Ištirpti vasaros dienose | 2024 06

2024 BIRŽELIS (137)

I ŠT I RP T I VA S A R O S D I E N O S E

Premjera!

290 Firming Body Serum Varbergo miestelyje, Švedijoje, iš kurio yra kilę „L:a Bruket“ įkūrėjai, žmonės jau daugybę metų kliaujasi gamtos išmintimi ir su jos pagalba kuria savo grožio ritualus. Vienas jų – šokti į ledinę upę ar ežerą tam, kad akimirksniu sustangrėtų oda bei pagerėtų mikrocirkuliacija. Šios tradicijos įkvėpti „L:a Bruket“ sukūrė panašų efektą suteikiantį stangrinantį kūno serumą „290 Firming Body Serum“ – jo 100% natūrali sudėtis ir greitai įsigerianti gelinė tekstūra produktą paverčia tobulu įrankiu norint per laiką atkurti odos elastingumą.

Vyriausioji redaktorė Karolina Kulda

Dizainerė

Milda Martinkevičiūtė

Žurnalistė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Goda Urbonaitė

Kalbos redaktorė

Vaida Jankūnaitė

Fotografė

Lina Jushke

Fotografė

Rūta Floral

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė

Aušra Ražanskienė Emilija Ieva Andrašūnaitė

Verslo plėtros vadovė

Mantė Jaruševičiūtė

Stilistė

Viršelis Nuotrauka: Lina Jushke

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

© 2024 Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

MAZGAS INTERJERO ERDVĖ Uosio g. 8B Kaunas

erdve@mazgas.lt

www.emazgas.lt

Jauskitės komfortiškai.

Išsirinkti šilumos siurblį dar niekada nebuvo taip paprasta.

HZ Flagship idėją apie geresnį gyvenimą paverčia realybe. Kontroliuokite energijos suvartojimą, sumažinkite CO2 pėdsaką, pagerinkite mikroklimatą, o „nanoe™ X“ diskretiškai užtikrins Jums ir Jūsų artimiesiems geresnę oro kokybę patalpoje.

Grįžkite į namus, kuriuose visuomet malonus oras ir kurį galite valdyti – iš visur, kad ir kur bebūtumėte.

Sužinokite daugiau: aircon.panasonic.lt Gaukite pasiūlymą: bit.ly/uzklausos-forma

2024 BIRŽELIS | IŠTIRPTI VASAROS DIENOSE

Redakcijos laiškas Ankstyvas, bet šiltas rytas, už lango – miesto garsai, persipynę su paukščių balsais. Man patinka miestas vasaros pradžioje, rodos, gali gerti jo gyvybę dosniais gurkšniais. Tik jau visai netrukus jis nurims ir nutils. Panirs į vasaros ramybę, persikels pajūrin ir prie vandenų. Kurdami šias istorijas įsivaizdavome, kaip kartu su jumis jos keliaus į plačius Kuršių nerijos paplūdimius, kaip bus atverčiamos šurmulyje skendinčioje kavinėje ar lietuviškos gamtos tyloje. Ar kada pagalvojote, kiek visko telpa į vieną vienintelį žurnalo numerį? Kiekviename jų sugula ne tik tekstai ir nuotraukos, kiekviename puslapyje apsigyvena patirtys ir idėjos, lūkesčiai ir vizijos, išmoktos pamokos ir naujos pradžios. Ne superherojai, o tikri žmonės ir tikrų tikriausias jų gyvenimas.

Siunčiu jums šilčiausią vasaros linkėjimą: leiskite jai pabūti beviltiškai lėtai ir monotoniškai, leiskite sau išnykti jos salsvume, retkarčiais pamiršti planus ir atsiduoti ilgų karštų jos dienų tėkmei.

Smagaus skaitymo!

Vyr. redaktorė Karolina Kulda

NAUJIENOS

SAULĖS AT O K A I T O J E

■

■

PAPLŪDIMIO RANKINĖ „WOVEN“ MARNI

KEPURĖ „GREEN“ GANNI

■

■

MEDINĖ LENTELĖ „TAPAS“ CARL HANSEN

8

VAZA „RIBAN“ FERM LIVING

■ SKĖTIS „HISSHULT“ 1898

■ STALTIESĖ „CINAMON GREY“ FERM LIVING

■ ČIUŽINYS „CINAMON GREY“ FERM LIVING

■ IŠKYLOS KREPŠYS „BARK“ FERM LIVING

9

NAUJIENOS

VASAROS GĖRIMŲ AUKŠTUMOSE Saulei kaitinant orą, vasaros vakarus leisdami su draugais ir artimaisiais daugelis ieškome naujų, neragautų ir gaivinančių skonių. Ilgametė maisto, gėrimų bei restoranų sektoriaus ekspertė, vyno ir vandens someljė Urtė Mikelevičiūtė šios vasaros hitu skelbia putojančią arbatą. Būtent šis gėrimas buvo pristatytas „Assorti“ surengtoje vasaros sezono atidarymo degustacijoje MO muziejuje. Renginio metu pristatyta sparčiai populiarėjanti putojanti naujovė iš Prancūzijos „SPARKTEEZ“ savo vietą atranda ne tik aukštos klasės restoranų meniu, bet ir namuose. Be to, šį gėrimą galima panaudoti ir daugelio klasikinių kokteilių nealkoholiniams variantams.

SPARKTEEZ | Užsakymas internetu (assorti.lt)

AROMATINGI RYTAI Suomijoje gaminama „Paulig Classic“ pristato naujieną – maltą kavą ir kavos pupeles „Paulig Classic Aromatico“. Tai aromatinga, sodresnio skonio kava su švelniu juodojo šokolado poskoniu, kuri patiks visiems – tiek mėgstantiems juodą kavą, tiek ją geriantiems su pienu.

100 proc. tvari kava. Patvirtinta. Kaip ir visa „Paulig“ kava, „Paulig Classic Aromatico“ atkeliauja tik iš patvirtintų tvarių šaltinių.

Paulig Classic Aromatico kavos pupelės | Paulig.lt

10

SUSTABDYTA AKIMIRKA Naktis nespėja pasivyti ryškios aušros, Suprakaitavęs betonas pailsta nuo karščio iškritus pirmiesiems liūties lašams, Jūros vėjas nuneša nuovargio likučius tolyn nuo kranto, Lakštingalos nustelbia festivalio atodūsius, Gyvasties gurkšnis užpildo vasarojantį kūną, atvėsina skrajojantį protą.

Akimirka stabteli ir nuburbuliuoja tolyn į rugpjūtį...

https://bukcia.lt

MUZIKA TAVO VASARAI Džiaugiamės galėdami jums pristatyti naujai užgimusią „Lamų slėnio“ ir šiuolaikiško, drąsaus ir visiems atviro „Radio Vilnius“ draugystę! Kiekvieną mėnesį „Lamų slėnio“ Spotify paskyroje rasite specialiai jų komandos Lamoms sukurtą muzikos kūrinių sąrašą. Šįkart Lamų namuose ir galvose skamba „Radio Vilnius“ rezidento Luko Pilkausko atrinkti kūriniai.

Klausykitės čia: https://open.spotify.com/ playlist/7q6y80ui2dOFhJkHrQR30G

11

DEŠIMTUKAS | 12345678910

Lėtų akimirkų glėby Floristikos studijos „Studio Seasons“ įkūrėja Krista Sabaitytė ir dešimt jos įkvėpimų, kurie, tikiu, ir jus įkvėps šią vasarą patirti kiek lėčiau, o gražiausias kasdienybės smulkmenas pastebėti dar šiek tiek atidžiau.

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas Portretas: Greta Gedminaitė

12

KOPENHAGA. Miestas, kurį įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Kiekvieną kartą lankydama jį jaučiuosi kaip namuose. Turiu savo mėgstamiausias kavos vietas, gatves ir muziejus. Kiekviena viešnagė – nesibaigiantys estetikos klodai.

KAVA. Rytinė kava – svarbiausias mano dienos ritualas. Beveik visada renkuosi juodą, gaminu su „AeroPress“ ir geriu iš rankų darbo keramikinio puodelio.

JŪRA. Tai mano ramybės laikas. Vasarą visada pradedu Nidoje, mėgaujuosi ne tik jūros bangų mūša, bet ir pušynų terapija. Laikas, kai nurimsta mintys ir ilsisi kūnas.

FILMAS. Filmas „Perfect Days“ kalba apie kasdienybės akimirkas, kurių paprastume ir slypi tikrasis žavesys. Filmo lėtumas sužadina pojūtį neskubėti, o stabtelėjus – apsidairyti ir pamatyti, ką kasdien dovanoja mus supanti aplinka.

13

DEŠIMTUKAS | 12345678910

PUSRYČIAI. Mėgstamiausias dienos valgis, ypač – savaitgaliais. Tobuli pusryčiai skamba taip: virti kiaušiniai su riekele šviesios raugo duonos ir plaktu sviestu.

PLAUKIMAS. Pernai atrastas sportas. Nežinau, ar yra kitas būdas taip efektingai sustabdyti „to do“ srautą galvoje. Fizinė iškrova ir terapija viename.

Nuotrauka: Gabrielė Gurčiūtė JAURA. Jos dėka daugiau šypsaus, keliauju, auginu pakantumą ir kasdien mokaus mylėti.

14

ROŽĖS. Dievinu gėles! Rožės pastaruoju metu yra mano topų sąraše. Spalvos, kvapas, žiedynai – magija.

PABĖGIMAS IŠ MIESTO. Greitą gyvenimo tempą mieste kartais norisi sustabdyti, tokiais atvejais keliauju į sodybą prie ežero.

Geriausias muzikinis takelis ten būna paukščių čiulbėjimas, o filmus keičia saulėlydžiai.

FOTOGRAFIJA. Fotoaparatu įamžintos akimirkos virsta prisiminimais, kuriuos kolekcionuoju. Kiekvienas užfiksuotas kadras primena, kiek daug grožio mane supa.

15

Prieš ketverius metus pajutusi, kad veikia visai ne tai, ką norėtų, Radvilė Kuncė atsigręžė į mėgstamiausius vaikystės žaidimus ir sukūrė prekės ženklą „Moderni laumė“. Po šiuo vardu slepiasi šiek tiek magiškos, senolių burtais, tradicijomis ir išmintimi apipintos edukacijos, lietuviškų pievų bei žolynų išmanymas, aromaterapijos, psichosomatikos žinios ir iš širdies gelmių kylanti moderni meilė gamtai. „Norint pažinti ir stiprinti ryšį, stebėtojo pozicija gamtoje tiesiog būtina“, – sako Radvilė ir džiaugiasi, kad ir miesto ritmu gyvenančio žmogaus kasdienybėje gamta atranda savo vietą.

Kur gamta, ten ir burtai Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Radvile, papasakok mums, ar visą laiką domėjaisi vaistiniais ir žmogui naudingais augalais, žolelėmis ir žolynais?

– Labai dažnai, kai žmogus pasimeta, koks jo kelias šiame gyvenime, įvairūs terapeutai prašo prisiminti, ką dažniausiai žaidei vaikystėje.

Mano vaikystėje dauguma žaidimų buvo susiję su gydymu arba augalais. Rinkdavau augalus, tuščius buteliukus nuo vaistų, gamindavau į juos „vaistus“ ir „magiškus antpilus“, kartą tėvams net teko aiškintis dėl to mokykloje – kad pardaviau tokio magiško eliksyro klasiokei, jei gerai pamenu, skirto pritraukti meilei. (Šypsosi.) Savo žaislinėje virtuvėlėje gamindavau įvairius patiekalus iš žolių, o pati mėgstamiausia knyga tėvų knygų lentynoje buvo namų ūkio enciklopedijos tomas, kuriame buvo aprašyti ir vaistiniai žolynai. Kai kuriuos iš jų tarsi pažinojau intuityviai. Yra tekę vaikystėje ir turguje vaistažolėmis prekiauti, tik, aišku, gal dešimtmetė vaistažolių pardavėja neatrodė patikimai, todėl ši verslo idėja ne itin pasiteisino. (Šypsosi.) Paauglystėje supratau, kad noriu studijuoti mediciną, tačiau į valstybės finansuojamą vietą įstoti nepavyko. Tais metais, kai stojau į universitetą, mirė tėtis, todėl finansinių galimybių susimokėti už studijas nebuvo, tad visiškai netyčia įstojau į dizainą. Skamba gan absurdiškai, nes tai taip pat buvo brangi ir prestižinė specialybė, į kurią sudėtinga patekti, gavau valstybės finansuojamą 16

vietą, tačiau man iš pradžių tai atrodė kaip gyvenimo tragedija. Išėjo tokia nemaža kilpa, nes po studijų beveik 9 metus pradirbau dizaino ir marketingo srityje, bet galiausiai sugrįžau prie to, kas manyje buvo užkoduota jau nuo vaikystės.

– „Moderni laumė“ – ką reiškia šis žodžių junginys? Ar jame užkoduotos tavos vertybės? Papasakok mums viską nuo pradžių – kaip prasidėjo ši tavo laumiška, gamtiška kelionė?

– Labai gerai pamenu tą dieną, kai viskas prasidėjo. Idėja buvo labai spontaniška, bet jos koncepcija, kurią sukūriau tada, mane žavi iki šiandien ir atrandu ją vis iš naujo. O prasidėjo viskas nuo to, kad po santuokos ir pasikeitusios pavardės mane ištiko tapatybės krizė. Staiga suvokiau, kad žmogaus su tokiu vardo ir pavardės sąskambiu tiesiog nebeliko. Ir niekas nebežinos jokių mano pasiekimų ar kas aš tokia.

Tada įžvelgiau ir gerąją šios situacijos perspektyvą, kad apie tą naują, atgimusį žmogų dar taip pat tarsi niekas nežino, todėl tai pats geriausias laikas susikurti save iš naujo ir būti tokia, kokia visada svajojau būti. Puikiai pamenu, kad tai buvo 2020 11 11 – daugybės straipsnių teigimu, labai stipri energetiškai diena, veidrodinė data, palankiai išsidėstę planetos ir t. t., pati geriausia diena pradėti ką nors naujo. Tada dar dirbau ofisinį darbą ir visą darbo dieną tiesiog sukosi mintys, kas

17

18

tai galėtų būti. Kėliau klausimus, kas aš, kokia noriu būti, kokią save perteikti pasauliui, kokia gi ta mano misija ir ką moku geriausiai? Tuo metu jau buvau pabaigusi aromaterapijos kursus, gaminau sau natūralią kosmetiką ir domėjausi įvairiomis saviugdos praktikomis, su vyru kūrėmės sodyboje kaime, todėl kilo idėja, kad galiu būti tarsi jungtis tarp dviejų pasaulių – gamtos pažinimą, tradicijas ir kasdienę magiją nešti į šiuolaikinių, modernių moterų gyvenimą. Baltų mitologija ir tradicijomis domėjausi jau seniai, netgi tuokėmės pagal baltiškus papročius, o paauglystėje vienu metu mane net pravardžiuodavo laume, todėl tas laumės vaizdinys kažkur pasąmonėje jau buvo įstrigęs.

Tiesa, kas gi tos laumės ir kokios jos buvo, versijų taip pat ne viena.

Vienose sakmėse sakoma, kad tai buvo nepatrauklios, kartais net zoomorfinės moteriškos būtybės, kurių kerų ir jėgos žmonės saugojosi ir netgi bijojo, tačiau taip į pabaisą laumė paversta tikriausiai jau atėjus krikščionybei, kai viskas, kas neatitiko bažnyčios dogmų, savaime buvo pripažįstama kaip negatyvas. Etimologiniai tyrimai rodo, kad baltų laumės vardas siekia indoeuropiečių prokalbės laikus ir reiškia būtybę, skatinančią augimą. Tą patvirtina ir su laumės vardu susijusių vandens telkinių, kurių atsiradimas siekia paleolito laikus, pavadinimai. Tiek lietuvių, tiek latvių sakmėse laumės aprašomos tarsi tarpininkės tarp dievų ir žmogaus. Jos jautusios stiprų ryšį su gamtos stichijomis, pažinojusios gamtą, turėjusios antgamtiškų galių, galėjusios padėti žmogui.

Laumės būtybei sunku atrasti atitikmenį kitose kultūrose, kaip, pavyzdžiui, visas pasaulis turi vienokias ar kitokias raganas. Todėl man tai pasirodė išskirtinai baltiška ir puikiai atitiko mano idėją. Tą magišką dieną susikūriau savo logotipą ir feisbuko puslapį, nors konkretaus plano, kaip šią savo idėją įgyvendinsiu, tada dar nebuvo. Darbe, kuriame dirbau, viskas tarsi ir buvo gerai, bet pamažu jaučiau, kad ten nerealizuoju savęs, kad nebedegu aistra sukurti ką nors naujo, o tiesiog gyvenu komfortiškoje atmosferoje, kur savo darbą išmanau ir nebeaugu. Todėl gamta pamažu pradėjo užimti vis didesnę ir didesnę gyvenimo dalį.

– Vadinasi, darbą biure iškeitei į laukines pievas? Ar tai įvyko pamažu, ar viską norėjosi pakeisti kardinaliai iš karto?

– Šis pokytis nebuvo labai staigus. Po vestuvių turėjau galimybę dirbti keturias dienas per savaitę. Savo darbą išmaniau, todėl pasitarusi su vadovais sumažinau darbo laiką, o reikiamus darbus atlikdavau per 4 dienas. Taip penktadieniai tapo mano ieškojimų diena, kai galėjau skirti laiką savo naujoms idėjoms įgyvendinti ir eksperimentuoti. Tuomet dar užsiėmiau ir fotografija, fotografuodavau moterų kūrybines fotosesijas gamtoje, be to, pradėjau kurti aromaterapines

žvakes, namų kvapus, kvapnius aliejus, papildydavau juos augalų galiomis. Todėl vis labiau traukė į pievas ir miškus ieškoti natūralių gėrybių. Savaitgaliais po truputį pradėjau vesti renginius moterims.

Jaučiau, kaip šios veiklos įtraukia vis stipriau, kaip keičiasi ir mano pačios gyvenimo būdas ir vertybės. Sunku buvo viską suspėti, tarsi gyvenau du gyvenimus. Po vasaros sezono jaučiausi tikrai pavargusi ir supratau, kad artėja laikas, kai reikės pasirinkti. Lemiamu momentu labai palaikė vyras. Visada skatino ir tikėjo, kad man tikrai pasiseks, kad viskas bus gerai. Sprendimas mesti tai, kas pažįstama ir stabilu, ir išeiti į nežinomybę, nėra lengvas. Bet vis dar galvoju, kad tai vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų.

Tiesa, niekas nepasakoja darbo sau subtilybių. Dažnai girdime istorijas, koks tai stebuklas ir kaip žmonių gyvenimai pasikeičia. Bet solo verslas leidžia ir pažinti save geriau. O ta pažintis ne visada labai maloni. Atrandi savo charakterio pusių, kurių iki tol galbūt ir nepastebėjai.

Nebėra ant ko pykti, nebėra ko kaltinti. Pat esi atsakingas už laiko planavimą, už kūrybą, kokybę ir dar šimtą kitų dalykų. Nuo ryto iki vakaro gyveni vidiniu dialogu su pačiu savimi. Iš darbo išėjau rudenį, todėl ant nosies buvo kalėdinis maratonas. Buvau rimtai nusiteikusi užsiimti gamyba, visi ieškojo dovanų Kalėdoms, todėl gaminau žvakes, namų kvapus, dovanų rinkinius, skirtus įvairiems asmeniniams ritualams – emocijoms paleisti, svajonėms manifestuoti, moteriškumui. Po poros mėnesių žvakių pilstymo ir siuntinių pakavimo po 10–12 valandų per parą suvokiau, kad toks darbas visai ne man, kad neatėjo ta išsvajota laimė, nes labai trūksta žmonių, trūksta bendravimo. Bet šis suvokimas atvėrė dar vienas duris ir pasinėriau į renginių pasaulį.

– Šiuo metu vedi mergvakarius, įvairias edukacijas. Ką jų metu veikiate? Kuri veikla šiandien tau pati įdomiausia, teikianti daugiausiai pasitenkinimo?

– Magiški mergvakariai tapo tarsi mano vizitine kortele. Kadangi didieji mano pačios pokyčiai įvyko po santuokos, šis virsmas man labai reikšmingas. Šiuo metu į naują gyvenimo etapą jau esu išlydėjusi 79 nuotakas. Viskas prasidėjo nuo draugės mergvakario. Tada tiesiog pasisiūliau pravesti kokį nors užsiėmimą mergvakario metu ir programa susikūrė pati. Keliavome per kiekvieną stichiją – ugnį, orą, vandenį ir žemę, ir su kiekviena iš jų atlikome kokį nors ritualą. Kūrėme, būrėme, dėkojome, prašėme palaiminimo. Pasakojau apie senuosius vestuvių burtus ir papročius, kai kuriuos jų išbandėme. Lyginant su pirmaisiais metais, šiuo metu mergvakarių programa stipriai pasikeitusi. Beveik nuolatos mokausi kokiuose nors kursuose. Tapau sertifikuota medita19

cijos instruktore, studijuoju psichosomatiką, baltų ženklų energetiką, nuolat gilinu žinias apie augalus. Augu aš – auga ir mano vedamos programos. Bendra tarp pirmojo mergvakario ir šiųmetinio išliko tik burtų maišelio kūrimas, kai pasakoju apie skirtingus augalus, jų energetines (kartais ir vaistines) savybes, o merginos turi juos atpažinti ir tada bendrai sukuriame burtų maišelį, saugosiantį būsimos nuotakos namus. Šios programos dalies tiesiog negaliu pakeisti, nes matau jos prasmę.

Iš pradžių buvau net nustebusi, kiek daug miestuose augusių merginų neatpažįsta tokių, rodos, paprastų augalų kaip jonažolė, vingiorykštė ar bitkrėslė. Dažnai po tokios pirmos pažinties su augalais sulaukiu ir atgalinio ryšio, kai merginos siunčia nuotraukas, džiaugiasi, kad atpažino ir prisirinko kokios nors vaistažolės. Anksčiau savo renginių metu pasidalindavau labai dideliu srautu informacijos. Taip stipriai norėjosi dalintis, tiek daug papasakoti, bet po truputį suvokiau, kad didelis informacijos kiekis gali netgi išvarginti. Dabar mano tikslas – sukurti prisiminimus per jausmą, todėl šių metų programoje daugiau jautrių, intymių akimirkų.

Vesdavau ir moterų stovyklas, moterų ratus, kakavos ceremonijas, magiškos žvakės dirbtuves. Šiuo metu, be mergvakarių, vedu tik smilkalų dirbtuves ir lietuviškų žolynų arbatos ceremonijas, nes augalų pasaulis įtraukė stipriausiai. Be jokios abejonės, domina ir jų gydomosios savybės, bet stipriausią prasmę jaučiu augalų pagalba kurdama magiją, 20

supažindindama žmones su subtiliu augalų poveikiu, kaip jie veikia mūsų emocijas, mūsų energetinius kūnus. Apie tai informacijos nėra daug ir gan sudėtinga to mokytis, todėl skleisdama šias žinias jaučiu didelę prasmę. Augalai mus gali pasiekti per kvapą, būnant tarp jų, per žiedų esencijas, arbatas ar smilkalo dūmą. Neapleidžiu ir gamybos.

Nuolat ką nors kuriu, gaminu, eksperimentuoju. Galvoje knibžda daugybė dar neįgyvendintų idėjų, laukiančių savo laiko.

– Tai ne tik edukacija, bet ir lietuviškų tradicijų, mūsų senosios kultūros puoselėjimas, tiesa? Ar gali šiek tiek įvesti mus į tą senąjį pasaulį, iš kur ir kokia gamtos išmintis ten slypi?

– Mane labiausiai traukia dar ikikrikščioniški laikai, kai žmones tikėjo gamta ir jautė su ja stiprų ryšį. Nepatinka man žodis „pagoniški“, nes žodžio „pagonis“ reikšmė yra kaimietis. Nors pati esu kaimietė ir tuo didžiuojuosi. Liūdna, kad būtent šių žinių pas mus išlikę nedaug ir gyvenant Lietuvoje lengviau mokytis jogos filosofijos, Pietų Amerikos genčių paslapčių nei mūsų protėvių išminties. Dauguma folkloro renginių ir edukacijų paremti XIX–XX amžiaus papročiais, o mane traukia tai, kas buvo seniau. Baltiškų žinių daugiau išsaugoję latviai. Džiaugiuosi, kad gyvenimas atveda žmones, iš kurių galiu mokytis, perimti žinias, ir pati ieškau literatūros, parašytos žmonių, kurie didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrė mūsų protėvių istorijai ir mitologijai tyrinėti.

Tik tokių yra nedaug. Galiu tik pasakyti, kad anksčiau žmones jautė

itin stiprų ryšį su gamta, augalais ir stichijomis, dirbo energetiškai – iš to ir kilo legendos apie darbščias lietuvaites, nenugalimus karžygius ir žynius, pas kuriuos gydytis ir semtis žinių atvykdavo net iš kitų šalių.

Vien mūsų senieji baltiški ženklai neša skirtingą energiją ir atstovauja atskiram archetipui, su jais galima tiek laiminti, tiek gydyti, tiek užkalbėti, o dabar, žiūrėdami į tautines juostas ar audinius, jau matome tik dekoratyvinius ornamentus.

Daug papročių ir apeigų iki mūsų dienų atėjo tik žaidimo forma, bet seniau į tai buvo žiūrima rimtai. Per mergvakarius merginoms pasakoju ir apie kai kurių dar mums žinomų vestuvinių papročių reikšmę. Kokia reikšminga buvo ugnis, jos perdavimas iš vienos šeimos į kitą ir kiti su tuo susiję papročiai. Nors ir labai stilizuota, tačiau iki šių laikų vestuvėse kai kur išlikusi šeimos židinio perdavimo tradicija bei jaunųjų pasitikimas su duona, vandeniu ir druska skaičiuoja jau šimtmečius. Dalinuosi ir žiniomis, kokiomis apeigomis mergina buvo atjungiama nuo savo gimtosios giminės, kokią reikšmę senaisiais laikais turėjo plaukai ir t. t.

Nesiekiu vesti atkuriamojo folkloro programų, mano misija – išsaugoti prasmę, tačiau pateikti ją šiuolaikiškai, priimtinai ir suprantamai šiuolaikinėms moterims.

– Mes taip pat norime pasisemti iš tavęs trupučiuką žinių. Nuo ko pradėti savo žolynų kelionę? Tarkim, ar galėtum išskirti svarbiausias vaistines ir naudingąsias žoleles, žiedus ar augalus, kurių būtų

pravartu turėti namuose?

– Viskas priklauso nuo žmogaus poreikių ir kūno. Kai žinome savo silpnąsias vietas ar pasikartojančius susirgimus, specifiškai tam gydyti galima ir žolynų pasiruošti. Bet įprastai verta pasirūpinti augalais, skirtais peršalimo ligų sezonui, tam rekomenduočiau prisiskinti šeivamedžio žiedų – šiaurės Lietuvoje dar spėtumėte. Taip pat dabar pats liepų žydėjimas. Šie žiedai mažina temperatūrą ir skatina skysčių išsiskyrimą. Kvėpavimo sistemos ligoms yra daugybė nuostabių augalų. Pavasarį prisirinkau plautės, raktažolių, šliaužiančiosios tramažolės, vasarą pievose galima ieškoti čiobrelio, gysločių, pradeda dabar žydėti ir vingiorykštės, kurių arbata ne tik labai aromatinga ir skani, bet gali veikti ir kaip gamtinis aspirinas, skystinti kraują, todėl vartoti reikia atsakingai. Dar gerai pasirūpinti ir augalais, veikiančiais mūsų nervų sistemą.

Tam puikiai tinka ramunėlės, melisos, jonažolės, netgi dabar pievose baltuojantys ir geltonuojantys lipikai. Jonažolė yra tiesiog stebuklingas augalas, sakoma, kad ji gydo 99 ligas, tad truputis jonažolės praturtins bet kurį arbatos mišinį. Be to, ji gerina nuotaiką, netgi pirmuosius antidepresantus pasaulyje pagamino iš jonažolės. Tik vartoti vasarą, kai dienos saulėtos, jos nepatartina, nes vienas jos cheminis komponentas hipericinas gali sukelti alerginę reakciją. Tada, žinoma, pravartu pasirūpinti kartumynais – pelynais ar bitkrėsle – organizmui valyti ir virškinimui gerinti. Tuoj ir gauromečiai žydėti pradės. Fermentuota jų lapų 21

Žolynai gydo mus ir veikia mūsų emocijas dar ir nesurinkti. Pabandykit prisiminti, kokias emocijas sukelia pasivaikščiojimas pušyne ar tarp žydinčių rožių. Būti tarp augalų, gėrėtis jais, uosti jų kvapą ir ore pasklidusius eterinius aliejus – jau yra terapija.

arbata – tikras gyvybės eliksyras. Ką kamuoja šlapimo pūslės uždegimai, verta prisiskinti asiūklių, bruknių lapų, rudeniop pradėsiančios žydėti rykštenės. Moterų ligų augalai – rasakila ir kraujažolė. Galima prisiskinti ir rožių žiedlapių (jei jos nepurškiamos nuo kenkėjų), įmaišiusios jų į arbatą įgausite daugiau moteriškumo ir gebėjimo mylėti, o jazminų žiedai nuteikia romantikai ir herojiškiems poelgiams. Čia tik labai paprasta namų vaistinėlė. (Šypsosi.) Vaistinių augalų yra daugybė, o moksliniai tyrimai ir informacija apie juos kasmet auga. Bet mane visada žavi tie laiko patikrinti augalai, kuriais žmones gydėsi dar tada, kai mokslas augalų netyrinėjo, kai žmonės rinkosi pagal intuiciją ir žinias perduodavo iš kartos į kartą.

– Kaip reikia rinkti žolynus ir tinkamai juos laikyti naudojimui, tarkime, arbatai? Ar turi kokių nors ypatingų metodų, kada, kaip, kur skinti?

– Žolynai gydo mus ir veikia mūsų emocijas dar ir nesurinkti. Pabandykit prisiminti, kokias emocijas sukelia pasivaikščiojimas pušyne ar tarp žydinčių rožių. Būti tarp augalų, gėrėtis jais, uosti jų kvapą ir ore pasklidusius eterinius aliejus – jau yra terapija. Todėl svarbiausia išmokti megzti ryšį su augalų pasauliu ir tuo mėgautis. Žinoma, kai kurių verta ir prisiskinti, pasiruošti atsargų žiemos sezonui.

Visų pirma, reikia rinkti tik tuos žolynus, kuriuos tikrai pažįstate.

Jei nesate įsitikinę, ar tai tikrai tas augalas, kaip jums atrodo, šiais laikais galima pasinaudoti ir mobiliosiomis programėlėmis, tokiomis kaip „Plant Net“ ar „Flora Incognita“, jos iš fotografijos gali nustatyti lotynišką augalo pavadinimą. Nors ir nėra daug, tačiau Lietuvoje auga ir nuodingų augalų, kai kurie iš jų netgi panašūs į vaistinius.

Labai svarbu pasirinkti ir kuo švaresnę augalų augimvietę, nerinkti jų pakelėse, šalia ūkininkų purškiamų laukų, nes tokie augalai gali turėti daugiau žalingų nei naudingų medžiagų. Tinkamų vietų atrasti kasmet darosi vis sunkiau.

Taip pat labai svarbus vidinis nusiteikimas. Senosios kartos žolininkai žoliauti eidavo kaip į ritualą, nusiprausdavo, apsirengdavo švariais, šviesiais rūbais, pasimelsdavo ar pamedituodavo. Esu skaičiusi įdomų tyrimą apie tai, kaip augalai gali keisti skirtingų sudedamųjų medžiagų koncentracijas priklausomai nuo to, koks žmogus, su kokiu nusiteikimu ir kokiu negalavimu juos skina. Atėjus skinti visada mintyse reikia paprašyti augalų leidimo ir pasakyti, kokiu tikslu juos skinate. Jei augalas skinasi sunkiai, tarsi nesileidžia, galbūt tai atsakymas, kad jums jo ir nereikia arba šiandien netinkama jūsų vidinė būsena. Ši taisyklė ypač galioja tada, kai augalus skinate kitam ar norite 22

tais augalais gydyti artimuosius. Nuskinti galima ne daugiau trečdalį ploto, kurį radote. Jei skinate tik savo reikmėms, labai objektyviai reikia įsivertinti, kiek augalų iš tiesų sunaudosite. Dažnai mums atrodo, kad mums reikia daugiau, nei reikia iš tikrųjų. Džiovinti reikėtų sausoje, vėdinamoje patalpoje, kurioje nėra tiesioginių saulės spindulių.

Išdžiovintus laikyti sausai, drobiniame, popieriniame maišelyje ar sandariame inde. Augalai turi ir galiojimo laiką, kai kurie naudingąsias savybes išlaiko net keletą metų, o kiti, pavyzdžiui, liepų žiedai, naudingi tik apie 9 mėnesius. Bet galima taikyti ir nerašytą taisyklę suvartoti augalus per metus, iki kitų metų derliaus.

– Kokius vasaros žolynus pati dažniausiai pritaikai savo praktikoje ir kodėl? Ar yra tokių, kurių vengi?

– Renku nemažai įvairių augalų, naudoju juos tiek namuose (arbatų, smilkalų, tinktūrų ar fitolių pavidalu), tiek edukacijose ar savo produktams gaminti. Tačiau kasmet įsimyliu vis naują augalą. (Šypsosi.) Šių metų favoritės – ramunėlės. Aplanko jos mane įvairiausiomis formomis, tiek pačios atsirado pievoje prie namų (tiesa, dirvinės, o ne vaistinės, tačiau jos taip pat turi nemažai naudingų savybių), tiek ir kitokių rūšių į ramunėles panašūs žiedai išdygsta netikėčiausiose namų vietose. Turiu net džinsus, siuvinėtus ramunėlėmis. Šis augalas be savo raminančių, dezinfekuojančių, priešuždegiminių vaistinių savybių neša ir labai gražią energetinę žinutę. Ramunėlės padeda sugrįžti prie tikrumo, nuoširdumo, vaikiškumo, tokių pagrindinių, bazinių vertybių, kurias su metais pametame. Padeda įveikti nepagrįstą nerimą. Be to, pritraukia materialinę gausą. Yra net senų legendų, kad senais laikais lošėjai, kurie karčemose lošdavo kortomis, ramunėlių viduriukais pasitrindavo pirštus, nes tikėta, kad „jei ramunėlėm kvepia – pinigėlį skaičiuos“.

