Trys kryzkeles

A.Bumblauskas V.Jurkūnas J.Erlickas

Trys 1792

1921 1940

kryžkelės

Keturi požiūriai į Lietuvos istoriją

UDK 94(474.5) Bu239 ISBN 978-9986-448-45-7

©„Lietuvos rytas“, 2016

Trys kryžkelės Keturi požiūriai į Lietuvos istoriją

A.Bumblauskas

V.Jurkūnas

J.Erlickas

J.Erlicko įva­das į A.Bumblausko įva­dą Lie­tu­vos is­to­ri­jos pra­džia

– Tai da­ryk ką nors! – ūdi­ja mo­te­riš­kė. – Kad ne­ži­nau ką... Išei­na, bū­da­vo, lau­kan, pa­mo­suo­ja pa­ga­liu ir vėl at­si­gu­la.

Prieš mi­li­jo­nus me­tų iš jū­ros iš­li­po kaž­ko­kie gy­viai ir il­gai vys­tė­si, kol ta­po lie­tu­viais. Va­sa­rą jie bren­da į jū­rą... Ogi vi­sai čia sma­gu! Gal ir ne­ ver­tė­jo iš­lipt...

Is­to­ri­jo­je pa­si­ro­do Kauš­pė­das

Is­to­ri­jo­je pa­si­ro­do A.B.

Daž­nai sa­ko­ma, kad vis­ką pa­da­rė Kauš­pė­ das. Aš tuo abe­jo­ju, nes vie­nas tiek pri­dirbt ne­ ga­lė­jo. Jis dir­bo su ko­man­da. Ko­man­do­je dar bu­vo: Ozo­las, Lands­ber­gis ir Pruns­kie­nė. Ozo­las ra­šė žo­džius. „Lie­tu­va bran­gi“, tai čia jo. Lands­ ber­gis kū­rė mu­zi­ką, o Kauš­pė­das tik sua­ran­žuo­ da­vo, kad vi­si sup­ras­tų. Pruns­kie­nė paš­luo­da­vo kam­ba­rius, iš­vir­da­vo val­gyt ir ži­ūrė­da­vo, kad vy­ rai nep­ri­si­ger­tų...

Anuo­met Lie­tu­vą val­dė toks Žy­gi­man­tas. Jis vi­suo­met slan­kio­jo su­rū­gęs, daž­niau­siai gu­lė­jo ker­tė­je ir niurz­gė: – Ge­di­mi­nas Vil­nių įk­ūrė, Vy­tau­tas žir­gą pa­ gir­dė, o aš? Ką apie ma­ne Bumb­laus­kas pa­sa­kys? – Kas tau rūp tas Bumb­laus­kas! – šau­kia pa­ti. O Žy­gi­man­tas trep­te­li ko­ja ir plo­nu bal­se­liu rė­kia: – O man rūp!

A.Bumblausko įva­das Trys Lie­tu­vos is­to­ri­jos kryž­ke­lės du iš geog­ra­fi­jos, kad jie paaiš­kin­tų, per kur dar ga­li­ma nu­jo­ti į Ro­mą, jei ne per Len­ki­ją. Žal­ gi­rio te­mą pa­bai­ki­me tuo, kad Žal­gi­rio ne­bū­tų bu­vę be len­kų ir Jo­gai­los, o jei­gu ne Žal­gi­rio per­ga­lė, įsi­vaiz­duo­ki­me Ka­li­ning­ra­do sri­tį nuo Gdans­ko iki Ta­li­no. Vis dėl­to dai­na ne apie pra­kil­nias da­tas, o apie tris kryž­ke­les, ku­rio­se nuei­ta ne pa­čiu gra­ žiau­siu, o kar­tais net, at­ro­dy­tų, gė­din­gu ke­liu. Pir­mą­ją da­tą vi­si ži­no­me – tai 1940 m. bir­že­lio 15-oji. Sie­kiant nu­ra­min­ti aist­ras dėl An­ta­no Sme­to­nos, si­ūlo­me sukur­ti me­mo­ria­lą prie Lie­po­nos upe­lio Ky­bar­tuo­se, įreng­ti suo­ le­lius, kur jau­ni­mas tu­rė­tų pa­mąs­ty­ti ką nors prieš pa­lik­da­mas Tė­vy­nę. Ko ne­ži­no­jo­me apie 1940 m. bir­že­lio 15ąją? Kad bal­sų, si­ūlan­čių at­mes­ti Jo­si­fo Sta­li­ no no­tą, bu­vo 5 prieš 5. Bet kaž­ko­dėl ži­no­me

