Lamų slėnis 2021/09

2021 RUGSĖJIS (114)

I D Ė J Ų

K A R TA 1

Vyriausioji redaktorė Karolina Kulda

Kūrybos vadovas

Edvinas Bružas

Dizaineris

Martynas Lagauskas

Žurnalistė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Algė Ramanauskienė

Žurnalistė

Adelė Galdikaitė

Kalbos redaktorė

Vaida Jankūnaitė

Fotografė

Lina Jushke

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė

Aušra Ražanskienė

Verslo plėtros vadovė Stilistė

Rytė Šidlauskaitė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis: Lina Jushke

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

© 2021 Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

Miegas - tai daugiau nei nakties poilsis.

Tai - Jūsų muzika.

Muzikinė lovų kolekcija Prisiminkite tylą salėje, kai prasideda koncertas. Tą akimirką pranyksta kasdienybės rūpesčiai ir jūs panyrate į garsų jūrą. Ar ši akimirka jums nepanaši į jausmą prieš užmiegant?

Kolekcijoje - devynios lovos ir modulių sistema Jazz. Unikalūs galvūgaliai suteikia individualumą, o komfortas - suvienija. Miego muzikos kūrėjai esate Jūs, tad sudarėme plačią audinių gamą, kad atskleistume Jūsų galimybes. Juk spalvos kuria nuotaiką, tekstūros - dermę.

Tikime, kad kolekcija leis sukurti lovą neieškant kompromiso tarp estetikos ir praktiškumo.

Muzikinės kolekcijos lovų ieškokite www.lonas.lt arba artimiausiame LONO salone.

ĮDĖJŲ KARTA 2021 RUGSĖJIS (114)

Redakcijos laiškas Virš galvos energingai plaukia debesys. Sodrūs, permainingi ir visai ne vasariški debesys. Oras visu savimi šaukia apie atėjusį rudenį ir kažkur giliai prisiminimuose pasilikusią vasarą. Su kuo jums siejasi rugsėjis? Man rugsėjis – tai nauja pradžia. Ir visai nesvarbu, kad nuo mokyklos suolo laikų praėjo jau dešimtmetis. Tai naujas sezonas, o su juo – ir nauji darbai, planai ir svajonės. Arba... nauja pavardė! Žodis, einantis iškart po vardo, kurį vis dar bandau prisijaukinti. Ruduo – it kasmet pasikartojanti pirma klasė. It metai iš metų mums suteikiamas šansas pamėginti dar kartą. Šis numeris – tai šūsnis istorijų, kuriose vasariškus žiedus keičia rudens namų jaukumas, paslapčia ištartus norus – planai, o ilgai galvoje nešiotas abstrakčias idėjas – konkretūs darbai. Tai numeris apie tuos, kurie daro. Kurie stačia galva neria į savo svajonių jūrą, o tada... mėgina išplaukti. Ir, žinote ką, jiems puikiai pavyksta! Galingos bangos juos nuneša ten, kur reikia. Kartais – taip lengvai, kad nė pats nesitikėjai, kartais – su audringomis nemigos naktimis. Bet jei šio numerio herojų paklausčiau, neabejoju, kiekvienas nė nemirktelėjęs pasakytų – kartočiau! Juk už viską svarbiau atsistojus ant krašto surasti drąsos įšokti. O tada, jei tik patys padarysite viską, kosmoso jėgos tikrai pasistengs, kad dalykai sukristų būtent taip, kaip reikia.

Smagaus skaitymo! Karolina K. Vyriausioji „Lamų slėnio“ redaktorė

NAUJIENOS

R U D E N S S P A LV O S ■ SOFA „LITTLE PETRA“ & TRADITION ■ PAGALVĖLĖ „APPLE CINNAMON“ FERM LIVING

■ KRĖSLAS „FRIED EGG“ WARM NORDIC

■ PUODELIS IR ARBATINIS „ELI“ BROSTE COPENHAGEN

■ APKLOTAS „CASHMERE“ FRITZ HANSEN

6

■ PAKABINAMAS ŠVIESTUVAS „CHERRY“ PETITE FRITURE

■ PAGALVĖLĖ „APPLE CINNAMON“ FERM LIVING

■ ŽVAKIDĖ „BOWL“ FERM LIVING

■ PASTATOMAS ŠVIESTUVAS „PANTHELLA“ LOUIS POULSEN

NAUJIENOS NUO ŠALČIO SAUGANTI NEMATOMA PRABANGA Ikoniškieji mados namų „Max Mara“ paltai jau kelis dešimtmečius kuriami iš tvaraus kupranugarių kailio pluošto, surenkamo šiems gyvūnams natūraliai šeriantis. Sekant tvarios mados idėjomis, mados namuose gimė unikali inovacija – Cameluxe. Perdirbtos paltinio audinio atraižos sumaišomos su perdirbtu poliesteriu ir taip gaunamas plonytis, tačiau itin atsparus užpildas, naudojamas lauko drabužių pašiltinimui. Ši inovacija įkvėpė „Max Mara“ sukurti žymių ir veiklių šiuolaikinių moterų videoportretų seriją „Portraits of Women“. Šia kampanija siekiama parodyti, kad tai, kaip dirbame ir kokias vertybes puoselėjame, yra ne

Cameluxe kolekciją rasite parduotuvėse „Max Mara“ Didžioji g. 18, Vilniuje, „Mados linija“ Laisvės al. 28, Kaune, „Mados linija“ H. Manto g. 21, Klaipėdoje.

mažiau svarbu už galutinį produktą.

SAVO ATEITIES ŠEIMININKĖ Šį sezoną italų aksesuarų prekės ženklas „Coccinelle“ nori įkvėpti moteris ir ragina jas išmokti mylėti save ir nebijoti būti savo ateities šeimininkėmis. Šia proga aksesuarų kūrėjai pristato riboto leidimo rankinę, kuri buvo sukurta bendradarbiaujant su puikiai žinomu lėlių gamintoju „Barbie“. „Ateitis yra beribė“ – su tokiu šūkiu du gerai žinomi kūrėjai sujungė savo jėgas ir stipriąsias puses bendram tikslui – skatinti moterišką empatiją, kurti ribų neturinčias ateities perspektyvas, džiaugtis įvairove ir atsisakyti jau seniai nebeaktualių stereotipų.

8

SPALVINGOS RUDENS KLOSTĖS Užuolaidų salone „Celestina“ – naujoji rudens audinių kolekcija. Kerinčių raštų ir spalvų derinių įvairovė pakerės ir užburs kiekvieną, ieškantį išskirtinumo, apgalvoto stiliaus ir charakterio.

celestinatekstil.lt

FESTIVALIS „VILNIUS MAMA JAZZ“ ŠVENČIA XX-ĄJĮ JUBILIEJŲ Šių metų rugsėjo 22–26 dienomis Šiuolaikinio meno centro jubiliejinėje festivalio scenoje – Europos džiazo korifėjai: AVISHAI COHEN TRIO (Izraelis), LARS DANIELSSON & LIBERETTO (Švedija, Prancūzija), VLADIMIRAS ČEKASINAS TRIO (Lietuva), EMMA-JEAN THACKRAY (Jungtinė Karalystė), VLADIMIRAS

Nuotrauka: Andreas Terlaak

TARASOVAS QUARTET (Lietuva).

vilniusmamajazz.lt Bilietus platina „Tiketa“

9

DEŠIMTUKAS | 12345678910

Jos gyvenimo loterija

1

METŲ LAIKAI. Gyvenimo ritme, virtuvėje, asmeniniame stiliuje, laisvalaikyje ar kasdieniuose įpročiuose – atrodo, kad visame kame labiausiai mane įkvepia besikeičiantys sezonai ir pagal juos gyvenanti gamta.

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas

„Laimėjau gyvenimo loterijoje“ – šypteli tinklaraščio „Pusryčiams“ sumanytoja, tekstų kūrėja Gabrielė Žutautaitė-Naidzinavičė ir kviečia pasižvalgyti po jos skonių pilną įkvėpimų dešimtuką.

2 10

SKONIS. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be skonio pojūčio. Per maistą, jo gamybą, ragavimą ir dalijimąsi leidžiu atsipalaiduoti savo vaizduotei, socializuojuosi ir susipažįstu su pasauliu, jo įvairove bei kultūromis. Nuotraukoje – vidury miško ruošta vakarienė su draugais.

3 BULLET JOURNALING. Kartais vis dar jaučiuosi kaip mokyklinukė – niekur nesiskiriu su savo užrašine. Planuoklis man yra vienas didžiausių malonumų. Savo pačios susibraižytoje užrašų knygutėje ne tik dėliojuosi artimus ir tolimus planus, bet ir žymiuosi įpročius ir kas vakarą užsirašau, kas gero tądien nutiko.

4 ŽMONĖS. Nuolat kartoju, kad laimėjau gyvenimo loterijoje – kažkokiu stebuklingu būdu išlošiau savo meilę, dvi šeimas ir draugų ratą. Už tai esu dėkinga kiekvieną dieną.

11

5

STABTELĖJIMAS. Anksčiau nuolat bėgusi, pastaraisiais metais išmokau sustoti dar prieš pamesdama galvą darbuose ir veiklose. Būtent tas gebėjimas save sustabdyti ir pažvelgti į esamą situaciją iš šono veikia kaip geriausias įkvėpimas.

6 KVAPAI. Antrąją karantino žiemą perskaičiau knygą „Miško maudynės.

Shinrin-Yoku“. Tuomet mane pirmąkart ir nokautavo idėja, jog pasitelkus eterinius aliejus galima namie susikurti miško ramybę. Nuo to laiko dirbdama su malonumu uodžiu kedrų ar veimutinių pušų kvapus, o ilsėtis einu levandų aromato apsuptyje.

7 LĖTI RYTAI. Niekas geriau nenuteikia dienai nei prabanga išgerti kavą toli nuo ekranų. Visą vasaros sezoną rytinę kavą gurkšnodavau balkone su knyga, vėstant orams ritualą perkėliau į lovą.

12

8

FIZINIS AKTYVUMAS. Niekas taip neištuština galvos ir nepadaro vietos naujoms idėjoms kaip fizinis aktyvumas. Man dažniausiai užtenka kilimėlio mankštai, šokdynės arba ilgo pasivaikščiojimo su Kopa aplink Vilnių - ir pasaulis iškart nušvinta naujomis spalvomis.

9

10

NAMAI. Nors mėgstu keliauti, pamatyti ir patirti, namai vis tiek lieka ta vieta, kurioje nusiraminu ir įsikraunu naujų jėgų. Man svarbu, kad čia būtų bent kiek mažiau chaoso nei likusiame pasaulyje – tokią aplinką ir bandau susikurti.

Nuotrauka: Dovaldė Butėnaitė

KELIONĖS. Tikiu, kad pandeminiais laikais išmokome, jog ne visos kelionės turi būti į kitą pasaulio kraštą. Kartais užtenka nukeliauti labai netolimą atstumą, kad patirtume naujų potyrių ar pajaustume atostogų malonumą. Visgi nuotrauka iš svetur – kadras iš šiemet aplankytos Portugalijos, į kurią dar norėsis grįžti.

13

Nors Laura Arbačiauskienė, baldų dizaino studijos „Object Dō“ įkūrėja, gyvena Kauno priemiestyje, bet čia, Vilniaus centre, ji turi niujorkietiška atmosfera alsuojančią savo asmeninių pabėgimų erdvę. Kaip tikrų tikriausia lietuviškoji Kerė Bredšou iš populiariojo praėjusio amžiaus pabaigos serialo, moteris čia atvyksta, kai norisi padirbėti, pasiklausyti mėgstamos muzikos ar kaip tik pabūti tyloje ir ramybėje. „Dar šiame bute man norisi avėti aukštakulnius. Vis tik juk čia Kerės butas. Taip priklauso!“ – juokiasi moteris ir kviečia ne tik į svečius, bet ir į įkvepiančią dizaino kelionę.

Pašėlęs Niujorkas Vilniaus centre Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Laura, iš kur tavyje ši meilė gražiems daiktams?

– Užaugau gražiuose namuose. Mano mama – architektė.

Pamenu, kaip ji vakarais braižydavo eskizus, kaip derindavo pagal užsakymą gaminamus baldus su antikvaro radiniais. Puikiai prisimenu, kaip mūsų namai laipsniškai gražėjo, kaip atsirasdavo vis įspūdingesnių šviestuvų ir baldų. Jau anuomet mūsų virtuvėje stovėjo garsiosios vengrų architekto Marcelio Breuerio „Cesca“ kėdės, dėl kurių šiandien visi taip kraustosi iš proto. Tėvų miegamajame kabojo įspūdingas Murano stiklo šviestuvas. Taikausi į jį! (Šypsosi.) Galėčiau daug šia tema kalbėti – turėjau tikrą gražią vaikystę ir nenuginčijamas faktas, kad mano meilė gražiems daiktams, potraukis menui ir geram maistui atkeliavo iš vaikystės namų, iš tėvų ir ypač mamos.

– Tai kaip bėgant metams formavosi tavo stiliaus pojūtis?

– Bėgant metams augu, tobulėju, o taip formuojasi ir mano stilius. Paauglystėje mirtinai norėjau savo kambarį nusidažyti mėlynai, tad po ilgų diskusijų ir derybų gavau vieną mėlyną sieną (tačiau tik tą, kurios nesimato pro atviras kambario duris) ir lenktą tamsiai mėlyną sofą-lovą. Klaikiai nepatogią, bet labai gražią.

14

Bėgant metams pradėjau ieškoti daiktų, kurie būtų ne tik gražūs, bet ir patogūs, funkcionalūs.

Mano skonį išlavino ir studijų metai Romoje. Būdavo, draugai pasikviečia į namus vakarienės, o per svetainės langus ten matai Berninio Keturių upių fontaną ir visą Navonos aikštę.

Galite tik įsivaizduoti, kokie baldai puošdavo tokius penthauzus! Tie žmonės gyvena it muziejuose, o savo namus apsistato moderniais baldais. Argi gali būti kas gražiau? Man tai paliko didelį įspūdį.

Vėliau, jau po daug metų, dėl vyro darbų išsikraustėme gyventi į Norvegiją. Tai buvo dar viena nereali patirtis. Oslas – visiška priešingybė Romos architektūrai, bet koks jis žavingas, koks modernus! Negalėjau atsistebėti miesto išdėstymu ir architektų gebėjimu numatyti tiek žingsnių į priekį. Jau nė nekalbu apie norvegų vasarnamius! Su vyru mėgdavome per atvirų durų dienas pasivaikščioti po parduodamus butus ir namus. Visuomet aplankydavome ir „Open Oslo“ reginio metu atvertas menininkų kūrybos erdves, o manoji meilė baldams ir dizainui ten augo ne dienomis, bet valandomis.

15

16

17

– Laura, šiandien susitinkame tavo namuose. Kokia jų istorija?

– Iš pradžių šis butas buvo lyg ir investicinis projektas, mes jį nuomojome. Sugalvoję grįžti gyventi į Lietuvą, nusprendėme įsirengti sau. Tai turėjo būti dviejų aukštų butas Vilniaus centre – svajonė, ne kitaip! Erdvi svetainė su langais iki žemės, viršuje – trys miegamieji. Tačiau susidūrėme su piktais kaimynais, kurie niekaip nesutiko iki galo sutvarkyti palėpės dokumentų, o ji mūsų keturių asmenų šeimai buvo gyvybiškai svarbi. Dvejus metus varstėme teismo duris, kol pavyko įrodyti savo. Pamečiau skaičių, kiek kartų buvome skundžiami, kiek inspektorių teko samdyti ir kiek ekspertizių užsakyti. Taip seko ir biudžetas, ir kantrybė. Tai buvo juodžiausi mano gyvenimo metai. Pernai pavasarį paskelbus pirmąjį karantiną trūko vyro kantrybė ir tapo aišku – taip gyventi nebegalime. Pasiskaičiavome, kad būtų greičiau, paprasčiau ir, tikėtina, pigiau įsirengti vyro nebaigtą statyti namą Kauno priemiestyje. Tad išsikraustėme ir pradėjome gyvenimą Kaune, o šis butas liko savaitgalių rezidencija.

Vis dėlto esu įsitikinusi, kad vaikams paaugus (ir kaimynams pasikeitus) mes dar sugrįšime.

– Tu – it lietuviškoji Kerė Bredšou, turinti savo asmeninių pabėgimų erdvę! Ką mėgsti čia būdama veikti?

– Kerė, tik su mažiau porų batų! ( Juokiasi.) Būna, kad atvažiuoju, nukrentu ant sofos, užsisakau maisto arba iš šaldiklio išsitraukiu sraigių ‒ nes tik jų terandu, ir žiūriu kokį seną filmą.

Kartais čia dirbu. Kartais tiesiog leidžiu laiką tyloje ir ramybėje. Neretai mintyse projektuoju knygų lentyną, židinio apdailą, vis pagalvoju, kaip bus, kai atsiras tas antras aukštas ir čia pagaliau bus mano išsvajota svetainė su dideliais langais. Deginu smilkalus ir žvakes, klausausi Cher, Arethos Franklin, Donnos Summer ir kitų supermoterų muzikos. Šiame bute labai gera energetika ‒ gal dėl to, kad kadaise čia buvęs religinis bendruomenės centras, tad žmonės čia ateidavę melstis. Po grindimis net radome šventų paveikslų! Juos ten ir palikome.

Visgi Kerės bute labai smagu būti ne tik vienai, bet ir su draugais, vaikais. Ir dar ‒ šiame bute man norisi avėti aukštakulnius. Vis tik juk čia Kerės butas. Taip priklauso! (Šypsosi.)

– Žvelgdama į šiuos namus tiesiog negaliu pamiršti Niujorko! O gal šis butas – ne vienintelis jūsų su Kere panašumas?

– Ačiū už Niujorką, tai man didelis komplimentas! Aš, kaip ir Kerė, nelabai atsakingai elgiuosi su pinigais, todėl kartais prisimenu jos frazę: „Mėgstu savo pinigus matyti kabančius spintoje“. Dažnai perku ne tai, ko reikia, o tai, kas man gražu, kas pradžiugina. Esu optimistė ir lojali draugė, labai ekspresyvi ir už viską labiau myliu miestą. Pameni, prieš daug metų feisbuke galėdavai atlikti testą, kuris pasakydavo, kuris „Sekso ir miesto“ personažas esi? Aš visuomet būdavau Kerė!

18

19

20

21

22

– Laura, prasitarei, kad tai, ką pavyko sukurti šiuose namuose – it mažas stebuklas! Kaip atrodė šios erdvės prieš jums prisiliečiant?

– Tai senas, 1890-ųjų statybos namas, dar ir menkai prižiūrėtas: atsikėlus buvo išbyrėjusios sąramos (tarp jų buvo tokie plyšiai, kad pradėję ardyti radome net susuktus paukščių lizdus), atraminėse sienose iškirsta daug nereikalingų nišų. Žiemą temperatūrą tesiekdavo šešiolika laipsnių.

Bute buvo simpatiškas koklinis pečius, svarstėme jį restauruoti, bet vos išardžius sieną paaiškėjo, kad pečiaus tėra vos pusė. Nieko neliko, nes nieko vertingo ir nebuvo. Techninė darbų pusė mūsų negąsdino. Vyras ir tėtis – statybininkai, jiems žinių šioje srityje netrūksta. Baisiausias buvo kaimynų nusiteikimas, tačiau ir čia aš mokausi paleisti, atleisti... Visame tame remonto, kvapų, nepatenkintų kaimynų kontekste vis tiek galėjau įžvelgti Niujorko ir Paryžiaus atmosferą, tuo įtikinau ir savo vyrą. (Šypsosi.)

– Kas, tavo manymu, namams suteikia gyvybės? Kas erdvę tarp keturių sienų, be juose gyvenančių žmonių, paverčia namais?

– Pirma mintis – meno dirbiniai ir skintos gėlės. Bet iš tiesų tai jau tik finaliniai štrichai. Namai – tai kokybiškas čiužinys ir graži patalynė: juk niekur taip nepasiilsime kaip namuose, o į savo lovą gera grįžti net po savaitgalio prabangiausiame viešbutyje. Tai baldai – nauji ir menantys istoriją. Lentynos, pilnos knygų, vaikų piešiniai, patogi virtuvė, skanaus maisto pilnas šaldytuvas, lėti sekmadienio pietūs... Man namai yra vieta, į kurią visada norisi grįžti, kurią norisi puoselėti, tobulinti. Karantinas man nebuvo baisus ‒ gal todėl, kad mūsų namuose labai gera.

– Laura, o kaip į tavo gyvenimą atėjo „Object Dō“? Kaip apibūdintum savo kuriamus baldus?

– Mano gyvenime nuoseklumas baigėsi kažkur ties studijų metais, toliau planai ima ir išgaruoja ‒ taip ir su „Object Dō“. Norvegijoje nuomojamame būste kartą prisireikė lauko rūbų spintos ‒ išlaidauti nesinorėjo, o bet ko pasistatyti aš irgi negaliu. Taip gimė varinė kabykla ant betono luitų. Draugai kabyklą labai gyrė, tad vieną dieną ėmiau ir įkėliau ją į norvegišką skelbimų portalą – nupirko per parą. Taip garaže įkūrėme nedidukes kabyklų dirbtuves, o tada gimė ir pavadinimas.

Išvertus iš japonų kalbos „Dō“ reiškia varį, o šio žodžio simbolis labai panašus į mano gaminamą kabyklą. Vėliau atsirado visa idėja. Noriu tikėti, kad po truputį atsiranda ir braižas. „Object Dō“ – tai aukštos kokybės smulkūs baldai, kuriuose pirmu smuiku griežia medžiagos ir gamybos kokybė. Griežtų geometrinių formų konsolės ir staliukai papildo bet kokio stiliaus interjerą – juk švarus, kokybiškas baldas reikalingas net ir itin įmantriuose namuose.

Klientui leidžiu pasirinkti matmenis ir stalviršio akmenį, nes puikiai suvokiu, kad net keli centimetrai kartais gali labai daug reikšti.

Kabyklose derinu lenktą vario, žalvario arba nerūdijančio plieno rėmą su stačiakampio formos pagrindu. Man labai patinka šis formų ir medžiagų kontrastas. „Object Dō“ kabyklos – tai it moderni valeto versija. Esu tikra, kad mūsų rūbai nusipelnė truputį daugiau nei „Ikea“ kabyklos.

Aš dažnai ir garsiai kartoju, kad funkcija yra nereikšminga, jei nėra formos, išbaigtumo – šią idėją noriu perteikti ir savo baldais. Natūralus akmuo – granitas, marmuras, travertinas – visiška mano meilė, labai patinka ir žalvaris.

23

24

25

26

– O kas tavyje sukelia galingiausias kūrybingumo audras?

– Mane įkvepia miestas. Centre vaikštau iškėlusi galvą ir dairausi, kur rasiu praskleistas užuolaidas ar pravertas langines. Net silpna, kaip man gražu senieji gipso lipdiniai, Murano šviestuvai. Įsivaizduoju, kaip prie jų dera moderni sofa, šalia mintyse įtaisau ir savo kurtą konsolę. Su mama nuolat kalbamės apie jų, mūsų, brolio namų interjerus, visada ką nors projektuojame, iš jos pasisemiu daug idėjų. Labai patinka ir Athenos Calderone knyga „Live Beautiful“.

Idėjos gimsta ir kelionių metu. Prieš kur nors skrisdama stengiuosi pasidaryti namų darbus ir sužiūrėti, kur nueiti, ką pamatyti, o ko vengti.

Kai šiemet visi rinkosi jūrą, mes skridome į Malagą, kuri lyg ir ant jūros kranto, bet vadinama muziejų miestu – būtent ten gimė ir Pablo Picasso.

– Pamažu prie baldų kūrimo prijungei ir vintažinių baldų paieškas. Kuo tau patinka vintažas, kokią jo prasmę matai šiandieniniame pasaulyje?

– Aš visuomet mėgau įvairius turgus ir blusturgius. Keliaudama būtinai surandu, kur vyks baldų, vintažinių daiktų turgūs. Tai didelė kultūros dalis, tam tikra prasme net šalies palikimas. Bet dar labiau tuose turguose man patinka žinojimas, kad ten gali sumedžioti ką nors tikrai vertingo.

