Stilius

2020 rugpjūčio 4–10 d.

Nr.30

Legendinis žurnalas

Gin­ta­rė Ka­ra­li­ūnai­tė

Ind­rė Ka­va­liaus­kai­tė į Graikiją lei­do­si ne­pa­bū­gu­si gąs­di­ni­mų Prezidentę rengusios Ju­li­jos Ja­nus san­tuo­ka by­ra

Auš­ra Ma­jaus­kie­nė: ti­tu­luo­tos gra­žuo­lės šeimos tra­ge­di­ja pa­ženk­li­no vi­są gy­ve­ni­mą

„Gim­dy­ti 20-ies bu­vo di­džiau­sias iš­šū­kis“

Kė­dai­nius sud­re­bi­no įs­pū­din­gas ju­bi­lie­jus!

Kaina 1,30 Eur

Tada ir dabar

22

Skau­dūs li­ki­mo smū­giai

ne­suž­lug­dė

„Šven­tės mū­sų šei­mai labai skau­di te­ma. Ar tai bū­tų Ka­ lė­dos, ar Ve­ly­kos, mes vi­sa­da vie­ni, ne­tu­ri­me pas ką nu­ va­žiuo­ti ar ko pa­sik­vies­ti į sve­čius. Su vy­ru pas­va­jo­ja­me, kad ka­da nors, kai duk­te­rys su­kurs šei­mas, pa­gim­dys vai­kų, mū­sų šven­tės bus di­de­lės, o sta­lai gau­siai nuk­ rau­ti gar­džiais pa­tie­ka­lais“, – kal­bė­jo ni­ši­nių kve­pa­lų par­duo­tu­vės kon­sul­tan­tė Auš­ra Ma­jaus­kie­nė (38 m.).

K

Rū­ta PER­ŠO­NY­TĖ

ai prieš 20 me­tų žur­na­lo „Sti­ lius“ vir­še­lį pa­puo­šė spor­ti­nių šo­kių šo­kė­ja, „Gra­žio­ji kau­nie­ tė '99“ Auš­ra Paš­kaus­kai­tė, gy­ ve­ni­mas jai bu­vo su­da­vęs ne­ma­žai skau­ džių li­ki­mo smū­gių. Ša­ly­je pla­čiai nus­kam­bė­jo suk­re­čian­ čios tra­ge­di­jos, įvy­ku­sios 1998 m. ge­gu­ žės 24-ąją, at­gar­siai. Tą die­ną sa­vo auto­ mo­bi­ly­je bu­vo nu­šau­ti vers­li­nin­kai Ni­jo­lė ir Al­gir­das Paš­kaus­kai. Bend­ro­vės „Kau­ no ran­ga“ va­do­vei bu­vo 42-eji, o bend­ ro­vės „Dur­py­nų sta­ty­ba“ ge­ne­ra­li­niam di­rek­to­riui ir fut­bo­lo klu­bo „Ran­ga-Po­ li­tech­ni­ka“ pre­zi­den­tui – 47-eri. Še­šio­li­ka­me­tė Auš­ra li­ko naš­lai­tė. Tuo me­tu ji dar ne­ži­no­jo, kad su tė­vų ne­tek­ ti­mi jos iš­gy­ve­ni­mai to­li gra­žu dar nė­ra pa­si­bai­gę, kad nu­si­kal­ti­mą sup­la­na­vo ir įvyk­dė pen­ke­riais me­tais vy­res­nis bro­lis Aud­rius su drau­gu Ju­liu­mi Char­ževs­kiu.

Nu­si­kal­ti­mo įvyk­dy­mo me­tu A.Paš­kaus­ kui bu­vo 21-eri, į nar­ko­ti­kus įk­lim­pęs vai­ki­nas troš­ko už­val­dy­ti tė­vų tur­tą. At­ sklei­dus nu­si­kal­ti­mą A.Paš­kaus­kas bu­vo nu­teis­tas 16 me­tų ka­lė­ji­mo.

