Stilius20200609_anonsas

2020 birželio 9–15 d.

Nr.22

Legendinis žurnalas

Da­nie­lius Bun­kus ir Vik­to­ri­ja Sie­gel

Ves­tu­vių ne­bebus!

Jū­ra­tė Za­bie­lai­tė: advokatė atrado as­ke­tiš­ką gyvenimą ir dva­sios ra­my­bę

Vai­dos Skais­gi­rės na­muo­se – nau­ji rū­pes­čiai

Dainininkė

Kaina 1 Eur

Ag­nė ­ Sa b u ­ l y ­ t ė atvėrė širdį apie skausmingas skyrybas ir naujus jausmus

T a­d a i r d a­b a r

Gar­si ad­vo­ka­tė iš­ban­dė as­ke­tiš­ką gy­ve­ni­mą ir

at­ra­do dva­sios stip­ry­bę

Du pas­ta­ruo­sius de­šimt­me­čius šios mo­ters gy­ve­ni­mas nes­to­ko­jo įvai­rių spal­vų. Ji pa­da­ rė pui­kią kar­je­rą ir pri­si­dė­jo prie įvai­rių or­ga­ni­za­ci­jų stei­gi­mo. Pra­dė­jo ta­py­ti port­re­tus ir pui­kiai šau­dy­ti į tai­ki­nius. Pa­ty­rė ir mei­lės skry­dį, ir vers­lo part­ne­rių ap­gau­lę. „Sun­ku pa­ teik­ti dau­giau kaip 20 me­tų gy­ve­ni­mo atas­kai­tą. Ma­ne iš­ti­kę ne­ti­kė­tu­mai atsk­lei­dė stul­bi­ nan­čią gy­ve­ni­mo gel­mę ir gro­žį“, – sa­ko vers­lo tei­sės ad­vo­ka­tė Jū­ra­tė Za­bie­lai­tė (60 m.).

I

LAI­MA ŽE­MU­LIE­NĖ

š 1999 m. ko­vo 12-osios „Sti­liaus“ vir­ še­lio žvel­gia gra­ži ir ele­gan­tiš­ka mo­te­ ris, o už­ra­šas skel­bia „Ad­vo­ka­tė Jū­ra­tė Za­bie­lai­tė iš­gar­sė­jo per vie­ną va­ka­rą“.

Ne­ti­kė­tas dė­me­sys ta­da ją užk­lu­po pir­ma­ja­me lab­da­rin­ga­me Vie­nos po­ky­ ly­je, su­reng­ta­me Vil­niu­je. Vos įžen­gu­ si į Ro­tu­šę Jū­ra­tė pa­ju­to smal­sių žvilgs­ nių ata­ką. Gra­ži, sko­nin­gai pa­si­puo­šu­si, su ge­ru ma­kia­žu – tai Lie­tu­vo­je dar bu­ vo pra­džia. O ša­lia jos – val­dy­mo re­for­ mų ir sa­vi­val­dy­bių rei­ka­lų mi­nist­ras Kęs­ tu­tis Skre­bys! Vi­siems bu­vo smal­su, koks ry­šys sie­ja šią po­rą, – jie drau­gai, mei­lu­ žiai, su­ža­dė­ti­niai?

Po ke­lių die­nų per in­ter­viu paaiš­kė­jo, kad į Vie­nos po­ky­lį ji pa­te­ko vi­siš­kai at­ si­tik­ti­nai – vie­toj drau­gės, ku­ri kaip tik su­si­ža­lo­jo ko­ją. Drau­gai pa­si­ūlė kar­tu eiti Jū­ra­tei ir Kęs­tu­čiui.

Mes kal­bė­jo­mės apie vis­ką – Vie­nos po­ky­lį, šei­mos vers­lą, ją iš­gar­si­nu­sią pir­ mą­ją by­lą, se­ną ir gar­sią Za­bie­lų pa­var­dę ir... vy­ro smū­gius.

