Lamų slėnis 2021/05

2021 GEGUŽĖ (111)

Vyriausioji redaktorė Karolina Aleksandravičiūtė

Kūrybos vadovas

Eligijus Ramanauskas

Žurnalistė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Algė Ramanauskienė

Kalbos redaktorė

Vaida Jankūnaitė

Fotografė

Lina Jushke

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Dizaineris

Martynas Lagauskas

Reklamos projektų vadovė Verslo plėtros vadovė Stilistė

Aušra Ražanskienė Rytė Šidlauskaitė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis: Greta Juodžiukynaitė

Kontaktai:

reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

© 2021 Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

RAGAUTI NAUJAS PATIRTIS 2021 GEGUŽĖ (111)

Redakcijos laiškas Šiame numeryje, kurį ką tik atsivertėte, mes keliaujame – vaizdais ir žodžiais, gardžiausiais vietiniais ir iš kito pasaulio krašto atkeliavusiais skoniais. Juk maistas – tai istorijos. Ir jeigu įmanoma skaitant receptą net ašarą nubraukti, kas išdrįs paprieštarauti, kad maistas – tai kur kas daugiau nei produktai, kuriais užpildome savo skrandį. Tai jau tikrai ne. Tai emocijos ir į vaikystę nunešantys skoniai. Tai gardžiausi kvapai. It galinga banga užplūstantis pasididžiavimas, kai pagaliau pavyksta įvaldyti tiek kartų bandytą pyrago receptą. Maistas – tai kelionė. Kelionė į nepažintus pasaulio kraštus ar į giliai viduje tūnančius prisiminimus. Tai galimybė susitikti, į kasdienybę įnešti egzotiškų skonių, kurių, ypač šiuo metu, mums taip trūksta. Lai šis numeris būna it mažytis jūsų kasdienybės įkvėpimas, pabudinsiantis norą keliauti ir atrasti, paskatinsiantis išsiruošti į ilgai galvoje planuotą kelionę ar padrąsinsiantis imtis to recepto, kuris iki šiol dar niekada nepavyko. Kelionės, kad ir kokios jos bebūtų, kiekvienam mums be galo svarbios.

Nes, pripažinkite, tik pakeliavęs supranti, kokie iš tiesų brangūs namai.

Smagaus skaitymo! Karolina A. Vyriausioji

Nuotrauka: „Sesė Saulė“

„Lamų slėnio“ redaktorė

NAUJIENOS

T E G Y V U O J A N AT Ū R A L U M A S !

■ PRIESKONIŲ MALŪNĖLIS „KIT“ MORSØ ■ ĄSOTĖLIS HAY

■ DUBUO „NATURE“ HOUSE DOCTOR

6

■ PRIESKONIŲ GRŪSTUVĖ „KULTI“ HOUSE DOCTOR

■ TRAVERTINO STALAS „EPIC“ GUBI

■ VAZA „RIDGE“ MUUTO

■ GRAFINAS „PION“ HOUSE DOCTOR

■ PUODELIS „BERICA“ HOUSE DOCTOR

7

NAUJIENOS

„SUICOKE“ IR „HAY“ Šio pavasario naujiena – bendras danų gamintojo „Hay“ ir avalynės prekės ženklo „Suicoke“ kūrinys – riboto leidimo sandalai. „Suicoke“ – kultinis prekės ženklas iš Japonijos, gaminantis aukščiausios kokybės ir išskirtinio stiliaus avalynę. Naujuosius „HAY x Suicoke DEPA 2.0“ sandalus puošia „Hay“ bendraįkūrėjos Mette Hay parinktos spalvos, klasikinės geometrijos įkvėptos linijos ir laikui nepavaldus dizainas. Šie sandalai – tai ne tik praktiškas pirkinys, bet ir gyvenimo būdo pareiškimas: laisvai, drąsiai, nevaržomai. Riboto leidimo sandalus galima įsigyti tik „Hay“ atrinktose prekybos vietose, tarp kurių yra ir „Skandiamo“. www.skandiamo.lt

BALTOS CHARAKTERIS Naujausioje rankinių kūrėjų „kARTu“ pavasario-vasaros kolekcijoje „Atspirtis“ pristatomi trys rankinių modeliai.

Joje persipina skirtingi charakteriai ir švari, lengvumo suteikianti balta spalva. Kaip teigia prekės ženklo kūrybos vadovė Ingrida Jasinskė, naujosios kolekcijos misija – pristatyti ne tik puikaus dizaino, bet ir praktiškas, įvairiapusiškas rankines, kurios moterims taptų nepakeičiamomis kasdienybės kompanionėmis ir nauju atspirties tašku. „Ši kolekcija – kitokia. Kaip ir praėję metai – kupini iššūkių, netikėtų posūkių ir sprendimų. Kolekcijoje pristatome tris rankinių modelius visiems gyvenimo scenarijams. Lengvumas, įvairovė ir drąsa – tai trys svarbiausi šios kolekcijos ingredientai.“

8

MIESTAS ATGYJA Po tylos skraiste tūnojęs miestas atgyja. Vienišus medžių lapus, vangiai besiritinėjančius ant tuščio grindinio, į šalį veja miestelėnų žingsnių aidas. Gatvėje šeimininkavusį vėją atgal į skersgatvius gena džiugus žmonių klegesys. Atgimstančios sostinės taurė pamažu pildosi garsais, o skalsiausi lašai ją pasieks gegužės 27‒29 dienomis, kai mieste vyks nuo pernai kruopščiai subrandintas „Vilnius Mama Jazz“ festivalis. Neaprėpiamos skonių paletės ir pačių subtiliausių aromatų džiazo taurės turinys suvilgys muzikos mylėtojų gomurius. Tomis dienomis muzika virs amžinybės paveikslais, apie kuriuos kadais kalbėjo didysis džiazo klajoklis Sun Ra. Ypatingas metas jau ne už kalnų! www.tiketa.lt

ZOOMERIS Kaip patraukliai, įdomiai, dinamiškai atrodyti kompiuterio ekrane per susitikimus ir juos paįvairinti spalvomis, estetika ar įdomia detale, klausia mados dizaino studijos „Zefyras“ įkūrėja ir dizainerė Viktorija Bugajenko.

Kartu su asmeninio prekės ženklo konsultante Guoda Sakalauskiene moterys sukūrė palaidinę „Zoomeris“, kurią keliais mostais galima transformuoti pagal virtualaus susitikimo tikslus ar nuotaikas. „Zoomeris“ turi ir savo socialinę misiją – už šį drabužį surinktos lėšos bus skirtos organizacijai „Gelbėkit vaikus“.

9

DEŠIMTUKAS | 12345678910

„Tik pabuvusi sau galiu būti kitiems“

1

NAMAI. Tai mano mylimiausia vieta pasaulyje. Mano prieglobstis, saugumas, kasdienė laimė. Namuose praleidžiu daugiausia laiko, net ir dirbu juose, todėl man svarbu, kad kasdienybėje mane suptų man miela ir mane įkvepianti aplinka.

Spalvingas ir atviras maisto tinklaraščio „Ant medinės lentelės“ įkūrėjos Kristinos PišniukaitėsŠimkienės įkvėpimų dešimtukas, kuriame persipina meilė maistui ir žmonėms, gamtai ir namams, o viską tarytum apibendrina kasdienės akimirkos grožio paieškos.

2

VYRAI. Ne visi, o šie du. Jie mano meilės, gėrio ir įkvėpimo šaltinis. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet tiesa tokia – dėl jų stengiuosi būti geriausia savo versija.

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke, Deimantė Rudžinskaitė Photography ir asmeninis archyvas Portretas: Lina Jushke

10

3

Nuotrauka: Deimantė Rudžinskaitė

MIŠKAS. Kai man liūdna, kai pykstu, kai apima blogos emocijos, mane gelbėja tyras miško oras ir medžių ošimas. Miške pokalbiai atviresni, o emocijos tikresnės. Miške palieku pykčius ir vargus, įsikraunu energijos ir įkvėpimo. Visada svajojau susikurti namus miško aplinkoje – šiuo metu svajonė pamažu virsta realybe.

4 MAISTAS. Jis mano gyvenime užima ypatingą vietą. Kad ir kur būčiau, kad ir ką veikčiau, mano akys ir mintys krypsta į maistą.

Maistas man pati įdomiausia tema ir didžiausia aistra, ilgainiui virtusi darbu. Esu laiminga, kad galiu savo ryškiu ir spalvingu maisto pasauliu dalintis su didele „Ant medinės lentelės“ bendruomene.

11

Nuotrauka: Lina Jushke

5

ŽMONĖS. Aplink - beprotiškai daug žavingų, įkvepiančių ir unikalių žmonių. Man nesvarbi žmogaus lytis, rasė ar seksualinė orientacija, svarbu tik tiek, kad žmogus būtų geras, tikras ir laimingas. Tokiais žmonėmis apsupu save gyvenime ir socialiniuose tinkluose, kasdien iš jų mokausi ir semiuosi įkvėpimo.

6 7 KELIONĖS. Man kelionės reiškia patį tikriausią poilsį. Nebūtinai kūnui, tačiau būtinai mintims. Naujos vietos, žmonės ir patirtys įkvepia kaip niekas kitas.

12

KVĖPAVIMAS IR JOGA. Akimirka, kuri padeda nuraminti mintis, pabūti čia ir dabar. Esu aktyviai dirbanti mažo žmogaus mama – mano gyvenimas šiuo metu sukasi pašėlusiu greičiu, todėl toji „čia ir dabar“ akimirka – ypač vertinga.

8

TURGUS. Maisto turgus turi kažką magiško. Jis traukia mane kaip magnetas – mėgstu jame apsilankyti, ištyrinėti produktus, apsipirkti. Turguje man įdomu viskas, nuo žolelių iki pardavėjų veidų.

Niekada nepraleidžiu vietinio maisto turgaus kelionėse – tai kultūros židinys, kuriame atsiskleidžia pats tikriausias vietinis gyvenimas.

9 Nuotrauka: Deimantė Rudžinskaitė

BŪTI SAU. Svarbu pabūti vienai, savo mintyse ir tyloje. Tik pabuvusi sau galiu būti kitiems.

10

KELIONĖ TIKSLO LINK. Visada aplanko geras jausmas, kai gali užtikrintai padėti varnelę prie įgyvendinto tikslo. Vis dėlto kasdien mokausi mėgautis ir ieškoti įkvėpimo ne galutiniame taške, o kelionėje link jo. Džiaugtis procesu ir atrasti akimirkos grožį

13

Keliauti giliau Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: „Sesė Saulė“

Fotografę Gretą Juodžiukynaitę ir architektę Ievą Benetę bendram „Jauku-ku“ projektui subūrė meilė patyriniam keliavimui bei lėtiems pabėgimams į gamtą ‒ ir, žinoma, begalinis susižavėjimas mažais stilingais nameliais. „Svarbu vietos dvasią pajausti visomis savo juslėmis“, – šypteli merginos ir kviečia į kelionę po pačius gražiausius mūsų šalies kampelius.

14

15

Tapkite mūsų „Patreon“ remėju arba prenumeruokite elektroninį „Lamų slėnį“ už simbolinį 1 eur /mėn mokestį, o šalia įprastų žurnalo temų skaitykite specialiai jums sukurtą „Premium“ turinį!"

patreon.com/lamuslenis

16

17

– Greta, Ieva, pastaruoju metu vis daugiau girdėti apie lėtąjį

turizmą. Kas tai yra? Kokios lėtojo turizmo idėjos?

Ieva: Lėtasis turizmas – tai ištisa filosofija, kurią kiekvienas gali

interpretuoti savaip. Į šią sąvoką įeina ir ekologija, ir sąmoningu-

mas... Galima sakyti, jog lėtasis turizmas leidžia žmonėms keliau-

ti ne plačiau, bet giliau. Tai it patyriminis keliavimas, kurio metu svarbu pajausti vietos dvasią visomis savo juslėmis. Lėtose kelionėse bendraujama su vietiniais žmonėmis, ragaujamas kraštui būdingas maistas, išbandomos veiklos, stengiamasi susipažinti su papročiais ir istorija. Svarbiausia – kuo labiau įsitraukti į tai, kas aplink, pasijusti ne tik turistu, kuris apsižvalgo ir pafotografuoja. Tokiose kelionėse atsiskleidžia tikrasis vietų unikalumas.

– Ar lėtasis turizmas populiarus Lietuvoje? Kada, kaip ir kur

šis judėjimas išpopuliarėjo?

Ieva: Šiuo metu lėtasis turizmas Lietuvoje dar tik populiarėja, nors

jau yra nemažai žmonių, kuriuos būtų galima pavadinti lėtojo turizmo

atstovais – jie puoselėja išskirtines vietas, pasakoja ypatingas istorijas, kviečia į įtraukiančias veiklas – tik, deja, kartais sunku juos atrasti.

Pernai su bendraminčiais įkūrėme Lietuvos Lėtojo turizmo or-

ganizaciją, kurios nare tapau ir aš. Vienas iš pagrindinių organizaci-

jos tikslų – populiarinti šią veiklą ir idėjas, kad jas galėtų atrasti kuo daugiau žmonių.

Už lėtojo turizmo judėjimą reikėtų dėkoti italams ir, keista, bet grei-

tojo maisto gigantui „McDonald’s“! Lėtojo turizmo šaknys siejamos su lėtojo maisto judėjimu, o šis Italijoje atsirado kaip priešprieša tuo metu taip išpopuliarėjusiam greitajam maistui. Lėtojo maisto idėjos analogiš-

kos lėtojo turizmo: tai vietinių kavinių pasirinkimas, tam regionui bū-

dingų produktų ragavimas, mėgavimasis maistu ir vietos pažinimas per maisto kultūrą. Visa tai gali būti pritaikoma ir kelionėms.

– Panašu, kad pastaraisiais metais žmonės vis labiau ieško gamtos. Ar pastebėjote šią tendenciją ir kaip manote, su kuo ją galima susieti?

Ieva: Taip, ir ši tendencija labai džiugina! Esu tikra, kad kai žmonės ieško gamtos ir ją pažįsta, ima labiau ją saugoti. O kodėl taip atsitiko, galima tik paspėlioti. Galbūt dėl to, kad daug žmonių dabar gyvena miestuose ir pasiilgo gamtos tikrumo? Gal dėl didelių informacijos srautų ir greito gyvenimo tempo? Juk iš gamtos gali pasisemti tyros ramybės.

Greta: Sunku būtų nepastebėti – prasidėjus karantinui žmonių buvo galima surasti net pačiose atokiausiose ir netikėčiausiose vietose! Pokytis buvo ryškus. Kai nebeliko beveik jokių įprastų pramogų, pradėjo varginti blogos naujienos, o namai jau buvo sutvarkyti ir atnaujinti – pabėgimas (o gal sugrįžimas?) į gamtą daugeliui tapo puikiu sprendimu. Manau, kad su ramybe ir saugumu gamta dabar siejasi labiau nei bet kada.

18

19

20

21

22

– O kokia gyvenimo filosofija slepiasi po „tiny house“ konceptu? Kodėl taip išpopuliarėjo šie nedidukai nameliai?

Ieva: Kalbant apie mažųjų namelių judėjimą, svarbiausias ne vien jų dydis. Šios filosofijos esmė – ekologiški medžiagų pasirinkimai, tvarūs energijos šaltiniai. Kurdami tokius namus žmonės stengiasi naudoti kuo mažiau resursų ir minimizuoti savo poreikius. Manau, kad tokių namelių išpopuliarėjimą nulėmė kelios priežastys: tai noras gyventi tvariau ir nepriklausomai, be to, žmonės dabar mažiau sėslūs, daugiau keliauja. Nedidelio namelio pasirinkimas sumažina finansinę atsakomybę, tokių būstų savininkai džiaugiasi, kad gali daugiau pajamų skirti pomėgiams ar kelionėms, o ne paskoloms.

Greta: Kalbant konkrečiai apie mūsų šalį – maži nameliai Lietuvoje jau buvo pradėję populiarėti dar prieš prasidedant karantinui. Manau, prie to labai prisidėjo ir socialiniai tinklai bei noras poilsiauti ar atostogauti vizualiai patraukliai. Tokie nameliai ne tik leidžia pasimatuoti gyvenimą arčiau gamtos, bet dažniausiai būna ir labai fotogeniški.

– Ryšys su gamta mažuose nameliuose justi kažkaip geriau, tiesa?

Ieva: Maži atostogų nameliai – lyg nedidelė jauki užuovėja, kurioje pasislėpęs gali grožėtis gamta bet kokiu oru. Tokios vietos leidžia ilgiau ir patogiau mėgautis gamtos privalumais. Domiuosi tokiose erdvėse gyvenančiais žmonėmis – dauguma jų mini, kad persikraustę į mažesnius namus iš tiesų gerokai daugiau laiko praleidžia gamtoje.

Greta: Aš taip pat tikiu, kad net ir trumpas pasibuvimas mažame namelyje leidžia užmegzti gilesnį ryšį su gamta. Juk gyveni visiškoje gamtos apsuptyje, turi tik stogą virš galvos ir pagrindinius patogumus. Gamtą jauti net ir būdamas viduje – girdi lietų ar gervių klyksmą, pro langą matai stirnas. Jau nekalbant apie tai, kad mažuose nameliuose mažai ir vietos, tad daug veiklų (pavyzdžiui, valgymas!) natūraliai persikelia laukan.

– Ar iš meilės mažiems nameliams ir gimė „Jauku-ku“?

Ieva: Man nuo mažens labai patiko gamta, tad studijuodama architektūrą netrukus supratau, kad šia kryptimi ir norėsiu judėti – per architektūrą rodyti žmonėms gamtą, įkvėpti nestandartiškiems sprendimams. Maži nameliai man asocijuojasi su meile, laisve ir būties grožiu. Būtent šių idėjų vedama prieš keletą metų įkūriau „Jauku-ku“ studiją. Mintis pasiūlyti Gretai prisijungti prie šios veiklos kirbėjo praktiškai nuo pat pradžių, nes viena kitą jau šiek tiek pažinojome. Išdrįsau tik po gero pusmečio – bet štai, nuo tada kuriame ir idėjomis dalijamės drauge!

Greta: Kokie keisti dalykai kartais sujungia žmones, tiesa? (Šypsosi.) Aš mažus namelius įsimylėjau kelionėse, kuriose derinome gamtiškus nuotykius ir patogų poilsį – supratau, kad tam puikiausiai tinka tokie nameliai ar glampingo palapinės! Tuo metu, kai pradėjau domėtis, ką panašaus galima rasti ir Lietuvoje, įdomios nakvynės vietos čia pradėjo dygti kaip grybai po lietaus.

23

24

25

Toks poilsio būdas mane žavi galimybe gyventi arčiau gamtos, bet neatsisakyti pagrindinių patogumų. Kartu neapsikrauti, gyventi ekologiškiau, visko turėti mažiau. Negaliu nepaminėti ir estetikos – esu fotografė, man patinka būti įkvepiančiose vietose.

Prabusti lovoje su raštuota antklode ir į rankas pasiimti kokį nors rankų darbo puodelį su arbata, kurią galėjau pasidaryti, net jeigu lauke pliaupia – man gražu.

– Jūsų studijos tikslas – įkvėpti žmones džiaugtis mažais dalykais. Papasakokite, kodėl tai svarbu ir kaip pačios to mokotės?

Ieva: Man atrodo, kad reikia ne mokytis, o tiesiog nepamiršti!

Aplink labai daug grožio ir įkvėpimo ‒ jei tik apsidairome. Mėgstu stebėti aplinką tiek būdama gamtoje, tiek mieste. Dažniausiai renkuosi pastebėti tai, kas gera ir gražu.

Greta: Esame paskendę skubiuose darbuose ir dideliuose planuose, jie atima mūsų laiką ir nuolat skatina kažko laukti. Tačiau lėtas buvimas čia ir dabar, pavyzdžiui, stebint, kaip sninga ant žydinčių medžių, visame tame bėgime tampa mažu prasmingu sustojimu ir galimybe prisiminti, koks laimingas šią akimirką esi.

