Lamų slėnis 2022/03

2022 KOVAS (118)

G Y V EN I M A S

2

3

Vyriausioji redaktorė Karolina Kulda

Kūrybos vadovas

Edvinas Bružas

Dizaineris

Martynas Lagauskas

Žurnalistė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Algė Ramanauskienė

Žurnalistė

Adelė Galdikaitė

Kalbos redaktorė

Vaida Jankūnaitė

Fotografė

Lina Jushke

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė

Aušra Ražanskienė

Verslo plėtros vadovė Stilistė

Rytė Šidlauskaitė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis: Carmine Palladino | "Russian Pocket"

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

© 2022 Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

axor

AXOR ONE — THE ESSENCE OF SIMPLICIT Y DESIGNED BY BARBER OSGERBY

Kartu širdimis ir darbais! www.blue-yellow.lt

Iliustracijos autorė: Eglė Plytnikaitė | I stand with Ukraine

2022 KOVAS | GYVENIMAS

Redakcijos laiškas Ilgai sėdėjau prie tuščio lapo. Valandą, gal dvi. Žinau, visus mus šiomis dienomis apėmusi keista nuotaika. Baimė, empatija, sumišimas, pyktis, liūdesys, palaikymas, įniršis, bejėgiškumas, beprasmybės jausmas sušoka į vieną emocijų kokteilį. Kokteilį, kuris gerai supurtytas ima ir išsiveržia per gerklę... Bet juk pavasaris ne apie tai.

Pavasaris – tai naujos pradžios simbolis. Visomis įmanomomis prasmėmis. Tai laikas dar ir dar kartą atgimti. Kaip sako viena šio numerio herojė, karo akivaizdoje kiekvienas su blogiu turime kautis ginklais, kuriuos pažįstame geriausiai. Todėl ir darome tai, ką mes, „Lamų slėnio“ šeima, išmanome geriausiai – kuriame istorijas. Istorijas, kurios padėtų jums bent minutėlei nuraminti mintis. Trumpam atsitraukti, tačiau nepamiršti. Tai šiomis dienomis – itin svarbu.

Pavasaris pažadina viltį, kad net po žvarbiausios žiemos ir giliausio įšalo iš drėgnos žemės pamažu ims kaltis žali stiebeliai. Pirmosios užuominos, primenančios, kad jau viskas – tuoj tuoj bus šviesiau. Todėl iš visos širdies linkiu, kad tiek šis elektroninis, tiek artėjantis popierinis pavasario numeriai (kurių turinys – visiškai skirtingas) bent akimirkai jums taptų jaukia užuovėja, padedančia pabūti su savimi ir pasisemti įkvėpimo. Įkvėpimo kuriant gražesnį pasaulį.

Smagaus skaitymo! Karolina K. Vyriausioji „Lamų slėnio“ redaktorė

NAUJIENOS

UKRAINIETIŠKO DIZAINO PERLIUKAI ■

FOTELIS „TOTTORI“ SOKOLOVA DESIGN, DRIADE

■

■

APKLOTAS „MOODS“ PAVEL VETROV, WOOLKRAFTS

PAKABINAMAS ŠVIESTUVAS „TALISMAN“ SOKOLOVA DESIGN, FORESTIER

■

PAKABINAMAS ŠVIESTUVAS „PEYOTE“ SVOYA STUDIO

■

8

PUFAS „LOOP“ DMITRY KOZINENKO, WOO FURNITURE

■

KOMODA „GRID“ PAVEL VETROV, ZEGEN

■

VAZA „GABO & DELAUNAY“ SOKOLOVA DESIGN, NOOM

■

LENTYNŲ KOLEKCIJA „WAVE“ PAVEL VETROV, BOLIA

■

VALGOMOJO STALAS „SOFT“ PAVEL VETROV, WOODMAN

9

LA M USLE NIS. LT NAUJIENOS

MĖLYNAI GELTONA ŽEMĖ Nevyriausybinė organizacija „Mėlyna ir geltona“ dar nuo 2014 metų padeda Ukrainos kariams, savanoriams ir nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Pagrindinis „Blue / Yellow“ uždavinys – remti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas kovoje su Rusijos agresija. Taip pat padėti karo zonoje gyvenantiems civiliams žmonėms – mokykloms, šeimoms, senjorams. Šiuo itin sudėtingu metu savo skaitytojus Iliustracija: Alex Storer

kviečiame prisidėti prie pagalbos mūsų broliams ir sesėms!

www.blue-yellow.lt

PAPRASTA KASDIENYBĖ, NUGULUSI NEPAPRASTUOSE KŪRINIUOSE Kovo 9 d. Pamėnkalnio galerijoje atidaryta tapytojo Petro Lincevičiaus kūrybos paroda „Mintijimo dykrų žalumoje“. Parodoje menininkas ne tik pristato naujus darbus, bet ir plėtoja jam svarbų ekspozicijos erdvės ir kūrinių santykį. Atsigręždamas į paprastą kasdienybę menininkas tyrinėja lokalaus identiteto (ne)reikšmingumą globaliame pasaulyje. Parodos metu lankytojai kviečiami įsigyti Petro Lincevičiaus kūrinių – dalį pelnytų lėšų autorius bei galerija paskirs Lietuvos organizacijoms, besirūpinančioms parama Ukrainos žmonėms.

10

SVAJONIŲ NAMELIO PROJEKTAS NYDERLANDUOSE Architektūros fotografė Aistė Rakauskaitė dalijasi mažame Nyderlandų miestelyje „Studio Abacaxi“ projektuotu sodo nameliu. „Fotografuodama architektės Martine Duyvis kurtą sodo namelį pasijaučiau it grįžusi į savo vaikystės svajonę“, – šypteli fotografė. Šiame namelyje Nyderlandų kino industrijoje dirbanti pora šiokiadieniais įsirenNuotraukos: Aistė Rakauskaitė

gia darbo erdvę, o savaitgaliais priima net ir visiškai netikėtai atvykusius svečius.

Daugiau naujienų rasite atsinaujinusiame www.lamuslenis.lt

SPALVINGASIS „PANTONE“ PALAIKYMAS Rodydamas paramą ir palaikymą Ukrainai bei solidarizuodamasis su šios šalies didvyriais, spalvų institutas „Pantone“ pristato dvi naujas spalvas: „Laisvės mėlyną“ ir „Energizuojančią geltoną“.

Daugiau naujienų rasite atsinaujinusiame www.lamuslenis.lt

11

DEŠIMTUKAS | 12345678910

Ji – tai upė

1

GAMTA. Gamtoje atrandu vidinę ramybę, joje geriausiai pailsi protas, galva išsivalo nuo minčių pertekliaus. Pabuvusi gamtoje jaučiuosi įgavusi daugiau gyvybinės ir kūrybinės energijos. Kaip gera būti samanotam miške, klausytis upės ar matyti saulėlydį prie jūros!

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas

Vienas iš interjero dizainerę Indrę Dorofėjūtę įkvepiančių dalykų – asmenybės. Tos, kurios turi ką pasakyti, už kurias kalba jų darbai, kurios niekada nesustoja. Tokią ją ir matau – Indrė pati yra it srauni ir niekada nesustojanti upė.

2 12

MADA. Nuo vaikystės pamenu, kaip mama siūdavo man ar mano lėlėms rūbus, nors pagal profesiją buvo aktorė. Esu radusi vaikystėje pieštą piešinį, kuriame pavaizduotas podiumas ir ant jo einantis modelis, su prierašu: kai užaugsiu, būsiu rūbų dizainerė. Jau tada jaučiau, kad man svarbi estetika ir vizualieji menai. Mada – vienas iš jų. Ši sritis mane įkvepia ir labai traukia. Kas žino, galbūt kada nors kūryba persikels ir į tą pusę.

3 ASMENYBĖS. Labai žavi ir įkvepia žmonės, kurie turi ką pasakyti, bet dar svarbiau, kai už juos kalba jų darbai. Ir nebūtinai tik kūrybiniai.

Kiek susižavėjimo pajuntu susipažinusi su paprasta močiute, kuri teikia pagalbą sergantiems žmonėms ir nelaukia už tai jokio atpildo.

Arba mano mama – žmogus, visada esantis amžiname judėjimo procese, tarsi upė. Tiek darbo, kūrybos, savęs pažinimo.

4 PARODOS. Pasaulį kūrybiškai matančiam žmogui labai norisi save apsupti įkvepiančia veikla ir aplinka. Parodos man – vienas tokių dalykų. Teko kelis kartus lankytis Venecijos meno ir architektūros bienalėse. Gyvai stebėjau ir Auksinį liūtą laimėjusių lietuvių pasirodymą – tada supratau, jog menas yra viena universaliausių kalbų pasaulyje. Ir visai nesvarbu, kokia meno forma, svarbiausia – žinutė ir emocija.

13

5

ARCHITEKTŪRA, INTERJERAI. Pagal profesiją esu architektė, tačiau save atradau kurdama interjerus. Be galo žaviuosi ir esu įkvėpta pasaulio bei Lietuvos kolegų darbų. Ypač žavi konceptualūs ir emociją perteikiantys projektai – nuo ant skardžio kabančių modernių namų, niujorkietiško stiliaus loftų iki etninių trobelių miško gilumoje. Puikiai žinau, kad tik radus sinergiją su užsakovu pavyksta sukurti geriausius darbus, todėl prieš prasidedant procesui kartoju: svarbiausia nuoširdumas ir pasitikėjimas.

6 7 MUZIKA, KONCERTAI. Kiek pasaulyje yra sukurta ir kuriama geros muzikos! Turiu patefoną ir ypač mėgstu vakarais klausytis džiazo ar soulo, tačiau žaviuosi įvairiausia muzika, ypač grojama gyvai koncertuose. Po gero gyvo pasirodymo jautiesi kupinas naujos kūrybinės energijos.

14

JUDĖJIMAS. Kai energija užsistovi kūne, geriausias būdas ją sužadinti – judinti kūną. Žaviuosi šokiais, neseniai teko lankyti lindihopo pamokas – gera susilieti su muzika ir pasinerti į šokio sūkurį! Periodiškai lankau ir pilateso treniruotes. Kilus nerimui, pritrūkus pozityvo, geriausias būdas pasijausti geriau – judėti.

8

SPIRITUALIZMAS. Tikiu, kad mes esame kur kas daugiau nei kūnai ir materija. Mėgstu įvairias dvasines praktikas. Pavyzdžiui, turiu Taro, Ošo kortų, runų, tam tikrą energiją kaupiančių kristalų, smilkalų. Patinka mistika ir viskas, kas su tuo susiję.

9 KELIONĖS. Geriausias būdas iš arti pažinti kitas kultūras, jų gamtą, muziką, architektūrą, maistą, net kvapus. Mažiau turistinės, o labiau tos, kai pasiklysti ir užtinki ką nors netikėto ir labai žavaus. Neseniai įsigijau ir renovavau senutėlį namelį ant ratų, dabar kelionės su juo – pačios laukiamiausios.

10

MEILĖ. Tikra, tyra, harmoninga, atvira, besąlygiška. Meilė vaikui, gamtai, artimam žmogui, sau. Love is the answer!

15

Karo akivaizdoje kiekvienas su blogiu turime kautis ginklais, kuriuos pažįstame geriausiai, o kūrėjams, menininkams pats svarbiausias ginklas yra kūrybiškumas, – sako agentūros „Folk“ prekės ženklų strategė Justina Muralytė-Kozlovė. Prieš jus – per savaitę keturis šimtus kūrybininkų iš viso pasaulio suvienijusi iniciatyva „Creatives for Ukraine“. Skirtingos vizualios istorijos, kuriančiųjų patirtys ir vienas pats svarbiausias tikslas – atkreipti pasaulio dėmesį į karą Ukrainoje.

Prieš karą – kūrybiškumu Tekstas: Karolina Kulda Iliustracijos: projekto „Creatives for Ukraine“ archyvas

– Justina, papasakok mums apie iniciatyvą „Creatives for Ukraine“. Koks jos tikslas? Kaip ji gimė?

– Kažkur perskaičiau mintį, jog karo akivaizdoje kiekvienas su blogiu turime kautis ginklais, kuriuos pažįstame geriausiai, o kūrėjams, menininkams svarbiausias ginklas yra kūrybiškumas.

Labai natūralu, jog pyktį, šoką, liūdesį ir skausmą nukreipiame būtent į kūrybą. Prasidėjus agresyviems Rusijos veiksmams prieš Ukrainą pro akis nepraslydo tai, kad kūrėjai, menininkai ir buvo tie žmonės, kurie vieni pirmųjų sureagavo į situaciją

– socialiniai tinklai nusidažė mėlynai ir geltonai.

Akivaizdu, kad šiandien karas vyksta ne tik mūšio, bet ir informaciniame lauke, todėl „paveiksliukai“ tam tikra prasme taip pat yra mūsų ginklai.

Ginklai, galintys atkreipti pasaulio dėmesį. Būtent dėl to ir pakvietėme pasaulio kūrybininkus, menininkus, autorius kaupti tokią amuniciją vienoje vietoje, kad jų darbai išeitų iš socialinių tinklų burbulų ir taptų pasiekiami tiems, kurie nori šiuos kūrinius įveiklinti kilniam tikslui – naudoti kaip plakatus, pardavinėti renkant paramą, iliustruoti informaciją apie Rusijos agresiją Ukrainoje ir t. t.

Tamuna Kontridze | Stand With Ukraine

Stay strong Ukraine, The world stands with you! Слава Україні! Героям слава!

17

David Bou | After all

18

Marga Pieva | Ukrainian Haiku

My heart is bleeding together with Ukraine. And there is nothing more to add, everything has already been said: Russian warship, go fuck yourself! I’ve always admired Japanese Haiku: so few words and so much meaning in them. I never imagined that life, reality and war will be able to put EVERYTHING into these few words, without any poetry.

19

Karolis Strautniekas | A portrait of a blatant liar, manipulator and psychopath.

20

Edgaras Žukauskas | Fight for Peace

There are no words to describe the current situation in Ukraine. I feel nothing more but respect for the people of the country for having the strength to oppose and not give up for their freedom. It is an inspiring historic event.

– O kaip viskas veikia? Kur kūrybininkų plakatai gali būti panaudojami?

– Autoriai dalijasi savo darbais internetinėje platformoje creativesforukraine.com sutikdami, kad šie kūriniai gali būti naudojami atvirai ir be apribojimų.

Svetainėje pateikiame kuruotą galeriją, iš kurios visi norintys gali parsisiųsti aukštos kokybės failus ir naudoti juos kaip plakatus renkant paramą ar kitaip iliustruojant informaciją apie Rusijos karą Ukrainoje. Šių kūrinių panaudojimo galimybės priklauso tik nuo mūsų pačių kūrybiškumo – jų gali būti begalės. Vienintelis apribojimas iš mūsų ir kūrėjų pusės – darbai negali būti naudojami komerciniais tikslais.

– Kokias mintis šiais kūriniais siunčia kūrėjai? Ką siekia perteikti, kokias istorijas nori papasakoti?

– Nuo pat „Creatives for Ukraine“ pradžios mūsų pašto dėžutės kas kelias minutes pildosi kūrėjų darbais. Vieni kelia klausimus, kiti – liūdesį, kartais pyktį, dar kiti nuramina ar net prajuokina, priverčia susimąstyti, akis sudrėkina ar kaktoje raukšles vagoja. Visi darbai skirtingi, bet siekia to paties – atkreipti pasaulio dėmesį į karą Ukrainoje.

Kai kurie darbai atkeliauja kartu su asmeninėmis istorijomis, kurias itin sunku ir skaudu skaityti. Tai it paminklai, žymintys autoriaus ar jo aplinkos išgyvenamą etapą, kai žemė per dieną ima slysti iš po kojų.

Taip pat gavome ir tokių darbų, kurie buvo sukurti seniau ir, atrodo, tarsi išpranašavo tai, ką šiandien liudijame. Yra ir tokių, kurie nori atkreipti dėmesį į labai konkrečius karo skaudulius: žmogaus, vaiko, moterų, LGBTQ+ teises, nepakankamą Vakarų pasaulio reakciją ir t. t.

– Kiek darbų jau sulaukėte ir kas gali dalyvauti šioje iniciatyvoje?

– Per savaitę nuo platformos pristatymo sulaukėme arti keturių šimtų darbų! Iniciatyvoje kviečiame dalyvauti iliustratorius, dizainerius ir kitus vizualiojo meno kūrėjus iš viso pasaulio.

– Kokia šio projekto tąsa? Ar jau pastebėjote, kur Ukrainos tema sukurti darbai nukeliauja?

– Jei nuoširdžiai, negaliu atsakyti, kokia šio projekto tąsa, – nusprendėme leisti jam skleistis pačiam, priklausomai nuo to, kokią jo naudą mato patys kūrėjai ir

21

Pijus Burakas | Slava Ukraini, slava gerojim

Love Ukraine!

22

Gintarė Kavaliauskaitė | He loves me... he loves me not

Putin's hands are covered in blood of hundreds of thousands of innocent people. Don't let him decide whether there will be war or peace. --- Daisy flower is the symbol of innocent Ukraine and black hands symbolise Putin's aggression. He chooses to take a petal or a bullet. A fallen bullet already means a war has begun.

23

Vytis Vasiliunas | New glasses | A pair of new glasses for war

tie, kurie autorių darbais naudojasi. Šiandien gyvename didžiuliame neapibrėžtume, todėl pasirodė naivu, o kartu ir kiek neteisinga bandyti apibrėžti, kas, kaip ir kada bus, – tikiu, kad platforma keisis, transformuosis ir augs tokiais būdais, kurie tuo metu bus patys reikalingiausi.

Autorių darbus jau greit pamatysime lauko reklamos plotuose, privačios iniciatyvos imasi spausdinti plakatus, lipdukus, atvirukus, sulaukiame laiškų iš darbus panaudoti norinčių tarptautinių žiniasklaidos kanalų, o vakar gavau laišką su nuostabia iniciatyva naudoti iliustracijas lipdukams, kurie bus pardavinėjami Havajuose, siekiant rinkti paramą Ukrainai. Kasdien atsiranda naujų, įdomių ir dažnai netikėtų pasiūlymų.

– Pasvarstykime plačiau – kaip kūrybiškumas, kūrybingos idėjos gali prisidėti sprendžiant pasaulio problemas?

– Itin platus ir filosofiškas klausimas. Jei kalbame apie kūrybiškumą plačiąja prasme, tai šis įgūdis yra itin reikšmingas visose srityse, o karas – ne išimtis. Juk kalbame apie gebėjimą spręsti iššūkius ir į bet kokią situaciją pažiūrėti kitu kampu.

Jei kiek siauriau, kaip ir minėjau, šiandien kariauja ne tik tie, kurie spaudžia gaiduką, bet ir tie, kurie spaudžia kompiuterio klavišus. Tai, kaip mes rašome, kaip vaizduojame, kokius naratyvus kuriame apie dabartinę situaciją, tam tikra prasme tampa realybe, nuo kurios priklauso ir kokius veiksmus remdamiesi tuo supratimu darome arba nedarome.

Taip pat kūrybiškumas yra labai svarbus įrankis kovoje dėl dėmesio. Pripažinkime, šiandien gyvename didžiuliame informaciniame triukšme, kuriame turinio vienetai kovoja dėl sekundžių mūsų atidumo. Šiandien psichologai kalba ir apie tai, jog didžiulis mus pasiekiantis dokumentinės medžiagos, vaizduojančios karo žiaurumus, srautas po tam tikro laiko atbukina, tampame dalinai apatiški, nes mūsų smegenys stengiasi apsiginti nuo tokios intensyvios nuolatinės emocinės stimuliacijos. Turint tai omenyje, matau dar didesnę kūrybiškumo galią rasti vis naujų kampų ir formų kalbėti apie pasaulio problemas, kelti klausimus, spausti tuos, kurie gali, bet nesiima veiksmų, ir ieškoti sprendimų.

24

r criminal Liudas Barkauskas | The Ghost Of Kyiv

The hero that shot down 5 russian fighter jets. The hero that shot down 16 russian fighter jets. The hero who is a war veteran, that came back to fight russian forces. The hero that only exsists in a video game. The hero that has been K.I.A. The hero that never was real. The hero that lives among air forces of Ukraine. The hero that was, is and will be Ghost Of Kyiv.

25

Prieš dvylika metų Laura Pashby netikėjo, kad jos gyvenimas galėtų būti pakankamai jaudinantis ir įdomus, kad istorijomis iš savo kasdienybės ji galėtų dalytis su kitais. Tačiau dabar Laura tiki ir moko suprasti kitus, kad kiekvienas balsas vertas būti išgirstas. Visų mūsų gyvenimai, visos tų gyvenimų kasdienybės smulkmenos svarbios. Juk būtent jos – mažos istorijos – ir parodo, kas mes esame iš tikrųjų.

Mažų istorijų didybė Tekstas: Adelė Galdikaitė

– Laura, prisistatykite!

– Esu Laura Pashby – rašytoja, fotografė ir knygos „Mažos jūsų gyvenimo istorijos“ autorė. Kasdien fiksuoju savo gyvenimo akimirkas ir dalijuosi istorijomis, kurios atskleidžia ir kitiems padeda pamatyti kasdienybės grožį. Gyvenu Anglijos kaimelyje kartu su vyru ir trimis sūnumis.

– Kada pirmą kartą supratote, kokią didelę galią turi mažos istorijos?

– Prieš daugiau nei dešimtmetį, kai buvau dar visai nauja, labai pavargusi, šiek tiek nuobodžiaujanti ir ypač savimi nepasitikinti mama, pradėjau rašyti tinklaraštį.

Tai padėjo pažvelgti į savo kasdienį gyvenimą kitomis akimis – po truputį įgavau daugiau pasitikėjimo ir pajutau, kad ir aš turiu šį tą įdomaus papasakoti kitiems.

