Stilius

2021 m. balandžio 27–gegužės 3 d.

Nr.16

Legendinis žurnalas

Rū­ta Mi­„Ašknetikiu, el­k e­ v i­ č i­ ū tė: kad įmanoma suderinti

karjerą ir motinystę, - tai tik madinga frazė“

Mo­ti­nos die­na pa­gal Dei­vy­dą Zvon­kų Vai­vą Mai­ne­ly­tę Dai­ną Bo­sas Jo­ną Nai­nį

Kaina TIK

1,50 Eur

karamelė

Ind­rė Ston­ku­vie­nė se­nat­vė­je no­rė­tų bū­ti ap­sup­ta žmo­nių.

16

2021 04 27

as­me­ni­nis al­bu­mas

Su­si­mąs­tė apie se­nat­vę

Jus­ti­nas Ja­ru­tis ma­no, kad ge­riau­sia do­va­na se­ne­liams – nuo­šir­dus lai­kas kar­tu.

Lai­dų ve­dė­ja, nuo­mo­nės for­muo­to­ja ir ini­cia­ty­vos „Mo­ te­rų pa­sau­ly­je“ stei­gė­ja Ind­rė Ston­ku­vie­nė (34 m.) at­ sklei­dė, ko­dėl jai rau­do­ni mo­čiu­tės ba­te­liai sim­bo­li­zuo­ja stip­ry­bę, o dai­ni­nin­kas Jus­ti­nas Ja­ru­tis (32 m.) – kaip pri­ si­dė­jo prie se­ne­lio vi­so gy­ve­ni­mo sva­jo­nės įgy­ven­di­ni­mo.

V

ie­na gar­siau­sių nuo­mo­nės for­ muo­to­jų I.Ston­ku­vie­nė ir dai­ni­ nin­kas J.Ja­ru­tis atsk­lei­dė, kaip įsi­vaiz­duo­ja sa­vo se­nat­vę ir ko­ dėl jiems itin svar­bus ry­šys su jų se­ne­liais. „Aš kar­tais sa­ve nu­ke­liu į se­ne­lių vie­tą ir pa­gal­vo­ju apie jaus­mus, ku­rie apim­tų, jei bū­čiau vie­ni­ša, ne­tu­rė­čiau su kuo pa­ si­kal­bė­ti, kam pa­si­guos­ti. Juk no­rė­čiau su­lauk­ti pa­gal­bos, rū­pes­čio. To dė­me­ 2021 04 27

sio rei­kia ir jiems“, – sakė gar­si mo­te­ris. Ind­rė at­vi­ra­vo, kad gerb­ti vy­res­nio am­ žiaus žmo­nes ją iš­mo­kė bend­ra­vi­mas su sa­vo se­ne­liais, o gir­dė­tos is­to­ri­jos lei­do sup­ras­ti, ką te­ko iš­gy­ven­ti ar­ti­mie­siems jau­nys­tė­je, ir taip pa­si­sem­ti stip­ry­bės pa­ čiai: „Is­to­ri­jos – įdo­miau­sia da­lis, ji ne tik suar­ti­na, bet ir pa­mo­ko. Ma­no mo­čiu­tė Al­bi­na man pa­sa­ko­da­ vo apie sa­vo jau­nys­tę – lai­kus, apie ku­

