Stilius

K e­l i o­n ė s

Uni­ka­liuose pasaulio kampeliuose ieškojo

gamtos perlų

Lie­tu­vo­je die­nos at­šiau­rios ir ne­nus­pė­ja­mos – stai­ga užk­lu­pu­sią pū­gą kei­čia šlapd­ri­ba, o vė­liau šal­tu­kas. Kol orai ne­le­pi­na, sau­lės spin­du­lių išt­roš­kę ži­no­mi žmo­ nės akis ga­no ir pro­tą il­si­na eg­zo­tiš­kuo­se kraš­tuo­se.

G

ru­pės „69 dan­gu­je“ na­rė Go­da Ali­je­va (35 m.) atos­to­ga­vo Mal­ dy­vuo­se. „At­ro­do, pa­ma­tai vie­ną gam­tos ste­buk­lą, o už kam­po lau­kia ki­ tas... Čia gy­vū­ni­ja nuos­ta­bi: pil­na kra­bų, ryk­lių, ra­jų, įvai­riau­sių žu­vų. Pa­ti nar­džiau ir vi­sa tai ap­ži­ūri­nė­jau. Pa­de­di te­le­fo­ną į ša­lį ir jau, ži­ūrėk, per ke­lią le­kia koks nors gam­tos ste­buk­las, nes­pė­ju nu­fil­muo­ti“, – ge­ros nuo­tai­kos nes­to­ko­jo Go­da.

Mal­dy­vai bu­vo pir­mo­ji jos poil­sio sto­ te­lė. Kiek vė­liau G.Ali­je­va spar­nus pa­kė­ lė į Šri Lan­ką. „Ten jau vi­sai ki­to­kia gam­ta – dar dau­

6

giau gy­vū­ni­jos. Šri Lan­ka su­gun­dė dėl se­ niau­sių bu­dis­tų šven­tyk­lų, mais­to, ku­ris nė­ra bran­gus, ta­čiau la­bai ko­ky­biš­kas. La­ bai no­rė­jo­me pa­ma­ty­ti ar­ba­tos plan­ta­ci­jas, už­kop­ti į Ado­mo kal­ną“, – kal­bė­jo Go­da.

Go­da ti­ki­na – šis poil­sis iš es­mės ski­ ria­si nuo atos­to­gų Euro­po­je, o vi­sus vaiz­ dus dar il­gai ne­šio­sis šir­dy­je. „Gam­ta ir gy­vū­ni­ja man pa­li­ko ne­pa­ mirš­ta­mų įs­pū­džių. At­ro­do, lyg ži­ūrė­čiau „Na­tio­nal Geog­rap­hic“ prog­ra­mą. O čia vis­ką ma­čiau rea­liai – spal­vos, karš­tis, jū­ ra, smė­lis... Nuos­ta­bu“, – įs­pū­džiais da­li­ jo­si G.Ali­je­va.

T

e­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ja Gin­ta­rė Gu­ re­vi­či­ūtė (35 m.) po gra­žiau­sias pa­sau­lio vie­tas ke­liau­ja jau du mė­ ne­sius. Iš pra­džių ji lan­kė­si Kip­re, vė­liau ap­lan­kė Ma­ja­mį, Niu­jor­ką, Du­ba­jų, o da­ bar eg­zo­ti­ką ir ra­my­bę at­ra­do Zan­zi­ba­re.

Te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ja no­rė­jo kont­ ras­tin­gos ke­lio­nės ir jai pui­kiai pa­vy­ko tai pa­da­ry­ti. „Nau­juo­sius atš­ven­čiau tokioje vie­to­ je, kur vis­kas spin­di pra­ban­ga, ta­čiau nėra jo­kio na­tū­ra­lu­mo – tai žmo­gaus ir pi­ni­ gų su­kur­tas Du­ba­jus. O ta­da buvo at­gai­ va pro­tui ir sie­lai – plau­kio­jau jė­gos ait­va­ ru Zan­zi­ba­re“, – pa­si­džiau­gė ji.