Mo­kyk­lo­je mo­ko­ma šim­to da­tų, ta­čiau taip ne­su­ži­no­ma nė vie­nos. Svar­biau­sia – ne vie­nas mo­ki­nys kar­to­ja, kad is­to­ri­ja ver­čia vem­ti. Ar iš­ gel­bės rei­ka­lą „re­pi­nė“ Lie­tu­vos is­to­ri­ja, ku­rio­je links­mai pa­sa­ko­ja­ma tra­di­ci­nė nuo­bo­di is­to­ri­ja? Gal už­tek­tų tri­jų da­tų. Pa­va­din­ki­me jas vals­ ty­bės is­to­ri­jos vir­šu­kal­nė­mis: Lie­pos 6-oji, Va­ sa­rio 16-oji, Ko­vo 11-oji (pas­ta­ro­ji su Bal­ti­jos ke­liu, Sau­sio 13-ąja ir po Mask­vos pu­ču, įtvirti­ nusiu Lie­tu­vos pri­pa­ži­ni­mą). Ta­čiau pas­ta­rų­jų nau­jo­sios is­to­ri­jos da­tų ne­bū­tų, jei ne­bū­tų dar vie­nos – ket­vir­to­sios vals­ty­bės is­to­ri­jos vir­šu­ kal­nės – Žal­gi­rio. Bet Žal­gi­rio pra­lai­mė­ji­mo al­ter­na­ty­va ir šian­dien ne­pa­žin­ta ir ne­sup­ras­ta, nes ir šian­ dien aka­de­mi­kai svaigs­ta dėl su­si­dė­ji­mo su Len­ki­ja, kas lai­ko­ma di­džiau­sia Lie­tu­vos is­to­ri­ jos klai­da. To­kiems vei­kė­jams rei­kė­tų pa­ra­šy­ti 5

kų kal­bą ir 1563 m. Rad­vi­lų Bras­tos Bib­li­jos lei­ di­mo ne lo­ty­nų, ne lie­tu­vių, o len­kų kal­ba. Taip Ra­dzi­wi­llų Lie­tu­vos kal­ba ta­po len­kų kal­ba ir ji pa­kei­tė ru­sė­nų kal­bą, ku­ri lai­ky­ti­na kaip są­ skai­ta, ku­rią Vy­tau­to raš­ti­nei iš­ra­šė jo su­kur­tos im­pe­ri­jos pa­val­di­niai. Kad bū­tų aiš­kiau – to­ kią pat im­pe­ri­nę sąs­kai­tą ma­to­me šiuo­lai­ki­nė­je Pran­cū­zi­jos fut­bo­lo ko­man­do­je, kur su ži­bu­riu ten­ka ieš­ko­ti nors vie­no bal­to­jo. 1791 m. lie­pos 23 d. po dvie­jų mė­ne­sių ka­ro su Ru­si­ja tu­rė­jo­me šan­sų prie­šin­tis ir prie Var­ šu­vos. Vien LDK ka­riuo­me­nė­je – 700 pa­būk­ lų su 7000 šo­vi­nių. Rei­kia pri­si­min­ti Ada­mo Wo­lans­kio dvi­to­mį iš 1920–1922 m., ku­ria­me pa­teik­ta iš­va­da, kad Abie­jų Tau­tų ka­riuo­me­nė ga­lė­jo prie­šin­tis dar 2 mė­ne­sius. Ta­da tar­go­vi­ tė­nams po Ant­ro­jo pa­da­li­ji­mo ne­bū­tų rei­kė­ję guos­tis, kad „bu­vo­me kvai­liai, o ne niek­šai“, ir ne­bū­tų bu­vę tre­čio­jo pa­da­li­ji­mo. Lie­tu­va bū­tų ju­dė­ju­si Airi­jos ke­liu, bet tai tur­būt ge­riau nei su skam­bia lie­tu­vių kal­ba at­si­dur­ti Si­bi­re? Ta­ da Jo­ze­fas Pil­suds­kis tik­rai ga­lė­jo tap­ti lie­tu­ viš­kuo­ju Car­lu Gus­ta­fu Emi­liu Man­ner­hei­mu, Lie­tu­va – bū­ti su sos­ti­ne Vil­niu­mi iki Ne­mu­no aukš­tu­pio, bet kar­tu su vals­ty­bi­ne len­kų kal­ba (ša­lia lie­tu­vių), Vil­niaus kraš­to auto­no­mi­ja ir ka­ri­ne są­jun­ga su Len­ki­ja. Tai­gi trys kryž­ke­lės, iš ku­rių dvi tik­rai gė­ din­gos. Pir­mo­sios 1792 07 23 len­kų is­to­ri­kai net ne­ban­do pa­tei­sin­ti, o kaip tik kal­ti­na Sta­nis­ lo­vą Augus­tą Po­nia­tovs­kį. Šios da­tos lie­tu­viai ne­ži­no, kaip ne­ži­no ir ant­ro­sios – 1921 12 24. Apie tre­čią­ją – 1940 06 15 – ži­no, bet ban­ do kal­bė­ti apie Sme­to­nos did­vy­riš­ku­mą, o ne apie po­zą. Is­to­ri­jos moks­le pap­ras­tai šie da­ly­kai ne­ svars­to­mi – „vie­no pirš­to“ spe­cia­lis­tams bau­gu nie­ko nau­ja ne­pa­sa­ky­ti, „ob­jek­ty­vis­tams“ bau­ gu nu­si­ženg­ti prin­ci­pui „kaip bu­vo iš tik­rų­jų“ ir įsi­vel­ti į „fi­lo­so­fa­vi­mus“. Ta­da į is­to­ri­jos ver­ti­ni­mų are­ną įžen­gia „is­ to­ri­kuo­jan­tys“, o tiks­liau – is­te­ri­kuo­jan­tys fi­ lo­so­fai ir po­li­ti­kai, ke­lian­tys aud­ras dėl gin­ta­ rų ir pi­lia­kal­nių „ci­vi­li­za­ci­jos“, o ne dėl mi­nė­tų kryž­ke­lių. Ta­da jau rim­čiau skam­ba alaus ba­re gir­dė­tas šū­kis: „Kam rei­kė­jo lai­mė­ti Žal­gi­rį, gy­ ven­tu­me kaip es­tai.“ Ta­čiau mes prie sta­lo su­so­din­si­me is­to­ri­ ją ko­men­tuo­ti ne ba­rų po­le­mis­tus, o so­li­džias, Lie­tu­vos kul­tū­ros po­li­ti­ką lė­mu­sias as­me­ny­bes.

