2020 liepos 14–20 d.
Nr.27
Rašytojos Vaivos Rykštaitės namai prie ugnikalnio
Giedrius Paulauskas
Kokiomis tatuiruotėmis kūnus puošia žvaigždės?
Tituluota gražuolė Eglė Maggi pažabojo Monaką
Lietuvių mokslininkės
In g os Minelgaitės talentas atsiskleidė Islandijoje
Kaina 1,30 Eur
K a r a m el ė
Šeimos šventė
dvelkė jaukumu
Televizijos laidų kūrė jų poros Gerdos (39 m.) ir Andriaus (48 m.) Žemai čių gyvenime praūžė jauki šventė – juodu pakrikštijo vienų metų sūnų Nikolą.
M
ažylis buvo palaimintas Kauno Kristaus Prisikėlimo bažny čioje. Jam suteiktas Juozapo krikšto vardas, o krikštatė viais tapo Gerdos sesuo Kristina su vyru Aurimu Bielskumi. 20
„Aš esu abiejų Kristinos dukrelių krikšto mama, ji – abiejų mano sūnų. Ir tai turbūt natūralu, nes bažnyčioje at liekama apeiga anksčiau turėjo ne vieną svarbią misiją. Ji būdavo tarsi apsauga ir garantas, kad, nutikus nelaimei, vaiku tis neliks be mylinčių žmonių globos“, – sakė Gerda. Šiai šeimos šventei Žemaičiai pradėjo ruoštis iš anksto. Pirmiausia tapti reikš mingų apeigų vadovu paprašė šeimos bi čiulio diakono Beno Ulevičiaus. „Žinojome, kad Nikolo krikštynos su burs visą mūsų šeimą. Gaila, kad į Lietu vą dėl pasaulyje siaučiančio koronaviru so negalėjo grįžti vienas Andriaus sūnų. Jo mums labai trūko. Bet džiaugia
mės, kad pagaliau galėjome į vieną vietą sutelkti ir apkabinti ir kitus mums bran gius žmones“, – sakė G.Žemaitė. Krikštynose dominavo kreminė bei rusva spalvos. Tai atsispindėjo ne tik de koracijose, bet ir Žemaičių šeimos narių drabužiuose. Sūnaus Nikolo krikštynos iš pradžių buvo suplanuotos per Žemaičių vestu vių metines – balandžio 19 d., bet dėl ka rantino šventei teko parinkti kitą datą. Pasak G.Žemaitės, ją šventėje džiugino viskas – programa, puošmenos, vedėjas, maistas, simbolinės dovanos, desertai. „Viskas buvo nuostabu! Smagu, kad švenčių bus ir ateityje!“ – apie kitąmet vyk siantį savo jubiliejų užsiminė moteris. 2020 07 14
2020 07 14
21
Vaidas Grudis
A tv ir a i
22
Lietuvės karjera –
lyg iššūkis islandams
Ji – išvaizdi dviejų vaikų mama. Tačiau Lietuvos garbės kon sulė Islandijoje Inga Minelgaitė (38 m.) mūsų šalies var dą pasaulyje garsina ne dėl grožio laimėjimų, o dėl pergalių mokslo srityje. Lietuvė – pirmoji ir vienintelė užsienietė, ga vusi profesorės laipsnį Islandijos universiteto didžiausioje katedroje. Be to, ji jauniausia kada nors to pasiekusi.
23
Ta d a i r d a b a r
Trečias kartas buvo lemtingas Toli nuo gimtinės ji turėjo įkurti viešbutį, kad vieną dieną jo tarpduryje išdygtų jos gyvenimo vyras! Toks paradok sas nutiko verslininkei Eglei Maggi (buvusiai Goma rascai, 53 m.). Italas Marcello Maggi (54 m.), įžengęs į viduramžių miestelyje esantį viešbutį, pro kurio langus matyti Viduržemio jūra, užkariavo šviesiaplaukės lietuvės širdį. Jų meilę vainikavo sūnus Vittorio (11 m.) ir santuoka.