2022 01 25

7

A t­v i­r a i „Esu labai užsiėmusi, tačiau pastebiu, kad gyvenime dažnai būna tokie etapai – arba viskas, arba nieko“, – sakė Deimantė Kazėnaitė.

Šir­dį pu­siau da­li­ja

dėl mei­lės

Šian­dien nuo­mo­nės for­muo­to­jos Dei­man­tės Ka­zė­nai­tės (30 m.) gy­ve­ni­mas chao­tiš­kas. Tarp Vil­niaus ir Pa­ry­žiaus gy­ve­nan­ti mo­te­ris nes­le­pia nie­ka­da neį­si­vaiz­da­vusi, kad dėl my­li­mo­jo kraus­ty­sis į sve­ti­mą ša­lį. Vis dėl­to ji šiuo metu jau­čia­si lai­min­ga: „Lai­min­giau­sia, ko­kia ka­da nors esu bu­vu­si. Ir tai prik­lau­so ne nuo ap­lin­ky­bių arba vy­ro – tai ma­no pa­čios jaus­mas. Juk gy­ve­nu taip, kaip no­riu.“ 12

G

Lau­ra Bul­vy­dė

rį­žu­si į Lie­tu­vą Dei­man­tė su­ ka­si kaip vo­ve­rė ra­te, ją sun­ kiai pa­gau­na ir drau­gai, ir ar­ti­ mie­ji, o pie­tau­ja jau­na mo­te­ris kar­tais ir vi­sai va­ka­re. „Pa­ry­žiu­je dar­bų tu­riu, bet kur kas ma­ žiau, gy­ve­ni­mą čia la­biau va­di­nu poil­siu, ran­du lai­ko ir sau, ir, ži­no­ma, my­li­ma­jam.

Kiek taip temp­siu? Ne­ži­nau“, – at­vi­ra­vo nuo­mo­nės for­muo­to­ja.

Vil­niu­je Dei­man­tei veik­los net­rūks­ta – ji ne tik daug dir­ba kaip nuo­mo­nės for­ muo­to­ja, bet ir įsi­ren­gi­nė­ja nau­jus na­mus. „Esu la­bai už­siė­mu­si, ta­čiau pas­te­biu, kad gy­ve­ni­me daž­nai bū­na to­kie eta­pai – ar­ba vis­kas, ar­ba nie­ko. Vis dėl­to tik­rai ned­rįs­tu skųs­tis – tiks­las, ku­rio sie­kiu, la­ bai mo­ty­vuo­ja“, – kal­bė­jo ji.

Pak­laus­ta, kur jos na­mai – Vil­niu­je, kur nuo­mo­ja­si bu­tą ir įsi­ren­gia sa­vą­jį, ar Pa­ry­ žiu­je – ten, kur šir­dis, Dei­man­tė šyp­so­jo­si, kad jos šir­dis pa­da­ly­ta pu­siau. Mat ji pui­ kiai jau­čia­si abie­juo­se mies­tuo­se ir kol kas nes­vars­to, kur gy­ve­ni­mas ją nu­neš vė­liau.

Dei­man­tė nie­ka­da nes­vars­tė, kad dėl mei­lės iš­ke­liaus į ki­tą ša­lį, ta­čiau sa­vo mei­ lės at­si­sa­ky­ti vien dėl to, kad my­li­ma­sis – ne­lie­tu­vis, net ne­pa­gal­vo­jo. Juk vi­siš­kai nes­var­bu, ko­kia kal­ba kal­ba žmo­nės, jei jie su­si­kal­ba, o šir­dys dai­nuo­ja. „Neieš­ko­jau vy­ro už­sie­nie­čio. Ti­kė­jau­ si su­tik­ti žmo­gų, tu­rin­tį ar­ti­mą ener­gi­ją ir pa­na­šias ver­ty­bes. Ir Pran­cū­zi­jo­je yra pras­tų vy­rų – Ni­co­las gy­ve­na­mo­ji vie­ta čia joks ro­dik­lis. Ta­čiau jei ma­nęs klaus­ da­vo, ar no­rė­čiau gy­ven­ti ne Lie­tu­vo­je, vi­ sa­da sa­ky­da­vau, kad ne, nes Vil­nius man – la­bai tin­ka­mas mies­tas.

