Issuu

2026

| 3 |

2026 / 3

2 0 26

| 3 |

R E D A K T O R Ė S

Ž O D I S

2026

| 3 |

Mielieji Bravissimo skaitytojai, rudenį į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą grįžta kasmetė, bet kaskart iš naujo nudžiuginanti gyvybės versmė: po vasaros pertraukos vėl atsiveriančios teatro durys žymi ne tik naujo kalendorinio etapo pradžią, bet ir kvietimą ištrūkti iš įprasto kasdienybės ritmo. Juk salėje užgesus šviesoms ir suskambus pirmiesiems orkestro akordams, prasideda laikas, skirtas tikrai patirčiai ir įdėmiam įsiklausymui. 107-ojo LNOBT sezono šūkis Prabanga neskubėti grožio tėkmėje primena, kad šiandienos pasaulyje, kuriame beveik viskas matuojama greičiu, efektyvumu ir skuba, teatras išlieka viena iš nedaugelio erdvių, kur laikas teka visai kitaip. Leisti sau sustoti, išbūti akimirką, pasiduoti sceniniam vyksmui ir tiesiog patirti grožį be jokio skubinimo – tai bene didžiausia šių dienų prabanga, kurią iš visos širdies norime jums padovanoti. Šios filosofijos vedami, verčiame ir pirmuosius naujojo sezono puslapius, kuriuose regime ypatingos meninės svorio kategorijos įvykį – naujosios operos Apversta tikrovė premjerą. Sniego, šalčio, nenusakomos tylos apgaubta meditacija apie mūsų visų nuolat keliaujamas keliones – paskutinis legendinio režisieriaus Roberto Wilsono kūrybinio mąstymo etapas. Žvilgsnis į šį darbą leidžia dar kartą prisiliesti prie šio vizionieriaus palikimo. Jo griežta estetika, preciziškas šviesos

valdymas ir unikalus erdvės pojūtis dešimtmečius keitė pasaulinio muzikinio teatro kalbą. Visos kūrybinės komandos kruopščiai sudėliotas spektaklis, man regis, mums sako ir tai, kad mirtis nebūtinai yra pabaiga, – štai ir dabar, jau netekę R. Wilsono, vis tiek pajusime skvarbiai ramų jo žvilgsnį, mestą į mus nuo scenos. Pajusime ir jo meilę mūsų šaliai, kur vis grįždavo įgyvendinti kūrybinių idėjų. Ir tikėsime, kad ten, kur dabar yra, R. Wilsonas stebi taip mylėtus Teksaso saulėlydžius... Kartu ši premjera žymi ir svarbų nacionalinės kultūros momentą – scenoje suskamba nauja lietuvių kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės muzika, pirmoji jos opera, pristatoma publikai. Tai, kad mūsų teatre gimsta naujas lietuviškas operos kūrinys, sukurtas tarptautiniu mastu pripažintos autorės, kuri muzikos garsų pagalba geba kurti įstabius pasaulius – ne tik didelė šventė, bet ir nuoseklus įsipareigojimas puoselėti šalies muzikinį palikimą. Mielieji, pirmas naujojo sezono žurnalo Bravissimo numeris – tai jūsų palydovas rengiantis šiam ir kitiems įsimintiniems vakarams su opera ir baletu. Kviečiame šį rudenį pasidovanoti tikrą prabangą – niekur neskubant leistis nešamiems skambios grožio tėkmės. Iki mielų susitikimų teatre! Nuoširdžiai – Laūra Karnavičiūtė

T U 4 TR |U I N S Y /S R Y I N

2026

G E G U Ž Ė

2 0 26

| 3 |

T EAT RO NAUJ I E NO S

4 6 8 12 18

Naujasis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sezonas Opera Lietuviai – pasaulio žiūrovams: LNOBT pastatymas nemokamai rodomas OperaVision platformoje Pirmasis Festivalis X atvėrė LNOBT sceną jauniesiems kūrėjams Naujovė: LNOBT baleto artistai atliko profesionalius fizinių gebėjimų testus I Renata Baltrušaitytė LNOBT kviečia į užkulisius: ekskursijos nuo šiol pritaikytos skirtingoms amžiaus grupėms

RAMPOS ŠVIESOJE

20 28

Lietuvai sukurta Pakita I Ditė Elzbergaitė Festivalis X: X: nežinomojo paieškose I Ditė Elzbergaitė

P R E M J E R Ą PA S I T I N K A N T

40 50 56 64

Kas apverčia tikrovę? Pokalbis su kompozitore Žibuokle Martinaityte I Rūta Gaidamavičiūtė Dirigentas Modestas Pitrėnas: „Publika yra trečioji akis“ I Ingrida Alonderė Kelionė į nežinią. Režisierė Nicola Panzer ir kostiumų dailininkė Sarah Mittenbühler kalbasi su dramaturgu Konradu Kuhnu Apversta tikrovė. tikrovė. Kelionės pradžia I Konrad Kuhn

PA Ž I N T I S

68 80 90 98

Operos solistė Austėja Zinkevičiūtė: „Opera prasideda tada, kai baigiasi ego“ I Ingrida Alonderė Nerijus Juška: „Niekada nepraraskime tikėjimo menu“ I Žaneta Skersytė Balete išpildyta svajonė: pokalbis su balerina, baleto trupės koordinatore Jolanta Davolyte I Eglė Ulienė Miko Petrausko Birutė – ši lietuvių opera visada liks pirmoji I Rūta Gaidamavičiūtė

T EAT RO B I Č I U L I A I

102

4-asis tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas

PRIE KARŠTO ŠOKOLADO

104

Iš romantiko užrašų, arba Quo vadis? vadis? I Raimondas Polis

116

Kryžiažodis

CODA

T ET AE TA R O O N NA AUU J J I I EE NN O T R O S

2026

| 3 |

NAUJASIS Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro

SEZONAS 2026–2027 m. sezone Lietuvos laukia labai svarbus įvykis – pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai. Nors naująjį sezoną pradedame jau 2026 m. rudenį, pagrindinį dėmesį skirsime 2027 m. pirmajam pusmečiui, kuriame suplanuota daug renginių šia reikšminga proga. Bet ir 2026 m. rudens premjeros dera prie pagrindinės sezono idėjos, nes Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, kaip viena svarbiausių šalies kultūros institucijų, prie šio reikšmingo įavykio prisideda kultūrine diplomatija ir aukšto lygio renginiais, kurie tampa erdve ne tik susitikti įvairių šalių politikams, diplomatams ir visuomenei, bet ir pristatyti Lietuvos kultūrą Europai, kurti pozityvų šalies įvaizdį, parodyti jos kūrybiškumą, atvirumą ir europines vertybes.

Fotografas Simonas Lukoševičius Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

T E A T R O

N A U J I E N O S

LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė 2 0 26

| 3 |

Juk menas, kaip minkštoji galia, yra vienas svarbiausių įrankių, atliepiančių tautos tapatybę, savastį, viena iš diplomatijos priemonių, kuria prisistatome Europai, deklaruojame geriausias demokratijos vertybes. Bendraudami meno kalba, tarp skirtingų Europos Sąjungos šalių randame sąsajų, vienijančių aspektų. Tai labai gražiai parodė ir 2026 m. pavasarį vykusios mūsų gastrolės Taline. Pas save priėmėme Estijos, Latvijos menininkus, kitą sezoną viešėsime Tartu Vanemuine teatre, o jo kūrėjai lankysis pas mus. Tai leidžia suprasti, kad meniniai įvykiai yra labai stiprus diplomatijos įrankis, padedantis tiesti tiltus ne tik tarp mūsų teatrų, jų žmonių, skirtingų auditorijų, bet ir tarp valstybių. Taip mes stipriname, glaudiname santykius, ieškome tapatumų tarp mūsų šalių ir su džiaugsmu dalijamės ne tik meno, bet ir kultūros plačiąja prasme išskirtinumais. Ir tai ne tik reveransas jau pasibaigusiam renginiui, ne tik pamąstymas apie tai, kas ką tik įvyko, bet ir, turint omenyje ateitį, džiaugsmas, kad ir naujajame sezone bus gausu įvykių, stiprinančių šalių santykius, skatinančių kultūrinį dialogą, pristatančių ir nacionalinės tapatybės aspektus, ir vertybes, bendras Europos tapatybei. Pirmoji metų premjera – bendras autorinis Žibuoklės Martinaitytės ir Roberto Wilsono kūrinys. Tai pasaulinė operos Apversta tikrovė / Upside Down premjera. Džiaugiuosi dvigubai, nes tai ne tik aukščiausios kokybės meninių vertybių sąjunga, kurią garantuoja tiek vieno, tiek kito kūrėjo vardas, bet ir nacionalinės tapatybės, kuriai atstovauja lietuvė kompozitorė, samplaika su tarptautinės garsių kūrėjų komandos darbu. R. Wilsonas, deja, nespėjo įgyvendinti šio kūrinio, bet jo autorinių teisių paveldėtojai rūpinasi menininko kūrybos palikimu ir meninių idėjų sklaida. Tai, kad lietuvė Ž. Martinaitytė buvo pakviesta jungtis prie šios komandos ir drauge su kitais joje kurti, liudija ir kompozitorės, ir mūsų teatro pripažinimą. Kūrinys tampa reikšmingas pasauliniu mastu, nes vien R. Wilsono vardas garantuoja itin aukštai iškeltą kokybės kartelę. Ir vìsa sietina ne tik su tuo, kas kuriama, kas vyksta ir matoma scenoje, – tai kartu ir visų teatro tarnybų, kurios geba įgyvendinti šias perfekcionistines menines užduotis, idėjas, pripažinimas. Trečias dalykas

– džiaugiuosi puikia vadyba, pasiekusia, kad ši opera išvystų dienos šviesą. Mat mirus R. Wilsonui kūrinio ateitis buvo pakibusi ore, galėjome jo ir nebesulaukti. Laimei, visus keblumus pavyko išspręsti, ir komanda, kurios dauguma narių yra dirbę su R. Wilsonu, darbuojasi toliau įgyvendindama jo vizijas, o sykiu kurdama savą spektaklį. Antroji sezono premjera – taip pat dviejų kultūrų, dviejų šalių kūrėjų samplaika, lygiagretus dviejų žymių choreografų – brito ir lietuvio – darbas. Nesikuklindama drįstu pareikšti: tai, kad vieno vakaro metu scenoje išvysime Davido Dawsono ir Martyno Rimeikio kūrinius, yra nuostabu. Neabejoju, kad meniniu požiūriu jie bus lygiaverčiai. Tai ir vėl mūsų kokybės ir meistriškumo ženklas, kuo tikrai galime pasidžiaugti. Skirtumas tik tas, kad D. Dawsono spektaklis bus pritaikytas mūsų trupei ir scenai, o M. Rimeikio darbo laukia pasaulinė premjera. Ir čia dera priminti, ką reiškia „perkeltas kūrinys“. Perkelti kūrinį nėra taip paprasta, nes teisę statyti savo darbą choreografas suteikia tik įsitikinęs atitinkamu trupės lygiu. Tos teisės nenusipirksi, ją gali pelnyti tik profesionalumu ir meistryste. Žvelgdama į 2027 m. pirmą pusmetį, kupiną Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai skirtų renginių, noriu pasidžiaugti, kad šis svarbus įvykis sausio 7 d. prasidės iškilmingu šventiniu atidarymo renginiu mūsų teatre. Kuriama speciali programa, užsakytas naujas kūrinys, kontaktuojama su visų Europos šalių nacionaliniais operos teatrais, nes jų atstovai turėtų dalyvauti šiame vakare. Dirbame jau nemažai laiko, laukia originalus, autentiškas, įdomus ir patrauklus renginys. Prabėgus vos porai dienų po jo, įvyks solistų ir mažesnės apimties orkestro gastrolės Rakverėje. Koncertuosime šiame nedideliame Estijos miestelyje, ypatingame tuo, kad čia gimė ir užaugo garsusis kompozitorius Arvo Pärtas. Čia visai neseniai duris atvėrė naujas kultūros ir meno centras su puikios akustikos koncertų sale, jaukia kamerine sale. Šioje didžiulėje, modernioje erdvėje mums suteikta garbė koncertuoti vieniems iš pirmųjų. Šis pirmas tarptautinis 2027 m. renginys, LNOBT solistų koncertas Estijoje, Rakverėje, taip pat dedikuojamas Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai.

LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė Fotografas Audrius Solominas

Sausio 13-ąją mūsų teatre tradiciškai pagerbiami laisvės gynėjai. 2027 m. jiems atminti skambės Ludwigo van Beethoveno 9-oji simfonija. Tai simboliškai pasirinktas kūrinys: skambant Odei džiaugsmui, tapusiai Europos Sąjungos himnu, turime unikalią ir nepamirštamą galimybę švęsti tai, už ką kovojo laisvės gynėjai, – Lietuvos laisvę ir Europos vienybę.

Dar vienas renginys, vyksiantis Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga, – visų trijų Baltijos šalių gala koncertas 2027 m. gegužės 8 d., Europos dienos išvakarėse. Dalyvaus garsiausi Estijos, Latvijos ir Lietuvos solistai. Dedikuodami koncertą šiai progai, siekiame aktyvaus ir glaudaus kultūrinio Baltijos šalių bendradarbiavimo. Pavasarį laukia ir dar dvi premjeros. Kovą į repertuarą ateina Giuseppe’s Verdi opera Mak-2026 betas. Šį kūrinį, taip pat skiriamą mūsų šalies | 3 | pirmininkavimo progai, pasirinkome neatsitiktinai – galvodami apie jo turinį. Tai opera, kalbanti apie valdžios troškimą, ambicijas, kaltę ir sąžinę, taip pat ir apie pasipriešinimą tironijai, heroizmą, lemtingus vertybinius pasirinkimus. Jos idėjinė prasmė atliepia idėjines Europos vertybes. Makbetą mūsų scenoje statys tarptautinė komanda, vedama režisieriaus Arnaud Bernard’o, publikai pažįstamo iš Karmen pastatymo, mūsų teatre rodomo jau septyniolika metų. Tad vertybinį laiko išbandymą tas spektaklis jau tikrai atlaikė. Lietuvoje pastaruoju metu skambėjo net keli koncertiniai Makbeto pastatymai, tad džiugu, kad ši geniali opera vėl bus pastatyta mūsų teatre. Baletas Dama su kamelijomis atliepia kelis mums svarbius kriterijus. Tai pirmas koprodukcinis mūsų teatro ir Estijos nacionalinės operos darbas: nors esame gan artimi kaimynai, bendrų pastatymų iki šiol neturėjome. Tai buvo gera proga pagalvoti apie tokio bendradarbiavimo galimybes. Ir štai ketinimai įsikūnijo į naują baleto spektaklį, kurį statys žymi belgų ir olandų choreografė Annabelle Lopez Ochoa. Seniai stebiu šios menininkės kūrybą ir siekiau, kad jos spektaklis atsirastų mūsų teatre. A. Lopez Ochoa yra siužetinių baletų meistrė, tad manau, kad sulauksime įspūdingo spektaklio, ilgai pasiliksiančio repertuare. Baleto premjera taip pat pažymėta Europos Sąjungos vėliava, nes glaudus kaimyninių šalių tarpusavio bendradarbiavimas – viena svarbiausių Europos Sąjungos vertybių. Šalia gausybės repertuarinių spektaklių teatre vyksta ir įvairių kitų veiklų. Daug dėmesio skiriame edukaciniams projektams, tiek tęstiniams, tiek ir kuriamiems naujiems. Džiugina bendras darbas su organizacija Lietaus vaikai – edukacinį koncertą adaptavome specialiųjų poreikių vaikams. Veiklą tęsia Vaikų operos studija, klasikinio ir šiuolaikinio šokio kolektyvas Polėkis. Globojame ir skatiname jaunuosius talentus – jau keturioliktą sezoną vykdome Stažuotojų programą, kuriai kitame sezone suteiksime naują turinį. Laukia intensyvus ir įdomus sezonas, tikiuosi, kad pavyks jį sėkmingai įgyvendinti. n

T E A T R O

N A U J I E N O S

Opera Lietuviai – pasaulio žiūrovams: 2 0 26

| 3 |

Gegužės 29 d. tarptautinėje operos platformoje OperaVision pradėtas rodyti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) pastatytos Amilcare’s Ponchielli operos Lietuviai įrašas. Jį nemokamai gali žiūrėti publika Lietuvoje ir visame pasaulyje.

LNOBT pastatymas nemokamai rodomas OperaVision platformoje Tai reta proga namuose išvysti kūrinį, kurio pavadinime skamba Lietuvos vardas, o siužeto centre – pasiaukojimas, meilė tėvynei ir kova už laisvę. Italų kompozitoriaus A. Ponchielli opera Lietuviai sukurta pagal Adomo Mickevičiaus poemą Konradas Valenrodas, o jos premjera 1874 m. įvyko viename svarbiausių pasaulio operos teatrų – Milano La Scala.

2026

| 3 |

Operoje pasakojama Lietuvos kovų su kryžiuočiais istorija XIX a. Italijoje įgijo ir platesnę prasmę – buvo suprasta kaip laisvės siekio simbolis. 2025 m. rudenį LNOBT šią retai skambančią operą pristatė kaip monumentalų scenos kūrinį, subūrusį tarptautinę kūrėjų komandą. Penktadienį, gegužės 29 d., 20 val. (Lietuvos laiku) žiūrovai turės galimybę be bilieto ir be kelionės į teatrą pamatyti vieną ambicingiausių pastarųjų metų LNOBT operos pastatymų. LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė pabrėžia, kad šis rodymas kūriniui suteikia naują tarptautinį kontekstą: „Tai, kad Lietuviai pasirodo OperaVision platformoje, reiškia, jog Lietuvos istorija, mūsų teatro kūrybinis pajėgumas ir šis ypatingas operos repertuaro kūrinys tampa prieinami labai plačiai tarptautinei auditorijai. Šiandien LNOBT yra vienintelis operos teatras pasaulyje, kurio repertuare skamba ši opera, todėl jos kelionė iš Vilniaus į pasaulį įgyja dar didesnę prasmę. Tai svarbus kultūrinis pasakojimas apie laisvę, tapatybę ir Lietuvos vardą Europos operos istorijoje“, – sako L. Vilimienė. OperaVision yra tarptautinė skaitmeninė platforma, pristatanti Europos operos teatrų pastatymus plačiajai auditorijai. LNOBT Lietuvių įtraukimas į jos programą atveria galimybę šį kūrinį pamatyti tiek ištikimiems teatro lankytojams, tiek tiems, kurie gyvena už Lietuvos ribų arba iki šiol neturėjo progos susipažinti su šia opera.

Operos veiksmas nukelia į viduramžių Lietuvą, kryžiuočių puldinėjimų laikus. Lietuvos didikas Valteris, palikęs žmoną Aldoną, ryžtasi keršyti kryžiuočiams už nusiaubtą tėvynę. Pasivadinęs Konradu Valenrodu, jis įsiskverbia į priešų gretas ir tampa Kryžiuočių ordino magistru, tačiau jo pasirinktas kelias kelia dramatišką klausimą: ar kova už tėvynę gali sunaikinti asmeninę laimę, meilę ir viltį būti atpirktam? Šią LNOBT operą režisavo garsus argentiniečių kūrėjas Hugo De Ana, sukūręs ir scenografiją bei kostiumus. Operos įrašui diriguoja Ričardas Šumila. Pagrindinius vaidmenis atlieka Viktorija Miškūnaitė, Tadas Girininkas, Eugenijus Chrebtovas, Gaston Rivero, Alfredas Miniotas. Spektaklyje dalyvauja LNOBT choras, orkestras, mimanso artistai ir šokėjai. A. Ponchielli partitūra išsiskiria didingomis scenomis, ryškiais chorais, šokiais ir melodingomis solistų partijomis. OperaVision pristatyme pabrėžiama, kad ši muzika jau leidžia nujausti vėlesnės kompozitoriaus operos La Gioconda bruožus. Lietuvių įrašas OperaVision platformoje pasiekiamas nuo gegužės 29 d. iki lapkričio 29 d. 12 val. Opera atliekama italų kalba, žiūrovai gali rinktis subtitrus lietuvių, anglų ir italų kalbomis. Operos įrašą taip pat galite peržiūrėti savo naršyklėje įvedę adresą https://operavision.eu/performance/i-lituani. n

2 0 26

| 3 |

Pirmasis Festivalis X atvėrė LNOBT sceną jauniesiems kūrėjams Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) šurmuliavo pirmasis tarpdisciplininis Festivalis X, suteikęs jauniesiems menininkams išskirtinę galimybę pademonstruoti savo talentus didžiausio Lietuvos teatro scenoje. „LNOBT duris pirmą kartą atvėrėme naujam renginiui – Festivaliui X. Kvietėme įžengti į teatro pasaulį – ir kartu atsinešti savąjį. Nes būtent ten, kur susitinka skirtingi pasauliai, gimsta naujos idėjos, nauji klausimai ir naujas menas. Gyvename laiku, kai atrodo, kad pasaulis nuolat verčiasi aukštyn kojomis, o neapibrėžtumas tampa kasdienybe. Tačiau menininkas turi ypatingą dovaną – jis neprivalo laukti, kol pasaulis vėl atsistos į savo vietą. Jei pasaulis apsivertė – apsiverskite aukštyn kojom, atsistokite ant rankų ir kurkite. Pažvelkite į jį kitu kampu. Būtent taip gimsta nauji požiūriai, naujos formos ir kūriniai, kurie keičia mūsų matymą“, – pradėdama festivalį, kalbėjo LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė.

LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė

T E A T R O

N A U J I E N O S

Dvi Figaro vedybų interpretacijos Operos ir šokio pasirodymus festivalyje kuriantiems menininkams buvo siūloma atsigręžti į Wolfgango A. Mozarto operą Figaro vedybos. Dvi jaunųjų operos kūrėjų komandos savaip interpretavo scenoje dinamiško veiksmo kupiną šios operos Antrojo veiksmo finalą. Režisierė Gabrielė Česevičiūtė, scenografijos ir kostiumų dailininkė Augustė Ilginytė ir šviesų dailininkas Andrius Ringevičius Figaro vedybų veikėjus perkėlė į teismo salę, o režisierė Gabrielė Tumaitė, scenografijos ir kostiumų dailininkas Justas Sabastijanskas, vaizdo projekcijų dailininkė Austėja Glušokaitė ir šviesų dailininkas Jaunius Zaturskis – į drabužinę. LNOBT orkestrui operos eskizuose dirigavo Raimonda Skabeikaitė, operos veikėjus scenoje įkūnijo Mindaugas Tomas Miškinis, Joana Gedmintaitė, Monika Pleškytė, Raimundas Juzuitis, Regina Šilinskaitė, Juozas Janužas, Paulius Prasauskas, Arūnas Malikėnas ir Skirmantė Vaičiūtė.

2026

| 3 |

Teisėjas – Ugnius Naudžius, Grafienė – Joana Gedmintaitė, Grafas – Mindaugas Tomas Miškinis

Keturios choreografinės miniatiūros Baleto artistų kuriami Kūrybinio impulso pasirodymai – ilgametė LNOBT tradicija. Festivalyje X choreografinių miniatiūrų pastatymams ryžosi choreografai Edvinas Jakonis (En Dor, muzikos autorė Marija Paškevičiūtė), Jonas Bernardas Kertenis (Temsta), Imogen Holly Moss (Life Could Be a Dream) ir Miryam Roca Cruz (society.exe). Jauniesiems choreografams padėjo šviesų dailininkai Andrius Ringevičius, Adrianas Jacunovas ir Jaunius Zaturskis.

Siuzana – Monika Pleškytė, Grafas – Mindaugas Tomas Miškinis, Grafienė – Joana Gedmintaitė

Grafas – Mindaugas Tomas Miškinis, Antonijus – Arūnas Malikėnas, Teisėjas – Ugnius Naudžius

Marcelina – Regina Šilinskaitė, Bazilijus – Juozas Janužas, Bartolas – Paulius Prasauskas

12 T E | A T R OT EN AA TU R J IOE NB O I SČ I U L I A I

2 0 26

| 3 |

Scena iš Jono Kertenio miniatiūros Temsta

Baleto pasirodymuose šoko Gabrielė Dukel, Saulė Jauniškytė, Gabrielė Marčiukaitytė, Smiltė Mazūraitė, Vilija Montrimaitė, Imogen Holly Moss, Haruka Ohno, Yeva Shportiuk, Saulė Stanytė, Nora Straukaitė, Andrea Canei, Victor Coffy, Lorenzo Epifani, Arata Yamamoto, Kosei Yamatani, Edvinas Jakonis, Imanol Sastre, Dino Staković.

Scena iš Miryam Roca Cruz miniatiūros society.exe

Diskusijų akiratyje – elitiškumas, nuovargis, intymumas Teatro Kamerinėje salėje festivalio metu surengtos net trys aktualios diskusijos, susilaukusios gausios klausytojų auditorijos.

2026

| 3 |

Scena iš Imogen Moss miniatiūros Life Could Be a Dream

Kompozitorė Marija Paškevičiūtė, istorikė Kristina Petrauskė, choreografas Martynas Rimeikis ir moderatorė Rasa Murauskaitė-Juškienė kalbėjosi apie tai, kad opera ir baletas – anaiptol ne tik elitui suprantami menai. Operos solistė Regina Šilinskaitė, baleto solistas Edvinas Jakonis, filosofas Laurynas Peluritis, dirigentas Martynas Stakionis ir moderatorė Agnė Zėringytė diskutavo, kuo įmanoma nustebinti šiuolaikinę nuovargio visuomenę. Operos solistai Lina Dambrauskaitė, Karolis Kašiuba, režisieriai Kamilė Gudmonaitė, Augustas Gornatkevičius ir intymumo koordinatorė Virginija Vareikytė kartu su moderatore A. Zėringyte gilinosi į viešai beveik neaptarinėjamą intymių scenų vaizdavimo teatrų spektakliuose „virtuvę“.

Vaizdo ir šviesų instaliacijų kūrėjai Martynas ir Lukas Vaitkevičiai pristatė TV instaliaciją SHXCXCHCXCHSH, o Karolis Paulikas, padedamas M. Vaitkevičiaus, parengė interaktyvią meninę instaliaciją Creoanima, prie kurios savo judėjimu po teatro fojė prisidėjo visi Festivalio X žiūrovai. n

Elektroninė muzika, performansai, instaliacijos Gyvybė pulsavo ir teatro Raudonojoje fojė, kurioje debiutavo kelerius metus brandintas kompozitorės Marijos Paškevičiūtės ir elektroninės muzikos atlikėjo Dominyko Juknio (Mirror Slave) bendras projektas Mirror Maria. Ten pat buvo galima išgirsti elektroninės muzikos atlikėjo Nikitos Kiriuchino kompozicijas MozartSizer.

Scena iš Edvino Jakonio miniatiūros En Dor

T E A T R O

N A U J I E N O S

2 0 26

| 3 |

Renata Baltrušaitytė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupės artistai pirmą kartą išbandė išsamius fizinių galimybių tyrimus. Testus atlikti, jų rezultatus įvertinti ir individualius treniruočių planus sudaryti šokėjams padėjo su profesionaliais atletais sėkmingai dirbančio teatro partnerio – sporto klubo Jusis Training – specialistai. Apie naujovę ir jos privalumus baleto artistų sveikatai kalbamės su LNOBT baleto meno vadove Jurgita Dronina bei sporto klubo Jusis Training įkūrėju ir vadovu, žymiu lengvosios atletikos treneriu Mantu Jusiumi.

Mantas Jusius

Naujovė: LNOBT baleto artistai atliko profesionalius fizinių gebėjimų testus Kokius privalumus baleto artistui suteikia jo fizinių galimybių ištyrimas? J. D. Fizinių gebėjimų ištyrimas gali parodyti stipriąsias kūno puses, o taip pat raumenų disbalansus, asimetrijas, jėgos, stabilumo, mobilumo ar kitus aspektus, kuriuos ne visuomet įmanoma pastebėti baleto pamokoje ar repeticijoje. Svarbu, kad artistas, gavęs šią vertingą informaciją, išmoktų ja naudotis. Testavimo rezultatai privalo virsti individualiu fizinės rengybos planu, optimaliu krūvio ir poilsio balansu, traumų prevencija ir gilesniu savo kūno pažinimu.

Kartais mūsų kasdieniai įpročiai atrodo naudingi, o iš tiesų jie nepadeda kūnui stiprėti. Supratęs kūno poreikius, artistas gali sąmoningiau pasirinkti, kaip treniruotis, kaip atsistatyti ir palaikyti savo fizinę formą. Kartais laikinai netgi verta sumažinti baleto krūvį vardan fizinio pasirengimo, kad sustiprėjęs saugiai grįžtum į repertuaro repeticijas. Galutinis tikslas – atrasti formulę, kas būtent tavo kūnui padeda likti stipriam, pasirengusiam scenos krūviams ir kartu – kuo labiau apsaugotam nuo traumų. Tai investicija į artisto profesinės karjeros ilgaamžiškumą.

Dabartiniame profesionaliame balete iš artistų reikalaujame labai daug. Šiandien šokėjui reikia gebėti persiorientuoti iš klasikinio repertuaro į šiuolaikinį, iš vieno choreografinio stiliaus – į visiškai kitą. Todėl mūsų atsakomybė yra ne tik kelti aukštus meninius reikalavimus, bet ir suteikti šiuolaikines priemones, kurios padėtų artistams tuos reikalavimus atlaikyti. Baleto artistas – atletas ir menininkas viename. Jo galimybė realizuoti save scenoje tiesiogiai susijusi su fiziniu pasirengimu. Jei kūnas nėra pasirengęs atlikti to, ko iš jo reikalauja choreografija, artistas negalės iki galo realizuoti ir savo meninio potencialo. Aukščiausias meistriškumo lygis man yra tuomet, kai technika ir fizinis pasirengimas nebevaržo artisto – priešingai, suteikia jam laisvę per kūną perteikti emociją, papasakoti istoriją ir įgyvendinti choreografo viziją. Tad fizinių galimybių testavimą galėtume palyginti su solo kelionės žemėlapiu, kuriame sužymėti konkretaus šokėjo siektini tikslai? M. J. Taip, tai labai tikslus palyginimas. Testavimas nėra tik skaičiai lentelėje – tai individualus kūno žemėlapis, kuris parodo, kur žmogus yra šiandien ir kur jam verta judėti toliau. Testavimas padeda pamatyti ne tik stipriąsias vietas, bet ir rizikos zonas. Vienam šokėjui reikės daugiau jėgos, kitam sausgyslių standumo, trečiam stabilumo, ketvirtam geresnio atsistatymo. Iš šalies du artistai gali atrodyti panašiai, bet jų kūnai gali spręsti visiškai skirtingas problemas. Dažnai sakau, kad kūnas nemeluoja. Dalis traumų neatsiranda iš niekur. Jas galima numanyti iš pasikartojančių signalų: asimetrijų, prasto nusileidimo, sumažėjusio stabilumo, nuolatinio nuovargio ar skausmo. Žinoma, visų traumų nuspėti neįmanoma, dalis jų būna atsitiktinės, bet labai daug rizikų galima pastebėti anksčiau ir laiku imtis veiksmų. Kokia metodika buvo pasirinkta LNOBT baleto artistų testavimui: naujai sukurta ar perimta iš užsienio specialistų? J. D. Testavimą ir fizinio pasirengimo sistemą vykdome bendradarbiaudami su Jusis Training specialistų komanda. Jų darbo principai paremti šiuolaikiniu sporto mokslu ir aukšto meistriškumo bei olimpinio lygio atletų rengimo patirtimi. Pasaulyje yra baleto trupių, kurios sveikatos ir sporto mokslo integravimo srityje pažengusios labai toli – tai Karališkasis baletas,

2026

| 3 |

Jurgita Dronina

Australijos baletas, Nyderlandų nacionalinis baletas. Tarp profesionalių baleto trupių vyksta vis aktyvesnis žinių ir patirties apsikeitimas. Mes pernai taip pat organizavome baleto simpoziumą, kuriame savo patirtimi dalijosi iš Londono atvykęs Karališkojo baleto trupės fizioterapeutas Shane’as Kelly. Vienas svarbiausių išgirstų dalykų buvo tai, kad panašios sistemos sukūrimas yra ilgas procesas. Tačiau šiandien turime galimybę mokytis iš sukauptos tarptautinės patirties – matyti, kas veikia, kas neveikia, stebėti naujas tendencijas, protokolus ir duomenis. Aš pati paskutiniuosius dešimt savo sceninės karjeros metų treniravausi aplinkoje, kurioje kartu rengėsi NBA bei NFL sportininkai. Žinoma, baleto artisto, krepšininko, futbolininko ar disko metiko profesiniai tikslai yra skirtingi, todėl jų treniruočių programos negali būti vienodos. Tačiau fundamentalūs fizinio pasirengimo principai – jėga, stabilumas, koordinacija, mobilumas, greitis, ištvermė ir atsistatymas – svarbūs kiekvienam žmogui, kurio kūnas dirba aukščiausiu profesiniu lygiu.

2 0 26

| 3 |

Tekstą iliustruoja fotografės Viktorijos Makovskajos darytos nuotraukos iš Jusis Training sporto salės, kurioje tą vakarą treniravosi vedantieji baleto artistai Nora Straukaitė ir Jonas Laucius.

Baleto artistas šiuo požiūriu yra labai specifinis atletas ir kartu menininkas. Jam reikia ne tik jėgos ar ištvermės, bet ir itin didelės judesių amplitudės, koordinacijos, stabilumo, greičio, itin tikslios kūno kontrolės. Ir vis dėlto baletas pirmiausia yra menas. Todėl man atrodė svarbu ne tiesiog nukopijuoti vieną kažkur užsienyje naudojamą sistemą – svarbiausia buvo čia rasti specialistus, gebančius sporto mokslo principus ne mechaniškai perkelti į baletą, o pritaikyti juos mūsų profesijos reikalavimams ir kiekvienam individualiam artistui. Po nuoseklaus darbo jau galime matyti pokyčius scenoje – artistų fizinėje jėgoje, šuoliuose, partnerystėje, gebėjime atlaikyti krūvį. Taip pat matome pirmuosius teigiamus pokyčius fizinio pasirengimo ir traumų prevencijos srityje, nors objektyviam ilgalaikių tendencijų vertinimui reikia daugiau laiko. Jei baletas būtų sporto šaka, kokius fizinius rodiklius labiausiai akcentuotumėte? Kokia sporto šaka treniruočių atžvilgiu galėtų būti artimiausia baletui? M. J. Jeigu baletą vertinčiau kaip sporto šaką, pirmiausia žiūrėčiau ne į vieną rodiklį, o į visą sistemą. Balete labai svarbi pėdos ir čiurnos funkcija, klubų mobilumas, liemens stabilumas, vienos kojos kontrolė, šuolio kokybė, nusileidimo mechanika, jėgos ištvermė ir gebėjimas išlaikyti judesio kokybę pavargus.

