Stilius

2021 m. vasario 23–kovo 1 d.

Nr.8

Legendinis žurnalas

Jo­nas Jo­nu­šas.

Bu­vęs „ba­va­ras“ vėl gau­do sėk­mę!

Ka­ro­li­na Liu­kai­ty­tė iš­da­vė sa­vo silp­ny­bes Eg­lė Če­pai­tė: še­du­viš­kė ver­žia­si į Pran­cū­zi­jos ki­ną Niu­jor­ke pan­de­mi­ją už­go­žė ma­da

Dai­ni­nin­kė

Eg­lė Jur­gai­ty­tė: Kaina TIK

1,50 Eur

vai­kų „Euro­vi­zi­jos“ nu­ga­lė­to­ja suau­go ir įsi­my­lė­jo

A t­v i­r a i

Vai­kys­tė­je iš­gar­sė­ju­si

at­li­kė­ja sva­jo­ja vėl pa­verg­ti ger­bė­jų šir­dis

„Ma­no šir­dis – lai­min­ga“, – nuo­šir­dūs dai­ni­nin­kės Eg­lės Jur­gai­ty­tės (23 m.) žo­džiai, prieš 13 me­tų nus­ kam­bė­ję Kip­re vy­ku­sio­je vai­kų „Euro­vi­zi­jos“ sce­no­ je, Lie­tu­vai pel­nė tre­čią­ją vie­tą. Ryš­kiai blyks­te­lė­ju­si mu­zi­kos pa­sau­lio pa­dan­gė­je mer­gi­na ant po­pu­lia­ ru­mo lau­rų neuž­mi­go – ji bai­gė uni­ver­si­te­tą, pra­ dė­jo ra­di­jo lai­dų ve­dė­jos kar­je­rą ir nau­ją eta­pą sce­no­je. Šian­dien Eg­lė ne­be­si­ri­ša jos vi­zi­ti­ne kor­te­ le ta­pu­sių ka­sų, jos šir­dy­je lieps­no­ja mei­lė, o gal­vo­je su­ka­si min­tys, kaip vėl už­ka­riau­ti klau­sy­to­jų šir­dis.

V

IND­RĖ ZIG­MAN­TĖ

ar­gu ar ras­tu­me žmo­gų, ku­ris dar ir šian­dien ne­pa­ni­ūniuo­ tų ka­dai­se Eg­lės su­kur­tos dai­ nos. Nuo tre­jų me­tų dai­nuo­jan­ ti E.Jur­gai­ty­tė tik­rai ne­sik­ra­to vai­kys­tės įvaiz­džio. „Žmo­nės ma­ne pri­si­me­na. Va­di­na­si, kaž­ką pa­da­riau ge­rai. Nors jau ne­be­dai­ nuo­ju apie lai­min­gas die­nas ar meš­kas, vi­sa­da to­kį žmo­nių pri­si­mi­ni­mą prii­mu kaip komp­li­men­tą“, – šyp­so­jo­si Eg­lė.

14

– Ar šian­dien taip pat nuo­šir­džiai ga­li­te pa­sa­ky­ti, kad jū­sų die­nos yra lai­min­gos?

– Tik­rai taip. Jau­čiuo­si la­bai lai­min­ ga, sa­vo vie­to­je – ten, kur ir no­rė­čiau bū­ ti. Esu pa­si­nė­ru­si į mu­zi­ką, pa­si­ruo­šu­si leis­ti sa­vo kur­tas dai­nas. Tai ma­no mėgs­ ta­miau­sia ir svar­biau­sia veik­la.

– Kai at­li­ko­te dai­ną „Lai­min­ga die­na“, jums bu­vo 10 me­tų. Ką tuo­ met, dar bū­da­ma vai­kas, gal­vo­jote kur­da­ma šią dai­ną?

– Ta de­šimt­me­tė taip pat bu­vo la­bai

lai­min­ga mer­gai­tė, ji da­rė tai, ką mė­go la­ biau­siai, – dai­na­vo. Vi­sos is­to­ri­jos, su­si­ ju­sios su „Euro­vi­zi­ja“, pa­čios ge­riau­sios.