Ta­čiau 2000 m. duo­da­ma in­ter­viu „Sti­ liui“ Auš­ra ne­ži­no­jo, kas yra nu­si­kal­ti­mo vyk­dy­to­jai, ji nuo­šir­džiai ti­kė­jo, kad po tė­ vų ne­tek­ties ar­ti­miau­sias žmo­gus jai li­ko bro­lis Aud­rius. Mer­gi­na nes­mer­kė sa­vo bro­lio, kai jis net­ru­kus po tė­vų mir­ties bu­ vo suim­tas su dar dviem jau­nuo­liais už ne­ pil­na­me­tės su­mu­ši­mą ir iš­ža­gi­ni­mą. Auš­ 2020 08 04

ra į ka­lė­ji­mą jam ra­šė laiš­kus, ne­šė mais­tą.

Iki šei­mą iš­ti­ku­sios tra­ge­di­jos Auš­ra su tė­vais ir bro­liu gy­ve­no erd­via­me na­ me gra­žio­je Kau­no Ža­lia­kal­nio vie­to­je.

Kai ne­li­ko tė­vų, na­me ta­po ny­ku ir tuš­čia. „Atei­ty­je ne­no­rė­čiau gy­ven­ti šia­me na­ me. Jį iš­lai­ky­ti mums su bro­liu la­bai sun­ ku. Gal­vo­ja­me na­mą par­duo­ti. Ne­leng­ va su­si­tai­ky­ti su to­kia min­ti­mi, juk tiek me­tų čia pra­lei­do­me“, – anuo­met kal­bė­ jo aš­tuo­nio­li­ka­me­tė A.Paš­kaus­kai­tė, be­si­ mo­kan­ti Kau­no Kal­nie­čių vi­du­ri­nės mo­ kyk­los dvy­lik­to­je kla­sė­je.

Teisme turėjau klausytis, kaip viskas buvo planuojama. Liudytojai davė parodymus, viešai buvo rodomi tėvų daiktai net iki kraujuotų apatinių.

Tė­vų ne­tek­tis daug ką pa­kei­tė mer­gi­ nos gy­ve­ni­me. Ga­bi spor­ti­nių šo­kių šo­ kė­ja, tre­ne­rių Jū­ra­tės ir Čes­lo­vo Nor­vai­šų mo­ki­nė, bu­vo pri­vers­ta pa­lik­ti spor­tą po to, kai il­ga­me­tis jos šo­kių part­ne­ris Do­na­ tas Na­ča­jus atė­jo pas ją su gė­lių puokš­te, pa­dė­ko­jo už bend­ra­dar­bia­vi­mą ir pra­ne­ šė apie iš­sis­ky­ri­mą. „Do­na­tas yra ge­ros šir­dies. Ne­ži­nau, ko­dėl jis nusp­ren­dė su ma­ni­mi ne­be­šok­ ti. Gal sup­ra­to, kad ne­tu­rė­siu pi­ni­gų šo­ kiams?“ – svars­tė Auš­ra, po tra­ge­di­jos gy­ve­nu­si iš 250 li­tų naš­lai­tės pa­šal­pos.

– Skai­tant nuo­šir­dų jau­nos mer­gi­nos in­ter­viu šiur­pas nu­vil­ni­ ja ži­nant, ko­kie siau­bin­gi iš­ban­dy­ mai jū­sų dar lau­kė atei­ty­je. Ką jums bu­vo sun­kiau pa­kel­ti – tė­vų ne­tek­tį ar tai, kad nu­si­kal­ti­mą sup­la­na­vo ir įvyk­dė jū­sų bro­lis?

– Tė­vų mir­tis bu­vo di­de­lis suk­rė­ti­mas, bet aš il­gą lai­ką gy­ve­nau apim­ta kaž­ko­ kios iliu­zi­jos, ban­dy­da­ma sa­ve įti­kin­ti, kad nie­ko neat­si­ti­ko, kad jie dar grįš. Gy­ ve­nau tar­si už rea­ly­bės sie­nų ir ne iš kar­to su­vo­kiau, kad jų tik­rai nė­ra. Gal kad bu­ vau la­bai jau­na, ma­no pa­są­mo­nė, gel­bė­ da­ma psic­hi­ką, blo­ka­vo įsi­są­mo­ni­ni­mą, kad jie išė­jo am­žiams. Tra­ge­di­jos skaus­ mas ma­ne už­val­dė vė­liau.

