Stilius

2021 m. vasario 9–15 d.

Legendinis žurnalas

Nr.6

Ar­ūnas ir In­ga Va­lins­kai.

Kam ne­tau­po mi­li­jo­nie­rius Ar­vy­das Avu­lis?

Gar­sio­ji po­ra mėgs­ta švęs­ti su­kak­tis!

Lau­ra Va­go­nė sva­jo­ja apie nuo­sa­vą vieš­bu­tį Si­ci­li­jo­je

Gin­ta­rė Va­lai­ty­tė Kaina TIK

1,50 Eur

sce­ną iš­kei­tė į šei­mos lai­mę

K a­r a­m e­l ė

Pri­si­mi­nė

vestuvių die­ną

Šv.Va­len­ti­no die­nos pro­ga ži­no­mi žmo­nės „Stiliui“ su­ti­ko nu­pūs­ti dul­kes nuo se­nų nuot­rau­kų al­bu­ mų. Jie pri­si­mi­nė sa­vo mei­lės is­to­ri­jas ir san­ty­kius įp­ras­mi­nu­sios šven­tės – ves­tu­vių – aki­mir­kas.

M

IND­RĖ ŠLI­KAI­TĖ

ei­lė iš pir­mo žvilgs­ nio ap­lan­kė pra­mo­ gų pa­sau­lio ryk­lį, TV lai­dų ve­dė­ją Ar­ūną Va­lins­ką (54 m.). Jis žmo­ną In­ gą (54 m.) pa­ma­tė Vil­niaus uni­ ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je ir kaip­mat sup­ra­to, kad ji – bū­tent ta vie­nin­ te­lė, su ku­ria no­rė­tų nu­gy­ven­ti vi­ są li­ku­sį gy­ve­ni­mą. „Mes abu ta­da dir­bo­me uni­ver­ si­te­to bib­lio­te­ko­je. Tai bu­vo 1984 m.

Bu­vau me­da­li­nin­kas, tad man pa­ka­ko iš­lai­ky­ti pen­ke­tu vie­ną eg­za­mi­ną ir taip pa­te­kau į uni­ver­si­te­tą. In­ga taip pat bu­ vo įs­to­ju­si į ru­sų kal­bos stu­di­jas. Nau­jai priim­ti į uni­ver­si­te­tą stu­den­tai sa­vo bū­ si­mai moks­lo kal­vei tu­rė­da­vo at­lik­ti nau­ din­gą dar­bą. Tad mus de­le­ga­vo į bib­lio­ te­ką, kur pa­dė­jo­me per­neš­ti kny­gas iš vie­nos pa­tal­pos į ki­tą.

Ten dar­buo­jan­tis ir pa­ma­čiau In­gą – ji sto­vė­jo ant aukš­tų ko­pė­čių ir iš vir­šaus pa­da­vi­nė­jo kny­gas. Pa­ma­čiau iš aukš­tai žvel­gian­čias di­de­les akis ir ant­rą mū­sų pa­žin­ties die­ną pa­sa­kiau, kad ji bus ma­ no žmo­na“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si pra­ mo­gų pa­sau­lio vil­kas.

Ar­ūnas bu­vo drą­sus, tad už­kal­bin­ti ir su­ža­vė­ti In­gą jam bu­vo vie­ni juo­kai. „In­ga pri­si­pa­ži­no, kad ją su­do­mi­no ir su­ža­vė­jo jau­no pien­bur­nio drą­sa bei pa­ si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi. Aš su mer­gi­no­mis vi­ suo­met bu­vau ryž­tin­gas“, – šyp­te­lė­jo jis.

Va­lins­kų drau­gys­tė ne­bu­vo ro­žė­mis klo­ta, mat praė­jus vos dviem stu­di­jų sa­ vai­tėms In­ga nusp­ren­dė grįž­ti į Klai­pė­ dą. Tre­jus me­tus, pa­sak Ar­ūno, jis vi­sais 12

įma­no­mais bū­dais steng­da­vo­si pa­ma­ty­ ti my­li­mą mo­te­rį – į pa­jū­rį vyk­da­vo ir pa­ ke­lei­vin­go­mis ma­ši­no­mis. „Su­si­ra­ši­nė­jo­me ran­ka ra­šy­tais laiš­ kais. Jie ir iš vie­nos, ir iš ki­tos pu­sės bū­ da­vo la­bai lau­kia­mi. Tai bu­vo dau­giau ne­gu da­bar­ti­nė trum­pu­tė SMS ži­nu­tė“, – pa­sa­ko­jo Ar­ūnas. Po 3 me­tų nuo jųd­vie­jų pa­žin­ties, 1987 m. spa­lio 3 d., In­ga ir Ar­ ūnas iš­kė­lė ves­tu­ves.

