„Šiame projekte aš buvau Dexterio kompiuterio išorinis standusis diskas“, – šmaikštavo operos režisierė ir prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė (55 m.). Praėjusią savaitę su vyru žinomu britų režisieriumi Dexteriu Fletcheriu (57 m.) ji visam pasauliui pristatė veiksmo filmą „Užblokuotas“ („Ghosted“).
Laima ŽEMULIENĖ
Per 25erius santuokos metus Dalia ir Dexteris pirmą kartą dirbo kartu. Jiems teko griežtai rankose laikyti projektą, kurio biudžetas – 150 milijonų JAV dolerių. Kai gauni tokį projektą, anot D.Ibelhauptaitės, nėra asmeninio gyvenimo.
„Tavo gyvenimas dingsta, išeina, neegzistuoja. Visas gyvenimas tampa darbu, nes didelė atsakomybė padaryti šį darbą puikiai. Neturi nei savaitgalių, nei vakarienių su draugais, nei atostogų.
Kai filmuoji, išvažiuoji iš namų maždaug pusę šešių ryto, o grįžti apie 11 val. vakaro. Valgoma filmavimo aikštelėje, biure. Asistentai rūpinasi, kad režisierius nebūtų alkanas“, – pasakojo D.Ibelhauptaitė.
Filmas „Užblokuotas“ buvo kuriamas „Skydance“ studijoje, kurios vizitinė kortelė Holivude – didieji veiksmo filmai, tokie kaip „Asas Maverikas“ ir „Neįmanoma misija“.
Ja me vai di na Ho li vu do gar se ny bės Chrisas Evansas, žinomas dėl savo superherojų vaidmenų filmuose „Kapitonas Amerika“, „Keršytojai“, „Ištraukti
peiliai“, Ana de Armas, tapusi pasauline žvaigžde nusifilmavusi juostoje apie Džeimsą Bondą „Mirtis palauks“, o šiemet nominuota „Oskarui“ už Marilyn Monroe vaidmenį filme „Blondinė“, Adrienas Brody, pelnęs „Oskaro“ apdovanojimą už vaidmenį filme „Pianistas“.
„Užblokuoto“ premjera įvyko balandžio 21 d. – ji buvo pasiekiama viso pasaulio žiūrovams „Apple TV+“ platformoje. O kelios dienos iki to raudonasis kilimas nusidriekė Niujorko Lincolno aikštėje esančiame kino teatre ir Londono kino teatre „Ham Yard“.
Tai – romantinis veiksmo filmas. Paprastas vyras, ūkininkas, pragyvena iš to, ką užaugina savo ūkyje ir parduoda. Vieną dieną Vašingtono miesto turguje pardavinėdamas daržoves jis sutinka merginą, kuri jam labai patinka. Su ja puikiai praleidžia visą parą. Tikėdamasis vėl su ja susitikti parašo jai daugybę SMS žinučių. Tačiau ji po kiek laiko į tas žinutes neatsako – jį užblokuoja.
Jis nusprendžia ją surasti. Išsiaiškinęs, kad ji Londone, ten nukeliauja ir... yra pagrobiamas, užmigdomas ir vėliau kanki
„Meluočiau, jei sakyčiau, kad turime daug laisvo laiko nuo politikos, tačiau kalbamės ir stengiamės viskam jo surasti“, – „Stiliui“ prisipažino naujai išrinkto Vilniaus rajono mero Roberto Duchnevičiaus (31 m.) žmona Jolanta Šimanska (28 m.). Pirmuosius santuokos metus skaičiuojanti pora laukiančių išbandymų nebijo, o Jolanta daro viską, kad šeimos namai taptų Roberto ramybės uostu.
Vos tik Ro ber tas lai mė jo rinkimus, pirmiausia vie
šai jis dė ko jo savo žmo
nai už kantrybę. Jos tik
rai prireiks dar daug – juk
R.Duchnevičius tapo atsakingas ne tik
už savo šei mą, bet ir Vil niaus ra jo no
pokyčius. Moteris puikiai supranta, kad dėl politiko karjeros vyrui teks paaukoti laiką su šeima, o romantiškus vakarienės pokalbius pakeis darbo skambučiai. Tačiau ji negalėjo neleisti išsipildyti vyro svajonei.