Ar ji ne­si­gai­li ano in­ter­viu prieš 21 me­tus, ku­ria­me pri­si­pa­ži­no pa­ty­ru­si su­ tuok­ti­nio smur­tą? Apie tai ji at­vi­rai pra­ bi­lo be­ne pir­mo­ji Lie­tu­vo­je.

16

„Nie­ka­da ne­si­gai­lė­jau. Pras­ mė apie tai kal­bė­ti yra vi­sa­da, ypač kai nie­kas apie tai ne­kal­ bė­jo. Iki šiol ga­lio­ja ta pa­ti tai­ syk­lė: kol mo­te­rys nep­ra­de­da šne­kė­ti, gy­ve­ni­mas nep­ra­de­ da keis­tis. Smur­tas ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je Lie­tu­vo­je te­bė­ra per­ ne­lyg pap­li­tęs ir sun­kiai spren­ džia­mas skau­du­lys. Džiau­giau­ si tuo in­ter­viu.

Drau­gai ma­ne iš da­lies smer­ kė, ste­bė­jo­si, kad aš taip at­vi­rai kal­bė­jau. Bet jie jau yra atp­ra­ tę ban­dy­ti man pri­mes­ti ko­kius nors ste­reo­ti­pus“, – ra­miai pa­ sa­ko­ja Jū­ra­tė – vie­na ad­vo­ka­tų kon­to­ros „Za­bie­la, Za­bie­lai­tė ir part­ne­riai“ stei­gė­jų ir va­do­vų.

Ko tik ne­bu­vo per tuos 21 me­tus! At­sis­kai­ty­ti la­bai sun­ku.

Ne­bai­gu­si jo­kių dai­lės moks­lų Jū­ra­ tė pra­dė­jo ta­py­ti port­re­tus, ji pui­kiai ži­ no, kas yra kū­ry­bi­nis įk­vė­pi­mas ir kri­ zės. Kad ir kiek ži­ūrė­tum, kad ir kiek kal­bė­tum apie port­re­tą, anot Jū­ra­tės, tai vie­nas įdo­miau­sių ir pas­lap­tin­giau­ sių dai­lės žan­rų.

Ta­py­ti ji pra­dė­jo nuo vy­rų port­re­tų.

Vie­nas pir­mų­jų jos po­zuo­to­jų bu­vo ad­ vo­ka­tas Ro­lan­das Va­li­ūnas. Iš J.Za­bie­ lai­tės port­re­tų žvel­gia ži­no­mi žmo­nės: fi­lo­so­fai ir po­li­ti­kai Ro­mual­das Ozo­las ir Bro­nius Gen­ze­lis, fi­nan­sų ana­li­ti­kas Ri­man­tas Ru­dzkis. O kai išd­rį­so ta­py­ti mo­te­ris, tei­gia atsk­lei­du­si ne­sens­tan­čio mo­ters vei­do pas­lap­tį.

J.Za­bie­lai­tė tu­rė­jo ir ki­tą įdo­mų po­mė­ gį – lan­kė šau­dyk­lą. Dau­gy­bę kar­tų vi­są ap­ka­bą į tai­ki­nį ji yra iš­šau­džiu­si ge­riau

už vy­rus. Ad­vo­ka­tei pa­tik­da­vo šau­dy­ti iš vi­sų pis­to­le­tų, bet la­biau­siai – iš „Glock“ ir „Ma­ka­rov“. Anot jos, prii­mant žmo­nes į dar­bą juos ga­li­ma tes­tuo­ti šau­dyk­lo­je.

Kaip ku­ris šau­do – taip ir dir­ba. „Šau­dy­mas – psic­ho­lo­gi­jos stu­di­jos, žmo­gaus as­me­ny­bės tes­tas ir da­lis ste­ buk­lo“, – yra api­bend­ri­nu­si J.Za­bie­lai­tė.

