Stilius

2020 lapkričio 3–9 d.

Nr.42

Legendinis žurnalas

Egmontas Bžeskas

Atskleidė savo paslaptis

LAIMA TAMULYTĖ- STONČĖ dukros meldė ir dangaus, ir likimo

Pianistė ONA GRAŽINYTĖ: garsiosios sesers (NE)šešėlyje

Dainininkė VASHA – apie skyrybas, anoreksiją, plastines operacijas ir kas ją sieja su garsiu amerikiečių krepšininku

Kaina TIK

1,30 Eur

ATVIRAI

Į SUDAUŽYTĄ ŠIRDĮ

beldžiasi nauji jausmai?

Dainininkė Gabrielė Rutkauskienė-Vasha (25 m.) švyti iš laimės. Žinoma kaunietė nė neketino slėpti, kad prie jos nepriekaištingos išvaizdos prisidėjo plastikos chirurgai. Pagaliau atrasta vidinė ramybė, o aplinkiniai garsiai spėlioja – ar neblėstančios šypsenos priežastis nebus naujai užgimę jausmai. Moteris poruojama su Lietuvoje žaidžiančiu amerikiečiu krepšininku Thomu Walkupu (27 m.).

16

17

ATVIRAI

„Negaliu patikėti, kad laukia dar tiek daug pirmų kartų!“ – sakė Laima apie dukrelę Emiliją.

KŪDIKIO MELDĖ

ir dangaus, ir likimo

Juodu gerus du dešimtmečius meldėsi visiems šventiesiems, iš kelionių parsiveždavo jų paveiksliukų ir nešiodavosi piniginėse, degė žvakeles kone kiekvienoje aplankytoje bažnyčioje ir nepaliovė svajoti apie vaikelį. Ir kai jau visiškai nuleido rankas, kai susitaikė su mintimi, kad gyvens tik sau, renginių vedėja Laima Tamulytė-Stončė (41 m.), scenoje geriau žinoma kaip Mama Rock’n’Roll, su vyru Gediminu (38 m.) tapo tėvais.

24

2020 11 03

P

LAURA BULVYDĖ

raėjusį ketvirtadieni, spalio 29ąją, Santaros klinikose Laima pagimdė dukrelę. Vos gimusi mažylė svėrė 2950 gramų ir buvo 52 cm ūgio.

2020 11 03

Laiminga moteris „Stiliui“ pasakojo, kad laukdamasi nieko kito aplinkui net negirdėjo, tik mergaičių vardus. Ji matė ir pastebėjo visas mamas, važinėjančias su vežimėliais.

Atkreipdavo dėmesį į šeimas, ypač į tas, kurios su mergaitėmis.

Vardą savo mažylei pora buvo nutarusi duoti tik tuomet, kai ją išvys. Abu tėvai dukrai norėjo lengvo tarti ir lietuviškai, ir angliškai varianto. „Juk šiais laikais nežinai, kur atsidursi gyvenime. Daromės kosmopolitiški, tikrai ir apie tai pagalvojome. Yra gražių archajiškų lietuviškų vardų ir tikrai iš jų išsirinksime. Lietuviškas, bet naujoviškai gražiai skambantis – tokios buvo mūsų mintys“, – kalbėjo L.Tamulytė-Stončė.

Dukrą juodu pavadino Emilija. Vardas Emilija kilęs iš garsios senovės romėnų pavardės Aemilius, greičiausiai kilusios iš lotynų kalbos žodžio „aemulus“, reiškiančio „šalininkas, sekėjas, neatsiliekantis, besivaržantis“.

Vos pagimdžiusi Laima pasidžiaugė, kad ir ji, ir mažylė jaučiasi puikiai, o su vyru vis dar negali patikėti, kad tapo tėvais. „Dieve, daugiau nei šis stebuklas, kurį mums dovanojai, tavęs prašyti aš jau nebegaliu“, – džiaugėsi laiminga mama.

Moteris kone visą nėštumą žinojo: viską ji nori daryti pati – ir gimdyti natūraliai, ir maitinti kūdikį. „Maitinti, pasirodo, negali tik keli procentai moterų – labai tikiuosi ir stengsiuosi, kad nebūčiau tie keli procentai. Neturiu baimių dėl krūtų – jos tam ir skirtos, galiu visiškai jas sugadinti, man nesvarbu. O paskui gal atsiras dar vienas nuomonės formuotojų konkursas, kuriame laimėsiu jų sutvarkymą! (Juokiasi.) Man juokinga ir keista, kai moterys dėl krūtinės formos nemaitina vaikų. Juk tai sveika, naudinga, intymu ir reikalinga.

