Lamų slėnis 2020/04 Atrask pasaulį savo namuose

2020 BALANDIS (99)

ATRASK

PASAULÄ®

SAVO

NAMUOSE

1

Kokios spalvos Jūsų istorija?

Išsaugokite mielas akimirkas ir įamžinkite spalvingus prisiminimus pasitelkę atnaujintus patobulintus „Tikkurila“ vidaus dažus. Aksomo švelnumo pojūtį sukuriančius visiškai matinius dažus „Harmony“, itin mėgstamus plaunamus patvarius dažus „Remontti-Ässä“ arba aplinką tausojančius klasikinius dažus „Joker“.

2

www.tikkurila.lt

Kokios spalvos Jūsų istorija?

Įžiebkite vaizduotę ir įamžinkite savo spalvingus prisiminimus pasitelkę atnaujintus patobulintus „Tikkurila“ vidaus dažus. Aksomo švelnumo pojūtį sukuriančius visiškai matinius dažus „Harmony“, itin mėgstamus plaunamus patvarius dažus „Remontti-Ässä“ arba aplinką tausojančius klasikinius dažus „Joker“.

www.tikkurila.lt

3

Vyriausioji redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė

Eligijus Ramanauskas Laisvė Radzevičienė

Algė Ramanauskienė

Vaida Jankūnaitė Lina jushke

Dovaldė Butėnaitė

Martynas Lagauskas

Aušra Ražanskienė

Mantė Jaruševičiūtė

Kūrybos vadovas

Žurnalistė Žurnalistė

Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Dizaineris

Reklamos projektų vadovė Stilistė

Viršelis : Nuotrauka: Tomas Adomavičius

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

© 2020 Visos teisės saugomos.

4 Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

5

ATRASK PASAULĮ SAVO NAMUOSE 2020 BALANDIS (99)

REDAKCIJOS LAIŠKAS Tikiu, kad kiekvienam iš jūsų ši pasaulį sustabdžiusi pauzė padėjo kažką atrasti. Santūrią, romią, bet kartu nepaprastai artimą ir savitai gražią lietuvišką gamtą, kuri, pasirodo, visą šį laiką buvo visai čia pat, gal net tos pačios gatvės gale... Tikiu, kad pagaliau išmokote stabtelti ir supratote, kas gi iš tiesų slepiasi po tais stebuklingais žodžiais „lėtas gyvenimas“. Galbūt šis laikas jums buvo galimybė (nors ir priverstinė) iš esmės pergalvoti savo verslo modelį, savo įprastą kasdienybę tam, kad ateityje būtumėte dar stipresni?

Pripažinkite, tokios akimirkos mums visiems tik dar kartą įrodo, kad XXI amžiaus taip šlovinamas individualizmas yra mažai ko vertas – dabar kaip niekada aiškiai pamatėme, kad tik veikdami išvien galime padaryti kažką didelio. Pagalvokite, ko per šias dienas pasiilgote labiausiai? Neabejoju: paprasto apkabinimo. Draugės, mamos, močiutės, brolio... Juk nepaisant mūsų visų skirtumų, galų gale svarbiausi yra mūsų panašumai.

O mes, nepaisydami pasaulį stingdančios pauzės, ir toliau darome tai, ką iki šiol darėme geriausiai – tyliai dirbame, kad bent trumpai akimirkai galėtume jus atitraukti nuo supančio chaoso. Skaitykite ir godžiai į save gerkite kiekvieną sakinį, mintį ar vaizdą. Viskas praeis, tereikia kantriai išlaukti... ir gal net pasistengti tuo pasimėgauti!

Smagaus skaitymo!

Karolina A.

6

05 20

06 05

Woodkid

Erlend Ă˜ye

06 20

07 07

Michael Kiwanuka

Oh Wonder

07 15

08 12

Of Monsters and Men

Caribou

09 02

11 03

Foals

Bon Iver

7

NAUJIENOS

Ž

A

L

U

M

O

S

E

STALELIS „PALISSADE“ „HAY“

PASTATOMAS VAZONAS „BOTANIC STAND“ „DESIGN HOUSE STOCKHOLM“ KĖDĖ „HAY“

LAUKO BALDAI „PALISSADE“ „HAY“

8

VAZONAI „HAY“

NAMŲ ŠILTNAMIS „GREENHOUSE“ „DESIGN HOUSE STOCKHOLM

„PALISSADE“

VAZONAI „PLANTER“ „& TRADITION“

Prekes r a s i t e i n t er jero pa r d u o t u vė s e s k an d iam o . lt bei s k an d in av is k iinter j er a i . lt 9

NAUJIENOS

Vazono stovas 45,99-69,99 Eur

Netaisyklinga vaza 35,99 Eur

NATŪRALUMO FORMOS Prekes rasite interjero parduotuvėse „Zara Home“ PC „Akropolis“, Ozo g. 25, Vilniuje ir Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaune

Dekoratyvinis indas 35,99 Eur

Suskleidžiamas staliukas su padėklu 89,99 Eur

10

Žali fajanso indai 6,99-9,99 Eur

NAUJIENOS

„BURBERRY“ VASARA „Ši kampanija – tai lyg nauja pradžia. Norėjau paminėti tuos vyrus ir moteris, kurie atstovauja „Burberry“.

Visi kartu jie atspindi šiandieninį mados namų rafinuotumą ir nuostatas“, – sako Riccardo Tisci, mados namų „Burberry“ kūrybos vadovas. Naujoji kampanija, fotografijų ir vaizdo įrašų serijoje įamžinta tradiciniame „Burberry“ smėlio spalvos fone, alsuoja prabangios mados namų ženklais ir simboliais, joje ekscentrika persipina su klasika. Kampanijoje akcentuojami svarbiausi „Burberry“ pavasario-vasaros kolekcijos vyrams ir moterims elementai: kostiumai, vakariniai drabužiai ir lietpalčiai. Svarbų vaidmenį atlieka ir žymiosios „Burberry“ rankinės, nepamirštant garsiųjų mados namų įkūrėjo Thomaso Burberry įkvėptų „TB Bag“ bei „Lola“ ir populiariosios „Pocket Bag“.

„MAX MARA“ APDOVANOJIMO LAIMĖTOJA – EMMA TALBOT Prestižinis apdovanojimas „Max Mara Art Prize for Women“, remiantis Didžiojoje Britanijoje kuriančias moteris menininkes, kurios dar nėra surengusios reikšmingos asmeninės parodos, šiemet skirtas britų menininkei Emmai Talbot. Tai vienintelis tokio pobūdžio vizualiojo meno apdovanojimas, teikiamas nuo 2005-ųjų kas dvejus metus. Šių metų laimėtoja Emma Talbot šešis mėnesius praleis Italijoje specialiai jai pritaikytoje meno rezidencijoje kurdama naujus meno kūrinius, kurie 2021 m. bus eksponuojami „Whitechapel“ galerijoje Londone, o vėliau persikels į „Max Mara“ įkūrėjo Achille Maramotti įsteigtos privačios šiuolaikinio meno kolekcijos erdves Italijoje.

11

DEŠIMTUKAS | 12345678910

NESIBAIGIANTI JO KELIONĖ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Nesibaigiančios klajonės po pasaulį, į didžiausius nuotykius nunešanti fotografija, geriausias ratuotas draugas motociklas, žmonės ir ryšiai tarp jų – tokie yra svarbiausi fotografo Tomo Adomavičiaus įkvėpimai.

1 KELIONĖS. Kelionės man – didelis įkvėpimas ir išėjimas iš komforto zonos. Kiekvieną kartą iš kelionės grįžtu nebe tas pats Tomas, kuris iškeliavo. Būna, kad viskas viduje apsiverčia 180 laipsnių. Mane tai labai žavi. Be to, matau tai ne tik savyje, bet ir kituose žmonėse. Kelionės pakeičia žmonių gyvenimus, praplečia akiratį, suvokimą apie mus supančią aplinką, pasaulį, gyvenimo įvairovę, suteikia gryno oro. Tyras įkvėpimas!

12

2 FOTOGRAFIJA. Fotografija man – gyvenimo dovana. Ji man leidžia įgyvendinti visas svajones pačiu maloniausiu man būdu, darant tai, ką besąlygiškai mėgstu ir myliu – fotografuojant. Fotografija į mano gyvenimą atneša netikėtų patirčių, suteikia galimybę susipažinti su daugybe šviesių žmonių, su kuriais kitokiomis aplinkybėmis gal nė nesusitiktume. Fotografija man yra įkvėpimas gyventi.

4 DRAUGAI. Pokalbiai telefonu su draugu vaikštinėjant parduotuvėje iš kampo į kampą – kai draugo istorija tokia įtraukianti, jog nejučiomis prarandi laiko nuovoką ir užmiršti, kur esi.

3 NAUJI ŽMONĖS. Žmonės į mano gyvenimą dažnai ateina fotografuojant arba keliaujant. Pažintis su kiekvienu iš jų, su nauju veidu, negirdėtais anekdotais ar liūdnomis istorijomis, užsimezgęs stiprus draugiškas emocinis ryšys, grįstas pasitikėjimu ir meile, – tai nektaras sielai.

13

5 MYLIMA MOTERIS. Žmogus, kuris mane pažįsta tokį, koks esu nukritus visoms socialinėms kaukėms. Kartais susimąstau, kad ji mane pažįsta net geriau nei aš pats. Kiekvienos akimirkos mokytoja, patarėja ir meilužė. Mano Dalis, su kuria per gyvenimą einame kartu: į kalną ar nuokalnę, pasroviui ar prieš srovę – visada susikibę rankomis.

6 MAMA IR TĖTIS. Mama ir tėtis – pirmieji žmonės šioje žemėje, mane paėmę ant rankų. Nuo tos dienos iki šiol, nesvarbu, kad mus skiria tūkstančiai kilometrų, jūrų, kalnų, miestų, upių ar vandenynų, tų rankų šilumą aš jaučiu kiekviename savo žingsnyje.

Dėl to jiems esu be galo dėkingas.

7 MEDITACIJA. Patyrimas už žodžių ir proto. Kiekvieną dieną įkvepiantis veikti darnoje su pasauliu. Ilgai buvo sunku surasti žodžius tai būsenai apibūdinti, tačiau šiandien pamačiau savo bičiulės Agnietės Laurinaitytės mintį, kad meditacija – tai šios akimirkos branginimas. Negalėčiau sugalvoti geriau.

14

8 MOTOCIKLAS. Motociklas man – tai absoliutus laisvės pojūtis. Mechaninis šedevras, leidžiantis pasijausti taip, it turėčiau sparnus. Man tai viena iš tyriausių meditacijos formų: kai lieku tik aš, bėgantis kelias ir niekada nesibaigiantis horizontas.

9 VAIKAI. Kiekvienas iš mūsų savo viduje turime tą patį mažą berniuką ar mergaitę, kuris į pasaulį žiūri kaip į nesibaigiantį žaidimą. Labai svarbu nuolatiniame bėgime atrasti bent penkiolika minučių vaikiškam žaismui, buvimui šiame momente, negalvojant apie tai, kas bus rytoj ar poryt. Taip pat vaikai man primena, kaip svarbu yra išreikšti visas savo mintis ir emocijas, nepaisant, kas ką pagalvos.

10 GYVENIMAS. Visas gyvenimas yra didelis įkvėpimas. Dovana ir džiaugsmas, kad galime jausti, patirti, mylėti, džiaugtis, liūdėti, verkti, vėl džiaugtis... Ar tiesiog būti ir leisti sau skristi.

15

SVEČIUOSE PAS PAULIŲ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Apie gardžias vakarienes išvažiuojamųjų renginių „Vyrai virtuvėje“ sumanytojo, telekomunikacijų bendrovės skaitmeninių kanalų padalinio vadovo ir gero maisto mylėtojo Pauliaus Stoškaus namuose jau sklando mažytės legendos, o dabar, kai vyras persikėlė į įspūdingą būstą šimto metų istoriją skaičiuojančiame Vilniaus senamiesčio name, jos tapo dar ypatingesnės. Į svečius pas Paulių šiandien kviečiame ir jus.

16

17

„KASKART ATSISTOJĘS PRIE PUODŲ STENGIUOSI IŠMĖGINTI BENT KAŽKĄ NAUJO.“

– Pauliau, ar nuo vaikystės turėjai kitokį nei tavo bendraamžiai santykį su maistu? Ką skaniausio iš vaikystės prisimeni?

– Iš vaikystės mano atmintyje įstrigę visi pasiruošimai šventėms. Su seserimi būdavome pagrindiniai mamos pagalbininkai virtuvėje.

Gimtadieniai, Naujieji metai, Velykos, Kalėdos – visoms šventėms pareigingai ruošdavomės, stalai tikrai būdavo nukrauti vaišėmis. Tad taip, bendras suvokimas apie maistą, jo ruošimą susiformavo dar iš vaikystės ir paauglystės. Visi giminėje žinojo, kad jei ant stalo nėra lietuviškos mišrainės, Paulius šventės „neužskaitys“. Iš mamos ruoštų patiekalų labiausiai atmintin įsirėžęs paprastas naminis maistas: karbonadai su svogūnais ir sūriu, šilkinė bulvių košė. Nors šiuo metu ir nesu didelis saldumynų mėgėjas, iš vaikystės puikiai pamenu mamos ruoštus panakotos desertus, vaflius ir plikytus pyragaičius su vanilės kremu. Šie desertai – mamos vizitinė kortelė: ji iki šiol juos gamina anūkams. Be to, paauglystėje visos vasaros prabėgdavo sode auginant ir prižiūrint salotas, pomidorus, agurkus, tad kiekvieną dieną valgydavome skirtingais būdais paruoštas daržoves.

– O kaip apibūdintumei dabartinį savo santykį su maistu?

– Šiuo metu santykis su maistu yra labai įdomus – tai mano pagrindinio darbo, hobio ir verslo derinys. Nors jau ketverius metus darbuojuosi vienoje iš telekomunikacijų bendrovių skaitmeninių kanalų padalinio vadovu, vasaros sezoną pasineriu į maitinimo sektorių.

Mano suburta komanda „Vyrai virtuvėje“ jau

18

tuoj pradės šeštą išvažiuojamųjų renginių aptarnavimo sezoną. Kiekvienais metais vykstame bent į dvidešimt vestuvių, per kurias esame atsakingi už maitinimą, aptarnavimą, dekorą.

Pats labai mėgstu gaminti, domėtis naujovėmis, tad nors po įtempto vestuvių sezono, būna, kurį laiką turiu atsitraukti nuo maisto gaminimo ir pailsėti, tačiau rudeniop, artėjant žiemai, tai vėl tampa mano hobiu – iš naujo pasineriu į naujus skanius atradimus.

– Svarbiausia tau ‒ kad maistas nebūtų nuobodus?

– Iš tiesų, nemėgstu dažnai gaminti tų pačių patiekalų. Man jie pabosta, todėl kaskart atsistojęs prie puodų stengiuosi išmėginti bent kažką naujo. Žiūriu keletą dokumentinių serialų apie maisto gaminimą. Daug išmokstu iš „ChefSteps“, o didžiausias mano įkvėpimo šaltinis yra kultinis serialas „Chef ’s Table“. Ten pamatyti deriniai ar idėjos vėliau persikelia ir į mano virtuvę.

– Koks skonis tave pakylėja? Kas tau sutelpa į šiuos du paprastus žodžius: geras maistas?

– Išgirdęs klausimą stabtelėjau ir susimąsčiau. Turbūt dėl to, kad galvoje nerandu vieno atsakymo. Prioritetą teikiu tinkamai paruoštam maistui. Ne, čia nekalbu apie skonį ar išvaizdą – tai diskusijų objektas, nemanau, kad galima pritaikyti vieną taisyklę. Tinkamai paruoštu maistu vadinu nesugadintus patiekalus: paruošta žuvis turi būti sultinga, daržovės traškios ir nepraradusios vitaminų, mėsa minkšta ir išlaikiusi visas geriausias skonines savybes.

19

20

TAPKITE MAŽA, BET SVARBIA MŪSŲ KOMANDOS DALIMI!

21

„TIK TURINT TVIRTĄ ŽINIŲ PAMATĄ GALIMA IMPROVIZUOTI IR PASIKLIAUTI JAUSMU. O JIS, MANO GALVA, TAIP PAT ATKELIAUJA TIK SU PATIRTIMI!“

22

– O kur tu mokeisi savųjų maisto ruošimo įgūdžių?

– Teko nemažai darbuotis šalia kitų šefų, stebėti, kaip jie gamina, dalyvauti įvairiuose mokymuose. Tai suteikė bazinių žinių ir praktikos, o vėliau jas papildė vaizdo pamokos įvairiose platformose – prenumeruoju nuotolines geriausių pasaulio virtuvės šefų pamokas. Turint bazinį suvokimą, nemažai praktinių žinių ir daug daug noro išmokti, tokios pamokos gali būti gera terpė tobulėti.

– Vis dėlto maisto gaminimas tau – tai labiau mokslas ar jausmas? Ar egzistuoja Pauliaus maisto filosofija?

– Esu tikras, kad be specialių žinių, vien tik vadovaudamasis jausmu, geras šefas nebūsi. Kaip ir minėjau, man svarbu, kad maistas būtų paruoštas taisyklingai. Galimi vieni ar kiti nukrypimai, tačiau išlaikyti tam tikras taisykles yra nepaprastai svarbu.

Tik turint tvirtą žinių pamatą galima improvizuoti ir pasikliauti jausmu. O jis, mano galva, taip pat atkeliauja tik su patirtimi!

– Girdėjau, kad maiste tau itin svarbios naujovės?

– Naujovės verčia tobulėti. Man patinka ieškoti, atrasti, pagaminti, ragauti ir mėgautis pasiektu rezultatu. Būna visko – taip pat ir nesėkmingų bandymų. Žinoma, ilgainiui atsiradusi subtili nuojauta apsaugo nuo nesėkmių ir dažniausiai visi kulinariniai bandymai pavyksta.

Tai mano atradimų laikas. Jeigu jau sugalvojau – būtinai ir pagaminsiu. It mažytė kelionė: nuo recepto paieškos, produktų parinkimo iki maisto ruošimo ir patiekimo.

Ruošdamasis, ieškodamas reikiamų ingredientų, gamindamas aš ilsiuosi. O viską karūnuoja patiekalo pateikimas ir ragaujančiųjų padėkos. (Šypsosi.)

– Jei kasdien reiktų valgyti vieną vienintelį patiekalą, koks jis būtų?

– Labai tikiuosi, kad taip niekada nenutiks! ( Juokiasi.)

Sugriūtų visa mano maisto kultūros idilė... Man tai būtų it dalies poilsio, atradimo džiaugsmo, naujų skonių patyrimo, pasitenkinimo netektis!

– Ar tavo namuose draugų vakarienės dažnos?

– Čia viena iš maloniausių mano hobio dalių. Draugų vakarienės yra labai dažnos, labai mėgstu į savo namus kviesti svečių. Juokauju, kad užsukę draugai tampa ir mano eksperimentų dalyviais. Pasitaiko ir taip, kad svečiai ragauja patiekalus, kurie vasarą atsidurs vestuvių meniu. Gražūs namai, skanus maistas, svetingi šeimininkai – kartais galvoju, kad ir aš pats norėčiau būti pakviestas į tokią vakarienę! ( Juokiasi.)

23

– Restorano namuose idėja tampa vis aktualesnė, tiesa?

– Tiesą pasakius, pirmaisiais gyvavimo metais „Vyrų virtuvėje“ idėja ir buvo labai panaši – aš gamindavau vakarienę, o į ją užsukdavo atsitiktiniai svečiai. Feisbuke paskelbdavau, kad gaminsiu vieną ar kitą patiekalą ir į savo namus kviečiu svečius. Vienintelė sąlyga – jiems reikia pasirūpinti vynu. Šią idėją buvau nusižiūrėjęs iš garsiojo Jamie Oliverio. Ilgainiui tokio restorano namuose šalininkų atsirado nemažai, net platformoje „Airbnb“ atsirado galimybė užsukti į svečius pas vietinius. Man ši idėja labai artima ir miela.

– Kuo kviesdamas į namus svečius vaišini?

