Stilius

2021 m. birželio 1–7 d.

Nr.21

Legendinis žurnalas

Lie­tu­vių me­ni­nin­kė sužavėjo Du­ba­jų Tė­vo die­na pa­gal: Ma­ri­jo­ną Mi­ku­ta­vi­čių Vy­tau­tą Rum­šą Sau­lių Si­pa­rį Jo­ną Sa­ka­laus­ką Eve­li­na Sa­šen­ko: „Pir­ma­gi­mis la­bai lau­kia­mas“

Aras Vė­be­ris ir martyna kerbedytė ne­be­siž­val­go į praei­tį ir pla­nuo­ja ves­tu­ves

Kaina TIK

1,50 Eur

T ė­v o d i e­n a

Pra­kal­bę apie tė­vys­tę

mintimis grįžo į savo vai­kys­tę Pir­ma­sis birželio sek­ ma­die­nis išs­kir­ti­nis – tą­dien mi­ni­ma Tė­vo die­na ir gra­žiau­si žo­ džiai ski­ria­mi bū­tent tė­vams. Ko­kie rū­pes­ čiai gu­la ant jų pe­čių ir kas pri­ver­čia nu­si­ šyp­so­ti, pa­si­kal­bė­jo­me su ži­no­mais žmo­nė­ mis. Jie žur­na­lui „Sti­ lius“ pa­pa­sa­ko­jo, kas gi tel­pa į žo­dį „tė­tis“.

A

IND­RĖ ŠLI­KAI­TĖ

t­sa­ko­my­bė, mei­lė, rū­pes­tin­gu­ mas, pa­rei­ga, ner­vai, ne­ri­mas, bai­mė – vi­sa tai, pa­sak dai­ni­ nin­ko Ma­ri­jo­no Mi­ku­ta­vi­ čiaus (50 m.), tel­pa į žo­dį „tė­tis“.

Jis kar­tu su my­li­mą­ja di­zai­ne­re Ieva Dau­gir­dai­te (34 m.) augi­na net­ru­kus 5-ąjį gim­ta­die­nį švę­sian­tį sū­nų Ma­jų. Pa­si­tei­ra­ vus, ko­kią pats pri­si­me­na vai­kys­tę, at­li­ kė­jas nes­lė­pė, kad jųd­vie­jų su tė­čiu – mu­ zi­ku, pe­da­go­gu, il­ga­me­čiu dai­nų šven­čių or­ga­ni­za­to­riu­mi Juo­zu Mi­ku­ta­vi­čiu­mi (79 m.) – san­ty­kiuo­se bū­ta ir mei­lės, ir bar­nių. „Bė­gant me­tams drau­ge pe­rė­jo­me la­ bai daug fa­zių. Vai­kys­tė­je su tė­čiu žais­da­ vo­me fut­bo­lą ir leis­da­vo­me ait­va­rus, vyk­ 14

da­vo­me kar­tu žve­jo­ti. Vė­liau, kai jis ta­po mu­zi­kos mo­ky­to­ju ir lie­pė gro­ti for­te­pi­ jo­nu ga­mas, san­ty­kiai kei­tė­si – ne­beat­ ro­dė toks šau­nus kaip žve­jy­bo­je ar sma­ ges­nė­se veik­lo­se.

Pra­si­dė­jo maiš­tas ir tė­tis ta­po tar­si pik­tu pri­ži­ūrė­to­ju. Po to bu­vo mo­men­ tas, kai ėjau jo lan­ky­ti į li­go­ni­nę ir nes­lė­ piau grau­du­lio, nes jo bu­vo gai­la. Ga­liau­ siai suau­gau ir pra­dė­jau da­ly­kus ma­ty­ti taip, kaip juos ma­tė ma­no tė­vas. At­si­ra­ do di­des­nis tar­pu­sa­vio ry­šys, sup­ra­ti­mas ir be­ga­lė bend­rų te­mų.

Ga­li­my­bė pa­dis­ku­tuo­ti apie po­li­ti­ką, spor­tą ir tam tik­rus įvy­kius, ku­rie vyks­ ta tiek Lie­tu­vo­je, tiek už­sie­ny­je.

