Stilius

K a­r a­m e­l ė

Leidosi į smagius ir netikėtus

eksperimentus

D

ai­ni­nin­kė Ing­ri­da Kaz­laus­ kai­tė (36 m.) bai­gian­tis va­sa­ rai įsiam­ži­no žy­din­čių sau­lė­ grą­žų lau­ke. „Fo­tog­ra­fas Man­tas Gri­mas, su ku­riuo esu su­ren­gu­si ne vie­ną fo­to­se­si­ją, pa­si­ūlė tap­ti mo­de­liu ir su­reng­ti išs­kir­ti­nes ru­

dens su­tik­tu­ves tarp sau­lėg­rą­žų. Jos ma­ ne vi­siš­kai už­bū­rė, pa­si­ju­tau tar­si bū­čiau gel­to­nos spal­vos te­ra­pi­jos sean­se“, – pa­ sa­ko­jo I.Kaz­laus­kai­tė.

Fo­to­se­si­ja vy­ko sau­lei lei­džian­tis. Fo­ tog­ra­fas pa­ga­vo „auk­si­nę va­lan­dą“, kai

mo­de­lio ir gam­tos gro­žis bu­vo to­bu­lai apš­vies­tas.

I.Kaz­laus­kai­tė nes­lė­pė, kad šios fo­to­ se­si­jos nuot­rau­kos taps mie­lu pri­si­mi­ni­ mu šal­tos žie­mos va­ka­rais.

Ži­no­mos mo­te­rys mėgs­ta eks­pe­ri­men­tuo­ti sa­vo įvaiz­džiu ir jį keis­ti tiek gy­ve­ni­ me, tiek nuot­rau­ko­se. Tad pa­si­tik­da­mos ru­de­nį jos nu­ta­rė leis­tis į sma­gų nuo­ty­ kį – sa­vo nuot­rau­kų al­bu­mus pa­pil­dy­ti ži­no­mų fo­tog­ra­fų dar­bais. Kas pa­sa­kė, kad tap­ti mo­de­liu rei­kia išs­kir­ti­nės pro­gos? O ko­dėl ta pro­ga ne­ga­lė­tų tap­ti ru­duo?

12

13

atvirai

nau­ji jaus­mai

įkvėpė permainoms

Da­bar­ti­nį gy­ve­ni­mo eta­pą Ind­rė va­di­na sa­vęs to­bu­li­ni­mo me­tu. Poil­sis nuo TV ete­rio jai su­tei­kė ga­li­my­bę dau­giau lai­ko pra­leis­ti su bran­giais žmo­nėmis, o svar­biau­sia – su pa­čia sa­vi­mi.

Šian­dien TV lai­dų ve­dė­ja, vie­na pir­mų­jų nuo­mo­nės for­muo­to­jų Lie­tu­vo­je Ind­rė Ston­ku­vie­ nė (34 m.) nes­le­pia – jai te­ko iš­gy­ven­ti vie­ną sun­kiau­sių gy­ve­ni­mo eta­pų. Jame tilpo visko labai daug – iš po ko­jų slys­tan­ti že­mė, į ši­pu­lius dūž­tan­ti to­bu­lo gy­ve­ni­mo vi­zi­ja, il­gos sa­vęs paieš­kos, ne­leng­vos sky­ry­bos su hu­mo­ris­tu ir TV lai­dų ve­dė­ju Man­tu Ston­ku­mi (33 m.) ir ne­ti­kė­tai įsip­lies­kę nau­ji jaus­mai kom­po­zi­to­riui ir dai­ni­nin­kui Vi­dui Ba­rei­kiui (34 m.).

a­viug­dos bei spe­cia­lis­tų pa­de­da­ ma Ind­rė at­si­tie­sė ir pra­dė­jo nau­ ją eta­pą. Mo­te­ris augi­na du nuos­ ta­bius vai­kus – Ce­ci­li­ją (8 m.) ir Pran­ciš­kų (5 m.), už­sii­ma šir­džiai mie­la veik­la ir spin­du­liuo­ja mei­le. Apie pa­si­kei­ tu­sį gy­ve­ni­mą Ind­rė su­ti­ko at­vi­rai pa­pa­ sa­ko­ti žur­na­lui „Sti­lius“.