Ki­ta ver­tus, da­bar at­si­vė­rė akys – pa­ sau­lis toks di­de­lis, ga­li­my­bių daug, rei­kia ir sa­ve iš­mes­ti iš kom­for­to zo­nos. No­riu su­ži­no­ti, ką ga­liu pa­da­ry­ti ten, kur ma­nęs ne­ži­no“, – kal­bė­jo nuo­mo­nės for­muo­to­ja.

Dei­man­tė neslepia – po il­gai tru­ku­sių san­ty­kių, ku­rie nut­rū­ko prieš ke­le­rius me­tus, ji pa­si­kei­tė. „Su­si­dė­lio­jau vi­sai ki­to­kią gy­ve­ni­mo vi­zi­ją, pra­dė­jau vis­ką da­ry­ti ki­taip. Ži­ no­jau, kad pirk­siu bu­tą, no­rė­jau ir in­ves­ ti­ci­jos, ir sa­vų na­mų. Šie na­mai nė­ra dėl pla­no kur­ti šei­mą. Bet vi­sa­da, ma­ža ką, jie bus man grįž­ti. Toks ma­no tiks­las“, – pa­sa­ko­jo Dei­man­tė.

Praė­ju­sią va­sa­rą, ruoš­da­ma­si il­goms 2022 01 25

dvie­jų mė­ne­sių atos­to­goms su my­li­muo­ ju, ji ga­vo ga­li­my­bę įsi­gy­ti bu­tą, ku­riam neat­sis­py­rė. Lauk­ti, kaip ji sa­ko, ne­bu­ vo ka­da – jei ne ji, na­mus jau ki­tą die­ną būtų įsi­gijęs ki­tas pir­kė­jas. Tad svars­ty­ ti, dė­lio­ti pliu­sų ir mi­nu­sų ne­bu­vo ka­da.

Ma­nau, kad da­bar yra ma­no auk­so am­ žiaus, jei kal­bė­tu­me apie dar­bus, tad ko lauk­ti? Dau­giau ran­ki­nių? Ke­lio­nių? Ke­ lio­nių ir taip bus, nes jos man la­bai rei­ka­ lin­gos“, – sa­kė ji.

Tarp dvie­jų ša­lių gy­ve­nan­ti Dei­man­ tė per ke­le­rius pas­ta­ruo­sius me­tus vis kraus­tė­si ir kraus­tė­si, tad to jaus­mo, kad įsi­reng­tą bu­tą teks pa­lik­ti il­ges­niam lai­ kui ar net iš­nuo­mo­ti ki­tiems, ne­sik­ra­to – jai tai ne­su­ke­lia blo­gų emo­ci­jų. „Džiau­giuo­si, kad nau­jus na­mus įsi­reng­ siu taip, kaip no­riu pa­ti. Kol kas ža­du vis grį­ ž­ti, o kaip bus atei­ty­je – pa­ma­ty­si­me. Bus gai­la, jei rei­kės iš­nuo­mo­ti, bet, ki­ta ver­tus, kas nors tik­rai ap­si­džiaugs, nes na­mai bus tik­rai la­bai gra­žūs“, – sa­kė Dei­man­tė ir pa­ti­ ki­no, kad jei su­kurs šei­mą, jos ke­lio­nės pir­ myn ir at­gal grei­čiau­siai baig­sis.

Jauna moteris atvira – su Paryžiuje gyvenančiu ketveriais metais jaunesniu mylimuoju Nicolas ji mato ir įsivaizduoja bendrą ateitį.