Balete neužtenka tiesiog aukštai pašokti. Reikia pašokti estetiškai, nusileisti tyliai, išlaikyti kūną ir kitą sekundę būti pasiruošus kitam judesiui. Tai labai aukšto lygio fizinis darbas, tik žiūrovui jis turi atrodyti lengvas. Baletui artima būtų ne viena sporto šaka. Jame yra gimnastikos kūno kontrolės, lengvosios atletikos šuolių ir reaktyvumo, dailiojo čiuožimo estetikos, kovos menų sportų pusiausvyros ir net krepšinio krypties keitimo elementų. Tačiau baletas turi papildomą sluoksnį, kurio sporte dažnai nėra. Judesys turi būti ne tik efektyvus, bet ir gražus, lengvas, tikslus. Šokėjai kartais bijo, kad jėgos treniruotės pakeis kūną, jis praras lengvumą bei grakštumą. Ar ši baimė pagrįsta? M. J. Mano nuomone, tai sena ir gana pavojinga baimė. Blogai suplanuota jėgos treniruotė gali pakenkti bet kam, bet gerai suplanuota jėgos treniruotė šokėjo nesugadina. Ji jį apsaugo.

T E A T R O

N A U J I E N O S

Jėga nereiškia didelio raumens. Jėga reiškia geresnę kūno kontrolę. Ji leidžia aukščiau pašokti, tyliau nusileisti, stabiliau stovėti ant vienos kojos, saugiau dirbti su partneriu ir ilgiau išlaikyti techninę kokybę spektaklio pabaigoje. Silpnas kūnas dažnai atrodo lengvas tik tol, kol nepavargsta. Stiprus kūnas gali išlikti lengvas ilgiau. Man atrodo, kad scenoje lengvumas gimsta ne iš silpnumo, o iš labai gerai kontroliuojamos jėgos. Kokį bendrą vaizdą apie šokėjų fizinį pajėgumą atskleidė testavimas? M. J. Testavimas parodė, kad šokėjai turi labai gerą kūno pajautimą, discipliną ir gebėjimą atlikti sudėtingus judesius. Tai žmonės, kurie savo kūną jaučia žymiai geriau nei dauguma fiziškai aktyvių žmonių ar net profesionalių sportininkų. Tačiau kartu matėsi ir profesijai būdingų dalykų. Daug pasikartojančių judesių, didelės amplitudės, darbas ant vienos kojos, šuoliai, nusileidimai ir ilgos repeticijos palieka

2026

| 3 |

Išsamūs testavimo rezultatai pirmiausia skirti pačiam artistui ir su jo fiziniu pasirengimu dirbantiems specialistams. Kiekvienas artistas savo rezultatus gauna individualiai, kartu su paaiškinimu, kokios yra jo stipriosios sritys ir kur dar reikėtų sustiprėti. Remdamasi šiais rezultatais, Jusis Training komanda gali sudaryti konkrečias treniruočių programas, o artistai turi galimybę kryptingai dirbti su treneriais. Jeigu kelių artistų fizinio pasirengimo poreikiai yra panašūs, jie gali treniruotis ir mažose grupėse. Kitaip tariant, artistas gauna ne tik informaciją, bet ir priemones ja naudotis. Kartais specialistai gali matyti, kad tam tikru laikotarpiu konkrečiam artistui būtų naudinga koreguoti krūvį, kad leistų jam tinkamai atsistatyti ir kartu, kiek įmanoma, tęsti pasirengimą artėjantiems spektakliams. Tokiais atvejais situaciją ir tolesnį veiksmų planą aptariame kartu su artistu ir specialistu. Artistas pats yra šio proceso dalis, jis supranta, kodėl priimami vieni ar kiti sprendimai ir koks yra jų tikslas.

2 0 26

| 3 |

pėdsaką. Kai kur matėme asimetrijas tarp kojų, kai kur trūko stabilumo tam tikrose padėtyse, kai kur kūnas kompensuodavo judesį per juosmenį, klubą ar pėdą. Taip pat matėme įvairių raumenų grupių perkrovų, raumenų disbalansų ir bazinių pratimų treniruoklių salėje technikos spragų. Tai nereiškia, kad šokėjai yra silpni. Priešingai, jie atlieka labai sudėtingą darbą, tačiau jų kūnas apkraunamas labai specifiniu būdu. Dėl to fizinio rengimo tikslas yra ne keisti šokėją, o padėti jo kūnui atlaikyti krūvį. Daug dėmesio skyrėme ir atsistatymo svarbai. Kalbėjome apie laisvų dienų reikšmę, mitybą, papildus, apšilimą ir kūno paruošimą prieš repeticijas. Iš šono tai gali atrodyti kaip smulkmenos, bet būtent iš smulkmenų dažnai gimsta didelės traumos. Man geriausia trauma yra ta, kurios pavyksta išvengti. Testavimas tam ir reikalingas. Ar testo rezultatai daro tiesioginę įtaką artisto karjerai baleto trupėje? J. D. Labai svarbu pabrėžti, kad testavimo tikslas nėra lyginti artistus tarpusavyje ar sudaryti jų reitingą. Pats fizinio testavimo rezultatas nėra nei meninio vertinimo, nei vaidmenų skyrimo kriterijus. Meniniai sprendimai priimami vertinant artistą jo profesinėje veikloje – baleto pamokoje, repeticijoje ir scenoje.

Kaip vertinate pačių artistų žinias apie savo sveikatą? Kiek šokėjo fizinę būklę lemia jo paties intelektas ir sąmoningumas? M. J. Šokėjų kūno pajautimas yra labai aukšto lygio. Jie dažnai tiksliai žino, kur kaupiasi įtampa, kuri pusė jaučiasi silpnesnė, kada judesys nebėra toks švarus ir kada kūnas yra pavargęs. Tai labai vertinga. Tačiau kūno pajautimas ir objektyvūs duomenys turi eiti kartu. Kartais žmogus jaučia, kad kažkas ne taip, bet nežino kodėl. Testai padeda tą pojūtį paversti aiškesniu atsakymu. Pavyzdžiui, šokėjas sako, kad viena koja atrodo mažiau patikima. Testuose matome, kad būtent ta koja prasčiau stabilizuoja, lėčiau reaguoja arba blogiau sugeria apkrovą. Tada jau galima ne spėlioti, o kryptingai dirbti. Kartais reikia pradėti nuo sėdmenų, dubens, pėdos ar liemens raumenų, nors pats skausmas jaučiamas visai kitur. Šokėjo karjerą labai stipriai lemia jo sąmoningumas. Talentingo kūno neužtenka. Reikia suprasti, kada spausti, kada ilsėtis, kada pasakyti apie skausmą, kada atlikti prevencinį darbą. Aukščiausiame lygyje dažnai laimi ne tas, kuris gali daugiausiai iškentėti, o tas, kuris geriausiai supranta savo kūną. Šokėjo kūnas – kaip brangus instrumentas. Jį galima naudoti labai intensyviai, bet būtina derinti ir prižiūrėti. Turėjome situacijų, kai rekomendavome sustoti, nors šokėjui tai buvo labai sunku. Praleisti kelias savaites ir kelis pasirodymus skaudu, bet tai vis tiek geriau, negu vėliau dėl rimtesnės traumos iškristi keliems mėnesiams.

Ar bendradarbiaudami su LNOBT baleto trupe sau patiems atradote kažką naujo? M. J. Taip, mums tai buvo labai įdomi patirtis, nes sporte dažnai galvojame apie rezultatą sekundėmis, centimetrais ir kilogramais. Balete atsiranda dar vienas matmuo: judesio estetika. Čia negali tiesiog pasakyti, kad reikia daugiau jėgos arba daugiau greičio. Reikia suprasti, kaip ta jėga pakeis judesį, ar ji padės šokėjui išlikti savimi, ar netrukdys valdyti kūno, ar leis scenoje atrodyti dar laisviau. Baleto artistai dar kartą priminė, kad fizinis rengimas nėra tik sportui. Tai priemonė žmogui ilgiau išlikti sveikam, stipriam ir gebančiam pasirodyti savo profesijoje aukščiausiu lygiu. Mūsų tikslas nėra pakeisti šokėją į sportininką. Mūsų tikslas yra padėti šokėjui būti dar geresniu šokėju ir išvengti traumų. Ar nauji šokėjai, prisijungdami prie baleto trupės, taip pat turi atlikti testus? J. D. Čia svarbu atskirti du dalykus. Artistai nėra priimami į trupę pagal fizinio testavimo rezultatus. Šį sprendimą priimu matydama

T E A T R O

N A U J I E N O S

žmogų baleto pamokoje, repeticijoje ir, kai įmanoma, scenoje. Vertinu jo techniką, artistiškumą, muzikalumą, profesionalumą, potencialą ir tai, kaip jis galėtų įsilieti į trupę. Šokėjui jau prisijungus prie trupės, prasideda naujas etapas – sprendimai, kaip jam padėti augti toliau. Todėl prisijungusiems prie trupės artistams sezono pradžioje atliekamas pradinis fizinio pasirengimo įvertinimas, kuris tampa jų individualaus tobulėjimo proceso dalimi. Tai leidžia nuo pat pradžių suprasti artisto fizines stiprybes, išvysti sritis, kurias būtų naudinga stiprinti, o taip pat turėti atskaitos tašką tolesnio progreso vertinimui. Trupės testavimą planuojame kartoti ir šį sezoną. Tai gana ilgas ir sudėtingas procesas, tačiau labai vertingas, nes galėsime palyginti, kur buvome 2026 m. vasarį ir kokių rezultatų pasiekėme 2027 m. vasarį. Svarbiausia, kad patys artistai galės objektyviai matyti savo progresą: kur sustiprėjo, kas pagerėjo ir kokios sritys vis dar riboja jų profesines galimybes. Tai svarbu ir psichologiškai – žmogus gali įvertinti, ką jo darbas iš tiesų pakeitė. n

2026

| 3 |

2 0 26

| 3 |

LNOBT kviečia į užkulisius: ekskursijos nuo šiol pritaikytos skirtingoms amžiaus grupėms Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) kviečia pažvelgti ten, kur įprastai žiūrovai nepatenka. Nuo šio sezono grupinės ekskursijos po teatro užkulisius atsinaujina – jų turinys pritaikytas skirtingoms amžiaus grupėms: nuo pačių mažiausių teatro smalsuolių iki senjorų.

LNOBT pristato skirtingas ekskursijų programas 3–6 metų vaikams, 7–10 ir 11–16 metų moksleiviams, 16–18 metų jaunuoliams, suaugusiesiems bei senjorams. Kiekvienai auditorijai pritaikytas ne tik pasakojimo turinys, bet ir ekskursijos trukmė bei būdas pažinti teatrą. Grupines ekskursijas būtina užsisakyti iš anksto, o nuo šiandien į spalio mėnesį vyksiančias ekskursijas bilietus kviečiami įsigyti pavieniai lankytojai. „Teatras iš tiesų yra daug didesnis ir paslaptingesnis, nei dažnai įsivaizduojame. Painūs koridorių rezginiai, slapti kampeliai, nuolat vykstantis daugybės rankų darbas – visa tai ir kuria teatro stebuklą“, – sako LNOBT kultūrinės edukacijos projektų koordinatorė ir gidė Agnė Zėringytė.

Fotografas Gabrielius Jauniškis

Edukacijos projektų koordinatorė ir gidė Agnė Zėringytė

T E A T R O

Tas pats teatras – skirtingi atradimai Patys mažiausi lankytojai teatrą pažins per žaidimą ir netikėčiausius atradimus. Pradinių klasių moksleiviai jau žvelgs šiek tiek plačiau – ne tik į tai, kas vyksta scenoje, bet ir į žmones bei procesus, kurie lieka už jos ribų. 11–16 metų moksleiviams skirta pažintis su nematomu teatru – erdvėmis, technika ir darbu, vykstančiu dar iki pakylant uždangai. Vyresniųjų klasių moksleivių ekskursijoje „Šimtas profesijų po teatro stogu“ dėmesys krypsta į žmones, kurie kuria teatrą, ir profesijų įvairovę. Suaugusiesiems teatras atsiveria per jo istoriją ir šiandienos užkulisius, o senjorams skirta programa daugiau dėmesio skiria teatro atminčiai, muzikos ir šokio legedoms bei ilgametėms tradicijoms. „Teatras veikia tarsi šveicariškas laikrodis – sustojus vienam sraigteliui, stoja visas mechanizmas. Turbūt būtent žmonių gausa ir didžiulis darbas, kurio reikia, kad spektaklis gimtų, lankytojams palieka didžiausią įspūdį“, – pasakoja A. Zėringytė.

N A U J I E N O S

Pažvelgti už scenos uždangos kviečiamos ne tik grupės Teatro užkulisiai atviri ne tik organizuotoms grupėms. Nuo šiandien prekyboje ir bilietai pavieniams lankytojams į spalio mėnesį vyksiančias ekskursijas. Jų datų sąrašas sezono metu bus pildomas, todėl LNOBT kviečia sekti teatro naujienas. „Spektaklio metu tikrai nepamatysite visų slaptų teatro kampelių. Ekskursija – tai galimybė praverti sodriai raudonas scenos užuolaidas, pažvelgti vidun ir pamatyti teatrą visiškai kitokį“, – tikina gidė. Ekskursijų metu lankytojai galės pamatyti teatro erdves už scenos ribų, užsukti į dekoracijų dirbtuves, pasigrožėti legendiniais kostiumais ir iš arčiau pažinti daugybės žmonių darbą, apie kurį spektaklio metu žiūrovai dažniausiai net nesusimąsto. Bilietai ir daugiau informacijos: https://www.opera.lt/edukacija-/ekskursijos-c21 n

2026

| 3 |

22 R | A M P O S

Š V I E S O J E

2 0 26

| 3 |

Lietuvai sukurta Pakita

Ditė Elzbergaitė

Gegužės 21 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko pasaulinė choreografo Manuelio Legris baleto Pakita premjera. Tai retas baletas – šiandien jį galima pamatyti vos keliuose pasaulio teatruose, tad LNOBT baleto meno vadovės Jurgitos Droninos ambicija sukurti Vilniaus trupei skirtą kaip tik šį klasikinį pastatymą atsipirko su kaupu. Pakita – ne tik reikšmingas pačios trupės meninio augimo žingsnis, bet ir aiškus pareiškimas, kad LNOBT siekia įsitvirtinti greta didžiųjų Europos baleto teatrų, turinčių išskirtinių, jų trupėms sukurtų klasikinių pastatymų. O kai tokį kūrinį pristato pats M. Legris – šokėjas ir choreografas, kurio vardas jau seniai tapęs baleto pasaulio legenda, – premjera neabejotinai peržengia vietinės reikšmės ribas. Tad šioji

2026

| 3 |

Pakita – Olesia Šaitanova, Liusjenas – Jonas Laucius Pakitos premjera – ženklas, kad Vilnius vis ryškiau matomas tarptautiniame baleto žemėlapyje ir gali sudominti ne tik vietos publiką, bet ir baleto turistus. Prieš aptariant naująją Pakitą, verta prisiminti ir šio kūrinio pradžią. Kaip ir daugelis romantinio laikotarpio baletų, Pakita keliavo iš teatro į teatrą, buvo perstatoma, pildoma, trumpinama, pamirštama ir vėl atrandama. Originali jos versija pastatyta dar 1846 m. Paryžiaus operoje: choreografiją sukūrė Josephas Mazillier, muziką – Édouard’as Deldevezas. Jau po metų baletas perkeltas į Sankt Peterburgo Marijos teatrą, kur tapo pirmuoju Mariuso Petipa darbu Rusijoje. Laikas, kintančios repertuaro tradicijos ir scenos galimybės pamažu keitė šio baleto formą, kurią šiandien

atpažįstame kaip klasikinę: į ją buvo įkomponuota Ludwigo Minkaus muzika, atsirado garsusis Grand pas classique, ryškėjo nauji choreografiniai akcentai, o kartu kito ir pats libretas. Dėl gana laisvai interpretuojamo siužeto Pakita nesunkiai pasiduoda ir klasikinėms rekonstrukcijoms, ir šiuolaikiškesnėms interpretacijoms, tad nenuostabu, kad pastatymų būta įvairių. Tarp svarbiausių šiuolaikinių šio baleto versijų minėtina Pierre’o Lacotte’o Pakita, 2001 m. grįžusi į Paryžių ir siekusi atkurti jai būdingą romantinio paryžietiško baleto tradiciją. Kita reikšminga Pakitos versija – Alexey’aus Ratmansky’o 2014 m. Bavarijos valstybiniam baletui sukurtas pastatymas, orientuotas į M. Petipa atnaujintą Pakitą ir kartu kruopštų Marijos teatre gyvavusios choreografinės

2 0 26

| 3 |

R A M P O S

Š V I E S O J E

tradicijos atkūrimą remiantis istoriniais šaltiniais. Prie šio baleto A. Ratmansky sugrįžo ir visai neseniai: 2025 m. Niujorko miesto baletui jis sukūrė vienaveiksmę Pakitą, kurioje savitai perkūrė Pas de trois ir Grand pas classique. Kurdamas savą Pakitos versiją, M. Legris pasirinko trečiąjį kelią: nei tiksliai atkurti romantinį baletą, nei radikaliai jį pergalvoti. Priešingai, choreografo išsikelta užduotis buvo išsaugoti tai, kas Pakitoje svarbiausia, kartu leidžiant šiam baletui gražiausia forma atsiskleisti šiuolaikiniams žiūrovams. Akivaizdu, kad nuo atsiradimo smarkiai pakito ir baleto technika, ir šokėjų fizinės galimybės. Siekis bet kokia kaina laikytis tariamo autentiškumo, neatsižvelgiant į pasikeitusią per laiką atlikimo kultūrą ir publikos lūkesčius, vargu ar leistų klasikiniam kūriniui išlikti gyvam ir organiškam išblėsus premjeriniam dėmesiui. Tad M. Legris Pakita – puikus pavyzdys, kaip klasikinę baleto kalbą galima atnaujinti beveik nepastebimai: taip, kad pastabi akis įžvelgtų dramaturginius ir choreografinius pokyčius, bet kartu ir taip subtiliai, kad daugeliui žiūrovų spektaklis išliktų tiesiog puikus klasikinis baletas.

Lengviausiai pastebimas pokytis – Jeano François Vazelle’io atnaujintas libretas. Daugelio panašaus laikotarpio romantinių baletų siužetai remiasi gana abstrakčiomis pasakiškomis ar egzotiškomis istorijomis, o M. Legris Pakitoje viskas sukonkretinama ir įgyja aiškų istorinį kontekstą. Spektaklis turi net tikslią datą: veiksmas prasideda 1852 m. vasario 23 d., Sevilijoje vykstant iškilmėms, skirtoms naujam tiltui, pavadintam Ispanijos karalienės Izabelės II vardu, atidaryti. Pagrindinė veikėja Pakita – jauna mergina, dar vaikystėje netekusi tėvų ir užauginta ją priglaudusių romų. Įprastas gyvenimas pasikeičia, kai ji įsimyli Ispanijos karalienę saugantį prancūzų karininką Liusjeną ir išgelbsti jį nuo sąmokslo, nukreipto pirmiausia prieš pačią karalienę. Galiausiai atsitiktinumo jėgai atskleidus tikrąją, aukštą, Pakitos kilmę, poros santuoka palaiminama. Tiesa, toks supaprastintas atpasakojimas neatspindi daugybės kitų spektaklyje veikiančių personažų ir istorinių nuorodų. Net keturis programėlės puslapius užimantis libretas itin konkretus, pilnas įvairių istorinių detalių, kurios gana aiškią ir tradicinę baletinę meilės istoriją apipina tikslesniu, nei įprasta,

2026

| 3 |

Liusjenas – Edvinas Jakonis, Pakita – Kristina Gudžiūnaitė kontekstu. Vis dėlto šiame Lietuvos trupei kurtame balete choreografui buvo svarbu ne vien perteikti konkretų siužetą, bet ir leisti atlikėjams jį savaip interpretuoti. Tai žymi šiandieniniam baletui būdingą pokytį: vis daugiau choreografų ne tik kuria savą spektaklio viziją, bet ir atsižvelgia į kūrinį atliekančius šokėjus ir jų charakterius, skatindami juos kurti ne vienaplanius, o gyvus, individualiai interpretuojamus vaidmenis. Toks sinchroniškas kūrybinis darbas, ypač pirmuosiuose premjeriniuose spektakliuose, kuriuose dar itin stipriai juntamas choreografo prisilietimas, tirpdo griežtą ribą tarp šokėjo ir jo atliekamo vaidmens ir sujungia juos į neatskiriamą vienį. Todėl ypač vertinga buvo pamatyti kelias skirtingas Pakitas, nes tai leido geriau suprasti M. Legris siekį atskleisti šokėjų individualumą. Šis spektaklis pasirodė sukurtas specialiai Olesiai Šaitanovai. Jos Pakita buvo jautri, mylinti, bet kartu ir šmaikšti, gyva, žibančiomis akimis reaguojanti į aplinką. Kadangi kone visas spektaklis kupinas smulkių mizanscenų, suteikiančių spektakliui charakterio, O. Šaitanovos kuriamas žaismas jau pirmąjį premjeros vakarą tapo savotišku atskaitos tašku, kurį buvo

Pakita – Marija Kastorina

sunku pamiršti žiūrint kitų vakarų pasirodymus. Kristina Gudžiūnaitė sukūrė santūresnę, brandesnę Pakitą, jos interpretacijoje jautėsi aiškumas, vidinė pusiausvyra ir tikslingai plėtojamas vaidmens supratimas. Marijos Kastorinos Pakita turėjo daugiau jaunatviško vėjavaikiškumo ir dramatiško savęs pajautimo: jos kuriamai veikėjai kiekvienas įvykis atrodė svarbus, kiekvienas gestas – vertas dėmesio. Save kaip greitą baleriną apibūdinanti M. Kastorina tai dar sykį parodė ir šiame spektaklyje: vaidmens energiją papildė itin tiksli smulkioji technika, regis, nekelianti atlikėjai jokių sunkumų. Liusjeno vaidmenį parengė taip pat trys trupės solistai: Jonas Laucius, Edvinas Jakonis (jo pasirodymo, deja, išvysti nepavyko) ir Olegas Ligai. J. Laucius, jau pelnytai siejamas su aristokratišku sceniniu amplua, nuo jo nenutolo ir kurdamas Liusjeną: jo karininkas buvo santūrus, uždaras, net kiek išdidus, bet kartu turintis švelniąją pusę, skirtą tik Pakitai. Judesių laisvumas, aiški laikysena ir sceninė chemija su visomis partnerėmis leido sukurti įtikinamą personažą, kuriame nuosaikumas natūraliai derėjo su nuoširdžiu jausmingumu. O. Ligai

2 0 26

| 3 |

Liusjenas – Jonas Laucius

LIusjenas – Edvinas Jakonis

R A M P O S

Š V I E S O J E

kuriamas Liusjenas pasirinko santūresnę raišką, kurioje kilminga laikysena ir vidinis uždarumas buvo išlaikyti nuosekliai, nors kai kuriose scenose norėjosi ryškesnės vidinės įtampos ir aiškesnio emocinio ryšio, galinčio dar labiau atskleisti šio personažo charakterį. Sąmokslo prieš karalienę Izabelę II (Barbora Gudavičiūtė) kaltininkas Donas Mendosa (Mantas Daraškevičius) tapo vienu iš sumaištį keliančių personažų. Nors M. Legris, siekdamas Pakitą atnaujinti ir paversti šiandien aktualiu baletu, atsisakė kai kurių jau atgyvenusių ženklų, aiškia siužeto raida paremtas spektaklis negali išsiversti be veikėjų, kurie savo sprendimais kuria konfliktines situacijas ir veda istoriją kulminacijos link. Mendosos prašymu jo dukterėčia Dona Serafina (Ieva Repšytė) nesėkmingai bando atkreipti į save įsimylėjusio Liusjeno dėmesį: pasitelkusi karštą ispanišką temperamentą, ji siekia vaikiną pakerėti, bet gan greitai pasiduoda susidūrusi su jo abejingumu. Pats Mendosa, veikdamas klasta ir kiek atgyvenusiais, bet tokio tipo baletams būdingais metodais, kapšu pinigų paperka Inigą (Ignas Armalis, Imanolis Sastre’as) ir jo bendrus: Liusjeną ketinama apsvaiginti migdomaisiais lašais, o galiausiai ir nužudyti. Bendra spektaklio eiga sukonstruota taip, kad šalia vaidybinių scenų klasikinio baleto mėgėjams netrūktų ir grynojo baleto. Tai viena stipriausių M. Legris Pakitos savybių: siužetas neužgožia šokio, bet ir choreografija nelieka vien dekoratyvia iliustracija. Kadangi abiejuose veiksmuose vyksta šventės (pirmajame – Izabelės II tilto atidarymo iškilmės, antrajame – Pakitos ir Liusjeno vestuvės), mimanso kupinos scenos natūraliai susipina su gausiomis variacijomis. Ypač daug pelnytų ovacijų sulaukė pirmojo veiksmo Pas de trois, įvairių sudėčių atliktas dviejų merginų ir vaikino (vaikino vaidmenis parengė Ethanas Maasas, Arata Yamamoto, Reito Nashiki, merginų – Marija Kastorina, Saulė Jauniškytė, Julia Alonso, Smiltė Mazūraitė). Buvo tikras malonumas stebėti preciziškai aiškų, tikslų klasikinio baleto technikos tekstą, atliekamą lengvai ir su pasitikėjimu. Atrodė, kad šokėjai mėgaujasi ne tik pačiomis variacijomis, bet ir publikos susižavėjimu, kurį, tarsi sugėrę, grąžindavo atgal su dar didesne energija. Abiejuose veiksmuose netrūko ir charakteringų ispaniškos tradicijos šokių, taip pat romų vaikinų ir merginų pasirodymų. Jų priešakyje – valiūkiškasis Inigas ir jo mergina Anita (Yeva Shportiuk), scenoje padedantys kurti šviesų, ekstravertišką ir temperamentingą spektaklio

2026

| 3 |

Pas de trois – Reito Nashiki foną. Įsiminė ir Fani Elsler (Miryam Roca Cruz) atliktoji La Cachucha – ispaniškas šokis su kastanjetėmis, kuriam atlikti reikia ir artistiško ekstravertiškumo, ir neabejotinos fizinės ištvermės. Nors balerina Fanny Elssler balete vaizduojamais 1852 m. jau nebešoko, tai tik dar viena nuoroda į XIX a. istorinį kontekstą. Su LNOBT sėkmingai bendradarbiaujančios Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai scenoje pasirodė net keliose spektaklio vietose: prologe, kuriame trumpai parodoma, kaip Pakita buvo įsivaikinta Ramonos (Agnė Trimonienė, Aliaksandra Ivanova), masinėse miesto scenose ir, žinoma, didžiulio pasisekimo sulaukusiame antrojo veiksmo šokyje, kurį atliko net 24 mokiniai. Vizualinei Pakitos pusei – kostiumams ir scenografijai – įgyvendinti M. Legris pasikvietė Jeaną-Marcą Puissant’ą. Jo sukurtoji spektaklio vizija kruopščiai ir be tradicinių klišių plėtojo veikėjų charakterius pirmiausia remdamasi parinktu koloritu. Sodrūs ispaniški raudoni, rausvi ir žalsvi deriniai pabrėžė pietietišką ryškumą, raudonos detalės išskyrė romus, o konservatyvesnių, prislopintų spalvų kilmingųjų ir jų svitos kostiumai, nėriniuoti, su gausybe apsiuvų, kaspinų ir kitų smulkių

detalių, elegantiškai kūrė aukštesniojo sluoksnio estetiką. Iškalbingas ir pačios Pakitos kostiumų virsmas: pirmojoje spektaklio dalyje ji vilki romų aplinką atspindinčių sodresnių atspalvių sukneles, o sužinojusi apie savo aukštą kilmę paskutiniame veiksme pasirodo jau pasipuošusi tradiciškesne šviesia vestuvine tutu suknele. Taip kostiumai padėjo brėžti aiškias ribas ne tik tarp skirtingų tautybių, bet ir tarp socialinių sluoksnių. Spektaklio scenografija sąmoningai buvo parinkta santūresnė, kad leistų scenos veiksmui ir ryškiems kostiumams išlikti pagrindiniu vizualiniu centru. Scenografas nesiekė smulkmeniško dekoratyvumo: vietoj to kūrė erdvų, švarų sceninį vaizdą, pasirinko vos kelis architektūrinius akcentus. Šį įspūdį ypač stiprino dangaus fonas, kintantis sulig paros metu ir suteikiantis spektakliui vizualinės dinamikos. Minimalistinės pietietiškos miesto aikštės, tolumoje matomo Izabelės II tilto ar antrojo veiksmo raudonų plytų kolonų scenovaizdžiai tikrai paliko daug erdvės choreografijai atsiskleisti, nors kartkartėmis kūrė įspūdį, kad sceninis vaizdas tarsi sustoja ties vidurine scenos dalimi, viršuje palikdamas plačią, beveik nepaliestą dangaus erdvę. Panašų įspūdį

kėlė ir Jacques’o Giovanangeli apšvietimas. Nors šviesos tiksliai perteikė spektaklio nuotaikas, šešėliais kūrė gylį, neleidžiantį scenai tapti plokščiai, kai kur, ypač antrajame veiksme, norėjosi dar daugiau ryškumo ir vizualinio spindesio, ypač turint omenyje, kad šio baleto prigimtyje – saulėta ispaniška diena. Vis dėlto bendrame spektaklio audinyje visi vizualūs sprendimai veikė darniai ir nuosekliai papildė 2šiuolaikinę 0 26 M. Legris Pakitos viziją. Baigiamoji spektaklio scena – viso baleto ta|bleau 3 | vivant, gyvasis paveikslas, keliskart sustingdomas senovinį fotoaparatą primenančių šviesos blyksnių. Šis įspūdis nepalieka ir nusileidus uždangai: tarsi nuotrauka, Pakita neabejotinai išliks atmintyje kaip klasikinio baleto šventė. O svarbiausia – ši premjera priminė, kad klasikinė baleto tradicija, patikėta didžiųjų meistrų rankoms ir įkvėpta talentingų atlikėjų, tebėra gyva, jaudinanti ir vis dar galinti stebinti. n

Iš kairės: Austėja Medekšaitė, Kotryna RudychValiūnė, Karolina Matačinaitė, Marija Kastorina, Saulė Stanytė, Sofia Villar

Giedrė Zaščižinskaitė, Eligijus Butkus, Dainius Numgaudis ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviai

R A M P O S

Š V I E S O J E

2026

| 3 |

Pas de trois: Julia Alonso, Reito Nashiki, Smiltė Mazūraitė

Pas de trois Smiltė Mazūraitė

Festivalis X: nežinomojo paieškos

2 0 26

| 3 |

O VS I EŠ SV OI JE ES O J E R A MR P AO MS P Š

2026

Ditė Elzbergaitė

2026 m. birželio 27 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pirmą kartą surengtas ir kone visą dieną įvairiose teatro erdvėse vykęs festivalis X – tai operos, baleto, performanso ir šiuolaikinio meno sintezė. Gyvenant laike, kai beveik viskas pasiekiama keliais mygtuko paspaudimais, vis didesnę vertę įgyja vienkartiniai, tik čia ir dabar patiriami renginiai. Tokią teatro patirtį, kurios neįmanoma pakartoti ar iki galo perteikti joje nedalyvaujant, žiūrovams žadėjo renginio organizatoriai. Nors festivalis vyko pirmąsyk, atskiri jo elementai teatro žiūrovams jau gerai pažįstami. Nei kūrybinių komandų konkursas naujiems operos kūrėjams atrasti, nei nuo 2012 m. organizuojamas Kūrybinis impulsas, nei viso sezono metu rengiami pokalbiai savaime nėra visiškai nauji ar nepažinti. Vis dėlto eksperimentinė festivalio forma, jungianti visas šias kryptis, buvo orientuota ne vien į nuolatinius teatro lankytojus, bet veikiau į naujos žiūrovų kartos auginimą. Kaip tik todėl komunikuojant apie festivalį sąmoningai atsisakyta teatrui įprasto iškilmingumo, o žiūrovai pakviesti atskleisti raudonu šydu uždengto teatro pastato paslaptis. Ypač įsiminė dar kovą paskelbtas kvietimas kūrybinėms komandoms dalyvauti teatro organizuojamame meninių koncepcijų konkurse. Reklaminiame vaizdo įraše scenos veiksmas buvo valdomas žaidimų pulteliu ir kviečiama įsivaizduoti, kokius teatro veiksmą keičiančius mygtukus spaustume patys. Festivalio orientaciją į jaunesnę auditoriją rodė ir birželio 11 bei 14 d. bare Estrada surengtos diskusijos apie baleto ir operos ateitį. Žinoma, vien pasikeitusio komunikacijos tono nepakanka naujai auditorijai pritraukti, bet festivalio X reklamos būdai aiškiai žymėjo siekį kalbėtis su jaunąja auditorija jai artimesne kalba.