Ta­čiau di­džiau­sias smū­gis iš­ti­ko, kai bu­vo iš­siaiš­kin­ta, kad kal­ti­nin­kas yra ma­no bro­lis.

Ta­da la­bai paš­li­jo svei­ka­ta, ne­ga­lė­da­ vau už­mig­ti. Teis­me tu­rė­jau klau­sy­tis, kaip vis­kas bu­vo pla­nuo­ja­ma, kaip vis­kas vy­ko. Liu­dy­to­jai da­vė pa­ro­dy­mus, vie­šai bu­vo ro­do­mi nu­žu­dy­tų tė­vų daik­tai iki krau­juo­tų apa­ti­nių kel­nai­čių.

Ta­da atė­jo su­vo­ki­mas, kad tė­vai tik­rai ne­beg­rįš ir kad aš pra­ra­dau ne tik juos, bet ir ab­so­liu­čiai vis­ką, li­kau vi­siš­kai vie­na.

– Grįž­tant prie „Sti­liaus“ žur­na­lo, kur jūs šyp­so­tės vir­še­ly­je, tra­ge­di­ja jau įvy­ku­si, 1999 m. lai­mė­jo­te gra­ žio­sios kau­nie­tės ti­tu­lą. Iš kur ta­ da sė­mė­tės stip­ry­bės? Po to­kio suk­ rė­ti­mo daž­nas no­rė­tų nug­rimz­ti į 23

pakyla

Pats sau

su­per­he­ro­jus Pran­cū­zų di­zai­ne­ris Thier­ ry Mug­leris (71 m.) pa­li­ ko gi­lų pėd­sa­ką de­vin­to­jo ir de­šim­to­jo de­šimt­me­čių ma­dos pa­sau­ly­je, bet pas­ kui nu­si­vy­lęs pa­sit­rau­kė.

Jis – da­bar jau Manf­re­das Thier­ry Mug­leris – vėl grįž­ ta į ma­dos kū­rė­jų gre­tas ir ke­ti­na at­si­ko­vo­ti vie­tą pa­ čia­me ma­dos olim­pe.

D Casey Cadwalladeris.

44

aug la­tek­so, me­ta­lo, ne­ti­kė­tų ero­ti­ka nus­pal­vin­tų fan­ta­zi­jų pli­ūps­nis. De­vin­to­jo de­šimt­ me­čio Th.Mug­lerio ku­ria­ma ma­da bu­vo ir re­vo­liu­ci­nė, ir skan­da­lin­ga.

Da­bar pran­cū­zų di­zai­ne­ris, pa­si­va­di­ nęs Manf­re­du Thier­ry Mug­leriu, vėl at­ sig­rę­žė į ma­dos pa­sau­lį. 2009-aisiais JAV at­li­kė­jai Beyon­ce su­kū­rė kos­tiu­mus jos kon­cer­tų tur­nė.

Tais me­tais per „Gram­my“ ap­do­va­no­ ji­mų ce­re­mo­ni­ją ame­ri­kie­čių re­pe­rė Car­ di B vil­kė­jo net tris pran­cū­zų kū­rė­jo suk­ ne­les. O Niu­jor­ke per ren­gi­nį „Met Ga­la“

rea­ly­bės šou žvaigž­dė Kim Kar­das­hian pat­rau­kė dė­me­sį si­li­ko­ni­ne suk­ne­le.

Vi­sa tai Manf­re­das Thier­ry Mug­leris su­kū­rė po 2000-ųjų pra­džios pa­reiš­kimo, kad pa­sit­rau­kia iš ma­dos pa­sau­lio. Ko­dėl? „Anuo­met ma­da ne­be­do­mi­no ma­nęs me­ni­niu po­ži­ūriu. No­rė­jau lai­ką mie­liau skir­ti fo­tog­ra­fi­jai, re­ži­sū­rai ar reng­ti šou sce­no­je. Kai už­da­rė­me ma­dos na­mus, bu­vo daug nu­si­vy­lu­sių klien­tų“, – sa­ko di­zai­ne­ris.