Tė­tis yra pri­ži­ūrė­to­jas, lais­vių var­žy­ to­jas, bet kar­tu ir la­bai di­de­lę ši­lu­mą bei

jaut­ru­mą ska­ti­nan­tis žmo­gus.

Jis dau­ge­liu at­ve­jų bu­vo ša­lia ma­nęs, kai man bu­vo sun­ku. Ma­mos spin­du­liuo­ ja bea­to­dai­riš­ką mei­lę, o bent jau ma­no tė­tis tu­ri tvir­tą žo­dį bei nuo­mo­nę, ge­ba priim­ti ra­cio­na­lius spren­di­mus, ku­rie pa­de­da ap­sisp­ręs­ti ir man“, – pa­sa­kojo M.Mi­ku­ta­vi­čius.

Pa­sak ži­no­mo at­li­kė­jo, ka­len­do­ri­nė Tė­ vo die­na jam nie­ko ne­reiš­kia. Nors tą­dien ir jis su­lau­kia svei­ki­ni­mų iš sū­naus, gra­ žų žo­dį pas­kam­bi­nęs ta­ria sa­vo tė­čiui, ta­ čiau, kaip pats sa­kė, tė­viš­kus džiaugs­mus ir var­gus jis iš­gy­ve­na kas­dien.

Gi­mus Ma­jui Ma­ri­jo­nas so­cia­li­nia­me tink­le ra­šė, jog jo lai­mė sei­lė­ja­si ir čep­si, ta­čiau šian­dien ji jau at­ro­do ki­taip. „Da­bar ma­no lai­mė kar­tais sa­ko, kad 2021 06 01

Dainininko tėtis, muzikas Juozas Mikutavičius.

„Tėtis yra prižiūrėtojas, lais­ vių varžytojas, bet kartu ir labai didelę šilumą bei jau­ trumą skatinantis žmogus.“ Marijonas Mikutavičius

išeis iš na­mų ir ne­rei­kia jam mū­sų. Tai va, lai­mė, ku­riai dar nė­ra pen­ke­rių. Aš kar­tais, tie­są sa­kant, pa­gal­vo­ju, koks jis bus, kai su­lauks 14-os...

Kai sū­nus bu­vo ap­si­mie­go­jęs maz­gis rau­do­nu vei­du, rū­pes­čiai bu­vo ki­to­kie.

Ta­čiau da­bar jis virs­ta as­me­ny­be: ne­su­ tin­ka su tuo, ką tu jam sa­kai, tu­ri jam nu­ si­leis­ti, nes jis ge­riau vis­ką ži­no, iš­ma­no, ir kar­tais dėl to yra sun­ku. Ji­s bręs­ta ir da­ro­si sa­vo pa­sau­lė­ži­ūros val­do­vas“, – su šyp­se­na kal­bė­jo dai­ni­nin­kas.

Ma­ri­jo­nas nes­lė­pė, kad kai ku­riais at­ ve­jais sa­vo sū­nui no­rė­tų bū­ti griež­tes­ nis, ta­čiau to pa­da­ry­ti ne­lei­džia Ma­jaus mei­lu­mas. „Ka­dan­gi ne vie­nas auk­lė­ju sū­nų, mes, du suau­gu­sie­ji, Ieva ir aš, abu prii­ma­me 2021 06 01

auk­lė­ji­mo spren­di­mus ir de­ri­na­mės vie­ nas prie ki­to. Kai ku­riais at­ve­jais no­rė­čiau bū­ti griež­tes­nis, bet ne vi­sa­da pa­vyks­ta.

Vai­kai mo­ka taip ma­ni­pu­liuo­ti, kad, at­ ro­do, vie­ną die­ną tren­ki kumš­čiu į sta­lą ir pa­sa­kai, jog bus taip, o ne ki­taip, ki­tą jis mur­kia tau kaip ka­čiu­kas ant ke­lių ir ta­da sup­ran­ti, jog nie­ko jam ne­ga­li pa­sa­ ky­ti. Ta­da ne­si­no­ri jo auk­lė­ti, tik mė­gau­ tis bu­vi­mu be pyk­čių. Griež­tu­mas – su­ dė­tin­gas da­ly­kas“, – kal­bė­jo jis.

