Stilius

2021 m. sausio 5–11 d.

Nr.1

Legendinis žurnalas

Ind­rės Ka­va­liaus­kai­tės šir­dy­je vėl lieps­no­ja aist­ra Do­mi­ny­kui Vai­tie­kū­nui ki­tų nuo­mo­nė visai ne­rū­pi Si­mo­na Nai­nė me­niš­ką sie­lą pa­vel­dė­jo iš se­ne­lio Ed­ga­ras Mont­vi­das.

Operos solistas at­vė­rė nau­jų na­mų du­ris

Ju­li­ja Ja­nus:

Kaina TIK

1,30 Eur

sky­ry­bos, ma­mos ne­tek­tis ir nau­jas gy­ve­ni­mo eta­pas

aistra gyventi

Į Nau­juo­sius me­tus –

vėl su iš­kel­tais spar­nais TV lai­dų ve­dė­ja Ind­rė Ka­va­liaus­kai­tė (31 m.) vis dau­giau lai­ko pra­lei­džia prie... lėk­tu­vo vai­ra­laz­dės. Smul­kaus su­dė­ ji­mo dvie­jų vai­kų – Bar­bo­ros Ma­ri­jos (4 m.) ir Alek­sand­ro (2 m.) – ma­ma į 2021-uosius atsk­ri­do ko­ne tūks­tan­čio ki­lo­ met­rų per va­lan­dą grei­čiu – ji nu­ta­rė gau­ti pi­lo­to li­cen­ci­ją.

M

Ag­nė Ma­čiu­ly­tė

oks­lus sos­ti­nės „Air­hub“ pi­ lo­tų rengimo cent­re mo­te­ ris pra­dė­jo, kai Lie­tu­vo­je jau bu­vo kal­ba­ma apie netru­kus vėl už­si­da­ry­sian­čias ša­lių sie­nas. Pi­lo­

10

to uni­for­mą Ind­rė pa­si­ma­ta­vo spa­lį ir nuo ta­da kas ry­tą si­nop­ti­kų prog­no­ zes ste­bi jau vi­sai ki­to­mis aki­mis. „Jei orai tin­ka­mi skry­džiui, su­lauk­ti ži­nu­ tės iš inst­ruk­to­riaus: „Ind­re, gal šian­ dien skren­dam?“ yra ge­riau­sia įma­no­ ma ži­nia“, – sa­kė mo­te­ris.

I.Ka­va­liaus­kai­tės ar­ti­mie­ji ži­nią apie nau­ją­ją jos aist­rą su­ti­ko džiu­giai, bet iš pra­džių ne­sup­ra­to, kam veik­liai mo­te­ riai už­sik­rau­ti dar vie­ną naš­tą. „Ar­ti­mie­ji sa­kė, kad esu su­si­dė­lio­ ju­si sa­vo gy­ve­ni­mą: tu­riu dar­bą, rū­pi­ nuo­si vai­kais, na­mais... Tad tars­te­lė­jo, kad šiek tiek išp­ro­tė­jau. Bet kai jie pa­ ma­tė, kiek tai man tei­kia džiaugs­mo, klau­si­mų ne­be­ki­lo“, – pa­sa­ko­jo Ind­rė.

Prie lėk­tu­vo vai­ra­laz­dės mo­te­riai yra te­kę sė­dė­ti ir anks­čiau, dar nep­ra­dė­ jus lan­ky­ti kur­sų pi­lo­to li­cen­ci­jai gau­ti. „Prieš pra­de­dant mo­ky­tis vy­ko pa­ro­do­ ma­sis skry­dis, tuo me­tu ga­lė­jau pa­val­ dy­ti lėk­tu­vą. Iš­ban­dy­ti to­kį skry­dį ly­dint

D

ėl ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­jos pi­lo­ ta­vi­mo moks­lai dau­giau­sia vyks­ ta nuo­to­li­niu bū­du, jų truk­mė – nuo pu­sės iki dau­giau nei vie­nų me­tų.

