Stilius

2020 gruodžio 1–7 d.

Nr.46

Legendinis žurnalas

Šven­čių ma­gi­ja pa­gal Ing­ri­dą Mar­tin­kė­nai­tę Dei­vy­dą Pras­pa­liaus­ką So­te­rą Švei­kaus­kai­tę Bea­tą Nic­hol­son No­me­da Kaz­laus: „Iš­min­tis atė­jo su amžiumi“

Kam nea­be­jin­ga Ka­ro­li­na To­lei­ky­tė?

Kaina TIK

1,30 Eur

Na­ta­li­ja Bun­kė:

„To sus­to­ju­sio lai­ko man la­bai rei­kė­jo“

K a­l ė­d o s 2 0 2 0

Lai­mė pra­si­de­da mumyse

T

elevizijos lai­dų ve­dė­ja, žur­na­ lis­tė ir nuos­ta­bių pa­tie­ka­lų kū­ rė­ja Bea­ta Nic­hol­son (41 m.) ruoš­tis Ka­lė­doms pra­de­da la­bai anks­ti. Ji juo­kia­si, kad švęs­da­ma šias šven­tes jau gal­vos apie ki­tus me­tus, – no­ri su­rink­ti ge­riau­sias idė­jas. Šiais me­tais, kai pa­sau­lis su­ra­kin­tas pan­de­mi­jos, Bea­tos Ka­lė­dos vis tiek bus ge­ros, kaip ir šei­mos nuo­tai­kos jų lau­kiant. „Lai­mės jau se­niai nus­to­jau ieš­ko­ti 18

išo­rė­je, nes vis­kas pra­si­de­da nuo vi­daus: kaip jau­sie­si, taip ir bus.

Juk prieš šim­tą ar dau­giau me­tų Kū­ čių va­ka­rą ir po­nai, ir sam­di­niai bū­da­vo kar­tu! Tai – vi­sų šven­tė. Svar­bu sup­ras­ ti, kad tu­ri su­si­jung­ti mū­sų šir­dys, tik­rai tu­ri­me kuo džiaug­tis, nors pa­sau­lis su­ kaus­ty­tas pan­de­mi­jos.

Ant mū­sų gal­vų nek­rin­ta bom­bos, mū­ sų neg­rū­da į gy­vu­li­nius va­go­nus, ve­žan­čius į Si­bi­rą, tad tik­rai ne­tu­ri­me kuo skųs­tis.

To­kia­me pa­sau­ly­je ma­tau ir tei­gia­mų da­ly­kų: vi­si dėlto ati­džiau pa­si­ži­ūrė­si­me į šven­tes, ge­riau sup­la­nuo­si­me ir vai­šes, ir do­va­nas. Su­si­telk­si­me į tai, kas tik­rai svar­ bu. Šie­met tik­rai dau­giau ka­lė­di­nės nuo­ tai­kos ir ty­laus lau­ki­mo... Tu­ri­me ma­ty­ti švie­są ir jos lauk­ti. Pri­va­lo­ma at­ver­ti šir­dis, ta­da tik­rai bus šven­tė“, – sa­kė B.Nic­hol­son.

Eg­lu­tės sa­vo na­muo­se mo­te­ris ne­puo­ šia la­bai anks­ti ir jos ne­lai­ko per il­gai. Šie­ met šei­ma ke­ti­na puoš­ti Lie­tu­vo­je užau­ 2020 12 01

Žur­na­las „Bea­tos vir­tu­vė“ (Joa­na Burn)

„Susitelksime į tai, kas tikrai svarbu. Šiemet tikrai daugiau kalėdinės nuotaikos ir tylaus laukimo... Turime matyti šviesą ir jos laukti. Privaloma atverti širdis, tada tikrai bus šventė“, – sakė Beata Nicholson.

gin­tą ža­lias­ka­rę ir ši­taip su­si­telk­ti į sai­ką, ko­ky­bę ir lie­tu­viš­ku­mą. „Man pa­tin­ka nuo­tai­ką kur­ti žva­kė­ mis ir kva­pais, tad po tru­pu­tį ji mū­sų na­ muo­se pask­lin­da nuo lapk­ri­čio pa­bai­gos.