Juk čia gamta“, – svarstė renginių vedėja.

Gimdymas, pasak L.Tamulytės-Stončės – neįtikėtina patirtis. Nuo, atrodytų, nepakeliamo skausmo iki visiškos palaimos išgirdus pirmąjį kūdikio verksmą ir tam mažam stebuklui prigludus ant krūtinės. „Skausmas, atrodo, pradingsta akimirksniu, o neapsakomas instinktas saugoti, globoti ir mylėti tiesiog plūste užpūsta galvą ir širdį.

Verkėme abu su vyru iš begalinės lai-

mės pamatę tą mažytę būtybę, kuri pilve atrodė kaip nesuvokiama dovana. Ją pamatę supratome, kad nieko gražesnio pasaulyje nesame matę.

Kiekvienas atodūsis, kiekvienas mažas krustelėjimas – ir jauti, kaip nevalingai naktį prasimerkia tavo akys. Negaliu patikėti, kad laukia dar tiek daug pirmų kartų!

Dabar man atrodo, kad supratau, ką reiškia mylėti besąlygiškai“, – praėjus vos parai po dukrelės gimimo emocijomis ir nauja patirtimi dalijosi renginių vedėja.

N

et 20 metų laukimo ir tikėjimo.

Laima atvira – juodu su vyru, šiais metais atšventę molines vestuves, jau buvo palaidoję visas mintis ir svajones, kad kada nors jų namuose krykštaus vaikelis. Pavargę nuo nuolatinių artimųjų ir net vos pažįstamų žmonių klausimų juodu išgyveno daugybę jausmų – buvo ir nusivylimas, ir vėl viltis, galiausiai net pyktis ir susierzinimas. Ilgainiui pora nutarė, kad puikiai gyvena dviese, pradėjo daug keliauti ir atsargiai jaukintis gyvenimą tik sau.

– Ir štai žinia, kad laukiatės.

– Yra toks filmas „Ko laukti, kada laukies“. Tai mūsų gyvenimas dabar tartum filmas „Ko laukti, kai laukiesi, kai jau nebelaukei“.

Viskas lyg ir pažįstama – seserys laukėsi, mažąsias teko kartu prižiūrėti. Ir abi mano dukterėčios neseniai pasigimdė mažylius. Aš buvau likusi viena, kuri nepatyrė motinystės džiaugsmo. Nemoku apsakyti jausmo – į mano gyvenimą atėjo pilnatvė.

– Vaikelio laukėte, tikėjote ir tikėjotės 20 metų. Per tiek laiko, tikiu, perėjote daugybę santykių etapų. Bet net ir nesėkmingiausiais momentais, sunkiausiomis akimirkomis su vyru nenustojote palaikyti vienas kito, kartu ir su meile išgyvenote visas nesėkmes.

– Kad negalime susilaukti vaikelio, mums nebuvo didelė naujiena ar baisus netikėtumas. Kad turiu policistinį kiaušidžių sindromą, sužinojau labai anksti. Visada kalbėjau savo antrajai pusei, jog gali taip nutikti, kad mes neturėsime vaikučio.

25

MANO PINIGINĖ

– Ar dažnai investuojate į savo emocijas? Ar leidžiate sau neracionalius, bet širdžiai malonius pirkinius?

– Leidžiu, nes jų vis mažiau. Buvo laikas, kai pirkdavau daug daugiau, bet laimę tokie dalykai atneša tik trumpam.

Ko gero, dabar į pirkinius tiesiog žiūriu paprasčiau. Ateina laikas, kai daiktai nebeteikia tiek džiaugsmo, todėl savo jaunesnėms draugėms patariu nestabdyti savęs, pirkti sukneles, rankinukus, nes ateis laikas, kai norėsis visai kitų gėrybių.

Tai toli gražu ne mano sugalvota ir patirta tiesa, šia įžvalga su manimi kadaise pasidalijo vyresnė bičiulė. Tąkart ja nelabai patikėjau, o dabar puikiai suprantu, apie ką ji kalbėjo.