O augalų, kurių vengiu, turbūt nėra. Nes net ir taip vadinamos piktžolės turi ir naudingų savybių. Pavyzdžiui, dilgėlė yra nuostabus geležies šaltinis, o usnys naudotos apsmilkymams nuo išgąsčio ar nužiūrėjimo. Žinoma, Lietuvoje yra tikrai nuodingų augalų, tokių kaip dėmėtoji mauda, nuokana, žalčialunkis, – tokių net ir suradusi stengiuosi neliesti.

– Taip pat ne mažiau įdomus mums atrodo ir tavo vedamose edukacijose praktikuojamas smilkalų ritualas. Kas vyksta jo metu?

– Smilkymas – visiška misterija, kur susijungia žemė, oras ir ugnis.

Smilkant nuo seno buvo sprendžiama daugybė problemų, tik laikui bėgant pasaulis šias žinias tarsi pamiršo. Labai džiaugiuosi, kad atsirado žmonių, kurie pasaulyje išpopuliarino eterinius aliejus ir aromaterapiją su jais, tačiau smilkymą dažnai vis dar suvokiame tik kaip patalpų aro-

23

24

matizavimo priemonę, nors smilkymo būdu galima tiek gydyti kūną, tiek keisti žmogaus būsenas ar erdvės energetiką. Oda yra didžiausias mūsų organas ir būtent kūno apsmilkymas gali būti naudojamas ir kaip sveikatinanti priemonė. Tradicinėje Tibeto medicinoje sakoma, kad tik smilkalo dūmai prasiskverbia iki kaulų čiulpų, todėl be smilkymo sunku iki galo išgydyti bet kokią ligą.

Beje, smilkė ir mūsų protėviai baltai. Smilkymas buvo naudotas tiek religinėse apeigose (pavyzdžiui, pagal čiobrelio dūmą buvo sprendžiama, ar dievai priėmė auką), tiek buityje. Prūsų krašte buvo populiarus gintaro smilkymas. Buvo tikėta, kad gydant žmogų tų pačių augalų jam reikia duoti tiek į vidų, tiek išoriškai, t. y. apsmilkyti. Išlikę įrašai ir apie ligų, epidemijų metu ant iš krosnies išimtos žarijos smilkomą jonažolę ar tiesiog nuo kupolės puokštės ar kitos ritualinės žolynų puokštelės smilkomas žoleles. Nežinau, kiek praeities žmonės tai suprato, bet iš tiesų smilkant daugybę augalų jų antibakterinės savybės pasklinda ore ir naikina ten sklandančius virusus ar bakterijas. Todėl net ir šiais laikais, ypač žiemos metu, kai siaučia peršalimo ligos ir, pavyzdžiui, vienas šeimos narys jau apsirgo, bet norite apsaugoti kitus, labai naudinga patalpas išsmilkyti natūraliais žolelių smilkalais, o tada gerai išvėdinti.

Mano gyvenime smilkymas – kasdienis ritualas. Smilkalai padeda tiek išvalyti erdvę, tiek pačiai apsivalyti nuo neramių minčių, susikaupti, susikurti norimą būseną. Viena ar kita forma smilkalai mano namuose ar mano laumės namelyje smilksta kasdien. Dažnai apsmilkymo ritualu pradedu ir savo renginius, kad viskas, ką žmogus atsinešė savo energetiniame lauke, apsivalytų ir liktų už renginio ribų. Pats magiškiausias smilkymo ritualas man – smilkymas ant anglies. Ant įkaitusios anglies galima berti džiovintų augalų, kvapnios medienos (tokios kaip kadagys, santalas, palo santo medis), dervų, sakų ar net džiovintų šaknų gabalėlių ir stebėti, kaip jie pavirsta smilkalo dūmais ir atskleidžia visą savo aromatą bei galias. Naudoju ir iš kitų šalių atvežtus smilkalus, ypač rytietiškus, kurie pasižymi saldumu, kokio mūsų krašto augalai tiek neturi. Labai įdomu gaminti ir rištinius smilkalus, kuriems vasaros metu galima naudoti daugybę Lietuvos pievose ir gėlių darželiuose augančių augalų.

– Ar egzistuoja ir tam tikros smilkymo taisyklės? Kaip, pagal ką derinti žolynus ir kaip tinkamai surišti smilkalą?

– Smilkymui tinka daugybė augalų, tačiau kai kurių iš jų, nors poveikis ir naudingas, kvapas gali būti mums nepriimtinas. Todėl norint, kad smilkymas jūsų erdvėje paskleistų ir malonų aromatą, reikėtų rinktis aromatingus augalus, tokius, kurie savo sudėtyje turi daugiau eterinių aliejų. Kartais augalas atrodo labai kvapnus, bet smilkstant tos

kvapo savybės neatsiskleidžia. Iš laukinių augalų aromatingi barkūnas, raudonėlis, ramunėlių koteliai. Iš darželyje augančių – levandų koteliai, melisos, mėtos, šalavijas, juozažolės, katžolės.

Augalus galima derinti ir pagal pageidaujamas smilkalo savybes.

Energetiniam namų ar žmogaus biolaukui apvalyti puikiai tinka kadagys, pelynas, šalavijas, taip pat kraujažolė, čiobrelis. Jei norime susikurti smilkalą, skirtą būtent ore tvyrantiems ligų sukėlėjams valyti, galima jį surišti iš raudonėlio, pelyno, čiobrelių, jonažolės ar ramunėlių. Norint prikviesti pranašiškus sapnus būdavo smilkomas (netgi rūkomas) paprastasis kietis. Čia tik keletas pavyzdžių ir variantų – vietos eksperimentams išties daug.

Norint surišti tokį smilkalą, augalus geriausia apvytinti ir tik tada rišti. Toks smilkalas gražiausiai susispaus ir sklandžiau smilks. Tačiau galima rišti ir iš jau džiovintų augalų. Rišimui naudojamas natūralus siūlas iš lino ar medvilnės. Surišus reikia gerai išdžiovinti – tai gali užtrukti ir iki poros savaičių. Ir tada, patogiausia nuo žvakės, uždegti.

Kartais smilkalą tenka ir įpūsti – šiek tiek pasmilkęs jis užgęsta. Tad tokio smilkalo užtenka tikrai ne vienam kartui. Jei smilkalas smilksta labai intensyviai ir susmilksta visas – toje erdvėje tikrai yra ką valyti. Norint energetiškai išvalyti namus, rekomenduojama tai daryti su smilkalo dūmais apeinant visus namus prieš laikrodžio rodyklę, ypatingą dėmesį skiriant visiems kampams, langams, durims, veidrodžiams, o tada patalpą išvėdinti. Smilkant svarbu bent mintyse įvardinti ir ketinimą, dėl ko tai darote.

– Radvile, kas tau tavo veikloje brangiausia, suteikia daugiausiai prasmės? Kas tave džiugina labiausiai?

– Galimybė daug laiko praleisti gamtoje, pažinti daug naujų, įdomių žmonių. Bet labiausiai turbūt pats kūrybinis procesas, nes tam nėra jokių ribų. Nuolatos galima net save kurti iš naujo. Nuolat susipažinti su naujomis savo savybėmis.

– Užsiminei, kad susitinkame tavo laumės namelyje. Papasakok, kaip kūrei šią vietą? Ar svečius kviesi atvykti pasibūti ir čionai?

– Nuo vaikystės man visad reikėjo namelio. (Šypsosi.) Net nesuskaičiuočiau, kiek namelių versijų pastatyta. Stačiau juos iš tėčio medienos likučių, nes tėtis buvo stalius, sienoms dažniausiai panaudodavau nebenaudojamas užuolaidas ar staltieses ir ten jau kurdavau savo magiją.

Ir štai, po daugybės metų šį vaikystės norą įgyvendino mano vyras. Jis statybininkas ir jau 12 metų stato būtent tokios konstrukcijos namelius. Dar nebuvome susituokę, kai kartą paklausė, kokią svajonę turiu, ir mintyse iškilo prisiminimai apie vaikystės namelį. Ir nors namelis stovi čia jau ketverius metus, pagaliau iki galo įsirengsiu jį tik šiemet.

25

Man pabuvus gamtoje tarsi apsivalo, išsigrynina visos juslės, į gyvenimą sugrįžta balansas ir vėl galima kibti į darbus.

Kol namelis buvo neapšiltintas, žiemomis su visais savo stiklainiukais ir žolelėmis parsikraustydavau į namus, o pavasarį ir vėl atgal... Dar prieš porą metų, kai ir fotografuodavau, net porą žiemų šį namelį paversdavau Kalėdų nameliu ir rengdavau čia šeimų kalėdines fotosesijas.

Tačiau pagaliau viskas dėliojasi į savo vietas. Šalia statome ir didesnį pastatą, kuriame bus pirtis ir nedidelė salytė, nes turime didelį sklypą, beveik 3 hektarus žemės, ir norisi darbo vietą susikurti čia. Tik kai viską darome patys, darbai dažniausiai užtrunka gerokai ilgiau, nei tikėjomės iš pradžių.

Kol kas esu mobili laumė. Dauguma mano renginių vyksta kituose miestuose ir skirtingose erdvėse. Į privačius renginius, tokius kaip mergvakariai, atvykstu net į namus, išnuomotą sodybą ar būsimai nuotakai svarbią vietą gamtoje. Tačiau jau tikrai pavargau nuo tokio klajokliško gyvenimo. Man labai svarbios detalės ir estetika. Savo programose naudoju daugybę daiktų, todėl tas pasiruošimas galvojant, ar tik ko nepamiršau, ir daugybė krepšių, labai vargina. Vasarą sunku viską suspėti, nes visi savaitgaliai jau rezervuoti, o dar reikia ir suspėti su gamtos ritmu – prisiskinti žolynų, prižiūrėti aplinką. Bet jau svajoju apie tai, kaip rudenį šiame namelyje atgaivinsiu moterų ratų ar kitų bendruomeniškumą skatinančių renginių idėją ir pakviesiu čia pasisvečiuoti prie puodelio žolelių arbatos.

– Ar bendraudama jauti, kaip keičiasi žmonių santykis su gamta, noras iš jos pasisemti daugiau?

– Po vieno mano pasidalinimo socialiniuose tinkluose, kai arbatos ritualą ir smilkalų gamybos dirbtuves pravedžiau viename drabužių prekės ženklo vasaros kolekcijos pristatymo renginyje, viena mano draugė parašė, kad „labai reikia šito pasauliui, kad gamta taptų madinga“. Ši mintis man labai surezonavo, nes suvokiau, kad tai ir darau, tokia ir yra mano misija. Esu iš tos kartos, kurios vaikystėje būti kaimiečiu dar buvo gėda. Gėda buvo, kad gyvendami kaime valgydavome pačių užaugintą maistą, o ne greitojo maisto restoranuose, kad mama gydydavo ne vaistais ir madingais vitaminais, o liaudiškais metodais.

O dabar viskas labai sparčiai keičiasi. Galbūt tai tik mano socialinis burbulas, bet matau, kad žmonės masiškai grįžta į gamtą. Nori sukišti rankas į žemę ir ką nors patys užsiauginti, nori pažinti augalus, augančius aplink. Socialiniuose tinkluose tikrai sulaukiu žinučių iš verslių, stilingų, netgi žymių moterų, kurios nori pasitikslinti dėl surasto augalo ar pasidalinti savo patirtimi naudojant augalus. Manau, kad grįžimas į gamtą yra vienas gražiausių dalykų, kuris pastaraisiais metais nutiko mūsų pasauliui. Jausti ryšį su gamta ir gyventi natūraliai nebėra gėda, tai gali būti labai madinga ir suderinama su miesto gyvenimu.

– Nuo ko pradėti, norint sustiprinti ryšį su gamta? Kas tau labiau26

siai padeda įsižeminti?

– Man atrodo svarbiausia neskubėti ir įjungti stebėtojo režimą. Jei gyvenate nuosavame name, apsidairykite aplink. Pažiūrėkite, kokie augalai atkeliauja į jūsų kiemą, pasidomėkite, kokią žinutę jie atneša arba kokias ligas gydo. Stebėtojo pozicija gamtoje tiesiog būtina. Ir tai labai įdomu. Pas mus į kiemą kasmet atklysta naujų augalų. Yra kieme plotai, kuriuose nešienaujame žolės, taip pat jau antri metai bandome sukurti natūralią pievą, kurioje nieko nesėjome, tačiau stebime, kas išaugs.

Pandeminiais metais aplinkui augo labai daug augalų, kurie naudingi gydant plaučių ligas, – turėjom visą kalnelį šalpusnių ir tiesiog iki namų durų vyniojosi tramažolės. Jei tada būčiau pasiskynusi, tikrai būtų pagelbėję. Pernai tiesiog bujojo ugniažolės, gauromečiai, kraujažolės, šiais metais daugiau raminančių bei virškinimą gerinančių augalų – auga ramunėlės, naktižiedės, dirvinės mėtos. Nuo seno tikima, kad iš to, kokie augalai atkeliauja pas jus, galima net nuspėti, su kokiais sunkumais teks susidurti. Be to, tikima, kad augalai, kurie auga jūsų aplinkoje, pro kuriuos praeinate, galbūt praeidami netgi paglostote, turės daugiausiai informacijos apie jus ir stipriausiai galės jums padėti.

Net jei gyvenate bute, būdami gamtoje atkreipkite dėmesį, kokius augalus pastebite dažniausiai, kurie jus kviečia. Bandykite juos pauostyti, paliesti, galbūt pasimerkite namuose, pasidomėkite, kokiomis savybėmis pasižymi tas augalas. Taip pat ir būdami miške – jei traukia koks nors medis, prieikite, pastovėkite prie jo. Palieskite delnais, atremkite nugarą. Pabandykite basomis pėdomis patirti skirtingas gamtos tekstūras – žemę, žolę ar samanas. Skamba tarsi žaidimas, bet visa tai veikia. Man pabuvus gamtoje tarsi apsivalo, išsigrynina visos juslės, į gyvenimą sugrįžta balansas ir vėl galima kibti į darbus.

– O kaip magiją pajusti kasdien, namuose? Kaip ją pastebėti ir kaip sukurti?

– Turbūt didžiausia paslaptis yra tiesiog tikėti ir tiesiog kurti. Juk visus ritualus ir tradicijas, kad ir kokios senos jos būtų, sukūrė žmonės.

Mes dažnai ieškome stebuklingo recepto arba gyvenimo instrukcijos.

Bet jokia išgirsta ar perskaityta mintis nepadės, jei nepajausite jos širdimi. Magija gali būti ir rytinės arbatos puodelis, jei gerdami jį tikite, kad taip pasipildote sveikatinančių ar stebuklingų galių. O gali nepadėti ir brangiausi ritualai, retritai, stovyklos, jei darysite viską mechaniškai ir be jausmo, jei tai bus kieno kito, o ne jūsų tiesa. Pasitelkite į kūrybą visus savo pojūčius – regą, uoslę, klausą, skonį, jutimą. Kurkite asociacijas per tai. Mes labai daug gyvenimo atliekame automatiškai, tarsi robotukai. Manau, kad magija prasideda tada, kai išeiname iš to automatinio režimo ir logikos, kai pradedame veikti iš širdies, iš jausmo, ką nors, kas mūsų kasdieniam gyvenimui yra netipiška.

27

Meilės laiškas mūsų ateičiai Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Gabrielle Kannemeyer, specialiai „Lamų slėniui“ iš Johanesburgo

Futurologė, spekuliatyviojo dizaino specialistė, platformos „Protopia Futures“ įkūrėja Monika Bielskytė savo darbuose, visų pirma, remiasi sudėtinga ir daugialype realybe. Moteris neieško universalių ir visiems atvejams tinkančių technologinių sprendimų, kurie neretai tėra trumpalaikių madų išraiška. Už viską labiau ji nori kurti idėjas ir vizijas apie ateities pasaulį, kuriame norėtume gyventi. „Tikiu, kad tokia vizija mus įkvėptų geresniems pasirinkimams dabartyje“, – sako mokslininkė, kurios klientų sąraše puikuojasi tokie vardai kaip „BBC“, „Disney“, „Universal“, „Google“, „Microsoft“, WEF ar CERN. Tik už garsius vardus jai daug svarbiau šiame kelyje sutikti žmonės ir galimybė prisidėti prie realių pokyčių pozityvesnės ateities vardan.

Visą istoriją skaitykite NAUJAME vasaros LAMŲ SLĖNIO numeryje!

Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.

DIZAINO PAŽINTIS

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: „ADELE NOTES“ archyvas

Juvelyrikos studijos „ADELE NOTES“ kūriniai prie kūno priglunda it kvapas. Švelniai glostydami odą jie tampa mūsų esybės dalimi, su kuria nebesinori skirtis. Preciziškos formos, atidžiai ištobulinti dizainai, taurieji metalai ir brangieji akmenys – visa tai kuria prabangos šleifą. Subtilų, visai neįkyrų, itin asmenišką, bet nepamirštamą. Žaviuosi, kaip laboratorinė jos kūrinių precizika kontrastuoja su šiltu ir jaukiu merginos būdu.

Susipažinkite: juvelyrė Adelė Dagytė ir jos kūrybos esmė.

– Adele, juvelyrika tavo gyvenime atsirado jau daugiau nei prieš dešimtmetį. Kas kadais tave paskatino nerti į šią sritį?

– Augau su menininku tėčiu, tad visuomet žinojau – mano gyvenimas bus susietas su kūryba. Visgi ne vienerius metus savęs ieškojau: svarsčiau apie interjero, architektūros, grafinio dizaino sritis. Visuomet buvau linkusi į detalumą ir smulkmeniškumą.

Išgirdusi apie juvelyrikos studijas supratau, kad čia – mano kelias. Dar nė neįstojus mokytis ši sritis manyje žadino smalsumą, kėlė daugybę klausimų, intrigavo. Pataikiau: jau pirmuose kursuose dėstytojai atpažino itin savitą mano braižą. Žinoma, turėjau ir dvejonių. Studijų metais išvykau į Prancūziją, kur norėjau įsitikinti, ar juvelyrika tikrai skirta man. Vos po kelių mėnesių taip pasiilgau darbo studijoje, kad ėmiau daug eskizuoti. Toji pertrauka ir 32

atsitraukimas suteikė man progą suprasti, kad visą šį laiką ėjau tinkama linkme.

Pažvelgusi atgal suprantu, kaip drąsiai nėriau į nepažįstamą sritį. Dėl to jaučiuosi dėkinga tėvams – jie niekada nebandė manęs nukreipti kita linkme, visuomet akcentavo mano laisvę rinktis. Dabar žinau, kad šis pasirinkimas atėjo iš vidaus, labai intuityviai.

Intuicija mane lydi iki šiol. Kūriau ir kuriu tokius papuošalus, kuriuos norėčiau nešioti ir pati. Tokius, kurie, kaip dažnai sako mano klientai, tiesiog prilimpa prie kūno.

– Neįmanoma nepastebėti – per pastaruosius metus matomas itin ryškus tobulėjimas: pakeistas studijos pavadinimas, dar atidžiau išgludinta stilistika, į kūrybą įtraukti brangieji akmenys, atidaryta ir juvelyrikos parduotuvė. Kodėl kūryboje tau svarbu eiti į nežinomas teritorijas?

– Išbandyti naujas teritorijas man svarbu,

bet kartu norisi tą daryti neskubant, atidžiai, neperspaustai. Pavyzdžiui, man visuomet patiko auksas. Kaip medžiaga, auksas daug ilgaamžiškesnis ir tvaresnis, be to, ne vienoje šeimoje aukso papuošalai keliauja iš rankų į rankas, iš kartos į kartą. Vos pabandęs dirbti su šiuo metalu netrunki pajausti jo magiją.

Ir nors aukso papuošalus kuriu jau kurį laiką, tik visai neseniai juos pristačiau viešai.

Vis tas mano perfekcionizmas – stengiausi kiekvieną detalę išdirbti iki galo. (Šypsosi.)

– Neseniai atnaujintas tavo studijos pavadinimas – „ADELE NOTES“ – tai aliuzija į mus supantį kvapų pasaulį. Papasakok apie šią juvelyrikos ir kvapų paralelę – ar tavieji kūriniai priglunda prie odos it kvapas?

– Kvapai mane lydėjo nuo mažumės. Dar prieš tapdama juvelyre aistringai kolekcionavau kvepalus ir žavėjausi kvapų namų

33

34

35

36

kūriniais. Vienu metu supratau, kad juvelyrika – kaip ir kvepalai. Tai itin subtilus ir jautrus procesas, daug nusakantis apie žmogų. Maža, bet kartu ir didelė detalė, esanti arčiausiai mūsų kūno. Šis tas, skirto tik man.

Neretai iš klientų išgirsdavau, kad manoji juvelyrika prie kūno priglunda it kvapas.

Neužgoždama, o pabrėždama vidinį žmogaus grožį, jo spindesį, eleganciją, stiprybę.

Gal dėl to mano kūrinius atranda ir įsimyli tie žmonės, kurie iki šiol nenešiojo jokių aksesuarų. Ji – tarsi kvepalų šleifas – niekada garsiai nerėkia, o suspindi pačiomis subtiliausiomis detalėmis.

Kiekvieną savo kolekciją apibūdiname kvepalų terminologija: viršutinės natos pasakoja, kas mane įkvėpė, vidurinės apibūdina konkrečios kolekcijos dizaino idėją, o apatinės įvardija dirbinyje naudotus tauriuosius metalus ir akmenis.

– Nuostabu, kai kūrėjai žino ir jaučia savo kūrinių esmę. Papasakok, kas telpa tavojoje?

– Raktinis mano kūrybos žodis visuomet buvo subtilumas. Subtilumas papuošaluose žaidžia su aiškiomis ir preciziškomis formomis, griežtomis briaunomis, architektūrine raiška. Kiekvienas darbas turi savitumą, cinkelį, gylį, formą, išraišką. Jie subtilūs, bet tikrai ne blankūs. Kurdama noriu išlaikyti esmę, tad visų nebūtinų elementų atsisakau.

Kūryboje man svarbus autentiškumas.

Nuostabu, kai įsigiję tam tikrą papuošalą žmonės jam priskiria tam tikras reikšmes, juose užkoduoja simbolius – vaiko gimimą, tam tikro gyvenimo etapo pradžią ar pabai-

gą. Įkvepia žinojimas, kad įsigytas kūrinys žmogui nėra tik dar vienas atsitiktinis daiktas, o užima vietą širdyje ir turi savo prasmę.

– Ar tiesa, kad savuosius dizainus kuri itin ilgai?

– Man visuomet svarbus kūrinio patogumas, todėl kartais iš pirmo žvilgsnio labai subtilius ir paprastus dizainus kuriu mėnesius, o kartais tobulinu ir dar kelerius metus. Kūryboje kompromisų nedarau – su kiekvienu akmeniu, kiekvienu nauju gaminiu man norisi pagyventi, jį išjausti. Ir nors pirminę idėją užfiksuoju popieriaus lape, patys kūriniai gimsta tik fiziškai liečiant, komponuojant, derinant medžiagas gyvai.

Mėgstu savo kūrinius panešioti ir pati – žiūriu, ar prilipo, ar patogu. Kartais, atrodo, vos milimetras, tačiau juvelyrikoje jis gali nulemti viską. Esmė čia slypi detalėse. Tik išbandydama ir pati panešiodama juvelyrikos darbą pajaučiu sinergiją ir tik tada dėl jo būnu tikra. Komandoje net juokaujame, kad visi mano kūriniai yra gyvi – neretai jie keičiasi, transformuojasi, tobulinasi. Kaip ir mes, žmonės.

Apskritai, juvelyrika stipriai skiriasi nuo bet kurios kitos mados srities – viskas čia pagrįsta ilgaamžiškumu. Tau niekada nereikės tiek papuošalų, kiek reikia drabužių, dėl to norisi skirti laiko ir resursų atrasti tam, kas tau ir apie tave.

– Praėjusių metų pabaigoje kartu su architektų komanda „Imblum“ atidarėte ir „ADELE NOTES“ juvelyrikos parduotuvę. Žinau, kad ir pati čia sukiojiesi

gana dažnai?

– Nors mėgstu akcentuoti, kad visa mano kūryba yra labai intuityvi ir gimsta iš mano vidaus, šalia to man be galo svarbus klientas. Ryšys su mano kūrinius dėvinčiais žmonėmis man visuomet buvo itin svarbi mano darbo dalis. Mano meistrystė ir patirtis visuomet augo arti žmonių – gyvai su jais bendraujant dizaino mugėse, galerijose. Mėgaujuosi gyvu santykiu ir kontaktu su savo klientais. Mane nuoširdžiai įkvepia stebint, kaip autentiškai net ir tie patys papuošalai suskamba ant skirtingų žmonių.

Be galo gera, kad klientai vertina ne tik medžiagas, iš kurių papuošalas sukurtas, bet ir rankų darbą, lokalumą. Pastebiu, kad pastarasis darosi vis svarbesnis – juk žinant, koks žmogus sukūrė tam tikrą gaminį, jis įgauna dar daugiau prasmės.

– Adele, kas šiandien ir šiame kūrybos etape yra didžiausi tavo įkvėpimai?

– Didžiausias mano įkvėpimo šaltinis yra mano komanda. Spėjau įsitikinti, kokią didelę įtaką kūrėjo gyvenime daro tvirtas ryšys su aplinkiniais žmonėmis. Jie yra mano pagrindas. Tik kalbantis su komanda atsiranda tikroji laisvė kurti. Viskas yra gyva, kūryba galvoje verda kaip katilas, todėl džiaugiuosi, kad mane supa žmonės, kurie padeda nepasimesti minčių sūkury. Visada tikėjau, kad svarbiausia – mėgautis tuo, ką darai, veikti kryptingai ir nepamesti savo esmės. Juk pradžia tokia ir buvo – daryti tai, kas man nuoširdžiai patinka. Per visus šiuos metus šio jausmo nepamečiau.

37

ATRADIMAI

Pabėgti, kur vasara lėtesnė Tekstas: Karolina Kulda Nuotrauka: Sesė Saulė Photography

38

39

KUPETAITĖ Krunų kaimas, Širvintų rajonas

Nuotraukos: Dovilė Rozmanaitė-Bružienė

40

– Kokia idėja slypi po „Kupetaite“?

– Mes, jauna šeima, patys įsikūrėme gamtoje, prie miško, kur savo rankomis pasistatėme šiaudinį namą. Nuo čia prasidėjo ir vyro Raimondo šiaudinių namų statybos kelionė, užaugusi į sėkmingą ir Lietuvoje unikalų statybos verslą. Gyvename čia dešimt metų, kūrėme ir vis dar kuriame aplinką taip, kaip įsivaizdavome, kad turi atrodyti gražus gyvenimas „naujajame“ kaime arba kaime „reimagined“, kaip mėgstu pajuokauti. (Šypsosi.) Bendraminčiai kaimynai prie mūsų laimės taip pat labai prisidėjo – jie tapo mūsų artimiausiais draugais. Tad natūralus gamtos grožis, galimybė mums patiems tobulinti ir tvarkyti savo gan didelę namų erdvę ir džiuginanti kaimynystė pakurstė įkvėpimą tą gėrį praplėsti, jį padauginti ir juo pasidalinti. Kadangi kitokių namų statyti nemokame, vyras su savo komanda ėmėsi šiaudinio namo statybų, o aš mintyse dėliojau interjero vaizdus – kuo natūralesnėmis medžiagomis, žemiškomis spalvomis ir jaukiomis detalėmis išdabintus, taip, kaip esame įpratę.

Vyras, kaip šiaudinių namų entuziastas (ir užkietėjęs perfekcionistas!), norėjo pastatyti pavyzdinį šiaudinį namą, o kartu ir mėgautis statybomis, tad rinkosi geriausią medieną, natūralią skalūno akmens stogo dangą, degintas alyvuotas dailylentes ir, žinoma, kuo natūralesnes medžiagas interjere. Lietuvoje šiaudinių namelių nuomai yra labai nedaug arba visai nėra, tad slapta norėjome parodyti žmonėms, kad šiaudiniai namai gali būti modernūs, sandarūs, be graužikų ir profesionaliai pastatyti, o gyvenimas tokiame name turi savitą jausmą – lengvumą, minkštumą, skanų medienos kvapą, net primena senovinių dvarų auras.

Tačiau mūsų tikslas nebuvo tik populiarinti šiaudinius namus

– gražus gyvenimas kaime ne ką mažiau svarbus gamtos ir lėtesnio gyvenimo ieškantiems miestiečiams. Kiekviena diena lyg atostogos, su žmogumi subalansuotas gyvenimo tempas, gaivus oras, tyla, savaitgaliais šurmuliuojantis turgelis ir unikali kavinė Musninkuose, gražūs ir laimingi žmonės, dirbantys mėgstamus darbus, – toks pasaulis egzistuoja iš tikrųjų, ir mes jame gyvename.

Statydami namelį įdėjome viską, kas mintyse per ilgą laiką prisirpo geriausio, ir padarėme tai vienu dideliu įkvėpimu. Praėjo devyni mėnesiai nuo to laiko, kai patys rinkome šiaudų kitkas laukuose, iki kol publikavome interneto svetainę, tad džiaugiamės, kad nesiblaškant pavyko susikaupti ir nuo pradžių iki galo pabaigti rimčiausią metų projektą.

Namelį statėme tokį, kokiame patys norėtume ilsėtis ir gyventi: nuo automobilių stovėjimo aikštelės link namelio veda medinis takelis, namelyje pasitinka aukštos erdvės, dideli langai, patogi sofa ir minkštas fotelis, lentynose laukia įdomios knygos, virtuvėje ruošiama kava, jaukus vonios kambarys su didele vonia. Iš miegamojo atsiveria didelis langas į terasą, rinkomės lininę patalynę, nes žinome, kad svarbiausia yra geras miegas. Erdvi terasa ir jauki laužavietė priešais namelį tik ir kviečia sustoti, pasigrožėti, nurimti ir įsiklausyti.

– O kuo ypatinga jūsų namelius supanti gamta?

– Tikriausiai keistai nuskambės, bet gamta visai neypatinga. Ji tokia, kokia yra, tobula ir tiek. Prisigėrusi paukščių garsų ir medžių ošimo, besimaudanti žalumoje, saulės spinduliuose ir šešėliuose, kartais pasiplūstanti vėju ir lietumi – ir vis tiek žavi. Išmokome neieškoti įspūdingų peizažų, tiesiog žavėtis gamtos kismu, pievų lopinėliais, medžių kamienų tobulomis linijomis ar vėjyje siūbuojančiais paparčiais.

– Kaip atvykę žmonės čia leidžia laiką?

– Tikriausiai, čia atvykę žmonės randa tai, ko ieško. Vieni tylos, kiti gamtos, treti buvimo su artimu žmogumi, dar kiti – susikaupimo.

Bet dėl visa ko esame paruošę stalo žaidimų, bibliotekėlę, spalvinimo knygą su pieštukais, didelę vonią, patogią virtuvę gaminti skaniam maistui. Kviečiame išsimaudyti mūsų smaragdinėje kūdroje su dideliu lieptu, pasivaikščioti vaizdingomis kaimo alėjomis, aplankyti netoliese esančią Kernavę ir būtinai – savaitgalio turgelį Musninkuose.

– Panašu, kad pastaraisiais metais žmonės vis labiau ieško gamtos. Ar pastebėjai šią tendenciją, su kuo ją galima susieti?

– Prieš dešimt metų atsikėlę gyventi į laukinę gamtą sulaukėme įvairių nuomonių apie tokį pasirinkimą. Buvome keistuoliai! (Šypsosi.) Dabar vis dažniau girdime, kaip bičiuliai ir pažįstami aikčioja: „ech, kaip jums čia gerai!“. Galbūt gyvenimas gamtoje atėjo į madą, bet tai labai gera mada, lai ji išlieka gyvenimo stiliumi. Mūsų kaime gyventojų per tą laiką padaugėjo trigubai – galbūt juos išstūmė miestas, kuriame vis daugiau piktų ir pavargusių žmonių, vis daugiau chaoso, eilių, kamščių. Baigėsi žmonėms kantrybė. (Šypsosi.)

Tokie nedidukai nameliai primena svajonę, vaikystę kaime – štai, atsirado galimybė ten bent trumpam nuvykti, sugrįžti, persikrauti.

Jie taip pat suteikia laisvės, privatumo, atsiskyrimo. Kartais tai yra geresnis indėlis į save nei psichoterapeuto konsultacija.

– Kokį gražiausią komplimentą esate girdėję apie šią vietą?

– „Ar galime prasitęsti viešnagę dar šešias dienas, mums čia be galo patinka?“ – paklausė vienas amerikietis, neįpusėjus jo savaitės trukmės viešnagei.

41

42

43

ALNUS KIEMAS Alksniakiemio kaimas, Prienų rajonas

Nuotraukos: Sesė Saulė Photography

44

– Kur jūsų namelis įsikūręs?

– Namelis yra Prienų rajone, Alksniakiemio kaime, o teritorija ribojasi su Birštono kurortu. Kaip dažnai atvykstantiems mėgstame sakyti, jei stovite Birštono pakrantėje ties „Vytautas Mineral SPA“ ir žiūrite į kitą Nemuno pusę, tai tame miške, vos už 700 metrų, stovi mūsų namelis. (Šypsosi.)

– Papasakokite, kokią viziją turėjote kurdami šią vietą?

– Šiame žemės plote mes – jau penktoji karta. Čia prabėgo mano (Rasos) nerūpestingos vaikystės vasaros. Atmenu, kaip šiame kieme dūkdavome važinėdami dviračiais ir garsiai traukdami dainas, kaip patirdavome tokius stebuklus kaip veršiukų, kačiukų ir šuniukų gimimas, karvės melžimas. Mums užaugus ir močiutei išėjus, kiemas tapo tuščias ir liūdnas, tačiau jame gyveno ryškūs prisiminimai.

2017-aisiais kartu su vyru Tomu nusprendėme atgaivinti šią vaikystės pasaką ir mums svarbią istoriją.