Jau iš­ke­piau ka­lė­di­nius py­ra­gus ir jau pla­nuo­ju, ka­da su vai­kais kep­siu im­ bie­ri­nius sau­sai­nius“, – pa­sa­ko­jo ži­no­ ma mo­te­ris.

Ke­tu­ris vai­kus su vy­ru To­mu augi­nan­ ti B.Nic­hol­son sa­kė, kad jie Ka­lė­dų lau­ kia ir vis apie šven­tes klau­si­nė­ja jau nuo rug­sė­jo. Su vai­kais tė­vai ra­šo laiš­kus Ka­lė­ dų Se­ne­liui, o prieš tai skai­to kny­gas apie tai, kaip jis ruo­šia­si šven­tėms. Ad­ven­to ka­len­do­rius vai­kams Bea­ta taip pat ke­pa 2020 12 01

pa­ti, be to, yra su­gal­vo­ju­si ne vie­ną staig­ me­ną, ku­ri įp­ras­mi­na Ka­lė­dų lau­ki­mą.

K

a­lė­das mo­te­ris vi­sa­da pa­si­tin­ka su šei­ma. Tie­sa, anks­čiau reng­da­vo di­des­nius ka­lė­di­nius va­ka­rė­lius, bet šiais me­tais to­kio ne­bus. Vis dėl­to su­ si­lai­ky­mas ir ap­ri­bo­ji­mai ku­li­na­ri­nių lai­ dų ve­dė­jai ne­nus­lo­pi­na šven­čių lau­ki­mo džiaugs­mo. Ir ki­tus ji ra­gi­na šiuo lai­ku pa­ gal­vo­ti ir iš­si­rink­ti tai, kas iš tie­sų svar­bu.

Ka­lė­dų do­va­nos Bea­tai – svar­bus sim­ bo­lis. La­biau net ne gau­nan­čia­jam, o do­ va­no­jan­čia­jam. „Aš esu už ma­žiau do­va­nų, nes per­ tek­lius ne­su­tei­kia lai­mės. Ge­riau ma­žiau,

bet tik­rai rei­ka­lin­gų da­ly­kų ar dė­me­sio, o ne to­nos daik­tų, ku­rių nie­kam ne­rei­kia.

Do­va­nas vai­kams jau esa­me ap­gal­vo­ ję – tik­rai ne­bus jų kal­no. Ma­nau, tu­ri­me ir vai­kus augin­ti skie­py­da­mi sup­ra­ti­mą, kad do­va­nas rei­kia ver­tin­ti ir lauk­ti jų.

Svar­biau­sia per šias šven­tes – pats lau­ ki­mas“, – pab­rė­žė B.Nic­hol­son.

Ką sa­vo laiš­ke ra­šy­tų Ka­lė­dų Se­ne­liui?

Bea­ta atsakė at­vi­rai: pa­dė­ko­tų, kad Ka­lė­ dų Se­ne­lis toks nuos­ta­bus, tiek sten­gia­si dėl vi­sų ir da­ro ki­tus lai­min­gus: „Aš vis­ ko tu­riu, man nie­ko net­rūks­ta ir vis­kuo pa­si­rū­pin­siu pa­ti. Bu­čiuo­ju, būk stip­rus, svei­kas ir lai­min­gas! Ači­ū už ta­vo dar­bus.

Ta­vo am­ži­na ger­bė­ja Bea­ta.“ 19

K a­l ė­d o s 2 0 2 0

24

lai­kas sustojo.

Dai­ni­nin­kę Na­ta­li­ją Bun­kę (37 m.) šiuo me­tu tiks­liau, ma­tyt, bū­tų va­din­ti ne at­li­kė­ja, o vers­li­nin­ke ir de­ko­ ra­to­re. Pa­sau­ly­je siau­tė­jant ko­ro­na­vi­ru­sui ir žmo­nėms už­si­da­rius na­muo­se ji neg­rą­žo ran­kų dėl ne­vyks­tan­ čių kon­cer­tų – su su­ža­dė­ti­niu Ed­ga­ru Eidė­ju­mi (29 m.) ati­da­rė elekt­ro­ni­nę na­mų de­ko­ra­ci­jų par­duo­tu­vę ir žie­mos šven­tes pa­si­tin­ka bū­da­mi pui­kiau­sios nuo­tai­ kos – jau­kios Ka­lė­dos pa­ga­liau ateis ir į jų na­mus.