Vis­kas prik­lau­so nuo pa­ties stu­den­to ini­ cia­ty­vos. No­rint gau­ti pri­va­čią pi­lo­to li­ cen­ci­ją, ore rei­kia pra­leis­ti dau­giau nei

45 va­lan­das ir iš­si­lai­ky­ti de­vy­nis teo­ri­ jos eg­za­mi­nus. Ta­čiau I.Ka­va­liaus­kai­tės iš­šū­kiai nė kiek nes­tab­do.

Moks­lai na­muo­se jai ne­ta­po kli­ūti­ mi, at­virkš­čiai – at­vė­rė dau­giau ga­li­my­ bių, lei­do pro­duk­ty­viai pa­nau­do­ti lais­ vas va­lan­das. „Tai bu­vo ge­riau­sias ma­no 2020-aisiais priim­tas spren­di­mas, šiuos me­tus iš ka­ tast­ro­fiš­kų pa­ver­tęs išs­kir­ti­niais. Vi­suo­ met ieš­kau sa­vi­raiškos ir sva­jo­nių įgy­ ven­di­ni­mo ga­li­my­bių. Moks­lui na­muo­se ski­riu tik­rai ne­ma­žai lai­ko, nes šiam pro­ ce­sui rei­kia daug pas­tan­gų, no­ro ir va­lios, tad sten­giuo­si at­sa­kin­gai ži­ūrė­ti į kiek­vie­ ną už­duo­tį, pa­rei­gin­gai ir stro­piai mo­ky­ tis“, – tei­gė jau 10 nu­si­lei­di­mų at­li­ku­si TV lai­dų ve­dė­ja.

G

a­vus pri­va­taus pi­lo­to li­cen­ci­ją ga­ li­ma siek­ti tap­ti ko­mer­ci­nių lėk­ tu­vų pi­lo­te. I.Ka­va­liaus­kai­tė spar­ nų nu­leis­ti ne­ke­ti­na: „Da­bar sa­kau, kad vis­ko rei­kia siek­ti ma­žais žings­ne­liais, bet ma­nau, jog ties šia li­cen­ci­ja sus­to­ ti ne­no­rė­siu.“

Žy­gi­man­tas Ged­vi­la

inst­ruk­to­riui ir pa­jus­ti, ką reiš­kia skris­ ti, ga­li dau­ge­lis“, – pa­sa­ko­jo bū­si­mo­ji pi­ lo­tė ir pri­dū­rė, kad bu­vi­mas ore jai ke­lia ne­pa­kar­to­ja­mus jaus­mus. „Tur­būt nuo pir­mos se­kun­dės pa­ju­dė­jus lėk­tu­vui aš tiks­liai ži­no­jau, kad no­riu tai da­ry­ti ne kar­tą“, – sa­kė Ind­rė.

11

A t­v i­ r a i

Metas, kai

gali save pažinti

iš naujo Kaž­kur tarp švy­tin­čių gir­ lian­dų pa­si­me­tę gai­les­ tin­gu­mas, at­lai­du­mas, su­si­kau­pi­mas ir ra­my­ bė daž­nai šmės­te­li gre­ta gau­sio­mis vai­šė­mis nu­ krau­to sta­lo, bet taip pat grei­tai dings­ta šventėms pasibaigus. Dėl ko­ro­na­vi­ ru­so pan­de­mi­jos žmo­nės pri­vers­ti pa­bū­ti vie­nu­ mo­je. Kau­no kli­ni­kų ka­ pe­lio­nas Be­nas Aud­rius Mar­tu­se­vi­čius (34 m.), pri­sis­ta­tan­tis ir Be­no Ly­ rio var­du, jau se­niai ži­no – jei gyvenimo siųstus sunkumus priimame atvira širdimi, jie tampa vertingomis pamokomis.

