Neseniai išskirtinį jaunėlės dukters Auroros penktąjį gimtadienį atšventusi renginių organizatorė Erika Purauskytė (42 m.) įsitikinusi, kad ryšį su vaikais savęs nekankinant – egoistiškai ieškant ir pačiai įdomios veiklos – reikia kurti kasdien. Todėl naujas moters iššūkis ir siekis – mamų ir dukrų klubas, kuriame visas vienytų bendra veikla.
LAURA BULVYDĖGimtadienis toks, kokį jį susikurs sukaktuvininkė. Tokią dovaną savo dukroms – Aurorai ir metais vyresnei jos seseriai Vasarai – pasiūlė įmonės „Menai Renginiai“ įkūrėja E.Purauskytė. O pačiai beliko kaip renginių organizatorei sustyguoti, kad mergaitės gautų viską, ką sugalvojo.
Moteris su nuostaba stebėjo, kaip didžioji Vasara, kuri itin nemėgsta šokių, dėl baleto iš proto einančiai sesei penktojo gimtadienio šventei siūlė pasikviesti tikrą baleriną, kuri pamokys šokti ir mergaites, ir jų mamas, ir pati vilkosi „Fėjų spintos“ jai kurtą balerinos suknelę, kad pradžiugintų mažąją.
Šventė viršijo visus lūkesčius – mamos su dukromis šoko kartu su garsia balerina Kristina Tarasevičiūte, bendravo ir kūrė savo prisiminimus. Niekas nepasigedo nei populiarių herojų animatorių, nei žaidimų aikštelės ar kitų vaikų itin mėgstamų pramogų.
„Mes visi esame daugiau ar mažiau iš tos kartos, kur mūsų tėvams svarbiausias uždavinys buvo išgyventi, ant mūsų mamų pečių laikėsi keturi namų kampai, negana to, jos daug ir sunkiai dirbo. Vyrai, jei iš prigimties neišeidavo, nelabai žinojo, kaip elgtis su vaikais, o juo labiau – kaip kurti artimą ir tvirtą tėvų bei vaikų ryšį. Niekas jų to daryti ir neskatino.
Esame ta karta, užaugusi su raktais ant kaklo. Prisimenu save šešiametę, į mokyklą savarankiškai einančią ir iš jos grįžtančią po du kilometrus! Niekaip neįsivaizduoju savo vyresnėlės šiandien taip keliaujančios į pamokas.
Dabar mes puolame į kitus kraštutinumus: esame pilni žinių, literatūros, siekiame gilesnių dalykų, visi žinome, kad reikia kurti ryšį, žaisti su vaikais, tiek stengiamės būti geri tėvai, kad net pavargstame nuo to patys.
Žinojimas, kad vaikui reikia skirti dėmesio, neretai ir man virsta kaltės jausmu, suvokimu, kad turiu ir darbų, ir buitį, dar norėčiau nepamiršti ir pačios savęs, bet svarbu dar ir su vaikais pabūti.
Privalau – nuolat kartojame.
Sustokime, prikaupkime mums pačioms smagių patirčių, kurkime prisiminimus, kurie smagūs ir įdomūs ne tik mūsų vaikams, bet ir mums. Tada mažiau ir pačios pavargsime“, – atviravo Erika.
Iš savo vaikystės E.Purauskytė neatsinešė jokių pamokų, kaip tinkamai bendrauti su vaikais. Susilaukusi pametinukių Erika lankė ne vienus pozityvios tėvystės kursus ir dabar dukrų klausimais konsultuojasi ne tik su vaikų, bet ir su suaugusiųjų psichologais, kad tik dukroms galėtų dovanoti tvirtesnius santykius ir kuo saugesnę vaikystę.
„Man atėjo suvokimas, kad jau visai ne už kalnų tas laikas, kai jos turės savo reikalų, draugių ir mama nebebus visas pasaulis. Dabar jau mėgaujamės vienais iš paskutinių momentų, kai dar lengvai ir su didžiuliu vaiko džiaugsmu kuriame tą ryšį. Kiek dabar pasiklosime, tiek ir turėsime. Dabar – mūsų su vaikais aukso laikas“, – atviravo ji.
Erika kasdien mato, kad dukros auga, keičiasi, bet jų ryšio su mama poreikis vis dar lieka toks pat, kinta tik priemonės. Moteris pradėjo svarstyti, kokia veikla su dukterimis – kiekviena atskirai, kad mergaitės gautų nedalomo dėmesio, – būtų poilsis, malonumas, o ne privaloma veikla ir jai.
Vyresnioji Vasara – piešimo gerbėja, svajoja užaugusi būti dailininkė. Bet nutarusi kartu su ja lankyti dailės terapijos pamokas mamoms ir dukroms tokių pasiūlymų Erika nerado.