Pirkimas iš antrų rankų susijęs ir su ekologija, tai be galo svarbu. Vis dėlto suprantu ir tai, kad renkantis vieną ar kitą vintažinį baldą tvarumas dažnai nėra pagrindinė varomoji jėga. Dažniau tai stilius, vienam ar kitam laikmečiui būdingos formos paieškos, autentika.

Pastebiu, kad kažkada buvęs hobis tampa verslu. Nors vintažinių baldų

prekyba man dar labai nauja sritis, matau, kaip akys krypsta į kėdes, fotelius, šviestuvus, meno dirbinius. Labai džiaugiuosi atradusi Pepe Cortéso „Jamaica“ kėdes, taip pat neseniai atsivežtu įspūdingo dydžio žalvariniu toršeru.

– Girdėjau, kad visi vintažinių baldų medžiotojai turi kokį nors daiktą – baldą ar aksesuarą – kurį svajoja kada nors surasti. Ar tavo svajonėse yra toks retas radinys?

– Pagrindinė taisyklė, kuria vadovaujuosi rinkdama baldus – ar mielai juos pasilikčiau ir sau. Niekada neperku baldo tik tam, kad parduočiau – turbūt todėl taip sudėtinga su tais daiktais ir atsisveikinti.

Marcelis Breueris, Le Corbusier, Charlotte Perriand, Milo Baughmanas, Pierre’as Paulinas – tai dizaineriai, kuriais be galo žaviuosi, tačiau suvokiu, kaip sudėtinga surasti jų įperkamų baldų originalų. Norėčiau kada nors atrasti Paulino „Groovy“ kėdę ir otomanę, „Eames“ širmą.

Dar daug įvairių stalo šviestuvų, lauko skulptūrų.

– Suderinti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nesuderinama – pataisyk mane, jei klystu, tačiau man atrodo, kad šie žodžiai idealiai apibūdina tiek tavo kūrybą, tiek veiklas! Esi iš tų nuolat ieškančiųjų, tiesa?

– Ar tai taip matosi?! Man gražiausia, kai dera tai, kas visiškai nesuderinama. Sluoksniuoti svarbu ne tik aprangoje, bet ir interjere – derinti naują su senu, atrasti susižaidžiančias faktūras, raštus. Nepamiršti eksperimentuoti ir visuomet palikti vietos netikėtumo momentui. Netikiu, kad kas nors kada nors iš manęs išgirs: šis kambarys jau baigtas.

Taip ir su „Object Dō“ – visada yra kur tobulėti, dailiau suvirinti ar geriau supakuoti. Turiu begalę naujų minčių, tereikia jas įgyvendinti.

27

Toikka vaizduotės žaidimai

28

It koks paslaptingas suomiškas burtažodis suskamba vardas Oiva Toikka. Bet ne, tai ne mitologinis herojus iš skandinaviškų pasakų. Oiva Toikka – vienas iškiliausių praėjusio amžiaus suomių stiklo menininkų, kurio beribė fantazija, gilus stiklo pažinimas ir nuoširdi meilė šiai medžiagai kartu su ypatingo meistriškumo „iittala“ stiklapūčiais leido sukurti trapius, tačiau galingus stiklo stebuklus.

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: „iittala“

29

DEKODUOTI OIVA TOIKKA

vidinio balso, suomių stiklo menininkas

STIKLO PAUKŠČIŲ BURTAI

per pastaruosius keturiasdešimt metų suGalima drąsiai teigti, kad profesoriaus,

kūrė ne vieną dizaino klasika tapusią ko-

Turbūt pats garsiausias Oiva Toikka kūrinys

menininko ir dizainerio Oiva Toikka var-

lekciją. Patys ryškiausi jo kūriniai – „Frutta“,

– specialiai „iittala“ sukurta stiklinių paukš-

das yra vienas reikšmingiausių suomių

„Flora“, „Birds by Toikka“ kolekcijos – ilgai-

čių „Birds by Toikka“ serija. Pirmuosius

stiklo kultūroje. Praėjusio amžiaus ketvir-

niui tapo „iittalos“ vizitine kortele, dizaino

paukštelius menininkas kurti pradėjo dar

tojo dešimtmečio pradžioje gimęs stiklo

gerbėjų atpažįstama visame pasaulyje.

1972-aisiais, apibūdindamas juos netaisy-

menininkas nuo pat pirmųjų savo karjeros

klingo perlo vardu.

dienų visus stebino netradiciniu požiūriu į

Tačiau Toikka toli gražu nebuvo vien sti-

dizainą. Jo drąsi, kitoniška ir skandinaviškai

klo menininkas. Skirtingais karjeros eta-

Per savo karjerą Oiva Toikka sukūrė keturis

stilistikai neįprasta kūryba gerokai atitolo

pais jis išmėgino ir keramiką, kostiumų

šimtus skirtingų stiklinių paukščių. Kiekvie-

nuo minimalizmą šlovinančio puritoniš-

dizainą,

vi-

nas iš jų gaminamas rankomis ir pučiamas

ko šiaurietiško dizaino kanonų. Jo kūriniai

sapusiškumo,

produk-

atskirai, todėl yra toks pats unikalus kaip ir

šiauriečius stebino gyvybingomis spal-

tyvumo Toikka buvo pripažintas pa-

būsimasis jo šeimininkas. „Neieškau tobu-

vomis, kurias menininkas aiškino gamtos

sauliniu

gausybę

lybės, tiesiog noriu, kad būtų smagu“, – ka-

spalvingumu. Studijavęs Helsinkio meno

apdovanojimų tiek Suomijoje, tiek už

daise apie savo kūrybą pasakė menininkas,

ir dizaino mokykloje, savo karjerą „iittala“

jos ribų, o menininko darbai iki šiol pui-

o šiandien šie žodžiai atgimsta pačiomis

komandoje Toikka pradėjo 1963-aisiais.

kuojasi prestižiškiausių pasaulio muziejų

gražiausiomis spalvomis. Beribė vaizduo-

Stebėdamas gamtą ir klausydamasis savo

kolekcijose.

tė, įkvėpimai iš mus supančios aplinkos,

30

dekoracijų

kūrimą.

unikalumo

mastu.

Jis

ir

pelnė

Dėl

sodrios gyvybingos spalvos, ryškus žaismin-

Vieni iš jų, pavyzdžiui, „Kastehelmi“, jau buvo

gumas ir unikalus stiklo charakteris – bėgant

realizuoti, tačiau tarp popieriaus lapų ko-

metams Toikka paukščiai tapo visame pa-

manda atrado ir šviesos dar neišvydusių idė-

Toikka kūryba visuomet buvo itin ryški, tad

saulyje kolekcionierių trokštamu objektu.

jų. Po atidžios paties menininko ir jo šeimos

naujoji kolekcija irgi tiesiog sprogsta spal-

peržiūros buvo nuspręsta: pasaulis tiesiog

vomis. Nesvarbu, ar kalbėsime apie naujuo-

Šiandien trapių stiklinių paukštelių kolekciją

privalo pamatyti šiuos kūrinius! Kruopščiai

sius puodelius, ar ryškią indų seriją „Helle“,

sudaro daugiau nei penki šimtai unikalių, ran-

atrinkus šešis tarpusavyje derančius, tačiau

namų tekstilę ar tokias mažas interjero de-

komis gamintų ir burna pūstų stiklo kūrinių,

skirtingus menininko piešinius gimė indų,

tales kaip žirklės ar servetėlės, – visus šiuos

kurie šlovina ne tik stiklapūčių meistrystės tra-

namų tekstilės ir kitų interjero detalių kolek-

objektus vienija žaismingi ir nenuobodūs

dicijas, bet ir Oiva Toikka kūrybinį kelią.

cija „The Curious Mind of Oiva Toikka“, pa-

Toikka piešiniai. Na, o kaip Oiva Toikka

gerbianti unikalų kūrėjo stilių ir netradicinį

kolekcija galėtų apsieiti be paukščio skulp-

požiūrį į dizainą.

tūros? Vienos rečiausių – ametisto – spal-

PASLAPTINGASIS TOIKKA PASAULIS

siskiria iš prieš tai buvusių.

vos asimetriškas paukštis sukurtas specialiai Prieš kelerius metus „iittala“ dizaino koman-

Nors ir paremta klasikinėmis „iittala“ verty-

140-ojo „iittala“ jubiliejaus proga. Tai šlovė

da savo stiklo gamykloje atrado apdulkėju-

bėmis, tai moderni ir jaunatviška kolekcija.

Toikka smalsumui, subtiliam spalvų pajauti-

sių dėžių, kuriose slėpėsi tikras dizaino lobis

Akį traukiančios spalvos, žaismingos formos,

mui ir niekada idėjų kurti nepaliaujančiai

– senutėliai paties Oiva Toikka piešti eskizai.

drąsa ir gyvybė – naujoji kolekcija stipriai iš-

vaizduotei.

„iittala“ salonus rasite PC „Ozas“ Vilniuje, PLC „Mega“ Kaune ir www.ginalasinterjeras.lt

31

Pasikalbėkime!

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Lina Juciūnaitė

Kai savo socialiniuose tinkluose pamačiau, kad vienas po kito draugai pradėjo dalytis klinikinės psichologės, buriuotojos, modelio Vaidos Stankutės naujuoju projektu „Pasikalbėk“, suklusau ir pakviečiau ją papasakoti daugiau.

Su mergina kalbėjomės ne tik apie edukacinį psichologinį projektą, kurio svarbiausias tikslas ‒ įkvėpti domėtis savo vidiniu pasauliu, bet ir apie skirtingų emocijų svarbą, mažus mielus ritualus, padedančius pagerinti emocinę sveikatą, ir, žinoma, apie nuo vaikystės ją lydinčią didžiulę meilę vėjui ir bangoms.

32

33

– Vaida, kodėl žmogui svarbu kalbėtis?

– Kalba yra labai svarbi. Įvardinti, įžodinti, įgarsinti tai, kas vyksta aplink ar vidiniame pasaulyje, yra reikalinga. Tik tada, kai pavadiname savo jausmus, būsenas ir patirtis, galime viltis asmeninių pokyčių, augti. Tiesa, kalbėtis – tai ne tik šnekėti, bet ir klausyti, išgirsti, būti atviram pokalbiui ir jame gimstantiems patyrimams.

– Tai kas yra „Pasikalbėk“ ir kaip tau gimė ši idėja?

– Projekto idėja kilo diskutuojant su verslo partneriu Luku. Drauge jau vystėme kitą projektą ir svarstėme apie tolimesnius žingsnius.

Lukas yra erdvėlaivių inžinierius, aš – klinikinė psichologė. Atrodo, du labai skirtingi pasauliai, tačiau juos sujungė bendras tikslas: ieškome efektyviausių, moderniausių ir patogiausių sprendimų, kurie padėtų gerinti žmonių psichikos sveikatą. Tai mus suvienijo. Na, gal dar meilė jūrai, vėjui ir bangoms, bet čia jau kita tema! (Šypsosi.) „Pasikalbėk“ yra sprendimas, jungiantis ieškančius psichikos sveikatos specialistų ir pačius profesionalus. Tai platforma, kurioje integruotos vaizdo skambučių, susirašinėjimo, registracijos ir apmokėjimo technologijos. Siekiame edukuoti apie psichikos sveikatą ir sukurti sistemą, leidžiančią pasiekti psichikos sveikatos specialistus greičiau, sklandžiau ir patogiau. Konsultacijos vyksta nuotoliniu būdu, tad specialistus gali pasiekti ne tik didžiųjų miestų gyventojai, bet ir regionuose, mažuose miesteliuose ar užsienyje gyvenantys žmonės.

Prasidėjus karantinui daugybė žmonių ėmė ieškoti psichikos sveikatos specialistų pagalbos. Tai tikrai buvo labai ypatingas, sudėtingas ir darbingas laikas. Susidarė ilgos laukiančių klientų eilės – specialistų pagalbos jie sulaukdavo tik po kelių mėnesių. Pastebėję šią problemą su Luku ėmėme ieškoti sprendimų. Taip prasidėjo „Pasikalbėk“. Vėliau prie komandos prisijungė programuotojas ir vartotojo patirties dizainerė, be kurių platforma tikrai neegzistuotų. Šiuo metu projektas sėkmingai auga, vienijame daugiau nei trisdešimt psichikos sveikatos specialistų, kurie turi magistro laipsnį, dauguma studijuoja psichoterapiją. Šiuo metu plečiamės ir į Kanadą – ten jau turime subūrę psichikos sveikatos specialistų būrį. Labai džiaugiuosi „Pasikalbėk“ komanda!

– Kartais atrodo, kad mums vis dar trūksta elementaraus raštingumo šioje srityje. Papasakok nežinantiems, kuo skiriasi psichologas, psichoterapeutas, psichiatras? Ar Lietuvoje žmonės, besilankantys pas psichologus, vis dar stigmatizuojami, o gal jau iš to išaugome?

– Žmonės tikrai painioja šiuos terminus ir tai labai suprantama. Taigi psichologai yra specialistai, aukštojoje mokykloje įgiję bakalauro ir magistro laipsnį. Magistro studijose jie specializuojasi pasirinkdami psichologijos kryptį (klinikinę, organizacinę, sveikatos ir t. t.). Šie specialistai padeda kryptingai spręsti konkrečias žmogaus problemas ir atlieka įvairius vertinimus. Psichiatrai yra medikai, baigę psichiatrijos rezidentūros studijas ir dėl to galintys gydyti vaistais. Tiek psichologai, tiek psichiatrai, tiek kitų krypčių medikai, gavę diplomą, gali studijuoti psichoterapiją ir tapti psichoterapeutais. Tai papildomos studijos, kurios suteikia specifinių žinių ir padeda taikyti psichoterapiją, kurios metu galimi giluminiai asmenybės pokyčiai. Jos rūšių irgi yra daugybė: psichoanalitinė, psichodinaminė, kognityvinė, dialektinė elgesio terapija ir t. t.

Suprantu, kad gyvenu burbule, kuriame kiekvienas turi savo psichoterapeutą, kuriame galima atvirai kalbėti apie emocinę sveikatą.

Draugai drąsiai klausia patarimo, į ką galėtų kreiptis, o ir aš pati jau kurį laiką lankau terapiją ir drąsiai tuo dalinuosi – manau, kad psichoterapija yra viena iš didžiausių dovanų sau. Tačiau suprantu, kad taip yra anaiptol ne visur. Vienas svarbiausių „Pasikalbėk“ tikslų yra edukuoti ir parodyti, kad mes visi kartais išgyvename krizių ir mums visiems kartais reikia pagalbos. Juk susilaužę ranką patys nesigaminame gipso namuose. Kodėl su psichologiniais sunkumais dažnai bandome dorotis vieni? Psichologai, psichiatrai ir psichoterapeutai yra žmonės, kurie turi specifinių žinių ir įgūdžių, leidžiančių efektyviau ir sklandžiau tvarkytis su psichologiniais sunkumais.

35

36

Tarp „Pasikalbėk“ klientų daugiausia jaunų žmonių, kurie išdrįsta prabilti apie savo sunkumus. Džiaugiuosi tuo, nes tai ir yra mūsų misija: psichologinę pagalbą padaryti prieinamesnę ir padėti jaunajai kartai vaduotis iš stigmų ir suvaržymų, įkvėpti rūpintis savimi ne tik išoriškai, bet ir iš vidaus: domėtis ir daugiau suprasti apie savo vidinį pasaulį.

– Kaip patartum rinktis psichologą? Ką reiktų žinoti prieš pirmąją konsultaciją?

– Žmonės psichologus renkasi labai skirtingai. Vieni labai daug perskaito, pasidomi skirtingomis kryptimis, tada išsirenka labiausiai kvalifikuotą ar geriausią įspūdį palikusį specialistą. Kiti renkasi intuityviai: pamatę nuotrauką, išgirdę ar perskaitę specialisto pasisakymą supranta, kad nori kalbėtis būtent su juo. Aš visada klausiu savo klientų, kodėl jie pasirinko mane. Būna įvairiausių atsakymų. Žinau, kad pasirinkti kartais nėra lengva, reikia pabandyti pabendrauti su keliais specialistais. Psichologinis konsultavimas, o ypač psichoterapija, yra ilgalaikiai procesai. Čia svarbu įsipareigoti ir turėti motyvacijos lankytis.

Rezultatai nepasirodo per dieną. Svarbu pasirinkti specialistą, su kuriuo norisi dirbti, nes greičiausiai bendrausite kurį laiką. (Šypsosi.) Prieš pirmąją konsultaciją daug žinoti nereikia. Turbūt pakanka tiesiog ateiti.

– Neretai sakoma, kad visos emocijos ‒ vienodai svarbios. Kas padeda išmokti jas pastebėti? Kodėl kiekviena iš jų mums reikalinga?

– Mums taip trūksta žinių apie emocijas, jų svarbą ir funkcijas!

Kaip dažnai girdžiu, kad žmogus nori nejausti „blogų“ emocijų, nepykti, neliūdėti... Bet juk nėra gerų ar blogų emocijų – visos emocijos mums gyvybiškai reikalingos. Jos turi kelias pagrindines funkcijas: padeda komunikuoti su aplinka ir su savimi, be to – lemia ir mūsų elgesį. Kai bijau – bėgu, kai pykstu – ginuosi, kai džiaugiuosi – elgiuosi kaip anąsyk, kai džiaugiausi. Kiekviena emocija yra svarbi ir reikalinga.

Manau, kad svarbu išmokti gerbti visus savo išgyvenimus. Taip dažnai

žmonės nori nepykti! O aš taip džiaugiuosi, kai nepykstantys klientai terapijoje pradeda tai daryti. (Šypsosi.) Pyktis mums padeda išlaikyti savo ribas, save apginti, atstatyti savivertę. Tai labai svarbi emocija – būtų labai pavojinga nepykti.

Svarbu atskirti emociją nuo elgesio. Emocijų, kaip ir minčių, pasirinkti negalime, tačiau VISADA galime pasirinkti, kaip elgsimės.

Manau, kad tai įsisąmoninę galime daug drąsiau jausti. Juk ir mama gali labai labai pykti ant parduotuvėje rėkiančio vaiko, bet su juo elgtis švelniai, nes toks elgesys daug efektyvesnis nei tiesioginė pykčio išraiška. Jausti galime viską, tik savo veiksmus svarbu pasirinkti išmintingai ir atsakingai.

– Kokios kasdienės paprastos praktikos padeda pagerinti emocinę sveikatą? Kas padeda sumažinti nerimą?

– Turbūt nėra vieno visiems tinkančio atsakymo. Manau, kad emocinę sveikatą gerina sportas, laikas sau, dienos ritualai ar rutinos, mėgstamos veiklos, bendravimas.

Nerimas yra viena dažniausių reakcijų į aplinkos dirgiklius. Jis susijęs ne su realia grėsme, o su interpretacija, kad gali nutikti kažkas grėsmingo, ir pasireiškia fiziniais simptomais – padažnėjusiu širdies ritmu, negiliu kvėpavimu, prakaitavimu, sutrikusiu virškinimu – bei nuogąstavimu dėl ateities. Pirmiausia svarbu atpažinti, kad nerimauju. Tada galima bandyti įsivardinti, kodėl (gal dėl darbo, gal dėl artimųjų sveikatos...). Įsivardijus galima pagalvoti, ką galiu pakeisti, o kas yra ne mano rankose. Jei galiu pakeisti – keičiu. Jei nuo manęs nepriklauso – galiu tik išbūti. Tokiu atveju gali padėti sportas, hobiai, meditacijos, kvėpavimo pratimai ir kiti savęs raminimo būdai.

Nerimas skatina vengti, tačiau kadangi jis kyla mūsų viduje – neturime, kur pabėgti. Tvarkytis su nerimu padeda faktai ir kritiškas žvilgsnis į realybę. Pavyzdžiui, nerimauju dėl artėjančio pristatymo. Realaus pavojaus nėra, tai tik mano interpretacijos (nepavyks sklandžiai kalbėti, pamiršiu svarbią informaciją, man užduos sudėtingų klausimų ir t. t.). Turiu sau priminti faktus: kad pristatymą darau ne pirmą kartą, tokioje situacijoje normalu nerimauti, galiu ko nors nežinoti ir vėliau atsakyti į klausimą, paprastai puikiai susitvarkau su tokiomis užduotimis ir nenutinka nieko blogo. Nerimas skatintų pabėgti ir pristatyme nedalyvauti. Būdas jį įveikti – susitikti su nerimu.

– Darbe tu pasinėrusi į kitų žmonių pasaulį. Kaip tarp kitų problemų, rūpesčių nepamesti savęs? Apskritai, kaip ir kada supratai, kad duoti kitiems gali tik tada, kai pati viduje jautiesi pilna?

– Psichologinis konsultavimas ar psichoterapija tikrai sukuria ypatingą santykį ir aplinką. Specialisto kabinete svarbus tik kliento pasaulis, jo išgyvenimai, o specialisto mintys, jausmai ar patyrimai reikšmingi tik santykyje su klientu. Skamba sudėtingai, bet tai tikrai nepaprastas procesas. Visame tame neprarasti savęs padeda įgytos žinios ir įgūdžiai. Pati lankau psichoterapiją ir supervizijas – taip stengiuosi užtikrinti, kad mano darbo kokybė aukšta.

37

– Vaida, o kokios yra tavo asmeninės kasdienybės praktikos, ritualai, kurie tau padeda atsipalaiduoti? Kaip save palepini?

– Man patinka skaityti, ryte lėtai mėgautis kava. Skiriu laiko ilgiems pokalbiams su artimiausiais draugais, sportui, buvimui gamtoje, žaidimams – labai mėgstu savaitgalio popietę parke žaisti nardus. Man labai svarbus judėjimas: bėgimas, boksas, plaukimas, jodinėjimas. Visa tai padeda atgauti jėgas, pailsėti, susitvarkyti su nerimu.

– Esi ne tik psichologė, bet ir buriuotoja! Neabejoju, turi ypatingą santykį su vandeniu?

– Taip, man tai pagrindinis jėgų šaltinis. Prie vandens aš pailsiu, atsigaunu. Užaugau jachtklube, nuo mažens man patiko vėjas ir bangos.

Manau, tai labai daug davė man kaip asmenybei: augino atkaklumą, drąsą, ištvermę, be to, leido pajusti, kas yra tikra, nevaldoma laisvė.

– Dar tau nesvetimas ir modelio darbas. Kaip savyje suderini tris tokias skirtingas sritis?

– Tikrai labai daug skirtingų pasaulių! (Šypsosi.) Esu labai dėkinga savo šeimai ir likimui, kad turėjau galimybę taip anksti pradėti keliauti.

Modelio darbas man leido daug pamatyti, patirti, išgyventi. Susipažinau su skirtingomis kultūromis, žmonėmis. Buvo kelionių, kurios tuo metu man tikrai rodėsi kaip sapnas. Esu dėkinga, kad dabar daugybėje pasaulio miestų jaučiuosi lyg namie. Kelionės išugdė smalsumą tyrinėti ir gyventi.

– Na, ir pabaigai... mylimiausias tavo aksesuaras, knyga ir vieta.

– Aksesuaras – žiedas, ant kurio parašyta „gyvenimas yra dabar“.

Manau, kad mums visiems reikėtų dažniau tai prisiminti.

Knyga – šiandien pirmiausiai į galvą ateina S. Freudo „Totemas ir Tabu“, tačiau dažnai vis sugrįžtu ir prie C. P. Estes „Bėgančios su vilkais“.

Vieta – kur nors prie vandens: jūros ar vandenyno.

39

Puoselėti kūną grįžtant prie šaknų Gyvename laikais, kai nebegalime likti abejingi aplinkosaugos problemoms. Vienas ryškiausių etiško, aplinka ir pasauliu besirūpinančio verslo pavyzdžių – Jungtinėje Karalystėje įkurtas kosmetikos prekės ženklas „The Body Shop“, kurio iki šiol puoselėjamą filosofiją nuo pat pirmosios parduotuvėlės padiktavo „The Body Shop“ įkūrėja Anita Roddick.