Išmokau ieškoti gražių ir tikrų akimirkų, nedidelių istorijų ir švęsti kasdienybės žavesį. Tinklaraštyje dalijausi mažomis savo gyvenimo istorijomis: besikeičiančiomis virtuvės stalo vinjetėmis, rankdarbiais, knygomis ir pasaulio, kurį mačiau aplink save, detalėmis.

– Kodėl mažos istorijos yra tokios galingos?

– Nedidelės istorijos gali atrodyti kaip niekis, tačiau jos savyje turi viską! Norint pasakoti nedideles istorijas, reikia branginti tai, kas išties svarbu: mūsų prisiminimai, 26

kasdienybė, savęs paieškos, bandymas suprasti, kas daro mus tokius, kokie esame. Kuriant mažas istorijas reikia sąmoningai sulėtėti – sustoti, pastebėti įprastų akimirkų nepaprastumą ir svarbias detales.

– Skaitydama jūsų tekstus pastebėjau, kad net pačią paprasčiausią kasdienybės akimirką ar detalę gebate aprašyti nepaprastai gražiai... Kaip išmokote perteikti kasdienybės grožį?

– Manau, kad viskas prasideda sutelkiant dėmesį.

Norint perteikti kasdienybės žavesį, visų pirma reikia jį pastebėti, o tam svarbu labai akylai stebėti kasdienybę: visų pirma pamatyti, o tada labai gerai pagalvoti, ką matai. Detalės čia svarbiausia: spalvos, tekstūros, įtrūkimai ir netobulumai, šviesos žaismas, oro pojūtis – viskas! O tada galima ieškoti, kaip tuo, ką pamatei, pasidalinti su kitais.

– Tikite, kad žodžiai be vaizdų negali gyvuoti?

– Universitete studijavau poeziją, todėl tikiu, kad žodžiai gali būti itin galingi ir be vaizdo – rašytinis žodis, kaip priemonė sukelti pojūčius, kelti klausimus ir užfiksuoti jausmus, gali būti labai paveikus. Tačiau taip pat tikiu, kad žodžius ir vaizdus galima derinti taip, kad pasakojimai turėtų dar daugiau gelmės.

Nuotrauka: Xanthe Berkeley

Nuotraukos: Laura Pashby/Quadrille, Xanthe Berkeley

27

Nuotrauka: Laura Pashby/Quadrille

28

29

30

Nuotrauka: Xanthe Berkeley

Nuotrauka: Laura Pashby/Quadrille

Mano gyvenimo istorija, kaip ir jūsiškė, yra sudaryta iš grandinės mažų istorijų...

– Tad kaip atradote fotografiją?

– Pirmoji tikroji fotografijos patirtis aplankė po penkioliktojo gimtadienio, kai tėtis padovanojo man 35 mm fotoaparatą „Olympus Trip“ ir įrengė tamsųjį kambarį mūsų mažoje apatinio aukšto rūbinėje. Mane be galo sužavėjo fotografijos alchemija.

Kiekvienas vaizdas, kurį sukomponuodavau per fotoaparato vaizdo akutę, būdavo kruopščiai apgalvotas šūvis į nežinią, vaizdas, kurio nepamatydavau, kol neišimdavau juostelės.

– „Lamų slėnyje“ mes itin mėgstame gyventi šiek tiek lėčiau, bandydami pastebėti kiekvieną, net pačią mažiausią, savo pačių ir žurnalo herojų detalę... Spėčiau, kad ir jūs mėgstate gyventi lėčiau, tiesa?

– Tikrai taip! Aš, kaip ir jūs, stengiuosi leisti sau pažvelgti į gyvenimą ir jo detales neskubėdama. Visgi gebu puikiai suderinti lėtesnes akimirkas su greitesniu gyvenimo tempu, žongliruodama tarp motinystės ir rašymo.

– Neseniai išleidote knygą „Mažos jūsų gyvenimo istorijos“ – sveikiname! Skaičiau, jog ji apie ieškojimą, kas mes esame, savęs atradimą mažose kasdienėse akimirkose... Kaip gimė ši knyga?

– 2010-aisiais pradėtas kurti tinklaraštis atvedė mane į instagramą ir visas šio socialinio tinklo galimybes: straipsnius žurnalams ir svetainėms, bendradarbiavimą su prekių ženklais ir savų nuotraukų pardavimą. Taip susikūriau laisvai samdomos darbuotojos karjerą, kurios esmė – pasakoti istorijas. Visas šis įdirbis suteikė galimybę praėjus dešimtmečiui parašyti knygą, kuri buvo išleista 2021-ųjų spalį.

– Man patiko jūsų mintis, jog norint papasakoti istoriją didingas siužetas nebūtinas. Ar buvo lengva priimti šią idėją savo gyvenime?

– Mano gyvenimo istorija, kaip ir jūsiškė, yra sudaryta iš grandinės mažų istorijų: mano močiutė, prieš eidama iš namų rausvinanti skruostus; dainos, kurias dainuodavau kaimo autobusų stotelėje su geriausiu draugu; mano vaikų juokas; birželio vakaras, pripildytas baltų rožių, išsikerojusių ant mano namų sienų, aromato; saldžių, lipnių ant grotelių keptų bananų skonis iš pakelės prekystalio Tailande; grįžtančio iš pasivažinėjimo mano brolio riedlentės ratukų garsas... Tai tik keletas asmeninių akimirkų ir prisiminimų iš mano istorijos.

31

32

Nuotrauka: Laura Pashby/Quadrille

33

Nuotrauka: Laura Pashby/Quadrille

– Regis, padedate savo skaitytojams patikėti, kad ir jų istorija svarbi. Galbūt tai yra jūsų misija – padėti kitiems su dėkingumu ir susižavėjimu pastebėti kiekvieną, net mažiausią, savo gyvenimo akimirką?

– Labai taikliai apibūdinote! Aš tikrai tikiu, kad kiekvieno mūsų istorija yra svarbi ir kad kasdienybėje slypi tikroji magija. Joje kartais būna ir liūdesio, bet kur kas daugiau grožio. Noriu paskatinti visus pastebėti brangius fragmentus, kurie sudaro gyvenimą, ir laikyti juos šviesoje. Manau, kad mažos istorijos gali parodyti, kas esi iš tikrųjų.

– Pabaigai pasidalykite pratimu iš savo knygos, padėsiančiu išmokti akyliau pastebėti kasdienybės detales.

– Šis pratimas vadinasi „Šviesos dienoraštis“. Dienos metu pabandykite išmokti mąstyti apie šviesą – iš kur dabar ji sklinda? Ar ji ryški, ar nugesinta, diena debesuota ar saulėta? Kaip šviesa keičiasi? Kai išmoksite iš tikrųjų pastebėti šviesą, pradėsite suprasti, kad dažnai nuotraukose ji yra pagrindinis elementas.

Siūlyčiau atliekant šią užduotį vesti fotografinį šviesos dienoraštį – šviesų kolekciją. Kitą savaitę stenkitės pastebėti ir nufotografuoti kuo daugiau skirtingų šviesos tipų. Naudodami telefono kamerą pabandykite užfiksuoti saulėtekio ar saulėlydžio, švelnią debesuoto dangaus, putojančią auksinės valandos (valandą prieš saulėlydį arba po saulėtekio) šviesą. Stebėkite, kaip šviesa keliauja per jūsų namų sienas, fotografuokite jos raštus. Ieškokite švelnios, margos saulės šviesos medžio pavėsyje ir aštrios vidurdienio saulės. Atkreipkite dėmesį, kaip šviesa atsimuša į sienas, krenta žemyn link durų ir sklinda per stiklą. Surinkite kuo daugiau skirtingų šviesos pavyzdžių.

Savaitės pabaigoje peržiūrėkite savo vaizdus ir pagalvokite, kokius jausmus jie kelia? Kokias istorijas pasakoja šviesa? Ar atradote šviesos dėmių ar šviesos tipų, kuriuos ypač mėgstate? Kaip galėtumėte tuo pasinaudoti pasakodami savo mažas istorijas?

Patarimas iš Lauros Pashby knygos „Little Stories of Your Life“ www.smarturl.it/littlestories, www.laurapashby.com

34

Nuotrauka: Laura Pashby/Quadrille

Noriu paskatinti visus pastebėti brangius fragmentus, kurie sudaro gyvenimą, ir laikyti juos šviesoje.

35

Nuotrauka: Laura Pashby/Quadrille

STILIUS

SVAJINGASIS ŠEŠTASIS DEŠIMTMETIS SUKNELĖ „MAX MARA“, 629 EUR

Mados namai „Max Mara“ šį pavasarį mus nukelia į svajingąją šeštojo dešimtmečio vasarą, kai pasaulinio garso rašytoja Françoise Sagan sukūrė pripažinimo sulaukusį romaną „Sveikas, liūdesy“. Knygos veikėjos Sesilės

Trumpa šilkinė marškinių tipo „Max Mara“ suknelė ilgomis rankovėmis. Dėvima su tamsiomis tamprėmis tiks laisvalaikiui, o derinama su aukso spalvos kaklo papuošalu ir puošnesne rankine idealiai atrodys vakare.

maištas įkvėpė mados namus sukurti šią pastelinių spalvų, energingų raštų, maksimalaus komforto ir nesenstančių siluetų kolekciją.

PALTAS „MAX MARA“, 3399 EUR

Nuotraukos: „Max Mara“ archyvas

Susiaučiamas kašmyrinis paltas su diržu – tikrų tikriausia ne tik mados namų „Max Mara“, bet ir ankstyvo pavasario klasika. Įspūdį sustiprinsite dėvėdamos kartu su tos pačios spalvos megztiniu. Rinkitės iš dviejų – dangaus žydros ir sodriai raudonos spalvų.

MARŠKINIAI „MAX MARA“, 329 EUR

36

Platinto silueto itin stangrios medvilnės „Max Mara“ marškiniai, dekoruoti baltai siuvinėtu logotipu – lengvai derinamas, prabangus drabužis, privalomas kiekvienos minimalistinį stilių vertinančios moters spintoje. Nešiokite su masyviu kaklo papuošalu, „Jersey“ stiliaus kelnėmis ir žemakulniais.

Nuotraukos: „Max Mara“ archyvas SUKNELĖ „MAX MARA“, 599 EUR

Ilga marškinių tipo suknelė, marginta žaismingu „Max Mara“ logotipu, puikiai tiks ilgiems šiltiems vakarams pajūryje ar mieste. Nešiokite su panašios spalvos šilkine skara, didele šviesia rankine ir sportiniais bateliais.

MEGZTINIS „MAX MARA“, 449 EUR

Samanų spalvos akcentais dekoruotas megztinis – nepakeičiamas pavasario ir vasaros sezono drabužis. Išskirtinumo jam suteikia masyvus siuvinėtas logotipas ir žaismingi jūrinį stilių menantys dryžiai.

STILIUS

PAŽADINTI JAUSMAI Nuo lengvučio šilko iki grubaus džinso, nuo smėlio spalvos iki gaivių švelnių tonų, nuo neginčijama klasika tapusios juodos iki amžinos šlovės baltos atspalviams – „Max Mara“ pavasario-vasaros kolekcija širdyje pažadina giliausius mados jausmus. Amžina mados laisvė ir nevaržomas individualumas – toks šiltasis sezonas pagal garsiuosius italus.

LOAFERIAI „MAX MARA“, 439 EUR

Minkštos natūralios odos krokodilo rašto „Max Mara“ pusbačiai – apavas, derantis tiek prie klasikinio stiliaus kelnių, tiek prie suknelių ar sijonų. Vėsesniems orams palikite įprastas juodą ar rudą spalvas ir rinkitės samanų žalios ar kupranugario rudos atspalvius.

Pavasario naujienų ieškokite parduotuvėje „Max Mara“ Didžioji g. 18, Vilniuje, taip pat internetu www.soulz.lt

37

STILIUS

NAUJOS VYRIŠKUMO KATEGORIJOS Performuluoti nusistovėjusias mados kategorijas – tai prabangaus italų prekės ženklo „Ermenegildo Zegna“ tikslas. Pastaruosius sezonus siekę

MEGZTINIS

išsigryninti savo kryptį, amžina elegancija alsuojantys italai, neatsisaky-

„ERMENEGILDO ZEGNA“, 599 EUR

dami bekompromisės kokybės ir aukščiausio meistriškumo, derina juos

Dangaus žydros spalvos plonytis „Ermenegildo Zegna“ kašmyro ir šilko megztinis – nemirštanti klasika, tinkama tiek ankstyvam pavasariui, tiek vėsesnėms vasaros dienoms.

Universalus ir lengvai derinamas drabužis, kurį galite nešioti vieną, su klasikiniu švarku ar sportinio stiliaus liemene.

su šiandieniniais mados poreikiais. Šis sezonas – tai nauja „Ermenegildo Zegna“ mados kalba.

MEGZTINIS „ERMENEGILDO ZEGNA“, 1119 EUR

Nuotraukos: „Ermenegildo Zegna“ archyvas

Pieno spalvos medvilnės ir šilko „Ermenegildo Zegna“ megztinis lengvai derinamas su kontrastingos spalvos marškiniais. Tokios pat spalvos odinė kišenė įprastam drabužiui suteikia išskirtinumo ir elegancijos.

MOKASINAI „ERMENEGILDO ZEGNA“, 879 EUR

Švelni kupranugario, gaivi mėtų, klasikinė tamsiai mėlyna, sodri ruda – tai tik kelios verstos odos mokasinų „L’Asola“ spalvos. Sukurti vyrams, kurie dievina patogumą, tačiau kiekviename žingsnyje nori išlaikyti rafinuotą stilių.

38

Nuotraukos: „Ermenegildo Zegna“ archyvas MARŠKINIAI „ERMENEGILDO ZEGNA“, 1469 EUR

Sodrios karamelės spalvos iš kašmyro sukurti didinto silueto marškiniai su kišenėmis – tai kontrastingas, tačiau kartu minimalistinio stiliaus drabužis. Derinkite su panašios spalvos kelnėmis ir sportiniais bateliais.

DŽINSAI „ERMENEGILDO ZEGNA“, 379 EUR

Tikrų tikriausi spintos valdovai, be kurių neapsieis nė vieno džentelmeno garderobas. Šįkart kasdieniams džinsams išskirtinumo suteikia sodri konjako spalva.

STILIUS

PERFORMULUOTA ELEGANCIJA Nagrinėdamas siuvimo technologijų ir inovatyvaus audinio kūrimo galimybes, Alessandro Sartori, „Ermenegildo Zegna“ kūrybos vadovas, atsisuka į paprastumą. Supaprastintos rūbų formos kuria naują dialogą tarp drabužių, žmogaus kūno ir jo gestų. Harmoningas, tačiau netikėtas spalvų ir tekstūrų panaudojimas kuria naują elegancijos apibrėžimą.

SPORTINIAI BATELIAI „ERMENEGILDO ZEGNA“, 719 EUR

Nepralenkiama „Ermenegildo Zegna“ klasika tapę natūralios verstos odos sportiniai bateliai. Kiekvienas sezonas pasiūlo vis naujų spalvų ir medžiagų variacijų, o šį sezoną karaliauja sodri ruda. Patogus apavas, kuris puikiai derės ir prie švarko.

Pavasario naujienų ieškokite parduotuvėje „Ermenegildo Zegna“ Didžioji g. 28, Vilniuje.

39

Žydėjimas Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė | Nuotraukos: Lina Jushke

Su tinklaraštininke Ieva Maslauskaite pasikalbėti apie jos naują žydintį projektą „Umi floral“ susitikome pirmąją pavasario dieną, kai pasaulis gyveno ir skaudžiai tebegyvena visai ne žydinčiomis nuotaikomis. Tačiau, pasak Ievos, būtent gėlės, jų trapumas ir padeda bent trumpam įkvėpti vilties, šviesos, priimti ir iš tikrųjų įvertinti tai, kas mus supa: „Net karo suniokotuose miestuose vieną dieną sužaliuos žolė, ims kaltis medžių pumpurai, pražys gėlės.“ Iš visos širdies tikiu, kad tai bus aukštai į saulę galvas iškėlusios saulėgrąžos.

40

41

– Ieva, užaugai Klaipėdoje – ar leidžiant vasaras pievose ir prie jūros tava meilė žydėjimui ir gimė?

– Augau Klaipėdos užmiestyje, tad ežeras, pievos ir miškai buvo mano žaidimų aikštelė.

Be to, ir mano šeimos moterys visada buvo tiesiog pamišusios dėl savo prancūziškų sodų – vis matydavau, kaip pildo vazonus, persodina gėles, keičiasi augalais.

Mano prosenelė buvo žolininkė, tad jos namuose buvo galima rasti natūralių vaistų, vaistinių žolelių. Su močiute taip pat kartu rinkdavome ir džiovindavome ramunėles, medetkas, liepžiedžius. Net ir šią vasarą kartu su sužadėtiniu nuvykę aplankyti močiutės buvome įdarbinti rinkti liepžiedžius. (Šypsosi.)

Vienas iš linksmiausių man įstrigusių prisiminimų – kai aš pati, matydama mamą ir močiutę, užsinorėjau turėti savo gėlyną. Mama paskyrė man žemės plotelį palei tujas – pakapsčiau, išroviau kelias piktžoles, bet nebuvo įdomu, taip savo gėlyno idėją greitai numečiau. ( Juokiasi.) Tačiau ir kitaip visad teko suktis gamtoje – tai rinkti obuolius, tai skinti vyšnias.

Pavasaris ir vasara iš tiesų yra ir mano pačios žydėjimo metas – esu gimusi vasarą, kai atsiskleidžia visas laukų ir pievų grožis.

– O kur dar jūros ošimas pašonėje...

– Iš tiesų, mokyklos laikais su draugais prie jūros eidavome nuolat, tačiau paauglystės laikotarpiu, kai mažai kas rūpi, nerūpėjo ir jūra.

Atėjus brandai supratau, kaip visgi ypatinga gyventi prie jūros. Nuo tėvų namų iki jos miško takeliu – vos 3 kilometrai. Gyvenant Klaipėdoje ir įsigijus šunį jūra tapo mūsų galutiniu kiekvieno pasivaikščiojimo tašku. Dviračiu ar pėstute – tai mano būdas įsikrauti ramybės.

Dabar labai tai vertinu.

Džiugina ir kopų gamta bei žolynai, ypač Melnragėje. Erškėtrožės kopose stebina savo rožiniais žiedais ir kvapais. Tik reikia nepamiršti, kad ne visus augalus galima skinti – erškėtrožes galima, tačiau dėl kitų augalų reikėtų pasitikslinti, kuo galima tik grožėtis, o ką ir rinkti.

– Vadinasi, „Umi floral“ buvo natūralus

42

tavo kūrybinio kelio ir iš(si)pildymo žingsnis?

– Matyt, pati nesupratau, kad savo meilę gamtai galiu vystyti į šį tą daugiau nei tik skinamas ir ant stalo pasimerkiamas lauko gėles. Galiausiai susimąsčiau: jei tai man teikia tiek daug džiaugsmo, kodėl gi neužsiėmus tuo rimčiau? Taip viskas ėmė po truputį vystytis. Mano pagrindinė veikla vis tiek yra socialinių tinklų marketingas, tačiau dabar pradėjau skirti daugiau dėmesio ir tas pačias žinias taikyti kuruodama ir „Umi floral“ socialinius tinklus.

Galima sakyti, kad „Umi“ gimė labai natūraliai. Šiuo metu tai yra gretimas mano darbo keliukas, kuris, tikiuosi, išsivystys į veiklą, užimsiančią didžiąją laiko dalį.

– Kaip manai, ar gali neromantiškas žmogus dirbti su gėlėmis?

– Iš vienos pusės, darbe su gėlėmis romantikos ir vėjavaikiškumo tikrai daug, tačiau greičiausiai galima rinktis ir kitokį kelią – kurti daugiau modernias, griežtas, architektūriškas kompozicijas. Tada žmogus kaip koks architektas, dizaineris žvelgia į gėles kaip į dizaino objektą – svarbūs tampa kampai, griežtumas, spalvos. Žinoma, į romantiką linkusio kūrėjo puokštės turės daugiau lengvumo – save tikrai priskirčiau šiai kategorijai. (Šypsosi.) Esu nepataisoma romantikė, man patinka puokštėse juntamas natūralumas, organiškos formos, šioks toks disbalansas. Visai kaip ir gamtoje – ten niekas nėra suspausta, nuglostyta, sustyguota. Gamtoje viskas išsidraiksto ir išsimėto taip, kaip patinka.

– Susitinkame labai tamsiomis ir sunkiomis dienomis – ar dirbant su gėlėmis pavyksta šiek tiek pabėgti, atsitraukti nuo minčių?

– Kurti kompozicijas man yra it tam tikra meditacija. Apskritai, gėlės labai susijusios su grįžimu prie šaknų, gamtos, natūralumo. Žvelgdama į gėles mokausi gyvenimo laikinumo ir trapumo. Mes atsirandame iš gamtos, į ją ir grįšime. Tu prisilieti prie to trapaus mus supančio grožio ir imi vertinti, kaip viskas trumpalaikiška. Žiedais nesunku brėžti paralelę su gyvenimu: jis, kaip ir gėlės, yra labai trumpas, trapus, tad svarbu juo džiaugtis.

43

44

45

46

Kad ir kas benutiktų, grožis mus sups visada. Net karo suniokotuose miestuose vieną dieną sužaliuos žolė, ims kaltis medžių pumpurai, pražys gėlės. Gėlės moko mane priimti ir vertinti tai, kas mus supa, gėrėtis momentu ir pastebėti paprastus dalykus – išsiskleidusį mažą žiedelį ar pumpurėlį. Kiekvieną kartą būdama gamtoje stengiuosi nieko nepraleisti pro akis.

– Kaip apibūdintum „Umi“ puokštes ir kompozicijas?

– „Umi“ yra japoniškas žodis, reiškiantis vandenyną, jūrą. Mane labai žavi japoniška estetika, ikebana – gėlių kompozicijos menas iš Japonijos. Tad norėjau ir savo prekės ženklą susieti su Japonija, su tuo, iš kur esu kilusi – pajūrio. Norėjau tokio trumpo, skambaus žodžio, kuris žymėtų tą ramybę ir natūralumą.