At­li­kė­jas, žvelg­da­mas į sū­nų, ma­to ne vie­ną sa­vo bruo­žą. „Jis nė­ra val­gus vai­kas – toks pat, ko­kį ir aš pri­si­me­nu sa­ve vai­kys­tė­je. Kar­tais, kai jis bū­na įt­ūžęs, el­gia­si pa­na­šiai kaip ir aš to­kio am­žiaus elg­da­vau­si.

Kas keis­ta ir ką iš­gy­ve­nau su nuos­ta­

M

a­ri­jo­nas įsi­ti­ki­nęs – prieš drą­ siai kal­bant ir žars­tant pa­ta­ri­ mus, kaip augin­ti vai­ką, vi­suo­ met rei­kė­tų pa­gal­vo­ti. Kai su tuo su­si­du­ri, su­pran­ti, kad nė­ra taip, kaip ro­do­ma fil­ muo­se. Ki­tą kri­ti­kuo­ti, pa­sak Ma­ri­jo­no, ga­li tik vai­kų ne­tu­rin­tys žmo­nės. „Sa­vo sū­nui pa­dė­ko­čiau ir pyk­čiau už tai, kad jis atė­mė iš ma­nęs ma­no mo­te­rį.

Ki­ta ver­tus, pa­dė­ko­čiau už tai, kad ma­ ny­je pa­ža­di­no la­bai daug ge­ru­mo ir ši­lu­ mos. Vi­si ži­no, ką jau­ti tu­rė­da­mas vai­kų, ku­riuos my­li“, – kal­bė­jo jis.

At­li­kė­jas nes­lė­pė esąs be ga­lo dė­kin­gas sa­vo tė­vui ne tik už gy­ve­ni­mo pa­mo­kas, bet ir už pa­lai­ky­mą. „Tė­čiui esu dė­kin­gas, kad nors mū­sų po­ ži­ūris la­bai sky­rė­si, svar­biuo­se da­ly­kuo­se ir ta­da, kai bu­vo sun­kių mo­men­tų ma­no ke­ly­je, jis vi­suo­met bū­da­vo ma­no pu­sė­ je. Ži­no­jau, kad jam ga­liu pa­si­pa­sa­ko­ti ir juo pa­si­ti­kė­ti. Už disk­re­tiš­ku­mą jam esu be ga­lo dė­kin­gas“, – jaut­riais žo­džiais po­ kal­bį bai­gė M.Mi­ku­ta­vi­čius.

15

Ra­mū­nas Da­ni­se­vi­čius, gintautas bitvinskas, tomas bauras

Marijonas Mikutavičius su mylimąja Ieva.

ba: kad augant vai­kams pri­si­me­ni daug da­ly­kų iš sa­vo pa­ties vai­kys­tės, ku­rie jau bu­vo pa­mirš­ti kaip ne­reikš­min­gi.

Mo­ky­da­mas vai­ką reng­tis pri­si­me­ni, kaip ir su ta­vi­mi tė­vai ko­vo­jo, ne­no­rė­jai to da­ry­ti. Tai keis­ta, se­niai bu­vau tai pa­ mir­šęs. Vi­sa­da yra tam tik­rų pa­ra­le­lių ir da­rau iš­va­dą: kad ir kaip tas pa­sau­lis keis­ tų­si, vai­kys­tė iš­lie­ka to­kia pat“, – min­ti­ mis da­li­jo­si dai­ni­nin­kas.

Ra­mū­nas Da­ni­se­vi­čius

T Ė­VO DIE­NA

18

Po skyrybų

laikas su vaikais

dar brangesnis

Vai­kai yra džiaugs­mas ir gy­ve­ni­mo pras­mė. Taip ma­no Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to teat­ro ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius, dai­ni­nin­kas Jo­nas Sa­ka­laus­kas (39 m.). Pa­sak jo, ir vai­kų augi­ni­ mą, ir at­sa­kin­gas pa­rei­gas ga­li­ma su­de­rin­ti.

