Stilius

2021 m. liepos 20–26 d.

Nr.28

Legendinis žurnalas

Ma­dos pa­sau­lis kraustosi iš proto: vie­toj mau­dy­mo­si kos­tiu­mė­lių – lip­nio­ji juos­ta!

Vai­do­tas Ža­la neatsispiria adrenalinui

Pet­ras Dau­nys: „Ra­sa – di­džiau­sia ma­no gy­ve­ni­mo do­va­na“ Jo­no Nai­nio gim­ta­die­nis – be drau­gų, bet išs­kir­ti­nis

moniką gecaitę

aist­ra šo­kiui nub­loš­kė į Ame­ri­kos ki­no pa­sau­lį

Kaina TIK

1,50 Eur

s t i pr ioj i ly t i s Vaidotas Žala pamėgęs Zarasuose įsikūrusį vandenlenčių parką. „Mano pusė giminės kilusi iš Aukštaitijos – ten yra Žalų kraštas, taip ten ir nusėdau“, – sakė jis.

Ir ad­re­na­li­no pa­si­se­mia, ir sme­ge­nis pra­va­lo „Vi­są gy­ve­ni­mą la­vi­ruo­ju – no­ri­si už­siim­ti to­mis spor­to ša­ko­mis, iš ku­rių ga­liu pa­si­sem­ti pa­pil­do­mo ad­re­na­li­no, bet vis­ką tu­riu da­ry­ti ne­per­ženg­da­mas pro­to ri­bų, kad ne­pa­tir­čiau trau­mų“, – sa­kė lenk­ty­ni­nin­kas Vai­do­tas Ža­la (33 m.). Karš­tus va­sa­ros lais­va­die­nius jis daž­niau­ siai lei­džia Za­ra­suo­se, kur už­sii­ma van­den­len­čių spor­tu.

M

IND­RĖ ZIG­MAN­TĖ

ies­te, ku­rį su­pa eže­rai, gy­ve­na ne tik V.Ža­los bi­čiu­liai, bet ir gi­mi­nai­čiai. Tad ge­ro­je kom­ pa­ni­jo­je Vai­do­tas pui­kiai pra­ vė­di­na gal­vą.

18

„Sten­giuo­si ir van­den­len­te pap­lauk­ti, ir dvi­ra­tį pa­min­ti – iš­va­ly­ti sme­ge­nis yra me­ nas. Ma­no pu­sė gi­mi­nės ki­lu­si iš Aukš­tai­ ti­jos – ten yra Ža­lų kraš­tas, taip ten ir nu­ sė­dau“, – sma­giai kal­bė­jo lenk­ty­ni­nin­kas.

Vai­do­tas yra iš­ban­dęs dau­gy­bę Lie­ tu­vo­je įsi­kū­ru­sių van­den­len­čių par­kų ir

pa­ti­ki­no, kad šis spor­tas nė­ra tik plau­ki­ mas. Tai – ge­ras lai­kas pui­kio­je vie­to­je. „Kiek­vie­na­me Lie­tu­vos kam­pe­ly­je ga­ li­ma at­ras­ti mėgs­ta­mą par­ką, kur ga­li ne tik ko­ky­biš­kai pap­lauk­ti, bet ir sma­giai pra­leis­ti lai­ką. Juk vis­kas su­si­de­da iš vi­so komp­lek­to: pap­lau­ki, pas­por­tuo­ji, pa­si­ kai­ti­ni sau­lė­je, su drau­gais pa­si­kal­bi, iš­si­ ke­pi ko nors ant lau­žo. O to­kio­je vie­to­ je kaip Za­ra­sai pa­ten­ku tar­si į ku­ror­tą“, – nu­si­juo­kė V.Ža­la.

Pir­mą kar­tą van­den­len­čių spor­tą vy­ ras iš­ban­dė prieš sep­ty­ne­rius me­tus, ta­ čiau iš nau­jo jį at­ra­do praė­ju­sią va­sa­rą.