Taip gimė pavadinimas „Umi“.

Tokia yra ir mano filosofija – noriu, kad mano kompozicijos būtų lengvos, iš savęs plaukiančios, kad viskas būtų organiška. Todėl pati ranka piešiau ir savo logotipą – kreivą mėlyną gėlytę. Norėjau, kad ji atspindėtų mano kūrybą. Tikiuosi, kad pavyko. (Šypsosi.)

– Dar ir kaip! Papasakok, su kokiomis gėlėmis ir spalvomis labiausiai mėgsti žaisti?

– Visos gėlės savaip gražios. Labai mėgstu tulpes, pievų gėles didžiuosius amius (Ammi majus), vėdrynus, pentinius (Delphinium curtorum), lelijas. Štai šiandien kompozicijoje panaudotas orchidėjas ant palangės užaugino mano močiutė. Nežinau, kodėl pas ją jos taip gerai auga, bet žiedai tiesiog svyra į visas puses. Tad kai nebetùri kur jų dėti, tiesiog nukerpa ir perduoda man.

Ir spalvos visos savotiškai gražios: atsižvelgiant į sezoniškumą galima kurti tiek tamsesnes, tiek šviesesnes kompozicijas. Kaip ir visur – tamsesnės, bordo, rusvos puokštės dominuoja šaltuoju sezonu, rudenį, bet man kiek labiau patinka pavasaris ir vasara, kai viskas ryškiau,

nuotaikingiau, energingiau.

– Apie kokią „Umi“ ateitį pasvajoji prieš miegą?

– Turėti savo studiją būtų mano svajonių svajonė. Ten leisčiau visas savo dienas, kartu su augintiniu Dorianu... Svajoti reikia, bet visgi manau, jog šiuo metu kurti studiją būtų kiek per anksti – „Umi“ kelionė dar tik prasideda. Jau sulaukiu užsakymų vasarai dekoruoti vestuves ir kurti nuotakos puokštes, tad labai džiaugiuosi ir tikiuosi, kad užsakymų daugės, o su jais augs ir visos svajonės.

– Susitinkame tavo naujuose namuose, kur įsikūrėte kartu su sužadėtiniu. Papasakok, kaip jums sekėsi namą paversti namais?

– Procesas buvo gana ilgas. Kadangi renovavome labai seną butą, čia liko tik senos grindys, visa kita lipdėme naujai. Sunku buvo ir dėl to, kad norint imtis didesnių pakeitimų, pavyzdžiui, išgriauti nišą sienoje, teko susidurti su daug popierizmo. Remontas užtrunka, bet kartu tai ir labai malonus procesas – juk viską darai sau, savo namams. Labai gera turėti savo namus jau ir Vilniuje.

Kol kas galime sau leisti gyventi tarp dviejų miestų: pavasarį ir vasarą daugiau būname Klaipėdoje, prie jūros, o kai šalčiau – čia, Vilniuje.

Labiausiai džiaugiuosi virtuvės ir valgomojo stalo zona, kuri dažniausiai ir būna nukrauta gėlėmis. (Šypsosi.) Gražiausia čia popietėmis, tokiu laiku čia daugiausiai saulės. Mėgstu saulę kaip koks katinas.

Namą paversti namais pavyko su visais čia vietą radusiais meno kūriniais, knygomis, augalais. Norėjome, kad namai atspindėtų mūsų asmenybes, tad kai vietą rado daiktai, kurie mums teikia džiaugsmą ir iš tikrųjų domina, gimė ir tas tikras namų jausmas. Plikos sienos be jokių daiktų dažnai ir atrodo kaip bedvasė studija. Iš tiesų jaukiausia čia tada, kai būname su Roku ir Dorianu. Kur su jais bebūčiau, manau, kad drauge sukurtume namus iš bet ko.

47

48

49

– Kalbant apie daiktus, mano akys iškart krypsta į tavo vazas.

– Pamačiusi įdomią vazą, tiesiog negaliu ramiai pro ją praeiti.

Labiausiai patinka jų ieškoti vintažinėse, sendaikčių parduotuvėlėse. Taip pat turime ir mudviejų su Roku pačių nulipdytų vazų ir indų, kuriuos pavyko sukurti keramikos pamokose, – jos man dabar ir yra pačios mieliausios.

– O kaip judu su Roku susipažinote?

– Susipažinome prieš pusantrų metų Vilniuje, bendrų draugų įkurtuvėse. Tą vakarą jis man pasirodė toks kalbus ir drąsus, aš pati esu ramesnė asmenybė. ( Juokiasi.) Taip dar viešėdama Vilniuje, prieš kelionę į Klaipėdą, sugalvojau pakviesti jį kavos – susitikome pasivaikščioti ir nuėjome gal dvidešimt kilometrų. Ryšys užsimezgė labai organiškai ir greitai, dažnai važinėjome tai į Vilnių, tai į Klaipėdą, o po to gana greitai ir kartu apsigyvenome.

– O šią vasarą kelsite vestuves? Kokie žiedai puoš tave ir stalą?

– Vestuves kelsime už keturių mėnesių. Dėliojame paskutines detales, beliko sulaukti. Galvodama apie šventės dekorą floristei nusiunčiau savo viziją, ji sugrįžo su gėlių sąrašu, kurį papildžiau jau minėtais mano mėgiamais amiais, pentinių, česnakų žiedais. Taip pat sutarėme, jog norėčiau naudoti savo keramiką, ketinu dar nueiti

50

į keletą pamokų ir pasigaminti mažų žvakidžių. Šventė vyks Vilniuje, bet gamtoje. Ir čia noriu išlaikyti natūralumą, tikras gamtos padiktuotas formas, gaivą.

– Užsiminei, jog šiuo metu gyvenate tarp Vilniaus ir Klaipėdos, – kuo tau brangūs šie du miestai?

– Iš pradžių apsigyvenus Vilniuje buvo sunkoka, kadangi buvau labai prisirišusi prie Klaipėdos. Į Vilnių atvažiuodavau, jis man patiko, bet visada galvojau, kad liksiu gyventi Klaipėdoje. Juk ten jūra, šeima, draugai, man taip brangi gamta. Tačiau, ėmusi dažniau lankytis Vilniuje, pamačiau jį šiek tiek kitomis akimis – ne kaip turistė, atvažiavusi pasisvečiuoti kelioms dienoms, o kaip gyventoja.

Pamilau šį miestą. Kai Rokas ir Dorianas šalia, viskas tapo artima ir sava. Dabar palikdama Klaipėdą ilgesniam laikui nebejaučiu sunkumo, nes turiu savo vietą, namus tiek čia, tiek pajūryje.

– O kur labiau patinka Dorianui?

– Jis labai mėgsta lakstyti miškuose ir prie jūros, bet jam geriausia tiesiog ten, kur esame mes. Jis kaip šešėlis: mėgsta mus sekioti ir tikrai greitai prisitaiko, bet kokioje erdvėje jaučiasi kaip namuose. Dorianui svarbiausia, kad būtų kur išsilakstyti ir kad būtume drauge. (Šypsosi.)

51

Mados mitas iš Šiaurės Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Miglė Tareilytė

Susipažinkite: prieš jus – giliomis islandiškomis tradi-

ginn Muninn“ prekės ženklą atvedė ir prie netradicinių

cijomis paremtas, pagal populiarų šiaurietišką mitą su-

sprendimų. Visi jų drabužiai yra gaminami remiantis

kurtas, skandinaviškos estetikos suformuotas ir Lietu-

lėtosios mados principais – atsisakoma masinės pro-

voje profesionalios komandos gaminamas marškinių

dukcijos, kiekvienas drabužis gaminamas individualiai

ir lengvų švarkelių prekės ženklas „Huginn Muninn“.

ir tik gavus kliento užsakymą. Toks gamybos būdas

„Huginn Muninn“ idėja įkvėpta mito apie skandinavų

leidžia personalizuoti kiekvieną gaminį, išsiuvinėti kli-

išminties ir karo dievą Odiną, ant kurio peties tupė-

ento inicialus, taip pat sutekti galimybę pasirinkti iš

jo du varnai – Huginas ir Muninas, simbolizuojantys

papildomų – „tall“ ar „petite“ – dydžių.

Odino protą ir atmintį.

Kas sukūrė mūsų dėvimus drabužius ir kaip jie buvo Įsimintinas, tačiau kartu praktiškas dizainas – „Hu-

pagaminti? Šiuos klausimus turėtų kelti kiekvienas są-

ginn Muninn“ išskirtinumas. Nors marškiniai iš pirmo

moningas drabužių pirkėjas, juos kelia ir „Huginn Mu-

žvilgsnio gali pasirodyti gan įprasti, jie visi turi po nedi-

ninn“ kūrėjai. Kurdami jie akcentuoja tvarumą – dra-

delę išskirtinę detalę. Tai ne akį rėžiantis sprendimas,

bužiams naudojami tik ekologiški ir natūralūs audiniai,

o labai funkcionali ir tik drabužio nešiotojui žinoma

atsisakyta ir plastikinių sagų. Apskritai „Huginn Mu-

smulkmena. Mažytis simbolis, menantis du nuotykių

ninn“ marškiniai nepaklūsta standartams. „Tikime, kad

ištroškusius varnus ir jų nepaliaujamą smalsumą.

geri marškiniai neturi būti skirstomi pagal lytį“, – sako kūrėjai. Po daugybės bandymų jie sukūrė „unisex“

Būtent kūrybinis smalsumas ir yra pagrindinis šio

marškinių formulę, kuri idealiai tinka bet kuriai spintai

prekės ženklo įkvėpimo šaltinis. Ribotos marškinių

– tiek moters, tiek vyro. Tai universalūs drabužiai, su-

kolekcijos įkvėptos skirtingų kūrybos sričių – muzi-

jungiantys tradiciją ir modernų požiūrį, aukščiausios

kos, architektūros, fotografijos. Kūrybiškumas „Hu-

klasės dizainą ir nepriekaištingą kokybę.

Daugiau apie „Huginn Muninn“ rasite www.huginnmuninn.com, instagrame @huginnmuninn_shirt ir feisbuke „Huginn Muninn“

52

53

54

55

Kai prieš devynerius metus Osle gyvenanti lietuvė Austėja Kainauskaitė apsilankiusi pas gydytojus išgirdo sunkią diagnozę, prireikė nemažai laiko, stiprybės ir tikėjimo suprasti, kad galvos auglys tėra diagnozė, o ne gyvenimo būdas. „Dabar visiems kartoju, kad tik meilė ir sveikata yra raktai į laimingą bei visavertį gyvenimą“, – nuoširdžiai tarsteli Austėja ir šviesiai dalijasi savo istorija.

STILIAUS KODAS

Jos raktai į laimingą gyvenimą Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Austėja, už tavo estetiškų kasdienybės kadrų slepiasi ir labai nelengva, tačiau įkvepianti istorija. Kaip prisimeni tą metą?

– Gyvenimas yra toli gražu ne toks tobulas, kokį matome instagramo „realybėje“. Neretai jis gali būti nesąžiningas ir atnešti daug skausmo. Tiesą sakant, niekad nesinori prisiminti to gyvenimo etapo. Tai kaip blogas sapnas, kuris, atrodė, niekada nesibaigs.

Negaliu apie tai kalbėti be ašarų akyse: prisimenant tą nesibaigiantį skausmą, suspaudžia krūtinę. Tąkart vizito pas gydytojus metu išgirsta diagnozė – galvos smegenų auglys – atrodė tokia netikra. Tuo momentu tikrai nesupratau, kaip viskas rimta. Kas vyksta iš tikrųjų, suvokiau tik gulėdama ant operacinio stalo. Tuomet realybė smogė visu pajėgumu ir nebebuvo kur dingti. Tačiau viskas liko praeityje. Ačiū gyvenimui už pamoką, dabar su šypsena gyvenu ateitimi. (Šypsosi.)

– Savo diagnozę sužinojai 2013 metais – ar galiu pasiteirauti, kas vyko po to? Kokia buvo ir kaip klostėsi visa gydymo eiga?

– 2013 metų lapkričio pradžioje gydytojai rado mano galvoje darinį. Preliminariais spėjimais tai buvo gerybinis galvos smegenų navikas, įsitaisęs už ausies ant klausos bei veido nervų, arba kitaip – 56

akustinė neuroma. Patologiniai tyrimai parodė, kad taip ir yra. Dydis – 4,6 cm. Panašiai kaip mandarinas. Privalomas auglio šalinimas chirurgiškai. Galvoje sukosi įvairiausios mintys, kaip pateikti tokią naujieną tėvams bei seseriai, kurie tuo metu buvo išsimėtę po visą platų pasaulį. Mąsčiau kelias dienas.

Likus keletui dienų iki operacijos tėtis atskrido palaikyti, o mama privalėjo pasilikti Lietuvoje. Mano mylimasis Larsas nesitraukė nė per metrą. Jaučiausi saugiai apsupta brangiausių savo gyvenimo vyrų. Lapkričio 19 d. buvo atlikta pirmoji operacija, kuri truko virš 12 valandų. Operacija pavyko (bent taip manyta) – didžioji dalis auglio ir kraujo įtekėjimai į jį buvo pašalinti, likusi dalis palikta ant veido nervo. Po operacijos pabudau su dešinės veido pusės paralyžiumi ir nupjautu klausos nervu. Šios dienos niekada nepamiršiu.

Buvau supažindinta su galimomis operacijos rizikomis, kad toje galvos pusėje negirdėsiu, tačiau manęs niekas neįspėjo apie paralyžių. Nenusakomas jausmas pabudus nebejausti dalies savo veido.

Pirštais lieti nosį – nosis vietoje, bet šaltų ją liečiančių pirštų nejauti.

Atrodo, keli antakį, bet niekas nejuda. Jauti ir kartu nejauti nieko.

Viskas atrodė katastrofiška, apėmė didelė panika, baimė.

57

58

Natūralu, kad kovodamas kartais pavargsti ir kelyje suklumpi, bet tuomet atsistoji ir judi pirmyn.

Kai sustiprėjau ir jau galėjau atsistoti, pirmą kartą save išvydau veidrodyje. Ašaros bėgo upeliais, bet tik viena akimi – dėl paralyžiaus. Jaunai, 23 metų merginai tai prilygo kone gyvenimo galui.

Gydytojai paaiškino, kodėl taip įvyko ir kad gijimas gali užtrukti ne vieną mėnesį, kol veido nervai vėl atsistatys, nors ir ne iki galo.

Tačiau tai buvo šiokia tokia paguoda, įkvėpusi vilties.

Bėgant laikui pastebėjome progresą, grįžau į darbą. Atrodė, kad viskas vėl pradėjo stotis į vietas. Prabėgus dvejiems metams, 2015 metų gruodį, sužinojome, kad auglys atauga. Kaip paaiškėjo vėliau, jis pradėjo vėl augti praėjus vos mėnesiui po operacijos, tačiau Oslo gydytojai to nematė net dvejus metus! Tuomet Oslo universitetinė ligoninė išsiuntė mane į Bergeną atlikti gama peilio procedūros. Deja, viskas pasisuko kita linkme. Magnetinio rezonanso metu buvo pamatyta, kad auglys yra per didelis šiai procedūrai, ji tiesiog nebūtų buvusi efektyvi. Šį kartą ligoninėje buvau viena, iš artimųjų šalia nebuvo nieko – Larsas liko Osle, šeima – Lietuvoje. Iki šiol pamenu tą nevilties kupiną riksmą, nuaidėjusį per visą neurologinio skyriaus koridorių. Šios naujienos buvo šokas tiek daktarams, tiek man. Negalėjau patikėti, kad vėl teks viską patirti iš naujo, kai jau, atrodė, susitaikiau su gyvenimo staigmenomis ir pradėjau judėti pirmyn. Rankos nusviro, viskas aplink aptemo, nutirpau. Larsas viską metęs atvažiavo pas mane į Bergeną, operacija buvo suplanuota iškart, kitai dienai. Buvau gydytojų prioritetas. Viskas įvyko prieš šv. Kalėdas, gruodžio 16 dieną.

Operacija šį kartą buvo sėkminga, truko trumpiau nei pirmoji.

Dalis auglio vėl buvo pašalinta, tačiau ir dar labiau pažeistas veido nervas. Daktarai iškart, nevyniodami į vatą pasakė, kad gali likti nuolatinis dešinės veido pusės paralyžius. Deja, tokia yra nesuvaidinta realybė. Tuomet – akies voko operacija, kurios metu buvo įsiūtas auksinis svarelis, susiūtas akies kampas – viskas buvo daroma tam, kad padėtų išsaugoti regėjimą. Šiandien beveik nieko nematau dešine akimi, reikia nuolat lašinti dirbtines ašaras. Vėliau suleistos kelios botulino injekcijos (taip pat į voko sritį), o 2017 metais buvo konstatuotas nuolatinis paralyžius. Man buvo atlikta plastinė veido operacija, kurios metu perjungti veido nervai. Šiandien galiu dalinai šypsotis ir susiraukti. Kai pirmą kartą po ilgo laiko pamačiau judesį šioje savo veido pusėje, džiaugiausi kaip mažas vaikas.

Ateityje planuojame dar vieną veido plastinę operaciją, tačiau liga niekur nedingo – aš iki šiol gyvenu su augliu, jį nuolat tikrinuosi. Paskutinis kontrolinis vizitas parodė, kad navikas yra nepakitęs,

stabilizavosi. Gydytojai nusiteikę optimistiškai, kad jis toks ir išliks.

Esu neapsakomai dėkinga Bergeno specialistams už visas jų įdėtas pastangas bei rūpestį. Iš tikrųjų, man pasisekė, kad tai gerybinis navikas ir kad likau gyventi su tokiomis mažomis pasekmėmis. Kaip gydytojas pasakė – man pasitaikė „geriausias iš blogiausių“ navikų.

Man buvo suteiktas antras šansas gyventi. (Šypsosi.)

– Austėja, klausausi tavęs ir beprotiškai žaviuosi. Ar galėtum nupasakoti, kas labiausiai padėjo nepamesti savęs, išlaikyti vidinę stiprybę ir nepasiduoti visu šiuo sunkiu laikotarpiu?

– Iš tikrųjų nelaikau savęs stipriu žmogumi. Anaiptol, esu labai jautri, emocionali, tačiau prireikus kiekviename iš mūsų pabunda kažkoks ryžtingas karys. Tokiais momentais nieko kito nelieka – į priekį veda tik tikėjimas ir viltis. Žinoma, turi suprasti, kad ne viskas nuo tavęs priklauso ir tam tikra prasme esi situacijos įkaitas, tačiau minties galia ir įtaiga yra visagalės.

Tokiomis akimirkomis privalu kasdien sau kartoti, kad viskas bus gerai. Kitaip būti negali. Nuolat gailėdamas savęs tik darysi sau meškos paslaugą. Nesakau, kad tai draudžiama, juk net labai sveika išsiverkti, tačiau turi jausti ribas tarp liūdesio ir savęs gailėjimo.

Natūralu, kad kovodamas kartais pavargsti ir kelyje suklumpi, bet tuomet atsistoji ir judi pirmyn. Juk negulėsi duobėje. Gyvenimas tęsiasi ir tik tu pasirenki savo prioritetus. Maniškis buvo pasveikti ir toliau laimingai gyventi. Daug įtakos daro ir tinkama, pozityvi aplinka. Šeima ir Larsas buvo mano didžiausia paskata nepasiduoti.

Jie mane motyvavo tada ir vis dar motyvuoja šiandien. Tai vadinama meile.

– Larsas visą laiką buvo šalia, tiesa? Kaip judu susipažinote? Ką vienas kitame branginate labiausiai?

– Larsas buvo šalia nuo pat pirmos dienos, kai sužinojau diagnozę. Mudu viską išgyvenome drauge. Jis buvo mano ramstis ir viskuo rūpinosi, kai buvau bejėgė. Sunkiausiais gyvenimo etapais turėti tokį mylintį ir supratingą žmogų yra neįkainojama. Visi iškilę sunkumai mus dar labiau suartino. Esame puiki komanda. Juokiamės, kad nefunkcionuojame vienas be kito, veikiame kaip sinergija. ( Juokiasi.)

Mudviejų istorija prasidėjo Graikijoje, Koso saloje, dar 2011 m. liepą. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tuo metu dirbau barmene viename iš viešbučių, o jis atostogavo su draugų kompanija. Kai išvyko, nenutraukėme ryšio, metus draugavome per atstumą, o 2012 m. rugpjūtį nusprendžiau persikelti gyventi į Oslą.

59

60

61

Labiausiai vertinu Larso atsidavimą, mokėjimą į viską žvelgti su juoku ir neblėstantį pozityvumą. Jis kaip ramybės uostas – kaskart, kai nerimauju, užtenka į jį pažiūrėti ir audra galvoje nurimsta. Tai jo supergalia. Manau, kad būtent jis ir įkvėpė mane drąsos bei stiprybės, visuomet stumia eiti pirmyn. Jis mano didžiausia dovana.

– Žvelgiant atgal, kaip pasikeitė tavo santykiai su tėvais ir Larsu? O santykis su savimi?

– Visi tapome dar artimesni ir pradėjome labiau vieni kitus vertinti. Branginti laiką drauge ir dažniau sakyti „myliu“. Po šių išgyvenimų apsivertė mano pasaulis, atsivėrė akys. Reikėjo suprasti, kad galvos auglys yra diagnozė, bet ne gyvenimo būdas. Žymiai pasikeitė mano pasaulio suvokimas, pradėjau į viską žvelgti kitaip, iš kitos perspektyvos. Įsižeminau. Supratau, kad esu maža, bet reikšminga dalelė dideliame pasaulyje. Svarbios tapo kitos vertybės. Dabar visiems kartoju, kad meilė ir sveikata yra raktai į laimingą bei visavertį gyvenimą. Tiek sau, tiek aplinkiniams bandau įkvėpti gaivumo. Dingo paviršutiniškumas, stengiuosi mažiau sureikšminti dalykus, juos objektyviau vertinti, kontroliuoti blogas mintis. Bandau nekurti problemų lygioje vietoje, nors ne visada pavyksta. Tikiu, kad vidinė žmogaus savijauta turi įtakos bendrai fizinei sveikatai. Supratau, kokia svarbi harmonija tarp vidaus ir išorės.