N
LAIMA ŽEMULIENĖ
uo podiumo į verslą – tokį ke lią nuėjo Monake gyvenanti Eglė. Nuo 1990-ųjų ji gyvena užsienyje: pirma Italijoje, kur praleido 10 metų, pastaruosius keliolika – Monake ir Pietų Prancūzijoje. Tiesa, po Italijos buvo kelerių metų laikotarpis, kai Eglė gyveno Lietuvoje, Vilniuje. Pusiaukelėje tarp Nicos (Prancūzija) ir Monte Karlo (Monakas), kalnuose esan čiame viduramžių miestelyje Eze, Eglė nusipirko viešbutį „Eze Hermitage“ ir jį renovavo. Jos vyras M.Maggi sukasi jachtų statybų versle. Karantinui laisvėjant Eglė jau atvėrė viešbutį ir laukia svečių. „Justi, kad atos togos, viešbutis pilnėja. Viliuosi, kad viso sezono neprarasime, nes svečių jau atva žiuoja. Daugiausia – vietinių, prancūzų. Taip pat atvyksta kaimynų italų, šveica rų“, – pasakoja Eglė. Eglės fotografija puošė 1998 m. rugp jūčio 7 d. „Stiliaus“ viršelį. Tik tada jos pa vardė buvo Gomarasca – lietuvė buvo su mainiusi aukso žiedus su italu Mariano 28
Gomarasca ir gyveno Milane. Tuo me tu jis buvo didžiausios Milano reklamos agentūros „Armando Testa“ direktorius. Nuo to interviu prabėgo 22 metai! Jos gyvenimas lėkė šuoliais, jame netrū ko įvairių pažinčių, verslų, ji drąsiai keitė gyvenamąsias vietas. Aname interviu Eglė pasakojo, kad į Italiją išvyko gavusi kvietimą dirbti manekene Milano modelių agentūro je „Clan“. Pirmajame Lietuvoje grožio konkurse „Gražioji vilnietė-88“ iš Aly taus kilusi Eglė Andrulionytė, tuomečio Vilniaus pedagoginio instituto studen tė, buvo tapusi antrąja vicemis. „Tada tai buvo renginių renginys!“ – juo kiasi Eglė į telefono ragelį iš Monte Karlo. Manekenės darbą aname interviu ji pavadino ne profesija, o savotiška, įdo mia, bet laikina veikla. „Italijoje į mane kenę žiūrima kaip į gražią lėlę. Nelengva įrodyti, kad esi ne daiktas. Tačiau viskas yra tavo rankose“, – tada pasakojo Eglė. Ji neslėpė, kad svetimoje šalyje nuo lat jutusi didelę įtampą ir konkurenciją – nebuvo kam pasiguosti, su kuo pasitarti. „Tačiau Italija man atvėrė akis. Atsidū riau visai kitame pasaulyje. Lyginau jį su tuo, kuriame gyvenau iki šiol, ir stebėjau si matydama didžiulį skirtumą. Išvydau, kaip dailininkai, dizaineriai, stilistai ku ria drabužius, sužinojau, kaip sudaromos sutartys, kaip perkami audiniai. Tie metai man buvo išbandymas. Ta čiau dirbdama manekene negalėjau iš reikšti visų sugebėjimų. Širdimi jutau, kad mano gyvenimas turi pasikeisti. Lau
Kad pamirštų nenu sisekusią meilės isto riją, ji puolė į darbus. 2004 m. vasarą nusi pirko viešbutį ir įlindo iki ausų į skolas. kiau momento, kada galėsiu dirbti sava rankiškai“, – tada kalbėjo Eglė. Kai likimas ją suvedė su būsimuoju vy ru M.Gomarasca, jis pritarė jos idėjoms, skatino savarankiškumą ir finansavo pir mąjį jos verslą. 1993 m. Lietuvoje ji atida rė nedidelę itališkų drabužių parduotuvę. Tada Eglė pasakojo, kad užaugo darbš čioje ir darnioje šeimoje. Jos mama Elena Andrulionienė Alytuje dirbo gydytoja, o tėvas Antanas Andrulionis buvo ilgame tis šaldytuvų gamyklos „Snaigė“ vadovas. Šeimoje ji augo su trimis broliais.