Smiltė Mazūraitė, Vilija Montrimaitė

Su bandymu pritraukti jaunąją publiką susijęs ir kitas festivalio X tikslas – stiprinti ryšį su jaunąja kūrėjų karta. Gerą pusdienį trukęs festivalis nežinomojo ieškantiems žiūrovams pateikė dvi Wolfgango Amadeus Mozarto operos Figaro vedybos ištraukų interpretacijas, keturias baleto miniatiūras, kelis elektroninės muzikos performansus ir dvi menines instaliacijas. Programa buvo sudaryta taip, kad, prie įėjimo gavęs popierinę apyrankę (kaip ir dera festivaliui!), žiūrovas galėjo teatre praleisti tiek laiko, kiek nori, ir laisvai rinktis, ką žiūrėti ir kurioje teatro erdvėje – Raudonojoje fojė, Didžiojoje ar Kamerinėje salėje – pabūti ilgiau. Tiesa, kantriausieji galėjo patirti visą festivalį: vienas po kito vykstantys renginiai leido pamatyti viską. Apie būsimą festivalį paskelbta dar kovą, teatro kūrybinėms komandoms pasiūlant kurti operos Figaro vedybos antrojo veiksmo finalo interpretacijas. Panaši šiuolaikinė operos festivalio koncepcija, išlaikanti didžiųjų Europos teatrų tradicijas, nėra nauja. Kaip per pokalbį Estradoje pasakojo festivalio X dramaturgė Gabrielė Bakšytė ir teatro vaikų ir jaunimo programų vadovė, dirigentė Raimonda Skabeikaitė, tikimasi, kad šis renginys taps platforma jauniesiems kūrėjams ne tik pristatyti operos ištrauką žiūrovams, bet visų pirma patiems įsitikinti, ar jie jau pajėgūs imtis operos žanro. Savo interpretacijas festivalyje pateikė dvi komandos. Pirmąją pristatė režisierė Gabrielė Česevičiūtė, scenografijos ir kostiumų dailininkė Augustė Ilginytė ir šviesų dailininkas Andrius Ringevičius. Iš kino dramaturgijos atėjusiai režisierei tai buvo pirmas bandymas operos žanre. Jos vizija veiksmą nukėlė į teismo salę, kurioje, pasak pačios režisierės, tik ir įmanoma išpainioti sudėtingus veikėjų

| 3 |

32 A| M P O S R

Š V I E S O J E

2 0 26

| 3 |

Siuzana – Monika Pleškytė, Figaras – Raimondas Juzuitis, Grafienė – Joana Gedmintaitė

Grafas – Mindaugas Tomas Miškinis, Teisėjas – Ugnius Naudžius

tarpusavio santykius. Scenoje matėme bendrosios teisės tradicijos teisėjo figūrą ir už jo stalo kabantį didžiulį veidrodį, bet kitų tiesioginių nuorodų į teismo salę buvo nedaug. Panaudodamos ankstesnių teatro pastatymų rekvizitą, režisierė ir scenografė įtemptą tiesos paiešką perteikė abstrakčiau: vis užgęstančiomis ir veikėjus erzinančiomis automatinėmis šviesomis, veikėjų grupavimu taip, kad vieni atrodytų kaltinamieji, o kiti – jų atstovai, ir įkalčiais virtusiais daiktais – nulaužtomis gėlėmis, laišku ir kitomis detalėmis. Festivalio vyksmą Didžiojoje salėje vainikavo antrosios komandos, kurią sudarė režisierė Gabrielė Tumaitė, scenografijos ir kostiumų dailininkas Justas Sabastijanskas, vaizdo projekcijų dailininkė Austėja Glušokaitė ir šviesų dailininkas Jaunius Zaturskis, interpretacija. Režisierę įkvėpė asmeninės ir viešosios erdvės sandūra: veiksmas perkeltas į erdvią įeinamąją drabužinę, nukabinėtą baltais drabužiais. Žiūrovas į ją patenka tarsi pro rakto skylutę (tiksliau, stebi gyvą vaizdo transliaciją iš scenos) ir visos interpretacijos metu jaučiasi lyg

2026

| 3 |

Siuzana – Monika Pleškytė, Grafienė – Joana Gedmintaitė, Antonijus – Arūnas Malikėnas, Grafas – Mindaugas Tomas Miškinis

netyčia pakliuvęs į pokalbį, kurio gal net ir neturėtų girdėti. Kaip tik todėl jo klausytis buvo taip įdomu. Netikėtumo, kurį patys festivalio X kūrėjai įvardijo kaip nežinomojo paieškas, programai suteikė keli elektroninės muzikos performansai, skambėję viso festivalio metu iki pat vakare organizuotų dūzgių. Nikitos Kiriuchino MOZARTSIZER I–III – nuosaikūs ambientinės elektroninės muzikos pasirodymai – pasitiko vos į teatrą įžengusius žiūrovus ir iškart leido suprasti, kad jų tikrai nelaukia įprasta popietė teatre. Atskiro dėmesio vertas ir Marijos Paškevičiūtės bei Mirroro Slave’o performansas Mirror Maria. Dueto siekis sujungti muzikines scenas, kurios, lyg Veno diagramoje, beveik neturi sankirtos, ir išsklaidyti stereotipus apie naktinę muziką bei teatrą buvo ambicingas, bet prasmingas. Vis dėlto ypač įsiminė ne muzikiniai performansai, o pati šio skirtingų auditorijų susitikimo idėja. Nors tokį sumanymą derėtų vertinti ne vien per asmeninę prizmę, nuo to sunku susilaikyti: pati būdama tarp šių dviejų pasaulių, idėją vertinu ne tik kaip labai

Grafas – Mindaugas Tomas Miškinis, Grafienė – Joana Gedmintaitė

R A M P O S

2 0 26

|Nikita 3 | Kiriuchinas

Marijos Paškevičiūtės ir Mirror Slave performansas MIRROR MARIA

reikalingą, bet ir kaip itin tinkamai įgyvendintą festivalio X programos dalį. Elektroninės muzikos programa baigėsi Raudonojoje fojė vykusiomis dūzgėmis su Mirroru Slave’u ir M. Paškevičiūte, kuriose liko tik patys ištvermingiausi žiūrovai. Po ilgos popietės teatre, net jei buvo nuolat judama po įvairias erdves, jau norėjosi įkvėpti gryno oro ir pasidžiaugti neįprastai gražiu vasaros vakaru. Kita vertus, festivalio organizatoriai tikėjosi, kad teatras bent vieną vakarą taps trečiąja erdve – vieta, į kurią užsukama praleisti laiko ir be konkretaus tikslo. Visgi toks statusas susikuriamas tik pamažu. Nors festivalis X padarė teatro erdves artimesnes, Raudonoji fojė vis vien išlaiko tam tikrą iškilmingumą, kurį, bent mano akimis, sunku suderinti su dūzgių atmosfera. Galbūt neformaliausia festivalio dalis galėtų dar drąsiau išeiti už teatro – į barą ar kitą kasdien neprieinamą miesto erdvę. Pirmuoju atveju natūralus pasirinkimas būtų Estrada, kurioje dar prieš festivalį įvyko dvi diskusijos, o antruoju – tokia vieta kaip Lietuvos

Karolio Pauliko instaliacija Silueto scena

Š V I E S O J E

kooperatyvų sąjungos administracinio pastato terasa, į kurią kartą per metus pakviečia pašokti klubas Opium. Pastaraisiais metais Vilniuje vis labiau aiškėja, kad jauniems žmonėms patrauklūs ne tik patys renginiai, bet ir netikėtos vietos, kuriose jie vyksta. Todėl dūzgės galėtų būti pristatomos ir kaip atskiras festivalio uždarymo renginys, į kurį patektų tiek žiūrovai su festivalio apyrankėmis, tiek atskirą bilietą įsigiję svečiai. Taip jos taptų ne tik puikiu festivalio uždarymu, bet ir pirmąja pažintimi su šiuo renginiu tiems, kuriuos iš pradžių sudomintų tik vakarinė jo dalis. Toks pirmasis susitikimas galbūt kitąmet paskatintų juos patirti visą festivalio programą. Pati dūzgių idėja man pasirodė itin patraukli, todėl norėtųsi, kad ji būtų toliau plėtojama. Nepažintąją festivalio X pusę padėjo atskleisti ir teatro erdves transformuojančios meninės instaliacijos. Akmeninėje fojė pasitikusi Karolio Pauliko instaliacija Silueto scena neabejotinai pateko į ne vieną socialinių tinklų istoriją. Ne mažiau vizualiai patraukli buvo Raudonojoje fojė įrengta Martyno ir Luko Vaitkevičių TV instaliacija SHXCXCHCXCHSH – ant stovų pastatyti analoginiai televizoriai, susieti laidų raizginiais. Abu kūriniai buvo ne vien fotogeniški festivalio atributai, bet ir iš esmės įgyvendino festivalio siekį pažįstamas teatro erdves parodyti kaip nepažintas, padarė jas artimesnes. Meninės instaliacijos leido kitaip pamatyti pažįstamas teatro erdves, o festivalio X diskusijos kvietė kitaip pažvelgti į patį teatrą ir jo santykį su šiandienos žmogumi. Iš pirmo žvilgsnio programoje atrodžiusios tarsi alternatyva operos ir baleto pasirodymams, netrukus jos virto ne mažiau svarbia festivalio dalimi. Jau pirmas pokalbis sutraukė daugiau klausytojų, nei buvo numatyta, – Kamerinėje salėje teko ieškoti papildomų kėdžių visiems norintiesiems. Nors pavadinimai ne iki galo atskleidė diskusijų turinį, visos trys sužavėjo

2026

| 3 |

Martynas Rimeikis, Marija Paškevičiūtė, Kristina Petrauskė, Rasa Murauskaitė-Juškienė

Martynas Stakionis

Edvinas Jakonis

ne vien tiksliai parinktais teatro ir kitų sričių pašnekovais, bet ir jiems užduodamų klausimų gyliu (pirmosios diskusijos moderatorė Rasa Murauskaitė-Juškienė, kitų dviejų – Agnė Zėringytė). Prieš festivalį Estradoje vykę pokalbiai daugiausia supažindino su tuo, ką žiūrovai netrukus išvys festivalio X programoje, o pačiame renginyje vykusios diskusijos ėmėsi platesnių, kritiškesnių temų: meno elitizmo, nuovargio visuomenės sudominimo ir intymumo teatro scenoje. Temos sudomino įvairaus amžiaus klausytojus, todėl pokalbiams derėjo skirti daugiau laiko, kad nereikėtų skubėti į kitus programos renginius. Ilgesniuose pokalbiuose veikiausiai būtų atsiradę laiko ir dalyvių klausimams, jie būtų galėję virsti gyva diskusija. Paskutinė festivalio X dedamoji, kuriai norėjosi skirti daugiausia dėmesio, – gan natūraliai į jo programą įsiliejęs jau tryliktą kartą surengtas Kūrybinis impulsas. Šis projektas, be kurio daugelis baleto mėgėjų jau nebeįsivaizduoja teatro sezono pabaigos, neturi pastovios formos, todėl kasmet smalsu pamatyti,

Kamilė Gudmonaitė

Lina Dambrauskaitė

kaip bus pristatytos jaunųjų choreografų miniatiūros. Šiųmetis renginys antrus metus iš eilės vyko Didžiojoje scenoje, o jaunieji choreografai gavo teminę užduotį – sukurti miniatiūrą operos Figaro vedybos tema. Papildoma kūrybinė užduotis projekto dalyviams nėra naujiena – atsispirti nuo operos per daugiau nei dešimtmetį trunkančią Kūrybinio impulso istoriją jie pakviesti jau antrą kartą (pirmąkart – 2021 m., minint Lietuvos operos šimtmetį). Festivalyje X buvo parodytos keturios choreografinės miniatiūros. Galbūt dėl šio mažesnio skaičiaus, o gal dėl to, kad visi kūrėjai projekte dalyvavo ne pirmą kartą, miniatiūros buvo ilgesnės, nei įprasta, – truko po 10–15 minučių. Pirmąją choreografinę miniatiūrą En Dor sukūrė ir kartu su Gabriele Marčiukaityte atliko Edvinas Jakonis. Dešimtajame Kūrybiniame impulse debiutavęs kaip choreografas, šiame projekte jis išbandė ir kitus – atlikėjo, reklaminių vaizdo įrašų ir vaizdo projekcijų kūrėjo – vaidmenis. Tad grįžti į choreografo poziciją, pasak paties E. Jakonio, buvo didelė dovana, leidusi ieškoti unikalaus choreografinio balso,

36 A| M P O S R

Š V I E S O J E

2 0 26

| 3 |

Scena iš miniatiūros En Dor atspindinčio ir net savotiškai įamžinančio šiuo metu kūrėjui įdomias judesio formas. Tarpdisciplininė E. Jakonio patirtis atsispindėjo ir En Dor, kas leido pakylėti miniatiūrą į kitą lygmenį. Bendradarbiaudamas su kompozitore M. Paškevičiūte, teatro žiūrovų pažįstama iš Auksinį scenos kryžių laimėjusios Martyno Rimeikio spektaklio Dienos, minutės muzikos, choreografas siekė ne tiek tiesiogiai atliepti šiųmetę renginio temą, kiek rasti būdą joje ištirpdyti anksčiau sumanytą prietarų temą. Miniatiūros muzikos audinys tapo pusiausvyra tarp choreografo užduoties kompozitorei sukurti jo įsivaizduojamą atmosferą (ilgesingą, liūdną, mąslų pasaulį) ir iš pirmo žvilgsnio visiškai priešingos Figaro vedybų muzikinės medžiagos. Tokiems nedideliems choreografiniams kūriniams itin svarbi muzika: trumpa forma neatleidžia, jeigu ji nepaveiki ar nedera prie kūrinio. M. Paškevičiūtės muzika visą miniatiūrą čia vedė pirmyn: pradžioje garsai ausis pasiekė tarsi iš po vandens ar iš didelio nuotolio, o artėjant finalui muzikinė tėkmė vis intensyvėjo. Joje daugėjo tik atidžiai ausiai atpažįstamų W. A. Mozarto fragmentų – tarsi trupinių, kuriais kompozitorė viliojo nenuleisti akių nuo scenos veiksmo. Vizualioji miniatiūros pusė neatsiliko nuo muzikos diktuojamos melancholijos. Viršutinėje scenos dalyje judantis baltas audeklas nuolat

mainėsi, kurdamas dinamišką foną dviem mažoms juodoms šokėjų figūroms. Choreografo išsikeltas tikslas hipnotizuoti publiką buvo įgyvendintas ir scenografiškai: tik nuo žiūrovo vaizduotės priklausė, kuo audeklas pavirs – plazdančia užuolaida, laivo bure ar tolumoje besidriekiančia kalnų grandine. Ne mažiau dinamiškas buvo A. Ringevičiaus sukurtas apšvietimas. Su aptakia scenografija kontrastavo grubus, net aštrus šokėjų duetas, čia įkrentantis į bendrą ritmą, čia iš jo iškrentantis, išryškinantis individualumą ir tuoj pat vėl atrandamą bendrystę. Miniatiūra be libreto, todėl E. Jakonio ir G. Marčiukaitytės figūros pasidavė choreografo atrastai judesio kalbai, vis dar besiformuojančiai, bet jau savitai ir atpažįstamai. Stebint ir vėliau apmąstant scenoje matytą vaizdą buvo sunku nepajusti, kaip organiškai ši miniatiūra buvo atliekama. Ji neatrodė tarsi atmintinai išmoktas tekstas – veikiau priminė kartu tik tą akimirką kuriamą ir niekada nebepakartosimą efemerišką būseną, lyg netyčia padovanotą visiems tądien salėje sėdėjusiems žiūrovams. Antroji miniatiūra, parodyta iškart po pirmosios, tęsė šiosios melancholišką nuotaiką. Tai – Jono Kertenio Temsta, sukurta pagal Figaro vedybų fragmentus ir šiuolaikinės muzikos kūrinius. J. Kertenis taip pat nėra Muzikinio impulso naujokas. Pernai jis pastatė

rekordinės sudėties – net septyniolikos šokėjų – miniatiūrą Vienas žingsnis. Šiųmečiam kūriniui atlikti choreografas ir vėl pasirinko nemažai, net dešimt, šokėjų. Tai Haruka Ohno, Vilija Montrimaitė, Saulė Stanytė, Nora Straukaitė, Smiltė Mazūraitė, Dino Stakovićius, Andrea Canei, Imanolis Sastre’as, Arata Yamamoto, Kosei Yamatani. J. Kertenio kūrinio atspirties tašku tapo viena pagrindinių Figaro vedybų temų – socialinė kritika. Jai atskleisti choreografas pasirinko aiškią, visais raiškos elementais pabrėžiamą kilmingųjų ir vargšų atskirtį. Pasitelkęs gyvūnijos pasaulio metaforą, kilminguosius jis pavertė penkiais drugeliais, o vargšus – vabalais. Skirtingos nuotaikos muzika, kostiumais ir A. Ringevičiaus šviesų žaismu kuriami drugelių ir vabalų pasauliai pasirodė panašesni, nei iš pradžių galėjo atrodyti: visi jie kone aklai veržėsi į tą jiems pražūtingą šviesą. Per Kūrybinio impulso istoriją ne kartą taikliai pastebėta, kad projekto miniatiūros atspindi per sezoną artistų išgyventą patirtį. Ne išimtis ir J. Kertenis – jis atskleidė, kad įkvėpimo šaltiniu tapo lempa iš Roberto Bondaros baleto Čiurlionis. Šioje miniatiūroje ji virto

R A M P O S

Š V I E S O J E

2026

| 3 |

Edvinas Jakonis, Gabrielė Marčiukaitytė

Smiltė Mazūraitė, Vilija Montrimaitė, Haruka Ohno, Nora Straukaitė, Saulė Stanytė

2 0 26

| 3 |

R A M P O S

Š V I E S O J E

veikėjų traukos objektu. Jaunieji choreografai neišvengiamai permąsto per metus sukauptas kūrybines idėjas, o žiūrovai savo ruožtu įpranta ieškoti tiesioginių ar paslėptų aliuzijų į pažįstamus kūrinius. J. Kertenio kuriami kontrastai man priminė Angelino Preljocajo baletą Parkas, kuriame taip pat išsiskyrė juodais drabužiais vilkintys vaikinai, jų tikslūs, kone mechaniniai judesiai ir jiems pritaikyta muzika. Miniatiūra kai kuo siejosi ir su puikiu vienaveiksmiu Itziko Galili baletu Dalykai, kurių niekam nepasakojau, kurio pirmojoje dalyje taip pat šokama po nuleistomis nuo lubų šviesomis. Panašių nuorodų kiekvienoje kasmet pristatomoje miniatiūroje būtų galima rasti ir daugiau, bet jos tokios natūralios ir neišvengiamos, kad veikiau liudija bendrą simbolių kalbą, leidžiančią susikalbėti kūrėjams ir žiūrovams, o ne nustelbia kūrinio savitumą. Temsta stiprybė – J. Kertenio jau užsimezgusios savosios raiškos paieška. Be jau minėto žaismo choreografiniais kontrastais, ypač įsiminė antroje miniatiūros pusėje išryškėję duetai. Neoklasikine

Pirmoje eilėje: Victor Coffy, Gabielė Dukel, Gabrielė Marčiukaitytė, Dino Stakovic, antroje eilėje – Imanol Sastre, Haruka Ohno, Andrea Canei, Smiltė Mazuraitė

2026

| 3 |

Imogen Moss, antroje eilėje – Arata Yamamoto, Gabrielė Dukel, Andrea Canei, Dino Stakonic, pirmoje eilėje – Yeva Shportiuk, Lorenzo Epifani, Saulė Stanytė, Saulė Jauniškytė leksika prabilęs kūrinys tapo dar vienu drąsiu choreografo kūrybinės raiškos žingsniu. Po ilgesnės pertraukos, leidusios apmąstyti ką tik matytus kūrinius, festivalio vakaras pasuko lengvesne ir žaismingesne kryptimi – laukė dar du jaunųjų choreografų kūriniai. Trečioji miniatiūra – Imogen Moss Gyvenimas galėtų būti svajonė, sukurta pagal W. A. Mozarto ir XX a. šeštojo dešimtmečio populiariąją muziką. Atsispirdama nuo Figaro vedybų tematikos, choreografė sąmoningai rinkosi lengvą, neįpareigojantį toną ir pasiūlė žaismingesnę, teatrališką operoje slypinčių santykių interpretaciją. Ryškus ir teatrališkas kūrinys, kurį atliko I. Sastre’as, A. Canei, D. Stakovićius, Victoras Coffy, G. Marčiukaitytė, S. Mazūraitė, Gabrielė Dukel, H. Ohno, net ir nesiekė sudėtingų ar pretenzingų tikslų. Lengvas svingo žingsnelis ir kiti puikiai atpažįstami to laikotarpio šokio elementai nejučia skatino žiūrovus kūnu pajausti scenos ritmą. Nors žadėto juoko salėje beveik nepasigirdo, keturių porų santykiuose sarkazmas ir ironija buvo aiškiai juntami. Nuoseklų vizualinį identitetą papildė ir miniatiūros kostiumų dizainas. Pagal XX a.

šeštojo dešimtmečio jaunimo madą vaikinai vilkėjo baltus marškinius, kostiumines tiesaus kirpimo kelnes ir prie įvairiaspalvių merginų sijonų priderintus kaklaraiščius. Minimalus rekvizitas – vienintelis to laikotarpio radijo imtuvas – ir ryškius šokėjų siluetus dar labiau išryškinantis Adriano Jacunovo apšvietimas leido susitelkti į besikartojančių judesio frazių, žaismingų duetų ir ekspresyvios vaidybos kupiną kūrinį. Paskutinė miniatiūra – Miryam Rocos Cruz kūrinys Visuomene.exe pagal W. A. Mozarto, Kangdingo Ray’aus ir Amono Tobino elektroninės muzikos kūrinius. Pavadinimas tapo raktu atskleisti miniatiūros sumanymą: vykdomojo failo plėtinys .exe siūlė tarsi atidaryti visuomenę ir kritiškai įvertinti, kiek joje dalyvaudami iš tiesų esame nuoširdūs ir sąžiningi. Taip Figaro vedybose glūdintis socialinis kritiškumas buvo perkeltas į šiandienos visuomenę. Miniatiūrai atlikti M. R. Cruz pasirinko devynis šokėjus: A. Yamamoto, S. Stanytę, Saulę Jauniškytę, A. Canei, D. Stakovićių, G. Dukel, I. Moss, Yevą Shportiuk ir Lorenzą Epifani. Pastarasis miniatiūrą pradėjo sėdėdamas salėje, įsimaišęs tarp žiūrovų. Šmaikšti pradžia

40 A| M P O S R

Š V I E S O J E

2 0 26

| 3 |

Iš kairės: Yeva Shportiuk, Saulė Stanytė, Andrea Canei, Arata Yamamoto, Lorenzo Epifani, Imogen Moss, Saulė Jauniškytė, Dino Staković, Gabrielė Dukel

nuo pat pirmųjų minučių siekė ištrinti ribą tarp scenos ir salės bei tiesiogiai parodyti, kad netrukus scenoje išvysime ne nuo mūsų atskirtą pasaulį, bet savo pačių kritiką. Vis dėlto socialinę nelygybę kritikuojantį kūrinį sunku buvo stebėti be papildomo ironijos sluoksnio, nes jį pradedantis atlikėjas avėjo statuso simboliu tapusius Golden Goose sportbačius – net jei po kelių minučių jie nuskriejo į orkestro duobę. Kritikuoti šiuolaikinę visuomenę iš anksto aiškiai paskelbiant šį tikslą – ambicinga ir sunki užduotis: tokia kritika retai leidžia publikai atpažinti joje save. Choreografinis tekstas, padalytas į gražią išorinę ir paslėptą tikrąją dalį, veikė labiau kaip gąsdinimas apokaliptine grėsme nei atviras kvietimas reflektuoti. Tokį įspūdį sustiprino ir J. Zaturskio šviesos, vis sublyksinčios ir grėsmingai nušviečiančios scenos vyksmą. Šiuolaikiškai interpretuotais Figaro vedybų epochos kostiumais vilkintys šokėjai iš pradžių priminė tobulų, nuolat besišypsančių žmonių kopijas: demonstratyvios šypsenos ir manieringos pozos kūrė darnų, vizualiai patrauklų paveikslą. Muzikai perėjus į elektroninę, šokėjai ėmė judėti pagal aiškiai išskirtus ritmus, jų judesiai tapo trūkčiojantys ir pasikartojantys, o šviesos blyksnių nušviesti kūnai atrodė tarsi būtų skenuojami. Muzikos ir judesio priešprieša buvo aiški ir paveiki, bet socialinė kritika galiausiai pasirodė labiau moralizuojanti, nei skatinanti susimąstyti.

Kaip minėta, visos keturios šiųmečio Kūrybinio impulso miniatiūros buvo ilgesnės. Didesnė apimtis leido pamatyti neabejotiną įvairiapusį projekte ne pirmą kartą dalyvaujančių choreografų tobulėjimą. Vis dėlto norėtųsi, kad kitąmet dalyvių būtų daugiau: tryliktasis projektas ne tik nepritraukė debiutantų, bet ir buvo pats trumpiausias per visą savo istoriją. Sunku pasakyti, ar tai lėmė ilgas ir varginantis sezonas, ar kitos aplinkybės, bet norėtųsi, kad ši graži ir neabejotinai reikalinga tradicija įgautų naują kvėpavimą ir atsiskleistų dar nepažintomis formomis. Juk iš Kūrybinio impulso kasmet pirmiausia ir laukiama naujo kūrybinio gūsio, vainikuojančio viso sezono pastangas. Į festivalį X mane atvedė nežinomojo paieškos. Negaliu tvirtai pasakyti, ar šis skambus šūkis padėjo atrasti tai, ko teatre dar nebuvau mačiusi: daugelis atskirų festivalio elementų buvo pažįstami, bet, sujungti vienoje programoje, jie kūrė naują, kitokią teatro patirtį. Ypač džiugino galimybė jauniesiems kūrėjams įgyvendinti savo idėjas. Norisi tikėti, kad festivalis ir toliau skatins jų kūrybines paieškas. Tikiuosi, kad festivalis X čia nesustos, o pamažu ieškos savo formos, stiprins šią kūrybinę platformą ir drąsiau sieks pritraukti jaunųjų žiūrovų. Galbūt dalis jų pirmą kartą į teatrą ateis kaip tik sezono pabaigoje, kad pamatytų, ką gali pasiūlyti artimesnis, bet savasties ir išskirtinumo nepraradęs teatras. n

2026

| 3 |

Kas apverčia tikrovę? Pokalbis su kompozitore 2 0 26

Fotografas Dmitrijus Matvejevas

| 3 |

Žibuokle Martinaityte

P R E M J E R Ą

P A S I T I N K A N T

2026

Rūta Gaidamavičiūtė

Muzikologas Linas Paulauskis, kalbėdamas apie Žibuoklės Martinaitytės kūrybos leitmotyvus, mini tuštumą, vienišumą, tylą, ramybę, laikinumą, ilgesį, prisiminimus, tolumas... „Ir tai niekada nelieka vien tušti, sentimentalūs žodžiai – iš jos muzikos sklindanti egzistencinė nerimastis ir šviesus liudesys yra tai, kas įtikina“ (Lithuanian Music Link, 2019). Kompozitorė savo muzikoje taip pat daug dėmesio skiria grožio temai, geba puikiai perteikti erdvės pojūtį.

Laukdami intriguojančios Žibuoklės Martinaitytės operos Apversta tikrovė premjeros kalbinome kompozitorę, tikėdamiesi priartėti prie pradinio jos sumanymo. Ši daugelyje šalių žinoma lietuvių autorė apie savo santykį su muzika yra prisipažinusi: „Kiekvienu kūriniu noriu užduoti egzistenciškai svarbų klausimą ir atsakyti į jį. Kūrinys – tarsi būsena, kuri keičia, transformuoja ir patį autorių, ir klausytojus“.

Žibuokle, laukdama savo operos Apversta tikrovė premjeros, greičiausiai ne kartą mąstei, ką nori ja pasakyti. Kam žiūrovai turėtų būti pasiruošę? Tai pats sunkiausias klausimas – iškristalizuoti ir verbalizuoti esminį veikalo grūdą. Ši opera – kelionė į nepažintas teritorijas. Prieš kiekvieną kelionę pradedame įsivaizduoti, kas mūsų laukia, kas galėtų įvykti. Bet svarbiausia, kas nutinka kiekvienoje kelionėje, yra vidinės transformacijos, sukeltos išorės sąlygų. Išoriniame lygmenyje tai yra kelionė į šiaurę, į Arktį, bet tos kelionės nereikia suprasti primityviai, lyg tai būtų ekspedicija, kuri iškeliauja ir sugrįžta ar nesugrįžta. Ta kelionė į nepažįstamą teritoriją – tarsi atskaitos taškas, nuo kurio visi erdvės ir laiko parametrai yra kitokie nei mūsų įprastoje realybėje. Kai operos bendrakūrėjis režisierius Robertas Wilsonas pirmą kartą išgirdo mano muziką, jam iš karto kilo mintis apie šiaurę. Ta muzika jam siejosi su šiaurės peizažais, su šalčiu, su ledo skambesiu ir galbūt su neaprėpiamu begalybės, amžinybės pojūčiu, nes šiaurietiškame peizaže nėra jokių atskaitos taškų, nėra jokios skirties tarp dangaus ir žemės – tai tiesiog daugialypės baltumo gradacijos. Šis abstraktus Arkties peizažas ir tapo vos ne pagrindiniu operos veikėju.

Kūrinyje plėtojama priešpriešos tarp komforto ir diskomforto zonų tema. Komfortą simbolizuoja namai. Tai visų mūsų komforto zona, visiems pažįstama ir itin svarbi, bet, iš jos neišėjus, nesusidūrus su kitoniškumu, kitokiu pasaulio matymu, neįmanoma jokia transformacija. Tai galioja ne tik peizažui, bet ir sandūrai su kitomis kultūromis. Kartu opera kviečia nebijoti susidurti ir susipažinti su kitokiu, nei esame įpratę, pasauliu, kuris funkcionuoja pagal mums galbūt nepriimtinus ir nesuprantamus parametrus. Susidūrę su tuo pasauliu ir pabuvę jame automatiškai keičiamės ir patys. Taip abstrakčiai įvardyčiau operos atmosferą ir temą. O kas labiausiai pastūmėjo link operos, rinktis tam tikrą kryptį? Juk, kai režisieriui siūlei muziką, buvai jau kai ką apgalvojusi. Operos idėja visąlaik keitėsi. Norėjau parašyti operą, bet buvo įvairių peripetijų su bendrakūrėjais, tad tematika nuolat keitėsi. Galiausiai, kai susitikau su R. Wilsonu, neturėjau jokios temos, ir R. Wilsoną tai labai nudžiugino, nes priminė situaciją, kai kadaise jiedu su kompozitoriumi Philipu Glassu, neturėdami konkretaus turinio, susitikę sutarė dėl labai žymios operos Einšteinas paplūdimyje struktūros. Turinys

| 3 |

P R E M J E R Ą

P A S I T I N K A N T

paskui natūraliai atsirado. Ir mūsų atveju buvo panašiai – pradėjome nuo struktūros, susitarėme dėl scenų, dėl eigos, tų scenų pobūdžio ir tik vėliau tos scenos prisipildė turinio. Taigi pradėjome ne nuo istorijos, kaip galėtume tikėtis. Gana netikėta operos genezė.

2 0 26

| 3 |

Viena vertus, Tau tai buvo palengvinimas, nes nesaistė su jokiu pradiniu siužetu, tad galėjai judėti gana laisvai, kita vertus, kas yra tas karkasas, kuris laiko visą kūrinį? Karkasas ir yra struktūra, nes nuo jos R. Wilsonas pradėdavo visus savo darbus. Tai tarsi savotiškas matematinis architektūros darinys, kur surašytos trukmės, proporcijos ir viso didžiulio veikalo sandara. Paskui tos paskiros dalys pripildomos turinio. Tiesą sakant, mūsų su režisieriumi darbo metodai buvo gana panašūs, nes ir aš dažnai pradedu nuo struktūros, brėžinių, nuo grafinių reprezentacijų dar net neturėdama medžiagos. Taip dirbti man buvo visai priimtina. Kartu viskas labai abstraktu: tai išlaisvina, bet ir baugina, nes esi tarsi įmestas į atvirą erdvę ir žiūri, kas iš jos atsiras. Bet kadangi istorijoje jau yra pavyzdžių be konkretaus turinio ar teksto – kad ir minėtasis Ph. Glasso Einšteinas paplūdimyje ar abstrakčios Meredith Monk operos, – tai baisu nebuvo. Ar vėliau muzikinės medžiagos raida nesikirto su anksčiau numatytomis trukmėmis? Ar iš anksto sutarėte, kad gali būti nukrypimų ir kad jei muzikos eiga vers, struktūra šiek tiek bus koreguojama? Taip, žinoma, kad natūrali muzikos eiga tas struktūras koregavo. Be abejonės, bet mes apsitarėme dėl didesnių parametrų. Tarkim, rami scena, paskui galbūt aktyvesnė scena – kiek maždaug jos trunka... R. Wilsonas norėjo, kad tos trukmės būtų labai tikslios, bet suprato, kad tai neįmanoma, ir paskutinį kartą mums išsiskiriant paguodė, kad muzika tikrai galės natūraliai vystytis, todėl nereikia man būtinai įsisprausti, pavyzdžiui, į dvylika minučių: gali būti ir trylika, gali ir vienuolika – pati muzikos eiga padiktuos. Tad, režisieriui mirus, ir rėmiausi struktūra, dėl kurios jau buvome sutarę. Kadangi keitėsi ir režisierė, ir visi kiti operos kūrimo parametrai, tai struktūra galbūt buvo pakoreguota labiau, negu būtų atsitikę jam gyvam esant. Be minėtosios operos Einšteinas paplūdimyje, kokius dar Tave įkvėpusius, turėjusius įtakos šio žanro pavyzdžius galėtum suminėti, prie kurių nori grįžti ar galbūt kaip tik su kuriais nenori turėti sąsajų? Kada prisijaukinai operos žanrą?