„Susirašinėjome ranka rašytais laiškais. Jie ir iš vienos, ir iš kitos pusės bū­ davo labai laukiami. Tai buvo daugiau negu dabar­ tinė trumputė SMS žinutė.“ Ar­ūnas Va­lins­kas

„Vis­ką pa­me­nu min­ti­nai. Bu­vo iš tie­ sų pui­ki die­na, vė­sus oras. Man tai bu­vo įp­ras­ta die­na, ta­čiau vie­nin­te­lė ir pas­ku­ ti­nė to­kia. O In­ga, kaip vė­liau pri­si­pa­ži­ no, la­bai jau­di­no­si ir ne vis­ką at­si­mi­nė. Po ofi­cia­lios ce­re­mo­ni­jos pat­rau­kė­me į fo­to­ atel­jė, vė­liau – į Sau­lė­te­ky­je esan­tį Tei­sės fa­kul­te­tą, ta­da ki­lo­me į Te­le­vi­zi­jos bokš­tą ir jau po vi­sų šių kla­jo­nių vy­ko­me į šven­ tę, kur mū­sų lau­kė gau­sus bū­rys sve­čių.

Ten fak­tiš­kai vi­są va­ka­rą su ar­ti­mai­ siais ir drau­gais pra­šo­ko­me“, – apie ypa­ tin­gą die­ną pa­sa­ko­jo A.Va­lins­kas.

Po de­šim­ties me­tų gar­sie­ji su­tuok­ti­ niai at­šo­ko ala­vi­nes ves­tu­ves. Jos, pa­sak Ar­ūno, bu­vo dar tran­kes­nės nei pir­mo­ sios. Jis In­gai su­ren­gė neei­li­nę staig­me­ną. „Tai bu­vo išp­ro­tė­ju­si šven­tė su li­mu­zi­ nais, auto­bu­sais, mu­zi­kan­tais. Bu­vo pul­ 2021 02 09

Inga ir Arūnas Valinskai savo santuokos dieną.

kas pa­mer­gių, vy­riau­sia­sis pab­ro­lys Ma­ri­ jo­nas Mi­ku­ta­vi­čius su Re­na­ta Mi­kai­lio­ny­te, o ant­ra po­ra – Al­gis Grei­tai ir Ri­mas Ša­ paus­kas. Tą­dien bu­vo ir ne­ši­mas per til­ tą, ir ko tik mes ne­da­rė­me...

Nu­vy­kę į San­tuo­kų rū­mus fo­tog­ra­fa­ vo­mės. Žmo­nės ne­la­bai sup­ra­to, kas čia vyks­ta. Įdo­miau­sia bu­vo tai, kad In­ga ne­ ži­no­jo, jog taip bus.

Tą­dien aš ją par­si­ve­žiau į na­mus su už­ riš­to­mis aki­mis, vi­si sve­čiai bu­vo pa­sis­lė­ pę na­muo­se ir, kaip ro­do­ma ki­no fil­muo­ se, užt­rau­kė „Kar­ti, kar­ti“. Ta pro­ga jai pa­do­va­no­jau si­dab­ri­nės spal­vos „Toyo­ ta“ auto­mo­bi­lį. Jį kra­nu už­kė­lė­me į bal­ 2021 02 09

ko­ną. Auto­mo­bi­lio nu­me­ris bu­vo 010. Po šios su­kak­ties In­ga pri­si­pa­ži­no, kad šios ves­tu­vės jai bu­vo tar­si tik­ro­sios, nes pir­ mų­jų ji fak­tiš­kai neat­si­mi­nė“, – šyp­te­lė­ jo Ar­ūnas.

