Modelis Solveiga Mykolaitytė (37 m.) džiaugiasi nauju gyvenimo etapu, todėl visos jos mintys sukasi vien apie tai, kad gyvenimas apvirto aukštyn kojomis ir netrukus ji su sužadėtiniu kikboksininku Mantu Rimdeika pasveikins naują šeimos narį.
LAURA BULVYDĖKalėdine nėščiosios fotosesija Solveiga džiaugėsi jau lapkričio mėnesį – modelis neatsispyrė bičiulių fotografės Evelinos Šumilovaitės ir stilistės Aušros Savickienės kvietimui įsiamžinti šventinėje aplinkoje. Merginų draugystė tęsiasi jau dešimtmetį, tad šią gražią progą jos ir paminėjo išpuoštoje studijoje.
„Merginos sukūrė tikrą kalėdinę pasaką, išpuoštą saldumynais. Stengiuosi būti aktyvi, o fotosesijos visada buvo mano gyvenimo dalis, aistra ir darbas. Tad ir šiuo metu man ypač smagu maty ti save tokią.
Jau besilaukdama turėjau kelias fotosesijas kaip modelis. Juk, pavyzdžiui, fotografuojantis papuošalų reklamai pilvelis netrukdo. Taip, kartais pristabdo sveikata – nors visi kartoja, kad švyčiu, visko būna ir man. Būna dienų, kai ir man tenka pagulinėti lovoje be jėgų“, – pasakojo S.Mykolaitytė.
Solveiga atvira – Kalėdų šiemet ji laukia labiau nei bet kada anksčiau, mat jos bus magiškos. Šeima jau užsisakė eglu
tę, tad lieka tik sulaukti smagiausio proceso – jos puošimo. Nuo tada jau prasidės tikrasis Kalėdų laukimas.
Pirmaisiais nėštumo mėnesiais S.Mykolaitytei buvo sunku suvokti naujus savo kūno pokyčius ir poreikius, norėjosi ir toliau gyventi nemažinant tempo. Tačiau netrukus atėjo suvokimas, kad kūnas ir mintys tarsi patys stabdo, priveda prie minčių apie naują šeimos narį ir skatina ruoštis naujam gyvenimo nuotykiui.
„Matyt, taip jau sudėliota pačios motinos gamtos. Juk ir moters smegenys pasikeičia – puikiai tai matau pati. Manyje, kaip moteryje, vyksta didžiuliai pokyčiai.
Mantas mane lepina, džiugina skanėstais, o aš apetitu tikrai nesiskundžiu. Jau ateina toks laikas, kai ir batus užrišti reikia, ir kojines numauti.
Šiuo metu Mantas pats gydosi rimtą traumą po varžybų, po operacijos ranka įtvare, tad ir aš stengiuosi jį pralinksminti, prajuokinti ir palepinti. Juokiamės abu, kad esame gera komanda, – viena nėščia, o kitas šiuo metu su viena ranka“, – šypsojosi jauna moteris.
Solveigos sužadėtinio dukra Idilė jau taip pat jaukinasi didžiosios sesės vaidmenį, laiminga glosto S.Mykolaitytės pilvą ir vis stebisi, kaip jis au ga, laukia ir galvoja mažyliui vardus.
„Būsima didžioji sesė, galima sakyti, ir išsizyzė lėliuko. Jau gerus metus ji nuolat prašė, kad ir aš turėčiau kūdikį, nors iš mamos pusės turi lėliuką brolį ir mažą sesutę, du didesnius brolius. Klausdavo, o kodėl jūs neturite? Gal nelabai mokate, kaip turėti?“ – juokėsi modelis.
Lietuvos moterų plaukų paslaptis įminusi specialistė, grožio akademijos „Elitera“ direktorė, verslo etikos konsultantė, buvusi televizijos laidos vedėja, vieno šalies rekordų autorė, aistringa alpinistė, jauna mama – tai tik dalis vienas kitą papildančių socialinių vaidmenų, derančių pasakojant apie sėkmės sulaukusią jaunosios kartos verslininkę Gintarę EimantaitęArmalę (37 m.).
KRISTINA GRUDIENĖ
Gintarė sako, kad viską, ką turi dabar, padėjo pasiekti aiškūs tikslai ir meilė savo darbui.