Džiau­giuo­si, kad anuo­met ma­no ke­liai su­si­dū­rė su pro­diu­se­riu Rai­gar­du Taut­ ku­mi, ku­ris ir įgy­ven­di­no vi­są šią dai­ną.

Tuo me­tu ta mer­gai­tė tu­rė­jo di­de­lių sva­ jo­nių, bu­vo už­sis­py­ru­si. Ma­nau, kad nie­ kas ne­pa­si­kei­tė.

– Lie­tu­vo­je yra daug at­li­kė­jų, ku­ riems vie­na dai­na at­ne­šė mil­ži­niš­ką sėk­mę ir kar­tu rū­pes­tį: rei­kia daug dar­bo, kad ki­tos dai­nos bū­tų dar po­ 2021 02 23

pu­lia­res­nės. Pa­vyz­džiui, Ma­ri­jo­nas Mi­ku­ta­vi­čius ne kar­tą sa­kė, kad jam nu­si­bo­do dai­nuo­ti „Tris mi­li­jo­nus“.

Ar jū­sų neer­zi­na, kad iki šiol esa­te neat­sie­ja­ma nuo bu­vu­sio įvaiz­džio ir nuo­lat klau­si­nė­ja­ma apie jau se­ niai praė­ju­sį eta­pą?

– Ma­nęs tai vi­siš­kai neer­zi­na. Ma­no si­tua­ci­ja ski­ria­si nuo Ma­ri­jo­no. Tuo­met bu­vau ma­ža mer­gy­tė, ku­ri po sce­ną šo­ki­ nė­jo su dviem ka­sy­tė­mis, o da­bar užau­ gau ir esu vi­siš­kai ki­to­kia. Džiau­giuo­si, kad žmo­nės po tiek me­tų vis dar ma­ne pri­si­me­na ir ga­li at­pa­žin­ti. Va­di­na­si, kai 2021 02 23

„Vie­šu­mo­je tik­rai ne­verk­siu, bet jei sė­siu į auto­mo­bi­ lį ar grį­šiu na­mo, tai tik­rai ga­li bū­ti vis­ko. Kar­tais iš­ si­verk­ti bū­ti­na ir man pa­čiai to tik­rai rei­kia.“ Eg­lė Jur­gai­ty­tė

kas bu­vo pa­da­ry­ta ge­rai. Man tai pa­gy­ ri­mas. Vi­sa­da nu­si­šyp­sau. Aiš­ku, tos dai­ nos vos pap­ra­šius tik­rai ne­dai­nuo­ju, nes tai yra ma­žos mer­gai­tės dai­na.

– Nors po vai­kų „Euro­vi­zi­jos“ at­ ro­dė, kad tai bu­vo di­de­lis šuo­lis į sce­ ną, vis dėl­to grei­tai nuo jos pa­sit­rau­ kė­te. Ko­dėl?

– Po vai­kų „Euro­vi­zi­jos“ iš­lei­dau dar

Martynas Stankaitis, as­me­ni­nis al­bu­mas

2008 m. Eg­lė Jur­gai­ty­tė Kip­re vy­ku­sio­je vai­kų „Euro­vi­zi­jo­je“ lai­mė­jo tre­čią­ją vie­tą.

Sa­vo at­vi­ra šir­di­mi ži­ūro­vus už­bū­ru­si lie­tu­vė iki šiol iš­li­ko to­kia pat nuo­šir­di.

ke­le­tą ki­tų dai­nų. Ta­čiau ta­da bu­vau ma­ ža, links­ma mer­gai­tė, ku­ri dai­nuo­ja apie lai­min­gą die­ną, meš­kas ir pa­na­šiai. Po to bu­vo paaug­lys­tė, toks mo­men­tas, kai ne­ be­si­no­rė­jo apie tai dai­nuo­ti. Ki­lo klau­si­ mų: kas aš esu – dar vai­kas ar jau pa­ne­lė?

Nu­to­lau nuo te­le­vi­zi­jos ir di­des­nių pro­ jek­tų, bet kar­tu uoliai mo­kiau­si dai­na­vi­ mo, iš­ban­džiau įvai­rius mu­zi­ki­nius sti­lius.