– Kaip manai, koks yra geriausias būdas, geriausia pagalba, kurią žmogus gali pasiūlyti kitam tokiais sunkiais momentais?

– Pirmiausia, iš žmogaus sklindantis nuoširdus optimizmas bei juokas. Jie kaip virusas. Tuomet – kantrybė, supratingumas, atjauta ir besąlygiška meilė. Kai esi pažeidžiamiausias, gyvybiškai svarbu jausti gerą energiją. Nepadeda, kai žmogus rodo nerimą ir gailestį.

Ir taip patiri traumą, gyveni ant bedugnės krašto, o toks aplinkinių elgesys dar labiau numuša pasitikėjimą savimi, pozityvumą. Bandai priprasti prie savo naujo gyvenimo, o tai tik primena, kad esi ne toks kaip visi (nesi lygus ir normalus) ir gal iš tikrųjų kitiems matosi tik tavo negalia. Kaip kempinė sugeri viską, o tai daro įtaką tavo psichologinei sveikatai.

– Savo istorija pasidalijai instagramo bendruomenėje. Papasakok plačiau, kaip priėmei šį sprendimą ir kaip jis paveikė tavo požiūrį į aplinką, pačią save?

– Prabilti ir išlipti iš komforto zonos padėjo Larsas. Jei ne jis, ir toliau viską laikyčiau savyje. Jaučiausi šiokia tokia melagė prieš savo instagramo bendruomenę ir jutau pareigą prabilti. Gyvenimas nėra vien vėlyvųjų pusryčių kadrai ar kelionės, kaip kad matome socialinėje erdvėje. Kai pasidalinau, jausmas buvo dvipusis – jaučiausi lengviau, bet ir apnuoginta, nebuvo, kur slėptis. Tačiau džiaugiuosi, kad viešai išsipasakojus su manimi susisiekė kelios artimos sielos, kurios išgyvena tą patį, ką patyriau ir aš. Atsirado galimybė išlieti širdį žmonėms, kurie mane supras. Suvokiau, kad nesu viena, tokių kaip aš – šimtai. Išgirdau ir daug skaudesnių istorijų. Mane tai ir vėl privertė plačiau atsimerkti, stipriau vertinti tai, ką turiu šiandien.

62

63

64

65

66

Išsivystė ryšys, jaučiu tiems žmonėms begalinę empatiją bei trauką. Jei atvirai, man tai iki šiol sunki tema. Toliau privengiu viešai apie tai kalbėti. Gal ir blogai darau nesidalydama savo kasdienybe ir koks yra gyvenimas su smegenų augliu bei veido paralyžiumi, bet sekėjų prašau gerbti mano pasirinkimą. Manau, kad pasijutusi patogiai dalysiuosi daugiau, bet tam dar ne laikas. Be to, laikausi nuomonės, kad nebūtina viešai atskleisti visų pikantiškų asmeninių detalių. Dalį gyvenimo turi pasilikti sau. Įdomiau, kai lieka intriga. (Šypsosi.) Esu įsitikinusi, kad galiu įkvėpti ir patraukti kitų dėmesį ne savo negalia, o estetika bei stiliaus pojūčiu. Priėmiau sprendimą dalytis turiniu, kuris man priimtinas, ir transliuoti tai, kas man vizualiai gražu, pozityvu.

– Apie tai ir pasikalbėkime – kaip prasidėjo tavo stiliaus, domėjimosi mada kelionė?

– Kiek pamenu, mane visada traukė mada, domėjausi tendencijomis. Kai buvau mažytė, mano akys iškart krypdavo į gražius rūbus bei aksesuarus, iš kelionių visada parsiveždavau ką nors gražaus. Būdama paauglė pirkdavau „Cosmopolitan“ žurnalą, vartant jį seilės varvėdavo. Juokinga prisiminti, kad jaunesnioji sesuo visada taupydavo, o aš viską išleisdavau naujoms šmutkėms. Lūžio taškas įvyko persikėlus gyventi į Oslą. Skandinaviškas stilius padarė didelę įtaką: atradau minimalizmą, supratau, kad jis atitinka mano asmenybę ir taip po truputį susiformavo mano dabartinis stilius.

– Papasakok apie savo stilių ir estetikos pojūtį plačiau. Tai ir tavo gyvenimo būdo dalis?

– Prie esamo estetikos suvokimo daug prisidėjo mano išgyvenimai. Jie padėjo praregėti ir pastebėti grožį kiekviename žingsnyje.

Estetikos įkvėpė ir Skandinavija bei socialiniai tinklai – pinterestas, instagramas.

Estetika man labai svarbi, į viską žvelgiu per estetinę prizmę – tai išties tapo mano gyvenimo būdo dalimi, darbu. Tapau maža perfekcioniste, išsikėliau sau standartus, ypač namų ir nuotraukų kontekste. Jei tik kas nors nuotraukoje man nepatinka, perdarau iš naujo, kiekviena detalė man turi būti vietoje. Manau, kad turinio kūrėjams tai turi būti svarbu. Per keletą metų praktikos patobulėjau, išlavinau skonį ir išmokau estetiško turinio ypatybių, su manimi dirbti panoro ne vienas prekės ženklas. Jaučiuosi be galo įvertinta ir mane tai dar labiau motyvuoja. Džiaugiuosi, kad ir kitus galiu įkvėpti estetiško gyvenimo būdo.

– Austėja, kas tau apskritai yra savitas žmogaus stilius?

– Žodis „savitas“ iš karto sufleruoja ir mano atsakymą. Tai individuali ir autentiška žmogaus skonių bei pasirinkimų visuma, kuri kaip veidrodis atspindi asmenybę. Tai it asmenybės išraiška, vizitinė kortelė.

– Ar po visų išgyvenimų pasikeitė ir tavo požiūris į madą, asmeninį stilių? Kaip dabar jį apibūdintum?

– Iš dalies taip. Po šių patirčių tapau dar jautresnė, esu prieš bet kokius bandymus su gyvūnais, nepalaikau kailio, odos naudojimo

mados industrijoje. Pradėjau daugiau dėmesio kreipti į vartotojiškumo problemas, svarbi tapo tvari mada, rūbo funkcionalumas ir ilgaamžiškumas, senų daiktų prikėlimas naujam gyvenimui. Tad kartkartėmis patikrinu antrų rankų parduotuves ar mamos spintą, ten dažnai randu perliukų. Atsisakiau bet kokio drabužių išmetimo, juos rūšiuoju, dovanoju.

Savo stilių galėčiau apibūdinti kaip „modern minimal chic“. Dievinu švarias linijas, neutralias spalvas ir žemės atspalvius, didintus bei vyriško kirpimo siluetus, tačiau nevengiu pabrėžti ir savo moteriškumo. Eleganciją stengiuosi perteikti detalėmis. Kurdama derinius vadovaujuosi taisykle „mažiau yra daugiau“. Nesivaikau tendencijų, bet esu atvira naujovėms.

– O kaip atrodo tavo „budinti“ eilutė?

– Kuriant kasdienius drabužių derinius mano dvi pagrindinės gairės yra patogumas ir paprastumas. Sportinė avalynė, džinsai, padidintas švarkas ar kostiumas, balti marškinėliai, kašmyrinis megztukas ant pečių bei beisbolo tipo kepurė yra mano eilutė, kuri gelbėja ekstra atvejais.

Formuodama derinius daugiausiai dėmesio skiriu detalėms. Jas stengiuosi skoningai derinti prie bendro įvaizdžio. Labai svarbu pusiausvyra, mokėjimas neperkrauti ir aprangos vientisumas, jos išbaigtumas. Po daugybės metų ieškojimų susikūriau savo spintos stuburą – kapsulę, kai rūbai harmoningai dera vieni su kitais. Mano nuomone, kiekvienai iš mūsų praverstų savita stiliaus kapsulė – tai yra tiesiausias amžinos problemos „neturiu ką apsirengti“ sprendimas.

– Jau daug metų gyveni Osle – koks šis miestas tau? Kas iki šiol tave stebina, džiugina? Be ko savo gyvenimo jame neįsivaizduoji?

– Osle gyvenu jau beveik 10 metų ir, tiesą pasakius, tik visai neseniai pamilau šį miestą. Užtruko, kol adaptavausi, kol pripratau prie skandinaviško gyvenimo būdo, jo ritmo bei ypatybių. Nepadėjo ir tas faktas, kad tik atsikraustę su Larsu gyvenome pačiame didmiesčio pakraštyje, toli nuo centro ir miesto šurmulio. Jaučiau kalbos barjerą, taip pat miestą prisijaukinti trukdė ir neoptimali sveikatos būklė. Jaučiausi nuo visko izoliuota, trūko artimųjų, veiklos.

Gyvenimas pasikeitė 2020 metais, kai įsigijome nuosavą būstą centriau. Viskas tapo ranka pasiekiama, atradau šį nepaprastą miestą iš naujo! Oslas yra žalias, modernus, futuristinis ir pulsuojantis gyvybe miestas. Brangus, bet puikiai išvystytas. Jame pilna kontrastų, naujovių.

Negaliu nepaminėti, kad Oslas kaip organizmas yra solidarus, svetingas, liberalus, ypač aktyvus, jaunatviškas ir labai artimas mano sielai.

Gyvendama čia jaučiu kokybę. Esame apsupti kalnų bei vandens – nebeįsivaizduoju Oslo be prieigos prie fjordo. Augdama pasvajodavau apie gyvenimą pajūryje, o dabar tai tapo realybe. Vanduo nėra mano stichija, bet gyvenimas šalia fjordo iš tikrųjų savaip magiškas.

Norvegija ir gamta ‒ neatsiejama. Vilkaviškis ir apskritai Lietuva visuomet išliks mano gimtinė, trauka jai niekada neišblės, bet Oslas yra mano namai. Čia aš kuriu savo istoriją.

67

Vidiniai Disciplinos užpildai Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė Iliustracijos: Lina Disciplina

Jos iliustracijos – daugiasluoksnės. Ne tik estetinį pasigėrėjimą keliantys darbai, bet ir beribė vizuali erdvė jausmams ir metaforoms, nostalgijai, moteriškai energijai, erotikai ir kūniškumui. „Noriu, kad iliustracijoje gyventų jausmas – kitaip nelabai matau prasmės kurti“, – sako iliustratorė Lina Vyšniauskaitė-Disciplina.

Jos darbų serija „Fillings“ ‒ būtent apie tai.

68

69

70

Noriu, kad iliustracijoje gyventų jausmas – kitaip nelabai matau prasmės kurti.

– Lina, tai kodėl Disciplina?

– Dažnai užfiksuoju išgirstus žodžius ir sąskambius, kurie aprėpia keletą viena kitai prieštaraujančių ar papildančių prasmių, prajuokina savo skambesiu, pamalonina derme arba ištraukti iš konteksto įgauna kitą prasmę. Tai dažnas įkvėpimo ir keisto vidinio džiaugsmo šaltinis. Prisimenu, dirbdama reklamos agentūroje dalyvavau, regis, vadybos mokymuose – tai tema, kuriai per daug tikrai nesimpatizuoju, tad nemažai praleidau pro ausis, tačiau mokymų metu pagavau itin dažnai kartotą žodį „disciplina“. Nusišypsojau jame išgirdusi savo vardą.

O tai, kad turiu stiprų atsakomybės jausmą, šiam žodžiui suteikė asmeninės prasmės.

Nuo tada savo kūrinius pradėjau žymėti Disciplinos vardu.

– Minėjai, kad šiuo metu išgyveni atsinaujinimo etapą – vidinį kaip žmogaus ir darbinį kaip iliustratorės. Kada pajautei norą atsinaujinti ir kur jis tave neša?

– Pastaraisiais metais dažnai keičiu gyvenamąją vietą. Keičiantis aplinkai, kinta ir vidinis interjeras. Pokyčiai nėra mano mėgstama melodija, bet išorinė kaita nori nenori judina iš komforto zonos, kurioje labai mėgau būti. Ši būsena man vis dar labai patinka, tačiau kartu suprantu, kad kai jos per daug – tai reiškia stagnaciją ir apatiją. Dabar stengiuosi į pokyčius žiūrėti atviriau. Pavyzdžiui, buvau persikėlusi pas bičiulę į Lazdynus – kurį laiką gyvenau ten. Įdomus man šis rajonas, jame jaučiu mielą nostalgiją, kurios nė neturėčiau jausti, nes nesu gyvenusi tokioje aplinkoje. Man čia gražu ir žmonės, ir daugiabučiai su balkonais iš plytelių, ir laiptuotas rajono išdėstymas, bendruomenės pažadas, sovietmečio skulptūros, patręšusio modernizmo ir medžių gausos jungtis. O naujumo

noras atsikartoja ir mano kaip iliustratorės vaidmenyje. Norisi kurti drąsiau ir daugiau, o pradžiai – susikurti darbų aplanką ir žengti į industriją pro Lazdynus ir kitus rajonus.

– Kas kuriant iliustracijas tave labiausiai jaudina?

– Iliustracija man yra vieta, kurioje galiu jungti nesujungiamus, dažnai vienas kitam prieštaraujančius objektus ir taip kurti naują prasmę. Įdomu išpiešti ir pačiai pažiūrėti, kaip matau pasaulį. Man svarbu ir norisi perduoti patirtą arba nepatirtą jausmą. Dažnai būna, kad to jausmo sau pačiai iki galo nepavyksta suformuluoti žodžiais, tad vaizdas su savo įvairiomis galimomis interpretacijomis man labai padeda. Noriu, kad iliustracijoje gyventų jausmas – kitaip nelabai matau prasmės kurti.

– O kaip tavo galvoje gimsta idėjos? Iš kur prisirenki įkvėpimų savo darbams?

– Nėra paprasta paaiškinti. Dažniausiai galvodama apie tam tikrą aktualią temą, o užsakymo atveju – norimą perteikti kliento žinutę, įsivaizduoju, koks jausmas, kokie simboliai, archetipai man asmeniškai ar bendruomeniškai su tuo siejasi. Tai lyg asociacijų metodas – ataka. Piešiu mažą eskizą ar kelis, tuomet perkeliu šį vaizdinį į ekraną, kur iliustracija pasiekia finalą. Įkvėpimas yra gyvenimas, literatūra, filmai, meno istorija, minėtas potraukis į žodžių žaismą. Dažnai noriu iliustracijoms sugalvoti ir pavadinimus – lyg tai būtų antrinis šaltinis, padedantis suprasti kūrinį arba atskleisti savo kaip vaizdo režisierės poziciją – suteikti kryptį interpretacijai. O šiaip įkvepia labai įvairūs ir dažnai nesusiję, rodos, nė nelygiaverčiai dalykai: įkvėpimo galiu rasti ir Čiurlionio paveiksluose, ir vakarienės lėkštėje iš maisto likučių suformuotame veide.

71

72

73

– Ar kada bandei reflektuoti, kaip tavo darbuose persipina tavo pačios asmeninės savybės, charakteris, pomėgiai?

– Žinoma, tik gal labiau vice versa – pamačiusi, ką padariau, pradedu suprasti, kas man įdomu, pamatau detales, kurios man aktualios ir asmeniniame gyvenime. Dalykai išryškėja darant.

– Galima sakyti, kad kiekvienas kūrinys susideda iš formos – vizualiosios kūrinio išraiškos, ir turinio – jo prasmių, idėjų. Kaip tu apibūdini savo vizualiąją stilistiką? Kokios tekstūros, spalvos ir jų deriniai, formos šiuo metu tau pačios įdomiausios?

– Savo stilistiką sunku apibrėžti – ji laki, keičiasi, evoliucionuoja.

Anksčiau norėjosi daug visko sutalpinti į piešinį, jį užpildyti ir pagražinti, o dabar piešiu paprasčiau – pradėjau tikėti, kad kompleksiškumas atsiranda paprastume. Šiuo metu norisi viską konkretizuoti, paprastinti, todėl iš milijono galimybių iliustracijoje renkuosi grafišką, geometrizuotą, struktūrizuotą vaizdą. Tikslios formos padeda man išlaikyti tvarką minčių ir pasirinkimo laisvės chaose. Man visada patiko tekstūriškumas – padūlėjęs vaizdas artimas širdžiai ir akiai. Spalvas renkuosi

74

žemiškas, sodrias su akiplėšiškais ryškesnės spalvos protrūkiais.

Mėgstamiausias stilistinis elementas – metafora, nes ji leidžia įlieti įvairioms akims skirtingai suprantamo ir perskaitomo turinio. Man patinka, kad perkeltinės prasmės kūrimas atveria duris į plotmes, kurias mūsų buitinis ir praktiškas protas paprastai ignoruoja arba nurašo kaip nelogiškas, nesąmoningas. Metafora man yra panašaus masto ir svorio kaip sapnai ir tai, ką jie mums suteikia.

– Kokias temas savo darbais gvildeni?

– Asmeniniuose darbuose nusistovėjusi iliustracijų tema yra jausmai. Manau, kad man ji artima, nes perteikti ją žodžiais nėra paprasta.

Dažnai atrodo, kad kalbėdama apie savus jausmus veliu it kokį veltinį – nepavyksta tiesiai šviesiai pasakyti, ką jaučiu, o štai piešiant kartais pavyksta tą veltinį išvelti.

– Neseniai sukurta tavo darbų serija vadinasi „Fillings“ – apie ką ji?

– Naujuose darbuose vizualiai kalbu apie emocinį užpildą, jausmus ir būsenas, kurios aplanko tikėtai arba netikėtai, užgniaužia kvapą, tvyro, tyko, neleidžia susikaupti arba kaip tik – suteikia gyvybingumo. „Fil-

„Fillings“ tema man labai artima, nes yra apie moterį ir jausmus – lengva įsikvėpti. Kaip ir visi, būna, patiriu jausmų, kurie stebina, glumina, džiugina, budina, sekina ir visaip kitaip veikia. Įdomu tyrinėti šią puokštę ir pauostyti ją per atstumą.

lings“ žymi jausmus – jų intensyvumą ir gausą, o tuose užpilduose veikia personažas: jis gali būti ramus, nusiteikęs išlaukti bangą ar pasimetęs. Kitaip tariant – visoks. Jei trumpiau, šioje darbų serijoje vaizduoju figūras optinėse ir emocinėse situacijose. „Fillings“ tema man labai artima, nes yra apie moterį ir jausmus – lengva įsikvėpti. Kaip ir visi, būna, patiriu jausmų, kurie stebina, glumina, džiugina, budina, sekina ir visaip kitaip veikia. Įdomu tyrinėti šią puokštę ir pauostyti ją per atstumą.

– Kas yra šios darbų serijos pagrindinis personažas?

– Darbų serijos „Fillings“ jausmų turinį atlaiko moterų personažai. Jos lyg kažko laukia arba dalyvauja kokioje emocinėje apgultyje.

Norisi pasirūpinti jų aplinka ir pozicija. Nesirūpinu tik drabužiais – noriu piešti nuogą kūną. Grožiuosi moterišku kūnu ir kūnu apskritai. Nuogumas kūryboje man yra atvirumo metafora.

– Dar vienas ne mažiau įdomus projektas, susijęs su kūniškumu ir seksualumu – kartu su Aiste Jūre vystoma vizualizacijų ir sapnų serija „Woke Up Wet“. Kaip gimė jo idėja?

– Tai instagramui skirtas turinys, kurį pradėjome žiemą, įsikarščiavus karantinui. Jame mudvi, remdamosi Froido teorija apie represuotų seksualinių fantazijų ir fantazijų apskritai nustūmimą į pasąmonę ir pasirodymą sapnų pavidalu, renkame keistus erotinius žmonių sapnus, juos užrašome, o aš – iliustruoju. Idėja kilo Aistei po ryškaus sapno, kuriuo ji su manimi kikendama pasidalijo telefonu. Kikenau ir aš, o kai ji užsiminė, kad norėtų jo iliustracijos – mielai sutikau. Aistė, išsikėlusi hipotezę, kad suintensyvėjus socialiniams apribojimams tokie keisti erotiški sapnai sapnuojasi ne tik jai, sukūrė tinderio anketą, kurioje prisistačiusi, kokiu tikslu nori susipažinti, sulaukė srauto sapnų iš skirtingų pasaulio kampelių ir palaikymo. Nors tinderis mus užblokavo, bet sapnai ir toliau plaukia iš draugų bei „Woke Up Wet“ paskyros instagrame sekėjų. Po vasaros atostogų projektą gaivinsime. Jis labai artimas širdžiai ir jungia mane dominančias temas: žmogus, jo pasąmonė, simboliai, kūniškumas ir sapnai. Šis projektas yra bendras mūsų noras normalizuoti erotinio lygmens keistumus ir šiek tiek pasismaginti mėginant suvokti žmogaus vaizduotės platybes.

75

76

77

78

– Minėjai, kad tavo kūrybai nemažai įtakos daro aštuntojo dešimtmečio estetika, optinis ir modernusis menas, jo istorija.

Papasakok, ką įdomiausio iš to pasiimi?

– Savo darbuose įdarbinu visas šias įtakas. Aštuntojo dešimtmečio estetika man miela, nes transliuoja nostalgiją, kurią noriu jausti ir savo darbuose. Optiniame mene randu įkvėpimo iliustracijose perteikti erdvę. Šis menas gali paklaidinti, disorientuoti žiūrovą ar bent jo akį – to iš erdvės dažnai ir noriu. Modernusis menas mane įkvepia įvairiai. Man vis dar sunku jį aprėpti, tačiau itin žavi tai, kad viena kitą neigdamos meno kryptys kuria naują meną.