V

es­tu­vių die­ną me­tai iš me­tų Va­ lins­kai mi­ni bū­da­mi tik dvie­se. „Kai bu­vo mū­sų 30-osios ves­ tu­vių me­ti­nės, jas šven­tė­me Kip­re, sa­ vo na­muo­se ant Vi­dur­že­mio jū­ros kran­ to. Su­kak­čių bu­vo daug ir įvai­rių, ta­čiau la­biau­siai išp­ro­tė­ju­si bu­vo de­šimt­me­čio šven­tė, kai suor­ga­ni­za­vo­me ant­rą­sias ves­ tu­ves“, – kal­bė­jo jis.

13

T a­d a i r d a­b a r

Mo­ti­nys­tė

Betina Vaidilaitė

dai­ni­nin­kei ver­tes­nė už vi­sas sce­nas

18

Ne tik nuo sce­nos, bet ir iš TV ek­ra­nų din­gu­si praei­ ty­je po­pu­lia­rių mer­gi­nų gru­pių na­rė Gin­ta­rė Va­ lai­ty­tė-Bi­ku­vie­nė (36 m.) nes­le­pia – pra­mo­gų pa­sau­ lio ir jo spin­de­sio jai vi­sai net­rūks­ta. Sa­ve mo­ti­nys­ tė­je at­ra­du­si mo­te­ris ka­ ran­ti­ną su šei­ma leidžia Ma­žei­kių miš­kuo­se ir at­ sar­giai džiau­gia­si, kad tu­ri ga­li­my­bę kas­dien pa­jus­ ti aki­mir­kos gro­žį: „Kai rea­li­zuo­ji sa­ve, kai ver­ti­ ni ne daik­tus, o žmo­nes, kai gė­ris – švie­sa ir ši­lu­ma, mei­lė, ku­ri yra ap­link, sau­ gu­mas ir vi­di­nė ra­my­bė – to­kia yra ma­no pil­nat­vė.“

19

M a­n o p i­n i ­g i­n ė

Pir­ma­sis už­dar­bis ir di­ džiau­sios silp­ny­bės, su­ry­jan­čios sun­kiai už­dir­ba­ mus pi­nigus. Tau­py­ti ar iš­ lai­dau­ti? Ži­no­mi lie­tu­viai pra­ve­ria sa­vo pi­ni­gi­nę ir atvirai pra­by­la apie to­kią subtilią te­mą kaip pi­ni­gai.

– Ko­kia per ka­ran­ti­ną pa­si­do­va­ no­ta do­va­na jums su­tei­kė dau­giau­ sia džiaugs­mo?

– Di­džiau­sią įs­pū­dį pa­li­ko kny­ga apie 28

Wins­to­ną Churc­hil­lį „Tam­siau­sia va­lan­ da“. Jo­je kal­ba­ma apie stip­rią as­me­ny­ bę. Daug kam per­pa­sa­ko­ju, kaip jis gy­ve­ no, kaip el­gė­si. Ši as­me­ny­bė ma­ne la­bai su­ža­vė­jo.

– Ka­da, jū­sų nuo­mo­ne, bū­ti­na sa­ ve le­pin­ti?

– Anks­čiau ma­niau, kad tai silp­nų­jų po­žy­mis, nes nuo jau­nys­tės do­mė­jau­si al­pi­niz­mu, ku­ris yra ir spor­tas, ir veik­la, rei­ka­lau­jan­ti la­bai daug jė­gos, išt­ver­mės, at­sar­gu­mo. Yra du da­ly­kai, ku­riuos iš­mo­ kau ats­kir­ti jau­nys­tė­je: sup­ras­ti, ka­da yra bai­mė, o ka­da – at­sar­gu­mas.

Kai žmo­gus ne­ži­no, ką da­ry­ti, jis bi­jo,

o kai tiks­liai ži­no, ką da­ry­ti, tam­pa at­sar­ gus, nes pas­ve­ria kiek­vie­ną ju­de­sį, su­vo­ kia žings­nio kai­ną.

Al­pi­niz­me klai­dos ga­li bū­ti lem­tin­gos, čia ne vi­sa­da yra ga­li­my­bė pa­si­tai­sy­ti. Ir tuo me­tu man at­ro­dė, kad sa­vęs le­pi­ni­ mas yra silp­nų žmo­nių po­žy­mis.