Na, kaip jau sakiau, tai Einšteinas paplūdimyje ir visos M. Monk operos, kuriose labai įdomiai naudojamas balsas, dažnai irgi be teksto, nes operos žanre gali labai daug kas sutilpti. Apversta tikrovė – ne tik muzikos kūrinys, tai menų sintezės veikalas. Ir to kaip ir pakanka, kad jis galėtų vadintis opera. Man didžiulį įspūdį darė Kaijos Saariaho Tolimoji meilė (L’Amour de loin, 2000), dabar neseniai matytas Nekaltumas (Innocence). Tokia opera, apie kokią kalbi, Lietuvoje labiau įsivaizduojama kamerinėje scenoje, o ne didžiajame teatre, kur tiek žiūrovai, tiek statytojai tikisi sąsajų su tradiciškesniais pavyzdžiais. Ar Tavo kūrinys labiau krypsta į kamerinę eksperimentinę pusę, ar siejasi su tuo, ko laukia žiūrovai? Tai sunkus klausimas, nes nėra konkrečios istorijos, pagal kurią ši opera sukurta. Yra režisieriaus R. Wilsono specialiai šiai operai parašyti tekstai, taip pat yra tekstų, kuriuos parinko dramaturgas Konradas Kunas. Visi jie susiję su sniego, ledo tema, su ledynais, su šiaure, su kelione, o paties R. Wilsono tekstai yra, sakyčiau, tokie siurrealistiški. Čia – kaip ir jo režisuotose operose ar pjesėse: skaitydamas jo tekstus tarsi patenki į sapnų pasaulį ir nebesupranti, kaip dalykai susiję, bet kartu sapno atmosfera taip persmelkia, kad viskas kažkaip natūraliai susisieja. Ar šis kūrinys tinkamas didžiajai scenai? Manau, kad taip. Juk ko tikisi žiūrovai? Eidami į teatrą jie nebūtinai laukia istorijos. Jie tikisi patirties, apimančios visus pojūčius – tiek ausis, tiek akis. Kad tai būtų visa apimanti meninė patirtis. Ši opera tokia ir bus. O Tavo muzika irgi turi sąsajų su siurrealistiniais elementais? Ar tai yra tik siužeto lygmenyje? Tai tik siužeto lygmenyje, nes man atrodo, kad būtent muzika ir pasakoja istoriją. Muzika, muzikinis vyksmas ir kuria naratyvą, padeda suvokti istoriją. Todėl per daug nesijaudinu dėl siužeto ar libreto abstraktumo, nes vis tiek muzika viską susieja, sudėlioja prasminius akcentus. Čia, kaip ir visuose mano kūriniuose, yra būsenų eiga. Jas išklausius paaiškėja, apie ką visa tai. Kokia tai istorija, apie kokias vidines transformacijas kalbama. Manau, kad muzika aiškiau už tekstą ir net aiškiau už visą vizualinį pastatymą parodys tariamos istorijos gaires. Iš pristatytos operos vizijos susidarė įspūdis, kad ilgainiui kamerišką intymią erdvę keičia platesni horizontai, keičiasi

2026

Fotografas Dmitrijus Matvejevas

| 3 |

idėjos ir kultūrinis kontekstas, žmogus keliauja dviem kryptimis – tiek į praeitį, tiek į ateitį. Esama daug santykio su gamta. Kiek tai yra Tavo pradinės idėjos, o kiek – statytojų interpretacijos? Kiek kito Tavo požiūris? Santykis su gamta, su atšiauriais šiaurės ledynų peizažais gyvenime man nepaprastai svarbus, tad jis natūraliai persikelia ir į kūrybinę erdvę. O Tu pati ar turi realios susidūrimo su šiaure patirties? Traukiniu esu pervažiavusi per visą Sibirą. Kūryboje į šiaurę pakvietė R. Wilsonas. Aš pati šiaurės nesirinkau, iš viso negalvojau apie konkrečias geografines vietas. Bet man labai patiko begalybės principas, matomas šiaurės peizažuose. Tai pasirodė labai artima, pačiai muzikai tinkama galvojant apie didesnes erdves, neapribotas jokių konkretybių. Gamtos patirtis gali būti įvairi. Tarkim, žvelgiant į mišką, matyti daug įvairaus dydžio reiškinių, kurie vyksta vienu metu. O jeigu žvelgiame į vandenyną arba į

begalinę dangaus erdvę, arba į Arkties peizažą, tai ten vyksta visai kiti dalykai – tai vientiso labai minimalistinio potyrio išraiška. Begalybė gali asocijuotis su tuštumu, kita vertus, ir su žmogaus, kuriam jau nieko nebereikia, vidinio pasaulio pilnatve. Taip, tuose abiejuose dalykuose, tame peizaže telpa tarsi viskas. Man pasirodė, jog ir pačiam R. Wilsonui šiaurės peizažas buvo patrauklus tuo, kad jame nebėra daugybės regimųjų ar garsinių trikdžių. Juk šiais laikais esame kultūriškai pavargę nuo informacijos pertekliaus ir nuo to, kas įvairiais pavidalais ateina į mūsų kasdienybę iš skaitmeninių technologijų. O čia – išgrynintas buvimas, nebelieka fragmentuotų vaizdinių, kartu ir garsiniai dalykai minimizuojami, nes vientisesnis pačios būties pojūtis. Turbūt neišvengiamai atsiras žmonių, kurie bandys sieti šią operą su ekologija. Ekologijos temą daug kas sprendžia plakatiškai, o tai dažniau atstumia, nei patraukia. Kūrinių, eksploatuojančių šią

2 0 26

| 3 |

P R E M J E R Ą

P A S I T I N K A N T

temą, begalė. Ar Tu tai suvoki kaip aktualiją, o gal tai sietina su visai kitais dalykais? Kas pastūmėjo tai atliepti? Ekologijos tematika natūraliai išplaukia iš peizažo. Mes, kūrėjai, specialiai jos neeksploatuojame, neteigiame, bet žiūrovui, matant ledynus, sąmonėje iškart kyla klausimas, ar tai nėra susiję su klimato atšilimu. Na taip, susiję, nes mums tai rūpi, bet jokiu būdu nėra akivaizdžiai konstatuojama, kas su tais ledynais vyksta ar kodėl jie ten yra. Jie yra natūralus būvis, o galvojant apie juos, matant juos, natūraliai kyla sąsajų su ekologijos tematika. Bet nei R. Wilsonas, nei aš neturėjome pirminio siekio imtis kūrinio vien dėl to, kad nagrinėtume ekologijos temą. Operos pavadinimas Apversta tikrovė intriguoja. Išsyk nuo jo atsispyrei ar jis atėjo vėliau? Ką reiškia tas apverstumas? Kas šioje tikrovėje apversta? Apversta tikrovė yra angliško operos pavadinimo Upside Down, kurį sugalvojo R. Wilsonas, lietuviškas vertimas. Angliškas žodžių junginys Upside Down turi daug prasmių. Jame sutelpa ne tik apverstumas, bet kartu ir tai, kad viskas yra aukštyn kojomis. Net, pavyzdžiui, apie kasdienybėje vykstančius kokius nors politinius reiškinius, kuriais žmonės yra nepatenkinti, sakoma, kad viskas yra aukštyn kojomis. Keistumo pojūtis. Ieškant pavadinimo lietuviško atitikmens apsistota prie Apverstos tikrovės. Esama sąsajų su šiaurės peizažu: čia dangus ir žemė sudaro iliuzinį vienetą ir sunku suprasti, kur yra aukštai, kur – žemai. Kur kairė, kur dešinė. Visi erdvės ir laiko parametrai komplikuojasi, nes esame pripratę matyti ir suprasti, kas kur yra, o ten tokios skirties nebelieka. Dėl to, matyt, R. Wilsonas ir norėjo pavadinimo Upside Down. Ir dar vienas dalykas: Arktyje gyvenančių inuitų kultūroje įprasta, kad skulptūrėles, amuletus jie dažnai kabindavo aukštyn kojom ir žemyn galva, nes nesuvokė skirtumo tarp aukštai ir žemai. Arba pačiam žmogui, žiūrint žemyn, susidaro tiesioginis vaizdas... Taip. Vienoje operos scenoje yra trys moterys aukštyn kojomis – tai tiesioginė sąsaja su inuitų amuletais. Nėra daug skolinių iš tenykštės kultūros, tiesiog atskiri momentai, mažytės inspiracijos. Tiek vizualiniame operos lygmenyje, tiek tekste, nes šalia lietuvių ir anglų kalbų skamba ir šiek tiek inuitų kalbos – žodžiai, išreiškiantys begalybę. Vėlgi sąsaja su tuo beribiu šiaurietišku peizažu. Inuitai

neturi vieno žodžio begalybei įvardyti. Vietoj to vartoja apibūdinančius žodžių junginius. Jie ir tapo teksto dalimi. Pavyzdžiui: dalykai, kurie neturi pabaigos, dalykai, kurie neturi dugno, dalykai, kurių nereikia skaičiuoti, ir pan. O tas Tavo minėtasis keistumas – ar nesisieja jis su pasakų pasauliu, kur irgi dažnai neaišku kas, neaišku kaip. Galima susieti, kodėl gi ne. Bet Tu pati nesiejai? Nesiejau, bet įmanoma. Tiek su pasakos, tiek su sapnų pasauliu. Tokie dideli kūriniai kaip opera tam tikra prasme rodo ir ambiciją pranokti save. Ar smagu buvo įsijausti į tokio ilgio distanciją? Juk opera greta oratorijų – ilgiausia kūrimo ir žiūrovų klausymo prasme. Ar sunku buvo išlaikyti minties vienovę kelerius metus rašant kūrinį? Sunku ilgą laiką išlaikyti minties vienovę, nes norisi naujų peizažų, o čia reikia likti su ta pačia medžiaga. Visada save ramindavau galvodama apie rašytojus, nes Amerikoje turiu nemažai draugų rašytojų. Jie, tarkim, romaną rašo septynerius arba dešimt metų. Pagalvojau: čia tai ilgas laikas, šitiek gal ir neišbūčiau su kūriniu. Bet kelerius metus dar įmanoma. Be abejo, atsiranda nuovargio, keičiasi santykis su kūriniu, keičiasi ir pats kūrinys. Kartais pritrūksta kantrybės, jau norėtųsi baigti, o pabaigos dar net nematyti. Daug buvo etapų. Jie priklausė nuo visokių asmeninio gyvenimo aplinkybių, taip pat ir R. Wilsono mirties praeitą vasarą. Labai komplikavosi visas procesas. Ir mano dešinės rankos trauma viską labai pristabdė. Dažnai jaučiausi tarsi šiaurės ekspedicijoje, kai tyrinėtojų laivas įstrigdavo didžiuliuose ledynuose ir negalėdavo pajudėti nei pirmyn, nei atgal. Tekdavo laukti, kol šiek tiek atšils ir bus galima keliauti toliau. Kartais laukdavo kelis mėnesius, kartais pusę metų, daugybė žmonių mirdavo. Sulyginau su savo situacija – kad esu tarsi toks laivas. Kelionė trunka tiek, kiek reikia. Nuo to, kad netenku kantrybės, nesikeičia nei kelionės tikslas, nei pobūdis. Kažkokiu mistiniu būdu operos tematika persikėlė net į gyvenimiškąjį lygmenį: kai norėdavosi skubėti, nepavykdavo, viskas slinkdavo lėtu, vos ne ledyno, tempu, tiesą sakant, man nebūdingu.

Fotografas Dmitrijus Matvejevas

2026

| 3 |

P R E M J E R A S

P A S I T I N K A N T

2 0 26

| 3 |

Gal turi kokių būdų, padedančių išlaikyti mintį, nes kasdien dirbant reikia viską susieti su tuo, ką darei anksčiau. Ant mano darbo stalo visąlaik buvo tos struktūros, kurias nupiešė R. Wilsonas ir kurias paskui pripildžiau savo žodžių. Noriu nenoriu kasdien matau tuos brėžinius, savo piešinius ir žodžius. Operos pasaulis visąlaik su manimi. Jis persikelia net į sapnus arba, tarkim, eidama pasivaikščioti irgi toliau galvoju apie scenas, su kuriomis dirbu. Esi minėjusi, kad vienu metu gali dirbti net tris darbus, jeigu jų parengimo stadijos skiriasi. Kokie opusai buvo greta ir ar jie bent kiek susiję su opera? Šiuo atveju išskirtinį dėmesį skyriau vien operai, nes rašant tokį kūrinį negalima blaškytis. Kadangi dėl rankos traumos opera vėluoja, automatiškai vėluoja ir kūriniai, turėję būti sukurti po jos.

O, žiūrint iš klausytojo pozicijos, ko Tavo operoje daugiau: ekspresijos ar ramybės? Ar svarbus bus regimasis aspektas – įvairūs vaizdo įrašai ar pan., ar daugiausia koncentruojiesi į vidinių būsenų raidą? Nors opera yra sintetinis žanras, vis tiek manyčiau, kad jos muzikos turi būti nenuobodu klausytis. Vizualūs dalykai ir pats scenos veiksmas, be abejo, padeda suvokti, bet vis tiek muzika turi būti užbaigta ir aiški, kad nebūtų tik palydinti reginį, o būtų esminė ir pagrindinė linija. Neseniai prisiminiau R. Wilsono žodžius, kad tai, ką matai scenoje, turi padėti išgirsti, o tai, ką girdi, turi padėti pamatyti. Labai glaudus ryšys tarp to, kas matoma, ir to, kas girdima. Iš mudviejų bendro kūrybinio darbo, kai jis bandė statyti eskizus pagal mano ankstesnius kūrinius, supratau, kiek mažai tereikia judesio, kad netrukdytų klausytojui patirti muzikos. R. Wilsonas labai jautriai išreiškė minimaliais judesiais ir kartu

P R E M J E R Ą

akivaizdžiai parodė, kiek nedaug tereikia, nes muzika pati savaime užima didžiulę vietą klausytojo sąmonėje. Tad jeigu dar pridedi daug vizualikos, gali kilti suvokimo disonansas, kai sunku suvokti ir pačią muziką, ir tai, kas matoma, nes abu šie aspektai turi vienas kitam padėti, kurti visumą. O ar gali klausytojai tikėtis gražių melodijų? Gražių melodijų – gal ir ne, gražių skambesių – taip. Bet kas tai yra gražu ir negražu? Tai labai subjektyvu. Harmoningų, meditatyvių dalykų galima tikėtis, bet tokių melodijų, kurias būtų galima pačiam paniūniuoti išėjus iš teatro, tikriausiai nebus... O kaip iš dainininkų pozicijos? Ar tai dainuojamoji muzika, ar artėjama prie Sprechgesang arba kitų šiuolaikinių vokalo technikų? Kaip operos kalbą įsivaizduoji vokalo prasme? Yra gana daug tradicinio dainavimo ir šiek tiek mažiau tradicinio dainavimo, susijusio su personažais, kurie nėra iš mums įprasto pasaulio. Tarkim, yra tokia veikėja Sedna, kuri gyvena vandenyno dugne. Jos dainavimo metodika labai skiriasi nuo namų scenose veikiančių šeimos narių dainavimo. Taip pat specifinė, tik jam būdinga, Šamano dainavimo technika.

Fotografas Tautvydas Juknevičius

Minėtosios M. Monk beveik visa muzika grįsta netradiciniu garso išgavimu... Taip, bet kas yra „netradicinis“? Tai, ką daro M. Monk, man primena vaiko bandymą išgauti įvairius garsus. Tai juk randasi pirmiau už kalbą. Kodėl tokius reiškinius vadiname netradiciniais? Man atrodo, kad jie labai tradiciniai, nes vaikas moka taip ir kalbėti, ir garsažodžius leisti. Tai tas pat, kas netradicine vadinti mediciną, kuri gyvavo tūkstantmečius... Taip, žinoma. Bus ir to, ir to. Bus šiek tiek ir obertoninio dainavimo. Žiūrėsim, kaip dainininkams seksis. Tai pati vasarą dirbsi su jais? Taip, vasarą dirbsiu. O pati ar daug ką iš savo muzikos gali išdainuoti? Ar rašydama sau viduje dainuoji? Taip, dainuoju sau viduje. Vadinasi, muzika įmanoma? Tikrai taip.

P A S I T I N K A N T

Tiek daug apie tai klausiu, nes girdime dainininkus šaukiant, kad šiuolaikinė muzika nesudainuojama, neįmanoma atlikti ir t. t. Kita vertus, Tavo braižas labiau instrumentinis, jei neklystu, peržvelgusi Tavo darbų sąrašus. Tad ar skiri instrumentinę muziką nuo vokalinės, ar rašai ta pačia maniera? Balsas man panašus į instrumentą. Nėra didžiulės skirties tarp instrumentinės ir2026 vokalinės muzikos. Tiesiog keičiasi tembras, | vis 3 | spalva, kai atsiranda žmogaus balsas, bet tiek jį traktuoju kaip instrumentą. Ir gal dėl to kartais mano vokalinėje, chorinėje muzikoje būna per ilgos vokalinės partijos, gal kartais pavargsta atlikėjai, nes jiems tiesiog per daug dainavimo. Operoje šito nebus, nes stengiausi atsižvelgti į fizines vokalistų galimybes. Nenorėjau per daug eiti į konfliktus su dainininkais, nes ne toks sumanymas. O kameriškumo ir simfoninio mastelio priešprieša? Čia vis tiek orkestras yra. Ar Tavo operoje daugiau bus kamerinių scenų, ar ji bus simfoniškai galinga? Bus pusiausvyra: ir kamerinių, ir didesnio skambesio orkestrinių scenų. Tai irgi R. Wilsono įtaka – jis norėjo, kad scenos būtų kontrastingos, kad vienai pasibaigus prasidėtų kita, bet scenos aiškiai atsiskirtų. O mano muzikoje tokio aiškaus atskyrimo nebūna, nes man patinka, kai viena medžiaga tarsi įteka į kitą beveik nepajutus. Man gana svetima, kad vyksmas sustoja ir prasideda kažkas nauja. Operoje po kameriškesnės scenos bus didesnis orkestras, bet viena muzika vis tiek įplauks į kitą. Jeigu žiūrėtume iš garso prigimties, ką Tau svarbiau išryškinti: melodiją, ritmą, tembrą ar harmoninius sąskambius? Kurie grynai muzikiniai aspektai Tau prioritetiniai? Vienas iš prioritetų – tembras. Garso spalva, jos gradacijos, sluoksniavimas, įvairios to sluoksniavimo variacijos. Tai man labai svarbu kaip vos ne vienas iš formos principų kūrinyje – kaip dirbama su spalva. Aišku, spalva viena nebūna, tad greta jos labai svarbus ir harmonijos pagrindas. O kiti minėti parametrai?.. Yra labai ritmiškų scenų, bet vis tiek ritmas man mažiau svarbus už spalvą. Sprendžiant iš ankstesnių darbų, negalima sakyti, kad Tavo muzika impresionistinė, bet tie perėjimai – jie artimi impresionizmui: vienas kitą keičia natūraliai ir

P R E M J E R Ą

P A S I T I N K A N T

tarsi neryškiai. Klausant orkestrinės kūrybos išryškėja subtilūs kaitos atvejai. Taip subtilus tembro varijavimas ir tampa dėmesio centru, nes kai varijuojama spalva, net jei išlieka ta pati medžiaga ar ta pati harmonija, klausytojo ausiai, smegenims kyla naujumo, šviežumo pojūtis, ir tada medžiaga neatsibosta. Juk jeigu visą laiką ką nors kartotum niekada nieko nekeisdamas, klausytojui atsibostų. O ka2dangi 0 26 vyksta mažyčiai judesiai ir mažyčiai spalvos pokyčiai, visąlaik atrodo, kad yra gyvastis. |Visą 3 |laiką kas nors, nebūtinai didelis, aiškus ar dramatiškas, vyksta – juda, kinta. Įsivaizduoju, kad tai susiję su gamtos procesais, kur taip pat visada kas nors vyksta, bet pokyčiai nėra ryškūs. Įsigilinęs gali visąlaik stebėti vidinį vyksmą. Taip, visą laiką kas nors mirga, virpa. Pavyzdžiui, medžio lapeliai, pučiami vėjo, juda visi skirtingu tempu. Jų visuma sudaro bendrą miško įvaizdį. Tas pat ir su vandenyno bangomis. Tolstant nuo operos, įdomu būtų sužinoti, kada pajutai, kad muzika yra Tavo raiškos šiame pasaulyje būdas? Muziką pradėjau kurti būdama trylikos. Iki tol visą laiką tik buvau muzikoje. Nuo penkerių metų – muzikos mokykloje. Kodėl mane tėvai ten nuvedė? Nuolat dainuodavau, leisdavau kažkokius garsus, pati sau kūriau muziką – taip dabar įsivaizduoju. Buvau introvertiškas vaikas ir nemokėjau savo pojūčių ar jausmų išreikšti nei žodžiais, nei kaip nors kitaip, o muzika pavykdavo. O trylikos metų ar buvo koks postūmis: gal išgirdai kokių ypatingų kūrinių, o gal mokytojai paskatino? Įdomiausia, kad jokio postūmio nebuvo, kūrybinis impulsas atėjo tarsi iš niekur. Tiesiog vieną dieną grįžusi iš mokyklos atsisėdau ir parašiau pirmą kūrinį, nors iki tol nežinojau, kad įmanoma muziką rašyti. Maniau, kad visi kompozitoriai mirę, o apie šiuolaikinę muziką išvis nieko nežinojau. Atrodė, kaip aš čia galiu užrašyti, kaip tai įmanoma? Man pačiai buvo didžiulė nuostaba. Tas pirmas kūrinys fortepijonui toks labai romantiškas, tad gal jis kilo iš kokių nors emocinių dramų, gal toji diena buvo ne visai kasdieniška? Tam tikros monotonijos, lėto vidinio vyksmo Tavo muzikoje nemažai, tad koks Tavo santykis su minimalizmu. Ir apskritai, ar monotonija Tave įkrauna, ar sekina? Gyvenime monotonija man siejasi su ritmu, o ritmas yra muzikos pagrindas, tiesa? Tas pat ir gyvenime: ritmas – na taip, jis gali būti gana

monotoniškas – suteikia ir tam tikrą laisvę, tada nereikia dėl kiekvieno dalyko priimti sprendimo, nes kai kas tiesiog automatizuojama. Tam tikras ritmas būdingas ir mūsų organizmui. Monotonijos kaip tokios aš nebijau, nes, kaip mėgstu sakyti savo vyrui, jeigu nuobodu, vadinasi, tai ramus ir geras laikas. Juk gyvenimas nedažnai pasiūlo ramių situacijų, jame daug chaoso, ypač gyvenant tokiame didmiestyje kaip Niujorkas. Čia daug dirgiklių, daug visko vyksta, nuolat reikia rasti savą santykį su vykstančiais reiškiniais ir pasistengti, kad jie neišvestų iš pusiausvyros. Sakyčiau, nepatiriu monotonijos. Ji man – beveik prabanga. O šiaip koks Tavo santykis su kultūra, su aplinka? Ar jis konfliktiškas, oponuojantis, ar tiesiog atsirenki tai, kas teigiama, o nuo kitko stengiesi atsiriboti? Santykis su aplinka ir su kultūriniu kontekstu įvairialypis, nes atsiriboti nepavyksta. Sąmoningai atsiriboju nuo aplinkos tik tais laikotarpiais, kai intensyviai pasineriu į kūrybą gyvendama kūrybinėse menininkų rezidencijose arba vasarą kaime. O kasdienybėje nevengiu iššūkį keliančios kultūrinės ar gyvenimiškos patirties. Manau, ji netgi stimuliuoja. Būtina tam tikra pusiausvyra tarp harmoningo santykio su aplinka ir tokio šiek tiek erzinančio. Kitaip, man atrodo, net neįmanoma. Taigi jau esi sukūrusi operą, parašiusi simfoninių, kamerinių, chorinių ir kitokių kūrinių. Ar esi aiškiai apsibrėžusi ateities gaires? Ką dar norėtum sukurti, kad Tavo kūrybinis pradas būtų visiškai realizuotas? Kadangi ilgai svajojau parašyti operą, kitoms svajonėms neleidau net kilti. Buvau susitelkusi vien į šį kūrinį. Kai įvyks operos premjera, kai viskas nurims, gal atsiras kitų norų. O kartu kyla, sakyčiau, ne baimė, o toks nejaukus jausmas. Dauguma dalykų, kuriuos planavau sukurti, jau įgyvendinti. Bet viskas įvyko ne taip, kaip įsivaizdavau. Ir net jeigu įvyko taip, kaip būčiau norėjusi, tam tikri šalutiniai reiškiniai neleido patirti svajonės iki galo. Tarkim, svajojau parašyti operą ir svajojau dirbti su R. Wilsonu, bet jam mirus viskas lyg ir sugriuvo ir kūrybiniame procese likau viena. Tad svajonė lyg ir pildėsi, bet ne tuo pavidalu, kokio būčiau tikėjusis. Dėl to nelabai noriu planuoti ateities. Yra kūrybinių planų trims metams į priekį, kuriuos turiu įgyvendinti, o dėl kitko net nežinau. Svajoju, pavyzdžiui, parašyti maždaug valandos trukmės orkestrinį kūrinį.

Repeticijos metu su dirigente Raimonda Skabeikaite

2026

Ar kuriant parengiamasis etapas būna ilgas ir detalus? Kaip smulkiai susirašai pagrindines garsines struktūras? Ar viską išvaikštai, išskaitai, ieškai atspirties kitų muzikoje? Kiek šis darbas trunka? Pasirengimas trunka ilgiau nei pats įkvėptas rašymas, kai muzika teka be pastangų, viskas gražiai pavyksta ir sueina į vientisą kūrinį. Tai tarsi nematomoji ledkalnio dalis. Labai daug eskizų, visokių schemų, žodinių kūrinio apibūdinimų. Tokiuose horizontaliuose A3 formato sąsiuviniuose esu tiek daug visko prirašiusi apie kiekvieną operos sceną, apie kiekvieną parametrą... Aišku, vėliau viskas keičiasi. Be galo ilgas tas pasirengimas, o paskui rašant kūrinį daug medžiagos lieka nepanaudota. Bet, matyt, šis etapas būtinas norint apsispręsti, išgryninti kūrinio viziją, vidinę mintį. Gal toji nepanaudota medžiaga vėliau nugula kituose kūriniuose ar taip ir lieka juodraščiuose? Taip ir lieka juodraščiuose. Gal kada nors gyvenime dar peržiūrėsiu tuos nepanaudotus eskizus, bet kol kas... Vis dėlto toji medžiaga susijusi su rašomu kūriniu ir vargu ar tiktų dar kam nors.

Viename pokalbių minėjai atmosferines vibracijas, nuo kurių prasideda mintis apie naują darbą. Kas lemia, kad vibracijas išaugini iki kūrinio? Ir ar dažnai tas vibracijas jauti? Neprisimenu tokio savo pasakymo ir nežinau, ką turėjau omeny. Galbūt kalbėjau apie nuojautas ar atmosferą – jauti tam tikros atmosferos nuotrupas ar užuominas, kaip toji atmosfera prie tavęs artėja. Galbūt mano žodžiai buvo perfrazuoti. Daug muzikos ateina ir sapnų pavidalu. Štai ir šią operą dar iki susitikimo su R. Wilsonu buvau susapnavusi. Aišku, vėliau viskas išsitrina, bet pojūtis lieka. Prisimenu, kokia ta muzika buvo: jos pojūtį, atmosferą, nors be jokių konkretybių. Be muzikos, kokia dar sritis Tau artimesnė? Kas eina po muzikos? Labai daug skaitau. Tai dalis mano kasdienybės. Literatūra man labai svarbi ir vizualusis menas. Mėgstu vaikščioti į muziejus, žiūrėti į vizualius darbus, nes jie nukreipia į abstrakcijos atmosferą ir duoda daug minčių. n

Fotografas Tautvydas Juknevičius

| 3 |

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

2 0 26

| 3 |

P R E M J E R Ą

P A S I T I N K A N T

Dirigentas Modestas Pitrėnas:

„Publika – tai trečioji akis“

2026

| 3 |

Ingrida Alonderė Modestas Pitrėnas – dirigentas, kurio ranka pasauline Žibuoklės Martinaitytės operos Apversta tikrovė premjera pradės Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro 107-ąjį sezoną. Po keturiolikos metų Šveicarijoje maestro grįžta dirbti Lietuvoje. Su juo ir kalbamės apie šį slenkstį: apie partitūrą, kuri dar tik gimsta, apie naujos muzikos riziką, apie publiką kaip trečiąją akį ir apie tai, kas jaudina jau dešimtmečius stovint ant dirigento pakylos. Klausantis M. Pitrėno, susidaro įspūdis, kad jam profesijoje svarbiausias žodis yra ne ramybė, o elektra – tas nervų virpulys, kurio jis, regis, niekada ir nesiekė atsikratyti. Apie būsimą operą jis kalba ne kaip apie uostą, kuriame galima nurimti po darbo Šveicarijoje metų, o kaip apie naują tabula rasa – partitūrą be istorijos, be interpretavimo tradicijos, nes tai dar tik reikia surasti scenoje kartu su orkestru ir publika. Galbūt todėl Ž. Martinaitytės Apversta tikrovė jam yra ne iššūkis, kurį reikia įveikti, o kelionė, kurios pirmoji raidė, jo paties žodžiais, dar tik rašoma. Rugsėjo 18 d. ta raidė bus parašyta LNOBT Didžiojoje salėje. M. Pitrėnas eina į tai, kaip visada eidavo prie naujos partitūros: su smalsumu, kurio nevalia prarasti, ir su rizika, kuri jam, regis, yra ne kaina, o sąlyga.

Artėja keturiolika metų trukusio Šveicarijos etapo pabaiga. Kuo dabar gyvenate stovėdamas ant slenksčio to, kas baigiasi, ir to, kas tik prasideda? Kaip tik dabar išgyvenu tą jautrią emocinę fazę, kai vyksta paskutiniai mano koncertai ir spektakliai Šveicarijoje. Pripažinkime, keturiolika metų kiekvienam žmogui prilygsta epochai. Tai laiko tarpas, per kurį žmogus keičiasi, bręsta, įgyja gyvenimiškos patirties, tarpsta kaip menininkas aplinkoje, kurioje keičiasi net muzikinis skonis ir prioritetai. Keturiolika metų praėjo. Kaip sako Skrajojantis Olandas: „Die Frist ist um“ – laikas baigėsi. Mes su orkestru skiriamės, ir jis, tikiuosi, įgaus kitą impulsą. Aš grįžtu į Lietuvą, daugiau būsiu pasiekiamas čia. Bet mano veiklos geografija gali net plėstis, nes atsiveria galimybių plačiau koncertuoti ten, kur iki šiol nelabai spėjau. Dabar tai bus įmanoma. Užvakar Sankt Galeno festivalyje vyko paskutinis koncertas su labai gražia programa, chorais ir vargonais. Įspūdingi 3D vargonai, leidžiantys patirti jų didybę iš keturių pusių. Publiką tarsi apgaubia vargonų garsas. Galingai nuskambėjo

V I S - A - V I S

2 0 26

| 3 |

Su režisiere Nicola Panzer Franciso Poulenco Gloria, ir dabar prieš vasarą dar liko penki Aidos spektakliai. Kokia ši pabaiga – labiau džiugi ar liūdna? Tikrai ne stresinė – greičiau džiugi. Aidą puikiai pažįstu nuo senų laikų, tad man ji – labiau širdies darbas. Nors nesu prisiekęs Verdi gerbėjas, gal labiau linkstu prie Wagnerio, bet Aida yra vienas iš trijų keturių Giuseppe’s Verdi veikalų, kurie brangūs širdžiai. Keturiolika metų – daug. Kaip per tą laiką keitėsi Jūsų muzikiniai kriterijai? Ar šiandien renkatės tai, kas artima širdžiai, ar vis dar ieškote iššūkių? Tai sunkus klausimas. Į jį negalima atsakyti tiesiai ir vienareikšmiškai. Žinoma, bėgant laikui užgyveni tam tikrą muzikinį bagažą, kuris tau artimas, mielas ir įdomus. Bet kartu juk keliauji ne vienas. Keliauji su visa muzikine konjunktūra ant pečių, o ji diktuoja visai kitus poreikius ir pasiūlą. Turiu galvoje Lietuvos nacionalinę filharmoniją. Nacionalinis orkestras atlieka kultūrinę misiją. Tai nėra vien „noriu“ ar „nenoriu“ klausimas.

Didelę repertuaro dalį tiesiog turi atlikti. Žinoma, tada esi priverstas jį pamilti ir net įsirašyti į privileginį sąrašą kūrinių, kuriuos kada nors dar norėtum kartoti. Kalbu apie visą parašytą ir dar rašomą lietuvių autorių kūrybą, paveldą. Nacionalinis orkestras – tai kolektyvas, nuolat ir daug atliekantis lietuviškos muzikos, visą šiuolaikinės muzikos arsenalą, kurį aprėpia keli per sezoną vykstantys šiuolaikinės ir aktualiosios muzikos festivaliai. Taip pat minimos įvairios sukaktys, jubiliejai, vykdomi tautinių mažumų projektai. Be to, visos valstybinės šventės diktuoja savo muzikinį ritmą, kuriuo reikia gyventi. Be jo neįsivaizduojama Nacionalinio orkestro rutina. Bet, kaip minėjau, per laiką įsigyveni į tam tikrus mėgstamus dalykus, formuojančius ir keičiančius skonį. Paprastai paskutiniame kūrinio puslapyje pasižymiu, kada jis atliktas, kas dar skambėjo programoje, solistus. Tokia trumpa metrika. Ir matau: šis kūrinys atliktas jau prieš 25 ar 30 metų. Sunku prisiminti, ką tada jaučiau ir koks buvau. Man tai buvo pirmieji kartai, pirmi atradimai. Viskas buvo įdomu, smalsu. Aišku, stengiuosi išlikti smalsus ir dabar. Smalsumas, ko

P R E M J E R Ą

gero, – vienas svarbesnių profesinių dirigento variklių. Bet kartu juk nebesijauti taip, kaip jauteisi prieš 20 ar 30 metų, kai tuos kūrinius atlikai pirmą kartą. Galvoju: kaip dabar matau pasaulį? Kaip dabar atrakinu įvykius? Atsižvelgdamas ne tiek į savo muzikinę patirtį, kiek į tai, kas dabar esu ir kaip reflektuoju praeitį. Galbūt anksčiau ko nors, ką kompozitorius norėjo pasakyti, nepastebėjau. Noriu paminėti ir dar kai ką: dabar gerokai daugiau analizuoju paties kompozitoriaus muzikinius kontekstus: aplinką, kurioje jis rašė, kūrė, mylėjo. Skaitydamas prisiminimus, laiškus, gilinuosi į bendrą muzikinį ir stilistinį lauką, esmines netektis ar patirtį, kuri galėjo įkvėpti kūrinį. Manau, tai padeda paaiškinti, kodėl tie kūriniai atsirado, kodėl viena ar kita vieta skamba būtent taip. Ir štai tada bandau jas išgliaudyti kitu būdu. Kūrinį gali atrakinti remdamasis laiškais, kontekstu, ankstesnių atlikimų sluoksniais. O jei nieko panašaus nėra? Ž. Martinaitytės Apversta tikrovė – pirmoji jos opera, ir Jūs esate šio pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas. Kokia buvo pirmoji reakcija susidūrus su partitūra, kuri dar nė karto nebuvo atlikta, ir nėra nė vieno laiško, į kurį galėtumėte atsiremti? Kaip minėjote, tai yra tam tikra tabula rasa, kurioje reikės parašyti pirmą raidę. Kartu tai nėra plynas laukas, nes Žibuoklės kūrybą mes daugiau ar mažiau pažįstame. Opera nebus kažkuo ypatingai kitokia. Aišku, operą ji rašo pirmą kartą, bet chorinės muzikos yra nemažai parašiusi geriems kolektyvams – ją atlieka Latvijos radijo choras. Tad žinome, kaip ji skamba. Žibuoklė nuolat leidžiasi į eksperimentus, į kelionę. Ir šią operą taip pat galima laikyti kelione, nes ji be konkretaus siužeto. Joje keliauja žmogus – nuo gimimo iki senatvės, nuo dvasinių ieškojimų iki katarsio, iki zaratustriško atradimo arba, atvirkščiai, iki susinaikinimo. Operos partitūra, man regis, taip pat yra kelionė, kurioje ieškoma skambesių. Nors autorė turi savitą braižą, kiekvienas jos kūrinys yra vis kitoks garso vaizdas. Ji keliauja per garsus, tembrus, spalvas ir faktūras. Ko gero, didžiausias iššūkis tas, kaip tos spalvos ir faktūros suskambės ganėtinai sausoje mūsų teatro erdvėje. Statyta lyg ir operos muzikai, bet nerezonuojanti kaip operinė erdvė – labiau kaip kongresų erdvė. Tad turėsime sunkumų ir su garso elektronika. Bet ne tiek su garso stiprinimu – tai norėčiau pabrėžti, – kiek su praturtinimu.