12

2021 01 05

D

Ag­nė Ma­čiu­ly­tė

augelį me­tų su me­di­kais ir sun­kiai ser­gan­čiais li­go­niais bend­rau­jan­tis ku­ni­gas pa­šau­ ki­mo neap­lei­do ir pan­de­mi­ jos aki­vaiz­do­je – auko­jo mi­šias už Lie­tu­ vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to kli­ni­kų bend­ruo­me­nę, pa­cien­tus ir jų ar­ti­muo­sius kon­sul­ta­vo nuo­to­li­niu bū­du.

Nors pan­de­mi­ja Lie­tu­vo­je pra­si­dė­jo ko­vą, jau ta­da ku­ni­gas ap­lin­ki­niams da­ li­jo džiaugs­mą, sklei­dė ra­my­bę.

– Kaip ma­no­te, ar šie me­tai pri­vers žmo­nes į tikrąsias vertybes pa­žvelg­ ti ki­to­mis aki­mis?

– Sun­kio­se si­tua­ci­jo­se at­sisk­lei­džia tik­ ra­sis mū­sų pa­veiks­las. Da­bar esa­me pa­ žei­džia­mi, iš­se­kin­ti įvai­riau­sių bai­mių, ka­ran­ti­no, bet kar­tu ir vie­nas ki­tam la­ bai rei­ka­lin­gi.

Se­niau to­kie men­ki, kom­for­tą su­ke­lian­ tys da­ly­kai kaip dar­bas, kar­je­ra, ke­lio­nės bu­vo tar­si mū­sų gy­ve­ni­mo va­rik­liai.

„Nė­ra jo­kios pras­mės lan­ky­tis mi­šio­se, jei­gu išė­jęs iš jų kiek­vie­nas eina sa­vo ke­liu: žmo­gus – sau, o Die­vas – sau.“ Be­nas Aud­rius Mar­tu­se­vi­čius

At­ro­dė, kad esa­me ne­sus­tab­do­mi! Bū­ da­vo, pak­vies­da­vau sa­vo bi­čiu­lius į ke­lias die­nas trun­kan­čias pi­lig­ri­mi­nes ke­lio­nes ir dau­gu­ma jų at­si­sa­ky­da­vo. Žmo­nės tie­ siog ne­tu­rė­jo lai­ko gy­ven­ti.

O da­bar­ti­nė si­tua­ci­ja yra dvi­pu­sė. Tu­ ri­me ri­bo­ti sa­vo kon­tak­tus su ki­tais, bet kar­tu ga­li­me pa­ga­liau atk­reip­ti dė­me­ sį į ar­čiau­siai esan­čiuo­sius, skir­ti jiems sa­vo dė­me­sį. Šian­dien ga­li­me vi­sai ki­taip paž­velg­ti ir į įvai­riau­sių pro­fe­si­jų ats­to­vus – me­ di­kus, par­da­vė­jus.

Ma­nau, jog pa­ga­liau sup­ra­to­me, kad mums rei­kia ne do­va­nų, o žmo­nių ir vi­ di­nės ra­my­bės.

– Ar per pandemiją žmonės la- biau priartėjo prie tikėjimo?

– Juos į priekį ve­da ne prob­le­mos, li­gos, vi­ru­sai, o pir­miau­sia my­lin­čio 2021 01 05

13

T a­d a i r d a ­b a r

Po skau­džių iš­gy­ve­ni­mų

pradeda dėlioti

lai­mės mozaiką

Gy­ve­ni­mas – tai kny­ga su dau­ gy­be pus­la­pių. Už­ver­tęs vie­ ną ne­ži­nai, ką ra­si ki­ta­me. „Aš no­riu gy­ven­ti vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­ mą ir im­ti iš jo tai, ką jis duo­ da“, – sa­kė ži­no­ma di­zai­ne­rė Ju­li­ja Ja­nus (50 m.), ver­čian­ti skaus­min­gą sa­vo gy­ve­ni­mo pus­la­pį, ku­ria­me – jos vers­ lo sus­tab­dy­mas, sky­ry­bos su vy­ru, ma­mos mir­tis ir il­gi nuei­to ke­lio ap­mąs­ty­mai.

