Stilius

2022 m. kovo 1–7 d.

Nr.9

Legendinis žurnalas

iNGA BudrieNė ištyrinėjo ruandą sABiNA repČeNkieNė odą gaivina ledukais

soterA ŠVeikAuskAitė:

„Šeima – mano misija“

Kaina TIK

1,50 eur

K e­l i o­n ė s

Ma­tė ir pra­ban­gos,

ir skur­do

Ži­no­mai mo­te­riai di­džiau­sią įs­pū­dį pa­li­ko lau­ki­niai gy­vū­nai ir sa­fa­ris.

Ne itin po­pu­lia­rias ke­lio­nių kryp­ tis mėgs­tan­ti iš­ban­dy­ti vers­li­nin­kė In­ga Bud­rie­nė (47 m.) nus­te­bi­no ir šį­ kartą. Ži­no­ma mo­te­ris pa­ga­ liau įgy­ven­di­no ke­le­tą me­tų puo­ se­lė­tą pla­ną ir pa­kė­lė spar­nus į cent­ri­nė­je Af­ri­kos da­ly­je esan­čią Ruan­dą. Mo­te­ris drau­ge su vy­ru Da­riu­mi (53 m.) ir dviem bi­čiu­lių šei­mo­mis ap­lan­kė šioje eg­zo­tiš­ko­ je ša­ly­je gy­ve­nan­čius drau­gus.

6

7

atvIRaI

sekėjoms rodo

NepAGrAŽiNtĄ MotiNYstĘ

ieva SavickaiTė (FOTOSaLa.eU)

Ji – ne tik atsidavusi mama, bet ir kitų mamų draugė, su­ būrusi bene didžiausią lietu­ voje mamų bendruomenę. Ji, atrodo, spėja viską, nors ne­ slepia – visos mintys, veiklos ir idėjos sukasi aplink vaikus. „Niekada nebuvau karjeristė, nesvajojau sukurti imperi­ jos ar uždirbti milijonų. Vi­ sada norėjau šeimos, vaikų. tai – mano misija“, – atviravo nuomonės formuotoja sotera Šveikauskaitė (30 m.).

12

B

LaUra BULvYDė

ene garsiausią Lietuvos mamą S.Šveikauskaitę socialiniuose tinkluose seka daugybė mamų.

Dviejų mergaičių – šešiametės Aretės ir nė metukų dar neturinčius Ad­ rianos – motina yra laimėjusi ir garbingų apdovanojimų – paskelbta Metų mama.

Tinklaraštis „BabyBlog“ ir jo pasky­ ros socialiniuose tinkluose pačiai Sote­ rai pirmiausia reiškia mamų bendrystę, šaunių ir kūrybingų moterų bendruome­ nę. Per daugiau nei šešerius metus subū­ rusi milžinišką mamų armiją tinklarašti­ ninkė neslepia – iš paprasto tinklaraščio „BabyBlog“ tapo kai kuo daugiau. „Smagu bendrauti, smagu ne tik man duoti patarimus, rekomendacijas, bet ir sulaukti jų iš kitų mamų. Esu įsitikinusi, kad mes turime palaikyti viena kitą, pa­ dėti. Žinoma, ne visada visoms įtinku, ne visiems patinka vienokia ar kitokia mano nuomonė. Vis dėlto visada akcentuoju, kad kiekviena gyvename skirtingus gyveni­ mus, turime kitokius įpročius, šeimas, vai­ kus, o mano nuomonė – tai mano patirtis.

Suprantu, kad bendrauju su viena jaut­ riausių auditorijų ir pati esu jos dalis, to­ dėl tai, kas tinka man ir mano mergai­ tėms, nebūtinai tiks ir kitoms mamoms“, – pasakojo Sotera.