19

P a­ž i n ­t i s

Lie­tu­vių emigrantė sa­vo kū­ry­ba

su­ža­vė­jo Du­ba­jų „Po ne­nu­si­se­ku­sių san­ty­kių su vy­rais vo­kie­čiais pri­sie­ kiau, kad jų men­ta­li­te­tas ne man. La­bai er­zi­no be­sai­kis tau­pu­mas, prak­tiš­ku­mas, tar­nys­tė ma­te­ria­li­niams da­ly­ kams ir me­niš­ku­mo sto­ka. Bet kaip iš dan­gaus nuk­ri­to Sasc­ha, ir mū­sų san­ty­kių lai­vas jau 15 me­tų sėk­min­gai plau­kio­ja jaus­mų van­de­ny­ne ap­lenk­da­mas aud­ras ir pa­ vo­jin­gus ri­fus“, – kal­bė­jo me­ni­nin­kė Bi­ru­tė Brandt (39 m.).

L

Rū­ta PER­ŠO­NY­TĖ

ie­tu­vė kar­tu su kom­pa­ni­jos „Luft­han­sa“ in­ži­nie­riu­mi Sas­cha Brand­tu (52 m.) ir duk­te­ri­mi Lia (8 m.) dau­giau kaip de­šimt me­tų gy­ve­na Du­ba­ju­je.

Jung­ti­niuo­se Ara­bų Emy­ra­tuo­se Bi­ru­ tė su­lau­kė kū­ry­bi­nio pri­pa­ži­ni­mo, ren­gia pa­ro­das. Jos su­kur­ti spal­vin­gi, ekst­ra­va­ gan­tiš­kų, nep­rik­lau­so­mų, aro­gan­tiš­kų mo­te­rų pa­veiks­lai vis la­biau už­ka­riau­ja me­no mė­gė­jų šir­dis.

Lie­tu­vą 2001-aisiais pa­li­ku­si B.Brandt sa­vo sėk­me per daug nė­ra lin­ku­si gir­tis ir pui­kuo­tis. Ber­ly­ne dra­bu­žių di­zai­no stu­ di­jas bai­gu­si mo­te­ris sa­kė dar tik esan­ti kū­ry­bi­nio ke­lio pra­džio­je.

– Ar ku­ria­te pa­gau­ta im­pul­so, ar esa­te nu­sis­ta­čiu­si ta­py­ti kas die­ną tam tik­rą skai­čių va­lan­dų?

– Ma­nau, dai­li­nin­ko, kaip ir pia­nis­to, ran­ką rei­kia mankš­tin­ti, kad ne­nu­si­suk­ tų mū­zos. Bū­na die­nų, kai nuo ta­py­mo net skau­da rie­šą, taip pat bū­na die­nų, kai su­si­da­ro il­ges­nė pert­rau­ka ir duk­ry­tei – pa­pra­šius nu­pieš­ti ark­liu­ką, tie­siog kaž­ ko­dėl su­ge­bu nu­pieš­ti tik la­bai rie­bią kir­ mė­lę, ku­ri net nea­vi aukš­ta­kul­nių.

– Kaip įver­ti­na­te sa­vo kū­ri­nius?

Kiek jie vi­du­ti­niš­kai kai­nuo­ja?

– Kar­tais tu­riu sa­vo mėgs­ta­mus dar­ bus. To­kie dar­bai grei­čiau­siai iš­ke­liau­ja iš ma­no stu­di­jos ar ga­le­ri­jos į ki­tas erd­ ves. Kai il­gai ste­biu sa­vo dar­bą, jį ma­tau 32

kaip pro­ce­so sto­te­lę ar­ba pra­de­du iš nau­ jo jį ver­tin­ti, o tai var­gi­na. Ma­no dar­bų kai­nos svy­ruo­ja nuo 300 iki 3000 eurų.

Dar­bų kai­nos su kiek­vie­nais me­tais po tru­pu­tį auga įver­ti­nant jų pak­lau­są. Esu sa­vo ke­lio­nės pra­džio­je. Šiuo me­tu iš di­de­ lio for­ma­to pe­rei­nu prie ma­žo. Bet jis ir­gi tu­ri sa­vo ga­lios, jo ne­ga­li­ma nu­ver­tin­ti.