Leisk mums per atstumą pajausti, ką reiškia vakarienė Pauliaus namuose!

– Priklauso nuo vakaro. Turime tradiciją su draugais susitikti kalėdinei šventinei vakarienei – tuomet ruošiu visą degustacinę vakarienę su keliais patiekalais. Jei tai tiesiog kokteilių vakarėlis, tuomet apsiriboju lengvais užkandžiais.

Persikėlę į naujus namus, į juos perkėlėme ir šeimų šventes. Visgi kai tiek daug gaspadinių susirenka į vieną vietą, esame susitarę, kad aš būnu atsakingas už pagrindinį patiekalą, o užkandžius palieku atvykstantiems artimiesiems.

Labai mėgstu svečiams patiekti tartarų: tuno, lašišos ar jautienos. Mėgstu žalią mėsą, bet kadangi tokiems patiekalams gaminti norisi progos, tai ir ja ir pasinaudoju, palepinu ne tik namiškius, bet ir artimuosius.

Iš pagrindinių patiekalų dažnai lieku ištikimas klasikiniam jautienos kepsniui su aitriu pipiriniu padažu. Vakarienėse dalyvauja ir senas patefonas bei per jį skambanti muzika – viskas nuo klasikinio Naujojo Orleano džiazo iki Adelės ar „Coldplay“. Be to, esu didelis kokteilių gerbėjas, ne veltui namuose puikuojasi baro staliukas ant ratukų su plačiu spektru skirtingų gėrimų. Jei paklaustumėt artimųjų, visi patvirtintų, kad „Whiskey Sour“ su kiaušinių baltymu – tai vizitinė mano namų kortelė. (Šypsosi.)

24

25

26

– Beje, šiuose namuose įsikūrei ne taip seniai. Kokie jie – tavo naujieji namai? Kaip jie buvo kuriami? Kokius svarbiausius reikalavimus kėlei savo erdvei?

– Tai namai, kuriuose malonu leisti laiką tiek dienos, tiek vakaro metu. Tai ypač pasijautė dabar, karantino metu: prabėgus trims savaitėms man čia vis dar nepabodo! Labai malonus jausmas. Norėjosi sukurti tokią erdvę, kurioje būtų gera leisti laiką ir su antrąja puse, ir su šeima, ir su draugais. Čia itin svarbi maisto gamybos erdvė – įrengta taip, kad joje būtų patogu ir viskas lengvai pasiekiama. Bute daug baltos ir pilkos spalvos, o virtuvės sala – labai ryški ir išskirtinė, pagaminta iš margaspalvio itališko „terrazzo“ akmens. Ši zona – tarsi magnetas bet kurio susibūrimo metu – aplink ją ir verda visas gyvenimas.

– Ar šiuose namuose tu pats jau turi mylimiausią savo kampą?

– Būsiu neoriginalus, tačiau patogiausiai ir saugiausiai jaučiuosi vietoje, kurioje ruošiu maistą, – tarp kaitlentės ir salos. (Šypsosi.)

– Kuriant šiuos namus svarbiausias tikslas buvo išsaugoti tai, kas likę sena, ir atkurti, kas sugadinta laiko, tiesa?

– Kurti sau namus – viena įdomesnių gyvenimo patirčių. Tai pirmasis mano paties įrengtas butas, jo kūrime dalyvavau nuo pirmoji etapo, kai įsigijome administracinės paskirties patalpas, visiškai nepritaikytas gyvenimui, iki paskutiniųjų daiktų dėliojimo.

27

28

29

30

Prisimenu, kai kurios buto erdvės buvo avarinės būklės, statybų metu patyrėme ir nemažai nemalonių incidentų. Pavyzdžiui, apliejome kaimynus: dėl senų vamzdžių trūkimo buvo taip smarkiai sulietos perdangos tarp aukštų, kad dviem aukštais žemiau gyvenantiems kaimynams įgriuvo vonios kambario lubos. Šis namas skaičiuoja jau daugiau nei šimto metų istoriją, tad visos pastato perdangos yra medinės, tarpai tarp aukštų užpildyti smėlio ir molio mišiniu. Prisigėręs vandens toks mišinys tapo per sunkus ir neatlaikė...

Nepaisant nemalonių potyrių, vien patekimas į butą užburiančia laiptine su stikliniu kupolu stoge, įspūdingos keturių metrų aukščio lubos, jausmas viduje – visa tai atperka rūpesčius, dabar tai tik linksmi prisiminimai.

Prieš įrengiant butą, iš Kultūros paveldo departamento gavau sąrašą dalykų, kurie šiame bute saugotini: grindys,

lubos, durys. Visi jie privalėjo būti atrestauruoti arba pagaminti atkuriant autentiškus raštus.

– Susidaro įspūdis, kad estetika tau svarbi visur – lėkštėje, namuose, gyvenime?

– Tiesiai į taikinį! Man svarbi visuma – tiek namų interjere, tiek kuriant patiekalą lėkštėje. Sau artimoms ir patinkančioms sritims skiriu tikrai daug dėmesio. Galiu užmiršti viską aplink ir joms atiduoti visą save. Tai stengiuosi sujungti ir „Vyrų virtuvės“ aptarnaujamose vestuvėse. Jau dabar turiu bent keletą sandėliukų užpildęs žvakėmis ir žvakidėmis, indais, lėkštėmis, įrankiais, vazomis ir visa aibe kitokių dekoro elementų.

– Pauliau, o koks tau yra pavasario skonis?

– Maloniai aštrus, kvepiantis šviežumu ir labai šviesus.

31

STILIUS

KOPENHAGA Nuotrauka: „NN07“ archyvas

Be ribų – taip save apibūdina Kopenhagoje įkurtas vyriškos mados prekės ženklas „NN07“. Iš tiesų, po raidėmis NN slypi du žodžiai – No Nationality. Naująjį 2020-ųjų pavasario‒vasaros sezoną „NN07“ kūrėjai ypatingą dėmesį skiria šviesai – juk būtent ŠVARKAS„DRAKE“

Švelnios smėlio spalvos, standžios, bet švelnios medžiagos vyriškas švarkas. Gali būti derinamas su tos pačios spalvos šortais ar žemės atspalvių kelnėmis.

Tai universalus drabužis, užbaigsiantis visą įvaizdį.

KELNĖS „THEO“

Klasikinio kirpimo trumpintos „chino“ stiliaus vyriškos kelnės gali būti dėvimos tiek su sportiniais bateliais, tiek su puošnesniais batais. Patogumas, paprastumas ir nepriekaištinga kokybė – nepamainomas vyriško stiliaus trejetas.

NERTINIS „KNUT“

Samanų spalvos nertinis – tai klasikinis vyriškas drabužis, kurį galima pasirinkti iš dar keturių skirtingų spalvų. Sukurtas dievinantiems paprastą skandinavišką stilių.

32

šviesos ir šešėlių žaismas įkvėpė pačius garsiausius pasaulio tapytojus.

STILIUS

STOKHOLMAS Nuotrauka: „A Day’s March“ archyvas

Švedijoje įkurtas prekės ženklas „A Day’s March“ vadovaujasi šiais principais: minimalus poveikis aplinkai, tobula pusiausvyra tarp kainos bei kokybės, ir drabužiai be galiojimo laiko. Ženklo pavadinimas, įkvėptas seno karinio termino, atspindi kūrėjų siekį kurti drabužius, kurie padėtų įveikti kasdienius džiaugsmus ir iššūkius.

MARŠKINIAI „PATCH“

Itin minkšti alyvuogių spalvos marškiniai, pagaminti iš tvarios medžiagos. Dekoruoti dviem klasikinėmis kišenėmis.

ŠVARKAS „ORIGINAL“

Stangraus velveto marškinių tipo švarkas gali būti nešiojamas su marškinėliais ar plonu vilnos megztuku.

PALTAS „CAR“

Sodrios žalios spalvos medvilninis vyriškas paltas iki kelių – tai klasikinis dizainas, sukurtas taip, kad tobulai draugautų su bet kuriuo kitu vyriškos spintos drabužiu.

33

DIZAINO PAŽINTIS

IŠ DANIJOS – VISAM PASAULIUI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: „Menu“ archyvas

Nuoširdi ir tikra daniška draugystė – taip galime pavadinti romaną, užsimezgusį tarp danų gamintojo „Menu“ ir toje pačioje šalyje kuriančios dizainerių komandos „Norm Architects“. Nenuostabu, kad šie du šiaurietiško dizaino mylėtojai sukūrė jau ne vieną garsiai pripažintą ir į dizaino pasaulio viršūnes įkopusį produktą. Ikoniški baldai, įstabūs šviestuvai ir namų aksesuarai – ši skandinaviška bendrystė pasauliui davė dešimtis aukščiausios prabos dizaino brangakmenių.

„MENU“: SVARBIAUSIA – RYŠYS Danų dizaino pasididžiavimas „Menu“ – tai skandinaviškas vertybes puose-

lėjantis prekės ženklas, turintis paprastą, bet tuo pačiu ir itin reikšmingą tikslą: praturtinti gyvenimą moderniais kūriniais, kurie sujungtų skirtingas kasdienio gy-

venimo sritis. Dar 1978 metais savo veiklą pradėję „Menu“ jau daugiau nei keturis dešimtmečius geriausių pasaulio dizainerių idėjas paverčia laikui nepavaldžiais

moderniais baldais, interjero aksesuarais bei šviestuvais. Kiekvienas iš jų alsuoja atidumu detalėms ir estetine švara, sumanumu, aukščiausia kokybe ir natūraliomis

medžiagomis, pasižymi kruopščiai apgalvotais minimalistiniais siluetais, yra neper-

krauti detalių, o viduje pažadina ramybės pojūtį. Sujungti namų bei darbo erdves ir kiekviename iš mūsų suvirpinti svetingumo jausmą – „Menu“ kuriami dizainai

naujai apibrėžia, kaip naudoti erdvę, ir, svarbiausia, primena, kaip svarbu vieniems su kitais jausti artimą ryšį. Būtent tai jie ir vadina sujungtomis erdvėmis.

34

35

„NORM ARCHITECTS“ – STIPRUS BALSAS DIZAINO PASAULYJE Dar 2008 m. dviejų bendraminčių Jonaso

Bjerre-Poulseno ir Kaspero Rønno sukurta dizaino studija „Norm Architects“ šiandien neabejotinai gali būti vadinama vienu gar-

siausių balsų dizaino pasaulyje. Po žodžiu „Norm“ slypi didžiulė pagarba tradicijoms

‒ dešimtmečiais formuotoms normoms, ku-

rios per ilgus metus įsitvirtino architektūros ir estetikos pasaulyje. „Norm“ tikslas ‒ kurti produktus ir projektus, kurie ne tik būtų ne-

priekaištingai aukštos kokybės, bet ir įkūnytų

tradicijas, istoriją, subtilų grožio pajautimą ir, svarbiausia, ilgaamžiškumą.

Įsikūrę vienoje seniausių Kopenhagos ga-

tvių, jie gerbia savo praeitį ir kontekstą, kuriame susiformavo, todėl kuria remdamiesi

skandinaviško dizaino tradicija – tai nesenstanti estetika, natūralios medžiagos, moder-

nistinio santūrumo ir rafinuotumo dermė.

Tyrinėjantys, kas sustiprina žmogaus pojūčius, jų projektai apnuogina pačias tikriausias

ir gryniausias erdvių, objektų, idėjų formas.

Kūrėjų tikslas – kurti tobulai subalansuotą

dizainą: tokį, prie kurio nesinorėtų nieko pridėti, iš kurio nesinorėtų ničnieko atimti.

Pats svarbiausias „Norm Architects“ dar-

bo principas – tobula pusiausvyra: tarp di-

zaino turtingumo ir santūrumo, tarp tvarkos, paprastumo ir kompleksiškumo. Kiekvienam jų projektui – nesvarbu, architektūros, inter-

jero ar dizaino, – būdingi ištobulinti sprendimai, atidumas detalėms ir tobulas išbaigtu-

mas, dideles idėjas sužadinantis paprastumas.

Kūrėjai pasakoja, kad jų idėjos kyla ne iš ten-

dencijų ar technologinės pažangos, o iš to, kas amžina – žmogaus vidaus ir jo kūno. Jų darbai

aiškūs ir aštrūs, bet tuo pačiu tylūs ir ramūs, bylojantys apie kokybę, detalių prasmę ir ilgaamžiškumo vertę.

36

Architects“ taip būdingu minimalistiniu prisilietimu,

DIZAINO DRAUGYSTĖ Argi nesate jau ne kartą įsitikinę, kad susitikus

dviem artimoms sieloms, dviem tomis pačiomis ver-

tybėmis gyvenantiems kūrėjams, tiesiog privalo išeiti kažkas gero?.. „Menu“ analizuoja sujungtų erdvių

jo konstrukcija tvirta, tačiau ir lengva. Iš juodo plieno

bei aliuminio pagamintas žvaigždės formos pjedestalas ir iš natūralaus akmens sukurtas stalviršis ‒ šis stalas gali būti monumentalus erdvės akcentas.

Dar vienas šių kūrėjų drauge sukurtas dizaino

koncepciją ir ieško atsakymo, kaip skirtingų darbo ir

perliukas mus nukelia į tolimąją Japoniją. Būtent

šį sumanymą tobulai įkūnija draugystė su „Norm Ar-

įkvėpimo šaltinių. „The Harisha Collection“ – tai

gyvenamųjų erdvių dizainas jungia mūsų pasaulius. O chitects“. Drauge sukurta „Co Chair Collection“ deri-

na lengvą, aptakų kėdės profilį su sėdėjimo komfortu.

Kontūruoti siluetai, taktiliškos ir liesti mielos me-

džiagos, minimalistiniai sprendimai – visa tai leidžia

lengvai sukurti norimą gyvenamosios erdvės nuotaiką.

Kėdžių ir stalų „The Harbour“ kolekcija praplečia savo

pasiūlą ir į kompaniją priima naują narį – „Harbour Lounge“ stalą. Tai skulptūriškas kūrinys su „Norm

japoniškoji kultūra yra vienas didžiausių kūrėjų modernus šiaurietiškas požiūris į tradicinį Tolimųjų Rytų ryžių popieriaus žibintą. Kolekcijos pavadini-

mas – tai aliuzija į japonišką žodį, reiškiantį stulpelį arba koloną. Rytų ir Vakarų susiliejimas, tradicijos

ir modernybė, tobulas balansas, estetika ir proporci-

ja, paprastumas ir ryškus charakteris – visa tai telpa

šioje įspūdingoje pakabinamų, pastatomų ir stalinių šviestuvų kolekcijoje.

Prekės ženklą „Menu“ Lietuvoje atstovauja salonai „Skandinaviški interjerai“.

Norėdami plačiau susipažinti su šiuo prekės ženklu, užsukite į www.skandinaviskiinterjerai.lt

37

KŪRYBINGOS SIELOS FORMA Tekstas: Laisvė Radzevičienė | Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Šiandien būdami namie, rodos, galime daugiau: vaikštome po pasaulio meno galerijas, klausomės geriausių atlikėjų, nardome iš vieno spektaklio į kitą, žiūrime filmus, klausomės poetų, kurie patys skaito eiles, netgi dalyvaujame festivaliuose, mėgindami per kompiuterių ekranus pajusti bendrystę. „Turėdamas gerą knygą, klausydamas muzikos niekada nesijausi vienas“, – sako dailininkas, filosofas, intelektualas, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas.

– Kultūra šiandien daugelį iš mūsų gelbsti nuo siaubingų minčių ir aplink tvyrančio negatyvo. Galbūt tokia iš tiesų ir yra kultūros paskirtis?

– Neabejoju, kad Lietuvos visuomenė suvokia kultūros reikšmę, unikalus lietuviškas turinys yra itin svarbus.

Prisipažinsiu: mane pribloškė sprogimas, kilęs, kai feisbuke pasidalinau Palangos gintaro muziejaus virtualiu turu, kurį neseniai sukūrė mūsų muziejaus skaitmeninimo centras LIMIS. 4700 pasidalijimų, šimtai padėkų.

Likę namuose, žmonės nori save turtinti ir tai yra puiku.

Turbūt žinote tokį jausmą: kai ko nors ilgai lauki, į galvą lenda įkyrios mintys, liūdni prisiminimai, pradedi save kaltinti, panyri į nerimo ir susijaukimo būseną.

Bet jei turi įdomią knygą, viskas kitaip: laikas ištirpsta, knyga įtraukia į savo pasaulį, jame randi komfortą,

38

dvasinį malonumą. Lygiai taip pat nutinka, jei paneri į muziką, virtualiai domiesi daile, žiūri nufilmuotą operą, dramos spektaklį. Ekranas gyvo vaizdo nepakeis, tačiau gali sukurti unikalias, gyvenimą praturtinančias patirtis, sunkiais laikais teikti paguodą.

– Jei paprašyčiau pagal svarbą sunumeruoti kultūros sritis, kaip atrodytų jūsų eilutė?

– Knygas, dailę ir muziką išrikiuočiau greta, o ne dėliočiau numerius. Didžiulis malonumas nueiti į koncertą, bet lygiai taip pat galiu klausytis geros muzikos per kokybiškas ausines. Muzika mane paskandina į puikią, džiaugsmingą terpę. Milžinišką pasitenkinimą teikia ir galimybė užeiti į muziejų ir ilgai stovėti priešais gerą dailės kūrinį.

39

– Šiandien, kai taip keičiasi meno kūrinio priėmimo ir pateikimo formos, ar tai turi kokios nors įtakos meno kokybei?

– Esama žmonių, kurie sako, kad viskas, ką pasaulis sukūrė vertingo, baigėsi kartu su Antika, kiti teigia, kad po Renesanso buvo tik dekadansas, dar treti, kaip kad šviesios atminties filosofas Arvydas Šliogeris, kalba apie tai, kad tapyboje būties reprezentacija baigėsi su Poliu Sezanu... Bet nenorėčiau sutikti nei su vienais.

Gal labiau palaikyčiau vokiečių filosofo Hanso Georgo Gadamerio mintį, kad tie, kurie teigia suprantantys senąjį meną ir su panieka atsiliepia apie modernistų kūrybą, iš tiesų nesuvokia nė to senojo, klasikinio – mato tik gražų paviršių, „paveikslėlius“. Lygiai taip pat neteisūs tie, kurie sako, kad šiuolaikinis menas – tik neaiškūs kvailių žaidimai. Man labiausiai džiugu stebėti kūrybingos sielos žaismę – ar tai būtų nuostabus Ticiano paveikslas, ar vakar sukurtas kūrybingas šiuolaikinis paveikslas. Kūrybingai sielai forma nėra tokia lemiamai svarbi. Kai jauti talento alsavimą ir žaismę, tau nerūpi, kur tai išsilieja – marmuro gabale ar virtualioje erdvėje. Esu tikras, kad žmogus dvasinė žaismė visad randa savo terpę, medžiagas, ir tai nepriklauso nuo epochos.

– Pastaruoju metu, matant pilnas galerijas, meno kūrinius perkančius kolekcionierius ir sausakimšas koncertų sales, aplankydavo jausmas, kad menas mūsų epochoje staiga tapo madingas...

– Daug kas sutiktų, kad menas – gera investicija. Visi matome, kaip nutinka su nekilnojamuoju turtu, nafta ir netgi auksu. Baigiantis nepriklausomybės laikotarpiui prieš Antrąjį pasaulinį karą, mano paties senelis kalbėdavo taip: namas gali sudegti, o žemė nesudegs. Jis investavo į žemę, bet atėjo bolševikai ir ją atėmė... Žinoma, meno kūriniams taip irgi gali nutikti, bet vis dėlto menas yra viena stabiliausių investicijų, ir jei turi laisvų pinigų, tai vertingas meno kūrinys yra patikimas būdas juos apsaugoti.

