylėjusi Radamesą, bet nujaučia, kad Aida yra jos varžovė. Rodydama veidmainišką draugiškumą Aidai, Amneris mėgina nuslėpti pavydą. 2 paveikslas. Pasirodžius faraonui, šauklys praneša, kad etiopai jau užpuolė Egiptą. Faraonas skelbia karą ir Izidės valią – egiptiečių karius į mūšį ves Radamesas. Visi entuziastingai sveikina karius. Likusi viena, Aida apmąsto savo dvilypę padėtį: Egipto pergalė reikštų pražūtį jos tėvui ir tautai, kita vertus, Etiopijai laimėjus, Radamesas mirtų. Aida prašo dievų pagalbos. 3 paveikslas. Šventykloje žyniai ir žynės meldžiasi prašydami egiptiečiams pergalės. Ramfis įteikia Radamesui pašventintą ginklą. Pertrauka II veiksmas 1 paveikslas. Amneris menė rūmuose. Egiptiečiai nugalėjo. Apsupta tarnaičių, Amneris ruošiasi triumfo šventei ir Radameso sutikimui. Norėdama įsitikinti, ar jos įtarimai dėl Aidos jausmų tikri, Amneris šiajai melagingai praneša, kad Radamesas žuvo. Nevaldomą kančią keičia begalinis džiaugsmas sužinojus Radamesą esant gyvą. Faraono duktė ir jos vergė tampa atviromis varžovėmis. Amneris niekinamai kreipiasi į savo vergę. Šioji vos neišsiduoda esanti Etiopijos princesė. 36

2 paveikslas. Iškilmingos Radameso sutiktuvės. Faraonas žada jam išpildyti visus norus, Amneris įteikia pergalės vainiką. Atvedami karo belaisviai, tarp jų – ir Aidos tėvas, suspėjęs perspėti dukterį neprasitarti, kad jis yra Amonasras, Etiopijos karalius. Radamesas prašo paleisti belaisvius. Nors žyniai tam prieštarauja, Radameso prašymas įvykdomas, įkaitais paliekant Aidą ir jos tėvą. Kaip atpildą faraonas siūlo Radamesui Amneris ranką. Ši triumfuoja. Pertrauka III veiksmas Naktis prie Nilo. Žynys Ramfis ruošiasi Amneris sutuoktuvėms deivės Izidės šventykloje. Prie šventyklos Radameso laukia Aida. Mergina ilgesingai aprauda tėvynę, nesivildama daugiau jos pamatyti. Netikėtai pasirodo jos tėvas. Trokšdamas keršto, Amonasras reikalauja Aidos išgauti iš Radameso slaptą egiptiečių karo veiksmų planą. Tėvo valia ir pareiga tėvynei palaužia Aidos pasipriešinimą. Susitikusi Radamesą, ji įkalbinėja mylimąjį bėgti į Etiopiją, kur jųdviejų lauktų laimingas gyvenimas. Aidos klausiamas apie saugų kelią, kuriuo būtų galima pabėgti, jis išduoda karinę paslaptį. Iš slaptavietės išlenda Amonasras, Radamesas jį atpažįsta. Išgirdę apie lemtingą išdavystę, iš netoliese esančios šventyklos atskuba Amneris ir Ramfis. Tėvynės išdaviku tapęs Radamesas pasiduoda. Aida su Amonasru spėja pabėgti. IV veiksmas 1 paveikslas. Rūmų salė. Amneris laukia vis dar mylimo Radameso. Sargybiniai atveda tėvynės išdaviką. Suvokdama, kokia baisi bausmė laukia Radameso, Amneris maldauja jį teisintis, atgailauti, žada jam savo meilę. Ji prašytų Radamesui malonės, jeigu šis visam laikui pamirštų Aidą. Bet Radamesas nepalenkiamas – jis myli tik Aidą ir pasiryžęs už meilę atiduoti gyvybę. Vyksta Radameso teismas. Amneris girdi, kaip Radamesui tris kartus skelbiamas kaltinimas, kaip tris kartus jis nuteisiamas mirti. Iš sielvarto ji prakeikia žynius. 2 paveikslas. Žynių sprendimu Radamesas laukia mirties. Pasirodo, jis čia ne vienas: slapčia atėjusi, Aida ryžtasi mirti kartu su mylimuoju. Žyniams šlovinant dievą Pta, o Amneris meldžiant Radamesui ramybės po mirties, mylimieji drauge leidžiasi į amžinąjį neišskiriamą gyvenimą. AIDA | 37

SYNOPSIS The action is set in ancient Egypt during the reign of the pharaohs. Act I Scene 1. Ethiopia threatens to attack Egypt. In Memphis, in the great hall of the Pharaoh’s palace, the high priest Ramfis and the young warlord Radamès discuss the threatening situation. Ramfis reports the king that the goddess Isis has already named the commander of the defending army. Radamès hopes that he has been chosen. He is secretly in love with Aida, the Ethiopian slave of Pharaoh’s daughter Amneris, who is really an Ethiopian princess. He believes that victory in the war would enable him to free her and marry her. But Amneris loves Radamès, and when the three meet, she jealously senses his feelings for Aida. Amneris tries to hide her jealousy by showing hypocritical friendliness towards Aida. Scene 2. When Pharaoh appears, the herald announces that the Ethiopians have already invaded Egypt. Pharaoh declares war and the will of Isis: Radamès will lead the Egyptian army into battle. Everyone enthusiastically cheers the troops. Alone, Aida reflects on her dual situation: an Egyptian victory would be the undoing of her father and her people, while on the other hand, an Ethiopian victory would mean the death of Radamès. Aida prays the gods for help. Scene 3. In the temple, the priests and priestesses pray the god to protect the sacred soil of Egypt and help achieve the victory. Ramfis gives Radamès a consecrated sword. Interval Act II Scene 1. Amneris is in her chamber. Ethiopia has been defeated, and Amneris waits for the triumphant return of Radamès, surrounded by her maids. When Aida approaches, the princess sends away her other attendants so that she can learn her slave’s private feelings. She first pretends that Radamès has fallen in battle, then says he is still alive. Aida’s uncontrollable anguish is replaced by the infinite joy of knowing that Radamès is alive. The Pharaoh’s daughter and her slave become open rivals. Amneris addresses her slave with contempt. The latter almost reveals herself to be an Ethiopian princess.

Scene 2. Radamès is officially welcomed. Pharaoh promises to grant him all his wishes and Amneris presents him with a victor’s wreath. Prisoners of war are brought in, including Aida’s father, Amonasro, who signals his daughter not to reveal his identity as King of Ethiopia. Radamès asks for the release of the prisoners. Although the priests object, Radamès’ request is granted, leaving Aida and her father as hostages. Pharaoh declares that as a victor’s reward, Radamès will have Amneris’s hand in marriage. She triumphs. Interval Act III Night on the Nile. The high priest Ramfis prepares for Amneris’s wedding at the temple of the goddess Isis. Aida is waiting for Radamès at the temple. The girl wistfully mourns her homeland, never hoping to see it again. Suddenly her father appears. Desperate for revenge, Amonasro tries to persuade Aida to find out from Radamès the route the army will be taking on a punitive expedition against the Ethiopians. Her father’s will and duty to his homeland break Aida’s resistance. Meeting Radamès, she persuades her lover to flee to Ethiopia, where a happy life awaits them both. Aida asks him about his army’s route, and just as he reveals the secret, Amonasro emerges from his hiding place. Hearing of the fatal betrayal, Amneris and Ramfis arrive from a nearby temple. Father and daughter are able to escape, but Radamès, who has betrayed his homeland, surrenders to the priests. Act IV Scene 1. A hall in the palace. Amneris is waiting for her beloved Radamès. The guards bring in the traitor. Realising the terrible punishment that awaits Radamès, Amneris begs him to justify himself, to repent, and promises him her love. She offers to save him, if he renounces Aida forever. But Radamès is adamant: he loves only Aida and is willing to give his life for love. When he is brought before the priests for trial, Amneris hears Radamès being indicted three times and sentenced to death three times. In grief, she curses the priests. Scene 2. Radamès awaits his death by the decision of the priests. It turns out that he is not alone: having learnt of his sentence, Aida has crept into the tomb to die with him. As the priests praise the god Ptah and Amneris prays for Radamès to find peace after death, the lovers embark on an eternal life together.