25

Marius Žičius

Gal ir gerai

T a­d a i r d a ­b a r

Iš­min­tis

atė­jo su amžiumi „Per tuos me­tus la­bai daug įvy­ kių bu­vo tiek ma­no kar­je­ro­je, tiek as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me.

La­bai daug žmo­nių, švie­sos, gė­rio, mei­lės. Daug pa­sie­ki­mų ir daug džiaugs­mo. De­ja, per tuos me­tus iš­ke­lia­vo ir ne­ma­žai ar­ti­mų žmo­nių“, – kal­bė­jo ope­ ros so­lis­tė No­me­da Kaz­laus.

S

LAI­MA ŽE­MU­LIE­NĖ

a­ky­da­ma „per tuos me­tus“ No­ me­da tu­rė­jo ome­ny­je sa­vo de­biu­ tą ant „Sti­liaus“ vir­še­lio 2001 m. ba­lan­džio 27 d. Ta­da ji bu­vo jau ke­tu­rių tarp­tau­ti­nių kon­kur­sų lau­rea­tė.

Nuo ta­da tik­rai daug van­dens nu­te­kė­jo, o tas van­duo nu­si­ne­šė įvai­rių gy­ve­ni­mo įvy­kių ir dra­mų.

Nau­jau­sias įvy­kis, užk­lu­pęs vi­są pa­sau­ lį, – ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­ja. No­me­dos, kaip ir ki­tų sce­nos žmo­nių, gy­ve­ni­mas dėl ka­ran­ti­no ta­po daug su­dė­tin­ges­nis.

Ir Lie­tu­vo­je, ir už­sie­ny­je bu­vo sup­la­nuo­ ta jos kon­cer­tų, ku­riuos te­ko at­šauk­ti.

32

„Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad dėl to leng­va gy­ ven­ti. Bet ne­ži­no­me, kas mū­sų dar lau­ kia“, – sa­kė so­lis­tė.

Ana­me in­ter­viu dau­giau nei prieš 19 me­tų No­me­da tei­gė, kad jos tiks­las – kur­ti ša­lia gar­siau­sių pa­sau­lio me­ni­nin­kų. Am­ bi­cin­gas tuo­met 27-erių so­lis­tės tiks­las!

Bet jis ta­po rea­ly­be.

Per tuos me­tus dra­ma­ti­nis sop­ra­nas N.Kaz­laus pa­da­rė pui­kią kar­je­rą. Su­si­pa­ ži­no su le­gen­di­ne Is­pa­ni­jos ope­ros so­lis­ te Mont­ser­rat Ca­bal­le, su ku­ria dai­na­vo di­džio­sio­se Euro­pos sce­no­se. Pa­gim­dė duk­rą, ku­rią pa­va­di­no Giu­sep­pe’s Ver­ di ope­ros „Ati­la“ he­ro­jės Oda­bel­los var­ du. Iš­mo­ko sep­ty­nias kal­bas. Pra­dė­jo

kur­ti ir ves­ti lai­dą „Skam­ban­tys pa­sau­ liai su No­me­da Kaz­laus“, ku­rio­je kal­bi­ na pa­sau­li­nio gar­so dai­ni­nin­kus, mu­zi­ kan­tus, ra­šy­to­jus bei ki­tas žy­mias me­no ir kul­tū­ros as­me­ny­bes.

Lie­tu­vė dir­bo su pa­sau­ly­je pri­pa­žin­ tais me­ni­nin­kais. Tai – di­ri­gen­tai lor­das Yehu­di Me­nu­hi­nas, Va­le­ri­jus Ger­gi­je­vas, Kons­tan­ti­nas Or­be­lia­nas, ame­ri­kie­tis bo­ sas-ba­ri­to­nas Si­mo­nas Es­te­sas, bri­tų te­ no­ras Ianas Sto­rey, is­pa­nų te­no­ras Os­ca­ ras Ma­ri­nas. Vi­sų nė neiš­var­dy­si.

Ko dau­giau rei­kia! Tur­būt šei­mos? Ta­ čiau apie as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą No­me­da ven­gia at­vi­rau­ti.