Pavyzdžiui, įkvepia atvejis, kai jaunas tapytojas Robertas Rauschenbergas, nusipirkęs pieštuku atliktą savo dievaičio Willemo de Kooningo darbą, jį ištrina ir tai tampa nauju jo asmeniniu meno kūriniu („Erased de Kooning Drawing“, 1953). Visa tai genialu – labiau suprantu konteksto svorį.

– Sakoma, kad kiekviena menininkų karta turi savų iššūkių, kuriuos jiems padiktuoja laikmetis. Lina, ar kada buvai susimąsčiusi, kokių iššūkių patiria tavo kartos menininkai?

– Pasirinkimo ir informacijos gausa. Turime prabangą – internetą. Jis leidžia matyti visos praeities, dabarties ir net ateities kūrybą, tendencijas. Įtakos ir idėjos trykšta iš visų naršyklės langų, o šiuolaikiškai sutrumpėjęs dėmesio išlaikymas visą šį gausų ir niekad nesibaigiantį informacijos srautą tik dar labiau fragmentuoja. Tad, manau, sudėtingiausia pasirinkti, kas tave iš tiesų domina ir tai nuosekliai plėtoti.

– Papasakok, o kokia yra iliustracijos vieta meno pasaulyje? Tapytojai, pavyzdžiui, norėdami patekti į meno lauką rengia parodas, o kokios taisyklės galioja iliustracijos pasaulyje? Kas kūrėją padaro iliustratoriumi?

– Kalbant apie komercinę iliustraciją, čia kūrėjas turi būti imlus informacijai,

kurią pateikia užsakovas ar teksto turinys. Jis turi gebėti perskaityti ir išsitraukti esmę, ją pavaizduoti ir taip papildyti tekstą, žinutę, pranešimą, prekės ženklą. Jei kalbėsime apie asmeninę raišką, didelio skirtumo nematau, šiais laikais viskas taip taku ir laku – tapytojai iliustruoja straipsnius ar reklamines kampanijas, o iliustratoriai rengia parodas. Tai man labai patinka – gausėjanti ir besiplečianti industrija skatina pasitempti ir plėsti savo ribas.

– Lina, pasikalbėkime apie ateities norus! Kokie projektai, kokios idėjos kirba tavo galvoje?

– Apie norus (ne planus!) šiuo nestabiliu metu kalbėti smagiau. Tikrai tęsiu „Fillings“ seriją, „Woke up Wet“ iliustracijas – labai įdomu, kur ir kaip jos ves. Turiu galvoje kelis projektus, kurie kol kas su iliustracijomis nė nesusiję – noriu fotografuoti privačius namus, priklausančius keliems savininkams ir padalintus į atskiras dalis. Dažniausiai šios dalys būna skirtingai dekoruotos, nudažytos ir įrengtos. Kartais net stogai būna skirtingi!

Man labai įdomus šis asmenybės unikalumo proveržis bendrumo kontekste ir sąlygose.

Darbinis serijos pavadinimas – „Split“.

Kitas nežinia kur nuvesiantis projektas – paaiškintų juokelių knygutė. Man juokingos situacijos, į kurias ir pati dažnai patenku, kai aiškindamas juokus nuslopini visą jų užtaisą. Esu pasiruošusi atsakingiau rinkti ir užsirašinėti tokias akimirkas.

Tikiuosi, kad garsiai pasisakius apie šiuos norus užgims ryžtas juos ir įvykdyti, nepalikti visko idėjos pavidale, net jei iš to išeis visiškai nejuokinga knyga ar itin prastos telefoninės kokybės nuotraukų serija. Įdomu surizikuoti.

Kita mane dominanti plotmė – kelti iliustracijas link skulptūros ar ko nors kito, ką būtų įmanoma pačiupinėti, apčiuopti.

Labai džiaugiuosi iliustracija ant Žalgirio kelto Smiltynės perkėloje. Ji juda, braižosi, net nyksta – yra gyva. Man tai labai gražu.

79

NAUJI HORIZONTAI

10 dalykų, kurių jums niekas nepasakojo apie Šri Lanką Tekstas: Agnė Kalinkaitė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Kokios mintys iškyla galvoje, išgirdus egzotiško-

Lankai antrą šansą.

sios Šri Lankos pavadinimą? Turiu pripažinti, kad

Šiandien, šioje saloje praleidusi du mėne-

apie šią šalį iki šiol žinojau labai nedaug. Mano

sius, prieš akis matau visai kitokį jos paveikslą.

pirmoji pažintis su ja įvyko dar vaikystėje, kai

Jame puikiai dera šimtus kilometrų besitę-

2004-aisiais visi su išgąsčiu stebėjome negailes-

siantys paplūdimiai su nusvirusiomis palmė-

tingo cunamio šluojamas šalies pakrantes. Ir nors

mis, spalvingi traukiniai, vingiuojantys arbatos

Indijos vandenyno perlu vadinama sala bandė

plantacijose, ir nuoširdžiai svetingi vietiniai,

atsitiesti, čia jos nesėkmės nesibaigė – dar visai

atveriantys savo namų duris plačiomis šypse-

neseniai Šri Lanka žiniasklaidoje buvo linksniuo-

nomis. Vis dėlto, šiame paveiksle yra ir tam-

jama dėl pilietinio karo, o 2019-aisiais visą pasaulį

sesnių spalvų – nuolat ausyse spengiantis ga-

sukrėtė šalies sostinėje nuaidėję teroristinio išpuo-

tvių triukšmas ir didžiulis oro užterštumas nuo

lio sprogimai, nusinešę beveik 300 gyvybių.

pakelėse deginamų šiukšlių.

Toks kontekstas lėmė, kad ši nuostabaus

Toks Šri Lankos paveikslas kiekvieno bus

grožio sala vis dar neatsidūrė populiariausių

interpretuojamas skirtingai. Tačiau kviečiu jį

turistinių maršrutų žemėlapyje. Tačiau visas

patyrinėti mano akimis – ką apie Šri Lanką

kortas sumaišė pandemija, suteikdama Šri

sužinojau aš ir ką vertėtų žinoti jums?

80

81

1. SVEIKIAUSIA ŠALIS PASAULYJE?! Įsivaizduokite šalį, kur „veganiška“, „be gliuteno“, „be pridėtinio cukraus“ – tai ne madingos sveikos gyvensenos frazės, o paprasčiausia kasdienybė kiekvienos šeimininkės virtuvėje. Netoleruojate laktozės? Puiku! Šri Lankoje pieno vartojama tik tiek, kiek reikia praskiesti truputį per stiprią juodą arbatą. Esate vegetaras? Ne problema. Priešingai nei kaimyninėje Balio saloje, Šri Lankos gyventojai savo kasdienybę puikiai įsivaizduoja be mėsos, kuri dažniau sutinkama tik turistams pritaikytuose meniu.

Vietiniai teigia, kad Šri Lanka – viena veganams draugiškiausių šalių pasaulyje. Ir tai visai nestebina – juk šioje saloje auga aštuonios dešimtys skirtingų rūšių vaisių ir daržovių. Ribojate cukrų? Šri Lanka jums turi gerų žinių. Čia plačiai naudojamas natūralus „kithul“ palmių sirupas, kuriuo gardinama viskas – nuo rytinių košių iki madingiausių kokteilių. Netoleruojate gliuteno? Šri Lanka gali pasiūlyti dešimtis kviečių alternatyvų, nes daugelyje tradicinių patiekalų ir kepinių dominuoja ryžių ir kokosų miltai. Renkatės natūralų, organišką maistą? Tuomet nerasite geresnės šalies už Šri Lanką. Praėjusių metų gegužę vyriausybė uždraudė cheminių medžiagų, įskaitant dirbtines trąšas ir pesticidus, gamybą bei importą. Tokiu būdu šalyje ekologiška žemdirbystė tapo privaloma. Skamba neįtikėtinai, tiesa?

Galiausiai, tokioje mažoje (vos 300 m2 didesnėje už Lietuvą!) saloje šviežiausias derlius keliauja daugiausiai pusdienį – tiek užtrunka išilgai pervažiuoti visą salą. Tad kalnuose augančios daržovės, pakrantėse sirpstantys tropiniai vaisiai ar giliose upėse neršiančios žuvys pasiekia jūsų stalą švieži,

3. GERIAUSIA VIETA PASAULYJE PLAUKIOTI BANGLENTE?

kad ir kuriame salos kampelyje būtumėte.

Dėmesio, banglentininkai! Anot vietinių, Šri Lankos Arugamo įlankos 2. JEIGU ŠVĘSTI, TAI DVIDEŠIMT PENKIS KARTUS PER METUS

paplūdimys patenka tarp top dešimties vietų plaukioti banglente pasaulyje. Mano žinios šia tema apsiriboja keliais nesėkmingais griuvi-

Manoma, kad Šri Lanka turi daugiau švenčių per metus negu

mais į vandenį, todėl negaliu to patvirtinti arba paneigti, bet faktai kal-

bet kokia kita šalis pasaulyje. Kodėl būtent Šri Lanka? Atsa-

ba patys už save. Štai 2019-aisiais Arugamo įlankoje vyko pasaulinės ir

kymas paprastas – čia glaudžiasi keturios skirtingos religijos.

itin prestižinės banglenčių varžybos „World Surf League“, pritraukusios

Didžioji dalis gyventojų yra singalai budistai, taip pat iš Indijos

124 dalyvius iš 22 šalių.

imigravę tamilai, savo vietą čia randa ir krikščionys bei musul-

Nepaisant tobulų sąlygų plaukioti banglente, šis sportas Šri Lankoje

monai. Kadangi šalyje nėra oficialios religijos, visos etninės

ilgą laiką neįsitvirtino. Priežastis paprasta – rytinę šalies dalį niokojo

bendruomenės turi savo šventes, kurios užima lygiavertę vietą

dvidešimt šešerius metus trukęs pilietinis karas, todėl tuo metu augan-

šventiniame kalendoriuje. Iš viso suskaičiuojamos net dvide-

ti banglentininkų bendruomenė rinkosi kitas pasaulio kryptis. Tačiau

šimt penkios šventės per metus! Pavyzdžiui, kiekvieną mėnesį

šiandien vis daugiau žmonių atranda Šri Lanką. Čia bangos tinkamos

Šri Lankoje švenčiama pilnaties šventė, vadinama Poya. Tomis

tiek pirmą kartą ant banglentės lipantiems, tiek ir užkietėjusiems ban-

dienomis kelionių verčiau neplanuoti, mat miestus ir paplūdi-

glentininkams.

mius užpildo vietiniai. Ištisos šeimos ar net giminės būriuoja-

Nuo savęs pridėčiau, kad būtent banglentininkų bendruomenė su-

si prie jūros, kur vaikai leidžia aitvarus, jaunuoliai praktikuojasi

teikia Šri Lankai ypatingo žavesio. Mažytės kavinukės ir parduotuvėlės,

kriketo smūgius, o šeimininkės serviruoja ryškiaspalvius kario

prekiaujančios rankų darbo rūbais ir suvenyrais, jaukūs pajūrio barai ir

indelius ant dar ryškesnių pikniko skarų. Tokiais momentais at-

smagūs vakarėliai, o kartu su jais ir gausybė bendraminčių, kviečiančių

rodo, kad visas gyvenimas jiems – viena didelė šventė.

sugrįžti dar ne kartą.

82

83

84

85

4. RESTORANAI NEEGZISTUOJA, BET EGZISTUOJA „VIEŠBUČIAI“ Šri Lanka turi vieną, bet labai riebų trūkumą – vietiniai žmonės restoranuose nevalgo. Daugelis Azijos regionų gali pasigirti turtinga gatvės maisto kultūra, tačiau Šri Lanka čia smarkiai pralaimi – vietiniai valgo namuose. Vieni teigia, kad restoranai ne jų kišenei, kiti tikina, kad nėra geresnių šeimininkių už jų mamas ar močiutes. Mano nelaimei jie teisūs – vietiniai restoranai Šri Lankoje neegzistuoja.

Situacija kiek kitokia didmiesčiuose, kur tenka pamaitinti darbo liaudį. Čia greičiausiai užsuksite į vietinius „hotelius“. Neleiskite pavadinimui jūsų suklaidinti – tai ne vietos praleisti naktį, hoteliais vadinami vietiniai restoranai. Tiesa, mūsiškius restoranus jie nelabai primena... Hoteliai – ne itin jaukios vietelės, iš tolo šviečiančios didelėmis vitrinomis su užkandžiais ir gėrimais. Už vitrinų driekiasi ilga ir siaura patalpa su staliukais, tarp kurių zuja nuolat šūkaujantys padavėjai, o salės gale garbingai išrikiuota eilė praustuvų. Šri Lankoje valgoma tik rankomis, todėl rankų higiena ypač svarbi.

Tokiame vietiniame hotelyje už eurą tiesiog papuotavome – kiekvienas gavome po metalinę lėkštę, įvyniotą (dėmesio, socialiai atsakingi vartotojai – neskaitykite!) į plastikinį maišelį. O ką? Maišelį pakeitei, plauti nereikia, visiems gerai. Na, nebent išskyrus planetą...

Taigi, į šį maišelį netrukus keliauja jūsų užsisakyti angliavandeniai – indiška dosa, parata arba tiesiog krūva ryžių. O tuomet vis praeina padavėjas su metaliniais indais, sklidinais vis kitokio troškinio. Žinoma, vegetariško. Drebia tiesiai į lėkštę net neklausdamas, norite ar ne. Nes visi visada nori!

5. ŠIUKŠLĖS? NE, NEGIRDĖJAU Išlipusi iš traukinio sostinėje Kolombe su savimi nešiausi kartoninę dėžutę, į kurią ryte buvo supakuoti mano pusryčiai. Atsidūrusi triukšmingoje stotyje ketinau ją išmesti artimiausioje šiukšlių dėžėje (sakyčiau, įprastas noras...), nes traukinyje šiukšliadėžių nebuvo. Tačiau nei traukinių, nei autobusų stotyje, o ir niekur aplink tiesiog neradau šiukšlių dėžės. Po ilgų paieškų paprašiau tuktuko vairuotojo sustoti itališkoje kavinėje, kurioje pravažiuodama pamačiau pirmąją (!) šiukšlių dėžę trijų kilometrų spinduliu.

Kaip vėliau paaiškėjo, šiukšlių tvarkymas Šri Lankoje yra rimta problema, nes daugelis jų yra tiesiog... deginamos. Vos penktadalis visų atliekų yra surenkamos, nes joms surinkti infrastruktūros ir išteklių praktiškai nėra. Didžioji dalis šrilankiečių degina arba išmeta šiukšles tiesiog pakelėse. Apie žalą plėstis turbūt neverta – atviri sąvartynai teršia gruntinius ir paviršinius vandenis, o plačiai paplitęs atliekų deginimas prisideda prie atmosferos taršos ir išmeta į aplinką gausybę toksinių medžiagų, kuriomis galiausiai visi ir kvėpuojame. Liūdna, kai tokia graži šalis skęsta šiukšlių kalnuose ir jų skleidžiamuose dūmuose.

86

87

88

89

90

6. NATŪRALUS DETOKSAS NUO ELEKTRONINIŲ PRIETAISŲ Šri Lanka dėl palankaus klimato ir patrauklių kainų privilioja vis daugiau jaunimo (vadinamųjų „digital nomads“), kurie ne tik šėlsta vakarėliuose, bet ir dirba nuotoliniu būdu. Tačiau darbo diena gali netrukus sutrumpėti, jeigu vidurdienį visame miestelyje dings elektra.

Septynioms valandoms... O tai reiškia, kad nebus ne tik interneto, bet ir oro kondicionieriaus, kai vidurdienį šalyje temperatūra pakyla iki +35 laipsnių.

Deja, tai siaubingos ekonominės situacijos šalyje pasekmė. Nors valdžia žada, kad šie sutrikimai netrukus baigsis, žiniasklaidos antraštės skalambija, kad čia tik pradžia – šiuo metu Šri Lanka išgyvena vieną didžiausių finansinių krizių nuo nepriklausomybės pradžios. Pastarąjį mėnesį maisto kainos smarkiai išaugo, trūksta būtiniausių prekių, o labiausiai – degalų. Būtent jų trūkumas lemia elektros tiekimo trukdžius – Šri Lanka tiesiog nebeturi kuro, kuris gamintų elektrą.

Skamba paradoksaliai – šalis, esanti prie pat pusiaujo, galėtų visą savo elektrą pasigaminti iš saulės, tačiau yra visiškai priklausoma nuo iškastinio kuro... Rodos, laukia neišvengiamas perversmas arba bankrotas.

7. VIETA, KUR VERTA IŠBANDYTI AJURVEDOS PROCEDŪRAS Jeigu kas man leistų nuspėti ateitį, siūlyčiau įsidėmėti žodį „ajurveda“ – tai medicinos kryptis, kurios link vis labiau žengs mūsų visuomenė. 5 tūkst. metų istoriją skaičiuojanti holistinė medicinos sistema, Indijoje bei Šri Lankoje vis dar plačiai taikoma iki pat šių dienų. Ajurvedos požiūris kitoks nei mums įprastos Vakarų medicinos. Ja nesiekiama gydyti ligos simptomų, atvirkščiai – didžiausias dėmesys skiriamas ligų prevencijai. Pastaruoju metu, gyvenant itin neramiais laikais, ajurveda, kartu su jogos ir meditacijos praktikomis, išgyvena tikrą atgimimą. Šri Lanka – puiki vieta išbandyti ajurvedą. Šalyje itin populiarios ajurvedos programos, apimančios gyvenimo būdo, mitybos, jogos ir meditacijos metodus, padedančius ne tik išvalyti organizmą, atjauninti odą, bet ir nuraminti mintis. Tai pagrindinis aspektas, dėl kurio į Šri Lanką sugrįžčiau ir vėl.

8. SEPTYNIOS VALANDOS TRAUKINIU – MISIJA ĮMANOMA Spalvingi traukiniai, skrodžiantys nesibaigiančias Šri Lankos arbatos plantacijas, – viena įdomiausių patirčių, kurią dovanoja ši egzotiška šalis. Prieš pusantro šimto metų traukiniais iš Šri Lankos kalnų į sostinę buvo gabenamos prekės, skirtos eksportui. Šiandien šis maršrutas gyvybiškai svarbus vidaus transportui ir yra vienas pigiausių būdų keliauti po šalį. Šri Lankoje traukiniais važiavome dešimtis kartų ir praleidome juose valandų valandas. Sėdėdavome išlindę pro važiuojančio traukinio duris, kartais saugodami kojas, kad neatsimuštų į pavojingai arti esančius stulpus ar vietinių namus!

91

92

93

Stebėdavome vaizdą pro langą tarsi filmą – čia pat, prie traukinio bėgių, verda gyvenimas. Kaimo moteriškės gamina valgį, arbatos plantacijose pluša darbininkai, į mokyklą ruošiasi baltomis uniformomis pasipuošę mažamečiai, saulei leidžiantis meditacijos praktikoms rengiasi budistų vienuoliai... Anksčiau neįsivaizdavau, kaip įmanoma septynias valandas žiūrėti pro langą, pamiršus apie išmanųjį telefoną. Pasirodo, Šri Lankoje tai visai paprasta!

9. BRITIŠKA ARBATĖLĖ Šri Lankos kalnuose yra toks miestelis Nuvara Ilaja. Jame jautiesi kaip teminiame atrakcionų parke arba filme „Trumeno šou“, kur viskas sukurta specialiai tau ir kažkaip dirbtinai įsipaišo Šri Lankos tikrovėje. Prabangūs kolonijiniai viešbučiai, kazino ir restoranai, meniu siūlantys britišką popiečio arbatėlę, preciziškai sutvarkyti vešlūs parkai ir spalvingi gėlynai, net ir atšiauresnis klimatas bei dažnas lietus – kažkur girdėta? Ne, jūs ne kokiame Londono priemiestyje, o tiesiog Šri Lankos kalnuose. Šiai nedidelei salai Indijos vandenyne teko pabuvoti Portugalijos, Nyderlandų ir Didžiosios Britanijos kolonija. Visos trys šalys paliko gilų pėdsaką salos kultūroje, tačiau Didžiosios Britanijos įtaka pastebima labiausiai. Vienas labiausiai nustebinusių britiškos aristokratijos palikimo aspektų – kriketas. Jeigu Pietų Amerikoje gyvenimas neįsivaizduojamas be futbolo, tai šrilankiečių kraujyje įaugęs kriketas, kuris čia kur kas populiaresnis negu kilmės šalyje. Kai būsite Šri Lankoje, būtinai sudalyvaukite kriketo varžybose ir pajauskite, kokios emocijos verda ganėtinai kuklių šrilankiečių kraujyje.

10. NAUJA KAVOS BANGA Skaniausią kavos puodelį savo gyvenime ragavau būtent Šri Lankoje. Žinau, skamba kiek dramatiškai ir truputį šališkai. Tačiau randu tam ir logišką paaiškinimą – beveik visą kelionę kavos Šri Lankoje negėriau, nes daugelyje miestelių ir kaimelių jos nėra. Todėl mano gomurys taip išsiilgo to švelnaus rūgštumo, kad, gavus tikrai geros kavos gurkšnį, visi skonio receptoriai kaipmat ėmė sproginėti.

Tai nutiko sostinėje Kolombe, kur jaukioje „Seed“ kavinukėje pagaliau išdrįsau užsisakyti espreso makiato. Kaip žinia, Šri Lankoje visi geria arbatą, kava čia yra geriausiu atveju tirpi ir labai prasta. Na, bet daviau jai šansą... ir ji buvo absoliučiai nuostabi.