AIDA | 39

KŪRYBINĖ KOMANDA | CREATIVE TEAM

Sesto Quatrini AIDA | 41

Sesto Quatrini

Muzikos vadovas ir dirigentas

1984 m. Romoje gimęs Sesto Quatrini L’Akvilos muzikos konservatorijoje įgijo dirigavimo, kompozicijos ir trimito magistro laipsnį, dirigavimo įgūdžius tobulino Milano Civica Scuola di Musica Claudio Abbado. 2018–2023 m. – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operos meno vadovas. 2015–2016 m. S. Quatrini buvo nuolatinis dirigento F. Luisi asistentas ir dirigentas Niujorko Metropolitan Opera teatre bei atnaujintame festivalyje Festival della Valle d’Itria. Pastarajame 2017 m. liepą jis debiutavo Italijoje nauju G. Verdi operos Karalius vienai dienai pastatymu. Šis jaunojo dirigento darbas sulaukė itin palankių kritikų ir klausytojų vertinimų. S. Quatrini yra dviejų operos trupių – Les Voix Concertantes (Paryžius) ir Bare Opera (Niujorkas) – įkūrėjas. Su pastarąja parengti G. Verdi Traviatos ir Rigoleto, G. Donizetti Meilės eliksyro, M. Ravelio Vaiko ir stebuklų, C. Debussy Sūnaus paklydėlio, E. Granadoso Gojeskų, G. Rossini Vedybų vekselio ir Figaro Figaro (tai dramaturginė ir muzikinė Figaro vedybų ir Sevilijos kirpėjo jungtis) pastatymai. S. Quatrini bendradarbiavo su daugybe orkestrų: Londono filharmonijos, Tulūzos kapitolijaus nacionaliniu, Danijos nacionaliniu simfoniniu, Vengrijos radijo simfoniniu, Tokijo filharmonijos, Latvijos nacionaliniu simfoniniu, Puerto Riko simfoniniu, Portugalijos simfoniniu, Rusijos nacionalinės filharmonijos, Gran Kanarijos filharmonijos, Luaros Sen Etjeno simfoniniu, Viduržemio jūros filharmonijos, Frankfurto operos ir Museumorchester, Šiaurės Vokietijos filharmonijos, Italijos filharmonijos, Italijos tarptautiniu, Bolcano Haydno, Parmos Arturo Toscanini filharmonijos, Sinfonica Abruzzese, Orchestra dei Pomeriggi Musicali ir Milano LaVerdi, Accademia Teatro alla Scala, Turino Teatro Regio, Veronos Arenos, Bolonijos Comunale, Kaljario Teatro Lirico, Venecijos La Fenice, Florencijos Maggio Musicale, Bario Petruzzelli. Dirigentas yra dirbęs su visame pasaulyje pripažintais solistais E. Garanča, S. Radvanovsky, P. Beczala, M. Polenzaniu, M. Kwieceńiu, R. Alagna, O. Peretyatko, K. Opolais, M. Werba, N. Machaidze, A. Meade ir kt. Tarp naujausių maestro darbų – Figaro vedybos Veronos filharmonijoje, N. Vaccaj’aus Džuljeta ir Romeo festivalyje Festival della Valle d’Itria, Meilės eliksyras, Traviata ir Sevilijos kirpėjas Venecijos Teatro La Fenice, gala koncertai Maskvos didžiajame teatre, Puerto Rike, Alte Oper Frankfurt, Rygos operos teatre, Veronos filharmonijoje,

Baltijos muzikos sezone, Pjačencos Municipale, Opéra de Saint-Étienne, Bolonijos Teatro Comunale ir Kaljario Teatro Lirico, Traviata Venecijos La Fenice, Bohema, Kandidas, Sevilijos kirpėjas, Kapulečiai ir Montekiai, Ana Bolena, Rožės kavalierius, Traviata LNOBT, Naujųjų metų koncertas Rygoje su Latvijos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Don Karlas teatre Opera Las Palmas, Toska Pjačencos Teatro Municipale, Japonijos operos fondui skirta Frančeska iš Riminio Tokijuje, simfoninės muzikos koncertai Budapešte su Vengrijos radijo simfoniniu orkestru, Šarka vagilė Lisabonos Teatro São Carlos, debiutas Hamburgo Elbės filharmonijoje su NWD Philharmonie, J. Offenbacho Coscoletto ir reta N. A. Manfroce’s opera Hekabė festivalyje Festival della Valle d’Itria, Karmen teatre Teatro del Maggio Musicale Fiorentino, G. Rossini Otelas teatre Oper Frankfurt, Meilės eliksyras festivalyje Tiroler Festspiele ir Tulūzos Théâtre du Capitole, Somnambula teatre Deutsche Oper Berlin, Manon Tenerifės operos teatre, Don Paskualė teatre Zürich Opernhaus, Manon Lesko Frankfurto operos teatre, Turkas Italijoje Glaindborne, simfoninės muzikos koncertai festivalyje MITO, Tenerifės operos teatre, Parmoje ir kt. Šalia įtempto kviestinio dirigento pasirodymų tvarkaraščio, nuo 2018 m. iki 2023 m. birželio S. Quatrini taip pat ėjo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) operos meno vadovo pareigas. Per šį laikotarpį dirigavo LNOBT naujai pastatytoms ir anksčiau repertuare buvusioms operoms Kapulečiai ir Montekiai, Rožės kavalierius, Žydė, Don Karlas, Bohema, Rigoletas, Sevilijos kirpėjas, Ana Bolena, Madam Baterflai, operetėms Kandidas ir Sarsuela, taip pat G. Verdi Requiem, Olgos Peretyatko gala koncertą, simfoninės muzikos koncertą. Per pastaruosius keletą sezonų S. Quatrini dirigavo sezono atidarymo koncertą Kremonos Ponchielli teatre (programoje – G. Mahleris, L. van Beethovenas), Normą (naujas pastatymas) Pjačencoje, Parmoje, Modenoje ir Briuselio La Monnaie, Aną Boleną ir Turką Italijoje Genujos Carlo Felice teatre, Karmen Turino Teatro Regio, Madam Baterflai Venecijos teatre La Fenice ir Kiarą ir Serafiną, arba Piratus Bergamo Donizetti operos teatre, Traviatą Danijos karališkajame operos teatre, Figaro vedybas Maskato karališkajame operos teatre Omane, Užburtąją fleitą Turino Teatro Regio ir Don Paskualę Ciuricho operos teatre. Šį sezoną jis diriguoja Meilės eliksyrą Londono karališkajame operos teatre, Rigoletą Berlyno Deutsche Oper Berlin, dviejų Otelų (G. Rossini ir G. Verdi) pastatymus Frankfurto operos teatre ir sugrįš į LNOBT vadovauti Aidos ir Hofmano istorijų pastatymams.

Sesto Quatrini

Music Director and Conductor

Born in Rome in 1984, Sesto Quatrini obtained three Master’s Degrees in conducting, composition and trumpet from the Conservatory of Music of L’Aquila and honed his conducting technique in Milan at Civica Scuola di Musica Claudio Abbado. From 2018 to 2023 he was appointed Artistic Director of Opera at the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre in Vilnius (LNOBT). From 2015 to 2016 he has regularly been Assistant and Cover Conductor for Maestro Fabio Luisi both at NYC Metropolitan Opera House and at renewed Festival della Valle d’Itria, where, in July 2017 he debuted in Italy, with the new production of Verdi’s Un giorno di regno, which brought him public and critical acclaim. Quatrini previously founded opera companies Les Voix Concertantes in Paris and Bare Opera in New York, with which he has produced La traviata and Rigoletto (Verdi), L’elisir d’amore (Donizetti) and L’enfant et les Sortilèges (Ravel), L’enfant prodigue (Debussy), Goyescas (Granados), La cambiale di matrimonio (Rossini) and Figaro&Figaro (a dramaturgical fusion of Mozart’s Le Nozze di Figaro and Rossini’s Il barbiere di Siviglia). He has conducted, amongst others, the London Philharmonic Orchestra, Orchestre National du Capitole de Toulouse, Danish National Symphony Orchestra, Hungarian Radio Symphony Orchestra, Tokyo Philharmonic Orchestra, Latvian National Symphony Orchestra, Puerto Rico Symphony Orchestra, Orquestra Sinfónica Portuguesa, the National Philharmonic Orchestra of Russia at the Bolshoi Theatre, Orquesta Filarmónica de Gran Canaria, Orquesta Sinfónica de Tenerife, Orchestre Symphonique Saint-Étienne Loire, Frankfurter Opern und Museumsorchester, Nordwestdeutsche Philharmonie, Orchestra Filarmonica Italiana, Orchestra Internazionale d’Italia, Orchestra Haydn di Bolzano, Parma’s Filarmonica Arturo Toscanini, the orchestras of the Accademia Teatro alla Scala, Teatro Regio di Torino, Arena di Verona, Teatro Comunale di Bologna, Teatro Lirico di Cagliari, La Fenice in Venice, the Maggio Musicale Fiorentino, Teatro Carlo Felice in Genoa and the Teatro Petruzzelli in Bari. He has also conducted the appearances of many celebrated opera soloists, such as Elina Garanča, Sondra Radvanovsky, Piotr Bezcala, Matthew Polenzani, Mariusz Kwieceń, Roberto Alagna, Olga Peretyatko, Kristine Opolais, Markus Werba, Nino Machaidze, Angela Meade and many others. Recent engagements include Le nozze di Figaro at the Filarmonico di Verona, Giulietta e Romeo by Vaccaj at the Festival della Valle d’Itria,