Mano mažų dalykų pamokos šiuo metu vyksta vedžiojant šunį – kasdien savame miške mindama tais pačiais takais stengiuosi atrasti vis ką nors naujo. Sustoju ir apžiūriu šeivamedžio pumpurus, klevų žiedus... Kai nežinau, ką radau, mokausi pavadinimus. Draugai juokiasi, kad pastebiu tokias smulkmenas, o man savą aplinką pažinti – didelis džiaugsmas!

– Dar vienas iš jūsų tikslų – įkvėpti ir padėti susikurti ramybės oazę kitiems. Kokių patarimų turite?

Ieva: Svarbiausia – galvoti apie savo poreikius. Aklai nesivaikyti tendencijų, nekopijuoti ir įvertinti, kas reikalinga būtent jums. Išsigryninti, kokia bus vietos paskirtis, ką joje norėsis veikti.

Siūlyčiau tolesnių veiksmų imtis tik atsakius į šiuos klausimus. Ir, žinoma, dar svarbu įvertinti aplinką, kurioje bus statoma, pasikonsultuoti su specialistu dėl įvairių leidimų ir techninių galimybių.

Greta: Prieš kuriant savą erdvę, siūlau apsilankyti bent keliuose skirtinguose nameliuose ir pamatyti, kaip įvairios idėjos atrodo realybėje. Pasimatuoti, ar tokie sprendimai jums būtų tinkami, ką norėtumėte daryti taip pat ar kitaip.

– Pagal kokius kriterijus atsirenkate vietas, į kurias važiuojate?

Ieva: Orientuojamės į gamtiškoje aplinkoje esančius, jaukius, nedidelius (skirtus 2‒4 asmenims) namelius. Konkrečių kriterijų kaip ir neturime, bet labiausiai žavi nakvynės vietos su savita dvasia – tokios, kurias savininkai kūrė su meile ir įkvėpimu.

Džiaugiuosi, kai pavyksta susipažinti ir pabendrauti su vietos šeimininkais, išgirsti jų istoriją. Šiltą įspūdį paliko apsilankymas Tauro troboje – kiek daug visko po šio apsilankymo norėjau Gretai papasakoti! Išgirdau apie namo statybą iš jūrinio konteinerio, apie didžiausiais vėjais pasižymintį Lietuvos kraštą ir čia gyvenusią skalvių gentį.

26

27

28

29

30

Greta: Renkant vietas į „Jauku-ku“ namelių sąrašą mums svar-

būs ir atsiliepimai bei mūsų pačių patirtis. Dalijamės tik tokiomis poilsio vietomis, kurios, žinome, jus priims šiltai ir maloniai.

Vienas įsimintinesnių mano nuotykių – viešnagė „Tiki Inn“ poilsiavietėje Palūšėje. Ten pirmą kartą išbandžiau nakvynę ir medžiuose kabančiose palapinėse, ir tipyje, kurio viduryje visą naktį ruseno laužas. Vietos savininkai suorganizavo mums saulėtą rytinį plaukimą irklentėmis siauru vingiuotu upeliu – labai rekomenduoju taip pasidžiaugti Aukštaitijos nacionalinio parko gamta!

– O kur visiems mažų namelių mylėtojams patartumėte nukeliauti šią vasarą?

Greta: Vasarą siūlome mėgautis tokiomis vietomis, kurios labiausiai pritaikytos šiltajam sezonui ir siūlo daugybę gamtos pramogų. Pavyzdžiui „Glamping Club“ Bučeliškėje, Asalnų stovyklavietė, safario palapinės „Wandeerer“ ar jaukus „Paukščių namelis“ medyje.

Norisi priminti, kad nakvynes mažuose nameliuose geriau planuoti iš anksto ir patinkančias vietas sekti socialiniuose tinkluose – dėl dabartinės situacijos paskutinę minutę atšaukiamų rezervacijų ir atsilaisvinusių datų pasitaiko tikrai dažnai. Ir dar – nuotykiai su vasara nesibaigia! Daugybė namelių (net palapinių!) siūlo ir šiltas jaukias nakvynes žiemą.

– Latvijoje ir Estijoje šis judėjimas taip pat populiarus? Ar teko aplankyti kaimynų namelių?

Greta: Ši mada kaimyninėse šalyse turbūt tik dar gyvesnė!

Kaip tik neseniai rašėme straipsnį apie gražiausių ir įdomiausių Latvijos namelių bei palapinių dešimtuką ir stebėjomės, kiek daug ir kokių nuostabių pasirinkimų latviai turi tokioms gamtiškoms išvykoms. Ir – kiek nedaug iš tų vietų yra atradę lietuviai.

Praėjusią vasarą Latvijoje lankiausi „Uz salas“ glampinge, kuris įrengtas nedidelėje privačioje ežero saloje Latgalos regione. Į salą ir iš jos keliaujama valtimi, visoje saloje – tik šešios atokios dvivietės palapinės su liepteliais tiesiai į ežerą. Pabuvoti ten ir dar išgirsti savininkų pasakojimą apie patirtus statybų iššūkius buvo labai įdomu! Nekantrauju šią vasarą vėl apsilankyti pas kaimynus.

– Greta, Ieva, pasvajokime – jei galėtumėte susikurti savo svajonių namelį, koks ir kur jis būtų?

Ieva: Galiu pasidžiaugti, kad savo svajonių namelį aš jau susikūriau ‒ pernai! Tai „Paukščių namelis“ medyje, mano senelių žemėje. Man buvo svarbu ir vieta, ir idėja – džiaugiuosi, kad pavyko sukurti tokią vietą, į kurią atvažiavę žmonės gali atrasti man taip artimo krašto grožį. Šiuo nameliu įgyvendinau savo svajonę, o dabar mane džiugina kiekvieno ten paviešėjusio žmogaus atsiliepimas.

Greta: Mano namelis tikrai būtų pasislėpęs kur nors sename pušyne, pro didelį langą matyčiau upę. Mažutis namelis, senas ir su istorija, jis būtų medinis, trikampiu stogu. Ir būtinai su terasa rytinei arbatai!

31

Cukrinė Kotryna Tekstas: Augustė Gittins Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Į svečius pas Kotryną Starkienę reikia ateiti nevalgius. Išeinant dar ir torto gabalėlį į rankas įduoda, kad galėtum paskanauti prie kavos kitą dieną. Jeigu išlauksi! Spausdama kiekvieną rytą geriamas salierų sultis, ji pasakoja apie savo saldumynų pilną gyvenimą.

– Kulinarijoje pasirinkai konditeriją. Kodėl?

– Aš taisyklių žmogus, o konditerija – tikslusis mokslas. Į salotas, sriubas gali sumesti ką tik fantazija leidžia ir gausi šedevrą, o su konditerija taip nebus.

Man patinka skrupulingai sekti receptą, tiksliai žinoti žingsnius, pasverti, pamatuoti. Tik kepant saldumynus gali įvykti tas stebuklas, kai į skardą įpili tešlą, o ištrauki penkis kartus padidėjusį kepinį, kurio tekstūra viduje visai kitokia negu jo išorė. Ne veltui mano pirmosios studijos buvo maisto technologija Kaune ‒ tai juk chemijos pilnas mokslas! Ištvėriau ten metus. Grįžau atgal į Vilnių ir baigiau restoranų valdymo studijas. Dabar chemija vyksta tarp manęs ir konditerijos čia, virtuvėje.

– Iš meilės saldumynams atsirado ir tavo tinklaraštis „Penktadienio desertas“?

– Gal ateina laikas, kai nebetelpi savyje? Tikiu, kad panorus ką nors daryti nereikia savęs stabdyti. O jei noro nėra, niekaip ir neprisiversi. Kai auginau dukras,

manęs dažnai klausdavo, ar nesijaučiu užsidariusi, ar nenoriu savęs realizuoti. Ir nors tokio poreikio nebuvo, jaučiausi puikiai būdama tik mama ir žmona, galiausiai natūraliai pradėjau norėti daugiau veiklos. Dalinimasis receptais feisbuke man pačiai buvo lyg užrašų knygutė. Be to, atsibodo draugių klausinėjimai, kaip paruošti vieną ar kitą pyragą. Kartais kitiems atrodo, kad man labai smagu pasakoti, kaip žingsnis po žingsnio iškepti tortą. Tai iš tikrųjų pats nesmagiausias darbas! Galiu parašyti istoriją, kepti, gaminti, fotografuoti, bet kai ateina eilė surašyti gramus ir eigą... Nuobodu.

– Kodėl vis dar sakome „tik“ mama ar „tik“ žmona – tai juk velniškai sunkus darbas!

– Nejutau spaudimo iš aplinkos – mano vyras buvo vienodai laimingas man dirbant ar nedirbant, paliko šį pasirinkimą man. Tačiau iš aplinkinių moterys dažnai sulaukia klausimų, kada grįši į darbą, ką darysi ir veiksi... Stengiuosi nuo to atsiriboti – jei pradedi klausyti visko aplinkui, nebegirdi savęs.

33

34

Nė vienas knygoje esantis receptas nebuvo pritemptas – visi jie man svarbūs ir asmeniški

– Prieš keletą metų išėjo ir „Penktadienio desertų“ knyga. Kai kurios istorijos prie receptų, ypač apie tavo dukras, mane yra net pravirkdžiusios. Koks desertas tau pačiai jautriausias?

– Nė vienas knygoje esantis receptas nebuvo pritemptas – visi jie man svarbūs ir asmeniški. Aišku, visada jautriausia kepti vaikams – džiaugiuosi, kad dukros dar neprašo manęs užsakyti kokių specialių, įmantrių formų tortų, o su džiaugsmu priima mano kreivus šleivus. Būna, kad jie pjaunant sugriūna ar nešant iškrenta... Bet Mėta su Elze tų tortų laukia. Čia ir slypi visas jautrumas – kepu naktimis, mąstau ir prisimenu, ką išgyvenau, kaip jos gimė ir kaip augo. Juk vaikų gimtadienio dieną sustoti ir pagalvoti apie tai dažniausiai nelieka laiko. Torto kepimas tampa stebuklingu kasmet pasikartojančiu ritualu.

– Dažnai kepi naktimis?

– Suprantu, kad mano amžius nebeleidžia nemiegoti visą naktį. Be to, mergaitės paaugo. Anksčiau negalėdavau kepti dienomis, nes visi zuidavo aplink, visiems kažko reikėdavo, o aš negalėdavau susikaupti. Būna, jėgų naktiniams kepimams stebuklingai atsiranda – esant specialiai progai ar kai reikia paruošti sausainių dėžutes, o laikas tampa tavo priešu. Naktį ramu, užsidegu žvakelę, pasileidžiu muziką ir sukuosi virtuvėje.

– Būdavo, kad penktadienio įrašams pritrūkdavo įkvėpimo?

– Tinklaraštį rašiau metus laiko,

penkiasdešimt dvi savaites – kiekvieną penktadienį po naują desertą. Ir receptai ateidavo taip natūraliai! Ketvirtadieniais dažniausiai nežinodavau, ką kepsiu penktadienį. Šiais metais pasiskelbiau, kad kiekvieną metų savaitę padarysiu savo gyvenime po naują dalyką. Bet paskui supranti – karantinas, esi uždarytas.

Ką tu naujo gali padaryti?! Pasodinau eglutę. Ji, pasirodo, buvo negyva. Pirmą kartą pasodinau medį, dabar pirmą kartą jį nupjausiu. Taip ir žaidi. Supranti, kad nepasirašei sutarties su velniu ir niekam nieko neprivalai, bet prieš save jautiesi pralaimėjęs. Taip ir su desertais – lyg ir nebūtina, bet žmonės laukia. Buvo kartų, kai receptu pasidalinau be vienos minutės vidurnaktį. Nes taip išėjo – iškrito, nepavyko, reikėjo gaminti iš naujo.

Aš suprantu, kodėl prisižadėjau skelbti receptus ir kodėl vėl išsikėliau sau naują iššūkį. Ypač per pandemiją norisi pamatyti, kad nepraleidau šių metų veltui. Kad galėčiau atsisukti ir pagalvoti, kiek su kiekvienu nauju desertu atsirado istorijų, kiek juokingų (ir nelabai) įvykių atsitiko.

Buvo net orkaitė užsidegusi! Ir šeima į tai įtraukta. Kuo vyresnis tampi, tuo labiau pradedi vertinti baisiu greičiu lekiančius metus ir nori juos įamžinti. Sakai, apsiverkei, kai skaitei knygoje apie mano Mėtą.

Kartą užėjau į kambarį ir radau ją verkiančią, skaitančią istoriją apie save. Dėl to ir išleidau knygą. Gal tą pačią istoriją apie savo močiutę skaitys Mėtos anūkai?

36

37

– Visi šiandien kalba apie cukraus blogį.

Bet koks gi tikras desertas be cukraus?

– Esu perskaičiusi turbūt visas Lietuvoje išleistas knygas apie cukrų ir galiu pasakyti – taip, jis yra blogis, narkotikas ir prie cukraus yra priprantama. Lygiai kaip ir mobilieji telefonai, sėdėjimas prie kompiuterio, važinėjimas mašina ir kenksmingos elektromagnetinės bangos, ūžiančios mums virš galvų. Kas nutiktų, jei dingtų elektra? Turbūt visi numirtume.

Ne iš nuobodulio, bet dėl to, kaip mūsų kūnai prisitaikę prie dabartinio gyvenimo ir visų aplink esančių vibracijų. Gerbiu žmones, kurie pasiryžta gyventi ir auginti savo vaikus be cukraus, nežalodami gyvūnų ir kliaudamiesi tik sveika mityba. Visi matėme baisių dokumentikų apie maistą, vartojimą – man jos kuriam laikui trenkia per smegenis, tačiau galiausiai sugrįžtu į savo gyvenimo ritmą, nors ta informacija ir palieka mažų pėdsakų mąstysenoje bei gyvenime.

Ne veltui mano desertai vadinasi penktadienio – tegul kiekvienas būna tikras, su cukrumi, bet ne kas dieną. Nesuprantu sveikuoliškų saldumynų. Jeigu mano kūnas nori deserto, jo su datulių tortu ir avokadų putėsiais neapgausi.

Bet reikia nepamiršti, kad desertą mes valgome ne pusryčiams, pietums ir vakarienei, o tik tam tikromis progomis. Ir tam tikrais kiekiais.

Buvo laikas, kai per šventes mano namuose ant stalo stovėdavo penki tortai ir kalnai sausainių, nes mums taip norėjosi. Tačiau ilgainiui pradedi suprasti – tau tiek maisto nebereikia. Ir per šventę visiems užtenka vieno torto. Tada ir jo skonį kitaip įvertini.

Gal iš šalies atrodo, kad mūsų namuose rytai prasideda nuo bandelių, per pietus valgome sausainius, o vakarienei pyragą. Taip, kai bandau naujus receptus, kepinių būna daug, pasitaiko dienų, kai vaikai minta sausainiais ir laižo nuo stalo pabarstukus, bet kasdienis

38

maistas mūsų namuose yra sveikas, įvairus ir naminis. Man atrodo, svarbiausia yra nenušokti į radikalumus. Visam gyvenimui pakeisti savo mitybos įpročių aš nenorėčiau, mėgstu ir mėsą, ir žuvį, ir vyną, ir cukrų. Bet tikiu, kad keletą kartų per metus reikia sustoti ir save apriboti – tada vėl iš naujo atrandi skonius, kvapus, įsikvepi gaminti. Neseniai visą mėnesį valgiau veganiškai, atsisakiau cukraus ir miltų.

Atradau labai daug naujų receptų!

– Tavo namuose stovi atskira lentyna receptų knygoms. Turi savo mėgstamiausią?

– Jų su mėgstamais receptais daug. Turiu dar savo močiutės knygų, iš kurių kepu ir vis dar atrandu naujų receptų, nors vartau jas nuo penkiolikos metų. Į savo knygą sudėjau, ką išmokau, perdariau ir pritaikiau iš mėgstamų kitų. Gal banalu, bet mane žavi Marta Stewart, seku jos gyvenimą ir knygas. Tai žavus pavyzdys, kaip galima sukurti imperiją pradėjus nuo sausainių kepimo rūsyje. Man patinka mokytis ir gaminti iš knygų. Jas vartyti, ieškoti įkvėpimų. Čia mano silpnybė: gal piniginėje bus likę paskutiniai pinigai, bet jeigu pamatysiu sudominusią receptų knygą – nusipirksiu.

Kartą grįždami iš Dublino su Martynu turėjome mokėti už lagaminų viršsvorį, nes į suplanuotą vietą batams ir rūbams nugulė krūva kulinarinių knygų...

– Kokį desertą atsimeni iš vaikystės?

– Mano močiutė buvo puiki konditerė, pamenu jos šokoladinį riešutinį tortą. Niekur gyvenime tokio skanaus daugiau nevalgiau, o receptas neišliko. Vis galvoju, kad pabandysiu jį atkurti, bet neprisiruošiu – matyt, nesąmoningai bijau, kad nepavyks toks kaip jos. Tai būdavo tas tortas, kurį močiutė iškepdavo ir padėdavo miegamajame ant palangės, o aš neiškęsdavau ir slapčia atgnybdavau gabalą.

O svečiai paskui sakydavo – tai Katrytė čia jau neiškentė...

39

40

41

Namas prie upės Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Stovint šalia šio namo atrodo, kad žydintys upės krantai tarsi apkabina baltutėles jo sienas. Apgaubia stora žydinčia paklote, kurioje prieglobstį suranda bitės ir vabalai. Šie namai, pasakoja Gitana Maskoliūnienė, Bistrampolio dvaro vadovė, ją mintimis nunešė atgal į nostalgiškas vaikystės dienas, leistas senelių namuose prie Lėvens, suartino su gamta ir į dinamišką kasdienybę atnešė ramybės ir susitelkimo.

– Gitana, tai koks tas gyvenimas prie upės? Ar upė į jūsų kasdienybę įnešė naujų ritualų?

– Išties, pasikeitusi gyvenimo aplinka įkvėpė ir naujai rutinai. Kiekvieną vasaros rytą, nesvarbu, koks oras, pradedu nuo pasiplaukiojimo upėje ir pusryčių terasoje klausantis paukščių čiulbėjimo. Aplinka tarytum kvieste kviečia daugiau laiko praleisti lauke. Daugiau bendrauti, mažiau spoksoti į televizorių, kurio, beje, čia atsikraustę visai atsisakėme. Dažnai pasijuokiu, kad nė atostogauti važiuoti nebesinori, kai gyvenimas sukasi čia.

– Esate viena iš Bistrampolio dvaro vadovių, tačiau šie namai visai neprimena senovinio dvaro atmosferos. Priešingai – jie modernūs, šviesūs, erdvūs. Atleiskite už tiesmuką įsivaizdavimą, tačiau mintyse jums lipdyčiau visai kitokią asmeninę erdvę...

– Bistramolio dvaras buvo ponų Bistramų, o čia jau – maniškis. (Šypsosi). Matyt, kiekvienam laikmečiui reikia savo išraiškos, savo kalbos. Gyvenime stengiuosi neturėti išankstinių nusistatymų, kaip kas turi atrodyti, nebijau išsiskirti, todėl ir į namo idėjas žiūrėjau atvirai.

Džiaugiuosi, kad mano kasdienybės aplinka estetiškai įvairi – nuo gyvenimo modernizmu kvepiančiame name paupyje iki darbo klasicizmo epochoje statytame užmiesčio dvare.

43

Tapkite mūsų „Patreon“ remėju arba prenumeruokite elektroninį „Lamų slėnį“ už simbolinį 1 eur /mėn mokestį, o šalia įprastų žurnalo temų skaitykite specialiai jums sukurtą „Premium“ turinį!"

patreon.com/lamuslenis

44

45

46

47

48

– Gitana, prisiminkite, tai kaipgi gimė šio namo konceptas?

Kas buvo idėjos degtukas?

– Viskas prasidėjo gana seniai. Prieš penkerius metus pirmą kartą atvykus apžiūrėti sklypo, šioje vietoje dar nebuvo nė vieno namo – tik graži žydinti pieva ir palei ją čiurlenanti upė. Nesinorėjo sugadinti to, ką radome, atvirkščiai – kažkaip įprasminti, išsaugoti, išnaudoti visą vietos potencialą. Nuo pat pradžių sutarėme, kad namo ašis bus upė ir žydintys jos šlaitai. Visos kitos detalės užsipildė ilgainiui, idėjos šlifavosi visus tuos penkerius nenutrūkstančio proceso metus. O procesas vis dar tęsiasi ir turbūt dar tęsis ilgai. (Šypsosi.)

