Lamų slėnis 2021/04 Vyriški pokalbiai

2021 BALANDIS (110)

V Y R IŠKI

P OKALB IAI

1

2

3

Vyriausioji redaktorė Karolina Aleksandravičiūtė

Kūrybos vadovas

Eligijus Ramanauskas

Žurnalistė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Algė Ramanauskienė

Kalbos redaktorė

Vaida Jankūnaitė

Fotografė

Lina Jushke

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Dizaineris

Martynas Lagauskas

Reklamos projektų vadovė Verslo plėtros vadovė Stilistė

Aušra Ražanskienė Rytė Šidlauskaitė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis: Rokas Darulis

Kontaktai:

reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

© 2021 Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

VYRIŠKI POKALBIAI 2021 BALANDIS (110)

Redakcijos laiškas Nuo Niujorko iki gamtos išdaigų kupinos Islandijos, nuo Londono iki mažo miestelio ant Kuršių marių kranto, nuo gražiausių mūsų šalies vietų iki plačiojo pasaulio kelių – kiekviename žemės kampelyje gyvena žmonės ir jų istorijos. Vienų istorijos – apie asmeninius išgyvenimus, nugalėtas vidines baimes, kovos ringe ar kino aikštelėje išmoktas pamokas, kūrybines krizes ir pakilimus; kiti pasakoja apie begalinį nuotykių ilgesį ir kraują stingdančius nuotykius, svajonių išsipildymą ar galimybę iš arti susipažinti su savo vaikystės herojais. Šiame numeryje susitiksite su skirtingas patirtis išgyvenusiais, tačiau kiekviename gyvenimo žingsnyje jausmu besikliaujančiais herojais. Juk jausmas – it vidinis kompasas, dažniausiai vedantis į laimę.

Smagaus skaitymo! Karolina A. Vyriausioji „Lamų slėnio“ redaktorė

NAUJIENOS

DŽENTELMENO KAMPELIS ■ PUFAS „953“ ROLF BENZ

■ LENTYNA „963“ ROLF BENZ

■ PARKERIS „COG“ TOM DIXON

■ STALIUKAS „TIZIO E CAIO“ TRUE DESIGN

■ KAVINUKAS „THEO“ STELTON

8

■ FOTELIS „CHELSEA“ BO CONCEPT ■ ŽURNALŲ STALIUKAS FREDERICIA

■ VAZA „HYDRO“ FREDERICIA

■ PASTATOMAS ŠVIESTUVAS „BONBORI“ BROKIS

9

NAUJIENOS

MADINGASIS „BOSS“ IR „RUSSELL ATHLETIC“ TANDEMAS „BOSS“ ir „Russell Athletic“ susibūrė į komandą ir sukūrė išskirtinę kolekciją, kuri ilgametes „BOSS“ siuvimo tradicijas sujungė su šimtmetį gyvuojančia amerikietiško stiliaus sportine apranga. Kolekcijoje atrasite laisvas formas, sportiškas detales ir retro įkvėptą spalvų paletę naujos kartos vyrams ir moterims.

Kolekciją rasite parduotuvėje „HUGO BOSS“, Didžioji g.

33, Vilnius, arba internete www.soulz.lt

SKULPTŪRIŠKUMAS, HARMONIJA, LENGVUMAS Pirmoji lietuvių prekės ženklo „Viela“ pavasario-vasaros kapsulinės kolekcijos dalis –tai dedikacija moderniam minimalizmui. Dėmesio centre – skirtingų tipų kimono siluetai, tampantys puikia alternatyva dienos įvaizdžiams.

Skulptūriškumu ir harmoningomis detalėmis sukuriama ne tik kasdienė elegancija, bet ir nepamainomas lengvumas ir patogumas. Šį kartą pavasario kolekcijoje pasirinkta neutrali dramblio kaulo, kakavos rudumo ir juodos paletė, subtiliai pabrėžianti kiekvieno kūrinio dvasią. Kapsulinės kolekcijos drabužiai siuvami tik iš atsakingai atrinktų audinių, kurie ištikimai puoselėja ilgaamžiškumą.

10

Nuotraukos: Eddie Wrey

VĖL KARTU Prancūzų mados namai „Sandro“ pristato 2021 m. pavasario-vasaros kampaniją, svajingai pavadintą „Vėl kartu“. Sausringais kraštovaizdžiais ir kerinčiomis spalvomis „Sandro“ kviečia leistis į poetišką kelionę, dedikuotą pabėgimui ir draugystei: grupė bičiulių, įkvėpti jaunystės gaivališkumo, keliauja laukiniais keliais. Tai spontaniškai užfiksuoti gyvenimo nuotykiai, nesibaigiantis pabėgimas, sustiprintas esminių „Sandro“ vertybių: autentikos, šilumos ir bendruomeniškumo jausmo. Kūrybinė komanda šią kolekciją skiria miestietei, trokštančiai, kad vasara niekada nesibaigtų. Ji elegantiška, smagi ir stebinanti. Be to, šia ypatinga proga „Sandro“ atskleidžia ir naująjį minimalistinį mados namų logotipą, kuriame darniai susijungia retro ir modernus stiliai. Naujas ženklas dalinasi mados namų kūrybinėmis ambicijomis, lydinčiomis 2021 m. pavasario-vasaros kampaniją.

PIRMAME PLANE – INDIVIDUALUMAS Nauja Ramunės Piekautaitės kolekcija – tai poetiška ir matematiška mada, kuri nebando nieko įrodinėti. Susitelkusi į taktišką prabangą dizainerė sukūrė kolekciją, kuri varijuoja nuo aiškaus ir ryškaus charakterio iki naujų, ilgaamžio dizaino interpretacijų.

Rūbų formos, dažnai geometrinės, nekukliai sujuostos diržais, papuoštos skarelėmis ir lengvai krintančiais siluetais, tarsi kviečia peržengti savo pačių suvaržymus. Funkcionalumas, ilgaamžiškumas ir apgalvotas minimalizmas išlieka esminiai kuriant kiekvieną modelį. Tai kolekcija, į pirmą planą iškelianti individualybę ir saviraišką. Ji skirta moterims pasaulietėms, kurių įtaigūs vaizdiniai aplinkoje nedomina – save ir savo pasaulį jos kuria pačios.

11

DEŠIMTUKAS | 12345678910

AŠ ESU GAMTA

1

MOTERYS. Myliu moteris. Gerai jaučiuosi, kai galiu jomis pasirūpinti.

Keliautojas, renginių organizatorius Marius Lucka ir jo nuoširdus, tikras ir jausmingas įkvėpimų dešimtukas.

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė | Portretas: Marius Pilipas | Nuotraukos: asmeninis archyvas

Lygiai toks, kaip ir jis pats.

2 12

NEŽINIA. Labai vengiu gyventi aiškų gyvenimą, todėl gyvenimo nenuspėjamumas man be galo žavus.

3 VIENATVĖ. Kai pasilieku vienas, be ryšio su išoriniu pasauliu ir be jo trikdžių, pavyksta išgirsti, kuo plaka širdis.

4 BĖGIMAS. Bėgant nešvarios mintys išbyra pro ausis ir galvoje pradeda skambėti Nepalo vienuolyno gongai.

13

5

ŽMONĖS. Patinka stebėti ir tyrinėti šios planetos gyventojus, mokytis iš jų kalbų ir darbų. Mane labai žavi, kad jų tiek daug ir tokių skirtingų. Laimingų ir piktų.

6

BUVIMAS GERESNIU ŽMOGUMI. Kasdien stengiuosi būti geresniu žmogumi, nei buvau iki šiol. Pamatyti, kad kiekvieną rytą galima visai nesunkiai nusipurtyti tamsiąsias šiukšles ir dieną pradėti šviesesniu veidu – itin vertingas įkvėpimas.

14

Nuotrauka: Marius Pilipas

7

KELIONĖ. Tokia, kurioje tau niekur nereikia ir niekas tavęs niekur nelaukia.

8

FILMAI. Labai dažnai žiūriu Tarkovskio sūnaus „Kinas kaip malda“. Šis filmas man pačiam kaip malda – moku visą jo tekstą mintinai.

9 MUZIKA. Klausau daug įvairios muzikos, labai mėgstu Eltoną Johną, Philą Collinsą, Sade, Annie Lennox, Viktorą Cojų. Kelionėje dažnai būnu į ausis įsigrūdęs ausines. Miestams įjungiu garso takelį, o kaimuose klausausi gamtos garsų.

10

GAMTA. Gamtoje yra viskas. Jeigu leistų iš šio sąrašo pasilikti vieną vienintelį įkvėpimą, o kitus turėčiau eliminuoti, nė negalvojęs palikčiau gamtą. Čia esu aš.

Aš esu gamta. Beržas, žolės dyglys, lydeka, volungė ir žvirblinė pelėda. Labai svarbu jausti save.

15

Geriausi dalykai gyvenime nutinka riedant neutraliu bėgiu Teksas: Karolina Aleksandravičiūtė | Kalbino: Elas Ramanauskas | Nuotraukos: Rokas Darulis

Rytą jis pradeda nuo maldos ir savo minčių užrašymo. Jis geba grožėtis gamta ir visu savimi atsiduoti jos jėgai.

Svarbiausi gero aktoriaus bruožai, jo galva, – tai empatija ir gebėjimas klausytis. Kiekvieni santykiai, esami ar pasibaigę, nusėda jo širdyje ir amžinai turi ten vietą. „Labai mėgstu jausti“, – sako aktorius, populiaraus britų serialo „The Last Kingdom“ žvaigždė Arnas Fedaravičius. Mes klausomės jo minčių ir nedrįstame tuo suabejoti.

– Arnai, kokiems žmonėms esi dėkingas už tai, koks esi dabar?

– Manau, kad tėvai mane išmokė pagarbos kitiems. Dažnai savo įpročiuose, mintyse pastebiu labai pozityvių gana griežto jų auklėjimo nuosėdų. Tam tikrose situacijose galvoju, kad idėjos yra mano, bet iš tiesų – tai tik balsą pakeitusios tėvų mintys. Be to, kas kažkiek laiko gyvenime atsiranda naujų žmonių. Man labai pasisekė, kad kiekvienoje naujoje žmonių grupėje, su kuria man tenka bendrauti, atsiranda kas nors, kas padaro man įtaką: vienaip ar kitaip pakeičia požiūrį į kitus ar į patį save. Kiekvienas žmogus, su kuriuo turėjau ilgesnį santykį, padarė įtakos mano asmenybei.

– Ar dažnai prisimeni tuos žmones?

– Dažnai. Gražiausia man, kai jie tiesiog ateina į mintis. Rytais mėgstu melstis, kartais maldos dalis būna skirta kokiam nors konkrečiam žmogui.

– Kodėl rytą pradedi nuo maldos?

– Įprastai dieną pradedu nuo rašymo. Kažkada draugė, įkvėpta knygos „The Artist's Way. Morning Pages Journal“, man padovanojo sąsiuvinį. Kas rytą penkiolika minučių vos atsikėlęs į

jį turi rašyti visas į galvą atėjusias mintis. Pastaraisiais metais tai patapo įpročiu – nuo to pradedu kiekvieną dieną. Po to mėgstu pasimelsti ir pamedituoti.

– Ar kada nors skaitai, ką parašei?

– Esu perskaitęs vieną kitą puslapį. Bet šiaip pradėjęs rašyti priėmiau sprendimą – neskaitysiu. Tų prirašytų sąsiuvinių jau prisikaupė visai nemažai. Dabar suprantu, kad tai vienas man artimiausių fizinių daiktų. Daug keliauju, nuolat ką nors pametu, rūbai dingsta, tad daiktai neturi didelės reikšmės – teturiu piniginę, pasą ir pakrovėją. Tai viskas, ko man reikia. Tačiau šias minčių knygas labai saugau.

– Aktoriaus darbas nėra vien tik gerai suvaidinti: turi mokėti ir joti, ir kautis, ir dar daug kitų dalykų. O kas būna, jei naujas filmas ‒ kitame laikotarpyje ir reikia iš naujo išmokti kitų manierų? Kaip aktoriai sugeba tai padaryti per gana trumpą laiką?

– Manau, kad dabar kine to kaip tik yra mažiau – tam tikrą dalį gali nufilmuoti su kaskadininkais. Kartais žiūrėdamas senesnius filmus stebiuosi, kaip aktorius sugebėjo, pavyzdžiui, taip profesionaliai sužaisti visą biliardo partiją. Šių laikų kine

17

18

Galimybė dėl savo darbo išmokti kažką naujo man leidžia plačiau pažinti pasaulį.

kaskadinius triukus atlieka kaskadininkai, tau to daryti niekas nė neleidžia. Nepaisant to, žinoma, tam tikri įgūdžiai kine svarbūs. Labai įdomu, kaip dabartiniame pasaulyje pasikeitė mūsų gebėjimai. Mūsų identitetas susiveda į vieno dalyko mokėjimą: esu ekonomistas, esu teisininkas. Kažkur skaičiau, kad intelekto koeficientas Papua Naujojoje Gvinėjoje didesnis nei europiečių, nes jie turi visą krūvą išgyventi reikalingų įgūdžių, o ne šiaip vieną gebėjimą. Pagal žvaigždes gali suprasti, kur reikia eiti, pagal orą nuspėti kitų dienų prognozes, pagal augmeniją ant medžių kamienų žino, kur šiaurė ar pietūs. Norint išgyventi jiems privalu išsiugdyti plačiausią įgūdžių spektrą. O mums to jau nebereikia. Galimybė dėl savo darbo išmokti kažką naujo man leidžia plačiau pažinti pasaulį. Šie maži dalykai, kurių nepaskaičiuosi atlyginimu, viduje palieka malonų jausmą.

– Ar sunku išmokti mojuoti kardu?

– Yra ką veikti! ( Juokiasi.) Kita vertus, pakviesk dešimt bičų į kino aikštelę, aprenk juos odiniais kostiumais, sukurk dūminį akių makiažą, duok jiems plastikinius kardus ir tarp kadrų palik šiek tiek laiko treniruotėms – jie išmoks. Kai turi truputį laiko, kai visi turi daug entuziazmo, viskas išmokstama. Be to, iki filmavimo pradžios likus keliems mėnesiams jau pradedame ruoštis. O aš labai mėgstu gerai padarytą darbą. Didelė dalis besifilmuojančių treniruojamės

ir laisvu laiku – susirenkame parke pažaisti su plastikiniais kardais.

Tiesiog labai stengiamės gerai padaryti savo darbą.

– Arnai, kur tu dabar gyveni?

– Daugiausiai laiko praėjusiais metais praleidau Londone. Ten moku mokesčius, tad sakau, kad ten ir gyvenu. Maždaug trečdalį laiko praleidau Amerikoje, greit prisidės ir Budapeštas – šiame mieste filmuosime naująjį sezoną. Dalis filmavimų vyksta keliose skirtingose miestų aikštelėse. Didelė dalis jų persikelia ir į miškus, laukinę gamtą. Budapešto apylinkės labai gražios. Apskritai, pastarieji metai ir darbas šiame seriale išugdė meilę gamtai. Tam tikrą dienos dalį tiesiog turi būti gamtoje. Gal bus labai šalta, gal aplink zvimbs labai daug uodų – nėra pasirinkimo. Arba gali dėl to skųstis, arba gali išbūti.

Gyvenime man pasisekė pamatyti šiek tiek pasaulio. Man patinka, kad, nepaisant gamtos įvairovės, jos galia visur yra vienodai stipri. Man ši didybė labai graži. Stovėti, įkvėpti. Būdamas mieste žinai, kiek tiksliai užtruks kažkur nueiti, programėlės minučių tikslumu įvertina eismo kamščius. Gamtoje tokios galimybės nuspėti nėra. Kartais gyvenime imi justi tam tikrą įtampą – eiti, daryti. Atsiranda jausmas, kad nedarai pakankamai. O gamtoje tiesiog gera grožėtis. Viskas vyksta prieš akis. Tiesiog savaime.

19

20

21

Aplinkiniai žino tik tai, ką mato.

Svarbu darbą atlikti užtikrintai, net jei dvejoji, pasitikėti savimi, giliai viduje žinoti, kad padarysi.

– Filmavimas yra sudėtingas darbas?..

– Po dešimties metų kino industrijoje tik dabar pradedu jausti ir suprasti, ką iš tiesų čia reikia daryti. Žiūrėdamas krepšinį gali pastebėti, kad mesdamas į krepšį žaidėjas tam tikru būdu užlenkia ranką. Vaikščiodamas kino aikštelėje matai, kaip kiekvienas aktorius gerai vaidina. Tačiau juk negali paklausti, kaip ištraukei triušį iš kepurės, kokią techniką naudojai. Kiekvienas turi savo būdą. Tai menas. Galų gale po dešimties metų šioje industrijoje pajaučiau, kad kažką jau pradedu suprasti. (Šypsosi.)

Be to, palaipsniui atsirado suvokimas, kad kiti nežino, kokie jausmai verda mano viduje. Aplinkiniai žino tik tai, ką mato.

Svarbu darbą atlikti užtikrintai, net jei dvejoji, pasitikėti savimi, giliai viduje žinoti, kad padarysi. Jeigu jau esi pakviestas atlikti tam tikrą vaidmenį, tų žmonių akyse jau esi pelnęs tam tikrą pasitikėjimą, tad turi išpildyti į tave sudėtus lūkesčius.

Sezono (dešimties serijų) filmavimas trunka maždaug šešis‒septynis mėnesius.

Kartais dirbame penkias, kartais – šešias dienas per savaitę. Dabar filmavimas vyks žiemą, kai dienos šviesa yra ribota, tad pradėti turime nuo pat pirmojo saulės spindulio. Žiemos metu mano išvykimo iš namų rekordas – 3:40 val. ryto. Maždaug 5 val. atvažiuoji į aikštelę, valanda – grimui. Filmavimas vyksta iki sutemų. Po darbo dar važiuoju sportuoti. Iš esmės darbo diena su kelione trunka 14–15 valandų, plius pora valandų sporto.

– Ką jauti, kai baigiasi sezonas?

– Kaskart tas pojūtis vis kitoks. Pirmąjį sezoną dar nesi tam pasiruošęs, sunku patikėti, kad viskas baigėsi. Vėliau turi daugiau laiko pasiruošti šiai būklei. Po kiekvieno sezono ateina lūžis. Šešis mėnesius gyveni burbule. Visi aktoriai ir komanda esame labai geri draugai. Visų šeimos gyvena atskirai, daugmaž visų butai yra viename pastate. Tad viskam pasibaigus aplanko liūdesys, nukrenti labai žemai. Nors fiziškai ir emociškai būni pavargęs nuo darbo, kiekviena diena aikštelėje teikia prasmės pojūtį. Aš manau, kad mūsų gyvenimui prasmės teikia keli dalykai: kai jautiesi autentiškas, kompetetingas tame, ką darai, ir naudingas savo bendruomenei. Kai vieną dieną iš tavęs visa tai atima, atima ir dalelę meilės sau. Turi praeiti tam tikras laiko tarpas, kad galėtum resocializuotis. Laikui bėgant šis perėjimas lengvėja, tačiau vis tiek stipriai paveikia.

– O kaip kitiems aktoriams pavyksta išeiti iš to socialinio burbulo?

– Visi mes žinome tą lūžį, visiems šis jausmas gerai pažįstamas. Kai žinai, kad audra neišvengiamai bus, ją priimi kaip proceso dalį. Skauda, bet žinai, kad praeis. Negali to bet kada išjungti kaip šalto dušo, bet jausmas panašus. Gali išmokti prisitaikyti.

– Aktoriaus profesija ypatinga sugebėjimu įsijausti į kito jausmus, emocijas, mąstymą. Ar aktorius turi būti jautrus?

– Mano nuomone, tai padeda. Aktoriui

labai svarbi empatija. Jei atvaizduoji tikrą žmogų, kad su juo susidraugautum, turi būti labai empatiškas. Visgi manau, kad empatija yra raumuo, kurį galima ištreniruoti. Mes jos turime natūraliai, bet jei jos nelavini, galiausiai viskas baigiasi amžinu kalbėjimu apie save, kitų paprasčiausiai nebegirdi. Norėčiau tikėti, kad empatijos aš turiu. Kartais gal net hiperjautrumo.

Man tai padeda suprasti kitus žmones, įsigyventi į juos, pažinti. Empatija ir gebėjimas klausyti – tai svarbiausia. Visa kita yra įrankiai, kuriuos gali šlifuoti: kalba, kūnas, plastiškumas. Juos nušlifuoti lengviau nei asmenines savybes.

– Kokia kino industrija tau atrodė, kai į ją patekai iš mažos Lietuvos rinkos?

– Visa paslaptis išsisklaidė gavus pirmąjį darbą filme „Sibirietiškas auklėjimas“. Prisimenu, kai važiavau susitikti su Johnu Malkovichiumi, aktoriumi, taip pat vaidinusiame šiame filme, galvoje turėjau susikūręs didžiulį įspūdį. Tačiau susitikęs jį nepajutau jokios nuostabos. Jis tiesiog dar vienas žmogus. Taip man pradėjo formuotis suvokimas, kad jeigu aš matau jį čia ir jeigu matau tą patį žmogų ekrane, vadinasi, kažkoks kelias iki to yra. Nors ir nežinau visų posūkių, jis egzistuoja. Tuo ir vadovaujuosi, ši mintis man padeda. Gal ne šiandien, gal ne dabar, ne šitoje formoje, bet tai įvyks. Gal pakeliui man bus įrodyta, kad suklydau, tačiau viduje esu ramus ir tiesiog žinau.

23

Meilė ir po jos ateinantis skausmas yra dvi tos pačios monetos pusės. Visi pojūčiai ir jausmai mums duoti tam, kad nuolat stebėtume abi puses.

– O koks tavo mėgstamiausias aktorius iš dešimtojo dešimtmečio, kai populiarūs buvo Jean-Claude’as van Damme’as, Bruce’as Lee, Arnoldas Schwarzeneggeris, Sylvesteris Stallone?

– Vaikystėje gyvenau Šeškinėje, ten Gelvonų gatvėje buvo videokasečių nuomos punktas, tad kiekvieną savaitgalį žiūrėdavau filmus su van Damme’u. Dabar man labai įdomu stebėti visų tų superaktorių gyvenimus. Žavu, kai žmonės išlaiko savo cinkelį iki šių dienų. Iš tos kartos aktorių, mano nuomone, pats stipriausias yra Bradas Pittas. Nuo „Kovos klubo“ laikų Bradas išliko toks pat aktualus. Visgi dabar toks konstruktas kaip Holivudo žvaigždė nyksta, jų glamūrizavimas mažėja.

Atsiranda daug serialų, žinai savo mylimiausius aktorius pagal turinį, kurį renkiesi, o to turinio yra nepaprastai daug.

– Ar daug sportuoji?

– Man pasisekė, nes turiu labai daug energijos.