L’elisir d’amore, La Traviata and Il barbiere di Siviglia at Teatro La Fenice in Venice; concerts at the Bolshoi Theatre in Moscow, in Puerto Rico, at the Alte Oper Frankfurt, the Riga Opera House, La Fenice, the Filarmonico di Verona, the Baltic Musical Seasons, at the Teatro Municipale di Piacenza, Opéra de Saint-Étienne, Teatro Comunale di Bologna and the Teatro Lirico di Cagliari; the New Year Concert in Riga with the Latvian National Symphony Orchestra, Don Carlo at the Ópera de Las Palmas de Gran Canaria, Tosca at the Teatro Municipale di Piacenza, Francesca da Rimini by Mercadante in Tokyo with the Japan Opera Foundation, concerts in Budapest with the Hungarian Radio Symphony Orchestra; La gazza ladra at the Teatro Nacional de São Carlos in Lisbon, a debut at the Elbphilharmonie in Hamburg with the Nordwestdeutsche Philharmonie, Coscoletto by Offenbach and Ecuba by Manfroce at the Festival della Valle d’Itria, Carmen at the Teatro del Maggio Musicale Fiorentino, Otello by Rossini at the Oper Frankfurt, L’elisir d’amore at the Tiroler Festspiele and the Théâtre du Capitole de Toulouse; Manon Lescaut at the Oper Frankfurt, Il turco in Italia at Glyndebourne, concerts at MITO SettembreMusica, at the Ópera de Tenerife and with the Toscanini Orchestra in Parma. Alongside his conducting career, he served as artistic director of the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre (LNOBT) from 2018 to June 2023. During his tenure at the LNOBT he conducted I Capuleti e i Montecchi, Der Rosenkavalier, La Juive, Don Carlos, La Bohème, the Verdi Requiem, a Gala with Olga Peretyatko, a full orchestral concert, Candide, Rigoletto, Il barbiere di Siviglia, Anna Bolena, Zarzuela and Madama Butterfly. He has recently conducted the season inauguration at the Teatro Ponchielli in Cremona, a Gala concert in Mantua with Eleonora Buratto and the Orchestra da Camera di Mantova, Norma in Piacenza, Parma and Modena, and also at La Monnaie, Anna Bolena and Il turco in Italia at the Teatro Carlo Felice, Carmen at the Teatro Regio in Turin, Madama Butterfly in Venice at La Fenice and Chiara e Serafina at the Donizetti Opera. His recent and upcoming engagements also include La Traviata at the Royal Danish Opera, Le nozze di Figaro at the ROH Muscat, The Magic Flute at the Regio in Turin and Don Pasquale at the Opernhaus Zürich. He will also conduct L’elisir d’amore at the London Royal Opera House, Rigoletto at the Deutsche Oper Berlin, the two Otello productions (by Rossini and Verdi) at the Oper Frankfurt and will return to the LNOBT for Aida and Les Contes d’Hoffmann.

AIDA | 43

Julius Geniušas Dirigentas

Julius Geniušas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė prof. J. Aleksos klasę ir įgijo orkestro ir operos dirigento specialybę. Nuo 1986 m. dirba Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, 1990–2015 m. – vyr. dirigentas. Nuo 2015 m. dirba Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Yra LMTA profesorius. J. Geniušas dirigavo per 2800 spektaklių Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, LNOBT, Kongresų rūmuose (Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui), Čikagos lietuvių operoje. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre parengė per 30 operų, operečių, miuziklų ir baletų premjerų, diriguoja daugelį spektaklių. Čikagos lietuvių operoje parengė ir dirigavo 6 spektaklių premjeras. Dirigavo LVSO per

20 simfoninės muzikos koncertų ir 6 operų spektaklius, bendradarbiavo dir. G. Rinkevičiaus ir rež. D. Ibelhauptaitės pastatymuose. Nuo 1992 m. dirigavo per 200 spektaklių LNOBT, dalyvavo 12 pastatymų, parengė G. Rossini Sevilijos kirpėjo ir R. Šerkšnytės Penkių Merės stebuklų premjeras. Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, JAV, Vokietijoje ir Rusijoje su Lietuvos valstybiniu, Lietuvos nacionaliniu, Kauno muzikinio teatro, Kauno miesto, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Sankt Peterburgo N. RimskioKorsakovo konservatorijos, Rusijos ir ES šalių jaunimo, Latvijos, Estijos, Tartu, Liepojos simfoniniais ir Latvijos kameriniu orkestrais parengė ir atliko per 120 simfoninės, operinės ir kamerinės muzikos programų. Dalyvavo daugelyje muzikos festivalių: Jeunesses Musicales (Vokietija, 1992), Classionata (Šveicarija, 2001, 2003, 2005, 2007), Palangos (1998), Klaipėdos (1998), Pažaislio (1997–1999, 2001), Gaidos (1999, 2004), Jaunos muzikos (2001), Muzikos Europos pilyse (2008), Opera Days (Kuresarė, Estija, 2004). Nuo 2002 m. kasmet diriguoja tarptautiniame festivalyje Operetė Kauno pilyje, 10 metų buvo jo vyr. dirigentas. Išleistos 8 J. Geniušo diriguojamų kūrinių, kuriuos atlieka Lietuvos valstybinis simfoninis, Lietuvos kamerinis ir Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestrai, kompaktinės plokštelės. Dirigentas J. Geniušas apdovanotas Estijos Respublikos Baltosios žvaigždės ordinu, Kauno miesto antrojo laipsnio Santakos garbės ženklu (2004). 2012 m. kartu su kūrybine grupe pelnė Fortūnos prizą už G. Donizetti operos Liučija di Lamermur pastatymą Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Julius Geniušas Conductor

Conductor Julius Geniušas graduated from the Lithuanian Academy of Music and Theatre, where he studied with Prof. Jonas Aleksa and obtained the diploma of orchestra and opera conductor. Since 1986, he has been working at the Kaunas State Music Theatre, in 1990–2015 appointed as the theatre’s Chief Conductor. As of 2015, Geniušas is working at the LNOBT. He is also professor of conducting at the Lithuanian Academy of Music and Theatre. Geniušas has conducted over 2800 performances produced at the Kaunas State Music Theatre, the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre, Vilnius Congress Hall (with the Lithuanian State Symphony Orchestra), and the Lithuanian Opera in Chicago. He has prepared over 30 productions at the Kaunas State Music Theatre including operas, operettas, musicals, ballets, and is currently conducting many of these performances. He also prepared and conducted 6 new productions at the Lithuanian Opera in Chicago. He has conducted over 20 orchestral concerts and 6 opera performances with the Lithuanian State Symphony Orchestra, collaborated with conductor Gintaras Rinkevičius and director Dalia Ibelhauptaitė in opera productions of the Vilnius City Opera. From 1992 Geniušas conducted more than 200 performances at the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre, participated in 12 productions, prepared the premieres of Rossini’s Il barbiere di Siviglia and Raminta Šerkšnytė’s opera for children Five Miracles of Mary. Geniušas prepared and conducted over 120 symphonic, opera and chamber music programs in Lithuania, Estonia, Latvia, USA, Germany, Russia with the Lithuanian State Symphony Orchestra, Lithuanian National Symphony Orchestra, Kaunas State Music Theatre Symphony Orchestra, Kaunas City Symphony Orchestra, Lithuanian Academy of Music and Theatre Symphony Orchestra, Symphony Orchestra of Rimsky-Korsakov’s Conservatoire in St. Petersburg, Youth Symphony Orchestra of Russia and EU, Latvian Chamber Orchestra, Latvian Symphony, Estonian Symphony, Tartu Symphony, Liepaja Symphony orchestras. The conductor has participated in many music festivals including Jeunesses Musicales (Germany, 1992), Classionata (Switzerland, 2001,