– Kurdami šį namą stengėtės atsižvelgti į supančią aplinką.

Kaip ji persipina su namo architektūra?

– Turbūt nesunku pastebėti, kad viskas čia orientuota į upę.

Nesvarbu, ar esi viduje, ar lauke, gamta yra pagrindinis šios erdvės akcentas. Nors sklypas nedidelis, lengva pamiršti, kad visai greta yra kaimyniniai namai – čia jautiesi taip, tarsi visas gražus vaizdas priklausytų tik tau. Manau, svarbiausia nebijoti gamtos įsileisti į vidų. Esame įpratę prie tobulai nušienautų pievučių ar tvoromis aptverto privatumo. Bet juk taip netenki ir atviro horizonto, ir į terasą atkrypuojančių ančių šeimynos. Man viso to atsisakyti nesinorėjo.

– Tai atsakingai sukurtas namas, kurio fasadas pratęsia žalią

gėlių pievą ir taip užtikrina bioįvairovę, tampa namais vietinėms bitėms, vabalams. Kodėl saugoti gamtą jums svarbu? Koks jūsų pačios santykis su gamta?

– Daug laiko praleisdavau senelių sodyboje – vienkiemyje prie tos pačios Lėvens upės kaip ir šie mano namai. Visos vaikystės vasaros prabėgo ten lakstant po pievas, turbūt todėl ši vieta tokia brangi. Sakyčiau, mano santykis su gamta, ypač upe ir aplinka šalia jos – labai nostalgiškas. Na, o kitas senelis dar ir bitininkas buvo, tad pamatę, kaip bitės džiaugiasi žiedais, net svarstėm užkelti ant stogo avilį! Galbūt kitąmet turėsime ir sãvo medaus. Vaikų esu gerai informuota apie klimato kaitą, ekologiją, tad stengiuosi neatsilikti.

Juk labai gera gyventi be sąžinės graužaties.

– Girdėjau, kad vienas iš šio namo architektų – jūsų sūnus, tad jį kūrėte gana artimai. Kaip prisimenate šį etapą?

– Taip, namą projektavo mano sūnus su žmona, drauge įkūrę architektų studiją „After Party“. Tai buvo tikrai įdomus, tačiau ir nemažai kantrybės pareikalavęs procesas. Nors esu atvira naujoms idėjoms, kai kurioms mintims tikrai prireikdavo laiko susigulėti. Iš vakaro pasikalbam – prieštarauju, o ryte jau džiaugiuosi pasiūlymu.

Arba priešingai – sūnus bando susigyventi su manaisiais pageidavimais. Vis dėlto iki šiol nepasigailėjau dėl nė vieno sprendimo.

49

50

51

– Jūs pati irgi buvote gana stipriai įsitraukusi į namo kūrimo procesą?

– Projektavimo, o ir statybų metu sūnus gyveno užsienyje, tad idėjų įgyvendinimu turėjau rūpintis aš. Skambina vieną vakarą: „Tokį židinį sugalvojom – statysim jį ant akmens, ką manai?“ Ieškau po visą Lietuvą akmens, rūpinuosi, kas tą akmenį atveš, kas į namus įneš...

– O kaip į jūsų gyvenimą atkeliavo meilė estetikai?

– Turbūt mano mama įskiepijo. Ji kilusi iš kaimo, tačiau buvo pirmoji iš savo giminės, atvažiavusi gyventi į miestą. Norėjo kurti gražią namų aplinką, visą laiką mokė mus švaros, tvarkos. Turi labai gerą skonį ir aštrų humoro jausmą, niekada nepabijos pasakyti tiesiai šviesiai, jei pasipuošei negražiai. ( Juokiasi.)

– O kaip buvo kuriamas namo vidus? Kokie pagrindiniai jo akcentai?

– Namo išorės klausimus visiškai patikėjau architektams, o viduje turėjau kur kas daugiau reikalavimų. Norėjau erdvumo, jaukumo, patogumo, bet tuo pačiu ir išskirtinumo, jausmo, kad tai – mano. Galbūt dėl to, kad architektai mane gerai pažinojo, interjeras puikiai išpildė mano poreikius. Pagrindinė idėja buvo sukurti praktišką šviesią erdvę su didžiausiais langais, orientuotais į upę, atstojančiais televizorių ir paveikslus. Iš visų namo kampų matomas gamtos peizažas turbūt ir yra pagrindinis vidaus erdvės akcentas.

– Namo interjeras – visiškai baltas. Kodėl?

– Kaip ir minėjau, nuo pat mažens labai myliu tvarką ir švarą. Ne veltui jau ir taip šviesias grindis paprašiau dar tonu nubalinti. Balta čia tapo it fonu visoms kitoms atsirandančioms spalvoms ir daiktams.

– Ar kada reflektavote, kodėl jūsų namai atrodo būtent taip? Kokią istoriją jie pasakoja apie jus pačią?

– Architektai it kokie psichologai bandė perskaityti mano asmenybę. Fasadas, namo išorė neįprasta, atkreipianti praeivių dėmesį. Turbūt tai atspindi mano drąsą išsiskirti, pritarimo nesivaikymą. Interjeras atvirkščiai – šviesus, švelnus, šiltas. Įdomu, kad būdama šioje erdvėje pajaučiau – ji ne tik atspindi, tačiau ir keičia žmogų. Būdama čia tapau ramesnė, atviresnė.

– Gitana, o kaip jūsų namuose atsiranda daiktai?

– Baldai ir daiktai čia atsirado ne iš karto, o po vieną. Kiekvienas jų neša kokią nors istoriją. Pavyzdžiui, sugalvojome restauruoti mano tėčio valgomojo komplektą, atrestauravome senas kėdes, jos buvo suderintos su naujomis. Vietoje sofos pasisiuvome didelę pagalvę, kuri tarnauja ir bendravimui, ir kaip batutas besisvečiuojantiems vaikams. Staliuką kavai pagamino tautodailininkas stalius Gediminas iš Vilniaus, o valgomojo šviestuvą išliejo erdvę kūrę architektai. Tai nebūtinai brangūs dizainerių kurti daiktai, svarbiausia, kad jie naudojami ir turi savo istoriją.

– Kuri vieta šiame name jūsų pati mylimiausia?

– Turbūt daugiausiai gyvenimo vyksta terasoje. Tai tarsi mūsų svetainė atvirame ore. Įsikirtusi į stogo šlaitą, ji teikia privatumo nuo kaimynų, užuovėją, bet atsiveria į upę. Dėl stogo nuolydžio čia, nors ir šiaurinėje pusėje, visada šviečia saulė, o su terasa besiribojančiame darže galima basomis pasiskinti prieskonių, pomidorų ar ant stogo augančių žemuogių, vaistažolių.

52

53

54

55

Lauko erdvėse – šiuolaikinio dizaino ikona Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: „Hay“ archyvas

Lauko baldai – it tikrų tikriausi vasaros pranašai, švelniai žadinantys mūsų prisiminimus apie šiltus vakarus mylimųjų apsuptyje. Gero dizaino ir atsakingo požiūrio darna – taip galima apibūdinti danų gamintojo „Hay“ kartu su garsiu prancūzų dizainerių duetu sukurtą „Palissade“ lauko baldų kolekciją, kuri jau spėjo tapti tikra šiuolaikinio dizaino lauko erdvėms ikona.

56

57

Prancūzų dizainerių Ronano ir Erwano Bouroullecų sukurta „Palissade“ lauko baldų kolekcija atsirado gana netikėtai. Kaip pasakoja patys kūrėjai, ši kolekcija išsivystė iš bandomųjų jų studijoje gimusių prototipų. „Palissade“ serijos baldai - grakštūs, patvarūs, klasikinių formų, paprastų, tačiau preciziškų konstrukcijų. Kiekvienas šios kolekcijos baldas - itin ergonomiškas, o baldų linkiai ir kampai padeda išlaikyti besiilsintį žmogaus kūną natūralioje pusiausvyroje. Žinodamas, kad renkantis baldus vienas svarbiausių kriterijų yra jų patvarumas, danų gamintojas „Hay“ daug dėmesio skyrė ir baldų medžiagoms – „Palissade“ serija gali didžiuotis ne tik išskirtinai apgalvotu ir nesenstančiu dizainu, bet ir tvarumu. Kolekcijos baldai pagaminti iš tvirto nerūdijančio plieno, todėl yra itin ilgaamžiai ir lauko erdvėse tarnaus ilgus metus – dailiai sendami jie išlaiko kolekcijai būdingą dizaino preciziką.

58

59

60

O šiemet „Hay“ pristato naujieną – į prancūziška elegancija al-

Šalia apgalvotų lauko baldų, ilgiems vakarams subtilaus jaukumo

suojančią „Palissade“ šeimą pakviestas naujas narys – šezlongas

suteiks ir apšvietimas. Kiekvienas dizaino ekspertas paantrintų –

„Palissade Chaise Longue“, kuris jūsų poilsį padarys dar patoges-

nevertėtų ranka numoti į lauko erdvių apšvietimą. Nors saulės spin-

nį. Ypatingo komforto mėgėjai kolekcijoje ras ir specialų gulto

duliai ir yra nepamainomas energijos ir nuotaikos šaltinis, natūra-

paminkštinimą bei atraminę galvos pagalvėlę, kad poilsis gryna-

liai šviesai pasislėpus mus išgelbės nešiojami šviestuvai. Dizainerio

me ore taptų dar malonesnis.

Pierre Charpin sukurti „HAY PC Portable“ mobilūs šviestuvėliai su reguliuojamu šviesos intensyvumu kiekvieną kartą džiugins savo

Naujoji sodri pilka spalva, išskirtinė galvanizuoto metalo ap-

pritaikomumu ir funkcionalumu. „PC“ šviestuvo istorija – detalė po

daila, „Palissade“ kolekcijos vizitine kortele tapusi alyvuogių

detalės kruopščiai sukurtas kiekvienas šviestuvo elementas, kvie-

žalia, o gal švelni pieno spalva... Visai nesvarbu, tai erdvus

čiantis patirti šviesos skleidžiamą magiją savo lauko erdvėse.

balkonas, lauko terasa ar gėlėmis apsodinta pieva - naujasis „Palissade Chaise Longue“ šezlongas harmoningai suskambės bet kokioje aplinkoje ir meistriškai prisitaikys prie gamtos diktuojamų sąlygų.

61

Japoniškos arbatos ritualas - lyg pažintis su savimi Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: „My Cup of Tea“ archyvas

Londone penkiolika metų gyvenanti Aušra Burg kasmet leidžiasi į kelionę po Japoniją – ragauti, bendrauti ir atrasti naujų arbatos pasaulio paslapčių.

Ir kiekvieną kartą arbatinės „My Cup of Tea“ įkūrėja ir knygos „Tea Stories: Japan“ autorė šioje neišsemiamoje temoje atranda vis kažką naujo, kažką stebinančio ir leidžiančio geriau pažinti save pačią.

– Spėju, jūsų meilė arbatai užgimė dar vaikystėje, kartu su mama pievose berenkant žoleles ir bevartant jos „vaistažolių bibliją“?

– Tos vasaros pievose, žinoma, turėjo įtakos, nors negalėčiau tiksliai atsakyti, kada ši patirtis virto didele meile arbatai. Manau, tai nutiko bėgant laikui. Mama, chemijos mokytoja, augalais domėjosi nuo mažens, ji turi ypatingą dovaną – geba taip surinkti ir sudžiovinti augalus, kad užplikyti jie vėl atgimsta tokie pat, lyg būtų ką tik nuskinti pievoje. Berinkdama juos, bekalbėdama su augalais, mama juos tarsi užmigdo. Iki šiol negaliu gerti arbatos, jei vaistažolės, iš kurių ji paruošta, surinktos ne mamos.

– Kaip nutiko, kad tai, kas užgimė vaikystės pievose, galiausiai tapo svarbiausia jūsų gyvenimo veikla, o visos sukauptos žinios nugulė ir į pirmąją knygą „Tea Stories: Japan“?

– Dar paauglystėje, būdama gal 15-os, susipažinau su dabar geriausia savo drauge Ieva Ševiakovaite. Būtent ji man atvėrė arbatos pasaulį, man tai buvo tikra mistika. Pamenu, eidavau pas Ievą į svečius, ji ruošdavo man arbatą ir tas procesas mane taip žavėdavo! Tai buvo kitas pasaulis, kažkas nesuprantamo, lyg transcendentinė būsena, į kurią persikeli to net nežinodamas. Taip, Ievos dėka, ėmiau giliau domėtis arbata.

63

64

Arbatos mokytojas turi mokytis dešimt metų, kad gebėtų tiksliai atlikti vos vieną ceremonijos žingsnį ‒ tai yra, teisingai sulankstyti servetėlę „chakin“...

– Nuėjote ilgą arbatos kelią, kol Londone ryžotės atidaryti arbatos namus „My Cup of Tea“?

– Tai įvyko jau daug vėliau. Kai man buvo 25-eri, su vyru persikėlėme gyventi į Londoną. Aš tuo metu nuotoliniu būdu dirbau vienoje Lietuvos įmonėje ir turėjau laiko dar labiau gilintis į arbatą. O vieną vakarą grįžusi namo tiesiog paklausiau vyro, ar, jo manymu, galėčiau ne tik domėtis, bet ir dirbti su arbata? Po kiek laiko kartu leidomės į ilgą kelionę po Japoniją – norėjau pradėti nuo šios šalies arbatos kultūros ir geriau ją pažinti. Iki šiol į Japoniją grįžtu keletą kartų per metus.

– Iškart norisi klausti, kodėl Japonija, o ne arbatos gimtine laikoma Kinija ar kuri kita šalis?

– Iš tiesų domėtis arbata pradėjau nuo Kinijos tradicijų.

Tiesiog tuo metu Londone buvo galima įsigyti geresnės kiniškos nei japoniškos arbatos. Bet japoniškoji arbata mane vis traukė savo nuoseklumu. Kinija – be galo didelė šalis, joje tiek daug skirtingų regionų, kad net sunku susigaudyti, kiek yra kiniškų arbatų. Rodos, kiekvienas kaimas, pradedant mažyčiu sodeliu ir baigiant didele gamykla, turi savo arbatą, ir visos jos skirtingos...

Japonijos arbatos tradicija ne tokia sena kaip Kinijos, bet ji daugybę metų gaminama nuosekliai taip pat, jos išvaizda ir skonis visada toks pat. Tokio nuoseklumo nerasi jokioje kitoje arbatą gaminančioje šalyje. O man šis nuoseklumas labai artimas.

– Ką sudėjote į savo pirmąją knygą?

– Labiausiai norėjau, kad knyga būtų artima kiekvienam arbatos ar tiesiog Japonijos kultūros gerbėjui – tiek pažengusiems, tiek dar tik pradedantiems tuo domėtis. Knygoje nemažai informacijos apie arbatą, jos auginimą, gaminimą, paruošimą, bet stengiausi nesigilinti į pačias mažiausias subtilybes, nes visko tiesiog neįmanoma aprėpti! Arbata yra Japonijos kultūros dalis, o ši – be galo plati, apimanti įvairius menus, ne tik visų žinomą arbatos ceremoniją. Arbatos mokytojas turi mokytis dešimt metų, kad gebėtų tiksliai atlikti vos vieną ceremonijos žingsnį ‒ tai yra, teisingai sulankstyti servetėlę „chakin“... Tad teigti, kad knygoje išsamiai pateikiama informacija apie Japonijos arbatos kultūrą, mano manymu, būtų tiesiog arogantiška.

Gal kai kam knyga „Tea Stories: Japan“ pasirodys kiek bendrinė, nes joje giliai nesileidžiama į arbatos kultūros subtilybes, vis dėlto ji aprėpia daug įvairių žmogiškų arbatos kultūros aspektų. Visa, ką pasakojame knygoje, perteikiama per arbatos pasaulio žmonių istorijas.

– Iš tiesų, keliaudama po Japoniją sutikote daugybę neeilinių asmenybių – nuo arbatos augintojų, gamintojų iki keramikų ar tradicinių desertų kūrėjų. Ko jums suteikė šios pažintys?

– Japonai yra labai nuoširdūs žmonės. Keliaujant po šią šalį nesunku pažinti arbatą, nes japonai stengiasi atverti ne tik arbatos, bet ir savo namų duris. Įdomiausia, kad kiekvienas vizitas į šią šalį manyje uždega vis didesnę aistrą. Japoniškos arbatos tradicija yra tokia gili, kad kaskart atrandi vis ką nors naujo. Gal todėl arbatos karjera man ne tik artima, bet ir labai patinka – joje nuolat turiu galimybę išmokti ar sužinoti kažką naujo ir tobulėti. Tai tiesiog neišsemiama tema.

– Kaip tuomet atsirenkate, su kuo bendrauti, megzti ryšius, kokią arbatą rinktis? Kiek šiame versle tenka vadovautis nuojauta, o kiek prireikia specifinių žinių?

– Ši arbatos kelionė – tai ir žinios, ir nuojauta. Bet daugiausia – santykiai su žmonėmis. Kertinis mano veiklos akmuo yra Takada-san, kurį sutikau pačioje karjeros pradžioje. Jei tik norėčiau, galėčiau retkarčiais keisti arbatos tiekėjus, tik aš to nenoriu, o ir negalėčiau ‒ iš pagarbos šio žmogaus atsidavimui man ir mano veiklai. Tai toli gražu nereiškia, kad mano arbatinės asortimentas yra ribotas, nes Takada-san yra be galo įdomus ir įkvepiantis žmogus. Kiekvieną kartą jį sutikusi žinau, kad jis greičiausiai pristatys kokį naują draugą, o šis galės pasiūlyti tokios arbatos, kokios neturi niekas kitas...

65

68

Takada-san sutikau 2008 m. vienoje Paryžiaus mugių. „My Cup of Tea“ turėjo nedidelį stendą Didžiosios Britanijos paviljone, o Takada-san dirbo greta įsikūrusiame Japonijos paviljone. Lankytojų nebuvo daug, tad kiek nuobodžiaudamas Takada-san ėmė vaikštinėti po mugę ir vaišinti jos dalyvius savo arbatomis. Priėjęs prie mūsų stendo jis susižavėjo vieninteliu čia stovėjusiu dekoratyviu puodeliu su raudono dramblio atspaudu. Kitą dieną Takada-san grįžo su savo puodeliu: „Mano žmonai labai patiktų jūsų puodelis su drambliu. Aš jums atiduosiu šį, o jūs man – savąjį. Apsikeiskime puodeliais!“ – pasiūlė. Rankose laikė labai dailų japonišką puodelį, tad mielai sutikau. Kitą dieną jis vėl grįžo su arbatų pavyzdžiais, ėmėme daugiau bendrauti. Kai pirmą kartą atskridau į Japoniją, Takada-san pasisiūlė supažindinti mane su beribėmis arbatos galimybėmis. Taip ir prasidėjo manoji „My Cup of Tea“ istorija.

Pamenu, tą pirmąją dieną Japonijoje Takada-san pasitiko mane, ilgą laiką važiavome jo automobiliu visiškoje tyloje. Vėliau paklausė, kokį japonišką maistą mėgstu, atsakiau labai mėgstanti „umeboshi“ – raugintas japoniškas slyvas. Takada-san staigiai išsuko iš kelio ir nuvežė mane pas vieną japonų šeimą, rauginusią slyvas, tad į jo namus grįžau su daugybe skaniausių „umeboshi“. „Palik slyvas man, – pasakė ponas Takada. – Mano žmona jomis pasirūpins.“ Kelionei baigiantis slyvos buvo tobulai supakuotos ir paruoštos skrydžiui.