Pasidomėjusi apie Šri Lankos kavą daugiau, likau maloniai nustebinta. Ar žinojote, kad šiandien kava konkuruoja su arbata kaip viena didžiausių šalies eksporto prekių? Ir kad Šri Lanka yra viena iš geriausių nišinės (angl. specialty) kavos gamintojų pasaulyje? Aš irgi nežinojau. Pasirodo, vėluojanti specializuotų kavinių mada šalies sostinę Kolombą jau pasivijo. Tik skirtumas tas, kad, priešingai nei daugelis Vakarų sostinių, Šri Lanka iš tiesų turi gilias kavos auginimo tradicijas. XIX a. Ceilonas buvo vienas pagrindinių kavos eksportuotojų pasaulyje, tačiau plantacijos ėmė nykti dėl parazitinių ligų, o jas pamažu pakeitė arbatmedžiai. Panašu, kad Šri Lanka grįžta prieš savo šaknų ir nuo šiol ją galite įtraukti į savo lankytinų vietų sąrašą ne tik dėl nuostabios gamtos, gardaus maisto, bet ir dėl puikios kavos!

Jeigu svarstote apie kelionę į Šri lanką ir turite klausimų, mielai jums pagelbėsiu, brūkštelkite @agne_kalinkaite

94

95

IR TU BŪK „LAMŲ SLĖNIO“ PRENUMERATORIŲ KOMANDOJE! shop.lamuslenis.ltprenumerata

96

97

Gyventi taip, kaip jautiesi Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Interjero dizainerės, verslininkės, „monu.lt“ tinklaraščio moterims autorės Mildos Daučiūnienės Sapiegaitės kelionė meilės sau keliu prasidėjo prieš penkerius metus, kai moteris suprato, kad nors ir gyvena „teisingą“ gyvenimą it iš vadovėlio, vis tiek nesijaučia pakankama. Apie tai, kaip išmokti atpažinti savo emocijas, jose išbūti ir gyventi taip, kaip jautiesi, o ne kaip turėtum jaustis, Milda rašo ir savo tinklaraštyje.

Nepagražinsime – toji kelionė meilės sau link nelengva ir pabaigos taško neturi. Tačiau, pasak Mildos, tik ugdydami savo vidinį pasaulį galime iš tikrųjų pasimėgauti sėkme ir kurti šiltesnius santykius su kitais žmonėmis. Palinkėkite gero kelio!

98

– Milda, kalbate apie meilę sau – ar galite įvardyti, kas tai yra?

Kur pradėti jos ieškoti, gal ji užkoduota viduje? ‒ Meilė sau man yra tvirtas pagrindas, nuo kurio žvelgiant ir pasaulis, ir gyvenimas tampa gražesnis. Kartais atrodo, kad šiais laikais šis jausmas suvokiamas šiek tiek paviršutiniškai, meilė sau susiaurinama tik iki kūno temos. Man artimiausia meilės sau samprata susideda iš keturių elementų: savimonės, savivertės, savigarbos ir rūpinimosi savimi.

Savimonė – tai ne tik suprasti, kas su tavimi vyksta, klausti, iš kur tai kyla, bet ir visa tai priimti. Pavyzdžiui, kai žmogus sako, kad patiria daug streso, svarbu suprasti ir įsivardinti, kas jį iš tikrųjų iššaukia – pyktis, neviltis, o gal pavydas. Visi norime būti laimingi, gyventi gražiai ir gerai, tačiau iš tikrųjų, jeigu tau liūdna, kartais svarbu tame liūdesyje ir pabūti.

Kalbant apie savivertę, neretai žmogus lygina save su kitais pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse – kas kiek uždirba, kaip atrodo, kiek turi sekėjų. O pradėjus sektis vienoje srityje, tarkime, dirbant svajonių darbą, ima galvoti, kad galbūt nėra pakankamai gražus, jam nepatinka jo išvaizda. Jei tavo savivertė nėra stipri, esi tokiame nuolatiniame lyginimų(si) su kitais žmonėmis bangavime. Kai suvoki, kad nesvarbu, kas būtum – milijonierius, namų šeimininkė, mokslininkė ar santechnikas, esi vertas tiek pat, nesi prastesnis, tada priimi ir vertini save giliau.

Savigarba ugdoma stiprinant minėtąją savivertę – su savigarba ugdomas ir mokėjimas pasakyti „ne“, savo laiko ir jėgų vertinimas.

O apibūdinant rūpinimąsi savimi – atrodo, kad šiuo metu klesti tik pati šio elemento viršūnė – galvojame, kaip save palepinti ką nors įsigyjant, nueinant į masažą. Tai nėra blogai, tačiau kartu reikėtų nepamiršti ir sveikesnės mitybos, judėjimo, meditacijos, lankymosi pas psichologą ir nuolatinio stebėjimo, ką dediesi į galvą: kokį turinį vartoji, ką skaitai, ką seki socialiniuose tinkluose ir kaip tai tave verčia jaustis. Šių keturių elementų balansas ir yra mano siekiamybė. Žinoma, kelionė meilės sau keliu yra ilga ir pilna iššūkių, tačiau jei kantriai ugdai kiekvieną iš šių aspektų, po truputį augi kasdien.

– Greičiausiai šis procesas neturi pabaigos? Kaip prasidėjo jūsų meilės sau paieškos? ‒ Viskas prasidėjo nuo klaidų... (Šypsosi.) Buvo laikas, kai savyje mačiau tik trūkumus – ne taip atrodžiau, ne tiek svėriau, norėjau būti komunikabilesnė, tikėjau, kad laimė slypi „šiuolaikinėje sėkmėje“. Todėl laikiausi dietų, daug sportavau, daug dirbau, mokiausi. Po kurio laiko tokio gyvenimo ritmo suvokiau, kad net ir pasiekusi vieną tikslą jo vietoje pastebiu kitus du trūkumus ir išsikeliu du naujus tikslus.

99

Atrodė, jog nors ir tobulėju, nesijaučiu stipresnė, pakankama. Ėmus kalbėtis su kitomis moterimis gimė entuziazmas ką nors keisti – supratau, jog dauguma mūsų susiduria su panašiomis mintimis skirtingose srityse. Pradėjau skaityti įvairių moterų biografijas bei interviu – net ir labai daug pasiekusios moterys, tokios kaip Sheryl Sandberg ar Angela Merkel, netgi savo karjeros žydėjimo metu jautėsi neužtikrintos ir nepakankamos. Ėmiau mąstyti, jog ne viena taip jaučiuosi, kad tai tiesiog kažkokia sisteminė mąstymo klaida, su kuria reikia dirbti.

Labiausiai padeda terapija, judėjimas (ne tik sportas, bet ir tiesiog ilgas pasivaikščiojimas gamtoje), sąmoningumo praktikos, mokymasis bei knygų skaitymas. Kai imi geriau suprasti, kas su tavimi vyksta, iš kur kyla nerimas ar susierzinimas, gali greičiau ir su nuoširdžiu rūpesčiu į tai sureaguoti, o ne vėl save engti, kodėl, nors nieko konkretaus nenutiko, vėl jaučiuosi prastai.

Taip jau penkerius metus stengiuosi klausyti savęs, gilinti žinias meilės sau srityje. Žinau, jog meditacija yra nuostabus būdas atsipalaiduoti, tačiau niekaip jos neprisijaukinu. Tačiau labai mėgstu sąmoningumo praktikas. Tarkime, jei grįžusi po darbo pajuntu, jog esu įsitempusi, atsisėdu, užsimerkiu, pajaučiu savo kūną, pagalvoju, kokią emociją išgyvenu – pyktį, nusivylimą, galbūt gėdą ar ką kito.

Moksliškai įrodyta – vien emocijos įsivardijimas jau pašalina dalį streso. Taip pat svarbu leisti sau tame jausme pabūti, o ne stengtis iš karto jį nuslopinti, svarbu nepykti, nebausti savęs už tai, kaip jautiesi. Taip ateina tikroji ramybė.

– Kodėl laikas ir meilė sau tokie svarbūs šiuolaikiniame pasaulyje? ‒ Nuo meilės sau iš dalies priklauso tai, kokie laimingi ir sėkmingi mes jaučiamės ir kaip tą sėkmę patiriame. Tarkime, jei neturime vidinės meilės sau, nutikus sėkmingam dalykui iškart imame galvoti: o kas bus toliau? Nesame linkę pagyventi, iš tikrųjų pajusti sėkmės momentą, nelabai mokame juo džiaugtis. Be to, meilė sau neabejotinai paliečia ir santykius su kitais. Psichologai patvirtins, kad kai jautiesi nepakankamas, savyje matai tik trūkumus. Vis sieki rezultato statydamas savo vertę it kortų namelį, kur viena klaida gali viską sugriauti. O kai žmogus jaučiasi nesaugus, vienišas, ima kritikuoti kitus. Jei labiau mylėtume save, labiau mylėtume ir kitus, santykiai būtų šiltesni. Tai šiandieniniame pasaulyje be galo svarbu.

Mano kelias buvo ir yra visoks. Kai ilgą laiką gyveni vienaip, o po to nori savo mąstymą perprogramuoti visiškai kitaip – kalbame jau ir apie neuronų jungtis, anksčiau susiformavusį mąstymą – tai be galo sunku. Po mėnesio meditacijos ar savaitės tylos stovykloje stebuklas neįvyks. (Šypsosi.) Tad kartais atrodo, jog žengiu du žingsnius į priekį, jau mažiau save kritikuoju, lengviau priimu, o tuomet ištinka šiek tiek prastesnis periodas ir viskas vėl šokteli atgal. Kartais atrodo, kad šis procesas vyksta per lėtai, tačiau tikėti juo verta.

Vidinį pasaulį tvarkytis yra daug sunkiau nei treniruoti raumenis. Šiandien visiems suprantama, kad norėdamas pasiekti tam tikrų rezultatų sporte kreipiesi į trenerį, eini pas kineziterapeutą, bet nors vidinis pasaulis toks sudėtingas, terapija vis dar dažnai yra tabu.

100

Nuo meilės sau iš dalies priklauso tai, kokie laimingi ir sėkmingi mes jaučiamės ir kaip tą sėkmę patiriame.

101

102

103

104

105

– Ar šių vertybių – vidinio savęs priėmimo ir tobulėjimo – mokote ir savo vaikus? ‒ Stengiuosi. Labai dažnai kartoju, kad juos myliu, ypač sunkiomis akimirkomis, kai jie pervargę pratrūksta ar suklysta. Visada klausiu: „Vaikai, ar žinote, kad ir ką šią akimirką padarėte, aš jus vis vien lygiai tiek pat myliu?“ Sakau jiems, kad yra nuostabūs tokie, kokie yra, man jų visiškai užtenka.

Taip pat daug kalbame apie emocijas. Tarkime, jei grįžtu namo po sunkios darbo dienos ir pasikarščiuoju, po to visada atsiprašau ir atsisėdusi paaiškinu, kodėl pakėliau balsą, kas man tą dieną nutiko ar dėl ko jaudinuosi. Žinoma, tai manęs nepateisina, tačiau svarbu, kad vaikai žinotų, kodėl taip nutiko – tai panaikins jų kaltės jausmą, kad tai jie iššaukė tokią situaciją, be to, bus lengviau priimti ir įvardyti ir savas emocijas, tarkime, kai būna pikti, nes išalkę ar pavargę.

Mano vaikai jau paaugę ‒ Jurgiui šešeri, o Onai penkeri. Dabar jie labai nori leisti laiką su draugais, tad aš stengiuosi būti šalia jų tada, kai jiems manęs reikia, ir kad tas mūsų laikas būtų be ekranų. Labai džiaugiuosi, jog Jurgis jau geba tiksliai įvardyti, kaip jaučiasi – tarkime, grįžęs iš mokyklos man sako: „Mama, aš noriu, kad pasėdėtume apsikabinę, nes man atrodo, kad esu labai pavargęs.“ Tada pasėdime, kiek jam reikia, penkias ar dešimt minučių, jis nusiramina, atsistoja, persirengia ir vėl linksmas keliauja į dieną. Tokiomis akimirkomis labai džiaugiuosi, kad mano vaikai ant savęs nepyksta, kad atpažįsta emociją ir ieško būdo, kaip joje pabūti ne širstant ir daužantis aplinkui.

– Iš meilės sau paieškų bei noro padėti kitiems ir kilo „Monų monai“ tinklaraštis? ‒ Tinklaraštis gimė 2016 m. – kadangi tuo metu su drauge Dovile labai domėjomės sveikesniu gyvenimo būdu bei judėjimu, tai kvietėme daryti ir kitus. Iki šiol labai tikiu, kad sveikas gyvenimo būdas stipriai veikia mūsų energiją ir nuotaiką, tad tema išliko aktuali, tik prie jos prisijungė vidinio pasaulio ir meilės sau puoselėjimas.

Man atrodo, kad moterys šiandien susiduria su labai daug iššūkių.

Nesame mokytos ir išmokusios save mylėti, skirti laiko sau, tinkamai savimi rūpintis, ir ypač rūpintis iš vidaus. Ne, tikrai nesakau, kad moters gyvenimas – kančia! Tiesiog man atrodo, kad psichologinio ugdymo pagrindų turėtų būti mokoma dar mokykloje – juk su motyvacijos ir savivertės trūkumu, perdegimu mes visos vienaip ar kitaip susiduriame, kartais pačios tai išgyvendamos, kartais per artimuosius, draugus.

Norėčiau kada nors parašyti knygą būtent moterims – apie pagrindinius iššūkius, su kuriais susiduriame, kokie jie yra, kaip su jais kovoti. Ne mažiau svarbu, kad moterys savo kovoje nesijaustų vienos.

– Jau ir dabar tinklaraštyje daug apie tai rašote. ‒ Tiesa. Tinklaraštyje rašau apie nerimą, meilę sau, pervargimą, rutinos iššūkius. Rašau straipsnius, interviu, dalinuosi knygų apžvalgomis. Prie tinklaraščio prisijungė ir elektroninė parduotuvė, kurioje siūlome laiko sau praktikoms skirtų daiktų. Ieškodamos tokių prekių pačios, ėmėme jų siūlyti ir kitoms moterims, norėdamos pakviesti skirti laiko kokybiškai su savimi pabūti. Žinoma, kaip sakiau pradžioje, nusipirkti daiktai mūsų neišgelbės, bet jie gali veikti kaip stimulai. Kaip nuėjęs į virtuvę užsinori valgyti, taip užuodęs tam tikrus eterinių aliejų kvapus gali išsitreniruoti kūną pajausti, jog kūno 106

šeimininkas štai dabar imsis kokių nors atsipalaidavimo praktikų. Tuomet visi procesai pradės veikti greičiau.

– Ar galima ir namus kurti vadovaujantis meilės sau principais? ‒ Apskritai namus kurti reikia būtent iš meilės sau. Kviesčiau žmones nesidairyti į kitų būstus stengiantis padaryti įspūdį, o daugiau galvoti apie save ir savo poreikius – kokiuose namuose man būtų jauku gyventi, kas man būtų patogu, koks esu žmogus, ką veikiu, kokia mano diena. Kai namai bus patogūs ir pritaikyti būtent tau, juose gyventi bus smagu, galėsi jaustis laisvai ir jaukiai būti net ir su savimi.

– Kas šiuo metu svarbu žmonėms, prie kurių namų kūrimo prisidedate? ‒ Džiaugiuosi, kad vis labiau pasitikima dizainerio darbu. Tai bendra tendencija, vis dažniau gyventojai atsiduoda į profesionalo rankas. Taip pat žmonės nori ilgaamžių dalykų, atsisako nekokybiškų kopijų ir, be galo džiaugiuosi, vis dažniau puošia savo namus meno kūriniais. Jeigu pavartytume užsienio interjero žurnalus, juose gausu skulptūrų, paveikslų, piešinių – to jau nori ir lietuviai naujakuriai.

Tokie namai ir interjerai iškart kuria istoriją, tampa turtingesni.

– O kokių pagrindinių klausimų kaip interjero dizainerė klausiate jūs? ‒ Kartais žmonės kreipdamiesi surenka visą šūsnį interjero nuotraukų, tačiau iš tikrųjų jau iš vieno vienintelio kadro gali nusakyti, koks jų norimas stilius. Žinoma, po to laukia ilgas darbas tai įgyvendinti. Taip pat be galo svarbi darbo dalis – pokalbis su klientu apie jį patį: stengiuosi pažinti klientą, sužinoti, koks jis žmogus, kokie jo pomėgiai, ar jis mėgsta gerti kavą, kiek draugų paprastai pas jį svečiuojasi, kuo prasideda ir kuo baigiasi jo diena. Šis procesas reikalauja daugiau jėgų ir dėmesio, prie atsakymų reikia prisitaikyti.

Paprastas pavyzdys: jei žmogus sako, jog bendrauja tik su pora draugų – tada jam tikrai nereikia ilgo valgomojo stalo.

Man patinka kurti interjerus, kurie visų pirma būtų praktiški, ištobulinti ir patogūs gyventi. O jau tik po to kiekvieną daiktą gali taikyti pagal būsimo gyventojo skonį. Šiuo metu į interjerus įsilieja daugiau lenktų formų, skulptūriškų baldų, pastebiu, kad žmonėms ima patikti itališko dizaino interjerai.

– Papasakokite, kas jums buvo svarbu kuriant savuosius namus? ‒ Kuriant namus pats svarbiausias man buvo patogumo kriterijus. Žinoma, tai individualus dalykas. Taip pat norėjosi darnos, kad žvilgsniui būtų malonu keliauti per visus namus.

Nutiko taip, kad viename salone pamačiau šias virtuvėje ir vonios kambariuose įsitaisiusias plyteles ir jas tiesiog įsimylėjau. ( Juokiasi.) Taip šis raštas ir koloritas tapo ne tik namų akcentu, bet ir viso interjero jungtimi. Tad interjeras prasidėjo nuo vienos detalės.

Mes mėgstame gaminti, kiekvieną savaitgalį sulaukiame draugų, tad buvo svarbu namuose turėti didelį valgomąjį stalą, prie kurio būtų jauku leisti laiką.

Vis dar daug laiko leidžiame kartu ir šeimoje – suprantu, jog vaikams augant tai keisis, tačiau kol jie tokio amžiaus, norėjosi patogios bendros erdvės, kur kiekvienas turėtų vietos savo veikloms. Kadangi su vyru daug skaitome, iškart žinojome, jog mūsų namuose bus atviros knygų lentynos – labai tikiu, kad taip šiuo pomėgiu užkrėsime ir vaikus. Tik kol kas sunkiai sekasi. ( Juokiasi.)

Kadangi tai yra butas, norėjosi kuo geriau išnaudoti visas jo erdves. Kol kas labai džiaugiamės, kad viskas pavyko taip, kaip ir norėjome. Mūsų namai tokie, kokia ir mūsų šeima.

107

108

109

110

111

– Patarkite, kaip planuoti erdves, kad būtų gera jose būti, atsipalaiduoti? ‒ Labai tikiu, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas. Pavyzdžiui, aš visiškai nemėgstu gulėti vonioje, nors žinau, kad kitos moterys tuo itin mėgaujasi. Todėl vienintelis tikrai praktiškas patarimas būtų įsiklausyti savęs, pajausti, kas tau tinka, kas padeda atsipalaiduoti. Galbūt kam nors būtų naudingas meditacinis kampelis su augalais ir žvakėmis, gal kas nors mėgautųsi dušu su eteriniais aliejais – pajauskime, kas mums tinka, taip namuose bus jaukiausia. Sąmoningi pasirinkimai – ne tai, kas gražu, bet kas iš tikrųjų teikia mums ramybę ir pilnatvę.

– Dar viena jums ne mažiau įdomi tema yra kūrybiškumas. ‒ Kai dirbau visiškai nekūrybišką vadovaujamą darbą vienoje įmonėje, pajaučiau, kad turiu kur nors save realizuoti, taip sugrįžau prie interjero dizaino ir paveikslų kūrimo. Sąmoningai paskiriu dienas ar pusdienius kūrybai. Nesu tapytoja, tačiau atradau popieriaus koliažus ir siuvinėtus paveikslus, juos kuriu jau kurį laiką. Tai dar viena kokybiško laiko ir meilės sau praktika.

Kalbant apie kūrybiškumą, manau, kad svarbu į jį žvelgti plačiai ‒ jei nemoki piešti ar lipdyti, nereiškia, kad nesi kūrybiškas. Labai patiko neseniai skaityta knyga – Twylos Tharp „The Creative Habit: Learn It and Use It for Life“. Taip pat galėčiau rekomenduoti ir keletą patikusių pastarųjų skaitinių sąmoningumo tema: Taros Brach „Radical Accep112

tance – Embracing Your Life With the Heart of a Buddha“ bei Jurgos Šeduikytės ir Gintaro Šmatavičiaus „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“.

– Kas dar, be skaitymo ir kūrybos, jums padeda atsipalaiduoti? ‒ Labai gerą patarimą prieš porą metų man pametėjo psichologė.

Buvo laikas, kai buvau taip įnikusi į planavimą ir perfekcionizmą, kad net savo laisvas valandėles, tą „laiką sau“, susiplanuodavau minučių tikslumu. Kai galbūt net nenori atsipalaiduoti, tačiau privalai laikytis plano. Vienos sesijos metu ji pasakė, jog turiu išmokti jausti save ir gyventi taip, kaip jaučiuosi. Jei atsikėlusi ryte ne tik kad nenoriu eiti sportuoti, bet jau ir nebepavežu, kūnas sako, jog nenori to daryti, turiu tiesiog pagulėti lovoje, pagalvoti, ko tuo metu reikia – gal skambės juokingai, bet tikiu, jog daug žmonių šiandien įsikinko save į visokiausius „reikia“ rėmus.

Tai iš esmės pakeitė mano suvokimą – nors rodėsi, kad taip teisingai viską darau, tačiau tai nekeitė mano savijautos ir nepadėjo pasiekti rezultatų. Viską dariau kaip iš knygutės, tik ne pagal savo kūno poreikius.

Nuostabu save išlaisvinti, o ne kliautis planu „pirmadienį – meditacija, antradienį – sąmoningumo praktika, trečiadienį – šaltas dušas“. Tad rytoj nubudę dar lovoje pagalvokite, ko jums iš tikrųjų tądien norisi – išeiti pasivaikščioti, pagalvoti apie savo dieną... O gal dar tik rytas, visai nesinori apkrauti galvos giliomis mintimis ir užteks tiesiog ramiai paskaityti knygą ar žurnalą.