Per tą lai­ką bai­giau mu­zi­kos mo­kyk­lą – kur tik ga­lė­jau, sa­ve iš­ban­džiau ir to­bu­lė­jau.

Tė­vai vi­sa­da ska­tin­da­vo ma­ne bū­ti to­kią, ko­kia esu, ti­kė­ti sa­vi­mi, jie ma­ne pa­lai­kė.

– Prieš tre­jus me­tus pro­jek­te „Lie­ tu­vos bal­sas“ užė­mė­te ant­rą ­ją 15

S t i p­r i o ­j i l y­t i s

„Tarsi ir žinojau, kad „ B'Avarija" – pramogų verslas, bet nemokėjau į tai žiūrėti kaip į verslą. Jau mokykloje protestavau prieš nusistovėjusias normas, maištavau", – pasakojo Jonas Jonušas.

20

At­li­kė­jas Jo­nas Jo­nu­šas: „Ne­no­riu bū­ti ply­ta sie­no­je“ Prieš du de­šimt­me­čius Jo­ną Jo­nu­šą (47 m.) ir jo su vai­ki­nų gru­pe „B’Ava­ri­ja“ dai­nuo­ja­mas dai­nas ži­no­jo vi­sa Lie­tu­va. Šian­dien jis po il­gos pert­rau­kos vėl spin­di sce­no­je ir pri­ si­pa­žįs­ta: „Mu­zi­ka vi­sa­da bu­vo ša­lia, bet kad bū­čiau pats sau drau­gas gy­ve­ni­me, tu­rė­jau nuei­ti il­gą ir sun­kų ke­lią.“

K

LAU­RA BUL­VY­DĖ

on­cer­tuo­da­mas su „B’Ava­ri­ja“ Jo­nas bu­vo ryš­ki žvaigž­dė. Ta­ čiau pas­ta­ruo­sius 20 me­tų iš di­ džio­sios sce­nos jis bu­vo din­gęs.

Sug­rį­ži­mui kaip liep­te­lį pa­si­rin­kęs TV mu­ zi­kos pro­jek­tą „Lie­tu­vos bal­sas“ jis ne­si­ jau­čia nei ge­res­nis, nei ver­tes­nis už ki­tus da­ly­vius – daž­nai dar jau­nus ir pa­tir­ties ne­tu­rin­čius dai­ni­nin­kus. „Ne­si­ly­giuo­ju į ki­tus, nei­nu kon­ku­ruo­ ti, ne­no­riu kam nors įtik­ti. Kad gra­žiai dai­nuo­ju ir nie­ko ne­da­rau, kad jau lai­ kas pa­si­ro­dy­ti, gir­dė­jau nuo­lat. O ir ma­ ne pa­tį jau se­niai už­val­džiu­sios min­tys, kad no­riu vi­sa ko­ja grįž­ti į mu­zi­ką. Dai­ nas ra­šiau vi­suo­met, jas kau­piau – gal­būt ateis lai­kas jas pa­leis­ti į pla­tų­jį pa­sau­lį“, – pa­sa­ko­jo at­li­kė­jas.

Tai, kad Jo­no dai­na­vi­mą ver­ti­nan­ti ko­ mi­si­ja – kur kas jau­nes­ni, dar su lė­lė­mis ar ma­ši­nė­lė­mis žai­dę at­li­kė­jai, kai jis jau bu­vo gar­sus vi­so­je Lie­tu­vo­je, Jo­no vi­siš­ kai net­rik­do.

O ko­dėl tu­rė­tų? „Su­vo­kiu, kad praė­jo 20 me­tų. Bet ste­buk­lų nė­ra, mu­zi­ka ne­ si­kei­čia – nes­var­bu, kiek tau me­tų. Kei­ čia­si tik bal­sas, po­ži­ūris į pa­sau­lį.

Man sma­gu iš tų jau­nų žmo­nių, mo­ ky­to­jų, iš­girs­ti, kaip tei­sin­gai ir pro­tin­ gai jie kal­ba. Mo­ku ver­tin­ti ki­tų pa­tir­tį, mo­ky­tis iš ki­tų klai­dų“, – sa­kė J.Jo­nu­šas.

