2020 liepos 28–rugpjūčio 3 d.
Nr.29
Legendinis žurnalas
Aleksandras Vasiljevas
Ledo ritulininkas Mantas Armalis Švedijoje vedė mylimąją
Pakvietė į svečius
Kazimieros Prunskienės gyvenimą pakeitė liga
Dainininkė
Kristina Radžiukynaitė
atvėrė širdį apie patyčias, anoreksiją ir nerimo priepuolius
Kaina 1,30 Eur
K ar am el ė
Susipažino ir susituokė per du mėnesius Žinoma sostinės nekilnojamojo turto ekspertė Rasa Mitkie nė (34 m.) gražiausio Lietuvos kurorto – Nidos – evangelikų liuteronų bažnyčioje amžiną meilę prisiekė 15 metų vyres niam vilniečiui verslininkui Sauliui ir tapo Rasa Pavariene.
S
Svajūnė Marcinkevičienė
antuoką iškilmingos ceremoni jos metu palaimino artimas po ros bičiulis liuteronų kunigas Jo nas Liorančas. „Amžinos meilės priesaika bažnyčio je ir kunigo palaiminimas tiek man, tiek Sauliui buvo svarbiausia mūsų šeiminio gyvenimo pradžios dalis. Tie jausmai, ku rie užliejo mus abu stovint prie altoriaus, žiūrint vienas kitam į akis ir tariant prie saikos žodžius, tikiu – amžini. Žinau – kad ir kas būtų, visada prisi minsime šią ypatingą akimirką, – jau 16
kią ir jausmingą santuokos ceremoniją bažnyčioje prisiminė R.Pavarienė. – Ki tas svarbus dalykas, be kurio neįsivaiz davome savo šventės, – artimųjų palai kymas.“ Į elegantišką vestuvių šventę, kuri vy ko Nidos kopose, ant jūros kranto įreng tame įspūdingai išpuoštame kupole, jau nieji pakvietė tik artimiausius šeimos narius ir draugus. Jų santuokos liudininkais tapo Rasos mylimas dėdė gydytojas Sigitas Dauba ris su žmona Romualda, su kuriais nuo takos išrinktasis Saulius iškart užmez gė glaudų ryšį.
Rasa su sūnumis iš pirmos santuokos Marku (9 m.) ir Herkumi (5 m.).
Nuotraukos – Vaida Vaišvilaitė Nuotakos makiažas – Emilija Kastečkaitė
Porą sutuokė jų artimas bičiulis liuteronų kunigas Jonas Liorančas.
17
atvirai
Praeities žaizdos išnyra
tarsi šešėlis
„Kai užklumpa juodos mintys, trinkteliu sau per galvą: „Kvaile tu, taigi džiaugtis reikia!“ Juk apie tai, ką turiu dabar, svajojau visą gyvenimą. Kiek žmonių norėtų atsi durti mano vietoje!“ – pamąsto charizmatiškoji Kristina Radžiukynaitė-KaYra (27 m.), įsitikinusi, kad būti aktore ir dainininke – kone kiekvienos mergaitės troškimas.