Mums patiems čia būti gera, todėl šiuo jausmu norėjosi pasidalyti ir su kitais. Visuomet svajojau apie turizmą, net su tuo susijusias studijas norėjau rinktis, tik gyvenimas pakrypo šiek tiek kitaip. Svajonė atgimė praktikoje. Vis įsivaizduodavome, kaip patys norėtume leisti laiką ir ko mums patiems reikėtų. Taip ir tvėrėm viską, pasimatuodami savo matu. Patys siaubingai ištroškę lėtesnio gyvenimo, vilia-

mės, kad vieną dieną pavyks gyventi lėčiau, nedirbant kelių darbų.

Na, o dabar tokias lėtas akimirkas suteikiame kitiems.

Puoselėjame savo protėvių žemę, esame įsikūrę išskirtinėje saugomoje teritorijoje, kurioje galima tik tautiško paveldo architektūra. Dėl šios priežasties esame ne tik savo giminės žemės, bet ir visos Lietuvos senovinės statybos puoselėtojai. Šiuo metu svečius priimantis Gluosnio namelis yra moderni Sūduvos krašto klėtis, o rekonstruojamas, dar mano tėčio statytas vasarnamis, tapsiantis antruoju svečius priimsiančiu Akacijos nameliu, taip pat primins klėtį.

– O kuo ypatinga jūsų namelius supanti gamta?

– Esame Nemuno kilpų regioniniame parke, kas tarsi savaime nusako gamtos grožį ir jos vertę. Kiemą iš visų pusių supa miškas, čia auga šimtamečių akacijų alėja. Nepakartojama įžengti į kiemą jų žydėjimo metu. Kvapas ir tūkstančių bičių gaudimas – tobulas meditacinis įrankis. Pačioje „Alnus kiemo“ teritorijoje kuriame parką, sodą, vis sodiname naujų augalų. Už 700 metrų teka Nemunas, teritorija ribojasi su Druskų mišku, išraižytu pasivaikščiojimų takais.

Netoliese – ir Kalvių miškas su išskirtinio grožio Nemuno pakrante. Ten galima pasijusti tarsi pajūryje.

– O kaip atvykę žmonės čia leidžia laiką?

– Pastebėjome, kad žmonės išsiilgę pabuvimo gamtoje. Turbūt šių dienų tempas sukelia šį ramybės troškulį, o gamtos spalvos, raš-

tai, kvapai ir garsai įneša harmonijos į siautulingą miesto žmogaus gyvenimą. Todėl čia atvykus tobuliausia – neveikti nieko! Pabūti su savimi ir gamta, įdarbinti visas savo jusles. Čia yra puikios sąlygos vaikščioti, važinėti dviračiu. Kol kas dviračių nesiūlome, bet atsivežę savo tikrai nepasigailėtų. „Gluosnio“ namelyje yra mini bibliotekėlė, projektorius su ekranu, kolonėlė, stalo žaidimų, žiūronai ir taip visų pamėgta ofuro vonia terasoje. Ji šildoma elektra, todėl žmonėms labai patinka, kad gali joje maudytis patys nekūrendami – naktį, ryte, vakare.

Tokie nedideli pabėgimų nameliai yra puikus balanso pavyzdys. Įprastai nameliai įsikuria gamtoje, kur ramybė. Kartu jie yra pakankamai nauji, puikiai įrengti ir patogūs. Atvykęs žmogus būdamas viduje pasijunta kaip namie, o iškart už slenksčio – gamtoje. Be asfalto, be miesto bruzdesio ir ūžesio, be daugybės žmonių.

– Kokį gražiausią komplimentą esate girdėję apie šią vietą?

– Mūsų širdis itin glosto išgirdus, jog čia juntama ypatinga aura.

Kad tai tikrų tikriausia lėto laiko buveinė. Vienas naujausių atsiliepimų skambėjo taip: „Namelyje, terasoje, parkelyje – visur, kur beeisi, tvyro puiki aura. Saldžiai išsimiegojom, atitrūkom nuo rutinos, giliai pailsėjom. Tai buvo tobulai lėtas ir privatus laikas. Net neįsivaizduoju, ką būtų galima pagerinti, viskas viršijo lūkesčius.

Juokavom, kad dar nespėjome išvažiuoti, o jau norėjom grįžti.“ 45

KONGA STAY Bedugnės kaimas, Trakų rajonas

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Kurioje Lietuvos dalyje esate įsikūrę?

– Esame įsikūrę Bedugnės kaime, Trakų rajone, vos 30 minučių kelio nuo Vilniaus Katedros.

– Papasakokite, kokia šio projekto idėja ir kokių principų kurdami šią vietą laikėtės?

– Projekto konceptas – daniškas viešbutis gamtoje. Sukurtas drauge su danų architekte Mette Fredskild, „Konga Stay“ kviečia patirti danišką gyvenseną gamtoje. Tiek architektūra, tiek interjero sprendimai išskirtinai kurti danų architektės ir atliepia skandinavišką minimalizmą – stilistiką, kurioje nelieka triukšmo ir išsigrynina esmė. Mažiau yra daugiau. Tik tai, kas būtina. O tai, kas būtina, yra kokybiška. Pasveikiname savo svečius naminiais laisvai laikomų vištų kiaušiniais, namuose gaminta granola, grikiais, avižų koše, arbata, kava.

Patys nameliai – draugiški gamtai. Išorė – deginta mediena, mediniai langai. Viduje nenaudoti lakai, dažai ar panašios gamtai mažiau draugiškos medžiagos. Grindys, sienos, lubos ir visi baldai sukurti iš natūralaus ąžuolo.

– O kuo ypatinga jūsų namelius supanti gamta?

– Gamta ir kraštovaizdis natūraliai susiformavęs. Viskas plaukia iš pačios gamtos, alsuojančios laukinėmis pievomis ir autentiškumu.

Suprantame, kad esame svečiai Bedugnėje, tad norime maksimaliai išsaugoti natūralumą. Mūsų lankytojai patiria gamtą vaikščiodami mišku, bėgiodami nepramintais takais, stebėdami ankstų rytą besi46

formuojančius rūkus ir palydėdami saulę. Geriausia, kai tai daro basomis kojomis ir atviromis širdimis. Tada sugrįžta pailsėję. Iš abiejų „Konga Stay“ namelių atsiveria vaizdas į nuostabų upės slėnį, kuris yra netipiškas Lietuvos kraštovaizdyje.

– Kaip atvykę žmonės čia leidžia laiką?

– Mūsų nuoširdžiausias linkėjimas žmonėms – neveikti nieko.

Išgirsti tylą, patirti gamtą, pakviesti save į asmeninį pokalbį. Na, o tuos, kuriems veiklų norisi, kviečiame lėtai gaminti maistą ant laužo, pasivaikščioti miško takais, išbandyti lauke esančią sūkurinę vonią, surinkti lauko gėlių puokštę, skaityti knygas, mankštintis, grybauti ar uogauti, kurti, aplankyti kaimynystėje esantį bityną „Kupą“, kuriame galima lieti žvakes ar kopti medų, aplankyti Trakus. Bet svarbiausia, jei vykstate dviese – kalbėtis ir pažinti šalia esantį.

– Panašu, kad pastaraisiais metais žmonės vis labiau ieško gamtos?

– Turbūt žmonės geba geriau atliepti savo poreikius, tad ieško gamtos, kurioje mokosi patys pažinti ir suprasti save. Aplinkoje labai daug triukšmo ir informacijos. Bedugnėje ji pranyksta, žmogus gali tyloje išgirsti save. Tai – ne pabėgimų, o atradimų vieta. Žmonės atranda gamtą, save, bendravimą, lėtus pusryčius, lėtus pokalbius. Patiria lietaus kvapą, išgirsta gamtą, vaikšto basomis kojomis.

Aplinka daro įtaką žmogų. Tad atvykęs į gamtą kiekvienas patiria save kitaip, naujai.

– Kokį gražiausią komplimentą esate gavę?

– Bedugnė – kuri visa maitina, iš kurios visa randasi.

47

Nuotraukos: Krista Sabaitytė, asmeninis archyvas

48

– Papasakokite, kokia šio projekto idėja? Kaip jį kūrėte?

– Tai poilsis, kuris įkvepia. Svečius kviečiame patirti autentišką lietuvišką kaimą ir susijungti su gamta. Išvertus iš portugalų kalbos, „Casa de Campo“ reiškia kaimo namą, o šis pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai – aš, šios sodybos šeimininkas Paulius, ir pats ne vienerius metus gyvenau Portugalijoje, tad norėjosi atvežti dalelę šios kultūros į mums visiems taip gerai pažįstamą lietuvišką kaimą.

Kurdamas šį projektą turiu aiškią viziją, kurią pritaikau kiekviename žingsnyje – nuo svečių pasitikimo iki lauko tualetų dizaino.

Sodybos erdvėje įkurdintos trys dvivietės „glamping“ tipo palapinės, turinčios viską, ko reikia patogiam poilsiui gamtoje: patogią dvigulę lovą, elektrą, apšvietimą, terasą su lauko baldais bei griliumi. Sodyboje taip pat yra pirties trobelė, kurioje gyvename mes patys, tačiau kartais ir ją užleidžiame svečiams.

Tiesa, čia siūlome ne vien patogias palapines. Tai – tikro lietuviško kaimo potyriai, kur kiekvienas svečias gali prisirinkti mėgstamiausių daržovių savo pusryčių ar pietų stalui iš mūsų ekologiško ūkio. Šiemet pasistatėme ir vištidę, tad savo svečius vaišiname ir šviežiais kiaušiniais! Sodybą kūrėme galvodami apie autentiškumą, atsižvelgdami į gamtą, tvarumą, tradicijas, paisydami privatumo ir norėdami sugrįžti atgal prie ištakų.

Mūsų atviroje lauko virtuvėje svečiai gali gaminti maistą ir grožėtis supančia gamta, o dažnai ši sodybos erdvė tampa susipažinimų vieta – svečiai iš skirtingų palapinių kartu verda rytinę kavą, dalijasi įspūdžiais.

– O kuo ypatinga jus supanti gamta?

– Kraštovaizdis aplink mus gana paprastas – kalvotosios Žemaitijos apylinkės, tačiau nepaprastai žavintis savo paprastumu.

Vasarą aplink sodybą augantys kukurūzai, žvyrkeliai, dirbami laukai, nešienautos žydinčios pievos, karvės, vienkiemiai – visa tai ir dar daugiau, kas aprėpia autentiško lietuviško kaimo įsivaizdavimą.

Pravažiuojančius traktorius ir kombainus taip pat priskirčiau prie kraštovaizdžio – tai tapo taip sava ir artima, jog be to mūsų sodybos nebeįsivaizduoju. Visas ypatingumas ir slypi paprastume.

– Kaip atvykę žmonės čia leidžia laiką?

– Čia žmonės atvyksta pailsėti, atitrūkti arba tiesiog pabūti. Buvimas kaime turi sentimentalią vertę, ypač tiems, kurie vaikystės vasaras praleisdavo sodybose, vienkiemiuose. Mūsų svečiai čia ilsisi, skaito, eina pasivaikščioti kaimo keliukais ar brenda žydinčiomis pievomis susipažinti su ten besiganančiomis karvėmis. Gaminti maistą pas mus dažnam tampa nauja patirtimi – svečiai kviečiami patys prisiskinti šviežių daržovių iš mūsų daržo, o gaminama atviroje lauko virtuvėje, tad ir pojūčiai visai kitokie, neįprasti. Sodyboje yra ir tvenkinys, dviračiai, saulėlydžių stebėjimo terasa medyje, o mūsų apylinkėse – keletas lankytinų objektų, į kuriuos visuomet kviečiame užsukti. Būna, kad svečiai pasisiūlo pagelbėti išravėti ar palaistyti daržus. (Šypsosi.) Tad poilsis pas mus labiau lėtas nei aktyvus – apdovanojantis tiek naujomis, tiek ir nostalgiškomis patirtimis.

– Panašu, kad pastaraisiais metais žmonės vis labiau ieško gamtos?

– Kadais Antanas Baranauskas sakė: „Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino“, tad ar tikrai tai galime vadinti tendencija? Visais laikais lietuviai jautė labai savitą ryšį su gamta – vieni mažiau, kiti daugiau, bet ryšys visuomet buvo giliai mumyse, tad tai nėra nauja. Žinoma, socialiniai tinklai leidžia tokią tendenciją labiau atpažinti ir apčiuopti – smagu matyti, jog žmonės vertina gamtą ir supranta, kokią didelę įtaką ji daro mūsų kasdieniam gyvenimui, nuotaikai.

Esu tikras, jog šis atsigręžimas gali būti siejamas su giliai lietuvyje slypinčiu meilės gamtai genu.

Mūsų visų gyvenimo intensyvumas kviečia mus ieškoti balanso, kurį ir galime atrasti gamtoje. Trumpas pabėgimas iš miesto dažnam tampa savotišku gelbėjimosi ratu. Visi galime išvykti pasivaikščioti į mišką, tačiau gamtoje praleidę šiek tiek daugiau laiko, patyrę visą dienos eigą – nuo saulėtekio iki saulėlydžio – sukuriame šiek tiek kitokią, stipresnę jungtį su gamta. Mano nuomone, to žmonės šiuo metu ir ieško.

– Kokį gražiausią komplimentą esate girdėję apie šią vietą?

– Pozityvūs atsiliepimai visuomet džiugina ir glosto savimeilę – tai įrodo, jog viską darome ir kuriame teisingai. O kuriame šią vietą sau, savo šeimos nariams bei draugams, poilsiautojus kviečiame atvykti į svečius ir pagyventi taip, kaip gyvename mes patys. Gražiausi girdėti komplimentai apibūdina ne tik patirtį, bet ir jausmą. Tikrai ne vienas yra paminėjęs, jog poilsis pas mus sukelia tą nostalgiškos lietuviškos vasaros jausmą, kurį lydi ir tam tikras naujų patirčių prieskonis.

49

50

51

LAPILAND Šalia Valkininkų, Varėnos rajonas

Nuotraukos: asmeninis archyvas

52

– Pasidalinkite, kur jūs įsikūrę?

– „Lapiland“, kurį sudaro trys objektai – dvi jurtos ir tipis – įsikūręs Dzūkijoje, netoliese Valkininkų, šimtamečių ąžuolų ir miškų apsuptyje.

– Papasakokite, kaip gimė šio projekto idėja ir kokią viziją turėjote kurdami šią vietą?

– Istorija prasidėjo dar 2021 metais. Abu perdegę nuo darbų ir intensyvaus gyvenimo ritmo, išėjome kūrybinių atostogų. Apsigyvenome sodyboje Dzūkijos miškuose be jokių patogumų – vandentiekio ar šildymo. Tik elektra, pečius ir šalia tekanti upė. Ir tame buvo be galo daug žavesio. Tokie paprasti buitiniai darbai, kaip vandens šildymas ar malkų kapojimas, mus be galo įžemino, sugrąžino į vidinį balansą. Protas pailsėjo, nes buvo susikoncentravęs ties paprasta buitimi.

Mūsų sociume gaji darymo kultūra – nuolat klausiame, ką daryti, kad būtum efektyvesnis, kaip kuo daugiau pasiekti. Viskas yra nuostabu, tik kartais pamirštame, jog tiek pat dėmesio reikėtų skirti ir poilsiui. Atsipalaiduoti, skirti laiko sau, pasikrauti savo energetinį resursą. Ir šiame svajonių įgyvendinimo procese vertinga kartais sustoti, nuraminti protą, tiesiog pabūti su savimi ir gamta.

Taip gimė pirmasis mūsų tipis – nė patys nesitikėjome, kad sulauksime tiek palaikymo! Supratome, jog žmonėms reikia vietų, kur jie galėtų pabūti ramybėje, įsiklausyti į gamtos garsus ir tiesiog nusiraminti.

Šiandien projektas jau išaugęs, subrendęs, turintis savo auditoriją. Čia gali pasirinkti iš kelių nakvynės vietų. Visos jos sukurtos remiantis mūsų pagrindinėmis vertybėmis: privatumu, įsipareigojimu ir meile gamtai.

– O kuo ypatingas jus supantis kraštovaizdis?

– Projektas įsikūręs miško apsuptyje, net 13 hektarų teritorijoje. Netoliese stūkso ir šimtamečiai ąžuolai, aplink miškai, pievos, tvenkiniai.

Tolėliau atsiveria Netečiaus ežero vaizdai. Jurtos įsikūrusios beržyno ir paparčių slėnyje – per jurtų stoglangius nuostabu stebėti medžių šokį, o giedrą naktį – ir žvaigždes. Tipis stovi pušyne. Visose erdvėse paliekame natūralų kraštovaizdį, kad užsukę čia pajustų tikrą laukinę gamtą.

Visi objektai apšiltinti ekologišku lietuvišku avių veltiniu – tai sukuria itin jaukią atmosferą ir leidžia čia apsistoti ištisus metus.

– Kaip atvykę žmonės čia leidžia laiką?

– Mūsų misija – padėti sugrįžti į vidinį balansą per atkurtą ryšį su gamta. Svečius skatiname leistis į nuotykį, į kitokią nakvynės patirtį. Kad dar labiau paskatintume ne tik fizinį, bet ir emocinį atsipalaidavimą, svečiai gali išbandyti kakavos ceremoniją, meditaciją, kvėpavimo praktikas. Buvo tikima, jog kakava – tai dievų gėrimas. Džiaugiamės, jog šiuo augalu galime mėgautis ir Lapilande – ne tik jo fizinėmis, bet ir energetinėmis savybėmis. Ceremonijos metu ragaujame kakavą, supažindiname dalyvius su šiuo augalu ir

leidžiamės į giliai atpalaiduojančią meditaciją. Kitas atsipalaiduoti padėsiantis užsiėmimas – rebefingas – yra amerikietiška prana jogos forma, dažnai dar vadinama giluminiu cirkuliaciniu kvėpavimu, dvasiniu kvėpavimu arba intuityviuoju kvėpavimu. Svečiai čia taip pat gali užsisakyti ir ofuro vonią, masažus.

– Panašu, kad pastaraisiais metais žmonės vis labiau ieško gamtos. Ar pastebėjote šią tendenciją ir su kuo ją galima susieti?

– Iš tiesų pastebime, kad nišinių nakvynės vietų populiarumas vis auga. Tai susiję ir su pandemijos periodu – žmonėms užsidarius namuose, gamta tapo saugiu ir privačiu prieglobsčiu. Žmonės pamažu supranta, kad kūnas labiau įsikrauna nuo tylos ir ramybės nei nuo didelio šurmulio ir triukšmo. Taip privatūs miško nameliai įgauna vis didesnę vertę ir prasmę.

Be to, dauguma žmonių gyvena komfortiškai, todėl apsistoti jurtoje ar bet kokiame kitame miško namelyje – it leistis į nuotykį.

Jiems tai labai įdomi patirtis, o ir mums malonu stebėti, kaip pasikeičia žmonių veidai, kaip jie nurimsta ir išvykdami žada sugrįžti.

Jie suvokia ir mato viešnagės vertę, kuri matuojama emocinės būklės pagerėjimu, įtampos sumažėjimu kūne.

– Kokį gražiausią komplimentą esate girdėję apie šią vietą?

– „Tai buvo vienas prabangiausių SPA, kuriame turėjome galimybę pabūti. Ačiū, kad sukūrėte ramybės oazę.“ 53

GENIO KAMPAS Neprėkštos kaimas, Kaišiadorių rajonas

Nuotraukos: Sesė Saulė Photography, asmeninis archyvas

54

– Papasakokite, kaip kūrėte šią vietą?

– „Genio kampas“ – tai šeimos projektas. Mūsų šeimą sudaro sesės – Jovita ir Dovilė, ir tėvai – Virginija ir Algis.

Visi vaikai kadais svajojo apie namelį medyje, galbūt kai kurie vaikystėje ir pabandė šią svajonę įgyvendinti. Ne išimtis ir mudvi su seserimi! Vasaras leisdamos kaime bandėme pastatyti ne vieną namelį medyje – deja, jie būdavo labai laikini. Leidžiant laisvalaikį nuosavame sklype drauge su šeima, visai netikėtai grįžo tokio namelio idėja. Pradžioje – tik savo poilsiui, tačiau bėgant laikui nusprendėme pasidalyti ir su kitais.

– O kuo ypatinga jūsų namelius supanti gamta?

– Esame įsikūrę 9 hektarų ploto pusiasalyje, kurį iš visų pusių supa vanduo. Pats namelis įkurdintas medyne ant ežero kranto. Jį supančiame miške vyrauja pušys ir spygliuočiai, o netoliese yra Lomenos kraštovaizdžio draustinis.

– Kaip atvykę žmonės čia leidžia laiką?

– Labai įvairiai! Pusiasalyje visai šalia namelio, ant ežero kranto, įrengtas lieptelis ir privatus paplūdimys, kuriame galima maudytis.

Didžiosios terasos aukštis siekia net 6 metrus, todėl iš čia žmonės mėgsta stebėti paukščius. Pasitelkus kantrybę galima išvysti ežere

plaukiojančius šamus ar net bebrą. Uogos, grybai ir žuvys – priklausomai nuo metų laiko, čia atvykę mėgsta vaišintis miško gėrybėmis, rinkti žemuoges, mėlynes, avietes ar grybus. Visas pusiasalis apsuptas ežeru, tad mėgstantys žvejoti gali pagauti žuvį vakarienei ar pasitiekti čia pat pagautų vėžių. Šiltuoju metų laiku grožėtis gamta galima plaukiojant valtele ar irklentėmis. Užsukusiems visuomet rekomenduojame apsižvalgyti po apylinkes. Šalia namelio yra ir laužavietė su visa reikalinga įranga gaminti ant ugnies.

– Kaip manote, kodėl tokie nedidukai „pabėgimų“ į gamtą nameliai taip išpopuliarėjo?

– Šią tendenciją ypač pastebėjome karantino laikotarpiu ir po jo. Žmonės pradėjo daug daugiau leisti laiką gamtoje – turbūt tai suteikė šansą dar kartą įsitikinti, kokie esame artimi gamtai ir kokia ji mums gyvybiškai svarbi.

– Kokį gražiausią komplimentą esate girdėję apie „Genio kampą“?

– „Ši vieta tiesiog nuostabi, o tikras namelis medyje – lyg išsipildžiusi vaikystės svajonė! Labai nenorėjome išvažiuoti, todėl davėme sau pažadą – čia grįžti ir vasarą ir jau tikrai ne vienai nakčiai. Labai ačiū už tokią nakvynės galimybę.“ 55

56

57

PAKASAS Paukojės kaimas, Ignalinos rajonas

Nuotraukos: Eglė Juozaitytė, asmeninis archyvas

58

– Pasidalinkite, kur įsikūrusi Pakaso sodyba?

– Pakaso sodyba įsikūrusi Aukštaitijos nacionaliniame parke, tarp žuvingų Pakaso ir Ūkojo ežerų.

– Kokią viziją turėjote kurdami šią vietą? Kokių principų laikėtės?

– Pakaso sodyba išsiskiria savo unikalia vieta. Aplink – mūsų pačių sodintas pušynas, nusidriekęs palei ežero pakrantę. Tai mažas šeimos verslas, todėl kiekvienas poilsiautojas priimamas kaip draugas į mūsų ilgai puoselėjamus namus. Čia kuriame tris skirtingus konceptus: standartinę sodybą, kuri skirta ramiam šeimos poilsiui gamtoje, studijos tipo namelį, kuriame dažniausiai ramiai ilsisi du žmonės, ir kupolą, skirtą žmonėms, kurie mėgsta turistauti, bet nori patogumų ir saugios aplinkos.

– O kuo ypatinga jūsų sodybą supanti gamta?

– Esame Aukštaitijos nacionaliniame parke, todėl gamta yra vertinga savo grožiu, o ją pažinti galima aplink esančiais pėsčiųjų takais.

Daugeliui žinomi lankytini objektai – Ladakalnis, Ginučių piliakalnis, bičių muziejus ar Palūšės botanikos pažintinis takas – nuo sodybos pasiekiami vandens keliais, nes ežerai tarpusavyje susijungia upeliais.

– Kaip atvykę žmonės čia leidžia laiką?

– Nepriimame didelių grupių žmonių, nesame orientuoti į dideles šventes, todėl sodybą renkasi šeimos, ieškančios ir vertinančios gamtos ramybę, poilsį, baidares, žvejybą. Sodyba taip pat gali pasiūlyti pirties SPA paslaugas, haloterapijos procedūras, orientacinius žygius, dviračių ar pėsčiųjų žygius.

– Kokį gražiausią komplimentą esate girdėję apie šią vietą?

– Visi komplimentai mums malonūs, o dažniausiai mūsų svečiai vertina malonų aptarnavimą ir rodomą dėmesį bei, žinoma, gamtos grožį.

59

AUŠRINĖS Aušrinės kaimas, Merkinės rajonas

Nuotraukos: asmeninis archyvas

60

– Kokią viziją turėjote kurdami šią vietą?

– Idėja gimė karantino metu. Norėjosi ramios vietos gamtoje, tačiau su visais patogumais, kaip namuose. Lankėme panašaus pobūdžio namelius ir mums vis kažko trūko, tad kai rinkome vietą šiam projektui, ypatingą dėmesį skyrėme lokacijai. Vos tik atvykę į Aušrinę pajutome ten tvyrančią aurą. Pušys ošia, lyg jūra būtų šalia.

Ežeras, miškas, paukščiai...

Norėjosi išskirtinių namelių su ryškiu interjeru, o kartu – ir daug medžio. Turime didelę aistrą vintažui, tad daug detalių rinkome sendaikčiuose. Kiekviename namelyje – savos istorijos. Pamename kiekvieną įrėmintą atvirlaiškį, žinome, kur įsigijome kiekvieną daiktą. Norisi tikėti, kad atidumas ir istorijos jaučiasi ir mūsų lankytojams. Kiekvieno namelio vyšnaitė – vonia su didžiuliu langu į gamtą. Visas kūrybos procesas mums buvo sunkus, bet kartu ir ypatingas – kiekviename žingsnyje ir sprendime sudėjome itin daug savo rankų darbo.

– O kuo ypatinga jūsų namelius supanti gamta?

– Nameliai išdėstyti aplink nedidelį, bet natūraliai susiformavusį Aušrinės ežeriuką. Už jo plyti senas miškas. Pušys iki dangaus, kai vėjas pučia, smarkiai ošia. Rodos, jūra visai čia pat, už miško. O kur dar gamtos garsai! Kasrytinis gervių klyksmas ir naktiniai varlių orkestrai. Čia įdomu stebėti gamtą ir pabūti joje.

– Kaip atvykę žmonės čia leidžia laiką?

– Aušrinėje nameliai dviviečiai ir skirti tik suaugusiems. Svečiai

laiką leidžia ramiai, be muzikos ar riksmų, gerbdami vieni kitus.

Terasose yra ofuro vonios, ypač smagu jose maudytis, kai lauke jau tamsu. Gulint lovoje – langas tampa didžiuliu ekranu. Iš kiekvieno namelio vaizdas vis kitoks, bet visur matosi tai, kas svarbiausia – gamta. Laikas be telefono ekranų!

– Ar savo aplinkoje pastebėjote, kad pastaraisiais metais žmonės vis labiau ieško gamtos?

– Kai gyvenimo tempas toks spartus, sunku save sustabdyti būnant namie. Telefonas vis pypsi, prašosi dėmesio, žiūrėk, ir dingo valanda be jokio tikslo. Gamtoje žmogus tiesiog būna. Natūraliai nesinori nei telefono, nei kompiuterio. Smagu gulėti ant gulto ir žiūrėti tiesiai, stebėti, klausytis. Būti čia ir dabar. Žinoma, smagu nuvažiuoti ir į tradicinį viešbutį ar SPA, tačiau tokio tipo nameliuose poilsis ir pojūtis dar kitoks. Turbūt didelė dalis miestiečių jau nebeturi savo kaimų – vietos, kur galėtų pabūti gamtoje. Čia laikas kartu tampa kokybiškesnis, poilsis tikresnis, o pokalbiai gilesni. Ir mes pačios dažnai čia apsistojame. Ypač kai norisi ramiai, be vyrų, be vaikų. (Šypsosi.) Kai norisi kokybiško laiko dviese su drauge, šokam į automobilius ir atvažiuojam. Pasaka, ne poilsis!

– Kokį gražiausią komplimentą apie „Aušrines“ esate gavę?

– Daug gražių žodžių girdime. Vieni džiaugiasi, kad pagaliau pavyko pailsėti. Kiti dėkoja, kad šia vieta dalijamės su visais. Mano mama, pamačiusi šią vietą pirmą kartą, pasakė – vaizdas, vertas milijono! Iš tiesų, „Aušrinėse“ svarbiausias jausmas.

61

62

63

Jos klientai – garsūs prekės ženklai, o instagramo paskyroje @cuhnja gastronomines istorijas seka tūkstančiai žmonių. Menininkei, šefei, maisto stilistei ir fotografei estei Monikai Varšavskajai kelią į naujosios bangos Paryžiaus šefų gretas nutiesė močiutės maistas.

BON APPÉTIT

Virtuvė iš namų ilgesio Tekstas: Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre, specialiai „Lamų slėniui“ iš Paryžiaus Nuotraukos: asmeninis archyvas, Portretas: Daria Svertilova

Šiuolaikinio meno galerijoje „L’Atlas“ Paryžiuje pasistiebusi per

kilmės amerikiečių antropologės, baltų ir indoeuropiečių kultūros

žmonių galvas stebėjau Monikos Varšavskajos gastronominį per-

tyrinėtojos Marijos Gimbutienės tyrimai apie priešistorinę matri-

formansą. Menininkės Annos Airoldi sukurtame keraminiame inde,

archalinę baltų regiono kultūrą. Monika performansą skyrė gim-

kuris priminė kiaušinio lukštą, garavo žolelėmis kvepiantis sultinys.

dymo ritualams XIX amžiaus Lietuvoje ir Latvijoje. „Po gimdymo

Juo Monika vaišino žiūrovus. Gurkštelėjau iš nedidelio balto indo,

pirtyje priklaupusi ant kelių šeimos senolė stuktelėdavo vištai me-

atsikandau suraikytos juodos namie keptos duonos. Kūnu nuvilni-

diniu samčiu per galvą – tokia buvo auka deivei Laimai. Moterys

jo maloni šiluma. Maistas įkaitino vaizduotę ir sugražino į vaikystę,

priklaupdavo ant kelių ir suvalgydavo vištą, – pasakoja Monika. –

o šią priminė ir latvės menininkės Darios Melnikovos performansui

Gyvenimo trapumą stebime per gimimą ir mirtį, atgimimą ir grio-

sukurtas „Ceremonijų stalas“, kurio kojos imitavo vištų kojeles.

vimą, per kūrybą.“

Aukšta, beveik be makiažo, balti lino marškiniai. Įkaitusi nuo

Monikos namuose gamintas maistas – tai sugrįžimas prie ša-

sriubos šilumos Monika samčiu pilstė sultinį į nedidelius baltus

knų, o sugrįžimas būna visoks: sunkus ir džiaugsmingas, melan-

keraminius indelius ir bendravo su Baltijos šalių menininkų par-

choliškas, liūdnas ir pripildytas laimingų akimirkų. Monikai tai yra

odos „Breathing Through the Eyes“ žiūrovais. „Roots to Routes“

jos prisiminimai iš gimtosios Estijos, jos močiučių, kvepiančių ką

kūrybinės agentūros kuruojamos parodos temas įkvėpė lietuvių

tik iškeptais pyragėliais, rankų šiluma.

64

65

66

67

68

Kvapai iš senelių virtuvių, su meile ruoštų patiekalų skonis jai, vaikui, reiškė saugumą. Braškių uogienės – tai nerūpestinga vaikystės vasara.

Kvepiantys, salsvi nuo burokėlių barščiai ar skaniausia pasaulyje bulvių košė – speiguotos žiemos.

MAISTAS KAIP MEDITACIJOS FORMA

pomidorus, virė uogienes. „Jiems buvo svarbu mus, vaikus ir anūkus, lepinti. Gausios vaišės reiškė meilę mums, džiaugsmą, kad tu-

Monika delnais formuoja ukrainietiškus varškėtukus, jos judesiai ra-

rime ką valgyti, galime sau tai leisti, – pasakoja Monika. – Maistą jie

mūs, švelnūs, ji susikaupusi. Stebėdama šefę mąstau, kad maisto

ruošdavo ilgai, jo likdavo ir kitoms dienoms, kad turėtų ką pasiūlyti

gaminimas jai – tai ritualas, meditacija, laikas tik sau. „Atkartodama

netikėtai užsukantiems svečiams.“

močiutės judesius susijungiu su savo šaknimis, o drauge dalinuosi su pasauliu tuo, kas man pačiai brangu“, – sako Monika.

Kvapai iš senelių virtuvių, su meile ruoštų patiekalų skonis jai, vaikui, reiškė saugumą. Braškių uogienės – tai nerūpestinga vaikys-

26-erių Monika gimė jau nepriklausomoje Estijoje. Ji užaugo

tės vasara. Kvepiantys, salsvi nuo burokėlių barščiai ar skaniausia

Taline, bet nemažai laiko vaikystėje praleisdavo senelių soduose.

pasaulyje bulvių košė – speiguotos žiemos. Gal todėl vėliau, jau

Mamos tėvai jaunystėje į Estiją persikėlė iš Rusijos, jos prosenelis

atsidūrusi Prancūzijoje ir gamindama patiekalus iš vaikystės, ji tarsi

kilęs iš Ukrainos. Taline gimė jos mama. Iš tėčio pusės močiutė kilu-

sugrįždavo į tuos laikus, į pasiilgtus namus.

si iš Suomijos. „Mano šiaurietiškų ir slaviškų šaknų turinčios šeimos

Bet tai bus vėliau. Laisvu nuo pamokų laiku paauglė įsidarbino

istorija – tai ir Estijos istorija. Namuose kalbėjome skirtingomis kal-

madingame Talino restorane „Mon Repos“ padavėja. Tuo metu pa-

bomis, todėl man visada atrodė, kad pasaulis yra įvairesnis ir sudė-

sirodė pirmieji maisto tinklaraštininkai, iliustracijoms reikėjo gerų

tingesnis negu tiesiog vienos šalies teritorija“, – pasakoja Monika.

nuotraukų. „Pradėjau mokytis, kaip ir kuriuo metu fotografuoti

Nors vaikystėje ji to nesureikšmino, dabar patys šilčiausi prisimi-

maistą ir kaip paruošti aplinką fotografijai. Man tai atrodė be galo

nimai – iš to laiko, kai visa šeima susirinkdavo prie gausiai nukrauto

įdomu, – prisimena Monika. – Darbas restorane leido susipažinti su

stalo. „Estų nacionalinė virtuvė yra valstietiška virtuvė. Čia ir bulvės,

virtuvės užkulisiais, o kartu išmokė bendrauti su įvairiausiais žmo-

kiauliena, įvairūs gaminiai iš grūdų, kefyras, rūkyta žuvis, silkė, juoda

nėmis, planuotis laiką, atsakomybės.“

duona“, – sako Monika. Sovietų Sąjungoje augę ir gyvenę seneliai

Tačiau tapti šefe Monika nesvajojo. Ji matė, koks pragariškai

gamino nemažai slaviškos virtuvės patiekalų: koldūnų, virtinių, įvai-

sunkus yra šefo darbas virtuvėje, kokios ilgos darbo valandos, stre-

riausių įdarų pyragėlių ir pyragų, balandėlių, kimšo kiaušinius, maišė

sas, įtampa; be to, tais laikais Estijoje tai neatrodė rimta profesija. Ji

baltas mišraines, virė ukrainietiškus barščius. O kur dar įvairiausi pa-

įstojo į Tartu universitetą, žurnalistikos specialybę. „Troškau keliauti

tiekalai iš Vidurinės Azijos respublikų! Seneliai raugindavo agurkus,

po pasaulį, rašyti apie maistą ir jį fotografuoti“, – sako Monika.