40

„KAI JAUTI TALENTO ALSAVIMĄ IR ŽAISMĘ, TAU NERŪPI, KUR TAI IŠSILIEJA – MARMURO GABALE AR VIRTUALIOJE ERDVĖJE.“

Menas yra lakmuso popierėlis – pilni teatrai, pildomos meno kolekcijos, lankomos parodos yra tarsi visuomenės gerovės veidrodis. Galime sakyti, kad mūsų visuomenė tapo turtingesnė, pakilo į aukštesnį raidos etapą: juk vergas ir baudžiauninkas menui neturi nei pinigų, nei laiko, nei išteklių, jis turi stengtis, kad išgyventų, apie laisvą laiką ir mėgavimąsi negali būti kalbos. Tikrai nelinkėčiau sugrįžti į visuotinės kančios laiką. Reziumuodamas pasakyčiau, kad jūsų minimos pilnos galerijos ir perkami kūriniai – geresnio gyvenimo ženklas.

muziejui padovanojo savo viso gyvenimo kolekciją. Koks tai žmogus, kuris nusprendžia šitaip įprasminti savo būtį?

– Vladimiras Tarasovas yra išskirtinė asmenybė. Septyniasdešimt dvejų išlaikęs jauną, dinamišką dvasią. Vieną dieną jo muzika skambėdavo San Franciske, kitą – Kijeve, iš ten – į Aziją. Visada su šypsena, energija, charizma. „Esu Lietuvos pilietis, čia gimė, užaugo mano vaikai, čia susitikdavau su draugais, todėl man atrodo logiška, kad neišdraskyta kolekcija liktų mano miestui ir mano valstybei“, – jis man sakė.

Toks idealizmas, taurumas, didi laikysena negali nejaudinti.

– Bet pavojaus esama. Pasirodo Virusas ir sugriauna, ką taip gražiai kūrėme...

– Sakykime, kad darome pauzę, kad gavome laiko daugiau pabūti su artimaisiais, patvirtinti savo ryšių tvarumą. Muziejuje juokaujame, kad padarysime darbus, kuriems trūko laiko, kad galėsime pasėdėti prie tekstų, projektų, leidinių. Tačiau pozityvūs aspektai, žinoma, niekaip nekompensuoja finansinių nuostolių, kurie bus tikrai gąsdinančiai reikšmingi...

– Taip gražiai pasakėte apie idealizmą. Neabejoju, jūs irgi jo turėjote – nusprendęs palikti diplomato, politiko veiklą ir ateiti į muziejų?

– Žmona juokauja: koks čia svajonių darbas, jei namo grįžti nuolatiniame strese! Bet aš laimingas. Nepamenu, kad per penkiasdešimt vienerius metus kuris kitas darbas man būtų teikęs tiek prasmės ir komforto. Tai kurgi tas idealizmas, jei turiu tokią laisvę? Politika – kovos laukas, jame nebuvau stiprus kovotojas. Grįžimas į kultūrą leido man daryti tai, kas be galo patinka. Nors, žinoma, idealizmo tame irgi yra – mes nekaupiame turtų, greičiau edukuojame ir kultūriname žmones.

– Prieš pat karantiną džiazo menininkas, pasaulinio garso muzikantas Vladimiras Tarasovas Lietuvos dailės

41

42

43

44

„MĄSTYMAS MENE VISADA BUVO SVARBI LINIJA. TARP MENININKŲ, BEJE, SUTINKU NEMAŽAI GILIŲ MĄSTYTOJŲ.“

– O ką apie tai sako dailininkas jūsų viduje?

– Atvirai pasakysiu – nepasiilgstu studijos. Tikrų kūrėjų, menininkų – į kompromisus nesileidžiančių žmonių, mūsų pasaulyje yra mažas procentas. Man sekėsi visai neblogai, surengiau parodų, esu gavęs tarptautinių apdovanojimų, bet nesu nei Leonardas da Vinčis, nei Pikasas, nei Linas Leonas Katinas. Taigi nebebūdamas praktikuojantis dailininkas nesijaučiu apiplėšęs nei savęs, nei kitų.

– Kodėl rinkotės menininko profesiją?

– Man patinka laisvė, o ši profesija anuomet jos žadėjo daugiausiai. Gimiau 1968 metais, mano pasirinkimai vyko dar sovietmečiu. Traukė literatūra, filosofija, ir gal naiviai galvojau, bet man rodėsi, kad menai žada didžiausią nepriklausomybę. Dailės mokiausi nuo dešimties, mane edukavo Edmundas Saladžius, Antanas Martinaitis, Kęstutis Milkevičius, Alfredas Šatas, Erikas Daugulis, o anglų kalba Jono Jablonskio mokykloje plėtė mano pasaulėvaizdį. Į Vilniaus dailės akademiją įstojau iš trečio karto. 1988-aisiais čia jau buvo justi laisvėjimo dvasia, tačiau tada dar nebuvome tikri, kuo viskas baigsis.

Baigęs studijas išvykau mokytis į Japoniją, grįžęs dirbau savo studijoje ir dėstytojavau. O paskui šviesios atminties Leonidas Donskis priminė mūsų sodrias diskusijas Vilniaus dailės akademijoje ir pasiūlė ryžtis intelektinei avantiūrai: stoti į filosofijos doktorantūrą Vytauto Didžiojo universitete. Taip teoriniai interesai ir intelektiniai žaidimai susiurbė menininką. ( Juokiasi.)

– Negali sakyti, kad filosofija ir menas vienas nuo kito labai toli...

– Gana ilgai dėsčiau filosofijos ir meno įvadą, studentams aiškinau teorinio mąstymo ir meninės kūrybos sąsajas. Esu tikras: menininko darbas nėra grynas amato įvaldymas, skobti marmurą dar nieko nereiškia. Tikslų – religinių, intelektinių – turi turėti daug daugiau. Jei kūrinyje nematai dvasinio prado, jis virsta paviršine dekoracija, kuri labai skiriasi nuo didžiojo meno. Mąstymas mene visada buvo svarbi linija. Tarp menininkų, beje, sutinku nemažai gilių mąstytojų.

45

46

47

Jausmingas pavasaris su „Lamų slėniu“ Metinė „Lamų slėnio“ prenumerata – net 28 proc. pigiau zurnaluprenumerata.lt/prenumerata/lamu-slenis

48

– Kartais atrodo, kad šiais laikais dekoratyviojo matymo ir aukštų frazių yra daugiau nei gilaus reiškinių suvokimo...

– Be galo džiaugiuosi Venecijos Auksiniu liūtu, kurį praėjusiais metais iškovojo trys lietuvės menininkės – Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė su savo opera-performansu „Saulė ir jūra (Marina)“. Ši komanda įrodė, kad galima mąstyti labai originaliai ir labai giliai jausti. Jų projektas – ne tik vizualus ir audialus, sukeliantis estetinį pasitenkinimą, bet ir apmąstantis visuomenės vartotojiškumą, hedonizmą, ekologiją. Kūrėjos yra jaunos, bet itin gilios, nuoseklios mąstytojos. Ir tokių pavyzdžių – ne vienas, aš tik pasitelkiau ryškiausią – grietinėlę nugriebiau!

– Įdomu, kas formuoja tokią pasaulėžiūrą?

– Mano močiutė Smetonos laikais buvo pradinių klasių mokytoja. Ji man atskleidė nepaprastai daug apie pasaulį. Su tėvais – angliste mama ir neurochirurgu tėčiu – galėdavau pasikalbėti ir apie Šekspyrą, ir apie Čerčilį.

Neabejoju, kad mano šeimos aplinka suteikė pirmąjį,

stipriai formuojantį impulsą. Tik vėliau atsirado draugai, nepaprasti mokytojai ir, žinoma, knygos. Tad mano atveju pirminis faktorius buvo šeima.

– Dabar šias patirtis perduodate ir savo vaikams?

– Turiu jų tris. Su pirmąją žmona, menininke Vita Gelūniene susilaukėme sūnaus Benedikto. Jam dvidešimt aštuoneri, studijavo filosofiją, dabar rašo sociologijos disertaciją. Su Benedikto mama išsiskyrėme, matyt, anuomet santuokai buvau pernelyg jaunas, du menininkai po vienu stogu niekaip neišsitekome. Bet gal galima sakyti, kad sūnus nuėjo tėvo pėdomis – pasirinko filosofiją ir knygas? Šiandien komfortišką šeimos gyvenimą gyvenu su ekonomiste Vilma Gelūniene, esu jai be galo dėkingas už šeimos harmoniją ir už du vaikus – Joną ir Mariją Oną. Vaikai mane visada matė ir mato su knygomis, tekstais, girdi mūsų pokalbius su draugais. Ypatingos didaktikos, aiškinimų mūsų šeimoje nėra. Vaikus formuoja nuoširdi aplinka, natūralus bendravimas. Tėvų elgesys yra didesnis mokytojas nei jų kalbos.

49

VIZUALISTĖ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Atrodo, į mano klausimus ji mieliau atsakytų vaizdu nei žodžiu. Sudėliotų ramybės, gylio, sodrių spalvų pilną koliažą, smulkiausiomis gėlytėmis išpaišytų kiekvieną jo kamputį ir pabarstytų kvapniausiais naminio pyrago trupiniais. Neįtikėtina, kiek daug jausmų ir istorijų gali sutilpti mažyčiame kvadratėlyje. Goda Aleliūnienė, iliustracijų kūrėja ir ketverių Medos mama, kurią pažinau beribiame instagramo sraute, sako, kad visa, ką matome socialiniuose tinkluose, tėra trumpi gyvenimo momentai ir lėto gyvenimo simboliai. „Semtis įkvėpimo ir keistis yra gerai, tačiau gyvenimas ir kasdienybė negali ir neturi būti tobuli“, – prasitaria moteris.

50

51

52

„SEMTIS ĮKVĖPIMO IR KEISTIS YRA GERAI, TAČIAU MŪSŲ TIKSLAS NEGALI BŪTI TOBULUMAS.“

– Goda, papasakokite, kaip nutiko, kad dalis jūsų kasdienybės persikėlė į socialinių tinklų erdvę?

– Gyvenimas liko vietoje, persikėlė tik kelios užfiksuotos sekundės, norimos ištransliuoti mintys, jausmai. Nors instagramą susikūriau prieš septynerius metus, veikti ten ėmiau 2016-aisiais, kai gimė mano dukra Meda. Per motinystės atostogas dažnai jaučiausi vieniša, atskirta. Nemeluosiu – trūko žmonių, tad socialiniai tinklai iš dalies leido stebėti, kas kuo kvėpuoja. Stebėjau kitus, atradau skandinavų profilius, jų estetiką, nuotraukas, skaičiau man patinkančius įrašus ir ilgainiui įsitraukiau pati. Fotografija niekada nebuvo mano arkliukas, bet mėgau ir iki šiol mėgstu koliažus, kompozicijų paieškas, galimybę vizualizuoti. Mane sužavėjo, kiek daug galima sudėti ir papasakoti tame mažame kvadratėlyje. Ilgainiui turinys išsigrynino savaime: iliustracijos, laikas namuose, kavos akimirkos, žaidimai ar „pasidaryk pats“ projektėliai.

– Jūsų nuotraukos – it lėto gyvenimo koliažas: jose daug tamsių tonų, ramybės, jaukių detalių. Kaip jūs kuriate savąją estetiką? Juk pati baigėte vizualaus dizaino studijas?

– Atrodo, kad koliažu, nuotrauka, vaizdu į šį klausimą atsakyti būtų lengviau nei žodžiu! Man visada patiko koliažai, vaizdo dėliojimas. Baigtos vizualinio dizaino studijos, matyt, tik patvirtina, kad kurti vaizdą man yra įdomu. Žiūrėdama instagramo profilius, pirmiausia juos vertinu kaip koliažus, dažnai tekstinę dalį praleidžiu.

Savo paskyros dar nelaikau tobula, bet vis dėlto smagu ją kurti ir jaučiu, kad joje nusėda ir vidinės mano refleksijos. Man jauki paniurusi nuotaika, kai nereikšmingos detalės nublanksta ir gali maty-

ti esmę. Patinka šešėliai, gylis. Juodi, pilki, šilti žali atspalviai, medžio tekstūros. Visa tai asocijuojasi su natūralumu, ramybe. Net mūsų nedideliuose namuose yra daug juodos, medžio jaukumo.

– Tačiau neslepiate, kad instagramas tėra tik simboliai, sustabdytos akimirkos, jame yra ir surežisuotų momentų. Juk kasdienybė negali būti tobula, tiesa?

– Mano paskyra tėra tik nuotrupos iš mano gyvenimo. Dažniausiai – gyvenimo savaitgaliais. Nesiekiu reguliariai ir smulkiai dalytis savo gyvenimo dokumentika. Taip tikriausiai jausčiausi išsibarsčiusi, o ir nemanau, kad reikia: instagrame ir taip jau turime užtektinai atvirumo ir nuogumo.

Režisūros yra, nes man tikrai svarbus vizualumas, kompozicija – tačiau jei kepu ir fotografuoju pyragą, patikėkite manimi, jį tikrai ir suvalgome!

Sakantiems, kad realiame gyvenime taip nebūna, man norisi paklausti, ar žiūrėdami filmą ieškote realybės? Negi nepakanka jūsų pačių 24/7 realybės? Štai man įdomu istorija, detalės, fantazija, pasaka, vizualiai perteiktas jausmas. Suprantu – visi ryte atsikėlę valomės dantis ir visi pavalgę turime nešvarių indų. O man instagramas yra vieta, kur galiu pasisemti įkvėpimo. Noriu tikėti, kad kažkam ir pati galiu juo būti.

Tobulumas šiandien tapęs beveik keiksmažodžiu ir yra pervertintas. Kartais imu manyti, kad turėdami prieigą prie beveik viso pasaulio, visų gyvenimų, mes, nežinodami daugybės faktų, nutylėtų dalykų, prikuriame lūkesčių ir savo gyvenimui.

Semtis įkvėpimo ir keistis yra gerai, tačiau mūsų tikslas negali būti tobulumas. Gyvenimas ir kasdienybė negali ir neturi būti tobuli!

53

54

55

– Kaip laikais, kai lėtumo idėjos dažnai vaikomasi dėl mados, suprasti, ar ji iš tiesų tau artima?

– Man atrodo, dažnai žmonės aklai kliaunasi kitais, bet pamiršta klausyti savęs. Nesąmoningai dalyvaujame varžybose, konkuruojame ir norime to paties, ką turi kiti, esame labai inertiški. Taip pat ir su lėtu gyvenimu. Šiandien norisi gyventi kaime, po metų kitų – grįžti į miesto šurmulį. Tiesiog reikia gebėti išgirsti save.

– Prasitarėte, kad namuose atsiradęs vaikas sulėtino gyvenimą, padėjo išsigryninti, kas išties svarbu?

– Vaikai tikrai sulėtina gyvenimo tempą, jei tik tam nesipriešini. Pabandykite su keturmečiu išeiti pasivaikščioti: beveik viską, kas guli ant šaligatvio, reikia įvardinti, pačiupinėti, išsiaiškinti, iš ko pagaminta. Kartą Bernardinų sode penkiolika minučių stebėjome milžinišką vynuoginę sraigę – ar ji šliauždama stačiai žemyn įkris į baseiną ir kaip elgsis pajutusi vandenį. Stovėjome ir laukėme, nes Medai buvo svarbu pamatyti. Kai vaiko neskubini, pasiduodi jo ritmui, nutinka gražūs dalykai, vaikiškai įdomūs pokalbiai. Meda yra atkakli kantrybės mokytoja, o aš dažnai jaučiuosi bloga mokinė, nes kantrybės man neretai trūksta.

– Goda, ką judvi su dukra mėgstate veikti?

– Dažniausiai taikomės prie jos pageidavimų – imamės „Lego“ konstruktoriaus, lipdome iš plastilino, kartais drauge piešiame, gaminu jai kartono žaidimus, kartais juos kuriame drauge. Mažoji noriai prisideda prie pyragų gaminimo proceso, tik tai man bene sunkiausia – miltai ir kiti produktai dažnai byra ne ten, kur reikia... ( Juokiasi.) Bet lavinu kantrybę, tad leidžiu jai gaminti kartu. Skaitome knygas – tai nusistovėjusi vakaro tradicija.

Dažniausiai tai tėčio ir dukros ritualas, tad tik jam išvykus skaitymą perimu aš.

56

„KAI VAIKO NESKUBINI, PASIDUODI JO RITMUI, NUTINKA GRAŽŪS DALYKAI, VAIKIŠKAI ĮDOMŪS POKALBIAI.“

57

58

59

60

– „Užsilikęs kartonas, pieštukas, liniuotė, peiliukas, kaspino juostelė, dešimt minučių – ir mudvi karūnuotos“, – man labai patiko ši istorija iš jūsų instagramo. Kartais geriausi dalykai tikrai gali gimti iš nieko?

– Šiek tiek moku siūti, konstruoti, tad kurti kažką Medai ar su ja man labai patinka. Medai pabosta įprasti žaislai, tad tikrai – kartais geri dalykai gimsta iš nieko.

Bevalgant rytinę košę Meda savo šaukštu jau, žiūrėk, kalbina manąjį – jeigu neskubu, pasiduodu jos žaidimui. Svarbu nuoširdžiai dalyvauti toje veikloje su vaiku, o namie visada po ranka rasite ko nors, tinkamo žaidimams.

Kartonas – tam puiki medžiaga. Jis neutralios spalvos, tvirtas ir pasiduoda beveik visoms formoms. Specialiai kartono neperkame, naudoju gautų siuntinių kartoną, produktų pakuotes. Žinoma, ne viskas nugula į instagramą, kūriniai turi praeiti ir estetikos filtrą. ( Juokiasi.) Edukacijos tame irgi yra. Jeigu būtų mano valia, namie daugumos daiktų, drabužių, žaislų nebūtų.

Bet auganti maža asmenybė renkasi pati, o aš jai parodau, kad žaisti galima su bet kuo. Ir neryškus, netaisyklingos formos kartono žaislas gali žadinti vaizduotę ir panardinti į įdomiausius nuotykius. Žaislų gaminimas iš to, kas namie, – puiki galimybė vaikui suprasti tvarumo esmę.

– Tvarumas jūsų šeimai nesvetimas?

– Aš netikiu tvariu verslu. Verslas iš esmės yra skirtas gaminti, vartoti, kaupti – tad tvarumo čia negali būti. Įdomu, kiek pastaraisiais metais paaugo gertuvių pardavimas? Apsidairykite, visi dabar turime bent po kelias! Ar tai tvarumas?

Prieš keletą metų išgirdau apie Bea Johnson – „zero waste“ filosofijos pradininkę. Man labai patiko jos mintis, kad tvarumas nėra perdirbimas: tvarumas – tai

naudojimas to, ką turi. Prieš pradedant gyventi tvariau, verta šią sąvoką išmokti. Pamenu, buvau šokiruota, kaip radikaliai jos gyvenimas skiriasi nuo mūsų, kiek daug gyvenimo sričių teko peržiūrėti, pakeisti.

Ar mūsų šeima gyvena tvariai? Lyginant su minėtąja Bea, deja, ne. Daug kalbame, kažko atsisakome, kažkur keičiamės, kažkur paslystame. Gyventi tvariai reiškia keisti beveik visas gyvenimo sritis.

Rūšiuojame šiukšles, planuojame maisto meniu, vengiame impulsyvių pirkinių, drabužius, avalynę perkame apgalvotai ir retai. Retkarčiais kažką įsigyjame iš dėvėtų drabužių parduotuvių. Daug gaminame namie, retai valgome mieste. Seniai nebenaudojame plastikinių pirkinių krepšių.

Tikrai nesame tvaraus gyvenimo pavyzdys, bet žinome, kad kurti tvarią visuomenę galime pradėti nuo savęs. Gyventi tvariai daugeliu atžvilgių reiškia gyventi paprastai, gal ne taip puošniai, gal ne taip gausiai. Nesu išimtis, dažnai noriu naujo daikto, bet esu sąmoningas žmogus, tad klausiu savęs – ar tikrai reikia?

– Nors su dukra mėgstate žaisti kartoniniais žaislais, turbūt tai nereiškia, kad jūsų namuose nėra plastmasinių?..

– Deja, ne. Su vyru žaislus perkame retai, bet apgalvotai. Medos žaislai – „Lego“ konstruktoriai, dėlionės, nemažai pliušinių draugų. Turi ir ryškiaspalvių plastikinių lėlių rožinėmis suknelėmis, neišvengiame animacinių personažų įtakos. Didžiausia bėda – gaunamos dovanos. Žmonės dažniausiai dovanoja savo nuožiūra, tad ilgainiui namuose atsiranda žaislų, kurie Medai neįdomūs.

