„Noriu, kad ir vaikai žinotų, jog švęsti gimtadienį, turėti draugų, juos pasikviesti į savo šventę yra gera“, – sakė Indrė Kavaliauskaitė.
„Noriu, kad vaikai savo gimtadienių lauktų, – net ir suaugę manytų, jog bėgantys metai yra smagu“, –šypsojosi televizijos laidų vedėja Indrė Kavaliauskaitė (33 m.). Kovo mėnuo jai kasmet laukiamiausias – bundant gamtai sūnus Aleksandras (5 m.) ir dukra Marija Barbora (7 m.) švenčia savo gimtadienius.
Gimtadienis ir Kalėdos Indrei – pačios didžiausios šventės. Tai ji stengiasi diegti ir savo vaikams. Būsimos
šventės idėjas galvoje ji kaupia ištisus metus.
„Kai kas nors patinka, galvoti idėjas tampa tiesiog smagu. Ar žiūrėtum filmus, ar keliautum, ar skaitytum, pastebi dalykus, kuriuos galėtum panaudoti. Man patinka galvoti apie gimtadienius. Nors mano gimtadienis liepos 24 dieną, aš jį pradedu planuoti kitą rytą, vos tik baigiasi Marijos gimtadienis. Norėčiau, kad ir vaikams gimtadieniai visada išliktų tokie pat svarbūs kaip vaikystėje“, – kalbėjo moteris.
I.Kavaliauskaitė svarstė, kad toks didelis pomėgis švęsti gimtadienius atėjo iš vaikystės. Moteris prisimena, kaip mama ją nustebindavo gimtadienio šventėmis.
„Šiais laikais labai populiaru bėgti nuo gimtadienių. Bet juk švęsti juos smagu! Gera skirti dieną padėkai už tai, kas gero per metus nutiko. Arba padėkoti sau už tai, kad išgyvenai, išsprendei, sutvarkei tai, kas nebuvo taip gerai. Neturiu nei brolio, nei sesės, tad gera, kad turiu labai artimų ilgamečių draugų, kuriuos myliu ir būtinai nors kartą per metus suburiu visus kartu“, – sakė ji.
Indrė įsitikinusi – gyvenimą reikia švęsti, tad planuodama Aleksandro ir Marijos Barboros gimtadienius ji negaili laiko ir jėgų. Nors vaikų gimtadienius skiria savaitė – Aleksandras švenčia kovo 8 dieną, o Marija Barbora kovo 16ąją, I.Kavaliauskaitė niekuomet jų nejungia į vieną šventę.
„Noriu, kad kiekvienas vaikas turėtų savo gimtadienį“, – prasitarė ji.
Šiais metais Aleksandro ir Marijos Barboros gimtadieniai išsiskyrė ir tuo, kad pirmą kartą abu mamai pateikė draugų sąrašą.
„Jau nebėra taip, kad mama gali primesti savo draugių vaikus ir pakviesti, kas jai parankiau, – juokėsi ji. – Dabar, gavus jų draugų sąrašą, man dažniau tenka susipažinti su jų mokyklos, darželio draugų mamomis“, – kalbėjo Indrė.
Aleksandras troško, kad į jo penktąjį gimtadienį ateitų animacinio filmuko „Pokemonai“ personažas Pikaču ir Žmogus Voras. Tad žaidimų kambaryje užsikūrė tikros linksmybės, kurios baigėsi...
Indrės sūnaus Aleksandro didžiausias troškimas buvo, kad šventėje pasirodytų animacinio filmuko „Pokemonai“ personažas Pikaču ir Žmogus Voras.
Aleksandras mamai pateikė kruopštų draugų, kuriuos nori pakviesti į gimtadienį, sąrašą.
Atlikėjos Natalijos Bunkės (40 m.) gyvenimas šiuo metu – be intrigų, skandalų ar, kaip pati juokiasi, skyrybų. Tačiau ji vis dar įdomi žmonėms, o puikiausias to įrodymas – žiūrovų pilna didžiausia Lietuvos arena. „Šiandien tai didžiausia mano karjeros viršūnė. Tai suteikė labai daug pasitenkinimo, džiaugsmo, meilės, laimės“, – sakė dainininkė.