Blo­gas tas ka­rys, ku­ris ne­no­ri tap­ti ge­ ne­ro­lu, – sa­ko pa­tar­lė. Vis dėl­to J.Jo­nu­ šas ned­rą­siai kal­ba apie ga­li­my­bę lai­mė­ ti mu­zi­ki­nį šou ir ma­no, kad ten išk­rin­ta iš bend­ro kon­teks­to.

Be to, jau­ni­mas, pa­sak jo, tu­ri gau­sy­ bę se­kė­jų ir mil­ži­niš­ką pa­lai­ky­mą so­cia­ 2021 02 23

li­niuo­se tink­luo­se, ku­rių jis vis dar nep­ ri­si­jau­ki­no, – ne­mėgs­ta tuš­čio tu­ri­nio.

– Jo­nai, ar per vi­są tą lai­ką ne­pa­ si­gai­lė­jo­te pa­li­kęs „B’Ava­ri­ją“?

– Bu­vo įvai­rių min­čių. Bet to jaus­mo tur­būt ne­rei­kė­tų va­din­ti žo­džiu „gai­ la“. Ne­jau­čiau jo­kio pa­vy­do, džiau­giau­si, kad ne­tu­riu dai­nuo­ti to, ką vai­ki­nai vė­ liau dai­na­vo.

„Nemėgstu to, kas žavi mases. Nesiekiu išsiskir­ ti, bet jei ko nors noriu ar man kas nors patinka, darysiu – nesvarbu, kad visuomenei tai dar per anksti ar nepriimtina.“ Jonas Jonušas

Ki­ta ver­tus, vi­sai ne­se­niai perk­lau­siau šios gru­pės al­bu­mus – ten tik­rai yra ge­rų da­ly­kų! Al­bu­mas „Ar­ti“ yra pui­kus!

Kai ku­rias dai­nas net no­rė­čiau su­dai­ nuo­ti iš nau­jo ir pa­leis­ti per ra­di­jo sto­ tis. Taip, mes ten jau­ni, bal­sai dre­ba, bet ban­do­me džia­zuo­ti, aš gro­ju gi­ta­ra, Vi­lius Ta­ra­so­vas – sak­so­fo­nu. Tai bu­vo kryp­tis, ku­ri man pa­ti­ko, bet ga­liau­siai „B’Ava­ri­ ja“ nuė­jo ki­tu ke­liu.

Tar­si ir ži­no­jau, kad mes – pra­mo­gų vers­las, bet ne­mo­kė­jau į tai ži­ūrė­ti kaip į vers­lą. Jau mo­kyk­lo­je pro­tes­ta­vau prieš nu­sis­to­vė­ju­sias nor­mas, maiš­ta­vau. Iš to pro­tes­to ir at­si­ran­da įdo­mių da­ly­kų.

Da­bar, jei kas nors pak­vies­tų kon­cer­ tuo­ti į ves­tu­ves, bū­čiau la­bai pa­ten­kin­ tas ir mie­lai va­žiuo­čiau, o ta­da ne­su­vo­

kiau, kaip ga­li­ma taip nu­si­ris­ti. Ži­nau, kad kai ku­rios ma­no dai­nos, ku­rias no­ riu dai­nuo­ti, ne­bus skir­tos ma­sėms, bet yra ir to­kių, ku­rios tiks dau­ge­liui.

Pa­vyz­džiui, gal bū­tų įdo­mu mo­der­ niai per­dai­nuo­ti ke­le­tą liau­dies ar užs­ta­ lės dai­nų. Grįž­tu prie šak­nų, no­riu dai­ nuo­ti ir že­mai­tiš­kai. Pa­sau­ly­je da­bar yra vie­tos vis­kam.

– Ar jau­čia­te, kad ger­bė­jai, ku­ riuos tu­rė­jo­te „B’Ava­ri­jos“ lai­kais, vis dar jus pa­lai­ko? Tik ir pa­tys jau yra kiek vy­res­ni.

– Su­lau­kiau la­bai daug pas­ka­ti­ni­mo. „Tu ga­li“, „Ga­lų ga­le, Jo­nai“, „Se­niai rei­ kė­jo“ – to­kio pa­lai­ky­mo tik­rai jau­čiu daug ir tik­ro. Man pa­čiam, kad ma­ne pa­ro­dė per te­le­vi­zi­ją, nė­ra ste­buk­las.