„Tai ne pirmi rinkimai, tad žinojau, ko laukti. Robertas politiškai aktyvus jau ne pirmus metus, todėl suprantame, ką tai
reiškia. Kiekvienam gyventojui reikia atsakyti, jis kitaip negali, visada nori būti šalia kiekvieno.
Suprantu, kad iš pradžių šeimai laiko tikrai pritrūks. Kartais atrodo, jog šeimai dėl politikos tenka aukoti daug, tačiau tuo pat metu suprantu, kad žmogus nuoširdžiai tuo gyvena ir siekia visuomenės gerovės, tad priimu tai. Aš sten
giuosi ne tik palaikyti, bet ir patarti dėl tam tikrų sprendimų“, – atvirai kalbėjo J.Šimanska.
Ji savo vyrą geriausiai supranta galbūt ir dėl to, kad pati yra ragavusi politikės duonos. 2019aisiais moteris su Socialdemokratų partija kandidatavo į Vilniaus rajono tarybą, tapo ir Roberto visuomenine patarėja. Būtent politika juodu ir suvedė: kai Jolanta tapo Socialdemokratų partijos nare, Robertas tuo metu jau buvo skyriaus pirmininkas.
„Politinės karjeros nesiekiau, norėjau
prisidėti prie bendrų rezultatų. Tuo metu su Robertu dar nebuvome artimi, tačiau ilgainiui susiformavo kitoks ryšys“, – prasitarė J.Šimanska.
Apie jų šeimą, skirtingai nei kitų politikų, interneto platybėse informacijos beveik nėra – abu stengiasi saugoti asmeninį gyvenimą. Jolanta ir Robertas skaičiuoja pirmuosius santuokos metus, o jų šeimoje krykštauja pusės metukų dukrytė Diora.
„Šeiminį gyvenimą stengiamės pasilikti sau, tačiau, matyt, dabar jau taip nepavyks. Žinoma, dabar visas dėmesys nukreiptas
Jolanta Šimanska
jog šeimai dėl politikos tenka aukoti daug, tačiau tuo pat metu suprantu, kad žmogus nuoširdžiai tuo gyvena ir siekia visuomenės gerovės, tad priimu tai.
Paklaustas, kaip save pristatytų, Donatas Kantakevičius (45 m.) mąsto neilgai – atviras ir nuoširdus žmogus. „Neturiu ko slėpti. Akys mato“, – sakė keliautojas, knygos autorius, gyvenimo lavybininkas ir motyvatorius, šiuo savęs pažinimo link keliu pasukęs prieš septynerius metus. Tuomet anapus iškeliavo jo dukra, kuriai šiandien tėvas dėkingas už atrastą kelią.
Laura BULVYDĖDonatas prisipažįsta: dažnai ir montuodamas vaizdo klipus neiškarpo klaidų, jų rasime ir jo parašytoje knygoje „Vyrai. Tavo vyriška galia – vyrų protėvių šaknyse“, mat klysti – ne tik žmogiška, bet iš to ir pasimokome.
D.Kantakevičius įsitikinęs, kad stiprius mus – ir vyrus, ir moteris – daro intelektas, o ne lytis. Šiuolaikiniame pasaulyje jėga nieko nelemia. Lemia intelektas, jis yra jėga. Kūno jėga reikalinga vyrui pabrėžti save, parodyti visuomenei, tačiau nebūtinai stiprioji lytis yra stipri fiziškai.
„Už ką atsakingas vyras? Už šeimą, finansus. Yra moterų, kurios puikiai susidoroja ir su finansine dalimi, ir yra stiprios fiziškai, bet, mano galva, vyras turi savo funkciją, kurią jam sukuria visuomenė. Pasaulis keičiasi, dabar vyras labiau reikalingas su intelektu nei su jėga. Stiprus viduje
vyras yra stiprus ir intelektu, ir savo kūne – jis jaučiasi tikras. Jis nebijo streso, gali išsakyti nuomonę. Smūgiu ginama, o nuo ko gintis šiais laikais?“ – svarstė Donatas.