Ma­ža to, Jū­ra­tė įžen­gė ir į ki­ną: nu­si­fil­ ma­vo Ok­sa­nos Bu­ra­jos vai­dy­bi­nia­me fil­ me „Se­se­rys dvy­nės“. Dėl vaid­mens šia­ me fil­me ji gal­vą nu­sis­ku­to pli­kai.

Per tuos me­tus ji pri­si­dė­jo prie įvai­rių or­ga­ni­za­ci­jų – „Mais­to ban­ko“, Vi­so­rių in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų par­ko, Na­cio­ na­li­nio plėt­ros ins­ti­tu­to – stei­gi­mo, ini­ ci­ja­vo dau­ge­lį kul­tū­ros, moks­lo, vers­lo ir ki­to­kių pro­jek­tų.

2020 06 09

„Sunku pateikti 20-ies gyvenimo metų ataskaitą.

Mane ištikę netikėtumai atskleidė stulbinančią gyvenimo gelmę ir grožį“, – sako verslo teisės advokatė Jūratė Zabielaitė.

Pirmiausia verslo partneriai manimi pasinaudojo kaip naudinga, sudarėme milijoninių sutarčių, ir tada jie viską tiesiog pasiėmė.

Per tuos me­tus bū­ta ir ne­ links­mų da­ly­kų. Ją ap­ga­vo vers­lo part­ne­riai, ku­riais pa­si­ ti­kė­jo. Vers­lo part­ne­rių ap­ga­ vys­tės pa­sek­mės kaip tik vo­žė per 2008 m. eko­no­mi­nę kri­zę. Po šios iš­da­vys­tės jai rei­kė­jo pa­si­sem­ti dva­si­nės stip­ry­bės, ne pa­lūž­ti, o iš­lik­ti sa­vi­mi. „Ne tik įvai­rių iš­gy­ve­ni­mų, bet ir kraš­ tu­ti­nu­mų te­ko pa­tir­ti“, – nes­le­pia J.Za­ bie­lai­tė. � – Jū­ra­te, kaip per tuos 21 me­tus kei­tė­si jū­sų gy­ve­ni­mas?

– At­ra­dau, kad kuk­lus gy­ve­ni­mas ga­ li tu­rė­ti to­kią pat ver­tę kaip ir pra­ban­ gus. Jau nie­kas ne­bė­ra prob­le­ma. Ta­da 2020 06 09

vis­kas – ir ne­ri­mas dėl atei­ties, ir į ką tik žvilg­te­lė­tum – at­ro­dė prob­le­ma. O da­bar nie­kas nė­ra prob­le­ma.

Per tuos me­tus at­ra­dau dva­sios stip­ ry­bę ir tai, kad ji ga­li vis­ką. Kad ji ga­li ir svei­ka­tą tvar­ky­ti. Be dva­sios stip­ry­bės net ne­ga­li bū­ti svei­kas.

Per tuos 21 me­tus rei­kė­jo at­ras­ti vis­ ką. Net pap­ras­tu­mą, prie ku­rio ga­lų ga­ le priei­ni, – prie pap­ras­to, kuk­laus gy­ ve­ni­mo. Net as­ke­tiš­ko.

Aš dir­bau ir daug už­dir­bau. Anks­ čiau duk­rai kas­dien ga­lė­da­vau nu­pirk­ti „Swa­rovs­ki“ pa­puo­ša­liu­ką kaip pap­ras­

tą van­dens stik­li­nę. Bet pas­ kui, kai eini tą ke­lią pap­ras­ tu­mo link, jis bai­gė­si tuo, kad nie­kuo ne­be­si­puo­šiu, išs­ky­rus vie­no di­zai­ne­rio – Vi­ta­lio Čep­kaus­ko – kū­ri­nius. Jis man kaip drau­gas kar­tą per me­tus su­ku­ria po pa­puo­ša­lą. Ir aš dau­ giau kaip 10 me­tų puo­šiuo­si vien tik se­ ge, ir tik Vi­ta­lio.