tik A.Sme­to­nos po­zą ir sim­bo­li­nio šū­vio rei­ka­ la­vi­mus, bet nič­nie­ko ne­ži­no­me apie ki­tus tris to­kios pat lai­ky­se­nos žmo­nes (Ka­zį Mus­tei­kį, Kons­tan­ti­ną Ša­ke­nį ir Ka­zi­mie­rą Jo­kan­tą), o ypač nie­ko – apie pro­tes­to no­to­mis ir vy­riau­ sy­bės eg­zi­liu si­ūliu­sį prie­šin­tis Jo­ną Ma­si­li­ūną. Kai ži­no­me, kad 1940 m. bu­vo­me „vie­nui vie­ni“ (taip, kaip ir po­ka­rio par­ti­za­nai), ko­dėl už­mirš­ta­me Ka­zio Pakš­to idė­jas: geog­ra­fi­nį Lie­tu­vos api­bū­di­ni­mą – „vie­ta, pa­vo­jin­ga gy­ ven­ti ma­žai tau­tai“, „at­sar­gi­nės Lie­tu­vos“ idė­ją; 1938 me­tų pa­ni­kos kurs­ty­mą, kad „ne­bus kam duo­ti įsa­ky­mo šau­ti“. Vi­sa tai, kaip ži­no­ma, iš­ si­pil­dė. O ta­da dar gi­les­nė idė­ja, 1921 m. pa­sa­ky­ta My­ko­lo Sle­že­vi­čiaus ant­ro Hy­man­so pro­jek­to at­me­ti­mo pro­ga: jei su­si­pyk­si­me su Lon­do­nu, lik­si­me tarp Mask­vos ir Ber­ly­no, o jie atei­ty­je mū­sų ne­pa­si­gai­lės. Tad 1940 m. bir­že­lio 15 d. iš­ta­kų rei­kia ieš­ko­ti 1921 m. Kū­čių va­ka­ro po­ sė­dy­je. Tai­gi ant­ra da­ta – 1921 m. gruo­džio 24-oji. Kad at­me­tė­me Hy­man­so pro­jek­tą to­dėl, jog iš­si­gan­do­me len­kų kal­bos kaip vals­ty­bi­nės sta­tu­so ir Vil­niaus kraš­to auto­no­mi­jos, dar su­ pran­ta­ma. Bet ko­dėl at­si­ri­bo­jo­me nuo Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos pa­vel­do, rei­ka­lau­da­mi iš Ru­si­jos grą­žin­ti iš­vež­tus tur­tus nuo 1915 m., kai len­kai rei­ka­la­vo tur­tų, Ru­si­jos pa­si­sa­vin­ tų po 1772 m.? Tai sup­ras­ti bus leng­viau, jei paaiš­kin­si­me, kad mums pa­da­li­ji­mų epoc­ha, kaip ir vi­sas XVII–XVIII a., jau ne­rū­pė­jo, nes mes mie­go­jo­me (ki­ti sa­ko – pra­gė­rė­me), už­mi­ gę nuo Vy­tau­to lai­kų. Pri­si­min­ki­me ir Mai­ro­nio žo­džius: „pen­ki am­žiai nak­ties be auš­ros“. Tai­gi vie­toj pra­mie­go­to ba­ro­ko svai­go­me dėl pa­go­ny­ bės epoc­hos „šo­kių ir šiau­dų“ kul­tū­ros. To­dėl ne­ži­no­jo­me ir tre­čio­sios da­tos – 1792 m. lie­pos 23-iosios po­sė­džio, kur ly­giai taip pat kaip ir 1940 m. bu­vo svars­to­ma Ru­si­ jos no­ta – at­mes­ti no­tą si­ūlę pra­lai­mė­jo, bet tik 5 bal­sais prieš 7. Si­ūliu­sių at­mes­ti Je­ka­te­ri­nos no­tą LDK dig­ni­to­rių – Ka­zi­mie­ro Nes­to­ro Sa­ pie­gos, Ig­naco Po­toc­kio ir Sta­nis­lo­vo Sol­ta­no var­dų ne­ži­no­jo nei 1921 m., nei 1940 m. vei­kė­ jai, o juo la­biau šiuo­lai­ki­niai po­li­ti­kai. O ko­dėl pra­mie­go­jo­me ne tik šią da­tą, o ir vi­są XVII–XVIII a. epoc­hą? Ogi to­dėl, kad ne­ no­ri­me at­si­min­ti 1697 m. įs­ta­ty­mo, kai len­kų kal­ba ta­po ofi­cia­lia LDK raš­tų kal­ba, 1615 m. Rad­vi­lų pa­reiš­ki­mo apie lie­tu­viams bū­ti­ną len­ 6