2003, 2005, 2007), Palanga (1998), Klaipėda (1998), Pažaislis (1997, 1998, 1999, 2001), Gaida (1999, 2004), Jauna Muzika (2001), Music in European Castles (2008), Operadays (Estonia, Kuressaare, 2004). Since 2002, he has been conductor and Chief Conductor (for the past ten years) of the international festival Operetta at the Kaunas Castle. Eight CDs of various repertoire, with Geniušas conducting the Lithuanian State Symphony Orchestra, the Lithuanian Chamber Orchestra, and the Kaunas State Music Theatre Orchestra have been released. Julius Geniušas was decorated with the Order of the White Star of the Republic of Estonia and the 2nd degree Santaka Badge of Honor of the city of Kaunas (2004). In 2012, together with the entire creative team, he won the Fortuna award for the staging of Donizetti’s opera Lucia di Lammermoor at the Kaunas State Music Theatre.

AIDA | 45

Gediminas Šeduikis Režisierius

Gediminas Šeduikis 2003 m. baigė Vilniaus konservatoriją (fortepijono specialybė), 2007 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (meno istorijos ir teatrologijos specialybė), 2020 m. – meno vadybos magistrantūrą. 2006 m. pradėjo dirbti LNOBT režisieriaus asistentu, 2018 m. tapo Režisūros tarnybos vadovu, vyr. režisieriaus asistentu. Dirbo su pasaulinio garso režisieriais Davidu Aldenu (Salomėja), Eimuntu Nekrošiumi (Valkirija), Robertu Wilsonu (Pasija pagal Joną, Turandot), Jonu Jurašu (Orfėjas ir Euridikė), Mariuszu Trelińskiu (Borisas Godunovas), Arnaud Bernard’u (Karmen), Silviu Purcărete (Meilė ir kiti demonai; bendras Glaindborno festivalio (Didžioji Britanija) ir LNOBT pastatymas; Vilniuje G. Šeduikis buvo režisierius statytojas), Oskaru Koršunovu (Meilės eliksyras), Chen Shi-Zhengu (Traviata),

Vasilijumi Barchatovu (Eugenijus Oneginas), Andrejum Žagaru (Lohengrinas, Atila Ankaros valstybiniame operos teatre, kur buvo režisierius statytojas), Vincent’u Boussard’u (Manon LNOBT, San Fransisko, Korėjos nacionalinėje ir Izraelio operose, Kapulečiai ir Montekiai, Kandidas). Nemažai spektaklių (Užburtąją fleitą, Verterį, Svynį Todą – demoną kirpėją, Eugenijų Oneginą, Katią Kabanovą, Manon Lesko, Visos jos tokios, Trubadūrą) 2007– 2018 m. kūrė bendradarbiaudamas su režisiere D. Ibelhauptaite. 2008 m. Tytuvėnų muzikos festivalyje G. Šeduikis pastatė G. F. Händelio operą Acis ir Galatėja. Labai pavykęs buvo jo debiutas 2011 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kur sukūrė savą G. Donizetti operos Liučija di Lamermur versiją. Šį pastatymą profesionalai įvertino kaip išskirtinį Lietuvos muzikinės scenos įvykį. Pagrindinio vaidmens atlikėja Gitana Pečkytė pelnė Auksinį scenos kryžių, o pats spektaklis – Fortūnos apdovanojimą. 2012 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pastatytas J. Strausso Čigonų baronas, LNOBT – Šikšnosparnis, 2014 m.Vilniaus miesto operoje – E. Humperdincko opera Jonas ir Greta, kuri buvo įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre 2018 m. G. Šeduikis režisavo G. Kuprevičiaus Prūsus, o 2020 m., bendradarbiaudamas su koncepcijos autoriumi ir režisieriumi D. Abariumi, R. Wagnerio Skrajojantį olandą. Drauge su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru 2018 m. pastatyta L. Vilkončiaus Eglė, o 2020 m. LNOBT– G. B. Pergolesi Tarnaitė ponia (Keliaujančios operos projektas). G. Šeduikis režisavo programos Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022 uždarymo vakarą Kauno Žalgirio arenoje.

Gediminas Šeduikis Director

Director Gediminas Šeduikis studied piano at the Juozas Tallat-Kelpša Conservatory in Vilnius, and later pursued studies in history of art and theatre research at the Lithuanian Academy of Music and Theatre, from which he also holds Master’s degree in the art management (2020). Following his appointment as director’s assistant at the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre in 2006 (later, he was promoted to the Head of Director’s Department and Assistant Chief Director), he had an opportunity to work with some of the best directors from Lithuania and abroad, such as David Alden (Salome), Eimuntas Nekrošius (Die Walküre), Robert Wilson (Johannespassion), Jonas Jurašas (Orfeo ed Euridice), Mariusz Treliński (Boris Godunov), Arnaud Bernard (Carmen), Silviu Purcarete (Love and Other Demons; a co-production between the LNOBT and Glyndebourne Festival), Oskaras Koršunovas (L’elisir d’amore), Chen Shi-Zheng (La traviata), Vasily Barkhatov (Eugene Onegin), Andrejs Žagars (Lohengrin; Attila at the Ankara State Opera Theatre acting as staging director), and Vincent Boussard (Manon at the LNOBT, San Francisco Opera, Korean National Opera and Israeli Opera; I Capuleti e i Montecchi, Candide). Between 2007 and 2018, he also collaborated with director Dalia Ibelhauptaitė as her assistant on a number of productions including Die Zauberflöte, Werther, Sweeney Todd, Eugene Onegin, Katya Kabanova, Manon Lescaut, Così fan tutte, and Il trovatore. Šeduikis made his directorial debut in 2008, when he presented his version of Handel’s opera Acis and Galatea at the Tytuvėnai Music Festival. His first big breakthrough as an opera director came in 2011, when he directed Donizetti’s Lucia di Lammermoor at the Kaunas State Musical Theatre. The production received great critical acclaim and won the Golden Cross of the Stage award for the singer of the title role, Gitana Pečkytė, and the Fortuna Award for the whole creative team. In 2012, he produced Strauss’s operettas Der Zigeunerbaron at the Kaunas State Music Theatre and Die Fledermaus at the LNOBT. In 2014, he directed Humperdinck’s Hänsel und Gretel with the Vilnius City Opera company, for which he was awarded the Golden Cross of the Stage (together with music director and conductor Ričardas Šumila). In 2018, he directed Laimis Vilkončius’s rock opera Eglė

produced by the Lithuanian State Symphony Orchestra and began his collaboration with the Klaipėda State Music Theatre with the production of Giedrius Kuprevičius’s opera Prussians (2018), to be followed with the production of Wagner’s Der fliegende Holländer on an open-air stage at the Klaipėda shipyard, in which he collaborated with the concept and artistic director Dalius Abaris (2020). Among his most recent works are the production of Pergolesi’s La serva padrona for the opera-in-a-truck project “Travelling opera” (LNOBT, 2020) and Zita Bružaitė’s baletoria The Contract for the closing of the Kaunas – European Capital of Culture 2022 programme at the Žalgirio Arena.