69

O čia atgijo ir kita jos aistra – Prancūzija ir šios šalies kultūra. „Vai-

gaminamą, tokį, kokį seneliai ruošdavo vaikystėje, – sako Moni-

kystėje lankiau daugybę būrelių, bet juos greitai mesdavau. Tačiau

ka. – Draugas mano virtuvę pavadino „kaimo prabanga“. Ji kalba

prancūzų kalbos pamokos man labai patiko“, – prisimena meninin-

apie esminius dalykus: meilę gamtai, žmonėms, atminčiai. Mano

kė. Per pažintį su kultūra ji atrado prancūzų Naujosios bangos kiną

močiutės iš pradžių netikėjo, kad jų receptai gali būti įdomūs, bet

bei virtuvę, svajojo ir apie Paryžių. Pateikusi paraišką studentė gavo

džiaugiasi, jog jų virtuvės šiluma įdomi man ir kitiems.“

„Erasmus“ studentų mainų programos stipendiją ir išvažiavo metams mokytis kalbos ir komunikacijos į Paryžiaus Sorbonos (pranc.

NAUJOSIOS BANGOS ŠEFIŲ GRETOSE

Université Sorbonne Nouvelle) universitetą. Jai tuo metu buvo dvidešimt. Pirmaisiais mėnesiais vis dar norėjo įsignybti sau į ranką ir

Pritūpusi ant žemės Monika su samčiu milžiniškame puode maišo 20

pasitikrinti, ar nesapnuoja, – ji gyvena Paryžiuje! „Net ir neturėdama

litrų barsčių. Ant improvizuoto iš kopėčių padaryto padėklo, užkloto

daug pinigų, užsukdavau į vietinius jaukius bistro, pavalgydavau pi-

balta staltiese, sukrauti ką tik iš krosnies ištraukti kiaušiniais ir svo-

etus, o tada ilgai bastydavausi Paryžiaus gatvėmis. Sustodavau tik

gūnų laiškais kimšti pyragėliai. Ant kito padėklo – namuose rauginti

kavinukėje išgerti kavos. Miesto atmosfera svaigino, nors studijos

agurkai. Netoli pilies, laukuose, iš šiaudų padarytas ilgas stalas, prie

prancūzų kalba buvo tikrai sunkios“, – šypsosi Monika.

jo susėda žmonės. Monika filmuoja virtuvės šefą prancūzą Martiną

Kaip ir gimtajame Taline, po paskaitų Monika įsidarbino restora-

Planchaud, kuris su kolega neša ilgą padėklą, ant šio – keptas par-

ne. „Kartą vadovai pamatė mano darytas maisto nuotraukas ir para-

šiukas, obuoliai, morkos, žalios salotos. Monika stovi pilies fone su

gino stoti į meno mokyklą“, – pasakoja ji. Studentė išdrįso ir padavė

ilga, raudona suknele ir raudona prijuoste – savo kasdiene uniforma.

dokumentus į garsiąją Dekoratyvinės dailės mokyklą (pranc. École

Tai istorijos iš virtuvių rezidencijose, į kurias Monika pateko po

des Arts Décoratifs). „Nors ir neįstojau iš pirmo karto, radau drąsos

pandemijos. Viskas prasidėjo pora vasaros mėnesių Prancūzijos

nepasiduoti ir po metų man pavyko“, – sako Monika. Ji pasirinko

pietvakariuose, 150 hektarų teritorijoje „Domaine de Boisbuchet“

grafikos dizainerės specialybę.

įkurtame dizaino ir architektūros meno centre. Šefo Martino Plan-

Tačiau po metų studijų pasaulį užklupo pandemija, kuri iš esmės

chaud vadovaujama virtuvės komanda, kurioje darbavosi ir Mo-

pakeitė ir Monikos gyvenimo kryptį. Kartu su tuometiniu draugu

nika, tris kartus per dieną maitino tarptautinę menininkų grupę

Monika pasitraukė iš ištuštėjusio, uždaryto Paryžiaus gilyn į provin-

iš viso pasaulio. Po sėkmės „Domaine de Boisbuchet“ Planchaud

ciją, Normandiją. Labiausiai ji ilgėjosi šeimos, namų, draugų. Pra-

pasikvietė Moniką į rezidenciją „Château de la Haute Borde“.

rastų namų jausmą padėjo atkurti senelių namuose ruoštų patie-

„Net jei skaniai gaminau namuose, vis tik nežinojau daugybės

kalų skonis. „Patiekalai atrodė tokie skanūs ir gražūs, kad susikūriau

techninių niuansų, kuriuos puikiai išmano virtuvių šefai. Išmokau

instagramo paskyrą draugams ir pavadinau ją „cuhnja“, nuo slaviško

pasiruošti darbo stalą, kad visi reikalingi įrankiai būtų šalia. Galiu

žodžio „virtuvė“, – pasakoja Monika. – Tai buvo mano būdas palai-

išvirti tobulą sultinį, suplakti idealaus tirštumo padažą – visa tai

kyti ryšį su gimtine.“

nauja ir įdomu“, – pasakoja Monika. Šefas Martinas ir jo komanda

Pirmieji socialinės paskyros įrašai: pagal močiutės receptus ga-

kūrė stebuklingas puotas. Prisidėdama prie jų Monika išdrįso ir pati

minti koldūnai, barščiai, varškėtukai, balandėliai kvepiančiame po-

eksperimentuoti, kurti. „Kartu mąstėme, kaip prisijaukinti, perkurti

midorų padaže, grybų įdaru kimšti kiaušiniai. Fotografuodavo pa-

virtuvės tradicijas, kurias atsinešiau iš savo šeimos. Prancūzijoje

tiekalus aplinkoje, kuri priminė senelių namus: štai lėkštė, puošta

visi žino Šiaurės ir Vakarų Afrikos, Azijos, Indijos virtuvę, bet mažai

gėlių ornamentais, ant megztos servetėlės, šviesa švelni, jauki, šil-

kas yra girdėjęs apie Baltijos, Šiaurės šalių ar net slavų virtuvę. Pa-

ta. Monika galėdavo valandų valandas bandyti patiekalus virtuvėje,

sakoju žmonėms, kokia ji jauki, šilta. Jaučiu, kad manimi tiki, mano

vartyti senas kulinarines knygas, ieškoti patiekalų istorijų internete,

maistas atrodo įdomus, netikėtas, skanus.“

kalbėtis apie tai su močiutėmis telefonu. Moteris atrado pašaukimą, leidusį save realizuoti.

Prancūzų žurnalas „Vogue“ pavadino Moniką viena iš kylančių naujosios šefių gvardijos narių: nepriklausomų nuo vienos vietos,

Labiausiai ją nustebino, kad tuo, ką ji daro, patikėjo ne tik

kūrybingų, drąsių, praturtinančių gastronominį lauką kulinarinė-

draugai. Jos istorijas @cuhnja paskyroje pradėjo stebėti vis dau-

mis kitų šalių virtuvių patirtimis. Prancūzijos kulinariniame pasau-

giau žmonių. „Žmonės per pandemiją vėl atrado namus ir namų

lyje, kuriame vis dar dominuoja vyrai, jos vis drąsiau išsikovoja savo

maistą: ruošiamą iš įprastų produktų, suprantamą ir nesunkiai pa-

vietą ir kuria naujas žaidimo taisykles.

70

71

72

73

74

Stebėdama, ką ir kaip ji daro, pamanau, kad Monikos kūrybiškumą išlaisvino vaikystės ilgesys, tačiau sėkmę atnešė atkaklumas, noras dalintis su kitais ir begalinis smalsumas ir meilė.

Monikos braižas išskirtinis, ji pasižymi savita estetika. Šefė ir mais-

LIETUVIŠKOS AGURKŲ SĖKLOS – PRANCŪZIŠKOJE DIRVOJE

to stilistė renkasi įprastus, visiems prieinamus produktus, tokius kaip miltai, grūdai, daržovės, grybai, uogos, tačiau juos patiekda-

„Kaip gražiai atrodo mano vaikystės maistas – didžiuojuosi,

ma žaidžia spalvomis – šios turi būti ryškios, išsišokti iš aplinkos.

kad turime tokią virtuvę“, – Monikai į socialinių tinklų paskyrą pa-

Monikos patiekalai stulbina geometrinių formų įvairove, tačiau

rašė lietuvė sekėja. Šefei už netikėtą, stilingą, skanų nacionalinių

pačios patiekalų linijos švarios, tikslios. „Nors nesu aktyvistė, kur-

patiekalų pristatymą dėkoja latviai, estai, lenkai, uzbekai, kartvelai.

dama patiekalą mąstau apie aplinką ir maisto atliekų panaudojimą,

Senelių receptus, kuriuos jie tariasi primiršę, Monika iškelia iš pra-

stengiuosi rinktis sezoninius produktus ir pirkti iš vietos ūkių, net

eities užkaborių, atgaivina, suteikia jiems naują prasmę.

jei ir ne visada pavyksta“, – sako Monika.

Gal todėl Monika kartu su dar keliais lietuvių šefais buvo pa-

Vienas iš firminių šefės patiekalų yra garsioji velykinė slaviška

kviesta kurti meniu lietuviškos ir Baltijos regiono virtuvės valgyklai

„Pascha“ – nekeptas varškės desertas. Šio nuotrauka, beje, yra ir

„Vilnelė“ Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje metu. Paryžiaus

kūrėjos paskyros vizitinė kortelė. Monika tobulos trikampio for-

Belvilio rajone dvi savaites veiksiančioje erdvioje, jaukioje pop-up

mos „Paschą“ gamino iš džiovintų abrikosų, pistacijų ir migdolų, o

kavinėje lankytojai ragaus šaltibarščių sriubos, kuri labai patinka ir

varškę pakeitė rikotos sūriu. Kitas jos hitas – improvizacija balan-

Monikai, varškės sūrio, dilgėlių blynelių ar agurkų su medumi.

dėlių tema: žalias kopūsto lapas tampriai apglėbia maltą mėsą. „Šis

Daržovių sėklos atkeliaus iš Lietuvos, bet augs jos Prancūzijos dir-

pyragas sulaukė gausybės komentarų, nes žmonėms jis pasirodė

voje – taip tvariau, be to, tokia ir yra kultūrinio bendradarbiavimo idėja.

be galo keistas, netikėtas“, – dalinasi Monika.

„Prancūzai augina kitokias agurkų rūšis nei mes Baltijos šalyse. Mūsų

Būtent šį patiekalą prieš trejus metus ji paruošė prancūzų žur-

rūšys labiau tinkamos rauginimui ar agurkų desertui su medumi, todėl

nalo „Elle“ pasiūlytai šefės kalėdinio stalo temai. „Stalą sukūriau

pasėjome lietuviškas sėklas Prancūzijos daržuose“, – pasakoja Monika.

prašmatnų, lūžtantį nuo patiekalų gausos – tokį ruošdavo ir mano

Vėliau agurkus raugins ir jų galės įsigyti visi „Vilnelės“ valgyklos lanky-

seneliai per šventes“, – šypsosi Monika. Pagrindinis jos sumanyto

tojai. Monika nekantriai laukia šio projekto – jos misija pristatyti Baltijos

stalo akcentas buvo „Kurnik“ – pyragas iš paukštienos, ryžių, gry-

šalių virtuvę dar didesniam ratui žmonių taps realybe.

bų ir žalumynų.

Pagal išsilavinimą grafikos dizainerė Monika norėtų daugiau lai-

Talentingą šefę šiuo metu bendradarbiauti kviečia garsiausi

ko skirti meno projektams, derinti maisto gaminimą ir maisto stilistės

prekiniai ženklai, tarp kurių – „Aesop“, „Hermès“, „Nike“ ir „Maison

darbą. „Mano namų virtuvė maža, todėl svajoju apie didelę erdvę, o

Alaïa“. „Aš atsidūriau tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Dabar, kai

tuomet ir kitokias galimybes“, – sako moteris. Tinklaraštis, knygos? Ji

tokia didelė konkurencija, nesu tikra, ar būčiau pastebėta“, – sako

nežino. Monikai neįdomu, ko iš jos tikisi kiti, ji gyvena be etikečių, be

Monika, kurios paskyrą instagrame @cuhnja šiuo metu seka apie

įprastų scenarijų. Bet gal vieną dieną pasaulį išvys jos knyga.

40 tūkstančių žmonių.

Stebėdama, ką ir kaip ji daro, pamanau, kad Monikos kūrybiš-

Virtuvės pasakojimai pramuša sienas, ištirpdo ledus, sujungia, sukelia stiprius pojūčius, todėl jie žmonėms tokie svarbūs.

kumą išlaisvino vaikystės ilgesys, tačiau sėkmę atnešė atkaklumas,

Monikai jie puikiai pavyko.

noras dalintis su kitais ir begalinis smalsumas ir meilė.

Jos Paryžius tik įsibėgėja.

75

Tikrasis poilsis nuramina skubančias mintis, apgaubia giliu miegu, kutena jusles naujomis patirtimis ir nuoširdžiu laimės jausmu. Nesuvaidintą, asmenišką rūpestį patirsite Druskininkuose ir Palangoje įsikūrusiuose viešbučiuose „Mana“, pristatančiuose naująjį savo identitetą. „Atsinaujinome, kad dar geriau atskleistume savo vertybes ir požiūrį į tikrąjį poilsį. Siekiame ne tik atitikti standartus, bet ir kurti jausmą, laisvę ilsėtis, kaip tik norisi – po vieną, su draugais, šeima ir augintiniais“, – apie ypatingas poilsiui skirtas erdves pasakoja Druskininkų viešbučio vadovas Dzmitry Rantsevas.

NAUJAS POŽIŪRIS Į TIKRĄJĮ POILSĮ

Naujas pavadinimas „Mana“ – tai gausybės ir ge-

kineziterapeutų, miego specialistų bei tokių įren-

jų aukštų apartamentais, kuriuose bus pasirūpin-

ritmu, jungiančiu žmogų ir gamtą. Pavadinimą,

tinto oro kambarys „Hypoxico“, sukuriantis spor-

mis komfortišką poilsį su šeima ir draugais. Ste-

rovės simbolis, o ženklo išpildymas remiasi saulės ženklą ir identitetą kūrė agentūra „andstudio“.

Druskininkuose įsikūręs 5* viešbutis yra vie-

ginių kaip miego kapsulė „Somnarium“ ar išreto kalnų viršukalnėse aliuziją.

Skonių atradimais atsakingai rūpinasi resto-

nintelis miego SPA Šiaurės Europoje, tad naujas

ranas „Surr“. Nuo Benedikto kiaušinių ir mimo-

identitetas siejamas su besileidžiančios saulės ir

karienes užbaigiant dieną. Į laisvę ilsėtis čia žiū-

pavadinimas „Mana Sleep & Spa“ bei vizualinis

tamsaus dangaus motyvais, pasakojančiais apie dėmesį ramybei ir giliam atsipalaidavimui. Čia

visos detalės kurtos poilsiui: architektūroje domi-

zos dueto ryte iki netikėtų derinių per lėtas varima labai rimtai – baseino zona svečiams atvira

dvidešimt keturias valandas per parą, kaip ir mo-

ta net ir mažiausiomis detalėmis, užtikrinsiančiobėti saulėlydį ar skaičiuoti žvaigždes tiesiai iš sū-

kurinės vonios nuo terasos ant viešbučio stogo

– pažadame, šie vakarai įsimins ilgam ir leis pajausti sustojusio laiko malonumą. Viešbutyje įsikūręs „Onorė“ restoranas kiekvieną rytą pripildys skonių ir spalvų.

Ilsėtis taip, kaip norisi – aktyviai, ramiai ar

dernūs treniruokliai kiekviename aukšte.

kažkur per vidurį. Sulėtėjant ir vis geriau išgirs-

se pasitinka ryte švelniai žadinantys, o popiet ra-

tis nuo šiol vadinsis „Mana Suites & Sea“, o jo

tiriant, ragaujant ir atrandant tikrąjį poilsį.

džiagos ir spalvos. Miegą čia saugo išmanios lovos,

tyvus. Gerai įsižiūrėję pamatysite šviesius pajū-

nuoja pušynų ir kiti gamtos motyvai, kambariuominantys apšvietimo scenarijai bei natūralios me-

prisitaikančios prie kūno padėties ir sekančios miego ritmą. Kambariuose taip pat įrengtos mu-

zikos sistemos, leidžiančios itin lengvai klausytis

Palangoje jau dešimtmetį veikiantis viešbu-

identitetas atsiskleidžia per kylančios saulės mo-

rio peizažus, švelnios spalvos dangų ir baltą pajūrio smėlį bei bangas.

„Mana Suites & Sea“ pajūrio poilsiautojus

mėgstamos muzikos arba pasirinkti jums jau pa-

žavi ne tik savo lokacija – viešbutis įsikūręs pa-

Energiją susigrąžinti padės gamtos išteklių

tvės ir didingosios neogotikinės bažnyčios. Poil-

ruoštą atpalaiduojantį grojaraštį.

ir technologijų galia – čia rasite ne tik klasikinių

SPA pasirinkimų, bet ir gydomųjų procedūrų, 76

čiame Palangos centre, tarp J. Basanavičiaus gasiautojus viešbutis stebina itin erdviais kambariais

su balkonais, terasomis ir virtuvėmis, kaip ir dvie-

tant savas mintis, pajaučiant lengvumą kūne. Pa-

Mana | Sleep & Spa Kurorto g. 3, Druskininkai +37031320007 | info.druskininkai@manahotels.lt www.manahotels.lt

Mana | Suites & Sea M. Valančiaus g. 1, Palanga. +37046048085 | info.palanga@manahotels.lt www.manahotels.lt

77

BON APPÉTIT

8 naujos vietos Vilniuje, kurias verta aplankyti šią vasarą Tekstas: Agnė Kalinkaitė-Galvydė Instagram: @agne_kalinkaite

Jeigu šią vasarą ketinate likti vasaroti Vilniuje, turiu jums gerų žinių – galėsite leistis į gardžiausias skonio keliones, neiškėlę kojos iš sostinės.

Nuo praėjusio gido, kurį ruošėme jums aną birželį, prabėgo metai, per kuriuos Vilniaus kavinių, barų ir restoranų žemėlapis pasipildė labai skirtingomis virtuvėmis iš įvairiausių šalių – nuo korėjietiškų iki graikiškų, Tolimųjų Rytų iki... latviškų! Maloniai džiugina, kad sostinės gastronominis žemėlapis plečiasi į kur kas įdomesnius ir neragautus horizontus.

Todėl šįkart paruošėme jums sąrašą, kuriame rasite visko – tiek gerų kokteilių, tiek rūšinės kavos, tiek įkvėpimo prabangiai vakarienei.

Skanios vasaros!

79

1. „DIONYSOS“ Universtiteto g. 10 II–VI 12:00–22:00

Sąrašą pradedu nuo virtuvės, kuriai pati

perteikti savo svečiams“, – pasakoja vietos

grindinius patiekalus, kurie mūsų svečius

jaučiu didžiules simpatijas. Gero graikiško

įkūrėjas Tauras. Pirmąjį mėnesį komanda

verčia sugrįžti vėl ir vėl. Norintiems išskir-

maisto Vilniuje labai trūko. Iki šiol.

skyrė įsiklausyti į klientų norus, todėl birželį

tinai paruoštų jūros gėrybių siūlome ma-

pasitinka ilgesnėmis darbo valandomis bei

rinuotas ir grilintas aštuonkojo kojas, įda-

patobulintu meniu.

rytus kalmarus. Sočiai pavalgyti atėjusiems

Balandį duris pravėrė restoranas „Dionysos“, kurio graikiškumas užkoduotas ir pavadinime. Jis žada nustebinti ne tik Vi-

„Mes visada kviečiame išbandyti dau-

duržemio jūros virtuve, bet ir natūralaus

giau patiekalų, susikuriant savo asmeninį

vyno pasiūla: juk Dionisas graikų mitolo-

rinkinį iš skirtingų „mezedes“, kurias iš-

Restorano komanda vasarą taip pat ne-

gijoje žinomas kaip vyno ir vyndarystės

skiriame į padažingas, traškias ir grilintas.

sėdės rankų sudėję. Šiltuoju sezonu „Di-

dievas. Tačiau graikiška atmosfera juntama

Traškios bulvytės su feta, grilinti mažieji

onysos“ durys atvertos jau nuo 12 val., tad

ne tik maiste ir gėrimuose – ji atsispindi ir

kalmarai ir skirtingų rūšių iešmeliai su pa-

galėsite čia užsukti ir kasdien besikeičiančių

aptarnavimo kultūroje.

pildoma pitos duonele jau tapo mūsų lan-

pietų meniu. Planai taip pat ambicingi – de-

„Mūsų personalas – tai šeimos nariai,

kytojų mėgstamiausiais. Be to, visą mėnesį

gustacinės vakarienės, gyvo garso vakarai, o

todėl tikimės, kad atvykę pajausite graikiš-

girdėjome klientų klausimą: „o kur musa-

birželio pabaigoje užsukite čia paragauti ir

ko „philoxenia“ jausmą. Tai iš senų papro-

ka?“, ir išdidžiai galime pristatyti, kad šis

naujo vasaros sezonui skirto meniu, kuria-

čių ir kultūros kilęs graikų svetingumas ir

tradicinis graikiškas apkepas jau įtrauktas

me rasite įdomių kokteilių, glotnučių, salotų

nuoširdus bendravimas, kurį labai norime

į mūsų naująjį meniu. Siūlome ir kitus pa-

ir kitų graikiškų gardumynų.

80

visada siūlome įdarytą keptą bulvę arba šonkauliukus“, – pasakoja Tauras.

Nuotraukos: Marius Žičius

2. „ROCKET BEAN“ Sodų g. 6, I–V 7:30–19:00, VI–VII 8:00–19:00

Apie „Rocket Bean“ pirmą kartą išgirdau

trijų rūšių espreso kavas, o mėgstantys

vaitgaliais ruošiame itin reto porūšio fer-

prieš kone dešimtmetį, kai vykome lankyti

gaiviau visada ras ir filtrinį pasirinkimą.

mentuotą filtrinę kavą iš Kolumbijos, kuri

anuomet vienos hipsteriškiausių gatvių ne

Siūlome ne tik išskirtinį kavos puodelį, bet

savo skoniu tikrai pribloškia tiek visko

tik Rygoje, bet ir visoje Europoje – Miera

ir kombučią, sezoninius gėrimus, unikalų

ragavusį žinovą, tiek retu kavos puodeliu

Iela. Tada vadinamosios „third wave“ ka-

karštą šokoladą, įvairius desertus, sūrius

norintį pasimėgauti praeivį“, – pasakoja

vinių banga dar buvo tik pradėjusi ristis

užkandžius bei ledus. Norime, kad kie-

kavinės barista.

mūsų kraštuose, o štai „Rocket Bean“ so-

kvienas kliento apsilankymas būtų kaip at-

Komanda jau atsiraitojo rankoves ir

lidžiai plaukė jos priekyje. Dabar savo pus-

radimas, netikėtumas, todėl ir mūsų šūkis

kaip reikiant pasiruošė vasarai, tad nepa-

lapyje „Rocket Bean Roastery“ save įvardija

yra #staycurious“, – pasakoja kavinės ba-

mirškite sekti naujienų – kavinė žada ste-

„greičiausiai augančia specializuotos kavos

rista Luka Zakarauskaitė.

binti vasariškais skoniais. O jeigu norėsite

skrudykla-kavine Šiaurės Europoje“.

Meniu esantys pasirinkimai intriguoja

labiau pagilinti žinias kavos tema, dar ga-

„Latvijoje „Rocket Bean“ yra puikiai

ne tik skoniu, bet ir pavadinimais. „Štai,

lite spėti sudalyvauti pirmojoje kavos de-

žinomi jau nuo 2015 m., o štai Lietuvoje

pavyzdžiui, „Magic Pussy“ – tiesiog pri-

gustacijoje, kuri vyks birželio 21 d. ir bus

pirmosios „Rocket Bean“ durys atsivėrė

valomas atradimas šią vasarą. Gaivi, saldi,

nemokama. Joje galėsite ne tik paskanauti

tik balandžio pradžioje. Nuo tos dienos

puikiai tinkanti net ir su pienu, o svarbiau-

skirtingų kavų, bet ir sužinoti daugiau apie

išsikėlėme misiją įkvėpti lankytojus patirti

sia – įsimintina. O ar teko ragauti kavą,

„Rocket Bean“ skrudinamas pupeles ar su-

naujus skonius, todėl bare serviruojame

kuri primintų kombučią ir saldainius? Sa-

dalyvauti žaidimuose.

81

82

Stoties rajonas išties gali pasigirti naujų vie-

metu bendradarbiaujame su mažaisiais alaus

tų įvairove, o ypač atgijo ilgai primirštas va-

bravorais, todėl turime galimybę pasiūlyti gė-

dinamasis „margučio“ skveras. Vienas nau-

rimų, kurių nerasite kituose sostinės baruose.

jausių vardų jame – baras „Laiptinė“. Tačiau

Kitas mūsų išskirtinumas – pilstomi kokteiliai.

įkūrėjai teigia, kad ši vieta – kur kas daugiau

Dirbame tiesiogiai su maža kokteilių labora-

negu eilinis baras.

torija-gamyklėle Italijoje, kurių unikalumas

„Baras „Laiptinė“ yra kultūrinio jaunimo

– kokteilių gamybai naudojami natūralūs

socializacijos vieta. Mūsų vietos išplanavimas

produktai: vaisiai, žolelės ir organiškas vynas.

tai parodo jau nuo pirmo laiptelio. Amfitea-

Šiuo metu siekiame ne tik pakeisti žmonių

tro formos erdvė natūraliai kviečia lankytojus

nusistovėjusį požiūrį į jau pagamintą pro-

bendrauti tarpusavyje, būti kartu su nepažįs-

dukciją, bet ir suteikti galimybę paragauti, ko

tamaisiais, bet drauge bendraminčiais. Tai yra

nerasite niekur kitur Baltijos šalyse“, – išskirti-

gan drąsus iššūkis ir eksperimentas, kuriuo

numus vardija baro atstovai.

norime pakeisti žmonių požiūrį į lankomas

Jeigu argumentų užsukti čia dar pritrū-

vietas ir socialinius principus“, – pasakoja

ko, „Laiptinė“ kiekvieną penktadienio vaka-

įkūrėjai Aismantas ir Rokas.

rą žada serviruoti DJ ir gyvus pasirodymus.

Tačiau „Laiptinė“ išsiskiria ne tik konceptu,

Komanda siekia, kad „margučio“ skveru

bet ir gėrimų pasirinkimais. „Teikiame pirme-

džiaugtųsi ne tik liūdnokai pagarsėję stoties

nybę mažiems ir vietiniams gamintojams, vi-

rajono „suoliukų mohikanai“, bet ir visi mies-

sada ieškome ko nors naujo ir unikalaus. Šiuo

tiečiai ar miesto svečiai.

Pirmajame šių metų „Lamų slėnio“ numeryje

niu arkliukas – korėjietiško stiliaus gruzdinta

korėjietišką virtuvę įvardijau kaip vieną ryš-

vištiena. Todėl jeigu ateisite ragauti tik vieno

kiausių 2024 metų maisto tendencijų. Ir štai,

patiekalo, tebūnie tai „Gochujang“ sparneliai.

ji visu gražumu sužibo Vilniaus senamiesčio

Tačiau neapsigaukite – „Gogi Guy“ nėra

kulinarinėje padangėje. Pylimo ir Rūdninkų

greitojo maisto restoranas, čia viskas gami-

gatvės kampe, ilgamečio restorano „Belgai“

nama vietoje ir su meile. „Pagrindinė sul-

vietoje, rafinuotą belgišką ir prancūzišką vir-

tingos vištienos paslaptis – jos šviežumas,

tuvę keičia korėjietiškų vištienos sparnelių

nes produkciją gauname tiesiai iš augintojo.

traškesys, neoninės spalvos ir iš koto ver-

Kokybė mums svarbi kiekviename žingsnyje,

čiantys skoniai. Restobaras „Gogi Guy“ žada

todėl ir tokie maisto priedai kaip marinuo-

tikrą korėjietiško maisto revoliuciją.

ti ridikėliai ar kimčiai yra šviežiai gaminami

„Iš tiesų, nesame visiškai naujas veidas

mūsų pačių“, – pasakoja E. Kuleša.

Vilniaus kulinariniame žemėlapyje – iki šiol

Vasarą čia užsukti verta dėl smagios te-

veikėme Pilaitės mikrorajone. Tačiau ten tu-

rasos, kurioje galėsite mėgautis ne tik Toli-

rėjome tik mažas patalpas ir nesugebėjome

mųjų Rytų patiekalais, bet ir gėrimais. Pavyz-

operatyviai pamaitinti tiek daug alkanų vilnie-

džiui, korėjietiškais limonadais ar tradiciniais

čių! Todėl nuo balandžio 19 dienos atsidarėme

sodžiu – iš Pietų Korėjos atkeliavusiais alko-

naujoje erdvėje, kur turime ir terasą, ir daugiau

holiniais gėrimais, gaminamais iš ryžių, mie-

pajėgumų. Esame pasiruošę nustebinti visus

žių bei saldžiųjų bulvių. Na, o jeigu vietos

korėjietiško maisto išsiilgusius miestiečius“, –

pilve dar liks, galėsite paskanauti visame pa-

sako restorano įkūrėja E. Kuleša.

saulyje žaibiškai išpopuliarėjusių „jiggly cat“

Vietos atstovė teigia, kad pagrindinis me-

panakotos desertų.

83

Turbūt nesumeluosiu sakydama, kad „Spri-

mėte, bet ir smagiai pagurkšnotumėte gė-

tz“ tipo kokteilis galėtų matuotis vieno po-

rimų, liktumėte pasėdėti ilgiau, o užgrojus

puliariausių gėrimų titulą mūsų šalyje. Ta-

patinkančiai dainai – nesidrovėtumėte ir

čiau nors mes įpratę gurkšnoti klasikinę jo

pajudinti klubų“, – apie konceptą pasakoja

versiją, naujai atsidariusi vėlyvųjų pusryčių

vietos įkūrėjai.

vieta „Špricas Brunch“ žada nustebinti šio

Už kavinės vairo stovi du draugai – Haris

gėrimo pasirinkimų įvairove. Negana to,

ir Rytis, todėl draugiška atmosfera jaučiasi

šalia jums bus serviruojami klasikiniai vėly-

vos pravėrus naujosios vietos duris. „Savait-

vieji pusryčiai, kurie, pirmųjų lankytojų ver-

galiais žmonės keičiasi greitu ritmu, kuriasi

tinimu, nusipelno jūsų dėmesio.

bendruomenė, kuri sugrįžta ir džiaugiasi

„Naujoji „Špricas Brunch“ – tai spalvota ir linksma vieta su Italijos ir Ispanijos pries-

mūsų kokybišku maistu bei aptarnavimu“, – pasakoja vaikinai.

koniu. Atidarydami ją siekėme įnešti tikro-

Tačiau džiugina čia ne tik atmosfera, bet

jo „brunch“ konceptą į Vilnių. Nenorime

ir maistas. Meniu – minimalistinis ir su visa

būti vieta, kur svečiai tiesiog ateina paval-

vėlyvųjų pusryčių klasika. Čia rasite įvairiau-

gyti ir, ištuštinę lėkštes, išeina. Siekiame,

sių skonių skrebučių, varškėčių, amerikie-

kad atvykę čia ne tik gardžiai pavalgytu-

tiškų blynų – išsirinks tikrai kiekvienas.

84

Kai pirmą kartą pamačiau šio restorano

šampano baras, restoranas ir kokteilių baras.

vaizdus tiktoke, negalėjau patikėti, kad ši

Restorane galite rinktis meniu à la carte

vieta – Vilniuje. Tokio interjero tikėčiausi kur

arba degustacinę vakarienę, kuriai siūloma ir

nors Niujorke, Paryžiuje, bet visai nesitikėjau

vegetariška alternatyva. Patiekaluose aiškiai

Lukiškių gatvėje. Restoranas-baras „HeJi“

dominuoja įkvėpimas iš Tolimųjų Rytų: čia

yra išskirtinė vieta, kur verta apsilankyti kie-

rasite japoniškos wagyu jautienos, Hokaido

kvienam gurmanui. Vos spėjęs atsidaryti,

duonos, kinų virtuvei būdingų dimsamų ir

restoranas jau pretenduoja į „30 geriausių

daugybę gurmaniškų rytietiškų skonių, kaip

restoranų“ sąrašą, o neseniai buvo paminė-

yuzu arba kombu. Na, o vyšnaitė ant torto –

tas ir lietuviškajame „Michelin“ gide.

gėrimų derinimo pasiūla, kuri čia atitiks jūsų

Istoriškai „HeJi“ lokacija jau turi savo pa-

norus ir kišenę: nuo klasikinio derinio už 65

likimą: kadaise čia veikė pirmasis nepriklau-

eurus iki ikoniškojo, kuris paplonins piniginę

somos Lietuvos restoranas „Geležinis vilkas“.