Susitikę antrąją dieną vėl leidomės į kelionę. Šį kartą Takada-san kalbėjo. Uždavinėjo klausimą po klausimo: „Kodėl darai tą, ką darai? Kodėl arbatos verslas? Kodėl Londonas?“ Aš pasakojau, o jis klausėsi. Po dešimties minučių tarė: „Nusprendžiau, kad padėsiu tau, kad ir kas benutiktų. Pasakyk, ko reikia, ir aš visada tau pagelbėsiu. Nuo šiol tai – mano įsipareigojimas tau.“ Apie tai kalbamės kiekvieną kartą, kai grįžtu į Japoniją. Takada-san tapo mano šturmanu, vedliu, mano angelu sargu japoniškos arbatos pasaulyje.

– Vis dėlto savo arbatinėje Londone siūlote ne tik japoniškų arbatų, tiesa? Ar čia galima rasti ir lietuviškų žolelių mišinių?

– „My Cup of Tea“ galima rasti juodųjų, žaliųjų arbatų ir vaistažolių iš įvairių šalių. Asortimentas nėra didelis ir jis labai konkretus: gera klasikinė arbata iš Šri Lankos, tam tikros arbatos rūšys iš Indijos, Taivano, Kinijos, ir, žinoma, arbatos iš Japonijos.

Taip pat turime kategoriją vadinamųjų „tisanes“, šis prancūziškas žodis reiškia „užplikomas augalas“. Lietuva turi nemažai augalų, kuriuos vis dar galima surinkti augančius natūraliai gamtoje, vis dėlto „tisanes“ tradicija išplitusi visame pasaulyje, o ir pačių vaistinių augalų, kuriuos galima plikyti ir gerti kaip arbatą, yra daugiau nei 3000, kai kurių mes net nepažįstame. Tad „tisanes“ kategoriją vadiname pasauline, o į ją patenka ir keletas lietuviškų augalų ‒ nuo tradicinių čiobrelių iki tokių specifinių augalų kaip alyvų žiedai. Dirbame su giliai Dzūkijos miškuose gyvenančiu žmogumi, jis kartu su savo moterų komanda mums renka augalus, kaip juokiuosi, „kosmetiškai“ – ne su dalge šienauja, o labai atsargiai žirklėmis karpo kiekvieną žiedelį, pagal mūsų „vaistažolių biblijos“ nurodymus. Beje, kaip tik Lietuvoje, mūsų ma-

nufaktūroje Kaune, gaminami visi „My Cup of Tea“ žolelių mišiniai.

– Panašu, kad jūsų ryšys su Lietuva vis dar stiprus. O Londonas – ar greit šis miestas jums tapo namais?

– Londonas daug kam tampa laikinu prieglobsčiu, turbūt ir man taip pat. Daug metų čia gyvenu, bet negalėčiau šio miesto pavadinti tikraisiais namais. Tai tiesiog vieta, kur dabar esu įsikūrusi, kur mano karjera ir asmeninis gyvenimas. O atsakyti, ką vadinu tikraisiais namais, man sudėtinga. Seniai negyvenu Lietuvoje, tad manoji namų samprata gana kebli ir abstrakti. Turbūt esu pasaulio pilietė.

– Londonas jus suvedė ir su žmonėmis, kuriuos galiausiai pakvietėte prisijungti prie knygos „Tea Stories: Japan“ kūrimo. Kaip susikirto jūsų keliai?

– Viskas prasidėjo nuo pažinties su maža, nepriklausoma leidykla „Dvi Tylos“, apie kurią man papasakojo fotografė Šarūnė Zurba. Man be galo patiko, kaip šios leidyklos žmonės mato kūrybinį procesą, kaip renkasi knygų temas, kaip artimai bendradarbiauja su autoriais. „Dvi Tylos“ padėjo atrasti knygai patį geriausią dizainerį Edviną Bružą, išrinkti popierių – kartu nuėjome visą kūrybinio proceso kelią, kad galutinis rezultatas būtų kuo geriausias. Aš pati subūriau komandą, su kuria dirbti man buvo lengva ir gera. Ir visus šiuos žmones sutikau per arbatą...

Su fotografe Lizzie Mayson dirbame nuo pat „My Cup of Tea“ pradžios. Ji daro be galo gražias nuotraukas, intuityviai suprantame viena kitą. Žvelgdama per Lizzie objektyvą tiek daug išmokau apie vizualumą.

Menininkę ir dizainerę Georgia Dorey sutikau prieš keletą metų netoli mūsų manufaktūros Bermondsėjaus rajone, ten užsimezgė pokalbis apie Japoniją, antikvarinę tekstilę ir šunis. Georgia ketino netrukus keliauti į Japoniją tyrinėti ir dėstyti tolimojoje Kagošimoje, baigiamojo magistro darbo Londono karališkajame menų koledže tema buvo pasirinkusi simbiotinį audinio ir dizaino santykį Japonijos kultūroje. Jai grįžus iš kelionės pradėjome bendradarbiauti knygos dizaino, viršelio ir iliustracijų klausimais.

Rašytoja Rachelle Gryn Brettler į „My Cup of Tea“ įžengė mums vos atvėrus duris. Vėliau kartu surengėme kelias arbatos dirbtuves, Rachelle parašė apie mūsų arbatinę dienraščiui „Financial Times“, norėjau, kad ir mano pirmąją knygą praturtintų jos smalsumas ir žodžio menas.

– Bevartant knygos puslapius kyla mintis, kad ne mažiau svarbu už pačią arbatą – ir indai, iš kurių ją geriame?

– Daugelis klientų, pirmą kartą susidūrę su japoniška arbata, klausia, kaip geriausia ją patiekti, kaip atskleisti skonių įvairovę, kuriuos arbatos įrankius pasirinkti, kaip laikyti arbatą? Ir, žinoma, mano mėgstamiausias klausimas – kokie yra tinkamiausi arbatos indai? Per savo japoniškos arbatos kelionę anksti supratau, kad itin svarbu yra ir indų dizainas, ir funkcija. Taip pat – subtilios detalės. Net tai, kaip į puodelį pili paskutinį arbatos lašelį, lengvai prilaikydamas arbatinio dangtelį kita ranka.

69

70

71

Arbatos pasaulis – tai neišsemiama tema. Rodos, pradedi nuo arbatos, bet staiga supranti, kad domiesi jau visai kitais dalykais.

Man be galo patinka rinktis arbatos indus savo arbatinei. Tam tikra prasme šis procesas atspindi giliausius mano asmenybės klodus. Turiu pripažinti, dažnai renkuosi formos paprastumo grožį, o ne funkciją.

Mėgstu indus, kurie nesiekia būti stilingi. Negyvenu pagal taisykles, renkuosi drąsius sprendimus – tiek gyvenime, tiek arbatos pasaulyje.

Galbūt iš pradžių mano indų pasirinkimas gali atrodyti atsitiktinis, tačiau tai, ką pasirenku, kuria tam tikrą nuotaiką. Kiekviename inde ieškau absoliutaus subtilumo – nuo stiklo iki trapaus porceliano. Kiekvienas indas gražus pats savaime, kaip ir stovėdamas šalia kitų. Visai nesigraužiu, jei jų niekas nenuperka, vadinasi, galėsiu juos pasilikti sau...

O namams renkuosi indus, kurie mano arbatos laiką paverčia ypatingu. Man patinka tyrinėti, koks jausmas rankose laikyti puodelį ar dubenėlį, kaip jame kinta skysčio spalva. Kasdieniuose pasirinkimuose vis dažniau vadovaujuosi minimalizmu, tad ir indų man reikia vis mažiau.

Pažinau tiek daug arbatos paruošimo metodų, kad dabar galiu paruošti tobulą arbatą su vos keliais įrankiais: mano nuolatiniai palydovai tėra „houhin“ arbatinukas ir puodelis.

Arbatos kelionės pradžioje visų svarbiausia susitelkti į procesą. Kai jis įsišaknija atmintyje, prieš akis atsiveria keramikos lobynai. Indus galima rinktis pagal tai, koks arbatos ruošimo procesas kiekvienam priimtiniausias. Galima pamėginti pažinti mėgstamiausius keramikus ir 72

pasiklausyti jų istorijų. Įdomiausia tuomet, kai imi kurti savo unikalią arbatos patirtį – ar tik sau pačiam, ar ir kitiems.

– Kokią arbatą mėgstate labiausiai ir kas lemia, kokią pilsite į puodelį šiandien?

– Visada buvau ir likau žaliosios japoniškos arbatos gėrėja. Žinoma, geriu ir kitokias arbatas, bet mano diena visada prasideda žaliąja japoniška arbata. Popiet ruošiu juodą, žaliąją ar žolelių. Beje, pastarąją visada geriu prieš eidama miegoti ir būtinai su mažu saldumynu – tai mano mėgstamiausias ramybės momentas.

Ruošti žaliąją arbatą be galo įdomu. Ši arbata visada tokia pat, ir vis dėlto – kas rytą vis kitokia, nes atspindi tavo vidinę būseną. Jei skubi ir pakankamai neatšaldai vandens arba nesugebi sustoti ir laukdamas, kol arbata pritrauks, suskaičiuoti iki trisdešimties, ji natūraliai tampa kitokia, nei buvo dieną prieš tai. Aš tai vadinu pažintimi su savimi. Jei nori išlikti nuoseklus, kaip ta japoniškoji arbata, šį ritualą reikėtų kartoti kas rytą.

Mane žavi, kaip arbata padeda atrasti savyje disciplinos, išmoko pergudrauti save, sustabdyti vidinį stresą ar nerimą, pakelti sau nuotaiką.

Vienas nuostabiausių mano karjeros aspektų yra tai, kad turiu galimybę paragauti ir ką tik surinktos, neapsakomai gaivios ir aromatingos arbatos. Retas apskritai žino, kad tokia egzistuoja. Ir kartais man būna gaila, kad tokios arbatos surenkama itin mažas kiekis, tad ji net nepatenka į parduotuvių lentynas. Todėl visada stengiuosi bent jau pavaišinti ja savo klientus – suteikti jiems galimybę paragauti arbatų, kurių neįmanoma nusipirkti.

– Na, o nuo ko patartumėte pradėti gilesnę pažintį su arbatos pasauliu?

– Pirmiausia reikėtų išmokti arbatą pasirinkti. Apie tai rašau ir knygoje „Tea Stories: Japan“. Ragaujant ir renkantis vertėtų vadovautis paprasčiausia nuojauta. Pamenu, kai buvau maža, močiutė vesdavosi mane į turgų, o aš vis stebėdavausi, iš kur ji žinanti, kad štai tie šaltalankiai, kuriuos ji perka, surinkti ne kokioje pakelėje, prie plento? „Ta moteris man taip sakė“, – atsiliepdavo močiutė, o aš vis tiek nerimdavau: „O kaip gali žinoti, kad ji nemeluoja?“ Močiutė atsakydavo paprastai: žmonės viduje yra geri, tereikia tai prisiminti. Žinoma, sutiksime ir tokių, kurie uogas rinks prie plento, bet juk tai išduos daugybė ženklų, o ir pati žmogaus elgsena.

Lygiai taip pat su arbata – renkantis ją tereikia užduoti teisingus klausimus. Tarkime, suprasti, kad ne pakuotė yra svarbiausia, nes vienintelė šios paskirtis – išlaikyti arbatos gaivumą. Tikrosios arbatžolės negali būti laikomos stiklinėje pakuotėje, nes arbata yra gyvas produktas, tad nuo šviesos ji pradeda oksiduotis, vadinasi, kinta jos aromatas ir skonis. Jei kažkas bandys jums parduoti pakuotę, greičiausiai žmogus mažai domisi pačia arbata...

– Jei apibendrintume keliais sakiniais – kuo jus taip žavi arbatos pasaulis?

– Arbatos pasaulis – tai neišsemiama tema. Rodos, pradedi nuo arbatos, bet staiga supranti, kad domiesi jau visai kitais dalykais, kad ir „washi“ popieriumi, metaliniais įrankiais, kaligrafija... Čia iš tiesų nėra jokių ribų.

73

Grūdų tyrinėtoja Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

„Bet ir turi žmonės istorijų!“ – nuoširdžiu šūksniu prasiveržė baltas pavydas vieną sekmadienio popietę Pamerkių kaime, Dzūkijoje. Tik gerai žinau, kad kiekvienam savo ir kito istorijos niekada nepakartosi. Labai gali būti, kad humanitarinių mokslų daktarės, bioarcheologės Giedrės Motuzaitės-Matuzevičiūtės Keen kelias prasidėjo būtent čia – užliejamose Merkio pievose, kur tarp žolę rupšnojančių karvių mėtosi tūkstančius metų skaičiuojantys lydekų dantys, o Šalcinio upelio pakrantėse – molio šukės.

Giedrės vaikystės namas Pamerkiuose tebestovi – geologas tėtis ir keramikė mama šiandien į Vilnių nuvažiuoja retai. Senoje troboje tėtis įrengęs nuostabiausių radinių muziejų, o anūkams Aidui ir Vyčiui, kad pasiektų senelius, tereikia kirsti smėlėtą kaimo keliuką ir atsidaryti vartelius.

Modernybė Dzūkijos kaime taikiai sugyvena su istorija. Lygiai taip pat Giedrės tyrinėjimuose sugyvena praeitis ir naujausi mokslo išradimai, leidžiantys bioarcheologei suprasti, kas vyko prieš daugybę tūkstančių metų. Šiuolaikinis archeologijos mokslas iki molekulių gali ištirti žmonių dantų apnašose likusias baltymų struktūras, senovines DNR molekules, įvairius biologinius žymenis...

Archeologai tiria baltymus ir riebalus, likusius senovinių puodų molio matricoje, nustato, kas juose buvo laikoma – pieno produktai, galvijų mėsa ar žuvis. Tokie atradimai leidžia spėti, kuo užsiėmė tais laikais gyvenę žmonės, kokias kultūras ir gyvulius augino, kokį maistą valgė, kaip keitė gyvenamąsias vietas, netgi kokiomis ligomis sirgo. Tokia informacija vertinga lyginant bendruomenių, skirtingų laiko pjūvių ar vienos bendruomenės demografinių grupių mitybos skirtumus.

– Giedre, gimei Vilniuje, bet, nors ir būdama miesto vaikas, visas vasaras leidai kaime. Koks buvo tavo gyvenimas šiose skirtingose erdvėse?

– Sodybą Pamerkiuose nusipirko mano senelis, dailininkas ‒ anuomet menininkai sodybas galėjo pirkti tik kaip kūrybos dirbtuves. Būdavome čia dažnai, augau su trimis broliais, kaimynų vaikais, 74

čia suvažiuodavo būriai kaimynų pusbrolių ir pusseserių. Tėtis daug keliavo, į ekspedicijas su juo ir mažaisiais broliais kartais išvykdavo ir mama. Tada likdavau pas kitą močiutę, mamos mamą Utenoje.

Taigi gerai pažįstu ir šį miestą.

Vilniuje lankiau Gabijos mokyklą. Nieko gero iš ten neprisimenu, tik nuolatinį lyginimo jausmą – gimnazistai protingi, o jūs, ne gimnazistai ‒ nevykėliai, nemokšos. Supratusi, kad nieko gero iš to nebus, pabėgau į Žemynos gimnaziją, kuriai tikrai esu dėkinga, kad mane priėmė jau įsibėgėjus 12 klasei. Ten turėjau nepaprastai gerus istorijos ir lietuvių kalbos mokytojus, kurie ir sustiprino mano pasirinkimą.

– Ar jau mokykloje pradėjai domėtis archeologija?

– Su šeima daug keliaudavome po Lietuvą, tėtis mus su broliais nuolat tempdavo ant piliakalnių ir mokydavo žiūrėti, kas po kojomis. Mama, keramikė, lipdydavo puodus, o tai man padėjo įsivaizduoti keramikos gamybos technologijas.

Vaikystėje daug kuo domėjausi: lankiau rankinio treniruotes, vėliau žaidžiau futbolą, tyrinėjau vabzdžius, sudarinėdavau naktinių drugių paplitimo Lietuvoje žemėlapius, dalyvaudavau jaunųjų entomologų konferencijose. Lūžis įvyko gal dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje, kai tapo aišku, kad gyvenime noriu dirbti būtent su archeologija. Mano pirmoji ekspedicija buvo netoli nuo čia ‒ Dzūkijoje, prie Katros kaimo, Ūlos ištakų. Ten kaip tik sausino gabalėlį Čepkelių raisto ir tiesė kelią, kad vietiniai nustotų nelegaliai vaikščioti per Baltarusiją. Aplink – neįtikėtinai įdomios vietos, visur akmens amžiaus gyvenvietės, paleolitas, neolitas, šimtai stovyklaviečių.

75

76

Sėdi su mentele, kapišonas ant galvos kiek įmanoma užtrauktas, aplink būriai kraujasiurbių mašalų, kanda, į akis lenda, kur neuždengta. Nežinau, kaip manęs tas darbas neatgrasė nuo archeologijos... Tai buvo pirmieji pačios uždirbti pinigai, išleidom juos su broliu Čekijoje. Man net aštuoniolikos tada nebuvo.

– Apie tai, kad archeologai iškapsto įdomiausių radinių, mes vis girdime, juos ir muziejuje pamatome. O ką reiškia maisto archeologija? Kai tyrinėjimai persikelia į šukes, skverbiasi į jų vidų, pasiekia molekules?

– Anksčiau archeologijos moksluose nebuvo taip plačiai taikomi tikslūs tyrimo metodai. Dabar tapo įmanoma tyrinėti ne tik suanglėjusias laukinių, kultūrinių augalų sėklytes ar suvalgytų gyvūnų kaulus, bet ir tai, ką to meto žmonės laikė arba gamino keramikos puoduose, taip pat su maistu įsisavintas medžiagas žmogaus audiniuose. Istorijas mums pasakoja į molį susigėrę riebalai, dantų apnašose išlikusios maisto dalelės, kaulų kolageno ar dantų emalio izotopiniai tyrimai. Vos prieš kelis dešimtis metų apie tokius tyrimus buvo galima kalbėti kaip apie mokslinę fantastiką.

Vilniaus universitete savo bakalauro darbą apgyniau tyrinėdama antrąją Luokesos ežero povandeninę gyvenvietę. Atradome ją su kurso drauge. Pagal vietos legendas apie raganas, kurios viena su kita susitikdavo ant naktimis iškylančio tilto per ežerą, ieškojome tilto ‒ o radome senosios gyvenvietės polius. Po vandeniu buvo tikri lobiai – traukėme bronzos amžiaus tošies kibirėlius, pilnus riešutų, gyvenvietėje gausiai aptikome vienų iš ankstyviausių kultūrinių au-

galų liekanų Lietuvoje, ypač daug sorų ir judrų. Toje gyvenvietėje po vandeniu susidariusi bedeguonė aplinka nepaprastai gerai išsaugojo organines medžiagas, kadaise čia stovėjusių namų konstrukcijas, net medinius šaukštus. Gal šie tyrinėjimai ir tapo mano susidomėjimo praeities žmonių mityba užuomazga? Čia, Luokesos ežere, per archeologinę ekspediciją ant plūduriuojančios platformos praleidau ir savo medaus mėnesį. Styvas prižiūrėjo dumblo siurblį, su kuriuo valydavome po vandeniu esančias archeologines struktūras.

– Tai dar viena įdomi istorija. Tavo vyras, amerikietis Styvas ‒ ne archeologas, tačiau susipažinote su juo kelionėje, kažkur Rusijos gilumoje?..

– Styvas – inžinierius, o susipažinome mes prie Baikalo ežero. Įstojusi mokytis archeologijos, pirmąją vasarą su draugais išvykau į kelionę Transiberijos geležinkeliu. Mūsų planuose buvo ir Severobaikalskas, taip pat nuo jo į pietus esantys karštieji šaltiniai, kuriuos pasiekti turėjome greitaeigiu kateriu „Raketa“. Atvykome kiek per anksti, visą naktį praleidome laive laukdami, kol susirinks keleiviai ir laivas išplauks. Ryte tarp naujai atvykusiųjų pamatėme du užsieniečius. Vienas iš jų užkalbino, pamanė, kad mes britai. Tai buvo Styvo draugas Denas, o jis pats sėdėjo įsikniaubęs į knygą ir tikrai, jei ne tas draugas, nebūtų pradėjęs su mumis kalbėtis.