Esu la­bai pap­ras­tas, o ne ko­kia žvaigž­ dė – žmo­nės, ku­rie ma­ne pa­žįs­ta, tai ži­ no. O tai, kad dai­nuo­ju (be­je, tai da­rau nuo dve­jų me­tų) ir ma­ne pa­ro­do, prii­mu kaip sma­gią pro­gą dar la­biau pa­si­temp­ti.

No­riu įver­ti­ni­mo, konst­ruk­ty­vios kri­ ti­kos ir tai ver­ti­nu.

– Kad ir kaip baig­sis pro­jek­tas, bū­ si­te pri­mi­nęs sa­ve. Kas po to? Koks jū­sų pla­nas? Juk 2013-aisiais da­ly­ va­vo­te „Žvaigž­džių due­tuo­se“ – lyg ir ga­lė­jo bū­ti star­tas, bet ne­bu­vo.

– Kol kas tu­riu su­tar­tį, ku­ri ma­ne šiek tiek ri­bo­ja. Jau da­bar kal­ba­mės su vie­nu pro­diu­se­riu, ieš­ko­me skam­be­sio, šiek tiek įra­ši­nė­ju stu­di­jo­je. Ban­dau­si, ren­kuo­si gro­ja­raš­tį, trau­kiu sa­vo mu­zi­ką iš vi­sų stal­čių – pri­ra­šęs esu ne­ma­žai.

No­riu iš­leis­ti al­bu­mą. Kai at­si­riš ran­ kos, kal­bė­siu su ra­di­jais, dai­nuo­siu – da­ ry­siu tai, ką da­ro mu­zi­kan­tai.

Eida­mas į „Žvaigž­džių due­tus“ pla­no lik­ti mu­zi­kos im­pe­ri­jo­je ne­tu­rė­jau. Man tai bu­vo pra­mo­ga. Tuo me­tu ma­no gy­ve­ ni­me vy­ko po­ky­čiai, no­rė­jau pa­siž­mo­nė­ ti ir tai bu­vo la­bai sma­gu.

– Kar­tą apie sa­ve esa­te pa­sa­kęs: 21

Pa­ k y­l a Prabal Gurung.

Victoria Beckham.

Ma­dos šou–

iššūkis pandemijai

54

Vic­to­ria Beck­ham (46 m.) dėl spal­vų bu­vo kiek kuk­les­nė. Tiek šie­met Niu­jor­ ke pa­mėg­ta rau­do­na, tiek ir pas­te­li­nė­ mis spal­vo­mis nu­si­da­žė jos kur­tos lais­ vai krin­tan­čios kel­nės, si­jo­nai, suk­ne­lės.

Ap­ran­gos ak­cen­tu ta­po il­gi si­dab­ro spal­ vos ba­tai su kul­nu.

Ma­dos kū­rė­jos Ul­los John­son (46 m.) ko­lek­ci­ja pak­vi­po bo­he­ma. Arc­heo­lo­gų šei­mo­je užau­gu­si, nuo vai­kys­tės daug ke­lia­vu­si di­zai­ne­rė sa­vo dar­bus pa­puo­ šė itin ori­gi­na­lio­mis de­ta­lė­mis, at­ro­dė, kad ant pa­ky­los vie­nu me­tu įs­pū­din­ game kon­cer­te su­si­ti­ko ke­lios skir­tin­ gos kul­tū­ros.

2021 02 23

Agnė Ma­čiu­ly­tė

N

iu­jor­ko ma­dos sa­vai­tė­je žvilgs­ nis nuk­ry­po į 2021–2022-ųjų žie­mą. Ji iš tie­sų kiek pri­mins Fred­die Mer­cu­ry (1946–1991) spin­tą – bus daug ryš­kių spal­vų, net­rūks pa­kel­tų pe­čių ir be­sip­laiks­tan­čių ran­ko­vių.