Bet dau­ge­lis pas­ta­ruo­ju me­tu ir vėl nu­si­vy­lė, kad pran­cū­zų kū­rė­jas taip ir nea­ti­da­rė sa­vo ma­dos na­mų. Vis dar eg­ 2020 08 04

Dizaineris yra prasitaręs, kad jo vaikystė buvo niūri ir vieniša.

Jis niekur taip ir nepritapo – nei šeimoje, nei gimtajame mieste.

zis­tuo­jan­čiam pre­kės ženk­lui „Mug­ler“ ats­to­vau­ja ne­be jis, o di­zai­ne­ris Ca­sey Cad­wal­la­de­ris. „Pra­šy­mų kam nors su­kur­ti ap­da­rą su­lau­kiu nuo­lat, bet daž­niau­siai sa­kau „ne“, – pri­si­pa­žįs­ta žy­mu­sis pran­cū­zas.

Bet „taip“ di­zai­ne­ris pa­sa­kė K.Kar­da­ shian. Ko­dėl? Pran­cū­zų kū­rė­jas tu­ri paaiš­ ki­ni­mą: „Su ja man pa­tin­ka dirb­ti. Kim pir­mą kar­tą per 20 me­tų su­kū­riau vi­siš­ kai nau­ją es­ki­zą, ku­ris bu­vo dau­giau nei vien iš arc­hy­vo paim­to di­zai­no at­nau­ji­ ni­mas. Kim – išs­kir­ti­nė mo­te­ris, di­de­lė fu­tu­riz­mo se­kė­ja.“ 2020 08 04

P

Thier­ry Mug­leris.

er ren­gi­nį „Met Ga­la“ K.Kar­das­hian pa­si­ro­dė glau­džiai kū­ną ap­tem­pian­ čia si­li­ko­no ir or­gan­zos suk­ne­le, nu­ sags­ty­ta šim­tais per­lų, ku­rie ka­bo­jo tar­si lie­taus la­še­liai. Kai ku­rių ma­dos spe­cia­ lis­tų nuo­mo­ne, šią suk­ne­lę įk­vė­pė su­kur­ ti Ita­li­jos ki­no le­gen­dos Sop­hios Lo­ren, vil­kin­čios šla­pią pa­lai­di­nę, pa­veiks­las. Į tai pran­cū­zų di­zai­ne­ris neat­sa­kė nei „taip“, nei „ne“. Pa­sak ma­dos kū­rė­jo, „Wet Shirt“ – šla­pių marš­ki­nė­lių įs­pū­dis – ero­ ti­nė fan­ta­zi­ja. Kiek­vie­nam dra­bu­žiui, ku­ ris Th.Mug­leriui reiš­kia sce­ną iš fil­mo, rei­ka­lin­gas li­te­ra­tū­ri­nis ele­men­tas, re­

Cardi B.

45

Š v e n ­t ė Sve­čiams valsą atliko šo­kė­jas Gin­ta­ras Svis­tu­na­vi­čius ir Jo­lan­ta Bla­žy­tė.

Veik­los su­kak­tį

pa­minė­jo ryš­kiai

Po­li­ti­kas Vik­to­ras Us­pas­kic­h, „Vi­kon­da“ įmo­nių gru­pės val­dy­bos pir­mi­nin­kė Jo­lan­ta Bla­žy­tė.

Dai­ni­nin­kas Egi­di­jus Dra­gū­nas-Se­las su su­ža­dė­ti­ne Kot­ry­na Koz­lo­vai­te.

R

ugp­jū­čio 1-ąją „Vi­kon­da“ įmo­nių gru­pė mi­nė­jo tris­de­šim­ties me­ tų veik­los ju­bi­lie­jų. Į Kė­dai­nius at­vy­ko gar­bių sve­čių, ku­riuos pa­si­ti­ko „Vi­kon­da“ gru­pės val­dy­bos pir­ mi­nin­kė Jo­lan­ta Bla­žy­tė. Ren­gi­nio šei­ mi­nin­kė džiau­gė­si pri­si­mi­nu­si, kad „Vi­ kon­da“ gru­pės pir­mo­ji įmo­nė bu­vo įkur­ta vos tik pa­ju­tus ką tik iš­ko­vo­tos Lie­tu­vos nep­rik­lau­so­my­bės al­sa­vi­mą.