– Kla sikinis modelis: vy ras – medžioto jas, šeimos galva, finan sinis sau gumas, vy rai ne verkia, o mote ris – namų židinio puoselėtoja, vaikų auklėtoja. Dabar vis labiau akcentuojama, kad ir vyras turi jaus mus, kad jam skau da, nege ra, kad vy rai verkia. Kol vie ni mokosi rody ti savo emocijas, kiti vis dar išlieka „stiprūs“ jas užg niauždami savy je. Kuriuo keliu, jū sų akimis, eidamas šiandie nos vy ras jau sis vy riškes nis?
– Vyras visada turėjo jausmus, tik anksčiau jų nerodė. Pyktį ir kitas emocijas šiandieninis tikras vyras išlieja už namų durų – sporto salėje, išsikraudamas gryname ore, pokalbiuose su vyrais. Anksčiau tą pyktį vyras parnešdavo namo.
Šeimoje reikia spręsti kitus dalykus,
kurie čia svarbesni: pirmiausia tai pokalbiai su vaikais ir žmona. To, deja, šiandien visuomenėje labai trūksta.
Neseniai su edukacija paaugliams važinėjau po mokyklas, klausiau jų, kodėl pykstasi su mama arba tėčiu? Vaikai neišmoksta derybų meno, nes tėvai visada teisūs. Paaugliams patariu įsiklausyti į tėvus – juk kartais ir jie gali būti teisūs, juk ir patirties turi daugiau.
Pasakyti savo nuomonę raginu ne pykstantis, o kalbantis. Tačiau paaugliui lengviau trenkti durimis ir užsidaryti savo kambaryje. Kas iš to? Tik visiems sugadinta diena.
Susiduriame su problema, kurios nemokame spręsti, – ir tai pasakytina tiek apie vyrus, tiek apie moteris ir vaikus.
– Kaip to iš mok ti?
– Pirmiausia turi išmokti tėvai ir pasidalinti šia patirtimi savo šeimoje. Galiu rėkti ant vaiko ir tai nieko nepakeis, o galiu su paaugliu vaiku apsiauti sportinius batus ir bėgti – išsikrauti, išleisti emociją, o grįžęs kalbėtis. Be mamos šalia, vyriškai. Dėl to, kad tokia schema veikia, vyrai ir mėgsta vyrų stovyklas. Jie ateina, išsikalba, džiaugiasi, kad gali kalbėti be emocijų.
Tai išmokę paauglystėje ar net vaikystėje tą pačią programą jie naudos ir vėliau, visuomenėje.
Kalbėdamas su tėvais visada akcentuoju, kad jų vaikai auga, mokosi iš klaidų, o klysti yra normalu. Vaikai taip matuoja
Po bri tės mir ties ži niask laida išsiaiškino, kad jos senelis baronas Jockas Delvesas Broughtonas nusižudė. Išgėręs piktžolių nuodų į anapilį iškeliavo ir Issie uošvis.
I.Blow nusižudė 2007aisiais, bet ir dabar mados pasaulį jaudina klausimas: kodėl jos, išbandžiusios ne vieną būdą susinaikinti, niekas nesustabdė?
Kas buvo ši moteris?
Keisčiausių, įmantriausių skrybėlių ir ekstravagantiškiausių drabužių Londone savininkė? Nenuilstama nepripažintų genijų ir talentų ieškotoja, mecenatė be pinigų, talentinga, bet niekada savo leidinio neturėjusi mados redaktorė?
Ryškūs raudoni lūpų dažai, aukštakulniai ir įmantri skrybėlė – dizainerio Ph.Treacy kūrinys. Taip visada atrodė I.Blow.
„Dievinu bučiuotis, bet tik su tais, kurie man patinka. Mano skrybėlės – nereikalingų kontaktų užkarda“, – sakė I.Blow.