„Manau, dailininko, kaip ir pianisto, ranką reikia mankštinti, kad nenusisuktų mūzos.“ Bi­ru­tė Brandt

– Ar yra ne­par­duo­da­mų dar­bų?

– Ži­no­ma, yra, bet daž­nai tai tik lai­ko klau­si­mas. Jei ren­gi­niai vyks­ta in­ten­sy­ viai, tuos pa­tau­py­tus kū­ri­nius vis tiek kas nors nus­ki­na. Ypač šios pan­de­mi­jos me­ tu ma­no stu­di­ja li­ko kaip išš­luo­ta.

Vie­nas ma­no dar­bų per vi­są pus­la­ pį at­si­dū­rė Du­ba­jaus ypa­tin­gų in­ter­je­rų kny­go­je HO­MES, ku­ri bu­vo iš­leis­ta pan­ de­mi­jos me­tu.

– Du­ba­ju­je esa­te ati­da­riu­si ne vie­ ną per­so­na­li­nę pa­ro­dą, res­to­ra­ne „Art Lunch“ lu­bas pa­da­bi­no­te sa­vo pie­ši­niais. Kas to­liau?

– Esu įgy­ven­di­nu­si pro­jek­tus ant sep­ty­ nių sie­nų ir vie­ną – ant lu­bų. Man pa­tin­ka pieš­ti ant sie­nos. Di­de­lė erd­vė ir for­ma­tas iš­lais­vi­na. No­riu to­liau reng­ti pa­ro­das, da­ ly­vau­ti ren­gi­niuo­se, da­ly­tis emo­ci­jo­mis.

– Jū­sų gy­ve­ni­mas ver­tas plunks­ nos – sod­rus, ne­nuo­bo­dus, di­na­miš­ kas. Augo­te me­niš­ko­je ap­lin­ko­je, nie­ ko keis­ta, kad at­si­dū­rė­te M.K.Čiur­lio­ nio me­nų mo­kyk­los Dai­lės sky­riu­je.

Ar nuo ma­žens sva­jo­jo­te bū­ti dai­li­ nin­ke, ar la­biau jus pa­vei­kė šei­ma?

– Vi­sa ma­no šei­ma mo­kė­si M.K.Čiur­ lio­nio me­nų gim­na­zi­jo­je, net ma­no am­ ži­na­til­sį ypa­tin­go­ji mo­čiu­tė šio­je mo­kyk­ lo­je dir­bo ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja.

Nors mu­zi­kų mū­sų šei­mo­je nė­ra, man te­ko at­lai­ky­ti ban­dy­mą Mu­zi­kos sky­riu­je.

Ne­bu­vo leng­va, nes na­muo­se nie­kas ne­ga­lė­jo įver­tin­ti ma­no skam­bi­ni­mo pia­ni­nu, nie­kas ne­mo­kė­jo skai­ty­ti na­tų.

Ne­pa­mir­šiu, kai prieš eg­za­mi­ną in­ ten­sy­viai gro­jant, o ma­mai sė­dint ša­lia jos pak­lau­siau: „Na, kaip?“ At­sa­ky­mas bu­vo: „Man at­ro­do, kad ge­rai.“ Ta­da, pa­ me­nu, tie­siog kri­tau ant že­mės ir li­kau gu­lė­ti. Tuo me­tu jau ar­tė­jo ban­dy­mo tap­ti di­džia mu­zi­ke žlu­gi­mas. For­te­pi­jo­ no ir sol­fe­džio mo­ky­to­jos taip pat nuo­ šir­džiai pa­ta­rė leis­ti ma­ne į Dai­lės sky­rių.

Bet už tai šian­dien ži­nau, ką reiš­kia le­ga­ to, stac­ca­to, for­te, pia­no, be­mo­lis, die­zas ir met­ro­no­mas, ku­riam ma­ma vaiz­džiai plo­da­vo į tak­tą.