Jei po jos įrašais socialiniuose tinkluo­ se užsiplieskia aršesnės diskusijos, mo­ teris komentatorių mandagiai paprašo bendrauti draugiškai, mat skirtingos nuo­ monės, jos akimis, yra gerai, bet ne mažiau svarbi ir pagarba viena kitai. Vis dėlto ji įsi­ tikinusi, kad kitokį – ne mamoms skirtą – tinklaraštį kurti būtų kur kas lengviau. „Iš tiesų tų neigiamų komentarų sulau­ kiu itin retai, matyt, man pavyko suburti pozityvių, draugiškų mamų bendruome­ nę. Tikiu, kad jų pyktis ar nepasitenkini­ mas kyla iš nuovargio – kas tai yra, tikrai žino kiekviena, turinti mažą vaiką.

Visada pasiūlau atsikvėpti, skirti lai­ ko sau, o ne kitų įžeidinėjimui, nepasi­ tenkinimui. Žinoma, sulaukiu ir patarimų, paauk­ lėjimų tada, kai visai jų neieškau“, – sakė S.Šveikauskaitė.

– Sotera, būti nuomonės formuo­ toja – ne tik smagu, bet ir atsakomy­ bė, jūsų darbas. Jūs su savo sekėjo­ 2022 03 01

mis bendraujate kaip su draugėmis ar dažniau renkate žodžius, sprau­ džiate save į rėmus?

– Iš tiesų daugelis mano, kad nuomo­ nės formuotojų darbas – bim bam. Kad mes nieko neveikiame, gauname dova­ nų ir tik pafotografuojame. Aš dirbu dau­ giau, nei galite įsivaizduoti.

Juk dirbu sau, atiduodu save, savo laiką, turiu kurti, turiu išlikti įdomi. Tam reikia labai daug motyvacijos, darbo, pastangų.

Turime domėtis naujovėmis, daug skaityti, kad nenusikalbėtume. Kartais reikia tikrai susiimti ir pagalvoti, kad ko nors neįžeistum ar nenuklystum į lan­ kas. Nuomonės formavimas – ir savotiš­ kas savęs pačios tobulinimas.

Aš su savo sekėjomis esu atvira: tokia, kokia esu socialiniuose tinkluose, esu ir gyvenime. Su jomis bendrauju kaip su ge­ riausiomis draugėmis. Kai moterys man parašo, nori išsipasakoti, visada stengiuo­ si atrašyti, kitaip net negaliu užmigti.

Man labai svarbus atgalinis ryšys, ti­ kiu, kad ir toms, kurios rašo, pasakojasi, klausia, rūpi gauti tuos atsakymus iš ma­ nęs. Jos nori mano dėmesio ir jį gauna.

„esu laiminga, turiu tiek, kiek reikia, svar­ biausia – mylintį vyrą ir sveikus vaikus šalia.“ sotera Šveikauskaitė

– Jūsų tinklaraštis atsirado gimus pirmajai dukrelei Aretei – prisimin­ kite, kaip, kodėl pradėjote šią veik­ lą? Ką veikėte iki gimstant Aretei, ar šiandien save įsivaizduojate dir­ bančią pagal specialybę?

– Iki dukrytei gimstat studijavau tei­ sę. Pastojau prieš pat paskutinius egza­ minus. Tad iki gimstant Aretei buvau stu­ dentė. Nieko rimto nedirbau, kokių nors veiklų imdavausi tiek, kiek man reikėjo pragyventi ar patenkinti savo studentiš­ kus poreikius.

Tačiau po kelerių metų nusprendžiau, kad nebenoriu tęsti teisininkės karje­ ros, supratau, kad neįsivaizduoju savęs šioje srityje.

Kai dukrelei buvo dveji, įstojau į Vil­ niaus Gedimino technikos universiteto kūrybinių industrijų studijas ir praėju­

sią vasarą apsigyniau socialinių mokslų bakalauro laipsnį. Šių studijų žinios man padeda ir dabartinėje veikloje, juk čia vis­ kas ir sukasi apie komunikaciją.

– Iš jūsų įrašų socialiniuose tink­ luose susidaro įspūdis, kad auginti pirmąją dukrelę buvo lengviau. Ne­ vengiate dalytis ir sunkesne kasdie­ nybe, nepagražinta mamos realybe – nemigos naktys, vaikų ligos, nuo­ vargis, gal net išsekimas, galiausiai – netobula figūra po gimdymų.