J
RAMINTA BLAŽYTĖ
os mergaitiškos svajonės neaptem dė nei silpnoka sveikata, nei vaikys tėje skaudinę užgauliojimai, nei dėl jų ėmę varginti valgymo sutrikimai ar iki šiol aplankantys nerimo priepuoliai. „Tos žaizdos lieka visam gyvenimui ir persekioja tarsi šešėlis. Dar ir dabar daug kur savimi nepasitikiu. Sulaukiu daugy bės laiškų iš mergaičių, sakančių, kokia šauni ir graži esu. Iki šiol man sunku tuo patikėti. Žinoma, žinau, kad neatrodau lyg ateivis, bet niekada nesijaučiau labai graži“, – atvirai rėžė TV projekto „Muzi kinė kaukė“ nugalėtoja ir serialo „Moni kai reikia meilės“ aktorė. Kaip ir dauguma atlikėjų, Kristina dai nuoti pradėjo labai anksti – vos šešerių. Baigusi vidurinę įstojo į muzikinio teatro specialybę ir ėmė sulaukti pasiūlymų vai dinti miuzikluose. Atradusi save teatre, buvo pakviesta filmuotis seriale. Vėliau Kristiną aplankė dar didesnė laimė – ji prisistatė sceniniu slapyvardžiu KaYra, įrašė pirmąją savo kūrybos dainą ir vaizdo klipą. „Anksčiau maniau, kad mane, dalyvau jančią tai viename, tai kitame televizijos projekte, ims ir pradės globoti koks mu zikos vadybininkas. Galop, šitaip belauk dama pasiūlymų, atsitokėjau. Pati priėjau prie vieno prodiuserio ir pasakiau: „No riu įrašinėti savo dainas, noriu dainuoti.“ Kaip šiandien džiaugiuosi, kad nepasidi džiavau!“ – drąsa nustebino pašnekovė. 20
– Pastaruoju metu jūsų visur daug. Kodėl kilo noras įjungti aukščiau sią pavarą? – Visą gyvenimą buvau perfekcionistė – viską turėdavau padaryti idealiai. Jeigu nesu geriausia, nelaimiu pirmosios vie tos ar pažymių knygelėje įsiraito ne de šimtukas – graužiuosi.
Mano gyvenimas labai dažnai netobulas. Kar tais užklumpa panikos atakos. Džiaugiuosi, kad turiu tokius rūpes tingus artimuosius. Jau paauglystėje dėl to turėjau labai di delių skrandžio problemų. Labai dažnai grįžus iš mokyklos mane ištikdavo nervi nis pykinimas. Negalėdavau valgyti, nes visada būdavau įsitempusi. Tai lyg pra keiksmas, lydintis mane iki šiol. Man sunku ir dirbti įrašų studijoje. Parašau pusę dainos – viską nubraukiu ir pradedu iš naujo. Lygiai taip pat yra bendraujant su vaikinais, draugais ar šei ma. Turiu suspėti visiems pabūti gera. – Gyvenant tokioje įtampoje ne sunku perdegti. Nebijote? – Yra buvęs ne vienas toks atvejis. Ma no perfekcionizmas, veiklumas, jaut rumas, aplinkinių užgauliojimai – jau paauglystėje supratau, ką reiškia migre na. Kankindavo skausmai iki vėmimo ir
jie trukdavo paromis. Paskutinėse klasė se pradėjo kentėti pažymiai, o juk man tai – be galo svarbu. Buvau kiek putlesnė, tad bendramoks liai nepraeidavo manęs nepavadinę stora karve. Būdavo, iš manęs atimdavo daik tus, mušdavo. Kartą vienas berniukas vi josi mane iki krūmų ir ten sutalžė. Bet aš jam atleidau – gal gyveno problemiškoje šeimoje ir taip išsiliejo. – Kaip jaučiatės, kai dabar šie žmo nės gali jus matyti per televiziją – gražią ir talentingą? – Kai dalyvavau pirmame šou, iš tiesų apie tai galvojau. Gal todėl, kad buvau ga na vaikiška ir man atrodė, jog taip kerši ju. Dabar man visai nesvarbu. Aš seniai jiems atleidau ir linkiu laimės. – Juk ne visą gyvenimą buvote ne suprasta, kažkuriuo metu pradėjo burtis naujas tikrų draugų ratas? – Pakeičiau mokyklą, ir tai buvo geriau sias bendras mano ir tėvų sprendimas. Ne tik dėl patyčių, bet ir dėl to, kad neblogai mokiausi. Norėjosi pereiti į geresnę mo kyklą, kad dar labiau pasitempčiau. Pa galiau atsidūriau išsilavinusioje aplinkoje – visi buvo kultūringi, o patyčių irgi ne liko. Jaučiau didžiulį skirtumą. Ten atsi gavau: pradėjau daugiau dainuoti, šokti ir kitaip save išreikšti. Pradėjau kvėpuoti. – Ar ugdant saviraišką gelbėjo ir užgimusi meilė? Juk turite antrą ją pusę. – Mano antroji pusė iš tikro daug padė jo. Bet ir aš išmokau įtikėti, kad esu graži, ir suimti save į rankas. Žinoma, vis dar mo kausi save mylėti: kartoju sau, kad nepri valau atrodyti tarsi grožio etalonas, ir sten giuosi taip nesureikšminti grožio kulto. Daug prisidėjo ir aktorystės studijos. Scena išmokė save paleisti: nekomplek suoti be makiažo, nebijoti iš savęs pasi juokti. Varžymasis gadina gyvenimą.