Ne per se­niau­siai sup­ra­tau, kad ga­li bū­ ti ir ki­toks da­ly­kas. Pir­miau­sia su­vo­ki­mas atė­jo ke­liau­jant, ska­nau­jant kon­ja­ką, vy­ ną, mais­tą. Pa­vyz­džiui, kai ne­ži­no­jau, kas yra „Mic­he­lin“ res­to­ra­nai, ma­niau, kad ten kaž­kas to­kio ne­su­vo­kia­mo ir ne­su­ pran­ta­mo, bet kai pats pa­bu­vau ke­liuo­ se „Mic­he­lin“ žvaigž­du­tes tu­rin­čiuo­se res­ to­ra­nuo­se, sup­ra­tau, kiek daug įde­da­ma 2021 02 09

Ar­vy­das Avu­lis (65 m.),

kė­jo ne mė­ne­sio, o dvie­jų al­pi­niz­mui, bet dar­be at­si­sa­kė su­teik­ti to­kias il­gas atos­ to­gas. Aš pa­si­rin­kau kal­nus, o ne dar­bą, to­dėl iš jo išė­jau.

O da­bar, kai tiek daug jau pa­ma­ty­ta, ap­ke­liau­ta, iš­ra­gau­ta, dar­bas yra di­džiau­ sia ma­no aist­ra.

„Han­ner“ val­dy­bos pir­mi­nin­kas

◆ ◆Ma­ri­jam­po­lė­je gi­męs vers­li­nin­kas il­gus me­tus bu­vo ti­tu­luo­ja­mas vie­nu tur­tin­giau­sių Lie­tu­vos žmo­nių – jo su­kaup­tas ka­pi­ta­las prieš po­rą me­ tų bu­vo ver­ti­na­mas 190 mln. eurų. ◆ ◆Su žmo­na Ri­ta dvi duk­ras – Ievą ir Gin­ta­rę – užau­gi­nęs vy­ras yra įk­ūręs ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to im­pe­ri­ją.

– Ar pa­me­na­te, ko­kia bu­vo pir­mo­ ji jū­sų al­ga?

– La­bai ge­rai at­si­me­nu, kaip man sa­ kė tė­vai: jei ko nors rei­kia, bū­ti­na pa­čiam už­si­dirb­ti. Vė­liau ir pats taip auk­lė­jau sa­vo duk­ras. Smul­kiems ma­lo­nu­mams su­si­rink­da­vau, kai nu­neš­da­vau pri­duo­ ti tuš­čius bu­te­lius. Po to la­bai sva­jo­jau apie džin­sus – gal da­bar tai nus­kam­bės ab­sur­diš­kai, bet ma­no paaug­lys­tės lai­ kais tai bu­vo di­džiu­lė pra­ban­gos pre­kė – ne tik bran­gi, bet ir sun­kiai gau­na­ma.

„Bū­da­vo, atei­na duk­ra ir sa­ko: man rei­kia nau­jų džin­sų. Atsa­kau jai: nie­ kuo ne­ga­liu pa­dė­ti, pi­ ni­gų rei­kia už­si­dirb­ti, ir ta­da mes tar­da­vo­mės, kaip tai ga­li­ma pa­da­ry­ti.“

tomas bauras

Ar­vy­das Avu­lis

mei­lės ir me­no į val­gio ga­mi­ni­mą. Ta­da sau pa­sa­kiau: pa­lauk, ko­dėl ne­ga­liu sau leis­ti pa­si­mė­gau­ti su mei­le ir kruopš­tu­ mu su­kur­tu mais­tu?

– Ar daž­nai kei­čia­te po­ži­ūrį į įvai­ rius da­ly­kus?

– Bu­vo lai­kas, kai ba­sas vaikš­čio­jau po Ge­di­mi­no pros­pek­tą ir ma­niau, kad auto­mo­bi­liai vi­siš­kai ne­rei­ka­lin­gi. Svar­ bus ry­šys su že­me, gam­ta. Vė­liau po­žiū­ ris pa­si­kei­tė, ir da­bar sėk­min­gai vai­ruo­ ju elekt­ro­mo­bi­lį.

Pri­si­me­nu, ta­da, kai bai­giau moks­lus ir pra­dė­jau dirb­ti, kal­nai man bu­vo di­ des­nis prio­ri­te­tas nei dar­bas ir man rei­ 2021 02 09

Pa­ma­čiau, kad drau­gas tu­ri, o aš – ne.