Da­bar at­si­ra­do dau­giau bend­ra­min­čių, be to, jau­čia­si ir fi­ziš­kai stip­res­nis. „Grei­tis, van­duo – karš­tą va­sa­ros die­ 2021 07 20

Anot Vaidoto, karštą vasaros dieną greitis ir vanduo - pats geriausias derinys. Be to, tai puikus sportas.

ną šis de­ri­nys la­bai ge­rai vei­kia. Be to, la­ bai ge­rai dir­ba vir­šu­ti­niai kū­no rau­me­nys. Šiuo me­tu esu fi­ziš­kai ge­riau pa­si­ruo­šęs, tad plau­ki­mas tei­kia dau­giau džiaugs­ mo“, – apie sa­vo po­mė­gį pa­sa­ko­jo vy­ras.

Va­sa­ra V.Ža­lai – pats dar­by­me­tis. Iki pat spa­lio lenk­ty­ni­nin­kas da­ly­vaus Lie­ tu­vos ra­lio čem­pio­na­te, lie­pos vi­du­ry­je var­žy­sis Pa­lan­go­je vyks­tan­čio­se lenk­ty­ nė­se. Jis pri­si­pa­ži­no, kad la­bai no­ri­si iš­ mok­ti dar dau­giau triu­kų su van­den­len­ te, ta­čiau ne­ga­li sau leis­ti ri­zi­kuo­ti dėl di­de­lės trau­mų ti­ki­my­bės.

To­dėl van­den­len­čių par­ke Vai­do­tas šo­ki­nė­ja nuo tramp­li­no („Kic­ker“) ar dė­ žės („Box“), ta­čiau su­dė­tin­ges­nių ma­nev­ rų ven­gia.

2021 07 20

„Mė­gau­juo­si pa­čiu šuo­liu. Da­rau vis­ką sa­vo ma­lo­nu­mui – ne­ban­dau kam nors pa­ da­ry­ti įs­pū­džio, nes ži­nau, kad ga­li baig­ tis blo­gai. Su­lau­kiu daug pa­ta­ri­mų iš ki­ tų at­si­da­vu­sių šiam spor­tui žmo­nių. Man dar rei­kia daug ko iš­mok­ti – sten­giuo­si ki­tų klau­sy­ti ir įsik­lau­sy­ti. Ti­kiuo­si, kad to­bu­lė­ju“, – šyp­so­jo­si lenk­ty­ni­nin­kas.

Tol, kol už­siims lenk­ty­nė­mis, Vai­do­ tas net ne­pa­gal­vo­ja apie ti­ki­my­bę var­žy­ tis van­den­len­čių spor­te, nes į jį ži­ūri kaip į tam tik­rą ga­li­my­bę iš­si­va­ly­ti sme­ge­nis, pa­me­di­tuo­ti ant van­dens. „Tai yra ma­no lais­va­lai­kis. Man to var­ žy­mo­si tik­rai ga­na. Ma­no tiks­las nė­ra ką nors ap­lenk­ti. Yra daug spor­to ša­kų, ku­ rios lais­va­lai­kiu, pa­si­ren­kant tam tik­rą

stra­te­gi­ją, ga­li tap­ti me­di­ta­ci­ja. Ma­no tvir­tu įsi­ti­ki­ni­mu, sme­ge­nys iš­si­va­lo tuo­ met, kai tu­ri veik­los, įsit­rau­ki, bet ne per stip­riai ir ne per ak­ty­viai“, – sa­vo po­ži­ūrį į van­den­len­tes api­bū­di­no V.Ža­la.

O ar ga­lė­tų van­den­len­čių spor­te gau­ na­mą ad­re­na­li­ną pa­ly­gin­ti su gau­na­mu per lenk­ty­nes? Vai­do­tas ka­te­go­riš­kas – tai skir­tin­ga veik­la, su­tei­kian­ti skir­tin­ gų po­jū­čių. „Van­den­len­čių par­ke ly­nas žmo­gų trau­ kia 20–40 km/val. grei­čiu, o mes, lenk­ ty­ni­nin­kai, kar­tais per miš­ką va­žiuo­ja­ me 180 km/val. grei­čiu. Kiek­vie­nas tu­ri sa­vo ekst­re­ma­lų po­jū­tį ir ga­li pa­si­sem­ti ad­re­na­li­no tiek, kiek jam rei­kia“, – pa­ti­ ki­no Vai­do­tas.