21
P až i nt i s
Kai nekeliauja, žurnalistas mėgsta sukiotis virtuvėje ir gaminti įvairius patiekalus.
Devyndarbis! Dainininkas, keliauto jas, kelionių organizato rius, lietuviškos virtuvės puoselėtojas, žurnalistas, o dabar – ir TV laidos ve dėjas Žygimantas Bary sas (34 m.) įsitikinęs – kuo daugiau imiesi, tuo dau giau ir padarai. Optimizmu trykštantis vyras neslepia: karantinas ne tik pamėtėjo netikėtų iššūkių, bet ir pa žėrė naujų galimybių.
Žygį draugai vadina geros nuotaikos ambasadoriumi.
Į vieną mėgstamiausių vietų Europoje – Siciliją – Žygimantas Barysas vyksta kone kasmet.
26
P
LAURA BULVYDĖ
asikalbėti apie save ir naują veiklą – televizijos laidą apie keliones po Lietuvą „Sveiki atvykę“ Žygiman tas pakvietė itin netikėtoje vieto je: jis pokalbio metu kojas buvo įmerkęs Egėjo jūroje, Graikijos saloje Rode. Kaip jis viską spėja? Vyras nuo mažų dienų mokėjo kruopščiai susiplanuoti lai ką, o jo gyvenimo šūkis: kuo daugiau da rai, tuo daugiau ir padarai. Kartais jam net atrodo, kad turi per mažai veiklos, – akty vus keliautojas dėl pasaulyje siaučiančios pandemijos turėjo atsisakyti daugybės kelionių ir daug laiko praleisti Lietuvoje. „Valgyti ir gaminti maistą – būtina, visi tai daro. Kelionės man – ir darbas, ir pomėgis, mėgaujuosi tuo. Žurnalistas buvau ir esu. Dainavimą buvau kiek pri miršęs, bet neseniai su malonumu jį pri siminiau – įrašiau naują dainą. Skambin ti fortepijonu man patinka jau beveik 30 metų – tai daryti man džiaugsmas sielai“, – pasakojo Žygimantas.
Žygis juokauja, kad yra įpratęs nuolat keliauti ir gali susiruošti lagaminą vos per 10 minučių.