Pa­sis­ko­li­nau iš jo kel­nes, sku­ti­mo­si pei­ liu­ku išar­džiau si­ūles, pa­si­da­riau iš­kar­ pas, vėl su­siu­vau ir jam grą­ži­nau. Ta­da nu­si­pir­kau pa­na­šios me­džia­gos ir pa­gal tas iš­kar­pas pa­si­siu­vau ko­ne džin­si­nes kel­nes. Nu­da­žiau bal­tai, ir vis­kas išė­jo taip pui­kiai, kad at­si­ra­do no­rin­čių­jų už­ si­sa­ky­ti to­kių pat už 10 rub­lių, o tai bu­ vo iš­ties di­džiu­liai pi­ni­gai.

Be to, va­sa­rą man pa­vy­ko įsi­dar­bin­ti Ma­ri­jam­po­lė­je vei­ku­sia­me kon­ser­vų fab­ ri­ke, ten ka­liau me­di­nes dė­žes. Da­bar vis­ kas pa­kuo­ja­ma į kar­to­ni­nes, o ta­da sul­čių ir ki­tų gė­ry­bių stik­lai­niai bū­da­vo de­da­mi į ma­no su­kal­tas dė­žes.

– Jau bū­da­mas ži­no­mas ir sėk­mės ly­di­mas vers­li­nin­kas vos iš­ven­gė­ te bank­ro­to. Kaip pa­vy­ko iš­si­suk­ti?

– Ma­nau, sėk­mę le­mia as­me­ni­nės sa­ vy­bės. Esu iš ma­mos pa­vel­dė­jęs at­kak­lu­ mą ir va­lią. Tų sa­vy­bių la­bai rei­kia vers­le, nes iš tik­rų­jų bū­na la­bai di­de­lių kri­ti­mų.

Taip nu­ti­ko ir per 2008 me­tų kri­zę, kai sto­jo eko­no­mi­ka, grė­sė bank­ro­tas, o aš su šei­ma bu­vau Aust­ra­li­jo­je, kur la­bai sun­ kiai su­sir­go ma­no žmo­na Ri­ta.

Tai bu­vo vie­nas sun­kiau­sių ma­no gy­ve­ ni­mo epi­zo­dų, kai Ri­ta at­si­dū­rė ant mir­ ties slenks­čio ir aš trims sa­vai­tėms li­kau su ja li­go­ni­nė­je. Lie­tu­vos ban­kai rei­ka­la­ vo mo­kė­ti ke­tu­ris mi­li­jo­nus li­tų kas mė­ ne­sį už 660 mln. li­tų įsi­pa­rei­go­ji­mus, bet tai bu­vo neį­ma­no­ma, nes sto­jo vi­sas ša­ lies vers­las. Kol slau­giau žmo­ną, kas­dien gau­da­vau laiš­kus, kad si­tua­ci­ja įmo­nė­je vis blo­gė­ja ir blo­gė­ja... Iki bank­ro­to iš­ties bu­vo li­kęs vos vie­nas žings­nis.

– Kas ta­da jus iš­gel­bė­jo? Kaip iš­sau­ go­jo­te ir žmo­nos gy­vy­bę, ir vers­lą?

– Tam pri­rei­kė la­bai daug pas­tan­gų, be­ga­li­nio at­kak­lu­mo. Aš tie­siog ne­sus­ to­jau. Kai ži­nai, kad fak­tiš­kai neį­ma­no­ ma iš­gy­ven­ti, bet da­rai vis­ką. At­ro­do, su­klu­pai, nė­ra jė­gų, bet da­rai vis­ką ir ko­ vo­ji, kaip sa­ky­da­vo anks­čiau, iki pas­ku­ti­ nio krau­jo la­šo.

Yra liau­dies pa­sa­ka apie var­lę, ku­ri įk­ ri­to į pie­ną, o iš­li­po ir li­ko gy­va tik to­ dėl, kad vi­są lai­ką ma­lė ko­jo­mis ir su­pla­ kė svies­tą.