Jei Mahometas neina pas kalną, kalnas eina pas Mahometą. E.Purauskytė nebūtų renginių organizatorė, jei nesu
rengtų ir šios veiklos. Prikalbinusi dar vieną mamą su dukra ji surado mokytoją, kuri tokios terapijos mamoms ir dukroms imtųsi. Šiandien moteris džiaugiasi savo antradieniais su vyresnėle, kai abi be buities ir kitų rūpesčių atsiduoda piešimui, lipdymui ir savo jausmų bei patirčių aptarimui padedant profesionaliai dailės terapeutei.
O mažosios aistra – baletas, šokiai. Po penktojo Auroros gimtadienio Erika pastebėjo, kad šokis ne tik jai ne kančia, su dukrelėmis tai puiki veikla kartu ir kitoms mamoms. Tad norėdama abiem dukroms skirti asmeninio laiko Erika buria mamų ir dukrų bendruomenę, kurios prisijungtų prie tokios veiklos kartu.
Nuotraukos: Vygintas Skaraitis Stilius: Kamilė Bukauskaitė Makiažas ir šukuosena: Jolanta Poškaitė Suknelės iš salonų „Sandro“ ir „Maje“ Fotografuota kavinėje „Augustas ir Barbora“
Tarp Lietuvos ir Graikijos gyvenanti viena garsiausių šalies astrologių Vaiva Budraitytė (62 m.) džiaugiasi išpildžiusi ilgametę savo svajonę – pagyventi ten, kur nuolat šilta. Jau pusę metų tarp dviejų Europos šalių gyvenanti moteris kiekvieną rytą džiaugiasi kavos puodeliu terasoje, kur veidą šildo saulės spinduliai, o tolumoje girdėti jūros ošimas.
INDRĖ ŠLIKAITĖRyžtis išpildyti šią svajonę Vaivą paskatino pasaulį drebinę neramumai – koronaviruso pandemija, o vėliau – Rusijos pradėtas karas Ukrainoje. Tai stipriai paveikė jos psichologę būseną.
„Daugelis jaunų žmonių gal nelabai supranta, nes jie žino, kad anksčiau ar vėliau visa tai baigsis ir jie dar turės gabalą gyvenimo.
Mūsų atveju viskas kiek kitaip. Tas eskaluojamas nerimas ir kasdien per televiziją girdimos naujienos labai veikia psichologinę būseną. Negatyvo yra per daug. Tai ypač pasijunta išvykus svetur“, – atvirai kalbėjo ji.
Kai su Vaiva susisiekėme, mūsų šalyje siautė žvarbus vėjas ir vyravo dargana. Viena garsiausių Lietuvos astrologių su šypsena pasakojo apie tai girdėjusi iš dukros, kuri šiuo metu prižiūri parduodamą Vaivos namą Vilniuje. Vaiva tądien džiaugėsi, kad Graikijoje termometrų stulpeliai rodo bemaž 20 laipsnių šilumos.
– Ar nepasiilgstate namų?
– Visai nepasiilgstu. Kalėdoms ir Kūčioms buvau grįžusi į Lietuvą, bet čia važiavau tik dėl savo vaikų ir anūkės. Pati stebiuosi, kad nesiilgiu savo gimtinės. Paskutiniais mėnesiais, kai buvome Lietuvoje, buvo labai mažai saulės, o man jos reikia.
Jaučiausi prastai, sirgau depresija. Ir dabar, būdama Graikijoje, pastebiu, kad žmonės, kurie prastai jaučiasi be saulės ir gerų orų, keletui mėnesių išsinuomoja būstą svetur.
– Užsiminėte, kad sirgote depresija. Kaip tuo metu jautėtės ir kas padėjo iš jos išbristi?
– Depresija – sąlyginis, dabar madingas savijautą išreiškiantis pavadinimas. Tiesiog visus dėl koronaviruso buvusius karantinus sėdėjome namuose, išeiti nie
kur nebuvo galima. Pakeičiau aplinką, ir viskas kaipmat praėjo.
– Išgy venate pokyčių metą – nuomai Graikijoje įsigijote trijų kambarių butą, o sau išsinuomojote namą. Ar ilgai brandinote šią mintį?
– Visada galvojau, kad kai išeisiu į pensiją, gal man pavyks pagyventi ten, kur visus metus šilta.
Svarsčiau apie Ispaniją ar Australiją, nes ten yra giminių, tačiau ši šalis pasirodė esanti per toli nuo Lietuvos. Taip atsitiko, kad su vyru atsidūrėme Graikijoje ir labai tuo džiaugiamės.
– Kodėl būtent Graikija?