Taip Lie­tu­vos kryž­ke­lių ir pra­ra­di­mų is­to­ri­ ją ko­men­tuos ke­tu­ri šian­die­nos po­li­ti­kai, ku­rių kul­tū­ri­nes prog­ra­mas yra pa­ma­čiu­si sa­vo di­ ser­ta­ci­jo­je Da­lia Stri­mai­ty­tė: Ozo­las, Bra­zaus­ kas, Lands­ber­gis ir Adam­kus. Pir­mie­ji trys tie­sio­giai pris­kir­ti­ni prie et­ni­ nio na­cio­na­liz­mo, nors esa­ma ir skir­tu­mų, ką pa­ro­dė R.Lo­pa­tos ir ki­tų ty­ri­mai: Bra­zaus­kui auto­ri­te­tai – Mai­ro­nis ir Ša­po­ka, o Lands­ber­ giui – Ku­dir­ka ir Čiur­lio­nis. Pri­dur­ki­me, kad Ozo­lui auto­ri­te­tas yra „šv.Vaiž­gan­tas“. Šia­me kon­teks­te į pi­lie­ti­nį na­cio­na­liz­mą pre­ten­duo­ ja tik Adam­kus. To­kiam ket­ver­tu­kui ga­lė­tu­me su­ras­ti ana­lo­gus 1921 m., jei su­so­din­tu­me prie sta­lo tuos pa­čius Vaiž­gan­tą ir Mai­ro­nį ir pri­si­

min­tu­me dar vie­ną ku­ni­gą – An­ta­ną Vis­kan­tą, pa­ki­lu­sį virš et­ni­nių gin­čų ir sie­ku­sį se­na­lie­tu­ vių ir nau­ja­lie­tu­vių su­si­tai­ky­mo. Tai­gi: • Ozo­las su Vaiž­gan­tu: et­ni­nė tau­ta, nes­var­ bu, kad be vals­ty­bės. Pei­lis – len­kai • Bra­zaus­kas pas­kui Mai­ro­nį – et­ni­nė tau­ta ir et­ni­nė vals­ty­bė. Su ru­sais ge­riau nei su len­kais • Lands­ber­gis su Ku­dir­ka – et­ni­nė tau­ta ir pi­lie­ti­nė vals­ty­bė. Su len­kais ge­riau nei su ru­ sais • Adam­kus su My­ko­lu Rö­me­riu, 1949 m. Va­sa­rio 16-osios par­ti­za­nais, su A.J.Grei­mu ir V.Ka­vo­liu – pi­lie­ti­nė tau­ta ir pi­lie­ti­nė vals­ty­bė ar­ba li­be­ra­lu­sis na­cio­na­liz­mas

I. 1940-ųjų bir­že­lio 15-oji: „vie­nui vie­ni“, ar­ba Ko­dėl ne­sit­rau­kė į eg­zi­lį Vy­riau­sy­bė? Ko­men­ta­ras: krau­jo su­ly­gin­ti su žo­džiu ne­ lei­džia bet ku­ri eg­zis­ten­ci­nė ar net ka­ry­bos po­ zi­ci­ja. Kro­ni­kos prob­le­mos. Ge­riau­siu at­ve­ju sa­ko­ma: tik pre­zi­den­tas A.Sme­to­na, ge­ne­ro­las K.Mus­tei­kis, švie­ti­mo mi­nist­ras K.Jo­kan­tas ir K.Ša­ke­nis pa­si­sa­kė už tai, kad so­vie­tų rei­ka­la­vi­ mai bū­tų at­mes­ti (ne­re­tai pas­ta­rie­ji du už­mirš­ ta­mi), o vi­si ki­ti agi­ta­vę už bea­to­dai­riš­ką ul­ti­ma­tu­mo priė­mi­mą. A.Sme­to­nos vy­riau­sy­bės fo­tog­ra­fi­ja. 1951 m. Ana­lo­gi­ja Jo­sep­hyn Tay. „The Daugh­ter of the Ti­me“ Bet kas tie vi­si ki­ti? Ak­ty­vu­sis K.Bi­zaus­ kas su pa­sy­viai be­si­lai­kiu­siu A.Mer­kiu, J.Audė­ nas ir V.Vit­kaus­kas. Bet juk taip pat ke­tu­ri! Dėl Ma­si­li­ūno – ats­ki­ra kal­ba. Aki­vaiz­džiai is­to­ri­kai prie be­sip­rie­ši­nan­čių pris­ki­ria tik­tai lin­ku­sius mir­ti. Bet juk Ma­si­li­ūno po­zi­ci­ja yra taip pat prie­šin­tis – pro­tes­tais ir Vy­riau­sy­bės eg­zi­liu. Ta­mo­šai­tis ty­li, Pun­dze­vi­čius ty­li, Gal­va­naus­ko nė­ra. Tie­sa, te­leg­ra­mo­mis ata­kuo­ja, kad rei­kia su­tik­ti su ul­ti­ma­tu­mu, Mask­vo­je esan­tis J.Urb­ šys. Pris­kir­ki­me jį prie po­sė­džio da­ly­vių. Bet ir tai pa­da­rę, re­zul­ta­tą gau­si­me 5 prieš 5.