„Ėjau gyventi geriau, lai­ mingai ir pati pastatyti save ant kojų. Niekada ne­ galvojau, koks niekšas tas mano buvusysis ar kaip jis suėdė man gyvenimą. Ne.“ Deimantė Kazėnaitė

2022 01 25

as­me­ni­nis al­bu­mas

Jau­na mo­te­ris at­vi­ra – su Pa­ry­žiu­je gy­ve­nan­čiu ketveriais metais jaunesniu my­li­muo­ju Ni­co­las ji ma­to ir įsi­vaiz­duo­ ja bend­rą atei­tį. Jei to ne­bū­tų, tiek lai­ko gy­ve­ni­mas tarp dvie­jų ša­lių ne­bū­tų įma­ no­mas. Ta­čiau ne­per­šo­ku­si grio­vio D.Ka­ zė­nai­tė ne­sa­ko „op“ – lai­kas pa­ro­dys, ar san­ty­kiai, ku­rie šian­dien yra nuos­ta­būs, taps kuo nors dar gra­žes­niu. „Juk gy­ve­ni­me nu­tin­ka ir taip, kad tau at­ro­do vie­naip, o pa­si­su­ka ki­taip.

Da­bar mū­sų su Ni­co­las mei­lė la­bai gra­ ži. Tad ti­kiuo­si, kad vis­kas bus ge­rai. O jei ir ne­bus ge­rai, man vis tiek vis­kas bus ge­ rai“, – kal­bė­jo ji.

Kaip at­ro­do Dei­man­tės die­na Pa­ry­ žiu­je? Jau­na mo­te­ris šyp­so­si pak­laus­ta, ar jau ga­lė­tų tap­ti šios Euro­pos sos­ti­nės gi­de vi­siems čia vie­šin­tiems drau­gams? „Pir­miau­sia tu­rė­ki­me min­ty­je, kad 13

Vygintas skaraitis

P a­ ž i n­t i s

18

smui­ko L ir meilės

stygos – jautrios

Kai sep­tyn­me­tė Augus­ta pir­mą kar­tą į ran­kas paė­ mė smui­ką ir stry­ką, tė­vams rei­kė­jo pri­ža­dė­ti, kad no­ras griež­ti sty­gi­niu inst­ru­men­tu – ne vai­kiš­ka už­ gai­da. Šian­dien pro­fe­sio­na­liai mu­zi­kei, Nau­jų idė­jų ka­me­ri­nio or­kest­ro (NI­KO) kon­cert­meis­te­rei Augus­tai Ju­sio­ny­tei (37 m.) jau pla­čiai at­ver­tos ne vie­nos du­rys.

KA­RI­NA PU­KAI­TĖ

eng­vų ke­lių ne­bū­na – dėl sva­jo­ nės at­ver­ti sie­lą mu­zi­kai rei­kė­jo paau­ko­ti įp­ras­tą vai­kys­tę, anks­ ti iš­mok­ti sa­va­ran­kiš­ku­mo, gy­ ven­ti pa­gal griež­tą die­not­var­kę. Meist­ riš­kai ke­tu­rias smui­ko sty­gas val­dan­ti mu­zi­kan­tė iš pir­mo žvilgs­nio ga­li su­da­ ry­ti griež­tos mo­ters įvaiz­dį, bet jos na­ muo­se ne­ty­la nuo­šir­dus juo­kas, skam­ba in­dai, o pro lan­gus net ni­ūriau­sią die­ną skver­bia­si švie­sa.

– Smui­ku pra­dė­jo­te griež­ti sep­ty­ ne­rių. Kaip šis inst­ru­men­tas at­si­dū­ rė jū­sų ran­ko­se?

– Vai­kys­tė­je ma­ne la­bai daž­nai ves­da­ vo­si į kon­cer­tus, spek­tak­lius, ypač į Lie­ tu­vos na­cio­na­li­nį ope­ros ir ba­le­to teat­rą (LNOBT). Mėg­da­vau ži­ūrė­ti į va­di­na­mą­ ją or­kest­ro duo­bę. Ma­ne trau­kė vi­si inst­ ru­men­tai, bet už­si­ma­niau smui­ko. Pa­ pra­šiau, kad man jį nu­pirk­tų, – sa­kė, kad tu­riu iš­mok­ti gro­ti.