– Šį ru­de­nį po dau­ge­lio me­tų jū­sų ne­li­ko TV ete­ry­je. Kaip pa­si­nau­do­ ja­te atos­to­go­mis nuo ži­ūro­vų?

– Po ket­ve­rių me­tų pa­da­riau pert­rau­ ką te­le­vi­zi­jo­je. La­bai ver­tin­gos to­kios pau­zės. Ta­čiau ma­no at­ve­ju ji bu­vo neil­ ga, nes tuo­jau pat tuš­čią vie­tą užė­mė ki­ tas pro­jek­tas – su TV laidų vedėja Beata Tiš­kevič pradėjome tinklalaidę „Mudvi“.

Apie jį svars­čiau ir idė­ją bran­di­nau po­ rą me­tų, kol atė­jo lai­kas, kai ga­liu ją įgy­ ven­din­ti.

– Kuo sa­ve šian­dien įvar­dy­tu­mė­te?

– Esu ini­cia­ty­vos „Mo­te­rų pa­sau­ly­je“ įk­ūrė­ja, LNK GO vei­das, so­cia­li­nių pro­ jek­tų kū­rė­ja, nuo­mo­nės for­muo­to­ja ir dvie­jų nuos­ta­bių vai­kų ma­ma.

– Ku­ri iš šių veik­lų mie­liau­sia šir­ džiai?

– Mo­ti­nys­tė, ku­rios ve­da­ma pra­dė­jau vi­sus pro­jek­tus.

– Prieš aš­tuo­ne­rius me­tus ta­po­te vie­na pir­mų­jų nuo­mo­nės for­muo­to­ 24

jų, iš šios veik­los už­dir­ban­čių pi­ni­ gus. Ar dar pa­me­na­te, nuo ko vis­kas pra­si­dė­jo?

– Pa­ti pra­džia bu­vo, kai ieš­ko­jau at­sa­ ky­mo, kuo no­riu už­siim­ti, ką su­ge­bu. Šie klau­si­mai ėmė kil­ti gi­mus Ce­ci­li­jai. Taip ne­ti­kė­tai at­si­ra­do ma­no pir­ma­sis pre­ kės ženk­las „Mo­te­rų pa­sau­ly­je“ ir vė­liau tai iš­si­ru­tu­lio­jo iki ren­gi­nių ir so­cia­li­nės ini­cia­ty­vos.

Pir­mie­ji ma­no įra­šai ins­tag­ra­me bu­vo juo­kin­gi vaiz­de­liai iš kas­die­ny­bės, bui­ ties, mo­ti­nys­tės. Ro­džiau vis­ką iš mo­ te­riš­ko­sios priz­mės – li­ūd­nas ar su­dė­ tin­gas si­tua­ci­jas pa­teik­da­vau juo­kin­gai.

Pir­ma­sis vaiz­do įra­šas, su­lau­kęs išs­kir­ ti­nio dė­me­sio, bu­vo ke­lio­nė su vai­kais iš dar­že­lio na­mo.

„Aš skyrybas prii­mu kaip neiš­ven­gia­mą pa­ mo­ką, nes, kad ir ką sa­ ky­tų žmo­nės, vi­są tie­są ži­no­me tik aš ir Mantas.“ Indrė Stonkuvienė

Su vaikais vy­ko­me na­mo ir Ce­ci­li­ja kamš­ty­je be sus­to­ji­mo gie­do­jo him­ną.

Sto­vė­jo­me spūs­ty­je, ne­bu­vo kur ding­ti, vi­si ner­vi­no... Tuo­met man pra­si­dė­jo ne­ va­lin­gas ner­vi­nis ti­kas. Ir tai bu­vo te­mos, dau­ge­liui la­bai ak­tua­lios ir at­pa­žįs­ta­mos.