Ju­bi­lie­jaus šven­tė pra­dė­ta skam­bant gi­ta­ris­to Aure­li­jaus Glo­bio kū­ri­niui. Svei­

ki­ni­mo žo­dį ta­ru­si J.Bla­žy­tė džiau­gė­si 30-me­čio ke­ly­je su­tik­tais žmo­nė­mis – sa­vo mo­ky­to­jais ir ak­cen­ta­vo, kad žmo­ nės vi­sais lai­kais bu­vo, yra ir bus di­džiau­ sia ver­ty­bė.

Po ofi­cia­lių kal­bų ir svei­ki­ni­mų kvies­ ti­niai sve­čiai mė­ga­vo­si kon­cer­ti­ne prog­ ra­ma, apė­mu­sia tris­de­šim­ties me­tų is­ to­ri­jos įvy­kius – dai­nas at­li­ko or­kest­ras „Sim­fo­nie­ta“, di­ri­guo­ja­mas maest­ro Vy­ tau­to Lu­ko­čiaus, ir skir­tin­gų kar­tų bei sce­ni­nės pa­tir­ties at­li­kė­jai.

Dip­lo­ma­tas Vy­gau­das Ušac­kas.

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša su sū­nu­mi vers­li­nin­ku Ma­riu­mi Jo­vai­ša.

52

Vers­li­nin­kas An­ta­nas Guo­ga ir A.Guo­gos pa­ra­mos fon­do va­do­vė Džiul­je­ta Ko­že­nevs­ka.

Vie­nam va­ka­rui at­gi­mė gru­pė „Di­na­mi­ka“, su ku­ria „Vi­kon­da“ įmo­nių gru­pė šven­tė ne vie­ną svar­bų sa­vo ke­lio eta­pą.

Ant scenos – įvaizdį pakeitusi Mo­ni­ka Ma­ri­ja.

Dan­gų nuš­vie­tus fe­jer­ver­kams ug­niai ir la­ze­riams bu­vo teat­ra­liš­kai įneš­ta tris­de­šimt tor­tų.

Sve­čius pa­si­ti­ko gi­ta­ris­to Aure­li­jaus Glo­bio gy­vai at­lie­ka­mi kū­ri­niai.

Mu­zi­ki­nės prog­ra­mos „VI­KON­DA 30/Mū­sų ke­lias“ me­tu dai­ni­nin­kas Me­rū­nas Vi­tuls­kis at­li­ko kū­ri­nį „Bal­tas paukš­tis“.

Kau­no me­ras Vis­val­das Ma­ti­jo­šai­tis ir Lo­re­ta Ston­kie­nė.

Ad­vo­ka­tas Ro­lan­das Va­li­ūnas su žmo­na Re­na­ta ir duk­ra El­ze Gint­vi­le.

„Vi­kon­da“ įmo­nių gru­pės ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius Min­dau­gas Snars­kis su drau­ge Si­mo­na.

Ad­vo­ka­tas Ro­lan­das Va­li­ūnas su žmo­na Lenktynininkas Re­na­ta ir duk­ra Benediktas Vanagas.

El­ze Gint­ vi­le.

53

Ž AI­B O IN­ T ER­VI U

Gin­ta­rė Ka­ra­li­ūnai­tė

(42 m.), dai­ni­nin­kė

– Kas jus įk­ve­pia gy­ven­ti?

– Pir­miau­sia tai vai­kai, nes esu ma­ ma su sta­žu. Juk ma­no sū­nui – jau 21eri. At­sa­ko­my­bė už vai­kus – ma­no gy­ve­ ni­mo va­rik­lis.

O jei paž­velg­tu­me egois­tiš­kiau, tai įk­ ve­pia gam­ta, drau­gai, mėgs­ta­ma veik­la ir sa­vi­raiš­ka.