M
odelio darbą Eglė greitai išau go ir ryžtingai pasuko į verslą. O verslo reikalais dažnai kon sultuodavosi su tėvu. Eglė pabrėžė, kad 2020 07 14
Eglė laiminga su antruoju vyru Marcello Maggi.
Pirmojo Lietuvoje grožio konkurso „Gražioji vilnietė-88“ antroji vicemis Eglė Andrulionytė (dabar Maggi) įsuko verslą Pietų Prancūzijoje.
Italija jai padėjo atsiskleisti ir savo suma nymus įgyvendinti Lietuvoje. Svarbiau sias jos projektas – sauso drabužių valy mo įmonė „Joglė“, kurią atidarė Vilniuje. „Mano startas buvo labai sėkmingas. Sulaukiau svarios italų specialistų pagal bos, aplankiau daugybę specializuotų pa rodų ir išleidau nemažai pinigų konsulta cijoms. Tačiau dėl to nė kiek nesigailiu“, – tada pasakojo E.Gomarasca. Su pirmuoju vyru Mariano ji gyveno Milano centre, o nedidelėje Džiljo saloje šeima turėjo namą. Tačiau bendru gyve nimo keliu jie ėjo šešerius metus. Eglė yra sakiusi, kad viena priežasčių, išardžiusių šeimą, buvo ta, kad Mariano nenorėjo tu rėti vaikų. Dvidešimt metų už žmoną vy 2020 07 14
resniam sutuoktiniui atrodė, kad jis per senas būti tėvas.
E
glė sukosi versle ir trumpam su grįžusi gyventi į Lietuvą. Vilniuje kartu su savo drauge Ingrida Sa boniene buvo atidariusi prestižinio italų „La Perla“ apatinio trikotažo parduotuvę. Lietuvės širdį buvo užkariavęs aštuo neriais metais vyresnis olandų verslinin kas Janas Willemas J.van Otterlo, kuris gyveno Lietuvoje. Su juo 2001 m. rude nį Eglė susilaukė dukters Megi Olivios, svajojo apie santuoką. Tačiau viskas susiklostė kitaip – jų bendras gyvenimas netruko nė trejų metų, o dukters tėvas vedė kitą moterį.
Deja, tėvas su dukra nepalaiko ryšių, ja nesidomi. „Ją užaugino dabartinis mano vyras. Marcello jai – kaip tėvas“, – tvirtina Eglė. Su savo pirmuoju vyru Mariano Eglė taip pat nepalaiko ryšių. Nors ji pripažino, kad kiekvieną die ną mokomės iš savo klaidų, ne viską klai domis pavadinsi. „Svarbiausia, kad vieni santykiai man davė vaiką – Megi. Kiti san tykiai, ko gero, užaugino mane kaip as menybę. Mariano už mane buvo 20 me tų vyresnis ir buvo ko iš jo pasimokyti, kad ir verslo abėcėlės. Ir aš stengiausi iš mokti to, ką galiu“, – nelabai noriai lei džiasi Eglė į kalbas apie praeitį. Nesusiklosčius bendram gyvenimui su dukters tėvu E.Gomarasca 2003 m. iš Lietuvos išvyko į Pietų Prancūziją. Kad pamirštų nenusisekusią meilės istoriją, ji puolė į darbus. 2004 m. vasarą ten nusi pirko viešbutį ir įlindo iki ausų į skolas. 29
S t il i a u s u žr a š a i
Mūsų namai Havajuose:
kai svajonė virsta netekties baime Prieš metus nusipirkome namą Havajuose. Dabar bijome jo netekti. Pinigų kol kas užtenka, bet gali būti, kad namą iš mūsų pasiglemš aikštinga, karšto būdo moteris, Havajuose dar vadinama madam Pele. Pati jos nepažįstu ir niekad nebuvau sutikusi, bet yra žmonių, pri siekiančių ją neva matę stovinčią su raudona besiplaikstančia suknele pakelėse. Liudinin kai nesutaria dėl vieno: jauna ji ar sena. Užtat visi žino, kad Pelė – tikroji salos šeimininkė. VAIVA RYKŠTAITĖ