Ma­ne nu­ve­dė į Na­cio­na­li­nę Mi­ka­lo­ jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio me­nų mo­ kyk­lą, pa­tik­ri­no klau­są, duo­me­nis. Sa­ ko: smui­ku grie­ši.

– Ko­kio­je ap­lin­ko­je jūs augo­te?

– Ma­no abu tėvai yra menininkai. Ma­ ne dau­giau­sia augi­no ir la­vi­ni­mu rū­pi­no­ si mo­čiu­tė, ku­ri yra gy­dy­to­ja. Ji vi­są gy­ ve­ni­mą do­mė­jo­si me­nu, vaikš­čio­jo į vi­sus kon­cer­tus, tur­būt nė­ra pra­lei­du­si nė vie­ no spek­tak­lio LNOBT. Ma­no vai­kys­tė bu­ vo pil­na me­no, dai­lės, lais­vo mąs­ty­mo žmo­nių. Pa­puo­lus į M.K.Čiur­lio­nio me­ nų mo­kyk­lą, ku­rią aš ir bai­giau, tai neiš­ ven­gia­ma. Esi įkurdinamas kitame – mu­ zi­kos – pa­sau­lyje.

Ir neat­ro­dė, kad ga­li bū­ti ki­taip, – tai yra ma­no pa­sau­lis, ma­no vie­ta, kur aš tu­ riu bū­ti. Man ne­ki­lo abe­jo­nių.

– Ko­kia bu­vo­te mo­ki­nė?

– M.K.Čiurlionio menų mokykloje jungiamas ir bendrasis lavinimas, ir aukšto lygio muzikinis lavinimas, todėl buvau mokinė, kuri beveik nebūdavo namuose, bet nuo ryto iki vėlaus vakaro galėjote mane sutikti mokykloje.

Mūsų dienos buvo kur kas ilgesnės nei kitų vaikų – ateidavome aštuntą valandą ryto, išeidavome labai vėlai – kartais 19

A t­m i­n i­m a s Ni­no Cer­ru­ti 2013-aisiais.

džentelmenas,

ku­ris ap­ren­gė „Gra­žią mo­te­rį“ Ma­dos pa­sau­lis ne­te­ko vie­no gar­siau­sių XX a. di­zai­ne­rių Ni­no Cer­ru­ti (91 m.). Ita­las, ku­ris ap­ren­gė pag­rin­di­nius ki­no fil­mų „Gra­ži mo­te­ris“ („Pret­ty Wo­man“) ir „Es­mi­nis ins­tink­tas“ („Ba­sic Ins­tinct“) per­so­na­žus, jau se­niai sa­vo pra­ban­giu pap­ras­tu­mu bu­vo tiesiog pa­ver­gęs vi­są pa­sau­lį.

N

i­no Cer­ru­ti kū­ry­bos pag­rin­ das – trys „ban­gi­niai“. Tai ne­ var­žo­mas audi­nių, di­zai­no ir dra­bu­žių for­mų, ku­rios idea­ liai ati­tin­ka kū­no su­dė­ji­mą, de­ri­ni­mas.

Cer­ru­ti šei­mos vers­lo is­to­ri­ja pra­si­de­da 32

prieš dau­giau nei šim­tą me­tų. 1881-aisiais trys bro­liai – An­to­nio, Quin­ti­no ir Ste­fa­ no įs­tei­gė Bje­los mies­te ne­di­de­lę teks­ti­ lės ma­nu­fak­tū­rą „La­ni­fi­cio Fel­li Cer­ru­ti“.

Bet bū­tent Ni­no su­tei­kė šei­mos vers­ lui nau­ją ko­ky­biš­ką lyg­me­nį ir pa­da­rė tie­

sio­gi­ne šio žo­džio pras­me re­vo­liu­ci­nį per­ vers­mą ma­dos pa­sau­ly­je.