P A S I T I N K A N T

Muzikinių sprendimų dar tebeieškoma? Pasakysiu dar daugiau. Šiuo metu artinasi atostogų metas, tad apie kokius atradimus čia mes kalbame? Žinoma, juokauju, bet ir pripažįstu, kad sprendimų tebeieškome. Žibuoklės muzika gimsta čia ir dabar. Ją sunku išgirsti ir suprasti iki tol, kol ji tampa kūnu. Taip, partitūra yra, vidine klausa aš galiu ją kiek „paskambinti“, bet erdviniai momentai suguls tik tą akimirką ir toje erdvėje – atliekant operą gyvai. Mes juos turėsime arba priimti, arba keisti – gerinti, „skaninti“, pagilinti. Tai nėra partitūra, kiekvieną dieną skambanti vienodai. Tai savotiška kelionė per garsyną. Vieną kartą tempas, charakteris ir garso intensyvumas vienoks, kitą – kitoks. Sakyčiau, muzikinis apšvietimas vis kitoks. Taip pat keičiasi ir garso temperatūra. Kur tokiame procese baigiasi kompozitorės darbas ir prasideda muzikos vadovo darbas? Manau, jis nesibaigia niekur – neturi nei pradžios, nei pabaigos. Kol opera bus rodoma, tol kelionė tęsis. Iki paskutinio garso, paskutinio spektaklio tai vyks. Kompozitorės darbas šiuo atveju kažkiek priklauso nuo dirigento. Mudu su Žibuokle, ko gero, viso pastatymo metu sėdėsime ir dar ilgai intensyviai ieškosime sprendimų kartu. Jūsų repertuare – šimtmečių operos paveldas: Wolfgangas Amadeus Mozartas, Giuseppe Verdi, Richardas Wagneris. O čia – visiškai naujas, nė karto neatliktas kūrinys, neturintis nė vienos interpretacijos. Ar sunku žengti į tokį lauką? Sunku nebuvo, nes esu smalsus žmogus. Mėgstu išgirsti, pamatyti, eksperimentuoti ir net rizikuoti. O rizikos šioje muzikoje reikia. Esu atlikęs nemažai muzikos, kurią galima laikyti modernia, šiuolaikiška operine muzika. Iš pastarųjų metų darbų tai Missy Mazzoli Prieš bangas – labai įspūdinga opera pagal to paties pavadinimo Larso von Triero filmą. Taip pat Šveicarijoje laimėjome Opus Klassik apdovanojimą už Tobiaso Pickerio operą Lili Elbe – tai labai aktuali, stipri, garsinė, emocinga muzika. Latvijoje stačiau Arturo Maskato Valentiną, kuri atskleidžia žydų tautos tragediją Holokausto metu. Taip pat galima paminėti Peterio Eötvöso operą Meilė ir kiti demonai pagal Gabrielio Garcíos Márquezo romaną, kuri buvo pastatyta mūsų teatre ir kurią dirigavau. Ši patirtis leidžia man žengti į naujos Žibuoklės operos kontekstą. Be to, esu atlikęs daug šiuolaikinės muzikos, dainų ciklų, kurie

2026

| 3 |

P R E M J E R Ą

P A S I T I N K A N T

priartėja prie operos žanro, taip pat simfonijų, uvertiūrų. Ir su Žibuoklės muzika jau esu šiek tiek susidūręs. Tad šis kūrinys nėra šuolis į visišką nežinią, o veikiau žengimas plonu ledu.

2 0 26

| 3 |

Ką ši opera reiškia orkestrui? Ar jis turės ieškoti kitokio, neįprasto tradiciškesnei operos žanro muzikai, skambesio? Pirmiausia, mūsų repeticijos dar neprasidėjo. Bet galima apie tai pasvarstyti ir numatyti, kaip tai atrodys. Pastaraisiais dešimtmečiais LNOBT įgijo tam tikros patirties, kurią bus galima panaudoti. Sergejų Prokofjevą ar Richardą Straussą galbūt sunku laikyti šiuolaikiniais kompozitoriais, bet Bélos Bartóko, Benjamino Britteno, Felikso Bajoro kūryba, skambėjusi pastaraisiais metais, labai praturtino orkestro galimybes, moderniosios muzikos pažinimą. Ypač tai, kaip jautriai orkestras perskaitė Britteną, man teikia viltį. Žibuoklės operoje orkestras nėra didelis, bet labai spalvingas. Jame daug mušamųjų. Aš net mąstau, kaip reikės juos susodinti. Šie klausimai dar tik mintyse, bet visi jie iškils dirbant su orkestru. Man atrodo, Žibuoklė labiau pratusi rašyti instrumentams nei vokalui. Tad manau, kad instrumentinė partija nebus labai sudėtinga, nors iššūkių netrūks. Susidaro įspūdis, kad šioje operoje nėra tradicinio pasakojimo, o labiau būsena, kelionė, vidinė transformacija. Nežinau, kaip atsakyti į Jūsų klausimą. Man atrodo, Jūs vis tiek vartojate žodžius naratyvas ar pasakojimas. Čia nėra pasakojimo. Nėra naratyvo. Ir galbūt tai, kad jo nėra, tik supaprastina operos supratimą: čia tiesiog yra būsena, o mums tą būseną reikia skanauti. Svarbiausia bus žiūrovams pajusti atmosferą. Panirti, atliepti, išgyventi – štai keli pagrindiniai žodžiai. Panirti, pajusti, atliepti, išgyventi – keturi žodžiai, atrodo, tinkantys ne vien šiai operai, bet ir visam Jūsų santykiui su muzika apibūdinti. Tad kuo muzika jaudina Jus labiausiai? Mane traukia žmogus ir jo vidinis pasaulis. Du dalykai: žmogaus atvaizdas ir žmogaus išgyvenimai. Daugiau niekas negali jaudinti. Abstraktūs dalykai netenka prasmės, jeigu nėra žmogaus. Jeigu mes to nestebime, jeigu nėra mūsų žvilgsnio ir to, ką jaučiame tai matydami. Žmogaus vidinis pasaulis yra viskas. Mūsų vaikystė, sapnai, baimės. Tai įdomios muzikinės temos. Fobijos, košmarai. Tuo gyva visa pasaulio muzika, net jeigu ji mažorinė.

Jeigu muzika gyva fobijomis, sapnais, vaikyste, tada ir dirigentas, kuris ją girdi, negali išlikti toks pat. Juk šiandien dirigavimą suprantate kitaip nei prieš 25 metus. Jaunas prie visko bandai prisiliesti: paragauti, palaižyti, patirti visais jutimais. Berniukiškai pasakysiu: pasaulį sieki išragauti, išbandyti, išmėginti jėgas ir rizikuoti. Vėliau – nors net ir dabar neatsiriboju nuo to ragavimo – imi kitaip žiūrėti į muziką. Stengiesi suvokti, ką vienas ar kitas jos vaizdinys reiškia kompozitoriui ir tavo paties praeičiai. Pavyzdžiui, diriguoju Dmitrijaus Šostakovičiaus muziką. Žinau, kad dabar nepopuliaru kalbėti apie rusų muziką, bet šio kompozitoriaus kūryba – tai mano vaikystės muzika. Ji kalba apie mano vidinį vaiką – kaip jis jautėsi represinėje sistemoje, kaip tą išgyveno mano tėvai. Mano vaikystė buvo laiminga, bet kartu mačiau, kiek tai kainavo mano tautai ir mano protėviams. Negaliu pasakyti, kad šie dalykai kažkaip ultimatyviai mane traumavo. Bet jie manyje yra. Aš semiuosi iš to šulinio – iš savo ir savo tautos patirties, iš kompozitoriaus aplinkos, bandau atrakinti muziką remdamasis savo patirtimi. O toji patirtis – tai žmogaus vidus. Kaip minėjau, muzika yra niekas, jeigu joje nėra žmogaus konteksto, santykių, būsenų ir vizijų. Turbūt tai labiausiai ir pasikeitė – dabar labiau žvelgiu į viską pro savo vidinius filtrus. Tie vidiniai filtrai galiausiai pasiekia ir kitą žmogų – tą, kuris sėdi salėje. Kas Jums yra publika? Kiek ji dalyvauja muzikavime? Noriu pasakyti, kad idealios publikos nėra. Taškas. Kaip nėra idealaus orkestro ar idealaus dirigento. Vieną dieną jis toks, kitą – kitoks. Kaip ir žmogus. Publika man yra tam tikra. Vartojant krikščioniškus terminus, tai visa matanti akis. Žinote, būna bažnyčiose tokia trikampė Apvaizdos akis, kuri viską mato ir sveria mūsų blogus ir gerus darbus, poelgius. Tai štai, publika man – ta trečioji akis. Ar ji pamatys mano intencijas? Ar pamatys mano potekstes? Ar perskaitys? Bet kartais spjaunu į tai, norėdamas su muzikantais surengti sąmokslą, ir publikos dalyvavimas tampa antraeilis... Ar yra dalykų, kuriuos ypač norite jai perduoti? Dažniausiai tai susiję su muzika, su kuria ateinu. Apibendrintai galėtume sakyti: su tam tikra sovietmečio muzika, taip pat su to laikotarpio lietuvių muzika. Gal dar stipriau būtų sakyti – rezistencine muzika.

2026

Vakarams tai egzotika, bet aš noriu jiems paaiškinti, kodėl ji tokia. Kalbu apie konkretų muzikos lauką, nebūtinai minėdamas pavardes. Tai gali būti ir rusų, slavų kompozitoriai: ir Mieczysławas Weinbergas, ir Witoldas Lutosławskis, ir Henrykas Góreckis. Daug kompozitorių mūsų regione kūrė Stalino šešėlyje. Jis krito ant visos kompozitorių kartos, todėl jų muzika skamba ypatingai, ezopiškai, kartais plakatiškai. Galbūt aš ją taip jaučiu, bet manau, kad mūsų vaikystę tiesiogiai paveikė tas šešėlis. Labai noriu perduoti Vakarams, ką tai reiškia. Kad tai nėra vien virtuoziška, plakatiška muzika. Noriu parodyti, kiek joje nutylėjimo, skausmo, kiek joje tremčių – dvasinių ir fizinių. Šie momentai, ko gero, man svarbiausi. Mano supratimu, lengviausia nuo tos muzikos

pabėgti, jos atsisakyti ir pareikšti: čia yra tai, kas mus susina. Bet iš tikrųjų tai daug pasako apie mus pačius, bijančius savo šešėlio. Tas savęs bijojimo motyvas verčia paklausti ir apie kitą baimę – scenos. Ar po tiek metų scenoje dar jaudinatės? Manau, nėra dirigento, kuris nesijaudintų. Ir, ko gero, būsiu paskutinis, kuris nesijaudins. To nelabai galima nurašyti patirčiai – esą, kuo daugiau patirties, tuo mažiau rūpi. Nervų sistema turi būti tarsi įelektrinta, kad nebūtum drungnas. Jeigu jauti jaudulį, mėgini su juo, viena vertus, tvarkytis, jį nukreipti, kita vertus, – išspinduliuoti. Paversti tą energiją užkratu, įkvepiančiu muzikantus. Dėkui už pokalbį. n

Fotografas Tautvydas Juknevičius

| 3 |

P R E M J E R Ą

P A S I T I N K A N T

2 0 26

| 3 |

Konradas Kuhnas.

Fotografė Barbara Aumüller

Kelionė į nežinią Režisierė Nicola Panzer ir kostiumų dailininkė Sarah Mittenbühler kalbasi su dramaturgu Konradu Kuhnu Konradas Kuhnas: Kas yra Arktis kaip atskaitos taškas: ar tai konkreti vieta, ar labiau vaizduotės erdvė? Kas ją apibrėžia? Nicola Panzer: Žibuoklės Martinaitytės muzikos platybės ir tekstūra mums tapo įkvėpimo šaltiniu, atvedusiu į Arktį. Tai virto kūrinio pagrindu. Man Arktis kaip erdvė yra begalybės, šalčio, laisvės ir nežinomybės sinonimas. Viskas prasideda nuo pagrindinės veikėjos – vadinkime ją Keliautoja – pasirengimo į kelią. Ką ši kelionė reiškia? Ar ji sietina su patirtimi? Ar Arktis yra galimybė? Iššūkis arba net didžiulis, neįveikiamas poreikis? Tai klausimai, kuriuos keliame leisdamiesi į kelionę.

Nicola Panzer. Fotografas Momme Röhrbein

Konradas Kuhnas: Ar, be Keliautojos, yra ir daugiau veikėjų? Kaip juos apibūdintumėte? Į kokį pasaulį mus nukelia kostiumai? Sarah Mittenbühler: Čia esama nuorodų į Arkties gyventojus ir jų kultūrą, taip pat ir į tyrinėtojus, kurie rengė ekspedicijas į Arktį ir Antarktidą apie 1900 m. Kostiumai iš pradžių yra daugiau ar mažiau realistiški, o vėliau darosi vis fantastiškesni. Juose taip pat atsispindi beribės erdvės, tuštumos pojūtis. Mane itin sužavėjo inuitų menas ir drabužiai. Nieko nekopijavau pažodiškai, bet tai buvo svarbus įkvėpimo šaltinis, kurį vėliau išplėtojau ir transformavau pasitelkusi abstrakciją. Konradas Kuhnas: Tam tikrame operos kūrimo etape iškilo migracijos tema. Ji vis dar aiškiai juntama vienoje scenoje. Žiūrint abstrakčiai, tai asociatyvus procesas, lydėjęs kūrybą nuo pat pradžių. Migracija reiškia, kad žmonės leidžiasi į kelionę pasiimdami savo kultūrą ir susiduria su kitomis kultūromis. Įvyksta mainai. Turbūt galima sakyti, kad šia prasme mes žvelgiame į Arktį ir ten susiformavusias kultūras įvairiais lygmenimis. Nicola Panzer: Migracija – tai judėjimas. Žmonija visada vystėsi keldamasi iš vienos vietos į kitą. Kelionė graži tuo, kad keliaudamas nuolat susiduri su netikėtumais. Šios operos kūrimas ir statymas taip pat buvo – ir tebėra – kelionė. Mūsų komanda dar tiksliai nežino, kur tai nuves. Yra kryptis, pagrindinė idėja ir žengiame į priekį. Bet kadangi tai bus pasaulinė premjera, o dalis partitūros mūsų pokalbio metu (2026 m. gegužę) dar nėra visiškai baigta, tam tikra prasme tai kelias į nežinomybę. Nuolat iškyla naujų dalykų. Linijinio siužeto nėra. Istorija yra tai, ką matote scenoje. Keliautojos – moters – personažą regime per visą spektaklį. Kitas nekintamas elementas – šeimos situacija. Visi trys veiksmai prasideda kaip tik tokia scena, nesvarbu, kas tai būtų: išvykimas, prisiminimas ar kryžminė nuoroda į ką nors visiškai kita. Taip mes vis labiau žengiame į fantazijos pasaulį. Šis atsiskyrimas ne tik išorinis, bet ir vidinis. Ekspedicija į Arktį tampa kelione į save. Iš realybės ji veda į sapnus ir mitus. Sarah Mittenbühler: Kelionės metu pagrindinė veikėja – Keliautoja – išgyvena pokytį. Tai atsispindi ir jos aprangoje. Šis virsmas nėra linijinis – šokinėjama pirmyn atgal tarp įvairių laiko tarpsnių. Nicola Panzer: Tai susiję su nuolatine perspektyvos kaita. Žiūros taškas keičiasi. Kartais

2026

| 3 |

Sarah Mittenbühler. Fotografė Britt Schilling esi šioje erdvėje, priklausomas nuo jos valios, kartais iš jos pasitrauki. Arba erdvė susiaurėja ir tampa savotišku kalėjimu. Paskui vėl beribių platumų potyris. Išryškėja kontrastai. Kai kurios scenos remiasi inuitų mitais, pavyzdžiui, pasakojimais apie Sedną. Tačiau tai nėra tiesioginiai perpasakojimai, o veikiau asociatyvus žvilgsnis. Konradas Kuhnas: Operą sudaro trys veiksmai, o kiekvieną veiksmą – trys scenos. Kaip šie veiksmai tarpusavyje susiję? Kaip tai atsispindi scenografijoje? Nicola Panzer: Kiekviena iš trijų scenų, sudarančių vieną iš trijų veiksmų, struktūriškai yra susijusi su atitinkamomis kitų veiksmų scenomis: 1A – su 2A ir 3A, 1B – su 2B ir 3B ir t. t. Jei kalbėtume plačiau, A scenos vaizduoja šeimos situaciją, B scenos yra didesnės apimties, o C scenos atsiveria dar plačiau – jose pasirodo ir visas choras. Vis dėlto šios schemos aklai nesilaikoma, esama nukrypimų. 3B scena tampa savotiška kulminacija, tuo tarpu finalinė 3C scena yra ramesnė. Trečiame veiksme pasineriama į vandens, ledo ir sniego stichijas, iš kurių ir kristalizuojasi finalinė scena.

2 0 26

| 3 |

P R E M J E R Ą

P A S I T I N K A N T

Konradas Kuhnas: Koks choro vaidmuo? Ar tai konkreti žmonių grupė? O gal jo funkcija abstraktesnė? Nicola Panzer: Jis taip pat kinta. Choras prisiima įvairias tapatybes. Yra nemažai scenų, kur jis dainuoja užkulisiuose, t. y. būna girdimas, bet nematomas. Jis kuria atmosferą, pavyzdžiui, įkūnija gamtą arba jausmus, kuriuos kelia Arkties kraštovaizdis. Kitose scenose choras atstovauja konkrečiai grupei – vėlgi ta prasme, kad keičiasi perspektyva. Choras gali dalyvauti veiksme arba jį stebėti, o paskui vėl tapti aplinkos dalimi. Tai išryškina gamtos, žmogaus ir kitų būtybių ryšį. Sarah Mittenbühler: Choras neturi vienodų kostiumų, priešingai, yra daugybė variantų. Vis dėlto scenos savarankiškos ir kiekviena jų turi savo estetiką, kuri kitoje scenoje jau bus visiškai kitokia. Kai kurios iš jų sietinos su konkrečia epocha ar laikotarpiu. Kaip minėta, vienos scenos įkvėptos inuitų ar tyrinėtojų aprangos, kitos – jų kultūros objektų: dirbinių iš vėplių ilčių, kurie vaizduoja gyvūnus ar dvasias, o kartais – net kelis padarus vienu metu. Vienoje scenoje moterų choras įkūnija sniegą. Taigi kostiumai labai įvairūs ir abstraktūs.

Konradas Kuhnas: Koks muzikos ir teksto santykis? Ar čia esama to, ką vadiname muzikos palydimu dialogu ar monologu? Nicola Panzer: Veikėjai sąveikauja, bet teksto požiūriu viena tema ar objektu dažniausiai neapsiribojama. Dalis teksto labai abstrakti. Man regis, nuostabu, kad čia skamba trys kalbos: lietuvių, anglų ir inuktituto, kuriuo šneka poliarinio regiono gyventojai. Šių kalbų skirtumai, pirmiausia fonetiniai, išryškėja labai greitai, ypač kai tas pats tekstas vienoje scenoje nuskamba dviem ar trim kalbomis. Inuitų kalba man atrodo labai poetiška, tuo tarpu anglų – gana glausta ir konkreti. Lietuviškai aš pati nemoku, galiu tik išsiversti, bet lietuvių kalba, giminiška su sanskritu, atrodo labai filosofiška. Visa tai atsispindi ir muzikiniuose sprendimuose, Žibuoklės partitūra tuo žaidžia. Pavyzdžiui, atstumą tarp šeimos narių sukuria kalbėjimas skirtingomis kalbomis. Kiekvienos kalbos prozodija turi savitą ritmą. Tai išryškina skirtumus, bet kartu ir panašumus. Prie to prisideda dar vienas kalbos lygmuo – jis faktiškai tampa ketvirtąja kalba. Tai akimirkos, kai muzika jungiama tik atskirais skiemenimis ar garsais; tai kuria daug intensyvesnę komunikaciją nei ištisi žodžiai ar sakiniai. Lygiai taip,

2026

| 3 |

Saros Mittenbühler kostiumų eskizai

|P R E MP JR E ER MĄ J EP AR SA IS T IP NA KS AI NT TI N K A N T

2 0 26

| 3 |

Kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė, pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas kaip partitūrą sudaro tiksliai sukonstruotos tekstūros, išryškėja ir labai kalbiškai niuansuota tekstūra, įsipynusi į muzikinį audinį. Konradas Kuhnas: Įdomu, kad inuitų kalboje nėra žodžio, pavadinančio begalybę, o tik aprašomieji žodžių junginiai, paprastai nusakantys ne būseną, o veiksmą: „tai, ko neįmanoma suskaičiuoti“, „indas, kuris neturi dugno“ arba „tai, ko niekada, net ir ateityje, nepritrūks“. Sarah Mittenbühler: Taip pat esama daug žodžių sniegui pavadinti. Jie niekada nėra abstraktūs, o nusako sniegą funkciškai: „medžiaga, tinkama iglui statyti“, „krintantis sniegas“, „pūga“, „suledėjęs sniegas, kuriuo slysta rogės“ ir pan. Tai mane sužavėjo. Kostiumuose vyrauja balta spalva. Scenoje, kur moterų choras įkūnija sniegą, regime didžiulę formų įvairovę. Nicola Panzer: Yra terminas amžinasis įšalas, bet juk Arkties kraštovaizdis nuolat kinta. Čia nėra nieko pastovaus. Susitvenkusios ledo lytys gali sutraiškyti laivą arba lūžti ir nuplaukti, tiesiogine prasme išmušdamos žemę tau iš po kojų. Žmonės, gyvenantys Arktyje, turi nuolat prisitaikyti prie šių pokyčių. Dualumo principas inuitų kultūroje taip pat žavi. Žvelgdamas į figūrėlę, išskaptuotą iš vėplio ilties, matai čia baltąjį lokį, čia ruonį – priklausomai

nuo to, iš kurios pusės žiūri. Arba tokia skulptūrėlė gali būti dvigalvė. Dualumas kuria įtampą su vienove. Dvi rankos – tai du poliai, o kartu – vienovė. Visiška to priešingybė – tyrinėtojai, jų drąsa ir milžiniška energija žengti į nežinią, pasmerkiant save pačioms sudėtingiausioms situacijoms. Prieš 120 metų nebuvo lėktuvų ar dronų, galinčių pasiekti leduose įstrigusį laivą. Žiemoti lede – tai kone pusę metų gyventi be dienos šviesos. Kad ištvertų šias ekstremalias sąlygas, ekspedicijų nariai turėjo iš esmės keisti vakarietiškus gyvenimo įpročius. Kaip žmogus elgiasi tokioje aplinkoje? Kaip išgyvena pažeidžiamumą, vienatvę, o kartu – beribes platybes ir laisvę? Tai klausimai, randantys išraišką muzikoje. Konradas Kuhnas: Amerikiečių antropologas, kino filmų kūrėjas ir medijų teoretikas Edmundas Carpenteris nuo XX a. šeštojo dešimtmečio rengė mokslines ekspedicijas į Arktį, be kita ko, ir į Nunavutą. Vėliau keliose parodose jis pristatė inuitų artefaktus. Carpenteris siekė eksponatus išdėstyti kitaip, nei įprasta muziejuose, nes inuitų kultūros žmonės turi visiškai kitokį erdvės supratimą. Vienos iš šių parodų, pirmiausia eksponuotos De Menil kolekcijoje Teksase, o vėliau – ir Paryžiaus

2026

| 3 |

Musée du Quai Branly, pavadinimas – Upside Down (liet. Aukštyn kojomis). Carpenteris taip pat norėjo, vaizdžiai tariant, apversti aukštyn kojomis mūsų supratimą apie šiauriečių kultūras ir jų antropologinį aprašymą. Robertą Wilsoną, kuris kartu su Žibuokle Martinaityte kūrė operos struktūros koncepciją ir yra vienas iš libreto autorių, sužavėjo Carpenterio tyrimai ir inuitų kultūra. Beje, jis prisidėjo ir prie minėtų parodų dizaino. Įkvėptas Žibuoklės muzikos, kaip tik jis ir pasiūlė anglišką kūrinio pavadinimą Upside Down. O ką šis pavadinimas reiškia jums? Nicola Panzer: Ko gero, šį pavadinimą ne taip paprasta išversti į lietuvių kalbą. Man, be minėtų sąsajų su inuitų kultūra, Upside Down taip pat atspindi mūsų prieigos dualumą ir kintamų perspektyvų principą: galbūt yra dalykų, kurie iš tikrųjų reiškia visiškai ką kita, nei mes apie juos linkę manyti. Konradas Kuhnas: Tai man primena, kad Carpenteris, bendradarbiavęs su Marshallu McLuhanu, savo kelionių į Arktį metu ne tik fotografavo inuitus kaip koks dokumentinio kino kūrėjas, bet ir juos pačius išmokė fotografuoti. Vadinasi, inuitai galėjo vaizduoti save pagal savas taisykles,

pasitelkę jiems visiškai naują mediją, – o tai irgi tam tikras perspektyvos poslinkis. Sarah Mittenbühler: Man pasirodė netikėta ir paveiku, kad minėtas iš vėplių ilčių išdrožtas figūrėles inuitai dažnai nešioja su grandinėle po kaklu taip, kad jos, vaizdžiai tariant, kabo aukštyn kojomis. Konradas Kuhnas: Edmundas Carpenteris savo raštuose ir parodose yra nurodęs ir sąsajų su siurrealizmo srove. Pavyzdžiui, kai kurios libreto ištraukos yra pasiskolintos kaip tik iš to pasaulio. R. Wilsono parašyti operos tekstai, kurie vėliau buvo panaudoti kuriant muziką, atsirado taikant metodą, panašų į siurrealistų „automatinį rašymą“ (pranc. Écriture automatique). Ar tai atsispindi ir scenografijoje bei kostiumuose? Sarah Mittenbühler: Kaip minėjau, operai įsibėgėjant, kostiumai vis labiau ima priminti fantastiką. Galima sakyti, jie tampa siurrealistiniai. Be sniego tematikos kostiumų, matysime ir tam tikrų gyvūniškų būtybių. Bet visų detalių nenorime atskleisti. Pamatysite spektaklyje. n

Fotografas Tautvydas Juknevičius

Režisierė Nicola Panzer, režisierės asistentas Gediminas Šeduikis

|P R E M J E R Ą

2 0 26

| 3 |

P A S I T I N K A N T

2026

| 3 |

2 0 26

Operos plakato autorė Stephanie Engeln

| 3 |

Apversta tikrovė Kelionės pradžia

P R E M J E R Ą

P A S I T I N K A N T

2026

| 3 |

Robertas Wilsonas. Fotografas Yiorgos Kaplanidis

Konrad Kuhn Kai Žibuoklė Martinaitytė ir Robertas Wilsonas susėdo aptarti bendro operos projekto, pirma, dėl ko jie sutarė, buvo pavadinimas. R. Wilsonas jį pasiūlė todėl, kad kompozitorės muzika jam asocijavosi su Arkties kraštovaizdžiu. O šis jam priminė antropologo Edmundo Carpenterio kuruotą įvairių inuitų kultūros artefaktų parodą, mat pats R. Wilsonas kadaise buvo šios ekspozicijos, kuri vadinosi Apversta tikrovė (angl. Upside Down), architektūros autorius. Paskui jiedu sukūrė operos struktūrą dar nežinodami, koks bus turinys. Labai panašiai R. Wilsonas pasielgė ir prieš penkiasdešimt metų, kai su Philipu Glassu kūrė operą Einšteinas paplūdimyje. Tąkart pradžioje taip pat nebuvo nieko, tik pavadinimas ir struktūra: iš kiek dalių kūrinys susidės, kiek truks kiekviena jų ir kaip atskiros dalys struktūriškai siesis viena su kita. 2025 m. sausį Vilniuje buvo surengtos kūrybinės dirbtuvės, kuriose gimė pirmosios scenografijos idėjos, preliminarūs eskizai ir net atskirų scenų improvizacijos. R. Wilsonas pačioje pradžioje aiškiai išsakė savo moto: „Jokių „idėjų“. Mes nežinome, kur ši kelionė nuves. Jei žinotume, nereikėtų į ją leistis.“ Kūrybinėse dirbtuvėse

įkvėpimo šaltiniu tapo jau turimos Žibuoklės kompozicijos. Iš pradžių abstrakčiai sukurta struktūra pradėjo pildytis migloto turinio. Kaip tik tada R. Wilsonas parašė du tekstus dar nežinodamas, kokiame teatriniame ar muzikiniame kontekste jie galėtų būti panaudoti. Kompozitorė ir aš, šio pastatymo dramaturgas, surinkome kitus tekstus. Tarp šaltinių buvo eilėraščių apie sniegą, Arktį ir keliones, taip pat tekstai, susiję su XX a. trečiojo dešimtmečio dadaizmo judėjimu. Remdamasi šia medžiaga, Žibuoklė pradėjo kurti. Taip gimė Apverstos tikrovės partitūra. Kitas žingsnis turėjo būti paties R. Wilsono režisūrinis darbas atsispiriant nuo sukurtos muzikos, bet jo mirtis 2025 m. liepą užkirto tam kelią. Ligtolinis jo įdirbis buvo įtrauktas į partitūrą, bet iš estetikos ir scenografijos tebuvo likę keli fragmentiški eskizai. Todėl prieš iškeliaudamas anapilin R. Wilsonas nusprendė, kad opera, kurios bendraautoris jis yra, neturėtų būti statoma nurodant jį kaip režisierių ir scenografą. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras vėliau nutarė šią pasaulinę premjerą patikėti režisuoti Nicolai Panzer. Ši ilgametė R. Wilsono bendražygė buvo įsitraukusi į kūrybinį procesą nuo pat pirmųjų žingsnių. Ji subūrė savo komandą ir pradėjo darbą. n

2 0 26

| 3 |

Scenografė Stephanie Engeln

Šviesų dailininkas Marcello Lumaca

Vaizdo projekcijų dailininkas Robertas Pflanzas

Choreografas Alexis Fousekis

Režisierė Nicola Panzer

P R E M J E R Ą

P A S I T I N K A N T

Kostiumų dailininkė Sarah Mittenbühler 2026

| 3 |

Dramaturgas Konradas Kuhnas

Fotografas Tautvydas Juknevičius

Kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė

Grimo ir perukų dailininkė Manu Halligan su soliste Gunta Gelgote

Fotografė Aira Boss

2 0 26

| 3 |

P A Ž I N T I S

Operos solistė

Austėja Zinkevičiūtė:

„Opera prasideda tada, kai baigiasi ego“ Per kelerius metus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Austėja Zinkevičiūtė sukūrė daug ir įvairių vaidmenų. Šiandien ji laikoma viena ryškiausių jaunosios kartos operos solisčių Lietuvoje. Ją vertina kolegos, pamėgo publika, o kiekvienas naujas vaidmuo tik dar labiau atskleidžia jos meninę brandą. Bet scena – tai ne tik talentas, tai ir kasdienė disciplina, nuoseklus darbas, smalsumas ir nuolatinis noras augti.

Ingrida Alonderė

Su Austėja kalbamės apie vaikystės svajonę tapti dainininke, studijas pas profesorę Ireną Milkevičiūtę, pirmuosius žingsnius LNOBT, personažų kūrimą, jaudulį prieš spektaklius ir tai, kodėl opera jai pirmiausia yra komandinis darbas. Šis pokalbis atskleidžia ne tik talentingą jauną solistę, bet ir žmogų, kuris į sceną žengia pagarbiai, smalsiai ir nuolat siekdamas tapti geresne savo versija.

Kas atvedė Jus į muziką ir kodėl pasirinkote operą? Toks sunkus, o kartu ir labai paprastas klausimas. Esu iš šeimos, kurioje nėra nei vieno muzikanto, nei vieno profesionalaus menininko. Mano artimiausioje aplinkoje taip pat nėra žmonių, susijusių su menu, – net mano antroji pusė nėra menininkas. Todėl kartais pagalvoju, kad lyg ir neturėčiau būti taip stipriai susijusi su muzika. Juk dažniausiai girdime istorijas apie žmones, augusius menininkų šeimose: muzikuoja mama ar tėtis, giminėje yra atlikėjų ar kitų kūrėjų. Mano atvejis kitoks. Tačiau labai įdomu, kad nuo pat vaikystės žinojau, jog būsiu dainininkė. Esu ne kartą apie tai kalbėjusi su mama, nes pati nebeprisimenu to laiko, kai buvau trejų ar ketverių. Ji pasakojo, kad paklausta, kuo norėčiau būti užaugusi, visada atsakydavau tą patį. Ir įdomiausia, kad nesakydavau: „Norėčiau būti dainininkė.“ Sakydavau: „Būsiu dainininkė.“ Tarsi viskas jau būtų buvę nuspręsta ir aišku. Augant tas jausmas niekur nedingo. Nežinau, kiek šiandien galiu save laikyti brandžia,

2026

| 3 |

2 0 26

| 3 |

P A Ž I N T I S

bet iki pat šio gyvenimo etapo man buvo aišku, kokį kelią renkuosi. Paauglystėje pradėjau daugiau galvoti, ką konkrečiai norėčiau dainuoti, kokį žanrą rinktis, kur save kreipti. Žinoma, populiarioji muzika atrodė smagi ir patraukli, bet opera ir klasikinė muzika man visada duodavo kažko daugiau. Jos suteikia peno sielai. Man niekada nepabosta į jas gilintis. Patinka ieškoti, analizuoti, atrasti vis naujų prasmių ir sluoksnių. Tas nuolatinis gilinimasis ramina ir kartu labai įtraukia. Todėl sprendimas rinktis operą buvo visiškai natūralus. Net negalėčiau pasakyti konkretaus momento, kada tai įvyko, – tiesiog kažkuriuo metu supratau, kad tai mano vieta. Iš kur esate kilusi ir kada pradėjote mokytis muzikos? Esu iš Vilniaus. Močiutė pasiūlė tėvams užrašyti mane į muzikos mokyklą ir buvau nuvesta į chorinio dainavimo mokyklą Liepaitės. Lygiagrečiai lankiau ir įprastą mokyklą – Vilniaus Žvėryno gimnaziją. Tad vaikystė prabėgo tarp dviejų pasaulių: viename buvo bendrieji mokslai, draugai ir įprasta mokyklinė kasdienybė, o kitame – muzika, chorai, koncertai ir kita, kas susiję su dainavimu. Vėliau Liepaitėse turėjau nuostabią solinio dainavimo mokytoją Vidą Taurinskaitę-Rukšienę. Ši buvusi profesorės Irenos Milkevičiūtės mokinė pirmoji ir paskatino mane galvoti apie studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Anuomet tas žingsnis atrodė labai natūralus, bet šiandien suprantu, kokią didelę reikšmę mano kelyje turėjo žmonės, laiku pastebėję norą dainuoti ir padėję juo patikėti. Ar po Liepaičių kelias į akademiją buvo nuoseklus? Kaip ieškojote savo dėstytojos? Taip, gana nuoseklus. Dvyliktoje klasėje atėjo metas apsispręsti, kur suksiu toliau. Įdomu, kad man sekėsi matematika, mėgau logiką ir struktūrą, todėl tam tikra prasme esu gana netipiška muzikantė. Vis dėlto pagrindinis siekis visada buvo dainavimas. Tuo metu pasakiau sau: jeigu įstosiu į LMTA, tai bus mano profesija. Gal skamba griežtai, bet man visada atrodė, kad profesija nėra vien noras. Žmogus, pasirinkęs tam tikrą kryptį ir įdėjęs į ją daug laiko ir pastangų, prisiima atsakomybę už savo pasirinkimą. Iki tol visada svajojau vien apie dainavimą, todėl buvo aišku, kad jeigu jau pasirinksiu šį kelią, juo ir eisiu. O studijuoti pas profesorę Ireną Milkevičiūtę pasiūlė mokytoja Vida Taurinskaitė-Rukšienė, kuri, kaip minėjau, pati buvo jos mokinė. Labai pasitikėjau jos nuomone, todėl šis pasirinkimas atrodė visiškai natūralus.