Bet sa­vo bran­gių­jų pa­puo­ša­lų neiš­do­va­ no­jau, jie yra dė­žu­tė­je. Jei bū­na ypa­tin­ga pro­to­ko­li­nė pro­ga, jais pa­si­puo­šiu, bet jie nė­ra ma­no kas­die­ny­bės da­ly­viai. Kas­die­ ny­bės da­ly­viai – drau­go kū­ri­niai.

2008–2010 m. da­riau eks­pe­ri­men­tą – sau nie­ko ne­pir­kau. Tik ke­lis Vi­ta­lio su­ kur­tus kos­tiu­mė­lius tu­rė­jau, ku­rie pui­ kiai ti­ko iš­ban­dy­mui. Kai eks­pe­ri­men­tą 17

a t­v i­r a i

Iš naujo per­dė­lio­ja

Gy­ve­ni­mą Dai­ni­nin­kė ir ak­to­rė Ag­nė Sa­bu­ly­tė (35 m.) nes­lė­ pė, kad la­bai jau­di­no­si prieš in­ter­viu. Jau­di­no­si kal­bė­ti apie da­ly­kus, ku­rie lie­čia jos gy­ve­ni­mo per­mai­nas: sky­ ry­bas su vy­ru – Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­ to teat­ro va­do­vu Jo­nu Sa­ka­laus­ku (38 m.), sie­kį grįž­ti į sce­ną, ku­ri bu­vo at­si­dū­ru­si ant­ra­me pla­ne, nes augi­no ma­žus vai­kus, ir už­gi­mu­sius ro­man­tiš­kus jaus­mus.

20

Nuotraukos – Ra­mū­nas Da­ni­se­vi­čius Fotografuota viešbutyje „Stikliai“

21

P a­ž i n­t i s

Ame­ri­ką siau­bian­tys pro­tes­tai Jung­ti­nės Ame­ri­kos Vals­ti­jos pas­ken­do dū­mų ir įt­ūžu­sių žmo­nių šurmulio de­be­sy­ je. Ga­lin­giau­sią pa­sau­lio vals­ty­bę kre­čia di­džiau­si per pas­ta­ruo­sius de­šimt­me­čius pi­lie­ti­niai ne­ra­mu­mai. Nuo Mi­ne­so­tos iki Ka­li­for­ni­jos vals­ti­jų, nuo Aust­ra­li­jos iki Vo­ kie­ti­jos į gat­ves išė­jo de­šim­tys tūks­tan­čių pro­tes­tuo­to­jų. Mies­tų aikš­tė­se su­si­rin­ku­ sie­ji skan­duo­ja po­li­ci­nin­ko nu­žu­dy­to af­roa­me­ri­kie­čio Geor­ge’o Floy­do (46 m.) var­dą ir pas­ku­ti­nius prieš pat mir­tį jo iš­tar­tus žo­džius: „Ne­ga­liu kvė­puo­ti.“ Ne­ra­mu­mų epi­ cent­re at­si­dū­rė ir už At­lan­to gy­ve­nan­tys lie­tu­viai – ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to eks­per­tas Pau­lius Men­de­lis (26 m.) ir ak­to­rės kar­je­ros sie­kian­ti Si­mo­na Mi­li­ny­tė (24 m.).

V

AG­NĖ MA­ČIU­LY­TĖ, Indrė Šlikaitė

is­kas pra­si­dė­jo sau­lė­tą ge­gu­žės 25-ąją. Še­še­rių me­tų mer­gai­tės tė­vas pa­li­ko na­mus ne­ži­no­da­ mas, kad čia jam dau­giau ne­be­ teks sug­rįž­ti. Nuė­jęs į mais­to par­duo­tu­vę jis bu­vo ap­kal­tin­tas suk­las­to­to banknoto nau­do­ji­mu. Lie­ka klau­si­mas, ar banknotą ka­lė­ji­me ka­dai­se sė­dė­jęs at­le­tiš­ko kū­no su­ dė­ji­mo af­roa­me­ri­kie­tis iš tie­sų suk­las­to­jo, 26