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: „The Body Shop“ archyvas

AKTYVISTĖ, PUOSELĖJUSI TVARAUS VERSLO IDĖJAS

VEGANIŠKA, ODĄ MYLINTI FORMULĖ

Anitos Roddick vardas verslo pasaulyje žinomas nuo seno – pri-

Naujieji kūno sviestai yra sertifikuoti „Veganų draugijos“ – net

pažinta etiško verslo pradininkė, 1976 m. Braitone įkūrusi natūra-

95 % jų sudėties sudaro natūralios kilmės ingredientai. Vienas

lių, savo rankomis pagamintų kosmetikos priemonių parduotu-

tokių – rankomis gaminamas sviestmedžių aliejus, gaunamas

vėlę, siekė, kad jos produktai būtų ne tik natūralūs, bet ir nekenktų

iš Ganoje įsikūrusios Tungtėjos moterų asociacijos, kuri suteikia

gamtai – Anitai rūpėjo, iš kur atkeliauja jos gaminių ingredientai,

darbo vietas net 600 moterų iš 11 kaimų Ganoje. Sviestmedžių

ji buvo viena iš kosmetikos produktų papildymo bei pakuočių

aliejus gaminamas išskirtinai rankomis, šį iš kartos į kartą perduo-

perdirbimo puoselėtojų. „The Body Shop“ veikla grindžiama fi-

damą tradicinį gamybos būdą sudaro net 18 etapų.

losofija, kad „verslas turi kurti gėrį“, – tai Anitos mėgstama frazė.

Atkakliai kovojusi prieš kosmetikos įmonių bandymus su gyvū-

Ypatinga ne tik naujųjų kūno sviestų gamybos formulė, bet ir jų

nais, inicijavusi daugybę kampanijų su tokiomis organizacijomis

ant odos paliekamas pojūtis. Avokadų, mangų ar migdolų pieno

kaip „Greenpeace“, „Cruelty Free International“ ir „WaterAid“, pa-

– net 13 skirtingų gamtos įkvėptų kvapų maitinamieji kūno svies-

rašiusi daugiau nei dešimt knygų apie verslą ir planetos išsaugoji-

tai suteikia net 96 valandas trunkantį drėkinimą. Patepus kūno

mą, Anita įkvėpė ne vieną žmogų siekti pokyčių, rinktis natūralius

sviestu odą, ji tampa ypač švelni ir glotni, be menkiausio lipnumo

produktus ir vartoti juos darnoje su pasauliu ir gamta.

pojūčio.

Tęsdamas įkūrėjos pradėtas misijas ir socialines kampanijas, pre-

ATSAKINGA MEILĖ SAU

kės ženklas „The Body Shop“ dar stipriau atsigręžia į savo šaknis – šiais metais atnaujinti kūno sviestai gali pasigirti dar natūrales-

Dėl visiškai perdirbamų pakuočių naujieji „The Body Shop“ kūno

ne, veganiška sudėtimi bei pačia tvariausia pakuote savo istorijo-

sviestai yra tvariausi kūno sviestai kompanijos istorijoje. Naujų-

je. Juk kadaise viskas prasidėjo vienoje mažoje virtuvėje...

jų pakuočių dangteliai yra pagaminti iš aliuminio, o indeliai – iš 100 % perdirbto plastiko. Dalis šio plastiko buvo surinkta itin sti-

RŪPESTIS KŪNU, SUKURTAS PRIEŠ 30 METŲ

priai nuo plastiko taršos kenčiančio Indijos miesto Bengalūro gatvėse.

Visi geri dalykai prasideda nuo rankų darbo. Patį pirmąjį „The Body Shop“ kūno sviestą Anita Roddick 1992 m. pagamino

Pasitelkdama sąžiningos prekybos programą, „The Body Shop“

tiesiog savo namų virtuvėje. Ganoje susipažinusi su vietinėmis

ne tik bando išspręsti didelę taršos problemą, bet ir aprūpina

moterimis, kurios savo rankomis iš sviestmedžių riešutų gamino

2500 atliekų rinkėjų geresnėmis sanitarinėms sąlygomis ir moka

kūno odą drėkinančią priemonę, Anita pamėgino kai ką pana-

už jų surinktą plastiką sąžiningą atlygį. Naudodama 100 % per-

šaus sukurti ir savo namų virtuvėje Didžiojoje Britanijoje. Nauja-

dirbtą plastiką, „The Body Shop“ kasmet sutaupo daugiau nei

jam produktui „sviesto“ vardą padiktavo Anitos dukra, tuo metu

241 tonas naujo plastiko.

tepusi duonos skrebutį. Pamačiusi naująjį mamos kūrinį, tarė: „Atrodo kaip sviestas... Tik kūnui.“

Naujieji „The Body Shop“ kūno sviestai – ne tik drėkinamosios kūno odos priežiūros priemonės, bet ir neįkainojamos meilės

Tai buvo revoliucingas žingsnis kosmetikos industrijoje: „The Body

sau bei gamtai išraiška.

Shop“ sukurta inovacija – maitinamasis, sodrios konsistencijos kūno sviestas – pakeitė iki tol vyravusius lengvus kūno losjonus.

Per 30 metų „The Body Shop“ kūno sviestai keitėsi ir evoliucionavo, daugelis prekių ženklų ėmė juos kopijuoti, kurti savas versijas, tačiau dėl savo unikalios formulės ir ją pamilusių žmonių šis sviestas iki šiol išliko vienas populiariausių grožio kompanijos produktų.

42

www.thebodyshop.lt

43

STILIAUS KODAS

Jos (gyvenimo) stilius Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Lina Jushke

Apie stilių interjero dizainerė Agnė Stanikūnaitė-Pocienė tikrai turi ką papasakoti. Ir nors niekada specialiai nesiekė atrodyti stilingai, o stilių visada siejo ne su drabužiais, o su vidine būsena, pripažįsta: „Mano išorė atspindi tai, kas slypi viduje.“ O Agnės viduje – ir galingos vandenyno bangos, ir audringi vėjo šuorai, ir nenuspėjamos situacijos darbe, tačiau svarbiausia – visa užliejanti vidinė ramybė. Ramybė, kurią moteris atrado visai neseniai.

45

Nors visada buvau savita, niekada nelaikiau savęs išskirtine ar itin stilinga – stiliaus nesureikšminu ir niekada specialiai nesiekiu.

46

Daug metų siekiau gyventi taip, kaip gyvenu dabar. Būtent šią vasarą sugebėjau pažvelgti į save iš šalies – pajaučiau didelį džiaugsmą ir dėkingumą už tai, kur esu, su kokiais projektais dirbu.

Ši vasara buvo viena geriausių, kokias prisimenu, – pavyko balansuoti tarp darbų ir poilsio. Džiaugiuosi pagaliau užsitarnautais nuostabiais projektais ir žmonėmis, kurie suteikia progą jiems kurti. Mano darbe daug streso, niekada negali nuspėti, kada jis smogs iš pasalų, todėl esu be galo laiminga, kad pagaliau pavyksta viską suvaldyti ir išlikti ramiai.

Net tada, kai situacijos atrodo beviltiškos.

Nors anksčiau maniau, kad stiliaus pojūtis – įgimtas, stebėdama pavyzdžius, kai žmonės per kelis metus kardinaliai pasikeičia ir sužydi, supratau – visko galima išmokti, tereikia domėtis, eksperimentuoti, turėti noro ir, žinoma, kūrybiškumo. Jei esi nors šiek tiek kūrybingas ir turi polinkį į detales, net ir nebūdamas didelis mados entuziastas gali atrodyti stilingai.

Nors stilius dažnai painiojamas su mokėjimu aprangoje atspindėti tendencijas, esu tikra – naujausi mados vėjai neturi nieko bendra nei su asmeniniu stiliumi, nei su vidine būsena.

Mano išorė atspindi tai, kas slypi viduje.

Kitaip niekada ir nebuvo – išorė ir vidus tiesiogiai susiję. Taip pat ir su aplinka. Nesvarbu, ar esu viena namuose, ar tarp galybės žmonių, aprangoje ir mane supančioje aplinkoje susikuriu geros savijautos oazę.

Stilingas žmogus man yra ramus žmogus. Nepersistengiantis, pasitikintis savimi. Toks, kuriam nereikia stengtis atrodyti stilingai, nes viskas, kas jį supa, yra natūraliai atrasta, išgyventa, turi prasmę, teikia džiaugsmą. Jis nesuka galvos, kad „nepasirinko geresnio rūbų derinio“. Keista, kai žmonės planuoja savo aprangą pagal naujausias tendencijas, – mano požiūris į stilių visai kitoks. Stilius – tai visų pirma savęs pajautimas.

49

Gyvenimo stilius – tai antrasis aprangoje pereina į aplinką, elge da. Galimybė elgtis, atrodyti, gyv nimu – tai man reiškia gyvenim kankamai patirties, turintis savą esantis dermėje su vidumi savo specialiai nė nesiekdamas. Tai traukia artimas sielas. Ir tikra

Nuoširdžiai nežinau, kaip pavadinti savo aprangos stilių. Galbūt gatvės mada? Visada maniau, kad esu gana berniukiška ir praktiška, neišsišokanti. Mėgstu, kad rūbas tiktų visoms progoms. Nuo mažens mėgau vyriško silueto ir didintus drabužius –gal dėl to, kad vaikystėje nešiojau brolio išaugtus?

(Juokiasi.) Juos patobulinu ir derinu savitai.

etapas, kai dėmesys detalėms esį. Sakyčiau, tai ateina su branventi, kaip nori, ir džiaugtis gyvemo stilių. Žmogus, sukaupęs paestetiką, žinantis, kas jį džiugina, o gyvenimo stilių transliuoja to tiesiog matosi, eina iš vidaus ir ai nėra tik daiktinis pavidalas.

Mano drabužiai – it uniforma. Mažai eksperimentuoju, turiu itin nusistovėjusį stili renkuosi tik tokius drabužius, kuriais vilkėdama pasitikiu savimi. Neturiu nei „pro nių“, nei „darbo“, nei „laisvalaikio“ rūbų – visi mano daiktai skirti visoms progom Kartais būna, kad vieną dieną su tais pačiais marškiniais plaukioju banglente, o k – jau einu į rimtą susitikimą. Galiu griebti bet ką iš spintos ir viskas sukris taip, k reikia. Turiu nemažą švarkų pasirinkimą – su švarku jaučiuosi patogiai, nesvarbu jis derinamas prie sportinių tamprių, džinsų, šortų ar kostiuminių kelnių.

Savo gyvenimo stilių galiu apibūdinti keliomis idėjomis.

Visų pirma, noriu būti atvira pasauliui, nebūti kategoriška, niekada nemeluoti, kovoti už tiesą, stengtis padaryti viską šimtu procentų, o dėl viso kito, kas ne mano jėgoms, nesirūpinti, nes to nepakeisiu. Daug keliauti, patirti kuo įvairesnių jausmų, pamatyti kuo įvairesnių žmonių.

Džiaugtis mažomis pergalėmis ir visada judėti į priekį.

52

Nuo mažens gaudavome siuntinių iš Kanadoje gyvenančių giminaičių, kuriuose būdavo stilingų ir Lietuvos tendencijoms nebūdingų rūbų. Kai kurie jų būdavo mano dydžio, o kiti – visiškai man netinkami, tačiau vis tiek sumąstydavau, kaip prisitaikyti per didelius ar vyriškus modelius. Gyvenome kukliai ir sukdavomės su tuo, ką gaudavome. Tai truko tikrai ilgai ir šių siuntinių laukdavome su dideliu nekantrumu! Neabejoju, kad tai galėjo visiškai pakeisti mano požiūrį į stilių – nuo mažens neskirstau drabužių į vyriškus ir moteriškus. Mėgdavau juos pritaikyti sau: patrumpinti, nukirpti. Tą darau ir dabar!

Nešioju tik tris aksesuarus: skrybėlę, batus ir rankinę. Esu kokybiškų rankinių ir skrybėlių mylėtoja. Šie aksesuarai puikiai papildo mano stilių ir suteikia daug erdvės žaisti deriniais.

Skrybėlės mano gyvenime atsirado iš labai praktiškų sumetimų: siekio suvaldyti garbanotus plaukus. Surišti jie atrodydavo prastai, išsitiesinusi jausdavausi kaip su progine šukuosena, o kartą užsidėjus skrybėlę apėmė ramybė, su ja pasijutau savimi. Esu prie jų prisirišusi ir pripratusi, kai kurie mano užsakovai nė nėra manęs matę be skrybėlės! Kartais, kai būnu be jos, žmonės manęs nė neatpažįsta.

Labai mėgstu peržvelgti nauja tinkamų drabužių. Puikiai žin kas tinka. Jau seniai nebeap parduotuvėse – šis sprend drabužio gyvenimą ir suma

Džiaugiuosi įdomiais kitų žmonių stiliaus deriniais, mane tikrai dažnai intriguoja tie, kurių stilius kardinaliai skiriasi nuo manojo, tačiau pati niekada nejaučiu poreikio išbandyti nieko kito kaip tik savo nusistovėjusią spintą.

as kolekcijas ir jose atrasti sau nau, ko man reikia, kas gražu, sipirkinėju greitosios mados dimas prailgina nešiojamo ažina apsipirkimų dažnumą.

Švedų prekės ženklas „Acne Studios“ buvo greitosios mados atsisakymo pradžia, o „Balenciaga“ – stiprus atėjimas į gatvės madą. Vėliau spintoje atsirado ir kitų panašios stilistikos ženklų.

Kai atradau prekės ženklų, kurių drabužiai lengvai pritaikomi tiek gatvei, tiek progoms, jie iškart pavergė mano širdį.

Daugiausiai mano spintoje – „Balenciaga“, „Acne Studios“, „Gucci“, „Sandro“, „Prada“ daiktų.

Pritariu minčiai, kad norint susikurti patinkančią spintą reikia gerai pažinti save. Čia ir vėl sugrįžtame prie gyvenimo stiliaus sąvokos – kai tikrai gerai jautiesi, jauti save, žinai, ko nori aplinkoje, žinosi ir kaip save išreikšti apranga.

Turiu tikrai nemažą skrybėlių kolekciją. Tobulos skrybėlės paieškų kelias buvo ilgas!

Iš pradžių visiškai nesupratau, koks man tinkamas skrybėlės krašto plotis, forma ar dydis. Savo spintoje planuoju pasilikti tik tas, kurios labiausiai atitinka mano poreikius, taip didžiulė kolekcija sumažės iki keturių ar penkių. Vis dėlto tikiu, kad ji ir toliau nenustos augti, tik jau remiantis kitais kriterijais.

Atradusi meilę vandeniui ir visas kitas veiklas lauke, kurį laiką dėl savo stiliaus jaučiausi nejaukiai.

Atvykusi į kempingus ir sporto bendruomenes pasijusdavau kaip išsišokėlė – tos aplinkos žmonės savo stiliui skiria gerokai mažiau dėmesio. Vis dėlto po kurio laiko nusiraminau suvokusi, kad niekam neįdomu, kaip aš atrodau, tai tik mano galvoje.

Naująjį rudens sezoną jaučiu didėjantį poreikį naujai rankinei.

Kadangi ji nebus greitosios mados pirkinys, tai – rimtas sprendimas. Taip pat atėjo laikas įsigyti naują lietpaltį, esu nusižiūrėjusi ir naują skrybėlę. Na, o visa kita – ekspromtu!

STILIUS

Septyni mados dešimtmečiai Šiais metais italų mados namai „Max Mara“ švenčia septyniasdešimtąjį jubiliejų. Septyni dešimtmečiai laikui nepavaldžios mados, nepriekaištingos kokybės ir rafinuotumo – „Max Mara“ drabužiai niekada neužgožia žmogaus, tačiau jau metų metus spinduliuoja subtiliu moteriškumu ir skatina visada išlikti savimi.

Nuotraukos: „Max Mara“ archyvas

Rudens naujienų ieškokite parduotuvėje „Max Mara“ Didžioji g. 18, Vilniuje.

PALTAS

PALAIDINĖ

MARŠKINĖLIAI

„MAX MARA“, 3399 EUR

„MAX MARA“, 579 EUR

„MAX MARA“, 209 EUR

Ilgas dvieilis „Max Mara“ kašmyrinis paltas – tai kokybės, nesenstančio stiliaus ir visada aktualaus silueto garantas, kuriam išskirtinumo suteikia kimono tipo rankovės ir išraiškinga apykaklė. Galite rinktis iš dviejų – klasikinės kupranugario ir pilkos spalvų.

Puošni Italijoje sukurta natūralaus šilko palaidinė taps nepamirštamu šventinio įvaizdžio akcentu. Švelniai pilka spalva, pūstos rankovės, palei kaklą surišamas išraiškingas kaspinas – derinkite su panašaus atspalvio sijonu ar plačiomis lengvomis kelnėmis.

Tikrų tikriausia „Max Mara“ klasika – natūralios medvilnės marškinėliai, dekoruoti vieno elegantiškiausių šunų – veimaranerio – fotografija, kurią prieš du dešimtmečius sukūrė žymus menininkas Williamas Wegmanas. Šie marškinėliai – tai dalis šventinės kolekcijos, kuria „Max Mara“ žymi mados namų septyniasdešimtmetį.

STILIUS

Odė Romai Šiandien mados namai „Max Mara“ laikomi pačiu geriausiu elegancijos, subtilumo ir moteriškumo simboliu. Ir ne veltui! Įkvėpti britiško stiliaus ir itališko temperamento, nuo pat kompanijos įkūrimo 1951-aisiais „Max Mara“ kuria moteriai, kuri kasdien mėgaujasi mados žaidimais.

Nuotraukos: „Max Mara“ archyvas

Pirkite ir internetu www.soulz.lt

SUKNELĖ

RANKINĖ

ŠVARKAS

„MAX MARA“, 999 EUR

„MAX MARA“, 1169 EUR

„MAX MARA“, 1119 EUR

Itin moteriška iš natūralios kupranugario vilnos sukurta suknelė su ¾ ilgio kimono stiliaus rankovėmis ir šeštąjį dešimtmetį menančiu siluetu. Nešiokite persijuosę tos pačios spalvos dirželiu, derinkite prie odinių ilgaaulių ir rinkitės iš dviejų nepakeičiamų spalvų – kupranugario rudos ir juodos.

Įspūdinga kaip ir pats miestas – „Max Mara“ rankinė „Roma“ – tai mados odė amžinajam miestui ir istoriniam jo paveldui. Skulptūriška iš natūralios odos sukurta rankinė traukia akį ir bet kurį rudens įvaizdį pakylėja į kitą lygį. Trys išskirtinės spalvos – tabako ruda, pieno balta ir pilka – leis lengvai žaisti skirtingais įvaizdžiais.

Iš vilnos ir kašmyro sukurtas šiltas kupranugario spalvos švarkas, dekoruotas klasikinėmis megztomis pynėmis, išraiškinga apykakle ir patogiomis kišenėmis.

Derinkite prie džinsų ar tos pačios spalvos suknelės.

STILIUS

Nevaržoma laisvė... gyventi!

BERETĖ „MARELLA“, 79,9 EUR

Prekės ženklas „Marella“ naująjį rudens sezoną pasitinka jaudinančiomis naujienomis, kurias jungia vienas raktinis žodis – „laisvė“. Šį sezoną „Marella“ kalba apie laisvę derinti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nesuderinama, apie laisvę atrasti savo unikalų stilių ir laisvę pasileisti į kelią, kada tik panorėsi.

Vienas mažytis aksesuaras, mintimis akimirksniu nukeliantis į paslaptingojo Paryžiaus gatves. Panardinantis į svaigias prancūziškas akimirkas, kurių nesinori paleisti... Iš natūralios vilnos sukurta „Marella“ beretė – tai stiprus ir jausmingas aksesuaras. Rinkitės iš trijų klasikinių spalvų – kupranugario rudos, pieno baltos ar tamsiai pilkos.

PALTAS „MARELLA“, 319 EUR

Nuotraukos: „Marella“ archyvas

„Teddy“ stiliaus paltas „Marella“ – pats geriausias pavyzdys, kaip naujiena virsta klasika. Tiesus siluetas, sodri karamelės arba tamsi samanų spalva, plati apykaklė – viskas, ko reikia žvarbioms rudens dienoms.

AULINUKAI „MARELLA“, 319 EUR

Odiniai aulinukai, dekoruoti lengvai nuimamu dirželiu su aukso spalvos detalėmis. Nepakeičiamas apavas, kurį lengva derinti ir su plazdančiomis vasarą menančiomis suknelėmis, ir su klasikinio kirpimo kelnėmis ar mylimais džinsais.

Rudens naujienų ieškokite parduotuvėse „Marella“ PC „Europa“, Konstitucijos pr. 7 a, Vilniuje, PC „Akropolis“, Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaune, ir parduotuvėse „City men&women“ Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

STILIUS

Itališkas charakteris

RANKINĖ „OPHELIE“, COCCINELLE, 259 EUR

Nedidelė, tačiau itin charakteringa rankinė „Ophelie“ bet kuriam jūsų įvaizdžiui suteiks netikėtumo. Derinkite su lengva šilko suknele ypatingoms progoms arba švęskite kasdienybę mažąją „Ophelie“ pasiimdamos į pasivaikščiojimą mieste.

Dar 1978-aisiais Italijos mieste Parmoje sukurtas ženklas „Coccinelle“ iki šių dienų yra itališkų standartų, subtilios elegancijos ir nepriekaištingos kokybės sinonimas. Ne veltui – juk kiekviena „Coccinelle“ rankinė gaminama rankomis ir kuriama taip, kad būtų lengvai pritaikoma bet kuriai progai, o į kasdienybę įneštų unikalumo ir ypatingumo prieskonį.

RANKINĖ „MARQUISE“, COCCINELLE, 389 EUR

KUPRINĖ „LEA“, COCCINELLE, 329 EUR

Patogi ir neįpareigojanti iš natūralios odos sukurta „Coccinelle“ kuprinė „Lea“ - tai praktiškas aksesuaras kiekvienai, kuri už viską labiau vertina komfortą.

Nepamesdama moteriškumo ši talpi kuprinė taps neatsiejama jūsų ilgesnių pasivaikščiojimų palydove.

Rankinių ieškokite parduotuvėje „Coccinelle“ PC „Europa“, Konstitucijos pr. 7 a, Vilniuje, ir „City men&women“ Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

Nuotraukos: „Coccinelle“ archyvas

Žavioji iš natūralios odos sukurta „Marquise“ rankinė, dekoruota specialia „goodie“ technika. Tai praktiška, tačiau kartu ir moderni rankinė, kuriai žavaus subtilumo suteikia aukso spalvos detalės. Rinkitės iš švelniai rausvos, debesų žydros ar klasikinės juodos spalvų.

Daniškojo dizaino identitetas Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: „Fritz Hansen“ archyvas

Daniškasis dizainas, pirmą kartą išpopuliarėjęs praėjusio amžiaus ketvirtajame–šeštajame dešimtmečiuose, visame pasaulyje žinomas dėl aptakių iki mažiausių detalių ištobulintų švarių linijų, raf inuotumo ir paprastume slypinčio meistriškumo.

Daniškoji f ilosof ija, siekis kurti kuo daugiau šviesos erdvei suteikiančius dizainus, patogius ir ilgaamžius baldus išlieka aktualus ir šiandien. „Fritz Hansen“ – viena didžiausių ir svarbiausių Danijos baldų įmonių, savo veiklą pradėjusi 1872 metais. Vedama aistros geram dizainui, grožiui, kokybei bei meistriškumui, ši įmonė ir pagrindinis jos dizaino vadovas Christianas Andresenas geriausiai įkūnija modernų šiaurietiškąjį gyvenimo būdą ir tikrąjį daniško dizaino identitetą.

62

63

1980 metais pradėjau eksperimentuoti kurdamas baldus ir įvairias lempas. Tada ir supratau, kad tam mano mechanikos inžinieriaus išsilavinimo neužteks...

– Christianai, papasakokite apie savo vaikystę – koks jūsų anksčiausias prisiminimas veikiant ką nors kūrybiško?

– Kiek tik save prisimenu, visada mėgau statyti ir kurti daiktus. Be to, nuo pat vaikystės mėgau piešti įvairius objektus – nuo namų iki mašinų. (Šypsosi.) Tad kūryba mano gyvenime atsirado labai anksti.

– Ar daniškos šaknys daug prisidėjo prie jūsų skonio, kūrybos krypties formavimosi?