19

Vy­tau­tas Dran­gi­nis ir Ar­man­das Kne­zys

Vaidotas prisipažino, kad labai norisi išmokti dar daugiau triukų su vandenlente, tačiau negali sau leisti rizikuoti dėl didelės traumų tikimybės.

Lenktynininkui ši vasara - pats darbymetis.

A t ­v i­r a i

Šo­kis nubloškė ne tik už At­lan­to, bet ir į ki­no pa­sau­lį

„Ma­no gy­ve­ni­mas – kal­ne­liai ir nuo­kal­nės, ta­čiau ži­nau, kad po ne­sėk­mės arba nu­si­ vy­li­mo vi­sa­da nu­tiks kas nors džiu­gaus ir pras­min­go“,– kal­bė­jo šo­kė­ja ir ak­to­rė Milda Ge­cai­tė (32 m.), pri­pa­ži­ni­mo su­lau­ku­si ir Ka­na­do­je, ir Jung­ti­nė­se Amerikos Vals­ti­jo­se.

I

Rū­ta PER­ŠO­NY­TĖ

š Klai­pė­dos ki­lu­si Mil­da nuo ma­žens įsi­lie­jo į šo­kių pa­sau­lį. Gra­cin­gai mer­ gi­nai suk­tis ant par­ke­to se­kė­si, tik ne­ la­bai se­kė­si su šo­kių part­ne­riais – tai vie­ną praaug­da­vo, tai su ki­tu at­si­ras­da­vo trin­tis, tre­čias tie­siog nu­tar­da­vo im­tis ki­ tos veik­los. Ne vel­tui šo­kių pa­sau­ly­je juo­ kau­ja­ma, kad su­si­ras­ti šir­dies drau­gą ir iš­ 20

te­kė­ti leng­viau, nei su­si­šok­ti ir il­gam ša­lia iš­lai­ky­ti sce­nos part­ne­rį.

Tad iš­sis­ky­ri­mas su šo­kių part­ne­riu Lie­tu­vo­je M.Ge­cai­tę įk­vė­pė ryž­tis nu­kak­ ti tūks­tan­čius ki­lo­met­rų į Ka­na­dą, kur ji ti­kė­jo­si sėk­min­gai tęs­ti šo­kė­jos kar­je­rą.

To­ron­te Mil­da su­ži­bė­jo teat­ro sce­nos ram­pų švie­so­je, o vė­liau at­ra­do ki­no pa­ sau­lį. Lie­tu­vė yra su­kū­ru­si per dvi­de­šimt vaid­me­nų Ka­na­do­je ir Ame­ri­ko­je. Tie­sa,

sie­kiant sva­jo­nių jos ke­ly­je net­rū­ko ir pa­ ki­li­mų, ir nuos­mu­kių.

Pan­de­mi­ja M.Ge­cai­tei, kaip ir dau­ge­liui ar­tis­tų, už­vė­rė ne­ma­žai du­rų ir pris­tab­ dė vai­dy­bi­nės kar­je­ros trau­ki­nį. Ren­gi­nių nė­ra, dar­bai fil­ma­vi­mo aikš­te­lė­se sus­to­jo, ak­to­rių at­ran­kos fak­tiš­kai ne­vy­ko.

Pas­ta­ruo­sius aš­tuo­ne­rius me­tus Niu­ jor­ke gy­ve­nan­ti Mil­da per pan­de­mi­ją su­ grį­žo į tė­vų na­mus To­ron­te.

2021 07 20

„Žu­vėd­ros“ in­di­vi­dua­lių po­rų gru­pė­je bū­ta vis­ko: ir ge­rų, ir blo­gų die­nų, bet iš es­mės ga­liu pa­sa­ky­ti, kad šo­ki­mas ta­me ko­lek­ty­ve ma­ne pa­ruo­šė gy­ve­ni­mui: išug­ dė išt­ver­mę, sus­tip­ri­no cha­rak­te­rį, va­lią.