Vers­le tik iš ša­lies ga­li at­ro­dy­ti, kad vis­ kas vyks­ta dau­ge­liu at­ve­jų ge­rai ir sėk­ min­gai, vi­si di­de­li vers­lai tu­ri to­kią re­gi­ my­bę, o iš tik­rų­jų pa­ti­ria­ma la­bai daug vi­so­kių kri­zių, su­dė­tin­gų si­tua­ci­jų. Kad ne­pa­lūž­tum ir ne­pa­si­duo­tum, rei­kia la­ bai stip­rių as­me­ni­nių sa­vy­bių.

– Ko­kia jū­sų pi­ni­gų fi­lo­so­fi­ja? Ką svar­bu apie juos ži­no­ti?

– Pats bu­vau taip auk­lė­ja­mas ir to­kiu prin­ci­pu va­do­va­vau­si, kai augi­nau duk­ ras. Jos tik­rai daž­nai ne­gau­da­vo pi­ni­gų, to­dėl klaus­da­vo, ko­dėl jų drau­gai ga­li ką nors tu­rė­ti, o jos – ne. Aš vi­sa­da bu­vau la­ bai griež­tas, be komp­ro­mi­sų, tad sa­ky­da­ vau: jei­gu jūs ko nors no­ri­te, jo­kių prob­le­ mų nė­ra, aš ži­nau, kaip jums tuos pi­ni­gus už­si­dirb­ti. Pra­de­dant nuo to, kad duk­ros plau­da­vo auto­mo­bi­lį, rink­da­vo kan­ko­rė­ žius ir at­lik­da­vo daug vi­so­kių dar­bų, net kie­mą šluo­da­vo, kad už­si­dirb­tų sa­vo no­ rams įgy­ven­din­ti. Šei­mo­je po­ži­ūris į fi­nan­sus vi­sa­da bu­ vo toks – pi­ni­gai nė­ra duo­da­mi, jie už­dir­ ba­mi. Bū­da­vo, atei­na duk­ra ir sa­ko: man rei­kia nau­jų džin­sų. Sa­kau: nie­kuo ne­ga­ 29

M o­z a i ­k a

Pa­si­vi­jo

praei­ties še­šė­liai

F

u­tu­ris­ti­nio ves­ter­no „Va­ka­rų pa­sau­lis“ žvaigž­dė Evan Rac­hel Wood (33 m.) pa­va­di­no ro­ke­rį Ma­ri­ lyn Man­so­ną (52 m.) pa­vo­jin­gu žmo­gu­mi, ku­ris nuo jos paaug­lys­tės ne vie­nus me­tus ją iš­nau­do­jo. Nuo vai­kys­tės be­si­fil­muo­jan­ti ame­ri­kie­čių ak­to­rė anks­čiau yra kal­bė­ju­si apie vie­no bu­vu­sio part­ne­rio, ku­rio var­do ta­da nes­kel­bė, smur­tą, o da­bar pa­reiš­kė, kad tas bu­vęs part­ne­ris yra „Bria­nas War­ne­ris, taip pat ži­no­mas pa­sau­liui kaip Ma­ri­lyn Man­so­nas“. E.R.Wood tei­gė, kad Ma­ri­lyn Man­so­nas jai „išp­lo­vė sme­ge­nis“ ir ja „ma­ni­pu­ lia­vo“, bet ji ne­be­ga­lė­ju­si gy­ven­ti bi­jo­da­ma kerš­to, šmeiž­to ar šan­ta­žo. „Pa­lai­kau aukas, ku­rių yra daug ir ku­rios ne­be­ty­lės“, – pri­dū­rė ak­to­rė ir nu­ro­dė ki­tų ke­tu­ rių mo­te­rų pa­reikš­tus įta­ri­mus, kad Ma­ri­lyn Man­so­nas jas ža­gi­no, nau­do­jo ly­ti­nį ir psi­cho­lo­gi­nį smur­tą, aps­vai­gin­da­vo nar­ko­ti­kais, bau­gin­da­vo, smur­tau­da­vo ir gra­sin­da­vo mir­ti­mi.

Vos po ke­lių va­lan­dų Ma­ri­lyn Man­so­no įra­šų stu­di­ja „Lo­ma Vis­ta Re­cor­dings“ pas­kel­bė, kad nut­rau­kia ry­šius su šiuo at­li­kė­ju. Net­ru­kus pats Ma­ri­lyn Man­so­ nas ka­te­go­riš­kai pa­nei­gė vi­sus jam mes­tus įta­ri­mus.