riuos ži­no­me dau­giau­sia iš kny­gų, fil­mų. Tre­mia­ma į Si­bi­rą, kai dar ne­ži­no­jo, kur va­žiuo­ja, ji pa­siė­mė rau­do­nus ba­te­ lius – o jei rei­kės pa­si­puoš­ti? Su tais rau­do­nais ba­te­liais dir­bo sun­ kius dar­bus, tam­pė me­džius. Kaip pa­ti pa­sa­ko­jo, ši smulk­me­na jai pa­dė­jo ne­pra­ ras­ti ti­kė­ji­mo ir su­kur­ti ma­žą gė­rio aki­ mir­ką net ta­da, kai la­bai sun­ku. To­kia is­to­ri­ja ir ma­ne įk­ve­pia ne­pa­si­ duo­ti su­si­dū­rus su iš­šū­kiais, o po­sa­kis „O jei pri­reiks?“ ma­no kal­bo­je itin daž­nas“, – sa­kė I.Ston­ku­vie­nė. Iš se­ne­lių iš­mok­tas pa­mo­kas pri­si­mi­ nė ir J.Ja­ru­tis. Jus­ti­no se­ne­lio Jo­no is­ to­ri­jos apie neiš­si­pil­džiu­sią sva­jo­nę tap­ ti dai­ni­nin­ku įk­ve­pia jį dar la­biau siek­ti tiks­lų, ver­tin­ti tai, ką tu­ri. „Ma­no se­ne­lis vi­sa­da no­rė­jo bū­ti dai­ ni­nin­kas, bet jo gy­ve­ni­mas ne­pa­si­su­ko šia link­me. Da­bar esa­me lais­vi kur­ti, tam pil­na ga­li­my­bių. Se­ne­lis to ne­tu­rė­jo, to­dėl jo pa­sa­ko­ji­mai apie neiš­si­pil­džiu­sią sva­jo­ nę ver­čia dar la­biau ver­tin­ti tai, ką tu­riu. Ra­dau bū­dą, kaip nors kiek pri­si­dė­ti prie jo sva­jo­nės, – prieš ke­le­tą me­tų drau­ ge su se­ne­liu įra­šė­me dai­ną. Tai vie­na ma­ lo­niau­sių ma­no pa­tir­čių. Be to, bend­ra dai­ na mus dar la­biau suar­ti­no. Dar ir da­bar se­ne­lis siun­čia man įra­šus, kaip dai­nuo­ja įvai­rias dai­nas“, – pa­sa­ko­jo dai­ni­nin­kas. Jų pa­čių se­nat­vė nei Ind­rės, nei Jus­ ti­no ne­gąs­di­na. Ta­čiau abu, pa­lai­ky­da­mi Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus rū­pi­ni­mą­si vie­ni­šais se­ne­liais, sa­kė, kad su­lau­kę gar­ baus am­žiaus la­biau­siai no­rė­tų bū­ti ap­ sup­ti žmo­nių. Juk vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms itin svar­bu jaus­tis rei­ka­lin­giems, my­li­miems, tu­rė­ti žmo­gų, su ku­riuo bū­tų ga­li­ma pa­ si­kal­bė­ti, pa­si­tar­ti, o kar­tais pap­ras­čiau­ siai ap­tar­ti ži­ūrė­tas ži­nias. „Se­ne­lius tu­ri­me gerb­ti ne tik ty­liai. Kad pras­kaid­rin­tu­me die­ną, kar­tais te­ rei­kia drą­sos priei­ti prie vie­ni­šos vy­res­ nio am­žiaus kai­my­nės ir pa­dė­ti par­neš­ ti na­mo mai­šus iš par­duo­tu­vės ar tie­siog pak­laus­ti ant suo­liu­ko sė­din­čio se­ne­lio, kaip jis gy­ve­na. Tu­ri­me ro­dy­ti dė­me­sį jiems“, – kal­bė­jo gar­si mo­te­ris. „Pap­ras­čiau­sias po­kal­bis ga­li pa­dė­ti iš­ siaiš­kin­ti, kaip jau­čia­si žmo­gus, ko jam la­biau­siai trūks­ta, ko no­rė­tų. Juk daž­ niau­siai tai lai­kas kar­tu, tad ga­li­me sau leis­ti ke­le­tą se­ria­lo se­ri­jų iš­keis­ti į nuo­ šir­dų po­kal­bį“, – svars­tė dai­ni­nin­kas. 17