Jeigu jos neišnaudoju, jaučiuosi prastai. Labai mėgstu boksą, šiek tiek – Muay Thai. Kartais mėgstu užsiimti joga ar pakilnoti svarmenis. Sportas mane labai ramina. Jis man it žaidimas. Sportuodamas visada klausausi knygų, tinklalaidžių. Kiekvienas sportas skirtingai veikia emocinę būklę. Svarmenų kilnojimas suteikia pliūpsnį testosterono – pakelti, susprogdinti. Juk net evoliuciškai bičai yra reikalingi pakelti ir pernešti daiktą į kitą vietą, tai turi sprogstamosios galios. Boksas veikia raminančiai: susitinka du skirtingas gyvenimo istorijas, socialinius statusus turintys žmonės, vienas prieš kitą nusiima kostiumus, sutinka vienas kitą žaloti, tačiau tame nėra jokio pykčio. Dažnai smurtas susijęs su agresija, pykčiu. O bokse mes šokame, tik to šokio šalutinis poveikis, kad gali truputį skaudėti.

Man tas labai patinka. Pasitikėjimas vienas kitu. Aš leidžiu tau trenkti man į veidą, bet būk geras – nesulaužyk man nosies.

– Arnai, kada paskutinį kartą buvai įsimylėjęs?

– Mėgstu įsimylėti. Neseniai išsiskyriau su mergina, nors ilgą laiką maniau, kad ji ta vienintelė. Sakyčiau, prieš pusantrų metų buvau labai stipriai įsimylėjęs. Susitikus su žmogumi, kuris man labai patinka, viduje atsiranda didelio jautrumo – tą akimirką esu įsimylėjęs.

Apskritai, labai mėgstu jausti. Paskutinė mergina, su kuria draugavau, nuostabiausia moteris, kokią esu sutikęs, mane išmokė labiau mylėti save. Anksčiau, man atrodo, to nelabai mokėjau arba mokėjau gerokai mažiau. Įsimylint, juntant kitą žmogų atsirado meilės sau, o su tuo ilgą laiką aš turėjau problemų. Tai nėra lengvas darbas. Mėgti save, o juolab save mylėti yra sunku. Kartais prireikia žmonių, kurie turi pakankamai meilės sau, kad galėtų ir tau šiek tiek jos duoti. Tada pradedi suprasti, kad meilė sau turi gimti iš vidaus.

– Nutrūkę santykiai viduje palieka labai daug. Tai geras dalykas, bet skaudus, tiesa?

– Visi pasibaigę santykiai širdyje turi vietą. Gal laikui bėgant tai tampa meile idėjai, juk to žmogaus nebematai, galbūt jis pasikeitė. Tačiau ši idėja pasilieka amžinai.

– Kodėl, tavo manymu, gamta mums davė šį jausmą? Kodėl mumyse užsimezga meilė?

– Man atrodo, jei nebūtų šito jausmo, nebūtų ir dualybės. Dieviškoji galia yra vienybė, o mūsų gyvenimas susideda iš dualybės. Meilė ir po jos ateinantis skausmas yra dvi tos pačios monetos pusės. Visi pojūčiai ir jausmai mums duoti tam, kad nuolat stebėtume abi puses. Be vienos pusės kita nebūtų skani. Kaip tik dabar skaitau apie tai, kad psichoterapine prasme įsimylėjimas yra vienas įdomiausių įvykių. Įsimylėjimo pojūtis su niekuo nesulyginamas, kartais jis net nelogiškas. Juk kartais gali stipriai įsimylėti ir žmogų, kurio nėra šalia, kuris šalia kitaip. Man atrodo, visi geriausi dalykai gyvenime įvyksta ne spaudžiant greičio pedalą, o riedant neutraliu bėgiu.

25

Vieta, kur gimsta bendrystė Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė | Nuotraukos: „Palanga Dreams“ archyvas Portretai: Lina Jushke, Darius Gedvila | Įvaizdis: Augustė Šiupinytė

Ne užgožti, o pabrėžti. Priminti žmonėms apie jausmus, bendrystę ir tikrąją buvimo kartu prasmę. Parodyti, kad namai gali pratęsti gamtą ir tapti erdve, kurioje gera lygiai tiek pat, kiek ir vaikštant pajūryje. „Šie poilsio namai, – pasakoja apartamentų „Palanga Dreams“ sumanytojai, – padeda mylėti stipriau, užuosti geriau, pajausti giliau.“ Apie projekto idėją, apie skaičius nustelbusius jausmus ir senutėliam pastatui suteiktą antrą šansą kalbamės su projektą vystančios įmonės „Reefo“ akcininku, projekto sumanytoju Karoliu Aiduliu ir įmonės partnere Lina Baronaite.

– Karoli, papasakok apie „Palanga Dreams“ projekto pradžią. Kaip atradai šį pastatą?

Karolis: Nekilnojamojo turto srityje dirbu daugiau nei dešimt metų, tad, galima sakyti, turiu profesinę ligą pastebėti detales. Tai kartu ir džiaugsmas, ir vargas – kelionėse kiekviename viešbutyje ar restorane akys nuolat ieško tiek įdomių ir sveikintinų, tiek prastų sprendimų. Nuolat galvoju, ką galima pakeisti ir patobulinti, ką būčiau daręs kitaip, kokias idėjas galima pritaikyti Lietuvoje. Dairausi tiek internete, tiek ir gyvai – man patinka ieškoti įdomių pastatų, keistų vietų ir bandyti pamatyti viziją, pajausti, į ką ateityje tai galėtų pavirsti. Tai man it savotiška meditacija, laisvalaikio praleidimas.

Toks ieškojimas ir svajojimas vyksta beveik nuolat. Praėjusių metų kovą, kai mūsų su draugais turimus barus dėl pandemijos teko uždaryti, atsirado daugiau laisvo laiko kitoms mintims ir svajonėms.

Kadangi dizainas, architektūra man prie širdies jau

26

seniai, pajutau, kad norėčiau daugiau savo laiko skirti šioms sritims. Taip jau mano gyvenime būna, kad vos pradėjus apie ką nors svajoti viskas greitai ima pildytis. Nežinau, ar ir kitiems taip pat, tačiau vos man į galvą įsileidus kokią mintį vyksta stebuklai – atsiranda bendraminčių, atkeliauja reikalinga informacija ir viskas pradeda kristi į savo vietas!

Iš draugo, kuris dirba šioje srityje, išgirdau, jog paskelbus karantiną žmonės pradėjo aktyviai domėtis turtu pajūryje. Patiko idėja, jog galėčiau užsiimti projektais pajūryje ir taip ten praleisti daugiau laiko. Pradėjau žvalgytis galimybių. Šį pastatą suradau labai paprastai – viešame skelbimų portale. Pabendravęs su keliais draugais, užsiimančiais panašia veikla, sužinojau, jog keli iš jų šiuo pastatu domėjosi anksčiau, tačiau galiausiai atsisakė jį įsigyti, nes jis pasirodė per daug sudėtingas ir pretenzingas. Kadangi iššūkiai man patinka, o nuotraukos intrigavo, nuvykau jo apžiūrėti.

27

28

Išorėje akį patraukė nematytos formos, neįprasti pastato linkiai, kontrastuojantys su aiškiomis griežtomis geometrinėmis formomis. Užėjus į vidų tiesiog atvipo žandikaulis – nieko panašaus Lietuvoje nebuvau matęs!

Dešimties metrų aukščio holo lubos, balkonai – lyg Operos ir baleto teatre, pro stoglangius nuostabiai krenta šviesa, o užlipus ant stogo – visos Palangos vaizdai. Tiesiog negalėjau patikėti savo akimis. Vaikščiojant šiame pastate kiekvienas žvilgsnis buvo it fotografo kadras. Negalėjau suvokti, kodėl kiti koncentravosi tik į šio namo trūkumus.

Kita vertus, suprantama, jog dažnai žmonės laikosi komforto zonoje ir yra įpratę ieškoti priežasčių, kodėl sumanymai turėtų nepavykti, kodėl ko nors geriau nedaryti. Užuot ieškoję šviesiųjų pusių ir drąsiau siekę savo svajonių, nemaža dalis pasirenka saugesnį kelią. Mano svajonės iš pradžių irgi nebuvo labai drąsios, tačiau laikui bėgant pradėjau

svajoti laisviau ir plačiau. Po apsilankymo pastate tiesiog nebegalėjau jo pamiršti.

– Lina, o kuo tave sužavėjo šis projektas? Kodėl juo patikėjai?

Lina: Esminė priežastis – išskirtinė vėlyvojo modernizmo architektūra. Taip pat šio projekto prasmė – iki tol visi mūsų įgyvendinti projektai taip pat buvo senų pastatų konversija. Ne naujo statymas, o seno tvarkymas ir pritaikymas šiuolaikiniam gyvenimui. Šio pastato architektūra, lyginant su naujos statybos namais, kuriuose vengiama bendrų erdvių, mane, kaip ir Karolį, be galo sužavėjo. Erdvūs holai, nestandartinis patekimas į apartamentus – nebuvau to mačiusi.

Visas pastatas alsavo teigiamomis emocijomis. Be to, labai norėjosi Palangoje sukurti ką nors naujo ir visiškai nematyto. Jaučiau, kad projektas gali būti be galo įdomus. Kadangi su Karoliu juo patikėjome, viliamės, kad Lietuvoje atsiras dar apie dvidešimt

(tiek turto vienetų čia suplanuota) žmonių, kurie taip pat pajus šio pastato grožį.

– O kaip susipažinai su Karoliu – šio projekto vizionieriumi?

Lina: „Palanga Dreams“ – jau antrasis bendras mūsų projektas. Labiausiai mane patraukė bendros vertybės ir jo požiūris į projektus. Yra tekę susidurti su žmonėmis, kurie į projektus žiūri itin racionaliai, o svarbiausia jiems – skaičiai. Žinoma, mums tai irgi aktualu, nesame socialinis projektas, tačiau lygiai taip pat mums svarbus jausmas, vizualinė estetika, apgalvotas dizainas, būsimojo gyventojo komfortas ir tai, kaip jis čia jausis, galiausiai ‒ gyvenimo kokybė.

Karoliui visos šios vertybės itin artimos. Jis – be galo atvira, ryški, užsispyrusi asmenybė.

Statybose šios savybės itin naudingos. Juk dirbdamas šioje srityje nuolat girdi: to ar ano padaryti neįmanoma. O štai Karolis parodo, kaip iš neįmanomo padaryti įmanoma.

29

– Ar lengva buvo ir kitiems atskleisti šio pastato potencialą?

Karolis: Pradžioje turėjome prikalbinti pasirinktus vienus geriausių interjero dizaino ir architektūros specialistų, kad apskritai apsvarstytų šį projektą, nes tokie žmonės yra graibstomi užsakovų ir turi darbų metams į priekį. Vis dėlto gavę nuotraukas dizaineriai pamatė neeilinį pastato potencialą ir padėjo kurti koncepcijas. Po ilgų diskusijų iš paruoštų koncepcijų išsirinkome interjero dizainerės Agnės Stanikūnaitės-Pocienės kryptį ir kartu su kūrybos vadove Auguste Šiupinyte kibome į darbus.

Lina, verslo partnerė ir finansinė investuotoja, sutiko dalyvauti šiame projekte gyvai nė neapžiūrėjusi pastato ir jo vidaus, tik pamačiusi nuotraukas ir išgirdusi mano nupasakojimą. Esu be galo jai dėkingas, kad patikėjo manimi ir šiuo projektu, galima sakyti, vos iš pusės žodžio!

Sunkiausia buvo susikalbėti su statybų vadovu. Nors jau turėjome viziją, jos įgyvendinimas nežadėjo lengvo gyvenimo nei projektuotojams, nei statybininkams. Vis dėlto per sunkumus geriau pažįstame vienas kitą, taip susikuria patirtimis ir pasitikėjimu paremti ilgalaikiai ryšiai. Mėgstu sakyti, kad rezultatas džiaugsmo teikia tiek, kiek pastangų įdedi jam pasiekti. Jei viskas pavyksta itin lengvai, tai ir džiaugsmas trumpalaikis. (Šypsosi.) Kokybiškai kūrybai reikia pastangų, laiko ir drąsos. Nesiekiame skubotų rezultatų, nebandome padaryti kuo greičiau ir paprasčiau. Mums patinka įdomūs ir nelengvi projektai, reikalaujantys daug kūrybiškumo.

– Sugriauti nebūtina, reikia atgaivinti.

Kodėl jums pasirodė svarbu senas erdves prikelti naujam gyvenimui?

Lina: Visų pirma, labai svarbu patiems tikėti projektu, kurį bandai prikelti antram gyvenimui. Mane labai žavi mintis, kad mes nestatome naujo pastato, o seną, apleistą erdvę, kurią miestas ir jo gyventojai ilgus metus matė kaip gatvių vaiduoklį, prikeliame naujam gyvenimui. Neplečiame miesto į šonus, nekuriame naujos infrastruktūros, o išnaudojame tai, kas jau sukurta, pritaikome tai šiandieniniam pasauliui. Tai šiam projektui suteikia prasmės, jame atsiranda ir tam tikras tvarumo elementas.

30

Karolis: Stengiamės būti sąmoningi – tiek

gamtos, tiek savo poreikių atžvilgiu. Ieškome jausmo, istorijos, charizmatiškų erdvių, kurios kalba, skatina mintis, transliuoja idėjas. Įdomios erdvės ir architektūra – it meno dirbiniai ar klasikiniai automobiliai – jos jaudina, paliečia. Tiek pastato, tiek žmogaus istorija – tai vertybė, kurios mes ieškome ir kurią siekiame atskleisti.

– Kuo judviem artimas lietuviškas pajūris? Kaip mėgstate čia leisti laiką?

Karolis: Lietuvos pajūris kelia daug emocijų – jis padeda mintimis nukeliauti kažkur toli. Čia jaučiuosi visai kitaip nei Vilniuje, kuriame gimiau ir užaugau. Pušys, kopos, jūra – tai visapusiškas poilsis. Čia mėgaujuosi paprastais dalykais – pasivaikščiojimais parke, saulėlydžiais, jūros garsais, vėju ir ramybe. Ramybę čia nesunku rasti net ir vasaros sezono įkarštyje – tereikia susirasti nuošalesnę vietą paplūdimyje ar parke.

Lina: Pabuvusi prie jūros aš naujai atrandu save, prisimenu, kas man gyvenime iš tiesų svarbu ir kiek mažai iš tiesų tereikia. Atrodo, pažiūri į jūrą ir ji padeda tau išsivalyti.

Mėgstu aktyviai leisti laisvalaikį, o Palanga man visada asocijuojasi su ilgais pasivaikščiojimais ar pasivažinėjimais dviračiu. Praėjusiais metais iš Kauno numyniau į Palangą – tai buvo viena geriausių gyvenimo patirčių, o Palanga man visada primins šią kelionę.

– Kaip jūs patys šiandien apibūdintumėte „Palanga Dreams“?

Karolis: Palangos svajos, Palangos svajonės – šią idėją žymi ne tik pavadinimas, bet ir visas projektas. Juo norime padėti įgyvendinti svajonę įsikurti prie jūros.

Lina: Kartu tai projektas, kalbantis ir apie ryšius, bendrystę. Mūsų svajonė – kad čia susikurtų artima bendruomenė. Norisi, kad čia kurtųsi žmonės, kuriems ši vieta taptų antraisiais namais. Kur visi palaikytų ryšius, puoselėtų panašias vertybes. Norėtųsi, kad šį projektą žmonės matytų ne kaip verslo pirkinį, o kaip antruosius namus.

www.palangadreams.lt

31

Jei ne tas vaikiškas naivumas...

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Fotografui, nuotraukų retušuotojui Karoliui Kaminskui ir jo gyvenimo draugei, prodiuserei, iš Austrijos kilusiai Anais Rachel, gyvenime teko dirbti su tokiais vardais kaip Beyoncé, Madonna ir „Vogue“. Savo kūrybinį kelią pradėję Londone, kur kartu darbavosi pas garsųjį mados fotografų duetą Mert and Marcus, šiandien pora kūrybinių kelių ieško Niujorke – mieste, kurį jau ne vienerius metus vadina ne tik savo namais, bet ir tolerantiškiausia erdve kurti.

– Karoli, šiandien sveikinamės iš Niujorko. Kas tave atviliojo į šį miestą?

Karolis: Niujorkas turi žavesio, kuris daug ką čia ir atvilioja. Tai miestas, į kurį žmonės atvyksta iš viso pasaulio, tikėdamiesi pasiekti savo svajones vienoje ar kitoje srityje. Taip pat Niujorke savo karjeras kūrė daugelis legendinių fotografų: Richardas Avedonas, Irvingas Pennas, Annie Leibovitz, Stevenas Meiselis, Mario Sorrenti – tai vos keli tokių vardai. Jų darbai man buvo didžiulis įkvėpimas, visada norėjau sekti jų pėdomis – turbūt tai buvo viena priežasčių, mane atvedusių į šį miestą.

– Prieš atsidurdamas Niujorke dirbai Londone, pas garsųjį mados fotografų duetą Mert and Marcus. Prisimink, koks buvo šis etapas?

Karolis: Mert and Marcus ir darbas su jais man paliko didelį įspūdį. Šie fotografai buvo mano herojai dar ankstyvoje jaunystėje, gerokai prieš pradedant fotografijos studijas, todėl galimybė dirbti kartu atrodė kaip sapnas. Kai su jais dirbau, šis duetas buvo pačioje savo karjeros viršūnėje, tad nepaprastai džiaugiuosi, kad galėjau tai patirti! Prisimenu, dirbti pradėjau likus vos porai savaičių iki Kalėdų 32

atostogų, tad visa komanda plušo ilgas valandas, kad tik spėtų pabaigti pradėtus projektus. Paskutinę sezono dieną po visos nakties darbo ankstyvą rytą išspausdinome paskutiniuosius projektus, sudėjome į vokus ir paruošėme siųsti. Ant stalo gulėjo žurnalo „Vogue Paris“, mados namų „Gucci“, „Dior“, „Giorgio Armani“, „Lancôme“ aplankai... Buvau visomis prasmėmis apsvaigęs nuo žymių vardų, su kuriais teko dirbti. Su Mert and Marcus praleidau dvejus metus ir nepaprastai daug išmokau. Darbo kelionės į Ibizą, Italiją ar Niujorką, galimybė apsistoti prabangiuose viešbučiuose ir nepamainoma darbinė patirtis – tuo metu tai atrodė kaip tikrų tikriausia pasaka.

– Su savo mergina Anais taip pat susipažinote Londone. Papasakok mums, kokia judviejų meilės istorija?

Karolis: Su Anais susipažinome dar dirbdami pas Mert and Marcus. Aš užėmiau nuotraukų retušuotojo, ji – prodiuserės pareigas. Tuo metu kiauras dienas kartu praleisdavome studijoje ir pamažu tapome gerais draugais. Visada palaikydavome vienas kitą ir netrukus tai išaugo į meilę. Tai buvo saldus metas, tad nė darbo valandos nebeatrodė tokios ilgos. (Šypsosi.)

33

34

„Šis viršelis tapo istorinis, nes tai buvo pirmasis juodaodžio fotografo darbas, kada nors išspausdintas ant „Vogue US“ viršelio.“

– Karoli, jeigu reikėtų palyginti Londoną su Niujorku ‒ kuris miestas pelno asmenines tavo simpatijas?

Karolis: Mano asmeninės simpatijos skrieja Niujorkui! Čia daugiau saulės, čia nesijaučiu kaip imigrantas, o žmonės šiame mieste tikrai gerokai tolerantiškesni vieni kitiems. Tai puiki vieta būti kitokiam.

– Papasakokite, kokie jūsų karjeros momentai buvo patys įsimintiniausi?

Anais: Neabejotinai vienas pirmųjų kartų, kai iš Londono keliavau į Niujorką. Tuo metu su komanda kūrėme Madonnos „Rebel Heart“ albumo viršelį. Kadangi ji bijojo, kad nuotraukos gali nutekėti internete, po kiekvieno retušavimo etapo turėdavome siųsti žmogų su spausdintomis nuotraukomis iš Londono į jos įrašų studiją Niujorke. Vieną iš tų kartų skristi į Niujorką teko ir man. Tąkart akis į akį susipažinau su Madonna. Užaugau klausydama jos muzikos, tačiau nė pasvajoti nedrįsau, kad kada nors turėsiu progą su ja pasimatyti gyvai. Ji be galo įdomi ir ikoniška asmenybė, tad niekada nepamiršiu šio susitikimo.

Karolis: Darbas, kuriuo aš labiausiai didžiuojuosi ir,

neabejoju, Anais man pritars, nes ji prodiusavo šį projektą – tai 2018-ųjų „Vogue US“ rugsėjo viršelio istorija su Beyoncé. Tąkart viršelį nufotografavo jaunas fotografas Tyleris Mitchellas. Šis viršelis tapo istorinis, nes tai buvo pirmasis juodaodžio fotografo darbas, kada nors išspausdintas ant „Vogue US“ viršelio. Taip pat jis pateko į nuolatinę „Smithsonian National Portrait Gallery“ kolekciją.

Anais: Neįtikėtina, kad per visą šimto dvidešimt penkerių metų žurnalo istoriją Tyleris Mitchellas buvo pirmasis jo viršelį sukūręs juodaodis fotografas. Tai buvo be galo galingos, svajingos nuotraukos, kurios man asmeniškai simbolizuoja viltį. Nepaprastai didžiuojuosi savimi ir Karoliu, kad turėjome galimybę prisidėti prie šio kūrinio ir dirbti su tokio aukšto meistriškumo talentais.

– O kokie per visus tuos metus sutikti žmonės jums paliko didžiausią įspūdį?

Karolis: Turbūt dainininkė Caroline Polachek, su kuria susipažinome prieš kelerius metus, kai pasisiūliau nufotografuoti jos portretą. Dar gyvendamas Lietuvoje buvau grupės „Chairlift“ fanas. O kaip tik pasisiūlius su ja dirbti ji pradėjo kurti savo solinį albumą ir man teko stebėti visą procesą. Likau labai sužavėtas ne tik jos dainomis, bet ir kuriamu vizualiu pasauliu. Tikrai įspūdinga asmenybė, aiškiai žinanti, ko nori, ir drąsiai einanti savo tikslų link. „The Agents Club“ šiais metais apdovanojo mūsų kartu kurtą viršelį naujai Caroline dainai „Breathless“. Buvo ypač gera žinoti, kad aplenkėme tokius vardus kaip Lady Gaga, „Bon Jovi“ ir Shawnas Mendesas.

35

– Ar dviem kūrybininkams lengva, ar sunku gyventi drauge?

Kaip atrodo judviejų kasdienybė ir kaip mėgstate drauge leisti laiką?

Karolis: Kadangi mūsų draugystė prasidėjo darbo aplinkoje, nuo pat pradžių išmokome atrasti balansą. Mums labai pasisekė, nes mūsų asmeninės savybės ir darbo įgūdžiai papildo vienas kitą. Žinoma, būna visokių dienų, tačiau stengiamės palaikyti vienas kitą ir kiek įmanoma aiškiau atskirti darbinį stresą nuo santykių.