ar tik ta­po ap­lin­ky­bių auka. Iš par­duo­tu­ vės jį iš­si­ve­dę pa­rei­gū­nai su­ra­ki­no ant­ran­ kiais, vė­liau pa­gul­dė ant že­mės. Dau­giau nei 8 mi­nu­tes po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas De­re­ kas Chau­vi­nas (44 m.) lai­kė sa­vo ke­lį ant Geor­ge’o kak­lo ir nek­rei­pė dė­me­sio į ne­ sip­rie­ši­nan­čio vy­ro mal­da­vi­mus. Net­ru­ kus paaiš­kė­jo, kad į Mi­nea­po­lį dar­bo ieš­ ko­ti prieš ke­le­tą me­tų at­vy­kęs, ap­sau­gos dar­buo­to­ju dir­bęs ir pa­žįs­ta­mų ge­ros šir­ dies mil­ži­nu va­din­tas Geor­ge’as mi­rė.

Niu­jor­ke dau­giau nei 4 me­tus gy­ve­ nan­tis Pau­lius į nie­kuo­met ne­mie­gan­tį mies­tą taip pat at­vy­ko ve­da­mas ge­res­ nio gy­ve­ni­mo paieš­kų. Jo­niš­ky­je užau­ gęs vy­ras šiuo me­tu dir­ba ne­kil­no­ja­mo­ jo tur­to agen­tū­ro­je.

– Ko­kios nuo­tai­kos pa­si­tin­ka išė­ jus į gat­vę?

– Niu­jor­kas pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis ta­po neat­pa­žįs­ta­mu mies­tu. Nuo ta­da,

bai­mę pa­sė­jo ir tarp lie­tu­vių Paulius Mendelis.

kai čia at­sik­raus­čiau, gat­vė­se dar nie­ka­da ne­te­ko ma­ty­ti tiek daug chao­so ir smur­ to. Niu­jor­ke, skir­tin­gai nei Mi­nea­po­ly­je, kur pra­si­dė­jo pir­mie­ji pro­tes­tai prieš po­ li­ci­jos bru­ta­lu­mą, dau­giau­sia smur­to ma­ to­ma bū­tent iš po­li­ci­jos pu­sės.

Af­roa­me­ri­kie­čiai nuo pat JAV at­si­ra­ di­mo iš­gy­ve­no skau­džią pa­tir­tį, su­si­ju­ sią su tei­sė­sau­gos sis­te­ma, ir ne tik. Vi­ sas šis nu­si­vy­li­mas ir pyk­tis dėl sis­te­mos ne­tei­sy­bės pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis bu­vo iš­lie­tas pro­tes­to ban­ga. Da­bar Niu­jor­ke vyks­ta po 8 pro­tes­tus per die­ną. Ta­čiau la­bai svar­bu ne­pai­nio­ti tai­kių pro­tes­tuo­ to­jų, ku­rie nau­do­ja sa­vo ant­ro­sios kons­ ti­tu­ci­jos pa­tai­sos tei­sę į tai­kų pro­tes­tą, su ra­di­ka­lio­mis kai­rių­jų ir de­ši­nių­jų gru­ puo­tė­mis, ki­taip dar va­di­na­mo­mis „Whi­ te Sup­re­ma­cists“ ir AN­TI­FA. Pas­ta­ro­sios gru­puo­tės ir ke­lia dau­giau­sia ne­ra­mu­mų: pa­de­ga­mos po­li­ci­jos nuo­va­dos, plė­šia­mos par­duo­tu­vės, ke­lia­mos riau­šės.

– Ar jau­čia­te bai­mę?