Ais t­r a g y­v e n­t i

Ta­tui­ruo­tė­mis

margina

ir sa­vo, ir my­li­mo­jo kū­ną

T

Ru­gi­lė Mi­le­ri­ūtė

a­tui­ruo­čių me­nas Ig­lę pa­vi­lio­jo nuo 13 me­tų, ta­čiau rim­tai do­ mė­tis juo pra­dė­jo tik prieš ka­ ran­ti­ną. „Gy­ve­ni­me da­rau tai, ką no­riu ir kas man tei­kia ma­lo­nu­mą, per daug neuž­duo­da­ma sau klau­si­mų „O kas bus, jei­gu bus“, – pak­laus­ta, ko­dėl pir­ miau pa­si­rin­ko mu­zi­kan­tės ke­lią ir tik po to pa­su­ko į pie­šy­bą ant kū­no, at­rė­žė žo­ džio ki­še­nė­je neieš­kan­ti I.Ber­no­tai­ty­tė. „Ta­tui­ruo­tės man – me­nas, ko­kio nors įvy­kio ar drau­gys­tės įam­ži­ni­mas, kū­no puoš­me­na“, – drą­siai pri­si­pa­ži­no ji ir čia pat pri­dū­rė, kad jos nuo­mo­nė ne vi­sa­da su­tam­pa su klien­to pa­gei­da­vi­mais. Jau­na at­li­kė­ja vis dar krem­ta ta­tui­ruo­ čių me­no pas­lap­tis ir pui­kiai sup­ran­ta, kad, no­rint tap­ti tik­ra pro­fe­sio­na­le, dar 30

Prieš ket­ve­rius me­tus mu­zi­ki­nį TV pro­jek­tą lai­mė­ju­si Ig­lė Ber­no­tai­ty­tė vis dar ieš­ko sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lio. Juk jai – vos 21 metai, tad ne­nuos­ta­bu, kad mik­ro­fo­ną prieš ku­rį lai­ką ji iš­mai­nė į... ada­tą. Da­bar mer­gi­na pri­sis­ta­to ta­tui­ruo­čių meist­re. Ki­tų kū­nus puo­šian­ti Ig­lė nes­lė­pė, kad ir ant sa­vo­ jo tu­ri ne vie­ną pie­ši­nį – ge­rai ap­gal­vo­tą ir su sa­vo is­to­ri­ja. tik­rai pri­reiks ne­ma­žai lai­ko. Tie­sa, Ig­lė jau ne­bi­jo sa­vęs pa­va­din­ti ir meist­re, ypač kai kal­ba pa­si­su­ka apie sti­lių, ku­ria­me, kaip pa­ti sa­ko, ji jau ge­rai įval­dė tech­ni­ką. „Dau­giau­sia da­rau ne­di­de­les ta­tui­ruo­ tes, bet esu pa­ti sau me­tu­si iš­šū­kių ir da­ riu­si di­de­lių – ant klu­bo ar­ba per vi­są dil­ bį. Šią veik­lą įsi­vaiz­da­vau daug bai­ses­nę ir sun­kes­nę. Da­bar ga­liu pri­si­pa­žin­ti, kad iš pra­džių tik­rai bu­vo ne­leng­va. Esu iš­ lie­ju­si ir pra­kai­to, ir aša­rų, bet tik­rai nė

kar­to ne­ki­lo min­ties vis­ką mes­ti“, – pri­ si­pa­ži­no Ig­lė. Ją džiu­gi­na tai, kad iš pra­džių ned­rą­siai pas ją ėję klien­tai da­bar vis daž­niau su­ grįž­ta nau­jų pie­ši­nių ant kū­no. „Tai man di­dis įver­ti­ni­mas“, – šyp­so­jo­si at­li­kė­ja. Kaip ji jau­tė­si da­ry­da­ma pir­mą­ją ta­ tui­ruo­tę? Ig­lė nė ne­ke­ti­no slėp­ti: „Tai bu­ vo lyg išė­ji­mas iš sa­vo pa­čios kū­no – su daug pra­kai­to ir stre­so. O da­bar man tai tie­siog ma­lo­nu­mas.“ 2021 04 27

as­me­ni­nis al­bu­mas

Ig­lė Ber­no­tai­ty­tė su mylimuoju Tadu Juodsnukiu.