Anais: Laisvalaikiu daug vaikštome, leidžiame laiką parke. Jei diena šviesi ir šilta – savaitgaliais keliaujame į netoliese plytinčius miškus. Karolis dievina grybavimą, renka vaistažoles. Į savo namus mielai pasikviečiame pavakarieniauti draugų.

– Karoli, tau fotografija – labai artimas ir mielas užsiėmimas.

Kaip apibūdintum savo paties stilių?

Karolis: Fotografija yra mano gyvenimas, viskas sukasi aplink ją.

Esu labai smalsus žmogus, tad ir mano nuotraukų stilius dažnai šokinėja. Dirbdamas retušuotoju su puikiais fotografais turiu galimybę kasdien gauti iš jų dosnią dozę įkvėpimų ir idėjų, todėl tik dar labiau noriu pats suprasti ir išbandyti visas fotografijos subtilybes.

– Kaip ir kada tu susižavėjai fotografija? Kodėl pasukai būtent šiuo keliu?

Karolis: Nuskambės juokingai, bet dar būdamas paauglys namuose mėgdavau žiūrėti kabelinės televizijos kanalą „Fashion TV“. Tai buvo kanalas apie mados pasaulį, o man labiausiai patikdavo žiūrėti laidas, kuriose buvo analizuojamos fotosesijos su tokiais fotografais kaip Peteris Lindberghas, Patrickas Demarchelier ar Stevenas Kleinas. Jau nuo tada maniau, kad būti mados fotografu – nuostabus darbas. Turbūt kaltas didžiulis vaikiškas naivumas, kuris niekada neleido suabejoti, kad fotografija – mano kelias.

– Šiandien sveikinamės iš judviejų namų. Papasakokite, kaip juos kūrėte?

Anais: Gyvename istoriniame Grinpointo rajone Brukline, dar 1899-aisiais pastatytame dailiame raudonų plytų name. Man be galo patinka šis namas ir tai, kad jame išlikę daug senosios architektūros elementų, kuriuos derinant su naujais daiktais susidaro įdomus, netikėtas įspūdis. Kurdami savo namus suradome daug vintažinių skandinaviško dizaino perliukų. Natūralūs tonai, istoriją turintys daiktai ir senas pastatas sukuria ramią dzen atmosferą. Didžioji dalis namus puošiančių meno kūrinių – Karolio kūryba. Be to, jis be galo myli augalus, tad namuose turime ir nemažą jų kolekciją – jie suteikia gyvybės. Aš pati be galo mėgstu gaminti, o dengdama stalą derinti skirtingų spalvų indus. Mane įkvepia gražios taurės, skirtingų menininkų ar kultūrų indai.

38

„Man be galo patinka šis namas ir tai, kad jame išlikę daug senosios architektūros elementų, kuriuos derinant su naujais daiktais susidaro įdomus, netikėtas įspūdis.“

Karolis: Man šiame bute be galo patinka, kad turime lauko terasą.

Smagu vasaros rytais čia gerti kavą ir klausytis paukščių čiulbėjimo. Arba vakare įsitaisyti su draugais, mėgautis saulėlydžio spalvomis nudažytu miestu ir geru maistu. Mūsų rajone gyvena daug kūrybingų žmonių, tačiau jis kiek ramesnis nei šalimais esantis Viljamsburgas. Čia daug puikių kavinių, restoranų ir butikų, o vos penkios minutės pėstute nuo mūsų namų yra parkelis su pačiu nuostabiausiu Manhatano vaizdu.

– Tai koks tas gyvenimas Niujorke? Ar jį tikrai galima vadinti miestu, kuriame išsipildo visos svajonės?

Anais: Niujorkas man visada buvo ypatingas miestas. Jei reiktų šį miestą ir gyvenimą jame apibūdinti trimis žodžiais, sakyčiau, kad jis gražus, energingas ir kompleksiškas. Visgi jei šis miestas ne jums – pajusite iš karto. Man atrodo, kad dažnai jį idealizuojame remdamiesi filmų primestais vaizdiniais. Kita vertus – svajonės čia tikrai gali išsipildyti, nors ir ne visiems.

Karolis: Aš myliu Niujorką. Jo energija tiesiog užkrečia. Kiek žmonių svajonių šis miestas išpildo, nežinau, tačiau žinau viena – niujorkiečiai tikrai padarys viską, kad jas pasiektų!

– O kokios Niujorko vietos judviem pačios mieliausios? Kur kartu užsukti pakviestumėte jus aplankiusius draugus?

Anais: Vienas mylimiausių mano ritualų – apsilankyti vietiniame ūkininkų turgelyje, vykstančiame McCarren parke, Brukline. Labai mėgstu pusryčiauti Ist Vilidže esančioje kavinėje „Gem“, o Bondo gatvėje įsikūręs restoranas „The Smile“ – neabejotinai mėgstamiausia vieta vakarienei.

Karolis: Jei Anais svečius vestųsi pusryčių ar vakarienės, aš juos pakviesčiau pasivaikščioti palei Rytų upę ir pasigrožėti šio legendinio miesto panorama.

DIZAINO PAŽINTIS

Forma + funkcija + tvarumas Jau kelis dešimtmečius patikimos interjero salonų „Skandinaviški interjerai“ partnerės danų kompanijos „Innovation Living“ dizaino taikiklyje – praktiškos, stilingos ir funkcionalios sofos-lovos.

Iš dizaino paraščių sugrąžinę šio baldo koncepciją, „Innovation Living“ ir toliau kelia kartelę ir kuria išskirtinį produktą.

Nuotraukos: „Innovation Living“ archyvas

42

43

skandinaviskiinterjerai.lt/produktai/malloy

Dešimtmečius galvodamas apie sofos-lovos už-

Esminiai kriterijai, apibūdinantys miegojimui kasnakt tinkamą lovą-sofą yra šie: ga-

duotį interjeruose, danų gamintojas „Innovation

limybė individualiai pasirinkti čiužinį („Innovation Living“ siūlo platų čiužinių pasi-

Living“ atidžiai ištobulino jų daugiafunkciškumą.

rinkimą – nuo spyruoklinio iki lateksinio), galimybė užtikrinti miego higieną (tam

Sukurtos tobulai dienos veiklų ir nakties poilsio

padeda nuvelkamas čiužinio užvalkalas), čiužinio vientisumas sofą išskleidus ir

vienybei, daugiafunkcio tipo sofos-lovos akcen-

adaptyvios bei oro cirkuliaciją užtikrinančios čiužinio grotelės. „Innovation Living“

tuoja miego kokybę ir suteikia galimybę pasirinkti

„Multifunctional“ serijos lovos-sofos atitinka visus šiuos kriterijus ir dar daugiau:

savo poreikius atitinkantį baldą.

baldo atlošas gali būti fiksuojamas dviejose pozicijose, yra galvūgalio pakėlimo ir fiksavimo keliose padėtyse funkcija, patalynės krepšys, galimybė pasirinkti patin-

Sofa-lova ar lova-sofa? Tai itin svarbus klausimas visiems, siekiantiems išsirinkti tinkamiausią daugiafunkcio baldo variantą. Atsakymą jums pasufleruos numatomas baldo naudojimas ir tai, kuri funkcija – sofos ar lovos – jums svarbesnė. Jei ieškote daugiafunkcio baldo, kuris einant miegoti atliktų lovos funkciją, o kitu metu būtų stilinga ir patogi sofa – jums reikėtų dairytis LOVOS-sofos.

Rinkdamiesi lovą-sofą galite pasikliauti daugiau nei trisdešimties metų šioje srityje dirbančios danų kompanijos „Innovation Living“ patirtimi.

44

kančio dizaino porankius ir baldo kojeles.

45

46

Gamta – mūsų namai, tad kurdami vidaus erdves nepamirški-

išteklius ir tik dar kartą visiems įrodo, kad dizainas ir ekologija gali

me, jog įkvepiantis vaizdas už lango rytoj tiesiogiai priklauso

ir privalo žengti išvien.

nuo mūsų pasirinkimų šiandien. Pristatydamas 2021-ųjų baldų kolekciją, šis danų gamintojas demonstruoja itin atsakingą po-

Ypač ilga, net penkerių metų garantija atspindi gamintojo pasiti-

žiūrį į gamtą ir kuria ne tik kokybiškus, patikimus, bet ir tvarius

kėjimą savo produktu bei transliuoja pavyzdinę atsakomybę prieš

produktus. Gamindami surenkamus baldus, „Innovation Living“

klientus. Pasirinkę atsakingo gamintojo ilgaamžį gaminį, džiaugsi-

efektyviai sumažina transportavimo kaštus ir CO2 emisiją, be to,

tės ne tik estetika, bet ir žinojimu, kad jūsų namuose puoselėjama

užtikrina itin ilgą produkto gyvavimo ciklą – atskiros baldo deta-

tvaresnės ateities vizija!

lės gali būti lengvai keičiamos ar atnaujinamos. Sofų-lovų karkasus „Innovation Living“ gamina iš tvirto metalo – tai užtikrina patikimumą ir išskirtinį baldo ilgaamžiškumą. Tvaresnės ateities link baldų kūrėjai keliauja ir stipriai sumažinę plastiko naudojimą gamyboje ir baldų pakuotėse. O šiemet „Innovation Living“

Balandžio 19-24 d. interjero salonuose „Skandinaviški interjerai“ - naujosios „Innovation Living“ sofų-lovų kolekcijos sutikimo dienos. Renginio metu – 20 proc. nuolaida visiems„Innovation Living“ gaminiams.

pristato naujieną – iš 100 proc. perdirbto plastiko pagamintą ir Oeko-Tex sertifikatą turinčią trinčiai atsparią keturių spalvų audinių kolekciją „Vivus“. Naudodami vis daugiau perdirbtų medžiagų, „Innovation Living“ antram gyvenimui prikelia jau atitarnavusius

47

Ramybė ant marių kranto Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Justina Butkutė ir asmeninis archyvas

Pro Dano Macijausko ir Justinos Butkutės namų langus Svencelėje spindi Kuršių marios, į kiemą užklysta stirnos, o ankstyvais rytais žadina paukščiai. Ir nieko čia jiems netrūksta. Tik kartais Daną labai stipriomis emocijomis aplanko kelionių ilgesys ‒ tada jiedu traukia slides ar pačiūžas ir lekia ant ledo ar į mišką. Kol bangos vėl nurimsta ir grįžta ramybė.

48

49

Tapkite mūsų „Patreon“ remėju arba prenumeruokite elektroninį „Lamų slėnį“ už simbolinį 1 eur /mėn mokestį, o šalia įprastų žurnalo temų skaitykite specialiai jums sukurtą „Premium“ turinį!"

patreon.com/lamuslenis

52

– Pamenu, prieš kelerius metus įrašėme tinklalaidę apie Dano keliones ir pokalbį baigėme palinkėjimu – po ilgų blaškymųsi pagaliau surasti ramybę. Panašu, tas palinkėjimas ėmė ir išsipildė?

Danas: Štai – ji sėdi šalia manęs! Jei gerai pamenu, su Juste suartėjome visai netrukus po to įrašo. Buvome pažįstami ir iš anksčiau, kai ji kartą atvažiavo į Svencelę fotografuoti, o aš ten tuo metu pristatinėjau savo keliones ir fotografiją.

Bet tąkart tik persimetėme keliais žodžiais ir tiek. Vėliau, kai grįžęs iš vienos savo kelionių parašiau feisbuke, kad jau pavargau nuo visų blaškymųsi ir gal atėjo laikas susirasti mylimą moterį, Justė brūkštelėjo trumpą žinutę, pradėjome susirašinėti. Bet į pirmąjį pasimatymą nuėjome gal tik po metų... Ir po to pirmojo karto abu jautėmės keistokai. Neatrodė, kad galėtume būti pora. Antras kartas jau buvo šiek tiek geresnis, bet romantikos vis dar buvo mažai.

Justė: Man atrodo, tu labai neromantiškai pasakoji! ( Juokiasi.)

Danas: Bet juk taip neromantiškai viskas ir buvo! Justė net nesuprato, ko aš iš jos noriu, nes tiesiog nemoku bendrauti su moterimis. Vėliau persikrausčiau į Klaipėdą, Justė čia dažnai atvažiuodavo, vis susitikdavom, kol galiausiai supratome, kad kartu mums įdomu ir smagu.

– Ką gražaus atradote vienas kitame po tų nelabai vykusių pirmųjų pasimatymų?

Danas: Iš tiesų net nesame apie tai kalbėjęsi... Anksčiau bet kokie santykiai su moterimis man sukeldavo kažkokio neaiškaus nerimo. Ko gero, esu keistas žmogus, turiu savų keistenybių. Užmezgus santykius į galvą pradeda lįsti keistos mintys, imu kalbėtis su savimi, abejoti,

negaliu nusiraminti. O su Juste iškart pasidarė ramu. Praėjo pirmas mėnuo, antras, trečias – niekas nesikeitė, jaučiausi visiškai ramus. Mūsų santykiuose nėra audringų emocijų, viską darom kartu, jaučiuosi labiau suaugęs, nebe tas emocijomis degantis vaikis, tiesiog vertinu žmogų už tai, koks jis yra, priimu visus privalumus ir trūkumus. Justė apskritai yra ramybės įsikūnijimas. Be to, abu nežmoniškai mylim šunis. Gal nuskambės juokingai, bet žmones iš tikrųjų vertinu pagal tai, koks jų santykis su gyvūnais.

Ir jei matau, kad žmogus nemėgsta šunų, vargu ar mes būsim draugai... Tikiu, kad kartu esantys žmonės turi turėti savų keistenybių – jos padeda susišnekėti.

– Iš to, ką pasakojate, panašu, kad esate dar ir labai geri draugai.

Justė: Kai pirmą kartą sutikau Daną Svencelėje, mano galvoje nusipiešė toks nusipelniusio fotografo-keliautojo portretas. Kurį laiką su drauge sekėm jo veiklą socialiniuose tinkluose, žavėjomės jo darbais ir kelionėmis. Tiesą sakant, maniau, kad Danas – truputį sužvaigždėjęs, kad bendrauti su juo nebūtų paprasta.

Bet kai ėmiau savaitgalius leisti Klaipėdoje ir geriau jį pažinau, pamačiau, koks jis žmogiškas ir linksmas. Nežinau, kaip tiksliai tarp žmonių užsimezga artimesnis ryšys, ko gero, tai nutiko natūraliai.

Nebuvo jokių seilėjimųsi, aistringų meilės prisipažinimų, tikrai nesėdėjome sulipę kaip paaugliai. Viskas vyko paprastai, suaugėliškai.

Danas: Su Juste mums labai linksma.

Nėra dienos, kad nesijuoktume iki nukritimo vienas iš kito nesąmonių. Justė vis neleidžia man ramiai užmigti – tai šunį ant galvos uždeda, tai dar ką. Ir tie vaikiški juokeliai – labai geras santykių kuras.

53

– Meilė šunims ir fotografijai, ko gero, ne vieninteliai jus siejantys pomėgiai. Ką dar veikiate šiuo užsitęsusiu karantinišku laisvalaikiu?

Danas: Vasarą vis bandžiau priversti Justę pamilti jėgos aitvarus... Pasakiau jai tiesiai šviesiai, kad draugauti su kaituotoju pačiai nekaituojant – tiesiog neįmanoma. Laikui bėgant tai taptų didele santykių kliūtimi.

Justė: Bet juk yra daugybė moterų, kurios tiesiog sėdi ir laukia.

Danas: Taip, sėdi ir laukia ant kranto kokias devynias valandas ar daugiau...

Nes jei gerai pučia vėjas, tu visą laiką būni vandeny. Žinodamas, kad Justei nebūtų smagu visą tą laiką laukti ant kranto, bandau ir ją išmokyti. Ji labai nori mokytis, gal tik aš kartais persistengiu ją spausdamas, kad greičiau tobulėtų.

Justė: Kai pirmą kartą pamačiau, kas tie jėgos aitvarai, pagalvojau, kad nežinia kas turėtų nutikti, kad nustočiau bijoti.

Kurį laiką vis fotografavau, kaip Danas jais plaukioja, kol kartą pasiūlė: „Gal norėtum, kad ir tave kas nors pamokytų?“ Pamenu, jutau, kaip viduje viskas sukilo, bet sutikau.

Pamažu bandau prisijaukinti jėgos aitvarus, vis dar jaučiu baimę, bet tikiu, kad po truputį ją nugalėsiu. Pasirodo, bijau vandens ir gylio. Ir tai sužinojau tik išbandžiusi šį užsiėmimą, giliau įbridusi į vandenį. Man smagiausia, kai niekas manęs nespaudžia, kai pati brendu į vandenį ir darau, ką noriu.

O Danas mėgsta paspausti... Šitą santykių kampą dar reikėtų pašlifuoti! Užtai turim kitų bendrų pomėgių – slides, pačiūžas ar tiesiog tyrinėti Svencelės apylinkes.

Danas: Atrodo – ką čia tyrinėti, marios ir tiek! Bet kiek čia visko daug... Kartą beslidinėdami sutikome senyvo amžiaus vietinį vyrą, jis mus sustabdė ir gal valandą pasakojo įdomiausias istorijas. Sužinojome apie šį kraštą tiek, kiek turbūt per visą

56

gyvenimą patys nebūtume susirinkę. O ir patiems ką nors gražaus atrasti smagu. Štai įeini į mišką ir randi smėlio kopas... Jausmas – lyg būtum atsidūręs Nidoj. Beje, iki Nidos iš Svencelės šią žiemą buvo galima nueiti užšalusiomis mariomis. Pažįstami čiuožė sniego aitvaru. Tik aš, deja, tuo metu, kai į Svencelę pagaliau atpūtė vėjo, kaip tik buvau išvykęs...

Man be galo įdomu fotografuoti, kaip pamažu čia gimsta naujas miestelis. Gali būti, kad tai pirma naujai besiformuojanti gyvenvietė nepriklausomoje Lietuvoje.

Dar neseniai čia nebuvo nieko, o po poros metų Svencelėje turėtų išdygti keli šimtai namų. Mane visada žavėjo istorinė fotografija, mėgstu tyrinėti senovines nuotraukas. Tad ir čia stengiuosi viską išsaugoti savo archyve. Tiesiog vaikštom ir viską archyvuojam – ir kamera, ir mintimis.

Justė: O aš dar norėčiau kada nors pasodinti tave ant arklio... Labai mėgstu jodinėti, o Danas tik arklį pamatęs bėga tolyn!

Danas: Man atrodo, esu kažkur matęs, kaip arklys kažkam iš kanopos spyrė... ( Juokiasi.)

Justė: O aš esu mačiusi, kaip plaukiotojams su jėgos aitvarais visko nutinka...

– Danai, ar Justė yra pagrindinė priežastis, kodėl užkietėjęs keliautojas nuleido sparnus ir nustojo blaškytis?

Danas: Kelionės baigėsi ne todėl, kad sutikau Justę. Abu esame fotografai, abu galim dirbti bet kur, tad draugystės pradžioje dar spėjome kartu ir pakeliauti.

Prieš keletą metų buvau nusipirkęs kemperį ir vis svajojau su juo paklajoti, bet vis nerasdavau progos. O su Juste leistis į tokią kelionę buvo smagu. Susikrovėme jėgos aitvarus, pasiėmėme šunį ir iškeliavome iki Olandijos, nakvodavome aitvarų stovyklose. Vėliau dar buvo kelionė į Vietnamą. Tad keliauti mums abiem patinka.

Nustojau dėl kiek kitos priežasties...

57

Šita vieta – fantastiško grožio: tie saulėlydžiai, naktys, dienos, rytai, vakarai... Čia gera bet kuriuo paros ar metų laiku.

Pamenu, prieš porą metų ruošėmės išvykti. Tuo metu Klaipėdoje nuomojomės labai jaukų butą. O, kaip žinia, gyvenant dviese ima kauptis vis daugiau ir daugiau daiktų. Kuo jų daugiau – tuo sunkiau kur nors pajudėti. Būdamas viengungis nejutau jokio poreikio kaupti.

Tąkart išvykdami į kelionę savo butą užleidome kitiems žmonėms, tad visus daiktus teko pervežti kitur. Buvo nelengva... Supratau, kad visai nebenoriu su tais daiktais niekur daugiau kilnotis, noriu padėti tašką ir kurti savo namus. Tad šiemet pats didžiausias kelionių inkaras ir stabdis buvo tai, kad viską, ką tik turėjau – visus finansus, energiją ir laiką – paskyriau tam, kad pagaliau turėtume savo namus.

Ir mes pagaliau apsigyvenome Svencelėje!

– Kodėl Svencelė, ne Klaipėda ar kita vieta?

Danas: Svencelė buvo mano užmojis. Devynerius metus čia nuolat važinėju. Iš pradžių važiuodavau porą kartų per metus, paskui vis dažniau ir ilgiau čia užsibūdavau, pradėjau fotografuoti, buriuoti, prie marių praleisdavau ne tik vasaras, bet ir pusę rudens, pavasario... Gal prieš trejus metus pasakiau sau, kad labai norėčiau čia namų. Tiesiog sėdėjau ant marių kranto, žvelgiau į tolį ir negalėjau atsigrožėti vaizdais. Šita vieta – fantastiško grožio: tie saulėlydžiai, naktys, dienos, rytai, vakarai... Čia gera bet kuriuo paros ar metų laiku. Ir štai pasitaikė proga, griebiau ją už uodegos ir dabar pro savo langus matom marias. Visą rudenį klausėm, kaip naktimis antys ir gulbės šnekasi, grožėjomės, kaip aplink stirnos laksto. Tai pati geriausia vieta gyventi kartu su gamta. O man visų svarbiausia, kaip jaučiuosi emociškai, kaip esu arti gamtos.

Nesu miesto, pramogų, vakarėlių žmogus. Todėl ir Svencelė...

Justė: Ir gal dar todėl, kad čia jėgos aitvarai. ( Juokiasi.)

Danas: Taip! Visai pamiršau! Gerai, kai gali savo kieme aitvarą išskleisti ir bristi į marias.

– O tave, Juste, ar lengva buvo įkalbėti?

Justė: Ko gero, nereikėjo įkalbinėti. Kol kas susidūriau tik su vienu iššūkiu ‒ kai teko namuose keturias dienas likti vienai. Nesu pratusi prie gyvenimo užmiestyje, juk visą laiką gyvenau Kauno centre, o Svencelėje kol kas dar labai mažai žmonių, tad ta absoliuti tyla už lango naktį nebuvo labai jauki. Užtai kaip vyšnios ant torto laukiu vasaros. Kai gyvensime praktiškai geriausioje vietoje, tik jaukiai ir patogiai savo namuose.

58

Danas: Iš tiesų būtent dėl to, kad čia beveik nėra žmonių, Svencelėje gyventi visiškai saugu. Man taip patinka tas tylu tylu. Išleidžiu šunį vakare į lauką ir klausau tos tylos ar paukščių čiulbesio. Jokių barų, mašinų, geležinkelių – nieko čia nėra.

– Panašu, kad ir karantinas šiame krašte buvo kiek kitoks?