Pra­dė­ki­me nuo 1940-ųjų bir­že­lio 15-osios. Tai lem­tin­giau­sias vi­sų lai­kų Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je po­sė­ dis, ku­rį Ais­tis pa­va­di­no „Val­pur­gi­jos nak­ti­mi“. Vi­si ži­no­me jo eiles apie „Vie­ną krau­jo la­šą“: Vie­nas krau­jo la­šas būt ta­ve nup­lo­vęs, O var­ge jo vie­no tu pa­si­ge­dai, Nors stip­ry­bę sė­mėm iš di­džios se­no­vės – Li­ko ne­te­sė­ti mū­sų pa­ža­dai... Vie­nų vie­nas žo­dis būt ta­ve ap­gy­nęs, Bet var­ge jo vie­no tu pa­si­ge­dai, Nors vi­si ža­dė­jom mir­ti už tė­vy­nę – Li­ko ne­te­sė­ti mū­sų pa­ža­dai... Thomp­son, 1948 01 13 Ar eg­zis­tuo­ja nak­ties kro­ni­ka Is­to­riog­ra­fi­nės kon­cep­ci­jų ana­li­zės nė­ra. Tai reiš­kia, kad neats­kir­ti tie­sio­gi­nių liu­di­nin­kų me­ mua­rai nuo is­to­ri­kų ver­ti­ni­mų, į ana­li­zę neį­ves­ta ideo­lo­gi­nių pa­ra­dig­mų di­men­si­ja. O tai reiš­kia, kad už auto­rių dek­la­ruo­ja­mo ob­jek­ty­viz­mo sly­ pi ne tik ideo­lo­gi­nės mąs­ty­mo prie­lai­dos, bet ir tie­sio­gi­nės po­li­ti­nės orien­ta­ci­jos ar net prik­lau­ so­my­bės. 7

1940 m. bir­že­lio 15 d. 1–4 val. (iki pa­si­ūly­mo S.Raš­ti­kiui pe­rim­ti Vy­riau­sy­bę) Už pa­sip­rie­ši­ni­mą

Prieš pa­sip­rie­ši­ni­mą

Pre­zi­den­tas A.Sme­to­na

Mi­nist­ras pir­mi­nin­kas A.Mer­kys

KA mi­nist­ras K.Mus­tei­kis

MP pa­va­duo­to­jas K.Bi­zaus­kas

Vals­ty­bės kont­ro­lie­rius K.Ša­ke­nis

ŽŪ mi­nist­ras J.Audė­nas

ŠV mi­nist­ras K.Jo­kan­tas

Ka­riuo­me­nės va­das V.Vit­kaus­kas

SUS mi­nist­ras J.Ma­si­li­ūnas*

UR mi­nist­ras J.Urb­šys*

Ty­li:

Ne­da­ly­vau­ja:

Tei­sin­gu­mo mi­nist­ras A.Ta­mo­šai­tis Ge­ne­ra­li­nio šta­bo vir­ši­nin­kas S.Pun­dze­vi­čius

UR mi­nist­ras J.Urb­šys – Mask­vo­je FIN mi­nist­ras E.Gal­va­naus­kas – Klai­pė­do­je VR mi­nist­ras K.Sku­čas – per­da­vęs pa­rei­gas A.Mer­kiui

J.Ma­si­li­ūno nuo­sek­lią, bet ne­gink­luo­to pa­sip­ rie­ši­ni­mo (pro­tes­tas ir Vy­riau­sy­bės eg­zi­lis) po­zi­ ci­ją neaiš­ku kas ir ko­dėl nu­ver­ti­no. Šiai po­zi­ci­jai ats­ver­ti pri­du­ria­me te­leg­ra­mo­mis po­sė­dy­je ne­tie­ sio­giai da­ly­va­vu­sį ir ul­ti­ma­tu­mą si­ūliu­sį priim­ti UR mi­nist­rą J.Urb­šį. Bet vis tiek lie­ka klau­si­mas: ko­dėl už­mirš­tas ge­gu­žės pra­džios Vals­ty­bės gy­ny­bos ta­ry­bos nu­ ta­ri­mas? Ge­gu­žės pra­džio­je Gy­ny­bos ta­ry­bos po­ sė­dy­je bu­vo nu­tar­ta, kad ki­lus SSRS ag­re­si­jai: 1) bus prie­ši­na­ma­si gink­lu; 2) pre­zi­den­tas bei Vy­ riau­sy­bė, den­gia­mi ka­riuo­me­nės, pa­sit­rauks į Ku­dir­kos Nau­mies­tį ir ten lai­ky­sis, kol leis ap­lin­ ky­bės; 3) blo­giau­siu at­ve­ju pre­zi­den­tas ir Vy­riau­ sy­bė pa­sit­rauks į Vo­kie­ti­ją.