– Būsiu atvira: antrą dukterį augin­ ti yra ramiau, bet sunkiau. Adriana ge­ rai nemiega nei naktimis, nei dienomis – miegas nėra nei jos, nei mano draugas.

Neturiu poilsio... Tai išvargina ir išsekina.

Kai beveik metus mažoji keliasi kas pusvalandį ar valandą, ir tai vyksta kas­ dien, galiu pavirsti mažu zombiu.

O lengviau, ramiau, nes pati kaip ma­ ma turiu kur kas daugiau patirties.

Kaip ir sakiau, savo įrašuose esu to­ kia, kokia esu. Daugelis mano įrašų so­ cialiniuose tinkluose sukurti čia ir dabar.

Esu labai emocingas žmogus, o tas emoci­ jas ir iš jų kylančias mintis man lengviau išreikšti tekstais. Tad jei užplūsta kokia nuotaika ar mintis – čia pat ją paverčiu tekstu, kurį ir skaito mano bendruomenė.

Nebijau dalintis ir netobulais dalykais, pasakoju apie sunkias akimirkas. Man at­ rodo, kad nušlifuoto ir pagražinto turinio pilni socialiniai tinklai, tad renkuosi rea­ lybę, kad ir kokia ji tuo metu yra.

Man norisi ne tik pačiai rasti taip pat besijaučiančių mamų ir su jomis pabend­ rauti, palaikyti vienai kitą, bet ir kitoms parodyti, kad sunku ne tik joms, sunku būna ir man, mes nesame vienos, o ka­ da nors vis tiek bus geriau.

– Kas jums padeda? Ar užtenka tik išsikalbėjimo su kitomis mamomis?

– Didžiausias mano ramstis – vyras, su juo kalbu ir išsikalbu. Esame atviri ir sup­ rantame vienas kitą labai gerai, kartais – net iš žvilgsnio. Vis dėlto, juokas juokais, geriausia mano draugė išpažintims yra ma­ no tinklaraštis. Ten aš atsiveriu, išsilieju, jei sunku – ir paguodos bei paramos gaunu.

Kad ir kaip būtų, tikrai nesu ta, ku­ ri tik burba ir skundžiasi. Net ir burbė­ dama lieku pozityvi, motyvuoju ir kitas mamas nepasiduoti. Man labai svarbu 13

G r o­ž i s ir s v e i­k a­t a

Gro­žio spe­cia­lis­tė

odą gai­vi­na le­du­kais

Sa­bi­na Rep­čen­kie­nė (67 m.) ko­ne tris de­šimt­me­čius bu­vo ži­no­ma kaip Lie­tu­vos gro­žio in­dust­ri­jos ats­to­vė. Ku­rį lai­ką mo­te­ris bu­vo din­gu­si iš vie­šu­mos, ta­čiau da­bar vėl ėmė­si nau­jos veik­los – įk­ūrė Svei­kos odos ins­ti­tu­tą, ku­ria­me ruo­šia­mi pro­fe­sio­na­lūs gro­žio spe­cia­lis­tai.

22

S

Sva­jū­nė Mar­cin­ke­vi­čie­nė

a­bi­na per sa­vo gy­ve­ni­mą įk­ūrė ne vie­ną gro­žio sa­lo­ną, ats­to­va­ vo pra­ban­giems kos­me­ti­kos pre­ kės ženk­lams, vie­no­je aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je va­do­va­vo es­te­ti­nės kos­me­to­ lo­gi­jos stu­di­jų prog­ra­mai. Ne­se­niai jos įkur­ta­me Svei­kos odos ins­ti­tu­te ji mo­ ko kos­me­to­lo­gus dar­bo įg­ūd­žių ir už­pil­ do prak­ti­kos spra­gas. „Įgi­jus bet ko­kią spe­cia­ly­bę aukš­to­jo­je ar ki­to­je mo­kyk­lo­je neį­ma­no­ma iš kar­to dirb­ti pro­fe­sio­na­liai. Su­teik­si­me kos­me­ to­lo­gėms dau­giau drą­sos ir pa­si­ti­kė­ji­mo, nes klai­dos dir­bant su klien­tų oda ga­li bran­giai kai­nuo­ti“, – sa­ko S.Rep­čen­kie­nė.