– Sutikau draugę žurnalistę, kuri jau kelerius metus važinėja pas čia gyvenančią savo draugę Daivą, padedančią čia įsikurti. Daiva – meilės emigrantė, 25 metus ištekėjusi už graiko, puikiai kalba graikiškai ir daugeliu kitų kalbų.
„Vienuolyne patogu, gali visiškai atsiduoti technikoms, nereikia važinėti iš viešbučio į praktikas.“
Vaiva Budraitytė
Būtent ji ir pasiūlė mano draugei žurnalistei, kuri tuo metu išgyveno santykių krizę, atvykti pas ją pailsėti viloje ant jūros kranto. Pabuvo ji Graikijoje porą mėnesių ir, pamačiusi mano savijautą, pasiūlė su ja susisiekti ir pasikalbėti. Taip ir padariau.
– Aš tikiu likimu. Mano darbas toks, kad juo ir turėčiau tikėti. Esu fatalistė ir visuomet žiūriu į ženklus.
Kai su vyru ir anūke mėnesiui atvykome į Graikiją, už 400 eurų išsinuomojome namelį. Mums taip patiko, kad bandžiau prasitęsti nuomą. Deja, tuomet man pasakė, kad to padaryti galimybės
nėra – namą buvo rezer vavę kiti žmonės, kurie čia apsistoja metai iš metų. Tačiau likus trims paroms iki išvykimo atėjo šeimininkė ir pasakė, kad šis mūsų namelis vis dėlto laisvas, – buvę nuomininkai įsigijo namą ir, jei norime, galime jį išsinuomoti net ir metams. Taip ir padarėme – už 3500 eurų mes jį išsinuomojome metams.
– Ar atsivežėte daug daiktų?
– Atostogų atskridome vos su keliais lagaminais. Kai supratome, kad mums čia patinka ir liksime metams, Daiva, kuri rūpinosi mūsų viešnage, mums buvo paruošusi būtiniausius daiktus. Atsivežti tereikėjo lengvesnių ir šiltesnių drabužių, o ko trūko – nusipirkome.
– Kokia buvo duk ros ir anūkių reakcija, kai pasakėte, kad išsikraustote svetur?
– Dukra mus labai palaikė. Kadangi jai 41 metai, ji supranta, kad mama gali šiek tiek „pamandravoti“ ir pakeisti aplinką. Ji visuomet palaiko mano sprendimus. Mažosios anūkės labai išgyveno, kaip čia mūsų nebus.
– O vyras Gaudentas – teko jį įkalbinėti ar priešingai – jis buvo viso to iniciatorius?
– Gaudentas galvojo likti su vaikais Lietuvoje, nes čia darbas, o aš brandinau mintį pabūti šiek tiek viena. Buvome iš Graikijos grįžę, kad par vežtume anūkę į mokyklą, o aš ruošiausi išvykti viena. Tačiau likus porai savaičių iki mano išvykimo Gaudentas neteko darbo.
Tai buvo dar vienas signalas, kad turime išvykti kartu.
Dabar galiu pripažinti, kad su vyru esame visiškoje komforto zonoje. Tikimės, kad Gaudentas čia ras nuolatinį darbą, nors žiemą tai padaryti sudėtinga. Taip pat abu intensyviai mokomės graikų kalbą – manome, kad atvykus gyventi į svečią šalį tai padaryti privalu.
Jos grožis yra nelietuviškas. Kai Paulina Čižikaitė (23 m.) pozuoja prieš objektyvus Bankoke, dažnai girdi klausimą: „Gal tu pusiau azijietė?“ „Gal ir esu, nežinau!“ – nusijuokia rudakė manekenė iš Kauno, jau 5 metus dirbanti Tailando sostinėje, kur persikėlė siekti karjeros, bet rado kur kas daugiau.
Specialiai „Stiliui“, Bankokas (Tailandas)
Pamojavusi ranka ji užšoka ant taksi motorolerio ir nurūksta namo tuktukų ir turistų pilna Bankoko gatve. Karšta, drėgna, kvepia tiesiai gatvėje kepama mėsa ir aitriosiomis paprikomis, virš galvos – elektros laidų raizgalynė ir antžeminiai traukiniai. Būna, kad atvykėliams sukasi galva, o P.Čižikaitei viskas sava.
„Esu pripratusi. Čia esu žinoma, gaunu daug darbų, turiu mylimą vyrą. Bankoke labiausiai jaučiuosi savimi“, – sakė manekenė pasakodama „Stiliui“ apie nepaprastą savo kelią klaidžiame Azijos mados pasaulyje.
Dabar ji laiminga gali ilgai pasakoti apie fotosesijas tailandietiškoms reklamoms ir parduotuvėms, Bankoko mados savaitės podiumą ar darbą modeliu Vietname, o prieš tai Maldyvuose. Bet pati pradžia buvo kiek kitokia.