Smagu, kai gali vaikui perduoti savo kartos žaislus. Manųjų tėvai neišsaugojo, bet mano vyras Medai atidavė savo vaikystės „Lego“ konstruktoriaus rinkinį.

61

62

63

64

– Nei savo instagramo paskyroje, nei kitur viešai pasirinkote nerodyti savo dukros veido – sakote, kad tokiu būdu saugote jos privatumą, kol ji pati negali atsakyti, kas jai priimtina internete, o kas – ne. Papasakokite, kaip judu su vyru priėmėte šį sprendimą?

– Mums tai atrodo elementari pagarba vaikui – ji dar negali atsakyti, ar tai jai priimtina, nes nesuvokia interneto, viešumo sąvokų. Mano paskyroje ji nuotraukose vis sušmėžuoja iš nugaros, pasimato jos rankutės, bet atpažįstama ji dėl to netampa. Ir nors mano instagramo turinys truputį susijęs su vaikų veiklomis, nenoriu iš Medos padaryti objekto, personažo ar juo labiau reklaminio veido.

– Goda, papasakokite apie kitą savo mielą veiklą – iliustracijų piešimą.

– Kadaise baigiau dailės mokyklą, kelis metus lankiau dizaino, tapybos, piešimo kursus, vėliau baigiau vizualinio dizaino bakalauro bei magistro studijas. Po studijų dirbau įvairius su vizalumu susijusius darbus reklamos agentūroje, bet ranka piešdavau retai. Vaikiškos iliustracijos atsirado artėjant draugės dukros gimtadieniui – niekur neradau pirkti tinkamos dovanos, tad kilo mintis iliustruoti jos inicialus ar tiesiog pirmą vardo raidę. Tokia ir buvo pradžia. Nežinau, ar piešimas man – atsitraukimas nuo pasaulio chaoso, tačiau kurdama įdedu tikrai daug nuoširdumo, tikrumo. Masinės gamybos daiktai, veiksmai išties mus vargina ir suvienodina. Net ir nebūdama dailininkė tikiu, kad maži sava ranka kurti dalykai turi vertę, yra tikresni.

– Ir jūs, ir jūsų dukra mėgstate knygas. Kokios knygos Medos pačios mylimiausios? Kokias renkatės pati?

– Niekaip nesuprantu, pagal ką Meda atsirenka mėgstamas knygas. Knygų, kaip ir žaislų, panelė turi visokių. Visai neseniai Meda buvo stipriai pamėgusi Beatrice Alemagna „Liūtas Paryžiuje“, Maurice’o Sendako „Kur gyvena pabaisos“, Beno Bėranto „Riešutortas“ ir „Baubaimė“, o garsioji Linos Žutautės „Kakė Makė“ prilygsta net ir „Ledo šalies“ fenomenui.

Medos nuomonė dažnai nesutampa su maniške – štai knygų mugėje šiemet pirkta įstabaus grožio knyga „Auksinis narvelis“ Medai nesukėlė jokio susidomėjimo.

„NET IR NEBŪDAMA DAILININKĖ TIKIU, KAD MAŽI SAVA RANKA KURTI DALYKAI TURI VERTĘ, YRA TIKRESNI.“

Kantriai laukia lentynoje savo valandos...

Pati renkuosi grožinę literatūrą. Manęs neaplenkė garsiosios „Silva Rerum“, „Petro imperatorės“ bumas.

Esu lėta skaitytoja, o laiko tam paroje išties nedaug, tad renkuosi tokias knygas, kurios teikia malonumo, padeda pailsėti. Labai patinka Dovilės Filmanavičiūtės rekomendacijos – taip namie atsirado „Amžinybės fjordai“, planuose perskaityti – „Paskutinės apeigos“. Knygas dažnai renkuosi ir pagal viršelį. Turiu absoliučiai keistą savybę – negaliu skaityti knygos, jeigu jos viršelis manęs netraukia. Vėl tas vizualumas...

– Dar jūs mėgstate kepti pyragus?!

– O taip! Bet dar labiau mėgstu juos valgyti! Skiri laiko sau ir šeimai, užkvėpini namus, taip jaukini juos.

Norėčiau, kad naminių pyragų kvapų pilni savaitgaliai nugultų Medos atsiminimuose, primintų jai vaikystės namus. Juk sakoma, kad kvapai sužadina daugiausiai prisiminimų. Pati užaugau su mamos keptu obuolių pyragu, jis ilgą laiką buvo bene vienintelis jos receptas.

Pati firminio recepto neturiu, kaskart stengiuosi pabandyti kažką naujo, bet nesudėtingo. Vengiu receptų, kurie reikalauja labai įmantrių ingredientų. Vienas labiausiai įsimintinų ir keliskart kartotų – šokoladainis su ožkos sūriu ir šviežiomis avietėmis. Nesudėtingas, greitai pagaminamas, bet velniškai geras receptas iš tinklaraščio „Love and Lemons“.

Pyragai mūsų namuose eina išvien su kava – tobula porelė. Kavos madų nesivaikome – būti išsilavinusiam, išmanyti ir atskirti kokybiškus daiktus yra gerai, bet jaukiam susėdimui, pašnekesiui, namų ritualui kartais užtenka ir plikomos kavos puodelio!

65

VERDANTIS UŽMIESČIO GYVENIMAS Tekstas: Augustė Gittins Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Už miesto – laisvė. Toje laisvėje gyvena kostiumo dizainerė, Vilniaus kolegijos Mados dizaino katedros vedėja, lektorė Jolita Raupelienė ir biologijos mokslų daktaras Tomas Kovera. Jų dvylikametė dukra Melita gamtoje jaučiasi sava, o Jolitos sūnus dvyliktokas Marius moka taip nufotografuoti ūkio paukščius, kad norisi juos įrėminti ir pakabinti ant sienos.

66

67

68

– Kodėl pasirinkote gyvenimą už miesto?

Tomas: Galbūt prieš kokius dvylika metų pajautėme, kad prasidės šis karantinas? O jeigu rimtai – atsibodo mieste stumdytis, ieškoti, kur mašiną pastatyti. Ir atsirado galimybė įsigyti šį sklypą kartu su sena sodyba. Man iškart prilipo, o Jolitai reikėjo laiko, kad apsiprastų. Ji gi miesčionka, iš Vilniaus Markučių kalvų.

Jolita: Čia jis taip galvoja. Sūnui Mariui buvo šešeri, norėjome apsispręsti, kur gyvensime, prieš jam pradedant lankyti mokyklą. Kadangi meilė vyrui tuomet buvo pačiame įkarštyje, visas vadeles buvau atidavusi jam. Pati esu užaugusi kaime pas močiutę – mane mama atidavė metų ir pasiėmė, kai reikėjo eiti į pirmą klasę. Taigi tokia aplinka nebuvo svetima, ir kai reikėjo nuspręsti, kur statyti namą – Pavilny ar čia, – pasirinkome šią vietą. Pavilnyje esantis sklypas su dvidešimt arų Tomui pasirodė per mažas. Čia jis užėmęs du hektarus!

Tomas: Aš iš Akademijos miestelio – ten augau prižiūrėdamas bites ir gyvulius. Atrodė utopija, kad galėtume ir mieste kažką auginti. O dabar auginame, nors iš antro namo aukšto matau televizijos bokštą.

Jolita: Kai vyko statybos, supratau, kad Tomas čia stato ne namą, o gamtos stebėjimo štabą. Ryte atsikeli ir pro langą matai – iš abiejų namo pusių po penkias stirnas stovi. Pirmus dvejus metus turėjome tik tris kilovatus elektros, taigi kam nors įjungus arbatinį name prigesdavo visos lempos. Ir televizoriaus nereikėjo, sėdėdavome ir žiūrėdavome pro langą į besiganančius arklius – netoliese yra įsikūręs žirgynas. Po truputį nutilome –

toks gyvenimo būdas mums tiko.

Tomas: Jolita pirmuosius gyvenimo čia metus negalėjo ramiai miegoti, jai buvo per tylu.

Jolita: Aš užaugau prie Rasų kapinių Vilniuje, šalia geležinkelio bėgių ir lėktuvų nusileidimo tako. O čia – spengianti tyla! Bet užtat kiek romantikos...

Ji baigėsi, kai vaikams prasidėjo būreliai. Išties vyrauja toks požiūris, kad kaime gyventi yra pigiau. Taip, jeigu sėdi namie ir niekur nekiši nosies. Bet jei nori ir toliau gyventi aktyvų visuomeninį miesto gyvenimą, tenka galvoti apie ekonomiškas išeitis. Jau penkerius metus važinėju su elektromobiliu.

Tomas: Kaime visai kitas gyvenimo ritmas. Na, net ir dabartinėje situacijoje – miestiečiams stresas sėdėti užsidarius namie. O mes kaip buvome namuose, taip ir esame. Vieną, du kartus per savaitę važiuojame nusipirkti maisto, tuo pačiu sutvarkome ir reikalus. O kaime gyvenimas verda kasdien – jau dygsta ridikėliai, špinatai, pirmieji viščiukai išsirito. Darbų turime daug.

– Vaikystė kaime – tikra prabanga!

Jolita: Mariui buvo septyneri, kai čia atsikėlėme. Man buvo baugu, kaip jis bus vienas, be draugų. O jis vaikščiojo po laukus, rinko žiogus į stiklainį, įspūdžių buvo tiek daug! Nors mieste buvo kompiuterinis vaikas, pirmus tris mėnesius čia net buvo pamiršęs, kad namuose yra toks daiktas. Tuomet gimė Melita, be to, kad sūnui nebūtų vieniša, namuose atsirado ir didelis šuo. O jei jau labai pritrūkdavo draugijos, Marius sėsdavo ant dviračio ir porą kilometrų važiuodavo iki Riešės, pas draugus. Melita – tikras gamtos vaikas, visos kaimo rupūžės yra išmyluotos, išnešiotos.

69

70

71

72

73

– Regis, žmonės pamiršę, kaip elgtis su gamta. O jei dar reikėtų maitintis patiems?

Tomas: Man užverda kraujas, kai kalba pasisuka apie aplinkosaugą. Negaliu pakęsti, kai „gamtos mylėtojai“ pradeda aiškinti, kaip gamtoje gyventi, kas ta gamta yra. Jie mato nukirstą medį, piktinasi, bet jokio didesnio supratimo apie tai neturi! Juk jei kirtimas gerai padarytas, po dvejų metų tenai rasime aviečių derlių ir visų taip graibstomų bobausių. Žmonės linkę į radikalizmą. Aš savo broliui vegetarui sakau – įrodyk man, kad kopūstas negyvas.

Jis auga, dauginasi ir palieka panašius į save, tai esminis gyvo organizmo požymis. Reikia suprasti, kas gamtoje yra ir kas iš ko atsiranda. Komfortas yra nueiti į parduotuvę, pasiimti vienodo dydžio ir spalvos kiaušinių. O man smagu matyti, kai vaikai vieną dieną pusryčiams surenka mažų kiaušinių, kitą dieną – didelių. Mums nekyla klausimas, kur žaliajam kokteiliui gauti dilgėlių. Nueini už tvarto ir prisiskini.

Viena didžiausių gamtos duodamų gėrybių – sveikata. Melita per savo vienuolika gyvenimo metų antibiotikus gėrė tik kartą.

Jolita: Melė visą laiką buvo absoliuti nudistė, iki dvejų metų nesirengė. Ir nors gyvename vienkiemyje, kaimynai jau pradėjo mėtyti pastabas – kaip jūs taip, aprenkite tą vaiką! Kartą ji vidury žiemos užsidegė eiti nuoga į lauką. Neleidau, sakiau, galės eiti tada, kai žolė žaliuos. „Tai aš prasikapstysiu sniegą, žolė po juo slepiasi“, – atsakė. Tokia ji ir užaugo. Kai vaikai auga žinodami apie gamtą, nešiukšlindami ir dar patys rinkdami kitų išmestas šiukšles

74

pakelėse – čia prasideda gamtosauga.

Mums atsikrausčius, kelias iki žirgyno ir miškas šalia jo buvo nusėtas šiukšlėmis. Supratau, kad viena tos atkarpos tikrai neįveiksiu. Be to, jau laukiausi Melitos. Suorganizavau vaikus iš vietinių šeimų, jiems pasakiau – jeigu įveiksime visus du kilometrus ir surinksime šiukšles, aš jus nuvesiu į kelio gale esančią krautuvėlę, galėsite rinktis, ką tik norėsite. Visi susikaupė – surinkome dvi pilnas mašinas šiukšlių.

Tie vaikai sakė – niekaip negaliu suprasti, visą gyvenimą mečiau čia šiukšles, o dabar einu ir renku kaip durnius!

O pastaruosius dvejus metus iš miško išvežu tik po du tris maišus šiukšlių.

Būna, žmonės nupjauna žolę, sukrauna į plastmasinį maišą ir išmeta miške.

– Kodėl mes nebesaugome gamtos?

Tomas: Dėl vartotojiškumo, vienareikšmiškai. Kuo lengviau gauni, tuo mažiau saugai. Juk mums sakydavo – jeigu nori kažką gauti, pirmiausia turi padaryti darbą. Lazda, paskui pyragas – gal nelabai gerai, bet veikia. Gamta atgal per kuprą neduoda, tačiau apdovanoja kitas kartas. Jeigu žmogus šiukšlina, o po keturiasdešimties metų jo vaikas nusiperka kur nors šalia sklypą, ką jis pradėjęs kasti randa? Tėčio išmestas šiukšles. Gamta grąžą duoda negreit. Kur vaikams mokytis apie gamtą? Ekskursijų juk niekas neorganizuoja. Užtenka pažiūrėti į skandinavus – vaikai eina per miškus ir parkus, renka lapus, uogas, žiūri knygutėse, kas valgoma, kas nevalgoma. Mes patys vaikų nemokome, o tikimės, kad jie gamtą mylės ir saugos. Kaip gali mylėti tą, kurio nepažįsti?

75

76

77

78

– Ar lengviau, kai aplink jus – tokie patys gamtą suprantantys ir saugantys kaimynai?

Tomas: Pedagogikoje ir viešojoje nuomonėje slypi spraga – buvimas gamtoje maišomas su išmanymu apie ją. Bet gydyti turi gydytojas, siūti siuvėjas, o užsiimti gamta – biologas. Vienas mano draugas gyvena mažame Norvegijos miestelyje – visi jo kaimynai mėgsta eiti grybauti ir uogauti.

Tačiau po to jie keliauja tiesiai pas du senukus, kurie už šimtą kronų atrenka, kas yra valgoma, o kas – ne. Dabar gi jiems baisu, kas bus, kai kaime nebeliks senolių. Kaip jie grybaus?

Jolita: Kai gyvenau mieste, nepažinojau net savo laiptinės kaimynų. O čia yra bendruomeniškumo – kaimynas atvažiavo, suarė mūsų daržą, Tomas jam nugenėjo obelį. Aš turiu kiaušinių, kaimynas kažko kito. Mūsų bendruomenė veikia ūkiniu pagrindu.

Tomas: Turime už namo nenaudojamos žemės plotą.

Aš ją dirbti atiduodu kaimynui, mainais jis man duoda nepurkštų grūdų. Ketino sėti grikių, bet sutarėm, kad sugalvos kažką kito, – auginame bites, mums nepatinka iš grikių nektaro išsukto medaus kvapas. Kartu draugiškai judame į priekį. Kas ką augina, kas žvejoja, kas me-

džioja – taip ir mainomės.

Jolita: O mano mama, kuri atsikėlė pas mus gyventi, sėdi terasoj ir sako – tai kaip čia dabar, namie nieko nėra, atvažiuoja kaimynas, atveža mėšlą ant daržo, po valandos grįžta, suaria. Tada atvažiuoja kitas kaimynas, vėl kažką padaro. Mes patys jau net nebedalyvaujame procese, tik žinome, kas ką turi kitam padaryti. Per mamą vėl pamačiau mūsų bendruomenę iš naujo.

– Gyvenimas už miesto išlaisvina?

Tomas: Visomis prasmėmis. Galva atlaisvėja nuo miesto taisyklių, plastmasinių šypsenėlių ir makiažo.

Juk neisi į miestą su treningais. Gali ir eiti, aišku, bet tada jau papuoli į visai kitą žmonių kategoriją – tų, kurie grįžta keltais ir yra prievarta karantinuojami, nes patys nesusivokia. O jeigu esi normaliai užaugęs žmogus, iki tokio lygio nenusileisi. Juk kad ir kaip norėtum alaus, nusipirkęs negersi jo prie parduotuvės durų.

Jolita: Kartais po darbo Vilniaus kolegijoje grįžtu pavargusi, suirzusi. Užtenka pasiimti duonos riekę, nueiti palesinti vištytes – streso nebelieka. Kaimas yra mūsų komforto zona.

79

80

81

– Ką savo ūkyje auginate?

Tomas: Auginame didžiąją achatiną – sraigę, sveriančią apie pusantro kilogramo, žiurkėną, katiną, šunį, bites, žuvų pilną tvenkinį ir vištų pulką. Senbuvės turi vardus – Bulvytė, Grifinė ir Varlytė. Gaidį vadiname Šefu, jis rimčiausias ir seniausias.

Apskritai, gyvenant už miesto greičiau pasimato ir senėjimo požymiai. Pradedi viską sėti, į sodinamus medžius žiūri su mintimi, kad galbūt jų užaugusių nebepamatysi... Senatviniai marazmai.

Jau ir su vištomis pradėjau šnekėti, nors anksčiau tokia mintis net nekildavo. Jos geros, draugiškos, tave išgirsta. Iš kur tas pasakymas – kvaila kaip višta? Vištos yra protingi paukščiai. O su bitėmis aš draugauju jau nuo šešerių.

Jolita: Tomas yra oficialus Amerikos ambasados Lietuvoje bitininkas.

Tomas: Dirbu jau su trečiu ambasadoriumi. Jie nuperka avilį, aš įkeliu bičių spiečių, tada sukame medų. Praėjusiais metais ambasada turėjo net ir savo gamybos midaus.

Kartą prajuokinau ambasados apsaugos vadą – paklausiau jo, kaip bus su darbo leidimais. Juk tai tris82

dešimt tūkstančių nelegalių darbininkų Amerikos teritorijoje! Vieną avilį jau sudėvėjome, šiais metais atsirado naujas.

Aš pats turiu penkias bičių šeimas – iš savo menkos keturiasdešimties metų patirties galiu pasakyti, kad reikia turėti arba penkis, arba virš penkiasdešimties avilių.

Penkių avilių gerai užtenka šeimai ir giminėms, o kad gautum pajamų, reikia turėti bent penkiasdešimt šeimų. O kiek iš medaus produktų!

Medus, midus, bičių duonelė, pienelis... Štai visiems reikia dezinfekcinių priemonių – ištirpdytas pikis yra pats geriausias dezinfekantas.

Jolita: O su gražiaisiais vištų portretais išėjo tokia juokinga istorija. Visaip būna su naminiais paukščiais – kartais vanagas pačiumpa, kartais jos natūralia mirtimi miršta, kitos iškeliauja į miestą. Sakiau sūnui Mariui – išfotografuokime, kad liktų prisiminimui. Mes su Mile gaudėme ir laikėme, o Marius fotografavo, taip jos išėjo portretinės, išdidžios.

Marius gerai jaučia savo rankose fotoaparatą, keletą kartų tobulino įgūdžius ir fotografijos stovyklose.

Kartą fotografavo kolegės ilgąsias riedlentes, tada pradėjo pats kurti dizainą ir jas gaminti. Turint produktą, prireikė ir internetinio puslapio... Taip Marius nusprendė, kad studijuos programavimą.

Tomas: Kita vertus, pasaulyje labai daug žmonių, kurie turi rimtus darbus, bet galiausiai nuo jų vis tiek pabėga į mišką...