Ji la­bai daug dė­me­sio ski­ria vei­do odos diag­nos­ti­kos mo­ky­mui, vei­do ma­sa­žo įgū­ d­žiams for­muo­ti, kos­me­ti­kos prie­mo­nių su­dė­ti­nėms da­lims pa­žin­ti.

Tad, anot vers­li­nin­kės, jos ins­ti­tu­te nau­din­gų da­ly­kų ir in­for­ma­ci­jos ras ir jau dir­ban­tys šio­je sri­ty­je: su­si­pa­žins su šios sri­ties ino­va­ci­jo­mis, nau­jais prie­tai­sais, ma­sa­žo tech­ni­ko­mis. „Juk nau­jo­vių la­bai daug ir vie­nam spe­ cia­lis­tui la­bai sun­ku at­si­rink­ti, kas yra pa­ ti­ki­ma, ypač kai su­kie­si kas­die­nių dar­bų ru­ti­no­je“, – sa­ko mo­te­ris.

– Sa­bi­na, bū­da­ma bran­daus am­ žiaus vis dar su­ka­tės vers­le, su­gal­ vo­ja­te nau­jų pro­jek­tų. Iš kur tiek jė­ gų, ener­gi­jos? Dau­ge­lis tin­gė­tų ir tie­ siog leis­tų lai­ką na­muo­se.

– Lai­ką leis­ti na­muo­se nė­ra blo­gai.

Bet... Esu su­kau­pu­si la­bai daug ži­nių, pa­tir­ties ir vi­su ši­tuo gė­riu no­riu da­ly­tis su ki­tais. Man taip no­ri­si mo­ky­ti, pa­dė­ ti, pa­tar­ti, da­ly­tis tuo, ką tu­riu ge­riau­sio.

Be to, ma­no vers­lo part­ne­ris vis ska­ti­na da­ry­ti ką nors nau­jo.

Tik aš nie­kuo­met ne­len­du į tas sri­tis, ku­rių neiš­ma­nau. Da­rau tai, ką mo­ku ge­ riau­siai, gal to­dėl ir kon­ku­ren­tų nie­ka­ da ne­bi­jo­jau.

Pri­si­me­nu, kai ati­da­riau gro­žio sa­lo­ ną A.Jakš­to gat­vė­je Vil­niu­je, pa­žįs­ta­mi ir kon­ku­ren­tai ste­bė­jo­si to­kiu spren­di­mu – ap­link bu­vo net 7 pa­na­šūs gro­žio sa­lo­nai.

Bet aš ži­nau, kad sėk­mė prik­lau­so ne nuo to, kiek kon­ku­ren­tų yra ap­lin­kui, o kaip aš or­ga­ni­zuo­ju sa­vo veik­lą. Šiuo me­tu jau trys iš tų sa­lo­nų ne­be­vei­ kia, o ki­tiems ke­tu­riems už­ten­ka klien­tų.

Juk ne vel­tui pra­ban­gių rū­bų par­duo­tu­ vės už­sie­ny­je ati­da­ro­mos vie­no­je gat­vė­ je. O pro­fe­sio­na­lios kos­me­ti­kos pre­kės ženk­lų, kve­pa­lų – gau­sy­bė, bet kiek­vie­ nas iš jų ran­da sa­vo klien­tą.

– Dau­giau nei 30 me­tų dir­ba­te gro­ žio in­dust­ri­jo­je. Kaip per šiuos me­ tus kei­tė­si gro­žio pa­sau­lis?

– Ma­no jau­nys­tės lai­kai nuo šių die­nų ski­ria­si kaip die­na ir nak­tis. Mo­te­rys šiais lai­kais gro­žio re­zul­ta­tus no­ri ma­ty­ti čia ir da­bar. Ir nie­kas ne­gal­vo­ja, kad grei­tas re­zul­ta­tas tu­rės pa­sek­mių.