Danas: Neįsivaizduoju geresnės vietos praleisti karantiną. Man miesto net nereikia, juolab kad jame viskas buvo uždaryta, tad čia net ir veiklos buvo kur kas daugiau. Galim ant ledo vaikštinėti, slidinėti, pačiūžomis čiuožinėti. Tik viena bėda... Labai norėčiau kreiptis į Vėjo dievą ir paprašyti jo šiek tiek to vėjo atpūsti čia... Kartais atrodo, kad ir jam šiemet karantinas – Svencelėje dar niekada nebuvo taip ramu.

O juk kraustydamasis galvojau, kad tik hidrokostiumą čia ir tedėvėsiu.

Visos žiemos, pavasariai, rudenys čia būdavo vėjuoti. Tik ne šiemet...

– Už tai turėjote užtektinai laiko savo naujiems namams. Ir panašu, kad juos kūrėte su didžiuliu įkvėpimu ir meile. Kokie jie išėjo?

Justė: Manau, jie niekada nenustos kūręsi.

Danas: Tu juos tikrai visada kursi – naujomis detalėmis, smulkmenėlėmis, vazelėmis... O aš norėjau tiesiog nusipirkti namus, minimaliai juos įrengti ir tiesiog gyventi. Pamačiau kažkur betonines grindis – nusprendžiau pats tokias pasidaryti. Nei priemonių turėjau, nei jutubo per daug žiūrėjau – ėmiau ir išliejau. Ir, aišku, jas bus būtina perdaryti... ( Juokiasi.) Nenorėjom samdyti interjero dizainerio, norėjome viską kurti patys – iš jausmo. Laimė, vienas bičiulis, pradedantis kūrybingas baldininkas, kantriai įkalbėjo, kad namams būtina gera virtuvė. O juk norėjom bet kaip, kuo pigiau. Galiausiai pradėjom ieškoti inspiracijų, galvoti, kaip tame mažame plote sutalpinti viską, kas svarbu. Taip gimė mūsų labai graži virtuvė su integruotais laiptais ir įvairiausiais stalčiais.

O detalių meistrė Justė ją dar labiau pagražino.

Justė: Kai namuose dar tik vyko statybos, įėjusi vidun jau matydavau, kur kokios vazos reikėtų, kur koks fotelis derėtų... O Danas tiesiog raudonuodavo iš pykčio – kokios vazos, ką tu sau galvoji?!

Galiausiai iš mūsų išėjo puiki komanda – jis galvodavo apie esmines detales, o aš – kaip erdvėms suteikti jaukumo. Gal porą metų buvau telefonu žaidusi namų dekoravimo žaidimus, todėl sužinojusi, kad savo vizijas ir svajones galėsiu įgyvendinti tikruose mūsų būsimuose namuose, tiesiog tirpau iš džiaugsmo.

Danas: Kur čia neraudonuosi, kai viską iki paskutinio cento sumerki į kokius laiptus, o Justė siūlo dar vieną vazą nusipirkti! Aišku, juokauju, nes iš tiesų to proceso metu puikiai susidainavom. Ir mūsų namuose nėra nieko tobulo, lygaus. Viskas kreiva, šleiva, dažyta nenudažyta. Bet viskas mums gražu, meniška. Naujausias mano kūrinys – drabužių spinta. Išsikėliau misiją ją sumeistrauti iš to, ką rasiu namie ar statybvietėje aplink namą. Ir štai stovi. Beje, turėčiau pažymėti, kad šiaip jau esu kompiuterio žmogus ir tokių darbų gyvenime nebuvau dirbęs. Tiesiog vieną dieną kompiuteris ėmė ir atsibodo, o namų rengimas tapo tikra meditacija. Pamenu, stovėdavau lauke, pjaudavau lentą ir jusdavau visišką pilnatvę.

59

60

– Gal tai – ir būdas atrasti laiko tik sau?

Danas: Laiko sau man norisi labai retai. Gal kelis kartus taip yra nutikę, kai kažkas viduj sprogsta, bet užtenka trumpai vienam pabūti ir vėl norisi kartu. O Justė man niekada nėra sakiusi, kad nori pabūti viena.

Justė: Taip, iš tiesų retai būnam atskirai. Nors manau, kad kartais santykiams to reikia.

Danas: Man net pačiam keista, kad mes tiek daug laiko leidžiame drauge. Su niekuo gyvenime nesu praleidęs tiek laiko, kiek su Juste!

Net su mama vaikystėje tiek nebūdavau, kaip su tavimi! Mes ir pasivaikščioti, ir į parduotuvę, ir į mišką, ir į vandenį kartu... Įdomiausia, kad manęs tai visiškai neerzina. Na, gal tik retkarčiais. Bet pasierzini dešimt minučių ir vėl viskas gerai. Ir dabar, kai Justė ruošiasi porai savaičių išvykti, man jau neramu. Jau visai nebenoriu...

– Na, o ko pasiilgote iš ikikarantininio gyvenimo?

Danas: Gal tik vienintelio dalyko: kai atsidarai „Skyscanner“ tin-

klalapį, randi pigius skrydžio bilietus ir kitą dieną kur nors išskrendi...

Dauguma mano kelionių taip ir įvykdavo. Nieko daug neplanuojant, vedant emocijoms. O dabar taip nebegaliu, nes tenka daug planuoti, galvoti, skaičiuoti. Be to, dešimt metų turėjau nuolatinį darbą – retušuodavau amerikietiškų vestuvių nuotraukas. Ištikus karantinui, jo nebeliko. Dingo ir saugumo jausmas.

– Turėjo būti emociškai sunku išgyventi tą pokytį?

Danas: Labai... Aš vis dar kovoju su savimi. Diena gali būti pati gražiausia, bet ateina vakaras ir mane pradeda kankinti jausmas, kad noriu dabar būti vandenyje, sėdėti ant bangos, jausti į veidą pučiantį vėją, nuo druskos perštinčią saulėje įdegusią odą, būti susitaršiusiais druskinais plaukais... Tas jausmas gali iššaukti isteriją. Net nesuvokiau, kad taip mėgstu keliauti, kol iš manęs to neatėmė.

– Kas padeda tuos jausmus nuraminti?

Danas: Sportas, aktyvi veikla. Prieš porą dienų ir vėl buvo apėmęs tas jausmas. Tuo metu dirbau Molėtuose, nakvoti apsistojau pas seserį. Ir staiga telefone matau, kad į Svencelę užpūtė vėjas, vieni draugai ten su aitvarais skrenda, kiti išvis kokiam Keiptaune... Ir pradėjo čiuožti stogas. Tada prisiminiau, kad bagažinėje turiu įsimetęs slides.

Susisodinau sūnėnus ir išvažiavom ant kalniuko. Dvi valandas paslidinėjom ir įtampa atsileido. Norint nurimti, reikia aktyvios veiklos bent du kartus per dieną. Juk visą laiką keliaudavau su sportu – tai banglentės, tai jėgos aitvarai, tai kalnai... Gal todėl sportas ir iki šiol yra pats geriausias vaistas.

61

„Heavs“: pavadinkime tai projektu Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Lina Jushke

Būgnininkui, vienam iš grupės „Freaks on Floor“ įkūrėjų Rokui Beliukevičiui prireikė ne vienų metų pakilti iš saugios ir ne taip ryškiai apšviestos scenos gilumos ir stoti prie pagrindinio mikrofono jau kaip solinio projekto „Heavs“ kūrėjui. Kol kas pats Rokas nesuka galvos, kur jį tai nuves. Bet pakalbėti apie pirmąjį „Heavs“ koncertą – pats geriausias metas!

– Pavasaris – puikus laikas pirmajam koncertui...

– Anksčiau ar vėliau jis įvyks. Kol kas nesu numatęs tikslios datos, ypač atsižvelgiant į dabartinę keistą pasaulio situaciją. Kuriu naują muziką ir kartu ramiai ruošiuosi pirmajam tikro garso pasirodymui. Man tai bus visiškai naujas iššūkis, apie kurį pagalvojus kaskart nukrečia malonus šiurpulys. Viena yra įrašinėti muziką studijoje, kai turi daug laiko ir jaukiai sau dirbi, gali kažką įrašyti iš naujo ar pasidaryti kavos pertraukėlę. O čia prieš akis valanda gyvo pasirodymo, kai esi tik tu pats, čia ir dabar. Žinoma, turiu baimių, bet, manau, kol ši mintis mane vis dar veža, reikia tai ir daryti.

– Ar jau įsivaizduoji, kur norėtum koncertuoti?

– Mintyse kelios vietos. Viena tinkamiausių erdvių tokiam pasirodymui man atrodo „Muzikos salė“ Vilniaus knygų mugėje. Tai labai stiprus muzikinis renginys, kuriame groja pati įvairiausia muzika, pastatyta profesionali scena, puikus įgarsinimas, galima įgyvendinti įvairias vizualizacijas. Kaip tik ten lankiausi prieš išleisdamas pirmąjį savo kūrinį „Be There“, ten ir pagalvojau, kad tai būti puiki vieta pradėti. Žinoma, visada galima koncertuoti baruose, restoranų terasose, bet tokiose vietose nėra galimybės savo muzikos atskleisti maksimaliai gerai, taip, kaip norėtųsi.

– Ar buvo sunku iš scenos gilumos išeiti į priekį, pakilti nuo būgnų ir stoti prie pagrindinio mikrofono?

– Aš visą gyvenimą groju būgnais ir man tai be galo smagu ir įdomu. Būdamas būgnininku dažniausiai ir esi kažkur scenos gale, nes taip tiesiog patogiau akustiškai, o ir vaizdas scenoje žiūrisi geriau. Žinoma, būgnininkas sulaukia mažiau publikos dėmesio, bet man tai niekada netrukdė.

Kita vertus, šalia visada buvo daug kūrybos. Gal klausydami grupės „Freaks on Floor“ koncertų žmonės ir girdėdavo tik dainuojantį Justiną Jarutį, bet iš tiesų mes su Justu viską darydavome kartu: ir dainas kartu rašydavome, ir kartu jas įrašinėdavome, tai būdavo bendras kūrybinis procesas, juk abu esame grupės įkūrėjai. Ir ta kūrybinė dalis man be galo svarbi – kokius kūrinius išleisime, kaip juos atliksime. Niekada net nesusimąstydavau, kad žmonės mane mato tik grojantį būgnais...

Tai suprantu tik dabar, praėjus daugeliui metų.

Vienu metu atėjo etapas, kai turėjau sukaupęs muzikos, kurią norėjosi kažkaip įprasminti. Justinui tuo metu gimė dukra, jis pradėjo kurti kiek švelnesnę muziką, išleido savo pirmąjį solinį albumą, o naujam „fryksų“ albumui dar nebuvo natūralaus poreikio. Niekada ir nesiekėme tapti grupe, kurios kūriniai nuolat suktųsi komercinių radijo stočių eteryje, supratome savo kaip grupės ribas ir mums buvo daug smagiau išlikti tokiems, kokie esame, turėti savo auditoriją, surengti kelis koncertus per metus, kai jau tikrai turime ką pasakyti.

Tuo metu su žmona išvažiavome į Meksiką, ten susituokėme ir praleidome porą mėnesių keliaudami. Būdamas ten ir jau grįžęs vis bandžiau sau atsakyti į klausimą, ką iš tikrųjų noriu veikti gyvenime. Gal dirbti kitą darbą ar pradėti savo verslą?

Kol galiausiai supratau, kad neverta savęs apgaudinėti. Aš kuriu muziką ir būtent tai noriu daryti ir toliau. Atsiduoti tam maksimaliai, be jokių išlygų. Susitariau pats su savimi tiesiog eiti ir dirbti. Ir ėjau. Kasdien ryte atsirakindavau studijos duris, net nesvarstydamas, ar šiandien bus įkvėpimo, ar ne, tiesiog eidavau į darbą ir kurdavau muziką.

Pradžioje net nemąsčiau apie solinį projektą, įsivaizdavau, kad mano kurtas dainas atliks kažkas kitas. Tik pamažu pradėjęs niūniuoti tuos kūrinius ėmiau galvoti, kad nėra taip jau blogai... Nesu kietas vokalistas, bet man ir neįdomu tokiam būti, nes visi esame skirtingi. Kaip pasakė vienas kolega, jei jau moki kalbėti – gali ir dainuoti. Juolab, esi muzikantas, vadinasi, ir klausą vienokią ar kitokią turi. Taip viskas ir prasidėjo.

Reikėjo daug kartų perlipti save, kai jau nusprendžiau dainuoti. Draugas rekomendavo įrašų studiją Londone – rašau jiems laišką, o galvoje vis sukasi mintis: „Kodėl tu tai darai?..“ Bet toks jau esu – jei nusprendžiu, atsiduodu tam šimtu procentų. Todėl nenorėjau eiti pas pažįstamus prodiuserius, atsargiai pasibandyti – norėjau taip, kaip man atrodė geriausia. Tai ir buvo didžiausia motyvacija.

63

Į Londoną atskridau diena anksčiau, užsukau apsižiūrėti studijos „Octagon“ ir iškart pradėjau teisintis, kad nesu dainininkas – aš būgnininkas. Bet greit supratau, kad niekam tai neįdomu. Jiems tiesiog patiko mano muzikinis projektas. Visą muziką, išskyrus bosinę gitarą, įrašiau pats ir ta savaitės patirtis mane be galo įkvėpė.

Grįžęs iš Londono išleidau pirmąjį savo kūrinį „Be There“, vėliau pasirodė „Forever“, taip pamažu gimė ir pirmasis EP. Kurdamas supratau, kad pačios geriausios dainos yra tos, kurias parašai iškart, kai tik į galvą ateina aiški mintis ar trumpas fragmentas, gal tik vienas stulpelis. Tai šias akimirkas reikia užfiksuoti, o ne sėdėti ir metus poliruoti vieną dainą, kol nugludinsi ją taip, kad net nebeatsiminsi, apie ką ji buvo ir kodėl apskritai atsirado.

– Gal kiek ankstoka klausti, bet vis dėlto – ar įsivaizduoji savo dainas skambant dideliame stadione tūkstančiams žmonių?

– Kodėl gi ne? Žinoma, savo muziką vertinti labai sudėtinga. Bet viena, ką tikrai žinau – kad aš visa tai darau natūraliai, tiesiog toks esu, taip matau pasaulį ir muziką, taip kuriu. Ir jeigu tai patiks didesnei auditorijai, jei kada nors galėsiu surengti didesnį koncertą – kodėl ne! Žinoma, kad visa tai išsirutuliotų į kažką didesnio, reikia įdėti daug darbo. Man įdomu gilintis į muzikos sklaidą nepainiojant to su tuščiu kalbėjimu apie save. Noriu, kad pirmame plane būtų mano muzika, jaučiuosi atsakingas už tai, ką paleidžiu į eterį.

66

Man įdomu gilintis į muzikos sklaidą nepainiojant to su tuščiu kalbėjimu apie save. Noriu, kad pirmame plane būtų mano muzika, jaučiuosi atsakingas už tai, ką paleidžiu į eterį.

– Ar kada esi susimąstęs, kad solinės tavo ir Justino Jaručio karjeros galėtų jus atitolinti, o gal net kada nors paversti konkurentais? Juk iki šiol vienas kitą šiltai vadinate „broliais“?..

– Niekada nejutau baimės, kad žmonės atitols. Nei draugai, nei mylimieji. Yra geras posakis: jei myli, turi paleisti. Tikiu, jei tarp žmonių egzistuoja chemija ‒ ji niekur nedings. Juk dažnai geriausi draugai būna tie, kurie net susimatę vos porą kartų per metus jaučia tokį stiprų ryšį, kad iškart gali pasakyti, kaip kitas žmogus jaučiasi.

Su Justu mes nuo vėlyvos paauglystės esame kartu praleidę tiek laiko ir išgyvenę tiek įvairių muzikinių ir gyvenimiškų etapų, kad to negali tiesiog imti ir taip paprastai nurašyti. Tai, kad pradėjome solines karjeras, manau, mums net padėjo išlikti geresniais draugais. Jei privalėtume kasdien susitikti, mėgintume per prievartą įrašyti naują „fryksų“ albumą, santykiams tai tikrai nepadėtų. Viskame turi būti ugnelė, turi jaustis užsivedęs, o jei jau prasideda „reikia“, vadinasi, tikrai nereikia. Man daug smagiau, kad mus sieja kartu užaugintas projektas, kad per tiek metų nedarėme nieko prieš savo norą. Žinoma, būta visokių etapų: pavyzdžiui, kai Justas pradėjo savo solinę karjerą, aš išvažiavau į Meksiką, jis čia įrašinėjo dainas su kitais, kurį laiką ilgokai nesimatėme, gal kažkur ir nesusikalbėjome. Bet juk smagu pereiti įvairiausius etapus ir tiesiog toliau gyventi. Štai šią savaitę buvome susitikę, dalinomės požiūriu apie muziką, jos pateikimą, sklaidą, pasakojome vienas kitam, ką šiuo metu kuriame. Justas labai broliškai mane palaikė, kai išleidau savo dainas, davė gerų patarimų, pareklamavo mano muziką, net jei ji ne visada jam patiko. ( Juokiasi.)

Taip viskas gyvenime ir sukrenta. Žinoma, gali visko nutikti, gal kada nors ir nutolsime, bet noriu tikėti, kad tas stiprus broliškas ryšys neatsiranda be pagrindo, vadinasi, ir dingti jam nebus taip lengva.

67

69

Bet kokioje veikloje būna geresnių ir blogesnių laikų.

Bet jei esi sau atviras, esi savo vietoje tiesiog jautiesi laimingas.

– Ar esi žiūrėjęs režisieriaus Damieno Chazelle’o filmą „Whiplash“ apie jauną būgnininką ir jo santykį su griežtu mokytoju? Pastebėjai jame kokių nors panašumų su savo paties jaunystės metais?

– Net ėjau į filmo premjerą! Tik man kaip būgnininkui šis filmas labai nepatiko... Jis nėra blogas, tik tuo metu buvau be galo paniręs į grojimo būgnais techniką ir pastebėjau daug vietų, kur akivaizdžiai matyti, kad aktorius nėra tikras būgnininkas. Vienintelis panašumas, priminęs mano paties studijų metus Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, – tai itin griežto dėstytojo personažas. Filme pasakojama apie senąją būgnų mokyklą, paremtą griežtu auklėjimu ir mokinių baime: „Aš tave sudirbsiu kartą, antrą, trečią... Orkestrui tu nereikalingas! Apskritai neturi ritmo jausmo...“ Žinoma, dabar tai atrodo juokinga, bet kai mokiausi, juokinga tikrai nebuvo. Mūsų orkestro vadovas buvo tvirtas ir įdomus žmogus, bet įsivaizduok, ką reiškia suvaldyti 40 jaunuolių!

Kalbant apie filmus, man labai patinka „Birdman“. Šio filmo siužetas neturi nieko bendra su būgnais, bet visas jo garso takelis įrašytas būgnais žymaus ir mano labai mėgstamo muzikanto Antonio Sanchezo. Šio filmo galėčiau tiesiog klausyti.

– O kaip tu pats tapai būgnininku?

– Mano tėtis grojo gitara, repetuodavo mūsų namų rūsyje su savo jaunystės laikų grupe, būgnai man kažkaip visada labai patiko. Po to atėjo etapas, kai gyvenime nebuvo visiškai jokios muzikos, tik įvairūs būreliai, sportas. O kai muzika sugrįžo, panorau ir pats išmėginti būgnus. Įstojau į konservatoriją ir tai tapo mano gyvenimu. Savo kambaryje turėjau būgnus ir mūsų kaimynai tikrai žinojo, kad kartais namuose pagrojama...

Laimė, mums kažkaip pasisekė ir jie buvo supratingi žmonės.

– Ar Lietuvoje tarp jūsų, būgnininkų, egzistuoja konkurencija?

– Iš tiesų būgnininkų nėra taip jau mažai. Gal tik nedaug tokių, kurie tęsia, ką kažkada pradėjo. Vieni groja su žinomais atlikėjais, juos galima dažniau pamatyti per televiziją, bet yra nemažai ir tokių, kurie pasuko į orkestrus ir pasirinko klasikinį kelią. Žinau, kad konkurencija tikrai egzistuoja, tik man niekada neteko jos pajusti. Be galo gerbiu visus kolegas, kurie sugeba suktis iš savo amato ir neverkšlena. Ir man gyvenime yra tekę imtis papildomų darbų, dirbti su įgarsinimu, studijos nuoma ar užsiimti kitomis vei70

klomis, bet visada suprasdavau tą patį – kad save tiesiog apgaudinėju.

Privalau daryti tai, ką tikrai mėgstu. Juk bet kokioje veikloje būna geresnių ir blogesnių laikų. Bet jei esi sau atviras, esi savo vietoje ‒ tiesiog jautiesi laimingas.

– Ar tavo kelyje pasitaiko kūrybinių duobių?

– Jų yra visą laiką. Turbūt vienintelis receptas, kaip tų duobių išvengti – tai eiti ir dirbti. Tikrai nesakau, kad kuriu be jokio atokvėpio.

Bet man padeda tai, kad kelias valandas per dieną visada skiriu kūrybai. Bent jau einu į studiją, įsijungiu aparatūrą, pasistatau mikrofoną.

Jei jau visai nieko neišeina, nekankinu savęs, ateinu kitą dieną. Svarbu palaikyti darbinį ritmą, būti procese visą laiką. Juk labai lengva pasimauti ant įkvėpimo kabliuko, pradėti dejuoti, kad to įkvėpimo nėra, kad man liūdna, sunku, nesikuria, nežinau, kokia mano žinutė klausytojams... Tai visiškas prisimąstymas. Ir, manau, jis pagauna labai daug kūrybingų ir gabių žmonių. Juk nebūtina leisti vien hitų, egzistuoja pačių įvairiausių muzikinių stilių ir visai nėra reikalo pataikauti auditorijai.

– Bet, sutik, anksčiau ar vėliau dauguma dainininkų natūraliai ima pataikauti publikai. Apetitas išauga begrojant...

– Sutinku ir manau, kad kaip ir bet kokioje kitoje srityje svarbiausia atrasti balansą. Jei jauti, kad sukūrei kažką labai kabinančio, pavyzdžiui, akustinę dainą, ir žmonėms visiškai užtenka tavo gitaros ir vokalo, tai turbūt natūralu, kad pabandysi įrašyti dar vieną tokią pat. Gal tai ir bus tavo varikliukas.

Bet tas aklas pataikavimas... Tai kiekvienam atlikėjui sudėtinga dilema. Manau, svarbiausia suprasti, kad muzikos kūrimas yra darbas. Kai nuolat tai darai ir treniruojiesi, suteiki sau žymiai daugiau galimybių.

– Gal apie tai ir žodis „Heavs“ – žodžių heavy ir heaven derinys (liet. sunkus ir rojus)?