AIDA | 47

Fotografas | Photo by Martynas Norvaišas

Sigita Šimkūnaitė Scenografė

Teatro ir kino dailininkė, scenografė Sigita Šimkūnaitė studijavo architektūrą, 2004 m. Vilniaus Gedimino technikos universitete įgijo architektūros istorijos ir teorijos magistro laipsnį. 2010 m. įsiliejo į nepriklausomos kūrybinės grupės Operomanija veiklą. Kūrė scenografiją choreografų R. Butkus, P. Lisausko, A. Šeiko, V. Jankausko, M. Kuźmiński šokio spektakliams. Nuo 2012 m. kaip kino dailininkė dirbo 24 kino filmuose su režisieriais L. Bareiša, M. Kavtaradze, V. Katkum, L. Lužyte ir kt. Ne vieną darbą sukūrė Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, tarp jų – scenografiją operoms Prūsai (2018), Skrajojantis olandas (Klaipėdos elinge 2020), Pulko duktė (2021), šokio spektaklių triptiką Dona Kichotė (2022), videografinį spektaklį Carmina Burana pagal to paties pavadinimo C. Orffo sceninę kantatą (2023) ir kt. Spektaklių su S. Šimkūnaitės scenografija pastatyta Lietuvos rusų dramos (dab. Vilniaus senajame), Valstybiniame Vilniaus mažajame, Valstybiniame jaunimo ir kt. teatruose. 2018 m. sukūrė roko operos Eglė, Lietuvos šimtmečio dainų šventės Vardan tos... atidarymo renginio Vingio parke scenografiją, scenos dekoraciją Katedros aikštėje vykusiam popiežiaus Pranciškaus susitikimui su jaunimu per jo apsilankymą Lietuvoje ir kt. Yra Neringos – Lietuvos kultūros sostinės 2021 renginių programą atvėrusio spektaklio-kelionės Laikas nė(e)rimui

(rež. ir choreogr. A. Šeiko) scenovaizdžio autorė. Šio spektaklio scenografijos elementas veidrodiniai krikštai 2023 m. tapo pagrindiniu Lietuvos paviljono ir parodos Teatro navigacija. Kas ten? elementu 15-ojoje Prahos scenografijos kvadrienalėje, kurioje buvo pristatyta ir S. Šimkūnaitės teatrinė kūryba. 2021 m. S. Šimkūnaitė buvo Lietuvos profesionaliojo dramos ir operos teatro 100-mečiui skirto koncerto (rež. G. Šeduikis, choreogr. M. Rimeikis) Kauno valstybiniame muzikiniame teatre scenografė. 2022 m. sukūrė programos Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022 baigiamojo renginio scenografiją. Ne kartą nominuota Auksiniam scenos kryžiui, menininkė jį pelnė 2023 m. kartu su S. Straukaite už spektaklių Edžio pabaiga (Valstybinis jaunimo teatras) ir Indigo. Das Schliemann Projekt (Šeiko šokio teatras) scenografiją ir kostiumų dizainą. S. Šimkūnaitės darbai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre: G. B. Pergolesi operos Tarnaitė ponia (Keliaujančios operos projektas, rež. G. Šeduikis, 2020) ir Auksinių scenos kryžių apdovanojimų ceremonijos (rež. G. Šeduikis, 2021) scenografija.

Sigita Šimkūnaitė Set Designer

Theatre and film art director, set designer Sigita Šimkūnaitė (b. 1981) studied architecture and holds Master’s degree in History and Theory of Architecture from the Vilnius Gediminas Technical University (2004). In 2010, she joined the independent creative group Operomania, where she created sets for experimental contemporary operas. Over the years she has also collaborated with contemporary dance choreographers Rūta Butkus, Petras Lisauskas, Agnija Šeiko, Vytis Jankauskas, and Maciej Kuźmiński. Since 2012, she has worked as art director in 24 films with Lithuanian film directors Donatas Ulvydas, Marija Kavtaradzė, Karolis Kaupinis and others. She has designed quite a few sets for the productions of the Klaipėda State Music Theatre (KSMT), including operas Prussians (2018), Der Fliegende Holländer staged in the Klaipėda shipyard (2020), La fille du régiment (2021), dance triple bill Doña Quixote (2022) and, most recently, a videographic performance after Carl Orff’s cantata Carmina Burana (2023). She has also designed sets for theatre performances produced at the Lithuania Russian Drama Theatre (now The Old Theatre of Vilnius), State Small Theatre of Vilnius, Vilnius Chamber Theatre, State Youth Theatre, etc. In 2018, among other projects, she designed the sets for the rock opera Eglė, for the opening celebration of the Lithuanian Centenary Song Festival In the Name of... at Vingio Park, and for the visit of Pope Francis to Lithuania (a stage set in the Cathedral Square for a meeting with young people). In 2021, she was the set designer for the concert dedicated to the 100th anniversary of professional drama and opera theatre in Lithuania (directed by Gediminas Šeduikis, choreographed by Martynas Rimeikis) at the Kaunas State Music Theatre and created naturalistic scenery for the spectacle-journey Laikas nė(e)rimui (director and choreographer Agnija Šeiko), an opening event of the Neringa – Lithuanian Capital of Culture 2021 programme. The mirror krikštai (Lithuanian wooden burial monuments of oldest type), an element of the scenery from this performance, became the emblem of the Lithuanian National Pavilion and the exhibition “Theatre Navigation. What’s Out There” at the 15th Prague Quadrennial in June 2023, where Šimkūnaitė’s works for theatre was

also presented. In 2022, she created set designs for the baletoria The Contract (composer Zita Bružaitė, director Gediminas Šeduikis), which concluded the Kaunas – European Capital of Culture 2022 cultural programme. She has been nominated several times and received the Golden Cross of the Stage for her contribution to the stage design of the plays Eddie’s End (State Youth Theatre) and Indigo. Das Schliemann Projekt (Šeiko Dance Company), together with costume designer Sandra Straukaitė, in 2023. Šimkūnaitė’s previous works for the LNOBT include the set for Pergolesi’s La serva padrona, a travelling production shown on a cargo truck (directed by Gediminas Šeduikis, 2020), and the Golden Cross of the Stage Awards ceremony (directed by Gediminas Šeduikis, 2021).

AIDA | 49

Fotografas | Photo by Paulius Gasiūnas

Sandra Straukaitė

Kostiumų dailininkė

Vilniaus dailės akademijos absolventė Sandra Straukaitė šiandien yra viena unikaliausių Lietuvos dizainerių, aktyviai reaguojanti į socialinius ir politinius visuomeninio gyvenimo aspektus. Jos darbams būdinga kostiumų transformacija, šiuolaikiškas dizainas, žaidimas proporcijomis ir drąsiomis idėjomis. Nuo 1990 m. ji dalyvavo mados festivaliuose Rygoje, Berlyne, Vienoje, Tbilisyje, ne viename jų buvo apdovanota. Jos darbai pristatyti Maskvos (2001–2004), Talino (2011), Berlyno (2011), Sankt Peterburgo (2011), Katovicų (2018), Ukrainos (2018) mados savaitėse, tarptautinėse drabužių parodose Tokijuje Wear Europe (2005, 2006) ir International Fashion Fear Kopenhagoje (2008). 2010 m. laimėjo Baltijos šalių mados apdovanojimą už konceptualumą ir inovatyvumą. Nuolatinė Lietuvos mados renginių – Vilniaus mados savaitės, In Vogue – dalyvė, tarptautinio Lietuvos mados festivalio Mados infekcija įkūrėja ir meno vadovė. S.Straukaitė sėkmingai bendradarbiauja su Lietuvos teatro režisieriais J. Vaitkumi, O. Koršunovu, G. Šeduikiu, D. Abariumi, J. Terteliu, A. Latėnu, G. Makarevičiumi, N. Jasinsku, sukūrė kostiumus spektakliams, kurie buvo statomi Lietuvos nacionaliniame dramos, Valstybiniame jaunimo, Valstybiniame Vilniaus mažajame, Lietuvos rusų dramos (dab. Vilniaus senajame), Klaipėdos valstybiniame muzikiniame, Šeiko šokio, taip pat Rusijos, Baltarusijos, Azerbaidžano

teatruose, Norvegijos nacionalinėje operoje (Bergenas). S. Straukaitė yra Neringos – Lietuvos kultūros sostinės atidarymo spektaklio Nidoje (rež. A. Šeiko, 2021), teatralizuoto Lietuvos profesionaliojo teatro šimtmečio koncerto (rež. G. Šeduikis, 2021) Kauno muzikiniame teatre, Kauno – Europos kultūros sostinės baigiamojo vakaro Žalgirio arenoje (rež. G. Šeduikis, 2022) ir kt. renginių kostiumų autorė. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre S. Straukaitė sukūrė operų Lokys (rež. J. Jurašas, 2000), Fidelijus (rež. O. Koršunovas, 2015), taip pat šioje scenoje rodytų operos Skrajojantis olandas (rež. O. Koršunovas, 1995), choreografijos vakaro Eskizai po septynių (choreogr. A. Cholina, 1996), roko operos Peras Giuntas (rež. I. Jonynas ir J. V. Tūras, 1997) kostiumus. Dizainerė S. Straukaitė kartu su scenografe S. Šimkūnaite 2023 m. įvertintos Auksiniu scenos kryžiumi už spektaklių Edžio pabaiga (Valstybinis jaunimo teatras) ir Indigo. Das Schliemann Projekt (Šeiko šokio teatras) kostiumų dizainą ir scenografiją.