Vi­siems bu­vo la­bai juo­kin­ga, links­ma ir taip ku­ria­mais vaiz­dais su­si­kū­riau sa­ vo audi­to­ri­ją ir ge­ro­vę.

– Kaip rea­ga­vo­te ma­ty­da­ma au­ gan­čią audi­to­ri­ją?

– To­kio pri­pa­ži­ni­mo ne­si­ti­kė­jau, nes nei aš tu­rė­jau į ką ly­giuo­tis, nei ži­no­jau, kaip ir ką da­ry­ti, – vis­ką da­riau vie­na.

Da­riau tai, kas man bu­vo sma­gu, ir ga­ vau tą grįž­ta­mą­jį ry­šį, pa­lai­ky­mą, ku­ris yra be pro­to svar­bus ką nors pra­de­dant.

Už­siau­gi­nau sa­vo audi­to­ri­ją ne tik per juo­kin­gus vaiz­de­lius, bet ir per nuo­mo­ nę, tam tik­rus ke­lia­mus ste­reo­ti­pus, ku­ rių ne­va tu­ri lai­ky­tis mo­te­rys.

Vi­sa tai bu­vo ir yra opios te­mos, ku­ rios pa­dė­jo su­kur­ti sa­vo ka­na­lą.

Tai nuo pat pra­džių dir­bau ne­var­žo­ ma ir į nie­ką ne­si­ly­giuo­da­ma, nie­ko ne­ vai­din­da­ma.

– Ką jums da­vė ži­no­mu­mas?

– Jis nie­ka­da ne­bu­vo ma­no sie­kia­my­ bė, ta­čiau ta­po neiš­ven­gia­mas. Ga­nė­ti­nai anks­ti pra­dė­jau už­siim­ti veik­la, ku­rio­je ta­ pau ma­to­ma – ren­gi­niai, MTV lai­da, įvai­ rūs TV pro­jek­tai, dar­bas pir­mo­jo­je in­ter­ ne­ti­nė­je te­le­vi­zi­jo­je, kur pa­ti kū­riau sa­vo auto­ri­nes lai­das.

– Esa­te pra­si­ta­ru­si, kad da­bar vie­ nas jū­sų įra­šas so­cia­li­nia­me tink­le ga­li kai­nuo­ti 1500 eurų. Ar va­di­na­ te sa­ve tur­tin­ga mo­te­ri­mi?

– Man la­bai li­ūd­na ir keis­ta, kad pas mus vi­suo­me­nė­je kal­bė­ti apie sa­vo už­dir­ ba­mus pi­ni­gus yra kaž­koks ta­bu. At­ro­do, šne­kė­ti apie kel­nai­tes, apie ki­tus tam tik­ rus as­me­ni­nius da­ly­kus kur kas pap­ras­ čiau nei apie pi­ni­gus.

2020 10 20

LNK (Nag­lis Bie­ran­cas)

S

IND­RĖ ŠLI­KAI­TĖ

25

aistra gyventi

Kal­nų už­ka­riau­to­ja

Alpinistė yra įkopusi į daugelį aukščiausių pasaulio viršukalnių.

ieš­ko sa­vo ga­li­my­bių ri­bų

Į aukš­čiau­sią Vo­kie­ti­jos vir­šu­kal­nę Cugš­pi­cę ne­se­niai įko­pu­si kau­ nie­tė Gin­ta­rė Eiman­ tai­tė (35 m.) įsi­ti­ki­nu­si: kal­nai – vie­ta, ku­rio­je kiek­vie­nas pir­miau­sia nu­ga­li sa­ve. Al­pi­nis­tė ge­le­ži­nę išt­ver­mę pa­ de­monst­ra­vo ir nu­bė­ gu­si ult­ra­ma­ra­to­ną.