Nuotraukos: Marius Raupelis

Tomas: Pasitaiko, būdamas mieste sutinki iš matymo žinomą žmogų, turi šnekėtis, pasitaisyti kaklaraištį, kažkam patikti, įtikti... Mane tai vargina. Čia aplinka tokia patogi ir jauki, kad aš iki pietų galiu vaikščioti su chalatu ir nesukti sau galvos.

83

84

MAŽASIS PADĖJĖJAS Namuose ar sodyboje – mėgaukitės tobula veja be jokių pastangų! Atrodo neįmanoma? Greičiausiai dar nesusipažinote su „STIHL iMOW®“ – mažu, bet galingu žvėriuku, kuris kruopščiai prižiūrės jūsų veją ir taip palengvins jūsų kasdienybę. Tam, kad turėtumėte daugiau laiko būti su mylimais žmonėmis, mėgautis jus supančia gamta ar skirti laiko savo svarbiausiems ritualams.

85

Neįtikėtina, tačiau „iMOW®“ dirba

paprasta ir patogu: su įdiegta intui-

jefo ir įveikia įkalnes net iki 45 proc.,

už jus! Nors kai kuriems žolės pjovi-

tyviąja vartotojo sąsaja galėsite len-

todėl nė viena vejos vieta neliks ne-

mas asocijuojasi su meditacija, ramy-

gvai jį pritaikyti savo poreikiams net

nupjauta! Kadangi kaskart stabtelė-

be ir atsipalaidavimu, dažnas mūsų šį

jei neturite ekspertui būdingų žinių.

jus pjovimo peilio sukimosi kryptis

darbą atidėlioja. Būtent tiems, kurie

Kartą suprogramuotas vejos pjovi-

pasikeičia, ašmenys dėvisi tolygiai,

mieliau laiką leistų artimųjų būry-

mo robotas visuomet pjaus patiki-

o taip užtikrinamas dar ilgesnis ro-

je, o gal ramiai mėgautųsi laiku sau,

mai, pagal jūsų pageidavimus, ir taip

botuko tarnavimo laikas.

„STIHL“ ir sukūrė „iMOW®“ – vejos

– diena iš dienos.

pjovimo robotą.

Su visais „iMOW® C“ modeliais

Šis žavus kasdienis jūsų padėjėjas

draugauja ir išmaniosios technologi-

Jūsų veja yra unikali, kad ir kokia

turi pažangius aplinkos pažinimo ju-

jos – robotas gali būti valdomas mo-

ji būtų: maža ar didelė, lygi ar kal-

tiklius, todėl savarankiškai ir kruopš-

biliąja programėle. Ja galite paleisti ir

vota, stačiakampė ar kampuota. Ta-

čiai apvažiuoja kliūtis. Pradėjus lyti,

sustabdyti robotą, taip pat numatyti ir

čiau „iMOW “ puikiai tiks kiekvienai

įsijungia lietaus jutikliai ir robotas

pritaikyti individualų pjovimo planą –

unikaliai vejai! Šis itin tyliai veikian-

sugrįžta atgal į įkrovimo stotelę. Pil-

ir visa tai padaryti lengvai ir patogiai,

tis robotas yra skirtas vejoms, kurių

nai jis įsikrauna vos per 90 minučių.

nesvarbu, kur bebūtumėte!

plotas – iki 5000 m2. Jį naudoti itin

Be to, šis vikruolis prisitaiko prie rel-

®

86

STIHL IMOW® PRIVALUMAI:

• Prisitaiko prie jūsų poreikių, kad ir kur bebūtumėte! „STIHL iMOW®“ prisitaiko prie Jūsų gyvenimo būdo

• Tylus veikimas. „iMOW®“ dirba itin tyliai, todėl galite nu-

ir grafiko, siūlydamas lanksčias pjovimo galimybes.

statyti, kad robotas dirbtų anksti ryte ar naktį. „iMOW®“

Galite nustatyti pasirinktą „iMOW®“ pjovimo planą

idealiai tinka vejai pjauti triukšmui jautriose zonose.

keliaudami, dirbdami ar būdami bet kurioje kitoje

• Mulčiavimas. „STIHL iMOW®“ vejos pjovimo robo-

vietoje. Visi „iMOW®“ modeliai su „C“ raide gali būti

tai ne tik pjauna, bet ir prižiūri jūsų veją! Speciali

valdomi mobiliąja programėle.

mulčiavimo sistema susmulkina nupjautą žolę ir

• Visiškai automatinis pjovimas ir įkrovimas. Išmani-

ji tampa vertinga vejos trąša. Jums ne tik nerei-

oji „iMOW®“ įkrovimo sistema užtikrina optimalią

kės rūpintis, kur išmesti nupjautą žolę, – vejai bus

pusiausvyrą tarp darbų atlikimo ir akumuliatoriaus

grąžintos visos maistingosios medžiagos, reikalin-

įkrovos. Robotas automatiškai grįžta į įkrovimo sto-

gos, kad žolė augtų graži ir sveika. Mulčiuojantis

tį ir pasiekia vejai pjauti reikalingą įkrovimo lygį.

roboto peilis puikiai susmulkina nupjautą žolę, be to, kiekvieną kartą sustojęs keičia sukimos kryptį, todėl labai ilgai išlieka aštrus ir dėvisi tolygiai.

Daugiau apie „STIHL iMOW®“ vejos robotus sužinosite: www.ginalas.lt/vejos-robotai

87

VIZUALUMO DIENORAŠTIS

R ŪKO ESTETIKA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Gamtoje esame svečiai, todėl, kaip ir prideda svečiuose, turime elgtis pagarbiai, – sako pradedantysis fotografas, savo nuotraukose lietuviškos gamtos estetiką fiksuojantis šešiolikmetis Darvydas Kilmanas. Neįtikėtina, kiek daug jausmo, pagarbios ramybės ir kvapą gniaužiančio susikaupimo slepiasi kiekviename jauno vaikino fotoaparato mygtuko spustelėjime.

88

89

Darvydas arti gamtos nuo pat gimimo – užaugo šalia miško. Dažnai su tėvais eidavo pasivaikščioti, grybauti, uogauti ar pažvejoti. Tačiau už uogas, grybus ar žuvis jam visuomet įdomiau būdavo olos ir plyšiai, žvėrių pėdsakai, augalai, – pasakoja jis. Sako, važiuodamas su tėčiu žvejoti kartais taip ir sugrįždavo meškerės nė nepajudinęs – jo dėmesį visada traukdavo kiti dalykai. Gamtoje jauną vaikiną žavi daug dalykų: seni samanomis, pataisais ar paparčiais – jo mylimiausiu augalu – apaugę nuvirtę medžiai, kelmai, natūraliai keistos gamtos kompozicijos. „Myliu gamtą, domiuosi ja ir visada joje surandu kažką naujo“, – pasakoja Darvydas.

Stebėdamas gamtą, iš nuolatinio nepertraukiamo jos kismo vaikinas išmoksta daug. Jam gamta – tai vieta sudėlioti savo mintis. Vos pažiūrėjęs į medžius jis gali nustatyti, kurioje pusėje pietūs, žino, kaip atskirti lapės pėdsakus nuo šuns, o elnio – nuo briedžio, pažįsta gyvūnus pagal jų balsus. „Neseniai sužinojau, kad voverės atsigaivina nuo beržų laižydamos sulą“, – šypsosi. Na, o svarbiausias dalykas, ko daugelis galėtų pasimokyti, sako, tai suvokimas, kad gamtoje esame svečiai, todėl, kaip ir prideda svečiuose, turime elgtis pagarbiai. „Esu matęs sugriautų skruzdėlynų su žmogaus batų pėdsakais, radęs nesuskaičiuojamą kiekį miško gilumose trūnyti paliktų padangų“, – apgailestauja.

Klausiu, kas Lietuvos gamtoje jam gražiausia. Nors kalnų ar didžiulių slėnių mes neturime, tačiau mūsų gamtai tikrai netrūksta spalvų. „Vos tik pradėjus fotografuoti, man viskas atrodė nuostabu, pastebėdavau dalykų, kurių anksčiau niekada nebuvau pastebėjęs. Pradėjau lįsti giliau į mišką, keltis penktą ar šeštą ryto, kad pagaučiau akimirkas prieš saulei pakylant.

90

Tai man buvo it naujas, dar nepažintas pasaulis.“ Dažniausiai vaikino nuotraukose – vos vienas ar du objektai. Gilindamasis į mažus dalykus, sako, padaręs didžiausius atradimus. Miestai, architektūra, renginiai jam niekada nekėlė didelio susižavėjimo. Jo nuotraukos pasižymi tamsiomis ir neryškiomis spalvomis, šaltais atspalviais. Tokiomis spalvomis persidažė net savo kambarį.

Darvydą žavi rūkas. Maži vandens lašeliai ore puikiai papildo minimalistinę jo estetiką. Tačiau rūkas jam nėra tik gražus fonas. Tai – vienas paslaptingiausių ir gražiausių gamtos reiškinių. „Kartais, būna, padedu fotoaparatą į šoną, atsisėdu ant liepto ir tiesiog grožiuosi. Tai padeda man atsipalaiduoti.“ Anksti ryte jis šoka ant dviračio ir ieškodamas įdomių vietų kartais apvažiuoja ir penkiasdešimt kilometrų. Jam ypač patinka seni miškai – primena fantastinius filmus.

91

92

93

94

95

96

97

J O ATRAKCIONŲ PA RK A S Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Suvirinimo aparatas, grąžtai, varžtai, atsuktuvai, geležies karkasai, veidrodžių gabalai, metalinės lentynos, kriauklė, šaldytuvas be durelių, stalai su ratukais – na, niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad būtent šitaip gali atrodyti menininko Julijono Urbono loftas, kuriame įkurdinta jo kūrybinė studija ir namai. Bet Julijonas jau toks: jame telpa ir menininkas, ir tyrėjas, ir dizaino mokslininkas, ir inžinierius, ir Vilniaus dailės akademijos docentas. O pastaraisiais mėnesiais – ir sūnaus Oro tėtis.

98

99

– Julijonai, prasitarei apie naują savo projektą, kuris toks didelis, kad niekaip netelpa nei į šią, senąją, nei į gerokai didesnę naująją tavo studiją. Koks bus tas tavo robotas?

– Na, jis nebus toks, kokį mes paprastai įsivaizduojame – su žmogaus rankomis ir kojomis. Pagal lėktuvo stimuliatoriaus idėją kuriame pramoninį robotą, kurio funkcijos bus pakeistos į menines. Trejus metus dirbame drauge su Robotikos institutu, choreografais ir šokėjais, garso inžinieriais. Geležis jau sukurta, dabar turime įkvėpti jai proto. Labai tikiuosi, kad robotas veikti pradės kitų metų pabaigoje.

Tai vienas iš tų tirštų projektų, kuriuose yra daug mašinerijos, tepalo, dūmų, alyvos. Visa tai stimuliuoja jausmus.

Kiekvienas projektas man yra džiaugsmas, tik fiziškai jį pajusti nėra laiko. Tačiau galimybė daryti tai, ką nori, ir beveik nuo nieko nepriklausyti mane tikrai džiugina.

– Gravitacijos ir estetikos derinys mene yra tarsi tavo aistra. Nuo ko ji prasidėjo?

– Galima sakyti, kad gimiau, užaugau ir gyvenau atrakcionų parke. Vaikystėje – labai tiesiogiai. Mano tėvelis buvo atrakcionų parko Klaipėdoje direktorius. Jis labai nemėgo sovietinių darželių, sakydavo, kad jie yra komunistinės koncentracijos stovyklos, taigi mūsų su sese ten neišsiuntė. Dienas leisdavome atrakcionų parke, o mūsų auklės buvo atrakcionų inžinieriai ir prižiūrėtojai.

– Tai štai iš kur toji gravitacija!

– Iš tiesų viskas lengvai paaiškinama. Atrakcionus dažniausiai stebėdavau iš toli, pats suptis nemėgau. Toji distancija mane nuolat provokavo mąstyti apie atrakcionų kalnelius kaip apie itin keistą reiškinį. Tik įsivaizduokite: pasaulyje milijonai žmonių po dvi ar tris valandas laukia eilėse, kad minutę pasisuptų. Jie gauna klyksmus, prakaitą, vėmimą, bet kitą dieną ir vėl eina to paties. Joks kitas reiškinys nesuteikia malonumo per tokią kančią. Toji keista situacija išprovokavo mane giliau apie tai pagalvoti. Įvardijau šią temą gravitacine estetika ir pradėjau tirti, ką atrakcionai galėtų pasiūlyti menui ir ką menas galėtų pasiūlyti atrakcionams. Taip iki šiol ieškau metodų, kaip pritaikyti atrakcionų išmintį.

100

„PRADĖJAU TIRTI, KĄ AT R A KC I O N A I G A L Ė T Ų PA S I Ū LY T I M E N U I I R KĄ MENAS GALĖTŲ PA S I Ū LY T I AT R A KC I O N A M S “

101

„T I K P A T E K Ę S Į T Ą R I N K Ą S U P R ATA U, K I E K JOJE MELO, TUŠT YBIŲ TURGAUS.“

– Na, rodos, ji su kaupu išsiliejo tavo kūrinyje „Eutanazijos kalneliai“...

– „Eutanazijos kalneliai“ buvo mano kūrybinių interesų lūžio taškas. Supratau, kad vis greitėjančių ir aukštėjančių – besisukančių aplink mačo ašį – atrakcionų kalba yra pasenusi.

Atrakcionų dizaineriai skundžiasi, kad kūno stimuliacijos riba maksimaliai pasiekta. Taigi nutariau tarsi atšvęsti atrakcionų parko progreso baigtį sukurdamas idealiausią, ekstremaliausią atrakcioną. Tokį, kuris užbaigia pasivažinėtojo gyvenimą maloniai ir elegantiškai.

– Šį tavo kūrinį įsigijo kolekcionieriai...

– Iš tiesų nesiekiu, kad mano kūriniai būtų kolekcionuojami. Toks siekis veikia mąstymą. Įstatai save į rėmus, pradedi skaičiuoti – kad būtų vidutinio formato, patvarus, kad lengva saugoti, išlaikyti, lengva tiražuoti. Tik patekęs į tą rinką supratau, kiek joje melo, tuštybių turgaus. Bet kita vertus, jei visiems gerai, tebūnie. Be to, susidūriau su išprotėjusiais kolekcininkais, kurie kolekcijas renka ne investuodami ar ne dėl to, kad mėgsta šiuolaikinį meną, bet nes jiems menas aktualus kaip intelektualinė nuoroda, kaip apčiuopiama filosofija. Jis kaupia meno kolekciją kaip savo tyrimų bibliografiją ir kaip savo paskaitų scenografiją. Į paskaitas važiuoja su pilnu tokių nuorodų vilkiku... Vienas kolekcionierius pastaruoju metu tyrinėja šiuolaikinės mirties reiškinius, tad viena jo kolekcijų yra skirta būtent šiai temai. „Eutanazijos kalneliai“ tapo jos dalimi.

102

103

104

„K A I E S I A P S U P TA S T O K I Ų Ž M O N I Ų, N E B E G A L I V I E N S K A I T Y T I - I M I , VA LG A I I R PAT S P R A D E D I SPROGINĖTI IDĖJOMIS.“

– Tavo kūrybiniuose ieškojimuose tarsi susiduria menas ir mokslas. Kaip jie susikirto?

– Aš nelinkęs atsieti šių dviejų sričių. Nemanau, kad matematika yra radikalai kitokia nei menas. Matematikai – itin kūrybiški žmonės. Noras bendrauti su kitų sričių ekspertais man atsirado natūraliai – tokia juk mūsų laiko dvasia, kai viskas persismelkę vienas su kitu, kai viskas tarpusavyje trinasi – ideologijos, kultūros, disciplinos, rasės, seksualinės tapatybės, kai nebeaišku, kas yra vyras ir moteris, lietuvis ir amerikietis, ir kai viskas itin nestabilu. Trintis provokuoja toleranciją. Tai labai juntama pastaruoju metu, netgi kasdieninėje žiniasklaidoje gali justi atvirumą kitoms disciplinoms, vyrauja tolerancija, ideologijų įvairovė, daugiskaitos poreikis. Tai, kas anksčiau buvo Tiesa, kas buvo Istorija, dabar yra tiesos ir istorijos, praeitys, dabartys ir ateitys. Visos – iš mažosios raidės.

– Baigei dailės akademiją Lietuvoje, o doktorantūros studijas tęsei Londono karališkajame menų koledže. Ten gyvenai septynerius metus. Ką iš ten parsivežei?

– Spekuliatyvų mąstymą, visišką laisvę mąstyti. Pirmosios dienos Londone atrodė visiškas chaosas, ypač po Vilniaus dailės akademijos.

Tačiau šokas praėjo, supratau, kad kūrybiškumui reikia chaoso, triukšmo, purvo. Londone pradėjau filosofuoti, ne tik skaityti filosofiją.

Pradėjau tai daryti per medžiagas ir praktiką.

Per studijas mus, doktorantus, sąmoningai sodindavo prie magistrų, kur kūrybiškumas smelkiasi per visus kanalus. Čia pat japonas su prancūzu užsiima molekuline kulinarija, kepa gazuotus blynus, kitas kuria ateities sekso mašiną ir aiškinasi vibracijas, priekyje susibūrę akustiniai botanikai. Kai esi apsuptas tokių žmonių, nebegali vien skaityti ‒ imi, valgai ir pats pradedi sproginėti idėjomis. Menų koledže sukasi kūrybiškiausi žmonės ir tai stimuliuoja tavo paties veiklas. „Eutanazijos kalneliai“ buvo mano daktaro darbas. Kai jį padariau, daugiau niekam nebeturėjau laiko – interviu, kelionės, konferencijos, laiškai atėmė mano gyvenimą. Paskui pasipylė nauji projektai ir štai po septynerių metų, šį gruodį, pagaliau atėjau iki taško, kai darbą galėjau apginti. Į Lietuvą grįžau prieš šešerius metus, pradėjau iš čia koordinuoti savo projektus, kurie vyko Londone. O paskui pamačiau, kad čia praleidžiu vis daugiau laiko, Vilniaus dailės akademijoje pradėjau vesti meninio tyrimo seminarus, mane išrinko VDA prorektoriumi menui. Pamažu paaiškėjo ir labiau praktiniai dalykai – niekur kitur negaliu įsigyti tokio dydžio studijos už tokią kainą kaip Vilniuje. Be to, čia gyveno mano partnerė ir dabar jau mano sūnaus mama Aistė. Lietuva mane pradėjo siurbti iš visų pusių.

105

106

107

– Tavo gyvenimo draugė – prekės ženklo „Formuniform“ kūrėja. Ji tave ir aprengia stilingais chalatais ir kombinezonais, kuriuos paprastai dėvi per parodų atidarymus?

– Mano darbinė apranga studijoje – kombinezonai, chalatai. Balansuoju tarp verslo kostiumo ir darbinio rūbo lygiai taip pat, kaip balansuoju tarp akademinio gyvenimo ir to nešvaraus, tepaluotojo studijoje.

Savo studijos erdvę iš pradžių suskaldžiau į dvi kategorijas. Apačioje purvinieji darbai – menas ir maistas, viršuje – akademiniai ir miegamoji zona. Bet taip jau nutiko, kad purvinieji darbai pradėjo lįsti į visus galus: atsikeli ryte, matai – alyva pažastyje, metalo dulkės ir metalo rakštys pasturgalyje. Supratau, kad negaliu taip savo darbų išskaidyti, o galų gale tai ir nesveika. Taigi dabar suplanavau kitą didelę erdvę darbui, o čia su Aiste ir Oru ruošiamės gyventi. Kada nors.

– Kaip judu susipažinote? Tik nesakyk, kad atrakcionų parke?

– Ne parke, tačiau nuo parko laikų, kai pats jame dirbau ir mėginau sovietines geležis paversti mobiliais atrakcionais, tai tikrai. Anuomet Klaipėdoje, tėvų namuose rengdavau didžiulius vakarėlius, į juos suvažiuodavo žmonės iš Kauno, Vilniaus. Aistė kartą irgi atvažiavo.

Ilgą laiką buvome kartu, bet atskirai – Aistė gyveno Londone, aš – Vilniuje, paskui apsikeitėme.