Daugelis stojančiųjų į akademiją tuo metu galvoja tik apie tai, kaip įstoti. Jūs jau tada turėjote gana pragmatišką požiūrį į profesiją. Iš kur jis? Galbūt iš to, kad jau iki to momento dainavimas buvo tapęs natūralia mano gyvenimo dalimi. Visą gyvenimą norėjau būti dainininkė, dalyvavau konkursuose, koncertuose, įvairiuose projektuose, todėl dainavimas man nebuvo tik graži svajonė. Tai jau buvo pažįstama sritis, į kurią buvau įdėjusi daug laiko ir darbo. Dėl to į stojimą žiūrėjau kiek pragmatiškiau. Žinoma, tai buvo galimybė įgyvendinti svajonę, bet kartu ir labai svarbi gyvenimo kryžkelė. Supratau, kad dabar turėsiu progą tęsti tai, apie ką svajojau daugelį metų. Negaliu pasakyti, kad tai buvo didelis pasiryžimas ar vidinė kova. Priešingai – sprendimas stoti į dainavimą atrodė visai natūralus. Tą kryptį buvau pasirinkusi gerokai anksčiau. Todėl įstoti į akademiją man reiškė ne tiek naujo kelio pradžią, kiek sąmoningą sprendimą tęsti tai, ką jau seniai buvau pasirinkusi. Tada ir pagalvojau: jeigu einu šiuo keliu, turiu padaryti viską, kad pasisektų. Reikia dirbti, mokytis ir nuosekliai judėti pirmyn. Nors Jus labai palaikė šeima, ar vis tiek nesijautėte savo kelyje viena? Šeimos ir aplinkos, kurioje augau, įtaka buvo labai didelė. Tėvai ir artimieji mane visada labai palaikė, ir už tai esu jiems be galo dėkinga. Niekada nejaučiau, kad turėčiau kovoti dėl teisės rinktis muziką ar kad kas nors abejotų mano sprendimais. Kartu supratau, kad, net ir turėdama didelį palaikymą, tam tikra prasme šiame kelyje vis tiek esu viena. Greta nebuvo žmogaus, kuris iki galo suprastų, ką reiškia būti dainininke, ruoštis vaidmeniui ar susidurti su profesiniais sunkumais. Ir tai visiškai natūralu – juk ir aš negalėčiau iki galo perprasti kitų profesijų žmonių kasdienybės. Todėl gana anksti suvokiau, kad svarbiausius sprendimus teks priimti pačiai. Kad ir kaip palaikytų aplinkiniai, ateina momentas, kai lieki viena su savo pasirinkimu ir atsakomybe už jį. Kaip prisimenate studijų metus pas Ireną Milkevičiūtę? Į akademiją įstojau aštuoniolikos ir buvau šiek tiek jaunesnė už daugumą kurso draugų. Bet labiausiai iš studijų metų prisimenu ne tai, o savo užsispyrimą ir aiškų tikslą. Žinoma, buvo ir studentiško gyvenimo, ir draugų, bet dainavimas visada išliko svarbiausias.

P A Ž I N T I S

2026

| 3 |

Fotografė Aira Boss

74 A| Ž I N T P I SŽ I N T I S P A

2 0 26

| 3 |

Žynė op. Aida

Sesuo Osmina op. Sesuo Andželika

Jeigu kartais mažiau dėmesio skirdavau teorinėms paskaitoms, mane vis tiek buvo galima rasti akademijoje – tik ne auditorijoje, o klasėje dainuojančią. Norėjau kuo daugiau laiko ir energijos skirti tam, dėl ko ten ir atėjau. Esu labai dėkinga profesorei Irenai Milkevičiūtei. Manau, kad ji ugdo ne tik dainininką, bet ir žmogų. Iš jos gavau daugybę pamokų, patarimų ir požiūrį į profesiją, kuris lydi mane iki šiol. Jos įtaka mano gyvenimui kur kas didesnė nei vien dainavimo studijos. Dvyliktoje klasėje sakėte sau, kad jeigu kada nors dingtų noras dainuoti, tai vis tiek liktų pasirinkta profesija. Ar per tuos metus buvo momentų, kai noras susvyravo?

Pamenu, kad tuo metu studijavau kamerinį dainavimą pas profesorių Vladimirą Prudnikovą. Pasikalbėjau su juo apie norą dalyvauti perklausoje, ir jis mane padrąsino tiesiog mėginti. Užpildžiau paraišką, išsiunčiau įrašus ir, savo nuostabai, buvau pakviesta į perklausą. Tais metais į Operos studiją dar nepatekau – tiesiog buvau per jauna. O kitąmet buvau priimta. Tada jau studijavau magistrantūroje, todėl studijos ir darbas Operos studijoje vyko lygiagrečiai. Prisimenu tą laikotarpį kaip labai intensyvų, bet kartu ir nepaprastai įdomų – atrodė, kad pagaliau atsiveria durys į profesinį pasaulį, kurio taip ilgai laukiau.

Ne, tikrai ne. Priešingai – jis tik stiprėjo. Buvo įvairių etapų, daugiau darbo, streso ar nuovargio, bet niekada nekilo mintis, kad pasirinkau ne tą kelią. Kuo daugiau mokiausi, kuo daugiau patirties kaupiau, tuo stipriau jaučiau, kad esu ten, kur ir turiu būti. Su kiekvienu nauju vaidmeniu ir kiekviena patirtimi scenoje tas noras tik didėjo.

Kokios buvo šios dvejų metų operos studijos, ką veikėte? Pirmaisiais metais dar neturėjau daug vaidmenų – dainavau Zarą operetėje Sarsuela, atlikau dainuojamąją solo partiją balete Barbora Radvilaitė. Tačiau vienas įvykis man tapo tikru profesinės scenos krikštu. Vos pradėjusi stažuotę, sulaukiau skambučio iš teatro. Buvo rengiama operos Dievo avinėlis premjera, ir manęs paklausė, ar galėčiau per mėnesį išmokti pagrindinę partiją kaip dublerė. Nors net nebuvau mačiusi natų, atsakiau: „Taip, galiu.“ Šiandien tai atrodo gana drąsus sprendimas. Iki tol niekada nebuvau per tokį trumpą laiką parengusi pagrindinio vaidmens. Vis dėlto supratau, kad tai galimybė, kurios negaliu praleisti. Per mėnesį partiją išmokau ir labai daug sužinojau apie save.

Šiandien jau esate viena jauniausių LNOBT solisčių. Kaip atrodė tas tiltas iš studijų į profesinę sceną? Pirmasis žingsnis buvo bandymas patekti į teatro jaunųjų artistų Operos studiją. Tuo metu dar buvau ketvirtame bakalauro kurse, o pagal taisykles perklausose galėjo dalyvauti tik magistrantai arba jau studijas baigę solistai. Formalių reikalavimų dar neatitikau, bet labai norėjau pabandyti.

2026

| 3 |

Žavotė op. Manon

Padėtis tapo dar sudėtingesnė, kai pagrindinė solistė susirgo ir man teko greitai įsitraukti į repeticijas. Buvo daug streso, baimės ir nežinomybės, bet kartu tai tapo neįkainojama mokykla. Tas pirmasis mėnuo Operos studijoje labai greitai parodė, kaip veikia teatras. Supratau, kad čia jau nebe studijos – tai profesinis pasaulis, kuriame turi būti pasirengęs prisiimti atsakomybę ir atlikti savo darbą. Kartu labai jaučiau kolegų palaikymą, todėl šis laikotarpis liko atmintyje ne tik kaip didelis išbandymas, bet ir kaip pirmasis tikras susitikimas su teatro bendruomene. Kaip tik tada pradėjau suprasti, ką iš tiesų reiškia dirbti teatre.

išklauso ar tiesiog būna šalia. Dėl to jaučiuosi labai dėkinga, nes ne kiekviename darbe gali gauti tiek palaikymo. Kai reikia, esame individualūs kūrėjai, bet kai reikia – tikra komanda. Ir pati stengiuosi į aplinką ateiti geros nuotaikos, palaikyti kitus, džiaugtis tuo, ką turiu. Galbūt todėl ir jaučiu, kad mane supa labai šilti, draugiški ir smagūs žmonės.

Kas vyko vėliau? Iškilo klausimas, ar teatras mane pasiliks kaip etatinę solistę. Tikėjausi, kad padariau labai gerą darbą ir kad gal dėl to mane pastebės. Taip ir atsitiko, ir labai dėl to džiaugiuosi. Antras mano sezonas baigėsi kaip etatinės teatro solistės, toks pat bus ir kitas sezonas – esu labai patenkinta ir labai dėkinga. Kokią pajutote atmosferą jau tapusi etatine soliste? Pastebiu, kad tarp mūsų solistų yra labai stiprus ryšys. Nors solisto profesija iš prigimties gana individuali – didelę dalį darbo atlieki vienas, pats ugdaisi balsą, pasitikėjimą savimi ir profesinius įgūdžius, – kolektyve jaučiu tikrą bendruomeniškumą. Mūsų solistai man atrodo kaip kumštis. Kai reikia, visi labai palaiko vieni kitus, padeda,

Laureta op. Džanis Skikis (Džanis Skikis – Liudas Mikalauskas)

P A Ž I N T I S

2 0 26

| 3 |

Stela op. Hofmano istorijos (Lindorfas – Giorgi Manoshvili) Kaip jaučiatės būdama viena jauniausių? Brandesniame kolektyve tai trukdo ar padeda? Kai atėjau į teatrą, visiems kolegoms sakydavau „jūs“. Ir dabar dar kartais pagaunu save taip besikreipiančią, bet kolegos tik nusijuokia ir sako, kad jau seniai laikas pereiti prie paprastesnio bendravimo. Į vyresnius kolegas žiūriu su didele pagarba. Stengiuosi neperžengti ribų ir vertinu jų sukauptą patirtį. Kartu jaučiu, kad per tuos metus visi apsipratome vieni su kitais ir susiformavo labai draugiški santykiai. Amžiaus skirtumo labai nesureikšminu. Žinoma, ne su kiekvienu pakalbėsi apie labai asmeniškus dalykus, bet tai natūralu. Man svarbiausia, kad šalia žmonių jausčiausi gerai ir kad jie gerai jaustųsi šalia manęs. O smagiausia, kad su kai kuriais kolegomis, turinčiais gerokai daugiau gyvenimiškos ir profesinės patirties, kartais galiu taip nuoširdžiai pasišnekėti, jog po pokalbio tiesiog gera širdyje. Ar, lygindama save su patyrusiais kolegomis, jaučiate kitokį kartų požiūrį į sceną ir publiką? Sunku kalbėti už visą kartą ar kitus kolegas, nes požiūrių yra įvairių. Noriu tikėti, kad visi,

nesvarbu, kokio amžiaus ar patirties būtume, į sceną ir žiūrovus žiūrime su pagarba ir meile. Man tai labai svarbu. Jaučiu didelę pagarbą scenai, žiūrovams ir pačiai profesijai, todėl visada stengiuosi padaryti viską, ką tuo metu galiu geriausiai. Esu iš tų, kurie mėgsta ateiti pasirengę, – man svarbu, kad partija būtų išmokta, tekstas žinomas, o darbas atliktas dar prieš prasidedant repeticijoms. Todėl nemanau, kad tai kartų klausimas. Veikiau tai žmogaus santykis su profesija, scena ir atsakomybe žiūrovams. Augate ne vien kaip solistė, bet ir kaip asmenybė. Ką dėl to darote papildomai? Profesiškai tobulėju natūraliai – mokausi partijas, kuriu vaidmenis, dirbu scenoje. Bet man atrodo, kad personažo ir muzikos supratimas neatsiranda iš niekur. Tam reikia domėtis žmonėmis, pasauliu ir tuo, kas vyksta aplink. Studijų metais kartais būdavo šiek tiek liūdna, kad mano artimiausia aplinka nėra susijusi su muzika. Atrodydavo, kad ne visada galiu pasidalyti tuo, kuo gyvenu kasdien. Šiandien į tai žiūriu visai kitaip. Manau, kad tai didelė dovana, nes turiu gyvenimą ir už operos pasaulio.

Labai domiuosi psichologija, skaitau knygas, žiūriu dokumentiką, mėgstu analizuoti žmones, jų motyvus ir elgesį. Kartais net pačiai juokinga, kad nuolat ką nors analizuoju. Man tai nėra apsunkinimas – priešingai, padeda geriau suprasti pasaulį ir žmones. Manau, kad savišvieta neturėtų apsiriboti muzika. Kuriant personažą svarbu suprasti ne tik jo muziką ar tekstą, bet ir jo gyvenimą, aplinką, profesiją, išgyvenimus. Todėl, kuo daugiau domiuosi pasauliu, tuo daugiau medžiagos randu savo darbui scenoje. Kaip pradedate pažintį su nauju vaidmeniu ir kiek jame yra Austėjos, o kiek – visiškai kito žmogaus? Šis sezonas man buvo labai netikėtas – teko parengti nemažai vaidmenų. Iki šiol personažus kurdavau gana intuityviai. Tiesą sakant, ir dabar taip yra, bet per šį sezoną manyje susiformavo aiškesnė sistema, kaip ruošti vaidmenį ir pažinti personažą. Pirmiausia atsisėdu prie klaviatūros, klausausi kūrinio, išsiverčiu tekstą, jį skaitau ir bandau susidaryti bendrą įspūdį: kas tai per žmogus, ką jis išgyvena, ką man reikės pasakoti scenoje. Įdomu, kad ne visi vaidmenys iš pradžių nudžiugina. Netgi pastebėjau keistą

P A Ž I N T I S

dėsningumą: personažai, kuriuos pradžioje ne itin norėdavau kurti, vėliau dažnai tapdavo vieni mėgstamiausių. Gal galite pasakyti tokio personažo pavyzdį? Pirmiausia į galvą ateina Žavotė iš operos Manon. Pamenu, sužinojusi, kad gausiu šį vaidmenį, pamaniau: „Viešpatie, prancūzų kalba, greitakalbė, dar reikės dainuoti antrą balsą.“ Dainininkams, ypač sopranams, tai ne taip paprasta, kaip gali atrodyti. Esame įpratę girdėti ir sekti pagrindinę melodiją, todėl antram balsui kartais prireikia net labiau susitelkti. Iš pradžių šis vaidmuo visai nežavėjo. Kol mokiausi muziką, jis man net nepatiko. Viskas pasikeitė prasidėjus režisūrinėms repeticijoms. Kai pradėjome kalbėti apie personažą, jo charakterį ir veiksmus, supratau, kad jis nėra toks svetimas, kaip atrodė iš pradžių. Pamenu, galvojau, kad ši moteris visiškai nepanaši į mane. Bet kuo daugiau dirbau, tuo labiau supratau, kad joje yra ir dalelė manęs pačios – tiesiog to, kuo kasdieniame gyvenime nesiremiu. Tai buvo vienas pirmųjų kartų, kai aiškiai pajutau, kad kuriant personažą riba tarp savęs ir kito žmogaus nėra tokia ryški, kaip gali pasirodyti.

2026

| 3 |

Mikaela op. Karmen

2 0 26

| 3 |

P A Ž I N T I S

Buvo ir daugiau reikšmingų vaidmenų šį sezoną? Vienas svarbiausių šio sezono vaidmenų – Dona Elvyra. Labai norėjau ją atlikti, o kartu ir bijojau. Muzikine prasme jaučiausi gana susikausčiusi, o pats personažas atrodė sunkiai perprantamas. Ilgai negalėjau suprasti jo motyvų, veiksmų logikos. Be to, turėjau mažai laiko – apie pusantro mėnesio. Reikėjo ne tik išmokti muziką, bet ir susikurti personažą. Taigi pradėjau nuo to paties: daug kartų klausiausi operos muzikos, išsiverčiau tekstą, daug kartų jį perskaičiau ir pradėjau analizuoti. Kodėl ji taip elgiasi? Kodėl pasirenka būtent tokį kelią? Kas ją veda pirmyn? Tiesa, nemėgstu susikurti galutinio atsakymo dar prieš repeticijas. Dažniausiai ateinu su daugybe klausimų ir keliomis galimomis versijomis. O tada prasideda labai įdomus etapas – darbas su režisieriumi. Jis dažnai padeda

atsakyti į dalį tų klausimų, pasiūlo naują perspektyvą, o man labai patinka įsitraukti į diskusiją, siūlyti savo idėjas ir kartu ieškoti geriausio sprendimo. Bent jau šį sezoną toks kūrybinis dialogas man buvo labai svarbus kuriant personažą. Turbūt buvo ir personažas, kurį ypač sunkiai sekėsi kurti? Taip, tai Helena iš operos Vasarvidžio nakties sapnas. Šį personažą labai norėjau sukurti, bet nujaučiau, kad nebus lengva. Prasidėjus repeticijoms paaiškėjo, kad ši patirtis man bus viena sudėtingiausių. Heleną mačiau ne kaip konkretų žmogų, o veikiau kaip įvairių žmogiškų savybių, kompleksų ir vidinių prieštaravimų darinį. Buvo sunku pamatyti ją kaip vientisą asmenybę, todėl analizė užtruko gerokai ilgiau nei įprastai. Papildomą iššūkį kėlė tai, kad Helena scenoje atsirado iškart po Donos Elvyros. Įžvelgiau,

Dona Elvyra op. Don Žuanas (Don Otavijus – Mindaugas Jankauskas, Dona Ana – Ona Kolobovaitė)

2026

| 3 |

Elena op. Vasarvidžio nakties sapnas (Lisandras – Karolis Kašiuba, Hermija – Evelina Volodkovič) kad šios veikėjos turi šiokių tokių panašumų, tad bijojau nesąmoningai kartoti jau sukurtus sprendimus. Po Don Žuano premjeros buvau pakylėta, bet iki Vasarvidžio nakties sapno repeticijų buvo likusios vos kelios savaitės, per kurias reikėjo išmokti naują partiją ir sukurti visiškai naują personažą. Teko sau nuolat priminti, kad Helena turi gimti nuo nulio. Nenorėjau remtis tuo, ką jau buvau atradusi kurdama Doną Elvyrą, nes jaučiau, kad tai galėtų pakenkti mano kaip artistės augimui. Laimei, vyko daug režisūrinių repeticijų, o dirbti su Gintaru Varnu buvo didžiulė dovana. Jis buvo labai supratingas, suteikė daug laisvės eksperimentuoti ir ieškoti. Tad galiausiai Helenos kūrimas tapo labai vertingu procesu. Kaip apibendrintumėte savo darbą kuriant naują vaidmenį? Kaip minėjau, viskas prasideda nuo muzikos. Išmokstu partiją, išsiverčiu ir daug kartų skaitau tekstą, kol pradedu suprasti, apie ką kalba personažas. Tada prasideda analizė.

Kartais viską žymiuosi popieriuje, bet dažniausiai tai vyksta galvoje. Mėgstu vaikščioti, tvarkytis namuose, gaminti maistą ir tuo metu mąstyti apie personažą. Pasirenku vieną sceną ir mėginu suprasti, kas joje vyksta, kodėl personažas elgiasi būtent taip. Kartais leidžiu personažui pereiti per save ir labai praktiškai. Bandau įsivaizduoti, kaip jis judėtų, gertų vandenį, laikytų rankas ar atliktų paprastus kasdienius veiksmus. Taip po truputį atsiranda kūno kalba, manieros, įpročiai. Tai savotiškas eksperimentas su kūnu, protu ir vaizduote. Dažniausiai tai vyksta etapais: trumpam panyru į personažą, paskui atsitraukiu, vėliau vėl prie jo grįžtu. Taip pamažu ir gimsta vaidmuo. Kaip jaučiatės prieš pat išeidama į sceną? Jaudinuosi beveik visada. Kuo spektaklis naujesnis ir kuo mažiau kartų dainuotas, tuo jaudulys stipresnis. Ilgainiui išmokau jį laikyti pozityviu dalyku. Negaliu pasakyti, kad jaudulį kontroliuoju. Tiesą sakant, net nenoriu kontroliuoti. Kartais jaudulys užklumpa dieną prieš spektaklį, kartais – prieš dvi dienas, o kartais –

2 0 26

| 3 |

P A Ž I N T I S

net prieš savaitę. Tokiais atvejais stengiuosi nusiraminti labai paprastai: primenu sau, kad šiandien dar nereikia eiti į sceną, vadinasi, dar nėra ko ir jaudintis. Iki spektaklio likus kelioms valandoms, leidžiu sau jaudintis. Keisčiausia, kad tokiu atveju jausmas paprastai nekelia didelio nepatogumo. Kartais nutinka ir priešingai – jaudulys beveik išnyksta, dažniausiai, kai vaidmuo daug kartų dainuotas, pavyzdžiui, Aninos iš operos Traviata. Tada imu nerimauti, kad nesijaudinu. Todėl šiandien galiu pasakyti: jaudulys – mano draugas. Ko iš to, kas vyksta užkulisiuose, paprastai nemato žiūrovai? Žiūrovai nemato labai didelės teatro gyvenimo dalies: kaip ruošiamės spektakliui, kaip bendraujame, kaip susikaupiame prieš išeidami į sceną. Jie mato tik galutinį rezultatą scenoje. Kiekvienas solistas turi savų būdų nusiraminti. Aš pati dažniausiai vaikštau pirmyn ir atgal užkulisiuose. Taip susikaupiu ir mintyse kartoju nedidelę mantrą, kuri padeda nusiraminti. Kuo labiau jaudinuosi, tuo daugiau kartų ją kartoju. O šiaip užkulisiuose visko vyksta kur kas daugiau: kolegos sveikinasi, kalbasi, kartoja tekstą, persirenginėja, bando susikaupti prieš savo scenas. Ten nuolat verda gyvenimas. Ko gero, žiūrovams būtų ne mažiau įdomu pamatyti, kas vyksta už scenos. Ir man pačiai tas pasaulis iki šiol labai įdomus. Kiek Jums svarbi laisvė interpretuoti vaidmenį? Kai dar turėjau mažiau sceninės patirties, būdavo ramiau, kada režisierius aiškiai pasakydavo, ką ir kaip daryti. Tada tiesiog atlikdavau užduotis ir jausdavausi saugi. Sukūrusi daugiau personažų, pradėjau formuoti savo sistemą, kaip juos pažinti ir kurti. Vienas įdomiausių dalykų operoje man yra ne tik muzikos atlikimas, bet ir pats personažo kūrimas. Matydama kitų atlikėjų interpretacijas, dažnai pagaunu save galvojančią, kad norėčiau rasti savą kelią. Nenoriu kartoti to, ką jau padarė kažkas kitas. Labai įdomu ieškoti savų sprendimų, savos logikos ir savo santykio su personažu. Galiu dirbti su visokiais režisieriais – man įdomu įvairūs darbo metodai. Vis dėlto labai mėgstu tuos, kuriuose yra vietos eksperimentams. Kuriant personažą kyla daug idėjų, todėl smagu, kai galima jas pasiūlyti, išbandyti ir kartu su režisieriumi ieškoti geriausio sprendimo. Tokiais momentais pasijuntu ne tik

dainininkė ar atlikėja, bet ir kūrėja. O kai tavo idėja tampa bendro kūrybinio proceso dalimi, kyla labai geras jausmas. Ar sunku išeiti iš personažo po spektaklio? Kol kas ne. Tikiuosi, taip bus ir ateityje. Galbūt įtakos turi mano charakteris – esu gana racionali ir mėgstu aiškiai atskirti, kur baigiasi personažas ir kur prasidedu aš pati. Žinoma, vaidmenys kartais sukelia įvairių minčių ar paskatina pažvelgti į save iš kitos perspektyvos. Bet niekada nebuvo taip, kad negalėčiau išeiti iš personažo. Pasibaigus spektakliui grįžtu namo ir vėl esu Austėja. Manau, kad personažai labiau praturtina mąstymą, nei keičia mane pačią. Jie skatina mąstyti apie žmones, gyvenimą ar tam tikras situacijas, bet kol kas gana lengvai randu ribą tarp scenos ir kasdienybės. Kokį vaidmenį svajojate sukurti? Akademijos laikais tai buvo Mimi. Dabar sakyčiau, kad turiu ne tiek svajonių, kiek tikslų. Pastaraisiais metais sukūriau tiek įdomių personažų, kad vis dažniau galvoju ne apie konkretų vaidmenį, o apie augimo kryptis. Vienas mano tikslų – bent kartą gyvenime padainuoti Violetą operoje Traviata. Nesu tikra, ar šis vaidmuo idealiai tinka mano balsui, nes bėgant metams jis keičiasi ir bręsta, bet man tai būtų savotiškas profesinis matas. Jei pavyktų, būtų smagu, jeigu ne, tragedijos irgi nebūtų. Tai labiau sportinis tikslas nei gyvenimo svajonė. O šiaip labiausiai traukia XX amžiaus operos ir psichologiškai sudėtingi personažai. Vaidmenys, kuriuos gali analizuoti valandų valandas, ieškoti vis naujų prasmių ir sluoksnių. Tokia, pavyzdžiui, yra Lulu iš Albano Bergo operos Lulu. Suprantu, kad šiam vaidmeniui dar reikėtų subręsti tiek vokaliai, tiek kaip asmenybei, bet tokio tipo personažai ypač domina. Kiek solistui svarbu būti įvertintam ir pastebėtam kitų? Būti įvertintam svarbu ir natūralu. Solisto profesijoje nuo to tam tikra prasme priklauso ir galimybės, ir darbai. Jeigu tave vertina režisieriai, dirigentai, teatras ar publika, tai veikia ir tavo profesinį kelią. Yra įvairių įvertinimo rūšių. Malonu išgirsti gerą žodį, sulaukti pagyrimo ar pripažinimo. Tai džiugina kiekvieną. Bet ilgainiui supratau, kad svarbiausia – gebėti sąžiningai ir adekvačiai įvertinti save pačią. Man labai svarbu žinoti, ką padariau gerai, kur dar galiu pasitempti ir ką kitą kartą

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

2026

| 3 |

Mikaela op. Karmen galėčiau padaryti geriau. Kai po spektaklio galiu sau pasakyti: „Šiandien tikrai gerai padirbėjai“, tai man reiškia labai daug. Vis dėlto svarbiausias yra žiūrovų įvertinimas. Jie mato galutinį rezultatą, visą įdėtą darbą, emocijas ir energiją. Jeigu po spektaklio žiūrovas sako, kad jam buvo gražu, jautru ar įdomu, labai džiaugiuosi. Juk galiausiai ir kuriame tam, kad žmonės iš teatro išeitų praturtėję ar tiesiog laimingesni. Kai žiūrovai patenkinti, dažniausiai patenkinta būnu ir aš. Ko palinkėtumėte kartai, dar tik žengiančiai į operos pasaulį? Palinkėčiau rasti pusiausvyrą. Lengva pasakyti žmogui mažiau save kritikuoti arba, priešingai, būti kuklesniam, – realybėje viskas ne taip jau paprasta. Vis dėlto manau, kad būtent pusiausvyra yra vienas svarbiausių mūsų profesijos dalykų. Taip pat norėčiau, kad jauni žmonės kuo anksčiau suprastų, jog opera – tai komandinis darbas. Nors scenoje matome solistus, už kiekvieno spektaklio stovi didžiulė komanda: dirigentai, režisieriai, grimo meistrai, kostiumų dailininkai, scenos darbuotojai, asistentai ir daugybė kitų žmonių. Visi jie siekia to paties tikslo. Todėl svarbu bent trumpam pamiršti visas etiketes ir suprasti, kad vienas žmogus

nieko nelemia. Kiekvienas turi atlikti savo darbą kuo geriau, kad gimtų bendras rezultatas. Komandinis darbas šioje profesijoje ne mažiau svarbus už talentą. Kur save matote po penkerių ar dešimties metų ir koks Jūsų kaip solistės tikslas? Po penkerių ar dešimties metų tikiuosi turėti gražią šeimą, vaikų ir jaukius namus. Tai paprastas, bet svarbus tikslas. Profesinių tikslų turiu daug ir jų atkakliai siekiu. Kartais jų net per daug. Nesu labai kantri, todėl dažnai atrodo, kad kur nors vėluoju ar darau per mažai. Kita vertus, tas jausmas mane ir stumia į priekį. Žinoma, būtų smagu kada nors dainuoti didžiuosiuose pasaulio operos teatruose. Manau, apie tai svajoja daugelis solistų. Bet šiandien man svarbiausia ne konkretus teatras ar vaidmuo. Mano tikslas – nuolat artėti prie geriausios savo, solistės ir aktorės, versijos. O to neįmanoma galutinai įgyvendinti – kaip tik todėl šis tikslas man toks svarbus. Visada galima augti, mokytis ir atrasti ką nors nauja. Nuolatinis augimas ir yra didžiausias motyvas judėti pirmyn. Ačiū už pokalbį. n

2 0 26

| 3 |

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Nerijus Juška:

„Niekada nenustokime tikėję menu“

Žaneta Skersytė

Link didelių svajonių veda maži, bet atkaklūs žingsneliai. Nuo devynmečio berniuko iš Telšių, išvykusio mokytis į Vilnių, iki vieno ryškiausių Lietuvos baleto artistų Nerijaus Juškos – tai kelias, paženklintas ne tik talento, bet ir disciplinos, ištvermės, tikėjimo ir meilės menui. Jau visai netrukus baleto primarijus, pedagogas ir Nerijaus Juškos baleto mokyklos vadovas pasitiks penkiasdešimtąjį jubiliejų. Šia proga kalbamės apie įspūdingą sceninę karjerą, ryškiausius vaidmenis, teatro gyvenimą, šeimą, mokinius ir tai, kas bėgant metams išlieka svarbiausia. „Niekada nenustokime tikėję menu. Kol bus žmonių, kuriuos jaudina muzika, judesys ir nuoširdžiai papasakota istorija, tol baletas gyvuos ir įkvėps naujas kartas“, – sako pašnekovas. Apie viską plačiau – jautriame ir atvirame pokalbyje su Nerijumi Juška.

Kiek šiandien Jumyse dar likę to berniuko iš Telšių, kuris atvyko į sostinę ir vienas pradėjo savo kelią? Jei galėtumėte tam jaunajam sau ką nors pasakyti, perduoti, kas tai būtų? Visada širdies kertelėje išliks tas mažas, vos devynerių į naują gyvenimo etapą žengiantis berniukas. Bet ne kaip vaikystės šešėlis, o kaip sielos draugas, sunkiais momentais įkvėpsiantis neprarasti tikėjimo, drąsos, kryptingai siekti svajonių, tikslų, nepritrūkti rūpesčio ir šilumos, kurios taip stigo palikus gimtuosius namus. Kada pirmąkart susidūrėte su šokiu? Turbūt labiau tiktų vadinti „būtimi su šokiu“. Tai apsupo mane vos pradėjus vaikščioti: visi žingsneliai buvo ant pirštų galų – namie, darželyje, mokykloje... Kas paskatino pasirinkti M. K. Čiurlionio menų mokyklą? „Nerijui reikia vykti pas Čiurlionį“ – šie žodžiai, namie nuskambėję iš mamos ir muzikinį išsilavinimą turinčio svečio lūpų, nugulė mažo

vaiko ne tik ausyse, bet ir širdyje. Atrodė, tame paslaptingame pasaulyje būtinai turiu apsilankyti, tad kasdien klausdavau, kada vyksime į svečius... Tada dar nesupratau, kad tai ne kitapus gatvės gyvenantis „mokytojas Čiurlionis“, o už trijų šimtų kilometrų laukiantis naujas gyvenimas. Kokie buvo pirmieji metai Vilniuje: jautėtės atradęs savo kelią ar patekęs į labai griežtą sistemą? Pirmiausia tai buvo duotybė, norma, kurios, būdamas vaikas, negalėjau su niekuo palyginti. Tai buvo ir svajonės išsipildymas, ir didelis išbandymas: gyvendamas toli nuo tėvų, kasdien turėjau galimybę pasimesti, bet nuo pirmos pamokos jaučiau, kad tai mano namai. Turbūt dar mokykloje supratote, kad galite tapti profesionalu, o ne tik nuolat besimokančiu šokėju? Gyvenant toli nuo šeimos, šokis man tapo namais – atrama, kasdienybe ir būdu ištverti sunkumus. Mokykloje supratau, kad noriu šiuo keliu eiti iki galo, bet apie pripažinimą

2026

| 3 |

2 0 26

| 3 |

Bazilis balete Don Kichotas(Kitri – Miki Hamanaka)

Palaidūnas balete Sūnus palaidūnas

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A . V. I. N G Ą

2026

| 3 |

(Kitri – Mila Lukija Kudriavceva)

Nerijaus Juškos baleto mokykla

Sosto įpėdinis balete Rusiškasis Hamletas (Jekaterina II – Eglė Špokaitė)

2 0 26

| 3 |

M E N U

negalvojau – visas jėgas atidaviau darbui, o visa kita atėjo su laiku. Kaip atsidūrėte Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre? Ar tai buvo natūralus kelias, ar reikėjo įrodyti, kad esate tam pasirengęs? Kelias į LNOBT buvo unikalus ir neįprastas. Tai buvo vienas svarbiausių gyvenimo etapų, tikrojo profesionalo kelio pradžia. Dvyliktoje klasėje tarp bendraklasių jaučiausi savimi pasitikintis, gal net vėjavaikis berniukas, kuriam atrodė, kad viską žino ir moka, – jau gali skristi šokio sparnais. Deja, apsilankęs LNOBT artistų repeticijose, pamokose, supratau, kad esu mokinys, kurio pasitikėjimas pranoksta rezultatus. Kaip tik tada įvyko vidinis lūžis, perversmas tarp tuščio pasitikėjimo ir užsispyrimo dirbti, augti ir tobulėti. Priėmiau visiškai neįprastą sprendimą – savo noru likau dar metus mokytis M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kad drąsiai galėčiau praverti teatro duris. Tada tikėjimas savimi buvo grįstas maksimaliais rezultatais, techniškumu, charakteriu, noru kasdien būti geresniam nei vakar. Augti padėjo mokytojas Danielius Kiršys. Nuolatinė drausmė, reiklumas augino ne sparnus, o pirmiausia pamatą, be kurio joks skrydis būtų neįmanomas. Tik tada iš tikrųjų supratau, ką reiškia būti profesionalu: jausti pagarbą pasirinktam keliui ir atsakomybę. Koks buvo pirmasis Jūsų vaidmuo didžiojoje scenoje ir ką jis atskleidė apie profesionalų baletą? Šiandienos jaunuoliai, vos baigę mokslus, jau nori pačių aukščiausių pozicijų, būti viršūnėje. Aš savo profesinį kelią pradėjau nuo mažų žingsnelių, mažų vaidmenų. Jie ir sukūrė tvirtą pamatą pagrindiniams vaidmenims. Pamenu Adolphe’o Adamo baletą Žizel, kai, kordebalete būdamas Ginklanešys, užsidegimo kupinomis akimis stebėjau pagrindinį solistą (Alberto vaidmuo), bet tikėjau, kad ateis diena, kai aš būsiu jo vietoje, tik reikia išlaukti, išbūti, kantriai dirbti ir tikėti. Profesionalusis baletas turi tapti tavo gyvenimu, kad nereikėtų rinktis tarp vakarėlio su draugais ar dar vienos pamokos. Tikras profesionalas yra tas, kuris jaučia pagarbą kiekvienam skirtam vaidmeniui, nes tik tada visapusiškai auga.