Dar mokykloje jų neišskyrė blogi vaikino pažymiai ir chuliganiškas elgesys. Susituokus ir po kiek laiko vyrui susirgus psichikos liga žmona jį nuolat palaikė ir padėjo, nors iš pradžių pati gerai nesuprato, kas iš tikrųjų vyksta. Vaida Repšienė (38 m.) – žinomo ir publikos mėgstamo aktoriaus Mariaus Repšio (38 m.) žmona –mano, kad jų šeimos pagrindas – ne tik meilė, bet ir bendravimas atvira širdimi.
Laima ŽEMULIENĖVaida tiesiog nustebino savo paprastumu. Repšių šeimai patinka tikri dalykai. Kažkada Marius yra pasakęs: „Kuo paprasčiau, tuo genialiau.“
Ar jai sunku gyventi su žinomu žmo
gumi? Po „Išvarymo“, „Šventojo“, kitų spektaklių, filmų žmonės Marių atpažįsta gatvėje, parduotuvėse, o juodu dažnai ten būna kartu.
„Aišku, kartais turi pagalvoti, kur su kuo ką šneki, kad nepasakytum to, ko nereikia. Bet nėra taip, kad būtų sunku. Nėra taip, kad man gatvėje iš paskos kas
nors bėgiotų, – čia ne Holivudas. Kartais kokia nors paauglė paprašo nusifotografuoti kartu su Mariumi. Kartais su Mariumi fotografuojamės prie sienelės – ateini į renginį ir to neišvengsi“, – pasakojo V.Repšienė.
Ankstų rytą Vaida išskubėdavo į darbą banke, o Marius, kadangi spektakliai
būna vakare, sėsdavo prie stalo ir rašydavo. Pirma dienoraštį, paskui – knygą.
Spalvingą vaikystę, paauglystę (kokia tik veikla tada jis neužsiėmė, kuo tik nesvajojo būti!), studijų metus, kelią į aktoriaus profesiją, skaudžius išgyvenimus, taip pat atsėlinusią ligą M.Repšys išguldė autobiografinėje knygoje „Heraklis Nr.4“.
Šiuo itin sunkiu gyvenimo periodu, kai Marius susirgo, Vaida nepalūžo. „Vaida yra mano apsauga“, – knygoje teigia Marius.
– Nors Mariui daž nai tenka vaidinti banditus, gy ve nime jis kitoks: emocingas ir nuoširdus, po spek taklių ir filmavimų ne šėls ta su bohe ma, o skuba na
mo pas jus ir vaikus. Ar atidžiai sekate savo vy ro darbus teat re, kine?
– Tenka sekti. Juk žinai, ką jis daro, kur eina, kuo užsiima. Vien dėl šeiminių aplinkybių turi sekti, kad žinotum, kas vaikus iš kur nors paims, kur nuveš, kas su jais pabus.
– Kuris Mariaus vaidmuo jums labiau siai patiko – ar labai ryškus, keiksma žodžių fontanais trykš tantis emigrantas Van dalas spek tak ly je „Iš varymas“, ar he ro jiš kas Lau ry nas „Katedroje“, ar darbai „Lilijome“, kur jis suvaidino net tris skir tingus personažus, ar vaidme nys filmuose?
– Labai sudėtinga įvertinti, nes kai eini
į spektaklį ar filmą, kuriame Marius nevaidina, tiesiog eini kažką pamatyti, įspūdžių pasigaudyti. O kai eini į Mariaus spektaklį, visada eini ne tik bendrą rezultatą, bet ir Marių pamatyti – kaip jam vaidmuo pasisekė.
Bet turbūt įsimintiniausias spektaklis iš tų grandiozinių – „Išvarymas“. Tai legendinis spektaklis.
O iš naujesnių jausmus paliečia „Vaidina Marius Repšys“, kuriame jis pasakoja savo istoriją: kaip jis jautėsi, kaip apskritai jaučiasi žmonės, turintys psichikos sutrikimų. Nors esu šalia visą laiką, spektaklyje viską pamačiau dar giliau. Tai atviras spektaklis, o kartu ir pagalba kitam sergančiajam ir jo artimiesiems, kad žinotų, jog jis toks ne vienas yra.
– Filme „Šventa sis“ yra meilės sce na. Ar nesu kilo pavydas, kai savo vy rą pamatė te lo voje su kita mote rimi?