58

– Kaip atk­reip­ti jū­sų dė­me­sį?

– Ge­ru hu­mo­ro jaus­mu ar­ba uni­ka­lu­ mu, kū­ry­biš­ku­mu.

Vi­sa­da pas­te­biu links­mus žmo­nes. O vy­rams atk­reip­ti ma­no dė­me­sį da­bar bū­ tų la­bai sun­ku. (Juo­kia­si.)

– Koks pa­tin­ka pa­tie­ka­las?

– Le­dai. Jų sko­niai kei­čia­si, bet silp­ny­bė le­dams iš­lie­ka dau­ge­lį me­tų. Prieš ke­le­tą me­tų pra­ra­dau mo­čiu­tę, tai da­bar vis­kas, ką ji ga­min­da­vo, yra ska­niau­sia – švie­ žių žir­nių ko­šė ir py­ra­gė­liai su obuo­liais.

– Mėgs­ta­miau­sias aro­ma­tas?

– Le­van­dų. Aš sens­tu. (Juo­kia­si.)

2020 08 04

– Jei pa­sau­ly­je yra ro­jus, tai...

– ... ten, kur ma­no bran­giau­si žmo­nės.

Vie­ta nė­ra svar­bu. Ro­jų su­ge­bu su­si­kur­ti pa­ti. Jei tek­tų, ir bun­ke­ry­je ka­ro at­ve­ju jį su­si­kur­čiau. Svar­bu, kad ja­me bū­tų svei­ ki ir lai­min­gi ma­no bran­giau­sie­ji.

– Be ko die­na pra­ras­tų pras­mę?

– Be sa­vi­raiš­kos, o to­mis die­no­mis, kai ne­no­riu nie­ko da­ry­ti, man kaip oras svar­ bus kad ir do­zuo­tas lai­kas sau.

– Kaip at­si­pa­lai­duo­ja­te?

– Ge­riau­siai na­muo­se, nes esu gi­mu­si po Vė­žio ženk­lu, tai reiš­kia, kad esu tik­ra na­mi­sė­da. O na­muo­se vi­sa­da mo­ku su­ si­kur­ti jau­kią ap­lin­ką – pa­si­tel­ku­si žva­ kes ir aro­ma­tus.

At­si­pa­lai­duo­ju tvar­ky­da­ma na­mus. Į se­nat­vę da­rau­si tik­ra pe­dan­tė. Pail­sė­ ti pa­de­da ir ge­ras fil­mas, kad ir dau­gy­bę kar­tų ma­ty­tas.

– Kas pa­de­da ko­vo­ti su nei­gia­mo­ mis emo­ci­jo­mis?

– Jų ma­no gy­ve­ni­me da­bar net­rūks­ta.

Per ka­ran­ti­ną kaip nie­ka­da pa­ju­tau, kad esu vie­ni­ša ma­ma. Pa­gal­bos ne­tu­riu, tad nuo sun­ku­mų net trūk­čio­jo vie­na akis. O ko­vo­ti pa­de­da drau­gės ir... vie­nat­vė. Kar­ tais dar­bas, o jei­gu li­ūde­sys gi­lus, klau­ piuo­si ir il­gai švei­čiu grin­dis.

per daug dar­bų. Štai ir da­bar prieš mū­sų po­kal­bį pa­ti išk­li­ja­vau ply­te­les. (Juo­kia­si.)

ma­no gy­ve­ni­mo spren­di­mas. Nie­ka­da dau­giau ne­bu­vo taip bai­su, kaip ta­da.

– Ko­kią gar­se­ny­bę no­rė­tu­mė­te pak­vies­ti į pa­si­ma­ty­mą?

– Ang­li­jos ka­ra­lie­nę. Man ji la­bai pa­tin­ ka. Vy­rų są­ra­šas bū­tų il­gas – ir Geor­ge’ą Cloo­ney, ir Kea­nu Ree­ve­są... Dar sma­gu bū­tų pa­si­ma­ty­ti su Whoo­pi Gold­berg.

– Įsi­min­ti­niau­sias nuo­ty­kis?