Dis­cip­li­na bu­vo di­džiu­lė, dau­gy­bė re­ pe­ti­ci­jų, net sa­vait­ga­liais ar va­sa­rą. Te­ ko at­lai­ky­ti di­de­lius fi­zi­nius ir psic­ho­lo­ gi­nius krū­vius, kon­ku­ren­ci­ją, la­vi­ruo­ti tarp drau­gys­čių ir pyk­čių.

Psic­ho­lo­gi­ne pras­me sun­kiau­sia bū­ da­vo, kai tek­da­vo iš­sis­kir­ti su part­ne­riu.

– Ko­dėl su šei­ma nusp­ren­dė­te iš­ vyk­ti į Ka­na­dą?

– Ne­bu­vo il­gai bran­din­tų min­čių vyk­ ti už At­lan­to, bet vėl­gi šo­kis ten at­ve­dė.

Tuo me­tu kaip tik iš­sis­ky­riau su part­ne­riu Lie­tu­vo­je. Man bu­vo 15 me­tų ir gal­vo­je su­ko­si di­le­ma, ką da­ry­ti to­liau. Svars­čiau – eiti šok­ti į „Žu­vėd­ros“ an­samb­lį ar pa­ ban­dy­ti ką nors ki­ta. Ta­čiau vi­du­je kir­bė­ jo no­ras tęs­ti in­di­vi­dua­lią kar­je­rą. Ne­ti­kė­ tai su­lau­kiau pa­si­ūly­mo at­vyk­ti į Ka­na­dą ir pa­ban­dy­ti šok­ti su vie­ti­niu part­ne­riu.

Pa­gal­vo­jau: o ko­dėl gi ne?

„No­rė­jau ap­lan­ky­ti šei­mą, šiek tiek at­ si­pūs­ti nuo Niu­jor­ko tem­po, įvai­rių ne­ ti­kė­tų po­ky­čių. Šiuo me­tu yra šioks toks kū­ry­bi­nis šti­lis, bet tai ge­ras me­tas su­si­ telk­ti į nau­jus dar­bus“, – kal­bė­jo Mil­da.

Kai su­si­sie­kiau su Mil­da, To­ron­te bu­vo de­šim­ta va­lan­da ry­to, o Lie­tu­vo­je laik­ro­ džių ro­dyk­lės ro­dė penk­tą va­lan­dą va­ka­ro.

Ak­to­rė ir šo­kė­ja sa­kė dar ne­gal­vo­jan­ ti apie grį­ži­mą į Niu­jor­ką, bet pla­nuo­ ja trum­pam ap­lan­ky­ti Lie­tu­vą, iš ku­rios iš­vy­ko prieš še­šio­li­ka me­tų. Gim­ti­nė­je ji no­rė­tų su­si­pa­žin­ti ir pa­bend­rau­ti su ki­no me­no bei te­le­vi­zi­jos ats­to­vais. Mil­da pan­ de­mi­jos me­tu pra­dė­jo ra­šy­ti sce­na­ri­jų pa­ gal lie­tu­vių liau­dies tau­to­sa­ką ir pa­sa­kas.

2021 07 20

– Šo­kis jus už­ka­ria­vo vai­kys­tė­je ir dik­ta­vo to­les­nį pa­si­rin­ki­mą.

– Šo­kis bu­vo vi­so ko pra­džia. La­bai no­ rė­jau bū­ti ba­le­ri­na, tik Klai­pė­do­je ne­bu­ vo ba­le­to stu­di­jų, to­dėl ma­ma nu­ve­dė į spor­ti­nius šo­kius. Pra­dė­jau šok­ti bū­da­ ma pen­ke­rių.

Iš pra­džių šo­kau „Gra­ci­jos“ šo­kių ko­ lek­ty­ve. Po ke­le­rių me­tų bu­vau pris­ta­ty­ ta „Žu­vėd­ros“ ko­lek­ty­vo va­do­vei Skais­tu­ tei Id­ze­le­vi­čie­nei.

Ji, atk­rei­pu­si į ma­ne dė­me­sį vie­na­me kon­kur­sų, pa­sa­kė: „Ši mer­gai­tė ant par­ ke­to da­ro vis­ką, ko rei­kia ir ko ne­rei­kia.“ Tai neb­lo­gai api­bū­di­na ma­no tuo­me­ tį cha­rak­te­rį.