– Užaugau labai kūrybiškoje ir meniškoje šeimoje. Mano vaikystės namuose buvo daug daniškų baldų, įkvėptų 1960 metų dvasios. Būtent jie ir paskatino pradėti daugiau domėtis dizainu, kultūra ir, žinoma, baldais.

1980 metais pradėjau eksperimentuoti kurdamas baldus ir įvairias lempas. Tada ir supratau, kad tam mano mechanikos inžinieriaus išsilavinimo neužteks, jaučiau, kad trūksta reikiamų įgūdžių. Tad įstojau mokytis dizaino į Danijos dizaino akademiją – nuo to viskas ir prasidėjo.

– Iš kur semiatės įkvėpimo?

– Įkvėpimo semiuosi visur. Jau praėjo nemažai laiko, kai pats kūriau dizainus, tačiau iki šiol mėgstu kurti namus ir interjero projektus, kurių didžiausias įkvėpimo šaltinis yra gamta, menas ir įvairios architektūros srovės iš viso pasaulio.

– Papasakokite apie savo darbą – kaip atrodo tipinė Danijos baldų įmonės dizaino vadovo darbo diena?

– Aš dirbu pagrindinėje „Fritz Hansen“ būstinėje, įsikūrusioje šiauriau Kopenhagos esančiame Aleriode. Šioje vietoje kuriame baldus nuo 1920 metų! Įprastinę dieną daugiausiai praleidžiu kurdamas strategijas, vystydamas projektus kartu su dizaino komanda ir laisvai samdomais dizaineriais, su kuriais bendradarbiaujame. Didžiąją darbo dalį sudaro susitikimai, naujų idėjų paieškos, kūrybinės dirbtuvės, bendradarbiavimas su inžinieriais, marketingo, pardavimų ir tiekimo komandomis.

– Kas jums svarbiausia kuriant naujus projektus?

– Didžiausią dalį šiuolaikinių produktų kuriame drauge su projektų vadovų ir dizaino komandomis. Vystome didžiulius projektus, jungiančius baldų, aksesuarų ir šviesos sprendimus – jie būna ypač kūrybingi! Prašau dizainerių sukurti tam tikrą produktą, o įmonė veikia kaip idėjos vystytoja, paverčia dizainerio sumanymą galutiniu produktu. Įmonėje dirba komandos, atsakingos tiek už naujus dizainus ir jų gamybą, tiek ir už platinimą, tad galime patys pristatyti savo naujienas pirkėjams. Jei reikėtų atsakyti trumpai – svarbiausia yra kūrybiškumas ir komandinis darbas.

64

65

66

– Pastebėjau, kad jūsų kūryboje ypač svarbios spalvos – kodėl?

– Visi mano kūriniai susieti su spalvomis ir skulptūriniu dizainu. Skulptūriniai ir originalūs dizainai, kuriuos taip mėgstu kurti, labai puikiai priima spalvas. Jos suteikia išskirtinumo visai mano ir dizaino komandos kūrybai.

– Ar galėtumėte tiems, kurie dar nėra girdėję apie „Fritz Hansen“, pristatyti šią įmonę? Kaip viskas prasidėjo?

– Tai labai svarbus klausimas, apie jį galėčiau parašyti visą knygą. (Šypsosi.) 1872 m. Fritzas Hansenas įkūrė baldų ir jų dalių gamybos cechą. XIX–XX amžiuje gaminama produkcija išsiplėtė, tad buvo įsigytos ir įkurtos naujos patalpos, kuriose dirbame iki šiol.

1920–1950 metais „Fritz Hansen“ tapo didžiausia baldų gamintoja visoje Danijoje. Įmonę valdyti perėmus Fritzo sūnui Christianui, dėl jo aistros ir susidomėjimo dizainu kartu su geriausiais danų dizaineriais buvo sukurti ikoniškieji „Fritz Hansen“ dizainai bei baldai ir išvystyta įmonės filosofija bei dizaino stilius. Nuo tada kompanija toliau plėtojosi kurdama ypatingo dizaino ir kokybės baldus.

– „Fritz Hansen“ apibūdina save kaip vizualaus dizaino kūrėjus. Ką jums tai reiškia, kokia jūsų dizaino filosofija?

– „Fritz Hansen“ dizaino filosofija į mūsų įmonės genetinį kodą įrašyta jau labai ilgai. Vadovaujamės trijų pakopų strategija: kurdami produktus pagrindinį dėmesį skiriame vizualumui, funkcionalumui ir emocijai. Vizualumas išreiškia mūsų originalumo ir klasikos siekį, funkcionalumas atspindi mūsų kokybę, meistriškumą ir nesenstančius produktų dizainus, o emocijose užkodavome savo norą ir pasiryžimą būti visada ištikimiems savo filosofijai ir genetiniam kodui, atvirumą ir nuoširdumą bet kurioje prekės ženklo perteikiamoje žinutėje ir mūsų išskirtinio dizaino produktuose.

– O ką reiškia išskirtinis dizainas?

– Šią frazę naudojame norėdami pabrėžti, kad visuose savo darbuose siekiame mesti sau iššūkį. Norime, kad kiekvienas produktas, kurį paleidžiame į prekybą, suteiktų mūsų klientui jausmą, kad ir savininkas, ir įsigytas produktas yra išskirtinis ir originalus. Mūsų produktai turi provokuoti emocijas, aistrą, norą daryti – jie turi pasakoti istorijas, o ne paprasčiausiai atlikti funkciją.

– Teigiate, jog savo objektais reprezentuojate ateities klasiką.

Ką jums tai reiškia?

– Šis klausimas turėtų keliauti mūsų pirkėjams – kūriniai imami vadinti klasika tik tada, kai klientai juos pamilsta ilgam laikui. Greitai pasirodantys, tačiau taip pat greitai išnykstantys produktai labai retai virsta klasika, nebent būtų išties išskirtiniai. Didžiuojuosi, kad tokie yra daugelis mūsų kūrinių, tik pats mieliau renkuosi juos vadinti aktualiais. Jei produktas bus aktualus auditorijai, jis turi labai daug galimybių tapti ir vadintis dizaino klasika.

67

Ne mes stengiamės kalbėti tų dizainerių kalba, o jie interpretuoja mūsų DNR savo dizainuose. Mums labai pasisekė, kad turėjome tokių bendrų projektų.

– Jūsų įmonė išties garsi ikoniškais, klasika virtusiais dizainais!

Ar turite savo mėgstamiausią?

– Šio klausimo sulaukiu dažnai. Į jį atsakydamas jaučiuosi lyg rinkdamasis tarp savo vaikų ar mėgstamiausio maisto. ( Juokiasi.)

Man patinka visi mūsų kurti dizainai, tačiau jei būtinai turėčiau išsirinkti vieną, manau, tai būtų kėdė „Swan“ – nepaprastai gražus, ilgaamžis baldas, papuošiantis bet kokią erdvę.

– Sėkmingiausiu iki šiol jūsų bendru projektu galima pavadinti darbą su danų architektu ir baldų dizaineriu Arne Jacobsenu.

Kodėl jis tokia svarbus? Su kuo pats norėtumėte sukurti svajonių projektą?

– Iki šiol stengiamės atrasti dizainerių, su kuriais galėtume bendradarbiauti taip dinamiškai, sėkmingai ir ilgai kaip su Arne Jacobsenu. Tokių, kurie tampa mūsų įmonės dalimi, supranta mūsų filosofiją ir meta mums iššūkių – projektai su jais sėkmingiausi. Ne mes stengiamės kalbėti tų dizainerių kalba, o jie interpretuoja mūsų DNR savo dizainuose. Mums labai pasisekė, kad turėjome tokių bendrų projektų. Jaime Hayonas, Cecilie Manz ir „Nendo“ studija – mano svajonių dizaineriai, su kuriais bendradarbiaujame jau ilgą laiką. Tikėkimės, kad taip bus ir toliau. (Šypsosi.)

– Vienas populiariausių objektų, apibūdinančių daniškąjį dizainą, vis dar išlieka medinė kėdė. Kaip susiformavo toks įvaizdis?

Ar būčiau teisi sakydama, kad prie to prisidėjo „Fritz Hansen“ ir Arne Jacobsenas?

– Ir taip, ir ne. Daniškoji medinė kėdė egzistavo jau gerokai anksčiau prieš Arne Jacobseną. Ji buvo gaminama iš daniškos ir skandinaviškos medienos, populiarios jau nuo 1850 metų. Klasikinė virtuvinė medinė kėdė anksčiau nebuvo didelė „Fritz Hansen“ produkcijos dalis, į medžio erą kartu su Arne Jacobsenu įžengėme tik penktajame–šeštajame dešimtmečiuose. Mūsų kurtoms kėdėms didesnę įtaką darė dizainerių Charleso Eameso ir Eero Saarinenso kurti dizainai bei legendinė Hanso Wegnerio ir Børge Mogenseno daniškoji tradicija. Visgi kiek vėlėliau tapome presuotos faneros kėdžių gaminimo pradininkais, ir šios kėdės tapo viena pagrindinių ir žinomiausių mūsų įmonės DNR dalių.

68

69

70

– O kaip ir kada vystėsi daniškasis dizainas?

– Tai dar vienas visos knygos vertas klausimas! Dizainas yra labai universalus žodis, apibūdinantis problemų sprendimą kūrybiškais ir inovatyviais būdais, tai jau šimtmečius architektūroje ir gamyboje gyvuojanti tradicija. 1850 metais įvykusi pramonės revoliucija prisidėjo prie kūrėjų noro kurti unikalius ir inovatyvius dizainus, tapti geresniems už konkurentus. Akademine disciplina dizainas tapo XX amžiuje, universitetuose pradėjus dėstyti ir ruošti dizainerius. Danijoje jis išpopuliarėjo ir susiformavo būtent per ir po pramonės revoliucijos.

– Pasidalinkite mažai žinomu faktu apie daniškąjį dizainą!

– Manau, kad tokių faktų yra visai nemažai, tačiau vienas svarbiausių – kad daniškąjį dizainą, kaip mes jį suprantame šiandien, sukūrė garsių danų dizainerių bendradarbiavimas ir bendrystė.

Didysis danų dizaino pradininkas Kaaras Klintas buvo akademijos dėstytojas, o šioje drauge su juo kūrė ir daug kam mažai žinomus ryšius mezgė įvairiausi kiti dizaineriai, kurie ir sukūrė tokią gyvybingą ketvirtojo–septintojo dešimtmečių dizaino aplinką.

Viena iš ten užsimezgusių draugysčių susijusi ir su Fritzu Hansenu – Hansas Wegneris padėjo su juo susipažinti žymiajam dizaineriui Poului Kjærholmui, Hansenas tapo Kjærholmo baigiamojo projekto partneriu, o Wegneris – jų vadovu. (Šypsosi.) Tokiomis ypatingomis draugystėmis ir projektais pažymėtas visas ankstyvasis daniškasis dizainas.

– Galvojant apie skandinaviškąjį dizainą, pirmiausiai mintyse iškyla gerai išplėtota pramoninio ir vizualiojo dizaino sritis.

Kaip manote, ar Danijoje dizainas nuo estetiškojo pradėjo krypti labiau į strateginį?

– Dizainas visada buvo labai besikeičianti disciplina, o šiomis dienomis jis taikomas pačiuose įvairiausiuose kontekstuose.

Daniškasis dizainas šiandien kur kas strategiškiau kuria naujus produktus ir formuoja įmonių filosofijas. Jaučiamės užtikrinčiau žinodami, kad dizainas yra pagrindinė mūsų vertybė, apimanti kur kas daugiau nei tik kūrybinį procesą.

Mes puikiai reprezentuojame daniškąjį dizainą visais savo kūriniais. Esame smalsūs ir ambicingi papasakoti savo istoriją kiek įmanoma platesnei auditorijai. Daniškasis dizainas mums reiškia supratimą ir siekį, kaip savo puikiais kūriniais galėtume palengvinti žmonių gyvenimą. (Šypsosi.)

– Šiuo metu kuria vis daugiau naujų dizainerių, formuojasi nauji stiliai, srovės – kokia daniškojo dizaino padėtis?

– Daniškasis dizainas pačioje Danijoje jau yra šiek tiek nusidėvėjęs. Didžiuotis savo paveldu ir siekti išlaikyti aukštą dizaino standartą tapo mūsų tapatybės dalimi, apie kurią dažnai jau net nebepagalvojame. O už Skandinavijos ribų daniškasis dizainas yra šiek tiek paslėptas bendrame šiaurietiškame gyvenimo stiliuje, kuris per pastarąjį dešimtmetį apėmė visą pasaulį. Tačiau esame pasiryžę padaryti viską, kad Danijos baldų, šviesos ir aksesuarų dizaino istorija ir toliau išliktų gyva!

71

„Bentayga S“ debiutas Prabangių britiškų automobilių „Bentley“ kūrėjai šiemet pristatė naujieną ir pasaulio automobilių entuziastų plačiai išgirtą „Bentayga“ šeimos ratą praplėtė dar sportiškesniu naujuoju „S“ modeliu. Tai automobilis tiems, kurie trokšta išsiskirti, – nesvarbu, ar keliautumėte miesto gatvėmis, ar atvirame kelyje, kiekviena jūsų kelionė bus paženklinta ypatingu stiliumi, kokybe ir komfortu.

Tekstas: Karolina Kulda | Nuotraukos: „Bentley“ archyvas

VIZIONIERIŲ KARTA

žianti galia ir moderniausios technologijos.

O šiemet į gatves išriedėjo naujasis „Ben-

Siekti tobulybės ir žengti koja kojon su lai-

tayga S“ – dar dinamiškesnė ir vikresnė jau

kmečiu – toks prieš daugiau nei šimtmetį

pamilto „Bentayga“ versija. Šis automobilis

buvo Walterio Oweno Bentley, „Bentley“

jau spėjo užkariauti bekompromisę kokybę

įkūrėjo, pagrindinis tikslas, tokia išliko ir

vertinančių vairuotojų širdis.

šiandieninių kompanijos vadovų siekiamybė. Visais laikais „Bentley“ vizionieriai skati-

Veržlusis „Bentley Bentayga S“

no siekti išskirtinio galios ir prabangos de-

Naujasis „Bentley Bentayga S“ – tai dar spor-

rinio ir visada žvelgti tik pirmyn. Inovatyvūs

tiškesnis ir vizualiai ryškesnis daugiau nei

technologiniai sprendimai, iki smulkiausių

šimto metų patirtį sukaupusios britų kom-

detalių apgalvota elegancija, už viską svar-

panijos kūrinys. Kuo daugiau laiko praleisite

besnis komfortas – toks požiūris formuoja

su šiuo automobiliu, tuo sunkiau bus jį api-

kompanijos ateitį ir užtikrina, kad „Bentley“

būdinti – sportinio automobilio galia, veržlu-

kūriniai jau visą amžių tituluojami tikrų ti-

mas ir judrumas čia susijungia su pačiomis

kriausiu automobilių etalonu.

vertingiausiomis visureigio savybėmis, taip sukurdamas unikalią, analogų neturinčią

Praėjusiais metais „Bentley“ pristatė antro-

ir išskirtinę vairavimo patirtį. Pribloškiantis

sios kartos „Bentayga“ modelį – naujiems

„Bentayga S“ sukurtas taip, kad patenkintų

atradimams, išskirtinėms kelionėms ir ypa-

visus vairuotojo pojūčius. „Tai kur kas dau-

tingoms patirtims sukurtą visureigį, kuriame

giau nei galingas automobilis“, – teigia au-

susitinka naujas dizaino stilius, kvapą gniau-

tomobilių entuziastai, o mums telieka jiems

74

pritarti – iš tiesų, tai ne tik transporto priemonė, o pareiškimas apie save ir pasaulį, kurį nusprendei kurti aplink. Tai it deklaracija, kad neįmanomų dalykų nėra.

Vairuoti be kompromisų – „Bentayga S“ sukurtas taip, kad tiek vairuotojo, tiek keleivių važiavimo komfortas pasiektų naujas aukštumas. Po variklio dangčiu slepiasi dviejų turbokompresorių V8 variklis, galintis vos per 4,5 sekundės pasiekti 100 kilometrų per valandą greitį. Tarp galimų vairavimo režimų yra ir naujasis patobulintas sportinis režimas, kuris kiekvieną kelionę pakylėja į naują dimensiją. Kruopščiai pertvarkyti automobilio išmetamieji vamzdžiai sukuria sodrų ir galingą automobilio riaumojimą – V8 variklio galia tikrai nepaliks abejingų. Aktyvi ABS sistema automobiliui suteikia sportines galimybes, tačiau į antrą vietą čia tikrai nenustumiamas ir patogumas, skirtas ramesnėms kelionėms. Tai it du skirtingi pasauliai, kuriuos „Bentley“ pavyko sujungti į vieną.

75

76

ŠIRDĮ PLAKTI PRIVERČIANTIS DIZAINAS „Sukurtas taip, kad priverstų širdį plakti greičiau“, – apie „Bentley“ pasakoja kūrėjai. Naujajame modelyje atsiradusios juodos kontrastingos išorės detalės – grotelės, durelių apdaila, langų apvadai, tamsinti priekiniai ir galiniai žibintai, 22 colių ratlankiai – automobiliui suteikia daugiau galios, paslapties, charakterio. Grakščios linijos susijungia su akį traukiančiais automobilio akcentais, kurie žadina smalsumą – kaip viskas atrodo viduje?

Ir čia jūsų nenuvilsime! Naujasis „S“ modelis išskirtinis ne tik išore, bet ir vidumi. Vos atidarę automobilio duris iškart pastebėsite tamsios spalvos durelių slenksčius – naujoji spalva suteikia išraiškingumo ir meistriškai suskamba su automobilio išorės dizaino sprendimais. Nesvarbu, ką pasirinksite komplektuodami savąjį „Bentayga S“, visada būsite nustebinti bekompromisio atidumo detalėms ir rankų darbo meistrystės.

VISADA ŽINGSNIU PRIEKYJE „Bentley Bentayga“ buvo sukurtas judėti kartu su laiku, tačiau „Bentayga S“ žengia dar didesnį žingsnį į priekį. Pačios naujausios technologijos ir pažangiausi sprendimai čia susijungia su amžiais puoselėjamu amatu, kuris nė neįsivaizduojamas masiškai gaminamuose automobiliuose. Be to, „Bentayga S“ sukurtas taip, kad atlieptų visus vairuotojo poreikius, todėl klientams siūlomas itin platus personalizavimo parinkčių spektras. Visi žinome, kad, kalbant apie naujausias technologijas ir asmeninį dėmesį klientui, „Bentley“ apetitas nepasotinamas.

Nesvarbu, ar didžiąją laiko dalį praleidžiate mieste, ar ilgose kelionėse, naujasis „Bentayga S“ visureigis suteikia galią patiems rinktis savąjį kelią.

77

Jo tyli ir rafinuota kūryba užliūliuoja stebėtoją savo nuosaikiomis formomis ir keistumo pojūčiu. Ji analizuoja santykius bei priežastingumo ryšius tarp objektų ir siūlo naują požiūrį į kasdienius daiktus.

Per objektus ir santykį su jais, kaip įsitikinęs interjero dizaineris, keramikas Justas Silkauskas, gali atsiverti daugybė įdomiausių istorijų. O mums belieka jų klausyti.

Hipnotizuojančios formos Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas

– Justai, turbūt pritartum idėjai, kad detalės padaro mūsų gyvenamąją erdvę unikalią?

– Manau, erdvės unikalumas kuriamas pasitelkiant dizainą, detales ir jų atlikimo kokybę, jo nesukursi vien dekoruodamas objektais. Mano profesinė patirtis skatina iš visko reikalauti funkcijos ar priežasties – nesvarbu, tai daiktas, spalva ar medžiaga – viskame turi būti prasmė. Svarbiausios turėtų būti tos detalės, kurios naudojamos kasdien, ar tos, kurios jums tikrai nuoširdžiai rūpi – ir vaza gali būti labai svarbi, jei jūsų kasdienybei daug džiaugsmo suteikia gėlės. Per objektus ir santykį su jais gali atsiverti daug istorijų.

Daiktai, kuriuos galima rasti namuose, tarsi pratęsia asmens požiūrį į pasaulį. Jie suteikia galimybę susikurti mikrovisatą, atspindinčią jūsų estetiką ar net norą mėgautis namais ir gyvenimu.

Man pačiam namų erdvėje smagu formuoti atskirus kampus: erdvę, kurioje sugrįžus namo numetami piniginė ir raktai, gyvenamojo kambario kampą, virtuvės stalviršio dalį su kavos aparatu ir mėgstamiausiais puodeliais... Mėgautis momentu gali padėti objektų kokybė, jų tarpusavio žaismas. Kuruojant aplinką detalėmis galima manipuliuoti laiku, gyventi lėčiau ir taip skirti daugiau dėmesio sau.

– Kaip apibūdintum savo kūrybos estetiką? Kas kuriant keramikos objektą tau svarbiausia?

– Skiriu daug dėmesio naujos išraiškos paieškoms. Visada siekiu nuosaikios estetikos ir keistumo pojūčio. Šie du aspektai, kurie 78

gali būti išreikšti skirtingais kūrybiniais įrankiais, suteikia galimybę kurti apie daiktus ir jų kilmę galvoti kviečiančius objektus.

Be abejo, didelės įtakos turi ir medžiagų pasirinkimas – spalvos ir tekstūros gali pakreipti visą kūrybinę nuotaiką tam tikra kryptimi. Su kiekviena nauja užduotimi ar objekto tipologija, kurią pasirenku nagrinėti, noriu pasiūlyti naują požiūrį. Per savo asmenines patirtis ieškau priežasčių atsirasti naujam objektui. Jei savo kūryba negaliu papasakoti ko nors naujo nė pačiam sau, koks tikslas tokias idėjas materializuoti? Apibendrindamas sakyčiau, kad mano kūrybos estetika yra paremta priežastimi. O šios priežastys kiekvienam objektui gali būti skirtingos.

– Stebint tavo kūrinius nepaleidžia jausmas, kad tau nepaprastai svarbus skulptūriškumas. Kaip savo darbams atrandi formas?

– Formos gimsta galvojant apie naudojimo principus. Negaliu sakyti, kad leidžiu laiką nagrinėdamas, kaip žmonės laiko ąsočius ar geria arbatą, tačiau funkcijos supratimas – vienas pagrindinių formos kūrimo principų.

Kurdamas atlieku kelis pratimus. Vienas jų – formų blokavimas. Tai padeda numatyti, kaip objektas veiks ar neveiks funkciškai. Mėgstu kelioms dienoms palikti kitus darbus ir tiesiog leisti sau visiškai pasinerti į eskizavimo procesą. Galiausiai įvyksta magija ir vienas iš eskizų būna „tas“. Būna, kad šį gerąjį variantą atrandu tik po gana ilgo laiko, kai visos idėjos būna išsekintos.

79

80

81

Toks darbo principas padeda gvildenti asmeninę estetiką ir kaupti formų galeriją. Tai, kas netiko vienam objektui, vėliau gali pasitarnauti kaip atspirties taškas kitam. Na, o skulptūriškumas yra gero ir apgalvoto dizaino ženklas. Ir tai nebūtinai vien aptakios formos – gera geometrinių formų kompozicija irgi yra išskirtinis gebėjimas. Jei skulptūriškumas yra universaliai suprantamas aspektas, aš, be abejo, norėčiau, kad apie mano darbus būtų galvojama kaip apie skulptūriškus.

– Ar šis preciziškumas, išbaigtumas, minimalizmo estetika kyla iš tavo vidaus? Ar kada galvojai, kaip darbuose atsispindi tavo charakteris?

– Manau, tame yra tiesos, tačiau kurdamas apie tai negalvoju. Pripažinau sau, kad mano ego labai alkanas, kad jam reikia atskiro užsiėmimo, funkcijos. Ta funkcija man tapo kūryba ir gamyba. Radau būdą, kaip pratęsti savo asmenybę kūryboje ir išmokau naujo amato – keramikos.

Liejimo techniką pasirinkau neatsitiktinai – įprastai keramikai būdingas nenuspėjamumas mane varo iš proto. Man patinka precizika, sistemos ir nuoseklumas. Šioje technikoje daug atskirų pakopų, kurios galiausiai susiveda į vieną tęstinį procesą. Šis aspektas gana tiesiogiai atspindi, kaip jaučiuosi gyvenimo tėkmėje. Be to, man patinka iššūkiai.