9-ojo pul­ko iš Ma­ri­jam­po­lės – jis iš­žy­giuo­ja Vil­ ka­viš­kio link, bet ka­va­le­ri­jos vir­ši­nin­kas Tal­latKelp­ša pri­kal­bi­na grįž­ti at­gal. O dar to­liau – di­džio­ji gė­da: pa­sie­nio pus­ ka­ri­nin­kis įsa­ky­mu „už­tai­syk šau­tu­vus“ nep­ra­ lei­džia per sie­ną pre­zi­den­to A.Sme­to­nos (KA mi­nist­ras K.Mus­tei­kis gud­riu ju­de­siu iš­si­su­ka iš pus­ka­ri­nin­kio glė­bio ir at­si­du­ria vo­kie­čių pa­ sie­nie­čių ran­ko­se). A.Sme­to­na be­vil­tiš­kai eina link Ky­bar­tų, su­tin­ka ad­vo­ka­tą Mi­siu­re­vi­čių ir šis pra­ve­da pre­zi­den­tą per upe­lį. Ta pa­čia bras­ta pa­si­nau­do­ja ir K.Mus­tei­kio šei­ma. Daug ieš­ko­ta šios ne­lai­mės prie­žas­čių, šal­ ti­nių, kon­teks­to. Bet pak­laus­ki­me: kur Lie­tu­va ga­lė­jo su­da­ry­ti eg­zi­li­nę Vy­riau­sy­bę? Pas Sta­li­no są­jun­gi­nin­ką Hit­le­rį? Len­ki­jos vy­riau­sy­bė 1939 m. rug­sė­jį bent jau tu­rė­jo „krū­mus“ – Ru­mu­ni­ ją. O kur to­kie mū­sų? Ne­bent mū­sų gar­bin­gie­ji AN­BO? Bet ir jie – kur ga­lė­jo skrai­din­ti, jei dar 1921-aisiais pra­ra­do­me drau­gus Lon­do­ne, Pa­ ry­žiu­je ir Briu­se­ly­je? Ta­čiau svar­biau­sia: ko­dėl vie­ną lem­tin­giau­ sių Lie­tu­vos is­to­ri­jos – bir­že­lio 15-osios – po­ sė­džių mes tu­ri­me aiš­kin­tis šian­dien, o ne­tu­ri­ me pap­ras­čiau­sios tie­sos apie jo eigą? Ją įgi­ję tu­rė­tu­me pra­dė­ti aiš­kin­tis, ar tik­rai Vy­riau­sy­bę ir A.Sme­to­ną iš­ti­kęs šo­kas nė­ra nu­lem­tas du de­ šimt­me­čius puo­se­lė­tos pro­ru­siš­kos ir an­ti­len­ kiš­kos geo­po­li­ti­nės orien­ta­ci­jos? Gal iš gė­dos ty­li „tau­ti­nin­kiš­ko“ žvilgs­nio is­ to­ri­kai ir po­li­ti­kai?

O to­liau – nuo 4 val.: A.Sme­to­nos ne­ nuo­sek­lu­mas ir S.Raš­ti­kis Kaip bū­si­ma­sis MP S.Raš­ti­kis pa­reiš­kia, kad prie­šin­tis neį­ma­no­ma (nuo 1939 m. spa­lio 10 d.!), bū­si­mo­ji Vy­riau­sy­bė lau­kia Mask­vos pri­ ta­ri­mo, A.Sme­to­nai si­ūlo­ma vyk­ti į Tau­ra­gę. S.Raš­ti­kiui pri­ta­ria A.Ta­mo­šai­tis. K.Mus­tei­kis kei­čia po­zi­ci­ją (?) – si­ūlo pro­ tes­tuo­ti dėl su­tar­čių lau­žy­mo, bet ul­ti­ma­tu­mą priim­ti. J.Audė­no ma­ny­mu, tai bu­vu­si anks­čiau pa­reikš­ta J.Ma­si­li­ūno po­zi­ci­ja, o to­kiai pri­ta­rę vi­si (?!). Kur din­go pro­tes­tas??? Bir­že­lio 15-ąją: K.Mus­tei­kis Ky­bar­tuo­se pra­ šo iš Tau­ra­gės pul­ko va­do Brei­me­lio „sim­bo­li­nio šū­vio“ – va­das at­sa­ko „ne“, A.Sme­to­na lau­kia 8

Api­bend­rin­ki­me Klau­si­mai bir­že­lio 15-ajai, ta­rus, kad bu­vo pla­nas R...

Vy­riau­sy­bės at­sit­rau­ki­mo den­gi­mo al­ter­na­ ty­vos nu­ty­lė­ji­mas Ga­li­my­bės pa­sip­rie­šin­ti so­vie­tams svars­ty­ mų bep­ras­my­bė: nuo Š.Lie­kio iki A.Pa­peč­kio An­ta­nas Sme­to­na ir kas to­liau

Jo­ku­baus­kas Pla­nas R + L.Trus­kos va­sa­rio ir ge­gu­žės po­sė­džiai Kam rei­ka­lin­gas nak­ties po­sė­dis, jei bu­vo spren­di­mai? Nė žo­džio apie ga­li­mus R 1940 m. bir­že­lio 15-osios nak­tį Keis­ti liu­di­ji­mai apie keis­tą­jį ry­tą Keis­tas bė­gi­mas: su­ne­ga­la­vi­mas ar atos­to­gos? Keis­tas sim­bo­li­nio šū­vio rei­ka­la­vi­mas Keis­ta Lie­po­nos perb­ri­da Keis­tos E.Gal­va­naus­ko de­le­ga­ci­jos į Eit­kū­nus ir dar keis­tes­ni „Ky­bar­tų ak­tai“. O jei pla­no R ne­bu­vo?