M
Havajuose gyvenanti rašytoja
ūsų namas gražus. Prieš jį nusi pirkdami čia gyvenome trejus metus – nuomojomės, todėl spėjome apsiprasti su sieno
34
mis ir naktį besikeičiant oro temperatū rai vaiduokliškai girgždančia mediena. Tiesą sakant, tai niekada nebuvo mū sų svajonių namas, bet pamažu tas pas tatas virto namais. Vos pasirašę namo pirkimo dokumen tus ėmėme jį dar labiau jaukintis – dažiau
sienas, restauravau baldus, kai kuriuos rakandus tiesiog atidaviau į sendaikčių parduotuvę vis negalėdama atsidžiaug ti, kad pagaliau štai – mano! Nebereikia bijoti šeimininkų ir jau dintis, jei ką nors nuomodamiesi suga dinsime. 2020 07 14
A
merikoje, kaip pastebėjau, požiū ris į nekilnojamąjį turtą yra kitoks. Šeimos, lyginant su Lietuva, daž nai kraustosi į kitą miestą ar valstiją, o vos prasigyvenusios namą parduoda ir perka didesnį. Arba atvirkščiai – pritrū kusios pinigų susispaudžia, kaip jie sa ko „downsizing“ ir pardavusios namą išsikrausto į butą. Bent jau tokia prakti ka populiari mano aplinkoje JAV. Galbūt todėl ir namai čia statomi ne tokie tvir ti, lyg ir ne visam gyvenimui, bet kartais atrodo, tik tam, kad atlaikytų dar vienų nuomininkų buvimą.
Su baime įsivaizduoju ugnikalnio išsiver žimą – ką tada pulčiau nešti iš namų? Pa sirodo, visai nedaug – vaikus, kompiuterį, papuošalų dėžutę, močiutės gintarus.
Kaip žmonės įsivaizduoja išsiveržusios lavos srautus
T havajyje išsiveržusios lavos srautai realybėje
2020 07 14
ie, kurie ne vienus metus gyveno nuomojamuose būstuose, neabe joju, puikiai pažįsta šį jausmą. Ir pagaliau – aš pati šeimininkė, aš spren džiu, ką darysime su tvora ir su žaliuzė mis (išmesime!); galiu nukabinti sienas paveikslais nebijodama jose gręžti skylių. Taip ir padariau. Didžiąją dalį – savo rankomis su „YouTube“ pagalba. Miega mojo sieną nutepiau tamsiai mėlyna, o svetainės – sodriai žalia spalvomis. Da žiau ir galvojau: kaip čia viskas bus? Lietuvoje namai dažnai statomi visam gyvenimui. Tvirti ir šilti, su mūro sieno mis ir rūsiu biliardo stalui, kurio vietą galiausiai užima uogienės arba rauginti agurkai. Su signalizacija nuo vagių ir vie ta rožių krūmui arba tujoms prie pagrin dinio įėjimo. Namą statantys galvoja apie savo vaikus, plėšikus, pūgas.
Užtat ne visada atlaiko uraganus. Ne galiu pakęsti absoliutinimų ir žinau, kad ir JAV yra milžiniškų mūrinių namų, sau gančių ne vienos šeimos kartos paslaptis. Vis dėlto kai Havajuose plika ranka į mūsų namo sieną sugrūdau vinį, supra tau, kodėl tie nepatvarūs iš kažin kokių lengvų ir minkštų plokščių suręsti na mai stichinių nelaimių akivaizdoje su byra lyg kortų nameliai. Ar bent jau to kį vaizdą matome per žinias.
S
ienos minkštos, vietoj vientiso lan gų stiklo – stiklinės grotelės. Pernai naikinome būstą užpuolusias itin skaudžiai kandančias skruzdėles. Šiemet jau nerimaujame dėl termitų. Potvyniai ir cunamiai mums negresia – gyvename ant aukšto kalno. Tiesa, kartais būna ura ganų, bet vis tikimės, kad jie aplenks. 35