Maisto papildas

ATGAUKNUOTAIKĄ

Vitaminas D padeda palaikyti normalią imuninės sistemos veiklą. Svarbu įvairi ir subalansuota mityba bei sveikas gyvenimo būdas. *Remiantis SoftDent duomenimis.

113

Atidumas ir meilė mus supančiai aplinkai Nuotraukos: „Kamė“ archyvas

Kurdami namų aplinką būkite dėmesingi –

„Kamė“ žengia koja kojon su šiuolaikinėmis

kiausiems klientams „Kamė“ suteikia gali-

tik taip jūsų namai taps išskirtine ramybės

mados tendencijomis, tad siūlo ne tik ko-

mybę įgyvendinti neįtikėčiausius norus ir

oaze ir atspindės čia gyvenančiųjų stilių ir

kybiškus modernius vonios kambario bal-

yra paruošusi itin gausią NCS spalvų paletę.

gyvenimo būdą. Nepamainoma harmonin-

dus, įvairius aksesuarus, bet ir itin gausią

gų namų erdvė, vieta, kurioje pradedame ir

spalvų paletę, išlaisvinančią kūrybingumą

baigiame savo dieną, – vonios kambarys.

ir suteikiančią galimybę įgyvendinti net pa-

Gera, kai jame viskas apgalvota iki men-

čius kaprizingiausius jūsų norus.

kiausių smulkmenų, kai vos čia įžengus už-

NEPRIEKAIŠTINGA KOKYBĖ „Kame Everlast Coating“ – tai baldų gamyboje naudojama ir iki menkiausių smul-

lieja komforto ir ramybės jausmas, o koky-

NAUJOSIOS „NATURA“ IR „LOFT“

kmenų ištobulinta baldų dažymo techno-

bė ir stilius papildo vienas kitą. Harmoninga

KOLEKCIJŲ SPALVOS

logija. Kiekviena detalė yra paruošiama,

vonios kambario aplinka pasirūpins vonios

apdirbama ir kruopščiai nudažoma, o pa-

baldų gamybos profesionalai „Kamė“ –

„Natura“ ir „Loft“ baldų kolekcijos – tai pre-

stebėjus bent mažiausių trūkumų procesai

daugiau nei trisdešimt metų neįkainojamos

ciziškas meistriškumas. Spintelėms elegan-

kartojami. Taip siekiama užtikrinti, kad kie-

patirties sukaupusi įmonė nuolat tobulina

cijos ir dailumo suteikia 45 laipsnių kampu

kvienas baldas atitiktų visus gamybos stan-

savo sprendimus, atsižvelgia į klientų po-

nupjauti fasadai ir šoninių plokščių kraštai.

dartus ir įnoringiausių klientų lūkesčius.

reikius ir naujausias technologijas – tam,

Ši baldų serija pasižymi išskirtine medžiagų

kad namuose jums būtų gera.

kokybe, skandinaviško dizaino paprastu-

„Kamė“ siekis – aukščiausia ir metų metus

mu ir nuo jo neatsiejamu funkcionalumu.

neblėstanti kokybė, tad baldų kūrėjai dirba

Tobulai nugludintos linijos ir preciziškos

tik su pažangiausiomis ir laiko patikrinto-

jungtys padeda atsiskleisti prie spintelių

mis technologijomis. Besikeičiančios inter-

Profesionalai jums patvirtins: spalvos na-

derinamų detalių elegancijai ir leidžia vo-

jero tendencijos ir dideli klientų lūkesčiai

muose – vienas svarbiausių interjero kom-

nios kambario erdvę apgaubti komfortu bei

skatina nesustoti kurti ir visada būti žings-

ponentų. Jos daro įtaką mūsų nuotaikai,

jaukia ramybe.

niu priekyje.

KURTI NAMŲ NUOTAIKĄ

pojūčiams ir savijautai – gali suteikti energijos ar raminti, įkvėpti darbui, kūrybai ar

Naujausios „Natura“ bei „Loft“ kolekcijų

net erzinti. Vonios kambaryje itin svarbi

spintelės yra padengiamos aštuoniomis

Didžiausią „Kamė“ baldų ekspoziciją rasite

harmoninga aplinka, todėl kurdami ją tu-

dizainerių kruopščiai atrinktomis charak-

Konstitucijos pr. 18, Vilniuje ir www.kame.lt

rėtume atsakingai pasirinkti ir norimą nuo-

teringomis spalvomis – švelnaus kašmyro,

taiką bei stilių teikiančius spalvų derinius.

lino, pilko akmens ir kitomis. Patiems išran-

114

115

Nešlifuotas deimantas Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Bakalauro ir magistro studijos Londono menų universitete, didžiulis smalsumas ir kūrybinių nuotykių troškulys juvelyrę, „Dust“ įkūrėją Viktoriją Agnę Babič atvedė į jaudinantį šiandienos tašką. „Niekada nesitikėjau, kad juvelyrika gali virsti ne tik mano gyvenimo, bet ir asmenybės dalimi“, – šypsosi moteris ir kviečia pasidairyti po jos kūrybinį kelią ir dar vieną avantiūrą – visai neseniai įkurtą „Dust“ galeriją.

116

117

118

– Viktorija Agne, papasakok, kaip ir kada gimė „Dust“?

– Kol gimė „Dust“, buvo nueitas labai ilgas kelias, įgyta daug skirtingos patirties, suvalgyta ne viena karti piliulė. Turėjau metų pertrauką po to, kai nutraukėme juvelyrikos „Praba750“ veiklą. Per tuos metus daug svarsčiau ir bandžiau suprasti, ar noriu dirbti tik juvelyre, gaminti papuošalus pagal individualius užsakymus, o gal vėl bandyti kurti ką nors savo, unikalaus. Žinoma, ir toliau dirbu su individualiais užsakymais, tačiau širdis troško laisvės ir kūrybos.

Kaip dabar prisimenu, mane užliejo tokia stipri įkvėpimo banga, kad iš karto sukūriau tris kolekcijas. Tada ir supratau – be savo pačios prekės ženklo aš nė krust. Šiandien „Dust“ išgyvena žydėjimo, tam tikros paauglystės laiką – be visų kūrybinių sprendimų juvelyrikos srityje, tvarumo iniciatyvų, aiškaus prekės ženklo pozicionavimo, turiu išsigryninusi ir aiškius tikslus, numačiusi ateities kolekcijas, subūrusi nemažą kūrybos gerbėjų būrį. Nors kelias iki naujojo prekės ženklo nebuvo lengvas, visada džiaugiuosi sutikdama žmonių, kurie padeda įgyvendinti, atrodo, net ir neįmanomus tikslus.

– Visai neseniai buvo įkurta ir „Dust“ galerija. Kuo ypatinga naujoji erdvė?

– Tai buvo netikėtas, tačiau labai intriguojantis posūkis kūrybiniame kelyje. „Dust gallery“ – tai meninė išraiška. Vieta, kurioje ne tik įvyksta pažintis su mano dirbiniais – lankytojai kviečiami atrasti meninę galerijos apraišką urbanistinėje miesto centro erdvėje. Galerijos interjere atsispindintis minimalizmas simbolizuoja pagrindinį „Dust“ prekės ženklo požiūrį – mažiau yra daugiau. Galerija įsikūrusi atsinaujinusiame „Europos“ prekybos centre, kurio lankytojams „Dust“ galerija yra it pabėgimo į neįprastą meno erdvę galimybė, pasiekiama itin gerai pažįstamo prekybos centro kontekste. Lankytojus kviečiu iš arčiau išgirsti išskirtinę nešlifuotų deimantų atradimo istoriją, pažinti tvarios juvelyrikos sampratą, net pamatyti patį kūrybos procesą, už galerijos durų įkurtą mažą kūrybos ir gamybos erdvę.

– Kas įkvepia tavo kūrybą?

– Keliais žodžiais to nepavyktų apibrėžti. Mane įkvėpimas visada aplanko netikėtai, kartais netgi plaunant indus! ( Juokiasi.) Žinoma, nepamaitinant fantazijos, idėjos neatsiranda.

Per visą savo kūrybinę karjerą stebėjau, kaip keičiasi mano mintys ir supratimas apie kūrybą. Atrodo, darausi vis ramesnė, subtilesnė: anksčiau mėgau pašėlusius dalykus – transformerius, naujausių automobilių dizainų pristatymus, ryškios spalvos mano kūryboje tiesiog virte virė; o šiuo laikotarpiu užvaldžiusi ramybė. Mane įkvepia ir stabilizuoja gamta, miškas, vandens telkiniai, ten mano pasąmonė atsipalaiduoja. Jeigu tik pavyksta ištrūkti į gamtą, žinau, kad sugrįžus idėjų bus daug ir naktis laukia bemiegė – neužmiegu, kol idėjos neišvystau.

119

120

121

Studijuodama Londone, atlikau praktiką pas juvelyrikos dizainerį Scottą Wilsoną. Prisimenu, susitikusi su juo nė negirdėjau, ką man pasakoja, nes buvau susikoncentravusi į jo padėjėjos auskarus, galvoje man sukosi idėjos, kaip galima juos patobulinti. Kai jie manęs pasiteiravo, ar tinka sąlygos, teko prisipažinti, kad nė neklausiau! Mano nuostabai jie apsidžiaugė – tai buvo naujos jų kolekcijos prototipas ir mano įžvalgos juos sužavėjo.

– Girdėjau, kad „Dust“ juvelyrikos kolekcijose naudojami nešlifuoti deimantai, atkeliaujantys iš atidžiai atrinktų, nekonfliktinių zonų. Papasakok apie šią juvelyrikos problemą ir kodėl taip svarbu kruopščiai atsirinkti žmones, su kuriais bendradarbiauji? Kokią žalą pasauliui daro neatsakinga deimantų prekyba?

– Iš tiesų, „Dust“ išskirtinumas – nešlifuoti deimantai. Pamenu vieną serialo „Seksas ir miestas“ seriją, kurioje mylimas menininkas Kerei padovanojo dailų kaklo papuošalą iš deimantinių karoliukų.

Man taip įstrigo šis vėrinys, kad ėmiau domėtis tokio tipo deimantais. Paieškos truko daugiau nei metus, tačiau savo nuostabai atradau begalę informacijos, kaip apskritai veikia deimantų industrija. Labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad galima juvelyrikos srityje dirbti tvariai, – tai man ilgai nedavė ramybės. Kiekvienas deimantas pas mane atkeliauja iš kruopščiai atrinktų tiekėjų ir yra sertifikuotas „Kimberley“ asociacijos – tai reiškia, kad jų kasybai niekada nebuvo išnaudojami žmonės ir kad jie atkeliavo iš zonų, kuriose nėra konfliktų bei karų.

Tai opi problema. Kasmet dėl brangakmenių nužudoma daug žmonių, kurie nė atlyginimų už savo darbą negauna, šioje industrijoje dažnai išnaudojami ir vaikai. Vos pradėjusi kurti nusprendžiau rinktis kiek galima tvaresnius sprendimus. Tvarumo politikos išmokau dalyvaudama „Kering Group“ organizuojamame projekte. Jiems, kaip žinia, priklauso daug juvelyrinių prekės ženklų, jie dirba su technologijomis, kurios kasant auksą smarkiai sumažina žalą žmogui ir gamtai. Žinoma, neišradau dviračio, tačiau pradėjau skatinti žmones perdirbti jau turimą auksą, jį prikelti naujam gyvenimui. Papuošalų gamybai naudoju tik tauriuosius metalus, kurie anksčiau buvo kitų papuošalų dalis. Žinoma, tvarūs sprendimai yra ilgas kelias, todėl be visko, ką jau pavyko padaryti, turiu ne vieną didelį tikslą ir ateičiai.

– Kūrybos kelią pradėjai Danijoje, vėliau Londone baigei bakalauro ir magistro juvelyrikos studijas. Papasakok, kaip prisimeni tą laiką ir ko studijos svetur tave išmokė?

– Dar paauglystėje mėgau kurti, gaminti rankdarbius, megzti.

Baigusi mokyklą nusprendžiau išvykti studijuoti į Daniją, pasirinkau mados pirkimų vadybą. Deja, mokslas ten nebuvo itin kūrybiškas, tačiau rasdavau būdų pasireikšti. Ten ir gimė pirmieji mano papuošalai. Laikui bėgant supratau, kad tikrai noriu kurti ir gaminti papuošalus. Supratau ir tai, kad tam neturiu nei žinių, nei įgūdžių.

Kantriai pasibaigusi studijas Danijoje nusprendžiau išmokti šio amato. Peržiūrėjus begalę universitetų labiausiai sudomino juvelyrikos bakalauras Londono menų universitete. Nustebino studijų kokybė, dėstytojų požiūris, visokeriopa technikų pagalba dirbtuvė122

Niekada nesitikėjau, kad šis pomėgis gali virsti ne tik mano gyvenimo, bet ir asmenybės dalimi.

se. Mokėmės dirbti su įvairiausio tipo medžiagomis, nuo metalo iki 3D spausdinimo technologijų, mus visuomet skatino ieškoti naujų kelių, kurti inovacijas, dažnai aplankydavo ir patirtimi pasidalydavo garsūs juvelyrikos kūrėjai.

Ir kai jau atrodė, kad manęs niekas nebenustebins, trečiame kurse susipažinau su magistro studentais, studijuojančiais mados artefaktų kurse. Tai, ką jie kūrė ir kaip dėliojo savo mintis kūryboje, buvo tiesiog antgamtiška. Tą minutę supratau, kad turiu sutelkti visas savo jėgas ir įstoti. Koją kišo finansai, mat mokslas buvo labai brangus, o paskolos gauti negalėjau.

Tuo metu kaip tik gavau pasiūlymą sugrįžti atgal į Daniją ir užimti juvelyrikos dizainerio poziciją. Kai lagaminai buvo supakuoti, nuomojamas butas atiduotas, per diplomų teikimo ceremoniją priėjusi dėstytoja tarė: tikriausiai turėsiu nemalonumų pranešusi anksčiau laiko, tačiau gali išsikrauti lagaminus – kompanija „Kurt Geiger“ tau skyrė stipendiją ne tik mokslams, bet ir magistro darbui. Šios akimirkos neužmiršiu niekada – suklupau ant žemės ir tiesiog pradėjau verkti iš džiaugsmo.

Jeigu bakalauro studijos mane išmokė įvairiausių technikų, tai magistro studijos paskatino mąstyti, suprasti, kalbėti, įsigilinti, perteikti savo mintis menine kalba. Tai buvo viena geriausių patirčių mano gyvenime! Daug išmokė ir mokytojas Irmantas Vyšniauskas, pas kurį papildomai mokydavausi sugrįžusi namo per atostogas.

Niekada nesitikėjau, kad šis pomėgis gali virsti ne tik mano gyvenimo, bet ir asmenybės dalimi.

– Kokių dar tarptautinių patirčių būta tavo kūrybiniame kelyje?

– Studijose buvome skatinami dalyvauti įvairiuose konkursuose, parodose, savo darbus skolindavome vaizdo klipų filmavimams, teatro pasirodymams, fotosesijoms. Ganėtinai daug mano darbų pabuvojo žurnaluose, knygose, o vienas iš jų iškeliavo pas garsiąją dainininkę Ritą Orą. Baigdama bakalauro studijas buvau pakviesta dalyvauti kasmetiniame Italijoje vykstančiame konkurse „International Talent Support“. Šis konkursas atrenka jaunuosius mados kūrėjus iš visų pasaulio šalių – man teko garbė būti tarp keturiasdešimties geriausiųjų. Mano magistro darbas laimėjo trečią vietą prestižiniame „The Goldsmith’s Craft and Design Awards“ – tai pats didžiausias juvelyrikos renginys Didžiojoje Britanijoje. Teko garbė eksponuoti savo darbus Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone bei daugelyje kitų galerijų.

123

shop.lamuslenis.ltprenumerata 124

125

– Žiūrint į tave atrodo, kad asmeninis stilius ir mada – dar viena tave įkvepianti sritis...

– Galima sakyti, juvelyrika mano gyvenime atsirado per madą, – man visad norėdavosi įvaizdžiui įnešti savitumo, dažnai aksesuarus pasigamindavau pati. Dar vaikystėje meilę madai paskatino mama – ji visada mėgo puoštis, o aš žiūrėdama į ja svajojau, kad užaugusi darysiu taip pat.

Mano mama ir močiutė turi stebuklingas spintas – nuo senų laikų yra išsaugojusios be galo gražių ir kokybiškų rūbų. Nepatikėsi, tačiau tai it gausybės ragas – kas kartą užsukusi atrandu vis ką nors naujo. Kartą močiutės spintoje aptikau lietpaltį, kuriam tereikėjo vienos gudrios korekcijos ir dabar negalime išsiskirti jau ketverius metus! Labai mėgstu kokybiškus drabužius, man nepatinka turėti daug rūbų – mieliau nusiperku vieną brangesnį ir kokybišką nei kelis pigesnius, kurie tuoj pat praranda savo išvaizdą. Labai patinka atrasti unikalių ir kokybiškų rūbų vietose, kur kiti niekada nepagalvotų užsukti – ar Gariūnuose, ar specializuotose darbo drabužių parduotuvėse.

Savo asmeninį stilių vadinu gana klasikiniu. Žinoma, jis patobulintas ir naujomis tendencijomis, nors į jas žiūriu atsargiai. Savo stiliaus neįsivaizduoju be pagrindinių klasikinių akcentų: džinsų, švarko, baltos palaidinės, marškinių ir, žinoma, papuošalų, kurie dažnai tampa it mano kūno tąsa.

– O kaip šis siekis kurti geresnį rytojų atsispindi „Dust“ veikloje ir asmeninėje tavo pačios kasdienybėje?

– Man kūryba – visuma. Atidumas detalėms, kruopščiai apgalvoti sprendimai, savitumas – visa tai atspindi ne tik mano juvelyrikoje, bet ir kuriant prekės ženklą. Nuo tvarių pakuočių iki kruopščiai apgalvotos socialinių tinklų komunikacijos, reklamos, bendrų projektų ar net fotosesijos modelių, stilistų, fotografų. Juvelyrika yra itin preciziškas užsiėmimas, tad stengiuosi tai atspindėti.

Nuo mažens buvau auklėjama ir mokoma tvarkos – rūbai privalo būti švarūs ir išlyginti, kambariai tvarkingi, kiemas sutvarkytas ne tik viduje, bet ir už tvoros ribų. Kiekvieną pavasarį su šeima organizuodavome talką ir eidavome tvarkyti šalia esantį miškelį. Matydavau, kaip močiutė beveik kiekvienai plastikinei šiukšlei suteikia antrą gyvenimą. Atsakinga gyvensena man buvo įskiepyta nuo mažų dienų, o rūšiuoti šiukšles, rinktis produktus su kuo mažiau plastiko, atsakingai pirkti drabužius yra mano kasdienybė. Švari aplinka man lygu švari galva.

– Koks bus šis pavasaris tau asmeniškai ir „Dust“? Pasidalyk savo ateities planais, mintimis, idėjomis ir svajonėmis!

– Planų buvo daug, tačiau pasaulyje vyksta siaubingi dalykai, kurie stipriai paveikė visomis įmanomomis prasmėmis – nežinomybė, siaubas ir neužtikrintumas... Žinoma, gyvenimas tęsiasi – kiekvienas turime daryti, ką mokame geriausiai. Dėl savęs, dėl geresnio rytojaus. Netrukus pristatysiu dvi naujas kolekcijas: pirmoji bus su tvariais naujų formų deimantais, o antroji – kitokia, neįprasta mano kūrybai – joje kalbėsiu apie mūsų šaknis, mūsų krašto pasididžiavimą. Turime labai daug, tad svarbu apie tai pasakoti pasauliui. Be to, ši kolekcija ypatinga, nes kursiu ją su labai įkvepiančia ir Lietuvos mados pasaulyje gerai žinoma asmenybe.

Nekantrauju pasidalyti rezultatais!

126

127

MADA

Vidinės Redos Paulos erdvės Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Mike Deo Modelis: Niler Bernard Makiažas: „mobile.mua“

Nors drabužių kūrėjos Redos Paulos kolekcijos itin asmeniškos, jos skirtos visam pasauliui.

Būtent iš plačiojo pasaulio, šįkart – iš Tanzanijos, ir atkeliavo dizainerės naujoji kolekcija. Ši kelionė, pasakoja moteris, jai suteikė daugiau drąsos, įkvėpė plačiau ir su didesniu pasitikėjimu dalintis savo kūryba. Šiandien Reda kuria Birštone – nedideliame kurortiniame miestelyje pietų Lietuvoje, ir sako: „Mano kūrybai reikia ramybės ir susikaupimo, čia tai ir radau.“

128

– Reda, papasakok, apie ką tavo naujoji šiltojo sezono kolekcija?

– Savo naujausia kolekcija aš kalbu apie pasaulio trapumą. Negaliu likti abejinga stebėdama didelius pasaulinius įvykius ir jų pasekmes.

Kai viskas keičiasi taip greitai, dar geriau suprantu dalykų laikinumą.

Vieną akimirką mes mėgaujamės gyvenimu, keliaujame ir bendraujame, kitą – saugome savo ir aplinkinių sveikatą ar net gyvybę. Vakar gyvenome taikoje ir ramybėje, o šiandien matome, kaip žūsta nekalti mūsų broliai ir seserys.

Efemeriškumo tema man nesvetima jau ne vieną sezoną, ją drabužiuose perteikiu subtilumu, jautrumu, nostalgija. Visas kolekcijas kuriu per asmenišką prizmę, tad ir šį kartą mane įkvėpė vaikystės prisiminimai, gamtos virsmai ir reiškiniai. Mane žavi gamtos savybė nuolat atsinaujinti, nepasiduoti, taip pat iš vaikystės nuolat grįžtantys prisiminimai apie mamos ir močiutės rankdarbius, mūsų šeimos pažiūrį į drabužius, tvarų vartojimą. Kolekcija norisi paraginti matyti plačiau, elgtis empatiškiau, rinktis sąmoningiau, nes viskas taip trapu.