Ro­ken­ro­lo žvaigž­džių įvaiz­dį nau­jau­ sio­je ko­lek­ci­jo­je at­kar­to­jo Pra­ba­las Gu­ run­gas (41 m.). Nors šis Sin­ga­pū­re gi­męs ir Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se gy­ve­nan­tis di­zai­ ne­ris ap­siė­jo be ap­sau­gi­nių vei­do kau­kių, ne­pa­mir­šo sti­lin­gų pirš­ti­nai­čių. Dar daug dė­me­sio kū­rė­jas sky­rė taš­ke­liams ir aš­tun­ to­jo de­šimt­me­čio šo­kių aikš­te­lės ka­ra­lie­ nėms – pla­tė­jan­čio­mis kel­nėms.

Scanpix

Nors pan­de­mi­ja dar ne­sit­rau­kia, dizaineriai ir toliau nesiliauja diktavę mados kryptis. Vi­sai kaip toje le­gen­di­nė­je gru­pės „Queen“ dai­no­je – šou tiesiog privalo vyk­ti to­liau.

Prabal Gurung.

Victoria Beckham.

Prabal Gurung.

Teddy Voranson.

2021 02 23

55

Ž A I­ B O I N ­T E R­VI U

Ka­ro­li­na Liu­kai­ty­tė

(32 m.), orų mer­gai­tė

42

2021 02 23

– Kaip at­si­pa­lai­duo­ja­te?

– Skai­ty­da­ma kny­gas, ke­liau­da­ma, lė­tai va­ka­rie­niau­da­ma ar mirk­da­ma vo­nio­je.

– Kaip atk­reip­ti jū­sų dė­me­sį?

– Dė­me­sį vi­sa­da atk­rei­piu į in­te­lek­tą, ašt­rų hu­mo­rą ir pap­ras­tą bend­ra­vi­mą.

– Kas pa­de­da ko­vo­ti su nei­gia­mo­ mis emo­ci­jo­mis?

– Dar­bas, dar­bas ir dar kar­tą dar­bas.

Ge­riau­sias bū­das nuk­reip­ti min­tis tin­ka­ ma link­me – neįst­rig­ti ne­ma­lo­nu­muo­se.

– Koks pa­tin­ka pa­tie­ka­las?

– Kar­pa­čas, keps­nys ar­ba ge­ras tar­ta­ ras – esu mė­sos mė­gė­ja.

– Mėgs­ta­miau­sias aro­ma­tas?

– To­mo For­do „Tus­can Leat­her“ ir dau­ ge­lis Nar­ci­so Rod­ri­gue­zo kū­ri­nių.

– Ge­riau­sia gau­ta do­va­na?

– Duk­ra Luk­re­ci­ja. Pa­ti ge­riau­sia ir vi­ siš­kai pa­kei­tu­si ma­no gy­ve­ni­mą. Kal­bant apie daik­tus – vis­kas, kas pa­rink­ta ap­gal­ vo­tai, ži­nant, ką mėgs­tu.

– Jei pa­sau­ly­je yra ro­jus, tai...

– ... va­ka­ras prie va­ka­rie­nės sta­lo su ar­ti­miau­siais. Jau ne­bes­va­jo­ju apie Mal­ dy­vų smė­lį – ka­ran­ti­nas la­bai su­pap­ras­ ti­no po­rei­kius.

– Be ko die­na pra­ras­tų pras­mę?

– Be pus­r y­čių su duk­ra. Be įdo­mių su­tik­tų žmo­nių, in­for­ma­ci­jos, ku­ri pra­ tur­ti­na. To­dėl die­vi­nu sa­vo dar­bą, nes jis do­va­no­ja daug ga­li­my­bių la­vin­tis ir plės­ti sa­vo ži­nias.

– Blo­giau­sias įp­ro­tis?

– Ati­dė­lio­ji­mas. Sten­giuo­si vi­sus dar­ bus at­lik­ti, rei­ka­lus spręs­ti šian­dien. Ir vis dar mo­kau­si nie­kur ne­vė­luo­ti.

– Ką nau­ja no­rė­tu­mė­te iš­mok­ti?

– Dai­nuo­ti. Nuo vai­kys­tės šo­kau ba­le­ tą, da­bar la­bai ža­viuo­si žmo­nė­mis, ku­rie mo­ka val­dy­ti bal­są. Gal dar iš­mok­siu ir aš.