350 eurų. Gėrimus čia ypač verta išbandyti,

Tačiau dabar posovietinio laikotarpio dvasios

nes, pavyzdžiui, šampano baro kolekciją su-

neliko nė kvapo: vieta alsuoja prabanga, ku-

formavo vienas tituluočiausių someljė Lie-

rioje apgalvota kiekviena detalė: nuo lėkštės

tuvoje Martynas Pravilionis.

tekstūros iki unikalaus apšvietimo. Kalbama,

Vasaros sezonu „HeJi“ lankytojams gali

kad čia sugrįžti verta vien dėl interjero. Tačiau

pasiūlyti ir nuostabią terasą, tad jeigu dar

interjeras – tikrai ne viskas. „HeJi“ – tai per

nebuvote, šiltasis sezonas – puikus metas

kelis aukštus išsidėsčiusi erdvė, kurioje telpa

suplanuoti vizitą.

85

Ne kartą, praeidama buvusios šokoladinės

vieną, ne du kartus. Tada supranti: darai kaž-

patalpas visai šalia Vokiečių g., vis pagalvo-

ką gerai!“ – džiaugiasi vietos vadovė Klara.

davau, kad ten buvo nuostabi vieta kavinei.

Vasara – puikus laikas išbandyti „Mon“,

Vidury senamiesčio šurmulio, bet dvelkianti

nes čia įsikūrusi, drįsčiau teigti, viena jau-

ramybe ir kažkokia ypatinga aura. Tačiau ta

kiausių vidinių terasų Vilniaus senamiestyje.

erdvė ilgą laiką buvo tuščia. Iki šio pavasa-

Bet jeigu ir užsuksite lietui lyjant, viduje šiuo

rio – visai neseniai ten duris atvėrė naujas

metu eksponuojami tapytojo ir gatvės me-

ir labai šviežias veidas vilnietiškų kavinių že-

nininko Lino Kaziulionio piešiniai, tad tikrai

mėlapyje – „Mon“.

bus kur pasižvalgyti prie kavos puodelio.

Jeigu turite instagramą, šansų mažai,

Pasak vadovės, „Mon“ konceptas papras-

kad apie šią kavinę dar nieko negirdėjote.

tas: rūšinė kava su pusryčiais, primenančiais

Bent jau mano socialinių tinklų burbulas

namus. Paprasta, mūsų skoniams pažįstama,

tiesiog mirga šios kavinės fotogeniškais pa-

tačiau labai gardu. Meniu rasite tokių klasiki-

tiekalais ir be galo jaukiu kiemeliu. Vieni gi-

nių pusryčių patiekalų kaip sumuštiniai, plak-

ria puikią kavą, kiti – gardžias spurgas, treti

ta kiaušinienė ar varškėčiai, taip pat puikių

– stilingą interjerą, bet visi vieningai sutaria:

desertų, pavyzdžiui, mačios tiramisu.

čia užsukti verta.

86

O ko čia būtina paragauti, klausiu Klaros.

„Esame rūšinės kavos ir pusryčių kavinė,

Ji net nesudvejoja: „Klientų pasirinkimai kal-

šiek tiek užsislėpusi nuo šurmulio pilnos Vo-

ba patys už save: daugiausiai pagyrų sulau-

kiečių gatvės. Nors duris atvėrėme visai ne-

kia espreso tonikas su mandarinais ir berga-

seniai, labai džiaugiamės, kad sulaukiame vis

mote bei, žinoma, „Fake Shakshuka“. Kodėl

daugiau pasikartojančių veidų. Juk didžiau-

ji „fake“ – neišduosiu, kviečiu užsukti ir mes

sias įvertinimas, kai kas nors sugrįžta – ne

mielai papasakosim!“

87

88

Sąrašą vainikuoja, mano kuklia nuomone, šiuo

Jeigu čia dar nebuvote, vasara – puikus

metu vienas geriausių barų mieste. Tokių vietų,

metas užsukti, nes „Vištidė“ gali pasiūlyti ir

kur už baro sukasi pačios įkūrėjos, galime su-

dailų kiemelį, kuriame galėsite leisti šiltus

skaičiuoti ant rankų pirštų. O čia būtent Alessia

vasaros vakarus. Ši parduotuvė-baras taip

ir Emilija yra „Vištidės“ sielos, kurios ir suku-

pat prisideda ir prie atsinaujinančio vadina-

ria neįtikėtiną atmosferą, apžavi klientus savo

mojo „margučio“ skvero, kuriame vis daž-

charizma ir visada randa tau vietelę prie baro.

niau girdėsite ne tik troleibusų griausmą, bet

Įkūrėjos neslepia džiugesio, kad visai neseniai

ir geros muzikos ar taurių skambesį.

atsidariusi vieta jau spėjo susilaukti tiek daug

Jeigu norisi čia užsukti tik vienam gėrimui,

vilniečių simpatijų – žmonės čia jaučiasi kaip

kasdien rasite vynų taurėmis, taip pat įvairių

namie, ko Alessia ir Emilija labiausiai ir siekė.

užkandžių ir paninių. Skoniai nuolat keičiasi

„Kai prieš 10 mėnesių atsidarėme, turėjo-

priklausomai nuo to, ką vyndariai ar ūkinin-

me viziją sukurti vietą, kurioje žmonės galė-

kai gali pasiūlyti būtent tą savaitę. Galiausiai,

tų ne tik smagiai praleisti laiką, bet ir sužinoti

iš „Vištidės“ neišeisite tuščiomis – merginos

naujų dalykų apie kokybiškus produktus, pa-

pasirūpino, kad čia galėtumėte įsigyti koky-

ragauti natūralių vynų bei patiekalų, ruošiamų

biškų produktų savo namų kulinariniams eks-

laikantis mums svarbių etinių principų. Mes

perimentams: nuo natūralaus raugo duonos,

importuojame ir palaikome mažus gamin-

sūrių, alyvuogių iki kiaušinių ar įvairių mėsos

tojus – žmones, kurie laikosi tradicijų, į savo

gaminių... pasirinkimas džiugina!

produkciją sudeda daug meilės. O svarbiau-

Beje, „Vištidė“ nepriima rezervacijų, bet

sia, nedaro jokių kompromisų kokybei, todėl

net jeigu matote, kad viduje pilna, – užsuki-

gamybos procesuose nenaudoja sintetinių ar

te. Merginos tikina, kad su žiupsniu magijos

cheminių priedų“, – pasakoja merginos.

vietos dažniausiai atsiranda kiekvienam.

89

Andriaus skonių žemėlapis Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke Stilius: Mantė Jaruševičiūtė

Su virtuvės šefu Andriumi Kubiliumi susipažinau restorane, kuriame mano dukra dirbo padavėja. „Jis politiko Andriaus Kubiliaus sūnus“, – pamenu, pašnibždėjo. Neslėpsiu, buvo smalsu sužinoti, ką virtuvėje veikia žmogus, kuriam keliai buvo atverti į visas pasaulio puses. Per tuos metus, sekdama Andriaus karjerą, mielai užsukdama paragauti jo gaminamų patiekalų ir laikydama kumščius už jo „Michelino“ žvaigždę, supratau svarbų dalyką: restoranams reikia ne tik talentingų, bet ir protingų, intelektualių virtuvės vadovų. O Andrius yra būtent toks.

Visą istoriją skaitykite NAUJAME vasaros LAMŲ SLĖNIO numeryje!

Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.

Tekstas: Goda Urbonaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Atrakinti Lietuvos žemėlapį Geologas, žygeivis, aktyvaus laisvalaikio gamtoje entuziastas Povilas Rudinskis jau keletą metų veda suvestinę, kurioje nugula kilometrai, įveikti kojomis, dviračiu ir baidare. Eina, mina ar irkluoja jis tikrai mažiausiai dėl skaičių, o ieškodamas vis ko nors naujo. Savo atradimus vaikinas mielai rodo kitiems – sako, joks smagumas gražią vietą žinoti tik vienam pačiam. Povilo įkvėpta linkiu, kad šią vasarą kojos nuvestų, kur dar nebuvę, o akys pamatytų, ko dar nematę... Lietuvoje!

– Sveikinamės po tavo poros dienų žygio dviračiu maršrutu Ryga–Anykščiai– Vilnius. Konkrečiai vakar mynei nuo Anykščių iki Vilniaus. Kaip sekėsi?

– Žygį apsunkino lietus ir kadangi važiavome į Vilnių, visą laiką kilome į kalną. Buvo daug kalniukų, šlapio smėlio ir molio. Bendrai, mano tikslas važinėjant dviračiu yra geriau pažinti Lietuvą, o šitas važiavimas buvo „Baika tour“ žygis, labiau primenantis varžybas. Tikslas nėra varžytis su kitais – varžaisi labiau su savimi, bet gal truputį perspaudžiau savo jėgas.

– Kaip motyvuoji save minti toliau, kai sunku, o dar ir oro sąlygos nelepina?

– Sunki logistika – iki finišo vis tiek reikės kažkaip nusigauti. Kitas dalykas – vidinis užsispyrimas. Net jeigu žygis ir buvo sunkus, jis nebuvo toks sunkus, kad negalėčiau jo įveikti.

94

– Augai Švenčionėliuose – daug laiko leidai gamtoje jau nuo vaikystės?

– Nuo to meto, kai prisimenu savo vaikystę, gamtos mano gyvenime buvo tiek, kiek su seneliu važiuodavome grybauti, uogauti ar žvejoti, – vasaromis gana dažnai.

Ankstyvoje paauglystėje pradėjau naršyti apylinkes su dviračiu. Tėvai neprieštaravo, tai ir išvažiuodavau su dviračiu visai dienai gana toli nuo namų.

– O kaip tavo gyvenime atsirado žygeivystė?

– Studijų metais socialiniuose tinkluose pradėjau sekti Vilniaus universiteto žygeivių klubo veiklą, bet keletą metų tik stebėjau.

Buvo nejauku prisijungti, nors tai normalu ir su tuo susiduria daug žmonių – nežinai, kaip tave priims bendruomenė, neturi pakankamai socialinių įgūdžių. Vis išeidavau pasivaikščioti, panakvodavau miške vienas, bet rimtai tuo neužsiėmiau. 2018 metais

šiaip ne taip prisiruošiau išeiti į pirmą savo žygį su žygeivių klubu – viskas labai patiko ir nuo čia prasidėjo rimtesni mano žygiai. Žygeivių bendruomenė yra atvira ir priima visus – tiek jaunus, tiek senus, todėl žmonių variacija tikrai didelė.

– Tavo žygiai varijuoja: tai baidarė, tai dviratis, tai kojos. Pagal ką renkiesi šias transporto priemones?

– Anksčiau daug plaukiojau su baidare, bet greitai išplaukiojau visas upes arti namų, o nusivežti baidarę kur nors toliau yra sudėtinga logistiškai, todėl plaukimai kiek aprimo. Tada dažnai žygiuodavau pėsčiomis.

Dabar daug minu dviratį, nes tai greitesnė priemonė viską pažinti. Paprastai šiltuoju metų laiku renkuosi dviratį, o žiemą, ankstyvą pavasarį ar vėlyvą rudenį – pėsčiųjų žygius ir nakvynes lauke, nes nėra uodų, gera nakvoti lauke ir vakaroti prie laužo.

95

96

97

98

Anksčiau nakvojant miške adrenalino būdavo daugiau, bet dabar jau pripratau ir numanau, kokie garsai ką reiškia, ar juos skleidžia mažas, ar didelis gyvūnas.

– Kita tavo neseniai įveikta ilgesnė distancija – 95 km pėsčiomis nuo Vilniaus iki Švenčionėlių. Kokie būna visos paros pėsčiųjų žygio etapai? Ar eiti ilgus atstumus tau sudėtingiau fiziškai, ar psichologiškai?

– Anksčiau būdavo sunkiau psichologiškai. Dabar, sukaupus šiek tiek patirties, turbūt sudėtingiau fiziškai. Eiti pirmuosius 30 kilometrų nėra sunku. Po kokių 35 kilometrų pradedu jausti lengvą maudimą, norisi šiek tiek pailsėti, pagulėti. Nuo maždaug 70-ojo kilometro pradedu galvoti, kad jau sunku, klausiu savęs, ar tikrai man to reikia.

Perkopus 80-ąjį kilometrą asmeniškai reikia pakovoti su savimi, nes prasideda fiziniai skausmai. Anksčiau kovoti reikėdavo ir su miego stoka, bet praėjusį kartą su tuo viskas buvo gerai. Visada ilgo žygio pabaigoje klausau muzikos ar tinklalaidės, kad nebūtų taip liūdna, ir nueinu.

– Kaip įsivertinti, ar esi pajėgus eiti ilgą distanciją, ir ką patartum besiruošiantiems žygiui?

– Jeigu nori pabandyti eiti 100 kilometrų, man atrodo, prieš tai turi nueiti bent kelis 50

kilometrų žygius ir jie neturėtų sukelti diskomforto. Taip pat žygyje labai svarbu nepritrinti pūslių. Jeigu bet kurioje atkarpoje atsiranda pritrynimai, sakyčiau, kad eiti toliau ir kovoti su savimi nebelabai verta, nes diskomfortas tik didės. Visgi svarbiausias dalykas žygyje – kojos. Aš pats ilgai užtrukau, kol radau sau geriausią kombinaciją ilgiems žygiams. Man asmeniškai labiausiai tinka ir patinka eiti su pirštuotomis kojinėmis – taip tarp pirštų nepritrinu jokių pūslių. Be to, svarbu pasirinkti patogius batus. Man patogūs šiek tiek platesni, gali būti puse dydžio didesni nei įprastai. Taip pat reikia stengtis nesušlapti kojų, o jeigu jau sušlapai, keisk kojines. Iš tiesų, net jeigu ir nesušlapai, kojines yra gerai pasikeisti kas maždaug 30 kilometrų. O einant trumpus žygius Lietuvoje tereikia patogių batų, gerų kojinių ir paprastos kuprinės, kurią turime visi.

– Žygiuodamas miškuose nakvoji palapinėse, hamakuose. Ar dažnai nakvynių miške metu tau tenka patirti adrenalino?

– Patiriu, bet nedažnai. Esu susidūręs su šernais, staiga iš miško iššokusiu briedžiu.

Tai čia tokios labiau netikėtos išgąsties akimirkos. Būna, sukyla šiek tiek adrenalinas, kai einu miške vienas, nes tai vis tiek nėra labai jauku. Anksčiau nakvojant miške adrenalino būdavo daugiau, bet dabar jau pripratau ir numanau, kokie garsai ką reiškia, ar juos skleidžia mažas, ar didelis gyvūnas.

– O miške orientuojiesi gerai? Galėtum išsiruošti į žygį be žemėlapio?

– Orientuojuosi gerai, gal tai irgi paskatino mane eiti į mišką, bet esu atsargus ir visada su savimi turiu žemėlapį, telefoną. Žinoma, pažįstamose vietovėse orientuotis yra lengviau, bet tikriausiai nesvarbu, kaip gerai orientuojuosi, nes jeigu kas nors užrištomis akimis atvestų į nežinomą vietą, prireiktų laiko suprasti, į kurią pusę eiti. Orientacija ir yra paremta gebėjimu naudotis žemėlapiu. Manau, jeigu žinai, kaip naudotis žemėlapiu, gali drąsiai eiti į mišką. Jei ne, vienam toli nuklysti miške nerekomenduoju.

– Žygiuoji ne tik vienas, bet į žygius nemokamai vedi ir būrius žmonių. Kaip tau kilo ši mintis?

– Bevaikščiodamas atradau daug gražių 99

100

101

Aišku, kartais būna ir taip, kad papasakoju apie pasakiškai gražią vietą, nusivedu ten žmones, bet jiems nebūna taip įspūdinga kaip man.

vietų ir noriu jas parodyti kitiems. Tai gali skambėti kaip pasigyrimas – aš pasigiriu žmonėms vieta, kurią radau. Aišku, kartais būna ir taip, kad papasakoju apie pasakiškai gražią vietą, nusivedu ten žmones, bet jiems nebūna taip įspūdinga kaip man. Arba parodau įdomų medį, bet jiems tai tėra eilinis medis, o miškas – toks pats kaip visur.

– Kas žmonėms žygiuose yra smagiausia ir patinka labiausiai?

– Visi būna laimingi, jeigu žygyje arba po žygio perbrendame upę ar upelį. Patinka ežerai, pušynai, upių skardžiai, atodangos, kalvos, atviri vaizdai, kai matosi daug ploto. Nežinau kodėl, bet apžvalgos bokštai žmonėms yra tiesiog pasaka. Lietuvoje jų turime tikrai daug, tai jeigu tik pavyksta į žygio maršrutą įtraukti apžvalgos bokštą – lipame visi.

– Koks žygis, tavo nuomone, yra geras ir kas padiktuoja jo atmosferą?

– Einant su žmonėmis geras žygis yra tada, kai visi lieka patenkinti ir nėra nė vieno stipriai nusivylusio ar labai pavargusio. Žygiai skiriasi priklausomai nuo maršruto, žmonių, oro sąlygų. Jeigu miške pamatau ką 102

įdomaus, visada papasakoju daugiau. Savo žiniomis apie gamtą dalijasi ir kiti žygeiviai – į žygius dažnai eina gerai gamtą išmanantys žmonės, rimti biologai. Bendravimas yra didelė žygių dalis. Kai einu vienas, žygis yra sėkmingas, jei atrandu ką nors naujo, o taip būna beveik visada.

– O kaip Lietuvoje vertini žygių infrastruktūrą? Kas galėtų būti geriau?

– Kadangi dažniausiai mūsų žygiai startuoja iš Vilniaus, renkamės traukinius, bet Lietuvoje traukinių tinklas nėra pakankamai gerai išvystytas. Krypčių ir pačių traukinių mažai, piko metu jie būna pilni. Jei sugalvojame aplankyti įdomią vietą, nepasiekiamą traukiniu, važiuojame automobiliais, bet tai nėra taip smagu, kaip visiems kartu keliauti traukiniu.

Lietuvoje turime mažai oficialių stovyklaviečių, kur galima legaliai stovyklauti ir kūrenti laužus. Jų tikrai galėtų būti daugiau ir geresnių. Sektinas pavyzdys – Skandinavijos šalių stovyklavietės, kuriose yra įrengti trijų sienų nameliai, skirti pasislėpti nuo vėjo ar pernakvoti. Pagrindinis dalykas, ko norėtų žygeivių ir dviratininkų bendruo-

menės, yra uždaros stovyklavietės, nepasiekiamos automobiliu, o tik pėsčiomis arba dviračiu. Dabar Lietuvoje visos stovyklavietės yra privažiuojamos automobiliu – lengvai ir patogiai pasiekiamos žmonių, kurie nemoka elgtis gamtoje. Nereikia, kad visos stovyklavietės būtų uždaros, bet norėtųsi, kad tokių atsirastų.

– Kas slypi žodžiuose „mokėti elgtis gamtoje“?

– Pagrindinė mintis – nepalikti pėdsakų arba palikti jų kuo mažiau. Nešiukšlinti.

Nepjauti žalių medžių. Dar kai kurie žmonės mano, kad laužavietė yra šiukšliadėžė, ir palieka jose savo šiukšles. Gal jie galvoja, kad kas nors ateis ir šiukšles sudegins? Tai irgi nėra gerai. Dabar Lietuvoje stovyklavietėse ne visur yra šiukšlinės – siekiant, kad žmonės išsivežtų savo šiukšles patys, nes ypač vasaros metu dėl didelio stovyklautojų kiekio šiukšlinės persipildo, o tada žvėrys jas išdrasko. Nors dėl atsiradusių taromatų šiukšlių dabar yra mažiau, nei man pradėjus žygiuoti prieš šešerius metus, tačiau jų vis tiek pasitaiko ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl žmonės nemoka elgtis gamtoje.

103

– Kaip supratimą apie gamtą keitė tavo studijos – mikrobiologijos ir biotechnologijos bakalauras ir geologijos magistras?

– Labai stipriai. Prieš pradėdamas studijuoti, aš nelabai supratau, kaip veikia gamta.

Dabar gamtą matau kaip visumą. Pasikeitė ne tik požiūris į gamtą, bet ir laiko suvokimo mastelis. Mes, žmonės, esam maži, bet stipriai viską keičiam. Ne kaip vienas asmuo, bet visi kartu. Tačiau esame čia labai trumpai – Žemės mastais tik sekundę.

104

Žemė nuo mūsų padarinių tikrai atsistatys.

Kenkdami gamtai, iš tiesų kenkiame ne jai, o sau patiems.

– Kokie taškai Lietuvoje dabar yra tavo paties lankytinų vietų norų sąraše?

– Tokių taškų yra gal kokie trys šimtai.

Turiu tam visą žemėlapį pasidaręs. Sunku išskirti kelis, bet dar nesu aplankęs ir noriu patyrinėti Dieveniškes, visą tą Lietuvos iškyšulį. Mano lankytini objektai dažnai yra įvairūs medžiai, akmenys. Dar nesu buvęs

ir prie Barstyčių akmens, planuoju jį greitu metu aplankyti. Šiuo metu į gyvenimą aš žiūriu kaip į kompiuterinį žaidimą, kuriame man reikia atrakinti Lietuvos žemėlapį. Jeigu nesu buvęs kokioje nors vietoje, nežinau, ar ta vieta iš tikrųjų yra. Reikia nuvykti ir įsitikinti savo akimis. Iš tiesų, dabar man net dingęs noras keliauti kur nors kitur nei Lietuva ar Baltijos šalys. Šiuo gyvenimo etapu norisi kuo daugiau vietų išnaršyti būtent čia.

105

IEŠKANTIEMS DAUGIAU NEI POILSIO

106

Aktyvių kelionių organizatoriai ir sezoninė jėgos aitvarų mokykla „WindTrain“ savo veikla

KELIONIŲ KALENDORIUS:

ir bangų entuziastams pasiūlę unikalią paslaugą – sezoninę jėgos aitvarų mokyklą Egipte,

VASARA: Monciškės, Lietuva.

troškusiems entuziastams jie siūlo galimybę jėgos aitvarų sezonu džiaugtis skirtingose pa-

RUDUO: Turkija.

jungia ne tik skirtingus žemynus, bet ir dvi gamtos stichijas – vandenį ir vėją. Pirmieji vėjo „WindTrain“ tuo neapsiriboja. Nuolat plėsdami savo krypčių žemėlapį laisvės pojūčio išsaulio vietose ištisus metus.

Po „WindTrain“ vėliava buriama ne tik jėgos aitvarų, bet ir kito aktyvaus poilsio mėgė-

jų bendruomenė, jiems organizuojant temines keliones. Šių nepamirštamų kelionių metu turėsite galimybę išbandyti tiek jėgos aitvarus, tiek kitas sporto šakas: tenisą, funkcines treniruotes, plaukiojimą vandenlentėmis ir kt.

RUDUO–PAVASARIS: Egiptas. ŽIEMA: Šri Lanka. www.windtrain.lt @windtrain arba @windtrain keliautojų klubas @windtrain

107

108

109

PASIKALBĖK

DĖKINGUMO PRAKTIKA: NAUDINGAS ĮRANKIS AR TIK MADINGA TENDENCIJA? Tekstas: Gustė Ovčinnikova, „Pasikalbėk“ psichologė

Socialiniuose tinkluose vis dažniau pastebimi pozityviosios psicho-

DĖKINGUMO PRAKTIKAVIMO NAUDA

logijos elementai, kuriais žmonės skatinami gerinti savo savijautą ir keisti gyvenimą. Retas kuris šiais laikais nėra girdėjęs apie teigiamas

Pasaulyje pirmaujantis ilgametis dėkingumo tyrinėtojas, psicholo-

afirmacijas, meilę sau, meditavimą ar dėkingumo praktikas. Pasta-

gas dr. Robertas Emmonsas yra parašęs daugybę knygų ir atlikęs

rosios, anot mokslininkų, didina pasitenkinimą gyvenimu ir suke-

eksperimentų, kuriais atskleidžia dėkingumo naudą mūsų sveikatai.

lia džiaugsmą, pilnatvės jausmą, tačiau atsiranda ir skeptikų. Šiame

Įvairiuose tyrimuose mokslininkas manipuliavo dalyvių elgesiu: ska-

straipsnyje sužinosite apie dėkingumo praktikos naudą, kliūtis ja

tino rašyti dėkingumo dienoraščius, vieniems liepė sutelkti dėmesį

užsiimti ir išmoksite nesudėtingų praktikos metodų.

į gyvenimo rūpesčius, kitiems – į džiaugsmus, ir panašiai. Taip jis lygino skirtingų grupių atsakymus į savijautos klausimynus ir paste-

KAS YRA DĖKINGUMAS?

bėjo akivaizdžių skirtumų.

Pastebėti šie pagrindiniai psichikos sveikatos pagerėjimai: bent

Dėkingumas, anot Amerikos psichologų asociacijos, yra pozityvus

vieną kartą per savaitę praktikuojant dėkingumą jaučiamos pozity-

laimės jausmas, kuris kyla gavus dovaną, patyrus laimingą nutikimą

vesnės emocijos, mažiau pykčio ir nerimo, pagerėja psichologinė

ar kito dosnumą. Kartu dėkingumas yra ir veiksmas, kai dėkojame

gerovė (angl. mental wellbeing). Dėkingumo praktika taip pat didi-

ar teigiamai įvertiname, pripažįstame kitą arba save. Dėkingumas

na empatiją (gebėjimas suprasti ir įsijausti į kito emocinę būseną),

minimas daugelyje religijų, kurių atstovai nuolat dėkoja Dievui už

jautrumą ir atjautą kitiems. Dėl to didėja galimybės kurti ir išlaikyti

gyvybę ir įvairias patirtis, todėl tai toli gražu nėra naujai atsiradęs ar

santykius, nes žmonės su jumis jausis vertingi, bus labiau motyvuoti

vien mados padiktuotas fenomenas.

rodyti meilę, pripažinimą. Kiti atlikti tyrimai rodo, kad dėkingumas,

Įdomu, kad dėkingi galime jaustis vos akimirką – tada tai laikoma

išreikštas poroje už dalykus, kuriuos vertinate partneryje, gali fiziš-

emocija, arba ilgą laiką – kol tai tampa asmenybės bruožu. Dėkingi

kai suartinti ir stiprinti santykį. Sakydami ir girdėdami komplimentus

galime jaustis už savo sveikatą, gautas darbo galimybes, už šeimą,

abu žmonės poroje jaučiasi geriau tiek savyje, tiek tarpusavyje, o tai

draugus – už viską ir bet ką, kas teigiama mūsų gyvenime. Dėkingu-

stiprina psichologinę gerovę.

mas reikalauja sąmoningumo ir refleksijos, kad įvertintume situacijas iš pozityvios perspektyvos ir netgi skausme atrastume naudingų pusių.

110

Dėkingumas turi ir daugiau naudos mūsų gyvenimui ir savijautai.

Pavyzdžiui, jį praktikuojant sumažėja patiriamas stresas ir nurimsta

111

„kovok arba bėk“ principu veikianti simpatinė nervų sistema, dėl to

Jausti dėkingumą trukdo ne tik pažeidžiamumo jausmas ir rizika

sulėtėja širdies ritmas, palengvėja kvėpavimas, geriau miegame. Mie-

prarasti, bet ir pažeista savivertė. Pagal Amerikos psichologų aso-

go kokybę ypač pagerina dėkingumo praktika prieš užmiegant – už-

ciaciją, savivertė (angl. self-worth) yra asmens savęs matymas kaip

tenka mintyse įvardyti kelis dalykus ar įsivaizduoti žmones, kuriems

vertingo, nusipelniusio pagarbos ir meilės individo. Teigiamas savęs

esate dėkingi. Kai kurie tyrimai rodo dėkingumo sąsają su pagerėjusia

vertinimas glaudžiai susijęs su pasitikėjimu savimi ir savo stipriųjų ir

fizine sveikata, mat žmonės kuria sveiką santykį su savo kūnu, labiau

silpnųjų savybių priėmimu. Savivertė ir savęs matymas susiformuoja

juo rūpinasi, lengviau sportuoja ir būna aktyvūs. Tad dėkingumo nau-

ankstyvoje vaikystėje, kai vaikai stebi tėvų reakcijas, girdi paskatinimus

da akivaizdžiai matoma tiek emocinei, tiek fizinei sveikatai.

arba pažeminimus ir augdami susidaro apie save tam tikrą vaizdą.

Jeigu vaikystėje girdėta daug nuvertinimo, koks vaikas niekam tikęs,

KAS TRUKDO JAUSTIS DĖKINGIEMS?

nevykęs ir panašiai, tuomet jis save vertins neigiamai, kritiškai. Tad nenuostabu, jog kritikuojant save, nesijaučiant vertam ir nepriimant

Atrodytų, kad visos svarbiausios gyvenimo sritys pagerėja, kai pa-

gyvenimo džiaugsmo nesinori dėkoti nei sau, nei kitiems. Tam, kad

sidžiaugiame tuo, ką turime, – juk tai nieko nekainuoja! Tačiau ne

įvertintume ir mylėtume žmones ir save tokius, kokie esame, ir dėl to,

visiems tai lengvai pavyksta ir ne visi tuo tiki – kodėl?

kad egzistuojame, tai turime patirti vaikystėje iš savo tėvų.

Realybė tokia, kad dažnai žmonės jaučiasi nepakankami, siekia

Prisiminkite, kaip vaikystėje jus mokė rodyti dėkingumą? Gavę

tobulumo darbe, santykiuose, savyje ir klaidingai mano, kad kiti gy-

saldainį iš tetos ar dovaną iš močiutės, buvome skatinami pasakyti

vena geriau. Toks nuolatinis lyginimasis su kitais žmonėmis yra netei-

„ačiū“, taip pat pavalgę pietus padėkoti mamai. Dažniausiai padėkos

singas ir skaudinantis. Jeigu pasilygintume su savimi iš praeities, prieš

buvo skatinamos tik gavus dovanų arba ką nors naudingo. Tačiau ar

metus ar daugiau, labai tikėtina, kad pamatytume teigiamus pokyčius

kas nors mus skatino padėkoti mamai, kad ji mumis rūpinasi? Mo-

ir gerėjantį gyvenimą. Ir priešingai – lygindamiesi su kitais dažniausiai

čiutei už tai, kad būna kartu? Vaikus reikėtų mokyti dėkoti ne tik už

to nedarome sąžiningai, mat visų tempai ir įgūdžiai yra skirtingi.

dalykus, jiems teikiančius apčiuopiamą naudą. Geriausiai tam pade-

Socialinių mokslų daktarė, profesorė ir knygų autorė Brené Bro-

da elgesio modeliavimas – rodykite pavyzdį savo elgesiu, nes vaikai

wn, keletą dešimtmečių tyrinėjanti gėdos patyrimą, pažeidžiamumo

taip mokosi geriausiai. Sureaguokite į vaiko pastangas, rodykite dė-

jausmą, drąsą ir empatiją, teigia, kad nejaučiant ir nepriimant pažei-

kingumą savo šeimai ir artimiems žmonėms. Dėkingumas ir priėmi-

džiamumo jausmo neįmanoma visavertiškai pajusti džiaugsmo, pa-

mas yra ypač svarbūs mūsų savivertės ir asmenybės formavimuisi.

sitenkinimo gyvenimu ir dėkingumo. Pažeidžiamumas apima riziką ir gana didelę tikimybę būti įskaudintiems, todėl paradoksaliai baisu

KAIP GALIMA PRAKTIKUOTI DĖKINGUMĄ?

priimti tai, ką turime, nes rizikuojame tai prarasti. Tačiau to neišvengsime – svarbu išmokti priimti riziką ir nuoširdžiai padėkoti už kas-

Dažniausiai ir lengviausiai dėkingumas išreiškiamas žodžiais – raštu

dienius dalykus, nes būtent jų labiausiai pasigestume netekę. Kodėl,

arba žodžiu. Galima parašyti laišką ar žinutę artimam žmogui, pa-

išgirdę įkvepiančias istorijas, kaip fizinę negalią turintys ar kitokias ne-

dėkoti jam, kad yra jūsų gyvenime. Skambutis ar gyvas pokalbis gali

tektis patyrę žmonės griebiasi gyvenimo, mes imame labiau vertinti

sukelti stipresnius jausmus tiek padėkos gavėjui, tiek ją išsakančiam

savo sveikatą, artimus žmones, namus? Nereikia bijoti savo gyvenime

žmogui. Padėkoti galima ir tiems, kurių nebėra tarp gyvųjų arba su

džiaugtis tuo, ko kiti yra netekę, nes tai validuoja jų skausmą ir kviečia

kuo nesikalbate. Parašydami jiems laišką ar pasikalbėdami mintyse,

pokalbiui. Tai nėra nepagarba ar tyčiojimasis, o patvirtinimas, kad su-

patys pajusite dėkingumo šilumą. Iš tikrųjų padėką galima parodyti

prantame, jog laimė slypi paprastuose dalykuose.

visomis meilės kalbomis: palaikymo žodžiais, dovanomis, prisilieti-

112

mais, paslaugomis, leidžiant laiką kartu.

jo? Psichologijos mokslas seniai sako, kad teigiamas paskatinimas

Įvairiuose šaltiniuose daug informacijos apie dėkingumo prak-

(angl. positive reinforcement) motyvuoja tiek žmones, tiek gyvū-

tikas, tad apžvelkime tris dažniausiai pasikartojančius būdus, kaip

nus. Jeigu šuo lengviau išmoksta triuką gavęs skanuką, o ne pylos,

rodyti padėką sau ir kitiems:

taip ir žmogus lengviau pasieks tikslą save teigiamai paskatindamas,

•

Dėkingumo dienoraštis. Tai kasdienis savo dienos per-

žvelgimas ir 3–5 dalykų, kurie tądien suteikė džiaugsmo, užsi-

o ne kankindamas.

•

Dėkingumo meditacija. Ja galima užsiimti tiek norint išreikš-

rašymas. Šis metodas veikia praktikuojantis nuosekliai, rutiniškai,

ti dėkingumą kitiems, tiek ir sau. Svarbiausia, kad teigiamas poveikis

kol smegenys pripras ir išmoks pastebėti laimę akimirkoje. Dažnai

toks pat stiprus kaip ir rašant ar išsakant padėkojimą. Paprastai tariant,

žmonės, pradėję tokias dienos refleksijas, ima nervintis, nes ieško

meditacija yra sąmoningas dėmesio sutelkimas: į kvėpavimą, vaizdinį

ir neranda didelių pasiekimų, aukso puodo laimėjimo džiaugsmo.

mintyse, kūno pojūčius, žvakės liepsną ar arbatos gėrimą. Užsiim-

Svarbu suprasti: neįmanoma kasdien gauti medalių, paaukštinimo

dami meditacija, sutelkite dėmesį į žmones, situacijas, dalykus, kurie

darbe, laimėti loterijos ar pasiekti didelių gyvenimo pergalių. Esmė

vyksta jūsų gyvenime, ir būkite jiems atviri, priimkite tokius, kokie yra.