– Kada būtina save lepinti?

– Tuomet, kai pasiektas geras rezultatas darbuose ir kai reikia pailsėti. Mano amžius jau toks, kai yra ne tik vaikai, bet ir tėvai, jiems reikia padėti, pasirūpinti, prižiūrėti jų sveikatą – šiandien gyvenu tikrai intensyviai. Dėl to stengiuosi nepamiršti ir savo emocinės būklės, nes šiandieniam gyvenimui manęs reikia itin stiprios ir nepasiduodančios.

– Kaip laikui bėgant keitėsi jūsų požiūris į finansus, pinigų leidimą savo reikmėms?

– Ko gero, didžiausias pokytis jaunystėje atsitinka tuomet, kai iš tikrųjų pradedi uždirbti pats – tuomet itin mėgaujiesi ir nieko iš to, ką gali sau leisti, neatsisakai. Paskui ateina vaikų laikas, jų išsilavinimo reikalai, kurie tampa prioritetu, tad pinigų sau mažėja.

44

2020 11 03

– O ką manote apie skurdą ir pasakymą „būk biednas, bet teisingas“?

– Nesąmonė! Nebūkime „biedni“, o teisingiems būti reikia stengtis. Apskritai skurdas ir vargas nėra dorybė. Lietuviams reikėtų išsitrinti šias sąvokas iš galvos.

– Kokia buvo pirmoji alga? Gal pamenate, ką už tuos pinigus pirkote?

– Pamenu, kad tai buvo 400 litų. Tuo metu sesuo Solveiga studijavo Švedijoje. Iš ten atsivežė tradiciją už pirmą algą pirkti šeimos nariams dovanų, tai ir padariau. Visiems nupirkau vardinius puodelius, o likusius pinigus gerai prašvenčiau.

– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?

– Manau, būna visaip. Pinigai dažniausiai gadina žmones, kurie jų neužsidirba patys. Yra tokių, kurie paveldi juos, dalis tokių žmonių nedirba – tai, manau, yra blogai. Likusieji, kurie, nepaisant patogesnės būties, nusprendžia dirbti ir save išreikšti, tegul būna pasveikinti.

– Ar asmeninius pirkinius argumentuojate kitiems?

– Tariuosi nebent tuomet, kai pirkinio kaina didesnė.

– Kas motyvuoja uždirbti?

– Dabar tai virto būtinybe, nes noriu gyventi komfortiškai. Kita vertus, karantino metu mano darbo sferą viskas palietė žiauriau – mums buvo uždrausta organizuoti renginius ir dirbti. Pradžioje ilsėjausi, o paskui suvokiau, ką reiškia gyventi nedirbant mėgstamo darbo ir nedarant to, ką su komanda mokame puikiai.

Dabar pinigai ir uždarbis man siejasi su asmenine saviraiška. Mano pasirinkta sritis yra dinamiška, emocionali, kupina nuotykių, todėl darbas suteikia spalvų, nuolatinio tobulėjimo, gerų emocijų.

Juk mes kuriame ir parduodame akimirkos stebuklą, teikiantį žmonėms emocinę sveikatą ir džiaugsmą.

– Kokia yra jūsų pinigų filosofija?

– Jie – puiku. Nėra – ką galiu padaryti, kad būtų. Ir – laimę galiausiai neša ne patys pinigai, o mėgstama veikla, kuri teikia didelį džiaugsmą ir pajamas.

– Gal turite kokių nors asmeninių ritualų, kad pinigų visada būtų? Kas lemia tai, kad jų yra arba nėra?

– Žodis „ritualai“ man primena XIX amžių, bet prisipažinsiu keistenybę. Sakoma, kad pačiulių kvapas (tokia žolė, kaip mėtos ar rozmarinai) traukia pinigus. Eidama pristatyti naujo renginio ar komunikacijos koncepcijos klientams kvepinuosi būtent šiuo aromatu. Galiausiai jis man tiesiog patinka.

– Kaip parenkate dovanas kitiems?

Ar jums patinka pats dovanojimo procesas?

– Labai patinka ir įkvepia. Dabar dovanoju rečiau, bet išties reikalingus, vertingus arba apgalvotus daiktus bei patirtis.