Sandra Straukaitė Costume Designer

Costume and fashion designer Sandra Straukaitė (b. 1970) completed studies in costume design at Stepas Žukas School of Applied Arts in Kaunas (1985–9) and at the Vilnius Academy of Arts (1989–93). She is one of the most unique Lithuanian designers today, actively responding to the social and political aspects of public life. Her work is distinguished for the non-conformist approach to fashion design and avant-garde elements, yet her costumes are always functional, usually transformable and boldly playing with proportions. In the 1990s, she took part in avantgarde fashion festivals in Riga, Moscow, Tbilisi and Vienna, where she received a number of awards. Her work has been presented at the fashion weeks in Moscow (2001–2004), Tallinn (2011), Berlin (2011), St. Petersburg (2011), Katowice (2018), and Ukraine (2018), as well as at two Wear Europe International Fashion Exhibitions in Tokyo (2005, 2006) and the Copenhagen International Fashion Fair (2008). In 2010, she won the Baltic Fashion Award for her conceptual designs and innovation in fashion at the annual fashion competition in Heringsdorf (Germany). In 1999, she co-founded the “Mados Infekcija” (Fashion Infection) festival and remained artistic director of this largest annual Lithuanian fashion event until the present day. She has also regularly presented fashion collections at the Vilnius Fashion Week and In Vogue fashion festival. She has designed costumes for over 40 theatre, opera and dance productions directed by Jonas Vaitkus, Oskaras Koršunovas, Gediminas Šeduikis, Dalius Abaris, Algirdas Latėnas, Gintaras Makarevičius, Jonas Tertelis, Naubertas Jasinskas and Kirsten Delholm at major theatres in Vilnius (Lithuanian National Drama Theatre and Lithuanian National Opera and Ballet Theatre, State Youth Theatre, State Small Theatre of Vilnius and The Old Theatre of Vilnius), Šiauliai (Šiauliai State Drama Theatre) and Klaipėda (Klaipėda State Music Theatre and Šeiko Dance Company), as well as in Russia, Belarus, Azerbaijan and Norway (Bergen National Opera). Among her recent engagements in theatre are costume designs for the spectaclejourney Laikas nė(e)rimui (director and

choreographer Agnija Šeiko), an opening event of the Neringa – Lithuanian Capital of Culture 2021 programme, for the concert dedicated to the 100th anniversary of professional drama and opera theatre in Lithuania (directed by Gediminas Šeduikis, choreographed by Martynas Rimeikis) at the Kaunas State Music Theatre, 2021), and the closing event of the Kaunas – European Capital of Culture 2022 cultural programme at the Žalgirio Arena (directed by Gediminas Šeduikis). Her collaboration with the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre began in 1995, when she designed costumes for the production of Der fliegende Holländer (directed by Oskaras Koršunovas). Later, she also designed costumes for the dance performance Sketches after Seven (choreographed by Anželika Cholina, 1996), Kęstutis Antanėlis and Arūnas Navakas’ rock opera Peer Gynt (directed by Ignas Jonynas and Jokūbas Vilius Tūras, 1997), Bronius Kutavičius’s opera The Bear (directed by Jonas Jurašas, 2000), and Beethoven’s Fidelio (directed by Oskaras Koršunovas, produced at the Bergen National Opera Theatre, 2013, and the LNOBT, 2015). In 2023, together with set designer Sigita Šimkūnaitė, she received the Golden Cross of the Stage for her contribution to the stage design of the plays Eddie’s End (State Youth Theatre) and Indigo. Das Schliemann Projekt (Šeiko Dance Company).

AIDA | 51

Andrius Stasiulis Šviesų dailininkas

Asmeninio archyvo nuotrauka | Personal archive photo

Andrius Stasiulis bendradarbiauja su įvairiais Lietuvos muzikiniais teatrais, klasikinės ir populiariosios muzikos atlikėjais, festivalių, parodų ir konferencijų rengėjais ir kuria teatro spektaklių, koncertų, kt. renginių šviesų dizainą. Karjerą pradėjo 2010 m. Vilniaus senajame teatre, tais pačiais metais tapo menų fabriko Loftas komandos šviesų dizaineriu. 2012 m. pakviestas į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą dirbti šviesų pulto operatoriumi. Nuo 2013 m. dirbo su Vilniaus miesto opera, kur prisidėjo prie įvairių operų apšvietimo projektų įgyvendinimo, sukūrė C. Saint-Saënso operos Samsonas ir Dalila, parodos Iš tos operos MO muziejuje šviesų dizainą. Yra 2018 m. su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru pastatytos roko operos Eglė šviesų dizaino autorius. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukūrė šviesų dizainą operoms Kelionė į Tilžę (2019), Skrajojantis olandas (2020), Pulko duktė (2021), Undinė (2022), šokio projektams Dėmesio! Baletas (2020, 2021), šokio spektakliui Romeo ir Džuljeta (2021), šokio spektaklių triptikui Dona Kichotė (2022), istorijų operai Klaipėda ir videografiniam spektakliui pagal C. Orffo kantatą Carmina Burana (2023). Kūrė Lino Adomaičio turo Vandenynai, hiphopo grupės Lilas ir Innomine koncertų ir turo Viskas, akordeonininko Martyno Levickio turų 365 ir Cinema, festivalio Midsummer Vilnius (2019, 2020), konferencijos LOGIN (2020– 2023), Auksinių scenos kryžių apdovanojimų ceremonijos (2020, 2021), Mados infekcijos (2022, 2023), Kauno – Europos kultūros sostinės 2022 baigiamojo renginio Sutartis ir daugelio kitų projektų šviesų dizainą. 2023 m. A. Stasiulis pelnė Auksinį scenos kryžių už spektaklių Dona Kichotė (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) ir Indigo. Das Schliemann Projekt (Šeiko šokio teatras) šviesų dizainą.

Andrius Stasiulis Lighting Designer

Andrius Stasiulis creates lighting design for theatres, concerts, collaborates with various Lithuanian musical theatres, classical and popular music performers, organizers of festivals, exhibitions and conferences. He started his career in 2010 at the then Lithuanian Russian Drama Theatre (now Old Theatre of Vilnius) and the same year he joined the team of Arts Factory Loftas as a lighting designer. In 2012, he was invited to work at the Lithuanian National Drama Theatre as a lighting console operator. Since 2013, he has been working with Vilnius City Opera, where he contributed to lighting projects for various operas, as well as lighting design for Saint-Saëns’ Samson et Dalila and the exhibition “From That Opera” at the MO Museum in Vilnius. In 2018, he designed lights for the rock opera Eglė, produced by the Lithuanian State Symphony Orchestra. At the Klaipėda State Music Theatre he created lighting designs for the operas The Journey to Tilsit (2019), Der fliegende Holländer (2020), La fille du régiment (2021), and Rusalka (2022); dance projects Attention! Ballet (2020, 2021), dance performance Romeo and Juliet (2021), and dance triple bill Doña Quixote (2022); the opera of stories Klaipėda and the videographic performance after Orff’s cantata Carmina Burana (2023). His recent engagements as a lighting designer also include Linas Adomaitis’ Vandenynai tour; hip hop band Lilas and Innomine’s concerts and tour Viskas; accordionist Martynas Levickis’ tours 365 and Cinema; Midsummer Vilnius festival (2019, 2020); LOGIN conference (20202023); Golden Cross of the Stage Awards Ceremonies (2020, 2021); “Mados Infekcija” festivals (2022, 2023); and closing event of the Kaunas – European Capital of Culture 2022, among many other projects. In 2023, Andrius Stasiulis was awarded the Golden Cross of the Stage for lighting design for the dance productions of Doña Quixote (KSMT) and Indigo. Das Schliemann Projekt (Šeiko Dance Company).