Lifaris balete Raudonoji Žizel

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Ką suteikė pirmieji metai teatre: galimybę pažinti šokio džiaugsmą, o gal ir nuolatinį spaudimą įrodyti, kad gali? Pirmieji metai ir kasdienybė nebuvo „gyvenimas pasakoje“, tai sunkus nuolatinis darbas, disciplina, ir tik rezultatas buvo pasaka, t. y. spektaklis, kuriame šoki. Darbas teatre buvo kasdienis augimas – emocinis ir fizinis. Supratau, kad esu tokio amžiaus ir gyvenu tokį metą, kai turiu atiduoti visą save. Turėjau tikslą tapti pagrindiniu solistu ir tik nuo manęs priklausė, ar jį pasieksiu. Gyvenimas mažam berniukui suteikė galimybę žengti šiuo keliu, tad negalėjau leisti savęs pataupyti. Kada gavote pirmą pagrindinį vaidmenį ir ką jis Jums reiškė? Kiek pamenu, tai buvo Princas spektaklyje vaikams Snieguolė ir septyni nykštukai. Jei gyvenimas būtų padovanojęs auksinę monetą ir jei vos atėjęs į LNOBT būčiau tapęs solistu, būčiau nesupratęs, koks reikšmingas ir atsakingas yra pagrindinis vaidmuo. Pirmiausia tai įvertinimas. Jaučiau pareigą pateisinti pedagogų ir vadovų, kurie manimi tikėjo, lūkestį. Dėkoju repetitoriams Galinai Sinelnikovai ir Vytautui Kudžmai už gyvenimo pamokas, kurios įspaudė pėdsaką mano profesiniame kelyje. Kartu supratau, kad į mane žiūri jaunesnieji kolegos, dar tik svajojantys apie tokią galimybę. Todėl kiekvieną kartą eidamas į sceną stengiausi būti pavyzdys – savo darbu, pagarba profesijai ir atsakomybe nenuvilti tų, kurie manimi tiki. Kuris klasikinio repertuaro spektaklis – Gulbių ežeras, Žizel, Spragtukas – tapo Jūsų karjeros lūžio tašku? Tai Princas iš baleto Spragtukas. Kaip tik šis vaidmuo pirmą kartą leido visapusiškai atskleisti ne tik techninį meistriškumą, šuolio lengvumą ir judesio švarą, bet ir sceninę brandą, muzikalumą bei emocinį pasakojimą. Supratau, kad baletas – tai ne vien nepriekaištinga technika, bet ir gebėjimas kiekvienu judesiu kurti personažo gyvenimą. Nuo tada pradėjau jausti, kad scenoje ne tik atlieku choreografiją – joje pasakoju istoriją.

2026

| 3 |

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Gal užsienio scenoje supratote, kad Lietuvos baleto mokykla gali konkuruoti pasauliniu lygiu? Lietuvos baleto mokykla drąsiai gali konkuruoti pasauliniu lygiu. Mes turime išskirtinių pedagogų, repetitorių, tvirtą baleto tradiciją ir aplinką, kurioje galima augti, tobulėti ir atsiskleisti kaip menininkui. Visa tai – tvirtas pamatas, bet galutinis rezultatas priklauso nuo mūsų pačių – kiek esame pasiryžę dirbti, kiek gebame priimti perduodamas žinias ir paversti jas savo meistriškumu. Lietuva – nedidelė šalis, bet užaugino ne vieną pasaulinio lygio artistą ir įrodė, kad lemia ne šalies dydis, o atsidavimas pašaukimui.

2 0 26

| 3 |

Romeo balete Romeo ir Džuljeta

Jūsų gastrolės apėmė beveik visus žemynus. Kuri šalis ar jos publika labiausiai pakeitė Jūsų baleto supratimą? Gastrolės Pietų Amerikoje dar labiau sustiprino įsitikinimą, kad baletas – tai aristokratiška meno kalba, nepavaldi nei valstybių sienoms, nei kultūrų skirtumams. Pagarba šiam menui gyva kiekviename pasaulio kampelyje – žiūrovai jį priima kaip išskirtinę kultūros vertybę. Tada supranti, kad klasikinis baletas išlaiko savo didybę ir kilnumą nepriklausomai nuo šalies ar žemyno, vienija žmones, palieka pėdsaką jų širdyse.

Kuris vaidmuo atsiėjo daugiausia fizinių ir emocinių pastangų? Sunku būtų išskirti vieną vaidmenį, nes kiekvieną jų išgyvendavau labai asmeniškai. Esu emocijų žmogus, todėl tiek personažo dramatizmas, tiek lyriškumas manyje pasilikdavo dar ilgai nusileidus uždangai. Scenoje niekada nenorėjau tik atlikti choreografijos – siekiau išgyventi kiekvieną istoriją, todėl kartais buvo sunkiausia ne suvaidinti, o paleisti personažą ir jo jausmus. Ačiū scenos partnerei Eglei Špokaitei, kurios dėka gyvenau šokyje, būdamas jaunuolis, gebėjau atskleisti ne tik techniką, bet ir jausmų amplitudę. Tokia partnerystė atveria pačias gražiausias, jautriausias akimirkas. O fizinis pasirengimas balete privalomas nuolat. Profesionalo kūnas negali gyventi poilsio režimu – jis kasdien turi būti pasirengęs atlaikyti didžiausią krūvį. Tik nuoseklus darbas, pagarba savo kūnui leidžia scenoje sukurti lengvumo iliuziją, nors tai slepia didžiulę ištvermę ir metų metus kauptą pasirengimą. Gal būta tokio momento, kai karjera galėjo pasukti visai kita linkme? Vienintelis dalykas, galėjęs pakeisti šį kelią, – trauma ar fizinės galimybės. Baleto artistas visada supranta, kad kūnas yra jo įrankis, todėl tokia rizika lydi kiekvieną akimirką. Bet nei širdyje, nei mintyse niekada nebuvo net menkiausios abejonės, kad galėčiau rinktis kitą profesiją. Baletas man niekada nebuvo tik darbas – tai buvo mano gyvenimo kelias ir tapatybės dalis. Kaip kito santykis su scena nuo jaunystės iki brandos? Santykis su scena keitėsi sykiu su manimi. Jaunystėje daugiausia dėmesio skyriau žinioms, technikai ir patirčiai kaupti – tarsi auginausi tvirtą sparnų karkasą. Bėgant metams

sparnai pamažu išsiskleidė: atsirado vidinė laisvė, žiniomis grįstas pasitikėjimas ir gebėjimas ne tik tiksliai šokti, bet iš tikrųjų gyventi scenoje. Subrendęs supranti, kad didžiausia dovana – ne atlikti judesius, o mėgautis kiekviena akimirka, kvėpuoti kartu su muzika ir šokyje pajusti pilnatvę. Kada suvokėte, kad esate ne tik baleto artistas, bet ir žmogus, formuojantis teatro kultūrą? Tai supratau dar šokdamas pirmuosius kordebaleto vaidmenis. Jau tada suvokiau, kad nereikšmingų vaidmenų teatre nėra, – kiekvienas artistas yra neatsiejama spektaklio visumos dalis, nes be jo neatsiskleistų ir pagrindiniai personažai. Tapęs baleto primarijumi, dar

aiškiau pajutau, kad kiekvienas mažas žingsnis, kiekviena pamoka ir kiekvienas žmogus šiame kelyje turi prasmę. Teatro kultūrą kuria ne vien pagrindiniai vaidmenys – ją kasdien kuria pagarba žmogui, profesijai, kolegoms ir atsakomybė būti pavyzdžiu kitiems. Kas paskatino žengti į televizijos projektus? Ar tai buvo natūralus žingsnis, ar 2026 naujas iššūkis sau? Dažniausias amplua televizijos projektuose 3 | – komisijos narys. Visą gyvenimą buvau |žmogus, kurį vertino, mokė ir kritikavo pedagogai, repetitoriai ar baleto meistrai, o čia pirmą kartą atsidūriau kitoje pusėje. Tai buvo galimybė ne tik vertinti, bet ir pastebėti žmogaus stiprybes, padrąsinti, pasidalyti patirtimi ar patarti taip, kad kritika skatintų augti. Žinoma, televizija suteikė ir daugiau žinomumo, o šis atvėrė naujų galimybių ir prisidėjo prie kitų mano gyvenimo krypčių, nors kartu reiškė ir didesnį viešumą bei atsakomybę – du neatsiejamus žinomumo palydovus. Papasakokite apie savo mokyklą ir pedagogiką. Dar aktyvios karjeros viršūnėje stebėdamas sceną paliekančius artistus, vis pagalvodavau, kur vieną dieną gyvenimas nuves ir mane. Niekada neįsivaizdavau savęs kitoje profesijoje – žinojau, kad visas mano gyvenimas vienaip ar kitaip bus susijęs su šokiu, menu ir sukauptų žinių perdavimu jaunajai kartai. Tuo metu dar iki galo nesuvokiau viso to prasmės, bet šiandien matau, kad pedagogika tapo natūraliu mano kelio tęsiniu. Didžiąją savo kasdienybės dalį buvau atidavęs scenai ir šokiui, todėl šeimai tiesiog neliko vietos. Bet vaikus visada mylėjau. Nors savo vaikų tada dar neturėjau, man buvo didžiulė laimė matyti augant kitų vaikus, juos padrąsinti, padėti jiems patikėti savimi. Įkūręs baleto mokyklą ir šiandien jai vadovaudamas, jaučiu ne tik džiaugsmą, bet ir didžiulę atsakomybę, dėkingumą ilgamečiams pedagogams, kurie yra šios svarbios terpės dalis. Dabar, turėdamas šeimą, dar aiškiau suprantu, kad ugdome ne tik būsimus šokėjus – ugdome vaikus, jų vertybes, drausmę, pagarbą darbui ir menui. Kiekviename jų matau save – tas pačias degančias akis, smalsumą ir norą augti. Didžiausia dovana man – būti viso to dalimi, prisidėti prie Lietuvos kultūros puoselėjimo, meninio ugdymo ir naujos kartos auginimo. Tai atsakomybė, kurią prisiimu su dideliu dėkingumu. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad kartu su baleto mokyklos auklėtiniais galime

Su primabalerina Asta Bazevičiūte

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

rodyti tokius aukščiausio lygio spektaklius kaip Don Kichotas, Bajaderė, Spragtukas. Žinoma, visuose šoku kaip solistas ir tikiuosi, kad sveikata leis šiai tradicijai dar ilgai gyvuoti...

2 0 26

| 3 |

Kaip jautėtės, iš scenos žmogaus tapęs mokyklos vadovu ir pedagogu? Kuo šis pokytis buvo sunkus, o kuo – netikėtai prasmingas? Perėjus iš scenos į užkulisius, pasikeitė ne meilė šokiui, o jos forma. Anksčiau pirmiausia buvau atsakingas už save ir savo vaidmenį, o šiandien – už jauną žmogų, kuris man patiki savo svajonę. Sunkiausia buvo išmokti, kad nebe tu esi dėmesio centre. Vis dėlto greitai supratau, jog kaip tik užkulisiuose gimsta tikrieji rezultatai. Mokyklos vadovas, pedagogas ar repetitorius dažnai yra tas pilkasis kardinolas, kurio darbo žiūrovai nemato, bet kaip tik jis pakloja tvirtą pamatą tam, kuris vieną dieną išeis į scenos šviesą. Didžiausia šios veiklos prasmė – ne vadovauti, o būti šalia augančios laisvos, mąstančios asmenybės. Ne formuoti jauną žmogų pagal save ir ne versti jį eiti mano keliu, bet perduoti patirtį, kuri padėtų jam atrasti savąjį Aš. Jei būtų įmanoma visą baleto karjerą padėti ant svarstyklių, kaip manote, ką ji Jums davė ir ką atėmė? Ir kuri iš šių dalių šiandien Jums atrodo vertingesnė? Gyvenimas yra teisingas: paėmęs viena, jis visada duoda ką nors kita. Baletas iš manęs pareikalavo daug: vaikystėje palikau gimtuosius namus, paauglystėje išgyvenau vienatvę, o jaunystėje atrodė, kad sunkus darbas niekada nesibaigs ir jo vaisių dar labai ilgai nematysiu. Bet šiandien suprantu, kad visa tai turėjo prasmę. Dabar gyvenu tuo, apie ką anuomet galėjau tik svajoti: esu apsuptas šeimos – vaikų ir žmonos Agnės – meilės. O ilgi disciplinos, atkaklumo ir kasdienio darbo metai virto ne tik profesiniais pasiekimais, bet ir tokiu žmogumi, koks tapau. Todėl niekada negalvoju, ką baletas atėmė. Dažniau galvoju apie tai, ką jis man davė: gyvenimo kryptį, vertybes, žmones, šeimą ir galimybę savo patirtį perduoti kitiems. Tad minėtosios svarstyklės neabejotinai nusvirtų į dėkingumo pusę. Kas šiandien Jums padeda atsitraukti nuo darbo? Gal turite hobį, veiklą ar ritualą, kurie leidžia pailsėti nuo baleto pasaulio? Daugiausia ramybės teikia gamta. Esu meno žmogus, todėl, prisilietus prie gyvybės – žemės, medžių, augalų, – man lengviausia

atgauti jėgas. Prie kompiuterio ramybės neieškau – ją randu ten, kur auga tai, kuo rūpinasi mano rankos. Todėl nenuostabu, kad mane kasdien galima pamatyti genint medžius, prižiūrint augalus. Kiek gyvenimo kelyje, kur tiek daug laiko tenka atiduoti scenai, Jums svarbi šeima? Scena dovanoja akimirkas, kurios lieka žiūrovų atmintyje, o šeima kuria gyvenimą, kuris lieka širdyje. Daugelį metų didžiąją laiko dalį atidaviau baletui, todėl šiandien ypač branginu galimybę grįžti ten, kur manęs laukia ne kaip artisto, o kaip vyro ir tėčio. Esu be galo dėkingas savo žmonai už supratimą, kantrybę ir tikėjimą mano keliu. Pilnatvė, kai namuose gimsta šeimos tradicijos, puoselėjama meilė ir vertybės, kurias kasdien perduodame vaikams. Šeima – mano didžiausia atrama ir prasmingiausias gyvenimo vaidmuo. Ar linkėtumėte savo vaikams rinktis tą pačią kaip ir Jūsų profesiją? Labiausiai noriu, kad jie rastų savo pašaukimą ir turėtų drąsos rinktis tai, ką sako širdis. Jeigu jie pasirinks meną, džiaugsiuosi, jeigu ką nors kita, džiaugsiuosi lygiai taip pat. Mano kaip tėčio pareiga – ne parinkti jiems kelią, o būti šalia, palaikyti, padėti atsitiesti po nesėkmių ir tikėti savo pasirinkimu. Apie ką svajojate šiandien ir ko sau palinkėtumėte penkiasdešimtojo jubiliejaus proga? O Jus supantiems žmonėms, šeimai, gerbėjams? Penkiasdešimtmetis man nėra finišo linija – tai dar vieno gražaus gyvenimo etapo pradžia. Sau palinkėčiau išlikti smalsiam, sveikatos ir kasdienio džiaugsmo, kad niekada neprarasčiau noro kurti, mokytis ir dalytis tuo, ką gyvenimas man padovanojo. Savo šeimai linkiu meilės ir kuo daugiau bendrų akimirkų, kurios virsta gražiausiais prisiminimais. Niekada nepraraskime tikėjimo menu. Kol bus žmonių, kuriuos jaudina muzika, judesys ir nuoširdžiai papasakota istorija, tol baletas gyvuos ir įkvėps naujas kartas. n

Nerijus Juška su šeima

2026

| 3 |

2 0 26

| 3 |

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Balete išsipildžiusi svajonė Pokalbis su balerina, Baleto trupės koordinatore

Jolanta Davolyte

| 3 |

Kaip atsitinka, kas lemia, kad vienas gyvenime išbando šimtus kelių, ir kartais taip ir neatranda savojo, kitas – pabando eiti kažkuriuo, ir tai tampa jo pasirinkimu, nebeieškant, nebesiblaškant? Ko reikia, kad baletas taptų vieninteliu pasirinkimu, kuriame būtum visu kūnu ir siela? Ką reikia daryti, kad beveik 100 baleto trupės narių darbas vyktų sklandžiai, kad užtektų ir baleto batelių, ir šokėjų spektaklyje? Apie visą tai, apie gyvenimą balete jubiliejaus proga kalbame su balerina, LNOBT baleto trupės koordinatore Jolanta Davolyte.

Eglė Ulienė Visi Tavo gyvenimo darbai susiję su baletu. Kaip atėjai į jį? Kokia buvo pradžia? Augau Vilniuje. Buvau aktyvus vaikas ir tėvai suteikė man galimybę rinktis: lankiau ir Šokio studiją senuosiuose Pionierių rūmuose, ir muzikos mokyklą, ir gimnastiką, baseiną... Buvau nuolat užsiėmusi, visas laikas suplanuotas. Mūsų kieme dauguma buvo berniukai, tad laisvalaikį irgi leisdavome aktyviai: žaidžiau ir futbolą, ir ledo ritulį žiemą, iki vidurnakčio būdavau lauke. Baletą mano kelyje greičiausiai nulėmė mama. Ji labai subtiliai, bet kryptingai į ten pastūmėjo. Anuomet to aiškiai nesupratau, bet dabar matau, kiek daug jos jautrumo ir nuojautos buvo. Ir tas kelias, kurį ji man tarsi atvėrė, po truputį tapo mano pačios pasirinkimu. Įtakos turėjo ir vaikystės draugė Jolita Siniškevičiūtė-Vilimienė, dabar irgi dirbanti teatre. Mudvi kartu lankėme darželį, gyvenom šalia, ji lankė šokius Profsąjungų rūmuose. Visa tai susidėjo į vieną kryptį, kuri iš gausybės veiklų galiausiai išgrynino šokį kaip mano kelią.

2026

Ketvirtoje klasėje įstojai į M. K. Čiurlionio mokyklos Baleto skyrių. Baleto tuomet pradėdavom mokytis ketvirtoje klasėje. Mano klasėje buvo 36 vaikai: 16 berniukų ir 20 mergaičių. O baigėme mokyklą 6 mergaitės, berniuko – nė vieno. Tai buvo labai ryškus lūžis: viena vertus, dar vaikiška kasdienybė, kita vertus, prasidėjo aiškus, disciplinuotas kelias. Jautei, kad čia niekas neatsitinka šiaip sau – viskas turi kryptį, ritmą, tempą. Kartu tai buvo laikas, kai po truputį pradedi suvokti, kad baletas nebėra tik užsiėmimas – jis tampa gyvenimo būdu. Ką labiausiai prisimeni iš to meto? Pirmiausia – discipliną. Čiurlionkė man buvo tiesiog gyvenimo mokykla. Ten išmokau ne tik šokio, bet ir aiškios vidinės tvarkos: pagarbos darbui, scenai, kostiumui, laikui. Tai buvo kasdienybė, kurioje niekas nevykdavo bet kaip – viskas turėjo ritmą, reikalavimą, atsakomybę. Turėjome dvi nuostabias auklėtojas – Vitą Čiupkutę ir Angelę Rasimavičienę. Abi buvo

2 0 26

| 3 |

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

kalbų mokytojos. Iki šiol galiu padeklamuoti tada išmoktus eilėraščius. Esu dėkinga A. Rasimavičienei už vakarus su Laimonu Noreika, Justinu Marcinkevičiumi – tai įspūdžiai, likę visam gyvenimui. Prisimenu chemijos mokytoją Vandą Galinienę – per jos pamokas rašydavome ir kulinarinius receptus. Mokytoja sakė: „Maisto gaminimas – tai irgi chemija.“ Atrodė žaisminga, bet kartu – būdas parodyti, kad mokslas yra visur. Specialybės mokytojos buvo dvi. Mano grupę mokė Natalija Makarova-Sodeikienė, labai griežta, bet ir nepaprastai gera mokytoja – iš tų, kurios formuoja ne tik techniką, bet ir žmogų. Ji įdiegė discipliną, be kurios šioje profesijoje tiesiog neįmanoma išlikti. Kartais būdavo sunku, net labai, bet dabar suprantu, kad disciplina mus ir išlaikė. Mokytoja buvo tarsi mama – ir ne tik salėje. Baigusios mokyklą dar ilgai palaikėme ryšį, važiuodavome pas ją į sodą po egzaminų. Toks artumas šiandien atrodo beveik neįtikėtinas, bet jis buvo tikras. Teko laimė kelias pamokas gauti iš Genovaitės Sabaliauskaitės – tai tarsi prisilietimas prie istorijos. Istorinio šokio mokė Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė. Šių legendinių asmenybių buvimas vienoje erdvėje jau pats savaime kėlė pagarbą ir virpulį. Baigiamosiose klasėse mus perėmė Nijolė Šimkūnaitė.

Pirmieji mokslo metai

O kas dar įsiminė iš mokyklos laikų? Prisimenu, kasdien keldavausi šeštą ryto, nes jau prieš septynias reikėdavo išeiti iš namų – pamokos prasidėdavo aštuntą. Grįždavau apie devintą vakaro, o jei artėdavo pasirodymas ar egzaminai – ir dar vėliau. Dažnai pareidavau sykiu su kaimyne ir drauge Jolita. Abi stengdavomės po repeticijų kuo greičiau susiruošti – net sudėdavau jos drabužius į kuprinę, kad aplenktume kitą draugių porą. Po mokyklos būdavau tokia pavargusi, kad eidama galvodavau: kaip būtų gerai, kad kuprinė pati pareitų... Bet namie dar laukdavo pamokos, namų darbai. Prisimenu, mano Tėvukas, amžiną atilsį Jam, sakydavo: kol suprantu, aš tau visada padėsiu. Brolis ir sesė jau miegodavo, o mudu su Tėveliu sėdėdavome iki vėlumos ir ruošdavome pamokas. Kartais būdavo ir ašarų, ir akimirkų, kai norėdavosi viską mesti, bet Tėvelio pagalba labai padėjo. Su juo ir vėliau, jau studijų laikais, daug diskutuodavau įvairiausiomis temomis. Jo palaikymas man visada buvo labai svarbus. Kas tos šešios mokyklą tais pačiais metais su Tavimi baigusios klasės draugės? Mes labai susidraugavome. Juk tik šešios – Jolita, Marija Jacevičiūtė (dabar gyvena Amerikoje), Rūta Petrauskaitė, Šviesė Juodytė

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

(Airijoje), Jūratė Terleckaitė ir aš. Visas siejo labai stiprus ryšys – gal, kad mūsų liko tiek mažai, o gal dėl bendro kelio, kurį kartu ėjome. Draugaujam ir su tomis, kurios kartu mokėsi iki aštuntos klasės. Atrodo, Tu vienintelė iš savo laidos šokai iki pat rentos? Baigusios mokyklą, buvome paskirtos į šį teatrą, į Lietuvos ansamblį, į Kauno ir Klaipėdos muzikinius teatrus. Aš gavau paskyrimą į Operos ir baleto teatrą, Jolita ir Jūratė buvo pakviestos čia pusmečiui. Vėliau Jūratė pasuko į baleto kritiką, o Jolita liko, bet sukūrė šeimą, išėjo auginti dukrų ir paskui nebešoko. Bet vėliau vis tiek grįžo į teatrą – dirba aprengėja. Taip, esu vienintelė, šokusi iki pat rentos. Manau, tai lėmė labai didelė meilė baletui ir apskritai šokiui – tai man buvo ne darbas, o gyvenimo būdas. Judesys, scenos jausmas, disciplina niekada nebuvo kažkas, ką reikia ištverti. Tai man buvo natūrali būsena. Ir net dabar šokis tebėra manyje – kartais be jokios priežasties imu ir padarau špagatą. Tarsi kūnas pats prisimena tai, kas buvo visas gyvenimas. Kai 1984 m. atėjau į LNOBT, trupei vadovavo Vytautas Brazdylis. Pradėjau šokti kordebalete. Manau, kiekvienam artistui labai sveika pradėti nuo kordebaleto – tai etapas, kai pereini visus laiptelius, pamatai visumą, jauti bendrą kvėpavimą. Tuo metu trupėje buvo labai stiprūs solistai ir korifėjai. Tada dar šoko Leokadija Aškelovičiūtė, Svetlana Masaniova, Nina Antonova, jau buvo atėjusios Loreta Bartusevičiūtė, Neli Beredina, Jolanta Valeikaitė. Šalia klasikinio šokio pamėgai senuosius šokius. Taip, tas pomėgis išlikęs iki šiol. Tai ypatingas pojūtis – trumpam nusikeli į kitą amžių, į kitą laiką, kur viskas tarsi kitaip kvėpuoja. Šis šokis leidžia pabėgti nuo šiandienos ritmo ir patirti visai kitą būseną. J. Terleckaitė pakvietė mane į Banchetto musicale. Prisimenu pirmąją kelionę – Egidijaus Bičkausko kvietimu turėjome koncertuoti Lietuvos ambasadoje Maskvoje. Traukinyje dar mokiausi šokių žingsnelių, kartojau, vagono supama, bandžiau pagauti judesį... Tas jausmas gyvas iki šiol. Tai buvo nuostabus kolektyvas, nuostabi jo vadovė Jūratė Mikiškaitė – tikra profesionalė ir autoritetas visiems mums. Žmonės ten buvo pačių įvairiausių profesijų, ne profesionalūs šokėjai, bet be galo mylintys šokį. Gal todėl bendrumas buvo toks tikras.

2026

| 3 |

Su mama po koncerto, 1984 m.

Nesunku buvo vieną vakarą šokti klasiką, kitą – senovinius šokius? Juk skiriasi. Tai labai skirtingi šokio stiliai. Skiriasi ne tik technika, bet ir kūno laikysena, plastika, net vidinė būsena. Kartais net stebėdavau save, ar į senovinius šokius neįnešu klasikinio baleto judesių. Reikėdavo sąmoningai save kontroliuoti, grąžinti į kitą laikyseną, kitą judėjimo logiką. Judesio prasme senoviniai šokiai daug natūralesni, paprastesni, ir kaip tik tas paprastumas yra jų grožis. Kartais iš jų išmoksti netgi daugiau, nei atrodo: paprastumo, natūralumo, lengvumo. Ir tai vėliau labai padeda klasikiniame šokyje. Turėjome nemažai gražių, labai stiprių pedagogų – Jane Gingell, Lieveną Baertą. Daug projektų vyko Valdovų rūmuose. O ką tenka daryti, kai, visą laiką šokus, ateina diena, kada reikia viską baigti? Dar mokykloje labai pavydėjau studentams. Sesė mokėsi Kaune mediciną, atvažiuodavo jos draugai, ir galvodavau: kokie jie laimingi. Atrodė, kad jų gyvenime daugiau laisvės.

2 0 26

| 3 |

Karalienė balete Gulbių ežeras

Aš tuo metu gyvenau visai kitu ritmu: spektakliai, repeticijos, ir jeigu tave kur nors pakviečia, tiesiog turi atsisakyti. Kartais galvodavau: kiek aš prarandu... Į karjeros pabaigą reikėjo ką nors rinktis. Muzikos ir teatro akademija tuo metu formavo naują specialybės kursą, taip baigiau LMTA magistrantūrą. Diplome įrašyta: teatro magistro kvalifikacinis laipsnis, choreografo profesinė kvalifikacija. Mus prijungė prie aktorių, nes dar nebuvo jokios patirties. Esu labai dėkinga kurso vadovei Jolantai Vymerytei. Tai buvo mokytoja iš pašaukimo, beveik vienmetė su mumis, bet nepaprastos vidinės jėgos. Mano kurse mokėsi ir Jonas Katakinas, ir L. Bartusevičiūtė. J. Katakinas net prašydavo manęs užrašų, o aš sakydavau: „Jonai, jūs ir taip viską mokate, man iš jūsų mokytis...“ Dėstyti tiesiog nebuvo kam, nes tai galėjo daryti tik baigusieji Maskvos GITIS’ą. Ėmėsi Petras Skirmantas, V. Brazdylis, Beatričė Tomaševičienė, Andželika Cholina. Lengva nebuvo: teatre laisvas tik pirmadienis, ryte paskaitos, tada repeticija, vakare spektaklis, grįžus namo, vėl ruošimasis, rašymas. Baigus bakalauro kursą net nebesinorėjo magistro, bet supratau, kad jeigu jau tiek nueita, reikia pabaigti. Ir vis dėlto perėjimas nebuvo staigus – vyko palengva, kartu su darbu teatre, su naujomis pareigomis, su kitu žvilgsniu į sceną. Supratau, kad, net ir baigus šokti, baletas niekur nedingsta – jis tiesiog keičia formą. Šokau 25 metus. Buvau kordebaleto artistė, o pabaigoje, kaip ir daugelis, šokau charakterinius, vaidybinius vaidmenis – Karalienės, Auklės, Mamos, Bertos ir pan. Nors negaliu išskirti vieno vaidmens ar spektaklio, artimiausia visgi buvo klasika – Žizel, Gulbių ežeras... Po tokių spektaklių visad patiri ypatingą būseną – pasitenkinimą ir fizinį nuovargį, kuris tave tarsi sustato. Kitą dieną jauti, kad kūnas jau kitas, kitaip gyvas, kitaip jautrus.

Karalienė balete Snieguolė ir septyni nykštukai

Dar labai svarbu, kas šalia tavęs scenoje. Jautiesi viso nuostabaus vyksmo dalimi. Kiekvienas spektaklis turi savo aurą. Ir net baigus šokti tas jausmas niekur nedingsta – jis tiesiog persikelia į kitą gyvenimo etapą. Taigi baigusi šokėjos karjerą ėmeisi kitų pareigų teatre. Kiek metų taip jau darbuojiesi? Jau trylika metų esu baleto koordinatorė. Dar šokdama, dirbau pedagoginį darbą su kordebaletu, o po studijų tapau repetitore. Iš šalies koordinatoriaus darbas gali pasirodyti nuobodus, popierinis, bet iš tiesų toks nėra. Kiekviena diena čia – vis kitokia, lyg naujų potyrių ir atradimų laukas, kuriame nuolat sprendi situacijas, bendrauji, reaguoji, gyveni tuo pačiu teatro ritmu. Ir visi laimingi. Juk Tu sugebi taip gražiai visais pasirūpinti... Pasirūpinti... Tos dienos, kai mirė mano Mamytė, vakarą, prisimenu, buvo spektaklis A proba, ir aš jame šokau. Tuo metu labai aiškiai pajutau, kad tarsi perimu iš jos rūpestėlį. Ji saugojo visą mūsų šeimos židinį, visais rūpinosi, ir tas jos buvimas manyje liko kaip natūralus tęsinys. Esu vyriausia sesuo, ir po šios netekties poreikis rūpintis šeima, broliu, sese, vėliau – ir baleto artistais tarsi persikėlė į mane. Matyt, tai ir yra mano duotybė. Man malonu rūpintis kitais, tai teikia pasitenkinimą, ramybę, džiaugsmą. Šeima man labai svarbi, o ji nemaža: brolis, sesė, jų vaikai, jau ir vaikaičiai... Kiekviena šventė be jų tiesiog neįsivaizduojama. Tas pat ir teatre. Kai ateina jauni artistai, atvažiuoja užsieniečiai, matai jų nedrąsą, pasimetimą. Jei tik paprašo pagalbos, visada padedu. Man tai natūralu. Žmogiškumas man nėra pareiga – tai tiesiog gyvenimo būdas. Galbūt tai ir yra įdomiausia – asmeninės savybės persikelia į darbą. Kartais net

2026

Po bakalauro studijų su Jolanta Vimeryte ir Petru Skirmantu

Su choreografu Manueliu Legris po Korsaro premjeros

Su Borisu Eifmanu po Raudoniosios Žizel premjeros, 2001 m.

Su Jurijumi Smoriginu po spektaklio Čiurlionis, 2004 m.

Su Mičislavu Rostropovičiumi po spektaklio Romeo ir Džuljeta

nesusimąstai, kur baigiasi „aš“ ir prasideda darbas. Ir tada natūraliai kyla klausimas: ar tai gerai, ar blogai, kai darbas tampa antraisiais namais, o kolektyvas – antrąja šeima? Vieno atsakymo neturiu. Kartais tai labai šildo, teikia prasmės ir bendrystės jausmą, o kartais supranti, kad riba tarp gyvenimo ir darbo tiesiog išsitrina.