16

„Manau, kiekvieno žmogaus gyvenime atsitinka dalykų, kai turi paversti dabartį, kuri nuodija gyvenimą, praeitimi“, – sakė Julija Janus.

N

LAI­MA ŽE­MU­LIE­NĖ

uo­sa­vą Ju­li­jos na­mą Vil­niaus Užu­py­je su­pan­ti auga­li­ja da­ bar pa­kąs­ta šal­nų, nu­me­tu­ si la­pus, tik kie­me si­ūruo­jan­ čios pu­šys – am­ži­nai ža­lios. „Ka­dan­gi na­mas ant kal­no, aš ma­tau to­li, ir tai man la­bai pa­tin­ka – at­si­ve­ria di­de­lės erd­vės. Tie vaiz­dai ir įk­ve­pia, ir ra­mi­na“, – džiau­gė­si Ju­li­ja.

Ka­dai­se J.Ja­nus tu­rė­jo šal­tos ir tvir­tos kar­je­ros mo­ters įvaiz­dį. Tik­riau­siai dėl to, kad bep­ro­tiš­kai daug dir­bo. Ji bu­vo įkū­ ru­si sa­vo ma­dos na­mus, ga­le­ri­ją „Auk­so avis“, kur­da­vo ne tik dra­bu­žių ko­lek­ci­jas, bet net ir bal­dus.

Ju­li­jos kū­ry­biš­ku­mui ne­bu­vo ri­bų. Sa­ vo auto­mo­bi­lį „Mi­ni Coo­per“ ji bu­vo de­ ko­ra­vu­si tul­pė­mis, o šis įs­pū­din­gas pie­ ši­nys bu­vo net apd­raus­tas.

Ji vi­sa­da gar­sė­jo ori­gi­na­liais dra­bu­žių ko­lek­ci­jų pris­ta­ty­mais, o gau­sy­bė­je ren­ gi­nių, ku­riuo­se lan­ky­da­vo­si, bū­da­vo sve­ čių dė­me­sio cent­re. Kaip vi­sa­da, tvir­ta ir ne­pa­lūž­tan­ti.

Bet ku­ris lai­kas Ju­li­ja ne to­kia. Pas­ta­ ruo­ju me­tu jai kaip nie­ka­da rei­kia ra­my­ bės, nes pa­ty­rė daug stip­rių suk­rė­ti­mų.

Dau­giau kaip prieš dve­jus me­tus di­ zai­ne­rė sus­tab­dė sa­vo vers­lą – ne­ku­ria 2021 01 05

ir nep­ris­ta­to nau­jų ko­lek­ci­jų. Vyks­ta sky­ ry­bos su vy­ru ak­to­riu­mi, re­ži­sie­riu­mi bei pro­diu­se­riu Sta­siu Bal­ta­kiu, dėl sky­ry­bų po­ra krei­pė­si į teis­mą.

O ren­giant šį in­ter­viu mi­rė Ju­li­jos ma­ ma. „Man dėl to di­džiu­lis skaus­mas, bet ti­kiu, kad ma­mai da­bar bus leng­viau, nes sirg­da­ma ji la­bai ken­tė­jo“, – sa­kė Ju­li­ja.

„Dainoms, kurias atlieku, aš pati kuriu žodžius ir melodiją. Noriu išmok­ ti dainuoti ir atlikti savo dainas triphopo stiliumi.“ Ju­li­ja Ja­nus

Jau pa­lai­do­ju­si ma­mą ant nu­ga­ros Ju­ li­ja pa­si­da­rė ta­tui­ruo­tę pa­gal pa­čios nu­ pieš­tą es­ki­zą. „Tai dar vie­na ma­no kū­ry­ bos iš­raiš­ka. Aš no­riu trans­for­muo­ti sa­ve kaip dar vie­ną sa­vo kū­ri­nį“, – sa­vo no­rą įvar­di­jo di­zai­ne­rė.