Vienaip ar kitaip Lietuva mus susigrąžino – metams bėgant supranti, kaip svarbu, kai pažįsti žmones, žinai kalbą, tradicijas, kai pradedi suvokti, kad tavo menas ne mažiau reikalingas, kai žinai, kad ceche kartais butelis degtinės ar keiksmažodis suveikia geriau nei mandagus prašymas. Lietuva gerokai draugiškesnė nei Londonas.

– Ar tavo studijoje vis dar vyksta vakarėliai?

– Esame keletą surengę, stalus čia lengva išstumdyti. Tačiau labiau nei vakarėliai mane domina laikas, kurį galiu praleisti su sūnumi. Net ir naktį.

108

109

DĖKINGAS GYVENIMUI UŽ VISAS KRIZES Tekstas: Algė Ramanauskienė | Nuotraukos: asmeninis albumas

Kai žymiausiose pasaulio koncertų salėse nebeskamba muzika, plačiai pasklidusių gastrolių maršrutus per kelias dienas tenka kardinaliai susiaurinti iki minimalaus: „sofa–lova–virtuvė“, gali atrodyti, kad kuriančių ir laisve, bendravimu bei nuolatiniu judėjimu gyvenančių žmonių galvos turėtų tiesiog sprogti iš nuobodulio. Tačiau vienas žymiausių pasaulio akordeonininkų Martynas Levickis stengiasi tiesiog ramiai išbūti šį keistą laiką, per kurį prarado ne tik suplanuotas gastroles Jungtinėse Valstijose, bet ir absoliučiai visas pajamas iš koncertinės veiklos. „Pandemija praeis ir kada nors tai liks tik prisiminimas“, – šypteli Martynas, neseniai gyvos muzikos išsiilgusius gerbėjus nustebinęs jaukiu kameriniu koncertu tiesiai iš savo namų.

110

111

112

„DIDŽIĄJĄ DALĮ LAIKO MUZIKANTAS SĖDI UŽSIDARĘS IR KURIA, REPETUOJA NAUJUS KŪRINIUS.“

– Martynai, prisimink, kaip ir kuo gyvenai kelios dienos iki paskelbiant karantiną, atšaukiant skrydžius ir gyvenimui maksimaliai sulėtėjant?

– Prieš paskelbiant karantiną viešėjau Jungtinėse Valstijose, kur turėjo įvykti keletas mano solinių koncertų. Ir visi jie buvo atšaukti, o aš iš Niujorko išskridau paskutinę minutę prieš uždarant oro transporto srautus.

Grįžau į Vilnių ir iškart izoliavausi namuose.

– O tada – ilgas karantinas. Kaip pasikeitė tavo planai ir pats gyvenimas?

– Tiesą sakant, mano gyvenimas per karantiną labai stipriai nepakito. Internete sklandė memas, kaip atrodo įprasta klasikinės muzikos atlikėjo diena, ir kaip ji pasikeitė karantino metu. Abu paveikslėliai buvo vienodi!

Iš dalies galėčiau ir aš su jais susitapatinti – didžiąją dalį laiko muzikantas sėdi užsidaręs ir kuria, repetuoja naujus kūrinius. Tik ta viešai matoma gyvenimo pusė žvilga nuotykiais, nesibaigiančiomis kelionėmis ir pasirodymais scenoje. Žinoma, to dabar nebėra, bet, tiesą sakant, aš visiškai visavertiškai mėgaujuosi laiku, kurį dabar leidžiu namuose, juolab kad galiu jį išnaudoti pasiruošimui prieš laukiančią intensyvią koncertinę vasarą Vokietijoje. Tikiuosi, nebus ir ji atšaukta...

– Kas šiuo metu tau, kaip kūrėjui, yra sudėtingiausia – atlaikyti nežinomybę psichologiškai ir emociškai, o gal finansiškai? Kokios mintys sukasi galvoje?

– Kaip jau minėjau, daug sunkumų nepatiriu. Buvimas namie, socialinis atstumas, negalėjimas išeiti į restoraną ar kavinę manęs kol kas psichologiškai nepaveikė. O ir nieko neveikimas dar neužklupo – namie aš jaučiuosi nuolat užsiėmęs, beje, laikausi gana griežto darbo režimo.

Tačiau yra ir kita medalio pusė, būtent ji kelia daug

nerimo. Tai atšaukti koncertai ir prarastos pajamos.

Skirtingai nuo kai kurių kitų atlikėjų, aš neaimanuoju apie tai socialinėje erdvėje, nes suprantu, kad daugeliui šis laikas nėra lengvas. Nors realybė tokia, kad praradau visas pajamas nuo kovo iki birželio mėnesio, o ir kaip bus toliau – dar neaišku. Vis dėlto bandau išlikti nusiteikęs pozityviai.

– Ką veiki šiomis dienomis, kuo be muzikos užsiimi ir kaip bandai įveikti nuobodulį?

– Rytą pradedu nuo puodelio kavos ir žinių, tuomet į lauką išvedu šunį. Grįžęs pasimankštinu ir sėdu prie darbų. Dalis to darbo – tai elektroninių laiškų skaitymas ir tolimesnių koncertų planavimas su vadybininkais Vokietijoje, retkarčiais vyksta susitikimai platformoje „Zoom“. Kita darbo dalis – repetuoti ir studijuoti naujus kūrinius. Vakare, kaip ir daugelis, dažnai pasigaminu ką nors skanaus ir leidžiu vakarą žiūrėdamas filmus.

– Kur pastaruoju metu koncertuodavai daugiausiai, kokiose šalyse sukosi tavo koncertinė veikla ir gyvenimas?

– Dauguma koncertų vyko Vokietijoje, tačiau turėjau pasirodymų ir kitose Europos šalyse, ir Azijoje. Tikiuosi, kada nors turėsiu galimybę grįžti ir į JAV. – Galbūt dabar, kai daug laiko tenka praleisti namie, daugiau dėmesio norisi skirti ir savo aplinkai, namų jaukumo kūrimui? Juk ne taip seniai apsigyvenai naujuose namuose!

– Vienintelis dalykas, ką nuveikiau – tai grįžęs iš vieno pasivaikščiojimo miške parsivežiau lopinėlį samanų – kad ir namie turėčiau dalelę gyvos gamtos. Tačiau visa kita, pavyzdžiui, terasos apželdinimas, dar tik planuose, ir turės šiek tiek palūkėti.

113

114

115

116

117

„VISKO VIENAS PADARYTI NESUGEBĖČIAU, PASIEKTI – NEPASIEKČIAU... TODĖL, NEPAISANT VISO INDIVIDUALIZMO, ESU IR PRIKLAUSOMAS NUO KITŲ ŽMONIŲ, IR JIEMS DĖKINGAS.“ – O gal atradai kokių naujų pomėgių ar veiklų, kurios praskaidrina tą lėtoką gyvenimo tempą?

– Tokiu periodu kaip šis man labai norisi tapyti ant drobės, bet nei drobės, nei dažų dabar negaliu gauti. Tad ir norą taupau ateičiai. Kur kas dažniau norisi ir pačiam gaminti maistą, nors, tiesą sakant, visada tai darydamas jaučiau malonumą, o dabar tiesiog neturiu kito pasirinkimo – man ne visada priimtinas į namus užsakytas maistas.

– Kur šiomis dienomis, o ir apskritai, semiesi įkvėpimo? Ką skaitai, kuo domiesi, kokius filmus žiūri?

– Peržiūrėjau visą serialą „Naujasis popiežius“, vakar suvalgiau visas „Pinigų namų“ serijas, žiūrėjau vieną „Kino pavasario“ filmą – „Kristaus kūnas“, ir atsiverčiau kažkada skaitytą „Altorių šešėly“. Visada stengiuosi pasiklausyti žinių, nors gana skeptiškai vertinu įvairias apie COVID-19 plitimą sklandančias konspiracines teorijas.

– Nors atrodai pozityvumu ir optimizmu trykštantis žmogus, ar vis dėlto kartais jauti nerimą dėl ateities, savo karjeros?

– Tai priklauso nuo situacijos. Iš esmės esu pozityvus realistas. Gyvenime jau esu sukaupęs nemažai patirties, kad atskirčiau pelus nuo grūdų. Tačiau lygiai taip pat naiviai galiu nerti į vieną ar kitą naują sumanymą, idėją, ne visada iki galo įvertinęs riziką. Tad turbūt galima daryti išvadą, kad esu ir racionalus, ir spontaniškas. Toks ir noriu būti!

118

– Nors vykdai nemažai bendrų muzikinių projektų su kitais atlikėjais, tačiau iš esmės savo pasirinktame kelyje esi individualistas. Akordeonas ir tu – duetas, kuris scenoje puikiai jaučiasi ir be kitų. Kaip manai, ar individualistams gyvenime sekasi lengviau nei tiems, kurie žaidžia poroje arba kartu su komanda?

– Koks įdomus klausimas! Man labai patinka individualizmas, manau, į šį pasaulį ateiname vieni, paliekame jį taip pat vieni. Tačiau visuomenės santvarka mus įtraukia į bendruomenę, o kartu tai mums primeta galybę normų, nuostatų, tradicijų ir tabu. Vieniems tai išganymas, kitiems – prakeiksmas. Aš save matau kažkur šios skalės viduryje. Manau, individas neišvengiamai turi sąveikauti su išore ir kitais, o tai, žinoma, apibrėžiama visuomenėje priimtinais dėsniais. Tačiau ar negalėtų būti kitaip? Tikiu, kad galėtų ir būna. Bet žinau viena: kad visko vienas padaryti nesugebėčiau, pasiekti – nepasiekčiau... Todėl, nepaisant viso individualizmo, esu ir priklausomas nuo kitų žmonių, ir jiems dėkingas.

palaiko

119

120

– Kalbėdami apie tave, tavo talento gerbėjai neretai pabrėžia ypatingą charizmą, kurią skleidi grodamas scenoje. Kaip manai, ką reiškia tas žodis – „charizma“?

Koks tau pačiam yra patrauklus, įdomus žmogus?

– Vėlgi, tai labai individualu! Vieni charizmą suvokia kaip mano garbanų blaškymąsi man grojant, kiti tai matuoja aprangos ar stiliaus pasirinkimais. O man asmeniškai tai yra pajutimas. Kai žiūri ar klausai kito žmogaus ir gebi susitapatinti, pamiršti, kas aplink, pasinerti vien į tai, ką matai ir ką girdi, kartu išgyventi tai, kas atliekama, – tai ir yra tikroji charizma. O artistinius pasiplaikstymus galime tiesiog kukliai pavadinti „žavesiu“, kurio aplink tikrai daug daugiau nei tikrosios charizmos.

– Gana anksti tapai savarankiškas ir ėmei gyventi suaugusio žmogaus gyvenimą. Ar nuo to tapai stipresnis?

Su kokiais didžiausiais iššūkiais tau yra tekę susidurti?

– Taip, suaugusio žmogaus gyvenimą pradėjau vos

sulaukęs aštuoniolikos. Ir iššūkių būta įvairiausių – nuo dilemos, kaip išsikepti kiaušinienę, pačiam išsiskalbti drabužius, iki profesinių ambicijų palaikymo ir tikėjimo savimi. Esu dėkingas už visas krizes, nes tik dėl jų tapau stipresnis ir kažko išmokau. Aš išties esu maišto žmogus – kai turiu dėl ko maištauti, atrandu didžiausių vidinių galių. Todėl nors ir vertinu komfortą, manau, mažiausiai šiame gyvenime norėčiau atsisėsti ir pasakyti, kad jau viską padariau, viską pasiekiau.

– Kaip manai, ko visi mes pasimokysime iš šio neįprasto laikotarpio, kokie iš jo išeisime? Ar tikrai pasaulis jau niekada nebebus toks pat?

– Bus mažiau dramos ir daugiau konkrečių veiksmų.

Pandemija praeis ir po jos gal daugiau dėmesio skirsime savo higienai, aplinkinių sveikatai. Nemanau, kad tai visuomenei padarys didelį, esminį poveikį. Visa tai yra istorijos dalis, ją mes išgyvensime ir galiausiai tai liks tik prisiminimas.

121

VAIRUOTOJO UŽRAŠAI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė | Nuotraukos: Lina Jushke

Verslininkas, sveikos gyvensenos entuziastas Mindaugas Plisas savu patyrimu įsitikino, kad norimą efektą pasiekti padeda ne paskiri įpročiai, o jų visuma. Į vyro sveikos gyvensenos apibrėžimą telpa ne tik mityba, sportas ar meditacija, bet ir atsakingi bei sąmoningi kasdienybės pasirinkimai. Vienas iš jų – gerokai mažiau taršus automobilis.

– Mindaugai, kaip jūsų dėmesį patraukė sveika gyvensena?

– Už tai esu dėkingas savo žmonai, pats vienas taip pasikeisti tikrai nebūčiau sugebėjęs. (Juokiasi.) Sveika gyvensena pakoregavo mūsų gyvenimo būdą. Pasikeitė praktiškai viskas, o tai iš pradžių net šiek tiek baugino: atsakingesni pasidarė pirkimo įpročiai, atostogos, kelionės, automobiliai, vartojimas, netgi verslo veikla įgavo kitų atspalvių. Bet taip gyvenimas pasidarė tikrai spalvingesnis!

– Turbūt pritarsite, kad sveika gyvensena toli gražu neapsiriboja tik mityba ir sportu, tiesa? Kas dar jums telpa į sveiką gyvenimo būdą?

– Mano asmeninis sveikos gyvensenos principas nėra pagrįstas perdėtu dėmesiu sportui, nors judėjimas yra viena iš būtinųjų sąlygų. Esu dėkingas, kad kasdieninė veikla suteikia galimybę pakankamai judėti. Retai kada pavyksta nueiti mažiau nei 15 tūkst. žingsnių per dieną. (Šypsosi.)

Savo patyrimu įsitikinau, kad vien sportas, sveika mityba ar meditacija neveikia kaip atskiros dalys – tik šių įpročių visuma sukuria norimą efektą. Labai svarbi mano kasdienybės dalis yra kiekvieną pasirinkimą daryti sąmoningai. Tai it savotiška meditacija. Pirmiausia atkreipiu dėmesį į harmoniją galvoje – dienos nepradedu tol, kol nepavyksta susitarti su savo protu.

Tai padeda lengviau išgirsti save. Kai sprendimus priimu vadovaudamasis savo vidiniais norais, motyvais – jaučiuosi laimingas. O tai turbūt svarbiausia užduotis gyvenime. (Šypsosi.)

122

Taip ir atsiranda harmonija su pasauliu, gamta ir žmonėmis. O sveika gyvensena yra it natūrali to pasekmė – ji man padėjo lengviau išgirsti, kas man kenkia, tapau gerokai jautresnis aplinkos poveikiui.

– Ekologija jūsų gyvenime ne mažiau svarbi, tiesa?

– Be ekologijos sveikos gyvensenos neįsivaizduoju. Ekologija – it nematomi darbai, kuriuos atlikti sunkiausia, nes rezultatas nepasimato iškart, tačiau jie be galo svarbūs. Tam reikalinga savišvieta ir tikėjimas tuo, ką darai, žinojimas, kaip tai prisidės prie žmonių gerovės ateityje. Ir tai ne tik atliekų rūšiavimas... Pavyzdžiui, šiandien aštuonerius metus naudotą vaikišką „MINI“ elektromobilį perleidau džiaugtis kitai šeimai.

Tą patį darau su nebenaudojamais, bet kokybiškais ir vis dar veikiančiais elektronikos prietaisais, žaislais, baldais.

123

124

– Mindaugai, ar dėl atsakomybės mus supančiai aplinkai jūs ir pasirinkote hibridinį automobilį?

– Kokius dar privalumus jame įžvelgiate?

– Man didžiausi privalumai – tai bendra automobilio variklių galia, greičio pedalo len-

– Kaip ir minėjau, tai įvyko natūraliai

gvumas, tolygus ir labai malonus įsibėgėji-

– kaip pasikeitusio gyvenimo būdo pase-

mas. Be to, „MINI“ turi britiško žavesio ir tikrai

kmė. Man „MINI Countryman“ tiko dar ir

išsiskiria iš kitų automobilių. Dar mane suža-

dėl kitų priežasčių – jis pakankamai ma-

vėjo itin kokybiška ir išskirtinė vidaus apdaila,

žas, kad būtų lengva manevruoti miesto

medžiagų kokybė, taip pat didelės galimybės

centre, tačiau tuo pačiu jame komfortiš-

savo automobilį individualizuoti. Tikriausiai

kai sutelpa visa šeima. Hibridą vietoj elek-

gatvėje sutikti kito tokio pat „MINI“ beveik ne-

tromobilio pasirinkau dėl bekompromisio

įmanoma! (Šypsosi.) Žinoma, ne paskutinėje

mobilumo – su juo nesustodamas verslo

vietoje ir draugiškumas aplinkai. Šis „MINI“

reikalais galiu nuvykti į bet kurią Lietu-

atitinka visus mano šiandieninius reikalavi-

vos vietą, o elektromobilis dažnai kelio-

mus automobiliui.

nes kiek apriboja, tad sugaištama daugiau laiko. Dažniausiai automobilį kraunu

– Juk kiekvienas turi pradėti nuo savęs, tiesa?

namuose pernakt arba darbovietėje, tad

– Viskas prasideda nuo mažų žingsnių –

tikrai pavyksta gana daug kilometrų nu-

tad mes žengiame juos patys, nelaukdami, kol

važiuoti vien elektriniu režimu – beveik

kažkas kitas pasirūpins gamta, mūsų sveikata

pusę visos automobilio ridos.

ar asmenine laime.

W W W. M I N I . LT 125

PERFEKCIONISTAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Kalbino: Elas Ramanauskas Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Būti vidutinioku – tikrai ne jam. Jo netenkina ir antra vieta. Jis nori būti pirmas. Supratęs, kad vienu metu dviejose srityse būti geriausiam neįmanoma, triatlonininkas Tautvydas Barštys atsisakė visų pašalinių dirgiklių ir stačia galva nėrė į didžiausią savo aistrą – triatloną. „Esu perfekcionistas“, – prisipažįsta vyras, o išgirdus jo pasakojimą apie alinančią sportininko kasdienybę, ypatingą atidumą detalėms ir pačius aukščiausius sau keliamus standartus tuo suabejoti tiesiog neįmanoma.

126

127

128

– Pernai tapai Lietuvos triatlono taurės Olimpinės distancijos čempionu. Ko moko šis sportas? Kokias tavo asmenines savybes jis išugdė?

– Triatlonas tapo įrankiu ne išugdyti, o atskleisti tam tikras mano savybes. Tai it tinkamas drabužis, kurį vilkint pabrėžiami kūno privalumai. Triatlonas parodė, kad turiu nugalėtojo mentalitetą, esu disciplinuotas. Sportuodamas supratau, kad galiu iškęsti daug dalykų, o diskomfortas, po kurio ateina palaima, mane jaudina ir žavi.

Man patinka laimėti, patinka tam tikroje srityje išlaikyti itin aukštą standartą. Turbūt kiekvienas iš mūsų mėgsta pergalės momentą, tačiau tikrai ne kiekvienas yra pasiryžęs dėl jo sunkiai dirbti kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę, ir taip – metų metus. Visi nori būti geriausi savo srityje, tačiau toli gražu ne kiekvienas nori dalyvauti ir alinančiame to siekimo procese. Dabartinis pasaulis visko nori šią akimirką, anglakalbiai tam turi labai gerą terminą – „instant gratification“ (liet. momentinis pasitenkinimas). Visi nori greito rezultato, čia ir dabar. Esu tikras: jei nori būti tam tikros srities profesionalas, turi vadovautis priešinga – „delayed gratification“ (liet. atidėto pasitenkinimo) – sąvoka. Susikurti ilgalaikį planą ir atkakliai jo laikytis, išmokti nekreipti dėmesio

į blogą nuotaiką ar pasikeitusias aplinkybes, pasitaikius nesėkmėms nesuklupti ir panaudoti jas kaip įrankį tobulėti.

– Ar viso šito tave išmokė triatlonas? O gal turėjai šias savybes ir anksčiau?