Kar­je­ros pra­džio­je N.Kaz­laus daž­nai 2020 12 01

pa­si­ro­dy­da­vo už­sie­nio sce­no­se: ope­rų spek­tak­liuo­se, kon­cer­tuo­se, tarp­tau­ti­ niuo­se fes­ti­va­liuo­se. Sės­liau gy­ven­ti Lie­ tu­vo­je ji pra­dė­jo tik­tai nuo 2010 m., gi­ mus duk­te­riai Oda­bel­lai.

Ar at­li­kė­jas, bū­da­mas ša­lia pa­čių ge­ riau­sių­jų, tik­tai gau­na, juk kaž­ką jis ir pra­ran­da? „Mū­sų pro­fe­si­jos žmo­nės daug ką pra­ ran­da, kad pa­siek­tų sa­vo tiks­lą. Tam tu­ri skir­ti la­bai daug lai­ko. Tik­rai nė­ra nor­ma­ lus, įp­ras­tas gy­ve­ni­mas kaip ki­tų žmo­nių, gy­ve­nan­čių dar­bo, lais­va­die­nių, atos­to­ gų rit­mu. Tu­rint dai­ni­nin­ko pro­fe­si­ją, no­rint bū­ti ge­ros for­mos ir dai­nuo­ti rei­ kia tam skir­ti neį­ti­kė­ti­nai daug lai­ko“, – sa­kė No­me­da.

Per tuos dau­giau nei 19 me­tų iš­ke­lia­ vo ir ne­ma­žai No­me­dai ar­ti­mų žmo­nių.

Vie­nas jų – jos mo­ky­to­ja ir sce­nos part­ ne­rė, vi­sa­me pa­sau­ly­je gar­si is­pa­nų ope­ ros žvaigž­dė M.Ca­bal­le, ku­rią lie­tu­vė va­ di­no ant­rą­ja ma­ma.

Ta­da ana­me in­ter­viu No­me­da pa­sa­ ko­jo, kad 2000-ųjų va­sa­rą pra­lei­do tarp­ tau­ti­niuo­se meist­riš­ku­mo kur­suo­se An­ do­ro­je, itin ma­žo­je Piet­va­ka­rių Euro­pos ša­ly­je. Ten jau­nus at­li­kė­jus kvė­pa­vi­mo ir bal­so mo­de­lia­vi­mo mo­kė vi­sa­me pa­sau­ly­ je gra­žiau­sio pia­no (ty­laus, sub­ ti­laus dai­na­vi­mo) meist­re pri­pa­ žin­ta M.Ca­bal­ le. No­me­dai at­ li­kus vie­ną ari­ją žy­mi dai­ni­nin­kė li­ ko su­ža­vė­ta jau­no­ sios so­lis­tės bal­so.

Pa­s i­b ai­g us kur­ sams sce­nos le­gen­da jau­ną­ją lie­tu­vai­tę iš kar­to pak­vie­tė drau­ge dai­nuo­ti Is­pa­ni­jo­je, Vo­ kie­ti­jo­je, Ru­si­jo­je.

2000 m. pa­bai­go­je mil­ ži­niš­ko­je Mask­vos „Gos­ti­ nyj dvor“ sa­lė­je vy­ku­sia­me M.Ca­bal­le ir jau­nų­jų pa­sau­ lio žvaigž­džių kon­cer­te pa­ si­ro­dė ir No­me­da. Be ki­tų kū­ri­nių, due­tą iš Piot­ro Čai­kovs­kio „Pi­ kų da­mos“ No­me­da dai­na­vo kar­tu su M.Ca­bal­le. „Aš tie­siog mė­ga­vau­si dai­na­vi­mo su ja mi­nu­tė­mis – tik ke­lios mi­nu­tės, bet to­ kios ne­pap­ras­tos ir reikš­min­gos“, – taip 2020 12 01

ana­me in­ter­viu sa­vo pa­si­ro­dy­mu džiau­ gė­si No­me­da.

Nuo 2001 m. bu­vo la­bai daug kon­cer­ tų, ku­riuo­se jos dai­nuo­da­vo kar­tu. So­lis­ tės ta­po ne tik daž­nos sce­nos part­ne­rės, bet ir la­bai ar­ti­mos. „Mont­ser­rat išė­ji­mas 2018 m. ru­ de­nį man bu­vo la­bai skaus­min­gas. Ne pas­lap­tis, kad aš bu­vau jos šei­mos na­ rė. Mes iki šiol la­bai ar­ti­mai bend­rau­ja­ me su Mont­ser­rat duk­ra Mont­si­ta ir jos duk­ra Da­nie­la.