P

IVE­TA SKLIU­TAI­TĖ

a­siek­ti 2962 met­rų aukš­čio Cugš­ pi­cės vir­šū­nę, stūk­san­čią Vo­kie­ti­ jos Al­pė­se, prie sie­nos su Aust­ri­ja, ne kal­nų kel­tu­vu, o pės­čio­mis nė­ra la­bai pap­ras­ta. Tam rei­kia ne vien įg­ūd­žių ir įran­gos, bet ir už­sis­py­ri­mo, išt­ver­mės. „Ne kal­nus mes įvei­kia­me, o sa­ve. Ir tai svar­biau­sia“, – kal­bė­jo prieš še­še­rius me­ tus dėl kal­nų gal­vą pa­me­tu­si G.Eiman­tai­ tė, jau sva­jo­jan­ti apie nau­jas vir­šu­kal­nes.

Be su­dė­tin­gų žy­gių sa­vo gy­ve­ni­mo jau neį­si­vaiz­duo­jan­ti kau­nie­tė yra įko­pu­si ir į dau­ge­lio al­pi­nis­tų sva­jo­nė­mis ta­pu­sius kal­nus – aukš­čiau­sią Va­ka­rų Euro­pos vir­ šu­kal­nę Monb­la­ną (4808 met­rai) ir tre­

32

čią pa­gal aukš­tį Gru­zi­jos vir­šu­kal­nę Kaz­ be­ką (5047 met­rai), dau­gy­bę ki­tų kal­nų.

Ji yra iš­mai­šiu­si ir Pran­cū­zi­jos, Ita­li­ jos, Gru­zi­jos bei Is­pa­ni­jos, Kip­ro, Slo­va­ ki­jos, ki­tų vals­ty­bių kal­nus.

Nuo­sa­vą gro­žio vers­lą tu­rin­ti mer­gi­ na pa­sa­ko­jo, kad ke­lio­nės į kal­nus jos gy­ ve­ni­me pra­si­dė­jo prieš še­še­rius me­tus. „Bu­vo me­tas, kai pa­ga­vau sa­ve, kad per­ne­lyg daug dir­bu ir ma­žai il­siuo­si.

Sup­ra­tau, kad rei­kia ko nors, kas pa­dė­tų atit­rūk­ti nuo dar­bų. Pra­dė­jau svars­ty­ti, kaip ga­lė­čiau nu­leis­ti ga­rą, ir su­lau­kiau ne­ti­kė­to pa­si­ūly­mo“, – pa­sa­ko­jo Gin­ta­rė.

Kau­nie­tė pri­si­mi­nė, kad į kal­nus vyk­ti pa­si­ūlė tuo­me­tis jos drau­gas. Jai, mies­ to mer­gi­nai, iš pra­džių tai ne­pa­si­ro­dė 33

tada ir dabar Kasdienybėje Carmen saugiausiai jaučiasi be makiažo.

Ma­dos pa­sau­lio maiš­ti­nin­kė su­si­kū­rė sa­vo im­pe­ri­ją „Ne­bai­giau vi­du­ri­nės mo­kyk­los, bet daž­nai gir­džiu komp­ li­men­tą, kad esu mo­de­lis su sme­ge­ni­mis. Taip, tu­riu in­ te­lek­tua­li­nių po­mė­gių. Vie­nas jų – šach­ma­tų tur­ny­rai. Čia tai­ko­ma lo­gi­ka ir stra­te­gi­ja. Šach­ma­tai ne­lei­džia sme­ge­ nims iš­dži­ūti“, – kal­bė­jo po­diu­mų žvaigž­dė es­tė Car­men Kass (42 m.), ku­riai pa­vy­ko su­de­rin­ti ir gro­žį, ir in­te­lek­tą.