Nu­ta­rė iš­sis­kir­ti

su is­to­ri­niu me­no kū­ri­niu

V

ie­na­me Lon­do­no auk­cio­ne bus par­duo­da­mas bu­vu­sio Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos prem­je­ro Wins­ to­no Churc­hil­lio (1874–1965) ta­py­tas pa­veiks­ las, pa­te­kęs į po­li­ti­kos ir Ho­li­vu­do is­to­ri­ją. W.Churc­ hil­lio ta­py­tą ir JAV pre­zi­den­tui Frank­li­nui D.Roo­se­ vel­tui (1882–1945) pa­ties pa­do­va­no­tą Ma­ro­ko pei­za­žą „Ku­tu­bi­jos me­če­tės bokš­tas“ („To­wer of the Kou­tou­ bia Mosque“) ko­vą vyk­sian­čia­me auk­cio­ne pris­ta­to Ho­li­vu­do ak­to­rė An­ge­li­na Jo­lie (45 m.). Pa­veiks­las ver­ti­na­mas 1,5–2,5 mln. sva­rų (1,7–2,8 mln. eurų).

Ma­ra­ke­šo sau­lė­ly­džio nuš­vies­ta XII am­žiaus Ku­tu­bi­ jos me­če­tė su At­la­so kal­nais ho­ri­zon­te yra vie­nin­te­lis Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­kų bri­tų ly­de­rio ta­py­tas pa­veiks­las. Po F.D.Roo­se­vel­to mir­ties jo sū­nus me­no dir­bi­nį par­da­vė. Pa­veiks­las ke­lia­vo iš ran­kų į ran­kas, kol 2011 m. jį įsi­gi­jo A.Jo­lie ir jos tuo­me­tis gy­ve­ni­mo part­ne­ris Bra­das Pit­tas (57 m.).

32

2021 02 09

Ak­to­riui bai­sius kal­ti­ni­mus

pa­žė­rė jo duk­ra

P

o­pu­lia­rus pran­cū­zų ak­to­rius ir re­ži­sie­rius Ric­hard’as Ber­ ry (70 m.) įta­ria­mas sek­sua­liai iš­nau­do­jęs vie­ną sa­vo duk­ te­rų. Pa­ry­žiaus pro­ku­ra­tū­ra pas­kel­bė, kad vyks­ta ty­ri­mas.

Jo vy­riau­sio­ji duk­tė Co­li­ne Ber­ry (45 m.) tei­gia tė­vo bu­vu­si išp­rie­ var­tau­ta, kai dar bu­vo ne­pil­na­me­tė. Co­li­ne ra­šė, kad ji tu­rė­da­vo da­ly­vau­ti „sek­so žai­di­muo­se“. Ak­to­rius tai nei­gia ir ti­ki­na nie­ka­ da ne­tu­rė­jęs ne­tin­ka­mų san­ty­kių su Co­li­ne ar ki­tais sa­vo vai­kais.

San­tuo­kos neiš­sau­go­jo,

bet li­ko drau­gai

P

2021 02 09

Scan­pix, Ins­tag­ram

o­pu­lia­raus se­ria­lo „Men­ta­lis­tas“ žvaigž­dė Si­mo­nas Ba­ke­ris (51 m.) ir jo žmo­na Re­bec­ca Rigg (53 m.) iš­si­ sky­rė po 22 me­tų san­tuo­kos. Ty­lios po­ros sky­ry­bos įvy­ko dar per­nai ba­lan­dį. „Mes iš­lie­ka­me ar­ti­mi drau­gai, o trys mū­sų vai­kai vi­sa­da bus svar­biau­sias mū­sų gy­ve­ni­mo ak­cen­tas“, – sa­kė bu­vę su­tuok­ti­niai. Juo­du tu­ri tris vai­kus – Stel­lą (27 m.), Clau­de (22 m.) ir Har­ry (19 m.). Si­mo­nas ir Re­bec­ca su­si­ti­ko 1990-ųjų pra­džio­je – kar­tu vai­di­no Aust­ra­ li­jos mui­lo ope­ro­je „E Street“, o ga­liau­siai 1998 m. su­si­tuo­kė.

33