– Jų bu­vo la­bai daug, nes pa­ti esu žmo­ gus nuo­ty­kis, to­dėl jų tik­rai net­rū­ko. Daž­ niau­siai nuo­ty­kiais va­di­nu ne­ti­kė­tai su­tik­ tus fan­tas­tiš­kus žmo­nes. Per tris die­nas su­ti­kau skris­ti į pa­si­ma­ty­mą Du­ba­ju­je.

Ar­ba su drau­ge ne­ti­kė­tai iš­vy­ko­me į Ro­ mą ir su­ti­ko­me pa­sau­li­nio gar­so mu­zi­ kan­tus, ku­rie ke­lio­nė­je ta­po mū­sų gi­dais.

Pa­ry­žiu­je bu­vo­me ap­vog­tos, bet, užuot grį­žu­sios na­mo, su drau­ge be pi­ni­gų tę­sė­ me ke­lio­nę. Kai sū­nus paau­go, ma­no gy­ ve­ni­me bu­vo tik­ras nuo­ty­kių eta­pas iki duk­ros So­fi­jos gi­mi­mo.

– Ge­riau­sias ir blo­giau­sias jū­sų pa­si­ma­ty­mas?

– Blo­giau­sias bu­vo, kai pas drau­gę pa­ sik­vie­čiau kan­di­da­tą į sa­vo šir­dį. Va­ka­rie­ nei val­gė­me mal­ti­nu­kus su gry­bų pa­da­ žu. Jis ly­dė­jo ma­ne na­mo, gal­vo­je su­ko­si min­tis pak­vies­ti jį į sve­čius, bet pa­ke­liui jam su­su­ko pil­vą. Ėjo­me pro krū­mus, jis rai­to­si, muis­to­si ir stai­ga sa­ko: „Su mais­ tu bu­vo kaž­kas ne taip, tai aš bė­gu į krū­ mus nu­sit­riest.“ Man bu­vo taip ne­jau­ku dėl jo pa­rink­ to žo­džio, kad, vos tik nuė­jo į krū­mus, aš nus­kuo­džiau na­mo.

Gal­vo­jau, kad tik ne­bū­čiau pa­sa­kiu­si, jog gy­ve­nu penk­ta­me aukš­te. Net šliu­res, puoš­tas ka­ro­liu­kais, pa­me­čiau. Vė­liau te­ ko grįž­ti pa­siim­ti. Tai bu­vo koš­ma­riš­kiau­ sias ma­no pa­si­ma­ty­mas.

O ge­rų bu­vo daug. Ka­dai­se sten­gė­si vy­rai dėl ma­nęs. Ir į Emy­ra­tus skrai­di­no, bet tai ne­bu­vo ma­ne la­bai su­ža­vė­jęs vy­ ras, to­dėl pa­si­ma­ty­mas įsi­mi­nė, bet ne­ bu­vo ge­riau­sias.

Kur kas la­biau į šir­dį įst­ri­go iš­ky­la jau­ kio­je Kau­no vie­to­je. Gal dėl to, kad tas žmo­gus man la­bai pa­ti­ko. Neb­ran­gus vy­ nas, sū­ris, do­va­nų gau­tas ak­me­nė­lis iš ke­ lio­nės po kal­nus. Tai bu­vo la­bai ro­man­tiš­ ka ir jau­ku.

– Blo­giau­sias įp­ro­tis?

– Ne­tu­riu jo­kių ki­tų blo­gų įp­ro­čių, tik pot­rau­kį prie cuk­raus, tad sal­du­my­nai – blo­giau­sias ma­no įp­ro­tis. Dar – hi­pe­ rak­ty­vu­mas.

– Jei ne­bū­tu­mė­te ta, kas esa­te, kuo no­rė­tu­mė­te tap­ti?

– Daug va­rian­tų: ga­lė­čiau dirb­ti sta­ty­ bos įmo­nė­je, gal tai dar nep­ra­ras­tas da­ ly­kas. (Juo­kia­si.) Gai­la, kad jau iš manęs nebebus gy­dy­to­jos.

Bet gal tap­siu kir­pė­ja, nes tam tik­rai esu ga­bi.

– Ką nau­jo no­rė­tu­mė­te iš­mok­ti?