– išmokti pamatyti ir pajusti laimę mažuose, kasdieniuose daly-

Prieš imant gyvenime ką nors keisti, svarbu pareflektuoti, ar tai dabar

kuose. Juk to pakanka.

duoda naudos, kokia gilesnė to prasmė, padėkoti už patirtį. Tyrimai

Galimi dienos džiaugsmų pavyzdžiai: išsimiegojau, gavau pagy-

teigia, kad dėkingumo meditacija sumažina nerimą ir depresinę nuo-

rimą darbe, švietė saulė, skaniai pagaminau vakarienę, mano šuo

taiką, padidina pasitikėjimą žmonėmis, ją praktikuojant pagerėja mie-

meiliai prie manęs prisiglaudė, vaikui pasisekė mokykloje, partneris

go kokybė ir jaučiama visapusė ramybė. Internete galite rasti garso

namo parnešė gėlių, sportavau, paskaičiau knygą, pasivaikščiojau

įrašų, kurie veda per dėkingumo meditacijos praktiką, kviečia sutelkti

lauke... Kai išmoksite būti dėkingi už kasdienius dalykus, galite ra-

dėmesį į skirtingus dalykus, jausti dėkingumą nepažįstamiems ar ne-

šyti ilgesnius tekstus ir pareflektuoti apie savo gyvenimą – už ko-

mėgstamiems žmonėms. Taip skleidžiamas dėkingumas visai žmo-

kias patirtis jaučiatės dėkingas. Refleksija ir patirčių analizė ieškant

nijai, pasauliui, gamtai ir gyvenimui.

prasmės gali padėti perrašyti net ir labai skaudžias patirtis. Žinoma, patyrus trauminių, gyvenimą keičiančių patirčių, perrašymu geriau

VERDIKTAS DĖKINGUMUI: NAUDA AR MADA?

užsiimti kartu su psichikos sveikatos specialistu.

•

Savęs apdovanojimas. Kitas svarbus, efektyvus ir dažnai

Mokslinė literatūra patvirtina dėkingumo praktikos naudas ir neran-

pamirštas būdas padėkoti sau – malonios veiklos, „prizai“ už sun-

da neigiamų pasekmių. Šios praktikos ištakų galima rasti religijoje,

kius darbus ir pastangas. Ir čia nereikia laukti vienetinių gyvenimo

filosofijoje ir pozityviojoje psichologijoje. Ir ne veltui! Ji iš tiesų geri-

momentų – save apdovanoti galima siekiant arba pasiekus tikslą,

na mūsų gyvenimo kokybę. Tai nesudėtinga praktika, kurią vargu ar

tik svarbu, kad apdovanojimas būtų adekvatus padarytam dar-

galima atlikti klaidingai, nebent dėkosite už smurtą, kančią ir dėl to

bui. Kitaip tariant, nepulti stipriai švęsti ir atsipalaiduoti po pirmųjų

nieko nedarysite. Tačiau dėkodami ir įvertindami teigiamus gyvenimo

žingsnių, kai darbas dar nebaigtas ir tikslas nepasiektas. Pasidžiaugti

aspektus mes sustipriname savo džiaugsmą. Galiausiai, jei vis dar jau-

būtina, tačiau po truputį.

čiatės skeptiškai, pabandykite patys ir sužinosite – nauda tai ar mada.

Kokie gali būti apdovanojimai sau? Mėgstamos veiklos ir hobiai, pirkiniai, suplanuota kelionė, vakarienė, poilsis ir laikas sau. Naudin-

Nespręsk sunkumų viena(s).

ga susikurti apdovanojimų sąrašą, priskirti juos tikslams ir savęs pa-

Pasikalbėk su mumis.

klausti: ką gausite pasiekę tikslą, o kaip skatinsite save procese link

www.pasikalbėk.lt

113

Tekstilės menininkė ir dizainerė, projekto „Forests and Meadows“ sumanytoja Raminta Beržanskytė pasakoja, jog natūralaus dažymo technologija neturi ribų, ji yra gyva ir kintanti. Nuo Tyro purpuro, vieno ryškiausių ir brangiausių dažų žmonijos istorijoje, iki magiškomis istorijomis apipinto ir, kaip tikima, stebuklingų galių turinčio sodraus indigo ar gilių smaragdo žalios atspalvių – spalvos žmoniją lydi jau kelis tūkstančius metų. Moteris pastebi ir dar vieną ne mažiau stebuklingą efektą – su augaliniu dažymu susipažinę žmonės atranda ryšį su gamta ir iš naujo įvertina žemės teikiamą turtą.

Spalvos iš gamtos Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Julius Tarutis, Robertas Pledas, asmeninis archyvas Portretas: Ignas Karlonas

– Natūralus dažymas – benykstąs amatas, kurį bėgant laikui beveik išstūmė industriniai dažymo būdai. Raminta, papasakok, kaip ir kodėl tave sužavėjo natūralaus dažymo tema?

– Apie natūralų dažymą sužinojau dar 2012 metais, studijuodama Vilniaus dailės akademijoje tekstilės meno ir dizaino specialybę.

Dėstytojos Žydrės Ridulytės marginimo paskaitoje dalį laiko skyrėme tekstilės dažų gamybai iš augalų, o pirmajam susipažinimui su šia technika keliavome pas menininkę Jūratę Teresę Urbienę. Vos užėjus į jos studiją atsivėrė tarsi naujas pasaulis, kuriame – daugybė mistiškų stiklainių su fermentuojamais grybais ir žolelėmis, įvairiausių spalvų nuovirai, knygos, dažų pavyzdžių lentelės, džiovinti augalai... Negaliu tiksliai apsakyti, kaip ir kodėl, tačiau iš karto pajaučiau, jog tai – man.

Galbūt tai kažkoks genuose esantis ryšys su gamta, augalais.

Iš pradžių nuostabu buvo jau vien tai, jog iš kasdien matomų augalų galima išgauti šimtus atspalvių. Vėliau, pradėjusi domėtis natūralaus dažymo technikomis, istorija ir cheminėmis reakcijomis, 114

supratau, jog ši technologija neturi ribų, ji yra gyva, kintanti ir įvairiomis formomis keliauja per pasaulį jau kelis tūkstančius metų. Perpratus pagrindinius principus galima tvariais metodais kurti tokius dalykus, kokių nepavyktų sukurti naudojant sintetinius dažus, o ir kūryba nebūtinai turi būti tik tekstilės lauke – iš natūralių priemonių galima gaminti pigmentus, akvarelę, rašalą, pasteles.

Natūralaus dažymo istorija yra be galo gili, įvairi ir įdomi, ji skaičiuoja jau 8 tūkstantmečius ar net daugiau. Tai parodo, jog žmonija jau seniai įvertino spalvos svarbą kasdienybėje, apeigose, šventėse. Dažnai dažymas nėra tik mechaniškas spalvos suteikimas audiniui. Įvairiose vietose buvo užfiksuota ar netgi tebegyvuoja įvairios su marginimu susijusios tradicijos, legendos, apeigos, tad ši technologija saugo didelę kultūrinę, etnografinę, istorinę vertę ir yra neatsiejama daugelio tautų dalis. Šis žinojimas ir nuolatinės istorijų paieškos natūralų dažymą pakylėja laipteliu aukščiau, suteikia jam didesnę vertę ir prasmę, nes tai – pasaulinių tradicijų ir kultūrinių reiškinių dalis.

115

116

– O kokie yra tavo studijos „Forests and Meadows“ tikslai?

– „Forests and Meadows“ tikslai yra daugialypiai, gali keistis priklausomai nuo aplinkybių, situacijų. Pirmasis tikslas buvo kurti tvarius, augalais dažytus ir rankomis austus tekstilės dizaino objektus – lovatieses, skaras, pledus, kitus interjero bei aprangos objektus. Siekiau kurti tokius gaminius, kurie būtų ilgaamžiai, gaminami atsakingai, įprasminantys kultūros paveldą, o baigę savo gyvenimo ciklą galėtų tiesiog suirti dirvožemyje. Ilgainiui atsirado daugiau tikslų – visad buvau moksliukė, tad ypač domėjausi skirtingomis technikomis, galimybėmis, tradicijomis ir ėmiau vesti kūrybines dirbtuves, mokymus, paskaitas. Man gera žinoti, kad galiu įgalinti kitus įgyvendinti savas idėjas, kurti, mokytis, atrasti tvarius kūrybos metodus ir priemones. Šiuo metu, gavusi Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, kuriu virtualią mokymosi erdvę, kurioje pamažu daugėja straipsnių ir receptų, planuoju kalbėti ir apie istoriją, skirtingus augalus, plėsti skaitytojų akiratį.

– Papasakok apie natūralaus dažymo tradicijas pasaulyje. Kaip natūralus dažymas, kaip atskiras amatas, persipina su žmonijos istorija?

– Nėra tiksliai žinoma, kada ir kaip žmonija pradėjo sąmoningai naudoti organiškus dažiklius ir kaip tai įvyko, šia tema nuolat atsiranda naujų duomenų, objektų, vykdomi nauji tyrimai, iškyla naujos teorijos, tad ši dažymo tradicijų ir istorijos tema yra nuolat besikeičianti.

Galima manyti, kad natūralaus marginimo ištakos glūdi Rytuose ir labiausiai plito išsivysčiusiose, stipriose kultūrose, kuriose kai kurių socialinių sluoksnių gyventojai jau buvo patenkinę būtinuosius poreikius (maisto, pastogės, šilumos) ir galėjo daugiau laiko ir finansų skirti kitiems norams, pavyzdžiui, įmantriais spalvingais rūbais praturtinti kasdienybę, taip pabrėžiant savo statusą.

Kaip vieną iš ryškiausių pavyzdžių įvardinčiau Tyro purpurą. Ko gero, tai vienas iš rečiausių, brangiausių ir trokštamiausių dažų žmonijos istorijoje, reprezentuojantis didžiulę prabangą, prestižą ir, galbūt, turėjęs simbolinę reikšmę. Pats dažymo procesas, kai iš dažų kubilo ištrauktas bespalvis audinys pamažu įgauna purpurinę spalvą, anuomet tikrai galėjo atrodyti kone magiškas, sakralus. Deja, šios spalvos įmantrumas ne kartą sužadino žiaurų elgesį – pavyzdžiui, imperatoriai išleisdavo įsakymus, leidžiančius Tyro purpurą dėvėti tik jiems patiems, o visi nepaklusę būdavo baudžiami skaudžia mirtimi.

Viduramžių Europoje spalva jau buvo neatsiejama gyvenimo dalis.

Stiprėjo tarpkultūriniai mainai, tobulėjo audinių gamybos įrankiai, daugėjo amatų dirbtuvių, klestėjo dažinių augalų ūkiai, kūrėsi dažytojų gildijos. Dažymo meistrai buvo pasiekę labai aukštą lygį, vadovavosi griežtais, slaptais receptais, turėjo laikytis ne tik vidinių gildijos taisyklių, bet ir šalies įstatymų. Galbūt dabar atrodytų keista, tačiau tiek viduramžiais, tiek vėliau natūralaus marginimo procesai būdavo skatinami ar ribojami įstatymais. Pavyzdžiui, galėjo būti draudžiama su dygliuotąja cezalpinija raudonai dažyti vilną ir šilką. Kai kurie miestai gaudavo licencijas tiekti tam tikras spalvas, pavyzdžiui, Jorko amatininkai išgaudavo raudonus ir violetinius atspalvius, Linkolno – žalius, ugninius raudonus ir pilkus. Būta ir įstatymų, leidžiančių moteriai legaliai išsiskirti su vyru, jeigu šis buvo indigo dažytojas.

Augalinių dažų svarba įamžinta architektūroje, pavadinimuose, mokslo srityje – Norvičo mieste klestėjęs turgus garsėjo kokybiška raude, tad nuo XIII a. buvo žinomas kaip „Maddermarket“ (liet.

Raudės turgus), šiuo vardu pavadinta ir greta esanti bažnyčia bei teatras. XIV a. dažų pirkliai finansavo Erfurto universiteto steigimą, o XIII a. mėlžolės pirkliai finansavo Amjeno katedros statybas, tad statinį puošia dviejų pirklių su mėlžolės kamuoliukų maišu skulptūra. Beje, pasaulyje yra ir viena šalis, pavadinta dažinio augalo garbei.

Tai – Brazilija, kuriai pavadinimą suteikė raudonai dažanti dygliuotoji cezalpinija (angl. brazilwood).

– O kada natūralius dažymo būdus pakeitė sintetiniai ir kaip šis pokytis atsispindėjo žmonių kasdienybėje?

– Natūralu, kad žmonių noras įsigyti spalvingų tekstilės gaminių nuolat augo, o keli pigesni augaliniai dažai ir beribis kolonijų išteklių naudojimas šių poreikių nebepatenkino. 1856-aisiais anglas Williamas Henris Perkinas siekė iš akmens anglių deguto sukurti naujus, pigesnius vaistus nuo maliarijos, tačiau įėjo į istoriją netyčia išradęs pirmąjį sintetinį dažą – švelniai violetinės spalvos aniliną. Būdamas kūrybiškas, chemikas pamatė didelį potencialą ir toliau dirbo, ieškodamas naujų spalvų. Apytiksliai 1860-aisiais sintetiniai dažai tapo tekstilės pramonės dalimi – kelis dešimtmečius vyko rimtos lenktynės, kuri įmonė pasiūlys geriausius dažiklius, daugiausiai spalvų.

Galų gale 1880-aisiais susintetintas paskutinis dažiklis – mėlynas indigas, kuris pramonei buvo pritaikytas dar už septynerių metų. Žinoma, šios susintetintos pigesnės spalvos buvo didžiulis įvykis tekstilės ir mados istorijoje – bene kiekvienas galėjo puoštis ryškiausiais rūbais, spalvingai dekoruoti namus, turėti didesnį pasirinkimą.

117

– Aš, kaip ir turbūt ne vienas skaitytojas, iš istorijos vadovėlių ryškiai prisimename purpurinę finikiečių spalvą, išgaunamą iš moliuskų. O kokių spalvų pavyksta išgauti iš lietuviškų pievų ir miškų augalų?

– Įvaldžius technikos niuansus galima išgauti praktiškai visas spalvas, išskyrus fuksijos ir tas akivaizdžiai sintetines teksto žymeklių spalvas. Šiek tiek sunkiau išgauti mėlyną. Yra keli natūraliai Lietuvoje augantys augalai, iš kurių galima gauti švelnius melsvus atspalvius, tačiau vargu ar jais pavyktų nudažyti sodriomis, tamsiai mėlynomis spalvomis. Visgi svarbu paminėti, jog mėlyna spalva Lietuvoje naudota jau prieš kelis šimtmečius, tad tokie augalai kaip dažinė mėlžolė galėjo būti arba importuoti, arba specialiai auginami.

Todėl šio, istoriniuose šaltiniuose minimo, bet natūraliai čia neaugančio augalo, neišbraukiu iš „lietuviškų“ sąrašo. Beje, tokius mėlynai dažančius augalus kaip dažinė mėlžolė ar dažinis rūgtis galima labai nesunkiai užauginti Lietuvos klimato sąlygomis.

– O kaip ir kur atrandi, o gal sukuri pati, dažymo receptus?

– Skaitau knygas, mokslinius tyrimus, straipsnius, tinklaraščius, stebiu kitų žmonių patirtis, randu senų tekstų nuotrupas ir viską dėlioju į vieną visumą. Tiesa, mane domina ne konkretūs receptai, o kas slypi už tų instrukcijų, kokią reikšmę turi vienas ar kitas procesas, naudojamos medžiagos, dažymo temperatūra, vandens šarmingumas ir t. t. Siekiu suprasti, kodėl kas nors vyksta, atsiranda ar keičiasi spalvos. Būna taip, kad perskaičiusi vieną abstraktų sakinį knygoje kelias savaites eksperimentuoju skirtingais būdais kaitindama ir fermentuodama kokio nors medžio žievę. Siekdama išsiaiškinti, kur slypi esmė ir kaip iki to nueiti, skaitau papildomus straipsnius, augalų žinynus, disertacijas ir kitą literatūrą, kol galiausiai perprantu, kaipgi iš tos medžio žievės išgauti raudonas spalvas.

Galima sakyti, jog receptus kuriu pati, tačiau iš tiesų dirbu intuityviai, nes dažant augalais galutiniam rezultatui įtakos turi daugybė veiksnių – pavyzdžiui, dažant didesniame puode kaitinimo laikas bus kitoks nei dažant mažesniame. Dažant kitoje vietoje, kur iš krano bėga kitoks vanduo, vėlgi gali reikėti pakeisti receptą, pavyzdžiui, vandenį šarminti ar rūgštinti. Taip pat mėgstu maišyti skirtingus augalus, skirtingus nuovirus, neišmesti ir neišpilti likučių, todėl dirbant tokiais principais dažnai galutinis rezultatas susideda iš trijų ar net šešių augalų, o gauta spalva būtų sunkiai atkartojama.

– Papasakok, kaip išgaunamos kelios tau labiausiai patinkančios ar pagrindinės spalvos?

– Pradėjusi vardinti mėgstamiausias spalvas, turbūt galų gale paminėčiau visas, mat džiaugiuosi įvairiais rezultatais, spalvų deriniais, 118

jų harmonija ir kontrastais. Tiesa, ypač mėgstu sodrią smaragdinę ar gilią žolės žalumo spalvą, tačiau dažymo procesui susiruošiu retai.

Visų pirma vilną dažau mėlynai, naudodama indigą. Tuomet svarbu ją gerai išskalbti. Po dažymo indigu šis darbas trunka kelis kartus ilgiau negu pats dažymas. Mėlynus siūlus kandiju alūnu, skalauju, tuomet dažau tėvų užauginta dažine rezeta. Tai – vienas iš seniausių Europoje naudojamų dažinių augalų, suteikiantis itin ryškią geltoną spalvą, kuri, sumaišyta su mėlyna, sukuria ypač sodrius žalius atspalvius. Galiausiai dažytą vilną vėl skalbiu. Visi šie procesai trunka daugelį dienų, tad tokie žali atspalviai mano studijoje labai reti.

– Ar tiesa, kad noras dar giliau suprasti natūralaus dažymo tradicijas tave nuvedė ir į kitas pasaulio šalis? Papasakok, ką sužinojai keliaudama po Japoniją, Prancūziją.

– Taip, mokymasis iš visame pasaulyje pripažintų meistrų labai praplečia akiratį, o galimybė su jais artimiau susipažinti ir pabendrauti – be galo vertinga patirtis. 2019 metais, gavę edukacines stipendijas, kartu su kolega skridome į Japoniją mokytis pas Takayuki Ishii, dar žinomą kaip Awonoyoh. Šis kūrėjas net preciziškos Japonijos kontekste yra neįtikėtinai puikus ir kruopštus meistras, įvaldęs kelias tradicines technikas: fermentuotų indigo dažų gamybą, dažymą indigu, katazome ir shibori; o jo žmona Tomo Ishii kuria piešinius audiniams, rankomis siuva tokius tradicinius tekstilės gaminius kaip noren užuolaidos, kimono, hanten švarkai. Šiuo metu pasaulyje likę nedaug kūrėjų, kurie šitaip puoselėja senąsias tradicijas ir ne tik kuria autentiškus gaminius, bet netgi visur naudoja pintus krepšius, indigą fermentuoja moliniuose kubiluose ir gyvena tradiciniame name šalia upės, apsuptame kalnų, kuriuose vietiniai vis dar augina arbatą. Buvo labai svarbu pabūti toje autentiškoje vietoje, bendrauti su Takayuki ir Tomo. Į Lietuvą iš šios kelionės parsivežiau gilesnį supratimą apie Japonijos tekstilę, indigą, meistrystės svarbą, autentiškus įrankius bei katazome marginimo technikos žinias. Į Prancūziją keliavau konkrečiai į meistro Aboubakaro Fofana mokymus. Šis kūrėjas man yra vienas iš didžiausių autoritetų, jo veiklą stebiu mažiausiai penkerius metus. Ypač imponuoja tai, jog Aboubakaras grįžo į gimtąjį Malį, ten įkūrė dažymo studiją, augalų ūkį, įdarbino daugybę žmonių ir labai stengiasi atkurti Vakarų Afrikos tekstilės tradicijas, kurios yra ypač gilios. Jis kasmet veda kelias mokymų serijas skirtingose pasaulio vietose – Malyje, Australijoje, Balyje, Amerikoje, tad, žinoma, tokia kelionė ir mokymai būtų didžiulė investicija. Pamačiusi, jog pirmą kartą mokymai vyks Europoje, Prancūzijoje, tiesiog negalėjau praleisti progos dalyvauti.

Vizito metu buvo nuostabu bendrauti su mokytoju, klausytis apie

119

indigą, taip pat mokiausi edukacijų vedimo niuansų, kuriuos pamažu pritaikiau savo veikloje. Mokymuose išbandžiau naują, lengvesnį indigo dažų paruošimo metodą, tad didžiausias pasiekimas po šios kelionės – kartu su partneriu paruošėme ir naudojame 220 litrų indigo dažų kubilą, kuris leidžia dirbti su didesniais audiniais, didesniais siūlų kiekiais.

– Iš tiesų, turbūt viena įspūdingiausių natūraliu būdu išgaunamų spalvų, palikusių ryškų pėdsaką ne vienoje kultūroje, – indigo, kuriai tu taip pat skiri daug dėmesio. Kuo ji tau įdomi? Kur slypi jos galia ir jos magija?

– Indigas, arba indigotinas, yra mėlynas dažiklis, suteikiantis audiniams sodriai mėlynus atspalvius nuo itin šviesaus iki gilaus, beveik juodo mėlynumo. Šis dažiklis išgaunamas iš devynių genčių augalų lapų, tačiau populiariausi yra dažinė indigažolė, krūmokšninė indigažolė, melsvasis ietvenis, dažinė mėlžolė ir dažinė rūgtis.

Skirtingose pasaulio vietose yra susiformavę skirtingi būdai indigotinui išgauti, tačiau iš esmės dažiklio struktūra ir dažymo procesai yra labai panašūs arba vienodi, todėl tai bendrai vadinama dažymu 120

indigu, indigo spalva ir panašiai. Šiandien žinoma, kad dažymo indigu ištakos slypi neolito laikotarpyje, tačiau didžiausia mistika ta, jog mėlynai dažančios dalelės augaluose yra nematomos, bespalvės, bekvapės, o visas mėlynos spalvos kelias labai skiriasi nuo įprastų dažymo būdų, todėl sunku patikėti, jog prieš kelis tūkstantmečius žmonės galėjo suprasti ir įvaldyti šį sudėtingą amatą.

Tradiciniai indigo apdirbimo būdai reikalauja preciziškumo, daugybės žinių ir patirties. Kai kuriose šalyse mėlžolės augalų lapai būdavo skinami reikiamu metu, tada sutrinami girnomis, rankomis sukami į kamuoliukus, džiovinami ir fermentuojami apie tris mėnesius. O štai Japonijoje dažinės rūgties lapai skinami, smulkinami ir fermentuojami tris mėnesius beveik kasdien prižiūrint, maišant, laistant vandeniu. Net ir po tokio ilgo proceso fermentuotoje lapų masėje esantis pigmentas dar netirpsta vandenyje ir nedažo tekstilės. Tam reikalingas atskiras procesas – indigo dažų paruošimas dar kartą fermentuojant, tik šįsyk į pagalbą pasitelkiamos tokios medžiagos kaip sėlenos, raudės šaknys, sakė, šlapimas arba įvairūs saldūs vaisiai, o ruošiamais dažais reikia kasdien rūpintis.

Nuotrauka: Nikolaj Platov

Paruoštų dažų paviršius pasidengia blizgia plėvele, susidaro mėlyni burbulai, vadinami indigo gėle, o skystis įgauna žalsvą ar rusvą spalvą. Dažymo metu į šį skystį pluoštai merkiami atsargiai, stengiamasi nesitaškyti, pirštais paliečiamos visos audinių klostės ar siūlų sruogos, todėl indigo meistrai dažnai būna atpažįstami iš mėlynų rankų. Po kelias ar keliolika minučių trunkančio dažymo žalsvi pluoštai ištraukiami. Ore įvyksta dar viena indigo cheminė reakcija – žalsvi pluoštai, gavę deguonies, per kelias minutes ima mėlynuoti. Šis momentas, net ir šiandienos technologijų ir beribio žinojimo kontekste, priverčia sustoti ir gėrėtis vykstančia spalvų kaita. Dažymas kartojamas kelis kartus, taip mėlyna spalva tamsėja, tampa itin patvari ir ilgaamžė.

Manau, tiek dėl sudėtingų procesų, tiek dėl magiško žalios spalvos virtimo mėlyna šis dažas kone visais laikais buvo ypač vertinamas, puoselėjamas, apipintas legendomis ir tradicijomis. Pavyzdžiui, Malyje moteris, tikėdamasi susilaukti vaiko, buvo skatinama dėvėti indigu dažytus rūbus, o gimęs kūdikis buvo vystomas į mėlynus audinius, kurie esą padėdavo atverti protą ir mintis naujam pasauliui.

Meksikoje pirmą indigo kubilą būtina peržegnoti, taip pat į jį įde-

damas specialiu būdu surištas augalų ryšulėlis, saugantis dažus nuo sugedimo, blogos akies nužiūrėjimo. Kai kuriose religijose egzistavo ar tebeegzistuoja mėlyną spalvą, indigo dažus ar dažymo sėkmę lemiančius veiksnius globojantys dievai, kuriems atsidėkojant sukuriamos simboliškos dovanos. Pavyzdžiui, tam tikrą dieną mėlynai nudažoma popierinė figūra arba naujame indigo kubile nudažytas pirmasis audinys paleidžiamas į upę.

– Lietuvoje galime didžiuotis ilgametėmis ir giliomis tekstilės tradicijomis – kaip manai, kodėl tiek nedaug žinome apie natūralų dažymą, kuris, rodos, turėtų būti visa ko pradžia?

– Iš iškastinės archeologinės tekstilės tyrimų žinome, jog Lietuvos teritorijoje dar viduramžiais tekstilei dažyti buvo naudoti įvairūs dažikliai, iš kurių buvo galima išgauti mėlynus, raudonus, geltonus, rudus ir kitus atspalvius. Tiesa, tyrimų metu nustatomas dažiklis, o įvardinti konkretų augalą sunku ar net neįmanoma, todėl galima tik daryti prielaidas ir spėlioti, ar jau nuo seno buvo naudojami vietiniai, ar atvežtiniai augalai, o galbūt dažymas buvo toks svarbus, kad kai kurie augalai buvo net specialiai kultivuojami.

121

122

123

124

Lietuvos tekstilės tradicijos yra daugialypės, jas veikė įvairūs veiksniai, o itin rimtų natūralaus dažymo tradicijų tyrimų, regis, nebūta, tad ir mano turima informacija fragmentiška. Svarbu pabrėžti, jog nesu šios srities istorikė, etnografė, archeologė ar mokslininkė, tiesiog domiuosi, skaitau knygas, straipsnius, archeologinių tyrimų ataskaitas, akiratin patekusius pavienius, muziejų fonduose pamirštus dažymo paminėjimus, kalbu su žmonėmis ir panašiai, tad tik išsakau savo pamąstymus.

Mąstydama apie tekstilės tradicijas, visų pirma, įsivaizduoju jas puoselėjusį žmogų – gyvenantį kaime, nuolat triūsiantį, dirbantį, auginantį, meistraujantį. Pirmiausia jam reikėjo pasirūpinti pastoge, šiluma, užauginti gyvulius, daržoves, ruošti maistą, pagaminti drabužius, namų tekstilę – auginti linus, kanapes, nukirpti avis, suverpti siūlus, nuausti ir pasiūti kelnes, marškinius, lovatieses, užuolaidas, staltieses. Ar jis turėjo tiek daug laiko, kad galėtų kelias savaites visus siūlus dažyti, fermentuoti, kasti šaknis, mirkyti, eksperimentuoti, kurti, užrašyti receptus ir t. t.? Ar jam tai suteikė daug džiaugsmo, kūrybos? Vargu ar dažymas buvo pats svarbiausias rūpestis. Atsiradus galimybėms lengviau įsigyti spalvingų siūlų, natūralus marginimas liko tarsi paraštėse, nes nebebuvo reikalingas, žmonėms buvo svarbiau siuvinėti paveikslus, megzti, nerti, austi sudėtingus, daugybės laiko reikalaujančius audinius. Dabar marginimas augalais turi kitokias prasmes, priartina prie gamtos, darniai įprasmina tvarios kūrybos principus, tačiau anksčiau kaimo žmogui to nereikėjo, jis ir taip gyveno gamtos ritmu, šventė kalendorines šventes, augino maistą, rinko laukinius augalus, o tekstilės ir kūrybos poreikį visiškai patenkino audimas, kuris Lietuvoje yra tikrai įspūdingas ir užima svarbią vietą.

Marginimas natūraliais būdais Lietuvoje ėmė populiarėti gana neseniai, nors kitose šalyse jau seniai šia tema leidžiamos knygos, vykdomi tyrimai, mokymai, edukacijos. Galbūt šis ankstesnis nepopuliarumas lėmė ir tai, kad anksčiau kaimuose vykdavusių ekspedicijų dalyviai apie dažymą augalais daug ir neklausinėdavo? Galbūt daug receptų liko neužrašyti, o galbūt kur nors fonduose guli tikras žinių lobynas, kuris kada nors bus atrastas ir papildys šiuo metu turimus kuklius, bet visgi įdomius anksčiau naudotus receptus.

– Kalbėdama apie natūralų dažymą akcentuoji ir tvarumo aspektą. Papasakok, kaip natūralus dažymas puoselėja tvarumo vertybes.

– Natūralūs dažai ir dažymui naudojami priedai jau patys savaime dažniausiai būna draugiškesni aplinkai negu sintetiniai.

Vandeniui išvalyti nuo sintetinių dažų reikalingi specialūs valymo įrenginiai, o dirbant su augalais galima tiksliai žinoti, kokios medžiagos naudotos, tad likęs vanduo gali būti išpiltas ant žemės ar netgi pritaikytas įvairioms sodo reikmėms, panaudoti augalai kompostuojami, jais tręšiama žemė. Galima netgi sukurti savo vietinį spalvos ciklą – auginti ar rinkti augalus, dažyti tekstilės pluoštus, panaudotais nuovirais ir vandeniu laistyti žemę, tręšti dirvą.

Dirbdama stengiuosi kuo taupiau naudoti resursus, pavyzdžiui, esant galimybei iš tų pačių augalų nuovirą ruošiu kelis kartus, tą patį vandenį naudoju daug kartų, mažinu elektros sunaudojimą puodams kaitinti – dažniau renkuosi trumpiau kaitinti ir ilgiau tiesiog mirkyti.

Augalais dažyti pluoštai yra brangesni ir vertingesni kitomis prasmėmis, todėl manau, jog tokį gaminį turėdamas žmogus jį labiau prižiūri, tausoja, atsakingiau skalbia, tad ir naudoja ilgiau, mažiau vartoja, mažiau perka, geriau apsvarsto savo sprendimus. Galų gale, kai tekstilės gaminys jau visai sunaudotas, jį galima tiesiog kompostuoti, mat natūraliam dažymui tinka tik natūralūs pluoštai.

Kai kurie tvarumo aspektai yra sunkiau apčiuopiami ir įvardijami, tačiau manau (ir matau), kad su augaliniu dažymu susipažinę žmonės ima atrasti ryšį su gamta, jie eina į mišką, į pievą, nori pažinti augalus, jų savybes, pastebi daug naujų dalykų ir iš naujo įvertina žemės teikiamą turtą, kurį tada norisi labiau saugoti. Galiausiai pradeda keistis vartojimo įpročiai, ieškoma geresnių alternatyvų, atsiranda daugiau atsakomybės ir noro tausoti aplinką.

– Kokius dažymui tinkamus augalus mūsų pievose ir miškuose tu renki keičiantis metų laikams?

– Mes su partneriu gyvename gamtos ritmu (o galbūt taip tik atrodo šiandienos miesto skubėjimo kontekste), todėl pavasarį norisi sėti, sodinti, pabaigti žiemos projektus, išnaudoti augalų likučius, planuoti sodo darbus, tad rinkti derlių man – jau ne pavasario, o vasaros ir rudens laiko užsiėmimas. Bet kuriuo metų laiku renkant augalus svarbu tiksliai žinoti, kokia rūšis renkama, antraip galima prisirinkti nuodingų arba nykstančių augalų. Reikėtų per daug neišskinti vienoje vietoje augančių augalų, smarkiai nenugenėti vieno medžio ar krūmo šakų, geriau rinkti iš kelių vietų po truputį. Taip pat derėtų atsižvelgti į tos vietos gyvūniją – netrukdyti paukščiams perėti, rūpintis jaunikliais. Neturint pakankamai žinių – vengti tokių vietų, kur gyvuoja nykstančios rūšys. Visada verta apsilankyti kirtavietėse ar miške po didesnės audros – taip galima pririnkti daugybę nukritusių žievių, šakų, lapų.

125

AR PAVARGOME NUO TURINIO? Tekstas: Deimantė Bulbenkaitė, mados žurnalistė, Instagram: @bulbenkaite

Pripažįstu, rašyti tekstą apie nuovargį nuo turinio yra šiek tiek iro-

per mėnesį. Tai rašydama nejaučiu jokio pavydo – kasdienės fo-

niška. Turbūt dar keisčiau, kad tą rašau puikiai suprasdama, jog

tosesijos, siuntinių logistika, smulkmenų derinimas su klientais ir

turinys – kad ir kaip jį apibrėžtume – yra mano kasdienis darbas.

nuolatinis bendravimas su auditorija (kalbėjimas į ekraną) daugelį

Turinio reikia radijui. Žurnalams. Dar kitam radijui. Socialinėms

turinio kūrėjų pavertė mažomis medijų korporacijomis su konkre-

medijoms. Paskaitoms. Klientams, kurių turinio tinkleliai visuose

čiais įkainiais, sąlygomis ir numatoma grąža tiems, kurie investuos.