Ran­ka Ig­lei jau se­niai ne­bed­re­ba, tad ir jos ant kū­no ku­ria­mas me­nas su kiek­ vie­na die­na to­bu­lė­ja. „Da­rau mi­ni­ma­lis­ti­ nes, sa­ky­čiau, net se­no­vi­nes ta­tui­ruo­tes, nes jos mėgs­ta­miau­sios, tad esu įsi­ti­ki­ nu­si, kad pa­da­ry­siu jas taip, kaip ma­nęs pra­šo­ma“, – įsi­ti­ki­nu­si mer­gi­na. Ta­tui­ruo­tė­mis ji mėgs­ta puoš­ti ne tik ki­tų kū­nus, bet ir sa­vo. Pir­mą­sias Ig­lė sten­gė­si da­ry­tis ma­žiau pas­te­bi­mo­se vie­ to­se, ta­čiau tam ji tu­ri iš­ties sva­rų paaiš­ ki­ni­mą: „Pir­mą­ją ta­tui­ruo­tę rei­kė­jo mė­ ne­sį slėp­ti nuo tė­vų, kad ne­pyk­tų.“ Šian­dien Ig­lė ta­tui­ruo­čių tu­ri ir aiš­kiai ma­to­mo­se kū­no vie­to­se: „Ne­si­da­rau ta­ tui­ruo­tės to­kios, ku­ri man tik gra­ži, nes to­kių pie­ši­nių – be­ga­lė, tad jei da­ry­čiau­ si vis­ką, kas gra­žu, jau ne­be­tu­rė­čiau ant kū­no lais­vos vie­tos.“ Dau­ge­lis ta­tui­ruo­čių meist­rų mėgs­ta 2021 04 27

pa­tys ta­tui­ruo­ti sa­vo kū­nus, ta­čiau Ig­lė tei­gė, kad jai dar ne­te­ko to da­ry­ti, ir pri­ dū­rė: „Ko ge­ro, to ir ne­da­ry­siu, nes tu­riu meist­rų, ku­riais pa­si­ti­kiu šim­tu pro­cen­tų.“ Tik pra­dė­ju­si ta­tui­ruo­ti vie­ną pir­mų­jų pie­ši­nių Ig­lė pa­da­rė sa­vo šir­dies drau­gui dai­ni­nin­kui Ta­dui Juods­nu­kiui (30 m.). Tuo­met vai­ki­no ran­ką pa­puo­šė šir­dis. Pa­ klaus­ta, kiek sa­vo my­li­ma­jam jau yra pa­da­ riu­si ta­tui­ruo­čių, mer­gi­na nė ne­su­si­mąs­ čiu­si at­sa­kė: „Da­bar ma­no da­ry­tas jis tu­ri pen­kias, ta­čiau pla­nuo­se yra ir dau­giau.“ Da­bar Ig­lei ten­ka de­rin­ti dvi la­bai skir­ tin­gas veik­las – dai­na­vi­mą ir ta­tui­ra­vi­ mą. Mer­gi­na tei­gė, kad šiuo me­tu, kai nė­ra kon­cer­tų, tai pa­da­r y­ti nė­ra la­bai sun­ku, bet, į mū­sų vi­sų gy­ve­ni­mą su­ grį­žus mu­zi­kai, jai mer­gi­na ke­ti­na skir­ ti pir­me­ny­bę, tad ta­tui­ruo­tės nu­ke­liaus į ant­rą­jį pla­ną. 31

A t­v i­ r a i

32

Ne­bi­jo

ne­bū­ti su­per­ma­ma!

Te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ją Rū­tą Mi­kel­ke­vi­či­ūtę ek­ra­ne įp­ ras­ta ma­ty­ti pa­si­tem­pu­sią, avin­čią aukš­ta­kul­nius, su nep­rie­kaiš­tin­gu ma­kia­žu ir vi­sa­da be­si­šyp­san­čią. Ta­čiau dvie­jų vai­kų – Do­mi­ny­kos (19 m.) ir Jo­no (5 m.) – ma­ma nes­lė­pė: tai, ką tūks­tan­čiai ži­ūro­vų ma­to ek­ra­ne, tė­ra sce­na. O už­vė­ru­si sa­vo na­mų du­ris ji tam­pa vi­sai ki­to­kia.

V

Ind­rė Šli­kai­tė

il­niaus pak­raš­ty­je, gam­tos ap­ sup­ty­je, esan­čiuo­se erd­viuo­se ek­ra­no žvaigž­dės na­muo­se po fil­ma­vi­mų jos lau­kia vai­kų kle­ ge­sys ir no­sį ku­te­nan­tis su­tuok­ti­nio Ro­ lan­do Re­mei­kio ke­pi­nių kva­pas. – Esa­te dvie­jų vai­kų ma­ma. Ką jums reiš­kia Mo­ti­nos die­na? – Aš jos ne­su­reikš­mi­nu, ji man emo­ ci­ne pras­me tar­si nie­ko ne­reiš­kia. To­dėl, kad ma­mos pa­rei­gos at­lie­ka­mos kas­dien. Nors man la­bai pa­tin­ka, kai tą­dien ma­ no vai­kai nuo anks­ty­vo ry­to ma­ne džiu­ gi­na gė­lė­mis, dė­me­siu, Jo­nu­kas dar pa­ dai­nuo­ja.