– Gerai pataikei. Šis žodžių žaismas iš tiesų rezonuoja. Pamenu, kai galvojau pavadinimą, atrodė, galvą nusilaušiu... Jau reikėjo siųsti savo kūrinius, o aš dar neturėjau nieko sugalvojęs. Mintyse sukosi ir skaičiai, ir kažkokios įmantrios frazės, ir dar kažkas, kol staiga iškilo „Heavs“ – žodžių derinys, kuris tiesiog puikiai skamba. Kas tai – grupė ar pseudonimas? Vadinkim tai projektu!

71

72

73

PRENUMERUOK POPIERINĮ „LAMŲ SLĖNĮ“ ČIA IR DABAR! LAMU-SLENIS-SHOP.MYSHOPIFY.COM/ COLLECTIONS/PRENUMERATA

74

75

Suvaldytas dizainas Baldo pajautimas, aiškios formos, natūralios medžiagos, vientisumas – tai pagrindiniai 2020-ųjų vasarą gimusio prekės ženklo „Petra Madalena“ estetikos bruožai. Pasirinkusi netradicinį, sunkesnį kelią – nesieti savo kūrybos su konkrečiu asmeniu ir neatskleisti savo tapatybės, – baldų dizainerė pabrėžia, kad pats sudėtingiausias, bet kartu ir pats įdomiausias jos kūrybinio kelio aspektas – tai idėja.

76

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Linas Masiokas Modelis: Gabrielė Rimkutė Baldai: PETRA MADALENA Stilius: Ieva Dainytė Makiažas, plaukai: Eva Marija Šidlauskaitė

77

„Aš bandau eiti prieš srovę ir noriu, jog žmonės įsigytų baldus, kurie jiems kelia malonią emociją, o juos sukūręs subjektas nebūtų gvildenamas kaip esminis.“

78

– Pasirinkote dar neatskleisti savo tapatybės viešai.

Kodėl?

– Dėl dviejų dalykų. Pirma, esu tikra, kad paslaptis, bet kokia intriga kūrybinėje veikloje suteikia žavesio.

Antra, manau, kad šiais laikais visi labai garsiai šneka ir mėgsta save išaukštinti ‒ dažnai tai daro, nes neva taip reikia norint būti sėkmingam, ypač versle. Natūraliai kūrinio vertė tampa tiesiogiai proporcinga kūrėjo įvaizdžiui visuomenėje, o tai ne visuomet teisinga. Tada žmonės perka daiktus, nes jiems patinka ne daiktai, o juos sukūrę žmonės. Aš bandau eiti prieš srovę ir noriu, jog žmonės įsigytų baldus, kurie jiems kelia malonią emociją, o juos sukūręs subjektas nebūtų gvildenamas kaip esminis.

– Petra Madalena – ar šis pa(si)vadinimas turi ypatingą reikšmę?

– Petra Madalena yra personažas, kuriuo yra kuriama visa šio prekės ženklo istorija. Jei kalbant apie tiesioginę reikšmę – jos nėra. Tai tiesiog žavus žodžių skambesys.

– Kaip pasirinkote būtent baldų dizainą? Rodos, ši sritis neretai balansuoja tarp dizaino ir praktiškumo ribos. O gal nebūtinai?

– Tiesa sakant, nelabai turėjau iš ko rinktis. Mintys sukosi tik apie tai. Nežinau, ar esu kada nors pagalvojusi apie kostiumų, automobilių, grafinį ar kokį kitą dizainą.

Jaučiuosi savo vietoje kurdama baldus.

Kalbant apie praktiškumą – kiekviename kontekste suvokiame jį vis kitaip. Žinoma, baldas turi atrasti sau vietą, tačiau gyvenime pirmenybę skiriame emocijoms, dažnai apie tai net nepagalvodami. Įsigyjame baldus, kurie mums teikia džiaugsmą, pasitenkinimą ar gal net statusą. Tad tas praktiškumas ‒ labai antraeilis dalykas.

Man asmeniškai truputį nuobodu žiūrėti į baldus tik iš praktinės pusės arba remtis ja didžiąja dalimi. Visgi suprantu, jog visi mes esame skirtingi, ir jeigu žmogui reikia baldo dėl praktinių sumetimų – suprantama.

– Kaip apskritai savyje atradote vizualumo gyslelę?

– Kai buvau paauglė ir tėvai įsigijo skaitmeninį fotoaparatą – iš namų be jo neišeidavau. Rengdavome fotosesijas su draugėmis įvairiausiose vietose, tad kurdavau įdomias kompozicijas, pastebėdavau detales. Taip pat kurį laiką dirbau samdomą darbą įmonėje, kurioje susipažinau su kūrybos industrija ir labai įdomiais žmonėmis, jie padarė didelę įtaką žengiant šiuo kūrybiniu keliu.

79

– Jūsų kuriami baldai – kokie jie?

– Manau, jog kūrybos estetiką labai sunku apibūdinti žodžiais. Arba pajauti, arba ne. Mano kuriami baldai yra mano grožio sampratos išraiška. Aiškios formos, natūralios medžiagos, vientisumas – galbūt tai.

– Žvelgiant į jūsų kūrinius atrodo, kad juose nėra nereikalingų detalių. Kas ateina pirmiau – dizaino, formos idėja ar medžiagiškumas?

– Idėja. Tai pats sudėtingiausias aspektas, bet kartu ir pats įdomiausias. O medžiagų šiais laikais gali rasti kokių tik tavo širdis geidžia, didesnis iššūkis – meistrystė.

– Jūsų kuriami objektai – masyvūs, bet kartu grakštūs. Kas tampa jūsų dizaino atspirties tašku?

– Ta pati estetika ir jausmas, kad baldas turi būti suvaldytas.

Kitaip tariant, jis turi tilpti galvoje, kiekviena jo detalė turi būti ištobulinta.

– Papasakokite plačiau apie keletą iš šiuo metu pristatomų objektų. Kokias istorijas jie nešasi? Kokiose erdvėse kiekvieną jų įsivaizduojate?

– Pagrindinę mano baldų kolekciją sudaro kėdė iš beržo faneruotės, stalas su įdubimu, staliukas, dengtas italų architekto ir dizainerio Ettore Sottsasso kurta faneruote, ir nerūdijančio plieno staliukas.

O istorijas savo namuose ar kitose erdvėse mes susikuriame patys. Vieniems kėdė gali simbolizuoti asmeninę erdvę, kurioje žmogus skiria laiko sau. Kitiems tai erdvė svečiams, draugams, verslo partneriams ir panašiai.

Idealiausia erdvė – tuščia erdvė.

Bet kas geriausiai atsiskleidžia tuštumoje ‒ žmogus, baldas, meno kūrinys. Jei atsiranda per daug garsų, spalvų, žinučių – mes nebematome grožio. Taip pat suprantu, jog idealių namų nebūna, tad svarbiausia surasti baldui vietą, kurioje jis galėtų „kvėpuoti“ ir visapusiškai atsiskleisti.

80

„Mano kuriami baldai yra mano grožio sampratos išraiška. Aiškios formos, natūralios medžiagos, vientisumas“

81

„Ši filosofija mane pakylėja ir manau, kad tai galima įžvelgti ir mano kūriniuose. “

82

– Skaičiau, kad didžiausias jūsų įkvėpimas – dizaino istorija.

– Aš esu labai racionalus žmogus. Mėgstu daug galvoti, įsivertinti, išbandyti. Įkvėpimas man neateina žiūrint į banguojančią jūrą, lydint saulėlydžius ir panašiai (nors tai ir labai gražiai skamba). Kūryba yra beprotiškai sudėtingas darbas, kuriame kiekvienas turi pasirodyti unikalus. Todėl mane įkvepia istorija, dizaineriai, pakeitę baldų industriją, požiūrį į ją. Analizuoju jų sukurtus daiktus, medžiagiškumą, techniką, estetiką. O po šio vizualinio pertekliaus ateina ir įkvėpimas.

– Kas, jūsų akimis, yra geras, laikui nepavaldus dizainas?

– Baldas, kuriam negalioja tuo metu vyraujantys mados standartai.

– Koks dizainas jus pakylėja? Ar egzistuoja Petros Madalenos dizaino filosofija?

– Manau, jog baldų dizaino industrijai didžiausią įtaką padarė bauhauzo judėjimas, kuriame estetika tapo tiek pat svarbi kaip ir baldo funkcionalumas. Šis judėjimas išmokė žmones atsigręžti į baldų dizainą kaip į meno šaką, išryškindamas geometriją, paprastumą bei natūralias medžiagas. Ši filosofija mane pakylėja ir manau, kad tai galima įžvelgti ir mano kūriniuose.

83

STILIUS

Nuotraukos: „Ermenegildo Zegna“ archyvas

Šiuolaikinio vyro spintoje – balansas Naujai apibrėžti šiuolaikinio vyro spintą, bet ir nepamiršti šaknų – italų prekės ženklas „Ermenegildo Zegna“ kuria tradicijas puoselėjančiam, tačiau modernumą labiau už viską vertinančiam vyrui. Šiltąjį sezoną prekės ženklas pasitinka šlovindamas patogumą ir universalumą, o kartu mums primena, kad kiekvienas įvaizdis, net ir pats patogiausias, turėtų nepamiršti elegantiškų akcentų.

ŠVARKAS

ŠORTAI

SPORTINIAI BATELIAI

„ERMENEGILDO ZEGNA“, 1839 EUR

„ERMENEGILDO ZEGNA“, 419 EUR

„ERMENEGILDO ZEGNA“, 559 EUR

Klasikinis siluetas, tiksiantis bet kuriai progai. Jame tobulai sudera natūralus linas, vilna ir šilkas, o šiam deriniui meistriškai akompanuoja Velso princo garbei pavadintas raštas. Itin patogus, judesių nevaržantis, bet ir puošnus drabužis.

Lengvi ir patogūs klasikinio kirpimo natūralaus lino šortai idealiai tiks šiltoms vasaros atostogų dienoms ir vakarams. Švelni nepretenzinga smėlio pilka bus lengvai derinama su bet kuriuo jūsų spintos drabužiu.

„Ermenegildo Zegna“ vizitine kortele jau spėję tapti sportiniai bateliai nepamiršta elegancijos. Šie iš grubaus drobinio audinio sukurti sodriomis odinėmis detalėmis puošti batai idealiai užbaigs bet kurį įvaizdį. Galite rinktis iš kelių skirtingų spalvų variantų.

STILIUS

Nuotraukos: „Ermenegildo Zegna“ archyvas

Stiliaus, komforto ir elegancijos dermė Ką šiandien reiškia būti vyru? – kadais savęs paklausė prekės ženklas „Ermenegildo Zegna“, o su šiuo klausimu prasidėjo dialogu paremta ir daugiau nei šimtą metų besitęsianti kelionė, subūrusi glaudžią stilių ir komfortą dievinančių vyrų bendruomenę.

Pavasario naujienų ieškokite parduotuvėje „Ermenegildo Zegna“ Didžioji g. 28, Vilniuje

LIEMENĖ

POLO MARŠKINĖLIAI

BEISBOLO KEPURĖLĖ

„ERMENEGILDO ZEGNA“, 2289 EUR

„ERMENEGILDO ZEGNA“, 259 EUR

„ERMENEGILDO ZEGNA“, 309 EUR

Derinant aukščiausios kokybės medžiagas ir prekės ženklo įsipareigojimus kurti tvarią madą gimė ši išskirtinė sodrios pilkos spalvos liemenė. Iš vandeniui atsparios ir specialia technologija apdorotos vilnos sukurtas viršutinis drabužis taps nepakeičiamu pavasario ar vėsesnių vasaros dienų palydovu.

Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sparčiai išpopuliarėję polo stiliaus marškinėliai greitai tapo kasdieniu vyrų drabužiu. Patogūs, judesių nevaržantys „Zegna“ logotipu puošti marškinėliai – visada aktualus pasirinkimas.

Iš natūralaus lino sukurta ir „Zegna“ logotipu papuošta beisbolo kepurėlė – universalus, niekada iš mados viršūnių nepasitraukiantis aksesuaras, kuris ne tik atliks savo funkciją, bet ir suteiks bet kuriam įvaizdžiui įdomumo.

STILIUS

Atrask save iš naujo!

Pavasarį kaip niekada norisi atsinaujinti – tai galite padaryti elektroninėje drabužių parduotuvėje „Soulz“. Čia rasite įkvepiančių pavasarinių naujienų, galėsite neskubėdami išsirinkti trokštamiausius naujo sezono pirkinius, atsinaujinti ir atrasti save bei savo Nuotraukos: „Soulz“ archyvas

stilių iš naujo.

DŽEMPERIS

DŽINSAI

LIEMENĖ

„HUGO“, 159 EUR

„G-STAR RAW“, 109 EUR

„KARL LAGERFELD“ 169 EUR

Drąsus ir ryškus drabužis kiekvienam, mėgstančiam savo įvaizdžiui suteikti išskirtinumo. Subtiliais augalų raštais margintas juodos ir rusvos spalvų „HUGO“ džemperis – tai nenuobodus, tačiau kartu ir universalus pasirinkimas.

Sodri tamsiai mėlyna spalva, siaurintas siluetas – šie „G-Star“ džinsai jau spėjo tapti tikrų tikriausia klasika.

Pirmą kartą ši medžiaga ir spalva buvo pristatytos dar 1996-aisiais, kai „G-Star“ dizainerius sužavėjo autentiški iš vesternų kultūros atkeliavę džinsai.

Šilta neperšlampanti liemenė – nepakeičiamas kiekvieno džentelmeno spintos akcentas. Tai itin patogus, lengvai pritaikomas ir įvairiausioms progoms tinkantis viršutinis rūbas, kuris puikiai pasitarnaus tiek pavasarį, tiek vėsesniais vasaros vakarais.

STILIUS

Įminti vyriškos mados mįslę Itin platus vyriškų drabužių, aksesuarų ir batų pasirinkimas, aukščiausios kokybės laiko patikrinti prekės ženklai, kruopščiai atrinktas asortimentas ir naujausios šiltojo sezono tendencijos – užsukę į „Soulz“ raspintos atsinaujinimui.

Naujausių „Boss“, „Hugo“, „Strellson“, „G-Star RAW“, „Diesel“, „Karl Lagerfeld“, „Tommy Hilfiger“ ir kitų prekės ženklų pavasario/vasaros kolekcijų vyrams ieškokite www.soulz.lt

Nuotraukos: „Soulz“ archyvas

site viską, ko tik reikia pavasariniam

ODINĖ STRIUKĖ

MARŠKINĖLIAI

SPORTINIAI BATELIAI

„STRELLSON“, 299 EUR

„DIESEL“, 129 EUR

„BOSS“, 199 EUR

Kas galėtų paprieštarauti, kad kokybiška odinė striukė – nemari visų laikų klasika? Lengvas atskalūniškas įvaizdis, marškinius primenantis siluetas, natūrali oda, klasikinė juoda spalva – tai tobulos striukės receptas.

Idealiai jums tinkantys marškinėliai, galima sakyti, yra kiekvienos spintos pagrindas. Prekės ženklas „Diesel“ nenustoja stebinti ir tiems, kam pabodo paprasti juodi ar balti deriniai, pristato lengvai pritaikomus, tačiau ryškius ir visų dėmesį prikaustysiančius marškinėlius.

Iš natūralios verstos odos ir aukštos kokybės tekstilės sukurti sportiniai bateliai „BOSS“ – tai patogus apavas, skirtas aktyvų laisvalaikį mėgstantiems vyrams. Nesenstantis dizainas, laiko patikrinta kokybė ir galimybė pasirinkti net iš keturių – juodos, baltos, raudonos ir mėlynos – spalvų.

88

Padebesiais Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos ir video: asmeninis archyvas

Rūku pasidabinę Kauno senamiesčio bokštai, saulėlydis Nemuno saloje, o gal saulėtekis Pažaislio vienuolyne – visas jo nuotraukas būtų galima žymėti #kaunastic grotažyme. Iš paukščio skrydžio Kauno ir kitų Lietuvos kampelių vaizdus fiksuojantis fotografas Andrius Aleksandravičius šypsosi: „Kaunui pasisekė. Man irgi.“

89

– Andriau, jūsų žaidimų aikštelė – miestas, gatvė, miškas, upė, dangus. Kuo jums ypatingi šie „pozuotojai“?

– Iš tiesų kasdienybėje jie man atrodo įprasti ir niekuo neypatingi, o ypatingai atrodyti gali tam tikromis sąlygomis. Tokių sąlygų ir ieškau – saulė, rūkas, sniegas, net ir lietaus sukuriama vaivorykštė suspindi kitaip, kai gerai įsižiūri.

– Fotografuojate kraštovaizdžius kiek kitaip – iš dangaus, pasitelkdamas droną.

– Fotografavimas iš dangaus man yra dar vienas būdas pažvelgti į įprastus vaizdus iš kitos perspektyvos. Dažnai vaikščiodami palei upę ar kelią net nesusimąstome, kaip jie atrodo iš viršaus. Tuo ir žavi fotografija iš oro. Žinoma, norint atrasti vis ką nors naujo reikia labai daug laiko ir energijos. Iki šiol esu droną skraidinęs daugiau nei 1500 kartų, tai yra 280 valandų ore. Nuskrista apie 1,9 milijono kilometrų.

Kita vertus, dabar dronai tapo pigiais žaislais, juos gali įsigyti visi.

Ir dažniausia naujokų klaida – eilinis kadras. Internetas pilnas dronų vaizdų, bet tam, kad padarytum ypatingą nuotrauką, pirmiausiai svarbu būti fotografu, o tik po to – drono pilotu.

– Pakalbėkime apie vieną itin į atmintį įstrigusį jūsų video darbą – „Rūkas“. Kiek laiko prireikė sugaudyti tiek rūkų, kokios vietos jame įamžintos?

– Šalia fotografijoje užfiksuotos akimirkos visada yra ir judantis vaizdas. Kiekvieną kartą dronui skrendant stengiuosi užfiksuoti ir vaizdo įrašą. „Rūko“ idėja kilo apibendrinant 2020 metus. Tarp dau90

gybės užfiksuotų saulėtekių ir saulėlydžių pastebėjau, kad daugumoje kadrų išties vyrauja rūkas. Taip atrinkau daugiau nei šimtą trumpų momentų ir juos sudėliojau į 3 minutes. Žinoma, kadangi gyvenu Kaune, daugiausiai šiame filmuke Kauno ir Kauno rajono vaizdų, tačiau yra ir Vilniaus, Kuršių Nerijos, Birštono. Nuo momento, kai pabundu, iki drono pakėlimo į orą man prireikia mažiau nei 10 minučių. O dažnai toji akimirka, kai rūką apšviečia saulė ir jis išsisklaido, trunka dar trumpiau.

Rūkas kardinaliai pakeičia miesto vaizdą. Vietos, kuriose lankiausi daug kartų, atrodo visiškai kitaip, tampa sunkiai atpažįstamos. Ypač žavus žemas rūkas, kai virš miesto matosi tik didžiausių pastatų bokštai. Žaidžiant su rūkais taip pat svarbu paminėti, jog jie neprognozuojami. Oro temperatūra, krituliai, vėjas dažniausiai skelbiami orų prognozėse, o rūkas – ne. Tad jį pagauti tampa it loterija.

– Šis jūsų darbas pelnė ir apdovanojimą. Ir tai ne pirmasis jūsų apdovanotas kadras?

– „SkyPixel Aerial Photo & Video Contest“ konkursą organizuoja didžiausias dronų gamintojas „DJI“. Kasmet šis konkursas sulaukia po keliasdešimt tūkstančių darbų iš viso pasaulio. 2018 metais viena mano nuotrauka šiame konkurse laimėjo „This Week's Most Popular Prize“. Nuo tada kiekvienais metais nusiunčiu po keliolika darbų.

Dažniausiai dalyvauju su nuotraukomis, šiemet pabandžiau ir su vaizdo įrašu. Pasisekė: laimėjau sidabrinį apdovanojimą. Tai man labai svarbus įvertinimas, bus dar daugiau motyvacijos kurti naujus darbus.

91

92

93

– Praėjusiais metas „Sony World Photography Awards“ apdovanojimuose jūsų kadras „Stovint ant Baltijos jūros ribos“ taip pat buvo pripažintas geriausiu Lietuvos kategorijoje.

– Su šia nuotrauka iš tikrųjų pasisekė du kartus. 2019 metais patekau į „Red Bull Illume Image Quest“ finalą. Konkurse dalyvavo daugiau nei 50 tūkstančių darbų. Finalas vyko ypatingoje vietoje – LUMEN muziejuje, kalnuose, 2,275 m aukštyje, Italijoje. Dar po metų parsivežiau „Sony World Photography Awards“ laimėjimą nacionalinėje kategorijoje. (Šypsosi.)

O kadro istorija labai paprasta. Visada norėjau žiemą nufotografuoti paplūdimį su sniegu. Vienais metais pasitaikė proga – buvo tinkamas oras, daug prisnigo. Sausio 27-osios rytas, stiprus vėjas, šalta. Padariau keletą apsnigto paplūdimio kadrų ir viename jų tarsi kažko trūko. Tad su drauge „atsistojome ant Baltijos jūros ir kranto krašto“ ir išėjo puiki nuotrauka. Nors tuo metu gulėti ant sušalusių ledukų pučiant stipriam vėjui nebuvo labai malonu, galiausiai buvo verta. (Šypsosi.)

– Pasižvalgiusi jūsų instagrame pastebėjau, jog daug nuotraukų įamžintos auksinės valandos metu. Kada dažniausiai leidžiatės į foto-žygius?

– Fotografija man ‒ ne tik dar vienas padarytas kadras. Visuomet ieškau ypatingų momentų, ypatingos šviesos. Taip jau yra, kad auksinės valandos šviesa gražiausia.

Ilgai svarsčiau, ar man labiau patinka auksinis vakaras, ar auksinis rytas, tačiau abu jie ypatingi. Ryto metas žavus ir tuo, kad dažniausiai mieste būni vienas. Žmonės dar miega, vėjas paprastai būna nurimęs.

Ir tas ypatingas momentas, kai saulė išlenda iš horizonto, išryškėja miesto šešėliai, atperka labai ankstyvą kėlimąsi.

Vasaros rytais saulė teka 4‒5 val. Praėjusią vasarą stengiausi nepraleisti saulėtų rytų, tad teko net pakeisti savo dienos ritmą: saulėtekis, darbas prie kompiuterio, pietų miegas ir tada visi kiti dienos darbai iki saulėlydžio. Ir taip visą vasarą. (Šypsosi.)

– Daugumoje jūsų fotografijų įamžintas Kaunas. Koks yra jūsų Kaunas? Pasidalykite keletu vaizdingų maršrutų ar panoramų taškų.

– Ramus – tai pirmas į galvą atėjęs žodis. Ypač šiuo laikotarpiu.

Kai mieste nebeliko didelių automobilių srautų, kartais atrodo, kad jame vaikštai vienas. Žinoma, tai priklauso ir nuo oro sąlygų. Artėjanti vasara į gatves pakvies vis daugiau žmonių.

94

95

96

97

98

Kaunui pasisekė. Man irgi. Šis miestas žavus tiek gyventi, tiek fotografuoti. Kartais atrodo, kad visi keliai pažįstami, išvaikščioti, išskraidyti, bet vis atrandu kažką naujo.