– Ar pagaunate save, kad kitiems dovanojate geresnius ir brangesnius dalykus nei sau?

– Niekada nebuvau gailikė, esu svetinga – dėl to labai džiaugiuosi. Man patinka kurti šventes kitiems. Jos neretai rengiamos mano pačios sąskaita. Bet manau, kad viena didžiausių dovanų kitiems – gražus laikas drauge.

– Koks žmogus vertas geriausių dovanų?

– Visiems dovanoju iš širdies.

– Jei gaunate dovaną, kuri nedžiugina, kaip elgiatės?

– Dažniausiai pasakau šeimos nariams ir draugams, ko norėčiau.

– Kokia šiandien jūsų materiali svajonė, pageidavimas, noras? Patirti, paragauti, nukeliauti, užuosti, išbandyti..?

– Mano uošvis Gražvydas dažnai sako: „Kaip gerai, kai tu visuomet žinai, ko nori.“ Labai dažnai taip ir yra. Mano svajonės šiandien yra labai gyvenimiškos.

Noriu pasidovanoti remontą mūsų su Simonu namams.

Be jokios abejonės, noriu keliauti su šeima ir draugais ir noriu „Porsche“. Pažiūrėsime, kaip čia seksis.

45

LUKAS GRICIUS

komunikacijos agentūros OLIVE bendraturtė

Vis dėlto nesu iš tų mamų, kuri save pamiršta, tad savo sveikatai, sportui, pramogai ir kelionei kartkartėmis leidžiu pinigus be jokios sąžinės graužaties: tiesiog to darau mažiau ir rečiau. Taip atsiranda gera vidinė pusiausvyra.

VIKTORIJA KULIOMINA

Agnė Grigaliūnienė (39 m.),

– Kaip susiformavo jūsų požiūris į pinigus? Ką šia tema nuo vaikystės skiepijo tėvai?

– Kai buvau maža, šeima turėjo tikrai dideles finansines galimybes, bet nebuvau labai lepinama. Pirmieji darbai prasidėjo nuo šešiolikos metų – turėjau užsidirbti savo atostogoms Palangoje. Už tokią savarankiškumo patirtį tėvams dėkoju iki šiol. Daug lėšų jie investavo tik į mano išsilavinimą ir keliones. Dabar jiems galiu nuoširdžiai pasakyti ačiū, kad jų dėka suprantu pinigų vertę. Žinau, ką reiškia, kai gali sau leisti daugiau, bet lygiai taip pat visai nesutrinku, kai to padaryti negaliu.

M o­z a i ­k a

Pra­ban­gus

gar­siau­sios pa­sau­lio ka­tės

gy­ve­ni­mas bai­gė­si?

Ka­da bus pa­da­lin­tas le­ gendinio dizainerio Karlo La­ger­fel­do įspūdingas pa­li­ki­mas, neaiš­ku. Pir­ miau­sia jo mi­li­jo­nus rei­ kia iš įvai­rių mo­kes­čių ro­jų per­kel­ti į Euro­pą.

Ka­dan­gi R.Bois­so­nas tu­ri su­si­pa­žin­ti su dau­gy­be do­ku­men­tų, di­zai­ne­rio mi­li­ jo­nų da­ly­bos už­si­tę­sė.

Tai pa­lie­tė ir ma­dos ka­ra­liaus augin­ ti­nę Bir­mos ka­tę Chou­pet­te. Di­zai­ne­rio nu­my­lė­ti­nei te­ko at­sis­vei­kin­ti su pra­ban­ giu gy­ve­ni­mu.

Pa­gal K.La­ger­fel­do tes­ta­men­tą Chou­ pet­te tu­rė­tų gy­ven­ti su sa­vo glo­bė­ja Fran­ çoi­se Ca­co­te. Ka­tės „ma­my­tei“ di­zai­ne­ris sky­rė da­lį sa­vo pa­li­ki­mo, kad jo augin­ti­ 52

nė ga­lė­tų ir to­liau ne­var­žo­mai mė­gau­ tis pra­ban­ga.

F.Ca­co­te la­bai rū­pi­na­si ma­dos ka­ra­liaus nu­my­lė­ti­ne, bet kol kas ne­ga­li jai su­teik­ ti anks­tes­nės pra­ban­gos.