– Aš manau, kad tokį požiūrį išsiugdžiau „Kauno grūdų“ grupėje. Ten dirbti pradėjau vos dvidešimt ketverių, tuo metu turėjome restruktūrizuoti visą pirkimų tarnybą, performuoti komandą, nusistatyti tam tikrus tikslus. Žinojau, kad tai padaryti bus velniškai sudėtinga. Pradėjau daug skaityti, ieškoti įrankių, kaip sužinoti daugiau, kaip viską padaryti tinkamai. Suradau žmonių, kurie galėtų man patarti, pasisėmiau iš jų praktinės patirties, sudariau darbų planą ir taip žingsnis po žingsnio tikslus įgyvendinau. Po trejų metų žinojau, kad užduotį atlikau tikrai gerai.

2018-aisiais metais nedalyvavau triatlono čempionate – žinojau, kad nesu pakankamai pasiruošęs nugalėti. Todėl visus metus kantriai dirbau, savireflektavau, bandžiau suprasti, ko man trūksta, kad laimėčiau. Dabar atėjau pasiimti to darbo vaisių. Sugebėjau kantriai dirbti visus metus nedalyvaudamas nė vienose varžybose ir išlaukiau tinkamo momento pademonstruoti metų įdirbį. Tai buvo geriausias „delayed gratification“ pavyzdys.

129

130

131

„JEI DOMIESI – TURI VISKĄ SUPRASTI IKI MAŽIAUSIŲ DETALIŲ. PER VIDURĮ MAN NETINKA, TADA AŠ NEJAUČIU MALONUMO.“

Ne taip seniai vokiečiai sukūrė startuolį „Blinkist“, siūlantį sutrumpintas knygų versijas. Daugelis vartotojų tai vertina kaip teigiamą laiką taupantį dalyką. Ką manai tu?

– Kodėl niekas nepagalvoja, kad išmestuose žodžiuose gali slypėti esmė? Pažiūrėk ir į kitas knygas, kurios vilioja antraštėmis: kaip tapti milijonieriumi per trisdešimt dienų, kaip numesti dešimt kilogramų per dvi savaites. Viskas tik ir sukasi apie greitą rezultatą.

Titulas man nėra reikalingas pasirodyti kitiems. Darau tai dėl savęs ir labiausiai konkuruoju su pačiu savimi.

Juolab kad Lietuvos čempiono titulas pasaulio kontekste yra gana menkas. Man svarbu asmeninė ambicija: žinoti, kad man patinkančioje srityje galiu pasiekti gerą rezultatą, pakelti visos sporto šakos kartelę Lietuvoje. Atsigręžti ir įrodyti sau, kad galiu tobulėti, kad turėdamas planą ir nuosekliai jo laikydamasis galiu įgyvendinti pačius beprotiškiausius tikslus.

– Ar gyvenime dar yra tokių sričių, į kurias neri taip pat stačia galva?

– Bet kurią mane sudominusią sritį, nesvarbu, tai sportas, maisto ruošimas, estetika ar baldai, noriu pažinti įvairiapusiškai. Įsigilinti į esmę, žinoti, kas yra tikrieji profesionalai, o kas ‒ vidutiniokai. Mane visada domina aukštesni standartai. Jei domiesi – turi viską suprasti iki mažiausių detalių. Per vidurį man netinka, tada aš nejaučiu malonumo. Žinoma, čia galima kelti klausimą, kas yra vidurys, o kas – aukštumos? Kas tai nustato? Juk tai nėra objektyviais faktais, skaičiais išmatuojamos kategorijos. Tai subtilu.

132

– Kad ir ko besiimtumei, darai tai iš visos širdies?..

– Su triatlonu aš taip ir pradingau – išnykau net iš kai kurių draugų radaro. Taip stipriai įnikau į tikslo siekimą, taip giliai nėriau į šį sportą, kad nukentėjo net laikas, skirtas draugams. Laiko resursai pasidaro riboti – nesinori prarasti nė trumpiausios akimirkos. Kiekvienas toks nukrypimas mano galvoje reiškia, kad tolstu nuo svajonės. Šiuo metu sportas – didžiausias mano prioritetas, veikdamas kažką kito galvoju, kad geriau laiką skirčiau tam, kas veda mane į tikslą. Nors, kita vertus, maži atsipalaidavimo momentai būtini tam, kad galėtumei grįžti ir kokybiškai atlikti darbą. Po didelio krūvio eina mažos pertraukos, kurios dar labiau padeda tobulėti.

Triatlone, kaip ir bet kuriame kitame sporte, į rėmus įstato amžius. Pažiūrėk, pavyzdžiui, į automobilių gigantų vadovus – visiems jiems po septyniasdešimt ir daugiau metų. Jei turi aštrų protą, reikiamus gebėjimus, į vadybos sritį gali įsilieti ir gerokai vėliau. Tačiau sportas ‒ ypač laikui jautri sritis.

– Tautvydai, tavo instagrame radau Aristotelio mintį, kad disciplina išlaisvina. Pokalbio metu taip pat vis girdžiu žodį „disciplina“. Kaip sportas tave išmokė suvaldyti stresines situacijas kitose gyvenimo srityse?

– Šis žodis skamba labai griežtai, asocijuojasi su kariuomene, nustatyta tvarka, drausme. Aš jam teikiu kiek kitą prasmę. Taip jau yra, kad neatlikęs užduoties negaliu jaustis laisvai. Atidėliojimas verčia nuolat galvoti apie nepadarytą darbą, o tai laisve tikrai nekvepia. Negaliu susikaupti, nuoširdžiai būti su žmogumi – mano galva užversta mintimis apie užduotis, kurių nepadariau.

133

Disciplina man padeda atlikti užduotis. Negana to – atlikti jas skrupulingai. Disciplina tampa it savotišku mąstymo modeliu, kurį įvaldęs, taikai visose gyvenimo srityse. Tai profesionalų bruožas. Laikytis disciplinos padeda tikslas. Kartais aš klausiu savęs, kam, dėl ko viską darau? Dar kartą prisimenu savo tikslą, kuris suteikia stiprybės ir veikia it dopingas. Tai darau ne dėl įvaizdžio ar statuso. Dėl paties savęs.

Svarbu aplink save susikurti tokią aplinką, kuri padėtų laikytis disciplinos: iš savo vidinės ir išorinės aplinkos panaikinti visus dirgiklius. Prieš svarbias varžybas nesinaudoju socialiniais tinklais. Jau kelis mėnesius visiškai nesinaudoju feisbuku ir jo visai nepasigendu. Pajaučiau, kad tai mane blaško labiau, nei norėtųsi.

Kiekvieną rytą po dešimt minučių medituoju, atlieku tam tikrus kvėpavimo pratimus, kurie padeda lengviau susidoroti su stresinėmis situacijomis. Kartais reikia paspausti pauzę vienose srityse, kad galėtum susikoncentruoti kitose. Visada stengiuosi prisiminti, kaip stipriai siekiamo tikslo noriu. Nuo to, kaip stipriai nori, kiek esi pasiruošęs save spausti, priklauso, kaip gerai viską padarysi.

– Žiūrint į tavo namus, kasdienybę, net dviratį, atrodo, kad estetika tavo gyvenime užima labai svarbią vietą. Papasakok, kiek ji svarbi tavo darbe, sporte, namuose?

– Nuo pat vaikystės tėvai daug kalbėdavo apie kokybę, leisdavo pačiupinėti kokybiškas medžiagas, pamatyti gerus drabužių kirpimus, atkreipdavo mano dėmesį į daiktų visumą ir jų derinius. Bėgant metams supratau, kad estetikos pojūtis treniruojamas kaip raumuo. Žiūrėdamas į kai kuriuos daiktus tiesiog negaliu atitraukti akių, jaučiu vizualinį pasitenkinimą.

Triatlonas taip pat labai vizualus sportas – kokios grakščios dviračio linijos! Niekada nepirkčiau dviračio, jei jame man nepatiktų bent vienas linkis. Su baldais – taip pat. Jeigu fotelyje mane erzins maža sagutė – jo mano namuose nebus. Taip, tai tik maža detalė, tačiau

134

man ji svarbi – iš detalių susideda visuma. Sunku paaiškinti, iš kur visa tai kyla. Gyvenimo raida, patirtys, išgyventi įvykiai – viskas nulemia estetikos suvokimą.

Dauguma daiktų ar drabužių mano akies nepatraukia, bet yra tokių, kurie turi savą braižą ir žavesį, – atrodo, kad juos kūrę žmonės savo galvose turi tokį pat estetikos kodą kaip aš.

– Tavo namai pernai tapo geriausiu metų privačiu interjeru. Įtariu, juos kurti, nors ir padedant architektų komandai, buvo nepaprastai sudėtinga?

– Tai mane vedė iš proto. Ir ne dėl begalinių pasirinkimo galimybių ‒ namų kūrimas man trukdė daryti kitus, gerokai svarbesnius dalykus. Taip, norėjau gero rezultato, tačiau nerimą stiprino ir tai, kiek daug skyriau tam laiko. Džiaugiuosi, kad talentingos architektų biuro „Do Architects“ komandos narės Marija ir Dovilė taip pat kėlė aukštus standartus. Dirbant su gera komanda išėjo gražus kūrinys, nors jis ir pareikalavo daug kantrybės ir jėgų. Perfekcionizmas įstato į rėmus – jeigu į juos nepataikau, toje erdvėje būti paprasčiausiai nesinorės.

Tačiau jei pataikyti pavyksta – rezultatas puikus.

– Tautvydai, ar džiaugiesi projekto rezultatu?

– Aš – kaip alpinistas, kopiantis į viršūnę. Man patinka pasiekti rezultatą, tačiau labiau jaudina dėti kiekvieną žingsnį ant akmens. Vienas akmenukas kliba, kitas – stovi stabiliai, vieną dieną pučia stiprus vėjas, kitą – lengvas brizas. Pasitenkinimas aplanko kiekvieną dieną, tik skirtingas. Kai užlipu ant kalno, pamatau trumpą žiburį, o po akimirkos mintyse dėlioju kitas viršūnes. Šeštadienį baigėsi varžybos, sekmadienis buvo lengva diena. Tačiau su kiekviena valanda pasitenkinimas pasiektu rezultatu mažėjo, nes mintis apie laimėjimą pakeitė mintys apie kitas varžybas ir ateities tikslus. Žinoma, svarbu išmokti džiaugtis akimirka. Būti dabar – to mokausi kasdien. Esu orientuotas į aukštus standartus, todėl kiekvienas pasiektas rezultatas yra it mano atskaitos taškas.

135

136

137

138

139

140

141

– O kur patiri daugiau iššūkių – darbe ar sporte?

– Iššūkių yra tiek, kiek pats jų susikuri. Dabar esu visiškai susitelkęs į profesionalų sportą, tad darbe atsakingų projektų neturiu, nors ir dalyvauju svarbiuose susitikimuose, kuriuose kalbama apie organizacijos ateitį.

– O ar turi slaptą tikslą?

– Visi turi slaptą tikslą. Žinant mano charakterį, padarysiu viską, kad jį pasiekčiau. Tai reiškia, kad aukštus reikalavimus pirmiausiai keliu sau ir į juos įdedu visas jėgas. Laikausi taisyklės: kad ir ką darytum, turi daryti gerai ir profesionaliai. Dabar šiame sporte noriu padaryti viską, ką galiu. Kada nors šį etapą pabaigsiu ir eisiu kitur. Vienu metu dviejose srityse būti geriausiam neįmanoma. Triatlone iškart matyti, kas sportuoja tiesiog, o kurie tai daro iš visos širdies – jų akyse žvėries užsidegimas. Tokių yra vienetai.

– Ar tokį požiūrį atsinešei iš vaikystės?

– Prisimenu, per pirmąsias krepšinio stovyklas treneris liepdavo bėgti aplink ežerą. Aš ir dar du vaikai bėgdavome pirmi. Taip buvo visada – mes tiesiog norėjome bėgti greičiau už kitus. Būdamas vaikas to nesupratau, tačiau dabar žinau, iš kur visa tai kilę.

Versle ar bet kurioje kitoje srityje mano tėtis elgiasi taip pat. „Pirmosios vietos nugalėtojus sveikina visi, tačiau niekam neįdomu, kas liko trečias“, – kartoja jis.

142

„VIENU METU DVIEJOSE SRITYSE BŪTI GERIAUSIAM NEĮMANOMA.“

143

144

– Tautvydai, o kaip į tave žiūri kiti žmonės?

– Kitų žmonių nuomonė apie mane priklauso nuo aplinkos, iš kurios jie į mane žiūri. Kolegos darbe žiūrėtų kaip į reiklų vadovą, sporto žmonės manyje mato tikslo siekiantį sportininką, o šeima – artimą žmogų su kasdieniais džiaugsmais ir rūpesčiais. Iš nepažįstamų žmonių dažnai sulaukiu žinučių apie tai, kad įkvėpiu juos sportuoti, sveikai maitintis ir siekti tikslų. Tada suprantu, kad galbūt kitiems esu ir įkvėpimas ar pavyzdys.

– Socialiniai tinklai suteikia tik labai mažą dalį informacijos. Ko į juos žiūrėdami žmonės apie tave nemato?

– Jie mato puikų rezultatą. Tačiau nemato liūdesio, skausmo, nemato didelio nerimo. Nemato tų paprastų žmogiškų dalykų, su kuriais kiekvienas susiduriame. Ten tik gražiausi momentai, tačiau nesimato, kokį kelią iki jų kasdien turi nueiti. Kokius sudėtingus sprendimus priimti, kiek valandų praleisti prakaituodamas. Profesionalai treniruojasi dvidešimt, trisdešimt valandų per savaitę. Per septynias dienas turi numinti penkis šimtus, nubėgti nuo šešiasdešimt iki devyniasdešimt, nuplaukti bent dvidešimt kilometrų. Ketverius metus gyvenu su dideliu nuovargiu. Vakar turėjau gerai išsimiegoti, kad šiandien galėčiau aiškiai dėstyti mintis. Kaip tai pavyksta? Aš tiesiog žinau, dėl ko visa tai darau.

Geri dalykai neatsiranda pernakt. Šiame sporte turi būti nuolat – negali kelias savaites sportuoti, o po jų dvi ilsėtis. Bet negali daryti ir herojinių treniruočių, turi būti kantrus, negali draskyti savęs. Su tuo susidoroti man sudėtinga – noriu viską daryti kiek įmanoma intensyviau.

Todėl nuolat tenka balansuoti tarp stipraus krūvio, kokybiško poilsio, savo paties psichologinių ir fizinių limitų.

– Su kokiomis savo savybėmis tau tenka kovoti?

– Kartais per daug iš savęs reikalauju. Nesugebu atsipalaiduoti. Kad ir mūsų pokalbis: iki šiol niekam nesu davęs interviu, nes žinau, kad viskas nebus tobula. Tačiau kas yra toji tobulybė?

– O kaip tau sekasi susitvarkyti su nesėkmėmis?

– Nesėkmes išgyvenu sunkiai. Suprantu, kad tai tobulėjimo dalis, bet jų labai nemėgstu.

Daug skaitau, kaip išmokti neieškoti tobulybės.

Juk aš net daiktus preciziškai susidedu – taip protas jaučiasi ramiau. Būna, skrendu lėktuvu, į saloną išlenda pilotas, o jo marškiniai sukišti netinkamai. Iškart kyla nepasitikėjimo jausmas.

Man atrodo, pilotas turi būti labai detalus ir preciziškas. Galbūt tai kvepia robotizmu, tačiau man tvarka suteikia ramybę.

145

BON APPÉTIT

Saldus jo laimės receptas Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Asmeninis archyvas Portretas: Austė Boreikaitė

Kaunietis šefas Aurimas Petrikas savo kulinarijos kelią pradėjo ieškodamas tobulo keksiuko recepto. Tarp saldžių kremų bei miltų atradęs meilę ir maisto fotografijai, vaikinas išduoda, jog nė vienas įtaigus maisto kadras neapsieis be geros kompozicijos, atidumo detalėms ir šiek tiek išbarstytų produktų – juk nuotraukoje, kaip ir gyvenime, norisi tikrumo.

– Aurimai, tavo instagrame rastume įvairiausių receptų, tačiau didžiausia tavo kulinarinė meilė yra... keksiukai?

– Keksiukai iš tiesų mano širdyje užima ypatingą vietą. Mokydamasis mokykloje sugalvojau iškepti keksiukų ir pavaišinti draugus. Tai buvo itin paprasti keksiukai, be jokio kremo ar įdaro, tačiau pagaminti su didele meile ir noru būti įvertintam. Mane visada stebino, kaip šaukštas tešlos gali iškilti į tokį siurprizą kaip keksiukas!

Rimtesnio keksiukų kepimo ir šios veiklos tobulinimo ėmiausi darbe pajutęs rutiną, nepripažinimą iš vadovybės, nuolatinį engimą ir norą išgręžti iš tavęs viską. Nenorėdamas su tuo daugiau taikstytis, nusprendžiau rimtai imtis sau mielos veiklos ir iškelti keksiukų gamybą į kitą lygį, juos 146

gaminti profesionaliai. Galima sakyti, jog kai būdavo sunku, galėdavau atsigręžti į keksiukus, jų gaminimas man iki šiol padeda atsipalaiduoti.

Dėl to prie ausies net turiu keksiuko tatuiruotę! (Šypsosi.)

– Ar buvo sudėtinga ištobulinti juos iki dabartinio lygio?

– Buvo nelengva. Šioje kelionėje kritikos ir pavydo turbūt buvo daugiau nei meilės ir palaikymo.

Nepaisant to, nesustojau kepti, domėtis ir bandyti įvairiausius ingredientus, o vėliau – ir pats kurti savo receptus. Juokas juokais, tačiau po tiek laiko ir kepimų patirtis praverčia netgi gaminant be svarstyklių – net kai dedu ingredientus iš akies, iš 66 keksiukų visi 66 pavyksta puikiai. ( Juokiasi.)

147

148

„BŪDAMAS VAIKAS NESUPRASDAVAU, KAIP OBUOLIŲ SULTYS IR MEDUS GALI TIKTI VIŠTIENAI, – DABAR JAU SUPRANTU.“ – Kulinarija susidomėjai matydamas gaminančią mamą, tiesa? Kokius skonius ir kvapus iš vaikystės pameni geriausiai?

– Tiesa, dar ir močiutė pridėjo įkvėpimo. Dažniausi patiekalai būdavo nukaulinta višta su svogūnais ir pomidorų padažu, obuolių pyragas, saldžiarūgštis kiaulienos troškinys. Taip pat močiutės orkaitėje kepta višta su obuolių sultimis ir medumi – pamenu, šis patiekalas man būdavo keistas, būdamas vaikas nesuprasdavau, kaip obuolių sultys ir medus gali tikti vištienai, – dabar jau suprantu. (Šypsosi.)

Mūsų virtuvėje nebuvo prašmatnių skonių, tačiau jos užteko, kad pamilčiau maistą ir pasukčiau kulinarijos keliu.

– O kartu su kulinarija pasukai ir į maisto fotografiją?

– Visada mėgau fotografuoti maistą ir dalytis nuotraukomis, tačiau tai darydavau per daug negalvodamas – svarbiausia būdavo įamžinti tai, kas lėkštėje, o šalia esančios detalės, aplinka visai nerūpėdavo. Profesionalia maisto fotografija uoliau susidomėjau 2018 metų vasarą dirbdamas JAV – užsidirbau fotoaparatui, o sugrįžęs į Lietuvą nusprendžiau fotografuoti viską, ką gaminsiu, jau kreipdamas dėmesį ir į detales. Taip žingsnis po žingsnio, nuotrauka po nuotraukos ir pradėjau suprasti, kokia smagi yra maisto fotografija ir kad tai daryti man sekasi visai neblogai.

– Kokį receptą labiausiai mėgsti fotografuoti?

– Manau, kad visi receptai yra ypatingi ir savotiškai gražūs, bet jeigu reikėtų išskirti, nenustebinčiau – man smagiausia fotografuoti keksiukus! Su jų receptais ir nuotraukomis gali daug eksperimentuoti, kiekvieną kartą pats pasidžiaugiu, kai pavyksta įamžinti kokią nors naują netikėtą kompoziciją.