„Man visada buvo svarbu, kaip ir ką darau, todėl džiaugiuosi, jog labai anksti supratau, kad kokybė nepripažįsta kompromisų. Tai, matyt, ir padėjo įgyti klientų pasitikėjimą“, – teigia pašnekovė. Kad turi gabumų verslui, G.Eimantaitė Armalė pajuto mokydamasi mokykloje. Ji su šypsena prisimena per šešioliktąjį gimtadienį sau įteiktą dovaną – atidarytą elektroninę parduotuvę. Sėkminga veikla tuo metu Gintarei leido bent iš dalies pa
tenkinti aktualiausius paaugliškus poreikius ir neprašyti pinigų iš tėvų.
„Labai norėjau plėsti savo verslą, įgyvendinti naujus sumanymus, todėl vieną savo gyvenimo etapą buvau skyrusi ne tik mokslams, bet ir darbui užsienyje“, – laiką, praleistą Didžiojoje Britanijoje ir Nor vegijoje, prisimena pašnekovė.
Anot jos, tai buvo vienas teisingiausių sprendimų, per gana trumpą laikotarpį padėjęs sukaupti tiek lėšų, kiek reikėjo sėkmingam startui.
„Žinojau, ko noriu. Buvau numačiusi, kas būtina kokybiškai pradžiai, ir kai buvau tikra, kad galiu savo svajones paversti tikrove, grįžau“, – teigia Gintarė.
Gintarės paslaugomis naudojasi ne viena garsi Lietuvos moteris.
Jauna verslininkė labai dėkinga visiems, padėjusiems pasirinkti trumpesnius, saugesnius ir įdomesnius kelius, vedančius tikslo link.
„Moku klausyti ir išgirsti, turiu nuojautą, žinau, kaip įgyvendinti sumanymus. Tai labai padėjo prieš daug metų, bet yra vertinga ir dabar“, – įsitikinusi Gintarė.
Tikrasis verslo kelias prasidėjo beveik prieš dvidešimt metų. Tuo metu iš užsienio grįžusi draugė papasakojo apie pasaulyje it virusas plintančią naujovę – plaukų priauginimo paslaugą.
„Moku klausyti ir išgirsti, turiu nuojautą, žinau, kaip įgyvendinti sumanymus. Tai labai padėjo prieš daug metų, bet yra vertinga ir dabar“, – įsitikinusi Gintarė.
„Pernai rugsėjo 6 ąją Mantas man pasipiršo, o šiemet rugsėjo 6 ąją turėjo būti mūsų vestuvės. Nespėjome... Su manimi jis praleido penkerius savo gyvenimo metus: 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę“, – kalbėjo Ukrainoje, Mariupolyje, nužudyto kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus (45 m.) sužadėtinė Hana Bilobrova (29 m.).
Sėdžiu priešais Haną, žiūriu į ją ir nesitiki, kad ši jauna liekna moteris spro ginė jant bomboms ir virš galvos švilpiant kulkoms beveik penkias dienas rusų karių atkirstame Mariupolyje ieškojo savo mylimojo. Lyg antikos laikų moteris. Ji sau prisiekė: iš čia neišvažiuos tol, kol jo nesuras. Gyvo ar mirusio.
„Mes abu žinojome, kad būsime kartu
iki pabaigos“, – tarė Hana. Ji dar neatsigavusi po Mariupolyje patirto šoko, kiekviena ten praleista diena įaugusi giliai į kraują. O mylimojo paieškos Mariupolio pragare ir jos kelionė su jo palaikais į Lietuvą verta atskiro filmo.
2016 m. M.Kvedaravičius sukūrė dokumentinį filmą, pasakojantį apie 2014–2015 m. Mariupolyje vykusius karo veiksmus. Ši juosta buvo įvertinta Sidabrinės ger vės apdovanojimu. Ir grįžo ten šių metų pavasarį evakuoti žmonių, kiek pajėgtų, ir kurti antrosios filmo dalies.
Kuris laikas H.Bilobrova įsikūrusi Vokietijoje, Berlyne. Trys mėnesiai, kai yra kino režisierių ir scenaristų rezidencijoje, kur buvo pakviesta, ir gyvena iš stipendijos. Kai laikas šioje rezidencijoje baigsis, Hana norėtų būti žurnalistų rezidencijoje, kad galėtų labiau susikoncentruoti į Manto nužudymo tyrimą.
„Daug ką išsiaiškinau, kai jo ieškojau, ir perdaviau tas žinias Lietuvos policijai. Bet taip pat daug ką sužinojau po to. Tai būtų pats svarbiausias mano darbas“, –sakė Hana. Ukrainiečių žurnalistų tyrimas apie Manto nužudymą jai pasirodė nelabai patikimas.