Po septynerių metų darbo architektūros ir interjero dizaino industrijoje, keramikos mokytis nusprendžiau nuo nulio, pats vienas. Taip, kaip mano darbai bando spręsti problemas ar siūlyti naują požiūrį į jau esamus objektus, taip ir man asmeniškai kūryba suteikia galimybę reaguoti į tikrovę.

– Justai, ką nori savo darbais pasakyti, ar juos galima suvesti į kokią nors vieną temą?

– Kūryba yra asmeninių istorijų transformacija į objektus. Norėčiau tikėti, kad mano darbai kalba apie namus ir platesnę dalijimosi idėją. Noriu sąmoningai galvoti apie savo laiką ir vietą pasaulyje, todėl tikiu, kad kai mano kurti objektai atranda kelią į kitų žmonių namus, dalijuosi su jais savo istorijomis ir potyriais. Kaip gražu: kažkas, kas gimė mano galvoje ir buvo padaryta mano rankomis, gali egzistuoti kito žmogaus kasdieniame gyvenime. Kurdamas objektus tikiuosi, kad jie atsidurs kito žmogaus namuose ir papildys ten jau esančius daiktus.

– Gyveni ir kuri Londone. Dizaino laukas šiame mieste – koks jis?

– Dizaino laukas Londone – įvairus ir konkurencingas. Plati skirtingų kūrybinių stilių įvairovė įkvepia ir padeda fokusuotis ties asmenine kūryba. Konkurencija taip pat išeina į naudą, nes verčia stengtis dirbti dar sunkiau. Pastebiu, kad išskirtinė jaunųjų kūrėjų kryptis – atviras asmeniškumas: noras mene ir dizaine nagrinėti seksualumo, asmeninio identiteto, kultūrinius klausimus. Iš gamtai draugiškų atsakingų medžiagų kuriami objektai pamažu tampa norma, o rankų darbas ir amatai pradeda įgauti naują vertę. Šis skirtingus dizainerius vienijantis judėjimas – tarsi maišto prieš dideles kompanijas ir besielius dizainus forma. Aš ir pats manau, kad didžioji dalis stambių dizaino kompanijų negali pasiūlyti to, ko nori modernus miesto gyventojas.

82

83

84

85

– O kokia mintis slepiasi po žodžiu „Autotelic“?

– Turiu prisipažinti, kad pavadinimo šiai savo veiklai ieškojau ilgai.

Nenorėjau naudoti savo vardo ar pavardės – tai stipriai apriboja. Ieškojau žodžio ar žodžių junginio, kuris atspindėtų universalius principus – skulptūriškumą ir funkcionalumą. Vieną dieną skaičiau straipsnį apie žiniasklaidos kompaniją „Metro-Goldwyn-Mayer“ ir jų logotipe pamačiau žodžius „Ars Gratia Artis“, reiškiančius „Menas vardan meno“. Pasidomėjęs daugiau sužinojau, kad ši filosofija vadinama „autotelic“ žodžiu.

Niekaip negalėjau pamiršti šios minties, šis filosofinis principas tiksliai apibrėžė mano paties veiklą ‒ kūrybą, kuri pati savaime yra sau tikslas. Nesvarbu, ar tai kūryba, paremta istorijomis, ar tiesiog gražūs objektai. Tol, kol pats norėsiu juos kurti – jie turės tikslą. Visos galvoje kylančios idėjos gali būti realizuotos arba ne. Išmokau keramikos amato, kad turėčiau šį pasirinkimą ir galėčiau kurti tai, kas man patinka, taip, kaip man patinka. Manau, tiesiogiai išgyvenu „autotelic“ filosofiją.

– Žiūrinėjant tavo darbus akis užkliuvo už apibūdinimo „moderni keramika“. Ką tai reiškia?

– Manau, visi keramikai, kuriantys ir dirbantys dabartyje, turi teisę vadinti savo darbus modernia keramika. Esu tikras, kad kiekvienas kūrėjas yra laisvas save priskirti tam judėjimui ar kategorijai, kuri jam asmeniškai artima. Priklausymas platesniam ratui teikia saugumo jausmą ir pasitikėjimo savimi, tad padeda asmeniniam tobulėjimui. Moderni keramika gali būti įvairi – nuo naujų glazūros gaminimo ar pritaikymo technologijų iki skaitmeninių formos gamybos technikų ir medžiagos transformavimo eksperimentų. Variantų yra begalė ir jų tikrai nemažėja.

86

– Kaip tavo studijoje vyksta keramikos kūrimo procesas? Mačiau, kad atrandi vis naujų keramikos kūrimo būdų, naujų požiūrių į formas, o kiekvienam objektui pirma sukuri net 3D modelius!

– Mano kūryba būtų neįmanoma be trimatės spaudos ir kompiuterinio projektavimo technologijų (CAD). Didžiausias progresas įvyko įsigijus asmeninį trimatį spausdintuvą. Nepriklausomai nuo to, ar forma kuriama rankiniu, ar skaitmeniniu būdu, man labai svarbus objekto dydis, mastelis santykyje su aplinka ir kitais objektais, todėl plastikiniai tikro mastelio modeliai yra nepamainomi. Jaučiu, kad per savo gyvenimą pribraižiau pakankamai apskritimų ir tikslių geometrinių formų, todėl pastaruoju metu pradėjau ieškoti pragmatiškesnio kūrybos proceso. Šiuo metu daug dirbu ties ranka paišytų eskizų perkėlimu į skaitmeninę aplinką ir transformacija į trimates formas. Laisvos formos siluete aiškiai matoma rankomis pieštos formos prigimtis, bet preciziškas šios formos įgyvendinimas atkreipia dėmesį į gamybos procesą – gaunamas hipnotizuojantis žmogaus ir mašinos bendro darbo rezultatas.

– Justai, kas tau sužadina idėjas?

– Nuobodulys! Nuolat stebiu aplinką ir joje ieškau objektų, kurie turi potencialą būti perkurti kitaip. Įdomiausi man – buityje naudojami objektai. Pirmieji keramikos kūriniai buvo skirti virtuvės darbastaliui: druskinė, šaukšto dėklas, rakandų indas... Kol kas neplanuoju atsisakyti funkcionaliosios keramikos ‒ puodeliai, dubenėliai ir lėkštės yra dažniausiai namų aplinkoje naudojami objektai. Man įdomu pamatyti, kaip šie kasdieniai objektai atsiskleis mano kūrybinėse interpretacijose.

87

DIZAINO PAŽINTIS

Kinematografinis vonios kambarys Šeši judančios fotografijos kadrai – virtuali „Villeroy & Boch Bath PhotoArt“ paroda – tai pirmą kartą lietuvių auditorijai pristatomas unikalus šiuolaikinio estų fotomenininko, kinematografo Virgo Haano projektas. Virtualaus meno kūrinius įkvėpė „Villeroy & Boch“, istorinės vonios keramikos kompanijos, produktai: vonia, praustuvas, dušo padėklas ar net... unitazas. Tiesa, išmanusis.

Nuotraukos: Virgo Haanas Modelis: Ksenija Satarova Makiažas ir plaukai: Janika Slepnjova Produktai: „Villeroy & Boch“

„Villeroy & Boch“ išmanusis unitazas „ViClean I-100“ Virgo Haano kinematografiniame kadre FUTURE IS NOW

Iš kinematografijos ir vonios keramikos inovacijų įkvėpto meninės raiškos bei dizaino objektų derinio gimė unikalūs kinematografiški kūriniai, pavyzdžiui, „Between Good and Evil“, kuriame vaizduojama amžina gėrio ir blogio kova, išreikšta plaktuko smūgiu į įbrėžimams ar smūgiams atsparią „Villeroy & Boch“ virtuvės plautuvę. O judančiame kadre „Managing SoMe“ į praustuvą, padengtą purvui atspariu „CeramicPlus“ paviršiumi, besiliejantis rašalas simbolizuoja neigiamą socialinių tinklų aspektą. Šios ir kitos Virgo Haano judančios fotografijos atsiveria jūsų fantazijai bei interpretacijoms – išlaisvinkite jas ir pasimėgaukite.

„Villeroy & Boch“ keramikinė virtuvės plautuvė Virgo Haano kinematografiniame kadre BETWEEN GOOD AND EVIL

„Villeroy & Boch“ praustuvas iš „Artis“ kolekcijos Virgo Haano kinematografiniame kadre MAGIC IS IN THE AIR

„Villeroy & Boch“ juoda vonia iš „Squaro Edge 12“ kolekcijos Virgo Haano kinematografiniame kadre BLACK IS BACK

„Villeroy & Boch“ keramikinis dušo padėklas „ViPrint“ Virgo Haano kinematografiniame kadre WAIT... THERE'S MORE

„Villeroy & Boch“ praustuvas su „CeramicPlus“ danga Virgo Haano kinematografiniame kadre MANAGING SOME

Ši istorija – apie atidumą savo gyvenimo kompasui, kuris galiausiai atveda ten, kur ir turėjai atsidurti. Tai istorija apie stebuklingo vienaragio gimimą ir augimą, apie jausmais paremtus sprendimus. „Šis projektas – tai mano asmeninė kūrybinė kelionė sąmoningumo ir savęs pažinimo link“, – apie tvarų mados ir gyvenimo būdo prekės ženklą „Another Unicorn“ pasakoja jo sumanytoja, holistinė stilistė Elena Lund.

Paskui vienaragius ir savo gyvenimo kompasą Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Vika Paškelytė, Monika Penkutė

– Jums už nugaros – paveikslai, vaizduojantys apsikabinimus. Kokia jų reikšmė?

– Tikras apsikabinimas gali išreikšti daugiau nei tūkstančiai žodžių. Šie apsikabinimai man labai brangūs, gimę iš begalinio noro būti kartu su seniai matytais artimaisiais Lietuvoje. Karantinas ir nauja realybė buvo nerimastinga – tokiais momentais iš naujo įvertini, kas tau svarbu. Noras apsikabinti ir būti kartu pavirto į simbolį, kuriuo galima išreikšti savo meilę ir draugystę brangiems žmonėms, o jo pavadinimas – „Mental Hug“ – atskleidžia idėją, kad dėmesį galime parodyti ir siųsdami savo mintis. Be to, apsikabinimai – dar ir geras vidinis orientyras, parodantis, ar tave supa žmonės, kuriuos norisi apkabinti. Šiais metais mano gimtadienis buvo ypatingas, klasiokė priminė man vieną pamirštą dalyką – atsiuntė nuotrauką piešinio, kurį sukūriau jai prieš aštuoniolika metų. Jame pavaizduotas apsikabinimas.

Pamačiusi piešinį apsiverkiau. Viskam ateina savo laikas – tam tikrus dalykus atrandame tada, kai esame jiems pasiruošę. Pamažu pradėjusi galvoti, kaip įamžinti apsikabinimo jausmą, suvokiau, kad žmonės paprastai neturi daug nuotraukų, kuriose yra įamžinti apsikabinę – juk apsikabinimas gražiausias, kai tikras ir natūralus, nesuvaidintas.

94

Savo archyvuose radau kelias nuotraukas, kurios man itin brangios.

Pirmoji – vestuvių dieną užfiksuotas mudviejų su vyru apsikabinimas, o antroji – per „Another Unicorn“ pristatymo vakarėlį įamžintas palaikymo apkabinimas, kurio sulaukiau iš savo mentoriaus.

Pradėjusi giliau skaityti ir domėtis mokslinėmis studijomis apie apsikabinimų svarbą, suvokiau, koks svarbus tai paveikslas ir kaip jis keičia aplinką, kurioje kabo. Kaip sako šeimos psichologė Virginia Satir, žmogui reikia keturių apsikabinimų, kad išgyventų, aštuonių – kad savimi pasirūpintų, ir dvylikos, kad augtų. Ar galite įsivaizduoti, kas nutiktų, jei šiuos skaičius padaugintume?

Sukūriau aštuoniasdešimt vieną apsikabinimo paveikslą – kad šios magijos mūsų erdvėse būtų dar daugiau.

– Ar šių minčių vedama ir sumanėte projektą „Another Unicorn“? Ar galima sakyti, kad tam tikra prasme tai daugiau nei prekės ženklas – tai it jūsų gyvenimo būdas?

– „Another Unicorn“ – it trečiasis mano kūdikis, su kuriuo kartu augu ir aš. Prieš trejus metus startavusi vien su marškinėliais nė nepagalvojau, kad kiekvieni metai bus tokie kūrybingi, o nauji kūriniai ateis taip organiškai. Antrieji metai padovanojo juvelyrikos liniją, tretieji –apsikabinimo paveikslus.

95

96

„Another Unicorn“ gimė po mintis sušiaušusių ISM Vadovų magistrantūros studijų, kurios iškėlė daug vidinių klausimų: tai kur aš noriu būti? Kaip noriu dirbti? Kokias vertybes skleisti? Prieš trejus metus niekas taip daug ir plačiai nekalbėjo apie tvarumą, ekologiją ir skaidrius gamybos procesus. Šiandien džiaugiuosi besikeičiančiu suvokimu apie lėtąją madą. Esu tikra – reikia vadovautis savo vidiniu kompasu ir elgtis taip, kaip jauti, kad yra teisinga. Prisimenu, kartą netikėtai išklausiusi paskaitą apie antropologę ir filantropę Jane Goodall bei jos ilgametį darbą su laukinių šimpanzių kolonijomis, aš taip panorau prisidėti prie jos misijos, kad jau kurį laiką bendradarbiauju su „One Tree Planted“ organizacija, sodinančia medžius Albertine Rift ekoregione. Žmonės, pirkdami bet kurį produktą iš „Another Unicorn“, prisideda prie medžių sodinimo.

Tvarus verslas reikalauja kantrybės, begalinio tikėjimo ir smalsumo. Visi mano sprendimai priimti mąstant apie pagarbą žmogui ir aplinkai, o pasirinkimai, kaip kurti savo verslą ir gaminti produkciją, atėjo labai organiškai. Prekės ženklo pasiruošimo darbai užtruko metus. „Another Unicorn“ yra daugiau nei prekės ženklas, daugiau nei tiesiog produktas – tai gyvenimo filosofija, kuria per kūrybą dalijuosi su kitais. Šis projektas – tai mano asmeninė kūrybinė kelionė sąmoningumo ir savęs pažinimo link. Kaip teigia viena iš marškinėlių mantrų, „Personal development – best investment“.

Kadangi turiu daug patirties ir gerai suprantu, su kokiais iššūkiais susiduria prekės ženklai, norėdami ateiti į Skandinavijos rinką, sugalvojau sprendimą – kaip tik šiuo metu gimsta agentūra, kuri atstovaus Rytų Europos ir lietuvių kūrėjams, dizaineriams. Ji padės prekės ženklams tapti pastebėtiems ir sulaukti taip norimų užsakymų. Tikiu, kad kartu mes galime daugiau.

– Elena, skaičiau, kad augote kūrybinguose namuose. Papasakokite apie juos. Ar dar vaikystėje ir užgimė jūsų meilė kūrybai, menui, madai, estetikai?

– Mūsų šeimoje kūrybingieji buvo vyrai. Kai buvau maža, senelis mane išmokė įsiūti sagą, lankstyti rūbus, jis mokėjo kruopščiai siūti ir elgtis su audiniu, ilgus metus vadovavo Spartos fabrikui, paskui – Vilniaus modelių namams. Mano tėtis buvo architektas – išmokė mane braižyti. Prisimenu, būdama maža sakydavau: užaugusi būsiu balerina arba dizainerė. Na, balerina netapau, nors ir turėjau puantus, kol jų nesugraužė mūsų prancūzų buldogas.

Dėkoju savo mamai – ji buvo išmintinga ir palaikanti, tad nuvedė mane pas šeimos draugus, kurių dukra buvo balerina – pamačiusi žaizdotas jos pėdas supratau, kad manęs laukia kitas kelias.

Džiaugiuosi, kad šiandien kuriu savo gyvenimo dizainą.

97

– Visai neseniai sukūrėte dar vieną projektą „Your Inner Style“ – save vadinate holistine stiliste, daug kalbate apie naujus, holistiniais principais paremtus būdus kurti savo spintą, o drauge – ir asmenybę. Papasakokite plačiau.

– Artimos draugės jau seniai ragino pradėti, tačiau pati vis spyriojausi. Džiaugiuosi, kad pagaliau pribrendau pasidalyti savo žiniomis.

Kuriant savo stilių, siekiant atskleisti save, holistinis požiūris itin svarbus – reikia suvokti visą savo paveikslą, ne tik atskiras daleles. Tam, kad galėtume atskleisti savo asmenybę, turime ją pažinti, suvokti, kokiame etape dabar esame, kas mums svarbu ir kokią žinutę siunčiame. Pirmiausia svarbu suprasti, kad asmenybė kuria spintą ir jos turinį, o ne atvirkščiai. Drabužis be žmogaus ir tėra drabužis – tik žmogus jį užpildo ir atskleidžia gražiausiomis spalvomis. Moters akių švytėjimo, pasitikėjimo, ramybės ir išminties neatstos joks daiktas.

Tam, kad atrastume balansą, svarbus ir fizinis, ir emocinis, ir dvasinis bei protinis intelektai. Kiekvieną sprendimą turėtų lydėti viena vertybinė linija. Bandau kompleksiškai suprasti kito žmogaus visumą, nuo emocinio iki fizinio konteksto. Noriu padėti žmonėms būti pastabesniems ir blaiviau pasirinkti, neapsisukinti gyvenimo nereikalingais daiktais, atsisakyti spontaniškų pirkinių, kurie neišvengiamai veda prie „neturiu ką apsirengti“ dilemos. Esu didelė Marie Kondo lankstymo metodo gerbėja ir pritariu jos filosofijai apie padėkojimą daiktams, kurie jau atitarnavo. Juk iš tiesų: ar kada pastebėjote, kokį didelį emocinį palengvėjimą jaučiame susitvarkę spintą ir joje pasilikę tik mus džiuginančius drabužius?

– O kaip į jūsų pačios asmeninį gyvenimą atėjo atsakingesnis požiūris į daiktus?

– Šis pokytis į mano gyvenimą atėjo palaipsniui. Po pirmojo sūnaus gimimo išgyvenau spontaniško pirkimo etapą, kai nuovargį bandydavau numalšinti medžiokle internetinėse parduotuvėse.

Tačiau praėjus hormonų šuoliams, o sūnui paaugus pradėjau studijuoti ir savo dėmesį nukreipiau kitur.

Gimus antrajam sūnui kūriau savo prekės ženklą ir turėjau galimybę iš arčiau pamatyti drabužių gamybos užkulisius. Dabar esu itin pastabi ir kreipiu dėmesį į sudėtį, apgalvoju tiek savo, tiek vaikų pirkinius. Pastaruosius penkerius metus man patinka turėti kelis, tačiau nuoširdžiai išlauktus, o ne begalę „pasinaudosiu gera nuolaida“ daiktų.

98

99

100

Mano spintoje – ne vienerius metus skaičiuojantys drabužiai.

Džiaugiuosi supratusi, kad tai, kaip elgiamės, kaip prižiūrime savo rūbus, tiesiogiai lemia, kiek ilgai jie mus džiugins. Rūbus, kurių jau nebenešioju, parduodu tam skirtose platformose ar tiesiog padovanoju tiems, kuriuos jie džiugins labiau.

Esu tame amžiuje, kai drabužius renkuosi tik dėl savęs, o ne norėdama kam nors įtikti. Man svarbus komfortas, audinių kokybė, geras kirpimas. Kaip ir dauguma čionykščių mamų, esu aktyvi. Jau trečius metus gyvenu Osle – žaviuosi neperspaustu skandinavių stiliumi, kuris nesiekia būti tobulas ir labai preciziškas. Mėgstu pastelines spalvas, nors draugauju ir su ryškesnėmis. Rūbus perku tik gerai apgalvojusi ir tik tuos, kurie ilgą laiką neišeina iš mano galvos. Tada jie džiugina kitaip, tampa nepavaldūs laikui.

– Tad problema, kad nėra ką apsirengti, jūsų kasdienybėje jau nebeaktuali?

– Nepatikėsite, šios problemos neturiu! Kai spintoje kabo tave džiuginantys, švarūs, tvarkingi ir aiškiai matomi rūbai – visada turėsi ką apsirengti. Belieka atpažinti tos dienos nuotaiką, įvertinti orą ir dienos planus. Sąmoningai atrinkti rūbai visi puikiai dera tarpusavyje. Svarbiausia būti atidžiam, kaip apsiperki, kaip renkiesi.

– Ką patartumėte siekiantiems susikurti galiojimo laiko neturinčią spintą?

– Asmeninė patirtis parodė, kad investuojant į kokybę ji atsiperka ir džiugina ilgai. Galiojimo laiko neturinti spinta yra tokia, kuri sukurta ne pagal tendencijas ar kitų stilių, o pagal tavo paties gyvenimo būdą, pomėgius, skonį. Turėti žymaus prekės ženklo rankinės klastotę vien dėl to, kad ji madinga, nereiškia gyventi gyvenimą moters, kuri pati sąžiningai ją nusipirko.

Mūsų apranga – mūsų atspindys. Žinoti naujausias tendencijas gerai, tačiau stilių kurti reikia pagal save. Aš ir pati mėgstu vartyti mados žurnalus – jie man padeda iš turimų rūbų sugalvoti naujų derinių. O kartais užtenka pažiūrėti, kad suprastum – ne man.

Visi esame unikalūs, todėl ir kiekvieno stilius –individualus. Egzistuoja taisyklės, kaip derinti, laikyti ir prižiūrėti rūbus, tačiau tikrasis stilius yra autentiškas patyrimas.

– Ar pritariate minčiai, kad norint atrasti tikrąjį savo stilių visų pirma svarbiausia gerai pažinti save?

– Prasminga estetika ir grožis visada buvo su manimi. Man patinka tapyti, fotografuoti, kurti projektus, interjerus, rūbų derinius – kitaip tariant, kurti dermę. Aš jaučiu spalvas ir galiu jose paskęsti, tarsi patirti estetinį orgazmą. Kai žmonės man sako, jog kolekcionuoju patirtis, šypsenas, apsikabinimus, kokybišką laiką kartu – man gera.

Vadinasi, savo išore transliuoju tai, kaip jaučiuosi viduje. Tam, kad atrastum savo stilių, reikia susidraugauti su savimi.