T

Rū­ta PER­ŠO­NY­TĖ

uo me­tu pa­sau­ly­je jau gar­si ma­ne­ ke­nė ir fo­to­mo­de­lis C.Kass „Sti­ liaus“ vir­še­lį pa­puo­šė 2001 m. Su Lie­tu­va es­tės ne­sie­ja jo­kie as­me­ ni­niai ar kul­tū­ri­niai sai­tai.

Ta­čiau bū­tent Lie­tu­vo­je tuo­met dar paaug­lė ji žen­gė pir­muo­sius žings­nius į

36

2020 10 20

2020 10 20

mo­de­lių pa­sau­lio olim­pą. Bū­si­mą žvaigž­ dę vie­na­me Ta­li­no pre­ky­bos cent­re pas­te­ bė­jo nau­jų vei­dų Es­ti­jo­je ieš­kan­tis ita­las Pao­lo Mog­lia, „Bal­tic Mo­dels“ agen­tū­ros dar­buo­to­jas. Ir įkal­bė­jo ne pa­gal me­tus išs­ty­pu­sią rus­vap­lau­kę, blyš­kaus vei­do mer­gi­ną iš­ban­dy­ti jė­gas 1995 m. Lie­tu­vo­je vy­ku­sia­me kon­kur­se „Miss Pho­to Bal­tic“.

Nors tuo­met es­tei ati­te­ko tik ket­vir­

to­ji vie­ta, ją įsi­dė­mė­jo kon­kur­są Vil­niu­je ste­bė­ję už­sie­nio mo­de­lių agen­tū­rų ats­to­ vai. Car­men ga­vo pa­si­ūly­mą vyk­ti pa­dir­ bė­ti į Mi­la­ną, ta­čiau mo­ti­na ne­su­ti­ko į už­ sie­nį iš­leis­ti ne­pil­na­me­tės duk­ters. Ta­da nut­rūkt­gal­vė C.Kass suk­las­to­jo mo­ti­nos pa­ra­šą ir prieš jos va­lią iš­vy­ko už­ka­riau­ti tarp­tau­ti­nių pa­ky­lų. Tuo me­tu ji dar ne­ mo­kė­jo nė vie­no žo­džio ang­liš­kai.

Po kiek lai­ko es­tė bu­vo pak­vies­ta pa­ dir­bė­ti į Pa­ry­žių. Taip pra­si­dė­jo jos svai­ gi kar­je­ra. 1999-aisiais mer­gi­na jau dir­bo įvai­rio­se pa­sau­lio ša­ly­se, tu­rė­jo įsi­gi­ju­si bu­tus Pa­ry­žiu­je, Niu­jor­ke. Car­men ėmė dirb­ti su to­kiais di­zai­ne­riais kaip Mar­ cas Ja­cob­sas, Mic­hae­las Kor­sas, Cal­vi­ nas Klei­nas, Ralp­has Lau­re­nas, ma­dos na­mais „Dol­ce & Gab­ba­na“, „Guc­ci“, „Pra­ da“, „Ver­sa­ce“ ir ki­tais.

37

M o­z a i­ k a

priverstinės atos­to­gos

Ško­ti­jos kai­me

Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ka­ra­lie­nė Eli­za­beth II (94 m.) ir jos su­tuok­ti­nis prin­cas Phi­li­pas (99 m.) bu­vo pa­ mir­šę, kaip ge­ra bū­ti dvie­se. Tūks­tan­čiai ofi­cia­lių ren­gi­nių, su­si­ti­ki­mų per praė­ju­sius de­šimt­me­čius be­veik ne­pa­li­ko lais­vo lai­ko mo­narc­hei ir jos vy­rui.

Ta­čiau vis­ką pa­kei­tė ne­ti­kė­tai užk­lu­pu­si pan­de­mi­ja.

Bal­mo­ra­lo pi­lis lai­ko­ma vie­na pri­va­čiau­sių bri­tų ka­ra­liš­ko­sios šei­mos vie­tų, ku­rios ra­my­bės drums­ti ned­rįs­ta net lan­dūs pa­pa­ra­cai.

42

43