Neseniai vienam Kauno leidiniui sudariau savo karantino maršrutų žemėlapį. Man labai patinka šis: Laisvės alėja – S. Daukanto gatvė – Nemuno krantinė – Žemieji Šančiai – Panemunė – Studentų miestelis – Ąžuolynas – Laisvės alėja. Ilgas, maždaug 3 val. maršrutas, skirtas pažinčiai su Nemuno sala, krantine, Žemaisiais Šančiais. Pagrindiniai vaizdai: medinukai, modernūs namai, žiemą prie vieno iš daugiabučių, esančio prie Nemuno, besirenkančios gulbės, Panemunės šilas, Trijų mergelių tiltas, studentų miestelis, Ąžuolyno parkas.

O į Laisvės alėją galima nusileisti net keliais skirtingais laiptais – per Ramybės parką, Kauko alėją arba Pompėjos laiptais. Kviečiu išbandyti būtent šį maršrutą.

– O kokias ypatingas, ne taip gerai žinomas panoramines vietas išskirtumėte kitur Lietuvoje?

– Praėjusią vasarą teko ilgiau pagalvoti, kur čia nukeliavus ‒ kilo kelionės aplink Lietuvą idėja. Išskirčiau Aukštaitijos nacionalinį parką. Ten tiek daug ežerų, tiek daug miško. Rekomenduočiau šiltomis vasaros naktimis apsilankyti Kulionyse ir pastebėti žvaigždes. O karštą vasaros dieną užsukti į Sietuvos kūlgrindą. Ten praeiti ypatingu keliu po vandeniu (tik neišsigąsti purvo iki kelių). Taip pat – Kuršių nerija. Tai ypatinga vieta, o rytas Negyvosiose kopose atrodo magiškai. Be to, Kurtuvėnų regioninis parkas – ten esantis kempingas sužavėjo ne tik ramybe, bet ir apylinkių grožiu.

– Esate baigęs tiksliuosius mokslus, tačiau pasirinkote kūrybos, saviraiškos kelią. Papasakokite apie savo pažintį su fotografija.

– Pamenu 2005–2006 m., kai į mano rankas pateko mobilusis telefonas su kamera. Jo nuotraukų kokybė buvo tragiška, tad pradėjau domėtis, kaip, kokia technika būtų galima daryti gražesnes nuotraukas.

Nutariau įkalbėti savo šeimą nusipirkti skaitmeninį fotoaparatą. Pamenu, kad tai buvo nepigus pirkinys. Tačiau pavyko, ir tuomet pradėjau fotografuoti viską aplink – katė, gėlės, saulėlydžiai, miesto vaizdai...

Pasirinkęs inžinerijos studijas atvykau studijuoti į Kauną. Tačiau šalia studijų visada buvo ir fotografija. Pirmąjį veidrodinį fotoaparatą įsigijau vasaros atostogų metu, dirbdamas braškių laukuose Anglijoje.

Taip norėjau, kad vasaros viduryje teko sudėti ne tik savo, bet ir draugės santaupas. Baigiau bakalauro, magistro studijas, tačiau galiausiai supratau, kad noriu tik fotografuoti. Inžinerijos studijos suteikė kūrybai kitokį požiūrį. Dažnai netgi pagalvoju, kad mano fotografijoje yra daugiau techninio darbo nei kūrybos.

99

100

101

– Esate sakęs, jog niekada nemėgote būti nuotraukos režisieriumi – ar taip yra ir dabar?

– Tikriausiai taip. Nors būtų galima sakyti, kad mano fotografija yra iki smulkmenų suplanuota, sudėliota kompoziciškai, tačiau kiekvieną kartą netikėtai į kadrą įskridęs paukštis, neįprastai krentanti šviesa ar kokia gamtos išdaiga, tarkime, minus dvidešimties laipsnių šaltyje spindintys ledo kristalai sukuria tokią nuotrauką, kurios net pats nesitikėjau.

– Esate dirbęs ir fotožurnalistu, tiesa? Koks buvo šis darbas?

– Fotožurnalisto darbą išbandžiau vietiniame miesto laikraštyje.

Neturėjau jokios tokio darbo patirties, tad stebėjau kolegų pavyzdį, klausiau žurnalistų patarimų. Ši veikla man ne tik patiko, bet ir padėjo išmokti greitai, disciplinuotai dirbti. Atradau sistemą, kaip susitvarkyti su galybe nuotraukų – po kelių metų praktikos atiduoti nuotraukas spaudai ir internetui „čia ir dabar“ atrodė įprasta užduotis.

Lietuvos spaudos fotografijos konkursuose laimėjau du auksinius kadrus. Tačiau nors redakcinis darbas buvo tikrai dinamiškas, fiksuojami įvykiai ėmė kartotis – kiekvienais metais vyksta Kalėdų eglutės įžiebimas, kartojasi ir kiti renginiai. Supratau, kad noriu dirbti sau.

– Dirbate su užsienio agentūromis – kur daugiausiai naudojamos jūsų nuotraukos? Kaip sėkmingai prekiauti savo nuotraukomis virtualioje erdvėje?

– Dirbu su foto ir video bankais – visas pardavimo procesas vyksta internete. Pasirinkau šį būdą dėl keleto priežasčių: dažniausiai galiu fotografuoti tai, kas man patinka, nuotraukos parduodamos visame pasaulyje.

Taip pat viena nuotrauka gali būti parduota šimtus ar net tūkstančius kartų, o užsakovas visiškai nedaro įtakos mano kūrybos procesui.

Iš pradžių buvo smagu sekti, kur mano darbai publikuojami. Šiuo metu būtų sunku rasti naujienų portalą, kuriame nebūtų mano nuotraukos. Žinoma, yra ir minusų. Pastebima bendra tendencija, kad kiekvienais metais nuotraukos kaina vis krenta, atsiranda vis daugiau agentūrų, kurios parduoda pigiai, senosios turi prisitaikyti. Ir didžioji dalis nuotraukos kainos atitenka agentūroms. Visgi pandemijos laikotarpiu supratau, kad ši veiklos dalis labai svarbi. Jei būčiau fotografavęs tik renginius, dabar tektų sėdėti be darbo arba keisti profesiją.

Vieno sėkmingo recepto šioje veikloje nėra. Didžioji dalis mano fotografijų priklauso keletui kategorijų: kelionės (tiek drono, tiek nuo žemės), šiuolaikinės technologijos (mobilieji telefonai, išmanūs įrenginiai), elektromobiliai ir žalioji energetika. Taip pat reikalingas milžiniškas nuotraukų kiekis – vienoje agentūroje publikuoju virš 13 tūkstančių nuotraukų, ir tai palyginus dar visai nedaug.

102

103

Laikas su artimaisiais visada daug jaukesnis ir paslaptingesnis, kai netoliese žaižaruoja šilti ugnies šešėliai, o jausmingus pokalbius papildo energingas ugnies spragsėjimas. Juk šiandien kaip niekada anksčiau esame išsiilgę to, kas tikra, taktiliška ir natūralu. Kartu su draugais stebėti užburiančius ugnies šokius – argi gali būti kas gražesnio?

Kurstyti nepamirštamas ugnies istorijas – štai kam atsirado „höfats“.

PRISIJAUKINTI UGNĮ Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė | Nuotraukos: „höfats“ archyvas

BESISUKANTYS LIEPSNOS ŠOKIAI

išskirtinio dizaino ir formos kepsninės pusrutulį galima pakreipti pasirinkta kryptimi – taip apsaugosite ugnį nuo vėjo ir šilumą nukreipsite norima

Stalo židinys SPIN – tai žavus liepsnos sūkurys dekoratyviniame stikli-

linkme. Džiaukitės ir išbandykite įvairias BOWL funkcijas: uždėję groteles

niame cilindre, kuris jūsų balkone, terasoje ar net namų viduje sukurs

ją galėsite naudoti kaip kepsninę, o be jų – kaip laužavietę, kuri vakare

laužo pojūtį, o vėsų vakarą ne tik užburs savo šokiu, bet ir neleis su-

sukurs jaukią ir šiltą atmosferą. BOWL yra itin saugi naudoti – jos viduje

šalti. Įspūdingasis liepsnų šokis sukuriamas cilindre degančio bioeta-

esanti išimama plokštė apsaugos žemę ar kitą paviršių nuo karščio.

nolio. Stalo židinys yra dviejų dydžių ir trijų spalvų: pilkos, sidabrinės ir auksinės. Jeigu ugnies šokiu norite papuošti ir pagyvinti savo veją,

DAUGIAU NEI KREPŠYS

galite papildomai naudoti reguliuojamo aukščio stovą „Torch“, kuris kartu su šviestuvu smeigiamas į žemę ir savo forma primena deglą.

Visi pažįsta atviros ugnies žavesį – bet ar kiekvienas žino, kaip užge-

Žibintas sužavės visus lauko vakarėlio svečius ir taps vakaro pažiba –

sinti ugnį pučiant stipriam vėjui, kai į visas puses šokinėja žiežirbos?

visomis šio žodžio prasmėmis!

Ugnies dėžė, grilis ir kėdė viename CUBE dėl savo dizaino ir unikalaus mechanizmo leis itin lengvai užgesinti liepsną. Kompaktiškasis

NUOSTABIAUSI UGNIES PAVIDALAI

CUBE yra lengvai transportuojamas, tad šį dizaino perliuką galėsite naudoti kaip laužavietę miške, prie jūros ar ežero. O kai CUBE ne-

Iš nerūdijančio plieno pagaminta paaukštinta laužavietė ir kepsninė vie-

naudojamas kaip kepsninė ar laužavietė, galite jį pritaikyti kaip kėdę

name BOWL taps nepakeičiamu atributu terasoje ar sode, o dėl laužavie-

ar nedidelį stalelį – taip jis taps daugiafunkciu lauko baldu, kuris nu-

tės kompaktiškumo galėsite ją vežtis ir į išvykas prie ežero ar į mišką. Dėl

stebins savo tvirtumu ir patogumu.

104

AKSESUARAI – KELIAS Į DAUGIAFUNKCIŠKUMĄ

muoto plieno grotelės leidžia kepti ant erdvaus paviršiaus ir yra derinamos su „Plancha“ ketaus plokštėmis.

Tiek CUBE, tiek BOWL griliai sau į kompaniją kviečia stilingus ir naudingus aksesuarus, kurie kiekvienam iš jų suteikia dar daugiau pa-

Kitas naudingas aksesuaras – tai masyvi emaliuota ketaus plokštė,

naudojimo būdų.

lengvai ir CUBE paverčianti į „Plancha“ tipo kepsninę. Reguliuoti karštį galima keičiant plokštės aukštį, o toks kepimas idealiai tiks krevetėms,

Maisto ruoša ant ugnies kaitinamųjų plokščių BOWL „Plancha“ – tai sena

mažiems kalmarams, supjaustytoms cukinijoms ar daržovių mišiniui.

tradicija, gyvuojanti daugelyje skirtingų maisto kultūrų. Ant šio paviršiaus

Be lygaus „Plancha“ paviršiaus, CUBE plokštė turi ir reljefinę pusę, ant

galimų kepti ar virti patiekalų skaičius begalinis, tad niekas neribos jūsų

kurios galėsite tobulai paruošti kepsnius. Su CUBE griliumi galite nau-

kūrybingumo. Kadangi emaliu padengto ketaus danga nelipni, patieka-

doti ir nerūdijančiojo plieno kepimo groteles, o kai grilius užgesintas, į

lus ruošti galėsite naudodami daug mažiau riebalų. O kad gaminti taptų

pagalbą ateis „Board“ – bambukinis padėklas, CUBE dėžę paverčiantis

dar lengviau, išbandykite ir „Grid“ groteles. Iš dviejų dalių sudarytos chro-

patogia sėdėjimo vieta, nedideliu staliuku ar net gėlių stovu.

105

NAUJI HORIZONTAI

Apie jaunystę, beprotybę ir gyvenimą ant ratų Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė | Nuotraukos: asmeninis archyvas

Save jie juokais vadina dviem bepročiais, keliaujančiais po pasaulį. Ir iš tiesų, juk kad atsisakytum namų komforto ir automobiliu iškeliautum į platųjį pasaulį, tam tikra prasme tikrai turi būti lengvai pamišęs. Keliautojai Justina Glembockytė ir Audrius Dzimidavičius, kurių kelionę galite stebėti „Two Idiots Traveling The World“ instagramo paskyroje, kelyje praleido jau daugiau nei pusę metų, nuvažiavo 40 tūkst. kilometrų ir aplankė devynias šalis. Šįkart pora su mumis sveikinasi iš Pietų Italijos ‒ ir kas žino, kur jų kelias nuvingiuos ateityje.

– Save juokais vadinate dviem bepročiais, keliaujančiais po pasaulį. Ar visada svajojote apie šią kelionę?

– Dabar pažvelgę atgal net patys stebimės, kaip lengvai ir spontaniškai priėmėme sprendimą iškeliauti. Kai galvoje gimė ši idėja, kartu nė negyvenome. Apskritai iki šios kelionės nebuvome keliavę nameliu ant ratų, nebuvome ir dideli stovyklavimo ekspertai, tad visiškai neįsivaizdavome, koks gi bus tas gyvenimas kelyje, jau nė nekalbu apie tokią nedidukę erdvę. Patys nelabai supratome, į ką čia įsivėlėme, tačiau žinojome – šis sprendimas visą gyvenimą apvers aukštyn kojomis.

Kaip spontaniškai užgimė idėja iškeliauti, taip greitai mes ją ir įgyvendinome. Nebuvo jokių atidėliojimų ar svarstymų. Kelionės metu sutikti vyresnio amžiaus keliautojai irgi teigė, kad vienintelis dalykas, kurio gailisi – kad savo svajonės nesiėmė gerokai anksčiau.

Labai džiaugiamės, kad mums jokio spyrio į užpakalį nereikėjo – stačia galva nėrėme į šią avantiūrą. Dabar, kai kelyje jau praleidome daugiau nei pusę metų, galime patvirtinti – toks keliavimas tinka tikrai ne kiekvienam.

– Kuriam iš jūsų kilo ši idėja – įsigyti automobilį ir leistis į kelią?

– Idėja buvo Audriaus, nors iki tol aš inicijuodavau visas mūsų keliones. Pamenu, buvau darbe, kai gavau Audriaus žinutę su vaizdo įrašu, kaip pačiam įsirengti namelį ant ratų. Užteko trijų žinučių, kad nuspręstume – pirksime automobilį, jį įsirengime ir iškeliausime.

– Tai kiek šalių per šią kelionę jau aplankėte?

– Devynias, jei priskaičiuosime ir kaimynines Latviją bei Estiją.

Ten prieš pat didžiąją kelionę surengėme trumpą bandomąjį važiavimą. Visa laimė, niekas nesugedo, tačiau ir realių atsakymų, koks gi bus gyvenimas kelyje, tąkart negavome.

– Šiuo metu judu – Sardinijoje. Ką įdomiausio čia atradote, kuo ši sala jus sužavėjo?

– Labiausiai mus sužavėjo, kad Sardinija – toli gražu ne vien žydri smėlėti paplūdimiai. Čia yra ką nuveikti ir aktyviems keliautojams. Sala labai kontrastinga ‒ užtenka keliolika kilometrų pajudėti į priekį ir kraštovaizdis kardinaliai pasikeičia. Net ir sėdėti už automobilio vairo ir žiūrėti pro langą yra it savotiškas nuotykis ‒ kur benuvažiuotum, gamta vis paruošusi ką nors nauja. Be to, sala gana kalnuota, todėl čia gausu vaizdingų maršrutų žygiams.

Tapkite mūsų „Patreon“ remėju arba prenumeruokite elektroninį „Lamų slėnį“ už simbolinį 1 eur /mėn mokestį, o šalia įprastų žurnalo temų skaitykite specialiai jums sukurtą „Premium“ turinį!"

patreon.com/lamuslenis

112

– Justina, Audriau, tai kokie judu keliautojai? Kas keliaujant judviem svarbiausia?

– Esame aktyvūs keliautojai – kopiame į kalnus, plaukiojame ežerais, tyrinėjame apylinkes su motociklu ir didžiąją laiko dalį praleidžiame gamtoje. Svarbiausia kelionėje mums – susikurti savo patirtį, atrasti vietas patiems, dėl to turistinius maršrutus dažniausiai aplenkiame arba juose ilgai neužsibūname. Būna, sėdam ant motociklo ir išvažiuojam be jokio galutinio tikslo ar navigacijos – taip atrandame įspūdingų vietų. Per daug neplanuojame. Ankstesnių kelionių patirtys išmokė – planuok neplanavęs, vis tiek gyvenimas sudėlioja viską taip, kaip jam reikia. Būna dienų, kai nė nežinai, kurioje šalyje šiąnakt miegosi. Kartą Austrijoje sustojome nakčiai kalnuose ir jau ruošėmės užmigti, kai prisistatė miško policija ir įspėjo, kad šiame regione griežtai draudžiama stovyklauti. Sėdome už vairo ir nuvykome į Vokietiją, kurioje ir praleidome naktį. Keliaudami Šveicarijoje vieną rudens naktį taip sušalome, kad nieko nelaukę sėdome į automobilį ir išvažiavome Italijos link. Kitą rytą atsikėlėme Pietų Italijos pajūryje, kur mus pasitiko trisdešimties laipsnių temperatūra.

– Kokių įdomiausių nuotykių, kurioziškų situacijų patyrėte šios kelionės metu?

– Vienas iš linksmesnių nuotykių buvo Ispanijoje, Siera Nevados kalnuose. Visą žiemą šiltai laiką leidome pakrantėje, bet pasiilgę tikrosios žiemos nusprendėme nuvažiuoti į kalnus – norėjome pasidžiaugti sniegu ir praleisti ten naktį. Turime įsirengę šildytuvą, tad sušalti nebijojome. Bet net ir su šildytuvu buvo žvarbu, o naktį tiek prisnigo, kad atsikėlus visi keliai buvo uždaryti. Likome vienui vieni įstrigę kalnuose. Negana to, naktį paspaudus šalčiui užšalo ir mūsų bagažinėje buvusi vandens sistema. Kadangi neturėjome kur dėtis, susiradome vietą su gražiu vaizdu į kalnus, pasikabinome hamaką, pasidarėme kavos ir laukėme, kol kelininkai susitvarkys su žiemos išdaigomis.

Kartą netoliese kalnų ežero Italijoje susiruošėme į naktinį žygį.

Tokias vietas pamatyti naktį – visiškai kitokia patirtis. Kelios valandos kopimo į kalnus ir tu jau toli nuo civilizacijos, aplink nėra šviesos, tad giedrą naktį dangus būna pilnas žvaigždžių. Deja, daugelyje tokių vietų griežtai draudžiama stovyklauti, tad susipakavome tik porą miegmaišių, kad nesušaltume, ir iškeliavome. Nemeluosim, tai buvo viena iš šalčiausių, bet kartu ir viena iš gražiausių naktų per visą gyvenimą.

113

Labai sužavėjo dolomitinės Alpės Šiaurės Italijoje. Visai netyčia tyrinėdami dolomitus atradome vieną ežerą (it. Lago del Mis).

Mums ten taip patiko, kad net tris kartus buvome grįžę ir, manau, dar ne kartą sugrįšim. Juokais šią vietą vadiname savo vasarnamiu!

Viena iš gražiausių vietų, kurioje teko nakvoti, buvo Bolonijos kopa Tarifoje, Ispanijoje. Pro automobilio langus matėme vandenyną, o ryte atsikėlus ir pradarius namų duris mus pasveikino paplūdimyje besiganantys laukiniai arkliai. Vienas jų buvo toks draugiškas, kad net užsuko prašyti pusryčių. Žinoma, ne visos naktys tokios įspūdingos – būna, kad nakvojame ir mašinų stovėjimo aikštelėje ar šalikelėje. Be to, ne visą laiką gyvename vien tik kelionių ritmu. Kartais pavargstame nuo nuolatinio judėjimo, po kurio laiko ir atradimo džiaugsmas išblėsta. Kai taip nutinka, pasidarome pauzę, sustojame ilgesniam laikui ir leidžiame sau tiesiog būti.

– Papasakokite apie automobilį, su kuriuo keliaujate. Girdėjau, kad patys jį ir pritaikėte gyvenimui? Kaip į tokią mažą erdvę pavyko sutalpinti ir virtuvę, ir lovą, ir visus kitus patogumus?

– Taip, viską padarėme patys savomis rankomis, galima sakyti, nuo nulio! Automobilį įsirengti gyvenimui reiškia iš esmės tą patį kaip pasistatyti labai mažą namą. Vis dėlto, žinant, kad tai bus mobilūs namai, svarbu gerai apgalvoti visus tvirtinimo sprendimus. Viską sutalpinti į aštuonis kvadratinius metrus nėra taip sunku, kaip atrodo, tiesiog reikia apskaičiuoti kiekvieną centimetrą ir erdves išnaudoti kuo funkcionaliau.

Kadangi iškeliavome ilgam laikui, namelyje įsirengėme visus patogumus – norėjosi namų, kurie be dydžio mažai skirtųsi nuo įprastų. Turime erdvią dvigulę lovą, po ja – sandėliuką mažiau naudojamiems daiktams ir stovyklavimo įrangai. Įsirengėme net karštą dušą su vandens filtravimo sistema. Be to, čia turime ir gana nemažą virtuvę. O kai sustojame ilgesniam laikui, atsukame keleivio sėdynę ir taip dar padidiname gyvenamąją erdvę ‒ tada joje (jau patikrinta!) gali laisvai sutilpti keturių žmonių vakarėlis. ( Juokiasi.)

– Kodėl pasirinkote keliauti būtent su automobiliu?

– Toks keliavimo būdas yra labai ekonomiškas. Be to, taip keliaudami turime daug laisvės – nesame priklausomi nuo viešbučių ar skrydžių rezervacijų, galime planuotis savo laiką taip, kaip tuo metu norisi. Vietose, kuriose gera būti, galime praleisti kiek tik norime dienų, o jei kas nors nepatinka – tiesiog išvažiuoti.

– Kokie žodžiai geriausiai apibūdina jūsų nuvažiuotus kilometrus?

Beje, kiek jų?!

– Jei trumpai – pats geriausias pasivažinėjimas gyvenime! Skaičiuojant automobiliu ir motociklu nuvažiuotus kilometrus, apie 40 tūkstančių. Jau būtume apsukę ratuką aplink Žemę!

116

117

118

120

– Ko ši kelionė judu išmokė?

– Išmokė neskubėti. Pirmuosius kelionės mėnesius lėkėme it akis išdegę, norėjosi kuo daugiau patirti, kuo daugiau pamatyti, o tai sukeldavo ir daug streso. Ilgainiui išmokome gyventi lėčiau, atsipalaiduoti, pailsėti ir tiesiog mėgautis mažais dalykais čia ir dabar, prisitaikyti prie vietinio gyvenimo tempo. Būdami Ispanijoje ilgainiui pradėjome gyventi siestos ritmu. Per žiemą ten neblogai pramokome ir ispanų kalbą. Kuo geriau gebi prisitaikyti prie vietinio gyvenimo ir stengiesi jį suprasti, tuo lengvesnis ir įdomesnis tampa gyvenimas kelyje.