101

Užuosti namus Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: „Aromika“ archyvas

Uoslė – ypatingas ir labai svarbus pojūtis,

artimiausioms erdvėms rinktis kokybiškus ir

aromatizavimui bei įvairių formų kvapus

padedantis mus supantį pasaulį pažinti per

aplinkai tinkančius kvepalus. Nuo pat seno-

automobiliams. Kvepalų kūrėjai daug dė-

kvapus ir juose užkoduotą informaciją. Nors

vės įvairios erdvės – rūmai, bažnyčios, so-

mesio skiria lietuviškai gamtai, čia gyvenan-

kvapai – nematomi, pirmoji mūsų pažintis

dai, amfiteatrai – buvo kvėpinami įvairiau-

čių žmonių pomėgiams ir patirtims, savo

su šiuo pasauliu įvyksta būtent su pirmuo-

siais natūraliais, o XX a. suklestėjo dirbtiniai,

produkciją stengiasi kurti kuo natūralesnę,

ju įkvėpimu. Kvapai gali priminti apie gra-

sintetiniai kvapai. Šiandien į mūsų erdves vėl

kad kvapai organiškai įsilietų į mūsų namų

žiausias akimirkas, nuostabiausius miestus

grįžta natūralūs namų aromatai, gaminami

erdves, neerzintų, o maloniai jas papildytų.

ir artimiausius žmones. Kadangi jie veikia

iš kokybiškų ir natūralių ingredientų, ku-

psichologiškai ir fiziologiškai, mūsų erdvių

riuos gera ne tik uosti – jie teigiamai veikia

Rudenėjant, kai širdyje dar norisi pratęsti va-

kvapas yra nepaprastai svarbus gerai savi-

ir mūsų savijautą bei sveikatą. Natūraliems

sarą, namuose tai galite padaryti pasitelkda-

jautai ir nuotaikai – kvapai padeda nurimti,

kvepalams naudojami aliejai surenkami iš

mi kvapus. Kvapų poveikį žmogui tiriantys

atsipalaiduoti, susikoncentruoti, lengviau

augalų, kurie kvapu apsisaugo nuo juos

mokslininkai sutaria – aromatai, kuriuos

pabusti ir užmigti.

puolančių parazitų. Savo erdvėse naudoda-

užuodėme būdami laimingi, tarsi įsirašo at-

mi natūralias priemones ne tik juos kvėpina-

mintin. Vėliau pajautę tą patį kvapą mes vėl

Nors kvapų erdvėje negalime pamatyti, pa-

me, bet ir naudojamės augalų apsauginėmis

prisimename patirtą nuotaiką ar net pana-

liesti, išgirsti, tačiau galime juos užuosti ir

ir imuninėmis savybėmis: kokybiški kvapai

šiai pasijuntame. Aromatų kūrėjai „ACappel-

taip pažadinti ir kitas jusles. Kvapų architek-

valo mūsų erdvių orą ir paviršius, padeda

la“ norintiems susigrąžinti dalelę vasaros

tūra padeda sukurti gilesnį ir prasmingesnį

sustiprinti imunitetą ir lengviau įveikti per-

siūlo išbandyti vaisinius, gėlių aromatus su

santykį su erdve, pajausti ją nematomuoju

šalimo simptomus, stimuliuoja smegenis,

gaivos suteikiančiais prieskoniais, prime-

pojūčiu. Ar kada pastebėjote, kad parduo-

reguliuoja nervų sistemos veiklą, ramina ir

nančiais užburiančius vasaros gėlių sodus ar

damų namų erdvės neretai kvepia ką tik

pakelia nuotaiką.

gaivinantį jūros kvapą.

iškeptais sausainiais? Viskas tam, kad būsimieji jų gyventojai namus ne tik pamatytų,

Pasitelkdami

bet ir užuostų.

aromaterapijos mokslo principus, kvapų

šimtmečiais

praktikuojamo

gamintojai „ACappella“ kuria patogius, šiuoMūsų erdvių pojūčiui didelę įtaką turi ne

laikiškus ir estetiškus patalpų kvėpinimo

tik kuo jas kvėpiname, tačiau ir kvapams

produktus: namų kvepalus, purškiamus kva-

didžiųjų prekybos tinklų lentynose bei

panaudotos medžiagos, todėl labai svarbu

pus, sausų kvapų pakuotes spintų ir krepšių

www.aromika.lt

102

„ACappella“ produkcijos galite rasti

„Kuo anksčiau pradėsime patirti įvairiausias žmogaus kūrybos formas, tuo turtingesnė bus mūsų gyvenimo patirtis, platesnis patirčių horizontas, bus lavinama jausmų įvairovė, žvilgsnio jautrumas, asociatyvusis ir analitinis mąstymas.

O šios savybės, tikėtina, praturtins ir kitas gyvenimo sritis“, – apie meno reikšmę pasakoja menininkas, kuratorius, Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros dėstytojas Vytenis Burokas. Su Vyteniu kalbamės jam keliaujant iš Prahos – miesto, kuriame kartu su kolegomis ką tik atidaryta naujoji grupinė paroda „Avoidance“.

Menas kuria pasaulį Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Lina Jushke, asmeninis archyvas

– Vyteni, šiuo metu darbuojatės Prahoje. Papasakokite, ką ten veikiate? Apie ką paroda, kurią atidarėte?

– Taip, šiuo metu esu Prahoje, o tiksliau – rašydamas šiuos žodžius kraunuosi lagaminą skrydžiui į Vilnių. Čia atsidūriau pakviestas dalyvauti Dinos Akhmadeevos ir Adomo Narkevičiaus kuruotoje grupinėje parodoje „Avoidance“, kurią tik ką atidarėme šiuolaikinio meno centre „Futura“. „Futuros“ buvau pakviestas sudalyvauti ir menininkų rezidencijų programoje, tad Prahoje gyvenau ir kūriau penkias savaites. Tai buvo nuostabi galimybė ne tik pažinti miestą su ypatinga meno scena, istorijos sluoksniais, gamtine aplinka bei architektūra, bet ir atrasti su juo asmeninį santykį – bent trumpam įsilieti į miesto gyvenimą ne tik iš stebėtojo perspektyvos, bet ir padirbėti studijoje, į miestą reaguoti kūriniais.

Be mano kūrinių parodoje eksponuojami dar šešių menininkų darbai – Tareko Lakhrissi, Marios Lobodos, Liv Preston, Anastasios Sosunovos, Alexandros Sukharevos ir Virgilijaus Šontos. Dalis jų taip pat atvyko instaliuoti savo kūrinių, tad turėjome puikią progą artimiau susipažinti su vieni kitų kūryba, mąstymo būdais, pamatyti, kaip skirtingų patirčių menininkai gyvai reaguoja į ekspozicinę erdvę, ieško geriausio būdo kūriniams atsiskleisti. Ši paroda kalba apie tam tikrą pilkąją zoną – negalimybę iki galo skaidriai ir permatomai apibrėžti savo identiteto, tapatybės. Juk visada lieka tam tikras nepermatomumas, kuris turi savo vertę kaip vienas iš individualumo bruožų. Šiais laikais, kai norima viską suskirstyti į kategorijas, aprašyti, dažnai esame priversti pasauliui pateikti baigtinį savęs pristatymą pagal įsigalėjusius socialinius stereotipus, laisvosios 104

rinkos dėsnius, naujausias tendencijas ar dar kokią išorinę priežastį.

Vis dėlto visada lieka tam tikra net ir mums patiems nepažini savasties dalis. Parodoje dalyvaujantys autoriai savo kūriniais savitai atskleidžia parodos temą, varijuoja ir pasirinkti kalbėjimo būdai – fotografija, skulptūra, videoinstaliacijos, tapyba, skulptūriniai objektai ir kita.

– Šiemet tapote ir projekto ArtVilnius’21 tarptautinės performansų, skulptūrų ir instaliacijų parodos „Takas“ (The Path) kuratoriumi. Kur pateksime eidami tuo taku? Kokias idėjas gvildena, kokias temas analizuoja ši paroda?

– „Takas“ man asocijuojasi su pasivaikščiojimu, žvilgsnio pasikeitimu, taip pat – su kitokiu judėjimo stiliumi ir tempu. Tai kelionė pažintiniu taku, kuriame susidursime su įvairių kartų menininkų kūriniais, nagrinėjančiais patiems autoriams rūpimas temas. Teikdami paraiškas jie siuntė savo naujausius kūrinius, iš kurių ir dėliojome tako segmentus, užutėkius, atsiveriančias laukymes ar tankmes, todėl kartu tai yra ir galimybė patyrinėti, ką per pastaruosius pandeminius metus kūrė skirtingų kartų menininkai. Tai skulptūros, objektai, performansai, iš įprastinių rėmų išėjusi spalvos lauko tapyba, virtusi šviesos instaliacijomis. Parodoje „Takas“ eksponuojama skulptorių ir kitų menininkų kūryba, kuri išsilieja už savo žanro ribų, virsta erdvinėmis instaliacijomis ar kitaip kelia medžiagiškumo, erdviškumo klausimus.

Taip pat pristatysime ir performansų programą, kurioje bus skirtingų jaunosios kartos kūrėjų darbai, nagrinėjantys populiariosios kultūros ir jos ikoniškumo, individo formavimosi šeimoje ir visuomenėje klausimus, bus pristatyti ir lyčių stereotipus laužantys pasirodymai, kūno ištvermės klausimus keliantys kūriniai.

105

Nuotrauka: Ugnius Gelguda

106

107

– Na, bet sugrįžkime į pradžią. Kaip menas atėjo į jūsų gyvenimą? Ar jūsų šeimoje būta menininkų?

– Augau dešimtajame dešimtmetyje, gana specifinėje aplinkoje, kurios pagrindinė veikla ir temų laukas buvo siekis atkurti ir išsaugoti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę. Mano tėvas – pedagogas, šaulys, karys savanoris, kuris su savo broliais pogrindine veikla užsiėmė nuo jaunystės, o Nepriklausomybės priešaušryje su bičiuliais atkūrė Lietuvos šaulių sąjungą ir prisidėjo prie LR Parlamento gynybos. Taip jis tapo vienu iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų, nors prieš tai dirbo M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Mano mama – lietuvių kalbos mokytoja, pedagogė, kuriai 91-ųjų sausis taip pat buvo paženklintas gyvenimo tirštumo. Tėvui esant Parlamente, o greitosioms vežant sužeistuosius, sausio 13-osios naktį jai prasidėjo priešlaikinis gimdymas, į šį pasaulį atvedęs mano brolį Vladą, kuris įveikė visus inkubatorių išbandymus ir mane praaugo.

Nepaisant visos pasipriešinimo okupacijai ir karinės tematikos, mane nuolat supo kultūra, literatūra, muzika. Mano tėvas, prieš tai dirbęs menų mokykloje, kariuomenėje su bičiuliais steigė kultūrinius darinius – orkestrą, bigbendą, teatrą, savanorių laikraštį, muziejų, kino studiją, fotolaboratoriją ir panašiai, vesdavo karius į spektaklius, koncertus. Viename koncerte pamatęs karių būrį, poetas Sigitas Geda stebėjosi mūsų besikeičiančiais kariškiais.

Mūsų šeimą visad lydėjo kultūrinių patirčių įvairovė. Visų pirma keliaujant, lankantis koncertuose, teatre, parodose ir menininkų studijose. Tai buvo ir rudenys Broniaus Kutavičiaus sodyboje keliantis per Merkį beždžionių tiltu, grybaujant, vakarais girdint dainas ar pavojingai žaidžiant su titnagu, kurio rasdavome tarp akmenų prie klėties. „Paskutinės pagonių apeigos“, girdėtos Valdovų rūmų archeologiniuose angaruose, vėliau – ir „Lokys“ Nacionaliniame dramos teatre, taip pat Tomo Kutavičiaus, Daliaus Naujokaičio improvizacijos, viešnagės Lino Leono Katino, Petro Repšio ir kitų menininkų studijose. Su broliu lankėme Liepaičių chorinio dainavimo mokyklą. Visos šios garsinės ir vizualinės patirtys mane anksti užbūrė – tuometinėje mokykloje pradėjau jausti, jog nesu savo vietoje, tad gatvėje pamatęs kvietimą mokytis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje nuėjau tiesiai į stojamuosius egzaminus.

Ten susidūriau su kitokiomis vizualiosios raiškos formomis.

Mokykloje išbandėme įvairiausias priemones, mus mokė puikūs mokytojai ir jau beveik atrodė, kad esame jaunieji klasikai, netrukus rengsiantys retrospektyvines parodas ir savo kūrybos monografijas.

Didelę įtaką ankstyvai meninei savivokai padarė mokytojų Giedriaus Plechavičiaus, Gedimino Akstino, Džiugo Katino, Antano Jasenkos ir kitų nuostatos, jų laikysenos žaismingumas ir smalsumas šiuolaikinio meno procesams.

108

Mūsų šeimą visad lydėjo kultūrinių patirčių įvairovė. Visų pirma keliaujant, lankantis koncertuose, teatre, parodose ir menininkų studijose.

109

110

111

112

Nuotrauka: Laurynas Skeisgielas

Nuotrauka: Laurynas Skeisgielas

Kartais per anksti dedame akcentą ant „suprasti“. Meno poveikis pasireiškia ne tik per analitinius gebėjimus, bet pasiekia ir per jausminius kanalus, estetinę pajautą.

Studijų metais Skulptūros katedroje dirbau kartu su Mindaugu Navaku, Deimantu Narkevičiumi, Gintaru Makarevičiumi, taip pat aktyviai lankiau teorines Agnės Narušytės, Laimos Kreivytės, Lolitos Jablonskienės ir Arūno Sverdiolo paskaitas. Pokalbiai su dėstytojais, ir, svarbiausia, kursiokais padėjo atrasti asmeninius motyvus, kūrybines intencijas, atlikti daugiau ar mažiau drąsių kūrybinių eksperimentų.

Net ir visiški fiasko buvo svarbūs siekiant pažinti savo profesinį lauką.

Prireikė bemaž dešimtmečio suprasti, jog iš esmės ir pats išgyvenau vėlyvojo XX a. virsmus: užsiimti akademinėmis studijomis, modernistine raiška, viską atmesti (nuo vyresniosios kartos skyrėmės tuo, kad šių virsmų neišgyvenome savo kailiais, tiesiogiai, tačiau patyrėme perėmę pasakojimus, kurie mums jau buvo virtę mitais) ir vėl naujai pažvelgti į galimybes dirbti su medžiaga, piešiniu, taip pat ir kontekstu, kultūrinėmis nuorodomis, susiformuluoti savitą žodyną. Šiandien gana aiškiai matau, kad esu žengęs tik pirmuosius žingsnius, ir su dideliu smalsumu žvelgiu į ateitį.

– Vyteni, kaip visiškiems meno pradinukams pažinti (ir suprasti) meną? Nuo ko pradėti jį vartoti?

– Tai labai plati tema. Labai daug priklauso nuo mūsų, kaip visuomenės, požiūrio į kultūrą, meno edukacijos mokykloje, meno svarbos asmenybės ugdymui supratimo. Girdėti daug deklaracijų apie kūrybiškumą ir jo svarbą visose srityse, bet nusistovėjo tam tikri stereotipiniai kūrybiškumo lavinimo būdai, rateliai būreliuose ir mąstymas už dėžutės ribų pagal sudarytą programą – kad ateitis slypi nekonvenciniame mąstyme ir sprendimuose, kaip svarbu išmokti klysti, sieti nesusiejamus dalykus, eksperimentuoti. Atlikta daug tyrimų apie meno pažinimo naudą žmogaus raidai, tačiau mokyklose meno, muzikos pamokos stumiamos į paraštes arba apsiriboja linijiniu meno istorijos kalimu.

Apie šiandien kuriamą meną sužinoma tik iniciatyvių mokytojų dėka, kurie veda moksleivių grupes į parodas, edukacijas muziejuose. Ar vaikas gaus meno patirčių, dažnai lieka šeimos atsakomybe.

Taip pat kartais per anksti dedame akcentą ant „suprasti“. Meno poveikis pasireiškia ne tik per analitinius gebėjimus, bet pasiekia ir per jausminius kanalus, estetinę pajautą. Dirbant su jauniausia auditorija akcentas dedamas ne ant estetikos filosofijos ar reikalingų išankstinių žinių, bet bandoma sujautrinti žvilgsnį, asociatyvųjį mąstymą, jautrumą detalėms. Taip, daug meno kūrinių reikalauja tam tikro imlumo ir pasiruošimo, studijavimo, bet nuo to patirtys tik gilėja, teikia daugiau peno.

Menininkai savo ruožtu taip pat skiriasi užmojais ir tikslais. Jie kuria ne tik tam, kad įtiktų menamiems užsakovams, visuomenei plačiąja prasme ar papuoštų pasaulį. Nagrinėdami sau ir meno laukui rūpimas temas jie pateikia kondensuotas patirtis, o vertimu ir sklaida, dalies menininkų nuomone, jau gali užsiimti meno edukatoriai ir tam skirtos institucijos. Yra ir kitaip manančių, naudojančių meną kaip politinio aktyvizmo įrankį siekiant išjudinti žiūrovus ir inicijuoti politinius pokyčius, kritikuoti politinę tikrovę, įvairias patriarchalines struktūras ir panašiai.

113

114

115

Menas susijęs ir su mitokūra, kolektyvinėmis patirtimis. Jis gali keisti, kaip matome pasaulį ir gyvenamąją aplinką. Kalbu neapsiribodamas vizualiuoju menu, turėdamas omenyje raiškos įvairovę – muziką, literatūrą. Kodėl Vilnius yra toks, o Praha kitokia, Berlynas vienoks, o Paryžius kitoks? Skiriasi ir miesto ritmas, ir architektūra, ir meno laukas, ir politinės-socialinės kolektyvinės patirtys. Visi turime vienokią ar kitokią nuomonę apie meną ir koks jis turėtų būti. Kuo anksčiau pradėsime patirti įvairiausias žmogaus kūrybos formas, tuo turtingesnė bus mūsų gyvenimo patirtis, platesnis patirčių horizontas, žodynas, bus lavinama jausmų įvairovė, žvilgsnio jautrumas, asociatyvusis ir analitinis mąstymas.

O šios savybės, tikėtina, praturtins ir kitas gyvenimo sritis.

– „Menas“ – sudėtingas, daugiasluoksnis terminas. Ar kiekvienas menininkas jį suvokia savaip?

– Tai tikrai viena sunkiausiai apibrėžimams pasiduodančių sąvokų. Menas nuolat sprūsta iš baigtinių apibrėžimų ir vis bando atsinaujinti. Gal tai ir yra vienas iš šiuolaikinio meno dėmenų – nuolatinis kismas ir pastanga vis naujai išsivaduoti. Kiekvienais metais pasaulyje akademijas baigia tūkstančiai menininkų ir nors yra juos jungiančių pasakojimų ir tarsi vienijanti meno istorija, net ir ji nevienalytė. Meno istorija nuolat perrašoma iškeliant nutylėtus aspektus, atsigręžiant į kitokius meno apibrėžimus ir praktikas. Pavyzdžiui, atkreipiant dėmesį, kad kanonas ilgą laiką rėmėsi Vakarų menininkų vyrų pristatymu – tik neseniai pradėta atsižvelgti į moterų menininkių, LGBTQ, skirtingų tautinių bendrijų menininkų pasiekimus, kurie dėl sisteminių pastangų buvo nutylimi, nuvertinami arba net išcenzūruojami.

Meno sąvoka skiriasi ir tarp kultūrų – kartais tai ritualo dalis, kartais – aukštuomenės, dvaro elementas. Atsiradus masinio reprodukavimo galimybėmis, o meno disciplinoms atradus vietą bendrajame ugdyme, kylant visuotiniam raštingumo lygiui menas išplito ir tapo plačiai aptariamu reiškiniu.

Menininkai negyvena vakuume – jie yra savo laikmečio vaikai, net jei jų kūryba ir nenagrinėja aktualijų. Dėl to bendras fonas sukuria ir terpę, kurioje menas yra skaitomas, pristatomas, ir diktuoja, kaip jis bus suprastas. Man menas yra vienas iš pažinimo ir savikūros įrankių, per kurį pasaulis ne tik stebimas, bet ir kuriamas, tveriamas iš naujo. Tai koncentruotos patirtys, kurios gali jaudinti, įtraukti, sujautrinti ar net keisti žiūrovų žvilgsnį į juos supančią aplinką. Menas gali ir kurti, ir griauti – o tai jau individų pasirinkimas ir atsakomybė.

– Kokie asmeniniai kūriniai, parodos iš šiandienos perspektyvos jums atrodo kertiniai jūsų karjeroje?

– Pirmiausia įvardinčiau šviežiausias patirtis „Futura“ šiuolaikinio meno centro rezidencijoje ir bendradarbiavimą su kuratoriais Dina, Adomu, kitais parodoje dalyvaujančiais menininkais. Tai išties judėti pirmyn motyvuojanti patirtis. Taip pat „Editorial“ projektų erdvėje Vilniuje pristatyta asmeninė paroda „Skersvėjo klajonės“, kurią surengti pakvietė Neringa Černiauskaitė ir Vitalija Jasaitė. Jos pasitikėjo mano sprendimais, nors iki pat parodos atidarymo viskas balansavo ant rizikingos ribos. Vis dėlto būtent ši paroda atvedė iki galimybės plėtoti šį kūrybos posūkį Prahoje.

116

Nuotrauka: Laurynas Skeisgielas

Kuo anksčiau pradėsime patirti įvairiausias žmogaus kūrybos formas, tuo turtingesnė bus mūsų gyvenimo patirtis, platesnis patirčių horizontas, žodynas, bus lavinama jausmų įvairovė, žvilgsnio jautrumas, asociatyvusis ir analitinis mąstymas.

117

Nuotrauka: Laurynas Skeisgielas

118

Nuotrauka: Laurynas Skeisgielas

Prie trajektorijos neginčijamai prisidėjo studijos Skulptūros katedroje, ypač patirtis su darbo vadovu Deimantu Narkevičiumi. Taip pat dalyvavimas alternatyvioje edukacijoje meno rezidencijų centre „Rupert“. Čia pradėjau plėtoti ne vienerius metus vykdytą „Alaus metafizikos“ projektą: tai tokiu pat pavadinimu parašyta pjesė bei performansų / renginių ciklas, kurių metu viriau tam tikros receptūros alų ir pasitelkęs fermentacijos metaforą kalbėjau apie galimybę keistis žiniomis, patirtimis, apmąsčiau mūsų santykį su simbiotinėmis kultūromis, bakterijomis, mielėmis ir kitais nežmogiškaisiais bendradarbiais, rėmiausi tiek graikų filosofija, tiek šiuolaikine fizika.

Išlaikyti motyvaciją ir norą kurti man asmeniškai padeda nuolatinės kelionės į meno renginius – Kaselio „documenta“, Miunsterio skulptūrų projektą, Venecijos bienalę, taip pat viešos menų akademijų peržiūros, pavyzdžiui, Vokietijos akademijose vykstantys Rundgangai, muziejų ir parodų lankymas įvairiuose Europos miestuose, grožinės literatūros skaitymas, pokalbiai rūpimais klausimais su artimais bičiuliais ar naujai sutiktais žmonėmis.

Taip pat daug davė patirtis dirbant Nacionalinėje dailės galerijoje – tiek vedant ekskursijas, tiek kuruojant parodas, taip pat „JCDecaux“ ir Šiuolaikinio meno centro pradedančiųjų menininkų premijos parodos, kurias antrus metus kuruojame su kolege Milda Dainovskyte.

– Kadais esate sakęs, kad jūsų pasaulyje kūrinys neapsimeta, jog viskas yra puiku. Kokia, jūsų asmenine nuomone, yra meno paskirtis? Ar tikite mintimi, kad menas gali keisti pasaulį? O gal priešingai – jis egzistuoja nepriklausomai nuo pasaulio problemų?

– Jis gali egzistuoti atskirai nuo pasaulio problemų, bet kartu jas

reflektuoja ir siūlo būdus matyti ir galimai keistis. Jau anksčiau bandžiau šiek tiek atskleisti, kokia įvairovė praktikų tarpsta šio skėtinio reiškinio, kurį vadiname menu, rėmuose. Meno paskirtis yra nuolat irtis į individo vidų, o iš jo – ir į išorę. Taip patiriant gyvenimo įvairovę, tirštį, išgyvenant egzistencinę dramą, su kuria susiduria kiekviena karta, ieškodama atsakymų į prasmės bei būties klausimus.

– Ar meno pasaulyje vyrauja tam tikros tendencijos? Kas jas kuria?

– Meno pasaulyje nuolat vyrauja vienokios ar kitokios tendencijos, bet jos nėra diktuojamos iš vieno centro. Tendencijas kuriančių centrų yra daug, tam didelės įtakos turi tai, kad meno lauko dalyviai įkvėpimo semiasi iš visos mus supančios aplinkos – ir populiariosios kultūros, ir akademijos, ir lokalių kultūrų, ir globalizacijos.

Dažnai užgimusi tendencija greitai krenta kaip akcijos biržose, kitos gi išlieka ilgesnį laiką. Dabar esame įžengę į laiką, kai tendencijos globaliu masteliu yra liūdnos – turiu omeny klimato kaitą, radikalių populistinių politinių jėgų įsigalėjimą, kylančius geopolitinius konfliktus. Tačiau net ir tokiame kontekste kūriniai gali būti ne tik didaktiški, barantys, bet ir atskleidžiantys šį sudėtingą mūsų būvį, supurtantys, paliečiantys ir sujaudinantys, kaip, pavyzdžiui, Linos Lapelytės, Rugilės Barzdžiukaitės ir Vaivos Grainytės opera „Saulė ir Jūra (Marina)“, kuri palietė tarptautinę meno bendruomenę ir pelnė Auksinį Venecijos liūtą.

– O kokių iššūkių turi jūsų kartos menininkai?

– Atrasti savo balsą, nesitenkinti išmoktomis formulėmis, nepasiduoti apatijai ir perdegimui, ieškant savo kūrybinio kelio nenuleisti kartelės.