„Aš tiesiog mėgavausi dainavimo su primadona akimirkomis – tik kelios minutės, bet tokios nepa­ prastos ir reikšmingos.“ No­me­da Kaz­laus

Bet dar prieš tai bu­vo skau­dus išė­ji­ mas – ma­no tė­ve­lio 2017 m. Per tuos 19 me­tų bu­vo įvai­rių suk­re­čian­čių da­ly­kų“, – nes­lė­pė No­me­da.

Ener­gin­go­ji so­lis­tė per tuos me­tus įkū­ rė sa­vo vo­ka­lo va­sa­ros aka­de­mi­ją, nė­rė ir į te­le­vi­zi­ją. Jos pašnekovai buvo tokios asmenybės, kaip Andrea Bocelli, Sarah Brightman, Placido Domingo, Eimuntas Nekrošius, Nigel Kennedy, Samantha Fox. Sa­vo paš­ne­ko­vus N.Kaz­laus kal­bi­ na įvai­rio­mis kal­bo­mis, nes jų mo­ka net sep­ty­nias.

Gal pa­va­sa­rį per ka­ran­ti­ną No­me­da iš­ mo­ko dar vie­ną kal­bą? Juk kal­bos – jos aist­ra, ho­bis. No­me­da skam­biai nu­sik­va­ to­jo: „Vis pla­nuo­ju iš­mok­ti ja­po­nų kal­bą, bet dar iki to nep­riė­jau. Be­je, pla­nuo­ju pa­dai­nuo­ti ja­po­niš­kų dai­nų Klai­pė­do­je, Šv.Pran­ciš­kaus Asy­žie­čio vie­nuo­ly­ne, ja­ po­niš­kos bro­lio Be­ne­dik­to ko­lek­ci­jos pris­ ta­ty­mo pro­ga.“ 2001 m. lie­tu­vė pa­si­ro­dė M.Ca­bal­le lai­do­je, ro­do­mo­je per vo­kie­čių ir pran­ cū­zų te­le­vi­zi­jos AR­TE TV ka­na­lą, ku­rio­ je gar­sio­ji is­pa­nė pris­ta­ty­da­vo ryt­die­nos žvaigž­des. „Vis­ką įra­šė­me iš pir­mo kar­to, o tai bū­na la­bai re­tai. Mont­ser­rat nu­si­juo­ kė ir pa­sa­kė: „Va, tai ir tu jau kaip lai­dos ve­dė­ja.“ Pas­kui is­to­ri­ja ap­si­su­ko – 2015 m. aš ėmiau iš Mont­ser­rat in­ter­viu sa­vo lai­dai jos na­muo­se, jos gim­to­jo­je Bar­se­ lo­no­je. Be­je, per sa­vo gim­ta­die­nį. Šis 33

M o­z a i ­k a

Mi­li­jo­nų ver­tės pa­li­ki­mas

kurs­to smal­su­mą Legendinio aktoriaus Seano Connery, įsikūnijusio į šaunųjį Džeimsą Bondą, gyvenimas buvo šiek tiek panašus į kino juostos herojaus.

Ak­to­rius, vai­di­nęs Džeim­są Bon­dą, ir gy­ve­no kaip le­gen­ di­nis slap­ta­sis agen­tas 007 – gra­žiau­sio­se ir bran­giau­ sio­se pa­sau­lio vie­to­se. Jis pa­li­ko įs­pū­din­gą di­džiu­lės ver­tės ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą.

42

2020 12 01

Seano pirmoji žmona, garsi aktorė Diane Cilento, vyrui padovanojo sūnų Jasoną.

2020 12 01

Scanpix

Su antrąja savo žmona, dailininke Micheline, Seanas buvo susituokęs 45 metus.