Nuo jos dvelkė ir aristokratiškas santūrumas. Juk I.Blow buvo barono duktė, giminystės ar draugiškais santykiais susaistyta su garsiausiais Anglijos aristokratais.
Vienas jos bičiulių – septintos kartos markizas Davidas Rocksvage’as (62 m.), kurio pilis stūksojo netoli jos tėvo dvaro. Čia ir prabėgo Isabellos vaikystė. Ten baseine jos akyse nuskendo dvejų metų brolis Johnas. Tai – pirmoji tragedija iš daugelio jos gyvenime.
Po šio tragiško įvykio I.Blow motiną prislėgė depresija, nulėmusi jos skyrybas su Issie tėvu. Vieną dieną ji sėdo į automobilį ir išvyko palikusi Isabellą ir dvi jos seseris.
Visą gyvenimą Isabellos ir motinos santykiai buvo sudėtingi, ji neatėjo net į dukters laidotuves.
Iš šeimos dvaro I.Blow paspruko būdama 18os. Baigusi privačią mokyklą ji išvyko į Londoną, kur dirbo konditerijos
parduotuvės pardavėja.
Paskui patraukė į Niujorką, kaip ji sakė, studijuoti kinų meno. Ar iš tikrųjų tuo užsiėmė, nežinia, bet per tą laiką I.Blow spėjo susipažinti su visais daugiau ar mažiau žinomais menininkais.
Issie traukė mada, bet ji neatitiko jokių modeliams keliamų išvaizdos reikalavimų: vidutinis ūgis, trumpos kojos, platūs klubai ir įspūdingos apimties biustas. Ir tapo, kaip I.Blow šmaikštavo, mergaite prie telefono.
Beveik šešerius metus ji dirbo įtakingosios mados žurnalo „Vogue“ vyriausiosios redaktorės Annos Wintour asistente.
Per tą laiką Issie spėjo dvejus metus pabūti ištekėjusia moterimi, išsiskirti, susibičiuliauti su garsiais mados fotografais ir gauti pirmąsias mados stiliaus pamokas.
Jau tada I.Blow stebino bendradarbius keistas apdarais ir ekstravagantišku elgesiu. „Vogue“ redakcijoje darbą ji pradėdavo prie stalo, pirmiausia kruopščiai nuvalyto „Chanel No5“ tualetiniu vandeniu. Visą atlyginimą išleisdavo brangiems dizainerių apdarams, kuriuos apsivilkdavo vos kartą.
Ilgą laiką ji neturėjo savo būsto ir net mažiausios galimybės jį įsigyti, bet pirko storiausius meno ir mados albumus. Vėliau tapusi žurnalo „Tatler“ ir laikraščio „The Sunday Times“ mados priedo redaktore I.Blow nesiliovė stebinusi savo elgesiu. Į fotosesijas specialiai kviesdavo brandaus amžiaus barmeną iš viešbučio „Claridge’s“.
Issie nuomone, jis gamino geriausius „Bloody Mary“ ir „Daiquiri“ kokteilius. Jie turėjo pakelti nuotaiką fotosesijos modeliams ir kūrybinei komandai.
Pagrindinis I.Blow gyvenimo šūkis – nešioti ir turėti viską, kas geriausia. Jokių nuobodžių pokalbių apie biudžetą ir sąskaitas, kurias pasirašydavo net nežvilgtelėjusi į jas.
Jau tuomet švaistėsi pinigais taip, lyg norėtų pasauliui atkeršyti už nuobodžią pilką kasdienybę ir taupumą. Ji norėjo visiems parodyti, kaip turi elgtis tikri mados aristokratai.
Isabella niekada neturėjo savų pinigų. Tėvas, bausdamas dukterį už nepaklusnumą, išbraukė ją iš savo testamento, palikęs vos
Vargšė mergina, mados auka, nelaiminga psichopatė – tai tik keletas
Isabellos BlowIssie, skrybėlių dizainerio Philipo Treacy (55 m.) mūzos, apibūdinimų. Gal jie ir teisingi, nes iš gyvenimo ji pasitraukė išgėrusi trigubą piktžolių nuodų dozę.