119

Išskirtinė poilsio oazė Tekantis vanduo turi ypatingą galią atpalaiduoti, nuraminti mintis ir kūną. O kartais tam, kad pasijaustume lyg pačiame geriausiame SPA ar atostogose, net nebūtina niekur keliauti iš namų – mūsų vonios kambarys yra viskas, ko reikia pabėgimui iš kasdienio šurmulio į save. Kartu su naujausia dizaino studijos „Barber Osgerby“ praustuvo, vonios ir dušo kolekcija „AXOR One“ vonios kambarį paverskite pačia elegantiškiausia savo poilsio ir ramybės oaze.

Tekstas: Adelė Galdikaitė | Nuotraukos: „Hansgrohe SE“ archyvas

UNIKALIOMS POILSIO AKIMIRKOMS

ir patogiu vandens valdymu, bet ir estetiška

intuityvus ir itin tikslus vandens valdymas

prietaisų išvaizda, kurią išryškina ir papildo

atspindi visoje kolekcijoje ryškų dizainerių

kambario

„AXOR Universal Circular“ aksesuarų seri-

išradingumą.

sprendimų gali rinktis iš itin plačios „AXOR

ja. Norintiems vonios kambarį paversti dar

One“ kolekcijos, kurią sudaro trisdešimt

unikalesne namų poilsio oaze, visą kolekci-

„Kaip mesti iššūkį archetipui? Pasitelkiant

vienas gaminys, įskaitant vienos skylės,

ją galima individualizuoti pasirenkant ma-

meną ir mokslą, išradimą ir sąveiką. „AXOR

dviejų skylių, trijų skylių ir sienoje montuo-

dingus matinius juodus arba kitus paviršius

One“ provokuoja vandens atmintį, tačiau

jamus vandens maišytuvus praustuvui, ant

iš plačios „AXOR FinishPlus“ spalvų paletės.

pateikia naują jo valdymo būdą, kuris yra

Ieškantys

išskirtinių

vonios

grindų statomą vonios maišytuvą su ranki-

daug tikslesnis ir neįtikėtinai rafinuotas. Uni-

ne dušo galvute ir „AXOR One“ termostatinį

NAUJAI INTERPRETUOTI ŽINOMŲ FOR-

kalius „AXOR One“ produktus sukurti leido

modulį voniai ar dušui. Termostatinis mo-

MŲ ARCHETIPAI

mūsų į dizainą orientuotas mąstymas ir ne-

dulis išsiskiria didelėmis, aiškiai pažymė-

įtikėtinas „AXOR“ inžinierių darbas“, – pasa-

tomis ir preciziškai veikiančiomis valdymo

„AXOR One“ kolekcija dizaino pasaulyje

rankenomis, kurios leidžia intuityviai įjungti

žinoma jau nuo 2015 metų, kai buvo pri-

ir išjungti dušo ar vonios vandens sroves,

statytas interaktyvus termostatinis dušo

o masyvus centrinis termostato valdymo

valdymo elementas. Šiais metais „AXOR“

ratas užtikrina itin tikslų temperatūros ir

komanda stebina patobulinta kolekcija su

Grakščios formos, suapvalinti kampai, švel-

vandens srauto reguliavimą. Platų dušo

papildomais „AXOR One“ produktais, skir-

niai siaurėjantys išlenkti čiaupai ir harmo-

prietaisų asortimentą sudaro dušų galvos ir

tais praustuvui, voniai ir dušui. Siekdami

ningos proporcijos – naująją „AXOR One“

rankinės dušo galvutės, pasižyminčios mo-

aiškesnių funkcijų ir geresnio valdymo, ar-

kolekciją vienija elegantiškas holistinis di-

nolitinėmis formomis ir novatorišku lietaus

chitektai ir interjero dizaineriai Edwardas

zainas, pasižymintis išskirtine pagaminimo

bei „PowderRain“ purškimo skylučių išdės-

Barberis ir Jay'us Osgerby naujai inter-

kokybe. „AXOR FinishPlus“ gaminiai žavi

tymu diske. O „AXOR One“ dušo sistema

pretavo jau gerai žinomų formų archeti-

nesenstančiu dizainu, ne tik chromuotais,

„Showerpipe“ yra puikus ir labai patogus

pus. Pažangi „Select“ technologija, siūlan-

bet ir matiniais juodais „Matt Black“ bei

viskas viename derinys – dušas virš galvos,

ti naują sąveikos būdą, suteikia galimybę

daugybe kitų išskirtinių paviršių, bet kuriam

rankinis dušas, sieninis stovas ir sieninė

vandens tekėjimą ir jo temperatūrą valdyti

vonios kambariui suteiksiančių elegancijos

jungtis. Kolekcija pasižymi ne tik itin tiksliu

vienu bendru valdikliu. Šis nesudėtingas,

ir rafinuotumo.

koja Edwardas Barberis ir Jay'us Osgerby.

HOLISTINIS DIZAINAS

121

Mokytojas ir jo mokinys Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: Antanas Sutkus, Artūras Morozovas

Šią vasarą Vilniaus universitetas kartu su vienu garsiausių Lietuvos fotomenininkų Antanu Sutkumi ir jo mokiniu, naujosios kartos fotografu Artūru Morozovu, įgyvendino meninį projektą – Vilniaus universiteto dėstytojų portretų seriją „Atverk pasaulį klausimais“. Artūro kurtomis fotografijomis buvo siekiama atskleisti mokytojo, pasirengusio užmegzti šiltą, nuoširdų ir įsiklausantį santykį su mokiniais, asmenybę. O pačiam Artūrui atvira draugystė su savo mentoriumi padėjo suprasti, ką iš tikrųjų reiškia būti fotografu. A. Morozovo ir A. Sutkaus bendros kūrybos ir dialogo metu gimę VU dėstytojų portretai ir senieji dar niekur nerodyti A. Sutkaus kadrai iš universiteto gyvenimo tapo išskirtine paroda „Universiteto žmonės“.

123

124

– Artūrai, kaip prisijungėte prie šio projekto?

– Viskas prasidėjo nuo laiško – agentūros „autoriai“ ir universiteto kvietimo per fotografiją pažinti dėstytojus ir pristatyti žmones, kurie šiandien dirba universitete. Pagalvojau, kad tai puiki proga sukurti savo srities profesionalų, kurie šiandien daro didelį poveikį Lietuvoje – ugdo jaunus žmones, portretus. Iškėliau sąlygą, kad šias fotografijas kursiu nerežisuodamas, neprašysiu pozuoti, o tik vieną kitą valandą su jais pasišnekučiuosiu ir pokalbio metu juos fotografuosiu.

– Projektas skirtas mokytojo ir mokinio ryšio svarbai atskleisti, o jūs jį kūrėte kartu su savo mokytoju Antanu Sutkumi. Ko išmokote iš Antano?

– Antaną tikrai galiu pavadinti savo mokytoju.

Kitaip nei kiti mano per gyvenimą sutikti vyresni fotografai ir dėstytojai, Antanas perteikė ypač daug, padėjo suprasti, ką iš tiesų reiškia būti fotografu. Su Antanu niekada nekalbėjome apie geros fotografijos paslaptį, technines žinias. Kalbėjome apie ryšį tarp žmonių, tarp fotografo ir fotografuojamo žmogaus, kas yra tame ryšyje, koks jis turi būti, kaip elgtis tam tikrose situacijose – kaip būti fotografu. Fotografija man – gerokai daugiau nei tik darbas, tai mano gyvenimo būdas, daugybė kelionių, iššūkių, todėl tokių žinių trūko. Antanas šioje kelionėje tapo lyg mano vidiniu kompasu. Manau, būtent dėl to, kad nekalbėdavome apie techninius dalykus, o diskutuodavome apie žmogiškąjį fotografijos aspektą, prieš objektyvą ir už jo iškylančias problemas, ir užsimezgė toks artimas tarpusavio ryšis.

– Tai ką jums šiandien reiškia būti fotografu?

– Aš esu fotožurnalistas, dirbu žiniasklaidoje, fiksuoju naujienų įvykius, aktualijas. Šiame žanre su-

siduriama su tam tikru atstumu tarp fotografuojamo objekto, įvykio ir fotografo. Jis visų pirma jaučiamas fiziškai, kai tave nuo objekto skiria teleobjektyvas.

Tačiau svarbesnis kitoks atstumas – niekada nesi fotografuojamo įvykio dalis, tik stebėtojas iš šono. Kai pradėjau kurti ilgesnius fotografijos ciklus, megzti santykį su žmonėmis, fotografuoti jų kasdienybę, labai intymią buitį, nagrinėti tokias temas kaip socialinė atskirtis, gyvenimas mažiau ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, kariniai konfliktai, pasijutau kiek pasimetęs. Visos fotožurnalistinės taisyklės, kurias žinojau anksčiau, nebeveikė. Čia padėjo ir padrąsino Antanas, sakydamas: jei negali padėti žmogui, jo ir nefotografuok. Jei jau fotografuoji, jis įsileidžia tave į savo buitį, tavimi pasitiki – nebegali būti abejingas. Pradėjau suprasti ir matyti mane supantį ir fotografuojamą pasaulį kaip dalį savo atsakomybės.

Iš tokių momentų formavosi fotografo sąvokos supratimas. Antanas labai įdomiai pasakodavo apie buvimą fotografu santykiuose, šeimoje, apie tokius žmogiškus dalykus, apie kuriuos dažniausiai nerašoma jokiose knygose. Fotografas, kokiu aš esu, turbūt ir yra pagrindinis atsakymas į šį klausimą. O tapau mažiau abejingas, daugiau būnantis tarp žmonių, stengiuosi pats būti labiau žmogumi, priimti visas savo žmogiškąsias savybes, o ne su jomis kovoti. Turbūt tai tam tikra fotografinė branda.

– Ar būtų galima pavadinti šį projektą jūsų mokytojo ir mokinio santykio įprasminimu, įkūnijimu?

– Manau, kad ne. Mes daug bendraujame ne tik šio projekto rėmuose. Tačiau projektas tapo galimybe padirbėti kartu intensyviau ir parodyti Antanui daugiau nei įprastai savo darytų fotografijų, išgirsti jo komentarus.

125

126

PRENUMERUOK POPIERINĮ ĮKVĖPIMŲ ALBUMĄ „LAMŲ SLĖNIS“ ČIA IR DABAR! lamuslenis.lt

128

129

– Kaip sekėsi prakalbinti dėstytojus, užfiksuoti juos natūraliose, jautriose ir intymiose būsenose?

– Antanas turi didelę patirtį fotografuojant universitetą ir jo žmones. Jo archyve, studijoje yra stalčiai: „Holokaustą išgyvenę Lietuvos žydai“, „Sartro viešnagė Lietuvoje“, „Jono Meko viešnagė Lietuvoje“, „Lietuvos kaimai“. Ir yra stalčius, skirtas Vilniaus universitetui, kuriame – jo gyvenimo ir jį kuriančių žmonių fotografijos. Šis projektas tuo man ir buvo įdomus, kad ir aš kalbėjausi su dėstytojais, ir Antanas turi labai didelę patirtį fotografuojant universiteto bendruomenę.

Diskutavome, kaip prieiti prie dėstytojo, kokį pokalbį vesti. Esu humanitaras, tad su filosofijos, filologijos dėstytojais moku atrasti bendrą kalbą, tačiau apie ką kalbėti Gyvybės mokslų tyrimo centre, chemijos laboratorijoje? Šis projektas tapo proga geriau suprasti, kaip prieiti arčiau žmogaus.

Antanas patarė įvilioti dėstytojus į jiems aktualią temą, tuomet ji tampa saugia pokalbio erdve. Jei dėstytojo paklausdavau apie jį dominančią sritį, pasikeisdavo jo veido išraiška, žvilgsnis, gestikuliacija. Tokioje būsenoje žmogaus niekada neužfiksuosi, jei tiesiog prašysi pozuoti.

– Turbūt šiame Sutkaus universiteto archyve aptiktume ir legendinę fotografiją „Maratonas universiteto gatvėje“, kurią turi įsigijęs seras Eltonas Jhnas? Nuotrauka tapo ir vienu projekto kertinių įkvėpimo taškų. Ką jums pačiam reiškia šis kūrinys?

– Šis darbas tikrai ikoninis, Lietuvos ir, sakyčiau, pasaulinėje fotografijoje puikiai atpažįstamas, ekspresyvus ir paveikus. Tačiau intriguodamas ir kviesdamas į parodą norėčiau pasidalinti savo nuomone, kad joje bus dar įspūdingesnių darbų, dar iki šiol nerodytų ir nematytų kadrų,

130

kurie man yra gerokai paveikesni nei ši fotografija. Tačiau su „Maratonu universiteto gatvėje“ aš augau, prisimenu nuotrauką nuo mažų dienų.

– Šiuo meniniu projektu universitetas norėjo parodyti autoriteto vertę visuomenėje.

Kaip Sutkaus fotografijoje, taip ir požiūryje į švietimą galėtų būti daugiau perspektyvinio matymo, supratimo, kad esmė gali glūdėti ir mažose detalėse. Ar pritartumėte?

– Tikrai taip. Man atrodo, kad Lietuvoje šiuo metu išgyvename autoritetų stygių žiniasklaidoje, fotografijoje ir, turbūt, akademiniame pasaulyje. Kaip ir mano fotografuoti dėstytojai, taip ir Antanas Sutkus patvirtina, kad į studentą negalima žiūrėti tik kaip į studentą, santykis turi būti lygiavertis. Jei studentas ateina į auditoriją kitoks nei įprastai, turi būti normalu asmeniškai pasiteirauti, kaip jam sekasi, nebūti abejingam problemai – svarbiausia yra žmogiškasis santykis. Autoritetas nėra tik faktinių žinių šaltinis, tai pirmiausiai yra empatiškas, neabejingas, pastabus, atsakingas, besirūpinantis jį supančia aplinka žmogus. Tai, manau, ir yra tos mažos detalės.

– O kas jums yra autoritetas?

– Aš neturiu daug autoritetų. Juo yra Antanas Sutkus. Jis mane žavi savo vertybine sistema, žiniomis, atvirumu. Antanui tiek metų, o jis vis dar pastebi jaunus žmones ir bando jiems padėti eiti savo keliu.

Vienas iš autoritetų ir stiprų poveikį padaręs žmogus taip pat buvo Irena Veisaitė. Profesorė per daug pokalbių brėžė man žmogiškas gyvenimo gijas, parodė, kaip elgtis tam tikrose situacijose.

Ir dabar, susidurdamas su įvairiomis dilemomis, galvoju „ką pasakytų Irena?“ ir galvoje suskamba jos tembras. Tiek daug, kiek Irena davė, vis dar gyvuoja manyje. Taip pat ir su Antanu.

131

132

133

134

Šias abi asmenybes jungia bendras bruožas – drąsa. Autoritetų trūkumas man šiuo metu taip pat siejasi ir su drąsos trūkumu, negebėjimu apginti savo pozicijos, priimti dalies mūsų visuomenės, išklausyti kitaip manančius. Antano, Irenos ir kitų tokių žmonių vertybiniuose klausimuose niekas nepastumtų, kompromisų tam tikrose situacijose jie niekada nedarė ir nedarys.

– Projektas vadinasi „Atverk pasaulį klausimais“. Geras klausimas – raktas į tikrąjį pažinimą?

– Viskas prasideda nuo klausimo ir kada, kaip jį užduosi. Jei kam nors šiandien sunku, nuoširdžiai ištartas „kaip tau sekasi, papasakok, kaip gyveni“ gali tapti raktu į viską ‒ juk nuo klausimo prasideda draugystė, įsimylėjimas. Tačiau svarbu ne tik patys žodžiai, bet ir klausiančiojo balso tembras, laikas, kada klausimas užduodamas. Tuo pačiu klausimu galima santykį ir sugriauti, ir sukurti. Esu nemažai fotografavęs karines situacijas.. Tokiose situacijose blogai užduotas klausimas gali ir pražudyti. Nuolatinis darbas su savimi, pastanga užduoti klausimą nuoširdžiai – man tai svarbu. Čia grįžtame ir prie neabejingumo aplinkai svarbos. Jei esi abejingas, turi keisti bendravimą su žmogumi arba temą, kurioje esi.

– Šiuo metu portretų žanras fotografijoje yra šiek tiek numenkęs, praradęs savo svarbą. Kaip manote, ar jis pradeda atgimti?

– Šiuo metu portretų pilna socialiniuose tinkluose, instagramo platforma buvo sukurta komunikuoti vaizdais. Tačiau labai mažai tokių, kuriuose žmonės išlieka savimi, netampa prieš objektyvą kuo nors kitu. Tokių portretų, kokius fotografuoja Antanas Sutkus, jo amžininkai, labai trūksta ir fotografijos lauke, ir pačioje susiskaldžiusioje visuomenėje. Mes, žmonės, mėgstame žiūrėti į kitus, todėl visame pasaulyje taip sėkmingai gyvuoja įvairūs bulvariniai žurnalai arba nenustoja žavėti portretai tapyboje. Vizualinis žmogaus portretas natūralioje jo aplinkoje yra labai paveikus, negali likti jam abejingas. Juk pažiūrėję į Sutkaus fotografijas neištartume jose matomiems žmonėms nė vieno blogo žodžio, neįžeistume.

Taigi, nors portretinės fotografijos šiuo metu gausu, tikrų portretų, kurtų natūralioje aplinkoje, nėra daug, o jų labai reikia.

135

BON APPÉTIT

Vasaros pėdsakais Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė | Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Maisto entuziastė Goda Juknaitė kulinariją atrado dar vaikystėje su močiute gamindama plikytus pyragėlius.

Dabar mergina savo žinias gilina dirbdama vieno restorano virtuvėje, o po darbų ruošia skaniausias vakarienes artimiesiems ir dalijasi savais receptais kviesdama paįvairinti mitybą vegetariškais ir augaliniais virtuvės atradimais. Šiandien su Goda leidžiamės į rudenišką, tačiau šiltais vasaros prisiminimais apipintą kulinarinę kelionę.

Kad būtų, kas sušildys gomurį net ir pačią niūriausią rudens dieną!

– Goda, į duris beldžiasi ruduo – ką šiomis dienomis tau norisi valgyti kad ir kasdien?

– Labai mėgstu valgyti šviežią, sezoninį maistą. Vasara – vienas puikiausių sezonų, nes daržuose ir soduose užauga visa krūva įvairiausių gėrybių. Neįsivaizduoju vasaros be pomidorų ir uogų. Tai mano obsesija. Pomidoras – universalus produktas ir pats geriausias natūralus skonio stipriklis!

– Aktyviau dalytis savo receptais pradėjai karantino metu, tačiau virtuvėje nesi naujokė. Papasakok apie savo patirtis!

– Virtuvė ir skanus maistas mane traukė nuo mažens. Dar būdama maža mergaitė sakydavau, jog labiausiai mėgstu ne šokti ar dainuoti, o skaniai pavalgyti ir gerai pamiegoti, tad nenuostabu, jog dabar sukuosi profesionalioje virtuvėje. ( Juokiasi.) Vis dėlto savęs virėja neįsivaizdavau, tačiau atsikrausčiusi gyventi į Vilnių ir pradėjusi studijuoti susiradau darbelį bare, o tada pajutau smalsumą ir norą pamatyti daugiau virtuvės užkulisių, įvairių maisto technikų.

– Tad šiuo metu dirbi vieno restorano virtuvėje? Kas darbe patinka ir kas labiausiai užgrūdina?

– Šiuo metu dirbu profesionalioje virtuvėje. Šią akimirką neįsivaizduoju savęs kitur, mane žavi nuolatinis tobulėjimas, naujų technologijų ir skonių atradimai, buvimas tarp bendraminčių – žmonių, per gyvenimą keliaujančių su maistu. Akimirkos, kuriomis dalijuosi su sekėjais, 136

tikrai žavios ir linksmos, bet prisipažinsiu, kad šis darbas sunkus tiek fiziškai, tiek psichologiškai, ir skirtas tikrai ne kiekvienam.

Intensyvus ritmas, trylika valandų ant kojų, karštis ir nuolatinis skubėjimas – dirbdamas tokį darbą turi numatyti kelis žingsnius į priekį, kad atėjęs svečias gautų ne tik karštą, bet skanų ir visomis prasmėmis gerai paruoštą maistą. Kadangi kone pusę savo dienos virtuvėje remiesi pečiais su kolegomis, itin svarbus virtuvėje sukuriamas klimatas. Pavargti gali ne tik dirbdamas, pavargsti ir nuo žmonių.

Todėl svarbu, ką atsineši į darbą ir kaip tai paveikia kolegas. Drąsiai galiu teigti, kad šis darbas išmokė mane ne tik maisto ruošos, bet ir laiko planavimo, tvarkos, emocijų valdymo, susikaupimo.

– Ar tiesa, kad svarbu pirmiausiai išmokti kulinarijos taisyklių, o po to eksperimentuoti ir jas laužyti?

– Tikrai svarbu žinoti bazines virtuvės taisykles. Yra dalykų, kurių, kad ir kaip norėtųsi, sulaužyti negalėsi. Svarbu išmanyti maisto gaminimo technikas, pavyzdžiui, kaip sujungti padažą. O žinant pagrindines taisykles eksperimentuoti tampa lengviau. Jei suklydai, žinosi, kaip klaidą ištaisyti.

Virtuvė yra ir mokslas, ir kūryba viename. Kūryba vyksta tavo galvoje: netikėtų skonių deriniai, bandymas perteikti produktą kita tekstūra, vizijos, kaip įgyvendinsi ir pateiksi patiekalą lėkštėje. Mokslas – tai taisyklės, kaip išgauti norimą efektą ir kokius produktus tam naudoti.

137

– Papasakok, ką gamini namuose? Kaip apibūdintum savo asmeninę virtuvę?

– Namuose gaminu viską, ką matote mano socialiniuose tinkluose. Taip karantino metu ir gimė idėja parodyti žmonėms, kad nesunkiai galima kasdien iš paprastų maisto produktų pasigaminti patiekalų, kurie prilygtų restorano virtuvei. Gaminu įvairų maistą – mane įkvepia gamta ir sezoniškumas. Vasarą norisi kuo daugiau šviežių, lengvų produktų, gaivių desertų, o žiemą – orkaitėje skrudintų šakninių daržovių su riebiu sūrio padažu. Mėgstamiausio patiekalo neturiu, mėgstu improvizuoti ir ryte savęs paklausti, ko šiandien norėtų mano kūnas. Labai myliu Italiją ir visas jos gėrybes, nors dažniausiai mano receptuose atrasite Azijos prieskonių. Šios dvi skirtingos įtakos mano virtuvėje ir pinasi: viena tokia artima, šilta bei lengva, kita – su charakteriu ir aitresnė!

– O kiek laiko domiesi vegetariška ir augaline mityba? Kaip atėjo tas sprendimas?

– Augalinė mityba mano gyvenime atsirado prieš šešerius metus.

Prieš tai buvau užkietėjusi mėsavalgė ir apie augalinę mitybą nė nesvarsčiau, nors sesuo nevalgė mėsos nuo vaikystės. Laikui bėgant mano aplinka pradėjo stipriai mažinti mėsos vartojimą, o ir dirbant maisto industrijoje teko pamatyti šokiruojančių vaizdų. Taip į savo racioną įtraukdama vis daugiau daržovių, pastebėjau, kad kūnas teigiamai priima pokyčius: tampi lengvesnis, pagreitėja virškinimo sistema, jautiesi žvalesnis.

– Tad dalydamasi savo receptais visada pasiūlai ir alternatyvų, kuo pakeisti mėsos produktus? Ar sudėtinga tam pritaikyti visus receptus?

– Alternatyva visada bus, nesvarbu, ar tu veganas, vegetaras ar netoleruojantis laktozės, svarbu tik žinoti savo lūkesčius. Žinoma, kad žalio sultingo kepsnio negaliu atkartoti, bet galiu pasiūlyti ne ką prastesnę alternatyvą, tarkime, barbekiu duonvaisio burgerį, o desertui – burnoje tirpstančius putėsius. Svarbu neužsispausti rėmuose ir įsitikinimuose, o leisti sau patyrinėti naujus skonius.