ONA KA­CĖ­NAI­TĖ

G

ol­fas bu­vo di­džiau­sia ki­no žvaigž­ dės, „Os­ka­ro“, dvie­jų BAF­TA ir tri­jų Auk­si­nių gaub­lių lai­mė­to­jo Sea­no Con­ne­ry (1930–2020) aist­ra. Šį lau­ko žai­di­mą ak­to­rius sa­vo na­ muo­se Ba­ha­mo­se ga­lė­jo žais­ti tiek va­sa­ rą, tiek žie­mą. Šia­me į šiau­rės ry­tus nuo Ku­bos nu­to­ lu­sia­me sa­ly­ne tik sau­sio ir va­sa­rio mė­ ne­siais tem­pe­ra­tū­ra nuk­rin­ta že­miau 20 laips­nių pa­da­los. Ak­to­riui dėl sa­vo po­mė­ gio ne­rei­kė­jo to­li ke­liau­ti.

Vie­šu­mai nep­riei­na­mas 18 duo­bu­čių gol­fo aikš­ty­nas prik­lau­so ap­sau­go­tai gy­ ven­vie­tei Niu Pro­vi­den­so sa­lo­je, ku­rio­je ki­no žvaigž­dė tu­rė­jo pra­ban­gius na­mus.

Gy­ven­vie­tei dar prik­lau­so 12 te­ni­so aikš­ty­nų, jach­tų priep­lau­ka, skir­ta 70 lai­ vų, mo­kyk­la, baž­ny­čia, praš­mat­niai įreng­ tas klu­bas, kur mais­tą ga­mi­na gar­sūs vir­ tu­vės meist­rai. „Ly­ford Cay“ – pra­ban­gos oazė, tu­rė­ ju­si tap­ti pas­ku­ti­niais S.Con­ne­ry na­mais, bu­vo įkur­ta 7-ojo de­šimt­me­čio pra­džio­ je kaip įs­pū­din­giau­sia iš įs­pū­din­giau­sių.

Ro­jaus lo­pi­nė­lis tur­tin­giau­siems.

Bu­vę ir esa­mi jo gy­ven­to­jai ir sve­čiai: mi­ li­jar­die­rius, Švei­ca­ri­jo­je gi­męs Aga Kha­

43

M a­d o s i s ­t o­r i­j a

Ka­ra­lie­nė,

pa­do­va­no­ju­si Ka­lė­das Ka­lė­dų karšt­li­gė šiuos me­tus, ro­dos, pa­li­ko ra­my­bė­je.

Di­džių­jų me­tų šven­čių sce­na­ri­jus iš­lie­ka mig­lo­tas, do­va­ nų paieš­kos dau­giau­sia per­si­kė­lė į in­ter­ne­tą. Nors vie­ni džiau­gia­si, kad su­tau­pė lai­ko, nes ne­sis­tum­dė par­duo­ tu­vių eilė­se, yra ir to­kių, ku­rie kei­kia pan­de­mi­ją ir ko­ro­ na­vi­ru­są slap­ta va­di­na Ka­lė­dų va­gies – Grin­čo – var­du.

Ka­ra­lie­nė Vik­to­ri­ja 1885-aisiais.

Vik­to­ri­jos epoc­hos ma­dos.

D

ar praė­ju­siais me­tais Ka­lė­dų ger­bė­jai ne­ga­lė­jo pa­gal­vo­ti, kad ki­tą­met du­ris vi­sa­me pa­ sau­ly­je už­vers Ka­lė­dų mies­te­ liai, o eg­lu­čių įžie­bi­mo ce­re­mo­ni­jos bus ste­bi­mos ne gy­vai.

Net bai­siau­siuo­se sap­nuo­se jie neį­si­ vaiz­da­vo, kad pro mies­to dar­ga­ną pras­ kaid­ri­nan­čias ža­lias­ka­res va­žiuos abe­ jin­gai nu­si­tei­kę – jo­mis ga­lės kuk­liai pa­si­džiaug­ti pro auto­mo­bi­lio lan­gą, bet iš ar­čiau jų ap­ži­ūrė­ti gal­būt taip ir neišd­ rįs – juk ge­riau nuo žmo­nių lai­ky­tis ats­ tu­mo ir pa­sau­go­ti svei­ka­tą...

Vis dėl­to tiems, ku­rie mėgs­ta idea­li­zuo­ ti praei­tį ir į da­bar­tį žvelg­ti su sa­vo­tiš­ku kar­tė­liu, yra ži­nių – Ka­lė­dų šven­tės is­to­ ri­ja pa­sa­kos vi­sai nep­ri­me­na.