– Manau, tokias filmų scenas visi romantizuoja. Tai atrodo labai romantiška, vos ne tikroviška. Aišku, žmogiškai gal kažkas ir dilgteli. Bet kai žinai, kaip tai vyksta filmavimo aikštelėje, kad tai yra jų darbas, toks techninis darbas, kur kameros aplinkui, nepuoli pavyduliauti. Manau, kad aikštelėje nėra tos romantikos, kuri matoma filme.
– Jūs su Mariu mi lan kė te tą pa čią mokyklą. Jūs mokė tės labai ge rai, buvote de šimtu kininkė, o Marius buvo mokyk los chu li ganėlis, ku ris tin gė jo moky tis. Tarp jū sų buvo toks kont ras tas...
– Taip, mes kartu jau 23eji metai. Nuo 15os metų... Gal kontrastai traukia, nežinau. Tokie laikai buvo, kad mūsų mokykloje – Vilniaus 21ojoje vidurinėje (dabar Gerosios Vilties progimnazija) viešai iškabindavo mokinių pažangumo sąrašus. Aš būdavau kokioje 9oje vietoje, o jis –kokioje 109oje. Blogų berniukų, visokių „šaikų“ toje mokykloje būdavo pilna.
Aišku, išgirsdavau ir mokytojų replikų: kaip tu, pirmūnė, gali su juo draugauti, blogai mokosi, chuliganas.
Bet mes buvome įsimylėję, ir viskas. Marius buvo iš „šustresnių“, įdomesnių vaikinų. Kartą per Valentino dieną – mūsų mokykloje veikdavo Valentino dienos paštas – gavau iš jo atviruką. Taip viskas pamažu ir prasidėjo.
Karalienė – stipri moteris. Jai ne rei kia pra šy ti, pa ti pasiima, ko nori, arba jai at ne ša ma ant si dab ri nio padėklo. Juk visi suvokia, kad ji – karalienė.
Ji niekada nesiskundžia, visada po ranka, vaizdžiai sakant, turi ginklą, kad apgintų tai, kas jai brangu. Niekada nesiteisina, nes jei padaryta, vadinasi, taip reikėjo.
Pripažįsta savo klaidas ir už jas atsako. Bet niekada neatsiprašinėja, neišduoda savų ir niekuomet nemeluoja. Intriga – o, taip, melagingos paskalos – niekada.
Ištikus nelaimei pašaliniams nerodo savo ašarų, išskyrus artimiausius. Ar reikia rodyti savo liūdesį, neigiamas emocijas, juk kiekvienas turi savų bėdų?
Per sutuoktinio Edinburgo kunigaikščio Pilypo (1921–2021) laidotuves Jungtinės Karalystės karalienė Elžbieta II gedėjo viena. Prie jos niekas nepriėjo, kad dar labiau neįskaudintų įkyria užuojauta.
Karalienės tipo moteris visada turi paslaptį ir niekada neleis niekam pažvelgti į jos sielos gelmes. Būtent dėl to taip žavi ir traukia: apie ją norisi žinoti daugiau, iš jos pasimokyti ir tiesiog pabūti šalia.
Tokio tipo moteris ne visada auklėjama rūmuose ar aristokratų šeimoje. Bet visuomet jos elgesio pagrindas – savigarbos jausmas ir savivertė.
Prancūzijos kino žvaigždė Catherine Deneuve (79 m.) kilusi iš aktorių šeimos. Ji du kartus atsisakė tekėti už mylimojo aktoriaus Marcello Mastroianni (1924–1996). Prancūzė žinojo, kad jis nebus jai ištikimas.
M.Mastroianni susitarė su savo žmona dėl skyrybų – tai jam, italui ir katalikui, reiškė žygdarbį.
Išnuomojo C.Deneuve butą Paryžiuje, kur įsikūrė su ja ir jų dukra Chiara. Didžiausia visų laikų Italijos kino žvaigžde vadinamas M.Mastroianni tiesiog maldavo prancūzų gražuolės tekėti už jo.
XXI a. atsisveikino su moterimi iš didžiosios raidės – Jungtinės Karalystės karaliene. Psichologai teigia, kad praeitimi tampa ir moters karalienės tipas.