AIDA | 53

Martynas Rimeikis Choreografas

Martynas Rimeikis 1999 m. baigė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių ir tais pačiais metais tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupės solistu. 2007 m. Švyturių apdovanojimuose buvo išrinktas Metų baleto viltimi, 2011 m. – Metų baleto solistu. Gastroliavo Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Ispanijoje, Lenkijoje ir kt. Teatre atliko daugelį pagrindinių vaidmenų, tarp jų – Espadą (Don Kichotas), Jorgą (Graikas Zorba), Hilarioną (Žizel), Čekistą (Raudonoji Žizel), Otelą (Dezdemona), Francą, Grafą (Žydrasis Dunojus), Žygimantą Augustą (Barbora Radvilaitė), Natanaelį (Kopelija), Gurną (Silfidė), Karalių Marką, Rivaleną (Tristanas ir Izolda), Čiurlionį (Čiurlionis), Don Chosė (Karmen) ir kt. Taip pat šoko choreografinių projektų teatre Vilniaus baletas (meno vadovas J. Smoriginas) ir Anželikos Cholinos šokio teatre. 2012 m. LNOBT Baleto trupės vadovo K. Pastoro inicijuotas Kūrybinio impulso projektas tapo M. Rimeikiui tramplinu į choreografiją. Čia jis ne tik atsiskleidė šokio kompozicijos lauke, bet ir pademonstravo režisūrinius gebėjimus kurdamas choreografinius eskizus. 2012 m. Kūrybiniam impulsui M. Rimeikis sukūrė kompoziciją Belaukiant Godo, 2013 m. – Kelionę. Vėliau šiame projekte buvo sukurti Adagio styginiams (2014), Vienas (2016). Panevėžio J. Miltinio dramos teatre jis sukūrė spektaklio Tamarikso žydėjimas choreografiją. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus

moksleiviams M. Rimeikio sukurtos šiuolaikinio šokio kompozicijos buvo atliktos tarptautiniuose baleto konkursuose, pelnė apdovanojimų. Kaip choreografas jis dirbo režisieriaus I. Jonyno filme Nematomas (premjera 2019 m.). 2014 m. M. Rimeikis buvo pakviestas į tarptautinę šokio mugę Internationale Tanzmesse NRW – vieną didžiausių pasaulyje šokio renginių – pristatyti savo ir LNOBT projekto Kūrybinis impulsas miniatiūros Belaukiant Godo. 2015 m. LNOBT vienaveiksmių baletų triptike Bolero+ įvyko M. Rimeikio baleto Visur kur mes nebuvom (pagal M. Richterio muz.) premjera; spektaklis pelnė Auksinį scenos kryžių už geriausią choreografiją. 2017 m. LNOBT buvo pristatytas pirmas ilgametražis M. Rimeikio baletas Procesas. Jis tapo LNOBT metų įvykiu, choreografas ir baleto kompozitorius M. Urbaitis įvertinti Auksiniais scenos kryžiais. Procesas buvo pirmas lietuvių spektaklis, parodytas per Mezzo TV, antras – taip pat M. Rimeikio Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytas jo baletas Eglė žalčių karalienė. 2019 m. Martyno Rimeikio baletas Dienos, minutės pelnė Auksinį scenos kryžių. 2020 m. Poznanės S. Moniuszkos didžiajame teatre parodyta baletų triptiko BER premjera, kurioje buvo ir M. Rimeikio baletas Blind Words. 2021 m. LNOBT įvyko M. Rimeikio pastatyto Šventojo pavasario (I. Stravinskio muz.) premjera. 2022 m. M. Rimeikis debiutavo kaip operos režisierius – LNOBT scenoje pastatė F. Bajoro operą-baletą Dievo avinėlis. Nuo 2020 m. M. Rimeikis – LNOBT baleto meno vadovas.

Martynas Rimeikis Choreographer

Martynas Rimeikis graduated from the Ballet Department of the M. K. Čiurlionis School of Arts in 1999 and in that same year became a soloist with the Ballet Company of the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre. For his performances he was twice awarded the Švyturiai prize as the Ballet Hope of the Year (2007) and as the Best Male Ballet Soloist of the Year (2011). Various tours have taken him to the United Kingdom, Italy, Spain, Poland, etc. During his career as the principal soloist with the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre he has appeared in most principal male roles, including Espada (Don Quixote), Yorgos (Zorba the Greek), Hilarion (Giselle), Chekist (Red Giselle), Othello (Desdemona), Franz, the Count (The Blue Danube), Žygimantas Augustas (Barbora Radvilaitė), Prince Lemon (Cipollino), Nathanael (Coppélia), Gurn (La Sylphide), King Mark, Rivalen (Tristan and Isolde), Čiurlionis (Čiurlionis), and Don José (Carmen). He was also dancer with the Ballet of Vilnius company (artistic director Jurijus Smoriginas) and the Anželika Cholina Dance Theatre. The LNOBT’s Creative Impulse project, initiated by the then Artistic Director of Ballet Krzysztof Pastor, turned to be a stepping-stone to Rimeikis’s career as a choreographer. Here he expressed himself as a talented a talented choreographer and a sensitive director of choreographic miniatures. His first composition was Waiting for Godot, presented during the first Creative Impulse in 2012, and his Journey followed a year later. Rimeikis’ other creations for this project include Adagio for Strings (2014) and Alone (2016). He also created choreography for the production of The Blooming of Tamarix at the Juozas Miltinis Drama Theatre in Panevėžys. Modern dance compositions created by Rimeikis for the pupils of the Ballet Department of the National M. K. Čiurlionis’ School of Arts have been performed in international ballet competitions and were bestowed various awards. As a choreographer he also worked on Ignas Jonynas’s film Invisible (2019). In 2014, Rimeikis was invited to one of the biggest dance events in the world, an international dance fair Internationale Tanzmesse NRW, where he presented his miniature Waiting for Godot. In 2015, his choreography Everywhere

We Weren’t after the music of Max Richter was included in a triple bill of one-act ballets Bolero+ at the LNOBT and received the Golden Cross of the Stage award for best choreography. His first full-length ballet Der Prozess after Franz Kafka was mounted at the LNOBT in 2017, winning him and composer Mindaugas Urbaitis yet another set of Golden Crosses for best choreography and best music. His third production for the LNOBT – one-act ballet Days, Minutes to the music by Marija Paškevičiūtė – was presented in the spring 2019, not long before the premiere of his second full-length dance performance Eglė, Queen of the Grass Snakes based on Eduardas Balsys ballet at the Klaipėda State Music Theatre. Both productions garnered him the third Golden Cross of the Stage for best choreography. Der Prozess was the first Lithuanian production to be broadcast on Mezzo TV, and his ballet Eglė the Queen of Grass Snakes became the second. In December 2020, the premiere of the ballet triptych BER, which included Rimeikis’s choreography Blind Words, took place at the Grand Theatre of Stanisław Moniuszko in Poznań, Poland. His most recent productions for the LNOBT include Stravinsky’s Le Sacre du printemps (2021) and Feliksas Bajoras’ opera-ballet The Lamb of God, with which he made his debut as an opera director (2022). Since 2020, Martynas Rimeikis has been appointed Artistic Director of Ballet Company at the LNOBT.