„Viena lietuviška agentūra mane pirmą kartą atsiuntė į Bankoką 2017 metų gegužės 1ąją – puikiai atsimenu datą. Turėjau įgauti patirties. Pačią pirmą dieną susižeidžiau koją taip, kad du mėnesius nieko negalėjau dirbti. Duše stiklas koją prapjovė taip, kad ligoninės priimamąjį palikau su keturiolika siūlių“, – sakė P.Čižikaitė.
Tuo metu jai buvo 17 metų. Ji buvo viena dešimties milijonų gyventojų mieste. Kitokiame pasaulyje nei namai Garliavoje. Bet ji nusprendė nemesti svajonės siekti karjeros grožio pasaulyje, kurį atrado nuėjusi į modelių atranką Kaune.
„Viena draugė paprašė važiuoti kartu dėl kompanijos. Iki tol apie tai net nebuvau pagalvojusi. Bet draugės taip ir neatrinko, o mane iš karto pakvietė į Vilnių pasirašyti sutarties“, – pasakojo 178 centimetrų ūgio ilgakojė.
Po kurio laiko ji išvažiavo dirbti į mados sostinę Milaną, o tai nelabai patiko mokytojoms.
P.Čižikaitė vis girdėjo komentarus, kad nieko iš jos nebus, o važinėdama į užsienį mokyklos ji esą nebaigs.
„Mokyklą baigiau ir dabar uždirbu daugiau negu tos mokytojos“, – šyptelėjo P.Čižikaitė.
Bankokas turėjo būti tik trumpa kar
jeros stotelė, bet virto gyvenimu. Išsigydžiusi kojos traumą lietuvė pradėjo vaikščioti po atrankas ir netrukus gavo vieną pasiūlymą po kito.
Pasitikėjimas savimi išaugo, kai P.Čižikaitę pasirinko garsiosios Tailando šalies reklamos kampanijos „Amazing Thailand“ prodiuseriai.
„Filmavausi kartu su populiaria Tailando aktore ir tailandietiško bokso žvaigžde. Keliavome į Puketą, į Samujaus salą, – pasakojo modelis. – Po to gavau dar daugiau reklamų, ir tie du mėnesiai Bankoke be darbo greitai atsipirko. Paskui vėl gyvenau Lietuvoje, bet Tailandas traukė. Gavau ten randą visam gyvenimui, bet gal tai buvo ženklas, kad turiu grįžti.“
Praėjusį birželį ant dangoraižio stogo, kur po kojomis visas Bankokas, Dome Thamaratas Boakye (32 m.) priklaupė ant vieno kelio ir paprašė Paulinos rankos. Ji iš karto ištarė „taip“, o draugai plojo ir sveikino švytinčią porą. Susituokė jie jau kitą dieną.
„Mes jau buvome suplanavę susirašyti, o dėl sužadėtuvių viltį buvau praradusi.
Bet jis paskutinę minutę suspėjo“, – nusijuokė P.Čižikaitė, savo vyrą vadinanti lietuviškai – Domu.
Sugrįžusi į Bankoką siekti karjeros ji čia rado gyvenimo meilę. Su būsimuoju vyru modelis susipažino naktiniame klube.
Dome yra žinomas Bankoko naktinio gy venimo pasaulyje, didžėjus, užveda publiką renginių metu, organizuoja festivalius ir koncertus.
Kai susipažino su lietuve, jis ruošėsi
Jokia paslaptis – italai nuo seno garsėja ugningu temperamentu. Panašu, kad tokia pat ryški ir jų mada. Štai kitų metų rudenį ir žiemą
Italijos mados namai vyrus apnuogins ir papuoš vasariškų atspalvių apdarais.
je Milano vyrų je drabužiai nukai šaltuoju mega raudona spalvo „Giorgio Armani“ sieita ir be juodos. je atsirado ir vavių, kaip antai fuksijų,
tą žiemą bus attų šaltojo sezono jos. Kaip matoma „Emni“ kolekcijoje, vybins beretės, nebus laklava, gobtukyklinę uniformą nantys drabužiai. Niekur nedings ir kas kūnas. Milane gumu šįkart išsirė dizainerio Johano Andersono (38 m.), prekės ženklo „JW Anderson“ įkūbai. Kolekcijoje bo jau anksčiau J.Anno kūriniuose pati praeities, vaikyscentai.
liai pakyla žygiavėdami trumpikes ir rankose nešdami ves primenango kūno nepašykšna“. Šių mados rūko nuogų krūbų.
GIORGIO ARMANI
CHARLES JEFFREY LOVERBOY