– Bet rei­kia drą­sos pa­lik­ti ša­lį, dar­ bus, drau­gus, na­mus, ar­ti­muo­sius.

– Ka­dan­gi vis­kas vy­ko la­bai grei­tai, ne­gal­vo­jau apie po­ky­čius, apie tai, kaip adap­tuo­siuo­si, kas ma­nęs lau­kia atei­ty­je.

Bet kad tė­vai tu­rė­jo tiek drą­sos vis­ką keis­ti, dar ir šian­dien ste­biuo­si.

Pir­mi mė­ne­siai pra­lė­kė grei­tai ir pa­ pras­tai. Po to – stop, pra­si­dė­jo sun­ku­ mai. Te­ko su­si­ras­ti, kur gy­ven­ti, tė­vai ge­ rai ne­mo­kė­jo ang­lų kal­bos, tek­da­vo man aiš­kin­tis, vers­ti. Bet ir aš ne iš kar­to pri­ pra­tau prie vie­ti­nių tar­mės.

Ap­si­gy­ve­no­me ra­jo­ne, ku­ria­me gy­ve­ no ne­ma­žai ru­sa­kal­bių žmo­nių, dėl to tė­ vams bu­vo šiek tiek leng­viau. Lie­tu­vo­je tik me­tus mo­kiau­si ru­sų kal­bos ir ja ne­ kal­bė­jau. Kai atė­jau į nau­ją mo­kyk­lą, ten bu­vo ne­ma­žai ru­sa­kal­bių vai­kų. Vie­nas ber­niu­kas ma­nęs pak­lau­sė, iš kur esu.

Kai pa­sa­kiau, kad iš Lie­tu­vos, jis nus­te­ bo, ko­dėl ne­kal­bu ru­siš­kai. O ta­da tie­siai švie­siai pa­sa­kė, kad jei no­riu tu­rė­ti drau­ gų, teks iš­mok­ti ru­sų kal­bą. Pa­ra­dok­sa­lu, bet kal­bė­ti ru­siš­kai iš­mo­kau Ka­na­do­je.

– Kaip se­kė­si šok­ti už At­lan­to?

– Ten bu­vo pir­mas kar­tas, kai pra­ dė­jau šok­ti su ki­ta­tau­čiu. Bet kul­tū­rų 21

Pa­ k y­l a

Vie­toj mau­dy­mo­si kos­tiu­mė­lių –

tik... lip­nio­ji juos­ta!

Pa­sau­lio ma­dos sos­ti­nė­se – Pa­ry­ žiu­je, Mi­la­ne, Lon­do­ne ir Niu­jor­ke – de­monst­ruo­ja­mi iš įmant­riau­ sių audi­nių pa­si­ūti ap­da­rai, o tuo me­tu Ma­ja­my­je me­džia­gas kei­čia... spe­cia­lios lip­nio­sios juos­te­lės.

32

2021 07 20

Scanpix

A

nt At­lan­to van­de­ny­no kran­ to ne vie­nus me­tus ren­gia­mo­ je Ma­ja­mio pap­lū­di­mio ma­dos sa­vai­tė­je ka­ra­liau­ja pus­nuo­giai kū­nai. Ant pa­ky­los mo­de­liai ro­do įvai­riau­ sius mau­dy­mu­kus, prie jų de­ran­čias sti­ liaus de­ta­les ir ki­tą pap­lū­di­mio ap­ran­gą. „The Black Ta­pe Pro­ject“ pre­kės ženk­ las į ma­dą nu­ta­rė paž­velg­ti ki­tu kam­pu ir išt­re­ni­ruo­tus mo­de­lių kū­nus pa­puoš­ti lip­nio­sio­mis juos­te­lė­mis. Įvai­riau­sių spal­ vų juos­te­lės lei­do vi­siš­kai at­si­duo­ti fan­ta­ zi­jai: jos puo­šė in­ty­miau­sias kū­nų vie­tas, ran­kas, ko­jas, gal­vas ir vei­dus.