Svar­biau­sia: jei Pla­nas R ir bu­vo, A.Sme­to­ na jį nu­ty­lė­jo

An­ta­nas Sme­to­na ir kas to­liau? A.Sme­to­nos ver­ti­ni­mai: nuo A.J.Grei­mo iki R.Mar­cin­ke­vi­či­ūtės-Wit­tig Z.But­kaus at­ra­di­mai Ka­riuo­me­nės mi­li­jar­das li­tų ir K.Pakš­to prog­no­zė A.Sme­to­nos ir Vy­tau­to ta­pa­ti­ni­mo pa­sek­mė – ka­riuo­me­nės pa­ra­ly­žius? A.Sme­to­nos gar­bė: dip­lo­ma­ti­jos še­fo pas­ky­ ri­mas „Sme­to­nos lai­kai“ – dėl Sme­to­nos ar ša­lia Sme­to­nos? Ar iš­mok­tos is­to­ri­jos pa­mo­kos iš 1792 ir 1940 m.?

O jei pla­no R ne­bu­vo? Vi­si keis­tu­mai dings­ta, jei pri­pa­žįs­ta­me, kad pla­no R ne­bu­vo. Bet ta­da ge­riau pri­pa­žin­ti, kad kaž­ką nu­ty­lė­jo A.Sme­to­na K.Ki­lins­kas apie 1939–1940 m. vals­ty­bės gy­ ny­bos pla­nus A.Sme­to­nos ins­ce­ni­za­ci­ja: klau­si­mo su­siau­ ri­ni­mas iki gink­luo­to pa­sip­rie­ši­ni­mo

9

II. 1921-ųjų gruo­džio 24-oji ir ka­riuo­me­nių „koo­pe­ra­ci­jos“. Tai­gi šio pro­ jek­to net ne­bū­ti­na va­din­ti „fe­de­ra­lis­ti­niu“. At­ro­dy­tų, Vil­nius tie­siog ant lėkš­tu­tės pa­ tei­kia­mas Lie­tu­vai. Ži­nant, kad Len­ki­jos ir net Lie­tu­vos len­kų ra­di­ka­lai ka­te­go­riš­kai prieš­ta­ ra­vo šiam pro­jek­tui, ba­na­liu lie­tu­viš­ku pro­tu ga­lė­tu­me sa­ky­ti – jei len­kai pyks­ta, va­di­na­si, kaž­ko­kios nau­dos Hy­man­so pro­jek­te Lie­tu­vai yra. Juo la­biau kad 1920 rug­sė­jo 20 d. Tau­ tų Są­jun­gos Ta­ry­ba bu­vo priė­mu­si re­zo­liu­ci­ją – Hy­man­so pa­si­ūly­ta Lie­tu­vos ir Len­ki­jos su­ tar­tis yra ga­lu­ti­nis su­tar­ties pro­jek­tas, o ne pa­ grin­das dis­ku­si­joms. Tai reiš­kia, kad ne tik lie­tu­viai, bet ir len­kai tu­ri šį rei­ka­lą pra­ry­ti. Iš tik­ro Len­ki­jos ats­to­vas Tau­tų Są­jun­go­je Szy­mo­nas As­ke­na­zy 1921 rug­ sė­jo 16 d. Var­šu­vai pra­ne­ša – Pa­ry­žius yra Lon­ do­no ver­čia­mas ne­be­rem­ti Var­šu­vos, to­dėl ga­li tek­ti priim­ti Hy­man­so pro­jek­tą, o rug­sė­jo 19 d. Tau­tų Są­jun­gos Ta­ry­bos po­sė­dy­je net si­ūlė grįž­ti prie de­ry­bų re­mian­tis anks­tes­niu – pir­ muo­ju (apie tai – vė­liau) Hy­man­so pro­jek­tu. Da­bar tik­rai ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti, kad tai bu­ vo pas­ku­ti­nė pro­ga Lie­tu­vai įgy­ti is­to­ri­nę sos­ ti­nę Vil­nių ne iš J.Sta­li­no ran­kų, o komp­ro­mi­ so bū­du, re­miant Va­ka­rams, o ypač tuo me­tu tik­rai ar įsi­vaiz­duo­ja­mai pa­sau­lio dip­lo­ma­ti­jos sos­ti­nei Lon­do­nui. Ko­dėl tai ke­lia nuos­ta­bą 1921 me­tų ne­ti­rian­ tiems is­to­ri­kams? To­dėl, kad dar 1921 m. lap­ kri­čio 1 d. Lie­tu­vos am­ba­sa­do­rių kon­fe­ren­ci­ja Kau­ne bu­vo kons­ta­ta­vu­si, kad už griež­tą P.Hy­ man­so pro­jek­to at­me­ti­mą ne­pa­si­sa­ko nie­kas, o lapk­ri­čio 5 d., re­gis, bu­vo pa­da­riu­si spren­di­mą priim­ti Tau­tų Są­jun­gos pa­si­ūly­mą, tie­sa, pa­si­ lie­kant „sau tei­sę da­ry­ti re­zer­vus su­tar­tį vyk­ dant“. Pro­jek­tas jau bu­vo pris­ta­ty­tas anks­čiau: Lie­tu­vos de­ry­bi­nės de­le­ga­ci­jos Briu­se­ly­je ir Že­ ne­vo­je va­do­vas Er­nes­tas Gal­va­naus­kas 1921 m. spa­lio 16 d. pra­ne­ši­me tei­gė: „Jei duo­si­me tei­ gia­mą at­sa­ky­mą (...), bū­si­me ap­gin­ti nuo prie­ ši­nin­ko ka­ro žy­gių prieš mus; tuo tar­pu mū­sų ko­va dėl tei­sin­gų rei­ka­la­vi­mų ga­lės eiti to­liau ir ji vi­sa­da bus ri­ša­ma tarp­tau­ti­nėj plot­mėj.“ Re­ ziu­ma­vo: Hy­man­so pro­jek­to at­me­ti­mas at­neš