Vera Gorbačiova
– Dėl maisto esi teisus, vis dėlto ne visi kelis kartus per savaitę ver da cepelinus! – Oi, cepelinai verti atskiros istorijos. Tai patiekalas, kuris visiems daro įspū dį, kurį pats labai mėgstu ir kurį, tiesą sakant, paruošti labai lengva. Cepelinus lipdau nuo 16 metų. Kai būnu užsienyje, jau po dviejų sa vaičių nebegaliu negalvoti apie lietuviš kus patiekalus – cepelinus, bulvinius bly nus, „Kijevo “ kotletus ar sriubas. Ilgiuosi barščių pagal savo močiutės receptą, kol dūnų, juodos duonos ar kad ir grikių. Kar tą net sapnavau, kaip gardžiai valgau pap rasčiausius grikius su sviestu! (Juokiasi.) Žuvis, jūrų gėrybės, egzotiniai Domini kos Respublikos ar Balio salos patiekalai man apkarsta. Kritinė man būna trečioji savaitė, sapnuoju košmarus, svajoju apie pomidorų ir agurkų salotas su grietine. Visada kito gyvenime viskas atrodo geriau, gražiau ir skaniau. Mano veikla ir mano gyvenimo būdas man labai pa tinka, bet ir jis turi ir pliusų, ir minusų. – Nauja laida jau netrukus pasiro dys eteryje. Kodėl ėmeisi šio projek to? Lyg ir atrodo, kad pasaulis tau daug mažesnis nei Lietuva. 2020 07 28
27
T ad a i r d a b a r
Gintarinės
Ledi
gyvenimą apvertė liga
Kadaise Kazimiera Prunskienė (77 m.) dalyvavo politi kos ir įvykių sūkuryje. Šiandien visa tai ji stebi per televizo rių mažame bažnytkaimyje. Kadaise ji – pirmoji Lietuvos premjerė – žaibiškai apskriejo Vakarų valstybes ir susitiko su įtakingiausiais pasaulio lyderiais. Šiandien prilaikoma ir pasiremdama lazdele ji stovi kieme ir su ilgesiu žiūri į eže rą. Netikėtai užklupęs insultas stipriai tvojo per sveikatą.
K
Laima Žemulienė
azimiera Prunskienė – tai le genda, tai moteris, pasiekusi svaiginančią karjerą. Nes rei kiamu laiku atsirado reikiamo je vietoje – jaunai Lietuvos valstybei prieš tris dešimtmečius reikėjo naujų vadovų. 30
K.Prunskienės fotografija puošė 2000 m. lapkričio 24 d. „Stiliaus“ viršelį. Tada ji kalbėjo apie savo darbus, politinę veik lą, sakė, kad rašo mokslinius straipsnius, kad laiko asmeniniam gyvenimui visuo met trūksta. Tačiau niekas nesitikėjo, kad pasaulio įtakinguosius per vieną mėne sį aplankiusi ir po šių kelionių Gintarine
Ledi praminta ekspremjerė atsidurs neį galiojo vežimėlyje. Tokia darbšti, veikli, nuolat įvykių sūkuryje! Regis, sveikata nesiskundusi. Tačiau – netausojusi savęs. 2012 m. vasario 26 d., per gimtadie nį, K.Prunskienę ištiko insultas. Vilniaus universitetinėje greitosios pagalbos ligo ninėje jai buvo atlikta sudėtinga galvos smegenų operacija. Insultas moteriai pa žeidė kairįjį smegenų pusrutulį, ją ištiko dešinės pusės paralyžius. Kiek atsigavusi ji pradėjo reabilitaciją Vilniuje, Santaros klinikose. Kai sustiprė jo, du kartus beveik po pusę metų gydė si viename Maskvos reabilitacijos centre. Ten ją lydėjo vyresnioji dukra Rasa Vait kienė. Liga iš esmės pakeitė K.Prunskie nės gyvenimą – atėmė dešinę ranką ir sklandžią kalbą, ji juda neįgaliojo veži mėliu. Tačiau ir gydytojai, ir šeima padarė 2020 07 28
Su jauniausia dukra Daivita ir jos dukromis Auguste, Salomėja ir Elenute gimtojoje sodyboje prie Labanoro girios.