Anks­čiau augin­ti­nė rą­žė­si ant di­zai­ ne­rio lo­vos jo įs­pū­din­go­je vi­lo­je ne­to­ li Pa­ry­žiaus.

Da­bar Chou­pet­te taip pat gy­ve­na Pa­ ry­žiu­je, bet glo­bė­jos apar­ta­men­tuo­se.

Anks­čiau K.La­ger­fel­do augin­ti­nė pri­ va­čiu lėk­tu­vu vyk­da­vo atos­to­gau­ti į Žyd­ rą­jį Kran­tą, kur bu­vo le­pi­na­ma 5 žvaigž­ du­čių vieš­bu­čiuo­se.

Pas­ta­ruo­ju me­tu ji su glo­bė­ja pap­ras­tu rei­si­niu lėk­tu­vu skri­do į Ol­jau­no mies­tą (Pie­tų Por­tu­ga­li­ja) ir gy­ve­no ne itin pra­ ban­gia­me poil­sio na­me­ly­je.

Anks­čiau su sa­vo šei­mi­nin­ku Chou­ pet­te fil­ma­vo­si Vo­kie­ti­jos auto­mo­bi­lių ga­min­to­jos, pa­sau­lio pre­kių ženk­lų rek­ la­mo­se. Da­bar K.La­ger­fel­do nu­my­lė­ti­nė da­ly­vau­ja tik ka­čių pa­ro­do­se.

Ne­se­niai Chou­pet­te glo­bė­ja F.Ca­co­te su­da­rė pel­nin­gą su­tar­tį su Miunc­he­no (Vo­kie­ti­ja) star­tuo­liu „Lu­cy­Ba­lu“. Bend­ ro­vė pa­si­rin­ko di­zai­ne­rio nu­my­lė­ti­nę pra­ ban­gių ka­čių gul­tų rek­la­mai.

Ka­da bus pa­da­lin­tas K.La­ger­fel­do pa­ li­ki­mas, neaiš­ku. Pir­miau­sia jo mi­li­jo­ nus rei­kia iš įvai­rių mo­kes­čių ro­jų per­ kel­ti į Euro­pą.

Iki tol Chou­pet­te tu­rės pa­mirš­ti bu­vu­ sią pra­ban­gą, pa­tie­ka­lus, pa­ruoš­tus ge­ riau­siuo­se Pa­ry­žiaus res­to­ra­nuo­se.

Bet ma­dos ka­ra­liaus augin­ti­nė nes­to­ kos sa­vo glo­bė­jos F.Ca­co­te mei­lės.

ONA KA­CĖ­NAI­TĖ

N

au­jų­jų 2019-ųjų iš­va­ka­rė­se Lu­ cie­nas Fryd­len­de­ris (87 m.) išė­jo į už­tar­nau­tą poil­sį ir už­ da­ręs vie­no­je pra­ban­gių Pran­ cū­zi­jos sos­ti­nės Pa­ry­žiaus gat­vių įsi­kū­ru­sį sa­vo ad­vo­ka­tų biu­rą su žmo­na per­si­kė­lė gy­ven­ti į Švei­ca­ri­ją.

K.La­ger­fel­do tes­ta­men­to vyk­dy­to­jas L.Fryd­len­de­ris nes­pė­jo sut­var­ky­ti dau­ gy­bės do­ku­men­tų dėl di­džiu­lio žy­maus di­zai­ne­rio tur­to pa­vel­dė­ji­mo. Jo dar­bą pe­rė­mė ko­le­ga Ro­ber­tas Bois­so­nas (58 m.). Ad­vo­ka­tas iš Mo­na­ko ta­po nau­juo­ ju ma­dos ka­ra­liaus K.La­ger­fel­do tes­ta­ men­to vyk­dy­to­ju.

Scanpix

Ma­dos ka­ra­liaus ve­lio­nio Kar­lo La­ger­fel­do (1933–2019) tur­to pa­vel­dė­ji­mo rei­ka­lai kiek užt­ru­ko, nes tes­ta­men­to vyk­dy­to­jas... išė­jo į pen­si­ją. Ir di­zai­ne­rio nu­my­lė­ti­nei ka­ tei Chou­pet­te da­bar rei­kia lauk­ti milijoninio pa­li­ki­mo.

53