– Kaip prasidėjo tavoji draugystė su maisto gaminimu? Kokių emocijų tau tai suteikia?

– Bandau prisiminti patį pirmąjį pagamintą patiekalą, tačiau į galvą atkeliauja daugybė vaikystės akimirkų virtuvėje. Augau su močiute, kuri buvo virėja, dažnai ir aš padėdavau suktis jai prie puodų. Lyg šiandien prisimenu, kaip ji kepdavo plikytus pyragaičius mano mokyklos šventėms ir leisdavo man, visai mažutei, su konditeriniu švirkštu į juos prileisti kremo ‒ vaikui tai atrodo toks didis darbas! O smagiausia būdavo stebėti, kaip klasiokai ir mokytoja mėgaujasi pyragaičiais. Šia akimirka – matyti, kaip kiti skanauja mano gamintą maistą – mėgaujuosi iki šiandien. (Šypsosi.)

– Ar turi gerą atmintį skoniams?

– Kartais skonį susapnuoju taip ryškiai, kad atsikėlusi keliauju į parduotuvę ir bandau jį atkartoti savo lėkštėje.

138

139

140

– Gamindavote su močiute – jūsų šeimoje maistas buvo svarbus ritualas?

– Visos mano šeimos moterys – puikios kulinarės! Kiekvienai šventei, kad ir kokia didelė ji būtų, maistas iki mažiausių detalių būdavo ruošiamas jų pačių rankomis. Ilgi vaišėmis nukrauti stalai ir laimingi svečių veidai garantuoti! Kol kartą su draugėmis apie tai nepasikalbėjome, nė nebuvau susimąsčiusi, kiek daug maisto kultūros atsinešiau iš šeimos. Man tai atrodė normalu ir nė nenutuokiau, kad galėtų būti kitaip. Su seneliais visuomet drauge sėdame prie pusryčių stalo, tai kuria stiprų tarpusavio ryšį.

– Gyvenate kartu su sese ir savo artimaisiais, tiesa? Ar dažnai gamini jiems visiems? Kokių maisto tradicijų yra tavo dienose?

– Taip, gyvename visi kartu kaip „Draugų“ seriale! (Šypsosi.) Jei laisvadienį leidžiu namuose ir, tarkime, filmuoju naują receptą, visada gaminu keturiems žmonėms. Labai įdomu išgirsti kito žmogaus nuomonę apie sukurtą patiekalą. Jie – mano teisėjai!

– Kai gamini namuose, kokia muzika skamba fone?

Esi vinilų mėgėja?

– Muzika užima didelę dalį mano gyvenimo, kuriu ir filmuoju receptus pagal savo mėgstamas dainas. Patefonas ir vinilai – dar vienas mano hobis, keliaudama mėgstu naršyti vietines muzikos krautuvėles ir taip kolekcionuoti parsivežtas akimirkas. Šiuo metu labiausiai ausis džiugina Ty Segallo „Manipulator“, Kikagaku Moyo „Forest of Lost Children“, Unknown Mortal Orchestra „II“ bei King Gizzard & The Lizard Wizard „Infest the Rat's Nest“.

– Kuo tave apskritai žavi maistas?

– Labiausiai mane žavi tai, kad kulinarijoje nėra ribų ir lubų.

Kad ir kiek besimokysi, visko neišmoksi ir nesužinosi. Jei esi žingeidus, visada turi kur kilti. Tai plati sfera, o gamybinės technologijos tobulėja kasdien. Vienintelis dalykas, kurį norėčiau, kad žinotų kuo daugiau žmonių – kaip panaudoti produktus, kurie dažniausiai išmetami kaip maisto liekanos. Tokia ir yra viena iš mano misijų.

– Tau svarbus ne tik skonis, bet ir estetiškas maisto pateikimas.

Girdėjau, kad kolekcionuoji virtuvės rakandus – papasakok daugiau.

– Esu iš tų žmonių, kurie valgo akimis. Vienas iš geriausių jausmų kaip maisto kūrėjai yra stebėti, kaip žmonės pamato savo patiekalus. Tikiu, kad gražiai ir estetiškai atrodantis stalas, aplinka ir maistas pagerina patiekalo skonį. Labai mėgstu mažas detales – ar tai išsiuvinėta servetėlė, ar valgomas žiedlapis ant deserto.

– Kas tau yra ruduo lėkštėje? O galvoje?

– Ruduo man – naujas etapas. Tai lyg tyla prieš audrą, pasiruošimo laikotarpis. Tyla, nes nurimsta vasaros renginiai, stovyklos ir festivaliai. Prasideda naujo mokslo ar darbo metas. Man tai keletas savaičių poilsio ir pasiruošimo. Lėkštėse po truputį nugula vis sunkesnis maistas, bet vasaros pėdsakus vis dar mėto daržo gėrybės.

Jungdama šiuos jausmus užkepu šviežias daržoves su rudens grybais, o šaltas sriubas keičia kreminės, šildančios gomurį ir skrandį.

Turbūt kaip daugeliui iš mūsų ruduo kvepia moliūgais, imbierine arbata ir cinamonu.

– O tomis dienomis, kai gaminti laiko nelieka, ką parduotuvėje čiumpi iš „jau pagaminta“ lentynos? Kas tau ten valgoma ir skanu?

– Iš to skyrelio valgau retai, mieliau renkuosi kepyklėles, kur siūlomos jau pagamintos šviežios sluoksniuotos bandelės ar sūrūs kišai.

141

Veganiškas karijų pyragas Tešlai:

• 150 g rudojo cukraus

• 250 g miltų

• 80 g šalto veganiško sviesto ar margarino

• 50 g cukraus pudros • Žiupsnelis druskos • 150 g veganiško sviesto ar margarino • 2 v. š. ledinio vandens Įdarui: • 180 ml klevų sirupo

Labai svarbu, kad tešla išliktų šalta, todėl sviestą naudojame šaltą. Jei yra galimybė, tešlą maišome su kombainu, o ne šiltomis rankomis. Visus jai reikalingus ingredientus sudedame į vieną indą, išmaišome ir išminkome. Susukame į sviestinį popierių ir dedame į kamerą pusvalandžiui atšalti. Ištraukiame, plonai iškočiojame ir dedame į riebalais išteptą 24 cm skardą, gerai prispaudžiame kraštelius. Subadome šakute. Tešlą su skarda vėl dedame į kamerą pusvalandžiui atšalti.

Ištraukę uždengiame sviestiniu popieriumi ir užpilame bet kokiomis namuose turimo-

• 300 g šilkinio tofu • 4 v. š. kukurūzų krakmolo • 200 g kapotų karijų riešutų • 100 g karijų riešutų papuošti • Cinamonas, druska, vanilės ekstraktas, šlakelis romo (pagal skonį)

mis kruopomis. Kepame 20 minučių iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Nuimame kruopas ir kepame dar 10 minučių atidengtą, kol tešla švelniai paruduoja. Į keptuvę pilame cukrų, klevų sirupą, sviestą ir ištirpdome iki vientisos masės – sirupo. Paliekame šiek tiek atvėsti. Į trintuvą sudedame šilkinį tofu, prieskonius, kukurūzų krakmolą ir paruoštą atvėsusį sirupą. Viską susmulkiname, pilame į indą su kapotais riešutais, o tada perkeliame ant tešlos ir kepame 50 minučių 170 laipsnių temperatūroje, kol riešutai apskrus, o įdaras taps standus. Leidžiame pyragui atvėsti

Avokadų skrebutis su miso voveraitėmis ir parmezano sūriu • Mėgstama duonelė • Gabalėlis sviesto • Avokadas • Žaliosios citrinos sultys ir odelė • Parmezano sūrio drožlės • Voveraitės • 1 a. š. miso pastos • Aitriosios paprikos dribsniai • Žalumynai • Druska ir pipirai

Keptuvėje ištirpiname mažą gabalėlį sviesto ir apskrudiname duonos riekę. Dubenyje rankiniu smulkintuvu kartu su žaliosios citrinos sultimis ir žievele susmulkiname avokadą. Gautą masę pabarstome druska, pipirais ir tepame ant skrebučio. Užbarstome aitriosios paprikos dribsniais, užtarkuojame parmezano.

Nedideliame puode su gabalėliu sviesto šildome voveraites. Joms apskrudus įdedame šaukštelį miso pastos ir įpilame šlakelį vandens. Viską maišome, kol pasta ištirpsta ir padažas tampa vientisas. Paragaujame, ar netrūksta druskos ir pipirų. Pagardiname mėgstamomis kapotomis žolelėmis: petražolėmis, krapais ir česnako laiškais. Keptas voveraites dedame ant skrebučio ir skanaujame.

Sezoninės salotos su karamelizuotais burokėliais ir ožkos sūriu užkeptu portobelo grybu • 300 g mikrožalumynų ar mėgstamų salotų

• Druska ir pipirai

• 200 g virtų burokėlių

• Portobelo grybas

• 2 a. š. grūdėtųjų garstyčių • 1 v. š. medaus • 2 šakelės šviežio čiobrelio • 3 v. š. balzaminio acto

Nulupame grybo odelę ir nulaužiame kotelį. Grybą pamarinuojame – ištepame terijakio padažu, pabarstome druska ir pipirais. Barstome rozmariną, užtarkuojame česnako. Į kepurėlės vidų dedame sviesto gabaliuką ir ant viršaus paguldome ožkos sūrį. Apibarstome druska. Dedame į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame 10–15 minučių, priklausomai nuo grybo dydžio ir storio. Pabaigai pagardiname kapotomis žolelėmis.

Virtus burokėlius supjaustome norimo

• Švieži pomidorai • Terijakio padažas • 100 g ožkos sūrio • 2 skiltelės česnako • 1 šakelė rozmarino

dydžio skiltelėmis ir dedame juos į gerai įkaitintą aliejumi pašlakstytą keptuvę.

Gerai apkepiname. Dedame čiobrelį, medų, druską, garstyčias ir paliekame kelias minutes karamelizuotis. Užbaigiame įpildami balzaminio acto. Į lėkštę dedame alyvuogių aliejumi, druska ir citrinos sultimis apšlakstytus žalumynus. Tarp salotų lapų sudėliojame pusiau perpjautus pomidorus, šalia guldome karamelizuotus burokėlius. Patiekalą vainikuojame užkeptu ir dar karštu portobelo grybu.

Ramiau, saugiau, jaukiau Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: „Kamė“ archyvas

Praėjusieji metai buvo kupini nežinios ir baimės dėl ateities. Prisipildę gražiausių vasaros akimirkų, šiemet rudenį vėl pasitinkame į pasaulį žvelgdami nedrąsiu žvilgsniu. Per šį laikotarpį namai labiau nei bet kada tapo mūsų saugumo, ramybės ir užuovėjos kampeliu. Nenuostabu, kad šios nuotaikos atsispindi ir dizaino pasaulyje. Noras namų erdvėse jaustis jaukiau ir saugiau diktuoja neutralių, achromatinių atspalvių pasirinkimą, tad svarbiausia tendencija 2021 metų interjere tapo spalvos, kurios džiugina, ramina ir suteikia jaukumo. Vonios baldai „Kamė“ šį rudenį pasitinka pristatydami dvi išskirtines kolekcijas ir aštuonias naujas spalvas, padiktuotas dizaino tendencijų ir klientų norų.

IŠSKIRTINIS MINIMALIZMAS Tobulai išgrynintos linijos, išskirtinė medžiagų kokybė, skandinaviško dizaino paprastumas ir patogumas susijungia kruopščiai kurtoje serijoje „LOFT“, leidžiančioje atsiskleisti prie baldų derinamų prabangių, ilgaamžių praustuvų ir stalviršių elegancijai. Tai geriausias

SPALVOS, KURIOS DŽIUGINA IR RAMINA

pasirinkimas norintiems vonios baldų be rankenėlių ir siekiantiems susikurti iš mados neišeinantį, jau tūkstantmečius žavintį marmurinį

Siekdami atsižvelgti į pasikeitusį mūsų gyvenimo ritmą ir norą

vonios kambario dizainą.

daugiau laiko praleisti namuose, vonios baldų kūrėjai „Kamė“ pristato naujus aštuonis atspalvius, papildančius plačią „Kamė“

ABEJINGŲ NEPALIEKANTIS MEISTRIŠKUMAS

spalvų paletę. Šilti rudi, pilki, žalsvi, melsvi ir rausvi tonai padės kiekvienų namų vonios kambaryje susikurti savo jaukumą.

Antroji baldų serija „NATURA“ pabrėžia meistriškumą. Tikro medžio

Matinės, neutralios, tačiau labai išraiškingos spalvos puikiai

faneruotės fasadai, 45 laipsnių kampu nupjauti šoninių baldų kraš-

pabrėžia minimalistinio dizaino baldų serijų „NATURA“ ir

tai – elegancijos ir kokybės rodikliai. Ši serija išskirtinė ir veidrodinėse

„LOFT“ kokybę bei išskirtinumą ir padeda atsiskleisti „Kamė

spintelėse integruotu dugno apšvietimu, dvigubomis veidrodžio dure-

Everlast Coating“ dažymo technologijai. Ši technologija –

lėmis, rankenėlėmis bei skirtukais, padėsiančiais jūsų vonios stalčiuose

trisdešimties metų gamybos praktikos rezultatas, užtikrinantis

palaikyti švarą. Tai pasirinkimas vertinantiems meistrystę ir tikrumą.

patikimiausią vonios kambario baldų paviršiaus dengimą spal-

vomis. Naudojant „Kamė Everlast Coating“ technologiją, baldai dažomi iš abiejų pusių, o dažo sluoksnis yra labai švelnus ir malonus liesti. Dažyti paviršiai pasižymi dideliu atsparumu įbrėžimams, cheminiam poveikiui ir drėgmei, tad savo saugumo užuovėja galėsite džiaugtis be jokių rūpesčių. O kas tarp šių naujovių neras sau artimiausio ir jaukiausio pasirinkimo, abiejų serijų baldus galės dažyti pagal užsakymą bet kuria iš plačios kitų spalvų paletės ir taip savo vonios kambarį paversti išties unikaliu ir tik sau pritaikytu poilsio kampeliu.

Didžiausią vonios baldų „Kamė“ ekspoziciją rasite Konstitucijos pr. 18, Vilniuje, ir www.kame.lt

NAUJI HORIZONTAI

Kaip atrodo Islandija?

Tekstas: Ieva Šeibelytė Nuotraukos: Kipras Štreimikis, Ieva Šeibelytė

Ugnis, oras, žemė, vanduo ir erdvė – ne tik penki fiziniai elementai, bet ir stichijos, formuojančios Islandiją. Kas kelis šimtus metrų besikeičiantis klimatas ir gamtos vaizdai, kiekviename žingsnyje įstabūs kraštovaizdžiai – tokia ši sala. Nusprendę apvažiuoti žymųjį žiedą aplink Islandiją maždaug to ir tikėjomės. Visgi planuotieji 1,4 tūkst. kilometrų perkopė ir 2 tūkst. ribą, o paskutinę dieną gautas pranešimas, kad skrydis vėluos, netgi pradžiugino.

150

151

152

ISLANDIJA KASMET TURISTĖJA Nors dauguma nuotraukų ir vaizdo įrašų pasakoja apie neaprėpiamą gamtos grožį ir vienatvę, pastarąjį dešimtmetį turizmas Islandijoje tiesiog sprogte sprogsta. Anksčiau žavėję vaizdai su atšiaurios gamtos peizažais tampa vis retesni. Norint pamatyti daugelį objektų visai be žmonių, siūloma ten vykti anksti ryte. Rugpjūtis – daugiausiai turistų į salą sutraukiantis mėnuo, tad net ir galiojant griežtesniems pandeminiams reikalavimams turistų saloje nemažai. Vietinių gyventojų Islandijoje nėra daug, tik apie 350 tūkst., iš kurių 80 proc. apsistoję sostinėje Reikjavike.

SKIRTINGAI SUSIFORMAVĘ KRIOKLIAI Kriokliai – gamtos stebuklas, kuriuo islandai labai didžiuojasi.

Net visai sutemus galima tolumoje pamatyti apšviestą krioklį, o vos atsidarius važiuojančio automobilio langą – išgirsti jo galingą šniokštimą. Islandija turi daugiau nei dešimt tūkstančių krioklių – grožiu ir stiprybe jie lenkia vienas kitą. Krioklius formuoja ir maitina vandenynai, ledynai ir lietus, o nuo jų neatsiejamas reginys – šalia savo spalvotą arką išlenkusios vaivorykštės. Vis dėlto negali sakyti, kad pamačius n-tąjį krioklį šis gamtos reiškinys tampa įprastas, nes jie visi užburia savo įvairove: vienas atrodo didingiausias, kitas – aukščiausias, trečias – plačiausias... Pirmasis pamatytas Seljalandsfosas sužavėjo galimybe apeiti aplink – vandens srovė tiesiog krenta žemyn nuo olos iškyšulio. Iki antrojo Svartifoso teko apie valandą palipti, bet jį pasiekus ir pamačius, kaip dailiai krioklys aplipęs bazaltu tarsi grafitiniais pieštukais, visi žingsniai tiesiog pasimiršo. Savo didybe pavergė Detifoso krioklys, didžiausias ne tik Islandijoje, bet ir visoje Europoje. Apsilankymas prie jo kelia visokeriopus jausmus, nes vieną sekundę gali būti baisu, o kitą – nepaprastai gražu. Stovėdamas šalia šios didžiulės įgriuvos ir stebėdamas itin greitai į jos ertmę srūvantį vandenį, pasijauti tikrai labai nedidele šio pasaulio dalimi, tačiau pozityvumą greit sugrąžina vėl sužibusi milžiniška vaivorykštė.

153

154

155

POPULIARUSIS ISLANDIJOS KANJONAS Visai neseniai populiariausiu Islandijos kanjonu tapo Fjadraurgljuvuras. Nors šį pavadinimą sunku ištarti, po čia nufilmuoto muzikinio klipo daug kas jį pradėjo vadinti žymaus kanadiečių atlikėjo Justino Bieberio kanjonu. Į statų šlaitą veda metaliniai laiptai, kurie pradžioje gali pasirodyti tikras iššūkis, bet pasiekus viršūnę sugrįžta visos jėgos. Apsamanoję kalnai, lūžtantys gėlo vandens kriokliai ir kampuoti takeliai leidžia pasijausti kaip pasakoje. Įdomus faktas – pasirodžius garsiojo atlikėjo klipui, lankytojų skaičius Fjadraurgljuvure taip išaugo, kad islandai ne tik pradėjo skaičiuoti pridėtinę vertę ekonomikai, bet ir dar labiau susirūpino šio kraštovaizdžio išsaugojimu.

RANKA PASIEKIAMI LEDYNAI IR DEIMANTAIS ŽĖRINTIS PAPLŪDIMYS Masyvūs ledynai sudaro net 11 proc. Islandijos ploto. Galima pamanyti, kad prie jų patekti ar net prisiliesti sunku, tačiau iš tiesų taip nėra. Vos kelios minutės smėlėtu taku nuo automobilių stovėjimo aikštelės – ir pasigirsta traškesys ir spragsėjimas, o oras ima vėsti. Pasiekus kalnų ežerą, norisi traukti fotoaparatą ir įamžinti šį nuolat besikeičiantį vaizdą. Žydras gėlas vanduo, tarsi tamsiu rašalu nutaškytos baltos ledynų nuolaužos ir apgaulingi dangaus atspindžiai vandenyje užburia – norisi kiekvieną detalę tyrinėti tarsi paveikslą. Maži juodi taškeliai vandenyje, iš pažiūros tarsi nugludinti akmenukai, pasirodo esą lėtai ir tingiai plaukiojantys ruoniai, kuriuos nejučia pradedi stebėti tarsi vaikas, o jų nerangus plaukimas kelia šypseną.

Nuo Jokulaurslouno ledynų paėjęs nedidelį akmenuotą kelio ruožą palei įlanką, patenki į vieną gražiausių pasaulyje Deimantinį paplūdimį. Vos jį išvydęs supranti, kodėl jis taip vadinasi. Baltų bangų skalaujamos ledynų nuolaužos gludinamos ir šlifuojamos vandens srovės ir juodo smėlio, tad krante atrodo kaip dosniai pažirę deimantai. Atvažiavus auksinę valandą, tai atrodė kaip rojus Žemėje.

156

157

158

159

160

JUODASIS PAPLŪDIMYS Jei labai gerai įsižiūrėsite, nugludintų lavos akmenų paplūdimį pastebėsite legendinių „Žvaigždžių karų“, serialo „Sostų karai“ bei kitų fantastinių filmų fone. Galingų bazalto uolų apsuptas paplūdimys atrodo kaip tikras gamtos stebuklas: aplink tarsi strypais išdygusios uolos, žalios samanos ir ore tvyrantis rūkas... Paėjus kiek tolėliau galima patekti į nuostabias uolas, per daug metų suformuotas smarkių bangų. Tolumoje matyti ir kitos skulptūrinės olos, skalaujamos ledinio vandens ir skendinčios baltame rūke.

KARŠTOSIOS VERSMĖS Pasinerti į šilumą po ilgo žygio ar žvarbaus oro... Islandija, be kita ko, garsėja dar ir karštosiomis versmėmis bei geoterminiais baseinais. Pastarieji išlieka karšti visus metus ir daugumai šios vietos lankytojų yra vieta atsipalaiduoti ir netgi pabendrauti ‒ Myvatno ar „Blue Lagoon“ baseinuose galima valandų valandas šnekučiuotis su draugais. Daug kur saloje esama ir natūralių, nemokamų karštųjų versmių – tik prireiks specialaus žemėlapio, mat šias natūralias burbulines vonias atrasti nėra taip lengva.

161

162

163

VISI METŲ LAIKAI Keliaudami aplink Islandiją susidūrėme su visais metų laikais. Kalno papėdėje temperatūra siekė tik apie dešimt laipsnių, lydėjo rūkas ir lietaus debesys, o pakilus į kalną pasitiko saulės spinduliai ir termometras nustebino parodęs trisdešimt du laipsnius karščio.

Pasidžiaugę saulėta diena ir kelias valandas pasivaikščioję tamsiais vandenyno paplūdimiais, pasukome šiauriau – ten ne tik nukrito temperatūra, bet ir užklupo stiprus vėjas, pasiryžęs nušluoti viską savo kelyje. Sutemus ir išlindus laukan pasižvalgyti į žvaigždes, nustebino ne tik eilinį kartą pasikeitęs oras, bet ir nedidelis Šiaurės pašvaistės ruoželis. Tai buvo netikėta net ir vairuotojui, kuris vėliau mus vežė į oro uostą – tokiu metų laiku pašvaistė pasirodo itin retai.

KELIONĖ LINK LAVA BESISPJAUDANČIO UGNIKALNIO Aktyvųjį vulkaną galima apžiūrėti trimis skirtingais maršrutais. Norėjome išbandyti savo jėgas ir pamatyti kuo vaizdingesnį kraštovaizdį, tad pasirinkome patį ilgiausią keliuką per kalnus. Pradžioje priėjus lavos lauką, buvo baisoka toli juo vaikščioti. Vos prieš savaitę tekėjusi karšta lava buvo skulptūriškai sustingusi įvairiausiomis formomis: vienur atrodė tarsi surauktas audinys, kitur sukosi į pynes, dar kitose vietose užpildė kalno nelygumus... Artėjant prie ugnikalnio ir perlipus kelias įkalnes, pasidarė žvarbu dėl permainingo lietaus ir nestabilių vėjo gūsių. Keisčiausia buvo pasiekus kelionės tikslą stebėti ugnikalnio veržimąsi tiesiog besišildant prie karštutėlio lavos lauko.

164

165

166

167

AKIMIRKŲ DIEVAI #parismonamour Leia Sfez Kūrybos vadovė Instagram: @leiasfez Paryžius

168

169

AKIMIRKŲ DIEVAI #parismonamour Claire Rose Cliteur Mados tinklaraštininkė Instagram: @clairerose Paryžius

170

171

AKIMIRKŲ DIEVAI #parismonamour Sylvie Mus Stilistė Instagram: @sylviemus_ Paryžius

172

173

AKIMIRKŲ DIEVAI #parismonamour Solene L Mados tinklaraštininkė Instagram: @solenelara Paryžius

174

175

I K I PA S I M AT Y M O S PA L Į !

176