– O kokie siluetai, kokios spalvos, medžiagos kolekcijoje dominuoja?

– Efemeriškumą perteikiu laisvais didintais siluetais, banguojančiomis suknelių detalėmis ir ažūriniais rankų darbo nėriniais. Paltukų ir lietpalčių siluetai per dideli, laisvi, kostiumai tiesūs, platintų pečių.

Suknelės ir palaidinės prigludusios, apsiraizgiusios ir apnuoginančios kūną. Iš senų rankomis nertų servetėlių sukurtuose drabužiuose vyrauja perregimumo efektas.

Renkuosi tik natūralias medžiagas: vilną, medvilnę, šilką, liną. Visos naudojamos medžiagos yra masinės gamybos likučiai, atraižos, turinčios Oeko-Tex sertifikatą. Kolekcijos spalvynas gaivus, vyrauja žalsvi, gelsvi atspalviai, gintaro, chaki, balta, juoda. Dėl karo Ukrainoje nusprendžiau įvesti ir papildomą spalvą, man svarbu išreikšti solidarumą agresoriaus užpultai šaliai. Todėl kolekcijoje – ir dvi geltonos ir mėlynos suknelės, už kurias dalis pelno bus skirta paramai.

– Nors nepamiršta šiandieninių įvykių, kolekcija fotografuota Tanzanijoje. Papasakok, kodėl? Kaip ši šalis persipina su naujosios kolekcijos idėja?

– Taip. Įvaizdinę fotosesiją dariau Tanzanijos saloje Zanzibare.

Lankiausi ten jau antrą kartą. Kelionėse man svarbiausia kultūra ir žmonės, vietinis menas ir menininkai. Visada stengiuosi eiti turistų nepramintais takais, daug bendrauti su vietiniais. Po pirmosios viešnagės patyriau daug jausmų, taip pat kultūrinį šoką, bet kartu stengiausi suprasti žmones, ieškojau gražių dalykų.

Supratau, kad meno žmonių pasaulio suvokimas labai panašus, lengva rasti bendrą kalbą, suprasti darbo kartu principus.

Noriu skleisti žinią apie pasaulio trapumą, skatinti empatiją. „Reda Paula“ kolekcijos labai asmeniškos, visada apipintos lietuviškomis inspiracijomis, tačiau skirtos visam pasauliui. Todėl dirbau tik su vietiniais žmonėmis. Globalumas ir visuotiniai įvykiai mane itin domina, nes tai padeda matyti plačiai ir suvokti kūrybos konceptualumą.

129

130

131

– Tanzanija – kokia ši šalis? Ką ten veikei?

– Dauguma galvoja, kad Afrika – tai badas, skurdas, ligos. O aš pamačiau ją kitokią. Tanzanijos sostinė Dar es Salamas – vienas didžiausių Afrikos miestų. Ten daug modernių pastatų, estetiškų madingų vietų, ekologiškų verslų. Pažinau kelis menininkus: fotografus, modelius, stilistus, dizainerius. Visi jie mąsto labai pasaulietiškai, gyvena šiuolaikiškai. Žinoma, kaimuose ar atokiose vietovėse žmonės gyvena vargingiau, o lietaus sezono metu jiems sunku patekti net pas gydytoją. Visgi visi vaikai lanko mokyklą, mokslas ten privalomas. Jaunimas keičiasi, planuoja mažesnes šeimas, vertina išsilavinimą ir darbo svarbą.

Mane žavi, kad Tanzanijoje žmonės moka gyventi turėdami mažai ir nesiskundžia. Jeigu kas nors neturi kišenėje nė šilingo – draugas visada padės ir pasidalys maistu. Afrikiečiai ne tokie turtingi kaip mes, bet labai orūs. Jų širdys nori gerų ir kokybiškų dalykų. Ne visada gali sau juos leisti, todėl susitaiko su tuo ir vis tiek gyvena su šypsena, neparodo agresijos. Jeigu yra kuo nors nepatenkinti – išmintingai išdėsto savo mintis. Afrikoje kiekviena diena yra kaip nuotykis. Šioje kelionėje aplankėme ne tik Zanzibarą, bet ir žemyninę Tanzanijos dalį. Nemažai valandų praleidome safaryje Mikumio nacionaliniame parke, kuris vadinamas Serengečio broliu, nes jame galima pamatyti didįjį gyvūnų penketą. Laisvėje vaikštantys drambliai, žirafos, liūtai ir kiti gyvūnai sukėlė nuostabos ir didybės jausmus.

Taip pat vietinėje mokykloje vedžiau pamoką 14–15 metų vaikams. Pasakojau apie savo darbą, surengėme kūrybines dirbtuves.

Jų metu mokiau moksleivius naudotis adata, karoliukais, kaspinėliais, sagomis dekoruoti baltus trikotažinius marškinėlius. Mano tikslas buvo išmokyti juos susisiūti, dekoruoti savo rūbus, jeigu suplyštų, atsirastų dėmelė ar tiesiog norėtųsi atsinaujinti. Žmonės ten drabužius nešioja iki visiško susidėvėjimo ar suplyšimo, tad mokėti siūti ypač aktualu.

– Kokios įtakos laikas Tanzanijoje turėjo tavo gyvenimo filosofijai ir tolesnei kūrybai?

– Antroji kelionė į Afriką man suteikė daugiau drąsos, kuri atsispindi mano veikloje. Visada labai kritiškai vertinau savo kūrybą, tačiau matydama, kaip vietiniai oriai ir su pasitikėjimu dirba net pačius paprasčiausius darbus, įsikvėpiau ir pati drąsiau rodyti savo kūrybą.

Be kita ko, žavi Afrikos žmonių stilius. Jie mėgsta madą, yra muzikalūs ir atsipalaidavę, moka derinti keisčiausius dalykus. Tai mane įkvėpė žaisti detalėmis, spalvomis ir siluetais. Pažįstant kitas kultūras didėja mano tolerancija, empatija, noriu tuo dalytis su kitais. Dažnam pasakoju apie Afriką ir griaunu pasenusius stereotipus – šis kontinentas tikrai nestovi vietoje. Ten yra daug valstybių ir visos jos itin skirtingos.

132

Pajutau, kaip anglai didžiuojasi savo šalimi ir visuomenės veikėjais. Būtent tai mane įkvėpė garsinti savo pačios šalį.

– Po magistro studijų Vilniuje ir profesinės praktikos mados namuose „Emilia Wickstead“ Londone nusprendei sugrįžti į Lietuvą ir pasilikti mažame miestelyje Birštone. Daugelis paklaustų, kodėl? Kuo Birštonas tau artimas?

– Praktikuodamasi šiuose mados namuose įgavau daug naudingų žinių, įgūdžių, pamačiau Londono mados savaitės užkulisius. Buvau gavusi pasiūlymą pasilikti ten dirbti, tačiau jo atsisakiau. Emilija kuria rūbus Anglijos karališkajai šeimai, mados namų stilius labai rafinuotas, moteriškas, intelektualus, pasiuvimas ir audiniai aukščiausios kokybės. Pajutau, kaip anglai didžiuojasi savo šalimi ir visuomenės veikėjais. Būtent tai mane įkvėpė garsinti savo pačios šalį, kelti Lietuvos madą į aukštesnį lygį. Pagalvojau, jog ir aš galiu ieškoti įkvepiančių dalykų, kultūros, meno, paveldo, žmonių, tačiau jau savo šalyje. Į Birštoną persikėliau dėl meilės. Po truputį prisijaukinau šį miestelį ir noriu čia pasilikti. Birštonas man artimas savo intelektualumu, jis ne veltui vadinamas karališkuoju kurortu – čia mėgo ilsėtis LDK kunigaikščiai, žymūs rašytojai. Be to, tai ir gydantis kurortas, kur teka mineralinio vandens šaltiniai.

– Tai tik dar vienas įrodymas, kad talentas gali kurti bet kur, tiesa?

– Tiesa. Man labai įstrigo vilkaviškietės rašytojos Dainos Opolskaitės citata: „Nesvarbu, kur esi, svarbu, kiek turi vidinės erdvės.“ – Vienas itin svarbių tavo kūrybą įkvepiančių motyvų – gamta.

Kaip ji atsispindi tavo darbuose? Ar galimybė būti arčiau gamtos ir buvo viena iš paskatų sugrįžti?

– Kadangi esu kilusi iš mažo miestelio Joniškio rajone, gamta man reiškia daug. Tai įskiepijo tėvai – turėjome sodą, daržą, važiuodavome grybauti, uogauti į mišką, maudytis į tvenkinį. Eidama pasivaikščioti stebiu gamtos virsmus, augalų jautrumą klimato pokyčiams, spalvų derinius, koloritą keičiantis dienos metui ir šviesos srautui.

Storą kamieną turintis medis dera su lengvais nuo vėjo virpančiais lapeliais – savo kūryboje perteikiu gamtos efemeriškumą ir tvirtybę. Mano kolekcijose susigretina kostiumai ir trapios šilko ar lino suknelės. Ir nors iš pradžių į Birštoną atvykau dėl meilės, vėliau pamačiau ir daugiau šio miestelio privalumų, juk esu gyvenusi ir Kaune, ir Vilniuje, ir Londone. Tikiu, kad gamta gydo, įkvepia.

Mano kūrybai reikia ramybės ir susikaupimo, čia tai ir radau.

133

134

135

Rinkdamasi šią specialybę jaučiu, kad vykdau tam tikrą misiją ir tęsiu šeimos moterų tradiciją.

– Meilė drabužių kūrimui, rankų darbui tavo šeimoje itin giliai įsišaknijusi, tiesa? Drabužius kūrė tavo prosenelė, senelė, mama.

Ką tau reiškia, kad tavo šiandieninė veikla yra iš kartos į kartą perduodamas jūsų šeimos moterų paveldas? Ar tai kūrybai suteikia dar daugiau prasmės?

– Mano prosenelė buvo siuvėja, ji siuvo kaimo žmonėms ir mokė šio amato kitus. Močiutė ir mama turėjo kitus darbus, tačiau mokėjo sau šį tą pasisiūti, laisvalaikiu mezgė ir nėrė. Kiek prisimenu, šeimoje nuolat vyko drabužių gamyba – tai mama su vąšeliu rankoje, tai močiutė su virbalais. Vaikystėje šeima gaudavo siuntinių su drabužiais iš Amerikos, todėl knietėdavo juos panaudoti, persiūti, perdaryti. Taip prasidėjo stiliaus ir kūrybos paieškos.

Iš kartos į kartą įskiepyta meilė rankų darbui suteikia daugiau prasmės – mama ir močiutė nuolat primindavo apie prosenelę, tarsi skatindamos ir mane pamilti šį amatą. Rinkdamasi šią specialybę jaučiu, kad vykdau tam tikrą misiją ir tęsiu šeimos moterų tradiciją.

– Reda, kokią mados ateitį įsivaizduoji? Kokia idealiu atveju turėtų būti mada už metų, penkerių, dešimties?

– Įsivaizduoju, kad ateityje mada taps lėtesnė, individualesnė, asmeniškesnė, paremta tvarumu ir inovatyvumu. Pastarieji metai buvo nelengvi daugeliui kūrėjų, tad, tikiu, ateities kolekcijose pamatysime daugiau vilties ir šviesos.

Tikiuosi, kad po penkerių metų bus pagaminama tik tiek, kiek nuperkama. Gaminama mažiau, o kiekvienas asmuo veiklos grandinėje bus gerbiamas ir gaus teisingą atlygį. Penkerių metų perspektyvoje matau išaugusį riboto leidimo produkcijos, pritaikytos asmeniškai, pagal figūrą poreikį. O po dešimties – skaitmeninius drabužius.

– O kokia yra „Reda Paula“ ateitis? Ką, tikiesi, į tavo kūrybinę padangę atneš ateinantys metai?

– Visada siekiau, kad „Reda Paula“ turėtų tam tikrą misiją – padėti žmonėms, tausoti aplinką, įkvėpti. Norėčiau, kad į prekinio ženklo kūrybą įsitrauktų daugiau žmonių, kad tai būtų ne tik malonus darbas, bet ir pragyvenimo šaltinis. Taip pat norėčiau mano rūbus dėvinčias klientes įkvėpti siekti savo svajonių. Be kita ko, ir toliau išlaikyti tvarumą visoje veiklos grandinėje ir nepamiršti labdaringos veiklos. Labai tikiuosi, kad visi šie pasauliniai įvykiai padės išsigryninti idėjas, atrasti naujų inspiracijų ir išraiškos būdų.

136

137

Netikėtumų pilnas Vilnius Tekstas: Paulė Stulginskaitė

Man Vilnius yra pilnas netikėtumo. Klausiu

žmones, tarsi atsiribojęs nuo realybės,

patalpų. Vaikystė lyg ir „ant gatvės“, tačiau

savęs, kuo šis miestas nuolat nustebina? Gal

gal kiek svajodamas, paskęsdamas minio-

gamta visuomet buvo ranka pasiekiama.

tai nauji kvartalai, kylantys pastatai, restora-

je. Vaikštinėti be tikslo – smagi pramoga,

Aš užaugau ant ribos (tik žemėlapyje) tarp

nų, kuriuose ragauji pasaulio virtuvių gėry-

ypač kai dažniausiai kur nors eini su tikslu

Naujo ir Seno miesto, tad šiek tiek teko

bes, gausa?.. Viskas tikrai greitai kinta. Kaip

aplankyti, susitikti, nusipirkti... Tad vaikšti-

pačiupinėti ir Senamiesčio dūmų kvapo,

sociologė, viena vertus, stebiu atnaujinimo

nėju gatvėmis ir stebiu pastatus, žmones,

paklausyti medinių namų laiptų girgždesio,

procesus, kurie transformuoja miesto er-

gamtą. Eidama gėriuosi aplinka, stebiuosi

plauti rankas po lediniu gręžinio vandeniu

dves, pritraukia naujakurių, darbuotojų, kei-

visomis smulkmenomis – ar tai būtų ne-

kieme. Augant miesto erdvės keitėsi, kito ir

čia viešąsias erdves parkų ir sodų gausa; ir,

tikėtos medinės pastato durys, ar data,

mano pačios patirtys mieste. Paauglystėje

kita vertus, keliu klausimus, kokios bendruo-

žyminti namo statybos metus, o gal tujos

po pamokų leisdavome laiką Vingio parke,

menės buriasi naujai kylančiuose kvartaluo-

šalia gatvės, taip žaviai apjuosiančios var-

kalbėdavom apie gyvenimą ir mėgaudavo-

se, kaip jaučiasi benamiai asmenys arba tie,

telius. Be to, dar labai svarbu, ar diena sau-

mės kitais gyvenimo malonumais. Ilgainiui,

kurių pajamos yra žemiau skurdo ribos, ap-

lėta, ar apniukusi. Saulė nuspalvina pasta-

studijuodama senuosiuose Universiteto

griuvusiose namukuose šalia prabangiai gy-

tus, medžius, praeivių veidus jaukia šiluma,

rūmuose, atradau Vilniaus Senamiesčio

venančių naujakurių? Šalia išties įspūdingu

o gražiausia – pratęsia aplinką kitame, še-

gatvelių įvairumą. Kas rytą judėdavau to-

greičiu augančio miesto lygiagrečiai kuriasi

šėlių pasaulyje. Praeivių šešėliai krinta ant

mis pačiomis trajektorijomis, kurios tapo

įtampos dėl nelygių galimybių būti mieste

gatvės grindinio, pastatų sienų, pratęsdami

nuobodžios, o kartu rutina buvo svarbi

ir naudotis jo malonumais. Tačiau aš šįkart

Vilnių kitoje erdvėje, kuri dingsta, vos dan-

kasdienybei. Pasirinkau stebėti, fiksuoti

susilaikau nuo šių itin svarbių socialinių pro-

guje pasirodo debesų. Apniukusi diena tar-

miestietiškų bendruomenių malonumus

blemų gvildenimo. Mane dar labiau stebina

si šydu uždengia namus, gatveles, o kartu

savo baigiamajame darbe. Tuo metu dar

netikėtumai, nutolę nuo progresyvaus ir

ir praeivių veidus, toji lengva migla išbluki-

geriau susipažinau su miesto gyventojų

svaiginamai augančio miesto plėtros vizi-

na spalvas, kontūrus, kai mintys nostalgiš-

patirtimis, supratimais, idėjomis apie Vil-

jų. Šįkart rašau apie autobiografiškai svarbų

kai gula ir bando atkurti tai, kas buvo...

nių. Turėjau progą prisiliesti prie daugybės

santykį su miestu.

individualių miestietiškų patirčių, žyminčių O buvo Vilnius kadaise labai mažas. Nedi-

unikalius pasirinkimus ir nuotykius. Kartu

Susižavėjimą man kelia tos netikėtai pa-

delė sodyba Naujamiestyje. Skamba para-

supratau, jog miestas nėra savaime su-

gaunamos akimirkos, kai galiu mieste

doksaliai, bet tikrai – augo ir obelys, ir sly-

prantamas, jis yra labai asmeniškai įaustas

vaikštinėti be tikslo. XX a. Walteris Benja-

vos, ir kriaušės. Naujamiestyje! Leisdavome

į kiekvieno žmogaus gyvenimo istoriją, žy-

minas, vokiečių filosofas ir kultūros kriti-

ten vaikystės dienas, žaisdavom „indėnus“,

mintis reikšmingus įvykius, prisiminimus.

kas, išpopuliarino sąvoką bastūnas / bas-

eidavom ridentis nuo netoliese buvusio

Ir netikėtai įvairiai kalbantis skirtingais gy-

tūnė (pranc. flâneur / flâneuse) – bastūnas

Tauro kalno arba siųsdavom laiškus paš-

venimo laikotarpiais. Svarbu jautri aplinkai

be tikslo stebi gyvenimą, miesto aplinką,

te, kurį įkūrėm po laiptais šalia vieno biuro

širdis ir nuostabai atviras žvilgsnis.

138

139

Viskas anksčiau ar vėliau tampa istorija Prenumeruok „Iliustruotąją istoriją“

zurnaluprenumerata.lt 140

141

Tarp tvarkos ir chaoso Nuotraukos: Mario Sorrenti Modelis: Steinberg

„Sportmax“ 2022 m. pavasario–vasaros kolekcija įkvėpta žymaus amerikiečių pokario avangardo kūrėjo Johno Cage‘o muzikinio palikimo ir tyrinėjimų. Menininko, prodiuserio, kompozitoriaus ir muzikos teoretiko kūrybos kulminacija tapo šiuolaikinio pasaulio šlovinama begarsė kompozicija 4’33’’. Šio šedevro fone ir prasideda naujosios „Sportmax“ kolekcijos kelionė.

Pavasario ir vasaros deriniai skleidžiasi tyrinėjant tvarkos ir chaoso bei šviesos ir tamsos dichotomiją, taip pat atspindint ryškų kontrastą tarp triukšmo ir tylos – būtent taip tobulo grynumo būseną iliustruoja J. Cage’as. Kompozitorius ir jo draugas choreografas Merce’as Cunninghamas visą gyvenimą tyrinėjo šį kontrastų ryšį muzikos ir šokio pasauliuose. „Sportmax“ taip pat siekia atskleisti šių prieštaringų temų ir motyvų dermę, minimalistiniams ir funkcionaliems mados kodams įskiepydami baroko jausmingumo.

142

143

144

Kolekcijos pristatymo, o ir pačių drabužių tikslas – mesti iššūkį tradicinei estetinei sampratai ir kanoninei kolekcijos struktūrai suteikti pabėgimo jausmo.

Deriniai atgimsta tarsi per fragmentuotą objektyvą, siluetais ir formomis kuriant kone teatrališką atmosferą. Drabužių formos fragmentiškai apgaubia kūną, it architektūriški XVIII a. korsetai, jungiantys itin švariomis linijomis sukuriamus įmantrius apjuosimus ir iškilumus. Švarkai, išsiskiriantys naujais šoniniais kirpimais, dėvimi su minkštomis tamprėmis.

Audinių pasirinkimą taip pat nulėmė minėtieji J. Cage’o kontrastų tyrinėjimai. Minkštos marlės, žoržeto ir tiulio lengvumas kontrastuoja su oda, atlasu, medvilne ir žakardu. Džersio ir trikotažo gausa – tai modernus šokio pasaulio pasveikinimas.

Spalvų paletė: nuo švelnių kūno, baltos ir rusvų atspalvių iki kontrastingos oranžinės, ryškiai rausvos, geltonos, žydros ir alyvinės paletės.

Kompozitorius Teho Teardo (kartu su muzikantu Blixa Bargeldu) būsimo sezono nuotaiką atskleidžia specialiai „Sportmax“ kolekcijos pristatymui sukurtu muzikiniu grojaraščiu. Teardo pripildo erdvę vos girdimų mikroskopinių garsų, taip įgarsindamas naujas neapčiuopiamas formas.

Scenografijoje dominuojanti ryškiai balta spalva, rodos, prasiskverbia į žiūrovų eiles begalinės erdvės ir kontempliatyvios tylos jausmu.

145

146

147

AKIMIRKŲ DIEVAI #creativesfromukraine Julie Pelipas „Vogue Ukraine“ mados redaktorė, „Bettter.us“ įkūrėja Ukraina Instagram: @juliepelipas

148

149

AKIMIRKŲ DIEVAI #creativesfromukraine Svitlana Bevza „Bevza“ įkūrėja ir kūrybos vadovė Ukraina Instagram: @bevza_svitlana

150

151

AKIMIRKŲ DIEVAI #creativesfromukraine Ruslan Baginskiy Dizaineris Ukraina Instagram: @ruslanbaginskiy

152

153

AKIMIRKŲ DIEVAI #creativesfromukraine Elena Burenina Mados prekės ženklas Ukraina Instagram: @elenaburenina

154

155

I K I PA S I M AT Y M O B A L A N D Į !

Iliustracija: Liudas Barkauskas | Shine Ukraine

156