Šiais metais H.Bilobrova baigė Charkovo aviacijos universitetą, IT inžinerijos ir psichologijos magistrantūrą. Bet diplomai jos taip ir nepasiekė – rusai subombardavo universitetą.
Hana džiaugėsi, kad spalio mėnesį Kembridžo universitete, kur Mantas įgijo socialinės antropologijos mokslų daktaro laipsnį ir dėstė, įvyko jo atminimui skirtas renginys. Pirma M.Kvedaravičius buvo archeologas, antropologas, tik paskui tapo kino režisieriumi.
Daktaro diser taciją jis rašė, kai dirbo Čečėnijoje. Grįžęs į Vilnių susitiko su LU KO
kažkuriuo režisieriumi ir pradėjo pasakoti apie savo darbą Čečėnijoje: ten žmonės dingsta, kūnai atsiduria ežere. Gal apie tai filmą reikėtų padaryti? Tas režisierius sėdi, žiūri į jį ir sako: „Tai imk kamerą ir filmuok.“ O Mantas: „Bet aš niekada rankose kameros nelaikiau.“ Ir Mantas paėmė kamerą ir pradėjo filmuoti. Taip atsirado filmas „Barzakh“.
– Hana, kur susipažinote su Mantu?
– Kijeve, aktorių atrankoje. Ten jis atvažiavo planuodamas kurti filmą „Partenonas“. Aš ten atsidūriau atsitiktinai – draugė paprašė nueiti į tą atranką. Nuėjau, nors niekada nenorėjau būti nei aktore, nei modeliu.
Mantas jau turėjo atrinkęs aktorę „Partenonui“, ji buvo jau nufilmuota, bet jam nepatiko.
– Kodėl jis atsidūrė Kijeve ir ten surengė aktorių atranką?
– Nežinau. Jis mane patvirtino vaidmeniui filme „Partenonas“. Į jį kreipdavausi „jūs“ – jis buvo mano darbdavys. Filmavome Atėnuose.
Taip pat aš dirbau filmo kostiumininke. Mes neturėjome kostiumininko, ir Mantas man pasiūlė tą poziciją, nes aš kiekvieną dieną ateidavau į aikštelę ir domėjausi, ką kuris skyrius daro. Mes pradėjome kartu dirbti.
Paskui jis pradėjo dirbti prie filmo „Prologos“. Jame buvau įdarbinta ir kaip aktorė, ir kaip prodiuserė, ir meno skyriuje. Nebuvo taip, kad aš buvau tik graži mergina, kuri patinka režisieriui. Ne. Mes kaip pradėjome, taip visada ir dirbome kartu. Turėjau oficialias darbo sutartis.
Atėnuose kūrėme „Partenoną“, baigėme „Prologos“. Šiemet įvyko jo premjera Lokarne, Šveicarijoje.
Mes dirbome kartu ir degėme tuo pačiu: kaip sukurti filmą, koks bus kitas projektas, kitas filmas.
– Čia ir yra mei lė. Meilė ir dar bas buvo neatskiriami. Meilė iki paskutinio atodūsio.
– Hana, kur jūsų namai?
– Turbūt Atėnuose, ten su Mantu gyvenome trejus metus.
Paskui išvažiavome į Afriką, Ugan
Madai neabejingi kviestiniai svečiai rinkosi į Sapiegų parke įsikūrusią „Tech Park“ erdvę. Ten pristatyta jubiliejinė, jau dešimtoji, Agnės Kuzmickaitės kolekcija.
ro laipsnį turinti dizailį kolekcijos pristatė nėje Londono mados tės programoje, tačiau vydo kur kas dauterims bei vyrams delių ir integruotus listiškai derančius nių kolekcijų. laikiniai drabužiai deniu stilizavimu, taip su
kuriama istorinio laikmečio ir šių dienų koncepto sinergi ja. Šių metų kolekcija nuo ankstesnių skiriasi minimalistiškesne savo spalvine gama – drabužiuose dominuoja juoda, balta ir raudona spalvos. Matyt, norėjosi atsipūsti po spalvingo vaivorykštinio periodo ir atsiremti į klasikinių vertybių bei meno kūrinių inspiracijas“, – apie savo kūrinius pasakojo A.Kuzmickaitė.
Dizainerė Agnė Kuzmickaitė.