Pa­na­šu, kad toks kū­nų puo­šy­bos bū­ das sti­lei­voms leis ir su­tau­py­ti. Mat vie­ no juos­te­lės ri­ti­nio kai­na sie­kia nuo 9 iki 36 eurų, ga­li­ma rink­tis iš juo­dos, auk­so, si­dab­ro, rau­do­nos, ro­ži­nės, per­la­mut­ro ats­pal­vių.

33

Ž a i­b o i n­t e r ­v i u

Bu­vęs ak­to­rius, pa­rei­gū­nas

Ka­ro­lis Sa­ka­laus­kas (38 m.)

– Kas jus įk­ve­pia gy­ven­ti?

– Gal nus­kam­bės ba­na­liai, bet didžiausias mano įkvėpimo šaltinis yra šei­ ma – tė­vai, vai­kai, žmo­na, augin­ti­niai, 36

drau­gai, dar­bas – žmo­nės, ku­riems sku­ ba­me į pa­gal­bą.

– Kaip atk­reip­ti jū­sų dė­me­sį?

– Ne­ly­gu kas no­ri, kad atk­reip­čiau!

Man pa­tin­ka pap­ras­ti da­ly­kai: dei­man­ tai, auk­sas, pra­ban­ga... O jei­gu rim­tai – nuo­šir­du­mas, pap­ras­tu­mas.

2021 07 20

– Ge­riau­sia gau­ta do­va­na?

– Mė­ly­nas vi­lio­kas („vob­le­ris“). Su juo la­bai daug žu­vų esu pa­ga­vęs. O šiaip – duk­ra ir sū­nus, ku­riuos man pa­do­va­no­ jo mū­sų su žmo­na stip­ri mei­lė. Aš vis­ką iš­ken­čiau, o ji TIK pa­gim­dė. (Juo­kia­si.)

– Jei pa­sau­ly­je yra ro­jus, tai...

– Ži­no­ma, kad čia, mū­sų Lie­tu­vo­je.

– Be ko die­na pra­ras­tų pras­mę?

– Be šei­mos, žmo­nių, jų šyp­se­nų.

– Kaip at­si­pa­lai­duo­ja­te?

– Sten­giuo­si neį­si­temp­ti. Bet, kaip ir dau­gu­ma, poil­siau­ja­me su drau­gais, ke­ liau­ja­me ir pa­na­šiai.

– Kas pa­de­da ko­vo­ti su nei­gia­mo­ mis emo­ci­jo­mis?

– Toks tas ma­no dar­bas, kad jau be­veik de­šimt me­tų kart­kar­tė­mis ten­ka su­si­dur­ ti su nei­gia­mo­mis emo­ci­jo­mis.

Bet kai prie to esi prip­ra­tęs, per daug ne­su­reikš­mi­ni ir vi­sa­da džiau­gie­si nau­ja die­na, nau­jais po­ty­riais.

– Blo­giau­sias įp­ro­tis?

– Vi­si ma­no blo­gi įp­ro­čiai yra ge­ri – kaip ir vi­sų žmo­nių.

– Koks pa­tin­ka pa­tie­ka­las?

– Ne­su mais­to ver­gas, man pa­tin­ka dau­gy­bė pa­tie­ka­lų. Tu­ri­me tą ma­din­gą gri­lį, ja­me ga­mi­na­me dau­gy­bę pa­tie­ka­lų.

2021 07 20

– Ką nau­jo no­rė­tu­mė­te iš­mok­ti?

– Daug ką mo­ku, daug ką no­rė­čiau iš­ mok­ti, bet gy­ve­ni­mas per trum­pas vis­ ką iš­mok­ti.

No­rė­čiau iš­mok­ti ko­ky­biš­kai glais­ty­

– Ko­kią gar­se­ny­bę no­rė­tu­mė­te pak­vies­ti į pa­si­ma­ty­mą?

– Kas per daik­tas yra gar­se­ny­bė? Su Ok­ sa­na Pi­kul-Ja­sai­tie­ne daug me­tų esu pa­ žįs­ta­mas, daug me­tų kar­tu dir­bo­me. Dau­ giau su nie­kuo ne­no­riu į pa­si­ma­ty­mą...