– Daug ko. Perp­ras­ti in­ter­ne­ti­nį gy­ve­ ni­mą, ku­rio vis la­biau rei­kia dėl vers­lo. Ža­ du lan­ky­ti spe­cia­lius kur­sus. Tu­riu įsi­gi­ju­si daug kny­gų, iš ku­rių taip pat vis­ko nau­jo su­ži­no­siu. O šiaip kaip mo­te­riš­kė mo­ku

– Drą­siau­sias spren­di­mas?

– Bū­nant dvi­de­šim­ties ryž­tis iš­sau­go­ ti vai­ką ir gim­dy­ti. Vis­kas griu­vo ap­link.

Ma­ne ver­tė te­kė­ti. Nusp­ren­džiau iš­sau­ go­ti kū­di­kį ir pa­gim­džiau nuos­ta­bų sū­nų.

Tai bu­vo sun­kiau­sias ir kar­tu drą­siau­sias

2020 08 04

– Ko vi­sa­da ga­li­ma ras­ti jū­sų šal­ dy­tu­ve?

– Ke­fy­ro! Jo vi­sa­da bus.

– Mėgs­ta­miau­sias po­sa­kis?

– Nė­ra to blo­go, ku­ris nei­šei­tų į ge­ra.

Bet aš tą po­sa­kį var­to­ju ki­taip – kiek­vie­ na­me šū­de yra ga­ba­lė­lis auk­so ir tam, kad jį išt­rauk­tum, ten­ka iš­si­pur­vin­ti ran­kas.

– Ko­kia kny­ga ar fil­mas la­biau­ siai įsi­mi­nė?

– Fil­mas „Pui­ky­bė ir prie­ta­rai“, o kai no­ri­si pa­verk­ti – „Mask­va ne­ti­ki aša­ro­ mis“, „Tar­ny­bi­nis ro­ma­nas“. Kny­ga – Pau­ lo Coel­ho „Alc­he­mi­kas“.

– Ko­kią kos­me­ti­ką nau­do­ja­te?

– Sa­vo pa­čios pa­ga­min­tą.

– Mei­lė – tai...

(At­si­dūs­ta.) ... kai ne­ky­la klau­si­mų, ar tai tik­rai yra mei­lė. Mei­lė – tai li­ga. (Šyp­so­si.)

– Kaip jus tu­rė­tų ver­tin­ti ir pri­si­ min­ti ki­ti žmo­nės?

– Tie, ku­rie ma­ne pa­žįs­ta, ži­no ki­to­kią nei sce­no­je. Daž­niau­siai esu links­ma ir kal­ban­ti su keis­tu ak­cen­tu, daug kas ma­ no, kad že­mai­tiš­ku, bet jis nė­ra že­mai­tiš­ kas. O šiaip vi­si pri­si­me­na kaip am­ži­nai ką nors re­mon­tuo­jan­čią – tiek na­mie, tiek gy­ ve­ni­me. Dar kaip ne­mėgs­tan­čią ga­min­ti.

Tai da­rau tik iš rei­ka­lo. Jei bū­tų ma­no iš­ly­ dė­ji­mas į pas­ku­ti­nę ke­lio­nę, no­rė­čiau, kad sa­ky­tų: tai bu­vo links­ma mo­te­ris. Šiaip man tik­rai ne­rū­pi ki­tų nuo­mo­ nė apie ma­ne.

59

Ed­var­das Žič­kus

– Ge­riau­sia gau­ta do­va­na?

– Iš sak­ra­li­nių – tai mo­čiu­tės mei­lė man ir ma­no vai­kai bei jų mei­lė man ir tai, kaip aš juos my­liu, nes dau­giau taip nie­ko ne­my­lė­siu. O ne iš to­kių dva­sin­gų da­ly­kų – ma­mos do­va­no­ti pa­puo­ša­lai, nors juos daž­niau­siai pa­me­tu.

Vis dėl­to ge­riau­sias do­va­nas pa­si­do­va­ no­ju sau pa­ti. Kad ir sva­jo­nių auto­mo­bi­ lis „Fiat 500“.