Nuot­rau­kos – Ana Ros­so Ma­kia­žas – Lau­ra Krei­vy­tė Plau­kai – Re­na­ta Bla­že­vič Dra­bu­žiai – „Di­san­gua“

– Kaip šią die­ną pa­me­na­te iš vai­ kys­tės? – Kai bu­vau ma­žy­tė, šios šven­tės tar­ si ne­bu­vo. Ma­no vai­kys­tės me­tais bu­vo mi­ni­ma Ko­vo 8-oji – Tarp­tau­ti­nė mo­ters die­na. O Mo­ti­nos die­na bu­vo pa­si­me­tu­si tarp so­vie­ti­nės mo­ters dar­bo ir pa­rei­gų. Ma­no ma­ma iš par­duo­tu­vės grįž­da­ vo su krū­va pir­ki­nių tar­si kup­ra­nu­ga­ris. Kaip ji taip su­ge­bė­da­vo, aš ne­ži­nau, bet tai pui­kiai pa­me­nu.

– Kaip da­bar nus­te­bi­na­te sa­vo pa­ čios ma­mą? – Vyks­ta­me pas ma­mą ir pas­vei­ki­na­ me: aš – ma­mą, jie – mo­čiu­tę. Įtei­kia­me gė­lių puokš­tę. Tu­riu nuot­rau­ką iš tų ge­ rų lai­kų prieš me­tus, kai bu­vo ga­li­ma be jo­kio var­go su­si­bėg­ti, vi­sos mo­čiu­tės, vai­ kai ir an­ūkai ga­mi­na ce­pe­li­nus. Įam­žin­ to­je aki­mir­ko­je ma­ty­ti di­de­lė vi­sų lai­mė bū­nant drau­ge. Do­va­nos, jei jos ne­su­tei­kia jo­kios emo­ ci­jos, pri­si­mi­ni­mo ar jaus­mo, – be­ver­tės. Ne­pai­sant to, kad mū­sų na­mai bu­vo pil­ni bul­vių tar­kių ne tik ant sta­lo, bet ir ant grin­dų, tas lai­kas mums vi­siems bu­vo ge­ riau­sia do­va­na. – Pra­kal­bo­te apie do­va­nas, ku­rios tu­ri reikš­mę. Ar daug jų pa­ti esa­te ga­vu­si iš sa­vo ma­mos ar mo­čiu­tės? – Tu­riu mo­čiu­tės do­va­no­tą žie­dą, ku­ rį iki šiol mū­viu, kai bū­na la­bai su­dė­tin­ gi įvy­kiai, – de­ry­bi­niai da­ly­kai, tie­sio­gi­nis ete­ris. Tai da­rau, kai man rei­kia pa­lai­ky­ mo. Ir aš jį jau­čiu. Žie­dui apie 100 me­tų. Ant jo su­ra­šy­ti ma­mų ir bū­si­mų ma­mų var­dai – pro­se­ ne­lės, mo­čiu­tės, ma­mos, ma­no ir ma­no duk­ters. To­kios do­va­nos šil­do ir mai­ti­na tei­gia­ma ener­gi­ja. 33

M a­n o e r d­v ė

Sonu Shivdasani su žmona Eva.

Tur­tuo­lių ro­ju­je

ko­ro­na­vi­ru­sas pa­mirš­ta­mas Pra­ban­gus Mal­dy­vų ku­ror­tas „So­ne­va Fus­hi“ vi­sa­da bu­vo po­pu­lia­ri pa­sau­lio aukš­tuo­me­nės poil­sio vie­ta. Šis ro­ jaus kam­pe­lis da­bar pa­ti­ria bu­mą, nes čia tur­tin­gi ir gar­sūs sve­čiai mė­gau­ja­ si lais­ve, ge­ra eko­lo­gi­ne ap­lin­ka ir jau­ čia­si sau­gūs nuo pra­žū­tin­go­jo vi­ru­so. 40

41

Scanpix IR Soneva.com