2020 06 09

27

Ž v a i g ž­d ė s

Su­ža­lo­tą prin­ce­sės šir­dį

gy­do ša­ma­nas

Neįp­ras­ta mei­lė vi­sa­da su­ke­lia apkal­bų. Bet ki­taip ir bū­ti ne­ga­li, jei Nor­ve­gi­jos prin­ce­sė Märt­ha Loui­se (48 m.) gali aklai įsimylėti bi­sek­sua­lų ša­ma­ną Du­re­ką Ver­ret­tą (45 m.).

J

au nuo šių san­ty­kių pra­džios po­ra nuo­lat pa­ten­ka į pir­muo­sius ži­niask­ lai­dos pus­la­pius. Pas­ta­ruo­ju me­tu ki­lo di­džiu­lė pa­si­pik­ti­ni­mo ban­ga.

Ne­pai­sy­da­ma ko­ro­na­vi­ru­so pro­ver­ žio, prin­ce­sė Märt­ha Loui­se skri­do į JAV. Ir vien tik dėl to, kad dvi die­nas pra­leis­ tų su my­li­muo­ju D.Ver­ret­tu. Nor­ve­gi­jos 32

prin­ce­sės poel­gį ži­niask­lai­da pa­va­di­no neat­sa­kin­gu.

Apie tai ir san­ty­kius su Märt­ha Loui­ se jos my­li­ma­sis da­vė išs­kir­ti­nį in­ter­viu.

– Ką at­sa­ky­si­te į kri­ti­ką dėl trum­ pos prin­ce­sės ke­lio­nės į JAV? – Ar tai tik­rai nu­si­kal­ti­mas? Tu­ri­me dau­

giau dė­me­sio skir­ti mei­le grin­džia­miems san­ty­kiams ir ne­kurs­ty­ti nea­py­kan­tos.

Märt­ha atsk­ri­do dar iki Nor­ve­gi­jo­je įsi­ga­lio­ju­sio drau­di­mo vyk­ti į už­sie­nį. Ji at­vy­ko pa­si­ma­ty­ti su vy­riš­kiu, ku­rį my­ li. Ne­ma­nau, jog tai nu­si­kal­ti­mas, už ku­ rį žmo­nės tu­rė­tų teis­ti.

– Dau­ge­lis ne­pa­lan­kiai at­si­lie­pia apie jus. Kaip api­bū­din­tu­mė­te sa­ve?

– Jau bū­da­mas ma­žas la­biau­siai troš­ kau pa­keis­ti pa­sau­lį. Nors esu išau­gęs ra­ siz­mo ir nea­py­kan­tos pers­melk­to­je ap­ lin­ko­je, vi­sa­da bu­vau vi­suo­me­niš­kas ir 2020 06 09

no­rė­jau vie­naip ar ki­taip pa­dė­ti žmo­nėms.

Vai­kys­tė­je, pa­vyz­džiui, vi­sa­da žmo­ nes iš gat­vės kvies­da­vau­si į mū­sų na­ mus. Jiems duo­da­vau dar­bo sa­vo tė­vo sta­ty­bos bend­ro­vė­je. Kai se­suo grįž­da­vo į na­mus, klaus­da­vo: „Kas šian­dien mū­ sų sve­tai­nė­je?“ Märt­hai Loui­se pir­miau­sia pa­tin­ka vai­ kiš­ki ma­no el­ge­sio bruo­žai. Man pa­tin­ka links­min­tis, žais­ti vaiz­do žai­di­mus – ir su Märt­ha. Kvies­tis drau­gų, jiems ga­min­ti ir sma­giai pra­leis­ti die­ną. Esu links­mas, gy­ ve­ni­mo džiaugs­mu trykš­tan­tis žmo­gus.

– Ar su prin­ce­se žai­džia­te vaiz­do žai­di­mus?

– Die­na iš die­nos – „Su­per Ma­rio Kart“.