įmanomuose kanaluose suplanuoti bene minutės tikslumu. Turi-

Kas slepiasi už to? Kai kurie kūrėjai sako, kad skuba daug dirbti

nio visada reikia. Gero, kokybiško, įtraukiančio, potencialiai augi-

ir uždirbti, kol yra populiarūs, – tuomet nusipirks nuosavus na-

nančio pardavimus. Su daugiau teksto. Su mažiau teksto. Gal ir

mus ir nuo eterio atsitrauks. Kiti palieka klientus atvedančias va-

trumpo vaizdo įrašo šalia fotosesijos. Reikia reikia reikia.

dybos agentūras ir neria į veiklas, kurios nuoširdžiai patinka. Dar

Per pastaruosius penkerius metus žodis „turinys“ prarijo vi-

treti, nudegę nuo viešumo, užbrėžia griežtesnes ribas ir asmeni-

sus įmanomus žiniasklaidos bei socialinių medijų formatus, juos

nio gyvenimo peripetijomis nebesidalina – puikiai žinodami, kad

suplakdamas į vieną kontekstą. Turiniu tapo straipsniai, interviu ir

rizikuoja tapti mažiau įdomūs. Šiandien, kai visa diena be turinio

reportažai, kurie yra tokie patys turinio vienetai kaip per žinutes

reiškia iškilusį skandalą, perdegimą arba baisias pagirias, įdomu

šokinėjantys memai. Laidos konkuruoja su „reelsais“, žurnalistiniai

stebėti ir lengvai flirtuojančius su išnykimo iš soc. tinklų idėja: jų

fotopasakojimai – su nuomonės formuotojų fotosesijomis studijo-

pauzės ilgėja, turinys darosi vis lakoniškesnis. Net galima jausti ki-

je pilkomis sienomis. Net savotiškai žavu, kad daugelyje nuotraukų

toje ekrano pusėje tvyrančią naštą vis tiek kažkuo dalintis, net kai

fotostudijos siena ta pati, bet ir nuotraukų veikėjai su kiekviena fo-

nebėra ko pasakyti.

tosesija tampa vis panašesni vieni į kitus. Dažnai dėl to, kad prade-

Tai veda prie neseniai viename naujienų portale rastos vyr. re-

da matyti, koks turinys veikia, ir išgrynina efektyvias formules, kurių

daktorės minties, kuri ir įkvėpė šį tekstą. Paklausta, kokia yra jos re-

padedami sėkmingai pasiekia tūkstančius akių. Jei netyčia pasiro-

dakcijos turinio strategija, ji atsakė, kad „turinio strategijos nėra –

dytų, kad bandau atskirti žiniasklaidą nuo socialinių medijų turinio

kažką publikuojame tik tada, kai iš tiesų turime ką pasakyti“. Rodos,

kūrėjų, taip nėra – nes net ir brandžiausiose redakcijose iškyla an-

mintis paprasta, bet laužanti visas dėmesio ekonomikos taisykles.

traštės-dėmesio gaudyklės, padedančios auginti reklamų peržiūras.

Ir tokia išlaisvinanti! Jokio „reikia turinio“ ar „reikia dalintis“, „reikia

Vis tik pastaruoju metu stebiu įdomų reiškinį – pradedame pa-

sugalvoti“. Ne, nereikia – jeigu koks nors poreikis ir egzistuoja, tai

vargti nuo turinio. Ir apie tai kalba ne tik turinio vartotojai, kas sa-

nebent surasti įdomią istoriją, skirti laiko geram pasakojimui, duoti

vaitę stebintys gėdingai augančią „screen time“ kreivę, bet ir patys

sau erdvės pagalvoti, ką iš tiesų verta pasakyti ar parašyti.

turinio kūrėjai. Žmonės, kurių skonis, išvaizda ar bendras pajauti-

Galbūt panašią logiką verta taikyti ne tik turinio kūrimui, bet ir

mas žavi dešimtis tūkstančių stebėtojų (manau, šis žodis tikslesnis

vartojimui? O gal išvis reikia atsisakyti frazės „vartoti turinį“? Ma-

nei religinių konotacijų kupinas ir atsidavimą pabrėžiantis „sekė-

nau, ji nuredukuoja skaitomus tekstus, žiūrimus filmus ar klauso-

jai“) ir leidžia iš to užsidirbti bent tris keturis vidutinius atlyginimus

mas laidas iki kažko lengvai „suvartojamo“ ir net „suvirškinamo“,

126

neapmąstant išliekamosios vertės. Su skaitmenine erdve elgiamės

siūlo algoritmas. Aš – ne išimtis, nes tą patį dariau švaistydama ra-

„buvo pražuvo“ principu ir kasdien valandų valandas švaistome

šymui skirtą laiką ir save ramindama, kad „ieškau įkvėpimo“. Kartais

tiek kurdami, tiek vartodami vienkartinio žvilgsnio vaizdus. Taip,

randu, dažniausiai – ne.

socialinės medijos svarbios tuo, kad jos gyvos ir labai pagaulios

Pataisysiu savo pačios sugalvotą antraštę. Mes pavargome ne

laikui, jose viskas vyksta dabar ir čia. O kas su tuo pačiu turiniu bus

šiaip nuo turinio, o nuo greito turinio, kuris padeda pamiršti kas-

rytoj? Tarsi sugedęs maisto produktas, įrašų tinklelyje jis slinksis

dien bėgantį laiką, o sykiu priverčia jį bėgti dar greičiau, nepalikda-

žemyn, kol pamažu virs praėjusio laiko kompostu ir užleis vietą

mas erdvės tam, kas iš tiesų vertinga. Pavargome kurti turinį tiems,

naujoms aktualijoms.

kurie iš tiesų nenori jo vartoti. Pavargome vartoti turinį, sukurtą

Visi mėgstame vieni kitiems pusiau kaltai pasiskųsti, kad ne-

tų, kurie nelabai norėjo jį kurti, bet bijojo būti pamiršti, neišpildyti

perskaitome tiek knygų, kiek norėtume, vis nepažiūrime draugo

kontrakto sąlygų ar tiesiog likti vieniši. Vienintelis kelias išsivaduoti

rekomenduoto filmo, neatsidarome svarbaus straipsnio, dar „ne-

iš dėmesį paralyžiuojančių žabangų – prisiminti, kad toje pačioje

priėjome“ iki tos labai geros tinklalaidės, kurią pasižymėjome dar

turinio jūroje visada galimos išliekamąją vertę turinčios alternaty-

prieš pusmetį. Bet po valandą per dieną įsitaisę pataluose gulime

vos. Ne visada pasirinksime teisingai, bet galime pradėti po truputį

ant šono ir telefono ekrano apšviestais veidais žiūrime į tai, ką pa-

stengtis. Dėl savęs ir dėl tų, kurie jas kuria.

127

Pagarba praeičiai ir drąsus žingsnis į ateitį – toks buvo kredo, kuriuo vadovavosi dizainerių Jolantos Rimkutės ir Ievos Ševakovaitės duetas, kurdamas savo „LT identity“ ir „Baltai“ kolekcijas. Praėjus dvidešimčiai metų, kiekvienai iš jų atėjo laikas atrasti save. Po trejų metų visiškos tylos, įsiklausymo, ką kalba širdis ir kūrėjos norai, Jolanta dar negali aiškiai pasakyti, ar rado save. Darbą, gyvenimą ir save pačią iš Vilniaus perkėlusi į Anykščius, ji tiki, kad ieškojimai juk ir yra kūrybos varomoji jėga.

Surinkti namą ir save iš naujo Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė Koliažai: asmeninis archyvas

– Tai ką Jolanta veikia Anykščiuose?

– Jolanta Anykščiuose?.. Panašu, kad Jolanta sugalvojo sau naujų iššūkių. Taip sutapo, kad Anykščiai tapo gera vieta jiems įgyvendinti.

Esu kilusi iš Klaipėdos, nuo pajūrio. Iliuzijų, kad galėčiau grįžti ten, neturėjau: žiemą romantikos prie jūros nedaug – drėgmė, vėjai. Į Anykščius, matyt, nesąmoningai mane atviliojo iš vaikystės likęs pušų kvapas. Pušynai čia kažkuo primena pajūrį.

Netoli Anykščių mano draugas turi sodybą, daug laiko joje leidžiame. Apsigyvenau joje ir tuomet, kai prieš pat gimtadienį susilaužiau koją. Du mėnesius visiškai nevaikščiojau, turėjau sėdėti neįgaliojo vežimėlyje, o butas Vilniuje – per du aukštus. Visą reabilitacijos laiką praleidau Anykščiuose, pamažu, po truputį prisijaukinau šitą kraštą. Beje, sprendimą apsigyventi šiame mieste irgi priėmiau vežimėlyje.

– Pasimatuoti vežimėlį – dar vienas iššūkis?

– Na, daug kam turėtų būti aišku: nusilaužti koją gimtadienio proga iš tiesų reiškia gauti ženklą. Tik svarbu suprasti, kad jį gauni. Man patinka miestai – Klaipėdoje užaugau, Kaune ir Vilniuje praleidau 128

jaunystę, reikia man miesto, miesto kultūros. Tačiau atėjo laikas, kai tik miestas nebetiko, norėjau atsvaros – gamtos, augalų, žemės, miškų, tylos. Visi barai praeiti, vynas išgertas, jaučiuosi išsidūkusi, turėjau tam daug gero laiko. Keista dėkoti pandemijai, bet būtent jai – ačiū, kad leido dar stipriau prisijaukinti gamtą ir suprasti, kaip gera joje būti.

– Dvidešimt metų judvi su Ieva kūrėte Lietuvos įkvėptus projektus. Ką matai, kai pažvelgi atgal?

– Su Ieva atšventėme gražų mūsų kūrybinio dueto jubiliejų. Pasikvietėme draugų, bičiulių, peržiūrėjome nuotraukas, prisiminimus ir įvykius. Kasdienybėje, per darbus ir gyvenimo greitį, tokios progos jau neturėdavome, šventė tarsi suteikė galimybę atsigręžti atgal.

Tai, kas buvo, labai faina, bet daugiau taip nebenoriu. Kaip noriu?

Nežinau. Būtent nuo tokių minčių viskas ir užsisuko, tikrai nebenorėjau beprotiško tempo ir atsakomybės. Mes užauginome savo komandą, tai buvo žavus, bet alinantis laikas. Vadybos neturėjome, pačios parduodavome, ką sukurdavome. O paskui vieną dieną pastebi, kad vadyba užima visą tavo laiką, kūrybai jo nebelieka. Tada kyla natūralus klausimas – pradėti mokytis ISM ar likti kūrybos lauke?

129

130

131

Man ir dabar labai svarbu išlaikyti savo kūrybos filosofiją, tačiau noro ją įrodinėti nebeturiu, aš tiesiog renkuosi ja gyventi, renkuosi lėtą ir tvarų gyvenimo būdą.

– Kaip suprantu, mokytis nenuėjai?..

– Nes nauju mano projektu tapo namas Anykščiuose. Galvoju: aš juk niekur toli nuo „LT identity“ nepabėgau, tiesiog sumažinau mastelį.

Išsaugoti šimto metų senumo namą, pritaikyti jį šiuolaikiniam gyvenimui atitinka tą pačią kūrybinę filosofiją. Dar supratau, kad miestas turi gyventi savo ritmu, jis neišvengs globalizacijos, jame visada verda tautų, kultūrų katilas, tačiau būtent regionai buvo ir yra pajėgūs išlaikyti mūsų tautos savitumą ir kultūrą. Tad ir renkuosi būti ten, kur jaučiuosi galinti keliauti kūrybos kryptimi ir eksperimentuoti.

– Mačiau socialiniuose tinkluose tavo augalų mozaikas. Nuostabūs dizaino objektai. Ar tai vienas iš tų eksperimentų?

– Seniai brandinau tokią mintį, dar tada, kai nebuvo mozaikas kuriančių programėlių. Anuomet užmečiau, nes iškilo klausimas – o kas iš to? Ką su tuo darysiu toliau? Dvejus metus neprisiliečiau, bet paskui pasakiau sau: iš to nieko nėra! Aš tiesiog stebiu, kaip keičiasi gamta, spalvos, faktūros, iš naujo pratinuosi prie spalvų derinių. Buvo laikas, kai lietuvės audėjos spalvas, jų derinius iš gamtos ir ėmė.

Galiausiai prisižadėjau sau ir draugams, kad kai įrengsime namą, bus parodos atidarymas. Mozaikos yra mano šių metų vaizdų dienoraštis.

– Jūsų su Ieva duetas atrodė neišskiriamas. Kaip ji reagavo į tavo sprendimą išvykti iš Vilniaus ir eiti savo keliu?

– Iš tiesų kūrybinės skyrybos buvo mano sprendimas. Sakiau Ievai: „Aš dar nežinau, kaip bus, tu gal manęs nesuprasi, dabar tai gal labai nepatogu, bet tikiu, kad tokie iššūkiai provokuoja ir augina.“ Aš tikrai labai norėjau save išgirsti. Pasitikrinti savo vertybes, savo estetiką. Norėjau ir kūrybinės pauzės. Savo dueto kūrybinį kelią pradėjome labai jaunos, paskui – teatras, kinas, televizija, renginiai.

132

O kas išties esu aš – Jolanta Rimkutė, kūrėja?

– Ar dabar jau supranti?

– Dar ne, bet labai tikiuosi, kad man pavyks pažinti save per tokį gyvenimo būdą, kokį pasirinkau.

Mes su Ieva savo lėtos mados kryptį prekės ženklo „Baltai“ filosofijoje, kurios originaliose konstrukcijose galima rasti baltiškųjų ženklų linijas, per anksti pradėjome. Akcentavome kokybę, estetiką, kuri atlaiko daugiau nei vieno sezono madą. Tai dabar daug kalbama apie tvarumą, užaugo nauja karta, kuriai tai rūpi, o tada pragyventi iš to, ką darai, nebuvo paprasta...

Ir žinai, kai sueina penkiasdešimt, visiškai niekam nebenori nieko įrodinėti. Man ir dabar labai svarbu išlaikyti savo kūrybos filosofiją, tačiau noro ją įrodinėti nebeturiu, aš tiesiog renkuosi ja gyventi, renkuosi lėtą ir tvarų gyvenimo būdą.

Leidau sau kurį laiką pabūti tyloje ir gamtos apsuptyje. Mane pažadino „Dizaino sparnų“ projektas. Tai buvo geras laikas, vykęs sumanymas ir bene pirmasis kartas, kai aš ne tik daviau, bet ir gavau.

Abipusis apsikeitimas energija yra vertingas postūmis judėti tolyn.

Dešimt metų dirbau dėstytoja, gaudavau neįtikėtinai mažą atlygį. Vienintelis likęs pasitenkinimas – kad užauginu mokinių, kurie tampa mano parteriais. Štai, naujam Emilio Vėlyvio filmui drabužius kūriau su savo buvusia studente Dovile Cibulskaite.

Jau suprantu, kad man patinka rinktis skirtingus kūrybinius darbus, vesti edukacijas, patinka keliauti, patinka nerti į darbą ir išnerti iš jo į tylą, kuri dabar manęs laukia Anykščiuose. Man patinka ir tinka miesto geografinė padėtis, patinka miškai, tikrai patinka, kad čia sutikau daug šviesių žmonių, kurie dega noru kurti savo miestą.

133

134

135

Šiandien esu nepriklausoma kūrėja. Noriu mokytis susidėlioti metų kūrybinį ciklą, jame girdėti save, jausti gamtos sezono skleidžiamą ritmą ir nuotaiką.

– Ar prieš atvykdama žinojai apie čia gyvuojančią menininkų bendruomenę?

– Viena pirmųjų vietų, į kurią atvažiavau su savo vežimėliu, buvo Anykščių menų inkubatoriuje vykstanti bičiulio, buvusio kolegos paroda. Pamenu, išvežė mane į terasą, sėdžiu ir jaučiu, kad atmosfera panaši kaip Užupyje, mes juk irgi Užupio menų inkubatoriuje, ant kalnelio, dirbome. Kūrybinė bendruomenė buvo antrasis dalykas, dėl kurio išdrįsau čia kraustytis ir pirmiausiai čia perkrausčiau studiją. Daugybę metų neturėjau kūrybinio egoizmo daryti dalykus ne tam, kad galėčiau juos parduoti, priderinti, pritaikyti, o nes noriu mėgautis kūrybiniu procesu, leistis į eksperimentus ir atradimus, kurie neša džiugesį. Žinau, ką reiškia perdegimas, esu patyrusi periodą, kai staiga, vieną dieną, mylimas darbas nebeteikia malonumo, kai lieka tik daugybė atsakomybės ir besikaupiantis nuovargis. Ačiū Dievui, dabar mums paaiškino, kas tas perdegimas yra!

Mano vidus kaip mano renovuojamas namas – turėjau daug ką išrinkti, kad galėčiau rasti naujus sprendimus ir uždėti naują stogą. Šiandien esu nepriklausoma kūrėja. Noriu mokytis susidėlioti metų kūrybinį ciklą, jame girdėti save, jausti gamtos sezono skleidžiamą ritmą ir nuotaiką.

– Gražiai apibūdinai savo namą – namas su „kvarbatkomis“.

Kaip jį radote?

– Tą dieną, kai sėdėdama vežimėlyje pasipasakojau savo viziją ir paklausiau, gal reikia išdrįsti, mes kompiuteryje atvėrėme skelbimų 136

puslapį. Po savaitės jau važiavome namo žiūrėti. Jis mums patiko, bet buvo neramu – gal per anksti, gal dar reikėtų kokį apžiūrėti? Tačiau apžiūrėdavome kitus ir vis tiek grįždavome čia. Nes tai buvo Tas namas.

Susisiekusi su vietos istorikais sužinojau, kad namas priklausė žmonėms, kurie aplinkui turėjo daug žemės. Jis tarsi jau ne miesto teritorijoje, už siauruko, už geležinkelio, visai šalia dabartinio Anykščių menų inkubatoriaus. Kai pradėjome remontą, radome gal septynis sluoksnius ir 1949 metais ant sienų klijuotus laikraščius. Man labai patiko namo dydis, jo proporcijos, turiu aiškią viziją, kaip jis atrodys, ką turiu padaryti, kad jame būtų gera man ir mano draugams.

Dar vienas netikėtumas mūsų laukė vasarą – atplėšę seną durų staktos lentą, radome pirmųjų namo šeimininkų pasus. Pagalvojau: na, jei jau jų pritarimą gavome, tai viskas čia bus gerai.

Namą išardėme ir surinkome. Kas turi reikalų su statybomis, supras: per trejus metus išaugo statybos medžiagų kainos, meistrų reikia laukti eilėje. Išorė jau sutvarkyta, liko įrengti vidų. Jei viskas eisis taip, kaip planuojame, Kalėdas švęsime jau name.

– Ar Vilniuje pasilikai vietą, kur galėtum grįžti?

– Vilniuje yra daug draugų, kuriuos mielai lankau. O savo vietos neturiu. Nemėgstu dairytis atgal ir jei jau darau sprendimą, tai nepalieku vietos abejonei. Bet kartu tikrai negaliu pasakyti, kad tai yra galutinis mano sprendimas. Aš nežinau, leidžiu sau nežinoti. Gal to mus išmokė pandemija ir aplinkui vykstantys karai? Džiaugtis mažais atradimais, planuoti trumpas distancijas, įsileisti neapibrėžtumą į savo gyvenimą. Taigi, judam toliau...

137

138

139

Kodėl žmogus nuo neatmenamų laikų į svarbiausius gyvenimo ritualus įtraukia papuošalus ir ant savo kūno nešioja iškasenas? – kartkartėmis savęs vis klausia juvelyrė, prekinio ženklo „evergreen.egle.jwlr“ įkūrėja Eglė Mykolaitytė, šiuo metu kurianti ir gyvenanti Čilėje. Iš tiesų, atsakymų kūrėja turi net kelis: mūsų planetos gamtinė kilmė veikia kaip trauka, autentiška juvelyrika sukelia artumo ir savumo jausmą, o kur dar istorijos, paverčiančios papuošalus sentimentais. Moteris, po ilgų atidėliojimų rimtai nusprendusi imtis juvelyrikos, šiandien visas savo mintis ir jėgas atiduoda kūrybai, kurioje pameta net ir laiko nuovoką.

Žemės šerdis prie žmogaus širdies Tekstas: Goda Urbonaitė Nuotraukos: Monika Pietarytė, Camila Cadiz, Elena Krukonytė, asmeninis archyvas

– Egle, kaip ir kada tavo gyvenime atsirado juvelyrika?

– Apie juvelyriką galvojau ir ją čiupinėjau dar mokykloje, bet nestojau mokytis dėl kvailos priežasties. Augau Ramygalos miestelyje Panevėžio rajone ir, būdama jauna, norėjau kuo greičiau bėgti į miestą. Tai, kad juvelyrikos bakalaurą galima mokytis tik Telšiuose, man iš karto sukėlė atmetimo reakciją. Pasirinkau studijuoti istoriją, o pabaigusi studijas daug keliavau, dirbau ikimokyklinio amžiaus vaikų lauko edukacijos auklėtoja, vėliau sezoninius darbus Kalifornijoje, sutikau savo dabartinį draugą. Ilgainiui pradėjau galvoti, kad noriu kurti ką nors savo, o juvelyrika taip niekada ir neišėjo iš galvos. Įdomu, kad iš kelionių parsiveždavau tik vienintelį daiktą – papuošalą. Kiekvienoje kelionėje ieškodavau to vienintelio juvelyrikos dirbinio. Kai tikrąją vietovės autentiką rasdavau vietinių žmonių 140

rankų darbuose, pirkti suvenyrus man net būdavo gėda.

2014 metais kelionėje Čilėje atkreipiau dėmesį, kiek daug žmonių čia nešioja papuošalus. Jų galima įsigyti beveik kiekvienoje gatvėje. Juvelyrika mano mintyse pradėjo suktis dar dažniau, stipriai įsikvėpiau ir grįžusi į Lietuvą pradėjau lankyti juvelyrikos kursus. Tačiau jie ne visai atliepė, ko ieškojau, – buvau ištroškusi semti juvelyrikos žinias profesionaliai, o pasirinktas kursas buvo komercinis. Tada juvelyriką vėl palikau nuošalyje, išvažiavau keliauti toliau.

Galiausiai, kai su draugu sprendėme, kur mudviem gyventi, supratau: jeigu važiuoju gyventi į jo šalį – Čilę, noriu būti nuo nieko nepriklausoma ir dabar yra metas pradėti studijuoti juvelyriką. Čilėje galima rinktis daug skirtingų juvelyrikos mokslų. Čia metalai pigesni, todėl mokytis juvelyriką, gali-

ma sakyti, apsimoka. „Pusiau drąsu, pusiau kvaila“, – kaip pasakytų mano vienas pažįstamas. Tuomet dar nesupratau, jog vienu metu pakeisti profesiją, gyvenamą žemyną ir mokytis naują kalbą gali būti šiek tiek sudėtinga. ( Juokiasi.)

– Juvelyrika – sritis, reikalaujanti be galo didelio įdirbio. Ar tai negąsdino imtis šios veiklos nuo nulio?

– Aš visada pasitikėjau savo rankomis ir žinojau, kad gebu dirbti su smulkiais dalykais. Mano tėtis gamindavo miniatiūrinius laivų modelius buteliuose. Kartą grįžusi į Lietuvą, dar prieš studijas Čilėje, paprašiau jo parodyti, kaip tai atrodo praktiškai.

Jis nusijuokė, bet pamokė. Per vieną dieną, kruopščiai dirbdama, aš iš pirmo karto padariau tą laivo modeliuką. Įsitikinau, kad jeigu galiu pagaminti tokį dalyką – galiu užsiimti ir juvelyrika.

141

142

Juvelyrai geba pasakyti atstumus milimetrų tikslumu, nes, dirbant su mažais dalykais, akys lavėja natūraliai, bet aš treniravau savo akis juvelyrikai pati to nesuprasdama jau vaikystėje.

Dar vaikystėje mes su tėčiu važiuodami automobiliu bandydavome atspėti, koks yra atstumas iki tam tikro objekto kelyje – tilto, ženklo ir panašiai. Juvelyrai geba pasakyti atstumus milimetrų tikslumu, nes, dirbant su mažais dalykais, akys lavėja natūraliai, bet aš treniravau savo akis juvelyrikai pati to nesuprasdama jau vaikystėje.

– Tave sieja giminystės ryšiai su žymiais Lietuvos juvelyrais – Kazimieru Simanoniu ir jo sūnumi Titu Simanoniu. Ar tai kaip nors darė įtaką tavo požiūriui į juvelyriką?

– Manau, tikrai taip. Mano mama, tarp daugybės kitų papuošalų, turi medalioną su laikrodžiu viduje, kurį Kazimieras padovanojo mano močiutei. Mama laiko jį atskiroje dėžutėje, nešioja tik ypatingomis progomis. Kai buvau maža, man jo niekada neduodavo, bet vis papuošalą nugvelbdavau.

Laikydama tą medalioną rankose jausdavau, kaip sudėtinga tokį pagaminti, bet ypatingas jis buvo ne tik dėl to. Medalionas turi išskirtinę istoriją. Kartą, kai mano tėtį jo mama vedė į darželį, jis ant žemės rado brangų laikrodį. Močiutė pakabino skelbimą dėl radinio skelbimų lentoje miestelyje, bet niekas nepasigedo vertingo laikrodžio labai ilgą laiką. Galiausiai Kazimieras pasiūlė močiutei pagaminti papuošalą, kurio

dalis būtų rastas laikrodis. Dabar suprantu, kad ši istorija medalioną stipriai sumistifikavo, bet tas papuošalas vaikystėje man tikrai turėjo neapsakomą vertę.

Prieš porą metų Kazimieras man padovanojo savo knygą „Juvelyriniai dirbiniai.

Interjero plastika“. Toje knygoje taip pat yra jo gamintų sietynų brėžiniai, nuotraukos, liturginių indų, dovanotų Vatikanui, atvaizdai – šie objektai įkvepia drąsos praplėsti darbo su metalu ribas.

– Kaip atrodė tavo juvelyrikos mokslų kelio pradžia?

– Mokytojai mane vadino lengvai išprotėjusia gerąja prasme, nes kai mokydavomės naują techniką ir padarydavome savo pirmuosius dirbinius, beveik visi studentai juos pasilikdavo, o aš nufotografuodavau ir mesdavau papuošalą lydytis atgal. Pirmi darbai man visai nekelia sentimentų – juk aš dar šimtus papuošalų pagaminsiu. Būdavo, kad noriu padaryti storesnį žiedą, tačiau mokytojai man sako, kad nereikia, bus per daug metalo, o žmonės mėgsta lengvus. Pagrindinis jų argumentas buvo, kad storesnio ir sunkesnio papuošalo aš neparduosiu. Nesiginčydavau, bet visada atsirinkdavau, kurie pastebėjimai yra techniniai ir kūrybiniai, o kurie – ekonominiai ir varžantys.

Juvelyrikoje dar jaučiuosi jauna ir alkana mokytis. Man atrodo, linkstu į skulptūriškumą, bet dabar už stilių man daug svarbiau yra technika. Kol kas nenoriu nusibrėžti ir įsprausti savęs į stiliaus rėmus. Daug eksperimentuoju, toliau mokausi savarankiškai ir žiūriu, kur visa tai veda. Įdomu, kad Čilėje mano papuošalai įvardijami kaip šiaurietiški arba skandinaviški, o Lietuvoje – egzotiški.

– Tavo kūryboje atskira vieta tenka netradicinėms juvelyrikos technikoms, tiesa?

– Studijuodama mokiausi tradicinės juvelyrikos technikas, kai kiekviena forma iš karto yra padaroma iš metalo. Dabar daug dirbu su vašku – iš jo sukuriu skulptūrą ir vėliau pagal ją išlieju metalinę formą. Vienam iš projektų naudojau metalo lašinimo į vandenį techniką, kai skystas metalas vandenyje akimirksniu sustingsta į formą. Labai svarbiomis laikau inkrustavimo technikas ir gebėjimą jas panaudoti.

– O kokios medžiagos tau yra artimiausios?

– Man patinka sidabras, auksas. Dabar daugiausiai naudoju auksą – tai minkštesnė ir mažiau komplikacijų kelianti medžiaga.

Nesu didelė brangakmenių mėgėja, juos dar tyrinėju ir jeigu randu patinkančių ir tinkančių dizainui, kartais naudoju. Šiuo metu laisvu laiku eksperimentuoju su akmenų 143

144

145

pjaustymu ir jų poliravimu. Čilėje apstu kvarco kristalų, akmenų kalnuose.

Kalbant apie medžiagas, mane labai daug išmokė darbas su perlais. Šiuo metu bendradarbiauju su Atakamoje įsikūrusia perlų įmone, kurie pirmieji pasaulyje sukūrė technologiją tvariai auginti eksliuzyvinius abalono perlus. Abalono perlai yra natūraliai ryškios spalvos, unikalių raštų ir itin reti – medžiaga labai trapi ir brangi. Pradėti dirbti su perlais buvo nelengva psichologiškai, labai jaudinausi juos sugadinti. Prisimenu, guosdavausi tėčiui ir jis labai gerai mane suprato, nes, anksčiau dirbęs židinių meistru, perlus jis lygindavo su viena iš savo darbo medžiagų – marmuru. Jis mane išmokė prisiimti atsakomybę, vis primindamas, kad pasirinkau tokią profesiją, kurios neatsiejama darbo dalis yra brangios medžiagos, todėl turiu išmokti pasitikėti savo jėgomis, įgūdžiais ir medžiagomis.

146

Visa juvelyrikos industrija stipriai priklauso nuo medžiagų išgavimo. Jaučiu didelę atsakomybę dirbdama su iškasenomis ir dažnai galvoju, kas, kaip ir kur jas išgavo.

Kartais aplanko mintys, ar verta kasti medžiagas iš žemės tam, kad jas nešiotume ant savęs? Bet tada sau mintyse patvirtinu, kad ne veltui žmonės papuošalus mėgsta jau nuo seniausių laikų. Manau, kad papuošalas yra daugiau nei statuso ženklas. Žinoma, yra ir tokių atvejų, bet, man atrodo, mes nešiojame papuošalus, nes jie mums yra savaip artimi. Žiūrint į mūsų planetos kilmės kontekstą, galbūt trauka nešioti metalą ir įtraukti jį į svarbiausius savo gyvenimo ritualus yra susijusi su tuo, kad metalas, geležis, yra mūsų planetos šerdis.

– Nors dar esi tik savo juvelyrikos kelionės pradžioje, jau spėjai sukurti ne vieną bendradarbystės projektą. Kas tau yra svarbu renkantis trumpalaikius kolegas?

– Dažniausiai tai būna mano draugai, kurie yra menininkai ir man patinka jų darbai. Nors su grafike Ieva Trinkūnaite pradėjome bendradarbiauti viena kitos nepažinodamos. Vienu metu sugalvojau, kad noriu ant savo papuošalų ką nors užrašyti, bet neapsisprendžiau nei ką tiksliai, nei kokia kalba. Tada galvojau, gal reikia piešti.

Tuo metu grįžusi į Lietuvą, nuėjau į Ievos parodą. Žiūrėdama į jos kūrinius pagalvojau, kad jos kūryba galėtų atsirasti ant mano papuošalų. Pakviečiau bendradarbiauti ir labai džiaugiuosi, kad ji sutiko. Bendradarbiavimas su kitais menininkais man yra kaip komplimentas jiems ir jų sričiai, tai man padeda plėsti kūrybinį akiratį. Beje, menininko kūrybos procesas yra gana vienišas, o bendradarbiaudamas su kitu kūrėju gali lavinti savo komunikacinius įgūdžius.

Viena yra padaryti, visai kita – papasakoti kitam, kaip tai padaryti ir kodėl. Dabar taip

147

148

149

150

Kai kuriu papuošalą ne pagal individualų užsakymą, sėdu prie stalo be jokių eskizų, nes kūryba vyksta proceso metu. Pritariu tapytojo Pablo Picasso mintims, kad įkvėpimas ateina dirbant arba kad, norint piešti, reikia užsimerkti ir dainuoti.

pat vystau kelias bendradarbystes – vieną su čiliete grafike, kitą su lietuve juvelyre.

– Kokiam žmogui tu kuri papuošalus?

– Ieškančiam autentikos. Nelabai tikiu, kad reiktų siekti originalumo, bet autentikos – tikrai taip. Noriu kurti taip, kad žmogus, pamatęs papuošalą, norėtų jį įsigyti dabar, nes daugiau tokio paties niekur kitur nepamatys. Man patinka dirbti su individualiais užsakymais, nes su daugeliu klientų gerai jaučiame vienas kitą ir esu jiems dėkinga už suteikiamą didelę laisvę ir pasitikėjimą.

– Ar lengva išnaudoti ir pasimėgauti didele kūrybine laisve?

– Individualaus užsakymo kūrybiniame procese stengiuosi daug komunikuoti, eskizuoju. Kad ir kokia didelė laisvė suteikiama man, papuošalą kuriu kitam. Bet būna, atrodo, galiu daryti bet ką, tačiau nuo tos didelės laisvės net sustingstu. Tokiais atvejais stengiuosi tiesiog paleisti ir kurti toliau.

Jeigu kas nors neišėjo, aš dėl to per daug nesijaudinu ir darau iš naujo. Galbūt, kadangi dar intensyviai mokausi, dalis mano kūrybos gimsta iš didelio kiekio bandymų.

Kai kuriu papuošalą ne pagal individualų užsakymą, sėdu prie stalo be jokių eskizų, nes kūryba vyksta proceso metu. Pritariu tapytojo Pablo Picasso mintims, kad įkvėpimas ateina dirbant arba kad, norint piešti, reikia užsimerkti ir dainuoti. Manau, kad kai kuriais atvejais eskizas kūrybą varžo.