– Jei ne­bū­tu­mė­te tas, kas esa­te, kuo no­rė­tu­mė­te tap­ti?

– La­bai no­rė­čiau bū­ti dai­li­nin­ku, nes net gė­lės ne­mo­ku nu­pieš­ti. Mo­kyk­lo­je dai­lės dar­bus už ma­ne pieš­da­vo se­suo, gau­da­vau de­šim­tu­kus.

– Kur, jei ne Lie­tu­vo­je, no­rė­tu­mė­ te gy­ven­ti?

– Kur tik aš esu ne­bu­vęs: ir ten ne­bu­ vęs, ir ten. Bet iš ten, kur bu­vęs, vi­sa­da bu­vo be­ga­li­nis no­ras grįž­ti na­mo!

– Ką vi­sa­da ga­li­ma ras­ti jū­sų šal­ dy­tu­ve?

– Mū­sų na­muo­se yra trys šal­dy­tu­vai.

Vi­suo­se vi­sa­da ra­si­te daug le­du­kų, nes ma­ža ka­da ga­li už­si­ma­ny­ti šal­to ska­ naus kok­tei­lio.

– Vai­siai ar sal­du­my­nai?

– Sal­du­my­nus val­gau la­bai re­tai. Ge­riau vai­siai, bet dar ge­riau mė­sa. Lau­kiu mo­ men­to, kai jos vi­sai at­si­sa­ky­siu, bet ma­ nau, kad ve­ge­ta­rai to nie­ka­da ne­su­lauks.

– Mėgs­ta­miau­sias po­sa­kis?

– Vy­ras tu­ri bū­ti vy­riš­kas, mo­te­ris – mo­te­riš­ka.

– Ko­kią kos­me­ti­ką nau­do­ja­te?

– Nau­do­ju daug įvai­rios kos­me­ti­kos, nes ma­no pag­rin­di­nis dar­bas tie­sio­giai su­si­jęs su žmo­nė­mis. Nau­do­ju dau­gy­bę in­jek­ci­jų raukš­lėms ly­gin­ti, skruos­tams pa­temp­ti, lū­poms put­lin­ti. (Juo­kia­si.)

– Mei­lė – tai...

– Nuos­ta­bus jaus­mas. To­kia nuos­ta­bi bū­se­na, kai nu­bu­dęs ry­te vėl džiau­gie­si tuo, ką tu­ri ša­lia...

– Kaip jus tu­rė­tų ver­tin­ti ir pri­si­ min­ti ki­ti žmo­nės?

– Ir ge­rai, ir blo­gai, nes toks da­bar­ti­ nis ma­no dar­bas.

37

tomas bauras

– Mėgs­ta­miau­sias aro­ma­tas?

– Jei­gu klau­sia­te apie kve­pa­lus, yra ge­ ras už 6 eurus. Jau ne vie­nas klau­sė, ko­kie čia kve­pa­lai, ban­dė spė­lio­ti, var­di­jo bran­ giau­sius, bet taip ir neats­pė­jo.

O jei­gu apsk­ri­tai, la­bai ge­ras aro­ma­ tas užė­jus į ma­no šilt­na­mį. La­bai pa­tin­ ka gam­tos kva­pai: žy­din­čių aly­vų, čiob­ re­lių, liep­žie­džių. Ke­pi­na­mų svo­gū­nų, čes­na­kų...

ti sie­nas, nes kiek ban­džiau, re­zul­ta­tas ma­nęs ne­ten­ki­na.

IND­RĖ ZIG­MAN­TĖ

Die­vi­nu ge­rus keps­nius iš bran­din­tos mė­sy­tės, sa­vo ga­my­bos mė­sai­nius, tam tik­ras jū­rų gė­ry­bes, troš­ki­nius, ge­rą plo­ vą, bet tu­ri praei­ti tam tik­ras lai­kas, kad vėl šių pa­tie­ka­lų no­rė­čiau. Anks­čiau bū­ da­vo taip: pas­kam­bi­na drau­gai, sa­ko: „Gal šian­dien „šaš­lų“?“ Ge­rai, ke­pam. Šio pa­ tie­ka­lo ne­val­giau jau po­rą mė­ne­sių.