Būdami tokioje mažoje erdvėje išmokome ir minimalizmo. Iš pradžių atrodė, kad bus sunku į ją sutalpinti visą gyvenimą, tačiau dabar jau matome – turime daugiau daiktų, nei reikia.

– Ar kelionėje iš tiesų tiek daug romantikos, kaip atrodo iš šono? Papasakokite, dėl ko keliaujant kyla ginčų?

– Gyvenimas būna visoks, juk reikia gaminti valgyti, tvarkyti namus ar skalbti drabužius – nesvarbu, gyveni kelyje ar ne. Buvimas kelyje neišsprendžia problemų, o dienos savaime tikrai nepasidaro gražesnės ar romantiškesnės. Romantikos gyvenime yra tiek, kiek pats jos susikuri. Mums romantika – užlipti į kalną ir jo viršūnėje kartu suvalgyti sumuštinį.

Ginčai dažniausiai kyla dėl buitinių dalykų. Aš esu gana išsiblaškiusi, Audrius – stipriai organizuotas. Būna, sugebu aštuoniuose kvadratiniuose metruose ką nors stebuklingai pradanginti arba per savo išsiblaškymą palikti kokį daiktą ne vietoje, tad automobiliui pajudėjus iškart kyla chaosas, nes po namus ima skraidyti daiktai. ( Juokiasi.) Tokioje mažoje erdvėje turėjome išmokti ir vienas kitam netrukdyti, bet ilgainiui sureguliavome eismą.

– Na, ir pabaigai... Ko ši kelionė suteikia jūsų tarpusavio santykiams?

– Dabar pažįstame vienas kitą geriau nei bet kada anksčiau. Išmokome visus kylančius konfliktus spręsti čia ir dabar – juk susipykus negali trenkti durimis ir išeiti į kitą kambarį.

Tokio pasirinkimo čia tiesiog neturime! ( Juokiasi.)

121

Maisto papildai. Svarbi įvairi ir subalansuota mityba bei sveikas gyvenimo būdas.

122

Lašelyje telpanti pavasario saulė Gera savijauta turi būti prieinama kiekvienam! Su tokiu šūkiu į kasdieną žygiuojantys maisto papildai „Oilesen“ atsako į esminius klausimus apie vieną svarbiausių vitaminų žmogaus organizme – vitaminą D.

1. SUSIPAŽINKITE – VITAMINAS D IR

15-20 minučių pabūti saulėje be apsauginių kremų ir leisti spinduliams paliesti mūsų kūną

KODĖL JIS REIKALINGAS

kiekvieną dieną. Vitamino D gausu ir maiste: riebi žuvis, menkių kepenų aliejus, kiaušinių tryniai, sūris, alyvuogių aliejus, grybai, sodrios žalios spalvos daržovės – tai produktai, ku-

Tyrimais įrodyta, kad devyniems iš de-

riuose šio vitamino daugiausia, tačiau nepakanka. Pavyzdžiui, viename lašišos gabalėlyje yra

šimties šiauriečių šiuo metų laiku trūksta

apie 400 TV vitamino D, kai suaugusiam žmogui kiekvieną dieną reikia 1000 – 2000 TV, o

vitamino D – vieno svarbiausių vitaminų

turint viršsvorį – iki 4000 TV vitamino D.

mūsų organizmui. Nuo vėlyvo rudens iki pat pavasario, kai saulė mus džiugina itin

3. VITAMINAS D IR NUOTAIKA

retai, bet kuriai amžiaus grupei – nuo kūdikių iki senjorų – rekomenduojama

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad pakankamas vitamino D kiekis užtikrina geresnę savijautą ir

pasirūpinti organizmo vitamino D atsar-

gali būti siejamas su geresne nuotaika bei didesniu darbingumu. Jo trūkumas gali turėti įta-

gomis. Kodėl jis toks reikalingas? Vita-

kos didesniam nervingumui, įtampai, nuotaikų nepastovumui, o visi šie simptomai išskirtiniais

minas D ne tik teigiamai veikia žmogaus

atvejais gali prisidėti ir prie depresijos išsivystymo. Vartojant pakankamai vitamino D galima

imuninę sistemą, reguliuoja mineralinių

ne tik pastebimai pagerinti nuotaiką bei savijautą, bet net ir sumažinti depresijos požymius.

medžiagų apykaitą, padeda kaulams ir raumenims, palaiko normalią organų

4. VITAMINO D TRŪKUMAS IR PERTEKLIUS

veiklą, bet yra itin svarbus ir sklandžiam nervinės sistemos darbui.

Itin svarbu palaikyti optimalų – ne per mažą, tačiau ir ne per didelį – vitamino D kiekį organizme. Svarbu žinoti, kad kiekvieno mūsų organizmas skirtingas, tad rekomenduojama

2. VITAMINAS D IŠ SAULĖS IR MAISTO

paros dozė taip pat gali būti nevienoda. Vitamino D galima perdozuoti, tad prieš pradėdami jį vartoti pasikonsultuokite su savo šeimos gydytoju ar vaistininku, kuris gebės objektyviai

Svarbiausias vitamino D šaltinis – sau-

įvertinti jūsų organizmo būklę ir patars reikiamą dozę.

lės spinduliai. Tyrimais įrodyta, kad iš jų žmogaus organizmas gauna bent de-

5. ALIEJAI + VITAMINAS D

vyniasdešimt procentų reikiamos vitamino D normos, likusius dešimt – pa-

Vitaminas D – tai riebaluose tirpstantis vitaminas. Įrodyta, kad juodųjų ikrų aliejus ne tik

sisaviname iš maisto. Gyvenantiems

gerina vitamino D pasisavinimą, bet ir turi teigiamo poveikio širdies sveikatai, odos būklei,

Lietuvoje papildomai vitaminą D pradėti

imuninei sistemai. Jis pasižymi švelniu skoniu ir kvapu ir turi puikią maistinę vertę, o tinka-

vartoti reikėtų jau nuo tada, kai trumpas

mas riebalų rūgščių santykis ypač svarbus širdies ir kraujagyslių sistemai bei odos būklei.

rankoves pakeičia drabužiai ilgomis ran-

Be to, juodųjų ikrų aliejui nenusileidžia ir kanapių aliejus. Pluoštinių kanapių sėklose gausu

kovėmis, o tiesioginio odos kontakto su

riebalų rūgščių, baltymų, nepakeičiamųjų aminorūgščių, vitaminų ir mikroelementų. Dėl

saule nebelieka. Ruduo, žiema, pavasaris

savo unikalios sudėties kanapių sėklų aliejus padeda palaikyti normalią imuninės sistemos

– šiais metų laikais vitamino D turėtume

veiklą ir sąnarių bei raumenų funkcijas. Juodųjų ikrų ir kanapių aliejai – it drąsūs generolai

gauti papildomai, o vasarą reikėtų bent

kovoje už gerą savijautą.

Nuotraukos: „Oilesen“ archyvas

123

Kovos ringe išmoktos gyvenimo pamokos Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Į gyvenimą žiūrėti paprastai – pripažinkite, kartais taip pasiilgstame šio gebėjimo. Tailandientiško bokso Muay Thai treneris Povilas Leonavičius, kovų pasaulyje geriau žinomas Pashos vardu, ir tvaraus prekės ženklo „Makara“ įkūrėja, vandens sportų entuziastė Gerda Mickevičiūtė tokie ir yra – du paprastai į gyvenimą žiūrintys, tačiau neįtikėtinai jį mylintys žmonės. Šį požiūrį jiems atrasti padėjo budizmu paremtas Muay Thai ‒ apie ringe išmoktas pamokas, discipliną, riziką pačia gyviausia jos forma, išlikimo instinktą bei kovos metu išsiugdytą pagarbą žmonėms ir susėdame pasikalbėti.

– Pasha, Gerda, kada ir kaip Muay Thai atsirado kiekvieno iš jūsų gyvenime?

Pasha: Viskas įvyko labai natūraliai. Augau viename Vilniaus miegamajame rajone, kuriame tuo metu buvo įsikūręs garsus kovinio sporto klubas. Ten mane atvedė bandos jausmas ir tam tikros išlikimo rajono hierarchijoje taisyklės. Kaip ir daugelis to meto draugų, pradėjau lankyti išgyvenimo treniruotes ‒ tai buvo visai kas kita nei Muay Thai. Kiek pabuvęs ten, nuėjau į legendinį Vilniaus bokso klubą „Gintarinė pirštinė“. Ten į kovinį sportą jau pradėjau žiūrėti rimčiau – kaip sportininkas. Aukštas trenerių lygis įskiepijo šiai sporto šakai meilę ir pagarbą. Dėl sveikatos negalėjau tęsti boksininko karjeros, tad po trejų metų treniruočių teko daryti pertrauką. O grįžęs į sportą norėjau išbandyti kažką naujo, todėl įprastinį boksą Lietuvoje išmainiau į Muay Thai Tailande. Pradžioje šis kovos menas sužavėjo universalia technika – smūgiuoti galima kojomis, rankomis, alkūnėmis, keliais.

Pamažu susipažinau ir su Muay Thai filosofija – pajutau, kad tai ne tik sportas, bet ir gyvenimo būdas. Ir jis man patiko.

Gerda: Aš savo pažintį pradėjau prieš trejetą metų „Draugystės“ stovykloje Antazavėje. Tuo metu tikrai turėjau prikaupusi daug emocijų, tad Muay Thai tapo puikia erdve jas išlieti. Visada norėjau išmokti kovos menų. Mane sužavėjo, kad čia judesys yra gana tamprus ir ilgas, tačiau kartu labai tikslingas, su stipria sprogsta-

„Muay Thai kova yra tarsi žaidimas, kurį laimi nebūtinai stipresnis.

Gudrumas, numatymas, strategija yra ne mažiau svarbūs faktoriai – kiekvienas smūgis gali tapti lemiamas.“

126

mąja jėga. Šiuo menu pradėjusi domėtis vis giliau, ėmiau gilintis ir žavėtis visa Tailando kultūra. Juk Muay Thai Tailande – it religija, su kuria anksčiau ar vėliau susipažįsta kiekvienas tajų berniukas. Čia susiduria kova, dvasingumas ir kūno bei intelekto išraiška.

– Apie visus kovos menus gausu stereotipų, o koks iš tiesų yra Muay Thai? Kokia filosofija po juo slepiasi? Juk Tailande, kur ir gimė šis sportas, Muay Thai yra sena tradicija ir tam tikras gyvenimo stilius, neatsiejamas nuo tajų kasdienybės... Kokią įtaką šiam sportui daro Tailande labiausiai paplitusi religija – budizmas?

Pasha: Tailande, kur ir yra šio sporto šaknys, didžioji gyventojų dauguma yra budistai. Šis faktas daro didelę įtaką ir pačiam Muay Thai, ir treniruočių kultūrai, sportininko požiūriui į priešininką ir kovą kaip ritualą. Tradicija čia yra kertinis elementas. Aukščiausio lygio stadionuose, kur vyksta kovos, tradicijos per paskutinį šimtmetį yra mažai tepasikeitę. Muay Thai yra brutalus sportas, kontakto metu dalyviai neretai netenka sąmonės, dažnos kirstinės žaizdos visos galvos srityje. Tokiomis aplinkybėmis ypač svarbi pagarba – priešininkui, sportui, žiūrovui.

Gerda: Budizmas kovos meno mokymui daro didelę įtaką ‒ nuo treniruočių iki kovų ringe. Treniruotėse turi saugoti ir tausoti savo partnerį. Net ir prasidėjus kovai viskas vyksta su labai didele pagarba. Dažnai tajų kovotojai matydami stipriai sužeistą partnerį atsitraukia, duoda erdvės atsigauti. Europiniame kovos pasaulyje to dar mažai – dažnai kovotojai tiesiog siekia vienas kitą kuo greičiau sužaloti, užgauti.

– Kuo Muay Thai skiriasi nuo kitų bokso rūšių?

Pasha: Sunku apibūdinti emocijas dalyvaujant varžybose. Tai toks triukšmo ir jaudulio debesis: rėkiantys lažybininkai, susitelkimas, skausmas, tradicinės muzikos fonas, prieblandoje ošianti minia ir ryškus priešininkas prieš akis.

Tai rizika gyviausia savo forma – čia ir dabar. Visi šie dalykai veikia kovos dinamiką, muzikos tempas sutampa su kovos greičiu. Brutalumas ir žaidimas čia koegzistuoja, kartais atrodo neįtikėtina, kaip po nokauto du priešininkai lenkiasi ir dėkoja vienas kitam su tikra nesuvaidinta pagarba.

Gerda: Muay Thai yra apie garbę. Šis kovos menas

atsirado siekiant apginti karalių ‒ instituciją, kuri Tailande vertinama ir mylima besąlygiškai. Pirmą kartą gyvai stebint kovą, buvo gana neįprasta tarp varžovų jausti tokią didelę pagarbą ir meilę. Tai primena šachmatų žaidimą su šokio elementais, o kartu ir su brutaliomis detalėmis.

Viskas čia vyksta lėčiau ir tiksliau, todėl neretai reikia didesnės koncentracijos ir tam tikros meditacinės būsenos, vidinės ramybės. Muay Thai yra it religija ‒ visiems tiems, kurie kovoja, serga ar stato už kovotojus pinigus.

127

128

129

– Girdėjau, kad Muay Thai kovos vyksta skambant muzikai?

Pasha: Muay Thai kova vyksta grojant muzikai, o prieš kiekvieną kovą sportininkas atlieka ritualinį šokį, vadinamą Ram Muay, kurio metu išreiškiama padėka mokytojui, tėvams ir dievams, suteikusiems galimybę kautis ir užsidirbti ringe. Kovotojui prieš kovą treneris ant galvos uždeda vadinamąjį Mongkol – budistų vienuolių rankų darbo galvos raištį. Tikima, jog jis apsaugo nuo traumų ir atneša sėkmę. Atlikus šokį, raištis nuimamas ir pakabinamas ant ringo kampo. Pagal visas taisykles, Mongkol gali turėti tik mokytojas ir jo mokinys, jo negalima dėti ant žemės, kai nėra naudojamas, jis turi kaboti aukščiau galvos. Ant rankų užrišamas Pra Jiad – jo tikslas toks pats kaip Mongkol, tačiau jį galima dėvėti kovos metu.

Pagal tradicijas, Pra Jiad yra padarytas iš artimo žmogaus – mamos, tėčio ar kito šeimos nario – rūbų arba vienuolio apsiausto.

– Tradicija – tai vienas svarbiausių šio sporto elementų?

Pasha: Tailandiečiai yra azartiški žmonės, mėgstantys lažintis iš

pinigų – tai neatsiejama tajų kultūros dalis. Muay Thai kovos, žinoma, nėra vieninteliai vieši renginiai, kuriuose vietiniai, dažniausiai vyrai, mojuodami šūsnimis pinigų dideliame šurmulyje gyvai stato už pasirinktą sportininką. Panašiai ir gaidžių peštynėse, jaučių kautynėse ar net agresyvių žuvelių – gaidelių – susirėmimuose. Ko gero, keisčiausios yra lažybos dėl gražiausiai sučiulbėsiančio paukščio.

Tokiuose konkursuose dalyvaujantys gyvūnai prižiūrimi su meile ir pagarba, nes kiekvienas jų yra potencialus šeimos maitintojas.

Gerda: Kartu su Pasha keliaudami Tailande pastebėjome, kad kiekvienas sporto klubas tave priima kaip šeimos narį. Žmonės malonūs, pasiruošę pasidalinti žiniomis, maistu ir vandeniu. Visuose sporto klubuose patyrėme daug šilumos ir atvirumo, o visi kovotojai, su kuriais esame bendravę ar treniravęsi, buvo ypač jautrūs ir nuoširdūs. Dažnai žmonės, neatrandantys savęs ar nepritampantys prie įprastų socialinių standartų, atsiduria kovos salėse ir, patyrę ten tiek daug šilumos ir supratingumo, tampa vienas kitam it šeimos nariai.

– Kokių išskirtinių savybių reikia norintiems pradėti praktikuoti Muay Thai?

Pasha: Norintiems praktikuoti Muay Thai išskirtinių savybių nereikia. Svarbiausia – noras sportuoti. Visa kita pasiekiama darbu.

130

„Muay Thai kova yra tarsi žaidimas, kurį laimi nebūtinai stipresnis.

Gudrumas, numatymas, strategija yra ne mažiau svarbūs faktoriai – kiekvienas smūgis gali tapti lemiamas.“

– Pasha, o kaip atrodė tavo kasdienybė prieš pradedant šį sportą?

Pasha: Anksčiau turėjau įvairių užsiėmimų: dirbau reklamos

industrijoje, buvau dailininko asistentas, autošaltkalvis. Padėdavau filmavimo aikštelėse, statydavau dekoracijas, rinkdavau rekvizitus, išrinkinėdavau pavarų dėžes autolaužyne, pagal užsakymą montuodavau virtuvės baldus butuose, nešiodavau reklamines skrajutes.

Visos veiklos mane ko nors išmokė: nuo staliaus nagingumo iki gebėjimo pastebėti vizualinę estetiką. Susipažinau su daug kūrybingų ir įdomių žmonių, tikėtina, kad tas gyvenimo etapas prisidėjo ir prie nedidelės Muay Thai karalystės sukūrimo Vilniuje. Esu dėkingas tam laikotarpiui ir jo metu sutiktiems žmonėms.

– Kokios mintys verda tavo galvoje prieš svarbią kovą?

Pasha: Kaip ir kasdienybėje, prieš kovą galvoje sukasi įvairios mintys, tačiau emocinis fonas būna gerokai intensyvesnis. Svarbiausia neleisti minčių srovei nešti tavęs tolyn. Tokioje būsenoje dažnai klausi savęs: ką aš čia darau? Juk turiu viską, kam man šito reikia? Kaip bebūtų, įlipus į ringą viskas pasikeičia ‒ ten visos mintys sustoja, kaip ir pats laikas. Įsijungia išlikimo instinktas. Ringe esi vienas sau. Tai labai įdomi patirtis.

Mano karjeroje buvo bent kelios akimirkos, amžiams išlikusios mano potyrių bibliotekoje. Kartą kovos metu praskeltą galvą nepažįstamas tailandietis man siuvo tamsoje, pasišviesdamas tik telefonu. Apie prastą šio mediko darbo rezultatą iki šiol primena ryškus randas. (Šypsosi.) Kitas prisiminimas reikšmingesnis – kadais turėjau galimybę padėti ruoštis kovai vienam perspektyviam tajų kovotojui, o ringe išvydęs savo darbo rezultatus pajutau įkvėpimą tapti treneriu ir pradėjau dirbti su žmonėmis. Taip paprastai, bet reikšmingai mus gali paveikti net mažiausios smulkmenos.

131

132

133

– Kaip pasikeitė kiekvieno iš jūsų pasaulėžiūra pradėjus praktikuoti Muay Thai? Kaip šis atradimas jus pakeitė, ko iš šios sporto šakos išmokote?

Pasha: Dėl Muay Thai turiu viską, apie ką svajojau paauglystėje: nuostabų darbą, moterį, draugų ir, svarbiausia, discipliną bei paprastą požiūrį į gyvenimą. Kasdienybėje vadovaujuosi taisykle, kurios išmokau gyvendamas su tajų kovotojais: esu geras kitiems ir su kiekvienu žmogumi elgiuosi taip, kaip noriu, kad būtų elgiamasi su manimi. Gal tai ir skamba banaliai, tačiau realybėje ši idėja yra nepamainoma. Spinduliuodamas gerą energiją netrunki sulaukti, kad tave apsupa panašiai mąstantys žmonės. O taip paprasčiau ir maloniau gyventi.

Gerda: Kadangi septynerius metus gyvenu Azijoje, ši kultūra artima mano sielai ir širdžiai. Muay Thai man leido geriau pažinti Tailandą, apkeliauti beveik visą šalį, susipažinti su skirtingomis jos dalimis bei kultūros niuansais, maistu, gamta ir tajų budizmu iš arčiau.

– O ką šis sportas suteikė judviejų tarpusavio santykiams? Ar šiame sporte išmoktas pamokas galima pritaikyti kuriant santykius?

Pasha: Su Gerda abu esame stiprios asmenybės, todėl santykiuose būna niuansų. Muay Thai padėjo mums išmokti klausyti vienas kito, suprasti. Pykti su pagarba, komunikuoti visas savo emocijas, nebūtinai tik geras.

Supratome, kaip svarbu nelaikyti visko savyje ir nevengti dalintis. Gerda yra vandens žmogus ir profesionaliai moka gaudyti bangas. Aš esu žemės ir ringo žmogus, todėl džiaugiuosi, kad mano širdies damai artima mano aistra. Šis sportas mums abiem tapo gyvenimo būdu ir mus suartino. Kartu ne tik gyvename, bet ir sportuojame, padedame vienas kitam įvairiose veiklose.

– Gerda, kas tave vis traukia sugrįžti į Balio salą?

Gerda: Balis yra mano namai, mano darbas ir mano erdvė kurti. Kasdien gaudydama geriausias pasaulio bangas gaunu ir didelę dozę įkvėpimo. Esu visiškai priklausoma nuo vandenyno, po septynių mėnesių pertraukos vėl įlipusi į vandenį ir pagavusi savo pirmąją bangą šypsojausi pusvalandį. Balis tapo mano namais visai nejučia, būdama čia jaučiu stiprią pilnatvę.

– Kaip tiek laiko praleidžiant atskirai jums pavyksta išlaikyti tarpusavio santykius?

Pasha: Dažniausiai nesimatome apie du‒tris mėnesius. Neslėpsiu, sunku bendrauti ir dalytis dienos įspūdžiais. Įdomiausia telefonu pyktis – tada supranti, kad esi visiškai beviltiškoje padėtyje, juk negali žmogaus matyti

134

„Muay Thai padėjo mums išmokti klausyti vienas kito, suprasti. Pykti su pagarba, komunikuoti visas savo emocijas, nebūtinai tik geras.“

ir bendrauti konstruktyviai. Vis dėlto esu tikras, kad visas šis laikas, kai nematome vienas kito, tik dar labiau stiprina mūsų ryšį ir leidžia mums suprasti, ar tikrai norime kurti šį meilės ir gyvenimo kartu projektą. Visa paslaptis tame, kad esame vienas kitam nuoširdūs ir, labai svarbu, vienas kito nesisaviname.

Abu mylime savo profesijas, įkvepiame vienas kitą kurti, tobulėti ir augti. Esame panašūs ir tuo pačiu skirtingi – todėl ir saugome vienas kitą.