Bū­si­mo­sios ma­dos pa­sau­lio žvaigž­dės, gi­mu­sios ne­di­de­lia­me Pje­mon­to pro­vin­ ci­jos Bje­los mies­te, esan­čia­me tarp Mi­la­ no ir Tu­ri­no, vai­kys­tė pra­bė­go vaiz­din­go­ se Al­pių pa­pė­dės apy­lin­kė­se.

Ber­niu­kas daž­nai ding­da­vo iš na­mų, su mėgs­ta­ma kny­ga nuk­lys­da­vo į ko­kį nors gra­žų gam­tos kam­pe­lį kuo to­liau nuo mies­ to šur­mu­lio. Ni­no bu­vo vy­riau­sias iš ke­tu­ rių Sil­vio Cer­ru­ti šei­mo­je gi­mu­sių sū­nų.

Jau bū­da­mas de­šim­ties pra­dė­jo pa­žin­ tį su šei­mos vers­lo pag­rin­dais. Tad vie­na­ 2022 01 25

Ni­no Cer­ru­ti fil­me „Gra­ži mo­te­ris“ ap­ren­gė ir Ric­har­dą Ge­re’ą bei Ju­lią Ro­berts.

me sa­vo in­ter­viu N.Cer­ru­ti net pa­juo­ka­ vo: „Jei kū­di­kė­lio Jė­zaus pir­muo­ju lop­šiu bu­vo šie­nas, kū­di­kė­lio Ni­no – vil­na!“ Di­zai­ne­ris yra sa­kęs, kad jau­nys­tė­je nes­va­jo­jo apie ma­dą, no­rė­jo bū­ti fi­lo­so­ fas ar žur­na­lis­tas. Pa­si­rin­ko pas­ta­rą­sias stu­di­jas. Bet jas te­ko nut­rauk­ti 1950-ai­ siais ne­ti­kė­tai mi­rus tė­vui.

19-me­tis Ni­no bu­vo pri­vers­tas pe­rim­ ti į sa­vo ran­kas va­do­va­vi­mą šei­mos vers­ lui. Jau tuo­met Cer­ru­ti teks­ti­lės įmo­nė Ita­li­jo­je tu­rė­jo ge­riau­sios vil­nos ga­my­ bos vy­riš­kiems kos­tiu­mams re­pu­ta­ci­ją. „Man bu­vo svar­bu įt­vir­tin­ti Cer­ru­ti var­ dą pa­sau­ly­je vi­siems lai­kams. Iki tol šei­mos na­riai bu­vo pap­ras­ti teks­ti­lės ma­nu­fak­tū­ ros dar­bi­nin­kai. Iš Ka­ta­li­kų baž­ny­čios arc­ hy­vų su­ži­no­jau mū­sų šei­mos is­to­ri­ją nuo 1605 m. Tai bu­vo ama­ti­nin­kai, tu­rė­ję dau­ gia­vai­kes šei­mas – po aš­tuo­nis vai­kus, iš ku­rių iš­gy­ven­da­vo tik du. Ma­no se­ne­lis su bro­liais ir pusb­ro­liu, 1881-aisiais pra­dė­jęs sa­vo vers­lą, teks­ti­lės įmo­nė­je ta­po va­do­ vais. Sa­ve lai­kiau ma­žu gran­di­nės žie­du, su­jun­gu­siu praei­tį ir atei­tį. Ži­no­ma, ti­ kė­jau­si Cer­ru­ti var­dą iš­gar­sin­ti vi­sa­me pa­sau­ly­je, to­dėl ati­da­riau vy­riš­kų ga­ta­ vų dra­bu­žių par­duo­tu­vę Pa­ry­žiu­je“, – vie­ 2022 01 25

na­me in­ter­viu sa­kė N.Cer­ru­ti.