stebuklus – ekspremjerė šauniai laikosi, mokosi rašyti kaire ranka, prilaikoma, su lazdele rankoje gali pavaikščioti po kam barį, pastovėti lauke. Tačiau kalba sunkiai – svetimas žmogus ne visada ją suprastų. „Mamos insultas buvo labai sunkus. Dabar jos būsena stabili. Aišku, didelių pokyčių esant tokiai ligai, ko gero, ir bū ti negali. Bet mes džiaugiamės, kad ma mos būsena stabili. Jos kalba po truputį gerėja, bet vis tiek dar labai ribota. Taip pat ir judėjimas“, – pasakojo R.Vaitkienė. Po insulto ir reabilitacijos K.Prunskie nė apsig yveno sūnaus Vaidoto Pruns kaus šeimoje Švenčionių rajone, Kaltanė nų miestelyje, nes jai reikalinga kasdienė priežiūra. Sūnus ten turi nuosavą namą ant ežero kranto. „Mamai ten labai gerai. Graži aplinka, ramybė. Ypač smagu vasa rą būti lauke, – sakė R.Vaitkienė. – Bro 2020 07 28
31
mano erdvė Aleksandras Vasiljevas namus atkūrė remdamasis šeimos archyvais ir motinos pasakojimais.
Šeimos namuose –
prabėgusių metų atspindžiai Motinos portretai.
Ikikarinis Lietuvos žemėlapis.
N
LAIMA ŽEMULIENĖ
36
amą menininkas sutvarkė taip, kad svečiai būtų įsitikinę: čia viskas – kaip XX a. pradžioje, tiesiog sustojo laikas. „Tačiau
jie nesupranta, kad man reikėjo restau ruoti namą, baldus. Visi baldai – to lai kotarpio, bet ne visi iš mūsų namų. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje tokių namų buvo nemažai. Vėliau paprasčiausiai jų neliko. Tad dabar tai – prisiminimai apie praeitį“, – pasakojo A.Vasiljevas. Jis vedžioti mus po namus ir pasako ti apie juos gali be sustojimo. Panyrame į praeitį, kurioje harmoningai dera seno viški baldai ir paveikslai, senos knygos ir žurnalai, afišos ir fotografijos. Namus gaubia senųjų laikų aura. „Šio kambario sienų spalvą parinkau geltoną, nes Lietuvoje daug tamsių die nų. O aš nenoriu gyventi tamsoje. Todėl parinkau saulės spalvą, kuri visada sutei
kia gerą nuotaiką. Kitas kambarys – val gomasis – lašišų spalvos. Ši spalva kiek vieno svečio veidui visada suteikia gerą atspalvį“, – šmaikščiai dėstė A.Vasiljevas. Geltonai išdažytą kambarį Aleksandras pavadino muzikos svetaine. Todėl, kad ja me įkurdino caro laikų fortepijoną iš Sankt Peterburgo, to laikotarpio gitarų iš Vokie tijos, čia puikuojasi ir senas patefonas. Kai atvažiuoja svečių, turinčių muziki nį išsilavinimą, skambina tuo fortepijonu.
M
uzikos svetainėje – trys pagrin dinės spalvos: geltona, tamsiai mėlyna ir juoda. „Kadangi fortepijonas – juodas, – pa tikslino šeimininkas. – Tos spalvos bu vo dekoravimo esmė, neperžengiau tų trijų spalvų ribos. Kiekvieną kartą, kai ieškodavau naujų daiktų kambariui, gal vodavau, kaip jie derės prie šių spalvų. Todėl dariau griežtą atranką, o tai – interjero išsaugojimo principas. Ir nemaišau skirtingų stilių. Čia – se cesijos stilius, XIX a. pabaiga–XX a. 2020 07 28
Vygintas skaraitis
„Aš čia gyvenu jau 60 metų. Čia – mano gimtieji namai. Nieko sovietinio čia nėra, mano namas – antisovietinis“, – kalbėjo tarptautinį pripažinimą pelnęs mados istorikas, kolekcinin kas Aleksandras Vasiljevas (61 m.) aprodydamas 1912 m. Vil niaus Žemajame Pavilnyje statytą medinį jo šeimos namą.
Muzikos svetainėje – trys pagrindinės spalvos: geltona, tamsiai mėlyna ir juoda. „Kiekvieną kartą, kai ieškodavau naujų daiktų kambariui, galvodavau, kaip jie derės prie šių spalvų“, – sakė Aleksandras.
37