„Kas­ry­ti­nio vei­do prau­si­mo le­du­kais kol kas man nie­kas ne­pa­kei­tė.“ Sa­bi­na Rep­čen­kie­nė

Su­tin­ku, yra la­bai daug įvai­rių ir tik­rai ge­rų me­to­dų, ku­rie pa­de­da mums at­ro­ dy­ti ir bū­ti gra­žes­nėms, jau­nes­nėms. Ir jei tik­rai rei­kia, ga­li­ma pa­si­nau­do­ti vis­ kuo, ką si­ūlo gro­žio in­dust­ri­ja, ta­čiau bet ku­ris gro­žio sri­ties spe­cia­lis­tas pa­sa­kys, kad jei iš tie­sų no­ri­me re­zul­ta­tų, juos pa­ siek­si­me tik nuo­la­tos kaž­ką da­ry­da­mos.

Mes, mo­te­rys, kaip gė­lės – pa­ban­dy­ ki­te pa­dau­gin­ti trą­šų ir pa­ma­ty­si­te, kas bus. Taip, jos su­žy­dės, bet kas bus pas­ kui? Su mū­sų oda tas pat. Yra pro­ce­dū­rų, ku­rios ne tik rei­ka­lin­gos, bet net ir bū­ti­ nos tam tik­ru gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­piu, ta­ čiau čia la­bai svar­bu sai­kas. Jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma pa­si­duo­ti no­rui dar ir dar sa­ve to­bu­lin­ti, nes tai jau le­mia ne­pa­gei­dau­ ja­mą ša­lu­ti­nį po­vei­kį. Ir net­gi neg­rįž­ta­ mus re­zul­ta­tus.

Vis­kam rei­kia sai­ko ir kri­ti­nio mąs­ty­ mo, nes gro­žio spe­cia­lis­tai taip pat ne vi­ sa­da bū­na są­ži­nin­gi.

– Pas­ta­rai­siais me­tais vie­no­je pri­ va­čių aukš­tų­jų mo­kyk­lų iš­lei­do­te net 5 kos­me­to­lo­gių kur­sus. Šias mer­gi­nas su mei­le va­din­da­vo­te „gro­žio val­do­ vė­mis“. Ar jums vis dar įdo­mu dirb­ti su šiuo­lai­ki­niu jau­ni­mu?

– Tai be ga­lo įdo­mi ir ver­tin­ga pa­tir­tis, ku­ri iš­mo­kė kant­ry­bės. Man at­ro­dė, kad žmo­gus, atė­jęs mo­ky­tis, bus smal­sus, at­ vi­ras, no­rės ir rei­ka­laus daug, o mums te­ rei­kės vis­ką su­teik­ti.

23

M o­z a i­k a

Du žings­niai iki sos­to Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ka­ra­lie­nės Eli­za­beth II (95 m.) svei­ka­tai silps­tant, dėl ne itin di­de­lės mo­narc­hi­jos ša­li­nin­kų pa­ra­mos prin­cui Char­le­sui (73 m.) ir la­bai že­mų jo jau­nes­niojo sū­naus prin­co Har­ry (37 m.) šei­ mos rei­tin­gų Kemb­ri­džo ku­ni­gaikš­čiai Wil­lia­mas (39 m.) ir Cat­he­ri­ne (40 m.) ren­ka po­pu­lia­ru­mo taš­kus.

32

Wil­lia­mas ir Cat­he­ri­ne su vai­kais Char­lot­te, Louis ir Geor­ge’u Jor­da­ni­jo­je. Šią nuot­rau­ką jie išp­la­ti­no kaip ka­lė­di­nį at­vi­ru­ką.

D

i­džio­sios Bri­ta­ni­jos ka­ra­lie­nės svei­ka­tos pab­lo­gė­ji­mas po jos su­tuok­ti­nio Edin­bur­go ku­ni­ gaikš­čio Phi­li­po mir­ties praė­ ju­sių me­tų ba­lan­dį pri­mi­nė, kad vis­kam gy­ve­ni­me yra pa­bai­ga. Ir net 70 me­tų Eli­ za­beth II val­dy­mui.