149

150

151

152

153

– Pats esi niūraus stiliaus maisto fotografijos gerbėjas?

– Mano akiai tamsioje, niūrioje aplinkoje maistas atsiskleidžia visai kitomis spalvomis. Įsivaizduokime: tamsu, niūru – atrodo, verkti norisi – tačiau kažkur kadro viduryje guli lėkštė su ryškiausiais keksiukais! Į tokią aplinką padėjus ryškų desertą, pasikeičia visa nuotraukos koncepcija, idėja tampa tiesiog nereali – juk kaip gali būti liūdna, bet gražu? (Šypsosi.) Todėl man ir patinka tamsios spalvos. Taip pat kadruose mėgstu atvaizduoti ir patiekalui naudotus ingredientus, ypač nuotraukas pagyvina įvairūs pabarstymai.

– Kartais fotografuoji ir su telefonu, tačiau tos nuotraukos ne mažiau išraiškingos! Kaip tau tai pavyksta?

– Manau, jog svarbiausia yra tai, kaip matai maistą.

Anksčiau galvojau, jog tik su fotoaparatu galima daryti

154

geras nuotraukas, tačiau vis pamėgindamas fotografuoti telefonu supratau, kad kadro esmė slypi kompozicijoje.

Tikriausiai sukurti gerą kadrą man padeda ir tai, kad pusę savo gyvenimo paskyriau virtuvei, – galbūt dėl to šiek tiek lengviau sudėlioti kompoziciją, o tada belieka ją nufotografuoti.

– O šiemet savo receptus sudėsi ir į knygą?

– Tiesa! Dar nenoriu daug išpasakoti, tačiau stengsiuosi, kad ši knyga išsiskirtų tarp kitų, nugulusių lentynose.

Labai noriu, kad žmogus, paėmęs šią knygą, jaustųsi taip, tarsi aš būčiau už nugaros ir padėčiau jam kiekviename gaminimo etape. Taip pat norėčiau, kad mano knyga, atsidūrusi ant skaitytojo stalo, taptų visa miltuota, aprašinėta įvairiausiomis idėjomis – t. y. naudojama. (Šypsosi.)

155

156

157

158

– Keksiukai ir konditerija yra kertinė tavo niša, tačiau gamini ne tik desertus. Kokių šalių virtuvės yra tau artimos, įdomios, ir kodėl?

– Vienareikšmiškai – prancūzų. Ši apskritai suformavo mano mąstymą apie virtuvę ir kaip ji turėtų veikti. Pradėdamas savo kulinarijos karjerą įsidarbinau prancūzų restorane – mane pakerėjo jų gamybos technika ir atidumas detalėms, išmokau net ir duoną kepti – dėl to labai džiaugiuosi. Net ir šiandien kepdamas taip pat naudoju daug sviesto, juk prancūzai be jo negali! ( Juokiasi.)

– O kalbant apie keksiukus, kokios skonių ir įdarų kombinacijos yra tavo mėgstamiausios?

– Turbūt kad pistacijų su maskarponės sūriu arba citrininiai keksiukai su citrininio kremo įdaru.

Jeigu atvirai, savo keksiukų skanauju retai. Kadangi visus skonius jau žinau mintinai, jų paragavęs nebenustembu. Man tiesiog patinka juos gaminti, puošti ir fotografuoti.

– Pasidalink keletu patarimų, kaip namuose pasigaminti nepriekaištingų keksiukų.

– Jeigu keksiukų tešla išeina skysta, pradžioje orkaitę reikėtų įkaitinti iki 160‒170 °C, kadangi aukštesnėje temperatūroje užsidės plutelė ir keksiukas neiškils. Jei tešla tiršta, ji keps greičiau, tad galima kepti ir aukštesnėje, 190 °C temperatūroje.

Patarčiau niekada nebijoti paragauti nekeptos keksiukų tešlos – taip žinosite, ar užtenka saldumo, ar tešlai nereikia daugiau miltų.

Taip pat svarbu išbandyti savas idėjas, nebijoti paeksperimentuoti su ingredientais, kliautis ne vien receptais ir tiesiog nuoširdžiai pasimėgauti pačiu procesu. Tada tobulybė garantuota!

159

Neapolietiška naminė pica pado tešlai:

• 320–340 g 00 (double zero) miltų (tai specialūs miltai picai, o jei nerasite, puikiai tiks ir kvietiniai) • 150 ml šilto vandens • 1 g sausų mielių • 9 g druskos

picai:

• Trinti pomidorai • Šviežias mocarela sūris • Žiupsnelis gražgarsčių

Mieles suberiame į šiltą vandenį ir išmaišome. Visus tešlai skirtus ingredientus išminkome rankomis arba kombainu.

Išminkę tešlą iki vientiso apvalaus kamuolio, perkeliame ją ant miltuoto paviršiaus, padaliname į dvi dalis ir formuojame rutulius. Suformuotus rutulius perkeliame į atskirus gilius indus, juos uždengiame sandariu dangčiu arba maistine plėvele ir rankšluosčiu. Tešlą paliekame mažiausiai 6 val. kilti kambario temperatūroje.

Po kildinimo proceso ruošiame picą. Galima kepti dviem būdais: A: Suformuojame picos apskritimo formą ir kepame keptuvėje be aliejaus tol, kol apskrus apačia. Tuomet tepame sluoksnį trintų pomidorų, dedame į iki 220–250 °C įkaitintą orkaitę. Kepame apie 3 min, ištraukiame, uždedame sūrio ir grąžiname į orkaitę iki tol, kol sūris išsilydys.

B: Iki 220–250 °C įkaitintoje orkaitėje įkaitiname ir kepimo skardą. Taip picos padas bus traškus, o ne permirkęs pomidorų.

Ištraukiame gerai įkaitintą skardą ir atsargiai dedame suformuotą picos apskritimą, tepame trintų pomidorų sluoksnį ir dedame sūrio. Kepame orkaitėje tol, kol padas taps traškus. Patarimas – pirmiausia kepti padą su pomidorais, o tik vėliau uždėti sūrio, kad šis neperkeptų.

160

161

162

Kakaviniai keksiukai keksiukams:

• 100 g miltų • 100 g cukraus • 100 g sviesto • 30 g kakavos miltelių • 3 kiaušiniai • 50 ml pieno

kremui:

• 250 g maskarponės sūrio • 250 ml grietinėlės • 30 g kakavos miltelių • 100 g cukraus pudros • Saldėsiai papuošimui (sausainiai ar šokolado granulės)

Ruošiame keksiukus. Išplakame kiaušinius su cukrumi, į masę supilame lydytą sviestą, išmaišome. Suberiame miltus, cukrų, kakavos miltelius. Pilame pieną ir maišome stebėdami, kad masė netaptų pernelyg skysta. Tešlą pilame į formeles ir pašauname į iki 180 °C įkaitintą orkaitę, kepame apie 20 minučių.

Kol keksiukai kepa, ruošiame kremą. Į dubenį sudedame maskarponės sūrį ir grietinėlę. Plakame plaktuvu tol, kol masė pasidaro puri ir tiršta, kremo konsistencijos. Į masę beriame kakavos miltelius ir cukraus pudrą (cukraus pudros kiekį pasirenkame pagal tai, kokį saldumą mėgstame). Plakame, kol milteliai įsimaišo.

Atvėsusius keksiukus puošiame kremu. Jei neturite konditerinio maišelio ir jo antgalių, kremą paprasčiausiai tepkite šaukštu.

Dekoruojame mėgstamais saldėsiais, pavyzdžiui, sausainiais ar šokolado rutuliukais.

163

Itališki bulvių virtiniai gnocchi su špinatais • 500 g bulvių •

2–3 kiaušinių tryniai (priklauso nuo dydžio)

• 300–350 g miltų • Sauja špinatų • Druska ir pipirai • Šlakelis alyvuogių aliejaus ar sviesto • Trintas česnakas (pagal skonį) • Šaukštas grietinės • Žiupsnelis krapų • Parmezano sūris (pagal skonį)

Bulves perpjauname išilgai per pusę ir verdame neluptas. Verdame ne iki galo – turėtų būti suminkštėjusios, bet truputį kietos. Išvirtas bulves nulupame ir su grūstuvu (ne elektrine trintuve) sutriname kiek įmanoma smulkiau. Nieko tokio, jeigu liks šiek tiek gumulėlių. Špinatus elektriniu trintuvu sutriname iki tyrelės. Į sutrintas bulves dedame kiaušinių trynius, druskos bei pipirų, sutrintus špinatus ir miltus. Pradžioje dedame pusę miltų, palaipsniui minkydami sudedame ir likusią dalį. Taip darome, nes reikiamas miltų kiekis priklauso ir nuo bulvių. Tešlą minkome tol, kol ji nebelimpa prie rankų. Išsikočiojame norimas formas.

Aš iškočioju juostą, ją supjaustau ir iš kiekvieno gabalėlio formuoju mažus kvadračiukus.

Virtinukus apverdame vandenyje apie 1–2 min., tada dedame į keptuvę ir apkepame su sviestu ir aliejumi.

Tada įdedame česnako ir grietinės bei krapų. Patiekiame su tarkuotu parmezanu.

164

165

GARDŪS ĮKVĖPIMAI su duona jorė Stilius: Mantė Jaruševičiūtė | Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Kai daugiau laiko praleidžiame namuose, galime prisiminti (o gal ir atrasti!) seniai brangintas veiklas. Viena jų – gaminti ir valgyti nenuobodų maistą. Kartu su duonos šeima „Jorė“ įsikvėpkite naujiems skonių atradimams ir kūrybiškoms improvizacijoms ant kiekvieno stalo. Duona „Jorė“ įkvepia, kad ir kur bebūtum, kad ir ką bedarytum – sportuotum, kurtum, svajotum ar pramogautum!

Įkvėpimas pietums

Sumuštinis su ridikėliais ir vištienos bei kiaušinių salotomis

Nepamainomas sočių, tačiau kūrybingų ir greitai paruošiamų pietų pasirinkimas - „Jorė“ juoda duona su saulėgrąžomis. Gaminkite tiek maistingus suvožtinius, tiek atvirus sumuštinius su daugybe skirtingų pagardų.

Kiaušinių ir vištienos salotoms:

• Druska, pipirai

• 5 kiaušiniai, kietai virti ir šalti

• 250 g virtos vištos krūtinėlės

• Saliero stiebas • Žiupsnelis svogūnų laiškų

Sumuštiniui:

• 2 šaukšteliai kaparėlių

• „Jorė“ juoda duona su

• 3 šaukštai šviežių petražolių, smulkiai supjaustytų • 1 šaukštas majonezo

saulėgrąžomis • 2–3 šaukšteliai Dižono garstyčių

• Kreminis sūris

• Ridikėliai, smulkiai supjaustyti

• 2 šaukšteliai

• Žirnių daigai

Dižono garstyčių • 2 šaukšteliai citrinos sulčių

166

Susmulkiname salierą, svogūnų laiškus, kaparėlius ir petražoles. Su jais dubenėlyje sumaišome majonezą, garstyčias, citrinos sultis, druską ir pipirus. Stambiai supjaustome kiaušinius, vištieną ir atsargiai įmaišome į padažą.

Sluoksniuojame sumuštinį. Duonos riekelę patepame garstyčiomis, ant jos dedame plonai pjaustytus ridikėlius, kiaušinių bei vištienos salotas, žirnių daigus, ir uždengiame kita duonos riekele.

167

168

Įkvėpimas meilei Sumuštinis su šokoladiniais avokado putėsiais, vyšniomis ir aitriųjų paprikų dribsniais „Jorė“ juoda duona – tai niekada nesibaigiantis įkvėpimas pasmaguriauti ir pasimėgauti akimirkomis dviese.

Ar būtumėte gaivių jūros bangų ir kopų fone, o gal – spontaniškame pasimatyme savo namų balkone.

Šokoladiniams putėsiams: • 1 didelis prinokęs avokadas • 4 šaukštai kreminės konsistencijos žemės riešutų sviesto • 6 šaukštai kakavos miltelių • 4 - 5 šaukštai ryžių sirupo arba klevų sirupo (pagal skonį) • 2 šaukštai riešutų arba kokosų pieno (konsistencijai) • 2 žiupsneliai Himalajų rožinės druskos • 2 šaukštai kokosų aliejaus

Sumuštiniui: • „Jorė“ juoda duona • Aitriųjų čili paprikų dribsniai • Konservuotos vyšnios arba vyšnių uogienė • Grietinėlė (pagal skonį)

Ištirpinkite kokosų aliejų dubenėlyje virš karšto vandens. Visus putėsių ingredientus, išskyrus aliejų, sutrinkite trintuvu iki kreminės konsistencijos. Neišjungę trintuvo, lėtai supilkite kokosų aliejų, kol gerai įsimaišys į bendrą putėsių masę. Ant duonos tepkite šokoladinių putėsių kremą, sudėkite vyšnias, pabarstykite čili pipirų dribsniais. Taip pat galite pagardinti šaukštu saldžios grietinėlės.

169

Įkvėpimas visai šeimai Skrebučiai su rikotos sūriu ir skirtingais pagardais Nepamainoma vėlyvųjų pusryčių viešnia – „Jorė“ šviesi duona su sėklomis. Spalvotiems pavasario žaidimams lėkštėje pagal kiekvieno skonį.

• „Jorė“ šviesi duona su sėklomis • Rikotos sūris • Kriaušių skiltelės • Smulkinti migdolai • Nektarinų skiltelės • Parmos kumpis • Kinkanai • Skystas medus • Juodgrūdės sėklos • Bazilikas, čiobreliai, mėtos

Ant (paskrudintos) duonos riekelės tepkite rikotos sūrį ir gardinkite jums patinkančiais pagardais. Mūsų rekomendacijos: su kriaušėmis, smulkintais migdolais ir mėtomis; su parmos kumpiu, nektarinais, bazilikais ir juodgrūdės sėklomis; su kinkanais, medumi ir čiobreliais.

170

171

Įkvėpimas sportui

Sumuštinis su avokadu, lašiša, kiaušiniais ir avinžirniais Baltymingiems pusryčiams po treniruotės ar aktyvaus pasivaikščiojimo miške puikiai tiks „Jorė“ juoda duona be pridėtinio cukraus – atitinkanti žaliojo rakto reikalavimus, subalansuota kasdieniams sveikesnio gyvenimo būdo propaguotojų poreikiams.

• 2 avokadai • 4 riekelės „Jorė“ juodos duonos be pridėtinio cukraus • 50 g rūkytos lašišos • 2 kiaušiniai • 100 g avinžirnių • Saldžiosios ir rūkytos paprikos milteliai • Alyvuogių aliejus • Raudonas svogūnas • Mėgstamos žolelės • Pomidorai • Šlakelis citrinos sulčių • Druska, juodieji pipirai

Išvirkite kiaušinius (rekomenduojame virti 7-8 minutes, kad trynys dar nebūtų iki galo išviręs). Ant keptuvės su šlakeliu aliejaus paskrudinkite avinžirnius, pagardinkite juos druska, pipirais ir saldžiąja bei rūkyta paprikomis. Sutrintą avokadą sumaišykite su smulkiai pjaustytu svogūnu, pagardinkite druska, pipirais ir šlakeliu citrinos sulčių. Ant duonos riekelės tepkite avokado užtepėlę, ant viršaus dėkite lašišą, avinžirnius, pomidorų riekeles ir pusiau perpjautą kiaušinį. Pagardinkite mėgstamomis žolelėmis.

gardesis.lt/JORE 172

173

C’EST LA MODE

Laikinos tapatybės Tekstas: Victoria Dias, Instagram: @veedias Nuotraukos: Kristijan Antolovic,Streetfashionsnap.com archyvas

Werneris Herzogas kartą yra sakęs: „Jei žinočiau, kad ryt mūsų planetą sunaikins meteoritas, šiandien imčiausi kurti filmą.“ Atsparumas ir pasiryžimas bet kokioje situacijoje kurti bei įgyvendinti idėjas ir yra būtent tai, kas daro žmones tokius trapius ir tuo pačiu galingus. Nauja idėja, naujas projektas, nauja vizija, nauja sistema – jie turi būti kuriami nepaisant nieko, tai lyg faraoniškas troškimas paneigti laiką. Jis mumyse giliai, tai įrašyta esminiame žmogaus kode. Ar mes užprogramuoti pasitikti ir įveikti laiką, katastrofas, pandemijas, kad išgyventume? Žmogaus aistra naujoms pradžioms paliečia visas industrijas, mokslus, menus... ir, žinoma, madą.

174

Savo darbe dažnai susitinku su dizaineriais ir su jais bendrauju. Phoebe Philo man yra kartą sakiusi, kad nemėgsta savo senųjų dizainų, kad nenorėtų net žiūrėti į juos, nes, palyginus su naujomis idėjomis, jie atrodo silpni. Tą girdėti iš jos buvo keista – tai dizainerė, kuri visad atrodo tokia užtikrinta savimi, savo talentu ir gebėjimais. Bet daug kūrėjų galėtų suprasti jos nepasitenkinimą tuo, kas sena. Mados dizaineriai ir prekės ženklai dažnai visą dėmesį kreipia į ateities kolekcijas, naujausius produktus, naujus ciklus – taip pat ir vartotojai. Evoliucija ir naujumo paieškos visad buvo tiesiog apsėdę mados industriją, ir mes prie to įpratę. Nauja technologija, nauja spalva, nauji batai, naujas kvapas, nauja patirtis ir naujas automobilis – sezoną po sezono visa tai sukasi įprastu ratu.

175

Bet madoje atsirado naujas, stiprus ir visam tam priešingas žaidėjas: perpardavimas. Perpardavimas vis labiau įsigali vyrų madoje, tai ir pardavėjams, ir pirkėjams pelningas formatas. Pokytį pirmiausiai diktuoja tūkstantmečio ir kūdikių bumo kartų pirkėjai, ir vyriškos mados prekyba keičia savo veidą pagal visų amžiaus grupių ekonominį klimatą. Perpardavimas leidžia vyrams savo spintą išlaikyti tvarkingą ir aiškią (tai gana dažnas vyrų poreikis), skirti lėšų naujiems pirkiniams ir gal netgi uždirbti... Nuo sportinių iki prabangių drabužių ‒ perpardavimas įsikaraliauja tarp vyrų ir, spėjama, per ateinančius 5 metus išaugs dar 23%.

176

Pardavėjai prisitaiko, nes vyrai nebeperka ketindami daikto laikyti ilgai, ir naujumas suprantamas jau kitaip – nes šiuolaikiniam vartotojui svarbiau apykaita. Dabartinė vartosena laikina ne todėl, kad keistųsi skoniai ir tendencijos, bet iš mados dabar tikimasi, kad ji tarnaus tam tikrai emocijai, laikui ir vietai... ir kad tada galėsi ją perduoti kitam ir kurti kitokį stilių. Tai vis tiek ratas, bet šis principas sukuria įvairių patirčių karuselę. Patiri nebe vien pirkimą ir dėvėjimą – dabar prisideda paruošimas, pardavimas ir bendravimas patvarių rūbų platformose, tokiose kaip Depop.

Mums pasisekė gyventi šiuo ypatingu laiku, kai žmonija permąsto įpročius ir juda link naujo požiūrio, kur sena yra nauja (ir atvirkščiai), kur turime šansą pažvelgti į savo istoriją ir laiką ne kaip į liniją, o kaip į ratą, kur galime suvokti madą ir stilių kaip bendras istorijas ir laikinas tapatybes.

177

AKIMIRKŲ DIEVAI #draugyste This Wild Idea Theron Humphrey ir Maddie JAV Instagram: @thiswildidea

178

179

AKIMIRKŲ DIEVAI #draugyste Rupert the Whippet Didžioji Britanija Instagram: @rupert_whippet

180

181

AKIMIRKŲ DIEVAI #draugyste Loki the Wolfdog Kanada Instagram: @loki

182

183

AKIMIRKŲ DIEVAI #draugyste Ava ir Aspen JAV Instagram: @littlepnwpups

184

185

IKI PASIMATYMO GEGUŽĘ!

WWW.LAMUSLENIS.LT

186