Ji tu­ri ne­pa­so­ti­na­mą ži­nių al­kį. Nors Dai­lės aka­de­mi­jo­je yra bai­gu­si ma­dos di­ zai­ną, prieš ke­le­rius me­tus ISM Va­dy­bos ir eko­no­mi­kos uni­ver­si­te­te bai­gė ir eko­ no­mi­kos moks­lus. „Įgi­jau nau­ją spe­cia­ly­bę – esu kva­ li­fi­kuo­ta va­do­vė ir ga­liu kal­bė­tis tiek me­no, tiek eko­no­mi­kos kal­ba“, – nau­

jų moks­lų pri­va­lu­mus iš­var­di­jo J.Ja­nus. Švie­siap­lau­kė Ju­li­ja (ta­da jos pa­var­dė bu­vo Ži­lė­nie­nė. – Red.) žvel­gė nuo 2002 m. ge­gu­žės 24 d. „Sti­liaus“ vir­še­lio.

Gy­ve­ni­mo ra­tas ap­si­su­ko – ta­da ji pra­ dė­jo sa­vo kar­je­rą kaip dra­bu­žių di­zai­ne­ rė, o prieš ke­le­rius me­tus ją sus­tab­dė.

– Ju­li­ja, bėg­da­ma per gy­ve­ni­mą ir dar­bus nu­ta­rė­te stab­te­lė­ti ir at­si­ kvėp­ti. Esa­te sa­kiu­si, kad jums vie­nas gy­ve­ni­mo ma­lo­nu­mų – ruoš­ti pa­tie­ ka­lus. Ko­kius?

– Aš mo­ku ga­min­ti la­bai ge­rai. Ma­ne do­mi­na vi­so pa­sau­lio vir­tu­vės. Mėgs­tu ir val­gau vis­ką, tik ven­giu val­g y­ti daug gy­vu­li­nės kil­mės pro­duk­tų, ren­kuo­si dau­giau dar­žo­vių.

Ne­pap­ras­tai mėgs­tu in­dų, ja­po­nų, tai­lan­die­čių vir­tu­vę, is­pa­nų ir ita­lų, taip pat ir gim­tą­ją – lie­tu­viš­ką.

Dau­ge­lį re­cep­tų ra­dau in­ter­ne­te. Ku­ li­na­ri­nių kny­gų ir­gi tu­riu be ga­lo daug.

Bet kai bai­gė­si ma­no šei­mi­nis gy­ve­ni­ mas, be­veik ne­ga­mi­nu, nes pa­kei­čiau sa­ vo gy­ve­ni­mo bū­dą.

– Dau­giau dė­me­sio nu­ta­rė­te skir­ ti sau?

– Taip, aš la­bai mėgs­tu ma­sa­žą, spor­ tą, van­dens ir vei­do pro­ce­dū­ras.

17

M a­n o e r d­v ė Jau kuris laikas žinomas operos solistas Edgaras Montvidas džiaugiasi nuosavais namais Vilniuje.

No­rė­tų at­gai­vin­ti

sa­lo­ni­nę kul­tū­rą

Pro ope­ros so­lis­to Ed­ga­ro Mont­vi­do (45 m.) bu­to lan­gą at­si­ve­ria pats Vil­niaus gro­žis: Ar­ki­ka­ted­ra ir jos var­ pi­nė, Tri­jų Kry­žių kal­nas, Šv.Jo­nų baž­ny­čios bokš­tai.

Ed­ga­ras mėgs­ta sė­dė­ti krės­le ir gro­žė­tis šia ne­pa­ kar­to­ja­ma pa­no­ra­ma. Jau ku­ris lai­kas ži­no­mas ope­ ros so­lis­tas džiau­gia­si nuo­sa­vais na­mais Vil­niu­je.

Į

LAI­MA ŽE­MU­LIE­NĖ

vai­riuo­se pa­sau­lio teat­ruo­se dai­nuo­ jan­tis te­no­ras, iš Lon­do­no ar ki­tų Euro­pos mies­tų atsk­ri­dęs į Vil­nių, jau ne­gy­ve­na vieš­bu­ty­je ar nuo­mo­

22

ja­ma­me bu­te – Vil­niaus cent­re esan­čia­ me se­no­vi­nia­me, prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą sta­ty­ta­me na­me aukš­to­mis lu­bo­ mis jis įsi­gi­jo itin erd­vų bu­tą.