Vėliau paaiškėjo, kad Styvas yra leidęsis į ilgą kelionę, Sibiras buvo tik jos pradžia, jis vienas vėliau vyko į Mongoliją, Kiniją, Nepalą, Tibetą, o draugas grįžo atgal į Britaniją.Taip jau nutiko,kad beplaukdami susidraugavome, pasiūlėme užsieniečiams kartu pasiekti karštuosius šaltinius.

77

78

79

Šiandien mano tyrimo objektas – pirmieji maisto globalizacijos procesai.

Mėginu išsiaiškinti, kodėl vienos ar kitos rūšys pasiekė tolimus regionus ir vietinių buvo įsisavintos, o kitos ne, kodėl vienos išplito greičiau, o kitos lėčiau.

Radome tokį vietinį žveją, kuris mus iki jų nugabeno savo laiveliu.

Uostelis, į kurį atplaukėme, buvo tuščias, nė gyvos dvasios. Po keleto dienų mus turėjęs pasiimti Igoris sutartu laiku nepasirodė. Ką daryti?

Maisto nebelikę – tik česnakai ir avižos. Apžiūrėjusi, kad miške pilna raudonikių, ėmiau rinkti ir maitinti visą kompaniją. Vėliau Denas juokdavosi, kad su tais grybais ir susukau Styvui galvą. O iš tos vietos mus galiausiai išgabeno pro šalį laivu plaukę prancūzų mokslininkai.

– Sibire judu susitikote ir vėl išsiskyrėte, nes Styvas iškeliavo toliau. Kaip nutiko, kad ir vėl susidūrėte, o pažintis išaugo į jausmus ir šeimą?

– Iš savo kelionių Styvas man rašydavo laiškus. Juose turbūt ir susiplanavome naują bendrą kelionę į Kirgizijos kalnus. Sutarėme susitikti Karakolo mieste, bet kur tiksliai – neišsiaiškinome. Apsistojome turistinėje bazėje, laukiame savo užsieniečių. Ryte įpuola bazės prižiūrėtoja: „Mergaitės, jūsų užsieniečiai atvažiavo!“ Išėjome į kalnus, jie mums palapines atvežė, bet maisto ir vėl neįsidėjo. Teko ir toje kelionėje pabadauti. Bet po jos sulipome, pradėjome vienas kitam skambinti, susitikinėti Europos miestuose. Paskui susituokėme ir kartu įstojome į Kembridžo universitetą, kur abu apgynėme savo daktaro disertacijas. Po mokslų, kai jau turėjome darbus, tarsi savaime atėjo laikas užmesti inkarą vienoje vietoje ir planuoti šeimos pagausėjimą. Pirmasis mūsų sūnus Aidas gimė, kai dirbau prie podoktorntūros projekto Kembridže.

– Bet grįžkime prie maisto archeologijos. Ar tave į ją panardino Kembridžo universitete įgytos žinios?

– Tikrai, Kembridže atsivėrė įvairiausių galimybių, išmokau tyrimų metodikos, tuometinės Kembridžo universiteto Archeologijos departamento laboratorijos buvo tarpdalykinių mokslų taikymo archeologijoje pasaulio lyderės. Šios galimybės tik dar sustiprino mano ankstesnį norą geriau suprasti praeities žmonių mitybą – juk esame tai, ką valgome. Senaisiais laikais žmonės didžiąją dalį laiko praleisdavo augindami ir rinkdami maistą, jį ruošdami ir valgydami.

Todėl maisto tyrimai svarbūs, jei norime pažinti žmogų ir jo aplinką. Juk net senovinėse kapavietėse aptinkami indai byloja, kad su mirusiuoju artimieji kartu laidodavo ir gėrimus bei valgius. Tačiau kokie jie buvo, atsakymus gali rasti tik taikydamas naujausias archeologijos mokslo metodikas.

Mes, Homo sapiens atstovai, esame unikalūs, nes vieninteliai maistą gaminame ir maišydami įvairius ingredientus kuriame patie80

kalus. Prieš šimtus tūkstančių metų sėdėdami aplink laužą, kepdami mėsą ar šakniavaisius ir taip padarydami juos valgomus (kaitinant suyra toksinai ir kinta krakmolo struktūra), galėjome išgyventi vis naujose geografinėse platumose. Žmonių plitimo po pasaulį sėkmei įtakos turėjo ir žinojimas, kaip kepti, fermentuoti ar džiovinti augalus, padaryti juos valgomus. Tai, kad jaučiame įvairų skonį, rodo, jog esame prisitaikę vartoti ne tik natūralų augalinį maistą, bet ir džiovintus ar fermentuotus produktus. Žmogui suteiktas skonis atlieka dvi pagrindines funkcijas: padeda neapsinuodyti ir leidžia išsirinkti patį naudingiausią maistą. Svarbiausi skoniai visuomet buvo keturi – kartus, rūgštus, saldus ir sūrus, tačiau oficialiai pripažintas ir penktasis – umamis, kurio yra keptuose, fermentuotuose ir džiovintuose produktuose, pavyzdžiui, džiovintuose baravykuose ar fermentuotame sojos padaže. Štai šimpanzės umamio skonio beveik nejaučia, kadangi kepti, fermentuoti ar džiovinti maisto jos nemoka.

Manoma, kad būtent maisto gamyba ir gebėjimas maksimaliai įsisavinti maiste esančias organizmui reikalingas medžiagas lėmė, kad žmogus tapo sėkmingiausia gyvūnų rūšimi pasaulyje. O juk galėjo būti ir kitaip – prieš 70 tūkstančių metų buvome ant išnykimo ribos, Afrikoje buvo likę tik 2000 reprodukcinių šeimų. Jų palikuonys į Euraziją sėkmingai migravo tik todėl, kad mokėjo rinkti ir perdirbti laukinius augalus, iš jų pasisavinti gliukozę, kuri ypač reikalinga smegenų vystymuisi. Laužas visose žmonių stovyklavietėse būdavo centrinė vieta, aplink jį ne tik vykdavo maisto gamyba, bet ir būdavo dalijamasi patirtimis. Ilgainiui jį pakeitė stalas ‒ apvalus stalas yra laužo imitacija. Valgydami drauge galime dalintis išgyvenimais ir patirtimis, spręsti svarbiausius klausimus. Šiandien mano tyrimo objektas – pirmieji maisto globalizacijos procesai. Mėginu išsiaiškinti, kodėl vienos ar kitos rūšys pasiekė tolimus regionus ir vietinių buvo įsisavintos, o kitos ne, kodėl vienos išplito greičiau, o kitos lėčiau. Būtent Kembridže susidomėjau tarpdisciplininiais archeologijoje naudojamais metodais – senovinių DNR, archeobotanikos, stabiliųjų izotopų tyrimais. Tuo metu mano būsimasis doktorantūros vadovas profesorius Martinas Jonesas ėmėsi tirti, kaip iš Kinijos į Europą atkeliavo soros. Man, mokančiai rusų kalbą, pasiūlė pasidomėti Ukraina. Tyrimus Ukrainoje finansavo Billo ir Melindos Gatesų fondas, doktorantūros studijoms pavyko gauti jo stipendiją. Baigusi mokslus Kembridže daug važinėjau į ekspedicijas Kazachstane ir Kinijoje.

81

82

83

– Giedre, ar įmanoma būtų apibrėžti lietuvių mitybos įpročius?

– Negalime išskirti vienos tautos, geriau kalbėkime apie Šiaurės platumų regioną. Dabartinės Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai žemdirbiais tapo vėlai. Danijoje tai nutiko 4 tūkstantmetyje prieš mūsų erą, o Lietuvoje žemdirbystė įsivyravo tik 2 tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaigoje. Tai įrodo Kvietinių gyvenvietėje netoli Gargždų per archeologinius kasinėjimus rasti miežių grūdai.

Pirmieji iš pietų į šiaurės platumas iškeliavo miežiai, nes jie ne tokie lepūs kaip kviečiai ‒ šie Lietuvoje pasirodė gerokai vėliau, kaip ir soros, rugiai, o vėliausiai, XIII amžiuje, atsirado ir grikiai. Archeologai yra radę šimtus molio šukių, tačiau tik vos ant kelių identifikuoti pieno riebalai. Tai reiškia, kad Lietuvoje gyvulininkystė plito greičiau nei žemdirbystė, gyvuliai lengviau adaptavosi tarp girių ir miškų. Ir kai pagalvoji, kam kirsti miškus akmeniniais ir bronziniais kirvukais, deginti kelmus, akėti ir sėti, kai miškuose pilna grybų, uogų, šakniagumbių, o upėse ir ežeruose plaukioja žuvys. Ir tai ne dėl to, kad Lietuvos teritorijoje gyvenę žmonės buvo izoliuoti ‒ jie tuo metu turėjo prekybos kontaktų, tik jiems nebuvo jokio poreikio

84

dirbti žemę, kai ji pati dovanojo viską, ko reikia. Manau, kad grybų rinkimo ir valgymo tradicijos Lietuvoje siekia priešistorinius laikus.

– Tavo moksliniai tyrimai Lietuva neapsiriboja, tave domina globalios temos. Po kelių savaičių išvyksti į Kirgiziją, kur tęsi archeologinius kasinėjimus. Kodėl Centrinė Azija?

– Tikra tiesa, Lietuvoje šiuo metu beveik išvis nekasinėju. Mane domina pati istorinio Šilko kelio pradžia, juo iš Azijos į Europą atkeliavo daugybė dalykų ‒ ne tik šilkas, bet daugiausiai maisto produktai, prieskoniai, vaistai ir net gėlės. Šiandien tulpių šalimi mes vadiname Olandiją, tačiau tulpės kilusios iš Centrinės Azijos, Tian Šanio aukštikalnių. Iš istorijos žinome, kad šie augalai netgi keitė Europos ekonomiką ‒ Olandijos klestėjimo laikotarpiu, XVII amžiuje, tulpių svogūnėliai buvo tvirta valiuta, turėjusi net savo svorio vienetą, o brangiausias tulpės svogūnėlis kainavo daugiau nei namas Amsterdamo centre. „Tulpių burbulas“ buvo pirmasis ekonominis burbulas pasaulyje. Be to, iš Centrinės Azijos yra kilę ir daugybė maisto produktų, kuriuos mes vartojame ir šiandien. Netgi obuoliai! Taigi Centrinė Azija yra tikras lobis archeologams, augalų tyrinėtojams, tokiems kaip aš.

85

86

Kirgizijoje, Kočkoro slėnyje, esame atradę pačią ankstyviausią pirmųjų žemdirbių gyvenvietę. Labai įdomu aiškintis, kaip aukštikalnėse pradėjo kurtis pirmieji žmonės, kaip kito landšaftas, kultūriniai augalai ir jų populiacijos, kaip šiandien keičiasi augalų morfologija ir kokie porūšiai atsiranda patobulėjus žemdirbystės technologijoms ar pasikeitus klimatui. Tai gera mokslinė medžiaga, padedanti įsivaizduoti ateitį ir kaip gamta bei žmogus elgsis, kai keliais laipsniais pakils Žemės temperatūra, ką žmonės augins, kai bus priversti kolonizuoti naujas ekologines nišas. Šis mano projektas vadinasi „Paribiai ar centrai? Mitybos adaptacijos strategijos ir Vidurio Azijos kalnų priešistorinių bendruomenių reikšmė maisto globalizacijai“. Tyrinėdami Tian Šanio kalnų zonas atradome net 900 naujų archeologinių objektų, identifikavome seniausius Artimuosiuose Rytuose ir šiaurinėje Kinijoje sukultūrintus augalus ir kokiais keliais jie vėliau plito po Euraziją ir pasaulį.

– Kirgizijoje tu pirmoji atradai vieną senąją gyvenvietę ir pradėjai ją kasinėti. Ar egzistuoja tarp archeologų tam tikra etika? Jei

kasi tu, niekas daugiau į kasinėjimus tose vietose nepretenduoja?

– Paprastai mokslinė etika egzistuoja. Viskas, ką iškasu, lieka Kirgizijai. Su savimi į Lietuvą atsivežu mokslo analizėms skirtą medžiagą. Ją ištyrusi grąžinu likutį atgal, į muziejų saugyklas Kirgizijoje. Žinoma, jei ateityje kas nors imsis tirti mano iškastą medžiagą, būtų malonu, jei prieš tai darydami su manimi susisiektų, pristatytų projektą. Tik ne visi, deja, taip daro.

– Sakyk, koks jausmas atverti duris į tūkstantmečių pasaulį?

– Jausmas yra nepaprastas ‒ kai mėgini įsivaizduoti, kaip prieš tūkstančius metų gyvenę žmonės atrodė, ką jie valgė, kaip gamino, kokius receptus maišė... Kai laikai rankose suanglėjusius, prieš tūkstančius metų augintus kviečius ir žinai, kad juos žmonės išaugino, surinko ir atnešė prie savo ugniavietės, o aš po tiek metų atradau trijų metrų gylyje ‒ atrodo, tarsi laiko mašina keliautum į praeitį.

Kai tiri molekules, šie procesai atgyja dar ryškiau. Tik reikia nepamiršti, kad mokslas nėra visagalis, o archeologams visada lieka nemažai erdvės interpretacijoms.

87

„Švyturio“ alaus someljė, vos prieš kelias savaites pirmuoju Baltijos šalyse sertifikuotu alaus ciceronu tapęs Jonas Lingys – it alaus pasaulio vedlys, kurio tikslas – atverti lietuvių širdis šiam įdomiam, istorijų pilnam, kompleksiškam ir skonių turtingam gėrimui. Šiandien kartu su Jonu prisiminsime jo prieš dešimtmetį prasidėjusią kelionę į alaus pasaulį ir pamėginsime iškoduoti alaus paslaptis.

Alaus pasaulio ciceronas Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Jonai, visai neseniai tapai pirmuoju Baltijos šalyse sertifikuotu alaus ciceronu.

Papasakok nežinantiems, kas tai per titulas?

– Cicerono sertifikavimo sistema atsirado prieš daugiau nei dešimtmetį JAV. Šios sistemos kūrėjas ilgus metus dirbo alaus sektoriuje ir galiausiai suprato, kad atėjo metas suvienodinti alaus ekspertų ir mylėtojų žinias. Nors termino „ciceronas“ kilmė kiek miglota, bendrine prasme taip buvo vadinami tam tikros srities žinovai, it savotiški gidai, vedę žmones istorijos keliu. Šis vardas mums pažįstamas ir iš istorijos pamokų – Markas Tulijus Ciceronas buvo romėnų politikas, filosofas ir puikus oratorius. O šiandien alaus ciceronais vadinami alaus pasaulio vedliai, kurie supažindina žmones su alaus kultūra, gamybos peripetijomis, gėrimo stiliais, jo derinimu su maistu ir kitais dalykais. Šis sertifikatas man – itin didelis įvertinimas. Jau seniai pradėjau šį kelią, turėjau išlaikyti praktikos ir teorijos egzaminus. Pagaliau prieš kelias savaites man pavyko ‒ šiandien esu pirmasis alaus ciceronas Baltijos šalyse.

88

– Pažvelkime kiek plačiau – kuo toks įvertinimas svarbus visai Lietuvos alaus kultūrai?

– Be galo malonu, kad mes, Baltijos šalys, ir ypač Lietuva, apskritai turime žmonių, kurie gilinasi į alaus kultūrą. Tikiu, kad nebūsiu paskutinis alaus cicerono sertifikatą mūsų šalyje gavęs alaus gerbėjas – pats pažįstu dar bent kelis žmones, irgi norinčius eiti šiuo keliu. Džiaugiuosi, kad galiu atverti žmonių širdis ir parodyti, koks šis gėrimas įdomus ir kompleksiškas. Nepaprastai smagu, kad vis daugiau lietuvių domisi alaus kultūra, o man didelis įvertinimas, kad žmonės šiuo keliu nori eiti kartu su manimi.

– Sugrįžkime į pačią pradžią – kaip supratai, kad alus ir jo pasaulis yra ne ką mažiau įdomus nei kitų gėrimų? Koks buvo tavo kelias iki alaus someljė pareigų?

– Anksčiau dirbau su maisto produktais ir daug keliaudavau. Prisimenu, 2012-ųjų vasarį vykau į komandiruotę Dubajuje, kur gana netikėtai užsukau į vieną knygyną. Ten

akis užkliuvo už vos prieš kelis mėnesius išleistos knygos „The Oxford Companion to Beer“. Šios knygos autorius – žymus aludaris ir tikras alaus pasaulio pionierius Gerrettas Oliveris, kuris, beje, jau du kartus viešėjo ir Lietuvoje. Įsigijęs šią knygą pagalvojau, kad būtų smagu padirbėti su alumi. Tąkart į galvą atėjusi mintis netolimoje ateityje suveikė kaip drugelio efektas.

Artimiau su alaus pasauliu mane supažindino ir šeima. Kadais kalbėdamasis su savo močiute, kuri yra gimusi Argentinoje, Buenos Airėse, sužinojau, kad jos tėtis, mano prosenelis, buvo aludaris tiek dar gyvendamas Lietuvoje, tiek jau išvykęs į Argentiną. Tada ir supratau, kad mano pašaukimas – dirbti su maistu ne taip tiesiogiai, kaip maniau anksčiau. Praėjus šešiems mėnesiams tapau „Švyturio“ alaus šeimos nariu. Žinoma, kurį laiką dar kankino abejonės, ar tikrai gerai darau, kad suku į alaus pasaulį, tačiau viduje kažkas kuždėjo – šią abejonę turiu patikrinti. (Šypsosi.)

89

Kalbant bendrai, man dabartinė alaus kultūra asocijuojasi su kylančia saule ir brėkštančiu rytu – nors dar neįdienojo, bet mūsų visų, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, laukia graži saulėta diena!

Apibendrinant galima sakyti, kad mane į alaus pasaulį atvedė du dalykai – šeimos istorija ir alaus kompleksiškumas. Tai be galo įdomus gėrimas, turintis daug skirtingų variacijų, skonių, ingredientų. Nors iš pradžių maniau, kad noriu dirbti su alaus gamyba, vėliau supratau, kad mano pašaukimas yra ne kurti alų, o bendrauti su žmonėmis ir pasakoti jiems apie gėrimo kultūrą, šviesti ir padėti suprasti, kodėl turėtume alumi didžiuotis.

– Jonai, ar bėgant metams jau pastebi kokių nors sisteminių pokyčių lietuviškoje alaus kultūroje?

– Turbūt ne vienas pastebėjo, kad Lietuvos alaus rinkoje atsirado daug mažų daryklų. Be galo smagu, kad aludariai, virę alų namuose, nusprendė pabandyti išvirti didesnių partijų ir parodyti savo raumenis platesnėje alaus scenoje.

Dar vienas ryškus pokytis – alaus perkėlimas iš namų į restoranus. Puikiai prisimenu tą laiką, kai mūsų šalyje buvo skiriama itin mažai dėmesio alaus ir maisto derinimui, kai, pavyzdžiui, Belgijoje tai daroma jau šimtus ar net tūkstančius metų. Džiugu, kad šiuo metu vis daugiau restoranų supranta alaus vertę, o vartotojai vis dažniau išmėgina ir įdomesnį alų, ieško rūgštesnių, saldesnių ar su netradiciniais ingredientais pagamintų skonių. Per pastaruosius dešimt metų mes užtikrintai užkopėme keliais alaus kultūros laipteliais į viršų. Labai malonu stebėti šį procesą – auganti alaus kultūra

92

augina ir mane patį.

– Pabandykime iškoduoti alų! Papasakok mums apie esminius jo skonio kriterijus ir pasidalink, ką reiškia skaičiai ant alaus buteliuko etiketės?

– Alus yra verdamas jau kelis tūkstančius metų. Pagrindinės alaus rūšys taip ir susikūrė – arba tam tikrose šalyse dėl ten augančių produktų, arba atsitiktinai, vienus ingredientus pakeitus kitais. Todėl alaus stilių įvairovė ir prieš kelis šimtus metų buvo labai panaši į tai, ką turime dabar. Vis dėlto šiuolaikinė aludarystė nuo senosios skiriasi tuo, kad šiandien mes tiksliai žinome, kokie verdant alų vyksta procesai, kiek kartumo suteikia apyniai – t. y., giliau išmanome kiekvieną etapą ir jo įtaką galutiniam skoniui.