Bet iki Pa­ry­žiaus dar ke­le­tą me­tų te­ ko pa­lū­kė­ti. Pe­rė­męs va­do­va­vi­mą vers­ lui į sa­vo ran­kas šei­mos pa­si­ta­ri­mo me­ tu Ni­no pa­reiš­kė, kad nusp­ren­dė pa­keis­ti įmo­nės dar­bą.

„Man buvo svarbu įtvirtinti Cerruti vardą pasaulyje vi­ siems laikams. Save laikiau mažu grandinės žiedu, su­ jungusiu praeitį ir ateitį.“ Nino Cerruti

Ne tik tra­di­ciš­kai ga­min­ti aukš­čiau­sios kla­sės audi­nius, bet ir iš jų si­ūti kos­tiu­ mus. Šei­mos ban­dy­mai at­kal­bė­ti Ni­no – kaip jis ga­li be pro­fe­sio­na­laus pa­si­ren­gi­ mo! – ne­da­vė re­zul­ta­tų.

Jau­nuo­lis ži­no­jo, ką da­ro. Ni­no nu­ siun­tė dviem tūks­tan­čiams siu­vė­jų sa­vo fab­ri­ko audi­nio at­rai­žą. Pas­kui iš kiek­ vie­no jų ga­vo kvie­ti­mą pa­ži­ūrė­ti ir įver­ tin­ti, ko­kius nuos­ta­bius dra­bu­žius jiems pa­vy­ko pa­si­ūti.

Toks sa­vo­tiš­kas mo­ky­ma­sis su­tei­kė N.Cer­ru­ti neį­kai­no­ja­mos pa­tir­ties, ku­

ria jis nau­do­jo­si ir vė­liau. Bū­tent šis pa­ ty­ri­mas pa­dė­jo jam pa­siek­ti tai, kas va­ di­na­ma aukš­čiau­sia ko­ky­be.

N.Cer­ru­ti su­kur­ti vy­riš­ki kos­tiu­mai ir da­bar ste­bi­na. Jie, ma­dos spe­cia­lis­tų nuo­mo­ne, pa­ga­min­ti tra­di­ci­nio siu­vi­mo sti­liu­mi ir yra ge­riau­si se­ri­ji­nės ga­my­bos dra­bu­žių pa­vyz­džiai.

Pir­mo­ji 1957-aisiais pa­si­ro­džiu­si N.Cer­ ru­ti vy­riš­kų ga­ta­vų dra­bu­žių liuk­so kla­sės ko­lek­ci­ja bu­vo pa­va­din­ta tik­ra ma­dos pa­ sau­lio re­vo­liu­ci­ja. Di­zai­ne­ris pa­sik­lio­vė ita­ liš­ku sti­liu­mi ir neap­si­ri­ko.

Anks­čiau vy­riš­kos ma­dos ly­de­riais bu­ vo lai­ko­mi ang­lai ir tik jų sti­lius. Per­ne­ lyg ofi­cia­li, ma­nie­rin­ga ir kon­ser­va­ty­vi ang­liš­ka kryp­tis bu­vo lai­ko­ma tra­di­ci­niu aukš­to­sios vy­rų ma­dos sti­liu­mi.

Va­do­vau­da­ma­sis bro­lių Cer­ru­ti dar XIX a. pa­bai­gos fi­lo­so­fi­ja mo­der­ni­zuo­ti tra­di­ci­ją sa­vo mo­de­liams Ni­no su­tei­kė ne­rū­pes­tin­gu­mo, lais­vės ir ele­gan­tiš­ku­ mo. Bū­tent dėl to ko­lek­ci­ja iš­sis­ky­rė sa­ vi­tu sti­liu­mi, ku­ris vė­liau pa­va­din­tas „ca­ sual chic“ – „kas­die­ne pra­ban­ga“.

N.Cer­ru­ti ma­dos sti­lius – ang­lų aris­ tok­ra­tiz­mo ir ita­lų op­ti­miz­mo, gy­ve­ni­ mo džiaugs­mo de­ri­nys.

33