– Ta­čiau įmer­ku­si ran­kas į mo­lį sup­ra­to­te, kad lip­dy­ba ne jums, pa­ gai­lė­jo­te ryš­kiai rau­do­nai da­žy­tų na­ gų. Ta­da nė­rė­te į nau­ją aist­rų ir nau­ jų pa­žin­čių sū­ku­rį. Bu­vo­te nuo­la­ti­nė Vil­niaus spor­to rū­muo­se vei­kian­čio klu­bo „El­do­ra­do“, ku­ria­me būria­vo­ si re­pe­riai, rei­ve­riai, pan­kai, lan­ky­ to­ja. Kaip pa­ti pri­si­me­na­te tuos lai­ kus? Ar ga­li­ma sa­ky­ti, kad bu­vo­te sun­ki paaug­lė, ku­rią vi­lio­jo vi­so­kios pa­gun­dos?

– Dai­lės sky­riu­je din­go įtam­pa, man se­kė­si neb­lo­gai, o ir na­muo­se su­lauk­da­ vau kri­ti­kos, ku­ri jau tu­rė­jo pras­mę. Bu­ vo pa­ti paaug­lys­tė ir di­džiu­lis kai­fas trin­ tis su cheb­ry­te.

2021 06 01

as­me­ni­nis al­bu­mas

Berlyne Birutė Brandt baigė drabužių dizaino studijas, tačiau atvykusi į Dubajų susigrąžino prigimtinį pašaukimą tapyti.

33

ŽAI­ B O IN­ T E R ­VI U

Smui­ki­nin­kė, Nau­jų idė­jų ka­me­ri­nio or­kest­ro na­rė

Ju­li­ja Iva­no­vai­tė (26 m.)

– Kas jus įk­ve­pia gy­ven­ti?

– Ga­na daž­nai pa­gal­vo­ju apie tai, kad gy­ve­ni­mas trum­pas, kiek­vie­na die­na uni­ ka­li ir ji nie­ka­da ne­beg­rįš. Gal kiek keis­ to­ka, bet ši min­tis ma­ne įk­ve­pia daž­niau sus­to­ti, pa­si­mė­gau­ti aki­mir­ka, gy­ven­ti taip, lyg ši die­na – pas­ku­ti­nė.

– Kaip atk­reip­ti jū­sų dė­me­sį?

– Sti­lin­ga ap­ran­ga!

– Koks pa­tin­ka pa­tie­ka­las?

– Esu išp­ro­tė­ju­si dėl sal­du­my­nų.

– Mėgs­ta­miau­sias kva­pas?

– Švie­žiai nup­jau­tos žo­lės.

– Ge­riau­sia gau­ta do­va­na?

– Mėgs­tu iš anks­to įs­pė­ti ar­ti­mus žmo­ nes, ko no­rė­čiau do­va­nų, ir gau­ti bū­tent tai, ko pap­ra­šiau.

Ta­čiau kar­tais la­bai ma­lo­nu bū­ti ir nu­ ste­bin­tai. Pa­vyz­džiui, per praė­ju­sią Mo­ ters die­ną drau­gas pa­do­va­no­jo ro­žę, ku­ri ne­vys­ta, nes yra ­mir­ky­ta auk­se! Nuos­ta­ biai gra­žu.

– Jei pa­sau­ly­je yra ro­jus, tai...

– ... sau­lė, jū­ra, pap­lū­di­mys ir ne­ri­bo­ tas lai­kas.

– Be ko die­na pra­ras­tų pras­mę?

– Be lai­ko su ar­ti­mais žmo­nė­mis.

– Kaip at­si­pa­lai­duo­ja­te?

– Ži­ūrė­da­ma fil­mus ir ap­si­pir­ki­nė­ da­ma.

– Kas pa­de­da ko­vo­ti su nei­gia­mo­ mis emo­ci­jo­mis?

– Spor­tas. Ju­dė­da­ma pa­mirš­tu vi­sas blo­gas min­tis.

– Blo­giau­sias įp­ro­tis?

– La­bai mėgs­tu nes­vei­ką mais­tą – traš­ ku­čius, su­vož­ti­nius, sal­du­my­nus, tad sten­giuo­si su­si­tar­ti su sa­vi­mi – vi­są sa­ vai­tę val­gy­ti svei­kai, bet vie­ną die­ną pa­ si­mė­gau­ti tuo, ko šir­dis gei­džia.