Mano kūrybiškumo sąlygos – ritualai. Esu romantiškas žmogus ir romantizuoju aplink save beveik viską. Turiu atskirą stalą ir ritualus darbui su vašku. Įprastai juvelyrai, dirbantys su vašku, naudoja tam specialius įrankius, tarkim, vaško kaitintoją. Aš naudoju žvakės liepsną ir dirbu tik su natūraliu vašku. Tikriausiai dėl to esu nepagrįstai užsispyrusi, bet man svarbus kvapas, kuris mane nuramina. Svarbu ir tai, kad mano naudojamas vaškas neturi parafino ar sintetinių polimerų (šalutinių naftos produktų), kaip specializuotas juvelyrinis. Kai dirbu su metalu, būna visai kitaip – klausau muzikos, daug garsų ir triukšmo kelia ir įrankiai. Bet bendrai, juvelyrikos kūrybinis procesas man teikia didžiulį malonumą. Anksčiau niekada nesu susidūrusi su tuo, kad dirbdama pamirščiau net savo fiziologinius poreikius.

– O kaip Čilėje atrodo tavo kasdienybė?

– Gyvenu kaime. Kaimynai laiko gyvulius – fone girdisi cypaujantys viščiukai, nusižvengiantis arklys, lojantys šunys. Mano draugas pusmetį praleidžia dirbdamas Amerikoje – šį laiką būnu viena su dviem savo katėmis. Nors esu sociali, vienuma man padeda kūrybiškai. Prieš tai trejus metus gyvenome Santjage, bet pajaučiau, kad gyventi intensyvaus miesto centre, būti visada pasiekiamai dažnai veikė kaip trukdis iki galo pasinerti į kūrybą. Dabar, leidžiant daugiau laiko vienai, kūryba eina sklandžiau. Kar-

tais taip įsidirbu, kad visą dieną nenuleidžiu rankų. Kūryba man yra būdas visapusiškai būti su savimi. O kai palieku savo namų studiją, dažniausiai lankau parodas, draugų menininkų dirbtuves arba vaikštinėju Andų kalnų apsuptyje.

– Čilėje gyveni jau penkerius metus. Ar yra kas nors, prie ko vis dar negali priprasti gyvendama kitame pasaulio gale?

– Tikriausiai niekada nepriprasiu, kad, gimusi liepos vidury, dabar savo gimtadienį švenčiu žiemą. Niekada gyvenime nepagalvojau, kad gimtadienis gali apsiversti metų laike.

– Kokie yra tavo artimos ir tolimos ateities svajonės ir tikslai?

– Visas dėmesys ir svajonės yra nukreiptos į kūrybą. Noriu, kad mano prekinis ženklas augtų ir turėčiau kuo daugiau galimybių save realizuoti. Dabar kasmet grįžtu į Lietuvą trims mėnesiams, bet kitais metais planuoju grįžti metams. Noriu turėti kuo daugiau kūrybinių reikalų Lietuvoje. Na, ir bendrai Europoje juvelyrikos srityje yra daugiau galimybių. Ateityje norėčiau, jog gyvenimas ir kūryba būtų padalinta lygiomis dalimis Lietuvai ir Čilei. Svajoju, jog Lietuvos kultūros taryba paremtų mano kūrybinį projektą, kuris sujungia lietuvišką gintarą ir meteoritus, randamus Čilėje, Atakamos dykumoje. Taip šias dvi, atrodo, nesusijusias vietoves sujungčiau ne tik savo širdyje, bet ir materializuotame objekte.

151

NAUJI HORIZONTAI

TRYS DIENOS ANDALŪZIJOJE Nuotraukos: asmeninis archyvas

Unikalus savo kraštovaizdžiu, kultūra, laisvės

gų Malagos, Toremolinoso, Marbeljos ir kitų

kolekcijų. O kur dar visame mieste išsibars-

jausmu ir vietinių aistra gyventi, Andalūzijos

pajūrio miestelių atradimų.

čiusios jaukios nedidukės galerijos, kuriose,

regionas dažnai vadinamas viena geriausių

Pirmiausia – spalvingoji Malaga. Pieti-

atostogų krypčių visoje Ispanijoje. Nerūpes-

nės Ispanijos pakrantės uostamiestis, vienas

tinga pietietiška atmosfera, puiki infrastruk-

pagrindinių Kosta del Solio regiono miestų,

Sakote, kažką pamiršome?! Taip, Mala-

tūra, itin daug lankytinų objektų, platūs balti

turintis daugiau kaip 600 tūkst. gyventojų.

ga yra ir vieno garsiausių ispanų dailininkų

Kosta del Solio pakrantės paplūdimiai, palei

Šis miestas sužavės visus, besidominčius

ir skulptorių Pablo Picasso gimtinė! Jo mu-

Viduržemio jūrą išsidėstę savitą autentiką

menu, mat jame įsikūrę ne vienas pasauli-

ziejus įkurtas Buenavista rūmuose senaja-

išlaikę pajūrio miesteliai, geras kokybiškas ir

nio garso muziejus ir galerija – paklaidžioti

me Malagos žydų kvartale, visai netoli nuo

visada šviežias maistas. Skamba kaip svajo-

po jas ir prisirinkti vasariškų įkvėpimų tikrai

namo, kuriame menininkas ir gimė. Tai vie-

nių atostogos, tiesa?!

verta. Nuo Malagos miesto muziejaus, ku-

nas iš šešių garsiajam kubistui skirtų muziejų

nors ir ne tokiose garsiose, galima atrasti daugybę įdomių vietos menininkų darbų.

Tokią Pietų Ispanijos dalį pažinome ir

riame galėsite susipažinti su turtinga šio

Ispanijoje, reprezentuojantis visus meninin-

mes, kartu su „WizzAir“ turėję galimybę ap-

uostamiesčio istorija, Carmen Thyssen mu-

ko kūrybos laikotarpius – nuo mėlynojo iki

lankyti įspūdingiausius ir įsimintiniausius

ziejaus, kuriame puikuojasi ryškiausi XIX a.

siurrealizmo. Būtent šis muziejus savo ko-

šios Europos dalies kampelius. Vos kelių va-

ispanų tapybos darbai, iki žymiojo Paryžiuje

lekcijoje didžiuojasi 155 paveikslais, kuriuos

landų tiesioginis skrydis lėktuvu ir mes jau

įsikūrusio ir Malagoje savo padalinį turinčio

padovanojo dailininko artimieji ir draugai.

Kosta del Solyje – pakrantėje, kurioje mūsų

modernaus meno muziejaus „Centre Pom-

Atostogaudami Andalūzijoje neaplenkite ir

laukia kelios dienos, pilnos saulės ir ypatin-

pidou“ ar Šiuolaikinio meno centro (CAC)

Rondos miesto – jis tikrai įstrigs atmintyje.

152

153

154

Pagrindinis Rondos traukos objektas, ku-

mis siekia ir 300 metrų, o siauriausia vieta

nama „pescaito frito“, ir sardinių iešmeliai

rio tikrai nepraleidžia nė vienas čia viešin-

tarp jų – vos 10 metrų. Takas buvo įreng-

„espetos de sardinas“. Būtent juos patys

tis atostogautojas, – net 98 metrų aukščio

tas prieš daugiau nei šimtą metų, apylin-

ir mokėmės gaminti šeimos restoranėlyje

Puente Nuevo tiltas, sujungiantis gilaus tar-

kėse statant užtvankas ir tiesiant geležin-

„Restaurante La Viborilla“, įsikūrusiame Be-

peklio į dvi dalis padalintą miestą. Ant uolos

kelio liniją. Nors čia lankantis būtina dėvėti

nalmadenoje, visai šalia jūros kranto. Tąkart

krašto pastatytas miestas žavi savo išskirti-

šalmus, neišsigąskite: fiziškai tai ganėtinai

virtuvės šefas Pepe Benito atvirai dalijosi

niu išdėstymu, architektūra ir atsiveriančiais

lengvas

dovanojantis

savo patirtimi ir negailėdamas patarimų

vaizdais į Andalūzijos regioną. Taip norėjosi

užburiančius vaizdus. Patarimas: bilietus

pamokė, kaip taisyklingai suverti sardines

čia likti ilgiau ir pasimėgauti šio nuostabaus

įsigykite kaip įmanoma anksčiau – kitaip į

ant iešmo. Nustebsite – pasirodo, tai nėra

miesto aura! Na, gal kitą kartą...

šią unikalią gamtos vietą nepateksite.

taip lengva! Suvertas žuveles pagardina-

pasivaikščiojimas,

Viena įspūdingiausių ir giliausiai atmin-

Ir kaip galėtume nepaminėti Andalū-

me jūros druska ir iešmus smeigiame prie

tin įsirėžusių kelionės vietų – Caminito del

zijos virtuvės! Be mums puikiai pažįstamo

atviros ugnies. Pepe tyliai prasitaria, kad

Rey arba Karaliaus takas, esantis apie 60

tradicinio vytinto serano kumpio, garsiųjų

malkos tinka tik alyvmedžio. Pasirinkus ki-

kilometrų į šiaurę nuo Malagos. Takas, vin-

paelijos ar šaltos gaspačio sriubos patieka-

tokias, keisis ir patiekalo skonis.

giuojantis Gaitaneso tarpeklyje, tiesiai virš

lų, šio regiono virtuvė pamalonins gardžiais

Tokia toji Andalūzija – pilna skonių, at-

Gvadalorsės upės, tęsiasi apie 5 kilometrus,

šviežutėlių jūros gėrybių ir žuvies skoniais.

radimų, spalvų ir per kraštus besiliejančio

o jį praeiti užtruks tris valandas. Betikos

Iš jų bene geriausiai žinomi – su citrina pa-

gyvenimo džiaugsmo. Dalį jo su savimi ne-

kalnuose esančio tarpeklio sienos vieto-

tiekiama gruzdinta žuvis, ispaniškai vadi-

šiosiuosi ir lietuviškose vasaros dienose.

155

Šokėjas, šokio prodiuseris ir mokytojas, choreografas, urbanistinio šokio teatro „Low Air“ bendraįkūrėjas Laurynas Žakevičius jau ilgus metus atiduoda daug jėgų šokio kultūros Lietuvoje vystymui. Šiandien vedamas minties, kad apie reikiamus pokyčius meno ir kultūros srityje geriausiai žino joje esantys žmonės ir kas daugiau, jei ne tu pats, imsiesi pokyčių, vyras pirmininkauja Nacionalinei kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijai (NKIKIA). Kultūrinės atskirties mažinimas regionuose, kūrybinio verslumo edukacija menininkams ir kultūra kaip prioritetinė sritis – tai tik keli iš šios asociacijos siekių. Kūrėjas ir vadovas iš ilgametės patirties puikiai žino: didžiausi pasiekimai ir reikšmingiausi rezultatai aplanko tik nuosekliai dirbant.

Kultūra turi tapti prioritetu Tekstas: Goda Urbonaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Laurynai, prie tavo vardo – daug pozicijų. Kaip dažniausiai prisistatai?

– Pristatau save taip, kaip reikalauja kontekstas. Kiekvienam kūrėjui ar kitam srities profesionalui svarbu suvokti kontekstą, kuriame esi, ir gebėti tinkamai jame prisistatyti. Tikrai daugelis iš mūsų turime įvairių kompetencijų ir patirčių. Priklausomai nuo situacijos, kai kurias iš jų privalu išryškinti, o kitas padėti kiek atokiau. Visgi paprastai mane žino kaip šokėją arba šokio prodiuserį.

– Kaip susipažinai su šokiu dar ankstyvais 2000-aisiais? Kokia tuo metu buvo šokio kultūra Lietuvoje?

– Pirmas sąlytis su šokiu įvyko dar darželyje – visi šoko pramoginius šokius, šokau ir aš, nors negaliu sakyti, kad labai juos mėgau. Paauglystėje aktyviai sportavau ir, kartą per televiziją pamatęs muzikinį klipą, stipriai juo susižavėjau – pradėjau bandyti atkartoti matytus breiko judesius namuose. Lietuvoje tuo metu tik po truputį radosi šokio renginiai, todėl šokį tik televizijoje ir buvo galima pa156

matyti. Pradėjau vienas šokti namuose, vėliau treniravausi su broliu ir jo mokyklos draugais. Vis nugirsdavome, kad buriasi šokių komandos. Kilo klausimas, gal ir mums reikia suburti savo? Pradėjo formuotis tam tikras kontekstas, natūraliai įsiliejau į breiko pasaulį.

Galimybių nebuvo daug – per metus vykdavo vos keli šokio renginiai, bet jie pritraukdavo ir tarptautinę auditoriją, todėl aktyviai treniravomės ir dalyvavome. Sukakus aštuoniolikai pradėjome keliauti į užsienį, plėtėsi pasaulėžiūra. Įkvėpimo šaltinių ieškodavome neapsiribodami tik breiku. Domino ir kiti šokio stiliai, meniniai pasirodymai. Aktyviai sekėme amerikiečių televizinį projektą „So You Think You Can Dance“, kuris darė įtaką mūsų komandos ir mano asmeninei išraiškai. Žavėjausi, kaip šokis gali skleisti žinutę meniniame kontekste, ir krypome į kitokią, tradiciniam breikui neįprastą, estetiką. Kiek vėliau Lietuvoje pradėjo formuotis šokio studijos. Vienoje iš gatvės šokių studijų pradėjau dirbti ir aš – ten susipažinau su savo esama žmona Airida.

157

158

159

Iš tiesų, tada mes net nesuvokėme to reikšmės – sėdėjome su visais nusipelniusiais teatro žmonėmis ir nesupratome nei kur atsidūrėme, nei kur visa tai gali vesti. Tą akimirką atrodė, kad vyksta magija, gal atsitiktinumas...

Dalyvaudamas pirmajame „Tu gali šokti“ televiziniame projekte, lietuviškoje „So You Think You Can Dance“ versijoje, susipažinau su kitais šokio stiliais. Pradžioje kūnas nenorėjo jų priimti, nes nesu labai lankstus ir trūko reikiamų pagrindų, bet jaučiau daug noro. Maždaug 2010 m. įvyko tam tikras lūžis, kai su Airida pradėjome galvoti apie profesionalią šokio veiklą... Tiksliau sakant, viską, ką darėme, visada laikėme profesionalia veikla, bet aplinkai ne visada taip atrodė.

Ieškodami galimybių, kur galėtume pristatyti savo kūrybą, radome „Menų spaustuvės“ programą jauniesiems kūrėjams „Atvira erdvė“.

Užpildėme paraišką ir mūsų idėja pirmajam gatvės šokio spektakliui teatro erdvėje „Feel-link“ buvo atrinkta. Tai padėjo įsilieti į scenos menų kontekstą ir tapo atspirties tašku į kitą etapą.

– Kitame etape kartu su Airida įkūrėte urbanistinio šokio teatrą ir mokyklą „Low Air“, kurios tikslas nuo pat pradžių buvo keisti požiūrį į šokį, tiesa?

– Ne visai keisti, veikiau – plėtoti pačią ekosistemą ir prisidėti prie su šokiu susijusių galimybių. Net ir šiandien kartais šokis tebėra suvokiamas tik kaip pramoga. Mūsų tikslas buvo kurti bendruomenes, spektaklius, bendradarbiauti su kitais kūrėjais, režisieriais. Norėjosi parodyti, kad urbanistinis šokis, kaip ir kiti scenos menai, gali ir turi būti lygiavertiškai vertinama meninė išraiška ir gali nešti platesnę žinią nei tik atletizmas – šokis nėra tik įspūdingų judesių atlikimas.

– Ar buvo kertinis momentas, kai supratote, kad ši žinutė pasiekė didžiąją dalį visuomenės, o „Low Air“ nebėra pogrindyje ir jus žino kone visi?

– Viskas vyko gana nuosekliai. Skirtingais etapais siekėme skirtingų tikslų, tad įvardyti kertinį momentą nelengva. Daug dirbome ir stengiamės, kad įvairios šokio formos taptų įdomios ir integruotųsi į formalų ugdymą. Džiugu, kad jų po truputį atsirado M. K. Čiurlionio mokykloje, LMTA, VIKO. Pavyzdžiui, po spektaklio „Feel-link“ mus pakvietė įstoti į Šiuolaikinio šokio asociaciją. Šis spektaklis taip pat buvo nominuotas „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimui jaunojo menininko kate160

gorijoje. Iš tiesų, tada mes net nesuvokėme to reikšmės – sėdėjome su visais nusipelniusiais teatro žmonėmis ir nesupratome nei kur atsidūrėme, nei kur visa tai gali vesti. Tą akimirką atrodė, kad vyksta magija, gal atsitiktinumas... Pradžioje dažniau galvoji, kad tavo veikla ir projektai yra ypatingi, o tik vėliau supranti, kad viskas nutinka tik dėl paties sistemingo darbo. Laimėjai, nes... Atsidūrei ten, nes... Daugelis dalykų gali būti paaiškinama, o tai kartu nuima nuo pečių naštą. Didžioji dalis kūrėjų, nesulaukdami pripažinimo arba gaudami daug kritikos, žinoma, reaguoja jautriai, bet svarbu nepamiršti, kad kūryba, o juo labiau jos vertinimas yra subjektyvūs.

Arba, galbūt, padarei klaidų, iš kurių svarbu mokytis. Jeigu tavo ego veikia stipriai, gali dėl tokių dalykų nusivilti, o gali paprasčiausiai suprasti, kad jeigu ne šį pusmetį, tai kitą tau pasiseks. Žingsnis po žingsnio suvokiau, kaip svarbu legitimuoti tam tikrus veiksmus gaunant pripažinimo, atsirandant formaliose ugdymo programose ir strateginiuose procesuose.

Taip pat buvo labai įdomi patirtis su mūsų spektakliu paaugliams „Savoj krūvoj“, kurį ir atlieka paaugliai. Sukūrėme spektaklį, daug išmokome tiek mes, tiek paaugliai, bet nugirsdavai nuomonių, kaip tai bus įvertinta? Plačioji auditorija vertino puikiai, o iš dalies kolegų sulaukėme kvestionavimo ir dvejonių, ar tai yra profesionalus kūrinys. Jautėme polinkį apsiriboti tik „prasmingo edukacinio projekto“ vertinimu. Spektaklį atlieka paaugliai, kurie nėra profesionalai, tačiau vienas iš projekto tikslų buvo paauglių edukacija spektaklio kūrimo procese, kurio metu dirbome su profesionaliais įrankiais ir profesionalų komanda. Rezultatas išėjo daugialypis, nors svarbiausias ne tik jis. Galiausiai iš didžiosios dalies kritikų sulaukėme pozityvių recenzijų, kad tai yra novatoriškas požiūris ir priėjimas prie paaugliams skirto meno kūrinio. Sulaukėme ir „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimo. Visa tai prisidėjo prie požiūrio, kad toks meno kūrinys, šiuo atveju skirtas jaunai auditorijai, gali būti laikomas profesionaliu. Tam tikrais etapais reikia pasigrumti, surizikuoti, bet svarbu viską daryti nuosekliai ir jautriai analizuoti, kas ir kodėl vyksta.

161

– Užsiminei, kad su paaugliais kuriant spektaklį „Savoj krūvoj“ mokymasis buvo abipusis. Ko iš jų išmokai?

– Kūrėme su paaugliais, kurių kai kurie turėjo netrukus baigti dvyliktą klasę, bet nebūtinai ketino rinktis su šokiu susijusias studijas, nes urbanistinio šokio šokėjams vis dar trūksta nuoseklios ekosistemos ir pakankamai pavyzdžių, kurie skatintų likti šioje veikloje profesionaliai. Kadangi spektaklio kūrybos metu drauge su spektaklio idėjos autore Airida Gudaite priešaky buvome savotiški autoritetai, stengėmės juos kreipti ir parodyti, kad jie gali kurti ir tuo pagrindu statyti savo profesinį gyvenimą.

Spektaklio „Savoj krūvoj“ kūrybiniame procese išmokau iš jų drąsos, atsidavimo, pasitikėjimo. Per įvairias teatro, šokio, muzikos laboratorijas siekėme kurti saugią terpę, kurioje bręstanti asmenybė galėtų skleistis, ir per jas jaunimas leido sau dalintis asmeniniais jautriais išgyvenimais. Meninių rezidencijų metu šokėjai pradėjo atsiskleisti, pasakoti savo istorijas ir jų drąsa, vienas kito paskatinimas atvirai kalbėti tikrai įkvėpė ir mus. Proceso metu pradėjome 162

rinkti medžiagą įvairiais būdais: garso žinutėmis, koliažais, nuotraukomis, vaizdo įrašais. Visa tai vėliau choreografė ir režisierius adaptavo ir pritaikė spektaklio dramaturgijai, o tai ir tapo stipriąja šio kūrinio dalimi. Daug turinio kūrybai suteikė ir paauglių kasdienybės stebėjimas socialiniuose tinkluose – toks pasyvus mokymasis, bet aktyvus klausymasis padėjo kiek geriau suprasti, kokios temos, kokios formos ir estetika yra jaunimo estetika, nes kuriant spektaklį paaugliams būtina spirtis nuo šio amžiaus tarpsnio naratyvų.

– Šokio lauke esi jau dvidešimtmetį. Kokį jį Lietuvoje matai dabar?

– Šokio laukas šiandien yra toks matomas, kaip niekada anksčiau. Tai natūraliai susiklostė dėl sveikos konkurencijos sąlygų – organizacijos mokosi viena iš kitos, nepriklausomi šokio menininkai įsikvepia vieni iš kitų projektų. Stipriai pasitarnavo ir pandemija, lėmusi susitelkimą, kuris veikė kaip pagreitis. Bendrai atsirado kitoks požiūris į kultūrą ir supratimas, kad ji yra svarbi ir emociškai, gali prisidėti prie socialinių problemų sprendimo ir žmogaus gerovės stiprinimo. Šokio laukas šiuo metu dinamiškas, įvairus, bet kartu

ir gana uždaras – buriasi tam tikri rateliai, kurie iš dalies formuoja, kaip šokio laukas turi veikti ar atrodyti. Tikrai normalu, kiekvienoje srityje yra tam tikri tinklai, kurie vieni kitiems padeda arba trukdo.

– Šalia šokio veiklų, esi Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdybos pirmininkas. Kaip nusprendei imtis šios atsakomybės?

– Man visada buvo įdomu suprasti, kaip viskas veikia, įdomus strateginis mąstymas, nuolat mokiausi ir tebesimokau, kaip veikia kultūros ekosistema ir ko reikia norint joje būti. Galvodamas, kaip prisidėti prie kultūros lauko gerinimo, kaip padėti savo sričiai, žmonėms, dirbantiems su šokiu ir scenos menais, o kartu ir su „Low Air“, supratau, kad priklausyti tam tikriems tinklams, asociacijoms yra svarbu ir reikalinga. Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos veiklą pradėjau stebėti dar pandemijos laikotarpiu – pastebėjau, kad ši asociacija sėkmingai įsitraukia priimant tam tikrus įstatymus ir sistemingai prisideda prie sprendimų, kurie gali padėti visai kultūros ir kūrybinių industrijų sričiai. Pirma,

„Low Air“ tapo asociacijos nariais, dalyvavome įvairiose veiklose, mokymuose, bet norėjosi prisidėti prie svarbesnių pokyčių, plačiai atstovauti scenos menų ir šokio sritims, pamatyti savo veiklą tam tikruose įstatymuose. Kai žodžiai „kultūra“ arba „šokis“ atsiranda strateginiuose dokumentuose, niekas negali pasakyti, kad šios sritys yra nesvarbios ar negalima skirti tam pinigų. Įvairių darbo grupių formatuose atstovaujame ir siūlome, ko reikia kūrybinių ir kultūrinių industrijų sričiai. Asociacijos sandara yra kompleksiška ir aprėpia visą sektorių, ją sudaro biudžetinės ir nebiudžetinės organizacijos, pavieniai srities veikėjai. Ji išsiskiria tuo, kad stengiamasi nuosekliai atstovauti nevyriausybiniam sektoriui. Asociacija padeda būti geriau išgirstam, nes leidžia kalbėti ne kaip Laurynui, o kaip keliasdešimties tūkstančių susijusių kultūros lauko žmonių atstovui.

– Tavy gerai sudera kūrėjas ir vadovas – kūrybiškumas ir vadyba?

– Asmeniškai man įdomu ir viena, ir kita. Man patinka šokti, lipti į sceną, perduoti tam tikrą žinią. Stipriai tikiu, kad kultūra, kūrybiškumas, menas gali pagerinti gyvenimą, pradėti dialogą, skatinti 163

164

Apskritai tikiu, kad, norėdamas laisvės kurti, įgyvendinti svarbius projektus ir oriai užsiimti mėgstama veikla, privalai būti geras vadybininkas: laiko, rutinos, savo profesinės veiklos.

Ir kas daugiau imsis pokyčių, jeigu ne tu pats?

naujas mintis. Į vadybinę pusę mane stipriai veda tai, kad neturime daug tokių specialistų, o aš, kaip žmogus iš kultūros lauko, geriau suprantu, ko jam reikia. Apskritai tikiu, kad, norėdamas laisvės kurti, įgyvendinti svarbius projektus ir oriai užsiimti mėgstama veikla, privalai būti geras vadybininkas: laiko, rutinos, savo profesinės veiklos. Ir kas daugiau imsis pokyčių, jeigu ne tu pats?

– Daug bendrauji su sprendimų priėmėjais: politikais, savivaldybių ir kitų organizacijų atstovais. Kokią žinutę apie kultūrą tau skleisti yra svarbu?

– Kultūra yra prioritetas ir ją reikia puoselėti, saugoti, skleisti. Kultūra padeda mums pažinti save ir kitus – tiek artimus, tiek labai tolimus.

Kūrybinis sektorius siekia net iki 5 % viso Lietuvos bendrojo vidaus produkto – tai reikšmingas Lietuvos ekonomikos indėlis.

Palankesnė paramų, subsidijų ekosistema padėtų kūrybos sektoriui vystytis dar sėkmingiau.

Per asociacijos veiklą siekiame atstovauti KKI sektoriui, telkti skirtingas sritis, gerinti veiklos sąlygas, pritraukti investavimą ir, svarbiausia, skleisti žinią, kad tai ne biudžeto išlaidos, o didžiąja dalimi investicijos į valstybės ateitį.

Mūsų asociacijos veikloje atsiskleidžia ir nuo meno neatsiejamas kūrybinis mąstymas – vienijame įvairius verslus ir sritis. Pavyzdžiui, nuosekliai siekėme, kad kultūra ir kultūrinės veiklos taptų sveikatos gerinimo priemone. Taip atsirado „Socialinis receptas“, kuris leidžia šeimos gydytojams nemokamai nukreipti vyresnio amžiaus žmones į kultūros, dailės, šokio, muzikos, sporto, neformaliojo švietimo veiklas. Tai svarbu, nes vienatvė, tampanti vis aktualesnė senatvėje, turi įtakos žmogaus sveikatai. Šis konkretus pavyzdys parodo, kad KKI veikia tardiscipliniškai, o kūrybinių ir kultūrinių industrijų ekosistema prisideda ir prie kitų sektorių gerinimo: ekonomikos,

sveikatos, socialinių paslaugų, mokslo ir kt.

– Ar, užimdamas vadovaujamą poziciją Nacionalinėje kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijoje ir aktyviai veikdamas kultūroje, pastebi kokių nors mitų?

– Pastebiu atskirtį, kad kultūra gali būti arba orientuota tik į aukštesnę meninę pridėtinę vertę, arba komercinė ir „štampuojama“.

Tikiu, kad dėl siauro požiūrio komercinė ir nekomercinė kultūros dažnai yra painiojamos. Kartais išgirstu, kad tos organizacijos, kurios už savo teikiamas paslaugas yra nustačiusios rinką atitinkantį mokestį, yra traktuojamos kaip komercinės. Bet ar bilietas už pinigus į spektaklį, parodą, koncertą ar seminarą yra lygu komercijai? Svarbu analizuoti turinį, organizacijos nuoseklią kultūrinę strategiją, kuriamą pridėtinę ir socialinę vertę, produkto ar paslaugų kokybę.

Regionuose žmonės sulaukia mažiau įvairovės ir profesionalios, nacionaliniu ir tarptautiniu mastu įvertintos kūrybos, todėl komercinės kultūros platintojai žino, kad komercija regionuose bus ne ką mažiau, o kartais ir labiau paklausi. Tokia situacija iškraipo suvokimą, kas gali būti kultūra, ir čia visai nekalbu apie kokybę. Taip atsiranda kultūros atskirtis. Stengiamės atliepti šį iššūkį – šių metų mūsų asociacijos forumo vienas iš fokusų yra „Kultūra ir regionai“, nagrinėjame, kaip megzti ekosistemą, kad kultūra būtų tolygiai pasklidusi visoje Lietuvoje. Šiame kontekste išryškėja kultūrinio verslumo tema, kurią Lietuvos kultūros forumo kontekste ir gvildensime.

Asociacijoje taip pat norime skirti papildomo dėmesio kūrybinio verslumo edukacijai, savivadybai, talentų pritraukimo, advokacijos temoms. Kažkodėl kultūrinio verslumo temos, kurios dažnai susijusios su elementariais dalykais, tokiais kaip viešinimu, reklama, paslaugos ar produkto įvaizdžiu, dažnai yra painiojamos vien tik su verslu ir pinigų darymu.

165

Pastebiu, kad jeigu viskas aplink ramu, man pradeda dėl to darytis neramu. Idėjos ateina įvairiai, bet svarbu būti gerai pailsėjus – tada net ir žiūrint į sieną gali šauti gerų minčių.

– Kalbant apie kultūros sklaidą, kaip šioje vietoje galėtų pasitempti patys kūrėjai?

– Tikiu, visi kūrėjai galėtų būti tvaresni ne vien rinkdamiesi temas ar medžiagas, o ir pasistengdami, kad kūrinys gyvuotų ilgiau, kad žiūrovui būtų suteikta laiko atrasti konkretų kūrinį. Kadangi esu scenos menų atstovas, pasidalinsiu iš šios perspektyvos. Gyvi pasirodymai vyksta čia ir dabar ir, priešingai nei kitos meno rūšys, nėra dokumentuojami, tiražuojami. Žiūrovo patirtis yra momentinė – čia ir dabar. Vienam spektakliui sukurti reikia daug investicijų. Parodžius jį kelis kartus, toliau reikalinga vadyba. Kūrinys tikrai galėtų ir turėtų būti rodomas bent metus, nes auditorijai irgi prireikia laiko apie jį sužinoti. Pastebiu, kad visiems yra svarbus procesas iki meno kūrinio sukūrimo, o paskui jau – kaip išeis. Tačiau sklaida turėtų vykti kūrybinio proceso metu, o kūriniui pasirodžius ir toliau nuosekliai būti tęsiama. Patys menininkai sakome, kad nenorime būti verslininkais, kad mums verslavimas ir pardavimai netinka, tačiau iš kūrybos kartu norime gyventi. Vėlgi, kaip gyventi, jeigu stokojame nuoseklumo, kad žiūrovas mūsų kūrybą atrastų? Skatinčiau kūrėjus labiau pasitikėti ir aktyviau viešinti savo kūrybą, jos poveikį bei reikalingumą supantiems žmonėms. Visada stengiausi suprasti, kaip veikia sistemos, kodėl didieji prekių ženklai yra tokie matomi, ir svarsčiau, kodėl gi Lietuvos kultūros ir kūrybinių sričių atstovai ar jų paslaugos ir produkcija negali būti tokie reikalingi žmogui. O svarbiausia, kad kultūros vartojimas yra sveika, jis turtina ir jungia.

– Kokios, tavo manymu, kultūros sritys dar vis yra per mažai matomos, girdimos?

– Visos sritys galėtų būti labiau matomos ir girdimos. Nežvel166

giant vien tik į Lietuvos kultūros tarybos projektų finansavimo pasiskirstymą, scenos menas galėtų būti pastebėtas labiau. Tai akivaizdu žvelgiant į finansavimo intensyvumą ir infrastruktūrą. Sektinas pavyzdys yra kinas, kuris šiuo metu yra visa ko priešaky, nes turi ir savo atskirą kino centrą, ir mokesčių lengvatą, leidžiančią privatiems verslams patraukliai remti šią sritį. Mažesnėje ekosistemoje, pavyzdžiui, apimančioje Lietuvos kultūros tarybos sritis, finansavimas tarp sričių tikrai galėtų būti tolygesnis. Kitas aspektas – koncertinei muzikai skirtų salių yra kur kas daugiau nei erdvių, pritaikytų scenos menams. Žinoma, turime renovuotus nacionalinius teatrus, kurie veiklas įgyvendina nuolatinio finansavimo iš valstybės pagrindu, tačiau įvairialypis nevyriausybinių organizacijų sektorius yra užmirštas. Nevyriausybinio sektoriaus organizacijos ir kūrėjai dažniausiai inovuoja, prisitaiko ir kuria ten, kur atrodo neįmanoma, tas kartu skatina kūrybiškumą, bet toks netolygumas man nesuprantamas – ypač tai išryškėja grįžus iš užsienio. O ką jau kalbėti apie šokį, kurio, kaip ir dizaino, yra visur, net ir Olimpinėse žaidynėse, bet šokiui dedikuotos erdvės neturime.

– Esi ne kartą sakęs, kad menas skatina kūrybiškumą. O kaip tau pačiam ateina geriausios idėjos?

– Kai nespaudžia terminai, bet ir nėra visiškai ramu. Pastebiu, kad jeigu viskas aplink ramu, man pradeda dėl to darytis neramu. Idėjos ateina įvairiai, bet svarbu būti gerai pailsėjus – tada net ir žiūrint į sieną gali šauti gerų minčių. Daug domiuosi ir skaitau apie vizualinį matymą, architektūrą, dizainą. Skirtingos situacijos atveria skirtingus požiūrius. Man labai artima šokyje pritaikyti tam tikrus elementus iš kitų sričių. Taip pat tai, kas veikia kitose srityse, veikia ir kūryboje.

167

AKIMIRKŲ DIEVAI

Polly Nicholson Instagram: @bayntunflowers

#gardening

168

169

AKIMIRKŲ DIEVAI

Fernando Martos Instagram: @fernandomartosjardines

#gardening

170

171

AKIMIRKŲ DIEVAI

Charlie Harpur Instagram: @charlie.harpur

#gardening

172

173

AKIMIRKŲ DIEVAI

Alasdair Cameron Instagram: @camerongardens

#gardening

174

175

VISKAS ANKSČIAU AR VĖLIAU TAMPA ISTORIJA PRENUMERUOK „ILIUSTRUOTĄJĄ ISTORIJĄ“ DABAR

176

177

IKI PASIMATYMO RUGSĖJĮ !

Kartu širdimis ir darbais! www.blue-yellow.lt

Iliustracijos autorė: Eglė Plytnikaitė | I stand with Ukraine