Jei­gu būtų galimybė pak­laus­ti sa­vo 48

Scanpix

Ag­nė Ma­čiu­ly­tė

Ka­ra­lie­nė Vik­to­ri­ja su vy­ru prin­cu Al­ber­tu ir vai­kais prie ža­lias­ka­rės Vin­dzo­ro pi­ly­je.

2020 12 01

Eli­za­beth II ap­ži­ūri Vik­to­ri­jos dė­vė­tą suk­ne­lę.

tar­piu kei­tė­si ne kar­tą. Suk­ne­lių si­jo­nai plė­tė­si ir siau­rė­jo, mo­te­rys ren­gė­si ir kaip lė­lės, ir ge­ro­kai pap­ras­čiau...

V

is dėl­to yra ži­no­ma, kad puo­to­se jau­noms ir ne­te­kė­ju­sioms mer­ gi­noms bu­vo re­ko­men­duo­ja­ma vil­kė­ti bal­to­mis mus­li­no ar ki­tos plo­nos me­džia­gos suk­ne­lė­mis, sim­bo­li­zuo­jan­ čio­mis ty­ru­mą, jau­nys­tę. Iš­te­kė­ju­sios mo­te­rys ren­gė­si puoš­niau – šven­ti­nia­ me jų gar­de­ro­be vy­ra­vo spal­vo­tas šil­kas, tiu­lis, nė­ri­niai.

Viktorijos epochos puo­ tose vyravo griežtas ap­ rangos ir elgesio etiketas. propro­se­ne­lių, tur­būt re­tas pri­si­min­tų Ka­lė­dų pro­ga puo­šia­mą eg­lu­tę, gė­ry­bė­ mis nuk­rau­tą sta­lą ar die­nas, skir­tas poil­ siui nuo dar­bo. Pa­si­ro­do, XIX am­žiaus pra­džio­je Ka­lė­dos ne­bu­vo ypa­tin­ga šven­ tė, tuo­me­ti­nių darb­da­vių įsi­ti­ki­ni­mu, jų me­tu rei­kė­jo dirb­ti, o ne pra­mo­gau­ti.

Po­ky­čiai įvy­ko tik to pa­ties šimt­me­ čio pa­bai­go­je. Už juos tu­rė­tu­me dė­ko­ti Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės ka­ra­lie­nei Vik­to­ri­jai (1819–1901). 1848-aisiais Lon­do­no laik­ raš­tis išs­paus­di­no gre­ta pa­puoš­tos eg­lės po­zuo­jan­čios ka­ra­liš­ko­sios šei­mos pie­ši­nį, net­ru­kus eg­les pra­dė­jo puoš­ti vi­sa ša­lis.

Vė­liau die­nos švie­są iš­vy­do Ka­lė­dų at­ vi­ru­kai, at­si­ra­do tra­di­ci­ja per šią šven­tę teik­ti do­va­nas. Iš pra­džių jos bu­vo kuk­ lios ir tikdavo kaip pa­pil­do­mos eg­lių de­ko­ra­ci­jos. Tai ga­lė­jo bū­ti vai­siai, rie­ šu­tai, sal­du­my­nai, ne­di­de­li ran­kų dar­ bo nie­ku­čiai. Do­va­noms sun­kė­jant ir bran­gė­jant jas nusp­ręs­ta pa­lik­ti po eg­le.

K

a­ra­lie­nė Vik­to­ri­ja Ka­lė­das nu­ta­rė pa­vers­ti šei­mos šven­te, ta­čiau ta­ da, kaip ir da­bar, gi­mi­nė­mis vis­ kas neap­si­ri­bo­da­vo. Vik­to­ri­jos epoc­hos puo­to­se vy­ra­vo griež­tas ap­ran­gos ir el­ ge­sio eti­ke­tas. Tie­sa, bū­ti­na at­siž­velg­ti į tai, kad mo­narc­hė ša­lį val­dė dau­giau nei 60 me­tų, to­dėl ma­dos jos val­dy­mo lai­ko­ 2020 12 01

Ka­ra­lie­nės Vik­to­ri­jos gi­mi­nai­tė ka­ra­lie­nė Eli­za­beth II. Mo­narc­hė dė­vi megz­ti­nį, puoš­tą die­vi­na­mos kor­gių veis­lės šuns at­vaiz­du.

49