– Ko­kią gar­se­ny­bę no­rė­tu­mė­te pak­vies­ti į pa­si­ma­ty­mą ir ko­dėl?

– Ak­to­rių Mad­są Mik­kel­se­ną – pas­ ta­rai­siais me­tais esu di­de­lė jo vaid­me­ nų ger­bė­ja.

– Jei ne­bū­tu­mė­te tuo, kuo esa­te, kuo no­rė­tu­mė­te tap­ti?

– Daug me­tų sva­jo­jau apie ba­le­to ar­ tis­tės dar­bą, vė­liau pa­su­kau į žur­na­lis­ti­ ką. Jau­čiu, kad čia ma­no vie­ta.

– Kur, jei ne Lie­tu­vo­je, no­rė­tu­mė­ te gy­ven­ti?

– La­bai pa­tin­ka Ita­li­ja. Dėl mais­to, kul­ tū­ros, me­no, kraš­to­vaiz­džių. Bet sa­ve, sa­ vo atei­tį ma­tau tik Lie­tu­vo­je.

– Drą­siau­sias spren­di­mas?

– Kiek­vie­nas išė­ji­mas iš kom­for­to zo­ nos man yra ne­ma­žas iš­šū­kis. Drą­siau­ sias spren­di­mas – pa­si­r yž­ti gy­ve­ni­mo per­mai­noms. Ir, svar­biau­sia, bū­ti at­vi­ rai pa­čiai sau.

– Įsi­min­ti­niau­sias nuo­ty­kis?

– Pas­ku­ti­nė­mis nėš­tu­mo die­no­mis įst­ ri­gau ga­my­bi­nė­se įmo­nės pa­tal­po­se be te­ le­fo­no. Bu­vo sa­vait­ga­lis, karš­ta, bi­jo­jau, kad ten sė­dint teks ir gim­dy­ti.

– Ką vi­sa­da ga­li­ma ras­ti jū­sų šal­ dy­tu­ve?

– Spin­te­lė­je vi­sa­da tu­riu jū­ros drus­kos dribs­nių „Mal­don“, šal­dy­tu­ve – pie­no ka­vai.

– Vai­siai ar sal­du­my­nai?

– Vai­siai, nors ir juos ne itin mėgs­tu.

– Mėgs­ta­miau­sias po­sa­kis?

– Vis­kas praei­na, tai ir­gi praeis. Tuo va­ do­vau­juo­si, jei bū­na sun­kes­nis lai­ko­tar­pis.

– Ko­kia kny­ga ar fil­mas la­biau­ siai įsi­mi­nė?

– „De­be­sų že­mė­la­pis“. Ir fil­mas, ir kny­ ga. Prie jų vis grįž­tu.

– Ko­kią kos­me­ti­ką nau­do­ja­te?

– La­bai įvai­rią. Vo­nios spin­te­lė pil­na to­kių prie­mo­nių, ko­kias si­ūlau klien­tėms sa­vo gro­žio na­muo­se, – „Mon­teil“ ir BDR. Su vei­du eks­pe­ri­men­tuo­ju sai­kin­gai, to­dėl ren­kuo­si sau­gią, efek­ty­vią ir iš­ban­ dy­tą kos­me­ti­ką.

De­ko­ra­ty­vi­nės kos­me­ti­kos krep­še­lis la­bai ek­lek­tiš­kas, sun­ku iš­si­rink­ti vie­ną, bet daug me­tų esu pri­si­ri­šu­si prie lie­tu­ viš­ko ženk­lo „Uoga uoga“.

– Mei­lė – tai...

– Pa­gar­ba, pa­jau­ti­mas ir klau­sy­ma­sis žmo­gaus, ku­ris yra ša­lia.

– Kaip jus tu­rė­tų ver­tin­ti ir pri­si­ min­ti ki­ti žmo­nės?

– Kaip at­vi­rą, nuo­šir­džią ir leng­vai bend­rau­jan­čią as­me­ny­bę.

2021 02 23

43

indrė šlikaitė

– Kas jus įk­ve­pia gy­ven­ti?

– Bend­ra­vi­mas, šei­ma, drau­gai, ke­lio­ nės, ge­ras mais­tas, jau­kūs na­mai.