Jai pui­kiai se­ka­si. Jos juo­kas nus­pal­vin­ tas žais­min­gu­mu. Esa­me tar­si du vai­kai, ku­rie ke­liau­ja ir pa­žįs­ta pa­sau­lį. Ža­viuo­ si jos pap­ras­tu­mu.

Kar­tu klau­so­mės kant­ri mu­zi­kos, aš jai dai­nuo­ju, ji at­kar­to­ja. Taip Märt­ha nuo to lai­ko, kai esa­me kar­tu, jau iš­mo­ ko ne­ma­žai dai­nų. Mums pa­tin­ka jo­di­ nė­ti – kaip ir jos duk­te­rims. Links­min­tis ir kar­tu įdo­miai pra­leis­ti lai­ką – štai kas svar­bu. Tai – ma­no bū­ties šer­dis.

– At­ro­do, jog esa­te įsi­my­lė­jęs iki ausų...

– Taip! Pri­reik­tų daug lai­ko, kad iš­ var­dy­čiau vis­ką, kuo ma­ne ža­vi Märt­ha.

Nors ji prin­ce­sė, bet la­bai že­miš­ka. Vai­ ruo­ja sunk­ve­ži­mį, jo­di­nė­ja. Kai abu esa­ me ark­li­dė­je, Märt­ha man va­do­vau­ja: „Griebk tą daik­tą, imk kas­tu­vą, pa­siimk aną daik­tą, pa­šerk ark­lį.“ Ji ne­bi­jo pa­si­ro­dy­ti pur­vi­na, bet kai eina­me va­ka­rie­niau­ti, ap­si­vel­ka gra­žią suk­ne­lę. To­kia įvai­ro­vė man pa­tin­ka. Be to, Märt­ha la­bai in­te­li­gen­tiš­ka mo­te­ris. Ji įdė­miai klau­so­si ir dė­me­sin­ga paš­ne­ko­vui.

Man la­bai svar­bus part­ne­rių kal­bė­ji­ma­ sis apie san­ty­kius. Esu la­bai stip­ri as­me­ ny­bė ir dėl to man rei­kia stip­rios mo­ters, ku­ri ga­li man pap­rieš­ta­rau­ti ir kar­tais sa­ ko: „Ne, ne taip.“ Märt­ha – ma­no sva­jo­nių mo­te­ris, be jos ne­be­ga­lė­čiau įsi­vaiz­duo­ti sa­vo gy­ve­ ni­mo. Ji – nuos­ta­bi ma­ma.

– Ar tu­ri­te pa­vyz­dį?

– Po Märt­hos su­tuok­ti­nį Ari Beh­ną iš­ti­ku­sios tra­ge­di­jos jai ir jos duk­te­rims tik­rai bu­vo la­bai sun­kus me­tas. Bet ji 2020 06 09

■■ Bu­vęs Nor­ve­gi­jos prin­ce­sės Märt­ hos Loui­se su­tuok­ti­nis ra­šy­to­jas, pje­sių kū­rė­jas Ari Beh­nas mi­rė praė­ju­sių me­tų gruo­džio pa­bai­go­je. Jam bu­vo 47 me­tai.

■■ „Su di­de­liu li­ūde­siu... ar­ti­miau­sių Ari Beh­no gi­mi­nai­čių var­du tu­riu pas­kelb­ ti, kad jis... nu­si­žu­dė“, – sa­ko­ma jo va­dy­bi­ nin­ko elekt­ro­ni­nia­me laiš­ke.

■■ 2002-aisiais A.Beh­nas ve­dė prin­ ce­sę Märt­hą Loui­se. Po­ra su­si­lau­kė tri­ jų duk­te­rų, bet 2016 m. rugp­jū­tį pas­kel­bė apie sky­ry­bas.

■■ 2018 m. A.Beh­nas iš­lei­do pas­ku­ti­ nę kny­gą „Pra­ga­ras“ („In­fer­no“), ku­rio­je ap­ra­šė sa­vo ko­vą su psic­hi­kos svei­ka­tos prob­le­mo­mis.

33