50

– Ką nau­jo no­rė­tu­mė­te iš­mok­ti?

– La­bai no­rė­čiau iš­mok­ti dau­giau kal­bų.

– Ko­kią gar­se­ny­bę no­rė­tu­mė­te pak­vies­ti į pa­si­ma­ty­mą?

– Co­co Cha­nel. Bū­tų įdo­mu su­si­pa­žin­ ti su mo­te­ri­mi le­gen­da!

– Jei ne­bū­tu­mė­te ta, kas esa­te, kuo no­rė­tu­mė­te tap­ti?

– La­bai trau­kia ma­dos in­dust­ri­ja, to­ dėl tik­riau­siai bū­tų sma­gu tap­ti sti­lis­te.

– Kur, jei ne Lie­tu­vo­je, no­rė­tu­mė­ te gy­ven­ti?

– Ten, kur šil­ta ir sau­lė­ta.

– Drą­siau­sias spren­di­mas?

– Siek­ti sa­vo sva­jo­nių. Be komp­ro­mi­sų.

– Įsi­min­ti­niau­sias nuo­ty­kis?

– Maž­daug prieš aš­tuo­ne­rius me­tus su­ lauk­tas di­ri­gen­to Krist­ja­no Jär­vi skam­ bu­tis ir ne­ti­kė­tas pa­si­ūly­mas su­reng­ti kon­cer­tą Švei­ca­ri­jo­je man ir ko­le­goms iš Nau­jų idė­jų ka­me­ri­nio or­kest­ro. Bu­vo­me Kin­tuo­se, to­dėl Pa­lan­gos oro uos­te mū­ sų lau­kė pri­va­tus lėk­tu­vas!

– Ką vi­sa­da ga­li­ma ras­ti jū­sų šal­ dy­tu­ve?

– Ne­lai­kau jų šal­dy­tu­ve, ta­čiau ma­no na­muo­se vi­sa­da ra­si­te man­gų. Tie­siog ne­ga­liu gy­ven­ti be šio vai­siaus.

– Vai­siai ar sal­du­my­nai?

– Abu. – Mėgs­ta­miau­sias po­sa­kis?

– El­kis su ki­tu taip, kaip no­rė­tum, kad bū­tų el­gia­ma­si su ta­vi­mi.

– Ko­kia kny­ga ar fil­mas la­biau­ siai įsi­mi­nė?

– Pas­ta­ruo­ju me­tu – fil­mas „Kup­ro­tas kal­nas“. Ma­ne la­bai su­jau­di­no pag­rin­di­ nių he­ro­jų is­to­ri­ja ir įdo­miai su­si­sie­jo su šiuo­lai­ki­nė­mis ak­tua­li­jo­mis. La­bai re­ko­ men­duo­ju.

– Ko­kią kos­me­ti­ką nau­do­ja­te?

– Ma­no veik­la – kon­cer­tai, fil­ma­vi­ mai, fo­to­se­si­jos – le­mia tai, kad nau­do­ ju ne­ma­žai de­ko­ra­ty­vi­nės kos­me­ti­kos.

To­dėl sten­giuo­si daug dė­me­sio skir­ti ir vei­do prie­ži­ūros prie­mo­nėms – gau­siai drė­kin­ti, ge­rai iš­va­ly­ti odą ir, kai ga­liu, leis­ti jai pail­sė­ti.

– Mei­lė – tai...

– ... vi­sa ko es­mė.

– Kaip jus tu­rė­tų ver­tin­ti ir pri­si­min­ti ki­ti žmo­nės?

– At­vi­rai sa­kant, net neį­ si­vaiz­duo­ju. Vi­sa­da bus tiek tei­gia­mai, tiek nei­ gia­mai ver­ti­nan­čių ap­lin­ki­nių, vi­siems įtik­ti tie­siog neį­ ma­no­ma.

51

Ed­var­das Žič­kus

SILVIJA MARKEVIČIŪTĖ