Kiek E.Mont­vi­dui te­ko gir­dė­ti, ka­ dai­se šia­me na­me gy­ve­no ban­ki­nin­ kai, nes ne­to­lie­se yra Lie­tu­vos ban­kas.

Nau­ją­jį būs­tą Ed­ga­ras dar jau­ki­na­ si: „Kar­tais jau­čiuo­si taip, lyg bū­čiau pas ką nors sve­čiuo­se ar šį bu­tą nuo­ mo­čiau­si. Dar rei­kia pa­čiam prip­ras­ti, kad čia – ma­no na­mai.

Gy­ve­na­mo­ji erd­vė, ku­rią pats ku­ ri, no­ri ne­no­ri yra per­sis­mel­ku­si ta­vo DNR. Su­si­ku­ri tam tik­rą te­ri­to­ri­ją, ku­ rio­je jau­tie­si ge­rai. Ir, aiš­ku, ta­da at­si­ ran­da tų na­mų trau­ka.

Pro buto langą atsiveria pats senojo Vilniaus grožis.

2021 01 05

Vy­gin­tas Ska­rai­tis

Operų partitūros.

2021 01 05

23

S u­d i e Pier­re’as Car­di­nas 2010 metais.

Ma­dos gran­das

nepaliovė ste­bi­nti pa­sau­lio 2020-ieji dau­ge­liui įsi­mi­nė kaip pa­sau­lį sud­re­bi­nu­sios ko­ ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­jos me­tai, ta­čiau sti­liaus ger­bė­jams jie reiš­kė ir dar vie­no ko­ri­fė­jaus ne­tek­tį. Ka­len­do­riui skai­čiuo­ jant pas­ku­ti­nes praė­ju­sių me­tų die­nas ana­pi­lin iš­ke­lia­vo Pran­cū­zi­jos ma­dos le­gen­da Pier­re’as Car­di­nas (1922–2020).

T

o­kių di­zai­ne­rių kaip Hu­bert’as de Gi­venc­hy (1927–2018) ir Yves’as Saint Lau­rent’as (1936– 2008) am­ži­nin­kas gi­mė Šiau­rės Ita­li­jo­je 11 vai­kų šei­mo­je, vė­liau su nuo 28

fa­šis­ti­nio re­ži­mo bė­gan­čiais tė­vais, se­se­ ri­mis ir bro­liais emig­ra­vo į Pran­cū­zi­ją.

Kaip ir ne­ma­žai di­džių­jų praė­ju­sio am­ žiaus me­ni­nin­kų, vai­kys­tę Pier­re’as pra­ lei­do ne pa­čio­mis pa­to­giau­sio­mis są­ly­

go­mis, o kū­ry­bi­nę gys­le­lę sa­vy­je anks­ti už­čiuo­pė ve­da­mas ne tik ta­len­to, bet ir no­ro tu­rė­ti pi­ni­gų.

Dirb­ti jis pra­dė­jo 14-os, bū­da­mas 17-os jau spe­cia­li­za­vo­si si­ūti mo­te­riš­ kus ap­da­r us. Su­lau­kęs kiek dau­g iau nei 20-ies Pier­re’as ap­si­g y­ve­no pa­sau­ lio ma­dos sos­ti­nė­je Pa­r y­žiu­je ir siu­vo kos­tiu­mus ki­no kla­si­ka ta­pu­siam fil­ mui „Gra­žuo­lė ir pa­bai­sa“. Sa­vo ma­dos na­mus di­zai­ne­ris įk­ūrė 1950-aisiais, o di­džiau­sio pa­si­se­ki­mo su­lau­kė praė­jus dar de­šim­čiai me­tų.

2021 01 05

Pier­re’as Car­di­nas jau­nys­tė­je.

29