Ne, ji ne­ke­ti­na ofi­cia­liai at­si­sa­ky­ti sos­ to – juk 1952 m. da­vė prie­sai­ką tar­nau­ti mo­narc­hi­jai iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos. Bet, pa­na­šu, pa­sit­rau­ki­mas iš veik­los neiš­ ven­gia­mas.

Tad ko­dėl pe­rei­na­muo­ju lai­ko­tar­piu va­ do­va­vi­mo ne­per­duo­ti vy­res­nia­jam anū­kui Wil­lia­mui ir jo žmo­nai Cat­he­ri­ne, su­ge­bė­ ju­siems gar­bin­gai ats­to­vau­ti ka­ra­liš­ka­jai šei­mai per pas­ta­ruo­sius aud­rin­gus mė­ne­ sius? Taip ma­no net eks­per­tai, ga­na kri­tiš­ kai nu­si­tei­kę ka­ra­liš­kų­jų rū­mų atž­vil­giu.

Skan­da­lin­ga Har­ry ir Meg­han (40 m.) is­to­ri­ja, stip­riai pa­ken­ku­si Wind­so­rų re­ pu­ta­ci­jai, Cat­he­ri­ne ir Wil­lia­mą su­vie­ni­jo stip­riau nei bet ka­da. Sa­sek­so ku­ni­gaikš­ čiai pa­žei­dė tra­di­ci­jas ir pro­to­ko­lus, o dėl Kemb­ri­džo ku­ni­gaikš­čių ge­bė­ji­mo jų nuo­ sek­liai lai­ky­tis šios po­ros ger­bė­jai juos lai­ko ka­ra­lys­tės gel­bė­to­jais. Ži­no­ma, iki tol, kol jie ga­lės iš­sau­go­ti idea­lios šei­mos pa­veiks­lą.

Cat­he­ri­ne ir Wil­lia­mą rei­kia pa­gir­ti už tai, kad, prie­šin­gai nei dau­ge­lio ki­tų po­rų, – nes­var­bu, ko­kio sta­tu­so ir kil­mės, – jų san­ty­kiai su me­tais tam­pa vis nuo­šir­des­ni.

Pa­si­mirš­ta kai ku­rios jų de­šim­ties me­ tų mei­lės ro­ma­no de­ta­lės ir smulk­me­nos, ne­pa­si­ten­ki­ni­mas dėl nea­ris­tok­ra­tiš­kos Cat­he­ri­ne Midd­le­ton kil­mės ir nuo­lat iš­ plau­kian­tys į vie­šu­mą gan­dai apie ta­ria­ mą Wil­lia­mo neiš­ti­ki­my­bę.

Ko­dėl žmo­nėms taip pa­tin­ka pa­sa­kos ir rea­lūs prin­cai bei prin­ce­sės? Vie­na prie­ žas­čių, kaip ma­no psic­ho­lo­gai, kad tik iš­ gal­vo­to­se is­to­ri­jo­se bū­ti­nai iš­si­pil­do sva­ jo­nės ir vis­kas bai­gia­si lai­min­gai.

L

ai­min­ga pa­bai­ga – bū­tent tai, ką pas­ta­ruo­ju me­tu įk­ūni­ja Cat­he­ri­ne ir Wil­lia­mas. Net jų kū­no kal­ba by­ lo­ja apie nuo­šir­džią tar­pu­sa­vio mei­lę, o ne įp­ras­ti­nę su­tuok­ti­nių part­ne­rys­tę. Su­si­da­ ro įs­pū­dis, kad po­rai pa­vy­ko įveik­ti vi­sus sun­ku­mus, ku­rių vei­kiau­siai tik­rai bū­ta.

At­ro­do, kad jų są­jun­ga ir dar­bas mo­nar­ chi­jos la­bui abiem tei­kia pa­si­ten­ki­ni­mą.

Bū­tent Cat­he­ri­ne pris­ki­ria­mas ko­ne pag­rin­di­nis vaid­muo dėl ka­ra­lys­tės da­ bar­ties ir atei­ties, su ja sie­ja­mas ir prin­co 33