1984-ųjų iki šiandienos buvo dešimt. O kartu su kiekvienu vadovu keitėsi ir pats teatras. Baleto meno vadovų buvo penki. Kiekvienas etapas vis kitoks ir savaip įdomus. Pradėjau kaip šokėja, vėliau tapau repetitore, dar vėliau – koordinatore. Per tiek metų supratau, kad kiekvienas laikotarpis turi savų privalumų, sunkumų ir savo žmones. O juk žmonės ir yra didžiausias teatro turtas. Bendrystė, dalijimasis, meilė tam, ką darai, – tai didžiausios dovanos, kurias gavau. LNOBT šviesų dailininkas Levas Kleinas sako, kad teatras – tarsi liūnas. Ir aš jam pritariu.

Gražu, ką Tu darai. O juk esi teatre jau 42 metai! Kartais ir pati pagalvoju – kiek visko per tą laiką pasikeitė. Vien teatro direktorių nuo

| 3 |

2 0 26

| 3 |

Teatras įtraukia, bet pačia gražiausia prasme. Kartą įbridęs, jau nebenori išeiti, nes teatras visad gyvas – kvėpuojantis, kintantis, augantis. Man labai pasisekė, kad galiu būti jo dalimi. Esu dėkinga už kiekvieną čia praleistą dieną. Kuris darbas tiko labiau – repetitorės ar koordinatorės? Negalėčiau kurio nors išskirti. Manau, visi darbai natūraliai išaugo vienas iš kito. Pedagoginis darbas išmokė kantrybės, gebėjimo įsiklausyti, suprasti, o tai šiandien labai praverčia ir koordinatorės darbe. Juk čia irgi turi būti truputį mokytoja, truputį psichologė, o kartais – tiesiog žmogus, kuris išklauso. Repetitorės darbas buvo labai intensyvus. Daug laiko praleisdavau žiūrėdama vaizdo įrašus, ruošdamasi repeticijoms. Dažnai dirbdavau daugiau, nei reikia, – toks jau mano būdas. Bet kaip tik tada supratau, koks džiaugsmas matyti augantį žmogų.

Iki šiol pamenu, kaip su Polėkio mergaitėmis ruošėme Silfidės spektaklį. Pasistatę Mažojoje salėje kėdes, kurios atstojo baleto artistus, repetavome sudėtingą šokį. Nebuvo nė vienos bendros repeticijos Didžiojoje salėje. Prieš pasirodymą tik pasakiau šokį atliekančiai Gabrielei Bernotaitei: „Tikėk savimi. Klausyk muzikos.“ Kai viskas baigėsi ir salė pradėjo ploti, ji stovėjo ir akimis ieškojo manęs. Pamačiusi pribėgo, apkabino... Tokios akimirkos atlygina už visą darbą. Dėl jų ir dirbi. Panašiai jausdavausi ir pati šokdama. Prisimenu gastroles, kai Romeo ir Džuljetą šokome ant sukaltos iš medinių lentų scenos. Po spektaklio publika net neplojo – trypė kojomis, šaukė. Tokią akimirką užlieja tokia energija, toks dėkingumas, kad atrodo, jog visas sunkus darbas staiga įgauna prasmę. Tai lyg stebuklas! Per visus šiuos metus supratau, kad svarbiausia man – žmonės. Mačiau, kaip artistai

M E N U

auga, atsiskleidžia, įgauna pasitikėjimo. Esu laiminga dirbusi su nepaprastais kolegomis – nuo Krzysztofo Pastoro iki Manuelio Legris, Rūtos Butvilienės, Valdo Chlebinsko ir daugelio kitų. Visi jie – didžiulės asmenybės, o kartu – labai paprasti žmonės. Kartais manau, kad mes, teatro žmonės, gyvename du gyvenimus: vieną – kasdienį, kitą – kūrybinį. Man pats gražiausias momentas – stebėti, kaip choreografas ateina su tuščiu balto popieriaus lapu, iš kurio vėliau po truputį gimsta spektaklis. Piešiniai virsta judesiais, judesiai – istorijomis, o artistai netikėtai atskleidžia tai, ko gal net patys apie save nežinojo. Man tai iki šiol yra stebuklas. Ar turi balete idealą, kuriuo norėtum sekti? Vaikystėje idealas buvo visos gražios balerinos. Atrodė, kad jos tobulos: dailios, lengvos, techniškos, tarsi vaikščiotų ne žeme. Norėjosi būti panašiai į jas. Vėliau supratau, kad didžiausi mokytojai yra kelyje sutikti žmonės. Kiekvienas choreografas, pedagogas, artistas, su kuriuo dirbau scenoje, gastrolėse ar mūsų teatre, dovanojo ką nors svarbaus. Iš vienų mokiausi profesijos, iš kitų –

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

darbo etikos, iš trečių – žmogiškumo. Jei esi atviras, gali mokytis iš kiekvieno sutikto žmogaus. Ir aš visą gyvenimą stengiuosi tai daryti. Tai nesigaili, kad Mama kažkada atvedė Tave į baletą? Oi, ne. Mama dovanojo man visą gyvenimo kelią. Ji buvo be galo rūpestinga. Nors augino tris vaikus, dirbo medike, rasdavo laiko viskam: pati siūdavo mums drabužius, sceninius kostiumus. Prisimenu, kai šokau Polonezą, į plaukus vietoj dirbtinių gėlių įsegė du gyvus narcizų žiedus. Tokios smulkmenos visada išliks atminty. Gyvenome labai paprastai, bet niekada netrūko šilumos. Dalijomės viskuo – net vieną saldainį į penkias dalis, nes juk dar turėjome ir šuniuką... Šis bendrystės jausmas liko visam gyvenimui. Kartais pagalvoju, kad, tapdama balerina, išpildžiau Mamos svajonę. Šokis suteikė man galimybę apkeliauti didelę dalį pasaulio ir pamatyti tai, ko jai pačiai padaryti nepavyko. Gal ir dėl to esu jai taip smarkiai dėkinga – ne tik už tai, kad atvedė į baletą, bet ir už visą gyvenimą, kurį tas sprendimas man dovanojo. n

Po operos Rigoletas premjeros su Elita Bukovska ir Juozu Statkevičiumi

2026

| 3 |

100 |

M E N U

2 0 26

Miko Petrausko Birutė – ši lietuvių opera visada liks pirmoji

| 3 |

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Mikas Petrauskas Amerikoje

Rūta Gaidamavičiūtė Kad ir kiek skaitytume istorinių knygų, tiksliai įsivaizduoti, kaip buvo sutikta Miko Petrausko Birutė, pirmoji lietuvių opera, vargu ar pavyks. Panaikinus ilgalaikį lietuvių kalbos draudimą (1864–1904), smarkiai pasiilgta etninės tematikos, viešo pačios kalbos gyvenimo. Erdvėje, kurioje dar nebuvo radijo, juolab televizijos, susitikimai vakaruose, muzikavimas juose turėjo visai kitą svarbą. Besiplėtojančioms kultūros draugijoms stokojant repertuaro, Mikas Petrauskas (1873–1937) spėriai ėmėsi jį kurti. 1906 m. baigęs Petrapilio konservatoriją ir gavęs laisvojo menininko diplomą, parvykęs į Lietuvą, jis ėmėsi Vilniaus kanklių draugijai rašyti operą Birutė pagal Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio (1852–1916) dramą apie Palangos Birutę ir kunigaikštį Kęstutį. Iki tol jis jau buvo sukūręs dainų, operetes Kaminkrėtys ir malūnininkas (1903) bei Adomas ir Ieva (1905). Kurdamas operą kompozitorius nuolat keitė gyvenamąją vietą, nes buvo įtrauktas į carizmui nepalankių asmenų sąrašą.

Premjera įvyko dabartinės Nacionalinės filharmonijos salėje 1906 m. lapkričio 6 d. Meninių pajėgų stigo, todėl spektakliui dirigavo pats kompozitorius, o režisuoti ėmėsi libreto autorius, kuris dar ir vaidino su savo vaikais. Garsas apie operos sėkmę plačiai nusirito per visuomenę ir žadino jaunimą studijuoti vokalą. „1906 m. gruodžio 11 (24) d. Vilniaus žinios išspausdino Donato Malinausko, kun. Vlado Mirono ir Antano Smetonos (vėliau jie tapo Vasario 16 d. akto signatarais) laišką Šelpkime talentus. Jame visuomenė kviečiama paremti

101

Birutės premjeroje labai sėkmingai pasirodžiusių jaunų dainininkų Kipro Petrausko, Stasio Audėjaus ir Eleonoros Gališauskaitės studijas. (...) Į prašymą buvo atsiliepta.“1 Opera buvo palankiai įvertinta ir kitataučių spaudoje. Rusų laikraštis rašė: „Iki šio laiko lietuviškoji scena muzikiniu atžvilgiu tenkindavosi tik choriniu dainavimu ir dviem trim operetėmis, išverstomis iš lenkų kalbos. Birutė – kompozicija visai originali ir yra pilnai savarankiška rimta muzika. Išlaikyta lietuvių liaudies dvasioje. Birutės siužetas pagrįstas istoriniu padavimu, išlikusiu dainoje Birutės kalnas. Pjesė žiūrima su pagaunančiu susidomėjimu. Ji turtinga efektais: vaidilučių chorai, liaudies eisena, pjovėjų chorai (scenoje apie 70 žmonių), viduramžiški kostiumai, pagaliau muzika, nukelianti klausytojus į didvyrių laikus.“2 Kompozitorius 1925 m. rašė: „Kartais aš net pats stebiuosi, kaip jau tuomet aš galėjau rasti tiek daug lietuviškų gijų.“3 Opera negalėjo būti labai modernios muzikos kalbos, nes nei atlikėjai, nei juo labiau dauguma klausytojų nebuvo tam pasiruošę. Kūrinyje vyravo homofoninis stilius, jis buvo melodingas ir, svarbiausia, nuoširdus. Opera turėjo daug sąsajų su lietuvių liaudies muzika (pavyzdžiui, pabaigtuvių daina Nupjovėm rugius), rasime ir romantinės muzikos atgarsių (Birutės arija). Veikalas patyrė transformacijų. Iš pradžių jis buvo artimas komiškajai operai, su deklamuojamuoju tekstu, jį sudarė dvylika atskirų muzikos numerių, kuriems parinktos tradicinės arijos, arioso, kupletinė daina ir pan. „Svarus vaidmuo operoje tenka vaidilučių ir pamario krašto gyventojų chorams. Jie laikytini antruoju pagrindiniu operos veikėju, atliekančiu daugiausia savarankiškų numerių.

Mikas Petrauskas, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis

2026

| 3 |

Stasys Audėjus

Abu veiksmai baigiami iškilmingomis, pakiliomis giesmėmis, turinčiomis apibendrinančią prasmę. Jų skambumas liudija autoriaus chorinę patirtį. Vaidilučių chorams kompozitorius ieškojo kitokios spalvos, „nes tai turi būti giesmės senovės žinyčios“.“4 Birutę dainavo Marija Piaseckaitė-Šlapelienė. Ji savo atsiminimuose rašė: „Vos užbaigęs darbą, nepaisydamas jam gręsiančio arešto pavojaus, kompozitorius atvyksta į Vilnių ir pats energingai imasi vadovauti operos pastatymui. Jis per trumpą laiką randa pagrindinių vaidmenų atlikėjus, suorganizuoja chorą, orkestrą, slaptai repetuoja operą privačiuose butuose, organizuoja visuomenės paramą spektaklio pastatymui, aktyviai dalyvauja jo apipavidalinime... Dviejų veiksmų nacionalinė opera Birutė anais laikais, tik ką iškovojus spaudą, buvo kažkas nuostabaus, švento. Rodos, gražesnio ir geresnio veikalo nieks ir nepagalvotų reikalauti. Ir todėl mes visi džiaugėmės ir didžiavomės, galėdami jame dalyvauti.“5 Kompozitoriaus brolis Kipras Petrauskas dainavo jaunesniojo Birutės brolio partiją. Jo atsiminimuose skaitome: „Mano pareiga Birutėje buvo kukli: mudu su St. Audėjum buvome Birutės broliai, kartu atlikome duetą. Sudainavus su Birute-Šlapeliene trio, baigėsi mano dainavimas šioje operoje.“6 Neturint nei meninių, nei materialinių pajėgų, opera buvo rašoma kaip vienkartinis mėgėjų spektaklis,

102 |

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

2 0 26

| 3 |

vis dėlto naujo pastatymo ji sulaukė taip pat Vilniuje vos po trejų metų – 1909 m. sausį ją paruošė iš Peterburgo atvykęs kompozitorius ir dirigentas Juozas Tallat-Kelpša. Pats M. Petrauskas apie pirmąjį savo operos pastatymą atsiliepė taip: „Atlošus Vilniuje pirmu kartu Birutė, ypač rusų ir lenkų kritikos, buvo sutikta visai rimtai ir gražiai. Ne dėl to gal tas buvo, kad Birutė iš tikro jau taip būtų įvertinama, bet dėl to, kad visgi Birutėje yra tokių motyvų, kurių niekas nekartojo pirm to ir jaučiami lietuviškais beesą.“7 Kūrinio partitūra neišliko, turime tik kompozitoriaus parengtą ir 1928 m. išleistą klavyrą, kurio įžangos žodyje jis prisipažįsta operos netaisęs ir neperdirbinėjęs: „Kaip jaunose dienose ją parašiau, tokią ją ir išleidžiu.“8 Sukurti operą norėjo ne vienas kompozitorius – apie tai mąstė Vydūnas ir jo brolis Albertas Storosta, Česlovas Sasnauskas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, J. Tallat-Kelpša. Maironis 1895 m. parašė pirmąjį operos libretą Kame išganymas? Nors šiandien M. Petrausko muzika skamba rečiau nei praėjusiame amžiuje, šis kompozitorius visada išliks apvainikuotas pirmosios lietuvių operos laurais. n

Marija Šlapelienė – Birutė, 1906 m.

IŠNAŠOS 1 2 3

4 5 6 7 8

Jonas Vytautas Bruveris, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, p. 45. Severno-zapadnyj golos, 1906, Nr. 265, cit. iš: J. Gaudrimas, Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos. 1861–1917, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958, p. 81. J. Burokaitė, „Mikas Petrauskas“, in: Lietuvos muzikos istorija, I knyga Tautinio atgimimo metai. 1883–1918, Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2002, p. 375. Ten pat, p. 377. Cit. iš: J. Gaudrimas, Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos. 1861– 1917, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958, p. 235. Cit iš: V. Kavoliūnas, Gyvenimas, pašvęstas dainai, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963, p. 18. Cit. iš: J. Gaudrimas, Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos. 1861– 1917, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958, p. 234. Mikas Petrauskas, Straipsniai, laiškai, amžininkų atsiminimai, sudarė ir paaiškinimus parašė Jūratė Burokaitė, Vilnius: Vaga, 1976, p. 259.

103

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

2026

| 3 |

104 |

T E A T R O

B I Č I U L I A I

2 0 26

| 3 |

Virgilijus Noreika

Ketvirtasis tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas Po trejų metų pertraukos grįžta jau ketvirtasis tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas, sukviesiantis į Vilnių talentingus operos solistus iš viso pasaulio. Šiemet juo susidomėjo 180 dainininkų iš keturių žemynų. Legendiniam Lietuvos tenorui V. Noreikai atminti skirtas renginys spėjo pelnyti visuotinį pripažinimą ir tapti vienu didžiausių Europoje konkursų operos solistams. Jame varžosi dalyviai iki 35 metų amžiaus, tad klausytojai galės išgirsti tiek profesinę karjerą pradedančius, tiek sužibėti spėjusius ir didžiosiose operos teatrų ir festivalių scenose pasirodančius dainininkus. Po atrankos turo paaiškėjo į Vilnių kviečiamų konkurso dalyvių pavardės. Atvyksta solistai net iš 27 valstybių, atstovausiantys Armėnijai, Austrijai, Bolivijai, Estijai, Filipinams, Italijai, Izraeliui, Jungtinei

Deividas Staponkus

Karalystei, Jungtinėms Amerikos Valstijoms, Kanadai, Kinijai, Kroatijai, Latvijai, Lenkijai, Lietuvai, Meksikai, Mongolijai, Norvegijai, Pietų Korėjai, Portugalijai, Prancūzijai, Sakartvelui, Serbijai, Slovakijai, Švedijai, Ukrainai ir Vokietijai. Išklausę daugybę atsiųstų įrašų, atrankos komisijos atstovai dalijasi pirmaisiais įspūdžiais. „Ketvirtasis tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas puikiai įsiliejo į prestižiškiausių pasaulio konkursų šeimą. Jis traukia stiprius ir ryškius dainininkus. Labai džiaugiuosi autoritetinga konkurso vertinimo komisija. Atrankiniame etape dalyvavo dainininkai iš 34 pasaulio šalių, tarp jų net 12 Lietuvos atstovų. Į konkursą organizatoriai pakvies tik 82 atrinktus dainininkus. Tai bus įsimintinas ir įdomus renginys, tikra puota

105

Vladyslavas Tluščas

Asta Krikščiūnaitė

Junyoungas Choi

dainavimo meno mėgėjams. Tai didelis įvykis Lietuvos meno pasaulyje. Kviečiu stebėti konkursą ir raginu kuo greičiau pirkti bilietus į jo baigiamąjį koncertą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre“, – sako prof. Deividas Staponkus. Jam antrina ir prof. Asta Krikščiūnaitė: „Nekantriai laukiame ketvirtojo tarptautinio Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso. Ši džiaugsminga operinio dainavimo šventė suburia talentingiausius jaunuosius atlikėjus iš įvairių pasaulio šalių ir skatina jų kūrybiškumą. Ypač džiugina aukštas dalyvių profesinis lygis, kruopštus pasirengimas ir brandus atlikimas. Neabejojame, kad šių metų konkursas bus įdomus ir dinamiškas, išsiskiriantis tiek dalyvių gausa, tiek aukšta atlikimo kokybe.“ Konkursas vyks rugsėjo 19–26 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Iškilmingą atidarymo ir burtų traukimo ceremoniją Šv. Kotrynos bažnyčioje papuoš Liucernos teatro (Šveicarija) solistas, trečiajame tarptautiniame Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurse trečiąją vietą pelnęs ukrainiečių baritonas Vladyslavas Tluščas bei baritonas iš Pietų Korėjos Junyoungas Choi, šių metų Kaskaišo operos konkurso (Portugalija) pirmosios vietos laureatas, atliksiantys gražiausias savo

repertuaro arijas. Šį renginį remia Vilniaus miesto savivaldybė. Finalininkai jau tradiciškai pasirodys LNOBT scenoje kartu su šio teatro orkestru, kuriam šį kartą diriguos lietuvių klausytojų jau pažįstamas Latvijos nacionalinio operos ir baleto teatro pagrindinis dirigentas Martinas Ozolinis. Konkursantų pasirodymus šiemet vertins tarptautinė komisija, kurią sudaro Helena Kaupová (Čekija), Bruna Baglioni (Italija), Zoryana Kushpler (Austrija ir Ukraina), Markusas Hollopas (Vokietija), Yeree Suh (Pietų Korėja), Bogdanas Makalis (Lenkija) ir Asta Krikščiūnaitė (Lietuva). Be piniginio prizų fondo, kurį sudaro 35 tūkst. eurų, konkurso laimėtojams skiriami ir koncertiniai bei specialieji prizai, kuriuos įsteigė LNOBT, Estijos nacionalinė opera, Lenkijos didysis teatras, Mascagni festivalis (Italija), Goldoni teatro fondas (Italija), Artistainternational agentūra (Vokietija), Accademia Bruna Bagloni (Italija), Pažaislio muzikos festivalis, Kauno valstybinė filharmonija, Marijampolės filharmonija, Vilniaus klubas, Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas, kelionių agentūra Menų turas. Renginį finansuoja Lietuvos kultūros taryba. n

2026

| 3 |

106 |

P R I E

K A R Š T O

Š O K O L A D O

P U O D E L I O

Skiriu Operos ir baleto teatro romantikei Laūrai

2 0 26

| 3 |

Iš romantiko užrašų, arba Quo vadis?

Raimondas Polis

Po daugelio metų pamačiau italų operos ir kino režisieriaus Franco Zeffirelli romantinę kino juostą Jėzus iš Nazareto. Jėzų režisierius traktavo kaip dvasinį romantiką, nukryžiuotą už savo romantinę viziją. Šis mini serialas pastatytas 1977 m. Vatikano užsakymu. Po metų, 1978-aisiais, Vatikanas paprašė F. Zeffirelli tapti Jono Pauliaus II inauguracijos vaizdo transliacijos režisieriumi. Vaizdai turėjo būti – ir buvo – pompastiški, operiniai. Amžininkai pasakoja, kad Jo Šventenybė buvęs romantikas. Jo tikėjimas ir žmonių meilė buvo poetiški, romantiškai pakylėti, jis buvo vienas charizmatiškiausių pontifikų istorijoje. Jonas Paulius II ypač vertino Giuseppe’s Verdi Traviatą, Nabuką, jam patiko Giacomo Puccini operos Toska, Madam Baterflai. Jo rezidencijoje ne kartą svečiavosi ir koncertavo dainininkai Plácido Domingo ir Andrea Bocelli.

Aš – romantikas. Visą gyvenimą esu savo svajonių vergas – todėl ir laimingas... Kai kas svajonėse mato realybę – tai tikrasis jų gyvenimas. Romantikai dažniausiai jiems atrodo bepročiai. Vaikystėje, būdamas pionieriumi, po pamokų dažnai važiuodavau į Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią pasigėrėti skulptūromis. Atsisėsdavau ant suoliuko ir svajodavau. Paprastai būdavau vienas. Visi užėjusieji stebėdavosi, kad bažnyčioje – pionierius. Gyvenau svajonių pasaulyje. Vaikystėje buvo tik dvi vietos, kur jaučiausi savimi, – toji bažnyčia ir senasis Operos ir baleto teatras. O dar grožėdavausi ubagais, prašančiais bažnyčios šventoriuje išmaldos... Anuomet man tai atrodė egzotiška. Buvau įsitikinęs, kad Nukryžiuotasis Jėzus taip pat buvo didis romantikas! Jūratės Juozėnienės nuotrauka

107

Vėlyvas pavasaris. Auksinė ryto saulė. Ryškiai mėlynas dangus. Italija. Vatikanas. Čia mane pasitinka Šveicarijos gvardiečiai, vilkintys įspūdingomis Renesanso laikų uniformomis: liemenės iš raudonų, mėlynų ir geltonų dryžių, nuo kelių rauktos kelnės, šalmai su raudonomis plunksnomis ir tradiciniai ginklai – alebardos ir špagos. Per iškilmes gvardiečiai dar užsideda šarvus. Ši uniforma simbolizuoja Medici giminę. Pasak vienos iš versijų, ją sukūręs Michelangelo.

Jūratės Juozėnienės nuotrauka

Pieta – tai amžinoji meilė, mirtis ir prisikėlimas. Pieta – tai amžinas liūdesys, ramybė ir tyla. Pieta – sustingęs muzikos garsas ir nebyli marmurinė opera. Pieta – finalinė daugelio G. Verdi ir G. Puccini operų mizanscena. Nušluostau dulkes nuo savo atminties. 1976-ieji. Maskva. Gruodis. Vakaras. Svečiuojuosi genialiojo pianisto Sviatoslavo Richterio ir vokalistės Ninos Dorliak, jo žmonos, namuose. Erdvus salonas. Palei didelius langus stovi du rojaliai. Kamputyje – nedidelis rokoko stiliaus staliukas. Ant jo stovi maža marmurinė Pietos skulptūrėlė. Šalia guli Marcelio Prousto Prarasto laiko beieškant tomelis. Ant sienų – įvairių dailininkų paveikslai ir fotografijos. Tarp jų – ir Pablo Picasso darbas, vaizduojantis paukščio abstrakciją. Prie rojalio sėdi romantiškas ir kartu kaprizingas Maestro. Skamba romantiko Franzo Schuberto Sonata fortepijonui Nr. 21. Klausytojai tik du – N. Dorliak ir aš. 1991-ųjų sausis. Vilnius. Po kruvinųjų sausio 13-osios įvykių parašiau laišką S. Richteriui ir N. Dorliak – aprašiau visus tragiškųjų dienų įvykius ir Lietuvos kovą už Nepriklausomybę. Atsakymo ilgai laukti nereikėjo. N. Dorliak jų abiejų vardu išreiškė užuojautą žuvusiųjų artimiesiems ir palinkėjo stiprybės kovoje. Pieta – ant Lietuvos kelių guli amžinai užmigę Lietuvos romantikai...

Pirmas jausmas, kad atsidūriau XVI ar XVII amžiuje. Taip ir matau, kaip Veronos aikštėje gvardiečiai tramdo besikaunančius Montekius ir Kapulečius iš Williamo Shakespeare’o dramos Romeo ir Džuljeta. Šis vaizdas man iškart asocijuojasi su F. Zeffirelli Romeo ir Džuljeta. Per Šv. Petro aikštę iš lėto artėju prie Šv. Petro bazilikos. Prieinu prie Porta Santa, Šventųjų durų. Renesansiniai šveicarų gvardiečiai iš lėto jas atveria. Prieš mane – Michelangelo Pieta, amžinoji gyvybės, mirties ir liūdesio skulptūra.

2026

| 3 |

108 |

P R I E

K A R Š T O

Š O K O L A D O

P U O D E L I O

Kūrėją mano įkvėpė tiesa, Pirmoji meilė suteikė jam galią Ir išminties nemirštanti šviesa. Mane pranokt vien amžinybė gali, Bet, kaip jinai, aš amžinas esu. Čionai įžengęs viltį mesk į šalį. (Dante Alighieri, Dieviškoji komedija, „Pragaras“, III giesmė, iš italų kalbos vertė Aleksys Churginas)

2 0 26

| 3 |

Jūratės Juozėnienės nuotrauka

Nematoma jėga iš lėto veda mane į Siksto koplyčią. Atsiduriu Michelangelo ir Dante’s pasaulyje – aistrų, nuodėmių ir atgailos erdvėje. Pakeliu akis į Siksto dangų – matau Pasaulio sutvėrimą, pažiūriu į Siksto altorių – matau Paskutinį teismą. Mane apgaubia Dante’s Dieviškoji komedija ir Michelangelo sukurtos freskos. Siksto koplyčios erdvė man primena šias eilutes: Čia kelias į dejonių viešpatystę, Čia kelias ten, kur skausmas ir tamsa, Čia kelias į šešėlių karalystę.

Visas Michelangelo telpa į šias Dante’s eilutes. Mintyse ataidi nuostabūs berniukų kastratų choro balsai. Beprotiškas grožis eina sykiu su žiaurumu ir žmogaus kūno išniekinimu. Siksto koplyčia – dieviškas grožis ir dieviška nuodėmė. Tai irgi opera! Nematomos Dante’s ir Michelangelo rankos iš lėto atveda prie renesanso ir baroko širdies –didžiojo altoriaus ir Michelangelo kupolo. Atsiduriu dar neregėtoje erdvėje. Jos autoriai – Gian Lorenzo Bernini ir Michelangelo. Pirmoji mintis, kad esu pačiame Renesanso – dailės, skulptūros, literatūros, muzikos – grožyje. Altoriaus centre – Spiritus Sanctus, simbolizuojanti nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą. Mane pagavusi, Spiritus Sanctus magija veda per neregėtas erdves. Pakeliui sutinku Michelangelo, Raffaello, Botticelli, Caravaggio, Bellini, vėliau – mūsų laikams artimesnių Verdi, Puccini, Toscanini, Caruso, Callas dvasias... Iš lėto pro mane praeina Luchino Visconti, F. Zeffirelli ir jų pastatytų operų herojų vėlės... Didįjį altorių, stovintį tiesiai po Michelangelo kupolo anga, dengia galingas bronzinis baldakimas. Jo link nuo Michelangelo kupolo lėtai leidžiasi saulės spindulys. Pro saulės šviesos rūką išnyra amžinoji Verdi Traviatos pora: Virgilijaus Noreikos Alfredas ir Elenos Čiudakovos Violeta. Iš renesansinio altoriaus link Violetos lėtai sklendžia Spiritus Sanctus. Ji nematomai apgaubia Violetos sielą ir neša kupolo viršūnės link. Ten Violetos sielą pasitinka diriguojantis Arturo Toscanini. Saulės spindulys tirpsta...

Vietoj epilogo, arba Post scriptum 2026-ieji. Vilnius. Antano Vienuolio gatvė. Praeivis klausia: „Quo vadis?“ Atsakau: „Į Didžiają operą. Patirti Katarsio!“ Vilnius–Vatikanas–Vilnius

109

Projektą finansuoja:

Projekto partneris:

Informaciniai partneriai:

Bilietus platina:

2026

| 3 |

110 |

2 0 26

| 3 |

111

2026

| 3 |

112 |

2 0 26

koncertų sezonas

| 3 |

Filharmonijos Didžiojoje salėje Spalio 3 d., 19 val. Muzikiniai tiltai. Aleksandra Žvirblytė, Yaroslav Shemet ir LNSO

Spalio 10 d., 19 val.

Spalio 11 d., 16 val.

Mitai ir legendos 2. LNSO, Maximilian Hornung, Victorien Vanoosten

Baroko keliais su Fabio Romano ir „Musica humana“

Bilietus platina

filharmonija.lt filharmonija.lt

113

2026

| 3 |

Lapkričio 11 d., 19 val.

Lapkričio 14 d., 19 val.

Andante festivo. Tadas Motiečius, VVK

LNSO, tarptautinių konkursų nugalėtojai Javier Comesaña Barrera ir Samuel Lee

Lapkričio 21 d., 19 val.

Lapkričio 25 d., 19 val.

Pasaulinio garso kontratenoras Maayan Licht, Modestas Pitrėnas ir LKO

Pasaulinė Giovanni Paolo Colonnos šedevro premjera šiais laikais

Lapkričio 28 d., 19 val.

Gruodžio 5 d., 19 val.

LNSO, „Duo Andersson“ ir Modestas Pitrėnas. Digimo premjera, Martinů ir Brucknerio šedevrai

Kintamos prognozės ir Antano Kučinsko premjera. LKO, broliai Bazarai, Karolis Variakojis

114 |

2 0 26

| 3 |

115

2026

| 3 |

116 |

2 0 26

| 3 |

117

sezono generalinis rėmėjas

2026

| 3 |

rėmėjai

informaciniai rėmėjai

118O| D A C

2 0 26

| 3 | ISSN 1822-3001 Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas 2026 / 3 Redaktorė Laūra Karnavičiūtė Dizainerė Jūratė Juozėnienė Kalbos redaktorė Danutė Ulčinskaitė Fotografas Martynas Aleksa Vadybininkas Laurynas Jakutis

KLAUSIMAI 1. Intervalas. 2. Baritono G. Otso tautybė. 3. Populiariausias vokalinės muzikos žanras. 4. Ryški muzikos frazė, charakterizuojanti ir nuolat lydinti operos veikėją. 5. Vieta, kur vyksta Ž. Bizė Karmen antrasis veiksmas. 6. Baleto Jūratė ir Kastytis autorius. 7. P.Abrahamo operetė Viktorija ir jos ... . 8. Gedulingo pobūdžio vokalinis-instrumentinis kūrinys. 9. Austrų kompozitorius, operos Žvejės autorius. 10. Metų laikas, kai teatras pradeda naują sezoną. 11. R. Vagnerio Skrajojančio olando personažas. 12. Pavasarį LNOBT artistai ... Estijoje. 13. Boso-baritono Misiūros-Tumanovo vardas. 14. Baleto Sniego karalienė veikėja. 15. Personažas iš roko operos Meilė ir mirtis Veronoje. 16. Liutnios dalis. 17. Dainininkės Stanelytės vardas. 18. Ir Bachas, ir Štrausas. Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides. Atsakymą siųskite žurnalo redakcijai adresu zurnalas@opera.lt iki 2026 m. gruodžio 1 d. Burtų keliu išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus LNOBT įsteigtus prizus. I Sudarė Viktoras Paulavičius

Pirmame viršelyje: Kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė Fotografas Dmitrijus Matvejevas Stilistė Gabija Mikalauskaitė Grimo dailininkė Eginta Radžiūnaitė Plaukų stilistė Renata Kežun A. Vienuolio g. 1, 01102 Vilnius Tel.: (8 5) 261 6484 zurnalas@opera.lt www.opera.lt Tiražas 2000 egz. Perspausdinti bet kurį straipsnį ar iliustraciją be rašytinio redakcijos sutikimo griežtai draudžiama Žurnalo redakcijos ir LNOBT nuomonė nebūtinai sutampa su tekstų autorių ir herojų nuomone

LNOBT repertuaras ir informacija apie spektaklius:

ATSAKYMAI 1. Graikas

7. Odeonas

13. Kelionė

2. Smetana

8. Vasara

14. Laikai

3. Rampa

9. Nomeda

15. Kalas

4. Madam

10. Erodas

16. Eraras

5. Radamesas

11. Aldona

17. Aktas

6. Barokas

12. Vilnius

18. Baritonas

IŠ SUNUMERUOTŲ LANGELIŲ: PAKITA Kvietimus į spektaklį laimėjo Nadežda Krivčienė. Sveikiname! Dėl prizo prašome kreiptis tel. (8 5) 261 2646, arba el. paštu zurnalas@opera.lt

Spausdino KRIVENTA V. Pietario g. 5-3, LT-03122 Vilnius

119

TEATRAS atkeliauja į namus

2026

Mėgstate teatro naujienas, pokalbius su kūrėjais ir istorijas, kurios lieka su Jumis ilgiau, nei vienas vakaras teatre? BRAVISSIMO galite užsiprenumeruoti, ir žurnalą gauti tiesiai į savo pašto dėžutę – net jei į teatrą užsukti ne visada pavyksta. Per metus išeina 4 žurnalo numeriai, juos galime atsiųsti paštu Jūsų nurodytu adresu. Pašto išlaidos metams – 10 Eurų. Siunčiant į užsienį – 25 Eurai. Sumokėti galite Lietuvos bankų skyriuose ar internetu. Gavėjas: Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Įmonės kodas: 190753881 A. Vienuolio g. 1, 01102 Vilnius A/s LT 757044060001032380 SEB BANKAS Banko kodas: 70440 Mokėjimo nurodymas: BRAVISSIMO prenumerata Jei mokėsite internetu arba banke, savo vardą, pavardę ir adresą prašome pranešti el. paštu zurnalas@opera.lt arba siųsti redakcijos adresu A. Vienuolio 1, Vilnius LT-01102, žurnalui BRAVISSIMO. Telefonas pasiteirauti: +370 664 68588.

Padovanokite sau PRABANGĄ NESKUBĖTI tegul teatras atsiveria Jums dar plačiau su kiekvienu nauju BRAVISSIMO numeriu

| 3 |

120 |

2 0 26

| 3 |