Etiketėje esantys skaičiai vartotojui parodo, ko galima iš alaus tikėtis. Pavyzdžiui, jeigu norisi lengvo alaus, apie kurio skonį nereikėtų daug galvoti, kartumo vienetas (žymimas IBU arba BU) neturėtų viršyti 30.

Alus, kurio kartumas 50, bus agresyvesnio skonio. Panašiai ir su sausosiomis medžiagomis (PLATO) – kuo skaičius didesnis, tuo alus bus intensyvesnio skonio, tad jo intensyvumas burnoje išliks ilgiau.

– Jonai, kodėl alus yra kulinarinis gėrimas?

– Ūkininkas užaugina alui skirtus miežius arba kviečius, juos nukulia, sudaigina, kitas ūkininkas augina apynius, nuo gražių aukštų vijoklių nuskina apynių spurgas.

Kiekvienas aludaris gamindamas alų naudoja tam tikrą vandenį ir mieles. Visi šie

žingsniai, kiekvienas ingredientas daro įtaką galutiniam alaus skoniui. Kaip virtuvės šefas restorane iš mėsos ir daržovių gali paruošti daugybę skirtingų patiekalų, taip ir kiekvienas aludaris gali sudėlioti šimtus tūkstančių skirtingų alaus variantų. Tam tikra prasme virtuvės šefą restorane galima prilyginti aludariui alaus darykloje. Kiekvienas ieško pačių geriausių produktų ir iš jų kuria savą skonio šedevrą. Alus turi daug skirtingų skonių – jis kvepia duona, šokoladu, riešutais, žolelėmis.

Net ir žvelgiant istoriškai, alus prisidėjo prie žmonijos vystymosi, nes ilgus metus tai buvo neatsiejama maisto kultūros dalis. Alus ir maistas tarytum vienas kitą harmonizuoja.

Bėgant metams jie visada buvo šalia – kaip du neišskiriami broliai.

– Kokia šio gėrimo ateitis – Lietuvoje ir pasaulyje?

– Neabejoju, kad alus restoranuose atsistos lygiagrečiai kitų gastronominių gėrimų.

Jis vis labiau skinasi kelią, tad ir toliau liks populiarus tiek namų vartojime, tiek baruose ar restoranuose. Bėgant laikui dar geriau pažinsime alų, dar labiau atrasime skirtingas jo rūšis. Labai skatinu pažinti šį gėrimą ne per kiekį, o per įvairovę. Kartais daug maloniau paragauti tris skirtingus alaus stilius ir juos suderinti su maistu nei išgerti šešias to paties alaus taures. Kalbant bendrai, man dabartinė alaus kultūra asocijuojasi su kylančia saule ir brėkštančiu rytu – nors dar neįdienojo, bet mūsų visų, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, laukia graži saulėta diena!

93

Atostogos Marse?

Kodėl gi ne!

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Kas žino, kaip viskas būtų pasisukę... Jei ne ta vasara, kurią prieš aštuonerius metus tuometinis Kauno technologijos universiteto studentas praleido stažuodamasis NASA Ames kosminių tyrimų centre, nežinia, ar šiandien kosmose sklandytų lietuviški kosminiai palydovai. Būtent tada Vytenio Buzo, vienintelės Lietuvoje mažuosius kosminius palydovus kuriančios įmonės „NanoAvionics“ bendraįkūrėjo, gyvenime ir karjeroje įvyko didelis lūžis, iš esmės pakeitęs ne tik jauno vaikino, bet ir visos mūsų šalies istoriją. O istorija šiandien vystosi itin sparčiai, pasakoja vyras, ir pokalbio pabaigoje užsimena apie ne tokios ir tolimos ateities atostogas Mėnulyje ir Marse.

– Vyteni, ar vaikystėje, kaip didžioji dalis vaikų, irgi svajojote tapti kosmonautu?

– Kosmonautu tapti lyg ir nenorėjau, tačiau svajojau tapti karo lakūnu. Mane domino karinė aviacija, konkrečiai – kariniai naikintuvai. Konstravau modeliukus ir tikrai nemažai domėjausi šia sritimi. Taip pamažu mintys pakilo ir iki kosmoso. Tuo, žinoma, mane užkrėtė tėtis – kartu bandydavome suvokti kosmose vykstančius procesus, gyvybės kitose planetose galimybę, daug skaitydavome ir diskutuodavome. Besikalbėdamas su tėčiu ilgainiui pradėjau galvoti apie skrydžius už mūsų atmosferos ribų, apie kažką virš aviacijos. Dar mokykloje supratau, kad mane labiau domina palydovų sritis – ji daug sudėtingesnė, aprėpia plačiau, todėl ir labiau jaudina. Labiausiai domino, kaip patekti į kitas planetas, tolimas žvaigždes – galima sakyti, tai ir buvo pagrindinis klausimas, kurį tuo metu nagrinėjau.

– Nenuostabu, juk jūsų tėtis inžinierius, tiesa?

– Visa mano šeima – tėtis, mama, seneliai – vienaip ar kitaip susiję su inžinerija. Tokioje aplinkoje beaugdamas ir pats tuo užsikrėčiau. Autosportas, automobilių technika, sunkioji miško technika, kitos inžinerijos sritys, aviacija, modelizmas – viskas nuo pat vaikystės mūsų šeimoje sukosi apie šiuos dalykus.

94

– Žmona Giedrė prasitarė, kad pirmieji jūsų projektai gimė tėvų garaže!

– Iš tiesų, pirmieji eksperimentai su raketiniais varikliais būtent ten ir vyko! Inžinerine puse jie gal ir nebūdavo labai pasisekę ir stabilūs, tačiau buvo man tikrai įdomūs. Pirmoji artimesnė pažintis su šia sritimi taip ir mezgėsi – bandant tėčio ir senelio įrankius, nors ir mažai suvokiant teorinę inžinerijos dalį. (Šypsosi.)

– Kaip viskas perėjo į profesionalesnį lygį?

– Dar būdamas vyresnėse klasėse daug dėmesio skyriau aviamodeliavimo būreliui, vėliau įstojau į aviacijos inžineriją. Daug žinių suteikė ir studijos Štutgarte, Vokietijoje ‒ man dėstė be galo įdomūs, vokiškai teisingai griežti, iš įdomiausių sričių surinkti dėstytojai, dirbantys tokiose kompanijose kaip „Airbus“ ar „Rolls-Royce“. Tai buvo be galo įdomi patirtis. Kadangi tai sritis, neatlaidi žmogiškoms klaidoms, studijos buvo nelengvos. Sugrįžęs į Lietuvą pabaigiau bakalaurą – kaip tik tuo metu Lietuvoje prasidėjo ir pirmosios diskusijos apie mažuosius palydovus. Po studijų Štutgarte toliau studijavau mechatroniką ir robotiką. Pamažu šis hobis pradėjo atimti vis daugiau laiko, kasdien norėjosi nerti vis giliau.

Su kolega Laurynu Mačiuliu buvome bendraminčiai ir nusprendėme pamėginti savo sukauptas žinias pritaikyti šioje srityje. Labai norėjome, kad koks mūsų projektuotas varžtelis išskristų į kosmosą!

95

96

Tai ir buvo lūžio taškas – tiek gyvenime, tiek karjeroje. Laikas, kai pradėjome tapti tuo, kuo esame dabar.

– O tada išvykote stažuotis į NASA? – 2011-aisiais vykusios kosmoso pramonės konferencijos metu mums pavyko susipažinti su tuometiniu NASA Ames tyrimų centro vadovu Pete'u Wordenu. Konferencijos vakarėlio metu pradėję pokalbį nuo lietuviško alaus tradicijų pamažu įsišnekėjome apie mudviejų su Laurynu veiklą. Ir tą patį vakarą buvome pakviesti stažuotis NASA Ames tyrimų centre Kalifornijoje! 2012-ųjų vasara buvo fantastiška patirtis. Būtent tada ir gimė pirmojo lietuviško palydovo „LituanicaSAT-1“ idėja.

Mūsų stažuotės vadovas Markas Murbachas buvo itin žingeidus žmogus, jis ypač domėjosi šaltojo karo laikotarpiu. Mudu, du vaikinai iš Lietuvos, amerikiečių profesoriui galėjome iš kitos pasaulio pusės papasakoti apie šaltojo karo realybę – ne kartą įdomiai diskutavome ir taip artimiau susidraugavome. Būtent jis mus supažindino su keliais svarbiais žmonėmis, padėjusiais užgimti pirmojo lietuviško palydovo idėjai.

Susipažinę su kompanija, per tarptautinę kosminę stotį leidžiančia palydovus, pradėjome dirbti. Mums, kaip studentams, buvo pasiūlyta neįtikėtinai gera edukacinė kaina. Be to, šiam projektui pritarė net pats NASA Ames tyrimų centro direktorius. Gavome ir detalių, ir šiokį tokį biudžetą – tai buvo gana neįprastas dėmesys iš

Europos atvykusiems studentams. Nors daug kam atrodo, kad toje mistinėje organizacijoje dirba superžmonės, mes iš labai arti turėjome galimybę pamatyti, kokie paprasti, paslaugūs ir empatiški ten dirbantieji iš tiesų yra. Rudenį sugrįžus į Lietuvą prasidėjo rimtas ir sudėtingas darbas. Tai ir buvo lūžio taškas – tiek gyvenime, tiek karjeroje. Laikas, kai pradėjome tapti tuo, kuo esame dabar.

– Kaip paprastais žodžiais paaiškinti, kas yra mažasis palydovas? Kokias funkcijas jis atlieka?

– Palydovas yra lyg transporto priemonė. Įsivaizduokite automobilį – jų būna įvairių: lengvųjų, sunkiųjų. Lengvieji skirstomi į sedanus, universalus, hečbekus ir t. t. Vieni jų didesni, talpesni, kiti – mažesni, judresni. O palydovas, kaip ir automobilis, turi bagažinę – naudingo krovinio skyrių. Į tą skyrių, į palydovo bagažinę, dedame krovinį – tam tikrus instrumentus: filmavimo kamerą, ryšio priemones, žvaigždes, atmosferą, kosmoso erdvę ar aviaciją tiriančius mokslinius prietaisus. Mūsų kompanija taiko į, automobilių terminais kalbant, „Volkswagen Passat“ stiliaus palydovą – gana galingą, vikrią, talpią, bet prieinamos kainos transporto priemonę. Šiuo metu vyksta spartus kosmoso komercializavimas, tad mažųjų palydovų paklausa gana didelė – juk jie santykinai pigūs, bet kartu ir kokybiški, funkcionalūs.

97

98

99

Mechanikos inžinerija, verslas ar bet kokia kita sritis visada prasideda nuo kūrybinės idėjos. Tik vėliau prisijungia moksliniai, analitiniai gebėjimai.

– Prieš šešerius metus Lietuva įgijo kosmoso valstybės statusą ir į kosmosą pakėlė savo pirmąjį palydovą. Kokios svarbos tai turi?

– Anksčiau kosmosas buvo valstybės prestižo, karinės galios ženklas – pirmieji žmonės Mėnulyje, ginklai, raketos... Buvo manoma, kad jeigu valstybė sugeba užkariauti kosmosą, sugebės užkariauti ir visą pasaulį. Bet šiuo metu požiūris labai stipriai pasikeitęs, o kosmosas demistifikuotas. Nebereikia būti galinga supervalstybe, kad leistumei į kosmosą palydovus. Laikui bėgant tai tapo pramonės šaka, verslu. Žmonės leidžia palydovus tam, kad pagerintų gyvenimo kokybę. Mes taip pat dalyvaujame šioje rinkoje, kuriame produktą ir jį parduodame.

Iš esmės tai tokia pati ūkinė veikla kaip, pavyzdžiui, kepti bandeles.

Yra aiškūs receptai, žinome, iš kur atvažiuoja miltai, kur iškeptą bandelę reikia nuvežti, kad ji pasiektų klientą. Kosmosas yra visur ir jis yra prieinamas – skrendantys palydovai atlieka tam tikras funkcijas ir daro mūsų gyvenimą patogesnį. Tai vienas iš įrankių, padedančių mums globalizuoti pasaulį – spartesnis internetas, globalesnė komunikacija... Ir to visai nereiktų bijoti! Kosmosas yra transportas, inžinerija, mokslas.

Visa tai yra padaroma. O padaroma čia, ant žemės.

– „LituanicaSAT-1“ palydovo kūrimą vadinate savo gyvenimo projektu, kurio antrą kartą greičiausiai nebesiimtumėt. Papasakokite apie tą laiką, kai jis buvo kuriamas. Kas tąkart suteikė jėgų nepasiduoti?

– Tai buvo labai įdomus laikotarpis – mūsų šalyje buvo kilusios tam tikros kosmoso varžybos. Projekto pradžioje turėjome idėją suvienyti visas Lietuvos organizacijas ir surėmę pečius pasiekti bendrą tikslą – sukurti pirmąjį lietuvišką palydovą. Tai buvo ne pelno siekiantis projektas, kuriam įvykti padėjo geri žmonės – pinigais, gamyba, detalėmis, žiniomis ir nuoširdžiu savo darbu. Visgi visų ambicingų ir gerąja prasme agresyvių organizacijų suvienyti mums nepavyko.

Mes kaip ir buvome, taip ir likome po Vilniaus universiteto stogu, o Kauno technologijos universitete atsirado kita komanda.

Tuo metu man buvo dvidešimt penkeri, vis dar bestudijuojančiam jaunuoliui šis laikas buvo neįkainojama patirtis ‒ tiek moksline, tiek organizacine prasme. Nors tos varžybos nebuvo visiškai draugiškos, pažvelgus retrospektyviai, tai buvo gera patirtis, kaip išlikti stipriam, kaip šaltai mąstyti net ir labai įtemptose situacijose.

Ir nepaisant visko, šių varžybų rezultatas mūsų šaliai tikrai geras – vietoj vieno Lietuva į kosmosą sėkmingai paleido du palydovus – „LituanicaSAT-1“ ir LitSat-1“.

100

– Akivaizdu, kad jūsų darbe daug techninio mąstymo, o kiek jame kūrybos? Žinau, kad kosmosas nėra vienintelė jūsų aistra – daug metų grojote gitara, kūrėte muziką, mokėtės dailės mokykloje...

– Iš tiesų, kažkada gyvenime svarsčiau: inžinieriaus ar dailininko kelią pasirinkti. (Šypsosi.) Tikrai nemažai mechanikos inžinierių vienaip ar kitaip susiję su menu. Mechanikos inžinerija, verslas ar bet kokia kita sritis visada prasideda nuo kūrybinės idėjos. Tik vėliau prisijungia moksliniai, analitiniai gebėjimai. Pagal išsilavinimą esu mechanikos inžinierius – iš esmės tai fizinių daiktų kūrimas, o tame esama tikrai daug kūrybos. Tai tokia meno forma, kurią reikia patikrinti skaičiais ir formulėmis.

– Vyteni, ar galima sakyti, kad artėja nauja kosminė era?

– Šiuo metu kosmosas yra stipriai liberalizuojamas – savo palydovą gali paleisti bet kuris pakankamai žinių ir finansų turintis fizinis asmuo. Iš esmės nauja era jau atėjo, dabar mes išgyvename jos aušrą. Žinoma, technologijoms dar reikia patobulėti, turi būti išspręsti tam tikri aspektai, reikalinga galingesnė elektronika, bet vis dėlto tai, kas vyksta dabar, yra galingas lūžis. Bus labai įdomu pamatyti, kokiame pasaulyje gyvens mūsų vaikai.

– Į kokius su kosmosu susijusius klausimus mokslas tikisi atsakyti artimiausioje ateityje?

– Kasdieniai dalykai, kurie bus išspręsti artimiausiu metu, – tai sparčios komunikacijos sistemos ar naujoviški saulės elementai, galintys efektyviai konvertuoti saulės energiją į elektrą. Bet pati įdomiausia idėja, apie kurią šiuo metu galvoja žmonija, – tai žmonių apgyvendinimas Mėnulyje ir Marse. „SpaceX“ su Elonu Musku stipriai link to pasistūmėjo. Pagaliau žmogaus nugabenimas į kosmosą tapo privačiu klausimu – prieš dešimt ar penkiolika metų niekas nė įsivaizduoti negalėjo, kad žmones į kosmosą nugabens ir sėkmingai sugrąžins privati kompanija. Esminės temos, kurias šiuo metu gvildename, yra žmogaus apgyvendinimas kosmose ir, dar drąsiau sakant, kosmoso kolonizavimas. Mėnulis, Marsas ir kitos planetos yra nepaprastai įdomios dėl savo resursų. Žinoma, čia egzistuoja ir nemažai moralinių, egzistencinių klausimų – kur link eina žmonija. Visgi technologijos taip sparčiai vystosi, kad per gerus dešimt metų pamatysime žmonių Mėnulyje ir Marse, o vieną dieną, neabejoju, važiuosime ten ir atostogauti.

101

102

103

Apie besąlygišką draugystę Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Apie šuns ir žmogaus draugystę kuriami filmai ir rašomos knygos.

Kad šuo – geriausias žmogaus draugas, gali patvirtinti ir architektūros bei statybų srityje dirbantis, o instagrame savo kelionių dienoraštį „Dirtbag Tales“ pildantis Dovydas Kunsmonas. Kartu su Naujosios Škotijos retrivere Mėta jiedu skersai išilgai išmaišė visą Europą. Būtent augintinis vyrui ir buvo geriausias išsigelbėjimas, padėjęs pabėgti nuo streso ir sunkių minčių.

– Dovydai, ar iš tiesų šuo – geriausias žmogaus draugas?

– Be abejonės! Kiekviena diena su Mėta yra ypatinga. Ji visada šalia – padeda sunkiomis akimirkomis, skatina būti aktyviam ir kūrybingam. Su ja namai tapo kur kas jaukesni ir, atrodo, kasdienis stresas darbe visiškai išgaruoja. Mėta priminė man apie mano meilę gamtai, sportui ir fotografijai. Laikui bėgant buto sienos užsipildė mūsų nuotykių nuotraukomis. Mėta tapo ne tik mano, bet ir visos šeimos geriausia drauge.

– Kaip prisimeni dieną, kai susipažinote su Mėta? Kiek metų judu jau kartu?

– Puikiai pamenu pirmuosius susitikimus su Mėta ir jos šeima. Jie gyveno mažame miestelyje prie Kopenhagos. Prisimenu didžiulį būrį ką tik gimusių šuniukų, ropojančių aplink savo mamą. Man be galo pasisekė, kad galėjau aplankyti šuniukus net keletą kartų ir matyti, kaip sparčiai jie auga, kokie visi yra skirtingo charakterio. Didžioji dalis jų iškeliavo pas medžiotojų šeimas, o pati baikščiausia ir mažiausia – Mėta – atiteko man. Tuo metu gyvenau labai mažame butuke Kopenhagos senamiestyje, todėl mažiausias šuo iš vados man buvo idealus variantas. Išskirtinai ryškiai pamenu tą karštą vasaros dieną, kai atvažiavau jos pasiimti.

Kelionė traukiniu prabėgo taip greitai... Labai jaudinausi – prisimenu, kaip pasirašant dokumentus sudrebėjo ranka. Kopenhagoje gyventi mums puikiai sekėsi, tačiau pasikeitė mano darbo aplinkybės, tad teko kraustytis į Londoną. Ko gero, tada ir nusprendžiau, kad visos kelionės ateityje bus su Mėta. Kartu keliaujame jau šešerius metus ir visai neseniai iš Londono sugrįžome gyventi į Klaipėdą.

105

108

– Turėti augintinį – tai ne tik didžiulė laimė, bet ir įsipareigojimas. Ką tau reiškia atsakingas šunų ir apskritai gyvūnų auginimas?

– Pradėjęs ieškoti šuns jau žinojau, kad tai bus didžiulis įsipareigojimas. O ir rūpesčių buvo nuo pat pirmosios dienos. Koks veterinaras geriausias mieste, kokį sveikatos draudimą įsigyti, kokia turėtų būti tinkama augintinio dieta, kaip ir kada pradėti jį dresuoti – sąrašas atrodė nesibaigiantis. Kaip ir galima tikėtis, šalia daugybės smagių dienų, buvo ir išdaigų – keletas sudraskytų knygų ar skubių kelionių pas veterinarą...