Gerda: Nemeluosiu, tikrai nėra lengva, patiriame nemažai sunkumų, atsiranda daug nesusipratimų. Žinoma, atitolstame, pasiilgstame vienas kito ir gal tikrai, kaip sako Pasha, kiekvieną kartą išsiskyrę turime progą įsitikinti, ar esame vienas kitam skirti. Labai svarbu, kad komunikacija būtų aiški, atvira ir su daug erdvės supratingumui. Pirmiausia vienas kitam esame labai geri draugai, tik po to partneriai.

Galbūt tai ir yra mūsų santykių paslaptis. Tuo pačiu planuojame ateityje kartu leisti kiek tik įmanoma daugiau laiko – savo partnerystėje turime vis didesnių tikslų, kurių neįmanoma įvykdyti atskirai.

135

136

137

Lauke – patogu it viduje Kaip susidraugauti su gamta ir atrasti tobulą pusiausvyrą tarp darbo ir laisvalaikio – tai paslaptis, kurią metų metus įminti bando žmonės iš viso pasaulio. Kaip namuose susikurti patogią poilsio oazę? Kaip lauko zoną paversti erdve, kurioje galėtumei ne tik džiaugtis grynu oru, mėgautis ant grilio keptu maistu, ilsėtis su šeima, bet ir susikurti nedidelį biurą po atviru dangumi? Nors kiemo ar terasos įrengimas iš pradžių gali atrodyti it ypač daug pastangų reikalaujanti užduotis, „Pigu.lt“ interjero dizainerės Annos Ilmene patarimai padės skleistis jūsų fantazijai.

Nuotrauka: „Pigu.lt“ archyvas

– Anna, šis laikas mums visiems tik dar kartą priminė, kokia svarbi yra gamta, tiesa?

– Iš tiesų lauko prekės jau kelerius metus yra itin sparčiai auganti namų apyvokos daiktų kategorija, tačiau pasaulinė pandemija tik dar labiau padidino joms skiriamą dėmesį. Žmonės stengiasi vis artimiau susidraugauti su gamta, dar geriau pažinti supančią aplinką ir atrasti tobulą balansą tarp darbo ir gamtos.

Nemažai žmonių net ir dirbdami nori džiaugtis grynu oru ar saulės spinduliais, tad visais įmanomais būdais stengiasi sau susikurti tokią galimybę. Paklausus, kurioje namų dalyje jie norėtų įkurti savo namų biurą, dažniausiai atsakoma – toje, kuri turi tiesioginį išėjimą į kiemą, terasą ar balkoną.

– Kokios šiuo metu pagrindinės lauko erdvių kūrimo tendencijos? Kokios spalvos, medžiagos, stiliai šiemet populiariausi?

– Šiemet, kaip ir pastaruosius keletą metų, pati svarbiausia tendencija – natūralūs elementai, šilti spalvų tonai ir visi sprendimai, lauko erdves kiek įmanoma labiau priartinantys prie vidaus erdvių komforto ir stiliaus.

Pasiruoškite pastelinės geltonos, oranžinės, žalios ir net rožinės sugrįžimui. Po gana ilgo laiko įstrigus patalpų viduje, esame stipriai išsiilgę šviesių ir energingų spalvų, jų teikiamos gaivos, lengvumo jausmo. Svarbiausias tampa gebėjimas atsipalaiduoti ir įsileisti energijos iš lauko.

Vis dėlto turbūt nė vienas neįsivaizduoja terasos ar sodo be kepsninės, o šiltų vasaros vakarų – be artimiausiųjų būrio ir visus viliojančio ant ugnies kepto maisto kvapo. Kepsninė – tiesiog privalomas kiekvienos vasaros atributas, o jų pasirinkimas itin didelis: nuo kūrenamų anglimis iki dujinių ar elektrinių – kiekvienas, turintis erdvų kiemą ar mažytę lauko terasą, suras sau tinkamą variantą.

Kuo toliau, tuo labiau galima pastebėti, kad lauko erdvių paskirtis plečiasi. Lauko terasose ar kiemuose pamažu atsiranda vie-

tos ne tik maisto ruošai, bet ir jogos studijai, meditacijos erdvei, kampeliui knygoms skaityti, žaliosioms augalų oazėms ar kitoms visapusiškam šeimos poilsiui pritaikytoms erdvėms.

– Pasidalinkite savo patirtimi – kaip sukurti lauko erdvę, kurioje norėtųsi būti?

– Lauko erdvių stilius pamažu tolsta nuo mums įprasto rustinio stiliaus ir artėja link geriau apgalvotų projektavimo ir dekoro sprendimų, kurie per daug nesiskiria nuo namo viduje esančios svetainės. Lauko erdvės tampa vis svarbesne mūsų kasdienio gyvenimo dalimi, čia praleidžiame daug laiko, tad visais įmanomais būdais stengiamės jas padaryti kuo patogesnes ir pritaikyti įvairiems sezonams. Savo ruožtu dizaineriai ir gamintojai kurdami lauko baldus renkasi vandeniui, saulės spinduliams vis atspares-

nes medžiagas. Pagalvėlės, pufai ir sėdmaišiai, augalų kompozicijos, minkšti pledai, lauko kilimai ir kitos jaukios detalės, kurios iš pirmo žvilgsnio labiau pritaikomos vidaus erdvėse, lauko terasose padeda sukurti jaukią atmosferą, suteikia joms minkštumo ir intymumo jausmą. Tiems, kurie gali džiaugtis sode augančiais medžiais, rekomenduoju išbandyti hamaką – tai patogi ir netikėta sodo kėdžių alternatyva. Nepamirškite ir apšvietimo – nors atėjus pavasariui ir esame lepinami vis daugiau šviesos, papildomas apšvietimas ‒ vienas paprasčiausių ir efektyviausių būdų lauko erdvėms suteikti nepamirštamą atmosferą.

Daugiau idėjų ir lauko prekių rasite

www.pigu.lt

AKIMIRKOS ISTORIJA

Galingi ugnies šokiai Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: „Sunday White“

Galingi ugnies šokiai, stingdančio šalčio ir aistringos kaitros draugystė, begalinis žmonių gebėjimas prie viso to prisitaikyti – tokia kontrastinga yra Islandija. Virtualaus gido „Sunday White“ sumanytojas, fotografas ir jau daugiau nei dešimtmetį saloje gyvenantis Laimonas Baranauskas mus žodžiais ir vaizdais palydi į virtualią ekskursiją po visai neseniai vos už kelių dešimčių kilometrų nuo sostinės Reikjaviko išsiveržusį ugnikalnį, kurio galingą kaitrą teko pajusti ir pačiam.

142

„Ugnis puikiai apibūdina šią salą – ji yra iškilusi ant Atlanto vandenyno viduryje esančių Šiaurės Amerikos bei Euroazijos tektoninių plokščių. Akimi nematomi atitrūkimai ir judesiai tarp jų sukelia žemės drebėjimus ir ugnikalnių išsiveržimus. Šias plokštes galima pamatyti Tingvedliro nacionaliniame parke arba nuvykus į Reikjaneso pusiasalį, kuriame pastatytas simbolinis tiltas, jungiantis Šiaurės Ameriką ir Europą.

Islandija turi ir dar vieną įdomų apibūdinimą – ledo žemė. Didžioji dalis salos ledynų yra įsikūrę ant aktyvių ugnikalnių. Vienas garsiausių pavyzdžių – 2010-aisiais išsiveržęs Ejafjadlajokudlio ugnikalnis, kurio kelis kilometrus nusidriekusius dūmus mačiau net iš Reikjaviko, vos atvykęs gyventi į Islandiją tų pačių metų liepą. Šie ledynai, esantys kalnų viršūnėse, yra dalis ir nuostabių salos krioklių – pavyzdžiui, Seljalandsfoso ar Skougarfoso. Kai kuriuose ledynuose atsiradę oro tarpai sukuria dar vieną gamtos stebuklą – ledo urvus.

Turėjau progą keletą iš jų aplankyti. Žemės drebėjimai mūsų saloje yra kasdieniai, tačiau didžioji dalis jų vyksta toli už miesto, taigi vietiniai gyventojai jų nepajaučia. Dar praėjusių metų spalį kartą išgirdau keistą garsą: tarsi šalia mano studijos langų važiuotų milžiniškas bildantis vilkikas, o iškart po to pajaučiau, kaip dreba žemė po kojomis ir visos namo sienos. Visa tai truko vos keletą sekundžių, tačiau pojūtis buvo sunkiai nusakomas - pajutau didžiulę nuostabą ir baimę. Įsijungęs feisbuką pamačiau, jog tai pajuto ir didžioji dalis kitų Reikjaviko gyventojų. Žemės drebėjimas įvyko šalia Žydrosios lagūnos, vos už trisdešimties kilometrų, ir buvo 5.6 balų pagal Richterio skalę. Tai buvo pirmasis mano čia patirtas stiprus žemės drebėjimas.

143

Šių metų vasario pabaigoje prasidėjo keletą kartų per dieną vykstantys žemės drebėjimai, kuriuos aiškiai juto visi miesto gyventojai ir net žmonės kitoje salos pusėje. Buvome informuoti, jog toje vietovėje, kurioje paskutinį kartą ugnikalnis išsiveržė prieš 800 metų, galimai formuojasi naujas išsiveržimas. Ir iš tiesų - po kelių savaičių nuolatinių žemės drebėjimų, kovo 19-ąją, Fagradalsfjadlio kalno slėnyje išsiveržė ugnikalnis. Tai nustebino daugelį vietinių – vieni džiaugėsi šia gamtos dovana, kiti jos labai išsigando. „Lavos upės teka mūsų galiniame kieme“, – tuo metu Reikjavike skambėję žodžiai. Raudonas dangus virš ugnikalnio buvo matomas net pro namų langus. Jau kitos dienos rytą didžiuliai srautai smalsautojų patraukė link ugnikalnio pamatyti šios gamtos išdaigos savo akimis.

Trumpas maždaug septynių kilometrų žygis leido jį aplankyti daugeliui. Užkopus į kalno viršūnę ir pamačius iš kraterio besiliejančią lavą atėmė žadą. Priėjęs arčiau ir palietęs jau atvėsusią vos kelių dienų lavos uolieną, kuri tarsi stiklas dužo į šukes, buvau priverstas susimąstyti ir nuoširdžiai padėkoti už galimybę, kuri galbūt pasitaikė tik kartą gyvenime. Pirmą kartą ugnikalnį stebėjau dienos šviesoje, kitą kartą lavos upes mačiau naktį. Abu kartai buvo gniaužiantys kvapą.

Ugnikalnis stebina savo galia ir kartu ramybe. Matydamas lėtai link tavęs tekančią lavą jautiesi it hipnotizuojamas. Per šias kelias savaites atsivėrė dar keturi nauji krateriai, kurie slėnį vis pildo stingstančia lava bei pavojingų dujų debesimis.

Islandija – unikali šalis. Vos už pusvalandžio kelio nuo miesto galima atsidurti it kitoje planetoje, kurioje nerasi nė gyvos dvasios - galbūt pavyks sutikti tik laukinių arklių ar avių bandą. Pietinė salos dalis keri savo mėnulio peizažais, kilometrus besidriekiančia juodąja pakrante, spindinčiais ledynais ir iš keliasdešimties metrų aukščio krentančiais kriokliais. Šiaurė vasarą žavi savo ryškia žaluma ir nuostabaus grožio įlankomis, o Vakariniai fjordai – kanjonais ir vaizdais į beribį vandenyną.“

148

149

SUPRASTI MADĄ

Drabužių dėvėjimo menas: ką slepia aprangos kodai?

Tekstas: Miglė Kazėnaitė, edukacinio projekto „Suprasti madą“ lektorė, kultūros antropologė, stilistė Nuotraukos: Vaidas Jokubauskas Stilius: Rūta Skrickytė

Atrodymo arba drabužių dėvėjimo meno mo-

šiandien aprangos kodais esame įpratę vadinti

komės nuo gimimo – nesąmoningai analizuo-

formuluotes renginių kvietimuose. Dažniausiai

jame aprangas, kaupiame informaciją ir asoci-

juos lydi sutrikimo valandėlė, surauktos nosys, o

atyvias patirtis siejame su konkrečiais mados

kartais pasigirsta ir pasipiktinimo šūksniai apie ri-

objektais, jų deriniais ar dėvėjimo principais.

bojamas laisves.

Liemuo, apjuostas sportiniu nertiniu, tampa laisvės ir atsipalaidavimo, griežtas kostiumas

Šūkautojams norėtųsi tėviškai ant peties padėti

– rimties ir solidumo, o baltos pūstos suknelės

ranką ir nuraminti – laisvės nuo mados netu-

– vestuvių simboliais (beje, vestuvinė suknelė

rime nė vienas. Mūsų pasirinkimai nėra mūsų

tapo balta tik XIX amžiuje).

vienų. Net kasdieniame gyvenime jie tėra mūsų socialinio burbulo, padėties visuomenė-

Matuojantis mados istoriją, tokių simbolių ir aka-

je bei kultūrinio išsilavinimo rezultatas. Be to,

deminių disciplinų žvilgsnio vertų archetipų aps-

aprangos kodus naudojame ne tik šventėse bei

tu. Įdomiausia, jog po kiekvienu aprangos kodu

renginiuose - daugybė labai senų, todėl tokių

slepiasi dideli kiekiai įdomios ir neretai daugia-

natūralių ir beveik nepastebimų kodų lydi mus

sluoksnės kultūrinės ir istorinės medžiagos. O

kiekviename kasdienio gyvenimo žingsnyje.

150

Pavyzdžiui, neatsiejama kostiumo istorijos dalis – uniformos – taip pat yra aprangos kodas. Medicinos darbuotojų aprangos toli gražu ne visuomet buvo baltos, o tik palyginus visai neseniai atsirado ir žalios. Ar kada paklausėte savęs, kodėl tokia nepraktiška spalva kaip balta tapo medikų aprangos simboliu?

Iki karalienės Viktorijos epochos pabaigos (XIX a. pab. – XX a. pr.) medicinos darbuotojai vilkėjo išimtinai tik juodus drabužius. Tiesą sakant, iš loginės perspektyvos tai buvo puikus pasirinkimas, tačiau istorinė medikų reputacija iki medicinos ištobulėjimo irgi buvo ganėtinai „juoda“. Tarp miestelėnų sklandė kartūs juokeliai, jog į namus atėjęs juodai vilkintis medikas atsiveda už parankės ir giltinę. Sakoma, visuose pokštuose yra bent grūdas tiesos, bet šiuo atveju tiesoje tebuvo grūdas pokšto. Ligi XX amžiaus pradžios medicina tebebuvo susaistyta su viduramžiškais alcheminiais prietarais, o pažangiausio proto medikai geriausiu atveju sugebėjo gydyti vaistažolėmis ir itin populiaria praktika – kraujo nuleidimu.

Neverta nė sakyti, jog nusilpusiam ligoniui ar nukraujavusiai gimdyvei tokia procedūra efektyviai paspartindavo eskalatorių ligi šv. Petro vartų.

Taigi „juodą“ reputaciją medikų gildija karalienės Viktorijos valdymo pabaigoje gydėsi keisdama uniformas. Į baltas! Toks pokytis žymėjo ne tik susitaikymą su medicinos praeities klaidomis, bet ir naujo mokslinio kelio pradžią. Balta spalva pasirinkta neatsitiktinai – krikščioniškame pasaulyje baltas, kankinio marškinius primenantis apdaras buvo siejamas su šventumu, tyrumu ir dorove. Visa puokštė siekiamų reputacinių tikslų! Taip pat krikščioniška spalva padėjo švelninti religinių institucijų nepasitenkinimą įvairiomis medicinos pažangai reikalingomis tyrimų praktikomis, aprangos saitai sudarė sąlygas mokslo ir religijos institucijų dialogui. Šiandienos pasauliui tampant vis kosmopolitiškesniam, didėjant pacientų pažiūrų ir religijų įvairovei, atsiranda alternatyvi ir visoms grupėms – nuo ateistų iki induistų ar musulmonų – priimtina žalia uniformos spalva.

151

JUODAS KAKLARAIŠTIS IR VALSAS Turtinga istorine praeitimi pasigirti gali ne tik uniformos. Klasikinės aprangos kodų formuluotės, tokios kaip „black tie“ ar „kokteilinė apranga“, atspindi progresyvų proveržį, hierarchinių, kultūrinių ir net muzikinių pokyčių istoriją.

Vienas dažniausiai (nepelnytai) pamirštamų veiksnių, keičiančių madingą kostiumą, be abejonės, yra populiarioji muzika. Popsas judina kūnus vakarėliuose jau daugybę metų - o buvo laikai (XVIII amžiaus pabaigoje), kai didysis kūnų judintojas ir progresyviausia salėse skambėjusi muzika buvo valsas.

Dėl laikomo akių kontakto ir tiesiai vienas į kitą atsuktų šokėjų kūnų nepadoriu ir erotišku laikytas šokis visuomenės grietinėlei pasirodė pikantiškas, naujas ir modernus būdas linksmintis. Iš Vienos priemiesčių ir lūšnynų rajonų į prabangias šokių sales atkeliavęs valsas greitu judesiu pakeitė ir elitinę aprangą. Būtent valsui turėtume dėkoti už šiuolaikinį „black tie“ aprangos kodą. Vyriškas kostiumas, lyginant su iki tol vyravusia pompastika, tapo patogesnis: minimali elegancija, prakilnumas, smokingas arba frakas ir ligi pat kaklo susegti marškiniai. Klasikinę moterišką „black tie“ aprangos kodo eilutę taip pat kuruoja valso žingsnelis – suknelė privalo būti ilga, kulkšnys pridengtos, nes pagrindinėje valso skrydžio figūroje suknelės plazdėjimas atlieka itin svarbų vaidmenį. Šiandien valsas po truputį traukiasi net iš prabangiausių „black tie“ aprangos kodu pažymėtų renginių ir atsiranda erdvės tokį mados farsą pašiepiantiems pokštams.

2014 metų Oskarų teikimo ceremonijoje aktorė ir komikė Ellen DeGeneres užsakė picos pristatymą - picos buvo džiaugsmingai svečių sutiktos ir valgytos rankomis, papuoštomis „black tie“ aprangos kodui derančia minimalia, bet triuškinančia prabanga. Taigi nors aprangos kodų formuluotės tebėra aktualios ir dažnai naudojamos, jų turinys ir etiketo reikalavimai po truputį blėsta.

KOKTEILIS UŽ ŽMOGAUS TEISES

Mados istorikai pirmosios kokteilinės suknelės sukūrimą dalina dviem žymiems vardams: jau minėtajai Coco Chanel,

Kitas itin dažnai sutinkamas ir istoriškai svarbus aprangos

kuri sukurdama Čarlstono suknelę akompanavo flaperių ju-

kodas – kokteilis – iš pirmo žvilgsnio turi ganėtinai ties-

dėjimui, iškovojusiam damoms kokteilį, ir Christianui Diorui,

muką ir akivaizdų pavadinimą, tačiau žymi tikriausiai vieną

kuris pirmasis sukūrė suknelę, kurią ir pavadino kokteiline

svarbiausių su žmogaus teisėmis susijusių pokyčių moder-

suknele. Tai įvyko 1947 metais, pristatant itin progresyvią,

niame pasaulyje.

laikmečiui neįprastą ir šiandieninės klasikinės aprangos pamatus paklojusią „New Look“ kolekciją.

Verta skaitytojui priminti, jog XX amžiaus pradžioje moterys neturėjo ne tik balsavimo teisės, bet ir kišenių viršutiniuose drabu-

APRANGOS KODAS – NE TIK DRABUŽIAI

žiuose (šios buvo padoru tik vyrams), jos negalėjo be palydos atvykti į pasilinksminimo vietas, negalėjo vartoti ir alkoholio.

Istoriškai aprangos kodas slepia ne tik įvairius socialinės visuomenės vystymosi procesus bei iššūkius, bet ir elemen-

Flaperių subkultūra ėmėsi veiksmų ir veikė viską, ko „pado-

tarius atmosferinius renginio reikalavimus bei suteikiamas

ri“ dama negalėjo sau leisti. Lankėsi džiazo klubuose, šoko

etiketo laisves.

čarlstoną, gėrė viskį, trumpai kirposi plaukus ir bintavosi krūtinę, kad šioji kuo labiau primintų berniukišką kūną. Toks

Visgi šiandien sutinkame pačių įvairiausių aprangos kodų,

buvo pirmųjų subkultūros atstovių maištas prieš sistemą, o jį

taip smarkiai nutolusių nuo klasikinių sąvokų, jog jų pras-

greitai pastebėjo ir akyliausi vizionieriai – garsioji Coco Cha-

mingai paaiškinti nebeįmanoma: žalia, provincija, lapės –

nel „maža juoda suknelė“ dar vadinama čarlstono suknele ir

tai asmeninės stilistės patirtyje kvietimuose matyti aprangos

buvo sukurta flaperiškų pažiūrų laisvamanėms.

kodai.

Visi socialiniai judėjimai laikosi panašių dėsnių - kiekviena

Ar tai linksma? Be abejo. Ar tokiu būdu organizatorius nu-

subkultūra pradžioje privalo turėti manifestą ir siekius, iš-

simeta atsakomybę už renginio formatą, atmosferą ir etiką?

raiškingą juos atspindintį aprangos ir elgesio modelį, o ša-

Tikrai taip!

lia viso to palikti erdvės net subkultūrai nepriklausantiems žmonėms skolintis aprangos ir pažiūrų idėjas.

Globalėjant madai ir keičiantis elitinių socialinių sistemų sandarai, keičiasi ir sąvokų turinys, todėl jomis susikalbėti

Flaperės sėkmingai įgyvendino šią šventąją trejybę ir nepraėjus

darosi vis sudėtingiau. Bet tai gera žinia mados moksliu-

nė dešimtmečiui didelė dalis laikmečio moterų pradėjo sekti

kams – suprasti madą, jos procesus bei istorinę raidą tampa

subkultūros padiktuotu tonu, o maža juoda čarlstono suknelė

dar aktualiau ne tik dėl erudicijos malonumo, bet ir būtiny-

tapo skiriamuoju naujo moteriškumo ženklu. Moterims pasi-

bės sąmoningam ir ramiam buvimui šiandienos pasaulyje.

linksminimų vietose pradėtas siūlyti gryno alkoholio pakaitalas – kokteiliai, o kelius siekianti suknelė ir neįpareigojantis formatas pamažu įgijo „kokteilio“ aprangos kodo formuluotę.

SUPRASTIMADA.LT

AKIMIRKŲ DIEVAI #vyraiirmada Alice Barbier & js Roques Tinklaraštininkai, mados entuziastai Prancūzija Instagram: @jaimetoutcheztoi

156

157

AKIMIRKŲ DIEVAI #vyraiirmada Richard Biedul Modelis, mados žurnalistas Didžioji Britanija Instagram: @richardbiedul

158

159

AKIMIRKŲ DIEVAI #vyraiirmada Louis Rubi Drabužių dizaineris Ispanija Instagram: @louisrubi

160

161

AKIMIRKŲ DIEVAI #vyraiirmada Klemens White Fotografas, turinio kūrėjas Vokietija Instagram: @klemenswhite

162

163

I K I PA S I M AT Y M O G E G U Ž Ę !

164