AIDA | 55

Česlovas Radžiūnas Choro meno vadovas

Lietuvos nusipelnęs artistas Česlovas Radžiūnas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro chorui vadovauja nuo 1989 m. (1976–1985 m. – jo chormeisteris). 1977 m. Lietuvos konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) jis įgijo choro dirigento specialybę. 1984 m. baigė stažuotę (operinis dirigavimas) Maskvoje. Vadovavo Vilniaus savivaldybės simfoniniam orkestrui Vilnius, įvairiems mėgėjų chorams. LMTA profesorius. 1985–1989 m. – LMTA kamerinio choro vadovas. Tuo metu šis choras tapo įvairių tarptautinių konkursų laimėtoju Italijoje (Didysis prizas 1988 m. Goricijoje, pirmoji vieta 1989 m. Arece), Prancūzijoje (Didysis prizas 1991 m. Ture) ir Ispanijoje (pirmoji vieta 1991 m. Tolosoje). Č. Radžiūnas su LNOBT choru parengė per 100 operų premjerų, 25 didelius vokalinius ir simfoninius kūrinius, tarp jų – L. van Beethoveno Missa Solemnis, A. Dvořáko Requiem (pirmas atlikimas Lietuvoje), W. A. Mozarto Requiem, G. Verdi Requiem, J. S. Bacho Pasiją pagal Morkų (pirmas atlikimas Lietuvoje), H. Berliozo Fausto pasmerkimą, C. Orffo Carmina Burana, G. Puccini Messa di Gloria, F. Schuberto Stabat Mater ir kt., dirigavo koncertuose. Išleista kompaktinių plokštelių, per 100 kūrinių įrašyta Lietuvos radijo ir televizijos fondams. Su LNOBT gastroliavo JAV, Nyderlanduose, Taivane, Vokietijoje, dalyvavo tarptautiniuose operos festivaliuose Jungtinėje Karalystėje, Italijoje ir Suomijoje, taip pat Trakų, Pažaislio ir kt. muzikos festivaliuose. 2011 m. LNOBT

choras 25-ajame tarptautiniame Makao muzikos festivalyje (Kinija) dalyvavo statant C. M. von Weberio operą Laisvasis šaulys, su Makao simfoniniu orkestru atliko F. Liszto simfoniją Faustas ir surengė atskirą koncertą. 2012 m. rudenį gastroliavo Guangdžou operos teatre (Kinija), 2015 m. – Tel Avivo operoje. Č. Radžiūno vadovaujamas operos choras koncertavo su LNOBT, Lietuvos valstybiniu ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniais orkestrais diriguojamas J. Aleksos, J. Domarko, G. Rinkevičiaus, S. Lano (Šveicarija), Y. P. Tortelier (Prancūzija), R. Becko (Vokietija), Lu Jia (Kinija), D. Oreno (Izraelis), kitų Lietuvos ir užsienio dirigentų, yra dainavęs žymių solistų Andrea Bocelli, Violetos Urmanos koncertuose. Kritikai nuolat pažymi puikų choro meninį lygį, nešykšti jam pagyrų premjerų ir koncertų recenzijose. 1991 m. Č. Radžiūnas buvo JAV ir Kanados lietuvių tautinės dainų šventės dirigentas. Už P. Čaikovskio operos Pikų dama pastatymą LNOBT 2001 m. jis pelnė Šv. Kristoforo apdovanojimą. 2005 m. apdovanotas ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžiumi, 2011 m. tapo Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatu.

Česlovas Radžiūnas

Artistic Director of Chorus

Artistic Director of Chorus, Honoured Artist of Lithuania, conductor Česlovas Radžiūnas has been leading the chorus of the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre since 1989 (in 1976–1985 he worked as a chorus master). He graduated from the Lithuanian Academy of Music in 1977, and completed probation in opera conducting at the Moscow Conservatory in 1984. Radžiūnas has conducted the Symphony Orchestra of Vilnius Municipality and various amateur choirs. He currently holds Professorship at the Lithuanian Academy of Music and Theatre (LAMT). In 1985–1989 he was the chorus master of the LAMT Chamber Choir, with which he won several important prizes in Italy (Grand Prix in Gorizia, 1988; 1st prize in Arezzo, 1989), France (Grand Prix in Tours, 1991) and Spain (1st prize in Tolosa, 1991). With the opera chorus Česlovas Radžiūnas has prepared premieres of over 100 operas and 25 large-scale symphonic works, including Beethoven’s Missa Solemnis, Dvořák’s Requiem (first performance in Lithuania), Mozart’s Requiem, Verdi’s Requiem, Bach’s St. Mark Passion (first performance in Lithuania), Berlioz’s La damnation de Faust, Orff’s Carmina Burana, Puccini’s Messa di Gloria, and Schubert’s Stabat Mater. Over 100 works were recorded for the archives of the Lithuanian Radio and Television. Together with the LNOBT opera company, Radžiūnas toured the USA, the Netherlands, Taiwan, Germany, participated in international opera festivals in the United Kingdom, Italy and Finland, as well as in festivals of Trakai and Pažaislis, among many others. In 2011, the LNOBT Chorus participated in the 25th International Music Festival in Macao, China, performing Weber’s Der Freischütz and Liszt’s symphony Faust together with the symphony orchestra of Macau. The chorus also presented a separate concert. In the autumn of 2012, it performed at the Guangzhou Opera House (China) and in 2015 at the Israeli Opera in Tel Aviv. The LNOBT Chorus appeared in concerts together with the LNOBT Symphony Orchestra Lithuanian State, Lithuanian National symphony orchestras, and famous opera soloists, such as Andrea Bocelli and Violeta Urmana, conducted by the likes of Jonas Aleksa, Juozas Domarkas, Gintaras Rinkevičius, Stefan Lano (Switzerland),

Yan Pascal Tortelier (France), Rolf Beck (Germany), Lu Jia (China), and Daniel Oren (Israel). Critics consistently remark on the opera chorus’s excellent artistic level and praise it in reviews of premieres and concerts. In 1991, Česlovas Radžiūnas was the conductor at the National Song Festival of the Lithuanians living in Canada and the U.S. His outstanding achievements have been recognized by awarding him the Kristoforas prize for the production of Tchaikovsky’s Queen of Spades at the LNOBT (2001), The Cross of the Knight of the Order for Merits to Lithuania (2005) and the Lithuanian Government’s Culture and Arts Award (2011).

Statytojų biografijos parengtos premjeros metu | Biographies of the creative team were prepared for the production premiere

AIDA | 57

AIDA | 59

AIDA | 61

sezono generalinis rėmėjas

rėmėjai

informaciniai rėmėjai

Generalinės direktorės pavaduotojas menui ir rinkodarai | Deputy General Manager for Art and Marketing Audrius Kundrotas Operos meno vadovas | Artistic Director of Opera Martynas Stakionis Atsakingoji režisieriaus asistentė | Executive Assistant Director Agnė Ambrozaitytė-Šumilė Scenografijos dailininko asistentė | Assistant Set Designer Simona Kačinskaitė Kostiumų dailininkės asistentė | Assistant Costume Designer Marta Vosyliūtė Pianistai repetitoriai | Rehearsal Pianists Artur Shutov, Olga Eleonora Taškinaitė, Isadora Kim Vyresnysis chormeisteris | Chief Chorus Master Povilas Butkus Orkestro administratorė | Orchestra Administrator Marija Račkauskaitė Operos solistų koordinatorės | Opera Soloist Coordinators Vladyslava Zonienė, Evelina Gaižauskaitė Režisūros tarnybos vadovas | Head of Director‘s Office Gediminas Šeduikis Spektaklio vadovai | Stage Managers Alisa Gaižauskaitė-Šeduikienė, Motiejus Ludvikas Impolevičius, Rimantas Žaldokas, Elzė Zaveckienė Scenos technikos eksploatavimo ir aptarnavimo departamento vadovas | Head of the Department of Stage Equipment Exploitation and Organization Mantas Četkauskas LNOBT vyr. šviesų dailininkas | LNOBT’s Chief Lighting Designer Levas Kleinas Scenos apšvietimo, vaizdo ir garso skyriaus vadovas | Head of the Stage Lighting, Video and Audio Section Deividas Podvolskis Grimo ir perukų skyriaus vadovė | Head of the Make-up and Wigs Department Ūla Pakalniškytė Kostiumų skyriaus vadovė | Head of the Costume Section Ilva Leda Eklerienė Gamybinių dirbtuvių vadovas | Head of the Workshops Valdas Vėlyvis Dekoracijų skyriaus vadovas | Head of Set Workshops Zigmas Pipcevičius Siuvimo skyriaus vadovė | Head of Costume Workshops Vilma Mackevičienė Repertuaro ir veiklos planavimo skyriaus vadovė | Head of the Repertoire and Activity Planning Department Neringa Miškinienė Rinkodaros tarnybos vadovas | Head of Marketing Tautvydas Juzėnas Spektaklio organizatorius | Producer Artūras Alenskas

AIDA | 63

AIDA. PROGRAMA Dailininkas Manvydas Džiaugys, maketuotoja Ana Andrianova. Redaktorė Eglė Ulienė. Lietuvių kalbos stilistė Danutė Ulčinskaitė. Anglų kalbos vertėja Veronika Janatjeva. Programoje panaudoti dailininkės Sandros Straukaitės kostiumų eskizai, Martyno Aleksos nuotraukos. www.opera.lt Spausdino Kriventa

AIDA