Abu turėjome priprasti gyventi kartu, o aš asmeniškai išmokau būti kantresnis ir atlaidesnis.

Mėta greitai išmoko pirmąsias komandas ir namų taisykles. Gyventi nedideliame bute nebuvo sunku, svarbiausia – daug laiko praleisti lauke.

Sulaukę pirmųjų kaimynų skundų supratome, kad šokinėti, loti ir gaudyti kamuoliuko namie negalima. Mokymasis nesibaigia ir dabar – vis bandau išmokyti Mėtą, kad negalima parke gaudyti voverių. ( Juokiasi.) Esu giliai įsitikinęs, kad piktų šunų nebūna – tik neatsakingi jų savininkai.

– Judu su Mėta – neišskiriami kelionių draugai. Kokias įdomiausias vietas kartu aplankėte?

– Mūsų mėgstamiausios ‒ kelionės automobiliu. Su Mėta esame apvažiavę didžiąją dalį Europos. Aš be galo mėgstu žygius kalnuose, todėl Vokietija, Austrija ir ypač Italija yra labiausiai pamėgtos kryptys. Keliones mėgstu visais metų laikais, tačiau labiausiai – rudenį. Įsimintiniausios buvo į Norvegiją, Šiaurės Italiją ir Škotiją.

Kelionė į Norvegiją buvo nuostabi! Važiavome automobiliu nuo Londono iki Lofoteno salų. Net nepamenu, kiek laiko užtruko visa kelionė, tačiau pakeliui į Norvegiją dar aplankėme Vokietiją ir Daniją. Iš šios kelionės parsivežiau be galo daug ryškių prisiminimų. Ėjome į žygius, grožėjomės ledynais, plaukiojome fjorduose. Mūsų kelionės automobiliu visada gana spontaniškos. Niekada nežinome, kur sustosime ir kiek laiko ten praleisime.

Kol kas įspūdingiausias pasaulyje aplankytas kampelis buvo Italijos Dolomitai ‒ labai graži gamta, kvapą gniaužiantys kalnai, nuostabios spalvos ežerai ir žymusis itališkas maistas... Ten lankėmės žiemą, nes labai norėjau pamėginti pakilti į Tre Cime di Lavaredo kalną. Žygiai sniegu buvo nauja patirtis ir nemenkas fizinis iššūkis, o kur dar itin permainingas oras! Artėjant prie viršūnių prasidėjo didžiulė pūga, tad teko keisti planus ir kuo greičiau leistis žemyn.

Daugiausiai esu keliavęs po Jungtinę Karalystę. Kiekvienas Velykas važiuodavau į Škotiją – nors joje orai dažniausiai itin nesvetingi, šios šalies peizažui rūkas ir lietaus debesys suteikia nemažai žavesio. Gražiausias savo kelionių nuotraukas padariau būtent ten. Keliaudami Škotijoje visada aplankome Skajų – nuostabią salą, žavinčią kalnais, įspūdingu pajūriu. Beje, ten galima gauti ir aukštos kokybės viskio.

109

– Mėta – Naujosios Škotijos retriverė. Koks šios veislės charakteris?

Apskritai, kaip stipriai šuns charakteriui įtaką daro jo veislė?

– Mėta yra tikrų tikriausias retriveris. Jos stipriausias instinktas yra atnešti, todėl žaidimai kamuoliuku ar skraidančia lėkšte ‒ jos mėgstamiausi.

Antra jos aistra – vanduo. Jei tik leidžiu, ji bandys įšokti į vandenį, nė nesvarbu, koks oras ar metų laikas. Todėl mums nėra nieko geriau už pasivaikščiojimą pajūriu ‒ daug vietos bėgioti nesibaigiančiame paplūdimyje, o ir jūra puikiai papildo žaidimus. Ir nors anksčiau sakiau, kad ji buvo smulkiausia vadoje, Mėta išaugo visai nemaža ir iš savo tėčio švedo paveldėjo išskirtinai pūkuotą kailį, kuriuo vis dar žavisi jos veisėja. Tai be galo energingas, kiek užsispyręs, bet labai protingas ir smalsus šuo.

– Tyrimais atskleista, kad šuns ir žmogaus ryšys – naudingas abipusiškai. Gal žinai istorijų, kai šuo iš tiesų išgelbėjo žmones, ištraukė juos iš emocinės duobės?

– Nesu girdėjęs daug kitų šunų istorijų, bet Mėta man asmeniškai be galo padėjo kovoti su sunkumais darbe ir asmeniniame gyvenime. Dirbu gana sudėtingą ir streso kupiną darbą architektūros ir statybų industrijoje.

Darbo aplinkoje esu matęs, kaip persidirbimas ir stresas išsekina žmogų ir kokią ilgalaikę žalą tai gali padaryti. Teko matyti, kaip visai palūžusius kolegas tiesiai iš biuro išsiveža greitoji pagalba.

Mėta man visada buvo išsigelbėjimas ir pabėgimas nuo sunkių minčių – žinojau, kad net darbo dienomis per pietų pertrauką galiu grįžti namo ir pažaisti su ja kieme. Sudėtingiausiais darbo laikotarpiais turbūt kiekvieną savaitgalį leisdavomės į nuotykius gamtoje. Taip per penkerius metus Anglijoje aplankėme visus šalies nacionalinius parkus, užlipome į visus aukščiausius kalnus ir praleidome daug naktų palapinėje. Visgi bėgant laikui supratau, kad norėčiau atsisakyti tokios alinančios darbo aplinkos ir dirbti ten, kur galėčiau susikurti daugiau kasdienės harmonijos.

– Ar šuo žmogų suvokia kaip draugą?

– Mėta tikrai mane mato kaip geriausią draugą. Kaskart grįžęs namo negaliu atsistebėti, kokia ji laiminga. Mėta turi puikią nuojautą – kai dirbu namuose, ji visada guli šalia, na, o jei pajaučia, kad esu per daug įsitempęs, man atneša žaisliuką. Šunys turi gaujos instinktą, todėl mėgsta būti su artimaisiais. Per visus šiuos metus ji tapo tikra šeimos nare.

112

113

114

115

BON APPÉTIT

Maistas: susitaikyti, užkalbinti, nustebinti Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Kai vaikystėje vieni kolekcionavo ir į aplankus rinko įžymybių nuotraukas, maisto tinklaraštininkė Vita Marija Murėnaitė į albumą klijavo receptų ir maisto užrašų iškarpas. Tokiu šiek tiek pašėlusiu stiliumi pasižymės ir rudenį pasirodysianti jos knyga – iliustratyvi, mokanti kulinarijos pagrindų ir skaniausių iš kelionių po pasaulį parsivežtų receptų. Prieš kviesdama pasiklausyti Vitos pasakojimų, noriu pridurti tik tiek – kai herojė kalba, kad ragaudama skanų, autentišką maistą gali iš laimės susigraudinti, galima bent šiek tiek geriau įsivaizduoti, koks nuoširdžiai svarbus jai yra tikras maistas ir tokio maisto kultūros puoselėjimas.

– Vita, dabar yra 11.30 val. – ar šiandien jau ką nors gaminai?

– Taip, gaminau virtinukus – tokius mažus, vaikystėje dažnai valgytus virtus varškės debesiukus. O ką tik užkrimtau ir šiek tiek traškučių. ( Juokiasi.) Labai pykstu, kai žmonės virtinukus vadina varškėtukais – nuo mažų dienų varškėčiai man yra kepti keptuvėje, o puode virti – virtinukai.

– Virtinukai pastaruoju metu išgyvena tikrą instagramo renesansą! Be jų, pastebėjau, sekmadieniais neretai daliniesi pusryčių su virtu kiaušiniu nuotraukomis – kokių dar maisto tradicijų esti tavo dienose?

– Tiesa, sekmadienio pusryčiams visada valgau 7,5 minutės virtą kiaušinį, prie jo derinu vis skirtingus garnyrus – kartais išsikepu beigelių, kartais – duonos. Šiuos valgau su lašiša ar kumpiu bei šaukšteliu majonezo.

Iš vaikystės pasilikę du favoritai, kuriuos nuolat gaminame su sesėmis ir mama – patys paprasčiausi makaronai su dešra bei karšti sumuštiniai. Žinoma, dabar jau šiek tiek pakitusi, patobulėjusi jų receptūra – dažnai gaminu suspaustus sumuštinius su kimči, čederio ar bri sūriu, taip pat įvairiausius skrebučius. Galima sakyti, karštas sumuštinis vis dar auga, kartu su manimi.

– Ar taip ir gimė tavo susidomėjimas maisto ruoša – dar vaikystėje, stebint mamą ir seses?

– Pati pirmoji ir svarbiausia mokytoja, žinoma, buvo mama – ji išmokė kulinarijos pagrindų: kaip virti sultinį, sriubas, kaip tinkamai pjaustyti įvairius ingredientus.

Mama visada buvo labai preciziška, iš trijų sesių man patikėdavo produktų pjaustymą – išmokau viską nepriekaištingai smulkinti tolygiais gabalėliais.

Paaugusi kulinarija pradėjau domėtis ir pati – pamenu, kaip Lietuvoje ėmė rodyti Jamie Oliverio, Anthony Bourdaino ir Gordono Ramsay kulinarines laidas, taip pat sėmiausi žinių iš įvairių tinklaraščių ir

kulinarinių knygų. Kai prieš dešimt metų, būdama šešiolikos, dar tik populiarėjančiame feisbuke dalydavausi savo patiekalų nuotraukomis, daug kas juokdavosi, kad tai niekam niekada nebus neįdomu... (Šypsosi.)

Tad žinias gilinau nuo jaunų dienų, o daugiausiai patirties įgijau praktikuodamasi įvairių restoranų virtuvėse bei pastaruosius penkerius metus keliaudama po įvairius pasaulio kampelius.

– Apie tai ir noriu paklausti – papasakok, kokias šalis aplankei ir kokių žinių iš jų parsivežei?

– Mano savarankiškos kelionės prasidėjo prieš penkerius metus, kai keletui mėnesių išvykau savanoriauti į Portugaliją. Pamenu, tiesiog susikroviau kuprinę, nusipirkau bilietą ir išvykau numačiusi tik pirmąjį savo kelionės tašką – pasinaudojusi savanorystės programa „WWOOF“ (angl. World Wide Opportunities on Organic Farms) įsidarbinau viename ekologiniame ūkyje. Tai iš tikrųjų labai puiki organizacija – išsirinkus šalį ir susimokėjus jos abonementinį mokestį gaunamas visų tos šalies ekologinių ūkių, kurie sutinka priimti savanorius, sąrašas. Pirm oji mano stotelė buvo šeimos ūkis Portugalijos pietuose, kur vyras, žmona, du jų vaikučiai ir senelis augina ekologiškas daržoves. Už gyvenimą pas juos mainais penkias valandas per dieną penkias dienas per savaitę padėdavau ūkio darbuose.

Per pusę metų pagyvenau gal šešiuose skirtinguose ūkiuose – ir alyvuogių, ir spirulinos ūkiuose Azorų salyne. Kelionę užbaigiau Porto mieste. Dirbau viename hostelyje, o po to pėstute Camino de Santiago piligriminiu keliu pasiekiau Ispaniją.

Portugalijos virtuvės žvaigždė yra menkė – juokaujama, kad portugalai turi daugiau nei tūkstantį jos receptų. Tad gyvendama ten susipažinau su nemažai įdomių menkės gaminimo būdų. Viena įdomybė – kaip ši žuvis

tenai sūdoma. Mūsų parduotuvėse menkė parduodama ant ledo arba šaldyta, o Portugalijoje ji šaldoma druskos patale. Norint šią žuvį paruošti vartoti ir pašalinti druskos perteklių, ji atšildoma verdant piene. Portugalijos virtuvė gana paprasta, tad išmokau daug patiekalų iš kopūstų, pupelių, taip pat ten gausiai kepama raugo duona, kuri Lietuvoje populiari tapo tik gana neseniai.

Tai buvo paprasto maisto pamokos, o kitais metais žengiau kiek nuožmesnį žingsnį ir išvykau gyventi į Tailandą. Savanoriavau vienoje kulinarijos mokykloje, kurioje turistai buvo mokomi gaminti. Gyvenau pas tos mokyklos savininkus, vietinius tailandiečius, tad kiekvieną dieną su šeimininke važiuodavome į turgų, padėdavau jai apsipirkti, o ji man mainais pasakodavo apie savo virtuvę ir duodavo ragauti pačių keisčiausių, o kartais ir šlykščiausių patiekalų – gyvūnų smegenų, kraujo krešulių ar akių. Pats įsimintiniausias buvo „šimtametis kiaušinis“ (angl. century egg) – ryškiai rožiniame lukšte pasislėpęs juodas želatinos konsistencijos kiaušinis.

Vėliau sužinojau, kad jis šimtą dienų mirkomas arklio šlapime. Tailandiečiai tokius kiaušinius su kava ir kondensuotu pienu valgo pusryčiams. (Šypsosi.) Mums tai delikatesas, o jiems – įprastas, sveikas dienos pradžios maistas.

Būdama Tailande po darbo visada eidavau į gatves ragauti įvairiausių patiekalų – klausinėdavau receptų ir viską fotografuodavau. Man maistas iš tikrųjų yra didžiausia gyvenimo meilė, tad visada dokumentuoju, ką įdomaus valgau, o po to grįžusi iš kelionių gaminu tuos patiekalus namuose.

Prisipažinsiu, ragaudama Tailando virtuvės patiekalus ne sykį verkiau iš laimės – sėdžiu kavinėje viena ir verkiu – iki galo nesuprasdama, ar dėl to, kad karšta, ar kad beprotiškai skanu. O gal aštru! ( Juokiasi.) Tokios buvo mano įsimintiniausios maisto kelionės.

119

– Bet aplankei ir daugiau šalių?

– Po to važiavau į Balį – nepasakyčiau, kad tikroji, ne turistams skirta Balio virtuvė būtų labai ypatinga. Pagrindinis jų gaminamas patiekalas yra Nasi Goreng – ryžiai, kepti su daržovėmis, kiaušiniu, vištiena arba krevetėmis. Jo paragauti gali bet kuriame užkampyje. Taip pat turguje Balio gyventojai kepa kokius blynus su šokoladu ir gėlių nuovirais, žuvį. Tačiau, lyginant su Tailando virtuve, Balyje skanaus maisto patirčių man trūko.

Praėjusią žiemą, dar prieš virusą, kartu su sese ir mama keliavome po Vietnamą – šią kelionę užbaigiau Filipinuose, kurių virtuvė taip pat nepaliko didelio įspūdžio. Balyje dar yra daug skanių veganiškų, vegetariškų vietelių turistams, o Filipinuose situacija su maistu visai prasta.

– Ar jau planuoji, kur keliausi kitą šaltąjį sezoną?

– Dairausi į keletą savanorystės vietų Kosta Rikoje bei Filipinuose, kurios šįkart būtų daugiau susijusios su kita mano meile – vandeniu.

Tai būtų aplinkosaugos savanorystės – vykčiau iš vandenyno rinkti plastiko, padėti išsiritusiems vėžliukams saugiai keliauti iki vandens ir prisidėčiau prie įvairių aplinkosaugos tyrimų.

O kalbant apie maisto keliones, dar artimiausiu metu norėčiau pagyventi Japonijoje ir Italijoje – ten taip pat jau turiu išsirinkusi porą savanorystės vietų.

– Vita, kaip apibūdintum, ką tau reiškia maistas? Tai meditacijos forma, didžiausias kasdienybės malonumas, o gal darbas?

– Iš tikrųjų maisto gaminimą priskirčiau meditacijai. Ypač tai pajuntu ruošdama kruopštumo reikalaujančius patiekalus – koldūnus, makaronus, preciziškai smulkindama daržoves. Tada visa kita tarsi išnyksta. Į kulinariją gali atsigręžti ir tada, kai būna liūdna ‒ tarkime, išsikepti pyragą. Kai neigiamas mintis veikdamas nukreipi kita linkme, rodos, viskas palengvėja. Gali atsisėsti prie orkaitės ir tiesiog stebėti, kaip tas pyragas kyla.

122

Maistas, jo gaminimas ne tik nuramina, bet apskritai man yra visa ko pradžia. Tarkime, jei noriu ką nors užkalbinti, susidraugauti, atsidėkoti, visada pirmiausiai atsigręžiu į maistą. Tikiu, jog ši dėmesio išraiška gali padėti atsiprašyti, atsidėkoti ar suvilioti. ( Juokiasi.) Nežinau kito dalyko pasaulyje, visiems be išimties teikiančio tiek daug malonumo. Kaip neseniai matytoje dokumentikoje pasakė rašytoja Fran Lebowitz: „Muzikantai ir virėjai yra žmonės, ant kurių pykti negalima, kadangi jie į pasaulį atneša itin daug džiaugsmo ir laimės.“ – O kokia yra Vitos virtuvė? Kokie ingredientai joje būtini?

– Mano virtuvė daugiausiai įkvėpta Italijos ir Azijos. Iš Italijos ir Portugalijos naudoju įvairiausius sūrius, sardines, pomidorus, o Azijos įkvėpti gimsta koldūnai, ramenai, sriubos, dubenėliai, ryžių patiekalai. Netgi pačius paprasčiausius omletus dažniausiai kepu azijietiškus.

Pagrindiniai mano virtuvėje sutinkami ingredientai yra kiaušinis, sviestas, miltai ir druska. Įprastai džiovintų prieskonių beveik nenaudoju, išskyrus dažnam patiekalui tinkančius druską, citrininius bei česnakinius pipirus. Taip pat mano šaldytuve visada rasite česnakų, imbiero, čili pipirų ir svogūnų – tai bet kurio mano taip mylimos Azijos virtuvės patiekalo pradžia. O kiti produktai kinta sezoniškai. Iš tikrųjų gaminu daug patiekalų iš miltų – makaronai, koldūnai, bandelės, duona...

– Receptais kasdien dalijiesi socialiniuose tinkluose, o rudenį pasitiksi rankose laikydama ir savo receptų knygą!

– Nuo vaikystės vedu receptų žurnaliuką, primenantį iškarpų žurnalą – kai kiti vaikai kolekcionuodavo įžymybių iškarpas, aš klijuodavau maisto nuotraukas ir rašiau receptus. Prieš dvejus metus šio maisto iškarpų žurnalo nuotrauka pasidalijau instagrame, viena draugė pakomentavo, kad būtų puiku turėti tokio stiliaus receptų knygą. Taip ir nepaleidau šios minties, o prasidėjus antrajam karantinui ėmiau rašyti.

123

124

Iš tikrųjų suprasti, kokia linkme knyga turėtų judėti, man padėjo socialiniuose tinkluose susibūrusi bendruomenė. Neretai sulaukiu žinučių, klausiančių, kaip ką nors pagaminti, ką daryti, kad patiekalas pavyktų iš pirmo karto.

Jei ne instagramas, nežinočiau savo tikslinės auditorijos ir kokių žinių jai trūksta.

Savo knygos skaitytoją įsivaizduoju jauną žmogų – galbūt jis ką tik išsikraustė iš tėvų namų, o galbūt išvyksta mokytis į užsienį.

Tačiau tai tikrai galėtų būti ir šešiasdešimtmetis, kuris norą gaminti atrado tik dabar, bet kuriam šiek tiek trūksta maisto ruošimo pagrindų. Knygoje rasite daug paprastų patarimų bei patikrintų receptų – kiekvieną jų išmėgino ir savo pastabas surašė bent 5–6 savanoriai. Manau, kad šie receptai pavyksta ne tik mano, bet ir kitų namuose, kad knyga sėkmę virtuvėje atneš visiems.

– Tad ir knygos dizainas, stilius bus ypatingas – išlaikysi iškarpų formatą?

– Juokiuosi, kad Goda, knygos dizainerė, man nukrito kaip iš dangaus. Norėjau, kad knyga būtų pilna iliustracijų ir iškarpų, kaip kad tame mano nuo vaikystės kuruojamame receptų žurnale. Goda, net nežinodama, jog jau dėlioju knygos receptus, parašė su pasiūlymu bendradarbiauti ir sukurti knygą. Papasakojus jai savo idėją ir paprašius iliustruoti vieną receptą, pasijutau, tarsi ji būtų tiesiog įlindusi man į galvą ‒ ji viską perteikė būtent taip, kaip norėjau.