1921 m. gruo­džio 24 d. Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė sa­vo no­to­je Tau­tų Są­jun­gai pra­ne­šė, jog „... iš pa­ma­tų ir vi­so­mis pu­sė­mis aps­vars­čiu­si aukš­ čiau mi­nė­tą Tau­tų Są­jun­gos Ta­ry­bos pa­si­ūly­ mą, Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė jau­čia­si pri­vers­ta su gi­liau­siu pa­si­gai­lė­ji­mu pa­reikš­ti, kad ji ne­ga­li priim­ti jai re­ko­men­duo­to su­si­tai­ky­mo“. Čia bu­vo tu­ri­mas gal­vo­je va­di­na­ma­sis Pau­ lio Hy­man­so pro­jek­tas, pa­teik­tas de­ry­boms 1921 m. rug­sė­jo 8 d. Že­ne­vo­je. Aiš­ku, tai bu­vo Kū­čių va­ka­ro lau­kian­čios Vy­riau­sy­bės no­ras „be sko­lų“ su­lauk­ti Ka­lė­dų. Es­min­gai ap­sisp­ ręs­ta po­ra die­nų anks­čiau – 1921 m. gruo­džio 22 d. – įvy­ko bal­sa­vi­mas Lie­tu­vos Sei­me. Vi­sos par­ti­jos vie­nu bal­su pa­si­sa­kė prieš Hy­man­so pro­jek­tą. Ko bu­vo at­si­sa­ko­ma? Hy­man­so pro­jek­te bu­vo pri­pa­žįs­ta­mos Lie­tu­vos ir Len­ki­jos sa­va­ ran­kiš­kos vals­ty­bės, tarp ku­rių sie­na pra­de­dant va­di­na­mą­ja Cur­zo­no li­ni­ja eina iki Ne­mu­no, ap­len­kiant Gar­di­ną vėl­gi Ne­mu­nu iki Be­re­zi­ nos įta­kos ir to­liau tie­siai į ry­tus iki Ry­gos su­ tar­ti­mi nus­ta­ty­tos sie­nos, vals­ty­bių ry­šys yra tik bend­ros Už­sie­nio rei­ka­lų bei Eko­no­mi­nės ta­ry­bos, ku­rio­se vals­ty­bės tu­ri po ly­giai na­rių, o šios ins­ti­tu­ci­jos tu­rės tik stu­di­juo­ti klau­si­mus, ku­rie bend­rai domina abu kraš­tus ir yra skir­ti „pe­rio­di­nėms vy­riau­sy­bių kon­fe­de­ra­ci­joms“, o dėl ka­ro rei­ka­lų kal­ba­ma apie „koo­pe­ra­ci­ją“. Lie­tu­vos vals­ty­bė­je – dvi ofi­cia­lios kal­bos: len­kų ir lie­tu­vių. Vil­nius – Lie­tu­vos sos­ti­nė, Vil­niaus kraš­tas, nors ir va­di­na­mas kan­to­nu, ta­čiau tai – Lie­tu­vos da­lis, tu­rin­ti te­ri­to­ri­nę auto­no­mi­ją. Jo, o kar­tu ir Lie­tu­vos, ry­ti­nės sie­nos brė­ žia­mos pa­gal nus­ta­ty­tas Len­ki­jos ir So­vie­tų Ru­si­jos 1921 m. ko­vo mėn. Ry­gos su­tar­ti­mi. Tai reiš­kia, kad Lie­tu­vos sie­nos eina dar 30–70 km ry­čiau, nei nub­rėž­tos 1920 m. lie­pos 12 d. Lie­ tu­vos ir So­vie­tų Ru­si­jos su­tar­ty­je. Pa­pil­do­ma­me Hy­man­so pro­jek­to pro­to­ko­le tei­gia­ma, kad „vi­si Vil­niaus kan­to­ną oku­pa­vę da­li­niai, ki­lę ne iš šios te­ri­to­ri­jos, tu­ri bū­ti kiek ga­lint grei­čiau atit­rauk­ti“. Tai­gi Lie­tu­vą su Len­ ki­ja pa­gal šį pro­jek­tą jun­gia net ne fe­de­ra­ci­ja, o tik vy­riau­sy­bių pa­si­ta­ri­mai – „kon­fe­de­ra­ci­jos“ 19