Mano leidyklos vadovė šią knygą apibūdina kaip žaidimą, eksperimentą – tai knyga, kurios grafinis stilius taikomas ir mylimas Honkonge, Berlyne, tačiau Lietuvoje, ypač receptų kategorijoje, tokios knygos kol kas nėra buvę. I skaitytoją joje kreipiuosi kaip į draugą, brolį, sesę – vartoju kreipinį „tu“.

Tai bus stora, apie trijų šimtų puslapių knyga. Norisi, kad kiekviename puslapyje būtų ką pamatyti, tad šiuo metu su visa komanda intensyviai dirbame.

– Kalbant apie maisto bendrystę, šiais metais organizuosi ir „Maisto stovyklą“.

Papasakok daugiau apie šią idėją ir kaip jai ruošiesi.

– Mano mama prieš trejus metus persikraustė į Molėtus, tad kiekvieną kartą su sesėmis važiuodamos jos aplankyti sakome, kad štai ir vėl važiuojame į „maisto stovyklą“. Aš visada sudarau savaitgalio meniu, esu it stovyklos vadovė, ten viešėdama daug gaminu. O kartą ėmiau ir pagalvojau, kad galbūt iš tiesų reikėtų išpildyti tą prigijusį pavadinimą ir pakviesti į svečius žmonių, norinčių atsikvėpti, pailsėti ir paragauti skanaus maisto, pagaminto iš čia pat užaugintų gėrybių. Mama noriai su šia idėja sutiko.

Maisto stovykla bus it poilsinis savaitgalis su daug skanaus maisto. Tai nebus maisto gaminimo kursai, kur kiekvienas gaus prijuostę ir stalą. Gaminsiu aš ‒ žinoma, kiti galės stebėti ir padėti. Šiuo metu laukiu knygos apie skandinavišką maisto gaminimą ant ugnies, planuoju joje aprašytas žinias pritaikyti ir stovyklos metu.

Prie poilsinio turinio planuoju pasiūlyti ir interaktyvesnę programą – treniruotes su profesionaliais treneriais, dirbtuves nedidelėms žmonių grupelėms, kurių metu galėtume išmokti pasigaminti kokį nors sudėtingesnį patiekalą, tarkime, kimči, raugo duoną, azijietiškus koldūnus ar ramenus. Draugas Mykolas pasiūlė atsivežti avį, gamintume vietoje patiekalus iš avienos. Norisi Lietuvoje puoselėti maisto kultūrą ir nepamiršti, kad maistas yra visa ko pradžia, kad jis svarbus ne tik gyvybinėms funkcijoms palaikyti.

Kad galėtume priimti svečius, su mama pasisodinome daug daržovių, taip pat šitakių miškelį, baigiame lauko virtuvės bei terasos darbus. Sesė su vyru įsigijo keletą avilių. Smagu, kad visos mūsų šeimos moterys puoselėja ryšį su gamta. Juk iš jos galima tiek daug išmokti.

125

AZIJIETIŠKOS MARINUOTOS DARŽOVĖS 200 g ridiko (rožinio arba balto) 100 g morkų 15 g imbiero šaknies Marinatui:

185 g vandens 180 g ryžių acto 45 g cukraus 10 g druskos

Visus ingredientus marinatui supilkite į nedidelį puodą, užvirkite.

Daržoves nuplaukite, nuskuskite ir supjaustykite norimo dydžio gabaliukais. Tai gali būti apskritimai, kubeliai ar juostelės – pasirinkite, kaip bus patogiau ir skaniau valgyti.

Daržoves sudėkite į stiklainį, užpilkite jas dar karštu marinatu ir palaukite, kol atvės.

Valgyti galite iškart, tačiau kitą dieną būna skaniau. Šaldytuve daržovės gali laukti net porą savaičių.

MANGO LEDAI 70 g natūralaus jogurto be priedų 150 g bet kokių šaldytų uogų ar vaisių (receptui naudojau mangą, bet puikiai tinka braškės, spanguolės, mėlynės, ananasai, gervuogės, avietės arba jų mišinys) Šviežios uogos arba mėtos lapelis patiekti Papildomam saldumui galima įdėti šaukštą medaus

Sudėkite šaldytas uogas su jogurtu į elektrinę trintuvę ir trinkite apie 30-40 sekundžių arba kol neliks šaldytų vaisių gabaliukų.

Patiekite dailioje taurėje su šviežiomis uogomis.

NAAN DUONELĖS 170 g kvietinių miltų tešlai, taip pat apie 20 g stalviršiui pabarstyti 240 g graikiško jogurto ½ šaukštelio druskos ½ šaukštelio kepimo miltelių

Dubenyje sumaišykite visus sausus ingredientus. Į juos įpilkite jogurtą, išmaišykite su šaukštu ir perkelkite ant švelniai pamiltuoto stalviršio.

Minkykite tešlą maždaug 2 minutes, kol ji sulips į vieną tešlos rutulį.

Uždenkite su maistine plėvele arba rankšluosčiu ir palikite tešlą valandai kambario temperatūroje.

Tuomet su peiliu padalinkite ją į 8 dalis ir ant labai švelniai pamiltuoto paviršiaus iškočiokite kiekvieną gabalėlį į ploną netvarkingos formos blynuką.

Kepkite sausoje keptuvėje ant truputį didesnės nei vidutinės kaitros 2 min., tada apverskite ir kepkite dar 1-1,5 min. Duonelės turėtų pradėti pūstis kaip burbulai – tai labai geras ženklas, rodantis, kad duonelės vidus gerai iškepęs.

Kol kepa likusios duonelės, iškeptas laikykite apkamšytas švariu rankšluosčiu, kad išliktų šiltos.

Patiekite su paprastu arba česnakiniu ar žolelių sviestu, šalia sriubos ar mėgstamos užtepėlės.

SUPRASTI MADĄ

Vyriški mados galios žaidimai Tekstas: Miglė Kazėnaitė, edukacinio projekto „Suprasti madą“ lektorė, kultūros antropologė, stilistė Nuotraukos: Vaidas Jokubauskas Stilius: Ingrida Borisenkaitė

Vyras ir mada - šiandien vis dar nejučiomis

Baroko laikotarpio vyriškumo supratimas - itin

konservatyviausius

sluoksnius

įdomus ir dabartiniam žmogui sunkiai supran-

piktinantis ir erzinantis derinys. O kai kurių vi-

tamas, bet pamėginkime įsivaizduoti ir sokratiš-

suomenės narių susirūpinimas mada sekančių

kuoju metodu keldami sau klausimus atsakyti, ar

ir stiliaus žaidimus žaidžiančių vyrų vyriškumu

tikrai barokinis vyras net ir pagal šiandienos stan-

toks didelis, jog neretai sprogsta neapykantos

dartus gali būti pavadintas nevyrišku?

visuomenės

bangomis ir sakiniais, kurie neverti artikuliuotos kalbos apibūdinimo.

Manieros, etiketas, šilkiniai arba natūralių plaukų perukai, nėriniai, gyvos gėlės, brangakmeniai, siuvinėti

Tokius rūpestingus piliečius, kaip ir daugelį kitų,

aukštakulniai ir pėdkelnės, auksu puošti apsiaustai ir

norėtųsi priverstinai gydyti istorijos pamokomis.

įmantriausi aksesuarai – tokia buvo barokinio aris-

Kai kam papasakotume apie Antiką, meilę ir So-

tokrato ekipuotė; jo pamaiviškas elgesys atitiko lai-

kratą, o kitiems apie Henriko VIII, Liudviko XIV ir

kmečio standartus, o baletą šokti privalėjo mokėti

Napoleono Bonaparto vyriškus mados ir galios

kiekvienas. Tačiau šie šokantys, aukštakulnius avin-

žaidimus - nes mada neatsiejama nuo galios.

tys vyrai nuo ketverių metų amžiaus po kelias valandas per dieną treniruodavosi ir fechtavimo bei joji-

Tvirtai tikiu, jog puošnaus vyriškumo autoritetą

mo treniruotėse. Lydėdavo valdovą į medžiokles su

gerokai apgadino istoriniai Holivudo filmai. Pa-

varovais (primenu, jog medžioti anuomet galėjo tik

vyzdžiui, manieringasis baroko laikotarpis – tie-

aristokratai, o stambūs žvėrys buvo medžiojami ie-

siog neįkandamas riešutėlis šiandienos standar-

timis ir lankais) ir į karinius žygius, kurie neretai truk-

tams. Baroko epochos vyrai vaizduojami arba

davo kelis mėnesius (o tai reiškė, jog visą tą laiką leisi

kaip vilkintys gana tikslius istorinius kostiumus

balne). Ir visa tai vis tiek avint aukštakulnius, dėvint

paliegę pamaivos, arba kaip nuo kostiumo is-

pėdkelnes, šilkinius perukus ir išsitepus veido pudra!

torijos nutolusio įvaizdžio špaguoti mačo. Bet

Paminti aristokratiškos aprangos standartą atrodė

ponios ir ponai, istorija primena, kad vienas an-

didžiulė negarbė, netinkama nei vyrui, nei bajorui.

tram visiškai netrukdo!

Nesunku įsivaizduoti valios pastangas, kurių

132

133

prireikdavo tarnui vidury laukų laikant auksuotą veidrodį švariai skustis skruostus, kvėpintis ir rūpintis šilkinių pėdkelnių švara. Garsioji barokinės Prancūzijos kurtizanė, eruditė ir menų globėja Ninon De Lenclos labai grakščiai apibūdino barokinio aristokrato vyriškumą: ,,Bajoras nebijo pabūklų ugnies, nebijo jis ir mirti už karalių, tačiau tikras bajoras bijo dėmės ant savo šilkinės kojinės.“ Šilkinė kojinė šioje sparnuotoje frazėje – ir metafora, ir faktas, apibūdinantis mados ir vyriško bajoriškumo ryšį. Mada aristokratų luome atliko itin svarbų vaidmenį, o keletas legendinių valdovų, užuodę mados potencialą demonstruojant galią, keitė kostiumo istoriją.

NULIŪDĘS HENRIKO VIII VYRIŠKUMAS IR MADOS ĮSTATYMAI Tiudorų dinastijos princas, jaunystėje garsėjęs tobulu renesanso gražuolio eksterjeru ir auksiniais plaukais – Henrikas VIII – tikriausiai labiausiai istoriją nuvylęs legendinis monarchas. Prieš pakliūdamas į sostą šis valdovas garsėjo taurumu, riteriškomis pažiūromis ir meile poezijai. Istorikai ginčijasi, kas gi tokį iš pažiūros kokybišką princo leidimą pavertė vienu monstriškiausių: jo valdymo laikotarpis Britanijai kainavo 57 000 gyvybių, bent keletą politinių kataklizmų ir amžiną Britanijos atskyrimą nuo popiežiaus sosto.

Yra keletas hipotezių, kodėl dailus renesanso princas tapo atstumiančiu ir pamišusiu valdovu su pūvančia koja (kojos puvinys – patvirtintas istorinis faktas). Manoma, jog Henrikas VIII sirgo sunkia ir negydoma diabeto forma arba gerokai susižalojo medžioklėje. Nuolat jaučiamas kojos skausmas ir įmantriausi kankinimo metodai, kuriuos to laiko medikai vadino gydymu (pavyzdžiui, į negyjančią kojos žaizdą prikimšti aukso), greitai sunaikino taurius riteriškus idealus ir ankstesnę asmenybę.

Tikriausiai geriausiai žinomas faktas apie Henriką VIII – jo santuokinės problemos. Valdovas turėjo net 6 žmonas, dvi iš jų buvo pasiųstos ant ešafoto, viena mirė gimdydama vienintelį vyriškos lyties palikuonį Edvardą IV, su dviem buvo išsiskirta (šioms pasisekė) ir tik viena sugebėjo monarchą pergyventi.

Bet Henriko VIII įgyvendintiems kostiumo pokyčiams svarbiausia paskata turbūt buvo vyriškosios linijos tęsėjų trūkumas žmonų pertekliaus fone. Toks valdovo nesugebėjimas pasirūpinti sosto paveldėtoju buvo pašnibždomis vadinamas nepajėgumu, o tai monarchą žeidė - ir dar kaip. Todėl Tiudorų renesanso vyriškasis kostiumas pražydo erotiškiausiais vyriškumo simboliais. Vienas tokių – „codpiece“ – aksesuaras, savo forma primenantis šiuolaikines sportininkų apsaugas, segamas genitalijų srityje. Ligi renesanso toks savotiškas sėklidžių diržas buvo dėvimas tik santuokos ritualo metu, viena jo dalis būdavo gaminama iš jaunosios, kita – iš jaunikio šeimos herbo spalvų. Aksesuaras simbolizavo vaisingą sąjungą ir šeimyninę laimę.

Būtent nevaisingumo demonui išguiti Henrikas VIII prikėlė šį kostiumo

134

elementą ir kasdienei aristokratiškai aprangai. „Codpiece“ diržai būdavo užpildomi smėliu, smulkiomis pjuvenomis arba pelenais, todėl nusidėvėję imdavo dulkėti. Mados istorija iš tiesų gali daug ką paaiškinti: štai iš kur atėjo ir legendinis liaudiškas posakis apie senatvę ,,iš klyno smėlis byra“.

Henriko VIII laikotarpiu mada buvo apibrėžta įstatymu, atsirado platūs ir išsamūs aprašai, kokio rango aristokratai kokius mados objektus, audinius ir spalvas gali dėvėti. Vyriškas kostiumas pasidarė itin impozantiškas - pečių kamšalais ir po kojinėmis dėvimais antblauzdžiais išdidinti aristokratai užpildydavo rūmų menes demonstratyviu vyriškumu.

LIUDVIKAS XIV IR DRESUOTO ŽVĖRIES VYRIŠKUMAS Kitaip apie tai, kokius bajorus norėtų aplink save matyti, mąstė absoliutusis baroko Prancūzijos monarchas Liudvikas XIV. O jeigu šis valdovas apie ką nors mąstydavo, tai automatiškai virsdavo įstatymu – kartais nerašytu, išreiškiamu tik veido išraiškų variacijomis. Pasiryžęs paversti Prancūziją galingiausia, elegantiškiausia ir prakilniausia šalimi pasaulyje, Liudvikas XIV reikalo ėmėsi iš peties: tokie „barbariški“ dalykai kaip vešlios barzdos, grubios rankos ir manierų trūkumas turėjo dingti iš prancūziškų menių – ir dingo! Griežtais etiketo reikalavimais ir sustyguota dienotvarke Versalyje šalia valdovo gyvenę galingiausių aristokratiškų šeimų palikuonys priminė dresuojamų plėšrūnų gaują. Tokį palyginimą ne kartą yra panaudojęs ir pats valdovas – laikyk plėšrūnus arti ir negailėk griežtos rankos bei skanėsto, nes tuomet jie niekados nesukils.

Kaip dresūros priemonė puikiai tarnavo ir mada: prabangos ekonomikos principais užkurtas mados mechanizmas užtikrino, jog pirkdami prancūzišką madą aristokratai išleis daug aukso – o ką Prancūzijoje išleisdavo aristokratas, gaudavo valdovas. Iždo pildymas, bajorų turto kontrolė ir subtilus psichologinis pavergimas sekant valdovo diktuojamais kostiumo pokyčiais buvo trys dideli Liudvikui XIV mados suteikti laimėjimai.

Teksto pradžioje minėtasis baletas taip pat atsidūrė ne paskutinėje prancūziško barokinio kostiumo raidos vietoje. Liudviko XIV didžiausia aistra vadinamo meno žingsnelis jaučiamas baroko kostiumo pokyčiuose – vyriškas kostiumas trumpėjo, pagrindiniu vyro grožio matu tapo aukštakulniais batais apautos kojos (beje, Liudvikas XIV labai didžiavosi savosiomis), o baleto grakštumas ir tikslumas, sąmoningas smulkmenų apskaičiavimas tapo ne tik mados, bet viso laikmečio prancūzų aristokratų etiketo pagrindu. ĖJIMAS ŽIRGU: NAPOLEONO BONAPARTO MILITARISTINĖ MADOS DOKTRINA Mokytis iš geriausių – turbūt tokį šūkį rytais priešais veidrodį sau ištardavo viena ypatingiausių istorinių supernovų – Napoleonas Bonapartas.

Sąmoningai ir skrupulingai studijuodamas praeities valdovų, karvedžių ir imperatorių klaidas bei laimėjimus, jis taikė įgytas žinias kurdamas savąjį

135

valdymo modelį. Pro žvitrias šio nediduko vyriškio akis nepraslydo ir Liudviko XIV taikytas prabangos ekonomikos manevras. Šūkis „pirk prekę prancūzišką“ vėl buvo įtvirtintas įstatymu, atsirado ir naujų reikalavimų - pavyzdžiui, į pokylius kviečiami imperatoriaus svečiai neturėjo teisės du kartus vilkėti tų pačių apdarų. Bet čia buvo žengta dar toliau: Napoleono Bonaparto rezidencijose per pokylius valdovo įsakyti tarnai nekūrendavo židinių. Menėse būdavo šalta, tikrai šalta, o tai vedė į pilnesnio kostiumo poreikį - norint švenčių metų išlikti, prireikdavo apsiaustų, pelerinų ir prabangių šalių. O turint omenyje, jog du kartus to paties dėvėti negali – iždas pilnėjo dvigubai ar net trigubai greičiau.

Vyriškas kostiumas Napoleono valdymo laikais buvo išimtinai militaristinis - tiek pats imperatorius, tiek jo svita ir svečiai privalėdavo dėvėti militaristinės nuotaikos, prabangius apdarus, kurie pabrėžė ne tik naują vyriškumo sampratą, bet ir karinę valdovo šlovę. Tačiau karinės komunikacijos tikslais buvo pasitelkiama ir moteriška mada – prieš planuojamus ekspansinius žygius ir, be abejo, po sėkmingų karinių kampanijų prancūziškoje moteriškoje madoje visuomet atsirasdavo nukariautiems arba planuojamiems nukariauti regionams būdingų detalių: egiptietiškų papuošalų, kašmyro regiono šalikų, o prieš žygį į Rusiją – aukštų kailinių kepurių ir husariškų švarkų.

MADA – TARP KOMUNIKACIJOS IR MANIPULIACIJOS Mados procesų peržiūrėjimas valdžios institucijų lygmeniu - ne tik tolimos praeities leitmotyvas: dar ne taip seniai Sovietų Sąjungoje mados sąvoka keliems dešimtmečiams buvo apskritai pašalinta iš leidžiamos vartosenos, o drauge su mada buvo pašalinta ir daugybė kitų dalykų. Toks priverstinis mados išoperavimas iš visuomenės gyvenimo taip pat gali būti laikomas procesų grandinės pritaikymu siekiant demonstruoti galią. Šiandien turime laisvę vartoti žodines ir nežodines komunikacijos formas, laisvę ir malonumą jas stebėti ir jų klausytis visuomenėje: mėgautis tokia laisve reiškia ir mokymąsi suprasti labai seną ir sudėtingais istoriniais archetipais apipintą mados kalbą. O pramokus jos vaizdų žodyno tampa gerokai lengviau suvokti, ką ir kodėl mums pasakoja tie nuostabūs, stilingi ir orūs šiandienos vyrai.

SUPRASTIMADA.LT

AKIMIRKŲ DIEVAI #interjerodizainas Montana Furniture Baldų gamintojas Danija Instagram:@montanafurniture

138

139

AKIMIRKŲ DIEVAI #interjerodizainas New Works Skulptūros objektų, šviestuvų ir baldų kūrėjai Danija Instagram: @newworksdk

140

141

AKIMIRKŲ DIEVAI #interjerodizainas Mater Baldų gamintojas Danija Instagram: @materdesign

142

143

AKIMIRKŲ DIEVAI #interjerodizainas Kollekted by Interjero detalių parduotuvė Norvegija Instagram: @kollektedby

144

145

I K I PA S I M AT Y M O B I R Ž E L Į !

146